JONAS PAULIUS II

ENCIKLIKA

FIDES ET RATIO

KATALIKŲ BAŽNYČIOS
VYSKUPAMS
APIE TIKĖJIMO IR PROTO
SANTYKĮ

1998 rugsėjo 14


Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal leidinį:
Popiežius Jonas Paulius II. Enciklika FIDES ET RATIO Katalikų Bažnyčios vyskupams apie tikėjimo ir proto santykį. – Aidai, Vilnius, 2000.

Už galimybę šį tekstą paskelbti internete dėkojame Vokietijos katalikų fondui Kirche in Not.


T U R I N Y S

ĮVADAS [1-6]

„Pažink save“ [1-6]
I SKYRIUS
DIEVO IŠMINTIES APREIŠKIMAS[7-15]
Jėzus, Tėvo apreiškėjas [7-12]
Protas slėpinio akivaizdoje [13-15]
I SKYRUS
CREDO UT INTELLEGAM [16-23]
„Išmintis visa žino ir supranta.“ (Išm 9, 11) [16-20]
„Įsigyk išminties, įsigyk supratimo!“ (Pat 4, 5) [21-23]
III SKYRIUS
INTELLEGO UT CREDAM [24-35]
Kelionė ieškant tiesos [24-27]
Skirtingi žmogiškos tiesos veidai [28-35]
IV SKYRIUS
TIKĖJIMO IR PROTO SANTYKIS [36-48]
Svarbiausi tikėjimo ir proto susitikimo momentai [36-42]
Neblėstantis šv. Tomo Akviniečio minties naujumas [43-44]
Tikėjimo ir proto atsiskyrimo drama [45-48]
V SKYRIUS
BAŽNYČIOS MAGISTERIUMO IŠTARMĖS FILOSOFIJOS KLAUSIMAIS [49-63]
Magisteriumo sprendimas kaip tarnavimas tiesai [49-56]
Bažnyčios domėjimasis filosofija [57-63]
VI SKYRIUS
FILOSOFIJOS IR TEOLOGIJOS TARPUSAVIO SĄVEIKA [64-79]
Tikėjimo mokslas ir filosofinio proto reikalavimai [64-74]
Skirtingi filosofijos tipai [75-79]
VII SKYRIUS
DABARTIES REIKALAVIMAI IR UŽDAVINIAI [80-99]
Privalomi Dievo žodžio reikalavimai [80-91]
Aktualūs teologijos uždaviniai [92-99]
PABAIGA [100-108]

NUORODOS



Garbingieji Broliai Vyskupai,
sveikinu jus ir siunčiu apaštališkąjį palaiminimą!
 

Tikėjimas ir protas – tai lyg du sparnai, kuriais žmogaus dvasia pakyla į tiesos kontempliavimą. Pats Dievas įkurdino žmogaus širdyje troškimą pažinti tiesą, kurio galutinis tikslas – pažinti Jį patį, idant žmogus, pažindamas ir mylėdamas Dievą, pasiektų pilnutinę tiesą ir apie save (plg. 33, 18; Ps 27, 8–9; 63, 2–3; Jn 14, 8; 1 Jn 3, 2).
 
 

ĮVADAS
 

„Pažink save“

1. Ir Rytuose, ir Vakaruose galime regėti kelią, kuris amžių būvyje žingsnis po žingsnio vedė žmoniją artyn tiesos ir akistatos su ja. Šis procesas vyko – o kitaip ir negalėjo būti – asmens savižinos horizonte: juo daugiau žmogus pažįsta tikrovę ir pasaulį, juo labiau pažįsta save, kaip vienintelę ir nepakartojamą būtybę, kartu vis aštrėjant klausimui apie daiktų prasmę ir jo paties egzistavimą. Visa pasirodo mums kaip pažinimo objektas, tampa mūsų gyvenimo dalimi. Delfų šventyklos portale iškaltas patarimas Pažink save liudija pamatinę tiesą, kurią kiekvienas, trokštantis išsiskirti iš likusios kūrinijos kaip „žmogus“, tai yra kaip tas, kuris „pažįsta save“, turėtų laikyti svarbiausiu principu.

Negana to, net probėgšmais pažvelgus į senovės istoriją aiškiai matyti, kaip įvairiose pasaulio vietose skirtingų kultūrų žmonės vienu metu pradėdavo kelti pamatinius klausimus, persmelkiančius visą žmogaus gyvenimą: Kas aš esu? Iš kur atėjau ir kur einu? Kodėl egzistuoja blogis? Kas mūsų laukia po šio gyvenimo? Tai klausimai, kuriuos randame tiek šventuosiuose Izraelio raštuose, tiek Vedose bei Avestoje; aptinkame juos Konfucijaus ir Lao Dzė raštuose bei Tirthankaros ir Budos pamoksluose; jų esama Homero poezijoje ir Euripido bei Sofoklio tragedijose, lygiai kaip ir filosofiniuose Platono bei Aristotelio kūriniuose. Tai klausimai, kylantys iš bendro šaltinio – prasmės poreikio, amžiais nedavusio ramybės žmogaus širdžiai: nuo atsakymo į šiuos klausimus priklauso, kokią kryptį žmonės turės suteikti savo gyvenimui.

2. Toks ieškojimo procesas nėra svetimas ir negali būti svetimas Bažnyčiai. Nuo tos akimirkos, kai per Velykų Slėpinį jai buvo dovanota galutinė tiesa apie žmogaus gyvenimą, Bažnyčia kaip piligrimė žengia pasaulio keliais, skelbdama, kad Jėzus Kristus yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Šalia įvairių būdų, kuriais ji tarnauja žmonijai, vienas jai uždeda gana ypatingą atsakomybę: tai tiesos diakonija.[1]  Viena vertus, ši pasiuntinybė skatina tikinčiųjų bendruomenę prisidėti prie visos žmonijos pastangų ieškoti tiesos,[2] kita vertus, įpareigoja tikinčiųjų bendruomenę skelbti tuos tikrus dalykus, kuriuos pasiekė, tačiau neprarandant jausmo, kad kiekviena pasiekta tiesa yra tik mažas žingsnis link tos tiesos pilnatvės, kuri pasirodys kartu su paskutiniu Dievo Apsireiškimu: „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies; o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas“ (1 Kor 13, 12).

3. Yra daugybė būdų, galinčių padėti žmogui kuo geriau pažinti tiesą ir taip padaryti savo gyvenimą dar žmogiškesnį. Vienas jų yra filosofija, kuri tiesiogiai kelia klausimą apie gyvenimo prasmę ir ieško atsakymo į jį, todėl filosofija pasirodo kaip vienas kilniausių žmogaus uždavinių. Etimologiškai graikų žodis filosofija reiškia „išminties meilę“. Filosofija gimė ir vystėsi toje epochoje, kai žmogus pirmą kartą ėmė klausinėti apie daiktų priežastį ir jų tikslą. Įvairiais būdais ir pavidalais ji liudija tiesos troškimą esant neatsiejama žmogaus prigimties dalimi. Žmogaus protui įgimta klausti, kodėl daiktai yra tokie, kokie yra, nors atsakymai, kuriuos jis palaipsniui pateikia, telpa kontekste, atskleidžiančiame įvairių žmonijos kultūrų tarpusavio poveikį.
Galinga filosofijos įtaka Vakarų kultūrų formavimuisi ir vystymuisi neturėtų užgožti įtakos, kurią ji padarė ir žmogaus gyvenimo supratimo būdams, paplitusiems Rytuose. Kiekviena tauta turi jai vienai įgimtą, pirmapradę išmintį, kuri, kaip tikras kultūros lobynas, siekia išreikšti save grynai filosofinėmis formomis. Šį teiginį patvirtina faktas, kad pamatinę filosofinio žinojimo formą dar ir šiandien matome postulatuose, kuriais remiasi tautinės ir tarptautinės teisės sistemos, reguliuodamos visuomenės gyvenimą.

4. Vis dėlto reikia pripažinti ir tai, kad už vieno žodžio slepiasi įvairios prasmės. Todėl būtina iš karto apibrėžti jo reikšmę. Vedamas troškimo atrasti galutinę gyvenimo tiesą, žmogus trokšta įgyti universalių žinojimo elementų, kurie padėtų jam geriau suprasti save ir pilniau save realizuoti. Šie pamatiniai žinojimo elementai kyla iš nuostabos, kurią žmoguje pažadina kūrinijos kontempliacija: žmogus pasijunta priblokštas, suvokęs, kad yra pasaulio dalis, susijęs su kitomis į jį panašiomis būtybėmis, su kuriomis jį jungia bendras likimas. Štai čia ir prasideda toji kelionė, kuri atvers žmogui kaskart vis naujus pažinimo akiračius. Be nuostabos žmogus pakliūtų į bukinančios rutinos gniaužtus ir pamažu prarastų gebėjimą gyventi tikrai asmenišką gyvenimą.

Žmogaus intelektui būdingas sugebėjimas spekuliatyviai mąstyti su filosofijos pagalba padeda suteikti mąstymui tikslumo ir taip sukuria sisteminę pažinimo visumą, pasižyminčią loginiu nuoseklumu ir organiška turinio vienove. Šio proceso dėka skirtingu metu įvairiuose kultūriniuose kontekstuose buvo pasiekta rezultatų, kurie padėjo sukurti teisingas mąstymo sistemas. Vis dėlto gan dažnai praktikoje tai virsdavo pagunda vieną pasirinktą minties srovę sutapatinti su visa filosofija. Akivaizdu, kad tokiais atvejais mes turime reikalą su „filosofine puikybe“, kuri norėtų dalinį ir netobulą požiūrį pateikti kaip universalų visos tikrovės aiškinimą. Iš esmės kiekviena filosofinė sistema, nors ir nusipelno pagarbos kaip visuma, kurios nevalia paversti įrankiu, vis dėlto privalo nusilenkti filosofiniam mąstymui, iš kurio ji kyla ir kuriam turėtų deramai tarnauti.

Nors laikai keičiasi ir žinios kaupiasi, visoje minties istorijoje galima įžvelgti glūdinčią nekintamą filosofinių tiesų šerdį. Pasvarstykime, pavyzdžiui, neprieštaringumo, tikslingumo ir priežastingumo principus, taip pat asmens kaip laisvo ir protaujančio subjekto, gebančio pažinti Dievą, tiesą ir gėrį, sampratą, pasvarstykime ir tam tikras pamatines moralės normas, kurios yra bendros visiems. Šie ir kiti elementai rodo, kad anapus skirtingų minties mokyklų egzistuoja žinojimo visuma, kurią galima laikyti tam tikru dvasiniu žmonijos paveldu. Tarsi būtume susidūrę su implicitine filosofija, kurios dėka kiekvienas žmogus jaučia šiuos principus, nors ir apibendrintai bei nesąmoningai. Kaip tik todėl, kad šis žinojimas iki tam tikro laipsnio yra bendras visiems, jis turėtų tapti savotišku atskaitos tašku įvairioms filosofinėms mokykloms. Jeigu protas sugeba intuityviai pajusti ir suformuluoti pirminius bei visuotinus gyvenimo principus ir padaryti teisingas, logiškai ir etiškai nuoseklias išvadas, toks protas nusipelno, kad jį vadintų teisingu protu, arba, kaip sakydavo antikoje, orthos logos, recta ratio.

5. Savo ruožtu Bažnyčia didžiai brangina tą proto akstiną siekti tikslų, kurie žmogaus gyvenimui teikia daugiau garbės ir vertės. Filosofija jai yra kelias, vedantis į pamatinių žmogaus gyvenimo tiesų pažinimą. Kartu Bažnyčia laiko filosofiją nepamainomu įrankiu, padedančiu giliau pažinti tikėjimą ir perteikti Evangelijos tiesą tiems, kurie jos dar nežino.

Tad, sekdamas panašiomis savo Pirmtakų iniciatyvomis, trokštu apmąstyti šią ypatingą žmogaus proto veiklą. Manau tai esant reikalinga, nes ypač šiuo metu atrodo, jog galutinių tiesų ieškojimas dažnai apleidžiamas. Šiuolaikinė filosofija išties didžiai nusipelnė, sutelkdama dėmesį į žmogų. Iš šio atskaitos taško protas, nepaliaujamai klausdamas, toliau stiprino troškimą pažinti, ir pažinti vis giliau. Taip radosi sudėtingos minties sistemos, davusios vaisių įvairiose žinojimo srityse ir skatinusios kultūros bei istorijos raidą. Antropologija, logika, gamtos mokslai, istorija, lingvistika ir t. t., daugiau ar mažiau palietė žinijos visumą. Tačiau pozityvūs laimėjimai neturėtų paslėpti fakto, jog protas, vienašališkai besirūpindamas ištirti žmogų kaip subjektą, lyg ir pamiršo, kad žmogaus pašaukimas yra siekti jį pranokstančios tiesos. Atskirtas nuo tos tiesos, individas patenka nuomonės savivalėn, o jo kaip asmens būklė vertinama remiantis pragmatiniais kriterijais, grindžiamais iš esmės vien eksperimentiniais duomenimis ir klaidingu įsitikinimu, jog visur privalo viešpatauti technologija. Taip nutiko, kad protas, užuot vis labiau reiškęs tiesos siekimą, sukniubo po tokia gausia žinojimo našta, jog pamažu neteko gebėjimo pakelti žvilgsnį į aukštesnę tikrovę ir nebedrįsta siekti būties tiesos. Šiuolaikinė filosofija pamiršo, kad pati „būtis“ yra jos tyrimų objektas, ir užsiėmė tik žmogiškuoju pažinimu. Užuot pasinaudojusi žmogaus gebėjimu pažinti tiesą, ji linkusi pabrėžti pasitaikančius jo ribotumus ir sąlygotumus.

Taip suklestėjo įvairios agnosticizmo ir reliatyvizmo formos, dėl kurių filosofinis tyrimas pasiklydo lakiuose išplitusio skepticizmo smėlynuose. Pastaruoju metu išryškėjo įvairios doktrinos, siekiančios nuvertinti netgi tas tiesas, kurios buvo laikomos tikromis. Teisėtas požiūrių pliuralizmas išvirto į nekritišką pliuralizmą, paremtą prielaida, jog visi požiūriai lygiai vertingi: šiandien tai yra vienas plačiausiai paplitusių simptomų, liudijančių pasitikėjimo tiesa trūkumą. Taip pat ir kai kurios iš Rytų ateinančios gyvenimo sampratos demonstruoja šį pasitikėjimo trūkumą, atimdamos iš tiesos jos absoliutumą ir manydamos, jog tiesa vienodai atsiskleidžia skirtingose doktrinose, net jei jos viena kitai prieštarauja. Tokioje perspektyvoje visa nuleidžiama iki nuomonės lygio. Tai tarsi judėjimas be aiškios krypties: nors, viena vertus, filosofiniam mąstymui pavyko priartėti prie žmogaus egzistencijos ir jos raiškos pavidalų, kita vertus, jis ėmėsi egzistencialistinių, hermeneutinių ar lingvistinių klausimų, kuriems svetimas radikalus klausimas apie žmogaus gyvenimą, apie būtį ir Dievą. Todėl šiais laikais ne tik kai kurie filosofai, bet ir begalė žmonių užsikrėtė plačiai paplitusiu nepasitikėjimu didžiais žmogaus sugebėjimais pažinti. Prasimetęs netikru kuklumu, žmogus tenkinasi dalinėmis ir laikinomis tiesomis, nebesistengdamas kelti radikalių klausimų apie prasmę ir galutinį žmogaus, asmens ir bendruomenės gyvenimo pagrindą. Trumpai tariant, smarkiai sumažėjo viltis, jog filosofija gali suteikti galutinius atsakymus į šiuos klausimus.

6. Neabejodama savo, kaip Jėzaus Kristaus Apreiškimo nešėjos, autoritetu Bažnyčia iš naujo patvirtina būtinybę mąstyti apie tiesą. Štai kodėl nusprendžiau kreiptis į Jus, Garbingieji Broliai Vyskupai, su kuriais mane vienija pasiuntinybė „atvirai skelbti tiesą“ (plg. 2 Kor 4, 2), taip pat į teologus ir filosofus, kurių pareiga tyrinėti įvairius tiesos aspektus, ir visus ieškančius žmones; ir darau tai, norėdamas pasidalyti kai kuriais pamąstymais apie kelią, vedantį į tikrąją išmintį, idant tie, kurie myli tiesą, pasuktų patikimu keliu, kuris padėtų ją pasiekti, ir rastų atilsį nuo savo darbų ir tikrąjį dvasios džiaugsmą.

Jaučiuosi priverstas imtis šio uždavinio visų pirma dėl to, kad Vatikano II Susirinkimas pabrėžė, jog Vyskupai yra „dieviškosios bei katalikiškosios tiesos liudytojai“.[3] Todėl mums, Vyskupams, ir buvo patikėta pareiga liudyti tiesą; atsižadėti šios pareigos reikštų nevykdyti tarnystės, kurią gavome. Patvirtindami tikėjimo tiesą, galime atgaivinti savo amžininkams tikrąjį pasitikėjimą sugebėjimu pažinti, o sykiu ir mesti iššūkį filosofijai, kad ji atgautų ir stiprintų savo kilnumą.

Yra dar viena priežastis, dėl kurios rašau šiuos pamąstymus. Savo enciklikoje Veritatis splendor atkreipiau dėmesį į „kai kurias pagrindines katalikų doktrinos tiesas, kurioms iškyla iškraipymo arba atmetimo pavojus“.[4] Šioje enciklikoje norėčiau pratęsti šią mintį, visą dėmesį skirdamas tiesai kaip tokiai ir jos pamatui, glūdinčiam santykyje su tikėjimu. Mat sunku nuginčyti, jog šiais sparčių ir sudėtingų pokyčių laikais ypač jaunesniąją kartą, kuriai priklauso ir nuo kurios priklauso ateitis, apima jausmas, jog nebelikę jokių autentiškų atskaitos taškų. Poreikis ieškoti pamato, ant kurio būtų galima statyti asmens ir bendruomenės gyvenimą, ypač pajuntamas, kai pripažįstama, kokios aiškiai ribotos yra prielaidos, praeinančius dalykus laikančios vertybe ir abejojančios galimybe atrasti tikrąją gyvenimo prasmę. Štai kodėl daugybė žmonių gyvenime nuklysta iki pat prarajos, nesuvokdami, kas jų laukia. Kai kada taip nutinka dėl to, kad tie, kurie yra pašaukti savo apmąstymų vaisiams suteikti kultūrinę išraišką, nusuko žvilgsnį nuo tiesos; daug triūso reikalaujantį tyrimą, suteikiantį gyvenimui vertę, yra linkę iškeisti į greitą sėkmę. Filosofija, atsižvelgdama į jai tenkančią didelę atsakomybę ugdyti mąstymą ir kultūrą, turėtų nepaliaujamai kviesti ieškoti tiesos, privalo ryžtingai sugrįžti prie savo pirminio pašaukimo. Todėl pajutau ne tik poreikį, bet ir moralinę pareigą imtis šios temos, kad trečiojo krikščioniškosios eros tūkstantmečio prieangyje žmonija aiškiau suvoktų, kokiais didingais sugebėjimais ji buvo apdovanota, ir kad vėl drąsiai imtų vykdyti išganymo planą, apimantį ir jos istoriją.
 
 

I SKYRIUS

DIEVO IŠMINTIES APREIŠKIMAS
 

Jėzus, Tėvo apreiškėjas

7. Visą Bažnyčios mąstymą grindžia suvokimas, kad ji yra nešėja žinios, kylančios iš paties Dievo (plg. 2 Kor 4, 1–2). Žinojimas, kurį Bažnyčia siūlo žmogui, gimsta ne iš jos samprotavimų, kad ir kokie didingi jie būtų, bet iš Dievo žodžio, kurį ji su tikėjimu priima (plg. 1 Tes 2, 13). Mūsų tikėjimo gyvenimas prasideda unikaliu susitikimu, iškeliančiu aikštėn slėpinį, daugybę amžių nutylėtą (plg. 1 Kor 2, 7; Rom 16, 25–26), o dabar atskleistą: „Gerasis ir išmintingasis Dievas panoro apreikšti save patį ir paskelbti savo valios paslaptį (plg. Ef 1, 9), kurios dėka žmonės per Kristų, įsikūnijusį Dievo Žodį, Šventojoje Dvasioje turėtų galimybę prieiti prie Tėvo ir tapti dieviškosios prigimties dalyviais“.[5] Tai visiškai nesąlygotas veiksmas, kylantis iš Dievo, idant pasiektų žmones ir juos išgelbėtų. Dievas yra meilės šaltinis, todėl trokšta būti pažintas; o Dievo pažinimas suteikia tobulumo viskam, ką tikra žmogaus protas gali pažinti apie gyvenimo prasmę.

8. Beveik žodis žodin pakartodama tai, ko moko Vatikano I Susirinkimo konstitucija Dei Filius, ir atsižvelgdama į Tridento Susirinkimo nubrėžtus principus, Vatikano II Susirinkimo konstitucija Dei Verbum toliau žengė šimtmečių senumo keliu, kurio tikslas – suprasti tikėjimą, apmąstant Apreiškimą Šv. Rašto mokymo ir visos patristinės tradicijos šviesoje. Vatikano I Susirinkimo Tėvai pabrėžė antgamtinį Dievo Apreiškimo pobūdį. Remdamasi klaidingais ir plačiai paplitusiais teiginiais, racionalistinė ano meto kritika puolė tikėjimą ir neigė bet kokio pažinimo, kylančio ne iš prigimtinių proto sugebėjimų, galimybę. Tai įpareigojo Susirinkimą iš naujo patvirtinti, jog greta pažinimo, būdingo žmogaus protui, iš prigimties sugebančio pasiekti net patį Kūrėją, egzistuoja vien tikėjimui būdingas pažinimas. Šis pažinimas išreiškia tiesą, kurios pagrindas – pats save apreiškiantis Dievas, pačią tikriausią tiesą, nes Dievas nei klysta, nei trokšta suklaidinti.[6]

9. Kita vertus, Vatikano I Susirinkimas moko, kad filosofiniais apmąstymais pasiekta tiesa ir Apreiškimo tiesa nėra tapačios, bet ir viena kitos nepanaikina: „Esama dvejopos pažinimo tvarkos, besiskiriančios ne tik šaltiniu, bet ir objektu. Dėl šaltinio, tai vienus dalykus pažįstame prigimtiniu protu, o kitus – dievišku tikėjimu. O dėl objekto, tai šalia dalykų, kuriuos prigimtinis protas gali pasiekti, yra mūsų tikėjimui skirti slėpiniai, paslėpti Dieve, kurių negalima pažinti kitaip kaip tik dievišku apreiškimu“.[7] Tikėjimas, paremtas Dievo liudijimu ir besinaudojantis antgamtine malone, priklauso kitai tvarkai negu filosofinis pažinimas. Pastarasis remiasi jusliniu suvokimu bei patyrimu ir juda pirmyn tik intelekto šviesos dėka. Filosofija ir mokslai funkcionuoja prigimtinio proto tvarkos rėmuose; tuo tarpu tikėjimas, apšviestas ir vedamas Dvasios, išganymo žinioje atpažįsta „malonės ir tiesos pilnatvę“ (plg. Jn 1, 14), kurią Dievas panoro apreikšti istorijoje, o galutinai – per savo Sūnų Jėzų Kristų (plg. 1 Jn 5, 9; Jn 5, 31–32).

10. Vatikano II Susirinkimo Tėvai, apmąstydami Jėzų kaip apreiškėją, pabrėžė gelbstintį Dievo Apreiškimo istorijoje pobūdį ir nusakė jį tokiais žodžiais: „Šito Apreiškimo dėka nematomasis Dievas (plg. Kol 1, 15; 1 Tim 1, 17) iš gausingos meilės žmonėms prabyla į juos tarsi į bičiulius (plg. 33, 11; Jn 15, 14–15) ir bendrauja su jais (plg. Bar 3, 38), kviesdamas savo draugėn ir priimdamas juos į šią bendrystę. Toji apreiškimo tvarka pasireiškia tikrovėje darbais ir žodžiais, labai susijusiais tarpusavyje. Taigi Dievo darbai išganymo istorijoje išreiškia ir patvirtina doktriną bei žodžių prasmę, o žodžiai skelbia darbus ir nušviečia juose glūdinčias paslaptis. Taip Kristuje, kuris yra viso apreiškimo tarpininkas ir pilnybė“,[8] mums nušvinta giliausia apreiškimo tiesa apie Dievą ir žmogaus išganymą.

11. Taigi Dievo Apreiškimas skleidžiasi laike ir istorijoje. Atėjus „laiko pilnatvei“ (Gal 4, 4), Jėzus Kristus įsikūnijo; o praėjus dviems tūkstančiams metų, aš jaučiu pareigą darsyk tvirtai pareikšti, kad „krikščionybėje laikas yra esmingai svarbus“.[9] Juk būtent laike išryškėja visas sukūrimo ir išganymo darbas; o užvis labiau išaiškėja tai, kad su Dievo Sūnaus įsikūnijimu mes jau dabar galime išgyventi ir pajusti ateisiantį laikų išsipildymą (plg. Žyd 1, 2).

Todėl tiesa apie Dievą ir jo gyvenimą, kurią Jis patikėjo žmonijai, yra įkurdinta laike ir istorijoje; kartą ir visam laikui ji buvo paskelbta Jėzaus Nazariečio slėpiniu. Tai iškalbingai nusako Konstitucija Dei Verbum: „Dievas, daugelį kartų ir įvairiais būdais kalbėjęs per pranašus, ‘šiomis dienomis kalbėjo mums per Sūnų’ (Žyd 1, 1–2). Jis pasiuntė savo Sūnų – amžinąjį Žodį, apšviečiantį visus žmones, kad apsigyventų tarp žmonių ir išpasakotų jiems Dievo paslaptis (plg. Jn 1, 1–18). Taip Jėzus Kristus, įsikūnijęs Žodis, pasiųstas kaip ‘žmogus pas žmones’, skelbia ‘Dievo žodžius’ (Jn 3, 34) ir atlieka išganingą jam Tėvo pavestą darbą (plg. Jn 5, 36; 17, 4). Todėl Jėzus, – jį matydami, žmonės mato patį Tėvą (plg. Jn 14, 9), – visu savo buvimu ir raiška, žodžiais ir darbais, ženklais ir stebuklais, o ypač savo šlovinga mirtimi ir prisikėlimu iš mirusiųjų, pagaliau Šventosios Dvasios pasiuntimu atbaigė visą apreiškimą, patvirtindamas jį dieviškuoju liudijimu“.[10]

Taigi istorija Dievo Tautai tampa keliu, kurį reikia nueiti ligi galo, idant nepaliaujamu Šventosios Dvasios veikimu (plg. Jn 16, 13) atsiskleistų apreikštosios tiesos pilnybė. To ir moko Konstitucija Dei Verbum, sakydama, jog „Bažnyčia per amžius nuolat žengia į dieviškosios tiesos pilnybę, kol joje bus atbaigti Dievo žodžiai“.[11]

12. Taip istorija tampa arena, kurioje matome Dievą veikiant vardan žmonijos. Jis ateina pas mus per dalykus, kuriuos geriausiai pažįstame ir galime lengviausiai patikrinti, nes tai mūsų kasdienio gyvenimo dalykai, be kurių negalėtume savęs suprasti.

Dievo Sūnaus Įsikūnijime galime pamatyti tokią ilgalaikę ir galutinę sintezę, kokios žmogaus protas neįstengtų nė įsivaizduoti: Amžinybė įžengia į laiką, visuma glūdi atskirybėje, Dievas prisiima žmogaus veidą. Todėl tiesa, perduota Kristaus Apreiškimu, jau nesiriboja kuria nors konkrečia vieta ar kultūra, bet yra skirta kiekvienam žmogui, trokštančiam priimti ją kaip galutinį ir neklystamą žodį, kuris suteiktų jo gyvenimui prasmę. Taigi per Kristų visi galime prieiti prie Tėvo, nes savo mirtimi ir prisikėlimu Kristus mums dovanojo amžinąjį gyvenimą, kurį pirmasis Adomas buvo atstūmęs (plg. Rom 5, 12–15). Per šį Apreiškimą žmogui atsiveria galutinė tiesa apie jo gyvenimą ir istorijos tikslą. Kaip pasakyta Konstitucijoje Gaudium et spes, „tiktai įsikūnijusio Žodžio slėpinyje tikrai išaiškėja ir žmogaus slėpinys“.[12] Žvelgiant bet kuriuo kitu aspektu, žmogaus asmeninės egzistencijos slėpinys lieka neįmenama mįslė. Kur daugiau žmogui ieškoti atsakymo į tokius dramatiškus klausimus kaip skausmas, nekaltųjų kančia ir mirtis, jeigu ne šviesoje, srūvančioje iš Kristaus Kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinio?
 

Protas slėpinio akivaizdoje

13. Nepaisant nieko, reikia nepamiršti, kad Apreiškimas lieka apgaubtas paslapties šydo. Tiesa, kad Jėzus visu savo gyvenimu apreiškia Tėvo veidą, nes jis atėjo, kad mums išpasakotų Dievo paslaptis;[13] nepaisant to, mes regime tą veidą tik fragmentiškai, negalėdami peržengti savojo supratimo ribų. Tik tikėjimas įgalina taip įsiskverbti į šį slėpinį, kad jį tinkamai suprastume.

Susirinkimas moko, kad „apreiškiančiam Dievui dera tikėjimo klusnumas“.[14] Šis glaustas, bet talpus teiginys nurodo į pamatinę krikščionybės tiesą. Jis pirmiausia pabrėžia, kad tikėjimas turi būti klusnus atsakymas Dievui. Tai reiškia, jog Dievą turime pripažinti su visu jo dieviškumu, transcendencija ir aukščiausia laisve. Absoliučios transcendencijos galia Dievas, kuris leidžiasi pažįstamas, sykiu laiduoja ir apreiškiamų dalykų patikimumą. Žmogus tikėjimu pritaria šiam dieviškam liudijimui. Tai reiškia, kad jis visiškai ir neatsiejamai pripažįsta apreiškiamos tikrovės tiesą, nes tą tiesą laiduojąs pats Dievas. Jis negali reikalauti šios tiesos, kuri suteikiama kaip dovana, ir, skleisdamasi tarpasmeninių santykių kontekste, ragina protą atsiverti ir priimti jos gilią prasmę. Štai kodėl Bažnyčia atsidavimo Dievui aktą visada laikė esminio apsisprendimo momentu, įpareigojančiu visą asmenį. Šiame akte protas ir valia aiškiausiai parodo savo dvasinę prigimtį, įgalindami subjektą įvykdyti aktą, kuriuo būtų visiškai įkūnyta jo asmeninė laisvė.[15] Laisvė nėra vien tikėjimo akto dalis: ji yra absoliučiai būtina. Iš tikrųjų vien tikėjimas įgalina individus suteikti savo laisvei išbaigtą pavidalą. Kitaip sakant, laisvė nerealizuojama sprendimais, nukreiptais prieš Dievą. Juk ar galima manyti, kad tikrosios laisvės apraiška – nesutikti atsiverti tai tikrovei, kurios dėka mes ir atskleidžiame visus save? Žmogaus gyvenime negali būti svarbesnio akto už tikėjimo aktą; būtent čia laisvė įgyja tiesos tikrumą ir apsisprendžia gyventi tąja tiesa.

Protui, besistengiančiam suvokti slėpinį, padeda ženklai, esantys Apreiškime. Jie padeda ieškoti gilesnės tiesos, įgalindami mąstymą savarankiškai skverbtis ir į slėpinį. Vis dėlto šie ženklai, viena vertus, teikia žmogaus protui galių tyrinėti slėpinio sritį jo paties išgalėmis, kurias protas uoliai gina, bet, antra vertus, ragina protą peržengti pačių ženklų tikrovę ir pasistengti suvokti gilesnę juose esančią prasmę. Juose glūdi paslėpta tiesa, į kurią turi krypti mąstymas ir kurios jis negali ignoruoti, nesunaikindamas pačių jam parodytų ženklų.

Todėl tam tikra prasme mes sugrįžtame prie sakramentinio Apreiškimo pobūdžio, ypač prie eucharistinio ženklo, kur neišardoma pačios tikrovės ir ženklo vienovė leidžia suvokti šio slėpinio gelmes. Eucharistijoje Kristus tikrai yra, jis tikrai gyvas ir veikia per savo Dvasią; tačiau, kaip puikiai pasakė šv. Tomas, „ko nei matai, nei supranti, patvirtina tau tikėjimas, aplenkęs prigimtį; tai ženklas, kuris štai pasirodo, laikantis paslėpty aukščiausias tikroves“.[16] Jo žodžius atkartoja filosofas Pascalis: „Kaip Jėzus Kristus buvo nepažintas tarp žmonių, taip jo tiesa išoriškai nesiskiria nuo įprastų nuomonių. Taip ir Eucharistija šalia paprastos duonos“.[17]

Trumpai tariant, tikėjimui būdingas pažinimas nesuardo slėpinio, o tik dar labiau jį atskleidžia, parodydamas, koks jis reikalingas žmonių gyvenimui: Kristus Viešpats „Tėvo ir jo meilės slėpinio apreiškimu rodo žmogui, koks privalo būti žmogus ir koks jo aukščiausias pašaukimas“,[18] o tai reiškia būti dieviško Trejybės gyvenimo slėpinio dalyviais.[19]

14. Iš abiejų Vatikano Susirinkimų mokymo plaukia ir visiškai naujas požiūris į filosofijos mokslą. Apreiškimas nustatė istorijoje atskaitos tašką, kurio nevalia ignoruoti, jei žmogus nori pažinti savo gyvenimo slėpinį. Vis dėlto šis pažinimas mus nuolatos sugrąžina prie Dievo slėpinio, kurio žmogaus protas negali išsemti, bet tik tikėjimu priimti ir pasisavinti. Tarp šių dviejų polių protui atitenka specifinis laukas, kuriame jis gali tyrinėti ir suprasti, ribojamas tik savo paties baigtinumo beribio Dievo slėpinio akivaizdoje.

Taip Apreiškimas į mūsų istoriją įveda visuotinę ir galutinę tiesą, kuri žadina žmogaus protą imtis nesiliaujančios pastangos; tiesą sakant, ji verčia protą tol be atvangos plėsti žinojimo ribas, kol jis pajus padaręs viską, kas yra jo galioje, išmėginęs visas galimybes. Čia mums į pagalbą ateina vienas vaisingiausių ir svarbiausių protų žmonijos istorijoje, kuriuo remiasi tiek filosofija, tiek teologija – šventasis Anzelmas. Savo Proslogione Kenterberio arkivyskupas rašo: „Kai dažnai ir uoliai to link kreipdavau mąstymą, kartais man atrodydavo, kad jau galima pasiekti, ko ieškojau, o kartais tai visai pasprukdavo nuo proto skvarbumo. Pagaliau, praradęs viltį, norėjau liautis ieškojęs dalyko, kaip neįmanomo rasti. Tačiau, kai norėjau šią mintį nuvyti tolyn, kad ji, tuščiai užvaldžiusi mano protą, nesulaikytų nuo kitų [apmąstymų], kuriais galėčiau stumtis pirmyn, man, nenorinčiam ir besiginančiam, ji vis įžūliau ėmė pirštis. (...) O aš, nelaimingasis, vienas iš nelaimingųjų Ievos vaikų, atskirtų nuo Dievo, ko ėmiausi, ką padariau? Kur link veržiausi ir kur atėjau? Ko siekiau ir dėl ko kankinuosi? (...) Taigi, Viešpatie, esi ne tik tai, už ką didesnio negali būti pamąstyta (non solum es quo maius cogitari nequit), bet ir kai kas didesnio, negu gali būti pamąstyta (quiddam maius quam cogitari possit). Mat kadangi galima pamąstyti esant kai ką tokį, o Tu pats tai nesi, gali būti pamąstyta ir kai kas didesnio už Tave, o to negali būti“.[20]

15. Krikščioniško Apreiškimo tiesa, randama Jėzuje iš Nazareto, leidžia kiekvienam žmogui priimti savojo gyvenimo „slėpinį“. Būdama aukščiausia tiesa, ragina žmogų būti atvirą transcendencijai, niekaip nepažeisdama jo, kaip kūrinio, savarankiškumo ir laisvės. Čia laisvės ir tiesos ryšys užbaigiamas ir mums atsiveria aiški Viešpaties žodžių prasmė: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32).

Krikščioniškas Apreiškimas yra tikroji kelrodė žvaigždė žmogui, besiskinančiam kelią pro imanentistinės mąstysenos spaudimą ir technokratinės logikos suvaržymus. Tai galutinė Dievo duota žmogui proga visiškai sugrįžti prie pirmapradės meilės plano, prasidėjusio sukūrimu. Žmogus, trokštantis pažinti tiesą ir sugebantis pažvelgti toliau savęs ir savo rūpesčių, turi galimybę sugrąžinti savo gyvenimui tikrumo matmenį, jei žengia tiesos keliu. Čia labai tinka žodžiai iš Pakartoto Įstatymo knygos: „Tikrai šis įsakymas, kurį šiandien tau duodu, nėra tau nei per sunkus, nei per tolimas. Jis nėra danguje, kad turėtumei sakyti: ‘Kas iš mūsų gali užlipti į dangų jo mums parnešti ir perduoti, kad galėtume jo laikytis?’ Jis nėra nei anapus jūros, kad turėtumei sakyti: ‘Kas iš mūsų gali persikelti anapus jūros jo mums parnešti ir perduoti, kad galėtume jo laikytis?’ Ne! Tas žodis yra tau labai arti, – jis yra tavo lūpose ir tavo širdyje, kad vykdytumei“ (30, 11–14). Šie žodžiai ataidi garsiame šventojo filosofo ir teologo Augustino posakyje: „Neklaidžiok toli, verčiau sugrįžk į save. Žmogaus viduje gyvena tiesa“ (Noli foras ire, in te ipsum redi. In interiore homine habitat veritas).[21]

Tokie pasvarstymai teikia pirmą išvadą: tiesa, kuri tapo mums žinoma per Apreiškimą, nėra nei žmogaus proto padarinys, nei jo argumentų viršūnė. Veikiau ji pasirodo kaip nepelnyta dovana, kuri savaime skatina mąstyti ir trokšta, kad ją priimtume kaip meilės ženklą. Ši apreikštoji tiesa, įkurdinta istorijoje, leidžia iš anksto patirti aukščiausią ir galutinę Dievo viziją, skirtą tiems, kurie jį tiki ir visa širdimi jo ieško. Vadinasi, aukščiausias asmeninės egzistencijos tikslas yra tiek filosofijos, tiek teologijos dėmesio objektas. Nepaisant metodo ir turinio skirtumų, abidvi disciplinos veda į tą „gyvenimo taką“ (Ps 16, 11), kuris, anot tikėjimo, galiausiai nuveda į pilnutinį ir amžiną Trivienio Dievo kontempliavimo džiaugsmą.
 

II SKYRUS

CREDO UT INTELLEGAM
 

„Išmintis visa žino ir supranta.“ (Išm 9, 11)

16. Jau Šventajame Rašte ne kartą aptinkame aiškių įžvalgų, rodančių, koks stiprus ryšys jungia pažinimą protu ir pažinimą tikėjimu. Tai patvirtina pirmiausia Išminties knygos. Jeigu skaitome šiuos tekstus, nevaržomi jokių išankstinių nuostatų, labiausiai stebina tai, kad juose įkūnytas ne tik Izraelio tikėjimas, bet ir seniai išnykusių kultūrų ir civilizacijų lobynas. Atrodo, lyg kokio nors ypatingo sumanymo dėka šiuose puslapiuose, alsuojančiuose nepaprastai giliu įžvalgumu, vėl suskamba Egipto ir Mesopotamijos balsai, atgyja kai kurie senųjų Artimųjų Rytų kultūrų elementai.

Neatsitiktinai šventasis autorius, aprašydamas išminčių, vaizduoja jį kaip žmogų, kuris myli tiesą ir ieško jos: „Laimingas žmogus, kuris mąsto apie Išmintį ir protingai samprotauja: kuris svarsto jos kelius savo širdyje ir kreipia dėmesį į jos paslaptis, vydamasis ją kaip žvalgas ir tykodamas jos prie jos tarpdurių; kuris žiūri į ją pro jos langus ir klausosi prie jos durų; kuris apsigyvena arti jos namų ir įkala savo palapinės kuolelį jos pasieny; kuris statosi palapinę šalia jos ir gyvena kaip jos mielas kaimynas; kuris pasidaro lizdą jos lapijoje ir nakvoja jos šakose; kuris randa pastogę nuo kaitros jos ūksmėje ir jos garbėje randa sau namus“ (Sir 14, 20–27).

Kaip matome, įkvėptasis autorius pažinimo troškimą laiko visiems žmonėms būdingu bruožu. Proto dėka kiekvienas žmogus – tiek tikintis, tiek ir netikintis – gali nerti į pažinimo „gilius vandenis“ (plg. Pat 20, 5). Tiesa, senovės Izraelyje žinių apie pasaulį ir jo reiškinius buvo įgyjama ne abstrakcijos būdu, kaip įgydavę joniečių filosofai ar Egipto išminčiai. Juo mažiau geras izraelitas suprato pažinimą taip, kaip naujųjų laikų pasaulis, vis labiau besirūpinantis jį suskirstyti į mokslines disciplinas. Tačiau nepaisant to, biblinis pasaulis pažinimo teoriją papildė jam vienam būdingu indėliu.

Kuo jis pasižymi? Bibliniam tekstui būdingas įsitikinimas, jog esama gilios ir neišardomos pažinimo protu ir pažinimo tikėjimu vienybės. Pasaulis ir visa, kas jame vyksta, įskaitant istoriją ir tautų likimus, – tai tikrovės, kurias reikia stebėti, analizuoti ir vertinti visomis proto išgalėmis, tačiau neišstumiant iš šio proceso tikėjimo. Tikėjimas įsikiša ne tam, kad panaikintų proto autonomiją ar susiaurintų jo veikimo lauką, bet tik tam, kad padėtų žmogui suprasti, jog šiuose įvykiuose veikia Izraelio Dievas. Žmogus negalės suprasti pamatinių pasaulio ir istorijos įvykių, jeigu neišpažins tikėjimo Dievu, kuris juose veikia. Tikėjimas paaštrina vidinę regą ir atveria protą, kad šis įvykių tėkmėje atpažintų Apvaizdos veikimą. Čia tinka žodžiai iš Patarlių knygos: „Žmogus širdyje sumano, ką jis darys, bet jo žingsnius valdo Viešpats“ (Pat 16, 9). Tai reiškia, kad proto šviesos dėka žmogus gali atpažinti sau skirtą kelią, bet sparčiai, niekieno nekliudomas eiti tuo keliu ir pasiekti tikslą gali tik tada, jeigu nuoširdžiai pripažins, kad tos paieškos vyksta tikėjimo horizonte. Taigi proto ir tikėjimo negalima atskirti, nesumenkinant žmogaus gebėjimo tinkamai pažinti patį save, pasaulį ir Dievą.

17. Vadinasi, nėra jokio pagrindo protui ir tikėjimui varžytis tarpusavyje: jiedu vienas kitą persmelkia ir kiekvienas turi savo veiklos sritį. Patarlių knyga mus vėl pakreipia šia linkme, kai jos autorius sušunka: „Paslėpti dalykus yra Dievo garbė, o ištyrinėti dalykus yra karalių garbė“ (Pat 25, 2). Nors Dievas ir žmogus buvoja kiekvienas savo pasaulyje, juos jungia unikalus tarpusavio ryšys. Dievuje slypi visų dalykų pradžia, jame glūdi slėpinio pilnatvė, o tai ir yra jo šlovė; žmogui tenka uždavinys protu tyrinėti tiesą, čia ir slypi jo kilnumas. Psalmininkas į šią mozaiką įdeda paskutinį akmenėlį, prabildamas maldos žodžiais: „Kokios nesuvokiamos man tavo mintys, Dieve, ir kiek jų daug! Mėginu jas suskaičiuoti – jų daugiau negu smėlio grūdelių. Ir net jei ir jų galą pasiekčiau, bet vis dar su tavimi tebesu“ (Ps 139, 17–18). Pažinimo troškulys yra toks stiprus ir taip energingai veikia, kad žmogaus širdis, nepaisydama savo neįveikiamo ribotumo, veržiasi į anapus jos plytinčius begalinius turtus, jausdama, jog ten atras ją tenkinantį atsakymą į kiekvieną ligi šiol neatsakytą klausimą.

18. Todėl galima sakyti, kad savo apmąstymais Izraelis sugebėjo atverti protui kelią į slėpinį. Dievo Apreiškimo dėka Izraelis galėjo nardyti po gelmes to, ką bergždžiai stengėsi pasiekti protu. Remdamasi šia gilesne pažinimo forma, išrinktoji tauta suprato, kad protas privalo laikytis kai kurių pagrindinių taisyklių, jeigu nori likti ištikimas savo prigimčiai. Pirmoji taisyklė reikalauja pripažinti faktą, jog žmogaus pažinimas yra kelionė, nežinanti jokios atvangos; antroji gimsta iš suvokimo, jog toks kelias skirtas ne išdidiesiems, kurie mano, jog viskas yra asmeninių pergalių vaisius; trečioji taisyklė grindžiama „Dievo baime“, kuri paskatina protą pripažinti neribotą Dievo transcendenciją, o kartu ir jo rūpestingą meilę, kuria jis valdo pasaulį.

Nesilaikydamas šių taisyklių, žmogus rizikuoja suklupti ir atsidurti „kvailio“ padėtyje. Pasak Biblijos, kvailybė kelia pavojų gyvybei. Kvailys manosi daug žinąs, bet iš tiesų nesugeba sutelkti dėmesio ties tikrai svarbiais dalykais. Todėl jis negali nei sutvarkyti savo minčių (plg. Pat 1, 7), nei susidaryti teisingo požiūrio į save ar supantį pasaulį. Ir galiausiai, tvirtindamas, jog „Dievo nėra“ (plg. Ps 14, 1), jis kuo aiškiausiai parodo, koks silpnas jo žinojimas ir kaip toli jis nuo pilnutinės tiesos apie dalykus, jų kilmę ir paskirtį.

19. Išminties knygoje esama keleto svarbių tekstų, toliau nušviečiančių šią temą. Šventasis autorius kalba apie Dievą, apsireiškiantį gamtoje. Senovės žmonėms gilinimasis į gamtos mokslus didžia dalimi prilygo filosofijos studijavimui. Patvirtinęs, jog protu žmogus gali „suvokti pasaulio sandarą ir pradmenų jėgą, (...) metų laikų ratą ir žvaigždynų išdėliojimą, gyvulių prigimtį ir žvėrių būdą“ ( plg. Išm 7, 17, 19–20), – žodžiu, kad jis gali filosofuoti, – biblinis tekstas žengia svarbų žingsnį į priekį. Primindamas graikų filosofijos mintį, į kurią šiame kontekste lyg ir nurodo, autorius tvirtina, jog, samprotaudamas apie gamtą, žmogus gali prieiti Kūrėją: „Juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas“ (Išm 13, 5). Taip pažįstamas pirmasis dieviškojo Apreiškimo etapas, įstabioji „gamtos knyga“: kas ją skaito, padedamas atitinkamų žmogaus proto priemonių, tas gali prieiti iki Kūrėjo pažinimo. Jeigu žmogus su proto pagalba neįstengia pripažinti Dievą esant visų dalykų Kūrėju, tai ne dėl reikiamų priemonių stokos, o dėl jo laisvos valios ir nuodėmingumo sukeltų kliūčių.

20. Tokiu požiūriu reikia vertinti protą, bet nereikia jo pervertinti. Samprotavimo rezultatai tikrai gali būti teisingi, bet tikrąją prasmę jie įgauna tik platesniame tikėjimo horizonte: „Viešpats lemia žmogaus žingsnius; kaip tad gali žmogus suvokti savo kelią?“ (Pat 20, 24). Todėl pagal Senąjį Testamentą tikėjimas išlaisvina protą tiek, kad leidžia jam tinkamai siekti savito pažinimo objekto ir įtraukti jį į galutinę dalykų tvarką, kur viskas įgauna tikrąją prasmę. Trumpai tariant, žmogus protu pasiekia tiesą dėl to, kad, tikėjimui apšvietus, jis suvokia gilesnę visų dalykų, o ypač savo egzistencijos, prasmę. Todėl teisus šventasis autorius,  Dievo baimę prilyginęs tikrojo žinojimo pradžiai: „Pagarbi Viešpaties baimė yra žinojimo pradžia“ (Pat 1, 7; plg. Sir 1, 14).
 

„Įsigyk išminties, įsigyk supratimo!“ (Pat 4, 5)

21. Pagal Senąjį Testamentą, pažinimas nėra paremtas vien tik atidžiu žmogaus, pasaulio ir istorijos stebėjimu, bet ir suponuoja privalomą ryšį su tikėjimu ir Apreiškimo dalykais. Čia slypi iššūkiai, su kuriais teko susigrumti išrinktajai tautai ir į juos atsakyti. Apmąstydamas savo paties situaciją, biblinis žmogus suvokė, jog gali suprasti save tik kaip „esantį santykyje“: su savimi, su tauta, su pasauliu ir su Dievu. Toks atsivėrimas slėpiniui, atėjusiam per Apreiškimą, jam galiausiai reiškė tikrojo pažinimo šaltinį, leidusį protui įžengti į begalybės valdas, kur atsivėrė naujos, kokių ligi tol nė nedrįso tikėtis, supratimo galimybės.

Šventasis autorius, ėmęsis ieškojimo, neišvengė įtampos, kylančios susidūrus su proto ribomis. Tai aptinkame Patarlių knygos žodžiuose, kur kalbama apie žmogų, nuvargintą pastangų suprasti slėpiningus Dievo sumanymus (plg. 30, 1–6). Tačiau nepaisant sunkaus triūso, tikintysis nenuleidžia rankų. Jėgų toliau ieškoti tiesos jam suteikia žinojimas, kad Dievas jį sukūrė „tyrinėti“ (Koh 1, 13), todėl jo misija – išnaudoti visas galimybes, nors abejonės pagunda niekada neatstoja. Radęs atramą Dieve, jis visur ir visada tiesiasi į tai, kas gražu, gera ir tikra.

22. Pirmajame Laiško romiečiams skyriuje šv. Paulius mums padeda geriau įvertinti, kokie įžvalgūs apmąstymai slypi Išminties literatūroje. Pasitelkęs populiarią kalbą, Apaštalas plėtoja filosofinį argumentą, išreiškiantį gilią tiesą: „proto akimis“ stebėdami sukurtąją tikrovę, galime prieiti iki Dievo pažinimo. Per kūrinius Dievas leidžia protu pajusti savo „galybę“ ir „dievystę“ (plg. Rom 1, 20). Taip žmogaus protui pripažįstami tokie sugebėjimai, kurie kone viršija jo natūralias ribas: protas ne tik neapsiriboja jusliniu pažinimu, kadangi gali kritiškai apmąstyti pojūčių suteiktus duomenis, bet ir, analizuodamas tuos duomenis, gali prieiti iki priežasties, esančios visos jusliškai suvokiamos tikrovės pradžioje. Filosofiškai kalbant, galima sakyti, jog šis itin svarbus Pauliaus tekstas patvirtina žmogaus pajėgumą metafiziniam pažinimui.

Apaštalo tvirtinimu, pagal pirminį kūrimo planą protas turėjęs be vargo peržengti juslinius duomenis ir pasiekti visų dalykų šaltinį – Kūrėją. Tačiau dėl neklusnumo, kurio vedamas žmogus nusistatė visišką ir absoliučią laisvę nuo To, kuris jį sukūrė, ši galimybė pasiekti Kūrėją Dievą sunyko.

Tokią žmogaus padėtį vaizdžiai aprašo Pradžios knyga, pasakodama, kaip Dievas įkurdino žmogų Rojaus sode, kurio viduryje stovėjo „gero bei pikto pažinimo medis“ (plg. 2, 17). Simbolio prasmė yra aiški: žmogus neturėjo jokios galios pats atpažinti ir nuspręsti, kas gera ir kas bloga, bet privalėjo kreiptis į aukštesnį pradą. Akla puikybė apakino mūsų protėvius, šie pasijuto vienvaldžiai bei savarankiški ir ėmė manyti galį apsieiti be žinojimo, ateinančio iš Dievo. Jų pirmapradžio neklusnumo padariniai palietė visus žmones, taip sužalodami protą, kad jo žaizdos ligi šiol tebėra kliuviniai kelyje į tiesos pilnatvę. Nuo tada žmogaus gebėjimui pažinti tiesą kliudo nusigręžimas nuo To, kuris yra tiesos šaltinis ir pradžia. Apie tai kalba ir Apaštalas, parodydamas, koks „tuščias“ pasidarė žmogaus mąstymas, kaip nuodėmė jį iškraipė ir palenkė į paklydimus (plg. Rom 1, 21–22). Proto akys daugiau nebeįstengė aiškiai matyti: protas vis labiau klimpo į savo paties vergovę. Kristaus atėjimas buvo gelbstintis įvykis, atpirkęs protą iš jo silpnumo, išlaisvinęs jį iš pančių, kuriais šis buvo pats save sukaustęs.

23. Štai kodėl krikščionio santykiui su filosofija būtinas ypatingas įžvalgumas. Naujajame Testamente, ypač šv. Pauliaus laiškuose, nepaprastai aiški viena tiesa: „šio pasaulio išminties“ ir Dievo išminties, apreikštos Jėzaus Kristaus asmenyje, priešstata. Apreikštosios išminties gelmė pralaužia įprastų mąstymo schemų, niekaip nesugebančių išreikšti jos pilnatvės, ratą.

Pirmojo laiško korintiečiams pradžioje iškeliama radikali dilema. Nukryžiuotas Dievo Sūnus yra istorinis įvykis, kurio šviesoje bet kokios proto pastangos grynai žmogiškais argumentais sukurti adekvatų egzistencijos prasmės paaiškinimą patenka aklavietėn. Svarbiausia problema, metanti iššūkį kiekvienai filosofijai, yra Jėzaus Kristaus mirtis ant Kryžiaus. Čia visi mėginimai gelbstintį Tėvo planą suvesti į grynai žmogišką logiką yra pasmerkti žlugti. „Kur išminčius? kur Rašto aiškintojas? kur šio pasaulio tyrinėtojas? Argi Dievas nepavertė pasaulio išminties kvailyste?“ (1 Kor 1, 20), – aistringai klausia Apaštalas. Išminčių išminties jau nebepakanka Dievo sumanymams paaiškinti; reikia žengti ryžtingą žingsnį ir priimti visiškai naują tikrovę: „Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius.  ...Kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo“ (1 Kor 1, 27–28). Žmogiškoji išmintis atsisako pripažinti, kad jos silpnumas gali tapti stiprybe, tačiau šv. Paulius pasiskubina pareikšti: „Būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 10). Žmogus nesugeba suvokti, kaip mirtis gali būti gyvybės ir meilės šaltinis; tačiau Dievas pasirinko kaip tik tai, ką protas laiko „kvailyste“ ir „papiktinimu“, kad apreikštų savo gelbstinčio plano slėpinį. Pasitelkęs ano meto filosofų kalbą, Paulius apvainikuoja savo mokymą paradoksu: „Dievas pasirinko, (...) ko nėra, (...) kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo“ (plg. 1 Kor 1, 28). Norėdamas išreikšti laisvą ir nepelnytą meilės, apreikštos per Kristaus Kryžių, slėpinį, Apaštalas nesibaimina vartoti pačią radikaliausią kalbą, kuria filosofai mąstydavo apie Dievą. Protas negali panaikinti meilės slėpinio, kurį simbolizuoja Kryžius, tuo tarpu Kryžius gali suteikti protui galutinį atsakymą, kurio šis ieško. Ne žodžių išmintį, bet Išminties Žodį šv. Paulius siūlo laikyti tiesos ir išgelbėjimo kriterijumi.

Kryžiaus išmintis išsivaduoja iš visų kultūrinių apribojimų, kuriuos būtų bandoma jai primesti, ir reikalauja atsiverti joje glūdinčios tiesos visuotinumui. Koks iššūkis mūsų protui ir koks laimėjimas, jei tik jis atsiduos į šios išminties rankas! Filosofija pati savaime gali atpažinti, kad žmogus, verždamasis į tiesą, be atvangos peržengia save, tuo tarpu tikėjimo padedama, ji gali atsiverti ir priimti Kryžiaus „kvailybę“ kaip teisingą kritiką tų, kurie apgaudinėja save, manydami turį tiesą, kai iš tikro ją užplukdo ant savo suręstos sistemos seklumų. Nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus skelbimas yra tarsi kyšulys, į kurį gali sudužti tikėjimą ir filosofiją jungiantis ryšys, tačiau už jo plyti neaprėpiamas tiesos vandenynas. Čia matome ne tik proto ir tikėjimo ribą, bet ir aiškiai apšviestą erdvę, kur jiedu gali susitikti.
 

III SKYRIUS

INTELLEGO UT CREDAM
 

Kelionė ieškant tiesos

24. Apaštalų darbų knygoje evangelistas Lukas pasakoja, kaip Paulius per vieną savo misijų kelionių atvyko į Atėnus. Filosofų mieste buvo pilna įvairiausių stabų statulų. Vienam altoriui ypač patraukus dėmesį, Paulius nusprendė tai būsiant bendru atskaitos tašku pradėti skelbti kerigmą. „Atėniečiai“, – prabilo jis, – „man rodos, kad jūs visais atžvilgiais pernelyg dievobaimingi. Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: ‘Nežinomam dievui’. Taigi aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate“ (Apd 17, 22–23). Taip pradėjęs, šv. Paulius toliau kalba apie Dievą kaip Kūrėją, kaip Tą, kuris pranoksta visą tikrovę ir viskam duoda gyvybę. Paskui savo kalbą jis tęsia tokiais žodžiais: „Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apgraibomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų“ (Apd 17, 26–27).

Apaštalas pabrėžia Bažnyčios visais laikais brangintą tiesą: žmogaus širdies gilumoje slypi Dievo troškimo ir ilgesio grūdas. Tai su ypatinga jėga primena Didžiojo Penktadienio liturgija, kur, meldžiantis už netikinčiuosius, sakoma: „Visagalis amžinasis Dieve, tu sukūrei žmones, kad jie ilgėdamiesi ieškotų tavęs, o radę tave, nurimtų“.[22] Todėl yra kelias, kurį žmogus panorėjęs gali rinktis, prasidedantis tada, kai protas įstengia pakilti virš atsitiktinybės ir leidžiasi ieškoti begalybės.

Įvairiais būdais ir įvairiose epochose žmogus parodė, jog gali išreikšti šį giliai viduje glūdintį troškimą. Literatūros, muzikos, tapybos, skulptūros, architektūros ir kitokia kuriančio proto veikla jis išreiškė nerimą, verčiantį jį be atvangos ieškoti. Filosofija suteikė šiam ieškojimui ypatingą pobūdį ir savo priemonėmis bei moksliniais metodais išreiškė šį visuotinį žmonijos troškimą.

25. „Visi žmonės trokšta žinoti“,[23] o tiesa yra tikrasis šio troškimo objektas. Kasdienis gyvenimas rodo, kaip svarbu įveikti paprastų nuomonių šydą ir sužinoti tikrą dalykų padėtį. Žmogus vienintelis matomame kūrinijos pasaulyje ne tik sugeba pažinti, bet ir žino, jog pažįsta, todėl nori žinoti tikrąją suvokiamų dalykų tiesą. Niekas negali būti tikrai abejingas klausimui, ar jo žinojimas yra teisingas. Suvokęs, jog tai klaidinga, žmogus tai atmeta; bet jeigu pats įsitikina pažįstamo dalyko tiesa, pajunta pasitenkinimą. To moko ir šv. Augustinas, rašydamas: „Esu sutikęs daugybę tokių žmonių, kurie norėjo apgauti, bet tokio, kuris norėtų būti apgautas, nesutikau“.[24] Teisingai manoma žmogų esant suaugusiu, kai jis sugeba savarankiškai skirti tiesą nuo klaidos ir spręsti apie tikrą dalykų padėtį. Štai kas įkvėpė tokią gausybę paieškų, ypač mokslo srityje, kurios pastaraisiais šimtmečiais davė svarbių rezultatų, skatindamos tikrą visos žmonijos pažangą.

Ne mažiau reikšmingi už teorinius tyrimus yra praktinės srities tyrimai: turiu omenyje tiesos paieškas, nukreiptas į gėrį, kurį būtų galima nuveikti. Elgdamasis etiškai, pagal laisvą ir teisingai sprendžiančią valią, asmuo įžengia į kelią, vedantį į laimę, ir artėja prie tobulumo. Ir šiuo atveju veikiama dėl tiesos. Šį įsitikinimą pabrėžiau savo enciklikoje Veritatis splendor : „Nėra moralės be laisvės. (...) Jei egzistuoja teisė ieškoti tiesos savo kelyje, tai dar pirmiau egzistuoja svarbi kiekvieno moralinė pareiga ieškoti tiesos ir, ją pažinus, laikytis jos“.[25]

Todėl nepaprastai svarbu, kad vertybės, kurias žmogus renkasi ir kurių siekia savo gyvenimu, būtų tikros, nes tik tokių vertybių dėka žmogus gali tobulėti ir atskleisti savo prigimtį. Žmogus randa tikrąsias vertybes neužsisklęsdamas savyje, bet tik atsiverdamas ir ieškodamas jų taip pat ir jį pranokstančiuose transcendentiniuose lygmenyse. Tai esminė sąlyga, jeigu norime tapti savimi ir įtvirtinti savo, kaip suaugusio asmens, brandą.

26. Tiesa pirmiausia pasirodo žmogui kaip klausimas: Ar gyvenimas turi prasmę? Kur link jis eina? Iš pirmo žvilgsnio, asmeninė egzistencija gali pasirodyti visiškai neturinti prasmės. Visai nebūtina kreiptis į absurdo filosofus arba griebtis provokuojančių klausimų, kuriuos kelia Jobo knyga, idant suabejotume gyvenimo prasme. Kasdienė savos ar svetimos kančios patirtis ir aibė faktų, kurie atrodo protu nepaaiškinami, – to pakanka, kad įsitikintume, jog neįmanoma pasislėpti nuo tokio dramatiško prasmės klausimo.[26] Reikia pridurti, kad pirmoji absoliučiai tikra gyvenimo tiesa, greta fakto, jog egzistuojame, yra mirties neišvengiamumas. Ši neraminanti tikrovė verčia mus ieškoti tenkinančio atsakymo. Visi ir trokštame, ir privalome pažinti tiesą apie tai, kas mūsų laukia. Norime žinoti, ar mirtis bus galutinė mūsų gyvenimo pabaiga, ar yra kažkas anapus jos – ar galima tikėtis anapusinio gyvenimo, ar ne. Nėra taip jau nereikšminga, kad nuo Sokrato mirties filosofija įgavo ypatingą įkvėpimą, nulėmusį jos kryptį daugiau kaip dviems tūkstančiams metų. Taigi neatsitiktinai filosofai, susidūrę su mirties faktu, be paliovos kėlė šį klausimą, kartu ieškodami atsakymo apie gyvenimo ir nemirtingumo prasmę.

27. Niekam nepavyks išvengti šių klausimų: nei filosofui, nei paprastam žmogui. Nuo atsakymo į šiuos klausimus priklausys lemiamas ieškojimo momentas: ar įmanoma pasiekti visuotinę ir absoliučią tiesą. Dėl savo prigimties kiekviena tiesa, nors būdama dalinė, jei ji iš tikro yra tiesa, reiškiasi kaip visuotinė. Kas yra teisinga, privalo būti teisinga visiems ir visais laikais. Tačiau žmogus nesitenkina šiuo visuotinumu ir siekia absoliuto, kuris visoms jo paieškoms suteiktų atsakymą ir prasmę: siekia ko nors gilesnio, kas taptų visų dalykų pagrindu. Kitaip sakant, jis ieško galutinio paaiškinimo, aukščiausios vertybės, už kurios nėra ir negali būti jokių klausimų ir atskaitos taškų. Hipotezės gali žavėti, tačiau jos neteikia pasitenkinimo. Prisipažinsime ar ne, bet kiekvienam ateina toks momentas, kai asmeninę egzistenciją būtina įšaknyti tiesoje, kuri pripažįstama galutine ir suteikia abejonėms nepasiekiamą tikrumą.

Šimtmečius filosofai stengėsi atrasti ir išreikšti tokią tiesą kurdami įvairias sistemas ir mokyklas. Tačiau greta filosofinių sistemų egzistuoja ir kitos formos, kuriomis žmogus stengiasi išreikšti savo „filosofiją“: asmeniniais įsitikinimais ir patyrimais, šeimos ir kultūros tradicijomis arba savitais gyvenimo keliais, patikėjęs save kokio nors mokytojo autoritetui. Kiekvieną šių pastangų įkvepia troškimas pasiekti neabejotiną tiesą, kuri turėtų absoliučią vertę.
 

Skirtingi žmogiškos tiesos veidai

28. Tenka pripažinti, kad tiesos ieškojimas ne visada yra toks sklandus ir kryptingas. Prigimtinės proto ribos ir širdies nepastovumas neretai užtemdo žmogaus paieškas ir nuveda jį klystkeliais. Kartais tiesa paskęsta kitų rūpesčių sūkuriuose. Gali būti ir taip, kad žmogus sprunka kuo toliau nuo tiesos, vos ją išvydęs, nes bijo jos keliamų reikalavimų. Vis dėlto, kad ir kiek jos vengtų, tiesa vis tiek daro įtaką jo gyvenimui. Tiesą sakant, žmogus negali grįsti gyvenimo abejone, netikrumu ar apgaule, nes tokiai egzistencijai nuolatos grėstų baimė ir nerimas. Todėl žmogų galime apibūdinti kaip tą, kuris ieško tiesos.

29. Neįmanoma įsivaizduoti, kad ieškojimas, taip giliai įaugęs žmogaus prigimtyje, būtų visiškai bergždžias ir neprasmingas. Jau pats gebėjimas ieškoti tiesos ir kelti klausimus pateikia pirmą atsakymą. Žmogus apskritai nepradėtų ieškoti to, apie ką neturėtų jokių žinių, arba to, ką laikytų absoliučiai nepasiekiamu. Tiktai galimo atsakymo perspektyva jį paskatina žengti pirmą žingsnį. Taip dažniausiai nutinka mokslinio tyrinėjimo atveju. Kada mokslininkas, paklusdamas nuojautai, pradeda ieškoti logiško ir patikrinamo paaiškinimo kokiam nors reiškiniui, jis nuo pat pradžių būna įsitikinęs, kad ras atsakymą, ir, pasitaikius kliūčiai, nenuleidžia rankų. Jis nenuvertins savo pirminės nuojautos tik todėl, kad nepasiekė tikslo; veikiau visiškai teisingai pasakys, kad dar nerado jį tenkinančio atsakymo.

Tą patį galima sakyti apie tiesos ieškojimą sprendžiant galutinius klausimus. Tiesos troškulys yra taip giliai įaugęs žmogaus širdyje, kad jį ignoruoti būtų tikras pavojus pačiai egzistencijai. Pakanka pasižiūrėti į kasdienį gyvenimą, kad pamatytume, jog kiekvienam iš mūsų rūpi tie pamatiniai klausimai ir kiekvieno širdyje glūdi bent jau atsakymų apmatai. Negana to, mes laikome tuos atsakymus teisingais ir dėl to, kad jie beveik nesiskiria nuo atsakymų, kuriuos atrado daugelis kitų. Akivaizdu, ne kiekviena pažinta tiesa yra tokios pačios vertės. Tačiau pasiektų rezultatų suma patvirtina, jog iš principo žmogus gali pasiekti tiesą.

30. Todėl būtų pravartu trumpai paliesti skirtingus tiesos pavidalus. Dauguma jų priklauso nuo betarpiškų įrodymų arba yra patvirtinami eksperimentais. Toks tiesos pavidalas būdingas kasdieniam gyvenimui ir moksliniam tyrimui. Kitame lygmenyje randame filosofines tiesas, kurias žmogus pasiekia spekuliatyvių proto galių dėka. Ir pagaliau esama religinių tiesų, kurios tam tikru mastu yra grindžiamos filosofija. Jos glūdi  įvairių religijų atsakymuose į galutinius klausimus.[27]

Reikia pasakyti, jog filosofijos tiesų esama ne tik profesionalių filosofų mokymuose, kurie neretai pasirodo esą vienadieniai. Kaip jau sakiau, kiekvienas žmogus yra šiek tiek filosofas ir turi savas filosofines sąvokas, kuriomis vadovaujasi savo gyvenime. Šiaip ar taip, šios sąvokos formuoja visapusišką pasaulėžiūrą ir pateikia atsakymą į klausimą apie gyvenimo prasmę: jų šviesoje žmogus suvokia savo gyvenimo tėkmę ir reguliuoja savo elgesį. Čia reikėtų iškelti klausimą apie filosofijos ir religijos tiesų ir tiesos, apreikštos Jėzuje Kristuje, ryšį. Tačiau prieš atsakant į šį klausimą, reikia aptarti dar vieną filosofijos bruožą.

31. Žmogus nėra sukurtas gyventi vienas. Jis gimsta ir auga šeimoje, kad vėliau per savo veiklą įsilietų į visuomenę. Todėl nuo pat gimimo jį saisto įvairios tradicijos, iš kurių jis perima ne tik kalbą ir kultūrinį ugdymą, bet ir rinkinį tiesų, kuriomis beveik instinktyviai tiki. Vis dėlto, asmeniui augant ir bręstant, tomis pačiomis tiesomis gali būti suabejota, jos gali atsidurti kritinio tyrimo taikinyje. Gali pasitaikyti, kad, pasibaigus šiam laikotarpiui, žmogus vėl „susigrąžins“ šias tiesas, remdamasis įgyta gyvenimo patirtimi arba tolesniais samprotavimais. Nepaisant to, žmogaus gyvenime yra žymiai daugiau tiesų, kuriomis jis tiesiog tiki, negu tiesų, kurias pasiekė asmeninės verifikacijos būdu. Kas, tarkim, galėtų kritiškai įvertinti nesuskaitomą daugybę mokslinių atradimų, kuriais paremtas šiuolaikinis gyvenimas? Kas galėtų asmeniškai kontroliuoti tą informacijos srautą, kuris diena iš dienos atplūsta iš įvairių pasaulio vietų ir dažniausiai priimamas kaip teisingas? Galiausiai, kas galėtų iš naujo praskinti patyrimo ir minties takus, kurie atvėrė žmogiškos išminties ir religijos lobynus? Tai reiškia, kad žmogus, tiesos ieškanti būtybė, kartu yra ir tas, kurio gyvenimas remiasi tikėjimu.

32. Tikėdamas žmogus pasitiki kitų žmonių žinojimu. Čia galima įžvelgti reikšmingą įtampą: viena vertus, gali pasirodyti, kad pažinimas, paremtas tikėjimu, yra netobula pažinimo forma, kurią reikia palaipsniui tobulinti, asmeniškai kaupiant įrodymus; kita vertus, neretai pasirodo, kad žmogiška prasme tikėjimas yra turtingesnis nei paprastas įrodymas, nes jis apima tarpasmeninius santykius ir pasitelkia ne tik žmogaus sugebėjimą pažinti, bet ir gilesnį sugebėjimą atsiduoti į kitų rankas, užmegzti su jais artimus ir ilgalaikius santykius.

Vertėtų pabrėžti, jog tarpasmeniniuose santykiuose svarbiausias ieškojimo objektas nėra taktinės ar filosofinės tiesos. Čia veikiau ieškoma asmens tiesos: kas asmuo yra ir ką jis atskleidžia iš savo esybės gelmių. Taigi žmogus tobulina save ne tik siekdamas abstrakčių žinių apie tiesą, bet ir per dinamiškus santykius su kitu žmogumi, kurie pasireiškia atsidavimu ir ištikimybe. Tik šioje skatinančioje atsiduoti ištikimybėje žmogus atras tikrumo ir saugumo pilnatvę. Tačiau pažinimas per tikėjimą, paremtas abipusiu asmenų pasitikėjimu, yra susijęs ir su tiesa: tikėdamas žmogus atsiduoda tiesai, kurią jam paskelbė kitas asmuo.

Kiek daug pavyzdžių yra šiam teiginiui įrodyti! Tačiau man iškart į galvą ateina mintis apie kankinių liudijimą. Kankinys autentiškiausiai liudija tiesą apie egzistenciją. Kankinys žinojo, kad per susitikimą su Jėzumi Kristumi jam atsivėrė tiesa apie gyvenimą, ir joks asmuo ar daiktas negali iš jo šio tikrumo atimti. Nei kančia, nei žiauri mirtis neprivers jo atsižadėti tiesos, kurią atrado, susitikęs su Kristumi. Štai kodėl ligi šių dienų kankinių liudijimas ir toliau nepaliauja žavėjęs, sulaukia pripažinimo, atkreipia dėmesį ir skatina sekti jų pėdomis. Priežastis, dėl kurios taip pasitikime jų žodžiais, yra ta, kad išgirstame juose akivaizdų liudijimą meilės, kuriai nereikalingi ilgi argumentai, kad mus įtikintų, nes kiekvienam žmogui byloja tai, ką giliai širdyje jis jau laikė tiesa ir ko taip ilgai ieškojo. Kankinys žadina mumyse gelminį pasitikėjimą, nes kalba tai, ką mes jau juntame, ir skelbia tai, ką taip norėtume sugebėti išreikšti.

33. Taigi matome, kaip aptariama problema pasirodo mums visais savo aspektais. Žmogus iš prigimties ieško tiesos. Šio ieškojimo tikslas yra ne tik pasiekti dalines, empirines ar mokslines tiesas; žmogus siekia ne tik kiekvienu savo apsisprendimu pasirinkti tikrąjį gėrį. Jo ieškojimai krypsta į gilesnę tiesą, kuri galėtų jam nurodyti gyvenimo prasmę; todėl šis ieškojimas gali nurimti tik pasiekęs absoliutą[28]. Įgimtų mąstymo sugebėjimų dėka žmogus gali sutikti ir atpažinti tokią tiesą. Kadangi ši tiesa yra gyvybiškai svarbi jo gyvenimui, jinai pasiekiama ne tik protu, bet ir pasitikinčiu klusnumu kitiems asmenims, galintiems užtikrinti tos tiesos autentiškumą ir tikrumą. Be abejonės, sugebėjimas ir apsisprendimas pavesti save ir savo gyvenimą kitam antropologiškai yra vienas svarbiausių ir išraiškingiausių aktų.

Negalima pamiršti, jog ir protui reikia, kad jo ieškojimus sustiprintų pasitikėjimu pagrįstas dialogas ir širdinga draugystė. Įtarumo ir nepasitikėjimo atmosfera, kurioje kartais vyksta spekuliatyvusis tyrinėjimas, nesuderinama su senovės filosofų mokymu, kurie draugystę laikė vienu tinkamiausių kontekstų sveikam filosofiniam tyrinėjimui.

Iš to, ką ligi šiol pasakiau, aiškėja, kad žmogus yra ieškojimo kelyje, kurį užbaigti yra ne žmogaus jėgoms: jis ieško tiesos arba asmens, į kurio rankas galėtų atsiduoti. Jo pasitikti ateina krikščioniškas tikėjimas, nurodantis konkrečią galimybę pasiekti ieškomą tikslą. Padėdamas žengti toliau už paprastą tikėjimą, krikščioniškas tikėjimas įtraukia žmogų į malonės tvarką, kur jam leidžiama dalytis Kristaus slėpiniu, o čia žmogus atranda tikrą ir pilnutinį Trivienio Dievo pažinimą. Jėzuje Kristuje, kuris yra Tiesa, tikėjimas įžvelgia aukščiausią kreipimąsi į žmoniją, kad galėtų išsipildyti tai, ko ilgimės ir trokštame.

34. Ši tiesa, kurią Dievas mums apreiškia Jėzaus Kristaus asmenyje, neprieštarauja toms tiesoms, kurios suvokiamos filosofiniu mąstymu. Priešingai, abudu pažinimo pavidalai veda į tiesos pilnatvę. Tiesos vienybė yra pamatinė žmogiško proto prielaida, kurią išreiškia neprieštaringumo principas. Apreiškimas šiai vienybei suteikia tikrumo, parodydamas, jog Dievas kūrėjas kartu yra ir išgelbėjimo istorijos Dievas. Tas pats Dievas yra prigimtinės daiktų tvarkos suprantamumo ir racionalumo, kuria su tokiu pasitikėjimu pasikliauja mokslininkai, pagrindas bei laiduotojas[29] ir apsireiškia kaip mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas. Ši prigimtinės ir apreiškimo tiesos vienybė gyvai ir asmeniškai įsikūnija Kristuje, kaip primena Apaštalas: „Tiesa yra Jėzuje“ (plg. Ef 4, 21; Kol 1, 15–20). Jis yra amžinasis Žodis, kuriame visa buvo sukurta, ir kartu įsikūnijęs Žodis, visu savo asmeniu[30] apreiškiantis Tėvą (plg. Jn 1, 14, 18). Tai, ko žmogaus protas „nepažindamas“ (plg. Apd 17, 23) siekia, galima rasti tik per Kristų: jame apreikšta „pilnutinė tiesa“ (plg. Jn 1, 14–16) viso, kas buvo sukurta jame ir per jį, todėl jame randa savo išsipildymą (plg. Kol 1, 17).

35. Remdamiesi šiais plačiais apmąstymais, imkimės dabar iš arčiau nagrinėti apreiškimo tiesos ir filosofijos santykį. Šis santykis reikalauja dvigubos perspektyvos, kadangi tiesa, suteikta Apreiškimu, yra tiesa, kurią reikia suprasti proto šviesoje. Tik šios dvigubos perspektyvos dėka galime teisingai apibrėžti apreiškimo tiesos ir filosofinio žinojimo santykį. Todėl pirmiausia aptarkime tikėjimą ir filosofiją siejančius istorijos ryšius. Tai padės geriau įžvelgti tam tikrus principus, kurie mums taps atskaitos taškais, padėsiančiais nustatyti teisingą dviejų pažinimo būdų ryšį.
 

IV SKYRIUS

TIKĖJIMO IR PROTO SANTYKIS
 

Svarbiausi tikėjimo ir proto susitikimo momentai

36. Apaštalų darbų knyga liudija, kad krikščionybės skelbimui nuo pat pradžių teko susidurti su ano meto filosofinės minties srovėmis. Knygoje aprašoma, kaip Atėnuose šv. Paulius pradėjęs diskutuoti su „kai kuriais epikūrininkais ir stoikų filosofais“ (17, 18). Egzegetinė jo kalbos Areopage analizė atskleidė gausias aliuzijas į plačiai paplitusias pažiūras, kilusias daugiausia iš stoicizmo. Tai joks atsitiktinumas. Norėdami, kad pagonys juos suprastų, pirmieji krikščionys savo kalbose negalėjo remtis vien „Moze ir pranašais“. Jie turėjo kalbėti ir apie kiekviename žmoguje slypintį prigimtinį Dievo pažinimą bei sąžinės balsą (plg. Rom 1, 19–21; 2, 14–15; Apd 14, 16–17). Kadangi pagoniškoje religijoje šis prigimtinis pažinimas virto stabmeldyste (plg. Rom 1, 21–32), apaštalas nusprendė, jog bus išmintingiau savo kalboje pasiremti tų filosofų mintimis, kurie visada priešindavosi mitams ir misterijų kultų vartojamoms sąvokoms, rodydami daugiau pagarbos dieviškai transcendencijai.

Vienas iš labiausiai senovės filosofams rūpimų dalykų buvo apvalyti žmogiškas Dievo sampratas nuo mitologinių elementų. Mums žinoma, kad graikų religija, kaip ir dauguma kosminių religijų, buvo politeistinė, linkusi sudievinti gamtinius dalykus ir reiškinius. Ankstyviausias žmogaus pastangas suprasti dievų kilmę, o per tai ir visatos kilmę, aptinkame poezijoje, o teogonijos išlieka pirmuoju tokių žmogaus paieškų liudijimu. Pirmiesiems filosofijos kūrėjams tekęs uždavinys buvo parodyti proto ir religijos ryšį. Plėsdami savo žvilgsnį iki visuotinių principų, jie nebesitenkino senaisiais mitais, bet troško pakloti racionalius pamatus tikėjimui į dievybę. Taip jie atvėrė kelią, plaukiantį iš senovinių tradicijų, tačiau pradedantį vyksmą, atitinkantį visuotinio proto principus. Šio vyksmo tikslas buvo kritiškai suvokti tai, kuo tikima. Pirmiausia tai pasitarnavo pačiai dievybės sąvokai. Racionalios analizės būdu prietarai buvo atskirti nuo religijos ir pavadinti tikruoju vardu, o religija buvo šiek tiek apvalyta. Tokiu pagrindu Bažnyčios Tėvai užmezgė vaisingą dialogą su senovės filosofija, atverdami kelią skelbti ir suprasti Jėzaus Kristaus Dievą.

37. Kalbant apie laipsnišką krikščionybės suartėjimą su filosofija, reikia nepamiršti, kaip atsargiai krikščionys žiūrėjo į kitus kultūrinio pagonybės pasaulio elementus, tokius kaip gnosticizmas. Filosofiją, suprantamą kaip praktinę išmintį ir gyvenimo mokslą, buvo nesunku supainioti su aukštesnės rūšies ezoteriniu žinojimu, skirtu tik saujelei tobulųjų. Aišku, jog kaip tik šias ezoterines spekuliacijas turi mintyje šv. Paulius, perspėdamas kolosiečius: „Žiūrėkite, kad kas jūsų nepavergtų tuščia ir apgaulinga filosofija, žmonių padavimu bei pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi“ (2, 8). Regis, Apaštalo žodžiai tebėra aktualūs, jeigu juos taikysime visokiausių rūšių ezoteriniams mokymams, šiandien taip paplitusiems net ir tarp kai kurių tikinčiųjų, stokojančių deramo kritiškumo. Sekdami šv. Pauliumi, kiti pirmųjų amžių rašytojai, ypač šv. Ireniejus ir Tertulijonas, kritikavo tokią kultūrinę perspektyvą, mėginusią pajungti Apreiškimo tiesą filosofų interpretacijoms.

38. Taigi krikščionybės susitikimas su filosofija nebuvo nei tiesioginis, nei lengvas. Filosofijos praktika ir filosofinių mokyklų lankymas pirmiesiems krikščionims labiau kėlė nerimą, negu atrodė esąs palanki galimybė. Pirmutinis ir svarbiausias uždavinys jiems buvo skelbti prisikėlusį Kristų, su kuriuo reikėjo asmeniškai supažindinti kitus žmones, kad tai juos paskatintų atsiversti ir prašyti Krikšto. Tačiau tai nereiškia, kad jie nejuto pareigos giliau pažinti tikėjimą ir jo priežastis. Kaip tik priešingai. Štai todėl nepagrįsta ir neteisinga yra Celso kritika krikščionių adresu, neva tai žmonės „beraščiai ir storžieviai“.31 Tokio menko jų pirminio susidomėjimo priežastis slypi visai kitur. Susitikimas su Evangelija jiems suteikė tokį patenkinantį atsakymą į ligi tol neišspręstą gyvenimo prasmės klausimą, jog naršyti po filosofų veikalus jiems atrodė šiek tiek atgyvenęs ir atitrūkęs nuo tikrovės užsiėmimas.

Šiandien tai dar aiškiau matyti, ypač susimąsčius apie tai, kad viena iš krikščionybės atneštų naujovių buvo visuotinės teisės pažinti tiesą pripažinimas. Griaudama rasines, socialines ir lyties sienas, krikščionybė nuo pat pradžių skelbė visų žmonių lygybę prieš Dievą. Iš to plaukianti pirmoji išvada liečia tiesos klausimą. Tiesos ieškojimas atsikratė elitinio pobūdžio, būdingo senovės žmonėms: kadangi kelias į tiesą atveria kelią į Dievą, jo niekam nevalia užginti. Yra daugybė kelių, vedančių į tiesą, bet kadangi krikščionybės tiesa turi išganomąją galią, galima rinktis bet kurį iš kelių, jei tik jis veda į galutinį tikslą, tai yra į Jėzaus Kristaus Apreiškimą.

Pozityvaus dialogo su filosofiniu mąstymu pradininku, tiesa, pasižymėjusiu atsargiu įžvalgumu, galėtume pavadinti šv. Justiną: nors po atsivertimo Justinas ir toliau nepaprastai gerbė graikų filosofiją, tačiau tvirtai ir aiškiai skelbė radęs krikščionybėje „vienintelę neabejotiną ir naudingą filosofiją“.[32] Panašiai ir Klemensas Aleksandrietis vadino Evangeliją „tikrąja filosofija“[33], laikydamas filosofiją, panašiai kaip Mozės Įstatymą, įvadu į krikščionišką tikėjimą[34] ir parengimu Evangelijai.[35] Kadangi „filosofija trokšta išminties, kurią sudaro sielos ir žodžio teisumas bei gyvenimo tyrumas, ji yra palankiai nusiteikusi išminties atžvilgiu ir visomis išgalėmis jos siekia. Filosofais vadiname mylinčiuosius išmintį, kuri yra visų dalykų kūrėja ir šeimininkė, vadinasi, yra Dievo Sūnaus pažinimas“.[36] Pasak Klemenso, graikų filosofija nėra pirmiausia skirta papildyti ir sustiprinti krikščionybės tiesą, o veikiau tikėjimą: „Išganytojo mokslas yra savaime tobulas ir jam nereikia pagalbos, nes tai yra Dievo galybė ir išmintis. Graikų filosofija niekuo šios tiesos nesustiprina; tačiau, atremdama sofistikos išpuolius ir nuginkluodama prieš tiesą kariaujančius jos išdavikus, ji yra teisėtai vadinama vynuogyno tvora ir gynybine siena“.[37]

39. Šio proceso eigoje krikščionių mąstytojai pademonstravo ir kritiško filosofinės minties perėmimo atvejų. Tarp ankstyviausių pavyzdžių neabejotinai išsiskiria Origenas. Atremdamas filosofo Celso išpuolius, Origenas savo argumentams paremti ir atsakymams suformuluoti pasitelkia platoniškąją filosofiją. Perėmęs daugybę platoniškojo mąstymo elementų, jis pradeda konstruoti ankstyvąją krikščionišką teologiją. Ligi tol pats „teologijos“ terminas ir jos, kaip racionalaus mąstymo apie Dievą, idėja buvo susijusi su graikiška kultūra, iš kurios ji kilo. Pavyzdžiui, Aristotelio filosofijoje šis terminas reiškė kilniausią filosofinės refleksijos dalį ir jos viršūnę. Tuo tarpu krikščioniško Apreiškimo šviesoje tai, kas ligi tol buvo bendro pobūdžio mokslas apie dievų prigimtį, įgavo visiškai naują prasmę ir nuo šiol ėmė reikšti refleksiją, kurios dėka tikintysis stengiasi suformuluoti tikrą mokslą apie Dievą. Nuosekliai vystydamasi, ši nauja krikščioniška mintis pasinaudojo filosofija ir tuo pat metu stengėsi aiškiai save nuo jos skirti. Istorija rodo, kaip platoniškoji mintis, kadaise perimta teologijos, patyrė gelminių pokyčių, ypač tokios jos sąvokos kaip sielos nemirtingumas, žmogaus sudievinimas ir blogio kilmė.

40. Prie tokio platoniškos ir neoplatoniškos minties sukrikščioninimo daug prisidėjo Kapadokijos Tėvai, Dionizas, vadinamas Areopagiečiu, ir ypač šv. Augustinas. Didžiajam Vakarų Bažnyčios Mokytojui buvo tekę paragauti daugybės filosofinių mokyklų, bet jis liko jomis nusivylęs. Tiktai susipažinęs su krikščioniško tikėjimo tiesa, jis rado savyje jėgų radikaliam atsivertimui, kuriam negalėjo paskatinti pažįstami filosofai. Pats jis atskleidžia savo motyvus: „(…) nuo šiol aš pripažįstu, kad krikščioniškas mokymas yra aukštesnis už manichėjų. Pagalvojau, kad yra didesnis kuklumas ir joks klaidinimas, kada Bažnyčia liepia tikėti neįrodomais dalykais – ar dėl to, kad įrodymas egzistuoja, bet ne visi jį suprastų, ar dėl to, kad tas dalykas išvis neįrodomas“.[38] Nors ir paskyręs platonikams garbingą vietą, Augustinas priekaištavo jiems, kad šie, žinodami, kokio tikslo siekia, ignoravo kelią, kuris į jį veda: įsikūnijusį Žodį.[39] Hipono Vyskupui pavyko sukurti pirmą didelę filosofijos ir teologijos sintezę, apimančią įvairias graikų ir lotynų minties sroves. Negana to, jo asmenyje spekuliatyviojo mąstymo gilumas pagrindė ir sustiprino didingą žinojimo vienovę, besiremiančią bibline mintimi. Šv. Augustino sukurta sintezė ištisus šimtmečius liko aukščiausia filosofinės ir teologinės refleksijos forma, kokia tik žinoma Vakaruose. Ypatingos asmeninės patirties ir įstabiai švento gyvenimo dėka Augustinas praturtino savo veikalus tokiais elementais, kurie tos patirties pagrindu davė pradžią įvairių filosofijos srovių vystymuisi.

41. Taigi Rytų ir Vakarų Tėvų santykis su filosofinėmis mokyklomis gana skyrėsi. Tai nereiškia, kad savo mokymo turinį jie sutapatino su sistemomis, į kurias kreipėsi. Tertulijono klausimas: „Ką bendra turi Atėnai su Jeruzale? Akademija su Bažnyčia?“[40] aiškiai liudija kritišką nusiteikimą, su kuriuo krikščionys mąstytojai nuo pat pradžių ėmė nagrinėti tikėjimo ir filosofijos santykį, nuodugniai apsvarstydami tiek jo teigiamas puses, tiek ribotumus. Tai nebuvo naivūs mąstytojai. Kaip tik todėl, kad giliai išgyveno tikėjimo dalykus, jiems pavyko pasiekti giliausias spekuliatyviojo mąstymo formas. Todėl klaidinga ir vienpusiška manyti, kad visas jų darbas tebuvo išversti tikėjimo tiesas į filosofines kategorijas. Jie padarė žymiai daugiau. Tiesą sakant, jiems pavyko visiškai atskleisti tai, kas liko neišsakyta ir pirmapradžiu pavidalu slypėjo didžiųjų senovės filosofų mąstyme.[41] Kaip jau sakiau, jų uždavinys buvo parodyti, kaip protas, išlaisvintas iš išorinių varžtų, galėtų surasti kelią iš mito aklavietės ir plačiau atsivertų transcendencijai. Tokiu būdu apvalytas ir teisingai nukreiptas protas galėtų pakilti į aukštesnes mąstymo plotmes, sukurdamas tvirtą pagrindą kūrinijos, transcendentinės tikrovės ir absoliuto suvokimui.
Čia aiškiausiai matyti Tėvų nuveikto darbo originalumas. Jie visiškai priėmė protą, atvirą absoliutui, ir papildė jį Apreiškimo turtais. Tai buvo daugiau nei vien kultūrų susitikimas, kur viena kultūra dažniausiai pasiduoda kitos kerams: jis įvyko sielų gilumoje ir buvo kūrinio ir Kūrėjo susitikimas. Protas net peržengė tikslą, į kurį nesąmoningai veržėsi savo prigimties dėka, ir pasiekė aukščiausiąjį gėrį ir aukščiausiąją tiesą įsikūnijusio Žodžio asmenyje. Tėvai, susidūrę su įvairiomis filosofijomis, nesibaimino pripažinti tų jose esančių elementų, kurie derėjo su Apreiškimu, ir tų, kurie ne. Panašumų pripažinimas jiems netrukdė pamatyti skirtumų.

42. Scholastinėje teologijoje proto, išėjusio filosofijos mokyklą, vaidmuo pasidaro dar ryškesnis dėl šv. Anzelmo intellectus fidei sąvokos aiškinimo. Pasak šventojo Kenterberio arkivyskupo, tikėjimo pirmenybė nesikėsina į protui būdingas paieškas. Tiesą sakant, protas nėra pašauktas spręsti apie tikėjimo turinį; to jis ir neįstengtų padaryti. Jo užduotis veikiau yra ieškoti prasmės, atrasti protingus paaiškinimus, kurie visiems padėtų pasiekti tam tikrą tikėjimo dalykų supratimą. Šv. Anzelmas pabrėžia, kad protas privalo ieškoti to, ką myli: juo labiau myli, juo labiau trokšta pažinti. Kas gyvena dėl tiesos, tas siekia pažinimo, vis labiau liepsnojančio meile tam, ką pažįsta, tačiau kartu turi pripažinti, jog dar nepasiekė to, ko trokšta: „Esu sukurtas regėti Tave, bet dar nepadariau to, dėl ko esu sukurtas (Ad te videndum factus sum; et nondum feci propter quod factus sum)“.[42] Todėl tiesos troškimas ragina protą eiti dar toliau; atrodytų, protas net stebisi savo gebėjimu žengti toliau už tai, ką jau yra pasiekęs. Nors kaip tik čia protas gali sužinoti, kur galiausiai veda jo kelias: „Manau, kad tas, kuris tyrinėja kokį nors nesuprantamą dalyką, turėtų būti patenkintas, jeigu samprotaujant jam pavyksta ganėtinai aiškiai suvokti jį esant, nors protu ir neperprastų jo buvimo būdo... Kas gali būti labiau nesuprantama ir neišsakoma kaip tai, kas yra virš visko? Taigi jei tai, kas iki šiol buvo svarstoma apie aukščiausiąją esmę, remiasi būtinu pagrindimu, tai net jeigu protas negalėtų taip į ją įsiskverbti, kad sugebėtų ją ir žodžiais nusakyti, tai anaiptol nesugriauna pagrindo, kuriuo remiasi tikrumas. Jeigu prieš tai mąstymas padarė racionalią išvadą, kad neįmanoma suvokti (rationabiliter comprehendit incomprehensibile esse), kaip antgamtinė išmintis pažįsta savo poelgius (...), kas tada paaiškins, kaip pažįsta ir apibrėžia save pati, – ta, apie kurią žmogus negali žinoti nieko arba beveik nieko“.[43]

Taip dar kartą patvirtinama pamatinė filosofinio pažinimo ir tikėjimo pažinimo harmonija: tikėjimas prašo, kad jo objektą pažintume protu; protas, pasiekęs ieškojimo viršūnę, pripažįsta, kad negali apsieiti be to, ką jam rodo tikėjimas.
 

Neblėstantis šv. Tomo Akviniečio minties naujumas

43. Šioje ilgoje kelionėje ypatinga vieta tenka šv. Tomui, – ne vien dėl jo mokslo turinio, bet ir dėl dialogo, kurį pradėjo su ano meto arabų ir žydų mintimi. Epochoje, kurioje krikščionių mąstytojai iš naujo atradinėjo senovės filosofijos, o ypač Aristotelio, lobius, didis Tomo nuopelnas buvo tas, kad jis aiškiai parodė proto ir tikėjimo harmoniją. Ir proto šviesa, ir tikėjimo šviesa ateinančios iš Dievo, aiškino jis, todėl tarp jų negalį būti jokio prieštaravimo.44

Dar radikalesniais žodžiais Tomas pripažino, kad gamta – savitas filosofinio tyrinėjimo objektas – gali padėti suprasti dieviškąjį Apreiškimą. Todėl tikėjimas nebijo proto, bet ieško jo pagalbos ir juo pasitiki. Lygiai kaip malonė remiasi prigimtimi ir padeda jai pasiekti pilnatvę,[45] taip ir tikėjimas remiasi protu ir jį tobulina. Protas, apšviestas tikėjimo, išsivaduoja nuo trapumo ir ribotumo, kuriuos gimdo nuodėmės neklusnumas, ir suranda jėgų, kurių dėka pakyla iki Trivienio Dievo pažinimo. Nors Angeliškasis Daktaras labai rimtai pabrėžė antgamtinį tikėjimo pobūdį, tačiau nepamiršo tikėjimo suprantamumo svarbos; jis tikrai sugebėjo nuodugniai ištirti tikėjimą ir tiksliai apibrėžti jo prasmę. Tam tikra prasme tikėjimas yra „minties pratybos“; žmogaus protas, priimdamas tikėjimo dalykus, nei naikina, nei menkina savęs; kiekvienu atveju žmogus juos pasiekia laisvu ir sąmoningu apsisprendimu.[46]

Todėl Bažnyčia buvo teisi, nuolat pristatydama šv. Tomą kaip Doktrinos Mokytoją ir teisingo teologinio tyrinėjimo pavyzdį. Dabar norėčiau priminti, ką mano pirmtakas, Dievo tarnas Paulius VI, rašė Angeliškojo Mokytojo 700-tųjų mirties metinių proga: „Be abejo, Tomas pasižymėjo didžiausia drąsa tiesai, dvasios laisve sprendžiant naujas problemas, intelektiniu sąžiningumu tų, kurie neleidžia nei užteršti krikščionybę sekuliariąja filosofija, nei iš anksto nusistačius ją atmesti. Todėl jis pateko į krikščioniškos minties istoriją kaip naujo filosofijos kelio ir visuotinės kultūros pradininkas. Svarbiausias dalykas ir kone pats branduolys, kurį jis atrado savo pranašiškos intuicijos dėka, naujai sprendžiant tikėjimo ir proto susidūrimo problemą, buvo pasaulio sekuliarumo ir Evangelijos radikalumo sutaikinimas, leidžiantis išvengti prigimčiai svetimo polinkio atmesti pasaulį bei jo vertybes ir kartu nepažeidžiantis aukščiausių ir nepajudinamų antgamtinės tvarkos reikalavimų“.[47]

44. Didžiosioms šv. Tomo įžvalgoms priklauso Šventosios Dvasios vaidmuo procese, kurio metu žmogiškas žinojimas virsta išmintimi. Nuo pat pirmų Summa theologiae puslapių[48] Akvinietis karštai troško parodyti pirmumą tos išminties, kuri, būdama Šventosios Dvasios dovana, atveria kelią į dieviškųjų dalykų pažinimą. Jo teologija mums padeda suprasti šios išminties, glaudžiai susijusios su tikėjimu ir dieviškųjų dalykų pažinimu, ypatingumą. Ši išmintis pažįsta prigimties bendrumo dėka, suponuoja tikėjimą ir juo remiasi, darydama teisingą sprendimą, plaukiantį iš pačios tikėjimo tiesos: „(…)išmintis, esanti viena Šventosios Dvasios dovanų, skiriasi nuo išminties, kaip intelekto įgytos dorybės. Pastaroji įgyjama žmogišku mokslu, tačiau pirmoji ‘nužengia iš aukštybių’, kaip sako šv. Jokūbas. Tuo ji skiriasi ir nuo tikėjimo, mat tikėjimas priima dievišką tiesą tokią, kokia ji yra, tuo tarpu išminties dovana leidžia spręsti pagal dievišką tiesą“.[49]

Nors Angeliškasis Mokytojas pripažįsta šiai išminčiai pirmąją vietą, tačiau nepamiršta dar dviejų viena kitą papildančių išminties formų: tai filosofinė išmintis, pagrįsta intelekto gebėjimu jo paties ribose tyrinėti tikrovę, ir teologinė išmintis, paremta Apreiškimu ir tyrinėjanti tikėjimo dalykus, prasiskverbdama ligi paties Dievo slėpinio.

Tvirtai įsitikinęs, kad „tiesa, kad ir kieno būtų sakoma, yra iš Šventosios Dvasios“ (omne verum a quocumque dicatur a Spiritu Sancto est),[50] šv. Tomas mylėjo tiesą nešališka meile. Ieškojo tiesos visur, kur įmanoma rasti, stengdamasis kuo įtaigiau atskleisti jos visuotinumą. Bažnyčios Magisteriumas suprato ir pripažino jo aistrą tiesai; kadangi jo mintis nuosekliai išliko visuotinės, objektyvios ir transcendentinės tiesos horizonte, ji pasiekė „žmogaus protu neįsivaizduojamas aukštumas“.[51] Todėl jį teisėtai galima vadinti „tiesos apaštalu“.[52] Kadangi Tomas tiesos siekė nedvejodamas, savo realizmu jis gebėjo pripažinti tiesos objektyvumą. Jo filosofija – tai ne paprastos regimybės, o tikra būties filosofija.
 

Tikėjimo ir proto atsiskyrimo drama

45. Atsiradus pirmiesiems universitetams, teologija vis dažniau tiesiogiai susidurdavo su kitomis mokslinio tyrimėjimo ir žinojimo formomis. Šv. Albertas Didysis ir šv. Tomas Akvinietis, nors karštai gynė organišką teologijos ir filosofijos ryšį, tačiau pirmieji pripažino, kad filosofijai ir mokslams būtina turėti autonomiją, kuri jiems leistų deramai atlikti savo funkcijas atitinkamuose tyrimo laukuose. Tačiau nuo vėlyvųjų Viduramžių teisėta dviejų žinojimo formų perskyra vis labiau ėmė virsti lemtingu padalijimu. Dėl perdėto kai kurių mąstytojų racionalizmo pozicijos vis radikalėjo, kol galų gale atsirado filosofija, praktiškai atitrūkusi ir visiškai nepriklausoma nuo tikėjimo tiesų. Kita iš daugelio šio atskyrimo pasekmių buvo tolydžio stiprėjantis nepasitikėjimas pačiu protu. Kai kurie pasidavė skepticizmui ir agnosticizmui arba norėdami išplėsti tikėjimo sritį, arba atimti iš jo bet kokį racionalų pagrindą.

Trumpai tariant, tai, ką patristinė ir viduramžių mintis suprato ir traktavo kaip pamatinę vienybę, gimdančią pažinimą, gebantį pasiekti aukščiausias spekuliatyviojo mąstymo formas, praktiškai sugriovė sistemos, skelbusios racionalų pažinimą, atplėštą nuo tikėjimo ir užsimojusį tapti jam alternatyva.

46. Didžiausią įtaką padarę kraštutiniai atvejai yra gerai žinomi ir lengvai atpažįstami, ypač Vakarų istorijoje. Neperdėtume pasakę, jog didžioji naujųjų laikų filosofijos raidos dalis vyko vis tolstant nuo krikščioniško Apreiškimo, kol galų gale ji užėmė aiškiai jam priešingą poziciją. Praėjusiame šimtmetyje šis procesas pasiekė viršūnę. Kai kurie „idealizmo“ atstovai įvairiausiais būdais mėgino transformuoti tikėjimą bei jo turinį, netgi Jėzaus Mirties ir Prisikėlimo slėpinį, į suvokiamas protu dialektines struktūras. Tokiam mąstymui priešinosi įvairios ateistinio humanizmo formos, išreikštos filosofiniais pavidalais. Jos laikė tikėjimą svetimu ir žalingu pilnutinio racionalumo vystymuisi. Jos nedvejodamos suteikė sau naujų religijų statusą ir tapo pagrindu politinėms ir socialinėms programoms, pagimdžiusioms totalitarines sistemas, sukėlusias žmonijai daugybę kančių.

Mokslinio tyrinėjimo srityje laipsniškai įsigalėjo pozityvistinis mentalitetas, ne tik atmetęs krikščionišką pasaulio viziją, bet, svarbiausia, visomis išgalėmis priešinęsis kiekvienai nuorodai į metafizinę ar moralinę viziją. Todėl kyla pavojus, kad kai kuriems mokslininkams, neturintiems jokių etinių atskaitos taškų, labiausiai rūpės nebe žmogaus asmuo ir jo gyvenimo visuma. Negana to, atrodo, jog kai kurie mokslininkai, pajutę technologinės pažangos teikiamas galimybes, pasiduoda ne tik rinkos logikai, bet ir susigundo lyg demiurgai valdyti gamtą, o paskui – net ir žmogų.

Galutinė racionalizmo krizės išdava yra nihilizmas. Kaip „nieko“ filosofija, jis traukia ir vilioja kai kuriuos šiuolaikinius žmones. Nihilizmo šalininkai skelbia, jog ieškojimas esąs tikslas sau, neturintis jokios vilties nei galimybės kada nors pasiekti tokį tikslą kaip tiesa. Nihilistiškai aiškinant, gyvenimas yra ne daugiau kaip pojūčių ir potyrių galimybė, kur pirmutinė vieta tenka praeinantiems dalykams. Iš nihilizmo šaknų išaugo ir šiandien išplitęs požiūris, esą daugiau neverta ryžtis galutiniams įsipareigojimams, nes visa yra laikina ir praeinama.

47. Kita vertus, nereikia pamiršti, jog šiuolaikinėje kultūroje pakito ir pačios filosofijos vieta. Ji pamažu prarado visuotinės išminties bei žinojimo statusą ir pasidarė viena iš daugelio žmogiškojo pažinimo sričių; tiesą sakant, atskirais atvejais jai tekdavo išvis antraeilis vaidmuo. Kitos racionalumo formos įgavo vis didesnę svarbą, o filosofinis žinojimas vis labiau traukėsi į pakraštį. Vietoj tiesos kontempliacijos ar galutinio gyvenimo tikslo ir prasmės ieškojimo šios racionalumo formos tarnauja arba gali būti paverstos „instrumentiniu protu“, leidžiančiu siekti utilitaristinių tikslų, malonumų arba galios.

Savo pirmojoje enciklikoje pabrėžiau, kokį pavojų kelia tokio požiūrio suabsoliutinimas: „Šių dienų žmogus jaučia nuolatinę grėsmę to, kas yra sukurta jo rankomis, o dar labiau – jo proto, jo valios. Tos įvairiapusiškos žmogaus veiklos vaisiai pernelyg greitai ir dažniausiai nenumatytu būdu ne tik pasiduoda ‘alienacijai’ ta prasme, kad būna atimami iš to, kuris juos sukūrė, bet ir – bent jau iš dalies, dėl tarpinių priežasčių – būna arba gali būti nukreipiami prieš patį žmogų. Atrodo, čia ir slypi pagrindinė šiuolaikinės žmogiškosios egzistencijos dramatiškumo priežastis plačiausia ir bendriausia prasme. Žmogus kaskart labiau pajunta baimę. Jis gyvena nuolatine baime, kad jo kūriniai – suprantama, ne visi, o tik kai kurie, ir būtent turintys daugiausia žmogiškojo išradingumo ir sumanumo – gali būti radikaliai nukreipti prieš žmogų“.[53]

Šių kultūrinių pasikeitimų paveikti, kai kurie filosofai, atsisakę ieškoti tiesos vardan jos pačios, vieninteliu ieškojimo tikslu padarė subjektyvų tikrumą arba praktinę naudą. Taip jie užtemdė tikrąjį proto kilnumą, kuris jau nebėra pasirengęs pažinti tiesą ir ieškoti absoliuto.

48. Ši trumpa filosofijos istorijos apžvalga atveria vis gilėjantį plyšį tarp tikėjimo ir filosofinio proto. Tačiau atidžiau įsigilinus į filosofinį mąstymą tų, kurie prisidėjo prie tikėjimo ir proto atskyrimo, kartais galima įžiūrėti vertingų įžvalgų grūdą, kuris, vystant jį teisingu protu ir širdimi, galėtų atvesti į tiesos kelią. Tokių įžvalgų esama, pavyzdžiui, nuodugniuose suvokimo ir patyrimo, vaizduotės ir nesąmoningumo, asmeniškumo ir intersubjektyvumo, laisvės ir vertybių, laiko ir istorijos tyrinėjimuose. Taip pat ir mirties tema kiekvienam mąstytojui gali nuskambėti lyg rūstus kvietimas ieškoti savyje tikrosios gyvenimo prasmės. Tačiau tai nereiškia, kad tokio tikėjimo ir proto ryšio, koks jis yra dabar, nereikia kruopščiai ištirti, nes tiek protas, tiek tikėjimas vienas be kito skursta ir silpsta. Protas, netekęs Apreiškimo paramos, nuklydo į šalikeles, kur jam gresia pavojus pamesti iš akių galutinį tikslą. Tikėjimas, netekęs proto, sureikšmino jausmą ir išgyvenimą, todėl atsidūrė pavojuje netekti visuotinės reikšmės. Būtų klaidinga manyti, kad tikėjimas taptų paveikesnis, pririštas prie silpno proto; priešingai, tokiu atveju tikėjimui gresia rimtas pavojus virsti mitu arba prietarais. Lygiai ir proto niekas neskatina pažvelgti į pačios būties ypatingumą ir gelmę, jeigu jo nesieja ryšys su brandžiu tikėjimu.

Todėl tikiuosi, jog šis rimtas ir ryžtingas mano kreipimasis pasigirdo laiku, idant būtų atkurta pamatinė tikėjimo ir filosofijos vienybė, leidžianti veikti pagal jų prigimtį ir nemenkinanti jų abipusės autonomijos. Tikėjimo parrhesia (drąsą viešai prabilti) turi atitikti proto drąsa.
 

V SKYRIUS

BAŽNYČIOS MAGISTERIUMO IŠTARMĖS FILOSOFIJOS KLAUSIMAIS
 

Magisteriumo sprendimas kaip tarnavimas tiesai

49. Bažnyčia neturi savos filosofijos ir neteikia privilegijų kuriai nors vienai filosofijos krypčiai, smerkdama kitas.[54] Tokios laikysenos priežastis yra įsitikinimas, jog filosofija, net ir palaikydama santykius su teologija, privalo likti ištikima savo principams ir metodams; priešingu atveju nebeliktų garantijos, kad ji ir toliau sieks tiesos bei eis link jos proto valdomu keliu. Filosofija, plėtojama ne proto šviesoje, ne pagal jo principus ir metodus, mažai kam būtų naudinga. Gilus savarankiškumo pamatas, ant kurio stovi filosofija, yra tai, jog protas pačia savo prigimtimi orientuojasi į tiesą ir, negana to, turi visas priemones, reikalingas ją pasiekti. Akivaizdu, kad filosofija, suvokdama šį savo „konstituojantį statusą“, turi gerbti ir apreikštosios tiesos reikalavimus bei jos turinį.

Tačiau istorija rodo, kad filosofija, ypač šiuolaikinė filosofija, neretai pasukdavo klystkeliais ir pridarydavo klaidų. Magisteriumas nėra nei įpareigotas, nei kompetentingas savo įsikišimu užpildyti tuščias ertmes, atsivėrusias tokiame filosofavime. Magisteriumo pareiga veikiau yra duoti aiškų ir tvirtą atsakymą, kai abejotinos filosofinės nuomonės pradeda kėsintis į teisingą apreikštųjų tiesų supratimą ir pradeda plisti klaidingos bei vienpusiškos teorijos, sėjančios rimtas klaidas, kurios sudrumsčia Dievo Tautos tikėjimo tyrumą ir paprastumą.

50. Taigi Bažnyčios Magisteriumas gali ir privalo – savo autoriteto dėka ir tikėjimo šviesoje – kritiškai įvertinti nuomones ir filosofijas, kurios prieštarauja krikščioniškai doktrinai.[55] Magisteriumo uždavinys yra visų pirma nurodyti, kurios filosofinės prielaidos ir išvados nedera su apreiškimo tiesa, ir kartu išdėstyti reikalavimus, keliamus filosofijai iš tikėjimo perspektyvos. Negana to, vystantis filosofiniam žinojimui, radosi įvairiausių mąstymo mokyklų. Ši krypčių įvairovė taip pat uždeda Magisteriumui atsakomybę spręsti, ar savo pamatiniais principais anos mokyklos dera su Dievo žodžio ir teologinės refleksijos reikalavimais.

Bažnyčia turi nurodyti, kurie kokios nors filosofinės sistemos elementai nesuderinami su jos išpažįstamu tikėjimu. Iš tiesų daugelis filosofinių klausimų – pavyzdžiui, Dievas, žmogus, žmogaus laisvė ir etiškas elgesys – tiesiogiai domina Bažnyčią, nes liečia jos globai pavestą apreiškimo tiesą. Skelbdami tokį sprendimą, mes, vyskupai, privalome būti „tiesos liudytojai“ ir nuolankiai, tačiau atkakliai atlikti tarnystę, kurios vertę turėtų pripažinti kiekvienas filosofas, tarnystę vardan recta ratio, tai yra proto, deramai mąstančio apie tiesą.

51. Šio sprendimo nereikėtų iš karto suprasti negatyviai, tarytum Magisteriumui rūpėtų panaikinti arba apriboti visas įmanomas tarpininkavimo formas. Priešingai, Magisteriumo įsikišimu pirmiausia norima paskatinti, sustiprinti ir padėti filosofinei minčiai. Maža to, patys filosofai geriausiai supranta, kad reikalinga savikritika, kad būtina taisyti klaidas ir plėsti perdėm ankštas ribas, į kurias buvo įspraustas jų mąstymas. O ypač reikia atminti, kad yra tik viena tiesa, tegu ji ir reiškiasi istorijos suformuotais pavidalais, gimstančiais žmogaus prote, nuodėmės sužalotame ir susilpnintame. Todėl nė viena istorinė filosofijos forma negali teisėtai tvirtinti, jog aprėpia visą tiesą arba gali visiškai paaiškinti žmogų, pasaulį, taip pat žmogaus santykį su Dievu.

Todėl kai šiandien taip suvešėjo sistemos, metodai, sąvokos ir filosofiniai argumentai, neretai itin sudėtingi, dar labiau sustiprėja būtinybė juos kritiškai įvertinti tikėjimo šviesoje. Tai nelengvas uždavinys, nes jau vien apibrėžti prigimtines ir neatimamas proto galias, žinant visus vidinius ir istorinius jo ribotumus, yra gana sunkus dalykas; todėl juo sunkiau įžvelgti, kas specifiniuose filosofijos teiginiuose yra teisinga ir vaisinga tikėjimo požiūriu, o kas klaidinga ar pavojinga. Bet Bažnyčia žino, kad Kristuje paslėpti „visi išminties ir pažinimo lobiai“ (Kol 2, 3), todėl ji įsikiša, norėdama paskatinti filosofinį tyrimą, kad šis neišklystų iš kelio, vedančio į slėpinio pripažinimą.

52. Bažnyčios Magisteriumas, norėdamas pareikšti savo nuomonę apie kai kuriuos filosofinius mokymus, viešai pasisakydavo ne tik pastaruoju metu. Kaip pavyzdį pakanka prisiminti kiekviename šimtmetyje nuskambėdavusias ištarmes dėl teorijų, kurios įrodinėdavo sielos preegzistenciją,[56] arba dėl įvairiausių stabmeldystės pavidalų ir ezoterinių prietarų, randamų astrologiniuose mokymuose,[57] nepamirštant nė labiau sistemiškų ištarmių, nukreiptų prieš kai kuriuos lotyniškojo averojizmo teiginius, nesuderinamus su krikščionišku tikėjimu.[58]

Jeigu Magisteriumo ištarmės nuo praėjusio šimtmečio vidurio pasidarė dažnesnės, tai tik todėl, kad tuo metu ne vienas katalikas pajuto pareigą su savo filosofija stoti prieš įvairias moderniosios minties sroves. Šioje situacijoje Bažnyčios Magisteriumas privalėjo budriai stebėti, kad minėtos filosofijos pačios nepasuktų klaidinga ir negatyvia kryptimi. Kritiką jis dalijo lygiai: į vieną pusę, jos kliuvo fideizmui [59] ir radikaliam tradicionalizmui [60] už nepasitikėjimą prigimtiniais proto sugebėjimais, o į kitą – racionalizmui [61] ir ontologizmui [62] už tai, kad priskyrė prigimtiniam protui tokį pažinimą, kokį suteikti gali tik tikėjimo šviesa. Pozityvūs šių debatų elementai buvo įtraukti į Dogminę konstituciją Dei Filius, kurioje pirmą kartą visuotinis susirinkimas – šiuo atveju, Vatikano I Susirinkimas – oficialiai pareiškė nuomonę dėl proto ir tikėjimo santykio. Mokymas, išdėstytas šiame dokumente, padarė tvirtą ir pozityvią įtaką daugybės tikinčiųjų filosofiniams ieškojimams ir šiandien tebėra pavyzdinis atskaitos taškas teisingam ir nuosekliam krikščioniškam mąstymui.

53. Labiau negu konkrečias filosofų nuomones Magisteriumas aptarė prigimtinio pažinimo, t. y. galiausiai filosofinio pažinimo, būtinumą tikėjimui suprasti. Vatikano I Susirinkimas, susintetinęs ir oficialiai patvirtinęs tuos mokymus, kuriuos tikintiesiems nuolatos pateikdavo įprastasis popiežiaus Magisteriumas, parodė, kokie neatskiriami ir kartu skirtingi yra tikėjimas ir protas, Apreiškimas ir prigimtinis Dievo pažinimas. Susirinkimas pradėjo nuo pamatinio kriterijaus, kurį suponuoja pats Apreiškimas, jog Dievas, visų dalykų pradžia ir pabaiga, gali būti natūraliai pažįstamas,[63] o baigė iškilmingu pareiškimu, kurį jau citavome: „Esama dvejopos pažinimo tvarkos, besiskiriančios ne tik šaltiniu, bet ir objektu“.[64] Todėl visų racionalizmo formų akivaizdoje būtina patvirtinti tikėjimo slėpinių skirtingumą nuo filosofijos atradimų ir tikėjimo slėpinių transcendenciją bei jų pirmenybę pastarųjų atžvilgiu. Kita vertus, fideizmo pagundų akivaizdoje būtina priminti, jog tiesa yra viena, ir nepamiršti pozityvaus indėlio, kuriuo racionalus pažinimas gali ir privalo papildyti tikėjimo pažinimą: „Net jeigu tikėjimas viršija protą, protas ir tikėjimas negali būti iš tikro atsiskyrę: tas pats Dievas, kuris apreiškia slėpinius bei dovanoja tikėjimo dovaną ir įkurdino žmogaus dvasioje proto šviesą, toks Dievas negali neigti pats savęs, o tiesa negali prieštarauti tiesai“.[65]

54. O ir mūsų šimtmetyje Magisteriumui ne kartą teko grįžti prie šios temos ir perspėti dėl racionalizmo vilionių. Čia labai tinka popiežiaus šv. Pijaus X ištarmės, pabrėžiančios, jog modernizmas remiasi filosofinėmis tezėmis, kurios priklauso fenomenalizmui, agnosticizmui ir imanentizmui.[66] Negalima pamiršti ir kito svarbaus dalyko – kad katalikai atmetė marksistinę filosofiją bei ateistinį komunizmą.[67]

Vėliau savo enciklika Humani generis popiežius Pijus XII perspėjo dėl klaidingų aiškinimų, paremtų evoliucionizmu, egzistencializmu ir istorizmu. Jis aiškiai pasakė, kad šias teorijas sugalvojo ir vystė ne teologai, bet kad jų ištakos glūdi „anapus Kristaus kaimenės“[68], tačiau pridūrė, kad tokių klaidų nereikėtų tiesiog atmesti, bet kritiškai jas išnagrinėti: „Katalikų teologai ir filosofai, kuriems tenka rimta pareiga ginti prigimtinę ir antgamtinę tiesą bei diegti ją žmonių širdyse, negali sau leisti ignoruoti šių daugiau ar mažiau klaidingų pažiūrų. Atvirkščiai, jie privalo gerai suprasti šias teorijas, ne vien todėl, kad tik teisinga diagnozė leidžia tinkamai gydyti ligas ir kad net ir šiose klaidingose teorijose kartais randama kruopelytė tiesos, bet todėl, kad galų gale šios teorijos paskatina mūsų protą nuodugniau tyrinėti filosofines bei teologines tiesas“.[69]

Visai neseniai Tikėjimo mokslo kongregacija, vykdydama savo užduotį tarnauti Romos popiežiaus visuotiniam Magisteriumui,[70] turėjo įsikišti, kad dar kartą perspėtų apie pavojų, kurį kelia kai kurių išlaisvinimo teologų nekritiškai pripažįstami iš marksizmo perimti principai ir metodai.[71]

Taigi praeityje Magisteriumas įvairiomis progomis ir įvairiais būdais pareikšdavo savo poziciją filosofiniais klausimais. Todėl mano garbiųjų Pirmtakų neįkainojamo įnašo jokiu būdu negalima pamiršti.

55. Stebėdami šiandieninę situaciją, matome, kad anų laikų problemos sugrįžta, tiktai nauju pavidalu. Tai jau nebėra klausimai, dominantys tik paskirus individus ir grupes, bet taip plačiai paplitę įsitikinimai, jog tam tikru mastu daro įtaką visuotinei mąstysenai. Kaip pavyzdį galima pateikti gilų nepasitikėjimą protu, kuris dažnai iškyla daugelyje naujausių filosofijos srovių. Šiame kontekste kartais prabylama apie „metafizikos pabaigą“: filosofija turinti pasitenkinti kuklesniais uždaviniais, kaip antai paprasta faktų interpretacija arba tyrinėjimu ribotose žmogiško žinojimo arba jo struktūrų srityse.

Taip pat ir teologijoje atgimė anų laikų pagundos. Pavyzdžiui, kai kuriose šiuolaikinės teologijos kryptyse įsigali tam tikras racionalizmas, ypač kai nuomonės, laikomos gerai filosofiškai pagrįstomis, imamos traktuoti kaip saistančios ir teologinį tyrimą. Taip nutinka ypač tada, kai teologai dėl filosofinio išmanymo stokos nekritiškai pasiduoda teiginiams, kurie yra tapę šiuolaikinio kalbėjimo ir masinės kultūros dalimi, bet stokoja tvirto racionalaus pagrindo.[72]

Taip pat esama požymių, kad atgimsta fideizmas, kuris nepripažįsta, jog racionalus žinojimas ir filosofinė refleksija yra svarbūs tikėjimo supratimui ir, tiesą sakant, pačiai tikėjimo į Dievą galimybei. Viena iš tokių fideistinės pakraipos apraiškų yra šiuo metu paplitęs „biblicizmas“, kuris linkęs vieninteliu tiesos kriterijumi padaryti Šventojo Rašto skaitymą ir egzegezę. Iš to plaukia, kad Dievo žodis sutapatinamas tik su Šventuoju Raštu, o Bažnyčios mokymas, kurį Vatikano II Susirinkimas taip išraiškingai patvirtino, nebetenka jokios reikšmės. Primindama, jog Dievo žodis esti ir Rašte, ir Tradicijoje,[73] Konstitucija Dei Verbum įtaigiai tęsia: „Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas sudaro vieningą Dievo žodžio šventąjį palikimą, pavestą Bažnyčios apsaugai. Laikydamasi šio palikimo, visa šventoji liaudis drauge su savo ganytojais nuolat gyvena apaštalų mokymo (…) vienybėje“.[74] Todėl Raštas nėra Bažnyčiai vienintelis atskaitos taškas. „Svarbiausia tikėjimo taisyklė“[75] kyla iš šventosios Tradicijos, Šventojo Rašto ir Bažnyčios Magisteriumo Dvasios sukurtos vienybės, kuri taip juos tarpusavyje susiejo, kad vienas be kito jie negali apsieiti.[76]

Negalima nuvertinti ir pavojaus, kurį kelia mėginimai išvesti Šventojo Rašto tiesą vienintelio metodo dėka, ignoruojant būtinumą visapusiškesnės egzegezės, kuri leistų egzegetui kartu su visa Bažnyčia atskleisti pilnutinę tekstų prasmę. Tyrinėjantys Šventąjį Raštą turėtų nuolatos atminti, kad įvairūs hermeneutiniai metodai remiasi savomis filosofinėmis koncepcijomis, kurias būtina atidžiai įvertinti, prieš pradedant jas taikyti šventiesiems tekstams.

Kiti paslėpto fideizmo pavidalai reiškiasi menku dėmesiu spekuliatyviajai teologijai ir panieka klasikinei filosofijai, kurios sąvokos padėjo suprasti tikėjimą ir net buvo panaudotos formuluojant dogmas. Mano garbusis pirmtakas popiežius Pijus XII perspėjo dėl tokio filosofinės tradicijos nepaisymo ir tradicinės terminologijos atsisakymo.[77]

56. Taigi yra požymių, rodančių išplitusį nepasitikėjimą visuotiniais ir absoliučiais teiginiais, ypač tarp manančių, jog tiesa yra susitarimo, o ne objektyvios tikrovės pripažinimo protu dalykas. Nesunku suprasti, kad pasaulyje, padalytame į tokią daugybę specializuotų sričių, sudėtingiausias dalykas yra pripažinti pilnutinę ir galutinę gyvenimo prasmę, kurios tradiciškai ieškojo filosofija. Nepaisant nieko, tikėjimo, kurio aukščiausia prasmė yra Jėzus Kristus, šviesoje aš galiu tik paraginti filosofus – krikščionis ir nekrikščionis – pasitikėti žmogaus proto galia ir nekelti pernelyg kuklių tikslų savo filosofavimui. Tūkstantmečio, kuris artėja į pabaigą, istorija mus moko, jog turime eiti šiuo keliu: neatsisakyti aistros galutinei tiesai, visada trokšti jos ieškoti ir drąsiai skintis naujus kelius. Būtent tikėjimas sužadina protą veržtis anapus visų užtvarų ir nebijoti rizikuoti, idant pasiektų tai, kas gražu, gera ir teisinga. Taip tikėjimas pasidaro įsitikinusiu ir įtikinamu proto gynėju.
 

Bažnyčios domėjimasis filosofija

57. Tačiau Magisteriumas nesitenkino tik nurodydamas filosofinių teorijų klaidas ir nukrypimus. Su tokiu pačiu dėmesiu jis stengėsi pabrėžti pamatinius tikrojo filosofinės minties atnaujinimo principus, kartu nurodydamas konkrečius ieškojimų kelius. Šia prasme popiežiaus Leono XIII enciklika Aeterni patris tapo istoriniu žingsniu Bažnyčios gyvenime. Mat ligi šiol tai tebėra vienintelis tokio lygio popiežinis dokumentas, visiškai skirtas filosofijai. Didysis popiežius iš naujo ėmė plėtoti Vatikano I Susirinkimo mokymą apie tikėjimo ir proto santykį, parodydamas, kaip esmingai filosofinis mąstymas papildo tikėjimą ir filosofinį žinojimą.[78] Net ir praėjus daugiau negu šimtmečiui, daugelis jo enciklikos įžvalgų neprarado savo aktualumo tiek praktiniu, tiek pedagoginiu požiūriu – ypač jo tezė apie neprilygstamą šv. Tomo filosofijos vertę. Popiežius Leonas XIII tvirtino, jog posūkis prie Angeliškojo Mokytojo minties gali geriausiai padėti, kad filosofijos praktika vėl imtų derėti su tikėjimo reikalavimais. „Nors šv. Tomas tobulai atskiria tikėjimą ir filosofiją“, – rašo popiežius, – „tuo pat metu jis juos sujungia abipusės bičiulystės saitais: kiekvienai pusei užtikrina ypatingas teises ir išsaugo jų kilnumą“.[79]

58. Gerai žinoma, kokie teigiami buvo šio popiežiškojo paraginimo rezultatai. Šv. Tomo minties ir kitų scholastinių autorių tyrinėjimai įgavo naują užmojį. Suklestėjo istorinės studijos, kurių dėka buvo iš naujo atrasti Viduramžių minties lobynai, ligi tol beveik nežinomi, ir radosi naujos tomistinės mokyklos. Panaudojus istorinį metodą, išsiplėtė šv. Tomo veikalų pažinimas, o daugelis mokslininkų drąsiai ryžosi įtraukti tomistinę tradiciją į ano meto filosofines ir teologines diskusijas. Įtakingiausi pastarojo šimtmečio katalikų teologai, kurių mąstymas ir ieškojimai įkvėpė Vatikano II Susirinkimą, buvo suformuoti šio tomistinės filosofijos atgimimo. Jo dėka Bažnyčia visą XX amžių turėjo savo žinioje galingą gretą mąstytojų, išugdytų Angeliškojo Mokytojo mokykloje.

59. Vis dėlto tomizmo ir neotomizmo atsinaujinimas nebuvo vienintelis krikščionybės įkvėpto filosofinės minties atgimimo kultūroje reiškinys. Ir anksčiau, nepriklausomai nuo popiežiaus Leono raginimo, būta katalikų filosofų, kurie, perėmę naujesnes minties sroves ir laikydamiesi savitos metodologijos, sukūrė įtakingų ir ilgai išliekančių filosofinių veikalų. Kai kurių iš jų sintezės buvo tokios įspūdingos, jog nenusileido didžiosioms idealizmo sistemoms. Kiti padėjo epistemologinius pagrindus naujam tikėjimo apibrėžimui atnaujinto moralinės sąmonės supratimo šviesoje; dar kiti sukūrė filosofiją, kuri, pradėjusi nuo imanentinės tikrovės analizės, atverdavo kelią į transcendenciją; galiausiai buvo tokių, kurie siekė suderinti tikėjimo reikalavimus su fenomenologinio metodo perspektyva. Taigi remiantis įvairiomis prielaidomis toliau augo naujos filosofinės spekuliacijos formos, kurios stengėsi palaikyti gyvą krikščioniškos minties tradiciją, paremtą tikėjimo ir proto vienybe.

60. Savo ruožtu Vatikano II Susirinkimas sukūrė nepaprastai turtingą ir vaisingą mokymą apie filosofiją. Šios enciklikos kontekste negaliu nepaminėti, kad vieną Konstitucijos Gaudium et spes skyrių galima laikyti savotišku biblinės antropologijos sąvadu, iš kurio ir filosofija gali semtis įkvėpimo. Tame skyriuje kalbama apie žmogaus asmens, sukurto pagal Dievo paveikslą, vertę, aiškinamas žmogaus orumas ir pranašumas prieš likusią kūriniją ir skelbiama apie žmogaus proto transcendentinį pajėgumą.[80] Gaudium et spes aptaria ir ateizmo problemą, išskiria jo filosofinės vizijos trūkumus, ypač nelygstamo žmogaus orumo ir laisvės atžvilgiu.[81] Be abejonės, nepaprastai reikšmingą filosofinę prasmę turi žodžiai, išreiškiantys pagrindinę šio skyriaus idėją, kurią aš svarsčiau savo pirmojoje enciklikoje Redemptor hominis ir kuri tapo vienu pastoviausių atskaitos taškų mano mokyme: „Iš tiesų tiktai įsikūnijusio Žodžio paslaptyje tikrai išaiškėja ir žmogaus paslaptis. Pirmasis žmogus Adomas buvo būsimojo, būtent Viešpaties Jėzaus Kristaus, įvaizdis. Kristus, galutinis Adomas, Tėvo ir jo meilės paslapties apreiškimu rodo žmogui, koks privalo būti žmogus ir koks jo aukščiausias pašaukimas“.[82]

Susirinkimas svarstė ir filosofijos studijų, privalomų kandidatams į kunigystę, klausimą; jo rekomendacijas galima pritaikyti visam krikščioniškam auklėjimui: „Auklėtiniai, studijuodami filosofiją, pirmiausia tegauna gilų ir tvirtą žmogaus, pasaulio ir Dievo pažinimą, paremtą visuomet teisingu ‘amžinosios filosofijos’ paveldėjimu, težino, ką tais klausimais galvoja vėlesnių laikų filosofija“.[83]

Kiti Magisteriumo dokumentai primena ir toliau vysto daugelį šių nurodymų, idant būtų užtikrintas solidus filosofinis ugdymas visų pirma tiems, kurie rengiasi teologijos studijoms. Aš pats ne kartą esu pabrėžęs tokio filosofinio ugdymo svarbą tiems, kuriems sielovados praktikoje teks susidurti su šiuolaikinio pasaulio problemomis ir suprasti tam tikro elgesio priežastis, kad sugebėtų tinkamai į jas reaguoti.[84]

61. Jeigu kartkartėmis Magisteriumui tekdavo įsikišti šiuo klausimu, norint iš naujo patvirtinti Angeliškojo Mokytojo įžvalgų vertę ir įsakmiau nurodyti studijuoti jo mintis, taip būdavo dėl to, kad Magisteriumo nurodymai ne visada susilaukdavo pageidaujamos reakcijos. Po Vatikano II Susirinkimo daugelis katalikiškų mokymo įstaigų pastebimai nusmuko dėl sumenkusio dėmesio ne tik scholastinės filosofijos, bet ir visos filosofijos, kaip tokios, studijoms. Stebėdamasis ir su liūdesiu turiu pareikšti, kad toks dėmesio filosofijos studijoms stygius būdingas ne vienam teologui.

Esama įvairių tokio nusiteikimo priežasčių. Pirmiausia galima paminėti nepasitikėjimą protu, kurį demonstruoja didelė dalis šiuolaikinės filosofijos, beveik atsisakiusios metafizinio galutinių žmogaus klausimų nagrinėjimo, apsiribojančios konkrečiomis ir siauromis, o neretai grynai formaliomis problemomis. Kita priežastis yra nesupratimas, ypač išryškėjęs vadinamųjų „žmogaus mokslų“ atžvilgiu. Vatikano II Susirinkimas ne vieną kartą yra akcentavęs pozityvią mokslinio tyrimo vertę gilesniam žmogaus slėpinio pažinimui.[85] Tačiau kvietimo teologams, kad šie domėtųsi žmogaus mokslais ir tinkamai juos taikytų savo tyrinėjimuose, nereikėtų suprasti kaip automatiško įgaliojimo nustumti filosofiją į pakraštį arba pakeisti ją kuo nors kitu sielovadinio ugdymo ir praeparatio fidei srityse. Dar vienas veiksnys yra atsinaujinęs susidomėjimas tikėjimo įkultūrinimu. Ypač jaunų Bažnyčių gyvenimas drauge su rafinuotu mąstymo būdu padėjo atskleisti gausybę liaudies išminties formų. Tai sudaro tikrą kultūros ir tradicijų lobyną. Tačiau papročių tyrinėjimas privalo eiti išvien su filosofijos studijomis, kurių dėka išryškės vertingi liaudies išminties bruožai ir užsimegs reikiamas ryšys su Evangelijos skelbimu.[86]

62. Noriu aiškiai pakartoti, kad filosofijos studijavimas yra esmingas ir nepamainomas elementas teologijos studijų struktūrai ir kandidatų į kunigystę ugdymui. Neatsitiktinai teologijos studijų programa (curriculum) numato iš pradžių skirti laiko specialioms filosofijos studijoms. Šis sprendimas, kurį patvirtino Laterano V Susirinkimas,[87] savo šaknimis siekia Viduramžiais sukauptą patirtį, kuomet paaiškėjo konstruktyvios filosofinio ir teologinio žinojimo darnos svarba. Tokia studijų tvarka ugdė, skatino ir padarė įmanomą – nors ir netiesiogiai – didžiąją dalį šiuolaikinės filosofijos raidos. Čia iškalbingas pavyzdys yra Pranciškaus Suarezo Disputationes metaphysicae įtaka, pasiekusi net liuteroniškus Vokietijos universitetus. Tuo tarpu tokios tvarkos suardymas atvėrė gilias tiek kunigų ugdymo, tiek pačios teologijos spragas. Kaip pavyzdį galima pateikti abejingumą šiuolaikiniam mąstymui ir kultūrai, dėl jo arba išvis atsisakoma dialogo, arba nekritiškai priimama bet kokia filosofija.

Iš visos širdies tikiuosi, kad šiuos sunkumus įveiks protingas filosofinis ir teologinis ugdymas, kurio Bažnyčioje niekada negali pristigti.

63. Dėl čia išdėstytų priežasčių maniau esant būtina šia enciklika iš naujo pabrėžti gyvą Bažnyčios domėjimąsi filosofija. Išties glaudus ryšys jungia teologo darbą su filosofine tiesos paieška. Iš čia kyla Magisteriumo pareiga atpažinti ir skatinti tokį filosofinį mąstymą, kuris nesikerta su tikėjimu. Mano pareiga yra išdėstyti principus ir kriterijus, kuriuos manau esant reikalingus tam, kad būtų atkurtas darnus ir vaisingas teologijos ir filosofijos santykis. Šių principų ir kriterijų šviesoje bus galima aiškiau įžiūrėti, kokį ryšį teologija turėtų, jei išvis turėtų, užmegzti su įvairiomis šiuolaikinio pasaulio filosofinėmis pažiūromis ar sistemomis.
 

VI SKYRIUS

FILOSOFIJOS IR TEOLOGIJOS TARPUSAVIO SĄVEIKA
 

Tikėjimo mokslas ir filosofinio proto reikalavimai

64. Dievo žodis yra skirtas visiems žmonėms, visais laikais ir visose pasaulio šalyse, o žmogus yra iš prigimties filosofas. Savo ruožtu teologija, vystydama refleksyvų ir mokslinį Dievo žodžio supratimą tikėjimo šviesoje, turi nustatyti santykį su per amžius susiformavusiomis filosofijomis, kadangi jai tenka atlikti kai kurias procedūras ir ypatingus uždavinius. Nenorėčiau diktuoti teologams konkrečių metodų, nes tai ne Magisteriumo kompetencija. Labiau norėtųsi priminti kai kuriuos specifinius teologijos uždavinius, kurių vykdymas dėl pačios apreikštojo žodžio prigimties reikalauja remtis filosofine mintimi.

65. Teologija kaip tikėjimo mokslas yra sutvarkyta dvejopu metodologijos principu: auditus fidei ir intellectus fidei. Pirmuoju teologija perima Apreiškimo turinį, žingsnis po žingsnio išdėstytą Šventojoje Tradicijoje, Šventajame Rašte ir gyvajame Bažnyčios Magisteriume.[88] Antruoju teologija stengiasi pasitelkusi spekuliatyvią refleksiją patenkinti ypatingus mąstymo reikalavimus.

Filosofija ypač padeda teologijai teisingai pasirengti auditus fidei, tyrinėdama pažinimo sąrangą ir asmeninę komunikaciją, ypač įvairias kalbos formas ir funkcijas. Ne mažiau svarbus ir filosofijos indėlis į nuoseklesnį Bažnyčios Tradicijos, Magisteriumo ištarmių ir didžiųjų teologų, neretai perimančių kurios nors filosofinės tradicijos sąvokas ir mąstymo formas, mokymo supratimą. Šiuo atveju teologas privalo ne tik paaiškinti sąvokas ir terminus, Bažnyčios vartojamus savo mąstyme ir mokyme, bet ir nuodugniai susipažinti su filosofinėmis sistemomis, galėjusiomis turėti įtakos toms sąvokoms bei terminams, idant jas korektiškai ir nuosekliai interpretuotų.

66. Dėl intellectus fidei pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį, kad dieviškoji Tiesa, „išdėstyta Šventajame Rašte ir teisingai išaiškinta Bažnyčios mokymo“,[89] yra pati savaime suprantama, pasižyminti tokiu loginiu nuoseklumu, jog reiškiasi kaip autentiška žinojimo visuma. Intellectus fidei išaiškina šią tiesą, ne tik suvokdamas loginę ir sąvokinę teiginių, sudarančių Bažnyčios mokymą, struktūrą, bet ir visų pirma išryškindamas išganomąją šių teiginių prasmę atskiram individui ir visai žmonijai. Šių teiginių visuma padeda tikinčiajam pažinti išganymo istoriją, kurios kulminacija yra Jėzaus Kristaus asmuo ir jo Velykų slėpinys. Reikšdami tikėjimo pritarimą, tikintieji gauna dalį šiame slėpinyje.

Savo ruožtu dogminė teologija turi mokėti išreikšti visuotinę Trivienio Dievo slėpinio ir išganymo ekonomijos prasmę tiek naratyviniu, tiek visų pirma argumentų pavidalu. Kitaip sakant, ji tai privalo padaryti kritiškai suformuluotomis sąvokomis, kurias įmanoma visiems perteikti. Be filosofijos indėlio būtų tikrai neįmanoma aiškintis tokius teologinius klausimus, kaip antai kalbos vartojimas Dievui nusakyti, asmenų santykiai Trejybėje, Dievo kurianti veikla pasaulyje, Dievo ir žmogaus santykis arba Kristaus, kaip tikro Dievo ir tikro žmogaus, tapatybė. Tą patį galima pasakyti ir apie įvairias moralinės teologijos temas, kur vartojamos tokios sąvokos kaip moralinis įstatymas, sąžinė, laisvė, asmeninė atsakomybė ir kaltė, kurių apibrėžimas iš dalies remiasi filosofine etika.

Todėl būtina, kad tikinčiojo protas gautų natūralų, nuoseklų ir teisingą pažinimą apie sukurtąją tikrovę, apie pasaulį ir žmogų, kurie taip pat yra dieviškojo Apreiškimo objektas. Negana to, protas turi mokėti išreikšti šį pažinimą sąvokų ir argumentų pavidalu. Taigi spekuliatyvioji dogminė teologija grindžia ir implikuoja žmogaus, pasaulio ir, gilesne prasme, „būties“ filosofiją, pagrįstą objektyvia tiesa.

67. Fundamentinė teologija, būdama disciplina, kuriai pavesta pateikti tikėjimo pagrindą (plg. 1 Pt 3, 15), turi stengtis patvirtinti ir išaiškinti tikėjimo ir filosofinio mąstymo santykį. Primindamas šv. Pauliaus mokymą (plg. Rom 1, 19–20), Vatikano I Susirinkimas atkreipė dėmesį, jog egzistuoja tiesos, pasiekiamos prigimtiniu, taigi filosofiniu, pažinimu. Šių tiesų pažinimas tampa būtina sąlyga priimti Dievo Apreiškimą. Tyrinėdama Apreiškimą ir jo patikimumą drauge su jį atitinkančiu tikėjimo aktu, fundamentinė teologija turi parodyti, kaip tikėjimu pasiekiamo pažinimo šviesoje galima prieiti tam tikras tiesas, kurias protas jau suvokia savarankiškai ieškodamas. Apreiškimas suteikia šioms tiesoms pilniausią jų prasmę, nukreipdamas jas į apreikštojo slėpinio turtus, kur slypi galutinis jų tikslas. Čia pavyzdžiu gali būti prigimtinis Dievo pažinimas, galimybė skirti dieviškąjį Apreiškimą nuo kitų reiškinių arba pripažinti jo patikimumą, žmogiškos kalbos gebėjimą teisingai ir prasmingai prabilti net apie žmogišką patyrimą pranokstančius dalykus. Visos šios tiesos skatina protą pripažinti, jog iš tikrųjų egzistuoja kelias, parengiantis jį tikėjimui, kuris gali paskatinti priimti Apreiškimą, nė iš tolo nesumenkindamas proto principų ir autonomijos.[90]

Panašiu būdu fundamentinė teologija turi parodyti vidinę darną tarp tikėjimo ir jo esminio poreikio būti išreikštam per žmogaus protą, kuris geba visiškai laisvai duoti sutikimą. Taip tikėjimas galės „pilnutinai parodyti kelią protui, nuoširdžiai ieškančiam tiesos. Nors tikėjimas, būdamas Dievo dovana, nėra pagrįstas protu, jis tikrai negali be jo apsieiti; kartu protas suvokia, jog turi atsiremti į tikėjimą, kad atvertų horizontus, kurių savo jėgomis neįstengtų pasiekti“.[91]

68. Moralinei teologijai dar labiau reikia filosofijos pagalbos. Naujajame Testamente žmogaus gyvenimą daug mažiau valdo nurodymai negu Senajame Testamente. Gyvenimas Šventojoje Dvasioje veda tikinčiuosius į laisvę ir atsakomybę, kurios pranoksta Įstatymą. Vis dėlto Evangelija ir Apaštalų raštai išdėsto tiek bendrus krikščioniško elgesio principus, tiek konkrečius pamokymus ir priesakus. Norėdami juos pritaikyti konkrečiomis individualaus ir bendruomeninio gyvenimo aplinkybėmis, krikščionys privalo pasitelkti visą sąžinę ir proto galias. Kitaip sakant, moralinė teologija reikalauja sveiko filosofinio požiūrio į žmogų ir visuomenę bei į bendruosius etinio apsisprendimo principus.

69. Galima paprieštarauti, jog šiandien teologui derėtų mažiau remtis filosofija ir nepamiršti kitų žmogiško žinojimo rūšių, pavyzdžiui, istorijos ir užvis labiau gamtos mokslų, kurių nepaprasti pasiekimai pastaruoju metu kelia tokį susižavėjimą. Kiti, jautriau reaguojantys į tikėjimo ir kultūros ryšį, tvirtina, jog teologija turinti labiau paisyti išminties, glūdinčios tautų tradicijose, o ne graikiškos kilmės europocentrinės filosofijos. Dar kiti, pastūmėti klaidingos kultūrinio pliuralizmo sampratos, tiesiog neigia visuotinę Bažnyčios filosofinio paveldo vertę.

Šiuose požiūriuose, kuriuos pripažįsta ir Susirinkimo mokymas, yra tam tikros tiesos.[92] Dažnai pravartu remtis gamtos mokslais, nes tai leidžia geriau pažinti tiriamą objektą, bet taip darydami negalime atsisakyti tipiškai filosofinio kritinio mąstymo, sugebančio pakilti iki tam tikro universalumo lygmens. Maža to, toks mąstymas būtinas vaisingiems mainams tarp kultūrų. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, jog privalome neapsiriboti paskirais ir konkrečiais dalykais, kad nebūtų pamirštas svarbiausias uždavinys – parodyti tikėjimo dalykų universalumą. Nevalia pamiršti nė to, kad ypatingas filosofinio mąstymo indėlis leidžia atpažinti – tiek skirtingose pasaulėžiūrose, tiek kultūrose – „ne tai, ką žmonės mano, bet tai, kas yra objektyvi tiesa“.[93] Tad ne žmonių nuomonių įvairovė, bet tik tiesa gali būti naudinga teologijai.

70. Santykio su kultūromis klausimas – nors čia iki galo ir neišsemiamas – reikalauja ypatingo dėmesio dėl savo implikacijų tiek filosofijai, tiek teologijai. Susitikimo ir susidūrimo su kultūromis patirtis pažįstama Bažnyčiai nuo pat Evangelijos skelbimo pradžios. Kristaus įpareigojimas mokiniams eiti visur, „lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8) ir perduoti jo apreikštą tiesą labai anksti leido krikščionių bendruomenei patirti jo skelbiamos žinios visuotinumą ir susidurti su sunkumais, kylančiais dėl kultūrinių skirtumų. Ištrauka iš šv. Pauliaus laiško Efezo krikščionims padeda suprasti, kaip ankstyvoji bendruomenė mėgino spręsti šią problemą. Apaštalas rašo: „Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo. Jis yra mūsų sutaikinimas, iš abejų padaręs viena, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę“ (2, 13–14).

Šio teksto šviesoje mūsų mąstymas gali aprėpti ir pasikeitimą, kurį patyrė pagonys, priėmę tikėjimą. Kristaus pasiekto išgelbėjimo apstumas sugriovė įvairias kultūras dalijusias sienas. Dievo pažadas Kristuje įgavo visuotinį pobūdį: tai jau nebuvo pasiūlymas, skirtas vienai konkrečiai tautai, jos kalbai ir papročiams, bet buvo skirtas visiems žmonėms kaip paveldas, kuriuo kiekvienas gali laisvai naudotis. Visi žmonės, kilę iš įvairių kraštų su įvairiomis tradicijomis, yra pašaukti per Kristų turėti dalį vieningoje Dievo vaikų šeimoje. Tai Kristus įgalina dvi tautas tapti „viena“. Naujos tikrovės, atneštos Velykų slėpinio, dėka tie, kurie buvo „tolimi“, tapo „artimi“. Dalydamasis savo slėpiniu, Jėzus griauna susiskaldymo sienas ir sukuria iki tol negirdėtą ir neprilygstamą vienybę. Toji vienybė tokia tvirta, jog Bažnyčia gali kartu su šv. Pauliumi tarti: „Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“ (Ef 2, 19).

Šiame paprastame teiginyje glūdi didi tiesa: tikėjimo susitikimas su įvairiomis kultūromis pagimdė naują tikrovę. Kultūros, giliai įsišaknijusios patirtyje, išreiškia žmogui būdingą atvirumą visuotiniam ir transcendentiniam matmeniui. Todėl jos siūlo skirtingus kelius į tiesą, kuri tikrai tarnauja žmogui, atskleisdama jam vertybes, kurios jo gyvenimą padaro žmoniškesnį.[94] Tiek, kiek kultūros remiasi senųjų tradicijų vertybėmis, tiek jos nurodo – netiesogiai, bet vis tiek autentiškai – į Dievo buvimo ženklus gamtoje, ką jau minėjome, kalbėdami apie Išminties literatūrą ir šv. Pauliaus mokymą.

71. Būdamos glaudžiai susijusios su tauta ir jos istorija, kultūros paklūsta tai pačiai dinamikai, kurią atskleidžia žmogaus gyvenimo patirtis. Jos kinta ir daro pažangą, nes tarp žmonių mezgasi nauji kontaktai, jie perima vieni kitų gyvenimo būdą. Kultūros semiasi peno iš keitimosi vertybėmis, jų išlikimas ir klestėjimas priklauso nuo atvirumo naujiems elementams. Kaip paaiškinti tokios raidos dinamiką? Kiekvienas žmogus yra kultūros dalis, nuo jos priklauso ir ją formuoja. Žmogus sykiu yra vaikas ir tėvas kultūros, kurioje gyvena. Į visus savo gyvenimo reiškinius jis įneša tai, kas jį skiria nuo likusios kūrinijos: nenykstantį atvirumą slėpiniui ir beribį pažinimo troškimą. Taigi kiekvienoje kultūroje glūdi ir pasireiškia akstinas siekti išsipildymo. Todėl galima sakyti, kad kultūra turi įgimtą sugebėjimą priimti dieviškąjį Apreiškimą.

Krikščionių tikėjimas, išgyvenamas kultūriniame kontekste ir jo veikiamas, savo ruožtu laipsniškai daro įtaką tam kontekstui. Į kiekvieną kultūrą krikščionys atsineša nekintamą tiesą apie Dievą, kurią jis apreiškia atskiros tautos istorijoje ir kultūroje. Todėl kartkartėmis, keičiantis šimtmečiams, matydavome pasikartojant įvykį, kurį maldininkai Jeruzalėje savo akimis matė Sekminių dieną. Išgirdę apaštalus, jie klausinėjo vienas kitą: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo krašto kalba?! Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“ (Apd 2, 7–11). Evangelija, skelbiama skirtingoms kultūroms, reikalauja tikėjimo iš visų, kurie ją girdi, tačiau anaiptol nesunaikina jų kultūrinės tapatybės. Ji neneša susiskaldymo, nes pakrikštytųjų bendruomenė pasižymi visuotinumu, kuris aprėpia kiekvieną kultūrą ir padeda puoselėti tuos jos elementus, kurie vėliau aiškiai atsiskleidžia tiesos šviesoje.

Tai reiškia, kad nė viena kultūra negali tapti vertinimo kriterijumi, juo labiau galutiniu tiesos kriterijumi Dievo Apreiškimo atžvilgiu. Evangelija nėra priešiška jokiai kultūrai, tai yra, bendraudama su kultūra, Evangelija nesikėsina paglemžti jai priklausančius turtus ir neverčia priimti svetimas formas. Priešingai, žinia, kurią tikintieji neša pasauliui ir kultūrai, yra tikrasis išlaisvinimas iš nuodėmės keliamos sumaišties ir sykiu pašaukimas į tiesos pilnatvę. Šis susitikimas ne tik nemenkina kultūrų, bet skatina jas atsiverti evangelinės tiesos naujumui, kad pasisemtų iš jos įkvėpimo tolesniam vystymuisi.

72. Tai, kad krikščionybė skelbdama Evangeliją pirmiausia susidūrė su graikų filosofija, anaiptol nereiškia, kad reikia atsisakyti bet kokių kontaktų su kitomis mąstymo mokyklomis. Šiandien, Evangelijai palaipsniui užmezgant ryšius su tais kultūriniais pasauliais, kur krikščionybės įtaka ligi šiolei nesiekė, iškyla nauji įkultūrinimo uždaviniai, o tai reiškia, kad mūsų karta susiduria su panašiomis problemomis, kurias Bažnyčiai teko spręsti pirmaisiais amžiais.

Mano mintys pirmiausia krypsta į Rytų kraštus, garsėjančius labai senomis religinėmis ir filosofinėmis tradicijomis. Tarp šių kraštų ypatinga vieta tenka Indijai. Su didžia dvasine energija indiškoji mintis ieško tokio patyrimo, kuris išlaisvintų dvasią iš laiko ir erdvės varžtų ir taip įgautų nelygstamos vertės. Šių išsilaisvinimo pastangų dinamika tampa didžiųjų metafizinių sistemų kontekstu.

Šiuolaikinių krikščionių uždavinys, ypač Indijoje, yra semti iš šio turtingo paveldo elementus, suderinamus su jų tikėjimu, ir taip praturtinti krikščionišką mintį. Tame atpažinimo procese, kurį įkvėpė Susirinkimo deklaracija Nostra aetate, būtina vadovautis tam tikrais kriterijais. Pirmasis yra žmogaus dvasios, kurios pamatiniai poreikiai net ir skirtingiausiose kultūrose yra vienodi, visuotinumas. Antrasis, plaukiantis iš pirmojo, yra šis: Bažnyčia, pirmąsyk susitikdama su didžiosiomis kultūromis, negali atsisakyti to, ką jai davė įkultūrinimas graikų-lotynų minties pasaulyje. Atmesti šį paveldą reikštų paneigti Dievo apvaizdos planą, kuriuo jis veda Bažnyčią laiko ir istorijos takais. Šis kriterijus galioja Bažnyčiai kiekvienoje epochoje, net ir ateities Bažnyčiai, kurią praturtins dabartinis bendravimas su Rytų kultūromis. Šiame pavelde ji ras naujų gairių, padėsiančių užmegzti vaisingą dialogą su kultūromis, kurios dar rasis, žmonijai žengiant į ateitį. Trečia, būtina sergėtis, kad, teisėtai gindami indiškosios minties unikalumą ir originalumą, nepradėtume manyti, jog konkreti kultūrinė tradicija privalo išlikti uždara savo skirtingumu ir teigti save, oponuodama kitoms tradicijoms, nes tai prieštarautų pačiai žmogaus dvasios prigimčiai.

Tai, kas pasakyta apie Indiją, ne mažiau tinka ir didžiosioms Kinijos, Japonijos bei kitų Azijos šalių kultūroms, taip pat ir tradicinių Afrikos kultūrų palikimui, kuris daugiausia perduodamas žodžiu.

73. Iš šių svarstymų plaukia, jog teologijos ir filosofijos santykį geriausia aiškintis ciklinės pažangos principu: teologijos šaltinis ir išeities taškas visada privalo būti Dievo žodis, apreikštas istorijoje, o galutinis jos tikslas yra to žodžio supratimas, augantis su kiekviena karta. Kita vertus, kadangi Dievo žodis yra Tiesa (plg. Jn 17, 17), tą žodį geriau padėti suprasti gali žmogiškos tiesos paieškos – filosofija, laikydamasi savo pačios taisyklių. Čia kalbama ne apie tai, kad teologinis diskursas pasinaudoja viena ar kita filosofinės sistemos sąvoka ar elementu; svarbiausia, kad tikinčiojo protas pasitelkia refleksijos galias tiesos paieškoms, kurios veda nuo Dievo žodžio prie geresnio jo supratimo. Akivaizdu, kad judėdamas tarp dviejų polių – Dievo žodžio ir geresnio jo supratimo – protas yra tarsi globojamas ir lydimas, kad išvengtų kelių, nutolinančių nuo apreikštosios Tiesos, o galiausiai ir nuo grynos ir paprastos tiesos. Vietoj to protas skatinamas leistis į tokius kelius, kuriuos tyrinėti jam nė į galvą nebūtų atėję. Toks cikliško pobūdžio santykis su Dievo žodžiu praturtina filosofiją, nes protui atsiveria nauji ir netikėti horizontai.

74. Kad toks santykis yra vaisingas, patvirtina patirtis didžiųjų krikščionių teologų, kurie pasižymėjo ir kaip garsūs filosofai, palikę mums tokių vertingų spekuliatyvinių veikalų, kad juos galima lyginti su senovės filosofijos mokytojais. Tą galima pasakyti ir apie Bažnyčios Tėvus, tarp kurių paminėtini bent jau šv. Grigalius Nazianzietis ir šv. Augustinas, ir apie Viduramžių Mokytojus, tą didį jų trejetą: šv. Anzelmą, šv. Bonaventūrą ir šv. Tomą Akvinietį. Tą patį vaisingą filosofijos ir Dievo žodžio santykį demonstruoja ir drąsios mūsų laikų mąstytojų paieškos, tarp kurių norėčiau paminėti tokias Vakarų pasaulio figūras kaip John Henry Newman, Antonio Rosmini, Jacques Maritain, Etienne Gilson ir Edith Stein, taip pat iškiliuosius Rytų pasaulio mokslininkus, kaip Vladimiras S. Solovjovas, Pavelas A. Florenskis, Piotras Čaadajevas ir Vladimiras N. Losskis. Be abejonės, išvardydamas šiuos autorius, greta kurių galima paminėti ir kitus, aš anaiptol nereiškiu pritarimo kiekvienam jų pažiūrų aspektui, tik parodau juos kaip reikšmingus pavyzdžius tokio filosofinio mąstymo, kurį praturtino ryšys su tikėjimo tiesomis. Viena yra tikra: šių mąstytojų dvasinės kelionės pažinimas suteiks įkvėpimo tiesos paieškoms ir padės geriau pritaikyti jų rezultatus žmonijos labui. Reikia tikėtis, kad ir šiandien, ir ateityje bus kam tęsti šią didžią filosofinę-teologinę tradiciją vardan Bažnyčios ir visos žmonijos.
 

Skirtingi filosofijos tipai

75. Šie glausti tikėjimo ir filosofijos santykių istorijos metmenys leidžia išskirti įvairius filosofijos tipus krikščioniško tikėjimo atžvilgiu. Pirmasis iš jų yra filosofija, visiškai nepriklausoma nuo Evangelijos Apreiškimo: tokio tipo filosofija formavosi istorinėse epochose iki Atpirkėjo gimimo, o vėliau reiškėsi ir tuose regionuose, kurių dar nepasiekė Evangelija. Tokioje situacijoje filosofija pagrįstai reiškia ambicijas būti autonomiška, paklūstanti savo taisyklėms ir besinaudojanti vien proto galiomis. Šį siekimą būtina remti ir stiprinti, nors ir žinant, kad įgimtas žmogaus proto silpnumas stato jam rimtas kliūtis. Filosofinė veikla, kuri yra tiesos ieškojimas prigimtinės tvarkos lygmenyje, visada – bent jau implicitiškai – yra atvira antgamtiniam lygmeniui.

Negana to, net ir tada, kai teologija naudojasi filosofijos sąvokomis ir argumentais, būtina gerbti tikrosios mąstymo autonomijos reikalavimą. Tiesą sakant, samprotavimas, paisantis griežtų racionalių kriterijų, užtikrina, kad pasiekti rezultatai bus visuotinai teisingi. Kartu tai patvirtina principą, jog malonė nesunaikina prigimties, bet tobulina ją: tikėjimo pritarimas, apimantis protą ir valią, ne griauna, bet tobulina kiekvieno tikinčiojo, kuris giliai širdyje priima apreikštąją tiesą, laisvą valią.

Aišku, kad šio teisingo metodo nepripažįsta vadinamoji filosofijos „pačios sau“ teorija, kurios laikosi kai kurie šiuolaikiniai filosofai. Ši teorija skelbia ne tik tikrą filosofijos autonomiją, bet ir mąstymo savipakankamumą, o toks požiūris yra aiškiai nepagrįstas: atsisakydama tiesos, kylančios iš dieviškojo Apreiškimo, filosofija sau tik pakenkia, nes užstoja sau kelią į gilesnį tiesos pažinimą.

76. Antrasis filosofijos tipas neretai vadinamas krikščioniška filosofija. Toks apibūdinimas pats savaime yra pagrįstas, tačiau nereikia jo klaidingai suprasti: jis jokiu būdu negali reikšti, kad egzistuoja kokia nors oficiali Bažnyčios filosofija, nes tikėjimas, kaip toks, nėra filosofija. Veikiau šis terminas nusako krikščionišką filosofavimo būdą, filosofinę spekuliaciją, dinamiškai susietą su tikėjimu. Todėl jis nenurodo vien tik į filosofiją, kurią plėtojo krikščioniškieji filosofai, stengęsi suderinti savo ieškojimus su tikėjimu. Kalbėdami apie krikščionišką filosofiją, turime omenyje ir tuos reikšmingus filosofinio mąstymo raidos momentus, kurių nebūtų įvykę be tiesioginio ar netiesioginio krikščionių tikėjimo indėlio.

Taigi krikščioniškoje filosofijoje galime skirti du aspektus: pirma, subjektyvų aspektą, reiškiantį, jog tikėjimas išgrynina protą. Tikėjimas kaip teologinė dorybė išvaduoja protą iš perdėto pasitikėjimo – būdingos filosofų pagundos. Dėl tokio pasitikėjimo priekaištavo jau šv. Paulius ir Bažnyčios Tėvai, o iš mums artimesnių laikų – tokie filosofai kaip Pascalis ir Kierkegaardas. Filosofas, mokantis nusižeminti, suras drąsos imtis tokių klausimų, kuriuos būtų sunku išspręsti, nesikreipiant pagalbos į Apreiškimu pasiekiamą žinojimą. Pavyzdžiui, blogio ir kančios problema, asmeninė Dievo prigimtis, gyvenimo prasmės klausimas arba, dar tiesiau, radikalus metafizinis klausimas: „Kodėl yra kai kas?“.

Antrasis krikščioniškos filosofijos aspektas yra objektyvus, liečiantis filosofijos turinį. Apreiškimas aiškiai siūlo tam tikras tiesas, kurių protas vien savo jėgomis nebūtų atradęs, nors pačios savaime tos tiesos nėra protui neprieinamos. Tarp šių tiesų yra laisvo ir asmeniško Dievo Kūrėjo samprata, kuri suvaidino tokį svarbų vaidmenį filosofinio mąstymo, ypač būties filosofijos, raidoje. Šiai sričiai priklauso ir nuodėmės tikroviškumas, toks, koks jis reiškiasi tikėjimo, padedančio filosofinėmis kategorijomis teisingai suformuluoti blogio problemą, šviesoje. Asmens kaip dvasinės būtybės samprata – tai dar vienas ypatingas filosofijos indėlis: krikščionybės skelbiamas žmonių orumas, lygybė ir laisvė neabejotinai paveikė šiuolaikinį filosofinį mąstymą. Mums artimesniais laikais filosofijai tapo svarbus istorijos kaip įvykio supratimas, apie kurį sukasi visas krikščioniškasis Apreiškimas. Neatsitiktinai ši samprata tapo istorijos filosofijos ašimi, filosofijos, kuri skelbia atvertusi naują žmogiškų tiesos paieškų skyrių.

Dar vienu objektyviu krikščioniškos filosofijos elementu galime laikyti būtinybę išnagrinėti kai kurių Šventajame Rašte esančių tiesų racionalumą, kaip antai žmogaus antgamtinio pašaukimo galimybę ir pačią gimtąją nuodėmę. Tokie uždaviniai skatina protą pripažinti, jog egzistuoja teisinga ir racionali tikrovė, kuri yra toli už tų ribų, į kurias protas linkęs save įsprausti. Tokie klausimai iš tiesų praplečia proto veikimo ribas.

Samprotaudami šiais klausimais, filosofai netapo teologais, nes jie nesistengė suprasti ir išaiškinti tikėjimo tiesas Apreiškimo šviesoje. Jie ir toliau darbavosi savo teritorijoje, pasitelkę grynai racionalius metodus, tačiau išplėtė savo paieškų sritį apimdami naujus tiesos aspektus. Galima sakyti, kad be to akstino, kurį įkvėpė Dievo žodis, didžiumos naujųjų laikų ir šių dienų filosofijos išvis nebūtų. Šis faktas išlieka reikšmingas nepaisant to, jog tenka su liūdesiu konstatuoti, kad paskutiniais šimtmečiais daug mąstytojų atsitraukė nuo krikščioniškos ortodoksijos.

77. Dar su vienu dėmesio vertu filosofijos tipu susiduriame, kai pati teologija šaukiasi filosofijos. Tiesą sakant, teologijai visada reikėjo ir tebereikia filosofijos pagalbos. Kadangi teologija yra kritinio proto veikla, vykdoma tikėjimo šviesoje, visų jos ieškojimų pagrindas ir sąlyga yra protas, suformuotas ir išugdytas sąvokų ir argumentų srityje. Maža to, teologijai reikia filosofijos kaip partnerės dialogui, kuris patvirtintų, kad jos teiginiai suprantami ir visuotinai teisingi. Neatsitiktinai Bažnyčios Tėvai ir Viduramžių teologai perimdavo nekrikščioniškas filosofijas. Šis istorinis faktas patvirtina filosofijos autonomijos vertę, kurios teologija, kviesdamasi į pagalbą filosofiją, nesunaikina; kartu šis faktas liudija reikšmingas transformacijas, kurias tenka patirti pačiai filosofijai.

Kaip tik dėl šios kilnios ir nepamainomos pagalbos filosofiją nuo patristinio laikotarpio imta vadinti ancilla theologiae. Šis titulas anaiptol nereiškė, kad filosofija vergiškai atsidavusi teologijai arba atlieka jos atžvilgiu grynai funkcinį vaidmenį. Veikiau jis buvo vartojamas ta prasme, kuria Aristotelis kalbėjo apie eksperimentinius mokslus kaip „tarnaujančius pirmajai filosofijai“. Šiandien būtų sunku vartoti šį terminą, turint omenyje mūsų ką tik minėtą autonomijos principą, tačiau ilgą laiką istorijoje jis išreiškė abiejų mokslų ryšio būtinybę ir negalimybę juos atskirti.

Jeigu teologas nenori padėti filosofijai, kyla pavojus, kad jis pradės ne savo noru filosofuoti ir užsidarys tarp mąstymo struktūrų, menkai pritaikytų tikėjimo supratimui. Kita vertus, jeigu filosofas visiškai vengtų teologijos, jis būtų priverstas savo jėgomis pasisavinti tikėjimo dalykus, kaip padarė kai kurie naujųjų laikų filosofai. Abiem atvejais grėstų rimtas pavojus susilpninti autonomijos pagrindus, kurių teisėtai reikalauja kiekvienas mokslas.

Ką tik nusakytas filosofijos tipas dėl savo indėlio į Apreiškimo supratimą daug betarpiškiau kartu su teologija patenka į Magisteriumo autoriteto akiratį ir, kaip jau aiškinau, tampa jo atpažinimo objektu. Tikėjimo tiesos kelia tam tikrus reikalavimus, kuriuos filosofija, užmegzdama ryšius su teologija, privalo gerbti.

78. Šių apmąstymų šviesoje turėtų paaiškėti, kodėl Magisteriumas ne kartą aukštino šv. Tomo minties nuopelnus ir rodė jį vadovu ir pavyzdžiu teologams. Tuo visai nenorėta užimti kokios nors pozicijos grynai filosofiniais klausimais ar reikalauti, kad būtų laikomasi tam tikrų pažiūrų. Magisteriumo ketinimas visada buvo parodyti šv. Tomą kaip autentišką pavyzdį visiems tiesos ieškotojams. Jo mąstyme proto reikalavimai ir tikėjimo jėga susiliejo į pačią aukščiausią sintezę, kokią tik žmogaus mintis yra pasiekusi, mat jis sugebėjo apginti radikaliai naujus dalykus, atneštus Apreiškimo, niekada nesumenkindamas protui būdingos veiklos.

79. Toliau vystydamas mokymą, išdėstytą ankstesnėse Bažnyčios Magisteriumo ištarmėse, norėčiau paskutiniame šios Enciklikos skyriuje išsakyti tam tikrus reikalavimus, kuriuos teologija – o visų pirma, Dievo žodis – šiandien kelia filosofiniam mąstymui ir šiuolaikinėms filosofijoms. Jau esu sakęs, kad filosofija turi paisyti savo taisyklių ir remtis savais principais; tačiau tiesa gali būti tik viena. Apreiškimo dalykai niekaip negali sumažinti proto atradimų ir jo teisėtos autonomijos. Savo ruožtu protas privalo niekada neprarasti sugebėjimo klausti ir reflektuoti save, suvokdamas, jog negali laikyti savęs absoliučia ir išskirtine vertybe. Apreikštoji tiesa, pilnutinai nušviečianti būties paslaptį šviesa, ateinančia iš savaime egzistuojančios Būties, apšviečia ir filosofinės refleksijos kelius. Taigi krikščioniškas Apreiškimas tampa tikrąja susitikimo vieta, kur filosofinis ir teologinis mąstymas užmezga abipusius santykius. Todėl reikia tikėtis, kad teologai ir filosofai atsiduos vienintelės tiesos autoriteto vadovavimui, idant būtų sukurta filosofija, kuri derėtų su Dievo žodžiu. Tokia filosofija taps krikščioniško tikėjimo ir kultūrų susitikimo vieta, tikinčiųjų ir netikinčiųjų abipusio supratimo tašku. Ji padės tikintiesiems tvirčiau įsitikinti, kad tikėjimas darosi gilesnis ir autentiškesnis tada, kai eina išvien su mąstymu ir neatmeta jo. Tą mums ir vėl patvirtina Tėvų mokymas: „Tikėjimas yra ne kas kita kaip pritariantis mąstymas... Tikintieji yra ir mąstytojai: tikėdami jie mąsto ir mąstydami tiki... Tikėjimas be mąstymo yra niekas“.[95] Ir dar: „Jeigu nėra pritarimo, nėra ir tikėjimo, nes nepritardamas žmogus iš tikro netiki“.[96]
 

VII SKYRIUS

DABARTIES REIKALAVIMAI IR UŽDAVINIAI
 

Privalomi Dievo žodžio reikalavimai

80. Šventajame Rašte esama daugelio elementų, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai leidžia susidaryti žmogaus ir pasaulio viziją, turinčią ypatingą filosofinę vertę. Ilgainiui krikščionys vis labiau įsisąmonino, kokie turtai slypi šventuosiuose puslapiuose. Iš jų aiškėja, kad tikrovė, kurią patiriame, nėra absoliuti: ji nei nesukurta, nei pati save gimdo. Tiktai Dievas yra Absoliutas. Biblijos puslapiuose iškyla ir žmogaus kaip imago Dei vizija, kuri tiksliai nusako jo gyvenimą, jo laisvę ir jo dvasios nemirtingumą. Kadangi sukurtasis pasaulis pats savaime nėra pakankamas, visos autonomiškumo iliuzijos, neigiančios esmišką kiekvieno kūrinio – taip pat ir žmogaus – priklausymą nuo Dievo, baigiasi dramatiškomis situacijomis, sunaikinančiomis racionalias harmonijos ir žmogaus gyvenimo prasmės paieškas.

Moralinio blogio – tragiškiausio blogio pavidalo – problema taip pat keliama Biblijoje, sakančioje mums, kad tokį blogį gimdo ne koks nors medžiaginis trūkumas, bet kad tai yra žaizda, kurią atvėrė žmogus, netvarkingai pasinaudojęs savo laisve. Galiausiai Dievo žodis iškelia gyvenimo prasmės klausimą ir pasiūlo atsakymą, nukreipdamas žmogų link Jėzaus Kristaus, Įsikūnijusio Dievo Žodžio, kuris yra tobulas žmogiškos egzistencijos išsipildymas. Šventojo teksto skaitymas gali atverti ir kitus šios problemos aspektus, tačiau iš pirmo žvilgsnio aišku, kad atmetamos bet kokios reliatyvizmo, materializmo ir panteizmo formos.

Biblijoje esanti „filosofija“ remiasi įsitikinimu, kad pasaulis ir žmogaus gyvenimas turi prasmę ir siekia ištobulinimo, įvykstančio Jėzuje Kristuje. Įsikūnijimas visada išliks pagrindinis slėpinys, kuriame ieškosime pagalbos, stengdamiesi įminti žmogaus būties, sukurtojo pasaulio ir paties Dievo mįslę. Šis slėpinys meta filosofijai sunkiausią iššūkį, nes protui siūloma priimti logiką, griaunančią sienas, tarp kurių jam grėsė likti įkalintam. Vis dėlto tik čia gyvenimo prasmė pasiekia aukščiausią tašką. Pasidaro suprantama giliausia Dievo ir žmogaus esmė: Įsikūnijusio Žodžio slėpinyje išsaugoma ir žmogiškoji, ir dieviškoji prigimtis sų jų abiejų savybėmis ir atskleidžiamas unikalus ryšys, jas sujungiantis be sumaišymo.[97]

81. Pastebėtina, kad vienas svarbiausių dabartinės situacijos bruožų yra „prasmės krizė“. Radosi tokia gausybė požiūrių į gyvenimą ir pasaulį, neretai mokslinio pobūdžio, jog susiduriame su vis didesne žinojimo fragmentacija. Dėl to prasmės ieškojimas darosi sunkus ir dažnai bergždžias. Tiesą sakant – ir tai dar dramatiškesnis reiškinys – šiame duomenų ir faktų sraute, kuriame gyvename ir kuris, atrodo, virsta pačiu gyvenimo turiniu, daugelis ima svarstyti, ar išvis prasmingas pats klausimas apie prasmę. Aibė teorijų, kurios skelbiasi išspręsiančios šią problemą, skirtingi požiūriai į pasaulį ir žmogaus gyvenimą bei jų aiškinimai tik sustiprina šią radikalią abejonę, galinčią lengvai atvesti į skepticizmą, abejingumą arba įvairias nihilizmo formas.

Dėl to dažnai žmogaus dvasią kėsinasi užvaldyti tam tikras aiškiai neapibrėžtas mąstymo būdas, vedantis į kaskart gilesnį užsisklendimą savyje, savosios imanencijos rėmuose, be jokios nuorodos į transcendenciją. Tokiai filosofijai, kuri nebekelia klausimo apie gyvenimo prasmę, kyla rimtas pavojus nusmukdyti protą iki grynai instrumentinės funkcijos ir prarasti tikrąjį tiesos ieškojimo siekį.

Idant derėtų su Dievo žodžiu, filosofija, kaip galutinės ir visuotinės gyvenimo prasmės ieškojimas, visų pirma privalo atgauti išminties matmenį. Šis pagrindinis reikalavimas yra išties labai reikalingas paakinimas filosofijai prisitaikyti prie savo tikrosios prigimties. Eidama šiuo keliu, filosofija taps ne tik lemiamu kritišku autoritetu, nurodysiančiu skirtingų mokslinio žinojimo sričių pamatus ir ribas, bet ir galutine instancija, vienijančia žmogišką žinojimą ir veiklą taip, kad jie drauge siektų galutinio tikslo ir prasmės. Šis išminties matmuo yra juo reikalingesnis šiandien, nes milžiniškas žmonijos techninių galimybių augimas reikalauja iš naujo ir kuo aiškiau įsisąmoninti aukščiausias vertybes. Jeigu technikos priemonės nebus pajungtos kokiam nors aukštesniam už gryną utilitarizmą tikslui, jos gali netrukus pasirodyti esančios nežmoniškos ir netgi virsti potencialiais žmonijos naikinimo įrankiais.[98]

Dievo žodis apreiškia galutinę žmogaus paskirtį ir visai jo veiklai pasaulyje suteikia vienijančią prasmę. Štai kodėl jis kviečia filosofiją ieškoti natūralių šios prasmės, kuri yra kiekvienam žmogui įgimtas religingumas, pagrindų. Filosofija, neigianti galutinės ir vienijančios prasmės egzistavimo galimybę, būtų ne tik nenaudinga, bet ir klaidinga.

82. Tačiau tos išminties funkcijos negalėtų atlikti tokia filosofija, kuri pati nebūtų teisingas ir autentiškas žinojimas, tai yra tokia, kurią domintų ne tik daliniai ir šalutiniai tikrovės aspektai – funkciniai, formalūs ar praktiniai, bet ir visa ir galutinė jos tiesa, pati pažinimo objekto būtis. Tai kelia antrąjį reikalavimą: kad filosofija patvirtintų žmogaus sugebėjimą pažinti tiesą, prieiti iki tokio pažinimo, kuris pasiektų tiesą adequatio rei et intellectus, apie kurią kalbėjo Scholastikos Mokytojai, dėka.[99] Šį tikėjimui būdingą reikalavimą vienareikšmiškai patvirtino Vatikano II Susirinkimas: „Pažinimas nėra apribotas fenomenais, bet gali visu tikrumu suvokti pažintinę tikrovę, nežiūrint, kad dėl nuodėmės žmogaus pažinimas iš dalies yra susilpnėjęs“.[100]

Kraštutinės fenomenalistinės arba reliatyvistinės pakraipos filosofija nebūtų tinkama talkininkė gilesniam Dievo žodžio turtų tyrinėjimui. Šventasis Raštas visada laiko žmogų, nors ir susitepusį dviveidiškumu ir melagyste, galinčiu pažinti bei suvokti gryną ir paprastą tiesą. Biblijoje, ypač Naujajame Testamente, esama daugybės tikrai ontologinio turinio tekstų ir teiginių. Įkvėptieji autoriai stengėsi formuluoti teisingus teiginius, tokius, kurie išreikštų objektyvią tikrovę. Negalima sakyti, kad katalikiška tradicija padarė klaidą, kai kuriuos šv. Jono ir šv. Pauliaus tekstus interpretuodama kaip teiginius, liečiančius pačią Kristaus būtį. Todėl suprasti ir išaiškinti šiuos teiginius teologijai turėtų padėti tokia filosofija, kuri neneigia objektyviai teisingo pažinimo galimybės, net jei jį galima tobulinti. Viskas, ką čia kalbėjome, tinka ir sąžinės moraliniams sprendimams, apie kuriuos Šventasis Raštas sako, kad jie irgi gali būti objektyviai teisingi.[101]
 

83. Iš šių dviejų reikalavimų plaukia trečiasis: reikalinga filosofija, turinti tikrą metafizinį užmojį, kurio dėka ji sugebėtų išeiti už juslinio patyrimo duomenų ir, ieškodama tiesos, pasiektų absoliučius, galutinius, pamatinius dalykus. Šis reikalavimas vienodai taikomas tiek išminties, tiek analitiniam pažinimui, o ypač jis tinka moralinio gėrio pažinimui, kurio galutinis pamatas yra aukščiausiasis Gėris, pats Dievas. Čia nenorėčiau kalbėti apie metafiziką kaip apie konkrečią mokyklą  arba tam tikrą istorinę minties srovę. Tik noriu pabrėžti, kad tikrovė ir tiesa tikrai išeina anapus to, kas yra faktiška ir empiriška; taip pat noriu apginti žmogaus sugebėjimą teisingai ir tikrai pažinti šį transcendentinį ir metafizinį matmenį, nesvarbu, kad tas pažinimas netobulas ir analogiškas. Šia prasme metafizikos nederėtų laikyti alternatyva antropologijai, kadangi tik metafizika leidžia pagrįsti asmens orumo sąvoką, remiantis jo dvasine prigimtimi. Asmens problemai tenka ypač privilegijuota sritis, kurioje įvyksta jo susitikimas su būtimi, taigi ir su metafiziniu mąstymu.

Kada tik žmogus suvokia pašaukimą absoliutui ir transcendencijai, jam prieš akis atsiveria metafizinis tikrovės lygmuo: tiesoje, grožyje, moralinėse vertybėse, kituose asmenyse, pačioje būtyje, Dieve. Didis iššūkis – tiek reikalingas, kiek ir neatidėliotinas – laukia mūsų šio tūkstantmečio pabaigoje: pereiti nuo reiškinio prie pagrindo. Negalima pasitenkinti vien patirtimi; net jei patirtis ir atskleidžia žmogaus vidų ir dvasingumą, spekuliatyvinis mąstymas privalo skverbtis ligi pačių dvasios gelmių ir pamato, iš kurio jis kyla. Todėl tokia filosofija, kuri vengia metafizikos, būtų visiškai netinkama atlikti tarpininkavimo funkciją Apreiškimo supratimui.

Dievo žodis visada nurodo į dalykus, peržengiančius patyrimą, o neretai ir žmogiškojo mąstymo ribas; tačiau šis „slėpinys“ nebūtų apreikštas, nei teologija nebūtų galėjusi jį padaryti bent kiek suprantamą,[102] jeigu žmogaus pažinimas ribotųsi vien jusliniu patyrimu. Todėl metafizika vaidina esmingą teologijos ieškojimų tarpininkės vaidmenį. Be metafizinio akiračio teologija neįstengtų pažengti toliau religinio patyrimo analizės, o intellectus fidei negalėtų, jos padedamas, nuosekliai išreikšti visuotinę ir transcendentinę apreikštosios tiesos vertę.

Taip stipriai pabrėžiu metafizinį elementą vien dėl to, kad esu įsitikinęs, jog tik šiuo keliu žengiant, galima įveikti krizę, apėmusią didžiulius filosofijos regionus, ir taip ištaisyti kai kurias klaidingas nuostatas, paplitusias mūsų visuomenėje.

84. Metafizikos svarba pasidaro dar akivaizdesnė, kada atkreipiame dėmesį į tai, kaip šiandien išsivystė hermeneutiniai mokslai ir įvairios kalbos filosofijos atmainos. Tokių tyrinėjimų rezultatai gali labai praversti tikėjimo supratimui, paaiškindami mūsų mąstymo ir kalbėjimo struktūrą bei kalboje glūdinčią prasmę. Vis dėlto kai kurie šių mokslų atstovai linkę apsistoti ties vieninteliu klausimu: kaip žmogus supranta ir išreiškia tikrovę, nemėgindami eiti toliau ir išsiaiškinti, ar protas gali atskleisti jos esmę. Ar tokia mąstysena dar kartą nepaliudija dabartinės pasitikėjimo proto galiomis krizės? Kada dėl išankstinių prielaidų tokie teiginiai mėgina užtemdyti tikėjimo dalykus arba paneigti jų visuotinį teisingumą, jie ne tik žemina protą, bet ir patys pripažįsta savo nepajėgumą. Tikėjimas daro aiškią prielaidą, kad žmogaus kalba geba visuotinai išreikšti – tiesa, analogiškomis, bet ne mažiau prasmingomis kategorijomis – dievišką ir transcendentinę tikrovę.[103] Jei taip nebūtų, Dievo žodis, kuris visada yra dieviškas žodis, išreikštas žmogiška kalba, negalėtų nieko pasakyti apie Dievą. Šio žodžio aiškinimas negali be paliovos mus siuntinėti nuo vienos interpretacijos prie kitos, neleisdamas pasiekti galutinio teisingo teiginio; priešingu atveju nebūtų įmanomas Dievo Apreiškimas, o tik žmonių nuomonės apie Dievą ir jo sumanymus mūsų atžvilgiu.

85. Gerai suprantu, kad šie reikalavimai, kuriuos Dievo žodis kelia filosofijai, gali atimti drąsą daugeliui žmonių, tiesiogiai įsitraukusių į šiuolaikinės filosofijos tyrinėjimus. Štai kodėl aš noriu čia išreikšti gilų įsitikinimą – remdamasis tuo, ko mokė kelios Popiežių kartos ir ką patvirtino Vatikano II Susirinkimas – jog žmogus geba susikurti vienalytę ir organišką pažinimo koncepciją. Tai vienas iš uždavinių, kurių krikščioniškam mąstymui teks imtis būsimą krikščioniškos eros tūkstantmetį. Žinojimo išsiskaidymas siejasi su daliniu požiūriu į tiesą ir iš to plaukianti prasmės fragmentacija neleidžia šiuolaikiniam žmogui pasiekti vidinės vienybės. Kaip galėtų Bažnyčia likti abejinga? Pati Evangelija tiesiogiai įpareigoja jos Ganytojus ieškoti išminties vizijos, todėl jie negali atsitraukti nuo šios pareigos vykdymo.

Esu įsitikinęs, kad filosofai, bandantys įvykdyti  reikalavimus, kuriuos Dievo žodis kelia žmogaus mąstymui, turėtų grįsti savo mintį šiais postulatais ir remtis ta didžiąja tradicija, pradėta Antikoje, tęsiama Bažnyčios Tėvų ir scholastikos mokytojų, apimančia ir pamatinius naujųjų amžių bei šiuolaikinės filosofijos pasiekimus. Filosofas, sugebantis pasinaudoti šia tradicija ir pasisemti iš jos įkvėpimo, tikrai mokės gerbti savarankiškumą, kurio reikalauja filosofija.

Todėl dabartinėje situacijoje nepaprastai svarbu, kad kai kurie filosofai iš naujo išryškintų lemiamą tradicijos vaidmenį ugdant teisingą pažinimo metodą. Remtis tradicija nereiškia tiesiog prisiminti praeitį; veikiau tai reiškia pripažinti kultūros paveldą, priklausantį visai žmonijai. Iš tikro galima sakyti, jog tai mes priklausome tradicijai ir kad negalime elgtis su ja, kaip panorėję. Tik tvirtai įsišakniję tradicijoje šiandien gebėsime suformuluoti originalų, naują mąstymą, atveriantį ateities perspektyvą. Šis raginimas juo labiau tinka teologijai. Ne tik dėl to, kad pirminis teologijos šaltinis yra gyva Bažnyčios Tradicija,[104] bet ir todėl, kad šio fakto dėka ji turi atgauti ir gilią ankstesnių laikų teologinę tradiciją, ir nenutrūkstamą tradiciją tos filosofijos, kuri dėl savo autentiškos išminties geba peržengti erdvės ir laiko ribas.

86. Reikalaujant, kad šiuolaikinę filosofiją ir mąstymą, susiformavusį krikščioniškoje tradicijoje, būtinai sietų glaudus tęstinumo ryšys, norima išvengti pavojaus, glūdinčio kai kuriose šiandien ypač paplitusiose minties srovėse. Todėl manau, kad vertėtų nors ir trumpai jas aptarti, idant atkreiptume dėmesį į jų klaidas ir iš jų kylančius pavojus filosofijai.

Pirmoji tų srovių vadinama eklektizmu, išreiškiančiu tokį požiūrį, kai tyrinėjimuose, mokyme ir argumentacijoje, neišskiriant nė teologijos srities, linkstama naudotis paskiromis idėjomis, paimtomis iš skirtingų filosofijų, nepaisant nei jų vidinio nuoseklumo ar vietos sistemoje, nei jų istorinio konteksto. Todėl tokio metodo besilaikantys tyrinėtojai gali išvis nebesugebėti atskirti doktrinoje esančių tiesos elementų nuo to, kas joje gali būti klaidinga arba netinkama esamam uždaviniui atlikti. Radikaliausia eklektizmo forma reiškiasi netinkamu retoriniu filosofinių terminų vartojimu, kurio kartais griebiasi kai kurie teologai. Tokia laikysena tikrai nepadeda ieškoti tiesos ir neugdo mąstymo – nei teologinio, nei filosofinio, pagrįsto rimta ir moksliška argumentacija. Sistemingos ir nuodugnios filosofinių doktrinų, joms būdingos terminijos ir konteksto, kuriame jos susiformavo, studijos padeda nugalėti eklektizmo pavojų ir leidžia tinkamai jomis naudotis teologinėje argumentacijoje.

87. Eklektizmas yra metodologinė klaida, bet jame gali slypėti istorizmui būdingos tezės. Kad teisingai suprastume, kaip praeityje susiformavo ši doktrina, reikia į ją pažvelgti jai būdingame istoriniame ir kultūriniame kontekste. Pamatinis istorizmo teiginys skelbia, kad filosofija laikoma teisinga tokiu atveju, jeigu ji atitinka tam tikros epochos reikalavimus ir įvykdo tam tikrus istorinius tikslus. Taip, bent jau netiesiogiai, neigiama nekintama tiesos vertė. Kas yra teisinga vienu laikotarpiu, sako istoristas, nebūtinai teisinga kitu. Taigi minties istorija jiems tampa tik archeologinių radinių rinkiniu, kuriuo galima iliustruoti kadaise vyravusias pažiūras, bet kuris šiandien dažniausiai laikomas pasenusiu ir netekusiu reikšmės. Tačiau iš tiesų nereikėtų pamiršti, kad net ir tada, kai pati formuluotė yra iš dalies susijusi su tam tikra epocha ir kultūra, vis tiek galima atpažinti joje slypinčią tiesą ar klaidą, kad ir koks būtų erdvės ir laiko nuotolis.

Teologinės refleksijos srityje istorizmas dažniausiai pasirodo po „modernizmo“ priedanga. Pagrįstai susirūpinę, kad teologinis diskursas būtų aktualus ir suprantamas mūsų laikams, kai kurie teologai yra linkę naudotis tiktai naujausiomis iš filosofinės kalbos perimtomis formuluotėmis, nesirūpindami prieš tai su tradicijos pagalba jas kritiškai įvertinti. Tokia modernizmo forma iškeičia tiesą į aktualumą ir todėl nesugeba patenkinti tiesos reikalavimų, į kuriuos turi atsiliepti teologija.

88. Dar vienas pavojus, su kuriuo būtina skaitytis, yra scientizmas. Ši filosofijos samprata nepripažįsta jokios kitos pažinimo formos, išskyrus tiksliesiems mokslams būdingą pažinimą, o religinį, teologinį, etinį ir estetinį pažinimą išstumia į paprasčiausios fantazijos sritį. Praeityje tą pačią idėją skelbė pozityvizmas ir neopozityvizmas, tvirtinę, jog metafizikos teiginiai neturi prasmės. Kritinė epistemologija parodė tokio tvirtinimo nepagrįstumą, tačiau dabar jį matome atgimstant po nauja scientizmo priedanga, kuris vertybes priskiria prie paprasčiausių emocijų padarinių ir atmeta būties sampratą, palikdamas vietos tik grynam ir paprastam faktiškumui. Taigi mokslas būtų linkęs technologinės pažangos priemonėmis dominuoti visoms žmogaus gyvenimo pusėms. Nepaneigiami mokslinio tyrinėjimo ir šiuolaikinės technologijos laimėjimai padėjo įsigalėti scientistinei mąstysenai, kuri šiandien atrodo niekuo neribojama, kai matome ją veržiantis į įvairias kultūras ir atnešant radikalias permainas.

Deja, tenka pripažinti, kad scientizmas visa, kas susiję su gyvenimo prasmės klausimu, priskiria iracionalumo arba vaizduotės sričiai. Ne mažiau nuvilia ir tai, kaip jis sprendžia kitas didžiąsias filosofijos problemas: jos arba apskritai ignoruojamos, arba analizuojamos, remiantis paviršutiniškomis analogijomis, kurioms stinga racionalių pagrindų. Visa tai nuskurdina žmogaus mąstymą, jo daugiau nebedomina pamatiniai klausimai, kuriuos žmogus, būdamas animal rationale, nuo pat pradžių sau nuolatos keldavo. Kadangi scientistinė mąstysena nepalieka vietos kritikai, paremtai etiniu vertinimu, jai pavyko daugeliui žmonių įdiegti požiūrį, kad visa, kas techniškai įmanoma, kartu yra moraliai leistina.

89. Ne mažiau pavojingas yra pragmatizmas – toks mąstymo būdas, kuris apsisprendimo atveju nemato reikalo remtis teoriniais svarstymais ar vertinimais, grindžiamais etikos principais. Tokia mąstysena sukėlė svarbių praktinių pasekmių. Ypač gausėja pritariančių tokiai demokratijos sampratai, kuri nepalieka vietos jokioms nuorodoms į nekintamas vertybes: tam tikrų veiksmų leistinumą ar neleistinumą nulemia parlamento balsų dauguma.[105] Tokio požiūrio pasekmės aiškios: svarbiausi žmogaus moraliniai sprendimai praktiškai priklauso nuo sprendimų, kuriuos vieną po kito priima instituciniai organai. Negana to, pačią antropologiją smarkiai kompromituoja tokia vienmatė žmogaus vizija, kurioje nelieka vietos didžiosioms etikos dilemoms ir egzistenciniams samprotavimams apie kentėjimo ir aukojimosi, gyvenimo ir mirties prasmę.

90. Mūsų aptarti požiūriai savo ruožtu veda prie bendresnio pobūdžio koncepcijos, kuri šiandien reiškiasi kaip bendras horizontas daugeliui filosofijų, nepripažįstančių būties prasmingumo. Turiu galvoje nihilistinę viziją, kartu atsisakančią bet kokių pagrindų ir neigiančią bet kokią objektyvią tiesą. Nihilizmas ne tik prieštarauja Dievo žodžio turiniui ir reikalavimams, bet visų pirma neigia žmogaus žmogiškumą ir pačią jo tapatybę. Nevalia pamiršti, kad, nuvertinus būtį, neišvengiamai nutrūksta ryšys su objektyvia tiesa, o todėl ir su pačiu žmogaus orumo pagrindu. Taip atsiranda galimybė ištrinti iš žmogaus veido jo panašumo į Dievą žymes ir palaipsniui pažadinti jame naikinančią valią galiai arba pastūmėti į beviltiškumo vienatvę. Jeigu žmogus nepriima tiesos, visos pastangos padaryti jį laisvą yra gryna iliuzija: tiesa ir laisvė arba eina išvien, arba jiedvi apgailėtinai žūva.[106]

91. Aptardamas šias mąstymo pakraipas, visai neketinau pateikti išsamų dabartinės filosofijos būklės vaizdą, kurį, šiaip ar taip, būtų sunku sutalpinti į kokios nors vienalytės vizijos rėmus. Noriu pabrėžti, kad mūsų žinojimo ir išminties paveldas iš tikro pagausėjo įvairiose srityse. Užtektų paminėti logiką, kalbos filosofiją, epistemologiją, gamtos filosofiją, antropologiją, gilesnę emocinių pažinimo lygmenų ir egzistencinę laisvės problemos analizę. Kita vertus, plačiai perimti imanencijos principai, sudarantys pagrindinį racionalistinio samprotavimo elementą, dar aname šimtmetyje paskatino radikaliai suabejoti tais postulatais, kurie kadaise buvo laikomi neginčytinais. Dėl to ėmė rastis įvairių iracionalizmo srovių, tuo tarpu kritinė analizė įrodė, koks niekuo neparemtas yra proto reikalavimas absoliučiai save pagrįsti.

Mūsų epochą kai kurie mąstytojai praminė „postmodernizmo epocha“. Šis terminas, dažnai vartojamas labai skirtinguose kontekstuose, reiškia atsiradusį visiškai naujų veiksnių kompleksą, kurių poveikis yra toks stiprus ir taip paplitęs, kad jie jau spėjo sukelti svarbių ir ilgalaikių pokyčių. Iš pradžių šis terminas buvo vartojamas, kalbant apie estetinius, socialinius ir technologinius reiškinius. Paskui jis buvo perkeltas į filosofijos sritį, tačiau išliko šiek tiek dviprasmiškas: tiek dėl to, kad „postmodernūs“ dalykai kartais vertinami pozityviai, o kartais negatyviai, tiek dėl to, kad ligi šiol nesutariama vienu kebliu klausimu: kaip reikėtų nubrėžti ribas tarp skirtingų istorinių epochų. Vis dėlto dėl vieno dalyko neabejojama: prie postmodernizmo besišliejančios mąstymo srovės tikrai nusipelno dėmesio. Kai kurios jų skelbia, kad tikrumo laikai yra negrįžtamai praėję ir kad dabar žmogus privalo išmokti gyventi visiško prasmės nebuvimo horizonte, kur viskas laikina ir praeinama. Kai kurie autoriai, nukreipę savo destruktyvią kritiką į bet kokį tikrumą, nepastebėjo lemtingų perskyrų ir ėmė abejoti tikėjimo tikrumu.

Tam tikra prasme tokį nihilizmą patvirtina siaubinga blogio patirtis, paženklinusi mūsų epochą. Tokio tragiško patyrimo akivaizdoje žlugo racionalistinis optimizmas, kuriam istorija atrodė pergalinga proto pažangos, laimės ir laisvės šaltinis; ir šiam šimtmečiui baigiantis, vienu didžiausių pavojų tampa nevilties pagunda.

Vis dėlto tiesa, jog tam tikra pozityvistinė mąstysena ir toliau puoselėja iliuziją, kad mokslinės ir techninės pažangos dėka žmogus gali gyventi tarsi demiurgas, gebantis be niekieno pagalbos visiškai valdyti savo likimą.
 

Aktualūs teologijos uždaviniai

92. Įvairiais istorijos laikotarpiais teologijai, kaip Apreiškimo supratimui, tekdavo atsiliepti į įvairių kultūrų keliamus reikalavimus, idant ji galėtų palaipsniui perteikti toms kultūroms tikėjimo dalykus joms suprantamomis sąvokomis. Šiandien teologijai irgi tenka dvejopas uždavinys. Viena vertus, ji turi vis labiau stengtis įvykdyti tą uždavinį, kurį jai patikėjo Vatikano II Susirinkimas: tai yra, atnaujinti savo metodus, kad geriau pasitarnautų evangelizacijai. Kaip galėtume neprisiminti žodžių, kuriuos ištarė popiežius Jonas XXIII per Susirinkimo atidarymą: „Drauge su karštu lūkesčiu tų, kurie nuoširdžiai myli krikščionišką, katalikišką ir apaštalinį tikėjimą, šį mokslą būtina kuo plačiau pažinti ir giliau suprasti, o žmogaus mąstymą būtina kuo pilnutiniau mokyti ir ugdyti to mokslo šviesoje; suprantama, kad šį tikrą ir nekintamą mokymą būtina ištikimai gerbti, gilintis į jį ir parodyti jį taip, kaip to reikalauja mūsų laikai“.107

Kita vertus, teologija privalo kreipti žvilgsnį į galutinę tiesą, kurią jai patikėjo Apreiškimas, ir nesustoti pusiaukelėje į šį tikslą. Teologas turėtų atminti, kad jo darbas išreiškia „pačiame tikėjime slypinčią dinamiką“ ir kad tikrasis jo ieškojimų objektas yra „Tiesa, kuri yra gyvasis Dievas ir jo išgelbėjimo planas, apreikštas Jėzuje Kristuje“.[108] Nors šis uždavinys pirmiausia liečia teologiją, jis meta iššūkį ir filosofijai. Aibė problemų, kurias joms šiandien tenka spręsti, reikalauja bendrų pastangų – tiesa, vykdomų skirtingais metodais, kad tiesą vėl būtų galima pažinti ir išreikšti. Tiesa, kuri yra Kristus, reikalauja priimti ją kaip visuotinį autoritetą, kuris tampa atrama tiek teologijai, tiek filosofijai, teikia joms jėgų ir skatina augti (plg. Ef 4, 15).

Tikėti, kad įmanoma pažinti visuotinai teisingą tiesą, anaiptol nereiškia skatinti nepakantumą; priešingai, tai būtina sąlyga nuoširdžiam ir autentiškam žmonių dialogui. Tik įvykdę šią sąlygą, jie galės pašalinti susiskaldymus ir kartu keliauti į tiesos pilnatvę, žengdami keliais, kuriuos žino tik Prisikėlusio Viešpaties Dvasia.[109] Todėl dabar norėčiau nurodyti, kokias konkrečias formas šiandien įgauna tas vienybės raginimas aktualių teologijos uždavinių atžvilgiu.

93. Svarbiausias teologijos tikslas yra Apreiškimo ir tikėjimo dalykų supratimas. Todėl tikrasis teologinės refleksijos centras turi būti Trivienio Dievo slėpinio kontempliavimas. Artintis prie jo pradedame, apmąstydami Dievo Sūnaus Įsikūnijimo slėpinį: kaip jis tapo žmogumi, priėmė kančią ir mirtį, o paskui šlovingai prisikėlė iš numirusiųjų, įžengė į dangų ir atsisėdo Tėvo dešinėje, iš kur atsiuntė tiesos Dvasią, kad įkurtų Bažnyčią ir pripildytų ją gyvybės. Žvelgiant iš šio taško, pirmutinis teologijos uždavinys yra Dievo kenozės supratimas, kuri iš tikro yra didis slėpinys žmogaus protui, neįstengiančiam suvokti, kad kančia ir mirtis gali išreikšti meilę, kuri atiduoda save ir už tai nereikalauja atlygio. Tokioje perspektyvoje svarbiu ir neatidėliotinu uždaviniu tampa nuodugni tekstų analizė: pirmiausia Šventraščio tekstų, o paskui tų, kuriuose užfiksuota gyvoji Bažnyčios Tradicija. Dėl tos priežasties pastaruoju metu iškilo tam tikrų sunkumų, kurie yra tik iš dalies nauji, ir be filosofijos pagalbos vargu ar galima tikėtis nuoseklaus jų sprendimo.

94. Pirmoji problema liečia prasmės ir tiesos santykį. Kaip ir kiekvienas tekstas, taip ir šaltinis, kurį interpretuoja teologas, pirmiausia perduoda tam tikrą prasmę, kurią būtina suvokti ir paaiškinti. Ši prasmė pasirodo kaip tiesa apie Dievą, kurią pats Dievas perduoda per šventąjį tekstą. Tokiu būdu žmogiškoji kalba įkūnija kalbą Dievo, kuris perteikia savo tiesą, nuostabiu būdu „nusileisdamas“ iki mūsų sąlygų pagal Įsikūnijimo logiką.[110] Todėl būtina, kad teologas, aiškindamas Apreiškimo šaltinius, iškeltų sau klausimą: kokią gilią ir neiškreiptą tiesą jam turi perduoti tekstas, nepriklausomai nuo ribų, kurias jam uždeda kalba.

Biblinių tekstų, o ypač Evangelijos, tiesa anaiptol nesiriboja tik paprastų istorinių įvykių atpasakojimu arba neutralių faktų paskelbimu, kaip tvirtintų istoristinis pozityvizmas.[111] Priešingai, tie tekstai byloja apie faktus, kurių tiesa kyla ne tik iš jų istoriškumo, bet glūdi reikšmėje, kurią tie tekstai turi išgelbėjimo istorijoje ir jai pačiai. Šią tiesą iki galo išaiškina Bažnyčia, kuri šimtmečius nepaliaujamai skaito tuos tekstus ir išsaugo nepaliestą jų pirmapradę prasmę. Todėl būtina ir iš filosofijos požiūrio taško kelti klausimą apie fakto ir jo reikšmės santykį – santykį, suteikiantį ypatingą prasmę istorijai.

95. Dievo žodis nėra skirtas kuriai nors vienai tautai arba vienai istorinei epochai. Panašiai ir dogminiai pareiškimai, nors kartais ir atspindi to laikotarpio, kada jie buvo suformuluoti, kultūros įtaką, tačiau išreiškia nekintamą ir galutinę tiesą. Todėl kyla klausimas: kaip suderinti tiesos absoliutumą ir visuotinumą su faktu, kad tos tiesos formuluotes neišvengiamai sąlygoja istoriniai ir kultūriniai veiksniai. Kaip esu sakęs, istorizmo tvirtinimai neišlaiko kritikos. Tačiau pasitelkus į pagalbą hermeneutiką, atvirą metafiziniam matmeniui, galima parodyti, kaip nuo istorinių ir atsitiktinių aplinkybių, kuriomis rodosi tie tekstai, prieiti iki jų išreiškiamos tiesos, pranokstančios tuos sąlygotumus.

Savo ribota ir istoriškai sąlygota kalba žmogus vis dėlto gali išreikšti tiesą, peržengiančią kalbos reiškinio rėmus. Tiesos neįmanoma įsprausti į laiko ir kultūros ribas; ji pažįstama istorijoje, bet sykiu tą istoriją viršija.

96. Tai supratę, galime pasiekti dar vienos problemos sprendimą: tai yra klausimo apie sąvokinio aparato, vartojamo Susirinkimų apibrėžimuose, ilgalaikį galiojimą. Šį klausimą mano garbusis pirmtakas Pijus XII kėlė savo enciklikoje Humani generis.[112]

Tai anaiptol nėra lengva pasvarstymų tema, kadangi tenka rimtai įsigilinti į reikšmę, kurią žodžiai įgauna skirtingose kultūrose ir epochose. Nepaisant nieko, minties istorija rodo, kad kai kurios pamatinės sąvokos išlaiko visuotinę epistemologinę vertę skirtingose kultūrose įvairiais jų raidos etapais, o todėl teisingi išlieka ir teiginiai, kuriais tos sąvokos išreiškiamos.[113] Jei taip nebūtų, filosofija ir įvairios mokslinės disciplinos negalėtų tarp savęs bendrauti ir nesugebėtų rasti sau vietos kultūrose, skirtingose nei tos, kuriose jos atsirado ir vystėsi. Žinoma, hermeneutinė problema egzistuoja, bet ji nėra neišsprendžiama. Kita vertus, nors dauguma sąvokų pasižymi objektyvia verte, dažnai jų prasmė lieka neaiški. Štai kur gali labai praversti filosofinis mąstymas. Todėl galima tikėtis, kad filosofijai ypač rūpės giliau suvokti sąvokinės kalbos ir tiesos santykį bei pasiūlyti būdų, kurie padėtų teisingai tą santykį suprasti.

97. Nors šaltinių interpretavimas – labai svarbus teologijos uždavinys, dar vienas, maža to, keblesnis ir sudėtingesnis uždavinys yra apreikštosios tiesos supratimas arba intellectus fidei išvystymas. Kaip jau esu sakęs, intellectus fidei šaukiasi į pagalbą būties filosofiją, kuri pirmiausia padėtų dogminei teologijai deramai atlikti savo funkcijas. Dogmatiškas pastarojo amžiaus pradžios pragmatizmas, kuriam tikėjimo tiesos buvo ne kas kita kaip paprasčiausios elgesio taisyklės, jau buvo paneigtas ir atmestas;[114] tačiau išlieka pagunda suprasti tas tiesas grynai funkciškai. Tokiu atveju pakliūtume į dalinę, redukcišką ir stokojančią gilesnio spekuliatyvaus pagrindo schemą. Pavyzdžiui, kristologijai, kylančiai tik „iš apačios“, kaip šiandien sakoma, arba ekleziologijai, kuriamai grynai pagal pilietinės visuomenės modelį, būtų labai sunku išvengti tokio redukcionizmo pavojų.

Jeigu intellectus fidei siekia sujungti visus teologinės tradicijos turtus į vieną visumą, jis visų pirma privalo kreiptis į būties filosofiją. Ši filosofija turi sugebėti iš naujo suformuluoti būties problemą – taip, kad atitiktų visos filosofinės tradicijos reikalavimus ir įžvalgas, neišskiriant nė naujesnių laikų filosofijos, ir išvengtų negyvo pasenusių formulių kartojimo. Krikščioniškos metafizikos tradicijos kontekste būties filosofija yra dinamiška filosofija, kuri žvelgia į tikrovę per jos ontologines, priežastines ir komunikacines struktūras. Jos stiprybė ir tvermė kyla iš to, kad ji remiasi pačiu būties aktu, kurio dėka ji gali pilnutinai ir visapusiškai atsiverti visai tikrovei, įveikti visas ribas ir pasiekti Tą, kuriame visi dalykai įgauna pilnatvę.[115] Teologijoje, kuri savo principus semiasi iš Apreiškimo kaip naujo pažinimo šaltinio, tokią perspektyvą pagrindžia glaudus tikėjimo ir metafizinio samprotavimo ryšys.

98. Panašias išvadas galima prieiti ir moralinės teologijos atžvilgiu. Atsigręžimas į filosofiją būtinas ir toje tikėjimo supratimo srityje, kuri susijusi su moraliniu tikinčiųjų gyvenimu. Susidūrusi su dabarties iššūkiais visuomenės, ekonomikos, politikos ir mokslo srityse, žmogaus sąžinė praranda orientaciją. Enciklikoje Veritatis splendor rašiau, kad daugelis šiuolaikinio pasaulio problemų kyla iš „tiesos klausimo krizės. Visuotinės tiesos apie gėrį, kurį gali pažinti žmogaus protas, sampratai žlugus, neišvengiamai pasikeitė pažiūra į sąžinę: jos pirminė tikrovė užmirštama, ji jau nebe protinio pažinimo aktas, atliekamas asmens, kuris apibrėžtoje situacijoje turi pritaikyti visuotinį gėrio pažinimą ir šitaip pats spręsti, kokį elgesį čia ir dabar dera pripažinti tinkamu. Atsirado tendencija pripažinti individualiai sąžinei išimtinę privilegiją savarankiškai apibrėžti gėrio ir blogio kriterijus ir atitinkamai elgtis. Toks požiūris susijęs su individualistine etika, pagal kurią kiekvienas turi reikalą su savo tiesa, kuri skiriasi nuo kitų tiesos“.[116]

Visoje Enciklikoje aiškiai pabrėžiau pamatinį tiesos vaidmenį moralės srityje. Opesnių etikos problemų atveju ši tiesa privalo tapti nuodugnių moralinės teologijos tyrinėjimų objektu, kuri savo ruožtu turi būti aiškiai įsišaknijusi Dievo žodyje. Kad įvykdytų šią misiją, moralinė teologija turi pasitelkti į pagalbą filosofinę etiką, kuriai rūpi tiesa apie gėrį, todėl tai nėra nei subjektyvistinė, nei utilitaristinė etika. Tokios rūšies etika implikuoja ir pagrindžia filosofinę antropologiją ir gėrio metafiziką. Remdamasi šiuo vienalyčiu vaizdiniu, kuris neišvengiamai siejasi su krikščionišku šventumu ir žmogiškų bei antgamtinių dorybių praktika, moralinė teologija galės geriau ir veiksmingiau spręsti įvairias jos kompetencijoje esančias problemas, kaip antai taika, socialinis teisingumas, šeima, gyvybės gynimas ir aplinkos apsauga.

99. Teologinė refleksija Bažnyčioje visų pirma yra skirta tikėjimo skelbimui ir katechezei.[117] Skelbimas, arba kerigma, yra raginimas atsiversti, pranešantis Kristaus tiesą, kurią vainikuoja jo Velykų slėpinys: nes tiktai Kristuje įmanoma pažinti gelbstinčios tiesos pilnatvę (plg. Apd 4, 12; 1 Tim 2, 4–6).

Šiuo atžvilgiu nesunku suprasti, kodėl filosofijai toks svarbus ryšys ne tik su teologija, bet ir su katecheze: mat pastaroji pasižymi filosofinėmis implikacijomis, kurias būtina giliau išnagrinėti tikėjimo šviesoje. Katechezės būdu perteikiamas mokymas padeda ugdyti asmenį. Katechezė, kuri sykiu yra ir kalbinės komunikacijos forma, privalo pateikti vientisą ir nepaliestą Bažnyčios doktriną,[118] atskleisdama jos ryšį su tikinčiųjų gyvenimu.[119] Taip atsiranda ypatingas mokymo ir gyvenimo ryšys, kurio jokiais kitais būdais pasiekti neįmanoma, nes tai, kas perduodama katechezės pagalba, yra ne sąvokinių tiesų visuma, bet gyvojo Dievo slėpinys.[120]

Filosofinė refleksija gali labai padėti aiškiau atskleisti tikėjimo ir gyvenimo įvykio ir doktrininės tiesos ryšį, o užvis labiausiai – santykį tarp transcendentinės tiesos ir žmogui suprantamos kalbos.[121] Abipusis ryšys, užsimezgęs tarp teologinių disciplinų ir įžvalgų, kylančių iš įvairių filosofinių srovių, gali pasirodyti tikrai naudingas tikėjimo perdavimui ir gilesniam jo supratimui.
 
 

PABAIGA
 

100. Daugiau nei šimtui metų praėjus nuo popiežiaus Leono XIII enciklikos Aeterni patris, kurią jau ne kartą minėjau šiuose puslapiuose, pajutau būtinybę dar kartą ir sistemiškiau iškelti klausimą apie tikėjimo ir filosofijos santykį. Filosofinės minties vaidmuo kultūros raidai ir jos įtaka asmeninio ir socialinio elgesio modeliams yra akivaizdi. Toji mintis taip pat daro didelę, nors ne visada tiesiogiai juntamą įtaką teologijai bei jos disciplinoms. Dėl šių priežasčių nusprendžiau, jog tinkama ir būtina pabrėžti filosofijos vertę tikėjimo supratimui, o kartu ir nurodyti ribas, su kuriomis ji susiduria, nepaisydama Apreiškimo tiesų arba jas atmesdama. Bažnyčia tebėra giliai įsitikinusi, kad tikėjimas ir protas „vienas kitą abipusiškai palaiko“[122]; vienas kitam atlieka ir kritiko, ir grynintojo vaidmenį, o kartu skatina toliau siekti gilesnio supratimo.

101. Apžvelgę žmogiškosios minties istoriją, ypač Vakaruose, nesunkiai pastebime, kaip gausiai žmogiškąją pažangą praturtino filosofijos ir tikėjimo susitikimas ir apsikeitimas vienas kito įžvalgomis. Būdama apdovanota atvirumu ir originalumu, kurių dėka ji gali egzistuoti kaip tikėjimo mokslas, teologija tikrai skatino protą išlikti atvirą radikaliam naujumui, slypinčiam Dievo Apreiškime. Tai suteikė filosofijai neabejotinos naudos, nes taip ji galėjo atverti naujus tolesnių prasmių akiračius, kuriuos protas raginamas kaskart vis giliau pažinti.

Būtent šio svarstymo šviesoje jaučiu pareigą pabrėžti – lygiai kaip ką tik priminiau apie teologijos pareigą atkurti tikrąjį santykį su filosofija, – kad ir filosofija vardan žmogiškosios minties ir jos pažangos turėtų atnaujinti savo ryšį su teologija. Teologijoje filosofija atras ne vieno žmogaus samprotavimus, kad ir kokie gilūs ir turtingi jie būtų, bet ištisą bendros refleksijos lobyną. Mat iš prigimties teologiją, ieškančią tiesos, palaiko jos bažnytinis kontekstas[123] ir Dievo Tautos tradicija, kur vieno tikėjimo dėka darniai sugyvena gausybė skirtingų žinojimo ir kultūros sričių.

102. Pabrėždama filosofinės minties reikšmę ir jos tikrąją interesų sritį, Bažnyčia tuo pat metu siekia dviejų tikslų: apginti žmogaus orumą ir skelbti Evangelijos žinią. Norint įvykdyti šiuos uždavinius, visų pirma reikia padėti žmonėms suvokti juose slypintį sugebėjimą pažinti tiesą[124] ir giliausios bei galutinės būties prasmės ilgesį. Žvelgiant į šiuos giluminius poreikius, kuriuos Dievas įrašė į žmogaus prigimtį, aiškėja žmogiškoji ir kartu sužmoginanti Dievo žodžio reikšmė. Tarpininkaujant filosofijai, kuri yra ir tikroji išmintis, dabarties žmogus pradės suvokti, jog juo labiau jis atsiveria Kristui, pasikliaudamas Evangelija, juo labiau yra žmogumi.

103. Negana to, filosofija yra savotiškas tautų kultūros veidrodis. Filosofija, kuri atsiliepia į teologijos iššūkį ir vystosi, sutardama su tikėjimu, yra dalis tos „kultūros evangelizacijos“, kurią Paulius VI kėlė kaip vieną pagrindinių evangelizacijos tikslų.[125] Niekada nesilioviau mąstęs apie opų naujosios evangelizacijos poreikį, o dabar kreipiuosi į filosofus, kviesdamas juos giliau pažinti tiesos, gėrio ir grožio erdves, kurias mums atveria Dievo žodis. Šis uždavinys darosi tik svarbesnis, kada sutelkiame dėmesį į iššūkius, kuriuos atsineša naujasis tūkstantmetis: jie ypač palies regionus ir kultūras, turinčius ilgaamžę krikščionišką tradiciją. Tokį dėmesį filosofijai irgi reikėtų laikyti svarbiu ir originaliu indėliu į naująją evangelizaciją.

104. Dažnai filosofinė mintis yra vienintelė teritorija tarpusavio supratimui ir dialogui su tais, kurie nepripažįsta mūsų tikėjimo. Dabartinis sujudimas filosofijoje reikalauja iš tikinčių filosofų atidaus ir kompetentingo įsipareigojimo įstengti atpažinti šio istorinio momento lūkesčius, naujus interesus ir problemų darinius. Krikščionis filosofas, samprotaujantis proto šviesoje ir pagal jo taisykles ir kartu visada vedamas gilesnio supratimo, kurį jam teikia Dievo žodis, gali pasiekti tokią refleksiją, kuri būtų suprantama ir prasminga taip pat ir tiems, kurie dar nesuvokė pilnutinės tiesos, slypinčios dieviškame Apreiškime. Tokia tarpusavio supratimo ir dialogo vieta yra juo svarbesnė šiandien, kadangi opiausios žmonijai iškilusios problemos – pavyzdžiui, ekologijos, taikos ir įvairių rasių bei kultūrų sugyvenimo, – gali būti išspręstos aiškiu ir nuoširdžiu bendradarbiavimu tarp krikščionių ir kitų religijų išpažinėjų bei visų tų, kurie, nors ir neišpažindami vienos religijos, giliai širdyje trokšta žmonijos atsinaujinimo. Apie tai jau kalbėjo Vatikano II Susirinkimas: „Tokio pokalbio troškimas, įkvėptas vien meilės ir skirtas tiesai pažinti, laikantis deramos išminties, mūsų požiūriu nieko neišskiria, – nei tų, kurie, ugdydami aukštas humanizmo vertybes, dar neišpažįsta jų Kūrėjo, nei tų, kurie priešinasi Bažnyčiai ir ją įvairiais būdais persekioja“.[126] Filosofija, kurioje švyti nors menkutė kibirkštėlė Kristaus tiesos – to vienintelio galutinio atsakymo į žmogaus problemas,[127] sugebės tapti galingu ramsčiu tikrajai ir visuotinei etikai, kurios šiandien taip reikia pasauliui.

105. Baigdamas šią Encikliką, norėčiau paraginti teologus, kad jie atkreiptų ypatingą dėmesį į filosofines Dievo žodžio implikacijas ir kad jų veikloje atsispindėtų platūs teoriniai ir praktiniai teologijos mokslo užmojai. Norėčiau padėkoti jiems už tarnavimą Bažnyčiai. Glaudus ryšys, jungiantis teologinę ir filosofinę išmintį, yra vienas didžiausių turtų, kurių dėka krikščioniškoji tradicija tyrinėja apreikštąją tiesą. Štai kodėl raginu juos iš naujo atrasti ir kuo aiškiau išreikšti metafizinį tiesos matmenį, idant jie užmegztų kritišką ir reiklų dialogą su šiuolaikiniu filosofiniu mąstymu ir su visa filosofine tradicija: tiek su tomis jos srovėmis, kurios dera su Dievo žodžiu, tiek ir su tomis, kurios jam prieštarauja. Tegu teologai visada atsimena didžiojo minties ir dvasingumo mokytojo šv. Bonaventūro žodžius, kuris Itinerarium mentis in Deum įvade kviečia skaitytoją pripažinti, „koks nepakankamas yra skaitymas be atgailos, pažinimas – be pamaldumo, ieškojimas – be nuostabos, apdairumas – be džiaugsmo, veikimas – be religijos, žinojimas – be meilės, protas – be nusižeminimo, mokslas – be Dievo malonės, mąstymas – be išminties, įkvėptos Dievo“.[128]

Galvoju ir apie tuos, kurie yra atsakingi už kunigų ugdymą, tiek akademinį, tiek sielovadinį, kad jie skirtų ypatingą dėmesį filosofiniam parengimui tų, kurie skelbs Evangeliją visiems žmonėms, ir juo labiau tų, kurie atsidės teologijos studijoms ir dėstymui. Tegu jie stengiasi veikti, vadovaudamiesi Vatikano II Susirinkimo nurodymais[129] ir vėlesniais potvarkiais, kuriuose aiškiai kalbama apie neatidėliotiną pareigą, saistančią mus visus: prisidėti prie tikro ir gilaus tikėjimo tiesų perteikimo. Nevalia pamiršti didžiulės atsakomybės, kad būtų deramai rengiami dėstytojai, kuriems teks mokyti filosofijos seminarijose ir bažnytinėse mokymo įstaigose.[130] Būtina, kad šis dėstymas remtųsi tinkamu moksliniu pasirengimu, sistemiškai supažindintų su didžiuoju krikščioniškos tradicijos paveldu ir deramai atsižvelgtų į aktualius Bažnyčios ir pasaulio poreikius.

106. Kreipiuosi taip pat į filosofus ir visus filosofijos dėstytojus, kad jie, sekdami visuomet aktualia filosofijos tradicija, turėtų ryžto atgaivinti filosofiniame mąstyme autentiškos išminties ir tiesos, taip pat ir metafizinės tiesos, lygmenį. Tegu jie būna atviri tiems iššūkiams, kuriuos kelia Dievo žodis, ir tegu stengiasi savo samprotavimais ir argumentais į juos atsiliepti. Tegu jie visada siekia tiesos ir būna atidūs joje slypinčiam gėriui. Tik tada jie bus pasirengę sukurti tikrąją etiką, kurios žmonijai taip reikia būtent šiuo metu. Bažnyčia gyvai ir dėmesingai stebi filosofų veiklą; o šie tebūna ramūs, kad ji gerbs teisėtą jų mokslo autonomiją. Ypač norėčiau paskatinti tikinčiuosius, kurie darbuojasi filosofijos srityje, kad jie aiškintų įvairias žmogaus veiklos rūšis, pasitelkę protą, kuris, tikėjimui padedant, darosi tik skvarbesnis ir užtikrintesnis.

Ir pagaliau, negaliu netarti žodžio mokslininkams, kurių tyrinėjimai mums teikia vis gausesnių žinių apie visatą kaip visumą, apie neįtikėtinai gausią ją sudarančių gyvų ir negyvų dalių įvairovę ir sudėtingus jų atominius ir molekulinius darinius. Mokslas taip toli pažengė, ypač pastarąjį šimtmetį, kad jo pasiekimai nepaliauja mus stebinę. Reikšdamas susižavėjimą ir drąsindamas šiuos narsius mokslo pionierius, kuriems žmonija tiek skolinga už savo dabartinį išsivystymą, aš raginu juos ir toliau tęsti savo pastangas, neapleidžiant išminties horizonto, kur mokslo ir technikos pasiekimai eina išvien su filosofinėmis ir etinėmis vertybėmis, esančiomis išskirtiniu ir neišdildomu žmogiškojo asmens tapatybės ženklu. Mokslininkai gerai suvokia, kad „tiesos ieškojimas, net ir tada, jei jis liečia baigtinę pasaulio arba žmogaus tikrovę, niekada nesibaigia, bet visuomet nurodo į kai ką aukštesnio už tiesioginį tyrimo objektą, į klausimus, kurie atveria kelią į Slėpinį“.[131]

107. Kiekvieno  prašau, kad pažvelgtų į vidų  žmogaus, kurį Kristus išgelbėjo savo meilės slėpiniu, kad įsigilintų į jo nesiliaujančias tiesos ir prasmės paieškas. Įvairios filosofinės sistemos įteigė žmogui mintį, kad jis yra absoliutus savo šeimininkas, gebantis savarankiškai nulemti savo likimą ir ateitį, pasikliaujantis tik savimi ir savo jėgomis. Tačiau tai jokiu būdu nėra žmogaus kilnumas. Jis savo pilnatvę pasieks tik tada, jeigu nuspręs įaugti į tiesą, įsikurti Išminties prieglobstyje ir čia apsigyventi. Tik tiesos horizonte jis iki galo suvoks savosios laisvės prasmę ir pašaukimą pažinti ir mylėti Dievą kaip tobuliausią savojo „aš“ išsipildymą.

108. Galiausiai kreipiuosi į Tą, kurią Bažnyčia melsdamasi vadina Išminties sostu. Pats jos gyvenimas yra tikras palyginimas, nušviečiantis samprotavimus, išdėstytus šiuose puslapiuose. Tarp Švenčiausiosios Mergelės pašaukimo ir tikrosios filosofijos pašaukimo galima įžiūrėti gilaus panašumo. Lygiai kaip Mergelė Marija buvo pašaukta visiškai paaukoti savo žmogiškumą ir moteriškumą, kad Dievo Žodis galėtų tapti kūnu ir apsigyventi tarp mūsų, taip ir filosofija gali pritaikyti savo racionalius ir kritinius išteklius, kad teologija, kaip tikėjimo supratimas, būtų kūrybiška ir duotų vaisių. Ir lygiai kaip Marija, pritarusi Gabrieliaus apreikštam sumanymui, neprarado nė lašo savo tikrojo žmogiškumo ir laisvės, taip ir filosofija, priimdama evangelinės tiesos iššūkį, ne tik nesumenkina savo autonomijos, bet visi jos ieškojimai tik pakyla link pačių aukščiausių tikslų. Šią tiesą senaisiais krikščionybės laikais puikiai suprato šventi vienuoliai, vadinę Mariją „stalu, prie kurio susimąsto tikėjimas“.[132] Jos asmenyje jie matė aiškų tikrosios filosofijos paveikslą ir neabejojo, kad būtina philosophari in Maria.

Tegu Išminties Sostas būna tikroji priebėga visiems, paskyrusiems savo gyvenimą išminties ieškojimui. Tegu jų kelias į išmintį, tą galutinį ir tikrą viso teisingo pažinimo tikslą, bus laisvas nuo kliūčių, užtariant Tai, kuri, pagimdžiusi Tiesą ir saugojusi ją savo širdyje, amžiams ja pasidalijo su visa žmonija.
 

Roma, prie šv. Petro kapo, 1998 metų rugsėjo 14 diena, Kryžiaus išaukštinimo šventė, dvidešimti mano popiežiavimo metai.


N U O R O D O S

1 Savo pirmojoje enciklikoje Redemptor hominis rašiau: „Taip tapome dalininkais tos Kristaus-Pranašo pasiuntinybės, per kurią kartu su Kristumi tarnaujame dieviškajai tiesai Bažnyčioje. Atsakomybė už dieviškąją tiesą reiškia ir jos pamėgimą, ir siekimą taip ją pažinti, kad toji tiesa ir mums patiems, ir kitiems priartėtų su visa išganinga savo galia, visu didingumu, o kartu – visu savo gilumu ir paprastumu“: (Jonas Paulius II. Enciklika „Redemptor kominis“, 19 // AAS 71 (1979), 306).
2 Žr. Vatikano II Susirinkimas. Pastoralinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes“, 16.
3 Dogminė konstitucija apie Bažnyčią „Lumen gentium“, 25.
4 Plg. Jonas Paulius II. Enciklika „Veritatis splendor“, 4 // AAS 85 (1993), 1136.
5 Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Apreiškimą „Dei Verbum“, 2.
6 Plg. Dogminė konstitucija apie katalikų tikėjimą „Dei Filius“, III // DS 3008.
7 Ibid., IV // DS 3015; cituojama taip pat Vatikano II Susirinkimo pastoralinėje konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes“, 59.
8 Dogminė konstitucija apie Apreiškimą „Dei Verbum“, 2.
9 Apaštalinis laiškas „Tertio millennio adveniente“ (1994 lapkričio 10), 10 // AAS 87 (1995), 11.
10 Dei Verbum, 4.
11 Dei Verbum, 8.
12 Gaudium et spes, 22.
13 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Apreiškimą „Dei Verbum“, 4.
14 Ibid., 5.
15 Vatikano I Susirinkimas, į kurį nurodo minėtoji citata, moko, kad tikėjimo klusnumas reikalauja pajungti visą protą ir valią: kadangi žmonės visiškai priklauso nuo Dievo kaip savo kūrėjo ir Viešpaties, o sukurtasis protas yra visiškai pavaldus nesukurtai tiesai, mes esame įpareigoti per tikėjimą visą valią ir protą pavesti Dievui apreiškėjui (Dogminė konstitucija apie katalikišką tikėjimą „Dei Filius“, III // DS 3008).
16 Sekvencija Viešpaties Kūno ir Kraujo iškilmei.
17 Blaise Pascal. Mintys, 789.
18 Vatikano II Susirinkimas. Pastoralinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes“, 22.
19 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Apreiškimą „Dei Verbum“, 2.
20 S. Anselmus. Proslogion, Proemium ir Nos. 1, 15 // PL 158, 223–224; 226; 235.
21 S. Augustinus. De vera religione, XXXIX, 72: CCL 32, 234.
22 „Ut te semper desiderando quaererent et inveniendo quiescerent“ // Missale Romanum.
23 Aristotelis. Metafizika, I, 1.
24 S. Augustinus. Išpažinimai, X, 23, 33: CCL 27, 173.
25 Veritatis splendor, 34 // AAS 85 (1993), 1161.
26 Plg. Jonas Paulius II. Apaštalinis laiškas „Salvifici doloris“ (1984 vasario 11), 9 // AAS 76 (1984), 209–210.
27 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracija „Nostra aetate“, 2.
28 Šią temą aš nuo seno nagrinėjau ir ne kartą apie ją kalbėjau. „‘Kas yra žmogus ir ko jis vertas? Gera ir pikta jis apima, kas tai?’ (Sir 18, 8) (...) Šie klausimai glūdi kiekvieno žmogaus širdyje, tą liudija faktas, kad kiekvienos epochos ir kiekvienos tautos poezijos genijus, tarsi koks pranašiškas žmonijos balsas, be atvangos keldavo tą rimtąjį klausimą, kurio dėka žmogus iš tikro yra žmogus. Šiais klausimais išsakoma neatidėliotina būtinybė surasti egzistencijos prasmę kiekvienoje jos akimirkoje, tiek svarbiausiais ir lemtingiausiais gyvenimo momentais, tiek ir paprastesnėmis aplinkybėmis. Šie klausimai rodo gilų žmogiškosios egzistencijos racionalumą, kadangi jie skatina žmogaus protą ir valią laisvai ieškoti sprendimo, kuris suteiktų gyvenimui pilnutinę prasmę. Todėl tokios paieškos yra aukščiausia žmogiškos prigimties išraiška, o tai, kas už jų slypi, rodo, kaip stipriai žmogus yra užsiangažavęs savajai būčiai. Ypač tada, kai dalykų priežasties tyrimas neatsiejamas nuo galutinio atsakymo paieškų, žmogaus protas pasiekia savo viršūnę ir atsiveria religijai. Religingumas yra aukščiausia žmogaus asmens išraiška, nes tai yra jo racionalios prigimties viršūnė. Jis plaukia iš pamatinio žmogiško tiesos siekimo ir tampa pagrindu laisvam ir asmeniškam Dievo ieškojimui’“ (Visuotinė audiencija (1983 spalio 19), 1–2 // Insegnamenti VI, 2 (1983) 814–815).
29 [Galilėjus] aiškiai paskelbė, kad dvi tiesos – tikėjimo ir mokslo – negali viena kitai prieštarauti. „‘Šventasis Raštas ir gamtos pasaulis kyla iš Dievo Žodžio. Pirmasis taip, kaip padiktuoja Šventoji Dvasia, antrasis – ištikimai vykdydamas Dievo įsakymus’, – rašė jis laiške tėvui Benedetto Castelli 1613 gruodžio 21 d. Ne ką kitą sako ir Vatikano II Susirinkimas, ir netgi panašiais žodžiais moko: ‘Visų disciplinų metodiniai tyrinėjimai, vykdomi (…) laikantis moralinių normų, niekuomet neprieštarauja tikėjimui, nes ir žemiški dalykai, ir tikėjimo sritis išplaukia iš to paties Dievo’ (Gaudium et spes, 36). Galilėjus savo moksliniuose tyrinėjimuose jautė Kūrėjo buvimą, kuris iš pačių jo dvasios gelmių skatindavo jį, perspėdavo ir ateidavo į pagalbą jo įžvalgoms“ (Jonas Paulius II. Kreipimasis į Popiežinę Mokslų akademiją (1979 lapkričio 10) // Insegnamenti, II, 2 (1979), 1111–1112).
30 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Apreiškimą „Dei Verbum“, 4.
31 Origenas. Contra Celsum, 3, 55 // SC 136, 130.
32 Dialogus cum Tryphone Iudeo, 8, 1 // PG 6, 492.
33 Stromata I, 18, 90, 1 // SC 30, 115.
34 Plg. Ibid., I, 16, 80, 5 // SC 30, 108.
35 Plg. Ibid., I, 5, 28, 1 // SC 30, 65.
36 Ibid., VI, 7, 55, 1–2 // PG 9, 277.
37 Ibid., I, 20, 100, 1 // SC 30, 124.
38 S. Augustinus. Confessiones, VI, 5, 7 // CCL 27, 77–78.
39 Plg. Ibid., VII, 9, 13–14 // CCL 27, 101–102.
40 De Praescriptione haereticorum, VII, 9 // SC 46, 98: „Quid ergo Athenis et Hierosolymis? Quid academiae et ecclesiae?“.
41 Plg. Katalikiško auklėjimo kongregacija. Instrukcija apie Bažnyčios Tėvų studijavimą ugdant kunigystę (1989 lapkričio 10), 25 // AAS 82 (1990), 617–618.
42 S. Anselmus. Proslogion, 1 // PL 158, 226.
43 S. Anselmus. Monologion, 64 // PL 158, 210.
44 Plg. Summa contra Gentiles, I, 7.
45 Plg. Summa theologiae, I, 1, 8 ad 2: „cum enim gratia non tollat naturam sed perficiat“.
46 Plg. Jonas Paulius II. Kreipimasis į IX Tarptautinio tomistų kongreso dalyvius (1990 rugsėjo 29) // Insegnamenti, XIII, 2 (1990), 770–771.
47 Apaštalinis laiškas „Lumen Ecclesiae“ (1974 lapkričio 20), 8 // AAS 66 (1974), 680.
48 Plg. I, 1, 6: „Praeterea, haec doctrina per studium acquiritui. Sapientia autem per infusionem habetur, unde inter septem dona Spiritus Sancti connumeratur“.
49 Ibid., II–II, 45, 1 ad 2.
50 Ibid., I–II, 109, 1 ad 1, atsikartoja gerai žinomame posakyje iš Ambrosiaster, In Prima Cor 12, 3 // PL 17, 258.
51 Leonas XIII. Enciklika „Aeterni patris“ (1879 rugpjūčio 4) // AAS 11 (1878–79), 109.
52 Paulius VI. Apaštalinis laiškas „Lumen Ecclesiae“ (1974 lapkričio 20), 8 // AAS 66 (1974), 683.
53 Enciklika „Redemptor hominis“ (1979 kovo 4), 15 // AAS 71 (1979), 286.
54 Plg. Pijus XII. Enciklika „Humani generis“ (1950 rugpjūčio 12) // AAS 42 (1950), 566.
55 Plg. Vatikano I Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Kristaus Bažnyčią „Pastor aeternus“ // DS 3070; Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią „Lumen gentium“, 25 c.
56 Plg. Konstantinopolio Sinodas. DS 403.
57 Plg. Toledo I Susirinkimas. DS 205; Bragos I Susirinkimas. DS 459–460; Sikstas V. Bulė „Coeli et terrae Creator“ (1586 sausio 5) // Bullarium Romanum 4/4, Roma 1747, 176–179; Urbonas VIII. Inscrutabilis Iudiciorum (1631 balandžio 1) // Bullarium Romanum 6/1, Roma 1758, 268–270.
58 Plg. Vienos Ekumeninis Susirinkimas. Dekretas „Fidei catholicae“, DS 902; Laterano V Ekumeninis Susirinkimas. Bulė „Apostoli regiminis“, DS 1440.
59 Plg. Theses a Ludovico Eugenio Bautain iussu sui Episcopi subscriptae (1840 rugsėjo 8), DS 2751–2756; Theses a Ludovico Eugenio Bautain ex mandato S. Cong. Episcoporum et Religiosorum subscriptae (1844 balandžio 26), DS 2765–2769.
60 Plg. Šventoji Indekso kongregacija. Dekretas „Theses contra Traditionalismum Augustini Bonnetty“ (1855 birželio 11), DS 2811–2814.
61 Plg. Pijus IX. Brevė „Eximiam tuam“ (1857 birželio 15), DS 2828–2831; Brevė „Gravissimas inter“ (1862 gruodžio 11), DS 2850–2861.
62 Plg. Šventoji Šv. Oficijos kongregacija. Dekretas „Errores ontologistarum“ (1861 rugsėjo 18), DS 2841–2847.
63 Vatikano I Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie katalikišką tikėjimą „Dei Filius“, II // DS 3004; ir Kanonas 2, 1: DS 3026.
64 Ibid., IV: DS 3015, cituojama: Vatikano II Susirinkimas. Pastoralinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes“, 59.
65 Vatikano I Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie katalikišką tikėjimą „Dei Filius“, IV // DS 3017.
66 Plg. Enciklika „Pascendi dominici gregis“ (1907 rugsėjo 8) // AAS 40 (1907), 596–597.
67 Plg. Pijus XI. Enciklika „Divini Redemptoris“ (1937 kovo 19) // AAS 29 (1937), 65–106.
68 Enciklika „Humani generis“ (1950 rugpjūčio 12) // AAS 42 (1950), 562–563.
69 Ibid., loc. cit., 563–564.
70 Plg. Jonas Paulius II. Apaštalinė konstitucija „Pastor bonus“ (1988 birželio 28), Str. 48–49 // AAS 80 (1988), 873; Tikėjimo mokslo kongregacija. Instrukcija apie bažnytinį teologo pašaukimą „Domum veritatis“ (1990 gegužės 24), 18 // AAS 82 (1990), 1558.
71 Plg. Instrukcija dėl tam tikrų „išlaisvinimo teologijos“ aspektų „Libertatis nuntius“ (1984 rugpjūčio 6), VII–X // AAS 76 (1984), 890–903.
72 Vatikano I Susirinkimas pasmerkė šią klaidą žodžiais, aiškumu nenusileidžiančiais autoritetingumui, tvirtindamas, viena vertus, kad „dėl šio tikėjimo(…), Katalikų Bažnyčia išpažįsta, jog tai yra antgamtinė dorybė, kurios dėka, dieviškam įkvėpimui veikiant ir malonei padedant, mes tikime, jog Dievo apreikšti dalykai yra tiesa, ne dėl vidinės dalykų tiesos, suvokiamos prigimtinio proto šviesa, bet dėl juos apreiškiančio Dievo autoriteto, kuris negali nei klaidinti, nei būti suklaidintas“ (Dogminė konstitucija „Dei Filius“, III // DS 3008 ir Kanonas 3, 2 // DS 3032). Kita vertus, Susirinkimas paskelbė, kad protas niekada „neįstengia perprasti [šių slėpinių] taip, kaip tų tiesų, kurios yra jo tikrasis objektas“ (Ibid., IV // DS 3016). Paskui jis padarė praktinę išvadą: „Tikintieji krikščionys ne tik neturi teisės ginti teisėtomis mokslinėmis išvadomis save laikančias nuomones, kurios prieštarauja tikėjimo doktrinai, ypač jeigu jas pasmerkė Bažnyčia, bet ir yra griežtai įpareigoti laikyti jas klaidomis, nė iš tolo neprimenančiomis tiesos“ (Ibid., IV // DS 3018).
73 Plg. Dei Verbum, 9–10.
74 Ibid., 10.
75 Ibid., 21.
76 Plg. Ibid., 10.
77 Plg. Enciklika „Humani generis“ (1950 rugpjūčio 12) // AAS 42 (1950), 565–567; 571–573.
78 Plg. Enciklika „Aeterni patris“ (1879 rugpjūčio 4) // AAS 11 (1878–1879), 97–115.
79 Ibid., loc. cit., 109.
80 Plg. Gaudium et spes, 14–15.
81 Plg. Ibid., 20–21.
82 Ibid., 22; plg. Jonas Paulius II. Enciklika „Redemptor hominis“ (1979 kovo 4), 8 // AAS 71 (1979), 271–272.
83 Dekretas apie kunigų ruošimą „Optatam totius“, 15.
84 Plg. Apaštalinė konstitucija „Sapientia christiana“ (1979 balandžio 15), str. 79–80 // AAS 71 (1979), 495–496; Posinodinis apaštalinis paraginimas „Pastores dabo vobis“ (1992 kovo 25), 52 // AAS 84 (1992), 750–751. Plg. įvairius pasisakymus apie šv. Tomo filosofiją: Kreipimasis į Popiežiškąjį Universitetą „Angelicum“ (1979 lapkričio 17) // Insegnamenti II, 2 (1979), 1177–1189; Kreipimasis į VIII Tarptautinio tomistų kongreso dalyvius (1980 rugsėjo 13) // Insegnamenti III, 2 (1980), 604–615; Kreipimasis į Tarptautinio šv. Tomo draugijos kongreso, skirto šv. Tomo mokymui apie sielą, dalyvius (1986 sausio 4) // Insegnamenti IX, 1 (1986), 18–24. Taip pat: Šventoji Katalikiško auklėjimo kongregacija. Ratio fundamentalis institutionis sacerdotalis (1970 sausio 6), 70–75 // AAS 62 (1970), 366–368; Dekretas „Sacra theologia“ (1972 sausio 20) // AAS 64 (1972), 583–586.
85 Plg. Pastoralinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes“, 57; 62.
86 Plg. Ibid., 44.
87 Plg. Laterano V Ekumeninis Susirinkimas. Bulė „Apostolici regimini sollicitudo“, Sesija VIII // Conciliorum oecumenicorum decreta, 1991, 605–606.
88 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Apreiškimą „Dei Verbum“, 10.
89 S. Thomas Aquinas. Summa theologiae, II–II, 5, 3 ad 2.
90 „Ieškojimas sąlygų, kuriomis žmogus savo iniciatyva iškelia pirmąjį pamatinį klausimą apie gyvenimo prasmę, tikslas, kurį jis trokšta suteikti tam gyvenimui, ir tai, kas jo laukia po mirties, sudaro būtiną įžangą fundamentinei teologijai, idant ir šiandien tikėjimas galėtų pilnutinai parodyti kelią protui, nuoširdžiai ieškančiam tiesos“ (Jonas Paulius II. Laiškas Tarptautinio fundamentinės teologijos kongreso, skirto „Dei Filius“ 125-osioms metinėms, dalyviams (1995 rugsėjo 30), 4 // L’Osservatore Romano, 1995 spalio 3, 8.
91 Ibid.
92 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoralinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes“, 15; Dekretas apie Bažnyčios misijų veiklą „Ad gentes“, 22.
93 S. Thomas Aquinas. De caelo, 1, 22.
94 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoralinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes“, 53–59.
95 S. Augustinus. De praedestinatione sanctorum, 2, 5 // PL 44, 963.
96 Idem, De fide, Spe et caritate, 7 // CCL 64, 61.
97 Plg. Chalkedono Visuotinis Susirinkimas. Symbolum, Definitio // DS 302.
98 Plg. Redemptor hominis, 15.
99 Plg., pvz., S. Thomas Aquinas. Summa theologiae, I, 16, 1; S. Bonaventura, Coll. In Hex, 3, 8, 1.
100 Gaudium et spes, 15.
101 Plg. Jonas Paulius II. Enciklika „Veritatis splendor“ (1993 rugpjūčio 6), 57–61 // AAS 85 (1993), 1179–1182.
102 Plg. Dei Filius, IV.
103 Plg. Laterano IV Susirinkimas. De errore abbatis Ioachim, II // DS 806.
104 Plg. Dei Verbum, 24; Optatum totius, 16.
105 Plg. Jonas Paulius II. Enciklika „Evangelium vitae“ (1995 kovo 25), 69 // AAS 87 (1995), 481.
106 Tą patį norėjau pasakyti savo pirmojoje Enciklikoje kalbėdamas apie ištrauką iš šv. Jono Evangelijos: „Pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (8, 32): „Tuose žodžiuose slypi pagrindinis reikalavimas, o taip pat ir perspėjimas. Tai reikalavimas sąžiningai priimti tiesą – kaip tikrosios laisvės sąlygą. Kartu tai perspėjimas saugotis bet kurios tariamos laisvės, paviršutiniškai ir vienašališkai suprastos, neįsigilinant į visą tiesą apie žmogų ir apie pasaulį. Todėl Kristus ir šiandien, po dviejų tūkstančių metų, atsistoja tarp mūsų kaip Tasai, kuris atneša žmogui laisvę, besiremiančią tiesa, kuris išlaisvina žmogų nuo to, kas tą laisvę apriboja, sumažina ir laužo iš pat šaknų žmogaus dvasioje, jo širdyje, jo sąžinėje“ (Redemptor hominis, 12).
107 Kalba atidarant Susirinkimą (1962 spalio 11) // AAS 54 (1962), 792.
108 Instrukcija apie bažnytinį teologo pašaukimą, 7–8.
109 Enciklikoje Dominum et vivificantem apie Jn 16, 12–13 ištrauką rašiau: „Anais žodžiais Jėzus rodo Parakletą, tiesos Dvasią, kaip tą, kuri ‘mokys’ ir ‘primins’, kaip tą, kuri ‘liudys’. Dabar jis sako: ‘Ji jus įves į visišką tiesą’. Šie žodžiai ‘įvesti į visišką tiesą’ ryšium su tuo, ko apaštalai ‘negali dabar suvokti’, tiesiog siejasi su Kristaus pažeminimu, kančia ir mirtimi ant kryžiaus, kuris jau artėjo, buvo čia pat, kai buvo tariami šitie žodžiai. Tačiau bus aišku, kad žodžiai ‘įvesti į visišką tiesą’ liečia ne tik Kryžiaus nesuprantamumą (Scandalum Crucis), bet ir visa, ką Kristus ‘darė ir mokė’ (Apd 1, 1). Iš tikrųjų visa Kristaus paslaptis reikalauja tikėjimo, nes tik tikėjimas gali žmogui atverti apreikštų paslapčių tikrovę. ‘Įvesti į tiesą’ išsipildo tikėjimu ir per tikėjimą. Tai – tiesos Dvasios veikimas ir jos veiklos vaisius žmoguje. Čia Šventoji Dvasia turi būti vyriausiasis žmogaus vadovas ir žmogaus proto šviesa“ (6 // AAS 78 (1986), 815–816).
110 Plg. Dei Verbum, 13.
111 Plg. Popiežinė Biblijos Komisija. Instrukcija apie Evangelijų istorinę tiesą (1964 balandžio 21) // AAS 56 (1964), 713.
112 „Aišku, kad Bažnyčia negali būti pririšta prie jokios trumpalaikės filosofinės sistemos: tos sąvokos ir terminai, kuriuos amžių būvyje bendromis jėgomis suformulavo katalikų mokytojai, norėdami šiek tiek pažinti ir suprasti dogmą, tikrai nesiremia tokiu netvirtu pagrindu. Jie remiasi principais ir sąvokomis, išvestais iš teisingo kūrinijos pažinimo. Dedukcijos procese šis žinojimas tarsi žvaigždė apšvietė žmogaus protą per Bažnyčią. Todėl nenuostabu, kad kai kurias iš tų sąvokų Visuotiniai Susirinkimai ne tik perėmė, bet ir taip aprobavo, kad nevalia nuo jų nukrypti“ (Humani generis, 566–567; plg. Tarptautinė Teologinė Komisija. Interpretationis problema (1989 spalis) // Enchir. Vatic. 11, 2717–2811).
113 „Dogminių formulių reikšmė Bažnyčioje visada išlieka teisinga ir pastovi, net ir tokiais atvejais, kada jos išsamiau paaiškinamos arba patobulinamos. Todėl tikintysis turėtų vengti nuomonės, jog, pirma, dogminės formulės (arba kuri nors jų kategorija) negali išreikšti galutinės tiesos, o tik pasiūlyti kintamas apytikres jos formuluotes, kurios ją kažkiek iškraipo arba pakeičia“ (Tikėjimo Mokslo kongregacija. Deklaracija katalikiškai doktrinai apie Bažnyčią apginti „Mysterium ecclesiae“ (1973 birželio 24), 5 // AAS 65 (1973), 403).
114 Plg. Šventoji Šv. Oficijos kongregacija. Dekretas „Lamentabili“ (1907 liepos 3), 26 // AAS 40 (1907), 473.
115 Plg. Kreipimasis į Popiežinį „Angelicum“ universitetą, 6.
116 Veritatis splendor, 32.
117 Plg. Jonas Paulius II. Apaštalinis paraginimas „Catechesi tradendae“ (1979 spalio 16), 30 // AAS 71 (1979), 1302–1303; Instrukcija apie bažnytinį teologo pašaukimą, 7.
118 Plg. Catechesi tradendae, 30.
119 Plg. Ibid., 22.
120 Plg. Ibid., 7.
121 Plg. Ibid., 59.
122 Dei Filius, IV.
123 „Todėl niekas teneskleidžia teologijos kaip savo asmeninių pažiūrų rinkinio, bet teįsisąmonina, kad reikia pasilikti ypatingoje vienybėje su tąja misija tiesos, už kurią yra atsakinga Bažnyčia“ (Redemptor hominis, 19).
124 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Religinės laisvės deklaracija „Dignitatis humanae“, 1–3.
125 Plg. Apaštalinis paraginimas „Evangelii nuntiandi“ (1975 gruodžio 8), 20 // AAS 68 (1976), 18–19.
126 Gaudium et spes, 92.
127 Plg. Ibid., 10.
128 S. Bonaventura. Itinerarium mentis in Deum, Prologus, 4 // Opera omnia, Florencija, 1891, t. V, 296.
129 Plg. Optatam totius, 15.
130 Plg. Jonas Paulius II. Apaštalinė konstitucija „Sapientia christiana“, (1979 balandžio 15), str. 67–68 // AAS 71 (1979), 491–492.
131 Jonas Paulius II. 1997 birželio 8, Kalba Krokuvos Universitete 600-ųjų Jogailos Universiteto metinių proga, 4: L’Osservatore Romano, 1997 birželio 9–10, 12.
132 „he noera tés pīsteos trapeza“ (Pseudo-Epifanijus, Homilija Švč. Dievo Motinos garbei // PG 43, 493.


Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal leidinį:
Popiežius Jonas Paulius II. Enciklika FIDES ET RATIO Katalikų Bažnyčios vyskupams apie tikėjimo ir proto santykį. – Aidai, Vilnius, 2000.

Už galimybę šį tekstą paskelbti internete dėkojame Vokietijos katalikų fondui Kirche in Not.