POPIEŽIUS JONAS PAULIUS II
 

ENCIKLIKA

LABOREM EXERCENS

APIE ŽMOGAUS DARBĄ
 
 

KURIA ŠVENTASIS TĖVAS KREIPIASI
Į GARBINGUOSIUS
BROLIUS VYSKUPUS, Į KUNIGUS, Į VIENUOLINES
ŠEIMAS,
Į BRANGIUS BAŽNYČIOS SŪNUS IR DUKTERIS
IR Į VISUS GEROS VALIOS ŽMONES
ENCIKLIKOS RERUM NOVARUM 90–ŲJŲ METINIŲ
PROGA
 

1981 rugsėjo 13



Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal leidinį:
Jonas Paulius II. Enciklika LABOREM EXERCENS / KATALIKŲ KALENDORIUS ŽINYNAS, 1989. – Lietuvos Vyskupų Konferencijos leidinys, p. 53-86.

Už galimybę šį tekstą pateikti internete dėkojame Vokiečių katalikų fondui KIRCHE IN NOT.


I. ĮVADAS

1. Žmogaus darbas, praėjus 90 metų po enciklikos „Rerum Novarum“
2. Darbo klausimas organiškai besivystančioje Bažnyčios veikloje ir jos socialiniame moksle
3. Darbo problema – socialinio klausimo raktas
II. DARBAS IR ŽMOGUS
4. Pradžios knygoje
5. Darbas objektyviai imant: technika
6. Darbas subjektyviai imant: žmogus – darbo subjektas
7. Grėsmė tikrajai vertybių gradacijai
8. Darbo žmonių solidarumas
9. Darbas ir asmens orumas
10. Darbas ir visuomenė: šeima, tauta
III. DARBO IR KAPITALO KONFLIKTAS DABARTINIU ISTORIJOS TARPSNIU
11. Konflikto mastas
12. Darbo pirmenybė
13. Ekonomizmas ir materializmas
14. Darbas ir nuosavybė
15. Personalistinis požiūris
IV. DARBO ŽMONIŲ TEISĖS
16. Platus žmogaus teisių kontekstas
17. „Tiesioginis“ ir „netiesioginis“ darbdavys
18. Aprūpinimo darbu problema
19. Darbo užmokestis ir kiti socialiniai išmokėjimai
20. Profesinių sąjungų reikšmė
21. Žemdirbystės kilnumas
22. Invalidai ir darbas
23. Darbas ir emigracijos problema
V. DVASINĖ DARBO PRASMĖ
24. Ypatingas Bažnyčios uždavinys
25. Darbas – dalyvavimas Kūrėjo veikloje
26. Kristus – darbo žmogus
27. Žmogaus darbas Kristaus kryžiaus ir prisikėlimo šviesoje


IŠNAŠOS


Garbingieji Broliai, mylimieji sūnūs ir dukterys,
jums sveikinimas ir apaštalinis palaiminimas!
 

Savo darbu žmogus turi užsidirbti kasdienę duoną[1] ir prisidėti prie nuolatinės mokslo bei technikos pažangos, ir ypačiai kelti kultūrinį bei moralinį lygį visuomenės, kurioje gyvena kaip brolių seserų bendruomenės narys. Žodžiu „darbas“ čia suprantama visokia žmogaus veikla, kokio tik būtų ji pobūdžio ir aplinkybių; visokeriopa žmogaus veikla, kurią galima ir reikia darbu pripažinti, kokią jis sugeba atlikti ir į kokią jį lenkia jo prigimtis, jo žmogiškumas. Sukurtas regimojoje visatoje pagal Dievo paveikslą ir panašumą[2] ir joje paskirtas apvaldyti žemę[3], žmogus nuo pat pradžios yra pašauktas į darbą. Darbas išskiria jį iš kitų kūrinių, kurių veikimo, susijusio su gyvybės palaikymu, negalima vadinti darbu. Tik žmogus sugeba dirbti ir tik žmogus dirba, užpildo darbu savo būtį žemėje. Taigi darbas yra paženklintas ypatinga žmogaus ir žmonijos žyme, turi asmenų bendruomenėje veikiančio asmens žymę. Toji žymė apibrėžia jo vidinę kokybę, tam tikra prasme sudaro pačią jo esmę.
 

I. ĮVADAS
 

1. Žmogaus darbas, praėjus 90 metų po enciklikos „Rerum Novarum“
 

Šių (1981) metų gegužės 15 d. suėjo 90 metų nuo to laiko, kai didysis „socialinio klausimo“ popiežius Leonas XIII paskelbė lemiamos reikšmės encikliką, prasidedančią žodžiais Rerum Novarum. Todėl norėčiau šį dokumentą skirti žmogaus darbui, dar labiau norėčiau jį skirti žmogui plačiausiame darbo tikrovės kontekste. Enciklikoje Redemptor Hominis, kurią paskelbiau pradėdamas savo tarnystę Romos šv. Petro soste, esu sakęs, kad žmogus „yra pirmasis ir pagrindinis Bažnyčios kelias“[4], ir tai žiūrint neįmenamos Kristaus išganymo paslapties. Taigi privalu vis grįžti į tą kelią ir vėl žengti juo įvairiais požiūriais, kuriais jis mums atskleidžia visą žmogaus egzistencijos žemėje turtingumą ir visą jos vargingumą.

Darbas yra vienas iš tų požiūrių – antlaikinis ir pirminis, visada aktualus, visada reikalaujantis dėmesio ir aiškios pozicijos. Nuolat iškyla naujų klausimų ir problemų, atsiranda vis naujų lūkesčių, bet taip pat nuogąstavimų ir grėsmių, susijusių su šia esmine žmogiškosios egzistencijos dimensija, kuri kasdien formuoja žmogaus gyvenimą, iš jos jis semiasi savito orumo, tačiau kartu joje žmogui netrūksta nesuskaitomų vargų bei skausmų, skriaudų ir neteisybių, giliai įsirėžusių į visuomeninį gyvenimą atskirose tautose ir tarptautinėje plotmėje. Kaip yra tiesa, kad žmogus maitinasi savo rankomis uždirbta duona [5] – ne tik ta kasdiene duona, kuri palaiko jo kūno gyvybę, bet ir mokslo bei pažangos, civilizacijos bei kultūros duona, – taip amžina tiesa yra ir tai, kad tą duoną jis užsidirba „savo veido prakaitu“[6]: ne tik asmeniniu triūsu ir pastangomis, bet ir lydimas daugelio įtampų, konfliktų ir krizių, kurios purto atskirų tautų ir net visos žmonijos gyvenimą ryšium su darbo tikrove.

Minime 90-ąsias enciklikos Rerum Novarum metines, artėjant naujiems technologijos, ūkio bei politikos sričių poslinkiams, kurie, daugelio žinovų nuomone, turės ne mažesnį poveikį darbo pasauliui ir gamybai, negu praeito šimtmečio pramonės revoliucija. Čia susibėga įvairūs visuotinės reikšmės veiksniai: ištisai automatizuojama daugelis gamybos šakų, nuolat kyla energijos ir žaliavų kainos; vis stiprėja suvokimas, jog gamtiniai ištekliai yra riboti, o gamtinė aplinka nedovanotinai teršiama; į politinę areną įžengia tautos, kurios šimtmečiais buvo pavergtos, o dabar reikalauja sau tinkamos vietos kitų tautų tarpe ir teisės dalyvauti sprendžiant tarptautinius klausimus. Šios naujos sąlygos ir nauji reikalavimai būtinai vers pertvarkyti ir naujai realizuoti šiandienę ūkio struktūrą ir darbo padalijimą. Tokie pakitimai gali padaryti, kad milijonai kvalifikuotų darbininkų bent laikinai neteks darbo arba turės persikvalifikuoti; labiau išsivysčiusioms šalims šie pasikeitimai tikriausiai pablogins materialinę gerovę arba sulėtins jos gerėjimą; antra vertus, milijonams žmonių, kurie šiandien gyvena žeminančiame skurde, jie gali atnešti palengvinimą ir viltį.

Bažnyčia neturi užduoties moksliškai analizuoti galimus tokių pakeitimų poveikius žmonių ir tautų sambūviui. Tačiau Bažnyčia laiko savo užduotimi vis priminti darbo žmonių orumą ir teises, o kartu smerkti tokias situacijas, kurios jas pažeidžia, ir stengtis taip veikti pakitimų eigą, kad jais būtų pasiekta tikra žmogaus ir visuomenės pažanga.
 

2. Darbo klausimas organiškai besivystančioje Bažnyčios veikloje ir jos socialiniame moksle
 

Darbas, kaip žmogaus problema, užima aiškiai centrinę vietą to „socialinio klausimo“, į kurį jau beveik 100 metų – nuo enciklikos Rerum Novarum paskelbimo – ypač krypsta Bažnyčios mokymas ir įvairios iniciatyvos, susijusios su apaštališka pasiuntinybe. Ties šia problema norėčiau sukoncentruoti tolesnius svarstymus, žinoma, ne kitaip, kaip tik organiškai siedamas su visa to mokymo ir tų iniciatyvų tradicija. Darau tai pagal Kristaus nurodymą – iš Evangelijos lobyno semti „nauja ir sena“[7]. Darbas tikrai yra „senas dalykas“, taip senas, kaip žmogus ir jo gyvenimas žemėje. Vis dėlto bendra žmogaus būklė šiandieniniame pasaulyje, svarstoma ir nagrinėjama įvairiais geografiniais, kultūriniais ir civilizaciniais požiūriais, reikalauja naujai atskleisti žmogaus darbo prasmę, taip pat suformuluoti naujus uždavinius, iškylančius šioje srityje kiekvienam žmogui, šeimai, atskiroms tautoms ir visai žmonijai, pagaliau ir pačiai Bažnyčiai.

Visus tuos metus, kurie skiria mus nuo enciklikos Rerum Novarum pasirodymo, Bažnyčią be paliovos domino socialinis klausimas. Tai rodo gausūs Mokančiosios Bažnyčios dokumentai, popiežių ir II Vatikano Susirinkimo pareiškimai; įvairių studijų centrų veikla ir praktinės apaštališkos iniciatyvos tiek tarptautiniu mastu, tiek atskirose vietinėse Bažnyčiose. Sunku čia smulkiai išvardyti visas tas Bažnyčios ir krikščionių gyvo susidomėjimo socialiniu klausimu apraiškas, nes jų labai daug. Pagal II Vatikano Susirinkimo mintį sudaryta popiežinė komisija „Iustitia et Pax“, kuri tapo koordinaciniu centru šioje srityje ir turi atskirų kraštų vyskupų konferencijose savo atitikmenų. Labai reikšmingas šios institucijos pavadinimas. Jis išreiškia, kad socialinį klausimą reikia nagrinėti integraliai ir kompleksiškai. Įsipareigojimas teisingumui turi būti iš esmės sujungtas su įsipareigojimu taikai šiandieniniame pasaulyje. Čia tikriausiai prabilo skaudi dviejų pasaulinių karų patirtis, kai per praėjusius 90 metų buvo sukrėsta daug šalių tiek Europoje, tiek – bent iš dalies – kituose kontinentuose. Prabyla čia, ypač po Antrojo pasaulinio karo, nuolatinė atominio karo grėsmė ir iš to einanti baisi susinaikinimo perspektyva.

Atkreipę dėmesį į aukščiausiojo Bažnyčios mokymo dokumentų pagrindinę liniją, matome, kad juose problema keliama kaip tik šitaip. Reikšmingiausią vietą pasaulinės taikos klausimu turi Jono XXIII enciklika Pacem in terris. Stebint paties socialinio teisingumo klausimo raidą, reikia konstatuoti, kad nuo Rerum Novarum iki Pijaus XI Quadragesimo Anno Bažnyčios mokymas koncentruojasi ties teisingu vadinamojo darbininkų klausimo sprendimu atskiruose kraštuose, o tolimesniame etape jis išplečia savo akiratį, apimdamas visą pasaulį. Neproporcingas turto ir skurdo santykis, skirtumai tarp išsivysčiusių kraštų bei kontinentų reikalauja naikinti nelygybę ir ieškoti teisingo vystymosi kelių visiems. Ta kryptimi eina Jono XXIII enciklikos Mater et Magistra, II Vatikano Susirinkimo pastoracinės konstitucijos Gaudium et Spes ir Pauliaus VI enciklikos Populorum Progressio mokymas.

Šia kryptimi besivystantis Bažnyčios mokymas ir jos veikla socialinėje srityje remiasi objektyviu esamos padėties įvertinimu. Anksčiau centrinę vietą šiuo klausimu turėjo klasės problema, o pastaruoju metu iškeliama į priekį pasaulio problema. Svarstomas nelygybės bei neteisingumo klausimas ne vien klasių mastu, bet ir pasaulio mastu, tad nuosekliai žiūrima, ką reikia daryti ne tik klasių, bet ir pasaulio mastu, siekiant įgyvendinti teisingumą šių dienų pasaulyje. Visapusiška šiandienio pasaulio padėties analizė dar giliau ir pilniau parodė, kokios svarbios yra pastangos, kuriomis siekiama sukurti žemėje teisingumą, aišku, nenutylint anų neteisingų struktūrų, bet jas tyrinėjant ir keičiant visuotinesniu mastu.
 

3. Darbo problema – socialinio klausimo raktas
 

Visuose tuose procesuose – tiek nustatant objektyvią visuomeninės tikrovės diagnozę, tiek vystant Bažnyčios mokymą sudėtingo ir daugiapusiško socialinio klausimo srityje – dažnai iškyla žmogaus darbo problema. Ji yra socialinio gyvenimo ir Bažnyčios mokymo pastovus elementas. Mokančiosios Bažnyčios dėmesys šiai problemai   daug senesnis, negu tie pastarieji devyniasdešimt metų. Bažnyčios socialinio mokymo šaltinis yra visas Šventasis Raštas nuo pat Pradžios knygos, bet ypač Evangelijos ir apaštalų laiškai. Ši problema nuo pat pradžios priklausė Bažnyčios mokymui kaip mokslas apie žmogų, apie visuomeninį gyvenimą, ypač apie visuomeninę moralę, išplėtotą, atsižvelgiant į įvairių laikų poreikius. Šį tradicinį palikimą perėmė ir išvystė popiežių mokymas, liečiantis šių laikų socialinį klausimą, ypač enciklikoje Rerum Novarum. Ryšium su šituo klausimu vis buvo naujai ir giliau nagrinėjama ir darbo problema, išlaikant tačiau tą krikščioniškosios tiesos pagrindą, kurį galima pavadinti antlaikiniu.

Šiame dokumente vėl imdamiesi tos problemos, – žinoma, neketindami pasakyti visko ta tema, – turime tikslą ne grynai surinkti ir pakartoti, ką iki šiol Bažnyčios mokymas yra pasakęs: svarbiau yra – gal dar labiau negu ligi šiolei – išryškinti, kad žmogaus darbas yra raktas, turbūt svarbiausias viso socialinio klausimo raktas, norint žvelgti į tą klausimą žmogaus gerovės požiūriu. Jei norime tą nuolat iškylantį ir kaskart painesnį socialinį klausimą išspręsti – geriau tariant, tolydžio mėginti spręsti – ta kryptimi, kad „žmonių gyvenimas taptų vis žmoniškesnis“[8], tai šis raktas – žmogaus darbas – įgyja pagrindinės ir lemiamos reikšmės.
 

II. DARBAS IR ŽMOGUS
 

4. Pradžios knygoje
 

Bažnyčia yra įsitikinusi, kad darbas yra pagrindinis žmogaus egzistencijos žemėje bruožas. Tą įsitikinimą remia savo duomenimis įvairūs žmogumi besidomintys mokslai: antropologija, paleontologija, istorija, sociologija, psichologija ir kiti; visi jie neginčijamai įrodo šį faktą. Bažnyčia šį savo įsitikinimą vis dėlto pirmiausia semiasi iš apreikštojo Dievo žodžio, todėl jos protinis įsitikinimas įgyja ir tikėjimo tikrumo pobūdį. Bažnyčia taip daro todėl, – verta tai jau čia pažymėti, – kad ji tiki žmogumi. Ji mąsto apie žmogų ir kreipiasi į jį ne tik remdamasi istorine patirtimi ir įvairiais mokslinio pažinimo metodais: mąsto apie jį pirmiausia Gyvojo Dievo apreiškimo šviesoje, o kreipdamasi į jį, stengiasi išsakyti to Gyvojo Dievo – Kūrėjo ir Atpirkėjo – amžinuosius planus žmogaus atžvilgiu ir jo duotą žmogui transcendentinę paskirtį.

Jau pirmuosiuose Pradžios knygos puslapiuose Bažnyčia įžvelgia šaltinį savo  įsitikinimo, kad darbas sudaro grindžiamąjį žmogaus egzistavimo žemėje bruožą. Nagrinėdami tuos tekstus, įsitikiname, kad juose – kartais gana archaiškais minties reiškimo būdais – pasakytos pagrindinės tiesos apie žmogų, ir pasakytos jau ryšium su žmogaus sukūrimo paslaptimi. Tos tiesos nuo pradžios nusako žmogų ir drauge nubrėžia svarbias jo egzistencijos žemėje gaires tiek pirminio teisumo būklėje, tiek ir nuodėmei nutraukus tą pirmykštę sandorą tarp Kūrėjo ir jo kūrinio – žmogaus. Kai žmogus, sutvertas pagal „Dievo atvaizdą... kaip vyras ir moteris“[9], išgirsta žodžius: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, apgyvendinkite žemę ir ją apvaldykite“[10], tai, nors tie žodžiai tiesiog ir įsakmiai nekalba apie darbą, tačiau netiesiogiai, be abejo, nurodo veiklą, kurią žmogus žemėje turi atlikti. Dar daugiau, jie nurodo giliausią tos veiklos esmę. Žmogus yra Dievo atvaizdas be ko kita todėl, kad iš savo Kūrėjo gavo įsakymą apvaldyti žemę ir joje viešpatauti. Atlikdamas šią užduotį, žmogus – kiekviena žmogiškoji būtybė – atspindi paties pasaulio Kūrėjo veiklą.

Darbas, suprantamas kaip „tranzityvinė“ veikla, tai yra tokia, kuri kyla iš žmogaus – subjekto ir yra nukreipta į išorinį objektą, suponuoja specifinį žmogaus viešpatavimą žemei ir savo ruožtu tą viešpatavimą patvirtina bei ugdo. Bibliniame tekste pavartotu žodžiu „žemė“, be abejo, pirmiausia suprantama ta regimojo pasaulio dalelė, kurioje žmogus gyvena; netiesiogine prasme juo galima suprasti visą regimąjį pasaulį, kiek jis yra žmogaus įtakos ir jo pastangų sferoje, tenkinant savuosius poreikius. Be to, žodžių „apvaldykite žemę“ reikšmė yra nepaprastai plati. Jie nusako visus turtus, kurie slypi žemėje (ir netiesiog regimajame pasaulyje), kurie sąmoninga žmogaus veikla gali būti atrasti ir tikslingai panaudoti. Šie žodžiai, užrašyti Biblijos pradžioje, yra aktualūs visiems laikams. Jie apima visas praėjusias civilizacijas ir ekonomikos epochas, taip pat dabartį ir ateities vystymosi fazes, kurios gal jau pradeda ryškėti, bet iš tikro žmogui dar nežinomos, paslėptos.

Jei kartais kalbama apie „pagreitintus“ laikotarpius ekonominiame bei civilizaciniame žmonijos ar atskirų tautų gyvenime, siejant šį „pagreitinimą“ su mokslo ir technikos pažanga, ypač su socialiniam bei ekonominiam gyvenimui svarbiais atradimais, tai vis dėlto galima pasakyti, kad nė vienas „pagreitinimas“ nepranoksta to esminio turinio, kurį nusako anas labai senas Biblijos tekstas. Žmogus savo darbu vis labiau tapdamas žemės valdovu, patvirtindamas – taip pat darbu – savo viešpatavimą regimajam pasauliui, kiekvienu šio proceso atveju ir kiekviename jo tarpsnyje lieka vagoje ano pirmykščio Kūrėjo nuostato, būtinai ir neatskiriamai susijusio su faktu, kad žmogus, kaip „vyras ir moteris“, yra sukurtas „pagal Dievo paveikslą“. Šis procesas yra universalus: jis apima visus žmones, kiekvieną kartą, kiekvieną ekonominio ir kultūrinio išsivystymo tarpsnį; tas procesas vyksta ir kiekviename žmoguje, kiekvienoje sąmoningoje žmogiškoje būtybėje. Jis apima visus kartu ir kiekvieną atskirai. Visi ir kiekvienas atskirai savitu mastu daugybe būdų dalyvauja šiame gigantiškame procese, kuriuo žmogus „apvaldo žemę“, – darbo procese.
 

5. Darbas objektyviai imant: technika
 

„Žemės apvaldymo“ proceso universalumas ir kartu įvairumas išryškina žmogaus darbą, nes žmogus įsigali žemėje tik darbu ir darbe. Taip objektyviai suprasto darbo prasmė išryškėja, kai žvelgiame į darbą įvairiose kultūros ir civilizacijos epochose. Žmogus jau pradeda viešpatauti žemei, prijaukindamas ir augindamas gyvulius, gaudamas iš jų sau reikalingą maistą ir drabužį, taip pat paimdamas iš žemės ir jūros įvairius gamtos turtus. Dar labiau žmogus „apvaldo žemę“, pradėjęs ją dirbti, jos vaisius apdorodamas savo poreikiams patenkinti. Tuo būdu žemdirbystė visais laikais yra pirminė ūkinės veiklos sritis, ir per žmogaus darbą ji yra būtinas gamybos veiksnys. Pramonė visada remsis mokėjimu sujungti žemės turtus – ar tai grynai gamtos produktus, ar žemdirbystės gaminius, ar mineralinius ir cheminius lobius – su fiziniu ir protiniu žmogaus darbu. Tam tikra prasme tai tinka ir vadinamųjų paslaugų pramonės sričiai, taip pat teoriniams ir taikomiesiems moksliniams tyrinėjimams.

Pramonėje ir žemės ūkyje fizinis žmogaus darbas šiandien dažnai nebėra svarbiausias, nes rankų ir raumenų pastangas paremia nuolat tobulinamos mašinos ir mechanizmai. Ne tik pramonėje, bet ir žemės ūkyje matome pakitimų, kurie pasidarė galimi tik nuosekliai ir nenutrūkstamai besivystant mokslui ir technikai. Visa tai visuomenėje tapo didelių civilizacijos lūžių istorine priežastimi, pradedant „pramonės amžiumi“ ir pereinant į tolesnes fazes toje srityje, sąlygojamas naujos technikos, kaip elektronika ar pastaraisiais metais mikroprocesoriai.

Nors gali atrodyti, kad pramoninėje gamyboje „dirba“ mašina, o žmogus tik ją aptarnauja, įvairiais būdais įgalindamas ir palaikydamas jos funkcionavimą, bet iš tiesų pramonės išsivystymas davė progą naujaip kelti žmogaus  darbo problemą. Tiek pirmoji industrializacija, sukūrusi vadinamąjį darbininkų klausimą, tiek ir paskesni industriniai ir poindustriniai pakitimai aiškiai rodo, kad ir vis labiau mechanizuoto „darbo“ epochoje žmogus pasilieka tikrasis darbo subjektas.

Pramonės ir įvairiausių su ja susijusių sektorių – iki pat naujausių elektronikos technologijų, ypač miniatiūrizacijos, informatikos, telematikos ir kitose srityse – išsivystymas parodo, kokį nepaprastą vaidmenį darbo subjekto ir objekto sąveikoje (plačiausia žodžio prasme) atlieka žmogaus proto sukurtas jo darbo sąjungininkas – technika. Technika čia suprantama ne sugebėjimas ir mokėjimas dirbti, bet visuma įrankių ir mechanizmų, kuriuos žmogus panaudoja dirbdamas; tai neabejotina žmogaus sąjungininkė. Darbą ji palengvina, patobulina, pagreitina ir pagausina. Sparčiai progresuodama, ji padaugina darbo gaminių kiekį ir pagerina daugelio jų kokybę. Kai kuriais atvejais technika iš žmogaus sąjungininkės gali pasidaryti, sakytume, žmogaus priešu – tada, kai darbo mechanizacija „išstumia“ žmogų, atimdama iš jo bet kokį asmeninį pasitenkinimą, neskatindama kūrybiškai veikti ir jausti atsakomybę; taip pat tada, kai dėl jos daugelis iki tol dirbusių darbininkų netenka darbo, arba kai, pernelyg žavintis mašina, žmogus paverčiamas jos vergu.

Kai Biblijos žodžius „apvaldyti žemę“, pasakytus žmogui iš pat pradžių, bandome perprasti naujųjų industrinių ir poindustrinių laikų fone, tai jie, be abejo, liečia ir žmogaus santykį su technika, su tuo mechanizmų ir mašinų pasauliu, kuris yra ir žmogaus protinio darbo vaisius ir istorinis žmogaus viešpatavimo gamtai įrodymas.

Naujausioji žmonijos istorijos epocha, ypač kai kuriose tautose, teisingai vertina techniką kaip pagrindinį ekonominės pažangos veiksnį; tačiau drauge su tuo vertinimu iškilo ir vis kyla esminių klausimų, liečiančių žmogaus darbą subjekto atžvilgiu, tai yra paties žmogaus atžvilgiu. Tie klausimai kupini svaraus turinio ir etinio bei etinio-socialinio pobūdžio įtampų. Todėl jie yra nuolatinis iššūkis įvairioms institucijoms, valstybėms ir vyriausybėms, tarptautinėms sistemoms ir organizacijoms; jie yra taip pat iššūkis Bažnyčiai.
 

6. Darbas subjektyviai imant: žmogus – darbo subjektas
 

Toliau nagrinėdami darbą ryšium su Biblijos žodžiais, kad žmogui skirta viešpatauti žemei, turime sutelkti dėmesį į darbą subjektyvia prasme dar labiau, negu žvelgdami į darbo objektyviąją prasmę: ten mes vos užsiminėme aną plačią problematiką, kurią puikiai ir detaliai žino įvairių sričių specialistai, taip pat ir patys darbo žmonės pagal savo specialybes. Pradžios knygos žodžiai, kuriais mes remiamės šioje analizėje, kalba apie darbą objektyvia prasme tik netiesiog; taip pat netiesiog jie kalba ir apie darbo subjektą; bet kas ten pasakyta, yra labai pamokoma ir didžiai reikšminga.

Žmogus privalo apvaldyti žemę, privalo joje įsigalėti, nes, būdamas „Dievo atvaizdas“, yra asmuo, yra subjektinė būtybė, sugebanti veikti planingai ir tikslingai, pajėgi nuspręsti ir pasiryžusi save realizuoti. Todėl žmogus, kaip asmuo, yra darbo subjektas. Būdamas asmuo, jis dirba, atlieka įvairius darbo procesui priklausančius veiksmus, ir visa tai, nepaisant jų objektyvaus pobūdžio, turi jam tarnauti įgyvendinant jo žmogiškumą, vykdant asmeninį pašaukimą, kuris jam būdingas dėlei jo žmogiškumo. Svarbiausias tiesas šia tema priminė II Vatikano Susirinkimas konstitucijoje Gaudium et Spes, ypač I skyriuje, nagrinėjančiame žmogaus pašaukimą.

„Viešpatavimas“, apie kurį kalba mūsų minimas Biblijos tekstas, siejasi ne tik su objektyviąja darbo prasme, bet įveda mus ir į subjektyviosios prasmės suvokimą. Darbas kaip procesas, kuriuo žmogus ir žmonija „apvaldo žemę“, tik tada atitinka pagrindinę Biblijos sampratą, kai visame tame procese žmogus pasirodo ir pasitvirtina esąs tasai, kuris „viešpatauja“. Valdymas labiau susijęs su subjektyviąja plotme, negu objektyviąja: subjektyvioji plotmė ir lemia etinę darbo esmę. Nėra abejonės, kad žmogaus darbas turi etinę vertę, kuri tiesiog, betarpiškai remiasi faktu, kad tas, kuris jį atlieka, yra asmuo, yra sąmoningai ir laisvai sprendžiantis subjektas.

Ši tiesa yra esminis ir antlaikinis krikščioniškojo mokymo apie žmogaus darbą branduolys. Ji tebeturi pagrindinę reikšmę suvokiant svarbias epochinės reikšmės problemas.

Antikinė senovė skirstė žmones sau būdingu mastu pagal jų atliekamą darbą. Darbas, reikalaujantis fizinių jėgų įtempimo, raumenų bei rankų darbas buvo laikomas žeminančiu laisvąjį žmogų: juos atlikti buvo skiriama vergams. Krikščionybė, vystydama jau Senajame Testamente glūdinčias mintis, sukėlė tam tikrą pažiūrų perversmą. Ji remiasi Evangelijos turiniu, ypač faktu, kad tas, kuris, būdamas Dievas, tapo į mus viskuo panašus[11], didžiąją savo gyvenimo žemėje dalį atidavė dailidės darbui – fiziniam darbui. Pati ši aplinkybė yra iškalbingiausia „darbo evangelija“, parodanti, jog pagrindas vertinti žmogaus darbui – ne atliekamo darbo rūšis, bet faktas, kad jo atlikėjas yra asmuo. Darbo garbingumo šaknų reikia ieškoti ne objektyvioje, o subjektyvioje plotmėje.

Taip suvokiant darbą, savaime išnyksta pagrindas, kuriuo senovėje buvo skirstomi žmonės pagal jų atliekamo darbo rūšį. Tai nereiškia, kad žmogaus darbas, suprastas kaip objektas, negali ir neprivalo būti apskritai vertinamas bei kvalifikuojamas. Tai tiktai reiškia, kad pirmasis darbo vertinimo pagrindas yra pats žmogus – darbo subjektas. Su tuo čia pat siejasi labai svarbi etinio pobūdžio išvada: nors tiesa, kad žmogus skirtas ir pašauktas darbui, bet vis dėlto darbas yra žmogui, o ne žmogus darbui. Šioje išvadoje logiškai teikiama pirmenybė subjektyviai darbo reikšmei prieš objektyviąją. Taip suprantant, pripažįstama, kad įvairūs žmonių atliekami darbai gali būti didesnės ar mažesnės objektyvios vertės, tačiau pabrėžiama, kad jų vertinimo matas pirmiausia yra paties subjekto, arba asmens, taigi darbą atliekančio žmogaus orumas. Nepaisant darbo, kurį žmogus atlieka, ir priimant, kad jis yra tikslas žmogaus veikimo – kartais net labai sunkaus, – tas tikslas pats savaime neturi esminės reikšmės. Tikslas darbo – žmogaus atliekamo kiekvieno darbo, nors tai būtų grynai „paslauginis“, monotoniškas ar net niekinamas darbas, – galų gale lieka pats žmogus.
 

7. Grėsmė tikrajai vertybių gradacijai
 

Tokie pagrindiniai teiginiai apie darbą visais laikais kildavo iš krikščioniškosios tiesos lobyno, iš pačios „darbo evangelijos“, ir jie kūrė naują pagrindą mąstymui, vertinimui ir žmonių elgesiui. Naujaisiais laikais, vos pradėjus formuotis pramonės erai, krikščioniškoji tiesa apie darbą turėjo prieštarauti įvairioms materialistinėms ir ekonomistinėms srovėms.

Kai kurie tokių idėjų šalininkai suprato ir laikė darbą tam tikros rūšies „preke“, kurią darbėmys – pirmiausia pramonės darbininkas – „parduoda“ darbdaviui, o tasai yra kapitalo, arba visų darbą įgalinančių įrankių ir priemonių, savininkas. Toks darbo supratimas ypač vyravo pirmojoje XIX amžiaus pusėje. Vėliau tokie aiškūs formulavimai beveik visiškai išnyko ir užleido vietą humaniškesnei pažiūrai į darbą ir jo vertinimą. Santykiai tarp darbo žmogaus ir gamybos įrankių bei priemonių visumos buvo akstinas lygiagrečiai atsirasti įvairioms kapitalizmo ir kolektyvizmo formoms. Dėl naujų konkrečių sąlygų prie tų formų prisidėjo ir kiti socialiniai bei politiniai elementai: darbininkų sąjunga ir valdžios organų veikla, taip pat didelių transnacionalinių įmonių atsiradimas. Vis dėlto nuolatos tebegresia pavojus laikyti darbą savotiška „preke“ arba anonimine gamybai reikalinga „jėga“ (kalbama tiesiog apie „darbo jėgą“), ypač kai visą ekonominę problematiką sąlygoja materialistinio ekonomizmo prielaidos.

Nuolatinė sistematinė proga, o tam tikru atžvilgiu net paskatinimas, taip mąstyti ir vertinti glūdi pagreitintame visapusiškos materialinės civilizacijos vystymosi procese, kur didžiausia reikšmė skiriama objektyviajai darbo plotmei, paliekant nuošaly subjektyviąją plotmę – visa, kas tiesiog ar netiesiog siejasi su darbo subjektu. Visais tokiais atvejais, kiekvienoje tokioje socialinėje situacijoje atsiranda maišatis arba net atbulai pasukama tvarka, pirmąkart nusakyta Pradžios knygos žodžiais. Imama žmogų laikyti gamybos įrankiu[12], o turėtų jis – jis vienas, nepriklausomai nuo atliekamo darbo, – būti laikomas gamybos subjektu, jos kūrėju ir atlikėju. Tokį tvarkos apvertimą, nepaisant kokios programos vardu nei kokiu pavadinimu jis reikštųsi, derėtų pavadinti „kapitalizmu“ toliau išdėstoma prasme. Beje, „kapitalizmas“, kaip ekonominė-socialinė sistema, turi savo istoriškai susiklosčiusį turinį, priešingą „socializmui“ ir „komunizmui“. Tačiau analizuojant viso ekonominio proceso, o pirmiausia gamybos struktūros pagrindą – darbą, reikia pripažinti, kad pirmykščio kapitalizmo klaida gali pasikartoti visur, kur žmogus traktuojamas maždaug viename lygyje su materialinių produkcijos priemonių visuma, taigi laikomas įrankiu, o ne – sutinkamai su tikruoju žmogaus darbo orumu – subjektu ir atlikėju, kartu ir tikruoju viso gamybos proceso tikslu.

Šitaip analizuodami žmogaus darbą pagal tą mintį, kad žmogus turi „apvaldyti“ žemę, jai viešpatauti, prasiskverbiame į patį visuomeninės etinės problematikos centrą. Toks požiūris turėtų užimti centrinę vietą ir visoje socialinės bei ūkinės politikos srityje tiek atskirų šalių mastu, tiek ir platesniu tarptautinių ir tarpkontinentinių santykių mastu, ypač atsižvelgiant į įtampas, besireiškiančias pasaulyje ne tik Rytų – Vakarų, bet ir Šiaurės – Pietų ašimis. Ryžtingą žvilgsnį į šias dabarties etinės socialinės problematikos sferas atkreipė popiežius Jonas XXIII savo enciklikoje Mater et Magistra ir popiežius Paulius VI enciklikoje Populorum Progressio.
 

8. Darbo žmonių solidarumas
 

Žvelgiant į žmogaus darbą jo pagrindinėje – subjekto plotmėje, taigi žvelgiant į žmogų – asmenį, kuris tą darbą atlieka, reikia šiuo požiūriu bent bendrais bruožais įvertinti procesus, kurie darbo subjektyvinio aspekto atžvilgiu įvyko per šiuos 90 metų, paskelbus encikliką Rerum Novarum. Nors darbo subjektas visada tas pats, būtent žmogus, bet objektyviniu aspektu pastebima žymi įvairovė. Subjekto atžvilgiu galima sakyti, kad darbas yra vienas (vienintelis ir nepakartojamas), bet jo objektų linkmės atžvilgiu reikia vis dėlto pripažinti, kad darbų yra daug: daugybė įvairių darbų. Žmogiškajai civilizacijai besivystant, jų vis gausėja. Kartu negalima nepastebėti, kad šio vystymosi procese ne tik atsiranda naujų darbo formų, bet kai kurios ir išnyksta. Nors čia galima įžiūrėti apskritai normalų reiškinį, tačiau privalu stebėti, ar neprasismelkia kokie nors ydingi reiškiniai, galintys būti grėsmingi etiniu socialiniu požiūriu.

Dėl tokių plataus masto ydingų reiškinių praeitame šimtmetyje atsirado vadinamasis darbininkų klausimas, kartais vadinamas ir „proletariato problema“. Šis klausimas ir su juo susijusios problemos sukėlė teisėtą socialinę reakciją, audringą darbo žmonių, ypač pramonės darbininkų solidarumo pasireiškimą. Į darbo žmones – pirmiausia į atliekančius monotonišką, grynai iš dalinių procesų susidedantį, atbukinantį darbą didelėse pramonės įmonėse, kur mašina vis labiau pavergia žmogų, – atkreiptas raginimas solidarizuotis ir sutartinai veikti etikos požiūriu buvo vertingas ir išraiškingas. Tai buvo reakcija prieš žmogaus, kaip darbo subjekto, nuvertinimą ir prieš su tuo susijusį negirdėtą išnaudojimą užmokesčio, darbo sąlygų ir paties darbininko asmens atžvilgiu. Toji reakcija  suvienijo darbininkiją į dideliu solidarumu pasižyminčią bendriją.

Sutartinai su enciklika Rerum Novarum ir daugeliu paskesnių Bažnyčios mokymo dokumentų reikia pripažinti, kad reakcija prieš neteisingą sistemą, „dangaus keršto šaukiančią“[13] skriaudą, kuri slėgė žmogų anos skubios industrializacijos metu, buvo socialinės moralės požiūriu pateisinama. Tokią padėtį skatino socialinė politinė liberalizmo sistema, kuri pagal savo ekonomistinius principus rėmė ir saugojo tik kapitalo savininkų ir įmonininkų ūkinę iniciatyvą, nepakankamai rūpindamasi darbo žmogaus teisėmis ir tvirtindama, kad žmonių darbas tesąs gamybos priemonė, o kapitalas – produkcijos pagrindas, mastas ir tikslas.

Nuo to laiko dėl darbo žmonių solidarumo, taip pat dėl kitos pusės vis pilnesnio ir atsakingesnio darbininkų teisių supratimo įvyko daug žymių permainų. Buvo išrasta įvairių naujų sistemų. Išsirutuliojo įvairios neokapitalizmo formos. Neretai darbo žmonės gali dalyvauti ir faktiškai dalyvauja įmonių gamybos valdyme ir kontrolėje. Per atitinkamas sąjungas jie turi balsą dėl darbo sąlygų ir užmokesčio, taip pat dėl socialinių įstatymų leidybos. Kartu įvairios ideologijos ir valdžios sistemos, taip pat nauji santykiai, susiklostę įvairaus lygio žmonių sambūvyje, leido toliau egzistuoti aiškiam neteisingumui arba sukūrė naujas jo formas. Pasaulinis civilizacijos ir komunikacijos išsivystymas įgalino geriau pažinti žmogaus darbo sąlygas visoje žemėje, bet ir parodė kitokio masto neteisingumų, dar platesnių už tuos, kurie praeitame šimtmetyje paskatino darbo žmones sukurti ypatingą darbininkijos solidarumą. Tai liečia ne tik šalis, kurios jau praėjusios tam tikrą pramonės revoliucijos procesą, bet ir tas, kur svarbiausias darbas tebėra žemdirbystė arba į ją panaši veikla.

Solidarumo sąjūdžiai žmogaus darbo srityje – solidarumo, kuris niekad neturi atsisakyti dialogo ir bendradarbiavimo su kitais – gali būti reikalingi ir tokiomis sąlygomis bei tokiuose socialiniuose sluoksniuose, kurie iki šiol solidarumo sąjūdžių nebuvo apimti, bet kurie, besikeičiant visuomeninėms sistemoms ir gyvenimo sąlygoms, faktiškai patiria „proletarizaciją“, arba jau yra „proletariato“ būsenoje, gal dar šiuo vardu nevadinamoje, bet de facto galinčioje taip vadintis. Tokioje padėtyje gali atsidurti kai kurios darbo inteligentų kategorijos ar grupės, ypač kai, atsiradus platesnėms galimybėms siekti mokslo ir vis gausėjant visuomenėje studijas baigusių asmenų, mažėja jų darbo paklausa. Bedarbių inteligentų atsiranda ir net daugėja, kai prieinamas išsilavinimas nenukreiptas į tokius darbus ar paslaugas, kurie tikrai reikalingi visuomenei, arba kai darbas, reikalaujantis bent specialaus vidurinio išsilavinimo, turi mažesnę paklausą, ir  menkiau apmokamas už kai kuriuos fizinius darbus. Aišku, pats išsilavinimas yra vertybė, gausiai praturtinanti žmogiškąją asmenybę; kai kurie „proletarizacijos“ procesai gali tačiau būti nuo to nepriklausomi.

Todėl reikia ir toliau kelti klausimą dėl darbo subjekto ir jo gyvenimo sąlygų. Norint įgyvendinti socialinį teisingumą įvairiose pasaulio dalyse, įvairiose šalyse ir jų tarpusavio santykiuose, reikalingi vis nauji darbo žmonių tarpusavio solidarumo sąjūdžiai ir solidarumas su darbo žmonėmis. Solidarumas visada turi pasirodyti ten, kur jo pareikalauja socialinis darbo subjekto pažeminimas, darbėmių išnaudojimas, didėjančios skurdo ir net bado zonos. Bažnyčia gyvai angažuojasi į šį reikalą, nes laiko savo misija, savo tarnyste, ištikimybės Kristui patikrinimu – būti „vargdienių Bažnyčia“. „Vargdieniai“ pasirodo įvairiais pavidalais, įvairiose vietose ir įvairiu laiku; dažniausiai jų atsiranda, kai pažeidžiamas žmogaus darbo kilnumas, ar tai apribojant darbo galimybes (nedarbo rykštė), ar nuvertinant darbą ir iš jo kylančias teises, ypač teisę į teisingą užmokestį, į darbininko asmens ir jo šeimos aprūpinimą.
 

9. Darbas ir asmens orumas
 

Toliau pasiliekant prie žmogaus kaip darbo subjekto, reikėtų bent bendrais bruožais paliesti dar kelis požiūrius, kurie tiksliau nusako žmogaus darbo kilnumą, leisdami pilniau apibūdinti jo savitą moralinę vertę. Tai darydami, vis turėkime prieš akis Biblijos raginimą „apvaldyti žemę“[14], kuriuo išreiškiama Kūrėjo valia, kad darbas įgalintų žmogų įgyvendinti jam tenkantį uždavinį – „viešpatauti“ regimajam pasauliui.

Šis pagrindinis, pirminis Dievo planas iš atžvilgio į žmogų, sukurtą „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“[15], nebuvo atšauktas nei panaikintas nė tada, kai žmogus, nutraukęs pirmykštę sandorą su Dievu, išgirdo žodžius: „Veido prakaite valgysi duoną“[16]. Šiais žodžiais kalbama apie triūsą, neretai apie sunkų triūsą, kuris nuo tada lydi žmogaus darbą, nepakeisdamas tačiau fakto, kad darbas yra kelias, kuriuo eidamas žmogus įgyvendina savo viešpatavimą regimajam pasauliui, „apvaldydamas“ žemę. Triūsas yra visiems žinomas, nes tai visų patiriama realybė. Žino tai fizinio darbo žmonės, kuriems kartais tenka dirbti labai sunkiomis sąlygomis. Žino tai ne tik žemdirbiai, ilgas darbo dienas skirdami įdirbti žemei, kuri kartais teaugina „erškėčius ir usnis“[17], bet ir darbininkai kasyklose ir akmenų laužyklose, metalurgijos pramonės darbininkai prie aukštakrosnių, žino statybininkai, kurių gyvybei ir sveikatai gresia dažni pavojai. Jį patiria ir protinio darbo žmonės, žino mokslininkai, žino tie, kuriuos slegia atsakomybė už visuomenei svarbius sprendimus. Žino gydytojai ir ligonių slaugytojai, dieną naktį budintys prie ligonių. Žino moterys, kurių kartais tinkamai neįvertina visuomenė, net savoji šeima, bet kurios, kasdien triūsdamos, neša atsakomybę už namus ir vaikų auklėjimą. Tai žino visi darbo žmonės, kadangi darbas yra visų pašaukimas: tai žino visi žmonės.

Ir vis dėlto darbas su visu šiuo vargingu triūsu – gal ir dėl šio triūso – yra didelis žmogaus gėris. Nors šis gėris, kalbant su šv. Tomu Akviniečiu[18], paženklintas „bonum arduum“ – „sunkaus gėrio“ žyme, vis dėlto jis – žmogaus gėris. Jis yra ne tik „naudingas“ ar „malonus“ gėris, bet „garbingas“ gėris, žmogaus orumą atitinkantis, jį išreiškiantis ir padauginantis gėris. Norint tiksliau apibrėžti etinę darbo reikšmę, reikia pirmiausia turėti prieš akis šią tiesą: darbas yra žmogaus gėris – jo žmogiškumo gėris, nes darbu žmogus ne tik pertvarko gamtą ir pritaiko ją savo poreikiams, bet ir realizuoja pats save kaip žmogų, tam tikra prasme labiau „tampa“ žmogumi.

Be šios sampratos neįmanoma suvokti darbštumo dorybės reikšmės, negalima iš viso suprasti, kodėl darbštumas laikomas dorybe: dorybe (arba moraliniu įgudimu) vadiname juk tai, kuo žmogus kaip žmogus darosi geras[19]. Tačiau šis faktas nepaneigia mūsų teisėto susirūpinimo, kad žmogus, darbu sutaurindamas medžiagą, pats per darbą nepatirtų nuostolio savo orumui[20]. Juk darbas gali būti įvairiopai panaudotas prieš žmogų: galima žmogų nubausti priverstiniu koncentracijos stovyklos darbu, galima darbą paversti žmogaus priespaudos priemone, galima įvairiais būdais ir išnaudoti darbą, tai yra darbo žmogų. Iš to aiškėja moralinė pareiga darbštumą, kaip dorybę, sieti su socialine darbo tvarka, kuri leistų žmogui dirbant labiau „tapti žmogumi“, bet ne degraduotis darbu, prarandant ne tiktai fizines jėgas (kas tam tikru mastu neišvengiama), bet, svarbiausia, ir savo orumą bei asmenybę.
 

10. Darbas ir visuomenė: šeima, tauta
 

Įvertinus žmogaus darbą asmens plotmėje, reikia pereiti į kitą su darbu neatskiriamai susijusią vertybių sritį. Darbas sudaro pagrindą šeimos gyvenimui, kuris yra žmogaus įgimta teisė ir pašaukimas. Šios dvi vertybių sritys – viena susijusi su darbu, kita kylanti iš žmogaus gyvenimo šeimyninio pobūdžio – turi būti deramai tarpusavyje sujungtos ir tinkamai viena kitą remti. Galima sakyti, darbas yra sąlyga šeimai kurti, nes jai išlaikyti reikalingas priemones žmogus normaliai įsigyja dirbdamas. Darbas ir darbštumas lemia visą auklėjimo procesą šeimoje kaip tik dėl to, kad kiekvienas „tampa žmogumi“ tarp kitko per darbą, tapimas žmogumi yra pagrindinis viso auklėjimo proceso tikslas. Čia aiškiai susitinka du darbo aspektai: vienas, įgalinantis išlaikyti šeimą, ir antras, padedantis įgyvendinti šeimos tikslus, ypač auklėjimą. Abu šie darbo aspektai yra susiję tarpusavy ir įvairiopai vienas kitą papildo.

Apskritai reikia priminti, kad šeima yra vienas iš svarbiausių orientacinių punktų, pagal kuriuos turi būti nustatoma žmogaus darbo socialinė etinė tvarka. Bažnyčios mokslas visuomet skyrė daug dėmesio šiam klausimui, ir šiame dokumente mes dar prie to grįšime. Mat šeima yra darbu išlaikoma bendruomenė ir kartu naminė darbo mokykla kiekvienam žmogui.

Trečia vertybių sritis, šioje perspektyvoje – darbo subjekto perspektyvoje – iškylanti, yra ta plačioji visuomenė, kuriai žmogus priklauso dėl ypatingų kultūrinių ir istorinių  ryšių. Tokia visuomenė – nors dar nebūtų subrendusi kaip tauta – yra kiekvienam žmogui didžioji, kad ir netiesioginė, auklėtoja (kiekvieną auklėja šeima, teikdama tuos elementus ir vertybes, kurių visuma sudaro tautos kultūrą). Tauta taip pat istoriniu bei visuomeniniu būdu įkūnija daugelio kartų darbą. Visa tai padaro, kad žmogus savo giliausią žmogiškąjį savitumą sieja su priklausymu kuriai nors tautai ir į savo darbą žiūri kaip į bendrosios gerovės kūrimą drauge su kitais tautiečiais; čia jis taip pat suvokia, kad tuo būdu darbas tarnauja didinti visos žmonijos, visų žemėje gyvenančių žmonių gerovę.

Asmens, šeimos ir tautos sritys visuomet yra reikšmingos žmogaus darbui, imant jį subjektyviu požiūriu. Ir šis požiūris, konkreti darbo žmogaus tikrovė, yra pranašesnė už objektyvinį požiūrį. Subjektyvioje plotmėje žmogus pirmiausia įgyvendina savo viešpatavimą gamtai, o tam, anot Šv. Rašto žodžių, jis nuo pradžios yra pašauktas. „Žemės apvaldymo“ procesui – darbui techniškuoju požiūriu – per visą istoriją ir ypačiai pastaraisiais amžiais yra būdingas nepaprastas gamybos priemonių išvystymas, ir tai yra naudingas bei pozityvus reiškinys su sąlyga, kad darbas objektyviniu požiūriu nenustelbtų darbo subjektyvinės reikšmės ir kad tuo būdu nepažemintų ar nenuskriaustų žmogaus orumo ir neapribotų jo neatimamų teisių.
 

III. DARBO IR KAPITALO KONFLIKTAS DABARTINIU ISTORIJOS TARPSNIU
 

11. Konflikto mastas
 

Ką tik trumpai išdėstyta pagrindinė darbo problematika, besiremianti Biblijos pradžios tekstais, sudaro, sakytume, Bažnyčios mokymo griaučius, kurie, amžiams bėgant ir margai istorijos patirčiai kaupiantis, lieka nepasikeitę.Ypatingo ryškumo ir gyvybingo aktualumo šisai mokymas įgyja fone tos patirties, kuri sukaupta prieš paskelbiant encikliką Rerum Novarum ir po to. Darbas toje analizėje pasirodo kaip didžioji tikrovė, daranti lemiamą įtaką tvarkant žmogaus vertu būdu Kūrėjo mums patikėtą pasaulį; kartu toji tikrovė pasirodo glaudžiai susijusi su žmogumi kaip jos subjektu ir su jo protinga veikla. Normaliai imant, ši tikrovė užpildo žmogaus gyvenimą ir lemia jo vertę bei prasmę. Nors darbas yra susijęs su triūsu ir pastangomis, jis nepaliauja buvęs gėris: pamilęs darbą, žmogus tobulėja. Šis tikrai pozityvus ir kūrybiškas, auklėjamasis ir nuopelningas žmogaus darbo pobūdis turėtų sudaryti pagrindą ir šiandieniniam darbo vertinimui bei toje srityje daromiems sprendimams, vadovaujantis pagrindinėmis žmogaus asmens teisėmis; apie tai kalba tarptautinės deklaracijos ir įvairūs darbo įstatymų kodeksai, kuriuos parengia arba atskirų kraštų įstatymų leidžiamieji organai, arba organizacijos, savo visuomeninę ir mokslinę veiklą paskyrusios darbo problematikai.Visas tas iniciatyvas telkia Tarptautinė Darbo Organizacija – seniausioji specializuota Jungtinių Tautų Organizacijos įstaiga.

Tolesnėje šių svarstymų dalyje norėsiu kiek smulkiau panagrinėti tas reikšmingas problemas ir priminti bent svarbesnius Bažnyčios mokymo šia tema elementus. Bet prieš tai reikia paliesti didžiausios svarbos problemų ratą, kurio fone tas mokymas kūrėsi pastaruoju laikotarpiu, taigi tuo laiku, kurio tiesiog simbolinė data yra enciklikos Rerum Novarum pasirodymo metai.

Tas laikotarpis, beje, dar nėra baigęsis, ir jo viso metu darbo problemos pagrindas buvo didžiulis konfliktas, kartu su pramonės vystymusi užsimezgęs tarp „kapitalo pasaulio“ ir „darbo pasaulio“, tarp mažos, bet labai įtakingos įmonininkų bei gamybos priemonių savininkų grupės ir gausios minios tų, kurie neturi gamybos priemonių, o gamybos procese dalyvauja tik darbu. Konfliktas kilo iš to, kad darbininkai, „darbo pasaulis“, savo jėgas atidavė įmonių savininkų dispozicijai, o šie, vaikydamiesi kuo didžiausio pelno, stengiasi nustatyti darbininkams kuo mažiausią užmokestį. Dar reikia priminti kitus išnaudojimo elementus: darbo saugumo stoką, nesirūpinimą sudaryti darbininkui ir jo šeimai reikalingas sveikatos ir gyvenimo sąlygas.

Kai kas šį konfliktą suprato kaip socialinį-ekonominį klasinio pobūdžio konfliktą, kurio išraiška tapo ideologinė kova tarp liberalizmo, kaip kapitalizmo ideologijos, ir mokslinio socializmo bei komunizmo ideologijos – marksizmo, kuris pretenduoja kalbėti darbininkų klasės, viso pasaulio proletariato vardu. Tuo būdu realus konfliktas tarp darbo pasaulio ir kapitalo pasaulio perėjo į sistemingą klasių kovą, vedamą ne tik ideologinėmis, bet dar labiau politinėmis priemonėmis. Konflikto istorija žinoma, žinomi taip pat vienos ir kitos pusės reikalavimai. Marksistinė programa, besiremianti Markso ir Engelso filosofija, klasių kovoje mato vienintelį būdą panaikinti klasinėms neteisybėms visuomenėje ir panaikinti pačioms klasėms. Vykdant šią programą, pirmiausia reikalaujama sukolektyvinti gamybos priemones, kad, perdavus tų priemonių nuosavybę iš privačių asmenų į kolektyvo rankas, žmogaus darbas būtų apsaugotas nuo išnaudojimo.

To siekiant, kovojama ne tik ideologinėmis, bet ir politinėmis priemonėmis. Marksistine ideologija besivadovaujančios grupuotės, susiformavusios į politines partijas, darydamos įvairiopą įtaką į revoliucinį spaudimą, „proletariato diktatūros“ principu stengiasi įgyti valdžios monopolį atskirose visuomenėse, kad galėtų panaikinti privatinę ir įvesti kolektyvinę gamybos priemonių nuosavybę. Pasak svarbiausių šio didžiulio tarptautinio judėjimo ideologų ir vadų, tos veiklos tikslas – įvykdyti socialinę revoliuciją bei įgyvendinti socializmą ir galiausiai komunistinę santvarką visame pasaulyje.

Liesdami tas nepaprastai svarbias problemas, sudarančias ne vien teoriją, bet patį gyvą socialinio ekonominio, politinio ir tarptautinio mūsų epochos gyvenimo audinį, negalime ir neturime leistis į smulkmenas, nes jos pakankamai žinomos iš gausios literatūros ir praktinės patirties. Verčiau mums reikia grįžti prie pagrindinės šiame dokumente svarstomos problemos – prie žmogaus darbo. Juk aišku, kad centrinę žmogaus požiūriu problemą – pagrindinės jo žmogiškosios būties ir pašaukimo plotmės problemą – galima nušviesti tik turint prieš akis visą dabartinės tikrovės kontekstą.
 

12. Darbo pirmenybė
 

Turėdami prieš akis dabarties tikrovę, į kurios struktūrą giliai įsirėžę daug žmonių sukeltų konfliktų ir kurioje techninės priemonės – žmonių darbo vaisius – įgijo pirmaeilę reikšmę (pagalvokime ir apie pasaulinio masto kataklizmo galimybę, jei kiltų karas, kuriame būtų vartojami tiesiog neįsivaizduojamo galingumo branduolinio naikinimo ginklai), turime pirmiausia prisiminti dėsnį, kurio Bažnyčia visada laikėsi: darbo pirmenybės prieš kapitalą dėsnį. Tas dėsnis tiesiog liečia gamybos procesą, kuriame darbas visuomet yra svarbiausioji, veikiančioji priežastis, tuo tarpu „kapitalas“, kaip gamybos priemonių visuma, pasilieka tik įrankis, arba instrumentinė priežastis. Šis dėsnis – akivaizdi visos istorinės žmogaus patirties tiesa.

Kai pirmajame Šv. Rašto skyriuje skaitome, kad žmogus turi apvaldyti žemę, tai tie žodžiai kalba apie visus išteklius, slypinčius regimajame pasaulyje ir atiduotus žmogaus dispozicijai. Bet tie ištekliai žmogui tarnauti gali ne kitaip, kaip tik per darbą. Su darbu nuo pat pradžios susijusi ir nuosavybės problema. Norėdamas panaudoti savo ir kitų reikalams gamtoje slypinčius išteklius, žmogus teturi vieną priemonę: savo darbą. Kad tie ištekliai per darbą duotų vaisių, žmogus pasisavina po dalelę įvairių gamtos turtų: iš žemės gelmių, iš jūros, žemės paviršiuje ir erdvėje. Pasisavina ir paverčia juos savo darbo lauku. Pasisavina darbu ir darbui.

Tas pats dėsnis tinka ir tolesniems gamybos proceso tarpsniams, nes visuomet pirmoji fazė yra žmogaus santykis su gamtos ištekliais bei jos turtais. Visos pažinimo pastangos, ieškant išteklių ir įvairių galimybių, kaip žmogus galėtų juos panaudoti žmogaus labui, įtikina mus, kad visa, kas ekonominėje gamyboje pareina nuo žmogaus: ir darbas, ir gamybos priemonių visuma, ir su jomis susijusi technika (tai yra sugebėjimas naudotis darbe tomis priemonėmis), remiasi regimojo pasaulio ištekliais, kuriuos žmogus atranda, o ne sukuria. Jis randa juos tam tikra prasme gatavus, tinkamus pažintiniam atradimui ir deramam pavartojimui gamybos procese. Kiekviename savo darbo raidos tarpsnyje žmogus susiduria su faktu, kad jis gauna dovanų tiesiog iš gamtos, o galų gale iš Kūrėjo. Prie žmogaus darbo ištakų stovi sutvėrimo paslaptis. Šis konstatavimas, priimtas išeities tašku, tarytum raudona gija eina per visą šį dokumentą, ir dar teks jį išrutulioti paskutinėje jo dalyje.

Tolesnis tos pačios problemos nagrinėjimas turi sutvirtinti mūsų įsitikinimą žmogaus darbo pirmenybe prieš tai, kas įprasta vadinti „kapitalu“. Tiesa, į „kapitalo“ sąvokos apimtį, šalia žmogaus dispozicijoje esančių gamtos išteklių, įeina ir visuma priemonių, kuriomis žmogus gamtos išteklius pasisavina ir juos pagal savo poreikius perdirba (tam tikra prasme juos „įžmogindamas“). Turime betgi čia pat pripažinti, kad toji priemonių visuma yra istoriškai susikrovęs žmogaus darbo vaisius. Visas gamybos priemones, nuo paprasčiausių iki ultramodernių, yra pagaminęs žmogus – jo patirtis ir protas. Tuo būdu atsirado ne tik paprasčiausi įnagiai žemei dirbti, bet, atitinkamai pažengus mokslui bei technikai, ir modernios sudėtingos mašinos, gamyklos, laboratorijos ir kompiuteriai. Taigi visa, kas tarnauja darbui, visa, kas pagal dabartinį technikos lygį sudaro kaskart tobulesnius jo „įrankius“, yra darbo vaisius.

Šis gigantiškas ir galingas įrankis – gamybos priemonių visuma, tam tikra prasme laikomas „kapitalo“ sinonimu, – išaugo iš žmogaus darbo ir yra juo paženklintas. Dabartiniame technikos išsivystymo laipsnyje žmogus, darbo subjektas, norėdamas pasinaudoti ta naujoviškų įrankių – gamybos priemonių – visuma, pirmiausia turi pažintiniu būdu pasisavinti darbo vaisius anų žmonių, kurie tuos įrankius išrado, planavo, kūrė, tobulino ir toliau tai daro. Sugebėjimas dirbti, tai yra sugebėjimas aktyviai dalyvauti šiuolaikiniame gamybos procese, reikalauja vis geresnio pasirengimo, o svarbiausia atitinkamo išsilavinimo. Taip pat neabejotinai aišku, kad kiekvienas žmogus, dalyvaujantis gamybos procese, net tada, kai jis atlieka tik tokį darbą, kuriam nereikia ypatingo išsilavinimo ir specialios kvalifikacijos, vis dėlto gamybos procese veikia kaip tikras jo subjektas, o visi įrankiai, kad ir kokie jie būtų tobuli, tėra vien tik žmogaus darbui pajungti įrankiai.

Šią tiesą, priklausančią pastoviam Bažnyčios mokymui, reikia vis pabrėžti, sprendžiant darbo sutvarkymo problemas ir net visos socialinės ekonominės santvarkos klausimus. Reikia pabrėžti ir išryškinti žmogaus pirmenybę gamybos procese – žmogaus primatą prieš daiktus. Visa, ką apima „kapitalo“ sąvoka siauresne prasme, yra tik daiktų suma. Žmogus, kaip darbo subjektas, nepriklausomai nuo to, kokį darbą atlieka, – tik žmogus, tik jis vienas, yra asmuo. Šioje tiesoje glūdi svarbios ir lemtingos išvados.
 

13. Ekonomizmas ir materializmas
 

Šios tiesos šviesoje aiškiai matyti, kad negalima atskirti kapitalo nuo darbo, taip pat jokiu būdu negalima statyti priešpriešiais darbą kapitalui nei kapitalą darbui, nei juo labiau – kaip vėliau bus aiškinama – statyti priešpriešiais vienus kitiems konkrečius žmones, kurie atitinkamai stovi už tų sąvokų. Teisingas, tai reiškia sutinkamas su dalyko esme, – teisingas, tai reiškia vidujai tikras ir drauge morališkai doras, gali būti tik toks darbo sutvarkymas, kuris iš pat pagrindų įveikia prieštaravimą tarp darbo ir kapitalo ir vadovaujasi anksčiau išdėstytu darbo esminės ir faktinės pirmenybės principu, žmogaus, kaip darbo subjekto, ir jo aktyvaus dalyvavimo visame gamybos procese principu, nepriklausomai nuo darbininko atliekamų užduočių pobūdžio.

Darbo ir kapitalo prieštaravimas glūdi ne paties gamybos proceso struktūroje ir ne paties ekonominio proceso struktūroje apskritai. Šis procesas rodo veikiau darbo susipynimą su tuo, ką esame pratę vadinti kapitalu: jų ryšys neatmezgamas. Darbuodamasis bet kokioje dirbtuvėje, ar ji būtų palyginti paprasta, ar labai moderniška, žmogus lengvai gali suprasti, kad savo darbu jis įžengia į dvigubą palikimą: į tą, kuris duotas visiems žmonėms gamtos ištekliais, ir į tą, ką kiti jau iš šių gamtos turtų yra padarę, visų pirma vystydami techniką, gamindami vis tobulesnius darbo įrankius: dirbdamas žmogus „įsitraukia ir į kitų darbą“[21]. Tokį darbo lauko ir žmogaus darbo proceso vaizdą nesunkiai priimame, vadovaudamiesi tiek protu, tiek tikėjimu, kuris semia šviesą iš Gyvojo Dievo žodžio. Tas vaizdas yra darnus, teologiškas ir drauge humaniškas. Žmogus yra regimajame pasaulyje jam pavestų tvarinių „viešpats“. Darbo procese atsiskleidžianti priklausomybė – tai priklausomybė nuo visų tvarinijos išteklių Davėjo ir drauge priklausomybė nuo kitų žmonių, kurių darbas ir sumanumas yra mums pagerinę ir praplėtę darbo galimybes. Apie tai, kas gamybos procese sudaro visumą „daiktų“, instrumentų, kapitalo, galime tik pasakyti, kad tai sąlygoja žmogaus darbą, tačiau negalime pasakyti, kad tai yra tarsi anoniminis „subjektas“, nuo kurio priklausytų žmogus ir jo darbas.

Šis vientisas paveikslas, kuriame yra tiksliai išlaikytas asmens primato prieš daiktus principas, žmonių mąstysenoje suskilo po ilgo laiko, per kurį tarytum nemačiomis trūkinėjo praktiniame gyvenime. Skilimas buvo toks: darbas buvo atidalytas nuo kapitalo ir statytas priešpriešiais kapitalui, o kapitalas – darbui, tarsi dvi anoniminės jėgos, tarsi du vienoje ekonomistinėje perspektyvoje greta sustatyti gamybos veiksniai. Šitaip keliant klausimą padaryta principinė klaida, kurią galima vadinti ekonomizmo klaida, nes žiūrima į darbą grynai ekonominio tikslingumo kategorijomis. Tą klaidą galime ir reikia vadinti materializmo klaida, nes ekonomizme tiesiog ar netiesiog glūdi įsitikinimas, jog pirminis ir svarbiausias dalykas yra tai, kas materialu, o kas dvasiška bei asmeniška (žmogaus veikimas, moralinės vertybės ir pan.) tiesiog ar netiesiog pajungiama materialinei gerovei. Tai dar nėra tikrasis teorinis materializmas, bet jau tikrai yra praktinis materializmas, besivadovaujantis ne tiek paimtomis iš materialistinės teorijos prielaidomis, kiek tam tikru požiūriu į vertybes, kai vertybių hierarchija grindžiama stipresniu bei tiesioginiu patrauklumu materialinių dalykų, kurie laikomi galinčiais patenkinti žmogaus poreikius.

Klaidingas mąstymas ekonomizmo kategorijomis ėjo drauge su materialistinės filosofijos atsiradimu ir jos išvystymu nuo labai elementaraus ir bendro etapo (vadinamo taip pat vulgariuoju materializmu, nes dvasinę tikrovę jis bandė suvesti į nereikalingą reiškinį) iki vadinamojo dialektinio materializmo. Atrodo, kad šių svarstymų rėmuose svarbiausiam žmogaus darbo klausimui, ypač atskiriant ir statant priešpriešiais „darbą“ ir „kapitalą“ kaip du gamybos faktorius toje pačioje ekonomistinėje perspektyvoje, ekonomizmas turėjo lemiamą reikšmę ir taip nehumaniškai kėlė tą problemą dar anksčiau, negu filosofinė materializmo sistema. Nemažiau aišku, kad ir dialektinės formos materializmas nesugeba mąstymui apie žmogaus darbą pateikti pakankamo bei lemiamo pagrindo, kuris leistų nesugriaunamai įtvirtinti bei paremti žmogaus primatą prieš įrankį – kapitalą, asmens – prieš daiktą. Ir dialektiniame materializme žmogus nėra vertinamas pirmiausia kaip darbo subjektas ir gamybos proceso veikiančioji priežastis, bet jis suprantamas ir traktuojamas priklausomai nuo to, kas materialu, kaip tam tikras savo laiko ekonominių santykių, gamybinių santykių rezultatas.

Neabejotinai aišku, kad darbo ir kapitalo statymas priešpriešiais, apie kurį čia kalbama, ta antinomija, kur darbas atskirtas nuo kapitalo ir jam statomas priešpriešiais, tartum tos pačios būties plotmės ekonominio proceso elementas, užsimezgė ne vien XVIII amžiaus filosofijoje ir ekonominėse teorijose, bet daug labiau visoje anų laikų ekonominėje bei visuomeninėje praktikoje: prasidėjus ir sparčiai besivystant industrializacijai, joje pirmiausia įžiūrėta galimybė intensyviai pagausinti medžiaginių turtų, tai yra priemonių, o paleistas iš akių žmogus, kuriam tos priemonės turi tarnauti. Toji praktinė klaida sudavė smūgį žmogaus darbui, sudavė smūgį darbo žmogui ir sukėlė etiškai teisingą reakciją, apie kurią jau buvo kalbėta. Ta pati klaida, jau turinti tam tikrą istorinį pavidalą, susijusį su pirmykščiu kapitalizmu ir liberalizmu, gali vis dėlto pasikartoti ir kitomis laiko bei vietos aplinkybėmis, jei bus einama iš tų pačių teorinių ir praktinių prielaidų. Nematome kitos galimybės radikaliai įveikti šią klaidą, kaip tik pradėti teorijoje ir praktikoje tvirtai remtis įsitikinimu, jog asmeniui priklauso pirmenybė prieš daiktą, žmogaus darbui – prieš kapitalą, kaip gamybos priemonių visumą.
 

14. Darbas ir nuosavybė
 

Čia trumpai aptartas istorinis procesas tikrai jau yra peržengęs savo pradinę stadiją, bet jis tebesitęsia ir dar plečiasi, paliesdamas santykius tarp valstybių ir kontinentų. Kai kalbama apie darbo ir kapitalo antinomiją (priešingybę), aišku, turima mintyje ne tik abstrakčios sąvokos ar ekonominėje gamyboje veikiančios „anoniminės jėgos“. Už abiejų – darbo ir kapitalo – sąvokų stovi žmonės, gyvi, konkretūs žmonės: vienoje pusėje tie, kurie atlieka darbą, bet nėra gamybos priemonių savininkai, antroje pusėje tie, kurie tvarko gamybą ir yra tų priemonių savininkai ar bent jiems atstovauja. Taigi į to sunkaus istorinio proceso apimtį nuo pat pradžios įeina nuosavybės klausimas. Enciklika Rerum Novarum nagrinėja socialinį klausimą kaip tik tuo požiūriu, priimdama bei patvirtindama Bažnyčios mokymą apie nuosavybę, apie privatinės nuosavybės teisę net ir į gamybos priemones. Taip daro ir enciklika Mater et Magistra.

Ši pažiūra, kaip buvo tuomet priimta ir toliau Bažnyčios tebedėstoma, iš pagrindų skiriasi nuo kolektyvizmo programos, kurią skelbia marksizmas ir kuri per kelis dešimtmečius po Leono XIII enciklikos yra įgyvendinama įvairiose šalyse. Ji skiriasi ir nuo kapitalizmo programos, kurią praktiškai taiko liberalizmas ir juo paremtos politinės santvarkos. Šiuo pastaruoju atveju skiriasi pati nuosavybės teisės samprata. Krikščioniškoji tradicija niekuomet tos teisės nelaikė absoliučia ir neliečiama. Visuomet ją suprasdavo platesniame kontekste, nurodančiame, kad visi žmonės turi teisę naudotis visomis Dievo sukurtomis gėrybėmis. Taigi asmeninio turėjimo teisė suprantama kaip palenkta visuotinio vartojimo teisei, visuotinei gėrybių paskirčiai.

Be to, žiūrint į nuosavybę pagal Bažnyčios mokslą, ji niekada neturėjo tapti socialine darbo priešingybe. Kaip jau sakyta, nuosavybė įgyjama darbu, kad tarnautų darbui. Tai ypač liečia gamybos priemonių nuosavybę. Išskirti jas kaip atskirą kompleksą ir, „kapitalo forma, statyti priešpriešiais „darbui“, o juo labiau – išnaudoti darbą, yra priešinga pačiai tų priemonių ir jų turėjimo prigimčiai. Neprivalo jų būti turima darbo nenaudai, neprivalo būti turima dėl turėjimo, nes vienintelis teisėtas jų turėjimo – tiek privatinės, tiek valstybinės ar kolektyvinės nuosavybės turėjimo – motyvas yra tarnauti darbui. Ir toliau: kad, tarnaudamos darbui, gamybos priemonės padėtų įgyvendinti pirmutinį nuosavybės tvarkos dėsnį – gėrybių paskirtį visiems ir visuotinio jomis naudojimosi teisę. Šiuo požiūriu, tai yra žiūrint žmogaus darbo ir visuotinio priėjimo prie žmogui skirtų gėrybių, esant atitinkamoms sąlygoms, neatmetamas ir kai kurių gamybos priemonių suvisuomeninimas. Dešimtmečiais, kurie mus skiria nuo enciklikos Rerum Novarum pasirodymo, Bažnyčios mokymas nuolat primindavo tuos principus, pasiremdamas daug senesnės tradicijos suformuluotais argumentais, pvz., žinomais šv. Tomo Teologinės Sumos argumentais[22].

Šiame dokumente, kurio pagrindinė tema yra žmogaus darbas, reikia patvirtinti visą tą įsakmumą, kuriuo Bažnyčios mokymas apie nuosavybę stengėsi ir visada stengiasi užtikrinti darbo primatą ir kartu žmogaus, kaip subjekto, charakterį visuomeniniame gyvenime, ypač dinaminėje viso ekonominio proceso struktūroje. Šiuo požiūriu ir toliau nepriimtina lieka „griežtojo“ kapitalizmo pozicija, ginanti išskirtinę gamybos priemonių privatinės nuosavybės teisę kaip neliečiamą ekonominio gyvenimo „dogmą“. Pagarba darbui reikalauja, kad tiek teorijoje, tiek praktikoje ši teisė būtų konstruktyviai peržiūrėta. Yra tiesa, kad kapitalas, kaip gamybos priemonių visuma, yra ištisų kartų darbo vaisius; taip pat yra tiesa, kad jis nepaliaujamai kuriamas dirbant su šiomis produkcijos priemonėmis, nelyginant didžiuliame darbo lauke, kur diena iš dienos triūsia dabartinė darbo žmonių karta. Čia turimos mintyje įvairios darbo rūšys – ne tik vadinamasis fizinis darbas, bet ir visoks proto darbas, nuo tiriamojo iki vadovaujamojo.

Šioje šviesoje įgyja ypatingą reikšmę gausūs katalikų socialinio mokslo atstovų ir pačios Mokančiosios Bažnyčios aukščiausio autoriteto pateikti pasiūlymai[23], kad darbo žmonės būtų gamybos priemonių bendrasavininkiai, dalyvautų įmonių valdyme bei pelne, kad jie būtų ir akcininkai, ir pan. Kokios tik būtų konkrečios galimybės tuos įvairius pasiūlymus įgyvendinti, aišku, kad teisingai suprastos darbo ir dirbančiojo žmogaus pozicijos gamybos procese pripažinimas reikalauja daug ką pakeisti gamybos priemonių nuosavybę liečiančiuose įstatymuose, kreipiant dėmesį ne tik į ankstesnes situacijas, bet, svarbiausia, į tą tikrovę ir problematiką, kuri susiklostė antroje šio šimtmečio pusėje ryšium su vadinamuoju Trečiuoju pasauliu ir atsiradimu daugelio nepriklausomų valstybių – ypač Afrikoje, bet ne tik joje – vietoj buvusių kolonijų.

Nors „griežtojo“ kapitalizmo pozicija tikrai privalo revizijos ir turi būti reformuota, atsižvelgiant į kuo plačiausiai suprastas žmogaus teises ryšium su darbu, tačiau, išeinant iš to paties požiūrio, reikia konstatuoti, kad tų taip labai pageidautinų ir įvairiopų reformų neįmanoma įvykdyti, aprioriškai likviduojant privatinę gamybos priemonių nuosavybę. Reikia pažymėti, kad vien atėmus tas gamybos priemones (kapitalą) iš privačių savininkų dar nėra pakankamai užtikrinamas suvisuomeninimas. Tos priemonės liaujasi buvusios vienos socialinės grupės nuosavybe – anų privačių savininkų, o tampa organizuotos visuomenės nuosavybe ir patenka į kitos asmenų grupės valdymą ir kontrolę – būtent tų, kurie, nebūdami gamybos priemonių savininkai, bet vykdydami valdžios funkcijas visuomenėje, disponuoja jomis visos visuomenės (valstybės) ar vietiniu mastu.

Ta vadovaujanti ir disponuojanti grupė gali savo uždavinius darbo primato požiūriu atlikti gerai, bet gali atlikti juos ir blogai, pasisavindama gamybos priemonių valdymo ir jomis disponavimo monopolį, netgi nevengdama pažeisti pagrindinių žmogaus teisių. Taigi grynas produkcijos priemonių perėjimas į valstybės nuosavybę kolektyvistinėje sistemoje dar nieku būdu nereiškia tos nuosavybės „suvisuomeninimo“. Apie suvisuomeninimą galima kalbėti tik tada, kai yra garantuotas visuomenės, kaip subjekto, charakteris, tai yra, kai kiekvienas, remdamasis savo darbu, gali laikyti save „bendrašeimininkiu“ didžiosios „darbyklos“, kurioje jis drauge su visais kitais dirba. Galimas kelias į tokį tikslą – kiek galint sujungti darbą su kapitalo nuosavybe ir sukurti daug tarpinių ūkinių, visuomeninių, kultūrinių susivienijimų, tikrai autonomiškų valstybinės valdžios organų atžvilgiu. Jie siektų savo tikslų, lojaliai bendradarbiaudami tarp savęs, pripažindami bendrosios gerovės reikalavimų viršenybę ir tiek esme, tiek forma būtų gyvosios bendrijos, tai yra tokie organizmai, kuriuose kiekvienas narys būtų laikomas ir traktuojamas kaip asmuo ir skatinamas aktyviai dalyvauti tų organizmų veikloje[24].
 

15. Personalistinis požiūris
 

Taigi darbo primato prieš kapitalą dėsnis yra socialinės moralės reikalavimas, turintis lemiamą reikšmę tiek gamybos priemonių privatinės nuosavybės pagrindu susikūrusioje santvarkoje, tiek ir tokioje, kur privatinė tų priemonių nuosavybė radikaliai apribota. Darbas tam tikra prasme neatskiriamas nuo kapitalo ir jokia forma nepakenčia tos antinomijos, kuri jį atskiria nuo gamybos priemonių bei stato priešpriešiais joms ir kuri slėgė žmonių gyvenimą paskutiniais šimtmečiais, kaip grynai ekonomistinės mąstysenos vaisius. Jeigu žmogus dirba, naudodamasis gamybos priemonių visuma, tai jis kartu nori, kad jo darbo vaisiai tarnautų jam pačiam ir kitiems, taip pat, kad pačiame darbo procese jis galėtų drauge su kitais reikštis kaip atsakingas už savo darbo lauką ir jį kurti.

Iš to kyla tam tikros specifinės dirbančiųjų teisės, atitinkančios pareigą dirbti. Apie tai bus kalbama toliau. Bet jau čia reikia apskritai pabrėžti, kad dirbantis žmogus už savo darbą laukia ne tik jam priklausančio užmokesčio, bet ir to, kad pačiame gamybos procese būtų jam suteikta galimybė dirbant – kad ir kolektyvinės nuosavybės sąlygomis – jaustis, jog dirba „savo dirvoje“. Šį jausmą nuslopina perdėto biurokratinio centralizmo sistema, kur dirbantis žmogus jaučiasi iš viršaus varomas didžiulio mechanizmo ratelis, greičiau paprasta gamybos priemonė, o ne tikrasis darbo subjektas, turintis ir nuosavos iniciatyvos. Bažnyčios mokymas visada reiškė tikrą ir gilų įsitikinimą, jog žmogaus darbas siejasi ne tik su ekonomika, bet jame glūdi, ir tai pirmiausia, asmeninės vertybės. Pačiai ekonominei sistemai ir gamybos procesui išeina į naudą, kai tos asmeninės vertybės yra pilnai respektuojamos. Pasak šv. Tomo Akviniečio[25], tai yra svarbiausias motyvas pasisakyti ir už gamybos priemonių privatinę nuosavybę. Mes sutinkame, kad dėl įvairių pagrįstų motyvų yra leistinos išimtys iš privatinės nuosavybės dėsnio – šiandien esame liudytojai, kaip įgyvendinama „suvisuomenintos“ nuosavybės sistema, – tačiau personalistinis argumentas nepraranda nei teorinės, nei praktinės reikšmės. Kiekvienas tikslingas ir vaisingas gamybos priemonių suvisuomeninimas turi atsižvelgti į šitą argumentą. Reikia viską daryti, kad žmogui ir tokioje sistemoje išliktų jausmas, jog jis dirba „savo dirvoje“. Priešingu atveju visame ekonominiame procese susidaro neapskaičiuojamų nuostolių – ir ne tiktai ekonominių, bet, svarbiausia, žmogiškumo nuostolių.
 

IV. DARBO ŽMONIŲ TEISĖS
 

16. Platus žmogaus teisių kontekstas
 

Darbas – įvairia prasme – yra priedermė, arba pareiga, ir drauge jis yra dirbančiajam teisių šaltinis. Šios teisės turi būti nagrinėjamos plačiame žmogaus teisių visumos kontekste – teisių, kurios jam įgimtos ir kurių daugelis buvo atitinkamų tarptautinių instancijų iškilmingai paskelbtos ir piliečiams yra valstybių vis tvirčiau garantuojamos. Tos plačios žmogaus teisių visumos gerbimas šiuolaikiniame pasaulyje sudaro pagrindinę sąlygą tiktai kiekvienos valstybės, kiekvienos visuomenės viduje, taip pat ir tarptautinių santykių srityje, kaip ne kartą yra pabrėžusi Mokančioji Bažnyčia, ypač nuo enciklikos Pacem in terris laikų. Iš darbo kylančios žmogaus teisės kaip tik įeina į platesnę pagrindinių asmens teisių visumą.

Vis dėlto šios visumos viduje jos turi savitą pobūdį, atitinkantį ką tik bendrais bruožais nusakytą specifinę žmogaus darbo prigimtį, ir jas reikia svarstyti, turint prieš akis tuos būdingus bruožus. Darbas yra, kaip buvo sakyta, priedermė, žmogaus pareiga, ir tai keliais atžvilgiais. Žmogus turi dirbti, nes Kūrėjas tai jam įsakė, taip pat dėl savo paties žmogiškumo, kurio išlaikymas ir išugdymas reikalauja darbo. Žmogus turi dirbti, atsižvelgdamas į artimą, ypač į savo šeimą, taip pat į visuomenę, kuriai priklauso, į tautą, kurios jis yra narys, būdamas prieš jį gyvenusių kartų darbo paveldėtojas ir kartu bendrakūrėjis ateities tų, kurie po jo ateis istorijos vyksme. Visa tai sudaro moralinę darbo prievolę plačiausia prasme. Kai reikės svarstyti šią priedermę atitinkančias moralines kiekvieno žmogaus teises ryšium su darbu, visada reikės turėti prieš akis visus tuos santykius, į kuriuos įpintas kiekvieno dirbančiojo darbas.

Kalbėdami apie darbo priedermę ir šią priedermę atitinkančias darbo žmogaus teises, pirmiausia turime galvoje santykį tarp darbdavio – tiesioginio ar netiesioginio – ir darbėmio.

Skirtumas tarp tiesioginio ir netiesioginio darbdavio pasirodo esąs labai svarbus, tiek žiūrint realaus darbo organizavimo, tiek ir galimumo sukurti teisingus ar neteisingus santykius darbo srityje.

Jei tiesioginis darbdavys yra asmuo arba institucija, su kuria dirbantysis betarpiškai sudaro darbo sutartį nustatytomis sąlygomis, tai netiesioginio darbdavio terminą reikia suprasti kaip daugelį specifinių veiksnių, kurie, neskaitant tiesioginio darbdavio, daro tam tikrą įtaką į tai, kaip susiformuoja darbo sutartis ir nuosekliai daugiau ar mažiau teisingi santykiai žmogaus darbo srityje.
 

17. „Tiesioginis“ ir „netiesioginis“ darbdavys
 

Į netiesioginio darbdavio sąvoką įeina asmenys, įvairių tipų institucijos, taip pat kolektyvinės darbo sutartys ir tų asmenų bei institucijų nustatyti elgesio principai, lemiantys visą socialinę bei ekonominę sistemą arba iš jos išeinantys. Tuo būdu netiesioginio darbdavio sąvoka siejasi su daugeliu įvairių elementų. Netiesioginio darbdavio atsakomybė skiriasi nuo tiesioginio darbdavio atsakomybės, kaip sako patys terminai: atsakomybė yra mažiau tiesioginė, – tačiau ji yra tikra atsakomybė; netiesioginis darbdavys iš pagrindų lemia vienokį ar kitokį darbo santykių aspektą ir taip sąlygoja tiesioginio darbdavio elgesį, kai tas konkrečiai nustatinėja darbo sutartį ir santykius. Tai konstatuodami, neketiname atpalaiduoti šį pastarąjį nuo jam tenkančios atsakomybės, bet tik kreipiame dėmesį į veikiančių jo elgesį sąlygų sanklodą. Norint nustatyti teisingą etiniu požiūriu darbo politiką, būtina turėti prieš akis visus šiuos sąlygojimus. O toji politika būna teisinga tada, kai tikrai gerbiamos objektyvios darbo žmogaus teisės.

Netiesioginio darbdavio sąvoka gali būti taikoma kiekvienai visuomenei, bet pirmiausia valstybei. Juk valstybės turi vesti teisingą darbo politiką. Tačiau dabartinėje ekonominių pasaulio santykių sistemoje susiklosto sudėtingi ryšiai tarp įvairių valstybių, besireiškiantys, pavyzdžiui, importu ir eksportu, tai yra ekonominių gėrybių savitarpio mainais – ar tai žaliavų, ar pusfabrikačių, ar gatavų pramonės gaminių. Šie santykiai sukuria taip pat abipusę priklausomybę, ir dėl to būtų sunku tarti, kad kuri nors valstybė, nors ji būtų ekonomiškai galingiausia, galėtų visiškai pati apsirūpinti – būti autarkiška.

Ta abipusės priklausomybės ryšių sistema savyje yra normali; tačiau ji lengvai gali duoti progą atsirasti įvairaus pobūdžio išnaudojimui bei neteisingumui, ir tuo būdu paveikti valstybių darbo politiką ir galų gale konkretų darbo žmogų – patį darbo subjektą. Pavyzdžiui, labai išvystytos pramonės kraštai ir dar labiau tarptautinės sistemos, kontroliuojančios plačiu mastu pramoninės gamybos priemones (vadinamosios daugianacionalinės arba transnacionalinės bendrovės), diktuoja kiek galima aukštesnes savo gaminių kainas ir kartu stengiasi nustatyti kiek galima žemesnes kainas žaliavoms ar pusfabrikačiams. Tatai, neminint kitų priežasčių, sukuria vis didėjančią disproporciją tarp atskirų kraštų nacionalinių pajamų. Skirtumai tarp daugumo turtingųjų kraštų ir neturtingiausiųjų šalių nemažėja, neišsilygina, bet vis labiau didėja, suprantama, pastarųjų nenaudai. Aišku, kad tai negali neturėti padarinių vietinei darbo politikai arba darbo žmogaus padėčiai ekonomiškai silpnesnėse visuomenėse. Tiesioginis darbdavys, esantis tokioje veikiančių sąlygų sistemoje, nustato darbo sąlygas menkesnes, negu reikalauja objektyvios dirbančiųjų reikmės, ypač jeigu jis pats nori gauti kiek galima didesnio pelno iš savo vadovaujamos įmonės (arba įmonių, esant „suvisuomenintai“ gamybos priemonių nuosavybei).

Toksai netiesioginį darbdavį liečiančių priklausomybės ryšių tinklas, – kaip nesunku matyti, – yra nepaprastai platus ir sudėtingas. Sprendžiant apie jį, reikia atsižvelgti į ekonominiam gyvenimui lemiamų elementų visumą konkrečioje visuomenėje ar valstybėje; taip pat reikia atsižvelgti į daug platesnius ryšius ir priklausomybes. Kiek darbo žmogus galės naudotis savo teisėmis, tai neturi lemti ekonominės sistemos, daugiau ar mažiau besivadovaujančios kuo didžiausio pelno kriterijais. Priešingai, kaip tik atsižvelgimas į objektyvias darbo žmogaus teises, – vis tiek, koks būtų jo darbas: fizinis, protinis, pramonėje ar žemės ūkyje ir pan., – turi sudaryti visos ekonomikos formavimo tikriausią ir pagrindinį kriterijų, tiek kiekvienos visuomenės ar valstybės mastu, tiek pasaulinės ekonominės politikos ir iš jos išplaukiančių tarptautinių sistemų ir santykių mastu.

Šia linkme – toks gi jų pašaukimas – turėtų veikti visos Tarptautinės Organizacijos, pradedant Jungtinių Tautų Organizacija. Atrodo, kad Tarptautinė Darbo Organizacija (OIT), taip pat Tarptautinė Mitybos ir Žemdirbystės Organizacija (FAO) ir kitos kaip tik šioje srityje turėtų parodyti daugiau naujos iniciatyvos. Įvairiose valstybėse yra šiam tikslui įkurta ministerijų, valdžios įstaigų ir įvairių visuomeninių organizacijų. Visa tai ryškiai rodo, kokią didžiulę reikšmę visapusiškam darbo žmogaus teisių respektavimui turi, kaip anksčiau buvo sakyta, netiesioginis darbdavys, nes žmogaus asmens teisės sudaro svarbiausią visos socialinės etikos elementą.
 

18. Aprūpinimo darbu problema
 

Svarstant darbo žmonių teises su šiuo „netiesioginiu darbdaviu“, tai yra ryšium su visuma instancijų, kurios valstybiniu ir tarptautiniu lygiu yra atsakingos už darbo politikos kryptį, reikia pirmiausia atkreipti dėmesį į vieną pagrindinę problemą. Tai reikalas turėti darbą, arba, kitaip tariant, problema aprūpinti tinkamu darbu visus jį dirbti sugebančius piliečius. Teisingos ir tvarkingos būklės šioje srityje priešingybė – nedarbas, tai yra darbo stoka darbingiems piliečiams. Darbo gali trūkti apskritai arba atskiruose darbo sektoriuose. Instancijų, kurios čia suprantamos kaip netiesioginis darbdavys, vaidmuo yra šalinti nedarbą, kuris visada yra blogis, o išaugęs iki tam tikro masto, gali tapti tikra socialine nelaime. Nedarbo problema pasidaro itin opi, kai ištinka ypačiai jaunus žmones, kurie, įsigiję atitinkamą kultūrinį, techninį bei profesinį išsilavinimą, negali gauti darbo. Su skaudžiu kartėliu jie mato esant apviltą savo nuoširdų norą dirbti bei ryžtą prisiimti atsakomybę už ekonominę ir socialinę visuomenės raidą. Priedermė šelpti bedarbius, tai yra pareiga užtikrinti bedarbių ir jų šeimų pragyvenimui būtinas pašalpas, yra pareiga, išplaukianti iš pagrindinio moralės principo šioje srityje, tai yra iš bendro naudojimosi gėrybėmis principo arba, dar paprasčiau, – iš teisės gyventi ir maitintis.

Norint apsiginti nuo nedarbo pavojaus ir kiekvienam užtikrinti darbą, reikia, kad institucijos, kurios čia buvo apibrėžtos kaip netiesioginis darbdavys, imtųsi globalinio planavimo visame įvairiarūšiame darbo lauke, kuriame formuojasi ne tik ekonominis, bet ir kultūrinis visuomenės gyvenimas; be to, jos turi žiūrėti, kad darbas būtų tvarkingai ir tikslingai organizuojamas visame tame darbo lauke. Tas globalinis rūpestis galiausiai gula ant valstybės pečių, bet jis neturi reikšti valdžios vienašališkai vykdomos centralizacijos. Veikiau turi būti teisingas ir racionalus koordinavimas, kurio rėmuose būtų garantuojama asmenų, savarankiškų grupių, vietinių darbo centrų ir įmonių iniciatyva, sutinkamai su tuo, kas jau anksčiau sakyta apie subjektyvinį žmogaus darbo pobūdį.

Abipusės įvairių visuomenių ir valstybių priklausomybės faktas ir būtinumas bendradarbiauti įvairiose srityse reikalauja – išsaugant suverenią valstybių teisę planuoti bei organizuoti darbą savo visuomenėje, – šioje svarbioje srityje drauge veikti tarptautinio bendravimo rėmuose per reikalingus sandėrius ir sutartis. Taip pat būtina, kad tų sandėrių ir sutarčių kriterijumi vis labiau taptų žmogaus darbas, suprantamas kaip pagrindinė visų žmonių teisė ir suteikiantis visiems dirbantiesiems panašias galimybes taip, kad darbo žmonių gyvenimo lygis atskiruose kraštuose turėtų vis mažiau tų rėžiančių skirtumų, kurių neteisingumas gali sukelti brutalių reakcijų. Šioje srityje Tarptautinių Organizacijų laukia didžiuliai uždaviniai. Būtina joms vadovautis tiksliu sudėtingų situacijų ir natūralių, socialinių bei kitų sąlygojimų supratimu; taip pat reikia, kad jos operatyviau veiktų, įgyvendindamos bendrai nustatytus veiklos planus, tai yra veiksmingiau juos vykdytų.

Šia tad kryptimi galima realizuoti visuotinės ir darnios visų pažangos planą pagal Pauliaus VI enciklikos Populorum Progressio vedamąją mintį. Bažnyčia skelbia pažangą, pagrįstą teisingumu bei taika, ir nesiliauja jos meldusi visų žmonių ir tautų Tėvą; o tokios pažangos sudedamasis elementas ir patikimiausias rodiklis – reikia tai pabrėžti – yra deramas žmogaus darbo įvertinimas, turint prieš akis ir jo objektyvinį tikslą, ir kiekvieno darbo subjekto – žmogaus – orumą. Kalbamoji pažanga turi vykti per žmogų ir žmogui, duoti vaisių žmogaus asmeniui. Pažangos rodiklis bus vis sąmoningesnis darbo tikslingumo pažinimas ir vis labiau visuotinis jame glūdinčių teisių respektavimas, sutinkamai su žmogaus, darbo subjekto, orumu.

Racionalus planavimas ir jį atitinkantis žmogaus darbo organizavimas atskirose visuomenėse ir valstybėse turėtų taip pat palengvinti rasti teisingas proporcijas tarp įvairių veiklos tipų: žemdirbystės, pramonės, įvairiopų paslaugų darbo, protinio, mokslinio ar meninio darbo pagal kiekvieno sugebėjimus bendram visuomenės bei visos žmonijos labui. Žmonių gyvenimo organizavimą pagal įvairiopas darbo galimybes turėtų atitikti pritaikyta švietimo ir auklėjimo sistema, kurios tikslas būtų pirmiausia subrandinti žmogiškumą, bet taip pat parengti kiekvieną, kad galėtų naudingai užimti deramą vietą plačiame ir socialiai diferencijuotame darbo lauke.

Kai žvelgiame į visoje žemėje išplitusią žmonijos šeimą, mus sukrečia nerimą keliantis neaprėpiamo masto faktas: iš vienos pusės gausūs gamtos ištekliai lieka nepanaudoti, o iš kitos pusės egzistuoja minios bedarbių ir pusiau bedarbių, milžiniškos aibės badaujančių. Tas faktas be jokios abejonės parodo, kad atskirų politinių bendruomenių viduje, kaip ir jų tarpusavio santykiuose žemynų bei pasaulio mastu – darbo organizavimas ir aprūpinimas darbu smarkiai šlubuoja, ir kaip tik kritiškiausiuose ir svarbiausiuose socialiniu atžvilgiu taškuose.
 

19. Darbo užmokestis ir kiti socialiniai išmokėjimai
 

Stambiais bruožais aprašius svarbų uždavinį aprūpinti darbu visus žmones, siekiant užtikrinti neliečiamą žmogaus teisę į darbą, dera arčiau paliesti tas teises, kurios pagaliau susiklosto santykiuose tarp darbininko ir tiesioginio darbdavio. Visa, kas iki šiol pasakyta apie netiesioginį darbdavį, turi tikslą aiškiau apibrėžti tuos santykius, nurodant daugybę sąlygų, kurios juos tiesiog formuoja. Tačiau šitas svarstymas turi ne vien tik aprašomąją prasmę: jis nėra trumpas ekonomikos ar politikos traktatas. Svarbu čia išryškinti deontologinį ir moralinį aspektą. Lemiama socialinės etikos problema šiuo atveju yra teisingas atlyginimas už atliktą darbą. Nėra šiandien svarbesnio būdo įgyvendinti teisingumą tarp darbėmių ir darbdavių, kaip atlyginimas už darbą. Vis tiek ar darbas vyksta gamybos priemonių privačios nuosavybės sistemoje, ar sistemoje, kur ta nuosavybė yra vienaip ar kitaip suvisuomeninta, santykis tarp darbdavio (visų pirma tiesioginio) ir darbėmio sprendžiamas užmokesčio pagrindu, tai yra teisingu atlyginimu už atliktą darbą.

Reikia taip pat pažymėti, kad socialinės ekonominės sistemos teisingumas ir kiekvienu atveju jos teisingas funkcionavimas turi būti galutinai vertinami pagal tai, ar toje sistemoje teisingai atlyginamas žmogaus darbas. Šiuo atžvilgiu mes vėl grįžtame prie pirmojo visos etinės socialinės tvarkos dėsnio, tai yra visuotinio gėrybių naudojimo dėsnio. Kiekvienoje sistemoje, nepriklausomai nuo pagrindinių santykių tarp kapitalo ir darbo, užmokestis, tai yra atlyginimas už darbą, pasilieka konkreti priemonė, kuria didžioji žmonių dauguma gali prieiti prie gėrybių, skirtų visuotiniam naudojimui – tiek gamtos turtų, tiek ir tų gėrybių, kurios yra gamybos vaisius. Vienos ir kitos tampa prieinamos darbo žmogui per užmokestį, kurį jis gauna kaip atlyginimą už savo darbą. Vadinasi, teisingas užmokestis kiekvienu atveju tampa konkrečiu visos socialinės ekonominės sistemos teisingumo ir paties jo teisingo funkcionavimo rodikliu. Tai nėra vienintelis jos rodiklis, bet itin svarbus ir tam tikra prasme lemiamas rodiklis.

Tas rodiklis pirmiausia liečia šeimą. Teisingas atlyginimas už darbą suaugusiam, turinčiam šeimą dirbančiajam pripažintinas toks, kokio pakanka sukurti ir tinkamai išlaikyti šeimai bei užtikrinti jos ateitį. Toks atlyginimas gali būti realizuojamas arba kaip vadinamasis šeimos užmokestis, tai yra vienas užmokestis, mokamas už darbą šeimos galvai ir pakankamas šeimos reikmėms, neverčiant antrojo sutuoktinio imtis apmokamo darbo ne namie; arba kitais socialiniais išmokėjimais, kaip pašalpos daugiavaikėms šeimoms arba motinystės priedas moteriai, atsidėjusiai vien tik šeimai; tos pašalpos turi atlikti realias reikmes, tai yra atsižvelgti į išlaikomų asmenų skaičių per visą tą laiką, kol jie dar nepajėgia imtis atsakomybės už savo gyvenimą.

Patirtis patvirtina, jog būtina siekti, kad visuomenėje būtų labiau vertinami motinystės uždaviniai, su jais susijęs triūsas – toji globa, meilė ir švelnumas, kurie taip nepamainomai reikalingi vaikams, kad jie galėtų užaugti kaip atsakingos, moraliai ir religiškai subrendusios, psichiškai sveikos asmenybės. Visuomenei bus garbė, jeigu, nedarant kliūčių motinos laisvei, nei psichiškai, nei praktiškai jos nediskriminuojant, nestatant jos į blogesnę padėtį, palyginti su kitomis moterimis, moteriai motinai bus užtikrinta galimybė auginti savo vaikus ir atsidėti jų auklėjimui pagal įvairias jų amžiaus reikmes. Kad ji apleidžia šiuos uždavinius, būdama priversta imtis apmokamo darbo ne namie, tai nėra tikslinga visuomenės ir šeimos labo požiūriu, nes trukdo ar apsunkina siekti aukštų motinos pasiuntinybės tikslų[26].

Be to, reikia labai pabrėžti, jog visą darbo procesą privalu taip organizuoti ir pritaikyti, kad būtų apsaugoti asmens poreikiai ir jo gyvenimo formos, – ypač šeimyninio gyvenimo formos, atsižvelgiant į amžių ir lytį. Faktas, kad daugelyje visuomenių moterys dirba beveik visose srityse. Tačiau jos turi turėti galimybę kaip reikiant įvykdyti savo uždavinius pagal savo prigimtį, be diskriminacijos ir be kliūčių eiti pareigas, kokias sugeba, nepažeminus jų šeimyninių aspiracijų ir savito jų vaidmens, drauge su vyrais kuriant bendrą visuomenės gerovę. Tikras moters socialinis iškėlimas reikalauja tokios darbo struktūros, kad moteris už tai neturėtų mokėti atsisakymu savo savitumo su skriauda šeimai, kur ji kaip motina turi nepakeičiamą vaidmenį.

Greta darbo užmokesčio čia dar reikia pasvarstyti įvairius socialinius išmokėjimus, kurių tikslas užtikrinti darbininkų ir jų šeimų gyvenimą ir sveikatingumą. Būtinos gydymo išlaidos, ypač po nelaimingų atsitikimų darbe, reikalauja, kad dirbantysis lengvai gautų medicinos pagalbą, ir tai kiek galima pigiau arba net nemokamai. Kita išmokėjimo sritis yra susijusi su teise į poilsį: pirmiausia į reguliarų savaitinį poilsį, bent sekmadienio, ir, be to, į ilgesnį poilsį, vadinamąsias metines arba eventualiai atostogas, imamas keletą kartų per metus trumpesniais tarpais. Pagaliau reikia priminti teisę į pensiją, į senatvės aprūpinimą ir į aprūpinimą tų susirgimų atvejais, kurie susiję su atliekamo darbo pobūdžiu. Šių svarbiausių teisių rėmuose susidaro visa specialių teisių sistema: kartu su darbo atlyginimu ji lemia teisingus santykius tarp darbėmio ir darbdavio. Neužmirština ir teisė į tai, kad darbo vieta ir gamybos procesai nekenktų fizinei dirbančiųjų sveikatai ir nežalotų jų moralinės sveikatos.
 

20. Profesinių sąjungų reikšmė
 

Remiantis visomis šiomis teisėmis ir atsižvelgiant į būtinumą patiems darbo žmonėms jas ginti, iškyla dar viena teisė: susivienijimo teisė, tai yra teisė kurti draugijas bei sąjungas, kurios gintų gyvybinius įvairių profesijų darbo žmonių interesus. Todėl šie susivienijimai vadinami profesinėmis sąjungomis. Gyvybiniai darbo žmonių interesai tam tikru laipsniu yra bendri visiems; bet kartu kiekviena darbo rūšis, kiekviena profesija turi savo specifiką, kuri turėtų skyrium atsispindėti šiose organizacijose.

Profesinių sąjungų tam tikra prasme pranokėjai buvo viduramžių amatininkų cechai, nes tos organizacijos jungė vieno amato žmones, taigi juos grupavo atliekamo darbo pagrindu. Bet profesinės sąjungos skiriasi nuo senųjų cechų vienu esminiu dalyku: naujųjų laikų profesinės sąjungos išaugo iš dirbančiųjų kovos, iš darbo pasaulio ir ypač iš pramonės darbininkų kovos, ginant savo teisingas teises prieš gamybos priemonių savininkus. Jų uždavinys yra apginti buitinius darbo žmonių interesus visose srityse, kur tik paliečiamos jų teisės. Istorinė patirtis rodo, kad šio tipo organizacijos yra būtinas socialinio gyvenimo elementas, ypač dabartinėse industrializuotose visuomenėse. Tai nereiškia, kad tik pramonės darbininkai gali kurti tokias sąjungas. Jos gina kiekvienos profesijos žmonių analogiškas teises. Taigi egzistuoja žemdirbių ir protinio darbo darbuotojų profesinės sąjungos; taip pat yra darbdavių sąjungų. Jos visos, kaip jau buvo sakyta, toliau skirstosi į grupes ir pogrupius pagal profesines specialybes.

Katalikiškoji socialinė doktrina nemano, kad profesinės sąjungos yra tiktai visuomenės klasinės struktūros atspindys; ji nemano, kad jos yra socialinį gyvenimą neišvengiamai lemiančios klasių kovos reiškėjos. Išties jos yra reiškėjos kovos už socialinį teisingumą, už tikras darbo žmonių teises pagal jų profesijas. Tačiau ta „kova“ turi būti suprantama kaip normalus teisingo gėrio siekimas, būtent gėrio, atitinkančio susijungusių pagal savo profesijas darbo žmonių reikmes ir nuopelnus; bet tai nėra „kova prieš kitus“. Jeigu ginčijamuose klausimuose ji įgyja ir priešišką kitiems pobūdį, tai atsitinka siekiant gėrio – socialinio teisingumo, o ne pačios kovos ar priešo sunaikinimo. Darbas savo pobūdžiu pirmiausia vienija žmones, ir čia glūdi jo socialinė jėga: jėga suburti visuomenę. Pagaliau šioje visuomenėje turi kokiu nors būdu vienytis ir tie, kurie dirba, ir tie, kurie valdo gamybos priemones arba yra jų savininkai. Šios pagrindinės kiekvieno darbo struktūros šviesoje – šviesoje fakto, kad galų gale bet kokioje socialinėje sistemoje ir „darbas“, ir „kapitalas“ yra būtini gamybos komponentai, – žmonių vienybė ginant savo teises, kilusi iš darbo reikmių, pasilieka kuriamasis socialinės tvarkos ir solidarumo elementas, kurio negalima atmesti.

Teisingos pastangos, ginant tos pačios profesijos darbo žmonių teises, turi visada atsižvelgti į apribojimus, kurių reikalauja bendra ekonominė krašto padėtis. Profesinių sąjungų reikalavimai negali virsti savotišku grupės ar klasės „egoizmu“, nors jie gali ir turi taip pat siekti, atsižvelgiant į bendrą visuomenės labą, pataisyti visa, kas yra ydinga gamybos priemonių nuosavybės sistemoje arba jų valdyme ir naudojime. Socialinis ir ekonominis socialinis gyvenimas iš tikro yra tarsi „sujungtų indų“ sistema, ir kiekviena socialinė veikla, siekianti apsaugoti atskirų grupių teises, turi prie to taikytis.

Šia prasme profesinių sąjungų veikla neabejotinai priklauso sričiai „politikos“, suprantamos kaip protingas rūpinimasis bendra gerove. Vis dėlto profesinių sąjungų uždavinys nėra „politikuoti“ ta prasme, kaip dabar apskritai suprantamas šis terminas. Profesinės sąjungos neturi kovojančių dėl valdžios politinių partijų pobūdžio ir neturėtų būti pajungtos politinių partijų sprendimams nei palaikyti pernelyg glaudžius ryšius su jomis. Iš tiesų, patekusios į tokią padėtį, jos lengvai praranda savo specifinį vaidmenį, būtent ginti teisingas darbo žmonių teises visos visuomenės bendrojo labo rėmuose, o tampa įrankiu kitokiems tikslams siekti.

Kalbant apie darbo žmonių tikrų teisių apsaugojimą pagal įvairias jų profesijas, suprantama, reikia visada turėti prieš akis tai, kas kiekvienoje profesijoje sudaro objektyvų darbo pobūdį, bet drauge ir dar pirmiau tai, kas sąlygoja dirbančiojo subjekto deramą orumą. Čia atsiveria įvairiopos galimybės profesinių organizacijų veikimui, taip pat vadovavimui jų švietimo, auklėjimo bei savišvietos darbui. Labai girtinos yra mokyklos, vadinamieji darbininkų arba „liaudies universitetai“, lavinimo programos ir kursai, kurie plėtojo ir toliau tebeplėtoja tokio pobūdžio veiklą. Reikia visada siekti, kad profesinės sąjungos padėtų dirbančiajam ne tik daugiau „turėti“, bet taip pat ir ypačiai – labiau „būti“, tai yra, kad visais atžvilgiais jis galėtų pilniau realizuoti save kaip žmogų.

Siekdamos įgyvendinti savo narių tikras teises, profesinės sąjungos kartais imasi streiko, tai yra darbo nutraukimo, kaip tam tikro ultimatumo kompetentingiems organams ir pirmiausia darbdaviams. Šitą metodą katalikiškoji socialinė doktrina pripažįsta teisėtu tam tikromis sąlygomis ir teisingose ribose. Dirbantiesiems turėtų būti užtikrinta teisė streikuoti, negresiant asmeninėms baudžiamosioms sankcijoms už dalyvavimą streike. Pripažinus, kad tai yra teisėta priemonė, reikia taip pat pabrėžti, kad tai tam tikra prasme yra kraštutinė priemonė. Negalima ja piktnaudžiauti. Ypač neleistina ja piktnaudžiauti, panaudojant politiniams tikslams. Be to, niekada nevalia užmiršti, kad visuomenės gyvenimui būtinos paslaugos visuomet turi būti užtikrintos, net pasinaudojant, jeigu tai būtina, atitinkamomis juridinėmis priemonėmis. Piktnaudžiavimas streiku gali nuvesti į viso socialinio ekonominio gyvenimo paralyžių. O tai yra priešinga bendrajam visuomenės labui, kuris taip pat atitinka gerai suprastą paties darbo prigimtį.
 

21. Žemdirbystės kilnumas
 

Visa tai, kas buvo sakyta apie darbo kilnumą, apie žmogaus darbo objektyvų ir subjektyvų pobūdį, tiesiog pritaikoma žemdirbystės problemai ir žmogui, kuris sunkiu triūsu dirba žemę. Iš tiesų tai yra labai platus mūsų planetos darbo laukas, kuris neapsiriboja vienu ar kitu žemynu nei visuomenėmis, jau pasiekusiomis tam tikrą vystymosi ir pažangos lygį. Žemės ūkis, kuris teikia visuomenei gėrybes, būtinas jos kasdieniam maistui, yra pagrindinės svarbos dalykas. Kaimo žmonių darbo sąlygos ne visur yra vienodos, ir žemės ūkyje dirbančiųjų socialinė būklė yra skirtinga įvairiuose kraštuose. Tai priklauso ne tik nuo žemės ūkio technikos išsivystymo laipsnio, bet taip pat, ir galbūt dar labiau, nuo pripažinimo tikrų žemės ūkio darbuotojų teisių ir pagaliau nuo sąmoningumo lygio visos socialinės darbo etikos srityje.

Laukų darbo sunkumas, reikalaujantis nuolatinių ir ne kartą išsemiančių fizinių pastangų, visuomenės menkas jo vertinimas žemdirbiuose sukelia jausmą, kad jie esą visuomenėje antraeiliai, ir skatina juos masiškai bėgti iš kaimo į miestus – deja, ir dar labiau nužmoginančias gyvenimo sąlygas. Prie viso to prisideda nepakankamas profesinis pasirengimas ir atitinkamų padargų stoka, tam tikras nesąmoningas individualizmas, taip pat objektyviai neteisingos situacijos. Daugelyje besivystančių kraštų milijonai žmonių būna priversti dirbti svetimą žemę ir yra išnaudojami didžiųjų žemvaldžių, neturėdami vilties kada nors patys įsigyti bent mažiausią sklypelį žemės. Jokie įstatymai negloboja žemdirbio asmens ir jo šeimos senatvėje, ligos ar nedarbo atvejais. Ilgos sunkaus fizinio darbo dienos šykščiai apmokamos. Dirbamos žemės plotus savininkai palieka dirvonuoti. Legalios nuosavybės teisės į mažą sklypelį, dirbamą ilgus metus kaip savą, paverčiamos nieku, arba neįmanoma jų apginti prieš galingesnių individų ar grupių „žemės alkį“. Bet ir ekonomiškai išsivysčiusiuose kraštuose, kur mokslas, technologiniai laimėjimai ir valstybės politika iškėlė žemės ūkį į aukštą lygį, teisė į darbą gali būti pažeidžiama, kai žemdirbys neturi balso, nustatant jo darbo užmokestį, arba kai paneigiama teisė laisvai kurti susivienijimus, kurie padėtų deramai pakelti žemdirbio socialinį, kultūrinį ir ekonominį lygį.

Daugelyje tad situacijų reikia radikalios ir skubios permainos, kad būtų atkurta žemdirbystės ir žemdirbių tikroji reikšmė, kaip sveikos ekonominės bazės visoje socialinės visuomenės raidoje. Todėl reikia skelbti ir kelti darbo – visokio darbo, ir juo labiau žemės ūkio darbo – kilnumą, nes juo žmogus tokiu iškalbingu būdu „apvaldo“ žemę, gautą iš Dievo kaip dovaną, ir įtvirtina savo „viešpatavimą“ regimajam pasauliui.
 

22. Invalidai ir darbas
 

Pastaruoju metu atskiros tautos ir tarptautinės organizacijos atkreipė dėmesį į kitą susijusią su darbu ir labai svarbią problemą – invalidų problemą. Ir invalidai yra tikri žmonės, turintys įgimtas, šventas ir neliečiamas teises, kurios, nepaisant jų kūno kančių ir sugebėjimų ribotumo, dar labiau iškelia aikštėn žmogaus orumą ir didybę. Kadangi invalidas yra subjektas su visomis savo teisėmis, tai privalu jam palengvinti dalyvavimą visose visuomenės gyvenimo srityse ir lygiuose pagal jo sugebėjimus. Invalidas yra vienas iš mūsų ir tikras žmonijos narys. Būtų labai pažeminta žmogaus vertė ir sutryptas žmoniškumas, jeigu į visuomeninį gyvenimą ir, vadinasi, į darbą tebūtų priimami vien tokie nariai, kurie pilnai gali naudotis savo sugebėjimais; tai būtų pavojinga forma diskriminacijos tarp stiprių bei sveikų žmonių ir silpnų bei ligonių. Darbas objektyvia prasme ir šiomis aplinkybėmis turi būti palenktas žmogaus orumui, darbo subjektui, o ne ekonominei naudai.

Todėl įvairioms institucijoms, susijusioms su darbo pasauliu, tiek tiesioginiam, tiek netiesioginiam darbdaviui priklauso – atitinkamomis veiksmingomis priemonėmis – remti invalido teisę į profesinį mokymą ir į darbą taip, kad jis galėtų būti įjungtas į gamybinę veiklą pagal savo kvalifikaciją. Čia iškyla daug praktinio, teisinio ir ekonominio pobūdžio problemų; bet visuomenė, tai yra atitinkama valdžia, susivienijimai ir tarpinės grupės, įmonės ir patys invalidai turi suderinti užmojus ir resursus, siekiant privalomo tikslo, kad būtų aprūpinti darbu invalidai pagal jų galimybes, nes to reikalauja jų, kaip žmonių ir darbo subjektų, orumas. Kiekviena bendruomenė sugebės surasti atitinkamų galimybių suieškoti ar sukurti darbo postus šiems asmenims arba valstybinėse ar privačiose įmonėse, kurios jiems pasiūlys paprastą ar labiau jiems pritaikytą užsiėmimą, arba vadinamosiose „globos“ įmonėse ar bendrijose.

Didelis dėmesys kreiptinas į invalidų, panašiai kaip ir visų kitų dirbančiųjų, fizines ir psichines darbo sąlygas, į teisingą atlyginimą jiems, į galimumą kilti tarnyboje ir į įvairių kliūčių šalinimą. Nors tai yra, žinoma, sudėtingas ir sunkus uždavinys, reikėtų linkėti, kad teisingas darbo subjektyvine prasme supratimas leistų pasiekti tokią būklę, kuri įgalintų invalidą pasijusti ne išstumtu iš darbo pasaulio visuomenės išlaikytiniu, bet pilnateisiu, naudingu, vertu žmogaus vardo ir pašauktu pagal savo sugebėjimus prisidėti prie savo šeimos ir visuomenės labo piliečiu.
 

22. Darbas ir emigracijos problema
 

Pagaliau reikia pasakyti bent keletą žodžių apie emigraciją ieškant darbo. Tai sena problema, nuolat besikartojanti ir šiandien dar nemažu mastu komplikuojanti šiuolaikinį gyvenimą. Žmogus turi teisę palikti savo gimtąjį kraštą dėl įvairių motyvų – taip pat ir sugrįžti – ir ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų kitoje šalyje. Tas faktas, žinoma, turi įvairiopų sunkenybių. Pirmiausia, tai sudaro apskritai nuostolį kraštui, iš kurio emigruojama. Pasitraukia žmogus, narys didelės bendruomenės su sava istorija, tradicijomis bei kultūra, labai dažnai taip pat su kitokia kalba. Netenkama darbo subjekto, kuris savo proto ar rankų pastangomis galėtų padidinti bendrą savo krašto gerovę, bet štai jo pastangos, jo įnašas atiduodamas kitai visuomenei, kuri tam tikra prasme į tai turi mažiau teisių, negu jo tėvynė.

Ir vis dėlto – net jeigu emigracija yra tam tikras blogis – tam tikromis sąlygomis yra, taip sakant, neišvengiamas blogis. Reikia viską daryti, – ir tikrai čia daug daroma, – kad šis materialine prasme blogis nepadarytų žymesnių nuostolių moraline prasme, kad, kiek galima, jis net atneštų gėrį asmeniniam, šeimyniniam ir socialiniam emigranto gyvenimui tiek krašte, į kurį atvyksta, tiek krašte, iš kurio išvyksta. Šioje srityje be galo daug priklauso nuo teisingų įstatymų, ypač liečiančių darbo žmogaus teises. Kaip tik šiuo požiūriu toji problema verta minėti šiuose svarstymuose.

Svarbiausias dalykas atrodo tai, kad žmogus, dirbantis už savo gimtojo krašto ribų kaip nuolatinis emigrantas arba kaip sezoninis darbininkas, nebūtų skriaudžiamas darbo teisių požiūriu palyginti su kitais tos visuomenės darbo žmonėmis. Emigracija ieškant darbo jokiu būdu neturi duoti progos finansiniam ar socialiniam išnaudojimui. Darbo santykiams su imigravusiu dirbančiuoju turi galioti tie patys kriterijai, kaip kiekvienam kitam tos visuomenės dirbančiajam. Darbo vertė turi būti matuojama tuo pačiu matu, neatsižvelgiant į tautybės, religijos ar rasės skirtumą. Juo labiau negalima išnaudoti prievartinės situacijos, kurioje yra atsidūręs imigrantas. Visos šios aplinkybės – žinoma, atsižvelgus į specialias kvalifikacijas, – privalo kategoriškai paklusti pagrindinei darbo vertei, susijusiai su žmogaus asmens orumu. Reikia dar kartą čia priminti pagrindinį dėsnį: vertybių hierarchija, gilioji paties darbo prasmė reikalauja, kad kapitalas tarnautų darbui, o ne darbas kapitalui.
 

V. DVASINĖ DARBO PRASMĖ
 

24. Ypatingas Bažnyčios uždavinys
 

Minint 90-ąsias enciklikos Rerum Novarum metines, paskutinę dalį šių minčių darbo tema dera paskirti krikščioniškai suprastai darbo dvasinei prasmei. Kadangi darbas savo subjektyviniu mastu visada yra asmens veiksmas, actus personae, tai iš to išeina, jog jame dalyvauja visas žmogus su kūnu ir siela, vis tiek, ar tai bus rankų, ar proto darbas. Taip pat visam žmogui buvo siųstas Gyvojo Dievo žodis, išganymo Evangelija, kurioje randame daugybę pamokymų, tartum nepaprastų šviesos spindulių, liečiančių žmogaus darbą. Reikia tad šiuos pamokymus gerai įsisąmoninti. Reikia vidinių žmogaus dvasios pastangų, vadovaujamų tikėjimo, vilties ir meilės, kad tų pamokymų šviesoje suteiktume konkretaus žmogaus darbui tą svarbą, kokią jis turi Dievo akyse ir su kokia įeina į išganymo darbą kaip įprastas, bet kartu ypatingai kilnus jo elementas.

Bažnyčia laiko savo pareiga kalbėti darbo tema dėl jo žmogiškosios vertės bei dėl jo ryšio su visuomenės morale, ir ji tame įžiūri vieną iš svarbių uždavinių, išplaukiančių iš Evangelijos skelbimo tarnystės; drauge ji mato savo ypatingą pareigą ugdyti dvasingą požiūrį į darbą, galintį padėti visiems žmonėms per darbą artėti prie Dievo – Kūrėjo ir atpirkėjo, dalyvauti jo plane gelbėti žmogų ir pasaulį, padėti pagilinti savo gyvenime bičiulystę su Kristumi, gyvai dalyvauti tikėjimu jo trejopoje – Kunigo, Pranašo ir Valdovo – misijoje, kaip moko II Vatikano Susirinkimas.
 

25. Darbas – dalyvavimas Kūrėjo veikloje
 

II Vatikano Susirinkimas sako: „Vienas dalykas tikintiesiems aiškus: asmeninė ir visuomeninė žmonių kūryba, šios milžiniškos pastangos amžių būvyje nuolat kelti gyvenimo sąlygų lygį, atitinka Dievo planą. Pagal Dievo paveikslą sukurtas žmogus įpareigojamas užvaldyti žemę su visais dalykais, kurie jai priklauso, ir valdyti žemę šventai ir teisingai. Toliau reikia, išpažįstant Dievą, kaip visų daiktų Kūrėją, save ir daiktų visumą įjungti į santykius su juo taip, kad, užvaldžius žmogui visus daiktus, Dievo vardas būtų šlovinamas visoje žemėje“[27].

Dieviškojo Apreiškimo žodžiuose yra labai giliai įrašyta toji pagrindinė tiesa, kad žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, savo darbu dalyvauja Kūrėjo veikloje ir pagal savo galimybes toliau tam tikra prasme ją plėtoja bei papildo, vis daugiau surasdamas išteklių ir vertybių, glūdinčių sukurtoje pasaulio visumoje. Šią tiesą randame jau Šventojo Rašto pradžioje, Pradžios knygoje, kur pati kūrimo veikla pateikta kaip Dievo atliktas „darbas per šešias dienas“[28], vainikuojamas septintosios dienos „poilsiu“[29]. Iš kitos pusės, paskutinė Šventojo Rašto knyga aidi tais pačiais pagarbos tonais veiklai, kurią Dievas įvykdė savo kuriamuoju „darbu“, kai ji skelbia: „Didingi ir nuostabūs tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve!“[30]; tai atliepia Pradžios knygos žodžiams, kur kiekvienos dienos kuriamojo darbo aprašymas baigiamas tvirtinimu: „Ir Dievas matė, jog tai buvo gera“[31].

Tas kūrimo aprašymas, randamas jau pirmame Pradžios knygos skyriuje, yra tarsi pirmoji „darbo evangelija“. Iš tiesų jis parodo, kas sudaro darbo kilnumą: jis moko, kad savo darbu žmogus turi sekti Dievu, savo Kūrėju, nes žmogus – jis vienintelis – nešioja savyje ypatingą panašumo su Dievu pradą. Žmogus turi sekti Dievu ir kai dirba, ir kai ilsisi, nes pats Dievas teikėsi jam parodyti savo kuriamąją veiklą darbo ir poilsio pavidalu. Šita Dievo veikla pasaulyje nuolat vyksta, kaip liudija Kristaus žodžiai: „Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei...“[32]; jis darbuojasi savo kuriamąja galia, toliau palaikydamas buvime pasaulį, kurį iš nieko pašaukė būti, ir jis veikia savo išganomąja galia žmonių širdyse, kuriuos iš pradžios paskyrė „poilsiui“[33] vienybėje su juo „Tėvo namuose“[34]. Štai dėl ko ir žmogaus darbas ne tik reikalauja poilsio kas „septintą dieną“[35], bet ir negali apsiriboti vien žmogaus jėgų panaudojimu išorinei veiklai: jis turi palikti vidinę erdvę, kurioje žmogus, vis labiau tapdamas tuo, kas jis turi būti pagal Dievo valią, ruošiasi poilsiui, kurį Viešpats rengia savo tarnams ir bičiuliams[36].

Supratimas, kad žmogaus darbas yra dalyvavimas Dievo veikloje, turi perimti, kaip moko Susirinkimas, net paprasčiausius kasdienius užsiėmimus. „Vyrai ir moterys, kurie sau ir šeimai parūpina išlaikymą, šitaip darbuodamiesi, pasitarnauja visuomenei ir pagrįstai gali manyti, jog savo darbu toliau tęsia Kūrėjo veikimą, prisideda prie savo brolių gerovės ir asmeninėmis pastangomis padeda realizuoti istorijoje dieviškąjį planą“[37].

Todėl reikia, kad ta krikščioniškoji darbo dvasinė prasmė taptų visiems sava. Reikia, kad ypačiai dabartiniu metu darbo dvasinė prasmė parodytų tokį subrendimą, kokio reikalauja protų ir širdžių įtampos bei nerimas: „Krikščionims nebūdinga mintis, jog žmogaus sumanumo ir jėgų nuveikti darbai galėtų prieštarauti Dievo galybei arba jog protu apdovanotas kūrinys tarsi taptų Kūrėjo varžovu. Priešingai, jie yra įsitikinę, kad žmonijos laimėjimai yra Dievo didybės ženklas ir jo nuostabaus plano vaisius. Ir kuo labiau didėja žmogaus galybė, tuo plačiau siekia jo atsakomybė tiek atskirų žmonių, tiek visuomenės atžvilgiu... Krikščionijos skelbiamas mokslas negali atitraukti žmonių nuo pasaulio kūrimo ir negali skatinti savo artimųjų gerovės nepaisymo, bet priešingai, jis dar greičiau įpareigoja juos vykdyti šiuos uždavinius“[38].

Supratimas, kad darbas [leidžia] dalyvauti kūrimo veikloje, sudaro giliausią pagrindą jo imtis įvairiose srityse: „Taigi visi tikintieji, – skaitome konstitucijoje Lumen Gentium, – turi pripažinti visos kūrinijos gilią prigimtį, jos vertę ir paskirtį tarnauti Dievo garbei ir net pasauliškais darbais turi vienas kitam padėti gyventi šventą gyvenimą, kad pasaulis persiimtų Kristaus dvasia ir sėkmingai siektų savo tikslo teisingume, meilėje ir taikoje... Savo kompetencija pasaulietiškuose moksluose ir savo veikimu, suantgamtintu iš vidaus Kristaus malone, jie įtakingai darbuojasi, kad sukurtos gėrybės būtų ištobulintos žmogaus darbu, technikos menu, civilizacija ir kultūra pagal Kūrėjo sutvarkymą ir jo žodžio apšvietimą...“[39].
 

26. Kristus – darbo žmogus
 

Tą tiesą, pagal kurią žmogus savo darbu dalyvauja paties savo Kūrėjo – Dievo veikime, ypač iškėlė Jėzus Kristus – tas Jėzus, apie kurį daugelis pirmųjų klausytojų Nazarete „stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta?!... Argi jis ne dailidė?!“[40]. Jam patikėtą „Evangeliją“, amžinosios Išminties žodžius, Jėzus ne tik skelbė, bet pirmiausia praktiškai vykdė. Tikrai tai buvo „darbo evangelija“, nes tas, kuris ją skelbė, pats buvo darbo žmogus, amatininkas, kaip Juozapas iš Nazareto[41]. Nors Kristaus žodžiuose nerandame atskiro įsakymo dirbti, – ten vieną kartą minimas draudimas pernelyg rūpintis darbu ir pragyvenimo dalykais[42], – vis dėlto jo gyvenimas nedviprasmiškai ir iškalbingai rodo, kad jis priklauso prie „darbo žmonių“. Jis brangina ir gerbia žmogaus darbą; galima net daugiau pasakyti: jis su meile žiūri į tą darbą ir įvairias jo rūšis, matydamas jose savitą būdą parodyti žmogaus panašumą su Dievu – Kūrėju ir Tėvu. Argi ne jis pasakė: „Mano Tėvas – vynininkas...“[43], perkeldamas įvairiais būdais į savo mokslą pagrindinę tiesą apie darbą, kuri jau buvo išreikšta visoje Senojo Testamento tradicijoje, pradedant Pradžios knyga?

Senojo Testamento knygose netrūksta užuominų apie žmogaus darbą, taip pat apie įvairias žmonių profesijas: gydytoją[44], vaistininką[45], amatininką[46], kalvį[47] (galima būtų taikyti šiuolaikiniams metalurgams), puodžių[48], žemdirbį[49], Raštus tyrinėjantį išminčių[50], jūrininką[51], mūrininką[52], muzikantą[53], piemenį[54], žvejį[55]. Gražiai kalbama apie moterų darbą[56]. Jėzus Kristus palyginimuose apie Dievo karalystę nuolat mini darbus: piemens[57], žemdirbio[58], gydytojo[59], sėjėjo[60], šeimininko[61], tarno[62], prievaizdo[63], žvejo[64], pirklio[65], samdomo darbininko[66]. Jis kalba taip pat apie įvairius moterų darbus[67]. Apaštalavimą jis vaizduoja kaip pjovėjų[68] arba žvejų[69] darbą. Taip pat užsimena apie mokytus Rašto aiškintojus[70].

Tas Kristaus mokslas apie darbą, kurio pavyzdį jisai rodė ilgus metus gyvendamas Nazarete, labai gyvai aidi apaštalo Pauliaus moksle. Paulius (kuris, kaip numanoma, audė medžiagas palapinėms)[71] didžiavosi vertęsis savo amatu, kuriuo, kad ir būdamas apaštalas, užsidirbdavęs duoną[72]: „su triūsu ir prakaitu darbavomės dieną ir naktį, kad tik neapsunkintume nė vieno iš jūsų“[73]. Iš čia kyla jo pamokymai apie darbą, turintys raginimo ir įsakymo pobūdį: „Tokiems žmonėms mes įsakome ir juos raginame Viešpatyje Jėzuje Kristuje ramiai dirbti ir valgyti pačių pelnytą duoną“, – rašo jis tesalonikiečiams[74]. Sužinojęs, kad kai kurie „tinginiauja, nieko neveikia“[75], apaštalas griežtai taria: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“[76] Kitoje vietoje jis ragina: „Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms, žinodami, kad iš Viešpaties gausite paveldėjimą kaip atlyginimą“[77].

Tautų apaštalo pamokymai, kaip matyti, turi grindžiamosios reikšmės darbo moralei ir jo dvasinei prasmei. Jie yra reikšmingas papildymas didingos, nors santūrios darbo evangelijos, kurią randame Kristaus gyvenime ir jo palyginimuose – tame, ką Jėzus „veikė ir mokė“[78].

Remdamasi šia šviesa, spinduliuojančia iš to pirmojo šaltinio, Bažnyčia visada skelbė tai, kas šiuolaikine kalba išreikšta II Vatikano Susirinkimo nutarimuose: „Kadangi žmogiškoji veikla išplaukia iš žmogaus, tai privalo ir tarnauti žmogui. Žmogus, dirbdamas ne tik keičia daiktus ir visuomenę, bet taip pat tobulina save. Jis daug ko išmoksta, išlavina savo sugebėjimus, iškyla viršum savęs. Toks augimas, jeigu teisingai suprantamas, yra brangesnis dalykas negu išorinės vertybės... Tai rodo žmogiškosios kūrybos normą – kad pagal Dievo planą ir valią ji tarnautų tikrai žmonijos gerovei ir leistų atskiram žmogui, kaip individui ir kaip visuomenės nariui, vykdyti ir atlikti visą savo pašaukimą“[79].

Taip žvelgiant į žmogaus darbo vertingumą, tai yra į darbo dvasinę prasmę, darosi visiškai aišku, kas skaitoma toje pačioje Susirinkimo pastoracinės konstitucijos vietoje apie tikrą pažangos reikšmę: „Žmogus daugiau vertas dėl to, kas jis yra, negu dėl to, ką jis turi. Taigi visi dalykai, kuriuos žmonės daro, ugdydami teisingumą, plėsdami, brolybę, siekdami žmoniškesnės santvarkos visuomeniniuose santykiuose, daugiau verti, negu technikos pažanga. Ši pažanga sudaro tarsi žmonijos išaukštinimo medžiagą, bet ji viena negali realizuoti šio išaukštinimo“[80].

Tokia doktrina apie pažangos ir raidos problemą – vyraujanti tema šiuolaikinėje mąstysenoje – gali būti suprantama tiktai kaip išmėgintos dvasinės darbo prasmės vaisius, ir tiktai remiantis tokia dvasine prasme, ji gali būti realizuojama ir praktikuojama. Tai doktrina ir kartu programa, kurių šaknys glūdi „darbo evangelijoje“.
 

27. Žmogaus darbas Kristaus kryžiaus ir prisikėlimo šviesoje
 

Yra dar vienas žmogaus darbo aspektas, dar vienas jo esminių bruožų, kurį giliai persmelkia Evangelija pagrįsta dvasinė prasmė. Kiekvienas darbas, – tiek fizinis, tiek proto, – yra neišvengiamai susijęs su triūsu ir vargais. Pradžios knyga šį faktą išreiškia tikrai giliai, pastatydama pirmapradę darbo palaimą, glūdinčią pačioje kūrimo paslaptyje ir susijusioje su žmogaus kaip Dievo paveikslo orumu, priešais prakeikimą, kurį atneša nuodėmė: „Teesie prakeikta žemė dėl tavęs! Sunkiu darbu tu iš jos imsi maistą per visas savo gyvenimo dienas“[81]. Tas su darbu susijęs vargas rodo kelią, kuriuo eis žmogaus gyvenimas žemėje, ir lemia mirtį: „Savo veido prakaite tu valgysi duoną, kol sugrįši į žemę, nes iš jos esi paimtas...“[82] Šių žodžių aidu vienas Išminties knygų autorius prabyla taip: „Aš pasvėriau visus savo rankų padarytus darbus ir visą vargą, kurį patyriau juos darydamas...“[83] Nėra žemėje žmogaus, kuris negalėtų šių žodžių priskirti sau.

Evangelija skelbia ir šiuo klausimu savo paskutinį žodį velykinėje Jėzaus Kristaus paslaptyje. Čia reikia ieškoti atsakymo į tas tokias svarbias žmogaus darbo dvasinės prasmės problemas. Velykinėje paslaptyje glūdi Kristaus kryžius, jo klusnumas iki mirties, kurį Apaštalas stato priešpriešiais neklusnumui, nuo pat pradžios slegiančiam žmogaus istoriją žemėje[84]. Čia glūdi taip pat Kristaus išaukštinimas, nes jis, iškentęs Kryžiaus mirtį, prisikėlimu sugrįžta pas savo mokinius su Šventosios Dvasios galia.

Prakaitas ir vargas, būtinai susiję su darbu dabartinėje žmonijos būklėje, suteikia krikščioniui ir kiekvienam žmogui, kuris taip pat pašauktas sekti Kristumi, galimybę su meile dalyvauti tame darbe, kurį Kristus yra atėjęs atlikti[85]. Išganymo darbas yra įvykdytas kančia ir mirtimi ant kryžiaus. Pakeldamas darbo nuovargį vienybėje su Kristumi, už mus prikaltu ant kryžiaus, žmogus tam tikru būdu bendradarbiauja su Dievo Sūnumi žmonijos atpirkime. Jis pasirodo esąs tikras Jėzaus mokinys, nešdamas savo kasdienį kryžių[86] savojoje veikloje, kuriai yra pašauktas.

Kristus „už mus visus, nusidėjėlius, iškentėjo mirtį ir savo pavyzdžiu moko nešti kryžių, kurį tiesos ir taikos nešėjams uždeda kūnas ir pasaulis“; bet, „savo prisikėlimu tapęs Viešpačiu, Kristus, kuriam duota visa valdžia danguje ir žemėje, savo Dvasios galia veikia žmonių širdyse, ... grynindamas ir stiprindamas tuos kilniuosius pasiryžimus, kuriais žmonija stengiasi savo gyvenimą padaryti žmoniškesnį ir šiam tikslui pajungti visą žemę“[87].

Žmogaus darbe krikščionis randa Kristaus Kryžiaus dalelę ir ją priima atpirkimo mintimi, su kuria Kristus priėmė savo kryžių už mus. Apšviesti Kristaus prisikėlimo šviesa, mes darbe visada randame naujo gyvenimo, naujo gėrio prošvaistę, randame tarsi „naujo dangaus ir naujos žemės“[88] pažadą, kurio dalininku tampa žmogus ir pasaulis kaip tik per darbo vargą. Per vargą – ir niekada be jo. Viena vertus, tai patvirtina, kad kryžius yra būtinas darbo dvasinei prasmei; o antra vertus, tame kryžiuje, koks yra vargas, apsireiškia naujas gėris, kuris prasideda pačiu darbu, suprantamu visu jo gyliu bei visais atžvilgiais – ir niekada be darbo.

Ar tas naujasis gėris –žmogaus darbo vaisius – jau yra dalelė tos „naujosios žemės“, kur gyvena teisingumas?[89] Koks ryšys jį jungia su Kristaus prisikėlimu, jei tiesa, kad daugeriopi žmogaus darbo vargai yra Kristaus Kryžiaus dalelė? Susirinkimas mėgina į šį klausimą atsakyti, semdamas šviesos iš pačių apreikštojo Žodžio šaltinių: „Esame įspėti, kad žmogus nieko nelaimėtų, įgijęs nors ir visą pasaulį, bet pražudydamas save (plg. Lk 9, 25). Ir vis dėlto naujosios žemės lūkesčiai privalo ne susilpninti, o priešingai – sustiprinti rūpestį kultivuoti šią žemę, kur auga naujos žmonių šeimos kūnas, kuris jau dabar gali bent kiek atskleisti naujojo pasaulio uždangą. Jeigu žemiškąją pažangą reikia rūpestingai atskirti nuo Kristaus karalystės augimo, vis dėlto Dievo karalystė labai suinteresuota tais dalykais, kurie gali prisidėti prie geresnio žmonių visuomenės sutvarkymo“[90].

Šiuose samprotavimuose apie žmogaus darbą stengėmės iškelti visa tai, kas atrodo būtina, norint, kad per darbą žemėje daugėtų ne tik „mūsų veiklos vaisiai“, bet ir žmogiškojo kilnumo vertybės, broliškas bendravimas ir laisvė“[91]. Krikščionis, kuris įsiklauso į Gyvojo Dievo žodžius ir jungia darbą su malda, tegul žino, kokią reikšmę jo darbas turi ne tiktai žemiškajai pažangai, bet ir Dievo karalystės augimui, į kurią mes visi esame pašaukti Šventosios Dvasios galia ir Evangelijos žodžiu.

Baigiant šias mintis, man miela suteikti jums visiems, gerbiamieji Broliai, brangieji Sūnūs ir Dukterys, apaštališkąjį palaiminimą.

Šį dokumentą buvau parengęs, norėdamas paskelbti gegužės 15 dieną, enciklikos Rerum Novarum 90-ųjų metinių proga; bet jį tegalėjau galutinai peržiūrėti tik išėjęs iš ligoninės.
 

Castel Gandolfas, 1981 m. rugsėjo 13 dieną, Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo šventėje, trečiaisiais mano pontifikato metais.
 

JOANNES PAULUS PP. II


I Š N A Š O S

1 Plg. Ps 127 (128), 2; plg. taip pat Pr 3, 17 ir t.; Pat 10, 22; 1, 8–14; Jer 22, 13.
2 Plg. Pr 1, 26.
3 Plg. Pr 1, 28.
4 Enc. Redemptor Hominis, 14: AAS 71 (1979), psl. 284.
5 Plg. Ps 127 (128), 2.
6 Plg. Pr 3, 19.
7 Plg. Mt 13, 52.
8 II Vat. Susirinkimas, Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et Spes, 38: AAS 58 (1966), psl. 1055.
9 Plg. Pr 1, 27.
10 Pr 1, 28.
11 Plg. Žyd 2, 17; Fil 2, 5–8.
12 Plg. Pijus XI, Enc. Quadragesimo Anno:AAS 23 (1931), psl. 221.
13 Plg. Įst 24, 15; Jok 5, 4; plg. taip pat Pr 4, 10.
14 Plg. Pr 1, 28.
15 Plg. Pr 1, 26 ir t.
16 Pr 3, 19.
17 Žyd 6, 8; plg. Pr 3, 18.
18 Plg. Summa Th. I–II, q. 40, a.1, c.; I-II, q. 34, a. 2 ad 1.
19 Ten pat.
20 Plg. Pijus XI, Enc. Quadragesimo Anno:AAS 23 (1931), psl. 221–222.
21 Plg. Jn 4, 38.
22 Kalbant apie teisę į nuosavybę, plg. Summa Th. II–II, q. 66, aa. 2, 6; De Regimine Principum, L. 1, cc. 15, 17. Kalbant apie visuomeninę nuosavybės funkciją, plg. Summa Th. II–II, q. 134, a. 1, ad 3.
23 Plg. Pijus XI, Enc. Quadragesimo Anno: AAS 23 (1931), psl. 199; II Vat. Susirinkimas, Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et Spes, 68: AAS 58 (1966), psl. 1089–1090.
24 Plg. Jonas XXIII. Enc. Mater et Magistra: AAS 53 (1961), psl. 419.
25 Plg. Summa Th. II–II, q. 65, a. 2.
26 Plg. II Vat. Susirinkimas, Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et Spes, 67: AAS 58 (1966), psl. 1089.
27 II Vat. Susirinkimas, Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et Spes, 34: AAS 58 (1966), psl. 1052–1053.
28 Plg. Pr 2, 2; 20, 8. 11; Įst 5, 12–14.
29 Plg. Pr 2, 3.
30 Apr 15, 3.
31 Plg. Pr 1, 4. 10. 12. 18. 21. 25. 31.
32 Jn 5, 17.
33 Plg. Žyd 4, 1. 9–10.
34 Plg. Jn 14, 2.
35 Plg. Įst 5, 12–14; 20, 8–12.
36 Plg. Mt 25, 21.
37 II Vat. Susirinkimas, Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et Spes, 34: AAS 58 (1966), psl. 1052–1053.
38 Ten pat.
39 II Vat. Susirinkimas, Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen Gentium, 36: AAS 57 (1965), psl. 41.
40 Mk 6, 2–3.
41 Plg. Mt 13, 55.
42 Plg. Mt 6, 25–34.
43 Plg. Jn 15, 1.
44 Plg. Sir 38, 1–3.
45 Plg. Sir 38, 4–8.
46 Plg. 31, 1–5; Sir 38, 27.
47 Plg. Pr 4, 22; Iz 44, 12.
48 Plg. Jer 18, 3 ir t.; Sir 38, 29–30.
49 Plg. Pr 9, 20; Iz 5, 1–2.
50 Plg. Kob 12, 9–12; Sir 39, 1–8.
51 Plg. Ps 107 (108), 23–30; Išm 14, 2–3 a.
52 Plg. Pr 11, 3; 2 Kar 12, 12 ir t.; 22, 5–6.
53 Plg. Pr 4, 21.
54 Plg. Pr 4, 2; 37, 3; 3, 1; 1 Sam 16, 11; ir įv. vietose
55 Plg. Ez 47, 10.
56 Plg. Pat 31, 15–27.
57 Plg. Jn 10, 1–16.
58 Plg. Mk 12, 1–12.
59 Plg. Lk 4, 23.
60 Plg. Mk 4, 1–9.
61 Plg. Mt 13, 52.
62 Plg. Mt 24, 45; Lk 12, 42–48.
63 Plg. Lk 16, 1–8.
64 Plg. Mt 13, 47–50.
65 Plg. Mt 13, 45–46.
66 Plg. Mt 20, 1–16.
67 Plg. Mt 13, 33; Lk 15, 8–9.
68 Plg. Mt 9, 37; Jn 4, 35–38.
69 Plg. Mt 4, 19.
70 Plg. Mt 13, 52.
71 Plg. Apd 18, 13.
72 Plg. Apd 20, 34 ir t.
73 2 Tes 3, 8. Šv. Paulius pripažįsta misionieriams teisę į išlaikymą: 1 Kor 9, 6–14; Gal 6, 6; 2 Tes 3, 9; plg. Lk 10, 7.
74 2 Tes 3, 12.
75 2 Tes 3, 11.
76 2 Tes 3, 10.
77 Kol 3, 23–24.
78 Apd 1, 1.
79 II Vat. Susirinkimas, Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et Spes, 35: AAS 58 (1966), psl. 1053.
80 Ten pat.
81 Pr 3, 17.
82 Pr 3, 19.
83 Kob 2, 11.
84 Plg. Rom 5, 19.
85 Plg. Jn 17, 4.
86 Plg. Lk 9, 23.
87 II Vat. Susirinkimas, Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et Spes, 38: AAS 58 (1966), psl. 1055–1056.
88 Plg. 2 Pt 3, 13; Apr 21, 1.
89 Plg. 2 Pt 3, 13.
90 II Vat. Susirinkimas, Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et Spes, 39: AAS 58 (1966), psl. 1057.
91 Ten pat.
 



Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal leidinį:
Jonas Paulius II. Enciklika LABOREM EXERCENS / KATALIKŲ KALENDORIUS ŽINYNAS, 1989. - Lietuvos Vyskupų Konferencijos leidinys, p. 53-86.

Už galimybę šį tekstą pateikti internete dėkojame Vokiečių katalikų fondui KIRCHE IN NOT.