POPIEŽIUS JONAS PAULIUS II
 

ENCIKLIKA

EVANGELIUM VITAE

VYSKUPAMS,
KUNIGAMS IR DIAKONAMS,
VIENUOLIAMS IR VIENUOLĖMS,
KRISTŲ TIKINTIEMS PASAULIEČIAMS
IR
VISIEMS GEROS VALIOS ŽMONĖMS

APIE ŽMOGAUS GYVYBĖS VERTĘ
BEI NELIEČIAMUMĄ
 

1995 kovo 25


Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal leidinį:
Popiežius Jonas Paulius II. Enciklika EVANGELIUM VITAE. Vyskupams, kunigams ir diakonams, vienuoliams ir vienuolėms, Kristų tikintiems pasauliečiams ir visiems geros valios žmonėms apie žmogaus gyvybės vertę bei neliečiamumą. - Aidai, Vilnius, 1995.

Už galimybę šį tekstą paskelbti internete dėkojame Vokietijos katalikų fondui Kirche in Not.


T U R I N Y S

ĮŽANGA [1-6]

I SKYRIUS [7-28]
TAVO BROLIO KRAUJAS ŠAUKIASI Į MANE IŠ ŽEMĖS
Šiandieniai pavojai žmogaus gyvybei II SKYRIUS [29-51]
ATĖJAU, KAD JIE TURĖTŲ GYVENIMĄ
Krikščionybės žinia apie gyvybę III SKYRIUS [52-77]
NEŽUDYK
Šventasis Dievo įstatymas IV SKYRIUS [78-101]
PADAREI TAI MAN
Už naują žmogaus gyvybės kultūrą PABAIGA [102-105]
  • „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule“ (Apr 12, 1): Marijos ir Bažnyčios motinystė [103]
  • „Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį“ (Apr 12, 4): gyvybei gresiančios pikto jėgos [104]
  • „Ir nebebus mirties“ (Apr 21, 4): Prisikėlimo spindesys [105]
  • NUORODOS


    ĮŽANGA
     

    1. GYVYBĖS EVANGELIJA yra Jėzaus žinios šerdyje. Bažnyčios su meile priimama diena iš dienos, ji turi būti skelbiama be baimės ir ištikimai kaip „geroji naujiena“ visų amžių ir kultūrų žmonėms.

    Išganymo aušroje Kūdikio gimimas skelbiamas kaip džiaugsminga naujiena: „Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jims gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2,10-11). Šio „didžio džiaugsmo“ šaltinis yra Išganytojo gimimas; tačiau kartu Kalėdos atskleidžia visą kiekvieno žmogaus gimties reikšmę, todėl džiaugsmas, lydintis Mesijo gimimą, laikomas džiaugsmo dėl kiekvieno kūdikio gimimo pasauliui pamatu ir išsipildymu (plg. Jn 16,21).

    Atskleisdamas savo atpirkimo misijos esmę, Jėzus sako: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10). Iš tikrųjų jis kalba apie „naują“ ir „amžiną“ gyvenimą, sukuriamą komunijos su Tėvu, kuriai kiekvieną žmogų laisvai kviečia Sūnus Šventosios Dvasios galia. Kaip tik šiame „gyvenime“ visi žmogaus gyvenimo atžvilgiai bei tarpsniai pasiekia tikrą reikšmę.
     

    Nelygstama žmogaus asmens vertė

    2. Žmogus pašauktas gyvenimo pilnybei, kuri toli pranoksta jo žmogiškosios egzistencijos ribas, nes toji pilnybė – tai dalyvavimas pačiame Dievo gyvenime. Tokio antgamtinio pašaukimo didingumas atskleidžia žmogaus gyvybės didybę ir neįkainojamą vertę net laikinuoju jos metu. Iš tikrųjų gyvenimas laike – tai viso vieningo žmogiškosios egzistencijos proceso pamatinė sąlyga, pradinis etapas ir sudėtinė dalis. Tai procesas, kurį netikėtai ir ne dėl žmogaus nuopelnų nušviečia pažadas ir atnaujina dieviškojo gyvenimo, visiškai įvyksiančio amžinybėje, dovana. (plg. 1 Jn 3, 1-2). Drauge kaip tik šis antgamtinis pašaukimas nušviečia kiekvieno individualaus žemiškojo gyvenimo santykinį pobūdį. Gyvenimas žemėje pagaliau yra ne „galutinė”, bet „artimiausia“ tikrovė; net kaip tokia ji išlieka mums patikėtąja „šventąja tikrove”, kurią reikia atsakingai sergėti ir tobulinti meile bei atsidavimu Dievui ir savo broliams bei seserims.

    Bažnyčia žino, kad ši gyvybės Evangelija, kurią ji gavo iš savo Viešpaties [1], giliu ir įtikinamu aidu atsiliepia kiekvieno asmens – ir tikinčio, ir netikinčio – širdyje, nes ji nuostabiai įgyvendina visus širdies lūkesčius, drauge juos be galo pranokdama. Net sunkumų ir netikrumo apsuptas kiekvienas, nuoširdžiai atviras tiesai ir gerumui, proto šviesos ir paslaptingo malonės veikimo dėka gali atpažinti prigimtiniuose, širdyse įrašytuose įstatymuose (plg. Rom 2,14-15) šventą žmogaus gyvenimo vertę nuo jo pradžios iki pabaigos ir gali patvirtinti kiekvienos žmogiškosios būtybės teisę į aukščiausią pagarbą šiai pamatinei gėrybei. Visos žmonių bendrijos ir pati politinė bendrija grindžiamos šios teisės pripažinimu.

    Tikintieji Kristų turi ypatingu būdu ginti ir plėtoti šią teisę, nes jiems žinoma nuostabi tiesa, priminta Vatikano II Susirinkime: „Juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi“ [2]. Šis išganingas įvykis žmonijai atskleidžia ne tik begalinę meilę Dievo, kuris „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3,16), bet ir nelygstamą kiekvieno žmogaus asmens vertę.

    Bažnyčia, uoliai svarstydama Atpirkimo slėpinį, su vis nauja nuostaba pripažįsta šią vertybę [3]. Ji jaučia esanti pašaukta visų laikų žmonėms skelbti šią „evangeliją”, nenugalimos vilties ir tikro džiaugsmo šaltinį visais istorijos etapais. Dievo meilės žmogui Evangelija, asmens orumo Evangelija ir gyvybės Evangelija – tai viena, nedaloma Evangelija.

    Dėl šios priežasties žmogus – gyvas žmogus – yra Bažnyčios pradinis ir pamatinis kelias [4].
     

    Nauji pavojai žmogaus gyvybei

    3. Kaip tik dėl kūnu tapusio Dievo Žodžio slėpinio (plg. Jn 1,14) kiekvienas žmogus patikėtas motiniškai Bažnyčios globai. Todėl bet kokia grėsmė žmogaus orumui ir gyvybei turi būtinai atsiliepti pačioje Bažnyčios širdyje; ji neišvengiamai paveikia pačią jos tikėjimo atperkamuoju Dievo Sūnaus Įsikūnijimu šerdį ir skatina imtis savo misijos – eiti skelbti Gyvybės Evangeliją visam pasauliui, visai kūrinijai (plg. Mk 16,15).

    Šiandien šis skelbimas dar būtinesnis, nes nepaprastai išaugo ir sustiprėjo grėsmė individų bei tautų gyvybei, labiausiai ten, kur gyvybė silpna ir beginklė. Šalia senųjų rykščių, tokių kaip skurdas, badas, epidemijos, smurtas ir karas, nerimą keliančiais mastais randasi naujų pavojų.

    Vatikano II Susirinkimas dokumentuose, nemažiau svarbiuose ir šiomis dienomis, griežtai pasmerkė daugelį nusikaltimų ir pasikėsinimų prieš žmogaus gyvybę. Po trisdešimties metų su ta pačia įtaiga cituodamas Susirinkimo žodžius, aš kartoju šį pasmerkimą visos Bažnyčios vardu ir esu tikras, kad išreiškiu visų grynos sąžinės žmonių nuoširdžius jausmus: „Be to, kas tik nukreipta prieš pačią gyvybę, kaip antai bet kokia žmogžudystė, genocidas, abortas, eutanazija ir apgalvota savižudybė; kas tik pažeidžia asmens neliečiamumą, kaip žalojimas, kūno ar dvasios kankinimas, bandymai pavergti pačią sielą; kas tik prieštarauja žmogaus orumui, kaip nežmoniškos gyvenimo sąlygos, savavališkas kalinimas, trėmimas, vergija, prostitucija, prekiavimas moterimis ir jaunuoliais; taip pat žeminančios darbo sąlygos, kuomet su darbininkais elgiamasi kaip su grynais pelnymosi įrankiais, o ne kaip su laisvais ir atsakingais asmenimis, – visi šie ir panašūs dalykai yra gėdingi. Jie nuodija žmogiškąją civilizaciją, ir labiau pažemina tai darančiuosius negu skriaudžiamuosius. Jie taip pat skaudžiausiai pažeidžia Kūrėjo garbę“ [5].

    4. Nelaimei, ši nerimą kelianti padėtis toli gražu nenyksta, o tik dar labiau plečiasi: mokslo ir technologijos pažangai atsiveria naujos perspektyvos, o su jomis – ir naujos kėsinimosi į žmogaus orumą formos. Tuo pačiu metu vystosi ir įsigali naujas kultūrinis klimatas, suteikiantis nusikaltimams prieš gyvybę naują – ir, jei tai įmanoma, – dar nedoresnį pavidalą, o tai kelia dar gilesnį susirūpinimą: plačios viešosios nuomonės sritys pateisina tam tikrus nusikaltimus prieš gyvybę individualios laisvės teisių vardan, ir šiuo pagrindu pretenduoja ne tik būti atleistos nuo bausmės, bet dargi gauti valstybės leidimą, kad tokie veiksmai būtų atliekami visiškai laisvai, maža to, laisvai padedant sveikatos apsaugos sistemoms.

    Visa tai iš esmės keičia būdą, kuriuo žvelgiama į gyvybę ir žmonių santykius. Faktas, kad daugelio šalių įstatymų leidėjai, gal net nutoldami nuo pagrindinių savo šalių konstitucijų principų, nutarė nebausti šių gyvybei prieštaraujančių veiksmų ir net visiškai juos įteisinti, yra ir nerimą keliantis simptomas, ir reikšminga rimto moralės nuosmukio priežastis. Pasirinkimai, anksčiau vieningai laikyti nusikaltimais ir bendro moralės jausmo atmesti, palengva tampa socialiai priimtini. Net tam tikrose medicinos srityse, dėl savo pašaukimo skirtose ginti žmogaus gyvybę ir ja rūpintis, vis dažniau regimas noras imtis prieš žmogų nukreiptų veiksmų. Šitaip pati medikų profesija iškreipia savo esmę, ima sau prieštarauti ir žeminti savo atstovų orumą. Tokiame kultūros ir įstatymų kontekste rimtos demografinės, socialinės bei šeimos problemos, slegiančios daugelį pasaulio tautų ir reikalaujančios atsakingo bei paveikaus tautinių ir tarptautinių veiksnių dėmesio, atveriamos klaidingiems ir apgaulingiems sprendimams, prieštaraujantiems tiesai ir asmens bei tautų labui.

    Galutinis rezultatas tragiškas: nepaprastai liūdina ir nerimą kelia ne tik tai, kad sunaikinama tiek daug dar negimusių arba gyvenimą bebaigiančių žmonių gyvybių, bet ir tai, kad pati sąmonė, aptemdyta taip išplitusių sąlygotumų, kalbant apie pamatinę žmogaus gyvenimo vertę vis sunkiau skiria blogį nuo gėrio.
     

    Komunijoje su viso pasaulio vyskupais

    5. 1991 m. balandžio 4-7 d. Romoje vykusi Nepaprastoji kardinolų konsistorija buvo skirta žmogaus gyvybei mūsų dienomis kylančios grėsmės problemai. Nuodugniai ir smulkiai apsvarsčius problemą bei reikalavimus, kuriuos ji kelia visai žmonių šeimai ir konkrečiai krikščioniškajai bendruomenei, kardinolai vienbalsiai paprašė manęs Petro įpėdinio autoritetu iš naujo patvirtinti žmogaus gyvybės vertę ir jos neliečiamumą, turint galvoje nūdienos aplinkybes ir tykančius pavojus.

    Atsiliepdamas į šį pageidavimą, per 1991 metų Sekmines parašiau asmeniškus laiškus visiems savo Broliams Vyskupams, kuriame vyskupiškojo kolegialumo dvasia prašiau jų padėti man savo bendradarbiavimu rengiant ypatingą dokumentą [6]. Esu didžiai dėkingas visiems vyskupams, kurie man atsakė ir pateikė vertingų faktų, pasiūlymų bei patarimų. Šitaip elgdamiesi jie paliudijo savo vieningą troškimą dalyvauti mokomojoje ir pastoracinėje Bažnyčios misijoje Gyvybės Evangelijos atžvilgiu.

    Tame pačiame laiške, parašytame tuoj atšventus enciklikos Rerum novarum pasirodymo šimtmetį, aš atkreipiu visų dėmesį į šią stebinančią analogiją: „Kaip prieš šimtą metų, kai buvo paminėtos dirbančiųjų klasių pamatinės teisės, ir Bažnyčia labai drąsiai stojo jų ginti, skelbdama švenčiausias darbininko asmens teises, taip ir dabar, kai paminama kitos asmenų kategorijos pamatinė teisė į gyvybę, Bažnyčia jaučiasi privalanti su tokia pat drąsa užsistoti tuos, kurie neturi balso. Jos balsas visada yra evangeliškas šauksmas, ginantis pasaulio vargšus, tuos, kuriems grasinama, kurie niekinami, ir kurių žmogaus teisės pažeidžiamos“ [7].

    Šiandien paminama didelės daugybės silpnų ir beginklių žmogiškųjų būtybių, ypač negimusių kūdikių, pamatinė teisė į gyvybę. Praeito šimtmečio pabaigoje Bažnyčia negalėjo tylėti apie anų laikų neteisybes, juo labiau ji negali tylėti dabar, kai, nelaimei, dar nenugalėtas praeities socialines neteisybes daugelyje pasaulio kraštų papildo baisesnio pavidalo neteisybė ir priespauda, nors jos ir pristatomos kaip pažangos elementai, vedantys naujosios pasaulio tvarkos link.

    Todėl ši enciklika, visų pasaulio šalių episkopatų bendro darbo vaisius, turėtų būti dar vienas tikslus bei ryžtingas žmogaus gyvybės vertės bei jos neliečiamumo patvirtinimas ir kartu įtaigus kreipimasis į visus ir kiekvieną Dievo vardu, raginantis gerbti, saugoti ir mylėti gyvybę, bet kokią žmogaus gyvybę, ir tarnauti jai. Tik šia kryptimi eidami rasite teisingumą, vystymąsi, tikrą laisvę, taiką ir laimę.

    Tepasiekia šie žodžiai visus Bažnyčios sūnus ir dukras. Tepasiekia jie visus geros valios žmones, kuriems rūpi kiekvieno vyro ir moters gerovė ir visos visuomenės likimas.

    6. Gilioje komunijoje su visais tikėjimo broliais ir seserimis, įkvėptas nuoširdaus draugiškumo visiems, dar kartą trokštu apsvarstyti ir skelbti Gyvybės Evangeliją – spindėjimą tiesos, apšviečiančios sąžinę, skaidrią šviesą, pagydančią aptemusį žvilgsnį, nenykstantį ištikimybės bei pastovumo šaltinį tiems, kas savo kelyje susiduria su vis naujais iššūkiais.

    Prisimindamas Šeimos metų sukeltą stiprų išgyvenimą, tarsi baigdamas Laišką, kurį rašiau „kiekvienai atskirai šeimai visose pasaulio šalyse“ [8], su nauju pasitikėjimu žvelgiu į kiekvieną šeimą ir meldžiuosi, kad visais lygiais vėl atsirastų ir sustiprėtų visuotinis įsipareigojimas remti šeimą, kad ir šiandien, – nepaisant tokios daugybės supančių sunkumų ir rimtų pavojų, – šeima išliktų „gyvybės šventovė“ [9], kaip numatyta Dievo plane.

    Kuo įtaigiausiai kreipiuosi į visus Bažnyčios narius, gyvybės tautą, stojančią už gyvybę, kad visi drauge galėtume pasiūlyti mūsų pasauliui naujus vilties ženklus ir dirbtume ugdydami teisingumo ir solidarumo augimą, idant įsitvirtintų nauja žmogaus gyvybės kultūra, skirta kurti autentiškos tiesos ir meilės civilizacijai.
     

    I SKYRIUS

    TAVO BROLIO KRAUJAS ŠAUKIASI Į MANE IŠ ŽEMĖS
    Šiandieniai pavojai žmogaus gyvybei
     

    „Kainas pakilo prieš savo brolį ir jį užmušė“ (Pr 4,8): smurto prieš gyvybę šaknys

    7. „Juk Dievas nepadarė mirties ir nesigėri gyvųjų žuvimu. Nes jis sutvėrė visa, kad būtų... Nes Dievas sutvėrė žmogų, kad būtų nemirštamas, ir padarė jį pagal savo panašumo paveikslą. Bet velnio pavydu mirtis įėjo į pasaulį, jį gi sekioja tie, kurie yra jo šalininkai“ (Išm 1,13-14; 2,23-24).

    Gyvybės Evangelija, paskelbta pradžioje, kai žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą pilnutiniam ir tobulam gyvenimui (plg. Pr 2,7; Išm 9,2-3), supriešinama su skaudžiu išgyvenimu mirties, įėjusios į pasaulį ir užklėtusios beprasmybės šešėliu visą žmogaus egzistenciją. Mirtis įėjo į pasaulį dėl velnio pavydo (plg. Pr 3,1.4-5) ir dėl mūsų pirmųjų tėvų nuodėmės (plg. Pr 2,17; 3,17-19). Mirtis įėjo smurto pavidalu, Kainui nužudžius savo brolį Abelį: „Pasiekus lauką, Kainas pakilo prieš savo brolį ir jį užmušė“ (Pr 4,8).

    Pirmoji žmogžudystė ypač iškalbingai aprašoma viename Pradžios knygos puslapyje, kuris įgauna universalią reikšmę: tai puslapis, kas dieną su nepermaldaujamu ir žeminančiu pastovumu perrašomas žmonijos istorijos knygoje.

    Perskaitykime kartu šį Biblijos pasakojimą, kuris, tegu archajiškas ir be galo paprastas, gali mus daug ko pamokyti.

    „Abelis tapo aviganiu, o Kainas žemdirbiu. Laikui bėgant, Kainas aukojo Viešpačiui žemės derliaus atnašą, o Abelis savo ruožtu aukojo rinktines savo kaimenės pirmienas. Viešpats maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą, bet į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė. Todėl Kainas buvo labai piktas ir prislėgtas. Viešpats užkalbino Kainą: „Dėl ko tau taip pikta? Kodėl esi taip prislėgtas? Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gero nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti.”

    Kainas tarė savo broliui Abeliui: „Išeikime į lauką...“ Pasiekus lauką, Kainas pakilo prieš savo brolį ir jį užmušė. Tuomet Viešpats paklausė Kainą: „Kurgi tavo brolis Abelis?“ „Nežinau. Argi aš esu savo brolio sargas?” – jis atsakė. O Viešpats jam tarė: „Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi į mane iš žemės. Todėl būk prakeiktas toli nuo žemės, kuri atvėrė savo burną priimti tavo brolio kraują iš tavo rankos. Kai tu dirbsi žemę, ji nebeduos tau daugiau savo derliaus. Tu būsi bėglys ir klajūnas žemėje.” Kainas atsakė Viešpačiui: „Per daug didelė man bausmė, jos pakelti negaliu. Šiandien išvarei mane nuo žemės, aš turiu slėptis nuo tavo veido ir tapti bėgliu bei klajūnu žemėje, – kas tik mane sutiks, galės mane užmušti.” Tuomet Viešpats jam tarė: „Taip nebus. Jei kas užmuštų Kainą, už Kainą bus atkeršyta septynis kartus.“ Ir Viešpats paženklino Kainą žyme, kad kas nors, jį užtikęs, neužmuštų. Po to Kainas paliko Viešpaties artumą ir apsigyveno Nodo krašte, į rytus nuo Edeno“ (Pr 4, 2-16).

    8. Kainas buvo „labai piktas ir prislėgtas”, nes „Viešpats maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą“ (Pr 4, 4-5). Biblijos tekstas neatskleidžia priežasties, dėl kurios Dievas Abelio atnašą vertina labiau negu Kaino. Tačiau jame aiškiai rodoma, kad Dievas, tegu ir pasirinkdamas Abelio dovanas, nenustoja bendravęs su Kainu. Jis subara Kainą, primindamas jam jo laisvę blogio akivaizdoje: žmogus jokiu būdu nėra iš anksto pasmerktas blogiui. Aišku, kad jį, kaip Adomą, gundo piktavalė galia nuodėmės, it laukinis žvėris tykančios prie jo širdies durų, pasirengusios pulti savo auką. Tačiau Kainas nuodėmės akivaizdoje lieka laisvas. Jis gali ir privalo ją nugalėti: „Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti“ (Pr 4, 7).

    Viešpaties įspėjimą užgožia pavydas ir pyktis; dėl to Kainas pakyla prieš savo brolį ir jį užmuša. Katalikų Bažnyčios katekizme skaitome: „Kaino įvykdytos jo brolio Abelio žmogžudystės aprašymu Šventasis Raštas atskleidžia pykčio ir pavydo egzistavimą žmoguje – pirmapradės nuodėmės, nuo pat žmogaus istorijos pradžios, padarinius. Žmogus tapo kito žmogaus priešu“ [10].

    Brolis užmuša brolį. Kiekvienas nužudymas, kaip ir pirmoji brolžudystė, pažeidžia „dvasinę“ giminystę, jungiančią žmoniją į vieną didelę šeimą [11], kurioje visi dalijamės ta pačia pamatine gėrybe: vienodu asmens orumu. Neretai pažeidžiama ir „kūno bei kraujo“ giminystė: pvz., tada, kai grėsmė gyvybei kyla tėvų ir vaikų santykiuose, kaip kad būna abortų atveju, arba kai platesniame šeimos ar giminės kontekste skatinama ar vykdoma eutanazija.

    Kiekvieno smurtinio veiksmo prieš savo artimą šaknyse esama pasidavimo „logikai“ to piktojo, kuris „nuo pat pradžios buvo galvažudys“ (Jn 8, 44). Apaštalas Jonas mums primena: „Tokia yra žinia, kurią girdėjote nuo pradžios: mes turime mylėti vieni kitus. Ne kaip Kainas, kuris buvo iš piktojo ir nužudė savo brolį“ (1 Jn 3, 11-12). Tad pačiame istorijos apyaušryje Kaino įvykdyta brolžudystė yra liūdnas įrodymas to, kad blogis plinta stulbinančiu greičiu: žmogaus sukilimą prieš Dievą žemės rojuje lydi mirtina žmogaus kova su kitu žmogumi.

    Po nusikaltimo Dievas įsikiša, atkeršydamas už nužudytąjį. Užuot apgailestavęs ir atsiprašęs Dievo, klausiančio apie Abelio likimą, Kainas arogantiškai vengia atsakyti: „Nežinau. Argi aš esu savo brolio sargas?” (Pr 4, 9). „Nežinau.“ Kainas mėgina melu pridengti nusikaltimą. Taip buvo ir tebėra, kai visokių rūšių ideologijos bando pateisinti ir užmaskuoti žvėriškiausius nusikaltimus prieš žmones. „Argi aš esu savo brolio sargas?”: Kainas nenori galvoti apie savo brolį ir atsisako prisiimti atsakomybę, kurią kiekvienas asmuo turi kitų atžvilgiu. Negalime nepagalvoti apie dabarties žmonių polinkį atsisakyti atsakomybės už savo brolius ir seseris. Šio polinkio požymiai yra solidarumo su silpniausiais visuomenės nariais – seneliais, negalios ištiktaisiais, emigrantais, vaikais, – stoka bei abejingumas, neretai pasireiškiantis pasaulio tautų santykiuose net tada, kai kalbama apie pagrindines vertybes, tokias kaip išlikimas, laisvė ir taika.

    9. Tačiau Dievas negali nenubausti už nusikaltimą: ant žemės pralietas nužudytojo kraujas reikalauja, kad Dievas atstatytų teisingumą (plg. Pr 37, 26, Iz 26, 21, Ez 24, 7-8). Iš šio teksto Bažnyčia paėmė posakį apie „nuodėmes, kurios šaukiasi dangaus bausmės”, ir pirmoji jų yra tyčinė žmogžudystė [12]. Žydų tautai, kaip daugumai senovės tautų, kraujas yra gyvybės šaltinis. Iš tiesų „kraujas yra gyvybė“ (Įst 12, 23); gyvybė, o ypač žmogaus gyvybė, priklauso tik Dievui: dėl šios priežasties tas, kas pasikėsina į žmogaus gyvybę, tam tikru būdu pasikėsina į patį Dievą.

    Kainą prakeikia Dievas ir pati žemė, kuri jam nebeduos savo derliaus (plg. Pr 4, 11-12). Jis nubaudžiamas: turės gyventi dykvietėse ir tyruose. Smurtas ir žudymas iš pamatų pakeičia žmogaus aplinką. Žemė, užuot buvusi „Edeno sodu“ (plg. Pr 2, 15), pertekliaus, harmoningų asmeninių santykių ir draugystės su Dievu vieta, tampa „Nodo kraštu“ (plg. Pr 4, 16), trūkumo, vienatvės ir atskyrimo nuo Dievo vieta. Kainas nuo šiol bus „bėglys bei klajūnas žemėje“ (plg. Pr 4, 14): jį visada seks netikrumas ir nerimastis.

    Vis dėlto Dievas, gailestingas net bausdamas, „paženklino Kainą žyme, kad kas nors, jį užtikęs, neužmuštų“ (Pr 4, 15). Tokiu būdu suteikė jam aiškų ženklą, ne tam, kad pasmerktų kitų neapykantai, bet kad apsaugotų ir apgintų nuo norinčių jį nužudyti, net besivadovaujančių troškimu atkeršyti už Abelio mirtį. Net žmogžudys nepraranda asmens orumo, ir Dievas pats imasi tai užtikrinti. Kaip tik šioje vietoje pasireiškia paradoksalus Dievo gailestingo teisingumo slėpinys. Šv. Ambraziejus rašo: „Vos pripažinus nusikaltimą, pačioje nuodėmingo brolžudystės veiksmo užuomazgoje, Dievo malonės dieviškasis įstatymas turi būti praplečiamas. Jei kaltinamasis tuoj pat susilaukia bausmės, tai teisingumą vykdantys žmonės niekaip negalės paisyti kantrybės ir susilaikymo, bet iš karto pasmerks kaltinamąjį nubausti. ... Dievas pavarė Kainą sau iš akių ir pasiuntė jį klajoti toli nuo gimtųjų vietų; tokiu būdu Kaino gyvenimas, buvęs pilnas žmogiškojo gerumo, labiau supanašėjo su grubiu laukinio žvėries būviu. Dievas pasirinko nusidėjėlio pasitaisymą, o ne jo mirtį; jis netroško, kad žmogžudystė būtų nubausta įvykdant dar vieną žmogžudystę“ [13].
     

    „Ką tu padarei?“ (Pr 4, 10): gyvybės vertės smukimas

    10. Viešpats tarė Kainui: „Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi į mane iš žemės“ (Pr 4, 10). Žmogaus pralietas kraujas tebesišaukia iš kartos į kartą, vis naujais ir kitokiais būdais.

    Viešpaties klausimas: „Ką tu padarei?”, nuo kurio Kainas negali pabėgti, skirtas ir dabarties žmonėms, kad jie suvoktų žmonijos istoriją tebeženklinančių pasikėsinimų prieš gyvybę, rimtumą bei mastą; kad atrastų, kas sukelia ir peni šiuos pasikėsinimus; kad rimtai apmąstytų jų padarinius individų ir tautų egzistencijai.

    Yra pavojų, kylančių iš pačios prigimties, tačiau juos dar labiau didina smerktinas abejingumas ir aplaidumas tų, kurie galėtų kai kuriais atvejais juos pataisyti. Kiti atsiranda dėl smurto, neapykantos ir interesų prieštaravimo; tai skatina žmones pulti vieni kitus žmogžudystėmis, karais, žudynėmis ir genocidu.

    O kaip galėtume neatsižvelgti į smurtą prieš gyvybę, vykdomą prieš milijonus žmonių, ypač vaikų, – jie prievarta stumiami į skurdą, nepakankamą mitybą ir badą dėl neteisingo išteklių paskirstymo tarp tautų ir tarp socialinių klasių? O ką sakyti apie smurtą, slypintį ne tik pačiuose karuose, bet ir papiktinančioje ginklų prekyboje, gausinančioje aibę ginkluotų konfliktų, kurie užlieja pasaulį krauju? Ką kalbėti apie plitimą mirties, kurią sukelia nerūpestingas kišimasis į pasaulio ekologinę pusiausvyrą, nusikalstamas narkotikų platinimas arba tam tikrų rūšių lytinio elgesio, ne tik moraliai nepriimtino, bet ir keliančio rimtą grėsmę gyvybei, skatinimas? Neįmanoma iki galo surūšiuoti milžiniško kiekio pavojų, tykančių žmogaus gyvybės – tokia daugybe pavidalų, kartais slaptų, o kartais aiškių, jie šiandien pasirodo.

    11. Tačiau čia ypač sutelksime dėmesį į kitos rūšies pasikėsinimus, nukreiptus prieš ankstyviausią ir vėlyviausią žmogaus gyvenimo etapus; pasikėsinimus, kurie atskleidžia naujus, praeityje nežinotus atžvilgius ir kelia ypač rimtus klausimus. Svarbu ne tik tai, kad bendra viešoji nuomonė liaujasi šiuos pasikėsinimus laikyti „nusikaltimais“; paradoksalu, tačiau jie pradeda įgyti „teisių“ prigimtį tokiu laipsniu, kad valstybė raginama legaliai juos pripažinti ir paversti pasiekiamus sveikatos apsaugos darbuotojų nemokamų paslaugų dėka. Tokie pasikėsinimai žeidžia žmogaus gyvybę tada, kai ji ypač trapi ir neturi jokių savigynos būdų. Dar rimčiau tai, kad tokie pasikėsinimai dažniausiai vykdomi pačioje šeimoje ir jai visaip padedant – šeimai, kuri savo prigimtimi pašaukta būti „gyvybės šventove“.

    Kaip susidarė tokia padėtis? Turime atsižvelgti į daug įvairių veiksnių. Foną sudaro gili kultūros krizė, formuojanti skepticizmą svarbiausių pažinimo ir etikos pamatų atžvilgiu ir vis labiau apsunkinanti aiškų žmogaus būties, jo teisių ir jo pareigų reikšmės suvokimą. Be to, yra įvairaus pobūdžio egzistencinių ir tarpasmeninių sunkumų; juos išryškina sudėtinga visuomenė, kurioje individai, poros ir šeimos dažnai paliekami vieniši spręsti savo problemas. Esama ir tokių situacijų, kada žiauraus skurdo, nerimo ar frustracijos skatinama kova už išlikimą, nepakeliamas skausmas ar smurtas, ypač vykdomas prieš moteris, iš pasirinkusiųjų ginti ir skatinti gyvybę tiek daug reikalauja, kad kartais prireikia kone didvyriškumo.

    Visa tai bent iš dalies paaiškina, kaip gyvybės vertė šiandien gali tarsi „smukti”, nors sąžinė nenustoja laikyti jos šventa, nepažeidžiama vertybe – tai aiškiai rodo tendenciją maskuoti tam tikrus nusikaltimus prieš gyvybę ankstyviausiu ar pabaigos etapu medicinos terminais, nukreipiančiais dėmesį nuo to, kad kalbama apie konkretaus žmogaus teisę gyventi.

    12. Išplitusio moralinio netikrumo klimatą gali šiek tiek paaiškinti šiandienos socialinių problemų gausa bei sudėtingumas, tai kartais sušvelnina subjektyvią individų atsakomybę; tačiau ne mažiau teisinga tai, kad susiduriame su dar platesne tikrove, kurią galime pavadinti tikra nuodėmės struktūra. Šiai tikrovei būdinga solidarumą neigiančios kultūros susiformavimas, kultūros, daugeliu atvejų įgyjančios  tikrą „mirties kultūros“ pavidalą. Tokią kultūrą labai puoselėja galingos kultūrinės, ekonominės ir politinės srovės, palaikančios visuomenės, perdėtai besirūpinančios sėkme, idėją. Šitaip matant situaciją, galima tam tikra prasme kalbėti apie galingųjų karą prieš silpnuosius: gyvybė, pareikalausianti daugiau susitaikymo, meilės bei rūpesčio, laikoma nenaudinga arba vadinama nepakeliama našta ir dėl to vienokiu ar kitokiu būdu atmetama. Asmuo, dėl ligos, negalios ar paprasčiausiai dėl savo egzistavimo keliantis pavojų gausiau apdovanotųjų gerovei ar gyvenimo būdui, kartais pradedamas laikyti priešu, jam priešinamasi arba jis pašalinamas. Taip susidaro savotiškas „suokalbis prieš gyvybę“. Šiam suokalbiui priklauso ne tik asmeniniuose, šeimos ar grupės santykiuose dalyvaujantys individai; jis daug platesnis, ir tarptautinėje plotmėje pažeidžia bei iškraipo tautų ir valstybių santykius.

    13. Lengvinant abortų plitimą, milžiniškos pinigų sumos buvo investuotos ir toliau investuojamos į gamybą farmacijos preparatų, įgalinčių sunaikinti gemalą motinos įsčiose be medikų pagalbos. Atrodo, kad šios srities moksliniuose tyrimuose rūpinamasi beveik vien tuo, kad kuriami preparatai vis paprasčiau ir efektyviau stabdytų gyvybę ir šitaip šalintų bet kokią abortų kontrolę ar socialinę atsakomybę už juos.

    Dažnai teigiama, jog saugi ir visiems prieinama kontracepcija yra efektyviausia priemonė prieš abortus. Katalikų Bažnyčia tada kaltinama tuo, kad faktiškai skatinanti abortus, nes ji atkakliai tebeskelbia mokymą apie moralinį kontracepcijos neteisėtumą. Pažvelgus atidžiau aišku, kad šis kaltinimas nepagrįstas. Galbūt daug žmonių naudoja kontracepciją tam, kad vėliau išvengtų aborto pagundos. Tačiau negatyviosios vertybės, neatskiriamos nuo „kontraceptinės mąstysenos“, – ji be galo skiriasi nuo atsakingos tėvystės, išgyventos gerbiant visą santuokos akto tiesą, – pradėjus netrokštamą gyvybę iš tikrųjų šią pagundą tik sustiprina. Ir tikrai, abortus remianti kultūra yra ypač stipri kaip tik ten, kur atmetamas Bažnyčios mokymas apie kontracepciją. Be abejo, moralės požiūriu kontracepcija ir abortas yra dvi esmiškai skirtingos blogio rūšys: pirmoji prieštarauja pilnutinei lytinio akto, kaip tinkamos santuokinės meilės išraiškos, tiesai, o antrasis sunaikina žmogaus gyvybę; pirmoji supriešinama su santuokinės skaistybės dorybe, o antrasis supriešinamas su teisingumo dorybe ir tiesiogiai pažeidžia dieviškąjį įsakymą „Nežudyk“.

    Tačiau kontracepcija ir abortas, nors ir skirtingos prigimties bei moralinio svarumo, dažnai būna labai arti vienas prie kito – Starsi to paties medžio vaisiai. Teisybė, daugeliu atvejų kontracepcijos ir net abortų griebiamasi prispaudus realaus gyvenimo sunkumams, bet vis dėlto tai negali atleisti nuo pastangų išsamiai laikytis Dievo įstatymų. Vis dėlto labai daugeliu atvejų tokie veiksmai išauga iš hedonistiškos mąstysenos, nenorinčios prisiimti atsakomybę lyties klausimais; juose glūdi egocentriška laisvės samprata, pagal kurią gimdymas laikomas kliūtimi asmeniniam išsiskleidimui. Taigi gyvybė, galinti atsirasti lytinių santykių dėka, tampa priešu, kurio reikia bet kokia kaina vengti, o abortas – vieninteliu įmanomu ryžtingu atsaku, jei kontracepcija apgauna.

    Vis aiškesnis tampa mąstysenoje egzistuojantis glaudus ryšys tarp kontracepcijos ir aborto naudojimo. Jį bauginančiai įrodo vystymasis cheminių preparatų, intrauterinių prietaisų bei vakcinų, dalijamų tokia pat lengva ranka kaip kontraceptyvai, tačiau iš tikrųjų sukeliančių abortą labai ankstyvais naujo žmogaus gyvybės vystymosi etapais.

    14. Įvairios dirbtinės reprodukcijos technikos, kurios, atrodytų, tarnauja gyvybei ir kurios dažnai šia intencija naudojamos, iš tikrųjų atveria duris naujiems gyvybei gresiantiems pavojams. Jau nekalbant apie tai, kad šios technikos moraliai nepriimtinos, nes jos atskiria dauginimąsi nuo tikrai žmogiško santuokos akto konteksto [14], šios technikos pasižymi dideliu nesėkmių procentu: turima galvoje ne tik nepavykęs apvaisinimas, bet atsižvelgiama ir į tolesnį vystymąsi gemalo, paprastai per labai trumpą laiką susidūrusio su žūties rizika. Negana to, paprastai gemalų išgaunama daugiau negu reikia implantuoti į moters įsčias, tad vadinamieji „atlikę gemalai“ vėliau sunaikinami arba naudojami tyrimams, kurie, pridengti mokslo ar medicinos pažangos vardu, faktiškai sumenkina žmogaus gyvybę iki paprastos „biologinės medžiagos“, kuria galima paprastai atsikratyti.

    Prenatalinė diagnozė nekelia jokių moralinių prieštaravimų, jei ji atliekama siekiant nustatyti, koks gydymas reikalingas įsčiose tebesančiam kūdikiui; tačiau per dažnai ji tampa galimybe pasiūlyti ir atlikti abortą. Tai eugeniškasis abortas, kurį viešoji nuomonė pateisina, remdamasi mąstysena, – ji, kaip klaidingai tvirtinama, neva atitinkanti „terapinio įsikišimo” reikalavimus, – priimančia gyvybę tik tam tikromis sąlygomis ir atmetančia, jeigu ji pažeista kokio nors ribotumo, negalios ar ligos.

    Laikantis tos pačios logikos iš kūdikių su įgimtomis sunkiomis negaliomis ar ligomis atimama pagrindinė priežiūra, jie net nemaitinami. Maža to, tokius šiandienius reiškinius dar labiau gąsdinančiais paverčia kai kur pateikiami siūlymai pateisinti netgi kūdikių žudymą, vadovaujantis tais pačiais argumentais, kurie buvo naudojami pateisinti teisę į abortus. Tokiu keliu eidami, mes grįžtame į barbarystės būseną, kurią jau tikėjomės palikę visiems laikams.

    15. Nemenkesni pavojai gresia nepagydomiems ligoniams ir mirštantiesiems. Socialiniame ir kultūriniame kontekste, kuriame vis sunkiau susitaikyti su kančia ir ją priimti, vis stiprėja pagunda išspręsti kančios problemą, sunaikinant ją pačioje užuomazgoje, paskubinant mirtį, kad ji ištiktų neva tinkamiausią akimirką.

    Paprastai tokį apsisprendimą veikia įvairūs samprotavimai, susiliejantys į vieną siaubingą rezultatą. Lemiamu veiksniu gali tapti ligonio sielvartas, smarkus skausmas ir net gilios, ilgalaikės kančios sukelta neviltis. Tokia situacija gali tapti grėsminga jau ir taip trapiai individo asmeninio ir šeimos gyvenimo pusiausvyrai; tada, viena vertus, ligonis rizikuoja atsidurti visiškoje savo bejėgiškumo valdžioje, nepaisant vis efektyvesnės medicininės bei socialinės rūpybos; antra vertus, ligonio artimieji gali vadovautis paaiškinama, tegu ir neteisingai suprasta užuojauta. Visa tai dar sustiprina kultūrinis klimatas, kančioje neįžvelgiantis nei prasmės, nei vertės, bet laikantis ją blogio įsikūnijimu, kurį reikia bet kokia kaina pašalinti. Tai ypač aišku ten, kur nesama religinio požiūrio, galinčio padėti pozityviai suvokti mirties slėpinį.

    Bendresniu nūdienės kultūros lygiu egzistuoja tam tikras Prometėjaus požiūris, skatinantis žmones manyti, jog jie gali valdyti gyvybę ir mirtį, apie šiuos dalykus spręsdami patys. Iš tikrųjų tokiu atveju mirtis, netekusi bet kokios prasmės ar vilties perspektyvos, nugali ir sutriuškina individą. Tragišką šito išraišką atspindi užmaskuotos ir slaptos arba atvirai ir net teisėtai atliekamos eutanazijos plitimas. Eutanazija kartais teisinama ne tik klaidingu gailesčiu, kylančiu matant ligonio kančias, bet ir utilitariu negrįžtančių išlaidų, sunkiai slegiančių visuomenę, motyvu. Todėl siūloma naikinti išsigimusius kūdikius, žmones su sunkia negalia, invalidus, senelius, ypač tuos, kurie negali patys apsitarnauti, ir nepagydomus ligonius. Negalime tylėti ir regėdami kitus, slaptesnius, tačiau ne mažiau rimtus ir realius eutanazijos pavidalus. Jie pasirodo, pavyzdžiui, tada, kai norint geriau aprūpinti persodinimui skirtais organais, šie organai imami nepaisant objektyvių bei adekvačių kriterijų ir tuo būdu sukeliant tikrą donoro mirtį.

    16. Dar vienas šiandienos reiškinys, dažnai naudojamas grėsmei ir pasikėsinimams į gyvybę pateisinti, yra demografinis klausimas. Įvairiuose pasaulio kraštuose jis kyla skirtingais pavidalais. Turtingose ir išsivysčiusiose šalyse reiškiasi nerimą keliantis gimstamumo mažėjimas ar nykimas. Tuo tarpu skurdesnės šalys paprastai pasižymi didesniais gyventojų skaičiaus augimo tempais; žemo ekonomikos ir socialinio išsivystymo kontekste, o ypač nepaprastai menkai išsivysčiusiose šalyse, juos sunku paremti. Susidūrus su gyventojų pertekliumi skurdesnėse šalyse, ten varoma gimimų skaičiaus ribojimo politika, užuot skatinus globalinį, tarptautinio lygio įsikišimą – rimtą šeimos ir socialinę politiką, kultūros vystymo, sąžiningo gamybos bei išteklių paskirstymo programas.

    Nėra abejonės, kad kontracepcija, sterilizacija ir abortai prisideda prie priežasčių, dėl kurių kai kur smarkiai sumažėjo gimstamumas. Nesunku pasiduoti pagundai pasinaudoti tais pačiais pasikėsinimo prieš gyvybę metodais ir ten, kur vyrauja „demografinio sprogimo“ situacija.

    Senovėje vienam Egipto karaliui nedavė ramybės Izraelio vaikų dauginimasis ir gausėjimas, todėl jis kartino jiems gyvenimą visokiais būdais ir įsakė išžudyti visus hebrajų moterims gimusius berniukus (plg. 1, 7-22). Šiandien panašiai elgiasi ne vienas šios žemės galingųjų. Jiems taip pat neduoda ramybės nūdienos demografinis augimas bei baimė, kad gausiausios ir skurdžiausios tautos kelia grėsmę jų šalių gerovei bei taikai. Todėl, užuot siekę priimti ir išspręsti šias rimtas problemas su pagarba individo bei šeimų orumui bei kiekvieno asmens neliečiama teise į gyvybę, jie mieliau skatina ir visokiomis priemonėmis primeta didžiulę gimstamumo kontrolės programą. Net ekonominė parama, kurią jie pasirengę suteikti, neteisėtai priklauso nuo to, ar bus priimta gimimų skaičiaus ribojimo politika.

    17. Pažvelgę šiandien į žmoniją, pamatysime tikrai nerimą keliantį reginį, ypač jei turėsime galvoje ne tik tai, kaip sparčiai plinta pasikėsinimai į gyvybę, bet ir jų negirdėtą gausą bei tai, kad juos labai daug kur galingai palaiko platus susitarimas, kurį sudaro visuomenė, daug kur remia įstatymai ir tam tikrų sveikatos apsaugos sričių darbuotojų suinteresuotumas.

    Kalbėdamas Denveryje per Pasaulio jaunimo VIII dieną pabrėžiau, kad „laikui bėgant, gyvybei kylantys pavojai nesumažėjo. Jie įgauna milžinišką mastą. Jie atsiranda ne tik iš išorės, iš gamtos jėgų ar „Abelius“ žudančių „Kainų“ prigimties; ne, šie pavojai yra programuojami moksliškai ir sistemingai. Dvidešimtas amžius bus tapęs gausių pasikėsinimų prieš gyvybę, nesibaigiančių karų ir nuolatinio nekaltų žmonių gyvybių atėmimo era. Netikri pranašai ir netikri mokytojai bus pasiekę didžiausią sėkmę” [15]. Nepriklausomai nuo ketinimų, kurie gali būti įvairūs ir kartais galbūt gali atrodyti įtikinami, ypač jeigu remiasi solidarumo principu, mes iš tikrųjų susiduriame su objektyviai egzistuojančiu „suokalbiu prieš gyvybę“, apimančiu net tarptautines institucijas, skirtu skatinti ir vykdyti realias kampanijas už visuotinį kontracepcijos, sterilizacijos ir abortų prieinamumą. Negalima paneigti ir to, kad šiame suokalbyje dažnai dalyvauja ir visuomenės informavimo priemonės, skatindamos pasitikėjimą kultūra, pateikiančia naudojimąsi kontracepcija, sterilizacija, abortais ar net eutanazija kaip pažangos ženklą ir laisvės pergalę, o tuos, kurie be išlygų remia gyvybę, vaizduodamos laisvės ir pažangos priešais.
     

    „Argi aš esu savo brolio sargas?“ (Pr 4, 9): iškreipta laisvės idėja

    18. Aprašytąją panoramą reikėtų suprasti ne tik ją apibūdinančio mirties reiškinio kontekste, bet ir ją lemiančios priežasčių įvairovės kontekste. Viešpaties klausimas „Ką tu padarei?“ (Pr 4, 10) atrodo kone kaip kvietimas Kainui pažvelgti už jo įvykdytos žmogžudystės medžiaginio matmens ribų, kad galėtų atpažinti visų ją sąlygojusių motyvų rimtumą bei iš jos kylančius padarinius.

    Gyvybei prieštaraujančius sprendimus kartais lemia sunki ar net tragiška situacija – gili kančia, vienatvė, visiškas ekonominių perspektyvų nebuvimas, depresija ir nerimas dėl ateities. Tokios aplinkybės gali net gana smarkiai susilpninti subjektyvią atsakomybę, taigi ir pakaltinamumą tų, kurie pasirenka šiuos savaime blogus sprendimus. Tačiau šiandien problema peržengia būtiną tokių asmeninių situacijų pripažinimą. Ši problema egzistuoja kultūrinėje, socialinėje ir politinėje plotmėje; ten dar labiau nerimą keliantis ir pikta lemiantis jos aspektas atsiskleidžia vis didesniam skaičiui žmonių priimtinoje tendencijoje aiškinti šiuos nusikaltimus prieš gyvybę kaip teisėtą individo laisvės išraišką, kurią reikia pripažinti ir ginti taip pat, kaip kitas teises.

    Šitaip ilgas istorinis procesas atsiduria kryžkelėje, kur jo laukia tragiški padariniai. Procesas, anksčiau padėjęs atrasti „žmogaus teisių“, – teisių, kurias turi kiekvienas žmogus, ir kurios yra pirmesnės už bet kokias konstitucijas ar valstybės įstatymus, – idėją, šiandien paženklintas stebinančiu prieštaringumu. Kaip tik tame amžiuje, kai iškilmingai skelbiamos asmens teisės ir viešai tvirtinama gyvybės vertė, iš žmogaus gali būti atimta ar paminta pati teisė į gyvybę, ypač reikšmingiausiais egzistencijos momentais: gimimo ir mirties momentais.

    Viena vertus, įvairios žmogaus teisių deklaracijos ir daugybė jų įkvėptų iniciatyvų rodo, jog globaliniu lygiu didėja moralinis jautrumas, gyviau pripažįstama kiekvieno žmogaus, individo vertė ir orumas, nepriklausomai nuo jo rasės, tautybės, tikybos, politinių įsitikinimų ar socialinės padėties.

    Antra vertus, šiems kilniems pareiškimams, deja, prieštarauja tragiškas jų atsižadėjimas tikrovėje. Šis neigimas kelia juo didesnį susirūpinimą, tiesą sakant, net pasipiktinimą, nes jis atsiranda kaip tik toje visuomenėje, kuri laiko žmogaus teisių tvirtinimą bei gynimą savo pagrindiniu tikslu ir tuo didžiuojasi. Kaip galima šiuos besikartojančius principo patvirtinimus suderinti su vis dažniau ir tvirčiau pateisinamais pasikėsinimais į žmogaus gyvybę? Kaip galime suderinti deklaracijas ir atsisakymą priimti silpnuosius ir vargstančiuosius, pasenusius ar tuos, kurie dar tik pradėti? Šie pasikėsinimai nukreipti tiesiai prieš pagarbą gyvybei, juose glūdi tiesioginė grėsmė visai žmogaus teisių kultūrai. Ši grėsmė pajėgs galų gale sukelti pavojų pačiai demokratiško bendrabūvio prasmei: kyla pavojus, kad mūsų miestai iš visuomenių, kuriose žmonės „gyvena kartu“ virs atmestų, išstumtų už ribos, prislėgtų ir šaknis praradusių žmonių visuomenėmis. Pažvelgę į pasaulį plačiau, kaip galime nepagalvoti, kad paprastas individų ir tautų teisių tvirtinimas aukšto lygio tarptautiniuose susirinkimuose tėra bergždžia retorika, jeigu mums nepavyksta atskleisti savanaudiškumo turtingųjų šalių, užkertančių skurdesnėms šalims kelią į vystymąsi arba paverčiančių jį priklausomu nuo despotiškų gimdymo apribojimų, ir tuo supriešinančių vystymąsi su pačiu žmogumi? Ar turėtume nekvestionuoti dažnai valstybių taikomų ekonomikos modelių, kurie taip pat tarptautinio spaudimo bei sąlygojimo formų dėka sukelia bei sustiprina neteisybę ir smurtą, žeminančius ir paminančius ištisų tautų gyvybę?

    19. Kokios šio pažymėtino prieštaravimo šaknys?

    Galime aptikti jas, bendrai įvertinę kultūros ir moralės prigimtį, pradėdami mąstysena, iki kraštutinumo išplėtojančia subjektyvumo sąvoką ir net ją iškreipiančia, teisių subjektu pripažįstančia tik asmenį, turintį visišką ar bent užuomazginę autonomiją ir iškylantį virš visiškos priklausomybės nuo kitų. Bet kaip galime sutaikyti šį požiūrį su žmogaus kaip būtybės, kuri „negali būti išnaudojama“ išaukštinimu? Žmogaus teisių teorija kaip tik grindžiama tvirtinimu, kad žmogaus asmuo, kitaip negu gyvūnas ar daiktas, negali būti pajungtas kitų valdžiai. Privalome taip pat paminėti mąstyseną, linkstančią asmens orumą prilyginti aiškiam ar bent numanomam gebėjimui bendrauti žodžiu. Aišku, kad remiantis šiomis prielaidomis pasaulyje nepaliekama vietos silpniesiems socialinių struktūrų elementams – tokiems, kaip negimusieji ar mirštantieji, – arba tiems, kurie atrodo visiškai priklausomi nuo kitų žmonių, nuo jų gailestingumo ir tegali bendrauti tik tylomis, giliai išgyvendami ir perteikdami savo prisirišimą. Tokiais atvejais jėga tampa kriterijumi renkantis bei veikiant asmeniniuose santykiuose ir socialiniame gyvenime. Bet juk tai absoliučiai priešinga tam, ką istoriškai stengėsi įtvirtinti įstatymais valdoma valstybė, bendruomenė, kurioje „jėgos argumentai“ pakeisti „argumentų jėga“.

    Kalbant apie kitą lygį, prieštaravimo tarp iškilmingo žmogaus teisių tvirtinimo ir tragiško jų neigimo praktikoje šaknys slypi laisvės sampratoje, kuri absoliučiai išaukština atskirą individą ir nepalieka vietos solidarumui, atvirumui kitiems žmonėms ir tarnavimui jiems. Teisybė, kartais dar negimusi ar jau begęstanti gyvybė atimama vadovaujantis klaidingai suprastu altruizmu ir žmogiška užuojauta, tačiau negalima neigti, kad tokia mirties kultūra, suvokus ją kaip visumą, atskleidžia grynai individualistišką laisvės sąvoką, galų gale pasirodo besanti „stipriųjų“ laisvė prieš silpnuosius, tegalinčius tik paklusti.

    Būtent šia prasme galima aiškinti Kaino atsakymą į Viešpaties klausimą: „Kurgi tavo brolis Abelis?“ – „Nežinau. Argi aš esu savo brolio sargas?“ (Pr 4, 9). Taip, kiekvienas žmogus yra „savo brolio sargas”, nes Dievas patiki mus vienus kitiems. Ir kaip tik šio patikėjimo šviesoje Dievas suteikia kiekvienam laisvę, kurioje glūdi iš esmės santykio matmuo. Laisvė – didi Kūrėjo dovana, skirta tarnauti asmeniui ir jo išsiskleidimui atvirumo kitiems bei savęs atidavimo dėka; tačiau kai laisvė individualistiškai suabsoliutinama, iš jos atimamas pirminis turinys, prieštaraujama jos prasmei bei kilnumui.

    Būtina pabrėžti dar vieną, gilesnį aspektą: laisvė, kuri nustoja pripažinti ir gerbti savo esminį ryšį su tiesa, ne tik neigia ir naikina save, bet tampa veiksniu, lemiančiu kitų naikinimą. Kai laisvė, vedama troškimo išsivaduoti iš bet kokio pavidalo tradicijų bei autoritetų, atmeta net aiškiausius objektyvios ir visuotinės tiesos – asmeninio ir socialinio gyvenimo pamato įrodymus, tada asmuo vieninteliu ir neginčijamu savo pasirinkimų matu pagaliau nustoja laikyti tiesą apie gėrį ir blogį ir ima vadovautis savo subjektyvia, besikeičiančia nuomone, arba, tiesą sakant, savanaudiškais interesais bei užgaidomis.

    20. Toks požiūris į laisvę gali rimtai iškreipti visuomenės gyvenimą. Jeigu savojo „aš“ įtvirtinimas suvokiamas absoliučios autonomijos kategorijomis, tam tikru momentu žmonės neišvengiamai atmeta vieni kitus. Kiekvienas žmogus suvokiamas kaip priešas, nuo kurio reikia gintis. Taigi visuomenė tampa mase individų, esančių greta vienas kito, bet nesiejamų jokiais abipusiais ryšiais. Kiekvienas jų trokšta įsitvirtinti nepriklausomai nuo kitų, ir iš tikrųjų stengiasi, kad jo interesai laimėtų. Vis dėlto jeigu siekiama visuomenės, kurioje kiekvienam individui garantuojama galima maksimali laisvė, tai, atsižvelgiant į tokius pačius kitų žmonių interesus, būtina atrasti šiokį tokį kompromisą. Šitaip prarandama bet kokia užuomina į bendrąsias,absoliučiai visus saistančias vertybes bei tiesą, o visuomenės gyvenimas atsistoja ant lakių visiško reliatyvizmo smiltynų. Tokioje situacijoje viskas tampa derybų, susitarimo objektu: net pirmoji iš visų pamatinių teisių, teisė į gyvybę.

    Tai vyksta ir politikos bei valdymo lygiu: pradinė, neatimama teisė į gyvybę kvestionuojama ar atimama remiantis parlamentiniu balsavimu ar tautos dalies – tegu ir daugumos – valia. Toks pikta lemiantis reliatyvizmo, kurio valdžiai nesipriešinama, rezultatas: „teisė“ nustoja buvusi teise, nes ji netenka tvirto pamato – neliečiamo asmens orumo – ir priversta paklusti stipresniosios dalies valiai. Šitaip savo pačios principams prieštaraujanti demokratija sėkmingai vystosi tam tikro totalitarizmo link. Valstybė jau nebėra tie „bendri namai“, kuriuose visi gali gyventi pagal pamatinės lygybės principą; ji paverčiama tironiška valstybe, pasisavinusia teisę atsikratyti silpniausių ir labiausiai beginklių savo narių gyvybių, pradedant negimusiais kūdikiais ir baigiant seneliais, motyvuodama tai viešuoju interesu, kuris iš tikrųjų tėra vienos dalies interesas. Išlaikoma griežčiausios pagarbos įstatymams regimybė, bent jau ten, kur abortus ir eutanaziją leidžiantys įstatymai priimami balsuojant, pagal tai, kas visuotinai laikoma demokratijos taisyklėmis. Iš tikrųjų tai tik tragiška teisėtumo karikatūra; čia išduodami patys pamatai demokratinio idealo, kuris gali būti tokiu vadinamas tik tada, kai pripažįsta ir saugo kiekvieno žmogaus asmens orumą: „Kaip dar galima kalbėti apie kiekvieno žmogaus asmens orumą, kai leidžiama žudyti silpniausius ir nekalčiausius? Kokio teisingumo vardu vykdoma pati neteisingiausia diskriminacija: vieni individai pripažįstami nusipelną gynimo, o iš kitų šis tinkamumas atimamas?“ [16] Tokie dalykai reiškia, kad jau prasidėjo autentiško žmonių bendrabūvio žlugimo bei pačios valstybės irimo procesai.

    Savintis teisę į abortus, kūdikių žudymą bei eutanaziją ir įstatymais šią teisę pripažinti – tai priskirti žmogaus laisvei iškreiptą ir nedorą prasmę, tarsi ji būtų absoliuti galia kitų atžvilgiu ir nukreipta prieš kitus. Tai tikrosios laisvės mirtis: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas“ (Jn 8, 34).
     

    „Aš turiu slėptis nuo tavo veido“ (Pr 4, 14): jautrumo Dievui ir žmogui nuosmukis

    21. Ieškodami giliausių „gyvybės kultūros“ ir „mirties kultūros“ kovos šaknų, negalime apsiriboti tik aukščiau minėta iškreipta laisvės idėja. Privalome pasiekti pačią šiuolaikinio žmogaus išgyvenamos tragedijos širdį: jautrumo Dievui ir žmogui nuosmukį, tipišką sekuliarizmo valdomam socialiniam ir kultūriniam klimatui, kuris, savo visur esančiais čiuptuvais, kartais išmėgina ir pačias krikščionių bendruomenes. Tie, kurie pasiduoda šio klimato įtakai, lengvai patenka į baisų ydingojo rato sūkurį: kai prarandamas jautrumas Dievui, atsiranda polinkis prarasti ir jautrumą žmogui, jo orumui ir jo gyvybei; savo ruožtu sistemingai pažeidinėjant  moralės dėsnius, ypač tokiais svarbiais klausimais, kaip pagarba žmogaus gyvybei bei jos orumui, vis labiau temsta gebėjimas įžiūrėti gyvą, gelbstinčią Dievo esatį.

    Dar kartą mus įkvepia pasakojimas apie tai, kaip Abelį nužudė jo brolis. Kainas, Viešpaties prakeiktas, šitaip kreipiasi į jį: „Per daug didelė man bausmė, jos pakelti negaliu. Šiandien išvarei mane nuo žemės, aš turiu slėptis nuo tavo veido ir tapti bėgliu bei klajūnu žemėje, – kas tik mane sutiks, galės mane užmušti“ (Pr 4, 13-14). Kainas įsitikinęs, kad Viešpats jam neatleis nuodėmės, ir kad nuo šiol jis turės neišvengiamai „slėptis nuo Viešpaties veido“. Kainas pajėgia pripažinti, kad jo kaltė „per didelė”, nepakeliama, nes suvokia esąs Dievo akivaizdoje, paklūstąs teisingam Dievo teismui. Tikrai, žmogus tik prieš Viešpatį gali išpažinti savo nuodėmę ir visiškai suprasti jos dydį. Tai patyrė Dovydas, „padaręs pikta Viešpaties akivaizdoje“, ir į pranašo Natano priekaištą atsakęs: „Nes aš pažįstu savo neteisybę, ir mano nuodėmė yra nuolat mano akyse. Tau vienam aš nusidėjau ir padariau pikta tavo akivaizdoje“ (Ps 51[50], 5-6).

    22. Praradus jautrumą Dievui, kyla grėsmė užnuodyti ir jautrumą žmogui, kaip glaustai teigia Vatikano II Susirinkimas: „Juk kūrinys be Kūrėjo dingsta. [...] Negana to: užmiršus Dievą, aptemsta ir pati kūrinija“ [17]. Žmogus nebegali žvelgti į save kaip į „paslaptingai besiskiriantį“ nuo kitų žemės tvarinių; jis save laiko tiesiog dar viena gyva būtybe, organizmu, geriausiu atveju pasiekusiu labai aukštą tobulumo laipsnį. Jis uždarytas siaurame savo fizinės prigimties horizonte ir tarsi sumenksta, tampa „daiktu“, nebesupranta „transcendentinio“ savo „žmogiškosios egzistencijos“ pobūdžio. Gyvybės jis nebelaiko nuostabia Dievo dovana, „šventybe”, patikėta jo atsakomybei, vadinasi ir meilės pilnam rūpesčiui, ir „pagarbai”. Pati gyvybė virsta paprastu „daiktu”, o žmogus savinasi į ją išimtinę teisę, leidžiančią ją visiškai valdyti ir įvairiais būdais manipuliuoti.

    Taigi gimstančios ar mirštančios gyvybės akivaizdoje žmogus nebepajėgia klausti apie tikriausią savo egzistencijos prasmę, nebegali tikrai laisvai prisiimti šių lemiamų savo „egzistencijos“ momentų. Jam terūpi „daryti”, tad naudodamasis įvairiausiomis technologijomis imasi programuoti, kontroliuoti ir valdyti gimimą bei mirtį. Užuot buvę pirminiais patyrimais, kuriuos būtina „išgyventi”, gimimas ir mirtis tampa daiktais, kuriuos galima „turėti” arba „atmesti”.

    Maža to: nieko stebėtina, kad pašalinus bet kokias nuorodas į Dievą, iš esmės iškraipoma visų kitų dalykų prasmė. Pati gamta, anksčiau buvusi „motina“ (mater), dabar sumenkinta iki „materijos“ ir paklūsta įvairiausioms manipuliacijoms. Atrodo, jog kaip tik ta kryptimi veda tam tikras dabarties kultūroje vyraujantis techninis, mokslinis mąstymas, atmetantis net idėją apie tai, kad yra kūrimo tiesa, kurią reikia pripažinti, arba Dievo planas gyvybei, kurį reikia gerbti. Panašiai nutinka ir tada, kai žmonės, vedami susirūpinimo dėl tokios „laisvės be įstatymo“ padarinių, griebiasi priešingos pozicijos, „įstatymo be laisvės”; to pavyzdys – ideologijos, pagal kurias bet koks kišimasis į gamtos tvarką laikomas neteisėtu, tuo gamtą „sudievinant”. Toks požiūris irgi rodo, kad nesuprasta gamtos priklausomybė nuo Kūrėjo plano. Gyvendamas taip, „tarsi Dievo nebūtų”, žmogus išleidžia iš akių ne tik Dievo slėpinį, bet ir viso pasaulio slėpinį, savo būties slėpinį.

    23. Jautrumo Dievui ir žmogui nuosmukis neišvengiamai sąlygoja praktinį materializmą, kurio dėka veši individualizmas, utilitarizmas ir hedonizmas. Tai dar kartą parodo, kokie nuolat teisingi apaštalo žodžiai: „Jis nesirūpino pažinti Dievą, tai ir Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera“ (Rom 1, 28). Buvimo vertybes pakeičia turėjimo vertybės. Vienintelis vertas dėmesio tikslas yra materialinės gerovės vaikymasis. Vadinamoji „gyvenimo kokybė“ suprantama vien – arba pirmiausia – kaip ekonominis efektyvumas, besaikis vartojimas, fizinis grožis bei malonumai, ignoruojant gilesnius egzistencijos matmenis – tarpasmeninį, dvasinį ir religinį.

    Kančia, neišvengiama žmogiškosios egzistencijos našta, bet kartu ir galimo asmenybės augimo veiksnys, tokiame kontekste „cenzūruojama”, ji atmetama kaip bevertė, iš tikrųjų su ja kovojama kaip su blogiu, kurio reikia visada bet kokiais būdais vengti. Kai kančios išvengti negalima ir išnyksta bet kokios būsimos gerovės perspektyvos, tada atrodo, kad gyvenimas visai neteko prasmės, ir žmogui stiprėja pagunda savintis teisę gyvybę nuslopinti.

    Šitame pačiame kultūros klimate kūnas nebelaikomas deramai asmenine tikrove, santykių su kitais žmonėmis, Dievu bei pasauliu ženklu ir vieta. Jis sumenkinamas iki gryno materialumo: tai paprasčiausias organų, funkcijų ir energijos darinys, naudotinas atsižvelgiant tik į malonumo ir veiksmingumo kriterijus. Vadinasi, lytiškumas taip pat nuasmeninamas ir išnaudojamas: užuot buvęs meilės – savęs dovanojimo ir kito žmogaus priėmimo su visais jo kaip asmenybės turtais – ženklu, vieta ir kalba, jis vis dažniau tampa įrankiu ar proga įsitvirtinti ir savanaudiškai patenkinti asmeninius geismus bei instinktus. Šitaip iškraipoma ir klastojama pradinė žmogaus lytiškumo svarba ir dirbtinai atskiriamos dvi prasmės, glūdinčios pačioje santuokos akto prigimtyje – susijungimas ir gyvybės pradėjimas: tokiu būdu išduodama santuokos jungtis, o santuokos vaisingumas paverčiamas priklausomu nuo poros užgaidų. Gyvybės pradėjimas tada tampa priešu, kurio lytiniuose veiksmuose reikia vengti: jei jis pasirenkamas, tai tik dėl to, kad išreiškia troškimą ar tiesiog valią „bet kokia kaina“ turėti kūdikį, o ne dėl to, kad žymi visišką kito žmogaus priėmimą, taigi ir atvirumą gyvenimo pilnatvei, kurią ženklina kūdikio atsiradimas.

    Čia apibrėžta materialinė perspektyva smarkiai nuskurdina asmenų santykius. Pirmiausia žalą patiria moterys, vaikai, ligoniai ar kenčiantys ir seneliai. Asmens orumo kriterijų, reikalaujantį pagarbos, dosnumo ir tarnystės, pakeičia veiksmingumo, funkcionalumo ir naudingumo kriterijai: kiti žmonės vertinami ne pagal tai, kas jie „yra”, bet pagal tai, ką jie „turi, daro ir gamina”. Tai stipriųjų viršenybė silpniesiems.

    24. Dievo ir žmogaus prasmės nuosmukis su visais daugialypiais ir gyvybei mirtį nešančiais padariniais vyksta pačioje moralinės sąžinės širdyje. Tai visų pirma individualios sąžinės, kuri vienatinė ir nepakartojama stoja prieš Dievą, klausimas [18]. Bet tai tam tikra prasme yra ir visuomenės „moralinės sąžinės“ klausimas: jai irgi tenka atsakomybė ne tik dėl to, kad toleruoja ar skatina gyvybei priešišką elgesį, bet ir dėl to, kad kurdama bei tvirtindama realias prieš gyvybę nukreiptas „nuodėmės struktūras”, puoselėja „mirties kultūrą”. Informavimo priemonių skvarbos bei įtakos dėka ir individo, ir visuomenės moralinė sąžinė šiandien patiria nepaprastai rimtą ir mirtiną pavojų: supainioti gėrį su blogiu, būtent pamatinės teisės į gyvybę kontekste. Didelė šiuolaikinės visuomenės dalis liūdnai panaši į žmoniją, Pauliaus aprašytą Laiške romiečiams. Dažnai regime „žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisingumu” (1, 18): paneigę Dievą ir tikėdami, kad gali be jo pastatyti žemiškąjį miestą, jie „tuščiai svarstydami paklydo“ (1, 21), „girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili“ (1, 22), darydami darbus, už kuriuos verti mirties, „jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius“ (1, 32). Kai sąžinė, šviesusis sielos žiburys (plg. Mt 6, 22-23), vadina „piktą geru, o gerą piktu“ (Iz 5, 20), tai ji jau eina didžiausią nerimą keliančio pagedimo ir juodžiausio moralinio aklumo keliu.

    Vis dėlto bet koks sąlygojimas ir pastangos nutildyti Viešpaties balsą, atsiliepiantį kiekvieno individo sąžinėje, nesulaukia sėkmės: nauja meilės, atvirumo ir tarnystės žmogaus gyvybei kelionė visada prasidės šioje slaptoje sąžinės šventovėje.
     

    „Jūs esate prisiartinę [...] prie apšlakstymo krauju“ (plg. Žyd 12, 22-24): vilties ženklai ir kvietimas įsipareigoti

    25. „Tavo brolio kraujas šaukiasi į mane iš žemės“ (Pr 4, 10). Dievo, gyvybės šaltinio ir jos apgynėjo, šaukiasi ne tik Abelio, pirmo nekaltai nužudyto žmogaus, kraujo balsas. Visų kitų žmonių, kurie buvo nužudyti po Abelio, kraujas irgi yra balsas, besišaukiantis Viešpaties. Laiško žydams autorius primena mums, kad Kristaus kraujo balsas, kurį pranašiškai atvaizdavo nekaltasis Abelis, visiškai ypatingu būdu šaukiasi Dievo: „Bet jūs esate prisiartinę prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto [...] prie Naujosios Sandoros Tarpininko Jėzaus bei prie apšlakstymo krauju, kuris šaukia garsiau už Abelio kraują“ (12, 22, 24).

    Tai apšlakstymas krauju. Jo simbolis ir pranašiškas ženklas buvo Senosios Sandoros aukojimų kraujas, kuriuo Dievas išreiškė savo valią suteikti savo gyvybę žmonėms, juos apvalydamas ir pašventindamas (plg. 24, 8; Kun 17, 11). Dabar visa tai įvyksta ir išsipildo Kristuje: apšlakstymas jo krauju teikia atpirkimą, apvalo ir išgano; tai Naujosios Sandoros Tarpininko kraujas, „už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti” (Mt 26, 28). Šis kraujas, ištekėjęs iš nukryžiuotojo Kristaus perdurto šono (plg. Jn 19, 34), „šaukia garsiau“ už Abelio kraują; ir iš tiesų, jis išreiškia ir reikalauja radikalesnio „teisingumo”, tačiau visų labiausiai meldžia gailestingumo [19], jis gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo (plg. Žyd 7, 25), jis yra tobulo atpirkimo šaltinis, naujosios gyvybės dovana.

    Kristaus kraujas, atskleisdamas Tėvo meilės didingumą, rodo, koks vertingas Dievo akyse žmogus, ir kokia neįkainojama jo gyvybė. Mums tai primena apaštalas Petras: „Juk jūs žinote, kad esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ar dėmės“ (1 Pt 1, 18-19). Tikintysis išmoksta atpažinti ir vertinti kone dievišką kiekvienos žmogiškos būtybės kilnumą, būtent apmąstydamas brangųjį Kristaus kraują, jo meilės saviesiems pasaulyje (plg. Jn 13, 1) ženklą; jis gali su vis nauja ir dėkingumo pilna nuostaba sušukti: „Koks vertingas turi būti žmogus Kūrėjo akyse, kad jis „nusipelnė tokio didaus Atpirkėjo” (Velykų vigilijos Exsultet), ir kad Dievas „atidavė savo viengimį Sūnų“ tam, kad jis „nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (plg. Jn 3, 16)“ [20].

    Maža to, Kristaus kraujas atskleidžia žmogui, kad jo didybę, vadinasi, ir tikrąjį pašaukimą sudaro nuoširdus savęs dovanojimas. Kristaus kraujas kaip tik dėl to nebėra mirties ženklas, galutinio atsiskyrimo nuo brolių ženklas, kad jis išliejamas kaip gyvybės dovana; tai bendrumo, visiems suteikiančio gyvenimo pilnybę, įrankis. Tie, kurie per Eucharistijos sakramentą geria šį kraują ir pasilieka Jėzuje (plg. Jn 6, 56), yra įtraukiami į jo meilės ir gyvybės dovanos dinamizmą, kad iki galo įgyvendintų pradinį visiems skirtą meilės pašaukimą (plg. Pr 1, 27; 2, 18-24).

    Tai iš Kristaus kraujo visa semiasi jėgų įsipareigoti ginti gyvybę. Tai šis kraujas yra galingiausias vilties šaltinis, jis iš tikrųjų grindžia absoliutų tikrumą, kad Dievo plane nugalės gyvybė. „Ir nebebus mirties”, paskelbia galingas balsas nuo Dievo sosto dangiškojoje Jeruzalėje (Apr 21, 4). O šventasis Paulius mus tikina, kad šiandienos pergalė prieš nuodėmę ženklina ir numato galutinę pergalę prieš mirtį, kai „išsipildys užrašytas žodis: ‘Pergalė sunaikino mirtį’. Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?“ (1 Kor 15, 54-55).

    26. Mūsų visuomenėse ir kultūrose, tegu ir smarkiai paženklintose „mirties kultūros”, iš tikrųjų netrūksta ženklų, rodančių šią pergalę. Todėl pasmerkti gyvybei kylančius pavojus, greta nepateikiant pozityvių šiandienės žmonijos situacijoje veikiančių ženklų, reikštų tapyti vienpusišką paveikslą, kuris tik be reikalo atimtų iš žmonių drąsą.

    Deja, šiuos pozityvius ženklus kartais sunku pamatyti ir atpažinti, gal ir dėl to, kad visuomenės informavimo priemonės neskiria jiems reikiamo dėmesio. Vis dėlto daugybė pagalbos ir paramos silpniems, beginkliams žmonėms iniciatyvų kilo ir tebekyla krikščionių bendruomenėje ir pilietinėje visuomenėje, vietiniu, tautiniu ir tarptautiniu lygiu, įvairių individų, grupių, sąjūdžių bei organizacijų pastangomis.

    Tebėra daug sutuoktinių porų, kurios su kilnia atsakomybe pasirengusios priimti vaikus, „kurie juos vainikuoja tarsi atbaigiantis vainikas“ [21]. Netrūksta ir šeimų, kurios, vykdydamos ir viršydamos savo kasdienę pareigą, noriai imasi globoti apleistus vaikus, sunkumų ištiktus berniukus, mergaites, paauglius, be priežiūros likusius invalidus bei senelius. Daugelį gyvybės globos centrų ir panašių institucijų tvarko individai ir grupės, su pasigėrėtinu pasišventimu ir auka jie teikia moralinę ir materialinę paramą sunkioje padėtyje atsidūrusioms motinoms, patiriančioms pagundą griebtis aborto. Daug kur gausėja savanorių grupių, pasirengusių priglausti šeimos neturinčius asmenis, patekusius į ypatingą bėdą ar ieškančius gelbstinčios aplinkos, idant įveiktų žlugdančius įpročius ir naujai atrastų gyvenimo prasmę.

    Medicinos mokslas atsidavusių tyrėjų bei praktikų pastangų dėka toliau stengiasi atrasti vis veiksmingesnių gydymo priemonių: šiandien vystomi ir ateityje daug žada tokie negimusių kūdikių, kenčiančiųjų ir ūmios ar mirtinos ligos paliestųjų gydymo būdai, kurie anksčiau atrodė neįsivaizduojami. Įvairios struktūros bei organizacijos telkia jėgas, kad į skurdo bei epidemijų labiausiai paveiktas šalis patektų šiuolaikiškiausi medicinos pasiekimai. Panašiai kuriasi tautinės ir tarptautinės gydytojų sąjungos, nešančios skubią pagalbą stichinių nelaimių, epidemijų ar karų paveiktoms tautoms. Teisingas tarptautinis medicinos išteklių padalijimas toli gražu dar nėra realus; tačiau kaip galime žengiamuose ir iki šiol žengtuose žingsniuose neatpažinti augančio tautų solidarumo ženklų, girtino žmogiško bei moralinio jautrumo ir didesnės pagarbos gyvybei?

    27. Abortus leidžiančių įstatymų ir kur ne kur pasisekusių bandymų įteisinti eutanaziją sąlygomis daugelyje pasaulio šalių kilo judėjimų ir iniciatyvų už tai, kad visuomenė aiškiau suvoktų reikalą ginti gyvybę. Ten, kur šie judėjimai veikia remdamiesi savo principais, tvirtai, tačiau nesigriebdami smurto, jie skatina platesnį ir gilesnį gyvybės vertės įsisąmoninimą, žadina ir formuoja ryžtingesnį įsipareigojimą ją ginti.

    Negana to, kaip galėtume nepaminėti kasdienių atvirumo, pasiaukojimo ir nesavanaudiško rūpesčio kupinų veiksmų, kuriuos nesuskaičiuojama daugybė žmonių su meile atlieka šeimose, ligoninėse, našlaičių ir senelių namuose bei kituose gyvybės gynimo centruose ar bendruomenėse? Bažnyčia, pasiėmusi kelrodžiu Jėzaus palyginimą apie gailestingąjį samarietį (plg. Lk 10, 29-37) ir remdamasi jo jėga, visada buvo priešakinėse labdaringą pagalbą teikiančiųjų gretose: tokia daugybė jos sūnų ir dukterų, ypač vienuolinių šeimų nariai ir narės, tradiciniais ir kaskart naujais pavidalais yra pašventę ir toliau pašvenčia savo gyvenimus Dievui, laisvai iš meilės save dovanodami artimiesiems, ypač silpniems ir skurstantiems. Šie veiksmai stiprina pagrindus „meilės ir gyvybės civilizacijos”, be kurios individų ir visuomenės gyvenimas netenka tikrojo žmogiškumo. Net jei šie veiksmai nesulaukia dėmesio ir lieka nežinomi daugeliui žmonių, tikėjimas patikina mus, jog Tėvas „regintis slaptoje“ (Mt 6, 6), ne tik atlygins už juos, bet jau čia ir dabar leidžia jiems duoti išliekančių vaisių visų gerovei.

    Vilties ženklu turėtume laikyti ir daugelyje viešosios nuomonės lygių naujai besiskleidžiantį jautrumą, vis labiau besipriešinantį karui kaip tarp tautų iškylančių konfliktų sprendimo priemonei; jis vis labiau stengiasi rasti efektyvias, tačiau „nesmurtines“ priemones ginkluotam puolėjui atremti. Toje pačioje perspektyvoje rasime ir liudijimų apie nuolatos didėjančią viešą opoziciją mirties bausmei net tais atvejais, kai tokia bausmė visuomenės laikoma „teisėta gintimi”. Iš tikrųjų šiuolaikinė visuomenė turi priemonių, kurios leistų efektyviai kovoti su nusikalstamumu, paversdama nusikaltėlius nekenksmingais, bet visiškai neatimdama iš jų galimybės pasikeisti.

    Dar vienas sveikintinas ženklas – tai augantis dėmesys gyvenimo kokybei ir ekologijai, ypač labiau išsivysčiusiose visuomenėse, kur žmonių lūkesčiai mažiau siejasi su išlikimo problemomis, o daugiau – su paieškomis, kaip pagerinti bendras gyvenimo sąlygas. Ypač reikšminga tai, kad naujai atbunda etiniai gyvybę liečiančių klausimų apmąstymai. Bioetikos atsiradimas ir vis platesnis jos vystymasis skatina daugiau apmąstymų ir dialogų etikos klausimais, tarp jų ir pamatiniais su žmogaus gyvybe susijusiais klausimais, tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų, taip pat tarp žmonių, išpažįstančių skirtingas tikybas.

    28. Tokia šviesos ir šešėlių pilna situacija turėtų priversti mus aiškiai įsisąmoninti, kad esame milžiniško, dramatiško gėrio ir blogio, mirties ir gyvybės, „mirties kultūros“ ir „gyvybės kultūros“ konflikto liudytojai. Mes ne tik „susiduriame“ su šiuo konfliktu, bet neišvengiamai esame jo „viduje”: jis liečia mus visus, visi jame dalyvaujame, ir esame neišvengiamai atsakingi už tai, kad apsispręstume besąlygiškai remti gyvybę.

    Ir mums aiškiai bei tvirtai skamba Mozės kvietimas: „Žiūrėk! Šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį. ...padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi“ (Įst 30, 15, 19). Mums, diena iš dienos pareigos kviečiamiems pasirinkti tarp „gyvybės kultūros“ ir „mirties kultūros”, šis kvietimas labai tinkamas. Tačiau Pakartoto Įstatymo kvietimas dar gilesnis, nes mus skatina tikrai religiniam ir moraliam pasirinkimui. Jame kalbama apie pamatinės orientacijos suteikimą mūsų egzistencijai, apie ištikimą ir nuoseklų gyvenimą Viešpaties įsakymais: „Jei laikysies Viešpaties, tavo Dievo, įsakymų, kuriuos šiandien duodu tau, mylėsi Viešpatį, savo Dievą, eisi jo keliais, laikysies jo įsakymų, įstatų ir įsakų, tada klestėsi ir tapsi gausus. [...] Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi, mylėdami Viešpatį, savo Dievą, jo balso klausydami ir jam atsiduodami. Nes tai reiškia tau gyvenimą – ilgą gyvenimą tau žemėje“ (30, 16, 19-20).

    Besąlygiškas apsisprendimas remti gyvybę įgyja visą religinę ir moralinę reikšmę tada, kai jis suformuotas tikėjimo Kristumi, iš jo plaukia ir juo stiprinasi. Niekas kitas nepadeda mums taip pozityviai pasirinkti vietą konflikte tarp gyvybės ir mirties, kuriame dalyvaujame, kaip tikėjimas Dievo Sūnumi, tapusiu žmogumi ir gyvenusiu tarp žmonių tam, „kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Tai tikėjimas Prisikėlusiu Viešpačiu, kuris nugalėjo mirtį; tikėjimas Kristaus krauju, „kuris šaukia garsiau už Abelio kraują“ (Žyd 12, 24).

    Taigi padedama šio tikėjimo šviesos ir stiprybės, susidūrusi su šiandieninės situacijos iššūkiais, Bažnyčia vis aiškiau suvokia jos Viešpaties jai skiriamą malonę bei atsakomybę skelbti bei švęsti Gyvybės Evangeliją ir jai tarnauti.
     

    II SKYRIUS

    ATĖJAU, KAD JIE TURĖTŲ GYVENIMĄ
    Krikščionybės žinia apie gyvybę
     

    „Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome“ (1 Jn 1, 2): žvilgsnį kreipti į Kristų, „gyvenimo Žodį”

    29. Susidūrus su šiuolaikiniame pasaulyje glūdinčiais nesuskaičiuojamais rimtais pavojais gyvybei galima pasijusti nugalėtu visiško bejėgiškumo: gėris niekada netaps toks galingas, kad nugalėtų blogį.

    Tokiais atvejais Dievo Tauta, o joje kiekvienas tikintysis, pašauktas nuolankiai ir narsiai išpažinti savo tikėjimą Jėzumi Kristumi, „gyvenimo Žodžiu“ (1 Jn 1, 1). Gyvybės Evangelija nėra tik paprastas apmąstymas apie žmogaus gyvybę, kad ir koks naujas ar gilus jis būtų. Ji nėra nei paprastas įsakymas, skirtas pagilinti jautrumą ir sukelti visuomenėje reikšmingus pokyčius. Tuo labiau ji nėra apgaulingas geresnės ateities pažadas. Gyvybės Evangelija konkreti ir asmeniška, nes joje skelbiamas pats Jėzaus asmuo. Jėzus atsiskleidė apaštalui Tomui, o per jį kiekvienam žmogui, tokiais žodžiais: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Štai kaip jis kalbėjo apie save Mortai, Lozoriaus seseriai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius” (Jn 11, 25-26). Jėzus yra Sūnus, kuris, kaip ir Tėvas, turi gyvybę pats savyje (plg. Jn 5, 26), ir kuris atėjo pas žmones pasidalyti savo dovana: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų” (Jn 10, 10).

    Iš Jėzaus žodžių, veiksmų ir paties jo asmens žmogus gauna galimybę „sužinoti“ visą tiesą apie žmogaus gyvybės vertingumą. Iš šio konkretaus „šaltinio“ jis įgauna gebėjimą visiškai „įvykdyti“ šią tiesą (plg. Jn 3, 21), tai yra, pilnai priimti ir įgyvendinti meilės bei tarnavimo žmogaus gyvybei, jos gynimo ir puoselėjimo uždedamą atsakomybę. Gyvybės Evangelija galutinai paskelbta ir visa pateikta Kristuje. Ši Evangelija, duota jau Senojo Testamento Apreiškime ir tikrai įrašyta kiekvieno vyro ir moters širdyje, „nuo pat pradžios”, nuo sutvėrimo dienos aidu atsiliepė kiekvienoje sąžinėje taip, kad, nepaisant neigiamų nuodėmės padarinių, žmogaus protas gali pažinti jos esminius bruožus. Kaip moko Vatikano II Susirinkimas, „pačiu savo buvimu ir pasirodymu, žodžiais ir darbais, ženklais ir stebuklais, ypač mirtimi ir garbingu prisikėlimu iš numirusiųjų ir pagaliau Šventosios Dvasios atsiuntimu jis galutinai baigia apreiškimą ir dievišku liudijimu patvirtina, jog Dievas išties yra su mumis, kad išvaduotų mus iš nuodėmės bei mirties tamsybių ir prikeltų amžinajam gyvenimui“ [22].

    30. Tai todėl, sutelkę žvilgsnį į Viešpatį Jėzų, trokštame dar kartą iš jo išgirsti „Dievo žodžius“ (Jn 3, 34) ir iš naujo apmąstyti Gyvybės Evangeliją. Giliausiai ir originaliausiai meditacijos apie tai, ką Apreiškimas sako mums dėl žmogaus gyvybės, prasmę perteikė apaštalas Jonas Pirmojo laiško pradžioje: „Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, – tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums. Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis” (Jn 1, 1-3).

    Taigi amžinoji Dievo gyvybė skelbiama ir duodama Jėzuje, „gyvenimo Žodyje”. Šio skelbimo, šios dovanos dėka ir žemiškuoju laikotarpiu fizinis bei dvasinis mūsų gyvenimas įgyja visą vertę bei prasmę, nes iš tikrųjų Dievo amžinasis gyvenimas yra tikslas, į kurį nukreiptas ir kurio link pašauktas mūsų gyvenimas šiame pasaulyje. Šitaip Gyvybės Evangelijoje yra visa, ką žmogiškasis patyrimas ir protas sako mums apie žmogaus gyvybės vertę, apie tai, kaip gyvybę priimti, išaukštinti ir suteikti jai atbaigą.
     

    „Viešpats yra mano jėga ir giesmė – jis mane išgelbėjo“ ( 15, 2): gyvybė visada yra gėris

    31. Evangelijos žinios apie gyvybę pilnatvė parengta jau Senajame Testamente. Izraelis atranda savo gyvybės vertingumą Dievo akyse Išėjimo knygoje aprašytuose įvykiuose, centriniame Senojo Testamento religiniame išgyvenime. Kai Izraelio tauta atrodė pasmerkta išnykti, mirties pavojui pakibus virš visų naujagimių berniukų (plg. 1, 15-22), Viešpats apsireiškė Izraeliui kaip jo Gelbėtojas, turintis galią užtikrinti ateitį tiems, kurie prarado viltį. Tokiu būdu Izraelis aiškiai sužino, jog jo gyvybė nepriklauso nuo faraono malonės, kurią jis teikia pagal despotiškas užgaidas. Priešingai – ji yra švelnios ir stiprios Dievo meilės objektas.

    Išvadavimas iš vergijos reiškė tapatybės dovaną, nepraeinančio kilnumo pripažinimą ir naujos istorijos pradžią, kurioje ranka rankon žengia Dievo atradimas ir savęs atradimas. Išėjimas buvo pamatinis išgyvenimas, jis tapo ateities modeliu. Per jį Izraelis, kai tik jo egzistencijai iškyla pavojus, išmoksta kreiptis į Dievą su nauju pasitikėjimu ir atrasti jame veiksmingą pagalbą: „Sukūriau tave būti mano tarnu, nepamiršiu tavęs niekad, Izraeli“ (Iz 44, 21).

    Šitaip, patirdamas savo kaip tautos egzistencijos vertę, Izraelis ima geriau suvokti ir pačios gyvybės vertę bei prasmę. Konkrečiau šie apmąstymai išrutulioti „išminties“ knygose, kasdien juntant gyvenimo nesaugumą ir suvokiant jo tykančius pavojus. Tikėjimas, susidūręs su egzistencijos prieštaringumu, yra skatinamas į jį atsakyti.

    Kančios problema meta didžiausią iššūkį tikėjimui ir kelia jam sunkiausius išbandymus. Kaip galime neišgirsti visuotinio žmogaus skausmo, Jobo knygos meditacijoje? Nenuostabu, kad nekaltas žmogus, palaužtas kančios, ima klausti savęs: „Kodėl nelaimingam duota šviesa ir gyvybė tiems, kurių siela pilna kartumo? Kurie laukia mirties, lyg kad kastų sau turtą, o ji neateina?” (3, 20-21). Tačiau net giliausiose tamsybėse tikėjimas ragina pasitikint ir garbinant pripažinti „slėpinį”: „Žinau, kad visa gali ir kad jokia mintis nepasislėps nuo tavęs“ (Job 42, 2).

    Apreiškimas pamažu įgalina vis aiškiau perprasti pirmapradę nenykstančio gyvenimo užuomazgą, kurią Sutverėjas įdiegė žmogaus širdyje: „Jis daro visa gražiai ir visa savo laiku; ir amžinybės supratimą jis įdėjo į jų širdį“ (Koh 3, 11). Ši visuotinumo ir pilnatvės užuomazga laukia, kol bus išreikšta meilėje ir ištobulinta laisva Dievo dovana, dalyvaujant jo amžinajame gyvenime.
     

    „Jėzaus vardas... tvirtą padarė tą, kurį jūs matote ir pažįstate“ (Apd 3, 16): žmogaus egzistencijos trapume Jėzus atbaigia gyvenimo prasmę

    32. Sandoros tautos patyrimas atnaujinamas visų „vargdienių”, su kuriais susitinka Jėzus Nazarietis, patyrimu. Lygiai kaip Dievas, kuris „myli visa, kas yra“ (plg. Išm 11, 25), pavojams ištikus sustiprino Izraelį, tai dabar Dievo Sūnus visiems, patiriantiems grėsmę ar suvaržymus, skelbia, kad jų gyvybė taip pat yra gėris, kuriam Tėvo meilė suteikia prasmę ir vertę.

    „Aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena“ (Lk 7, 22). Šiais pranašo Izaijo žodžiais (35, 5-6; 61, 1) Jėzus nusako savo misijos prasmę: visi, kurie kenčia, nes jų egzistencija vienokiu ar kitokiu būdu „sumenkinta”, taip išgirsta iš jo „gerąją naujieną“ apie tai, kad Dievas jais rūpinasi; jie tikrai sužino, kad ir jų gyvybė – tai dovana, rūpestingai saugoma Tėvo rankos (plg. Mt 6, 25-34).

    Savo pamokslais ir veiksmais Jėzus kalba pirmiausia „vargdieniams”. Jėzų sekusios ir jo ieškojusios ligonių ir atstumtųjų minios (plg. Mt 4, 23-25) jo žodžiuose bei veiksmuose rado didžiulės savo gyvenimo vertės atskleidimą ir suprato, kokia pagrįsta jų išganymo viltis.

    Tas pat nuo pirmųjų dienų vyko ir Bažnyčios misijoje. Kai Bažnyčia skelbia Kristų, kuris „vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su juo“ (Apd 10, 38), ji suvokia perduodanti žinią išganymo, visu naujumu geriausiai atsiliepiančio žmogaus gyvenimo negandose ir skurde. Petras išgydo luošį, kasdien prašiusį išmaldos prie Jeruzalės šventyklos Gražiųjų vartų, sakydamas jam: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok” (Apd 3, 6). Gyvybė, apleista ir meldusi pagalbos, per tikėjimą Jėzumi, „gyvybės kūrėju“ (Apd 3, 15), atgauna visą savigarbą ir orumą.

    Jėzaus ir jo Bažnyčios žodžiai bei darbai skirti ne tik tiems, kurie serga, kenčia ar yra visuomenės apleisti. Gilesniu lygiu jie paliečia moralinį ir dvasinį kiekvieno žmogaus gyvenimo prasmės matmenį. Tik tie, kurie pripažįsta, jog jų gyvenimas paženklintas nuodėmės blogio, gali susitikime su Išganytoju Jėzumi atrasti savo egzistencijos tiesą ir autentiškumą. Jėzus net pats sako: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių“ (Lk 5, 31-32).

    Bet apsigauna tie, kurie, kaip turtingasis žemvaldys iš Evangelijos palyginimo, mano galį suteikti saugumo savo gyvybei, kraudami tik materialinius turtus. Gyvybė slysta jam iš rankų, ir tuoj jis pamatys jos netekęs, taip ir nespėjęs suvokti jos tikrosios prasmės: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“ (Lk 12, 20)

    33. Paties Jėzaus gyvenime nuo pradžios iki pabaigos aptinkame ypatingą „dialektiką”: išgyvenamas žmogaus gyvybės trapumas ir teigiama jos vertė. Jėzaus gyvenimas nuo pat gimimo akimirkos paženklintas netikrumo. Be abejo, teisieji priima jį, jungdamiesi prie noriai ir džiugiai Marijos tariamo „Taip“ (plg. Lk 1, 38). Tačiau nuo pat pradžios jį atstumia pasaulis, pajutęs priešiškumą kūdikiui ir ieškąs jo, idant „nužudytų“ (Mt 2, 13); arba liekąs abejingas ir nesidomintis į pasaulį ateinančio gyvybės slėpinio išsipildymu: „jiems nebuvo vietos užeigoje“ (Lk 2, 7). Šiame pavojų ir nesaugumo susipriešinime su Dievo dovanos galia tik dar ryškiau sušvinta šlovė, spinduliuojanti iš Nazareto namelio ir iš Betliejaus ėdžių: ši gimusi gyvybė yra visos žmonijos išganymas (plg. Lk 2, 11).

    Jėzus visiškai priėmė gyvenimo prieštaringumą ir pavojus: „jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą“ (2 Kor 8, 9). Pauliaus minimas neturtas – tai ne tik dieviškųjų privilegijų atsisakymas, bet ir dalijimasis prasčiausiomis, labiausiai pažeidžiamomis žmogiškojo gyvenimo sąlygomis (plg. Fil 2, 6-7). Jėzus šiame skurde praleido visą gyvenimą, iki pat lemiamos nukryžiavimo akimirkos: „jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų“ (Fil 2, 8-9). Kaip tik savo mirtimi Jėzus atskleidžia visą gyvybės didingumą ir vertę, kadangi jo pasiaukojimas ant kryžiaus visiems žmonėms tampa naujo gyvenimo šaltiniu (plg. Jn 12, 32). Klajojantį tarp gyvenimo prieštaringumų ir netgi netenkantį gyvybės, Jėzų veda įsitikinimas, kad jo gyvybė Tėvo rankose. Todėl nukryžiuotas Jėzus gali jam tarti: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46), tai yra savo gyvybę. Tikrai didi turi būti žmogaus gyvybės vertė, jei Dievo Sūnus ją prisiėmė ir pavertė visos žmonijos išganymo įrankiu.
     

    „Pašauktiesiems [...] iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą“ (Rom 8, 28-29): Dievo šlovė spindi žmogaus veide

    34. Gyvybė visada yra gėris. Tai suvokiama instinktyviai ir patvirtinama patyrimu, o žmogus pašauktas suprasti gelminę priežastį, kodėl taip yra.

    Kodėl gyvybė yra gėris? Šį klausimą dažnai rasime Biblijoje, ir jau pirmuose puslapiuose jis susilaukia tikslaus ir stulbinančio atsakymo. Gyvybė, kurią Dievas įkvepia žmogui, labai skiriasi nuo visų kitų gyvų sutvėrimų gyvybės, kadangi žmogus, tegu ir sutvertas iš žemės dulkių (plg. Pr 2, 7, 3, 19; Job 34, 15; Ps 103, 14, 104, 29), yra Dievo išraiška pasaulyje, jo buvimo ženklas, jo šlovės pėdsakas (plg. Pr 1, 26-27; Ps 8, 6). Kaip tik tai šv. Ireniejus iš Lijono ir norėjo pabrėžti savo garsiuoju posakiu: „Gyvas žmogus yra Dievo šlovė“ [23]. Žmogui duotas aukščiausias kilnumas, paremtas tvirtu ryšiu, jungiančiu jį su jo Kūrėju: žmoguje švyti paties Dievo tikrovės atspindys.

    Tai patvirtina Pradžios knyga: pirmame pasakojime apie kūrimą žmogus kūryboje Dievo užima aukščiausią vietą, kaip jos vainikas, kaip kulminacija proceso, iš pavidalo, neturinčio chaoso, vedančio prie tobuliausio iš kūrinių. Visa kūrinija nukreipta žmogaus link, ir viskas priverčiama jam paklusti: „pripildykite žemę ir valdykite ją. Viešpataukite [...] visiems žemėje judantiems gyvūnams“ (Pr 1, 28) – toks Dievo priesakas vyrui ir moteriai. Panašiai skamba ir kitas pasakojimas apie sutvėrimą: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi” (Pr 2, 15). Čia aiškiai patvirtinama žmogaus viršenybė prieš daiktus; jie paklūsta jam ir yra patikėti jo rūpesčiui bei atsakomybei, tuo tarpu nėra priežasties, dėl kurios žmogus būtų priverstas paklusti kitam žmogui ir nužemintas kone iki daikto lygmens.

    Biblijos pasakojime žmogaus skirtingumą nuo visų kitų tvarinių aiškiausiai rodo tai, kad tik žmogaus sukūrimas vaizduojamas kaip atskiro Dievo sprendimo rezultatas, apgalvotas siekis žmogų su Kūrėju sujungti savitu, ypatingu ryšiu: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26). Gyvybė, kurią Dievas duoda žmogui, yra dovana, kurios pagalba Dievas dalijasi savimi su savo kūriniu.

    Izraelis ilgai klaus apie šio žmogų ir Dievą jungiančio ryšio prasmę. Ir Siracido knygoje pripažįstama, kad Dievas, kurdamas žmogų, „apvilko jį galia žiūrėdamas savęs. Jis skyrė jo dienų skaičių ir laiką, davė jam valdžią tam, kas yra žemėje“ (Sir 17, 2-3). Šią išvadą knygos autorius daro ne tik dėl to, kad žmogus valdo pasaulį, bet ir dėl dvasinių savybių, būdingų tik žmogui: proto, gėrio ir blogio skyrimo, laisvos valios: „Jis suteikė jiems dvasios mokslo, pripildė jų širdį jausmų, ir parodė jiems, kas pikta ir kas gera“ (Sir 17, 6). Gebėjimas pažinti tiesą ir laisvę yra žmogaus privilegija, nes žmogus sukurtas pagal savo Kūrėjo, teisaus ir patikimo Dievo, paveikslą (plg. Įst 32, 4). Iš regimųjų tvarinių tik žmogus „įstengia pažinti ir mylėti savo Kūrėją“ [24]. Gyvybė, kuria Dievas apdovanoja žmogų, yra daugiau negu paprastas būvis laike. Tai veržimasis prie gyvenimo pilnybės; tai laiko ribas pranokstančios egzistencijos sėkla: „Nes Dievas sutvėrė žmogų, kad būtų nemirštamas, ir padarė jį pagal savo panašumo paveikslą“ (Išm 2, 23).

    35. Jahvistiniame pasakojime apie kūrimą išreiškiamas tas pats įsitikinimas. Šiame senovės pasakojime minimas dieviškasis alsavimas, kuris įkvepiamas žmogui, kad tas atgytų: „Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7).

    Nuolatinis nepasitenkinimas, kurį žmogus patiria savo žemiškajame gyvenime, paaiškinamas dieviška šios gyvybės dvasios prigimtimi. Žmogus natūraliai siekia Dievo, nes yra Dievo sukurtas ir nešioja neišdildomą jo antspaudą. Kiekvienas žmogus, įsiklausęs į giliausius širdies troškimus, kartu su šventuoju Augustinu galėtų tarti šiuos teisingus žodžius: „Sukūrei mus sau, Viešpatie, ir mūsų širdys nenurims, kol neras atilsio tavyje“ [25].

    Nepaprastai iškalbus šis nepasitenkinimas, lydintis žmogaus gyvenimą Edene, kol aplinkui save jis temato augalų ir gyvūnų pasaulį (plg. Pr 2, 20). Tik pasirodžius moteriai, kaului iš jo kaulų ir kūnui iš jo kūno (plg. Pr 2, 23), kurioje irgi gyva Dievo Kūrėjo dvasia, patenkinamas žmogaus egzistencijai gyvybiškai būtinas asmenų dialogo poreikis. Kitame žmoguje, vyre ar moteryje, yra paties Dievo atspindys, kiekvieno žmogaus galutinis tikslas ir patenkinimas.

    „Kas gi yra žmogus, kad tu jį atsimeni? arba žmogaus sūnus, kad juo rūpinies?”, klausia psalmininkas (Ps 8, 5). Palyginti su visatos begalybe, žmogus labai mažas, tačiau kaip tik šiame supriešinime atsiskleidžia jo didybė: „Tu padarei jį maža ką mažesnį už angelus, garbe ir šlove apvainikavai jį“ (Ps 8, 6). Žmogaus veide spindi Dievo šlovė. Žmoguje Kūrėjas randa sau atilsį, kaip apstulbęs ir susijaudinęs komentuoja šventasis Ambraziejus: „Šeštoji diena gęsta ir pasaulio sukūrimas pasiekia aukščiausią pabaigą padarius žmogų, kuris valdo visa kas gyva, kuris yra visatos vainikas ir aukščiausias visos kūrinijos grožis. Turėtume iš tikrųjų pagarbiai nutilti, nes Viešpats ilsėjosi po viso pasaulyje nuveikto darbo. Jis tada ilsėjosi žmogaus gelmėje, ilsėjosi žmogaus sieloje ir jo mintyse; juk žmogų jis sukūrė apdovanotą protu, įstengiantį sekti Dievu, pamėgdžioti jo dorybes, alkti dieviškųjų malonių. Šiose savo dovanose pailsi Dievas, kuris yra pasakęs: „Kur yra ta mano poilsio vieta? ...Aš rūpinuosi žmogumi, suvargusiu ir besisielojančiu, – tuo, kuris dreba prieš mano žodį“ (Iz 66, 1-2). Dėkoju Viešpačiui mūsų Dievui, sukūrusiam tokį nuostabų kūrinį sau pailsėti“ [26].

    36. Nelaimei, nuostabų Dievo planą sudarkė istorijoje pasirodžiusi nuodėmė. Per nuodėmę žmogus sukyla prieš Kūrėją ir galiausiai ima garbinti kūrinius: „Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi, ir tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui“ (Rom 1, 25). Todėl žmogus ne tik iškreipia Dievo paveikslą savo asmenyje, bet ir pasiduoda pagundai skausti kitus, pakeisdamas tarpusavio komunijos santykį nepasitikėjimu, abejingumu, priešiškumu, net žudančia neapykanta. Kai Dievas nelaikomas Dievu, išduodama giliausia žmogaus reikšmė ir keliamas pavojus komunijai tarp žmonių.

    Atėjus įsikūnijusiam Dievo Sūnui, Dievo paveikslas iš naujo sušvito ir visu mastu apsireiškė žmogaus gyvenime. „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas” (Kol 1, 15), jis „Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas” (Žyd 1, 3). Kristus yra tobulas Tėvo paveikslas.

    Pirmajam Adomui patikėtas gyvybės planas pagaliau išsipildo Kristuje. Adomo neklusnumas sugriovė ir sudarkė Dievo sumanymą, skirtą žmogiškajai gyvybei, ir į pasaulį atvedė mirtį; tuo tarpu atpirkimą nešantis Kristaus klusnumas yra žmonijai išliejamos malonės šaltinis, kuris kiekvienam plačiai atveria gyvybės karalystės vartus (plg. Rom 5, 12-21). Apaštalas Paulius sako: „Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva būtybe; paskutinis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia“ (1 Kor 15, 45).

    Visiems, kurie įsipareigoja sekti Kristų, duodama gyvybės pilnatvė: juose atkuriamas, atnaujinamas ir ištobulinamas dieviškasis paveikslas. Dievo planas žmonėms yra toks: jis turėtų matyti juos „panašius į jo Sūnaus pavidalą“ (Rom 8, 29). Tik tokiu būdu, tik šiuo pasigėrėtinu pavidalu žmogus gali išsivaduoti iš stabmeldystės vergijos, atkurti prarastą bičiulystę ir iš naujo atrasti tikrąją savo tapatybę.
     

    „Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 26): amžinojo gyvenimo dovana

    37. Gyvenimo, kurio Dievo Sūnus atėjo duoti žmonėms, negalima apriboti vien egzistavimu laike. Gyvybė, visada buvusi „jame“ ir esanti „žmonių šviesa“ (Jn 1, 4), yra pradėta Dievo ir leidžia dalytis jo meilės pilnybe. „Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę“ (Jn 1, 12-13).

    Kartais šią gyvybę, kurios duoti jis atėjo, Jėzus vadina tiesiog „gyvenimu”; jei žmogus nori pasiekti tikslą, kuriam Dievas jį sukūrė, tai būtina sąlyga yra, anot jo, būti užgimus iš Dievo: „Jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės“ (Jn 3, 3). Duoti šią gyvybę yra tikrasis Jėzaus misijos tikslas; jis yra tas, kuris „nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“ (Jn 6, 33). Taigi jis tvirtai gali pasakyti: „Kas seka mane... turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12).

    Kitais atvejais Jėzus kalba apie „amžinąjį gyvenimą”. Pridėtasis būdvardis čia turi didesnę prasmę, negu vien užuomina apie už laiko esančią perspektyvą. Gyvenimas, kurį žada ir duoda Jėzus, yra „amžinas“ todėl, kad tai pilnutinis dalyvavimas „Amžinojo“ gyvenime. Tas, kas tiki Jėzų ir yra įtrauktas į komuniją su juo, turi amžinąjį gyvenimą (plg. Jn 3, 15; 6, 40), nes iš Jėzaus jis išgirsta vienintelius žodžius, kurie jo egzistencijai atskleidžia ir perteikia gyvenimo pilnybę. Tai „amžinojo gyvenimo žodžiai”, kuriuos nurodo Petras savo tikėjimo išpažinime: „Viešpatie, pas ką gi eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“ (Jn 6, 68-69). Pats Jėzus, kreipdamasis į Tėvą Aukščiausiojo Kunigo malda, paskelbia, kas sudaro amžinąjį gyvenimą: „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3). Pažinti Dievą ir jo Sūnų – tai priimti Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios meilės komunijos slėpinį į savo paties gyvenimą, kuris net dabar yra atviras amžinajam gyvenimui, nes jis dalyvauja Dievo gyvenime.

    38. Taigi amžinasis gyvenimas yra paties Dievo gyvenimas ir sykiu Dievo vaikų gyvenimas. Tikinčiųjų, mąstančių šią netikėtą ir neišreiškiamą tiesą, ateinančią mums iš Dievo per Kristų, negali nepripildyti nuolat nauja nuostaba ir beribis dėkingumas. Jie gali pasakyti apaštalo Jono žodžiais: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas; mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame. [...] Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra“ (1 Jn 3, 1-2).

    Čia krikščioniškoji tiesa apie gyvybę įgyja didžiausią taurumą. Šios gyvybės kilnumas siejamas ne tik su jos pradžia, su tuo, kad ji kyla iš Dievo, bet ir su galutiniu jos tikslu – skirties komunijai su Dievu, jį mylint ir pažįstant. Šios tiesos šviesoje šv. Ireniejus papildo ir užbaigia savąją liaupsę žmogui; „Dievo šlovė“ tikrai yra „žmogus, gyvas žmogus”, bet „žmogaus gyvybė – tai Dievo regėjimas“ [27].

    Iš čia kyla tiesioginiai padariniai žmogaus gyvenimo žemiškajam laikotarpiui, kuriame iš tiesų jau užsimezga ir ima augti amžinasis gyvenimas. Žmogus instinktyviai myli gyvybę, nes ji yra gėris; dieviškajame šio gėrio matmenyje jo meilė ras dar daugiau įkvėpimo ir stiprybės, naujų platumų ir erdvių. Panašiai meilės, kurią gyvybei jaučia kiekvienas žmogus, negalima paprasčiausiai sumenkinti iki troškimo gauti pakankamą erdvę saviraiškai ir santykiams su kitais žmonėmis užmegzti; ši meilė tikriau vystysis džiugiai suvokiant, kad gyvenimas gali tapti tąja „vieta”, kur reiškiasi Dievas, kur jį sutinkame ir jungiamės į komuniją su juo. Jėzaus duodama gyvybė nė kiek nenuvertina mūsų egzistavimo laike; ji apima tą egzistavimą ir nukreipia jį galutinio likimo link: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas... kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25-26).
     

    „Ir iš žmonių – iš kiekvieno už artimo kraują – reikalausiu atsiskaityti už žmogaus gyvybę“ (Pr 9, 5): pagarba ir meilė kiekvieno žmogaus gyvybei

    39. Žmogaus gyvybė kyla iš Dievo; tai jo dovana, jo paveikslas ir panašumas, dalijimasis jo gyvybės alsavimu. Taigi Dievas yra vienatinis šios gyvybės Viešpats: žmogus negali daryti su ja, ką užsimanęs. Dievas po tvano tai aiškiai pasako Nojui: „Taip pat ir už jūsų kraują, jūsų gyvybę, reikalausiu atsiskaityti [...] ir iš žmonių – iš kiekvieno už artimo kraują – reikalausiu atsiskaityti už žmogaus gyvybę“ (Pr 9, 5). Bibliniame tekste rūpinamasi pabrėžti, kad gyvybės šventumo pamatas slypi Dieve ir jo kūrime: „nes pagal savo paveikslą Dievas sukūrė žmogų“ (Pr 9, 6).

    Vadinasi, žmogaus gyvybė ir mirtis yra Dievo rankose, Dievo galioje: „Jo rankoje kiekvieno gyvojo siela ir visos žmonių giminės dvasia“ (Job 12, 10), sušunka Jobas. „Viešpats dalija mirtį ir duoda gyvastį; nuveda į Šeolą ir prikelia“ (1 Sam 2, 6). Tik jis gali pasakyti: „Aš daliju mirtį ir gyvastį“ (Įst 32, 39).

    Tačiau Dievas naudojasi šia galia ne despotiškai ar grėsmingai, bet globodamas ir su meile rūpindamasis savo kūriniais. Jei tiesa, kad žmogaus gyvybė yra Dievo rankose, ne mažiau teisinga ir tai, kad šios rankos kupinos meilės kaip motinos, kuri priima savo kūdikį, maitina jį ir rūpinasi: „Aš nuraminau ir nutildžiau savo sielą; kaip mažas vaikas savo motinos prieglobstyje, kaip mažas vaikas, taip yra manyje mano siela“ (Ps 131 [130], 2; plg. Iz 49, 15; 66: 12-13; Oz 11, 4). Todėl tautų istorijoje ir individų likimuose Izraelis mato ne gryno atsitiktinumo ar aklos lemties išdavą, bet meilės kupino sumanymo, kuriuo Dievas apima visas gyvybės galimybes ir pasipriešina iš nuodėmės kylančioms mirties galioms, rezultatą: „Juk Dievas nepadarė mirties ir nesigėri gyvųjų žuvimu. Nes jis sutvėrė visa, kad būtų“ (Išm 1, 13-14).

    40. Iš gyvybės šventumo kyla jos neliečiamumas, nuo pačios pradžios įrašytas žmogaus širdyje, jo sąžinėje. Klausimas „Ką tu padarei?“ (Pr 4, 10), kuriuo Dievas kreipiasi į Kainą, kai tas nužudo savo brolį Abelį, paaiškina kiekvieno žmogaus išgyvenimą: sąžinės gelmės žmogui nuolatos primena apie gyvybės – jo paties ir kitų žmonių gyvybės – neliečiamumą; tai dalykas, kuris jam nepriklauso, nes ji yra Dievo, Kūrėjo ir Tėvo, dovana bei nuosavybė.

    Įsakymas apie žmogaus gyvybės neliečiamumą ataidi Sinajaus sandoros žodžių – „dešimties įsakymų“ – šerdyje (plg. 34, 28). Pirmiausia šie įsakymai uždraudžia žudyti: „Nežudysi“ ( 20, 13); „nežudyk nekalto ir teisaus žmogaus“ ( 23, 7). Tačiau iš vėlesnių Izraelio įstatymų paaiškėja, kad taip pat draudžiama daryti kitam žmogui bet kokią kūnišką žalą (plg. 21, 12-27). Tenka, be abejo, pripažinti, kad gyvybės vertė Senajame Testamente juntama gana aiškiai, bet toli gražu ne taip subtiliai, kaip Kalno pamoksle. Tai matyti iš tam tikrų ano meto baudžiamųjų įstatymų, kuriuose numatomos sunkios kūno bausmės ir net mirties bausmė. Tačiau pagrindinė mintis – ją ištobulins Naujasis Testamentas – galingas reikalavimas gerbti fizinį gyvybės neliečiamumą ir asmens vienovę. Jos viršūnė – pozityvus įsakymas, įpareigojantis mus atsakyti už artimą kaip už save patį: „mylėsi savo artimą kaip save patį“ (Kun 19, 18).

    41. Įsakymą „Nežudyk”, glūdintį pozityviame meilės artimui priesake ir jame dar pagilintą, visa jo jėga naujai patvirtina Viešpats Jėzus. Turtingam jaunuoliui, klausiančiam: „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?”, Jėzus atsako: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 16, 17). Patį pirmą pacituoja „nežudyk” (Mt 19, 18). Kalno pamoksle Jėzus iš mokinių reikalauja teisumu viršyti Rašto aiškintojus bei fariziejus ir tada, kai kalbama apie požiūrį į gyvybę: „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk; o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turės atsakyti teisme“ (Mt 5, 21-22).

    Žodžiais ir veiksmais Jėzus giliau atskleidžia pozityvius, gyvybės neliečiamumą ginančius įstatymo reikalavimus. Šie reikalavimai buvo jau Senajame Testamente; ten rūpėjo įstatymais apsaugoti ir apginti silpną ar pavojų ištiktą gyvybę: minėti ateiviai, našlės, našlaičiai, visi ligoniai ir vargšai, taip pat ir įsčiose esantys kūdikiai (plg. 21, 22; 22, 20-26). Su Jėzumi šie pozityvūs reikalavimai įgauna naują jėgą ir svarbą, jie atskleidžiami visa platybe ir gilumu: pradedant rūpesčiu brolio (nesvarbu, ar kraujo brolio, žmogaus, priklausančio tai pačiai tautai, ar ateivio, gyvenančio Izraelio žemėje) gyvybe ir baigiant rūpinimusi svetimaisiais, net meile savo priešams.

    Svetimasis nustoja būti svetimas tam, kuris privalo tapti artimas vargstančiam, net prisiimti atsakomybę už jo gyvybę, kaip labai aiškiai rodoma gerojo samariečio palyginime (plg. Lk 10, 25-37). Net priešas nebėra priešas žmogui, įpareigotam jį mylėti (plg. Mt 5, 38-48; Lk 6, 27-35), „daryti jam gera“ (plg. Lk 6, 27, 33, 35), skubiai ir nesitikint atlygio atsakyti į jo būtinas reikmes (plg. Lk 6, 34-35). Šios meilės viršūnė – malda už savo priešus. Taip elgdamiesi, pasiekiame Dievo apvaizdinčios meilės viršūnę: „O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 44-45; plg. Lk 6, 28, 35).

    Taigi giliausias Dievo įsakymo globoti žmogaus gyvybę elementas – reikalavimas gerbti ir mylėti kiekvieną asmenį ir kiekvieno asmens gyvybę. Taip apaštalas Paulius moko krikščionis Romoje. Jo kreipimesi ataidi Kristaus žodžiai (plg. Mt 19, 17-18): „Juk įsakymai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė – įstatymo pilnatvė“ (Rom 13, 9-10).
     

    „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją“ (Pr 1, 28): žmogaus atsakingumas už gyvybę

    42. Ginti ir stiprinti gyvybę, reikšti jai pagarbą ir meilę – užduotis, kurią Dievas patiki kiekvienam žmogui, kviesdamas jį, gyvą savo paveikslą, tapti dieviškojo viešpatavimo pasaulyje dalyviu: „Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją. Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“ (Pr 1, 28).

    Bibliniame tekste aiškiai parodyta, kokia plačia ir gilia viešpatyste Dievas apdovanojo žmogų. Tai pirmiausia viešpatavimas žemei ir visiems gyvūnams, kaip aiškina Išminties knyga: „Mano tėvų Dieve ir gailestingumo Viešpatie [...] savo išmintimi paskyrei žmogų viešpatauti kūriniams, kurie tavo padaryti, valdyti žemės skritulį lygybėje ir teisybėje“ (Išm 9, 1, 2-3). Psalmininkas taip pat giria žmogui suteiktą viešpatystę, laikydamas ją Kūrėjo pagarbos ir pašlovinimo ženklu: „Davei jam valdžios savo rankų darbams, visa pavergei po jo kojomis; visas avis ir jaučius, be to ir laukinius žvėris, dangaus paukščius ir jūros žuvis; kas tik plaukioja jūros takais” (Ps 8, 7-9).

    Žmogus, pašauktas įdirbti pasaulio sodą ir juo rūpintis (plg. Pr 2, 15), todėl jis ne tik dabar, bet ir ateinančioms kartoms yra ypač atsakingas už gyvenamąją aplinką, tai yra kūriniją, kuri Dievo valia turi tarnauti jo asmens orumui ir jo gyvybei. Tuo remiasi ekologinis klausimas, pradedant įvairių gyvūnų rūšių ir kitų gyvybės formų natūralių gyvenimo vietų išsaugojimu, baigiant „žmogaus ekologijos“ tiesiogine prasme [28]: kryptį, kaip jį spręsti, gerbiant tą didį gėrį – gyvybę, kiekvieną gyvybę, nurodo Biblijos puslapiuose aiškiai ir tvirtai suformuluoti etiniai principai.

    Iš tikrųjų „Kūrėjo žmogui dovanota viešpatystė nėra absoliuti valdžia, čia nėra nė kalbos apie laisvę „naudoti ir piktnaudoti“ ar tvarkytis, kaip tik patinka. Pačioje pradžioje Kūrėjo nubrėžtos ribos, simboliškai išreikštos draudimu nevalgyti vaisių „nuo medžio“ (plg. Pr 2, 16-17), pakankamai aiškiai rodo, kad gamtos pasaulyje turime paklusti ne tik biologiniams, bet ir moralės dėsniams, ir negalime nebaudžiami jų laužyti“ [29].

    43. Tam tikras žmogaus dalyvavimas Dievo viešpatystėje akivaizdžiai matyti iš to, kad pats žmogus ypatingu būdu atsako už žmogaus gyvybę. Aukščiausią tašką ši atsakomybė pasiekia tada, kai vyras ir moteris santuokoje pagimdo naują gyvybę. Kaip moko Vatikano II Susirinkimas: „Pats Dievas pasakė, jog „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18), „iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį“ (Mt 19, 4) ir norėdamas žmones padaryti ypatingais savo kūrimo darbo dalininkais, palaimino vyrą ir moterį sakydamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28)“ [30].

    Kalbėdamas apie tai, kad vyras ir moteris tapo „ypatingais“ Dievo „kūrimo darbo dalininkais”, Susirinkimas nori nurodyti, kad turėti kūdikį yra giliai žmogiškas ir religiškas įvykis, kad jis apima abu sutuoktinius, tapusius „vienu kūnu“ (Pr 2, 24) ir kai jame dalyvauja Dievas. Laiške šeimoms esu rašęs: „Kai dviejų žmonių santuokinei sąjungai gimsta naujas asmuo, į pasaulį su savimi jis atsineša ypatingą paties Dievo paveikslą ir panašumą: asmens genealogija įrašyta pačioje gimdymo biologijoje. Patvirtindami, kad sutuoktiniai, tapę tėvais, su Dievo pagalba pradeda naują gyvybę ir ją pagimdo, vadovaujamės ne vien biologijos dėsniais. Ne, mes norime pabrėžti, kad pats Dievas dalyvauja žmogaus tėvystėje ir motinystėje visai kitaip, negu pradedant visus kitus sutvėrimus „žemėje”. Iš tikrųjų tik Dievas tėra žmogui kūrimo metu suteikto ir tik jam būdingo „paveikslo ir panašumo“ šaltinis. Pradėti kūdikį – tai pratęsti Kūrimą“ [31].

    Šito paprastai ir iškalbingai moko Biblija, aprašydama pirmos moters, kuri buvo „visų gyvųjų motina“ (Pr 3, 20), džiaugsmo šūksnį. Ieva, suvokdama Dievo dalyvavimą, sušunka: „Viešpaties padedama, gavau berniuką” (Pr 4, 1). Taigi gimdymu, gyvybės perdavimu iš tėvų vaikams paties Dievo paveikslas ir panašumas perteikiamas dėka to, kad buvo sukurta nemirtinga siela [32]. „Adomo genealogijos knygos“ pradžioje tai išreikšta taip: „Kai Dievas sukūrė žmogų, jis padarė jį panašų į Dievą. Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė. Kai jie buvo sukurti, jis juos palaimino ir davė jiems vardą Žmonija. Adomas buvo šimto trisdešimt metų, kai jam gimė sūnus, panašus į jį, pagal jo paveikslą, ir pavadino jį Setu“ (Pr 5, 1-3). Būtent tas, naujai būtybei savo paveikslą perteikiančio Dievo bendradarbio vaidmuo lemia didybę sutuoktinių, pasirengusių „bendradarbiauti su Kūrėjo ir Išganytojo meile; tai jis per sutuoktinius nuolat gausina ir turtina savo šeimą“ [33]. Todėl vyskupas Amfilochijus išaukštino „šventą santuoką, aukščiausią ir išrinkčiausią iš visų žemės dovanų”, nes ji „gimdo žmoniją, kuria Dievo paveikslus“ [34].

    Taip santuokos sujungti vyras ir moteris tampa dieviškojo darbo dalyviais: per gimdymą priimama Dievo dovana ir ateičiai atsiveria nauja gyvybė.

    Tačiau labiau už ypatingą tėvų paskirtį visus apima užduotis priimti gyvybę ir jai tarnauti; šią užduotį gyvybės atžvilgiu atlikti būtiniausia tada, kai gyvybė silpniausia. Tai mums primena pats Kristus, prašydamas jį mylėti ir jam tarnauti kančias patiriančiuose broliuose ir seseryse: išalkusiuose, ištroškusiuose, keleiviuose, nuoguosiuose, ligoniuose ir kaliniuose... Kas padaryta vienam iš jų, padaryta pačiam Kristui (plg. Mt 25, 31-46).
     

    „Išaudei mane mano motinos įsčiose“ (Ps 138 [139], 13): negimusio kūdikio orumas

    44. Žmogaus gyvybė pasirodo esanti labiausiai pažeidžiama ateinanti į pasaulį ir paliekanti laiką, kad pasiektų amžinybę. Dievo žodyje dažnai randame raginimą rodyti didžiausią rūpestį ir pagarbą tada, kai gyvybę susilpnina liga ar senatvė. Tiesioginių, aiškių raginimų ginti žmogaus gyvybę pačioje pradžioje, ypač dar negimusią ar prie pabaigos besiartinančią gyvybę, ten nerasime, tačiau šį faktą lengvai galima paaiškinti tuo, kad pati galimybė tokiomis aplinkybėmis pažeisti gyvybę, į ją kėsintis ar net ją atimti Dievo Tautos religinėms bei kultūrinėms nuostatoms buvo visiškai svetima.

    Senajame Testamente nevaisingumas – tai prakeikimas, o gausus palikuonių būrys laikomas palaima: „Štai Viešpaties dovana yra vaikai, užmokestis – kūno vaisius“ (Ps 127 [126], 3; plg. Ps 128 [127], 3-4). Šis tikėjimas remiasi ir Izraelio suvokimu, kad jis yra Sandoros tauta pašaukta gausėti, kaip pažadėta Abraomui: „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei gali jas suskaityti... Taip gausūs bus tavo palikuonys” (Pr 15, 5). Bet stipriausią poveikį daro įsitikinimas, kad tėvų perduodamos gyvybės pradžia glūdi Dieve. Tai liudija daug Biblijos vietų, kuriose pagarbiai ir su meile kalbama apie kūdikio pradėjimą, apie gyvybės formavimąsi motinos įsčiose, apie gimdymą ir apie stiprų pirmosios gyvybės akimirkos ryšį su Dievo Kūrėjo veikla.

    „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš tau gimstant, tave pašventinau“ (Jer 1, 5): kiekvieno individo gyvenimas nuo pat pradžios yra Dievo sumanymo dalis. Jobas stabteli savo skausmo gelmėse ir apmąsto darbą Dievo, stebuklingai sukūrusio jo kūną motinos įsčiose. Tai pagrindžia jo pasitikėjimą ir leidžia išreikšti įsitikinimą, kad jo gyvenime reiškiasi dieviškasis planas: „Tavo rankos padarė mane ir sutvėrė mane visą aplinkui, ir tu taip ūmai gramzdini mane? Atsimink, meldžiu, jog sutvarkei mane kaip molį ir vėl paversi mane dulkėmis. Argi ne kaip pieną milžai mane ir ne kaip sūrį surauginai mane? Apvilkai mane oda ir kūnu, kaulais ir gyslomis sunėrei mane; suteikei man gyvybę ir pasigailėjimą, ir tavo apsilankymas sergėjo mano dvasią“ (Job 10, 8-12). Susižavėjimas ir nuostaba dėl Dievo veiklos formuojant gyvybę motinos įsčiose dažnai išreiškiami ir Psalmėse [35].

    Kaip galima pagalvoti, kad bent viena šio stebuklingo gyvybės skleidimosi akimirka galėtų būti atskirta nuo išminties ir meilės pilnų Kūrėjo darbų ir atiduota žmogaus užgaidoms? Tikrai taip nemanė septynių brolių motina, išpažinusi tikėjimą Dievu, gyvybės šaltiniu ir jos garantija nuo pradėjimo, o kartu naujo, mirties nepažįstančio gyvenimo vilties pagrindu: „Nežinau, kaip atėjote į gyvenimą mano įsčiose. Ne aš daviau jums gyvastį, ne aš suteikiau jums gyvybės alsavimą, ne aš daviau jūsų sąnariams išvaizdą. Kadangi pasaulio Kūrėjas suteikė kiekvienam išvaizdą ir nustatė visų daiktų pradžią, jis savo gailestingumu duos jums vėl gyvastį ir gyvybės alsavimą, nes jūs dabar užmirštate save dėl jo Įstatymo“ (2 Mak 7, 22-23).

    45. Naujojo Testamento apreiškime dar kartą neginčijamai pripažįstama gyvybės vertė nuo pačios pradžios. Nėštumu besidžiaugiančios Elzbietos žodžiuose aidi vaisingumo aukštinimas ir nekantrus gyvybės laukimas: „Tai Viešpats man davė... teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse“ (Lk 1, 25). Negana to, asmens vertingumas nuo pat pradėjimo skelbiamas susitikus mergelei Marijai ir Elzbietai, taip pat kūdikiams, kuriuos jiedvi nešioja įsčiose. Būtent kūdikiai atskleidžia, jog artėja Mesijo metas: jų susitikime pirmą kartą pradeda veikti Dievo Sūnaus buvimo tarp žmonių atperkamoji galia. Šventasis Ambraziejus rašo: „Taip pat skubiai paskelbiamas Marijos atvykimas ir Viešpaties artumo palaima... Elzbieta pirma išgirdo balsą, bet Jonas pirmas patyrė malonę. Ji išgirdo gamtos sutvarkymo dėka, jis šoktelėjo slėpinio dėka. Ji pažino atvykus Mariją; jis pažino atvykus Viešpatį. Moteris pajuto atvykus moterį; kūdikis – kūdikį. Moterys kalbasi apie gautą malonę; kūdikiai iš vidaus ją ir gailestingumo slėpinį įgyvendina savo motinų labui, kurios dvigubo stebuklo dėka pranašauja savo kūdikių įkvėptos. Kūdikis šoktelėjo, o motina prisipildė Šventosios Dvasios. Motina nebuvo jos kupina anksčiau už sūnų, bet kai sūnus prisipildė Šventosios Dvasios, jis pripildė ir savo motiną“ [36].
     

    „Pasitikėjau, nors ir sakiau: „Aš esu labai skausmo prislėgtas“ (Ps 116 [115], 10): gyvybė senatvėje ir ištikus kentėjimui

    46. Kalbant apie paskutines gyvenimo akimirkas, anachroniška būtų tikėtis, kad bibliniame apreiškime rasime aiškių nuorodų šiandien svarbiais klausimais – pagarbos seneliams ir ligoniams arba posakių, nedviprasmiškai smerkiančių bandymus jėga paspartinti jų mirtį. Biblijos kultūrinės ir religinės sąlygos nėra šių pagundų paliestos; ties sakant, jos kontekste senųjų išmintis ir patyrimas tampa pripažintu, unikaliu šeimos ir visuomenės turtinimo šaltiniu.

    Senatvė pasižymi kilnumu, į ją žvelgiama su užtarnauta pagarba (plg. 2 Mak 6, 23). Teisusis nesiekia būti išvaduotas nuo senatvės ir jos naštos; priešingai, jis meldžiasi taip: „Nes tu esi mano laukimas, mano Dievas, Viešpatie, tu mano viltis nuo pat mano jaunystės... bet ir senatvėje bei senyvame amžiuje, Dieve, nepalik manęs, kolei skelbsiu tavo petį šitai kartai, visiems būsimiesiems tavo galingumą“ (Ps 71 [70], 5, 18). Mesijinio amžiaus idealas – tai laikas, kada „nebebus... senuko, kuris nesulauktų žilo amžiaus“ (Iz 65, 20).

    Kaip senatvėje derėtų priimti neišvengiamą gyvybės gesimą? Kaip derėtų elgtis mirties akivaizdoje? Tikintysis žino, kad jo gyvybė yra Dievo rankose: „Viešpats... tu esi, kurs laikai mano likimą“ (plg. Ps 16 [17], 5), ir iš Dievo priima mirties būtinumą: „Toks Viešpaties nutarimas kiekvienam kūnui. Ir kas gi kita gali tau ateiti, jei ne tai, kas patinka Aukščiausiajam?” (Sir 41, 6). Žmogus nėra nei gyvybės, nei mirties valdovas. Gyvenime ir mirtyje jis privalo visiškai atsiduoti „tam, kas patinka Aukščiausiajam”, jo meilės sumanymui.

    Ligos valandą žmogus taip pat raginamas pasitikėti Dievu ir atnaujinti pamatinį tikėjimą Tuo, „kurs gydo visas tavo negalias“ (plg. Ps 103 [102], 3). Net tada, kai visos pasveikimo viltys tirpsta žmogaus akyse, priversdamos jį sušukti: „Mano dienos yra panašios į ištįsusį šešėlį ir aš džiūstu kaip žolė“ (Ps 102 [101], 12), tikintįjį palaiko nepajudinamas tikėjimas gyvybę teikiančia Dievo galia. Liga nesukelia tokiam žmogui nevilties ir neskatina siekti mirties, bet verčia viltingai sušukti: „Aš pasitikėjau, nors ir sakiau: „Aš esu labai skausmo prislėgtas“ (Ps 116 [115], 10); „Viešpatie, mano Dieve, aš šaukiaus į tave, ir tu pagydei mane; Viešpatie, tu išvedei iš mirusiųjų buveinės mano sielą, išgelbėjai mane iš tarpo žengiančiųjų į duobę“ (Ps 30 [29], 3-4).

    47. Jėzaus misija ir daugybė jo atliktų pagydymų rodo, jog Dievas labai rūpinasi ir kūnišku žmogaus gyvenimu. Jėzus, „kūno ir sielos gydytojas“ [37], buvo Tėvo siųstas skelbti gerąją naujieną vargdieniams ir vaduoti prislėgtųjų (plg. Lk 4, 18; Iz 61, 1). Vėliau jis siunčia į pasaulį savo mokinius, įpareigodamas juos atlikti misiją – joje ligonių gydymas sujungtas su Evangelijos skelbimu: „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus“ (Mt 10, 7-8; plg. Mk 6, 13; 16, 18).

    Nėra abejonės, kad kūno žemiškasis gyvenimas tikinčiajam nėra absoliutus gėris, juo labiau žinant, jog iš jo gali būti pareikalauta atiduoti gyvybę dėl didesnio gėrio. Jėzus sako: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8, 35). Naujajame Testamente pateikiama daug įvairių tai liudijančių pavyzdžių. Jėzus nedvejodamas pasiaukoja ir laisva valia guldo savo gyvybę dėl Tėvo (plg. Jn 10, 17) bei savųjų (plg. Jn 10, 15). Jono Krikštytojo, Išganytojo pirmtako, mirtis taip pat liudija žemiškąją egzistenciją nesant absoliutų gėrį; svarbiau išlaikyti ištikimybę Viešpaties žodžiui net tada, kai gyvybei gresia pavojai (plg. Mk 6, 17-29). Steponas, netekdamas žemiškosios gyvybės, nes ištikimai liudijo Viešpaties Prisikėlimą, seka Mokytojo pėdomis ir pasitinka savo žudytojus atleidimo žodžiais (plg. Apd 7, 59-60), šitaip tapdamas pirmu iš nesuskaičiuojamos daugybės kankinių, kuriuos nuo pat pradžios gerbia Bažnyčia.

    Tačiau niekas negali savavališkai pasirinkti – gyventi jam ar numirti; absoliutus tokio sprendimo šeimininkas tėra vienas Kūrėjas, kuriame „gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28).
     

    „Kas tik jo laikosi, atras gyvenimą“ (Bar 4, 1): nuo Sinajaus įstatymo prie Dvasios dovanos

    48. Gyvybėje neištrinamai įrašyta jos tiesa. Priėmęs Dievo dovaną, žmogus įpareigotas išlaikyti gyvenimą šioje esminėje tiesoje. Atsiriboti nuo šios tiesos reikštų pasmerkti save beprasmybei ir nelaimėms, o gal net tapti pavojumi kitų žmonių egzistencijai, kadangi jau sulaužytos užtvaros, garantuojančios pagarbą gyvybei bei jos gynimą bet kokiomis sąlygomis.

    Gyvybės tiesa atskleidžiama Dievo įsakymuose. Viešpaties žodis rodo konkretų kelią, kuriuo gyvybė turi sekti, jeigu nori gerbti savo tiesą ir išsaugoti savo orumą. Gyvybės apsaugą užtikrina ne tik atskiras įsakymas „Nežudyk“ (Pr 20, 13; Įst 5, 17); visi Viešpaties įsakymai skirti tam, kad apsaugotų gyvybę, nes jie atskleidžia tiesą, kurioje gyvenimas atranda visą prasmę.

    Todėl nenuostabu, kad Dievo Sandora su žmonėmis taip glaudžiai siejasi su gyvybės perspektyva, įskaitant ir kūniškąjį jos matmenį. Šioje Sandoroje Dievo įsakymas tampa gyvybės keliu: „Žiūrėk. Šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį. Jei laikysies Viešpaties, tavo Dievo, įsakymų, kuriuos šiandien duodu tau, mylėsi Viešpatį, savo Dievą, eisi jo keliais, laikysies jo įsakymų, įstatų ir įsakų, tada klestėsi ir tapsi gausus, o Viešpats, tavo Dievas, tave laimins krašte, kurio eini paveldėti“ (Įst 30, 15-16). Kalbama ne tik apie Kanaano žemę ir Izraelio tautos egzistenciją, bet ir apie šiandienos ir ateities pasaulį, visos žmonijos egzistenciją. Iš tikrųjų, visiškai neįmanoma, kad gyvenimas, atribotas nuo gėrio, išliktų autentiškas ir nuoseklus; gėris savo ruožtu yra esminiais saitais susietas su Viešpaties įsakymais, tai yra su „gyvybės nutarimais“ (Sir 17, 10). Gėris, kurį reikia daryti, nepridedamas sunkiu kroviniu prie gyvenimo naštos, kadangi tas gėris ir yra gyvenimo pagrindas, ir tik jį įgyvendinant galima sukurti savo gyvenimą.

    Tai todėl įstatymų visuma visais atžvilgiais saugo žmogaus gyvybę. Iš to aišku, kodėl taip sunku laikytis įsakymo „Nežudyk”, kai nepaisoma kitų „gyvenimo žodžių“ (plg. Apd 7, 38), su kuriais jis susietas. Išplėšus šį įsakymą iš platesnio konteksto, jam nelemta tapti niekuo daugiau, vien išoriškai uždėtu įpareigojimu; labai greitai pradedame ieškoti jo ribų ir mėginti atrasti švelninančius veiksnius bei išimtis. Tik tada, kai žmonės yra atviri tiesos apie Dievą, žmogų bei istoriją visumai, žodis „Nežudyk“ vėl sušvinta kaip gėris pačiam žmogui ir jo santykiams su kitais. Tokioje perspektyvoje galime gerai suvokti Pakartoto Įstatymo knygos vietą, kurią kartoja Jėzus, atsakydamas į pirmą gundymą: „žmogus gyvas ne viena duona, bet žmogus gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Viešpaties burnos” (Įst 8, 3; plg. Mt 4, 4).

    Tik klausydami Viešpaties žodžių galime gyventi kilniai ir teisingai. Tik laikydamiesi Dievo Įsakymų galime sunokinti gyvybės ir laimės vaisius: „Kas tik jo laikosi, atras gyvenimą, kas jį palieka, mirs“ (Bar 4, 1).

    49. Izraelio istorija rodo, kaip sunku išlikti ištikimam gyvybės įstatymui, Dievo įrašytam žmonių širdyse ir nuo Sinajaus paskelbtam Sandoros tautai. Kai žmonės ieško tokio gyvenimo būdo, kad galėtų nepaisyti Dievo plano, pranašai ypač galingai primena jiems, jog vien Viešpats yra tikrasis gyvybės šaltinis. Štai Jeremijas rašo: „Nes manoji tauta nusikalto dvigubai: mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko ir išsikasė sau cisternas – kiauras talpyklas, nelaikančias vandens“ (Jer 2, 13). Pranašai kaltindami rodo į tuos, kurie niekina gyvybę ir pažeidžia žmonių teises: „Žemės dulkėse jie mindžioja vargšų galvas“ (Am 2, 7; „šią vietą pripildė nekaltųjų krauju“ (Jer 19, 4). Pranašas Ezekielis yra tarp tų, kurie dažnai kaltina Jeruzalės miestą, vadindami jį „kruvinuoju miestu“ (22, 2; 24, 6, 9), miestu, „kurs savo viduje pralieja kraują“ (22, 3).

    Tačiau ir smerkdami nusikaltimus prieš gyvybę pranašai pirmiausia rūpinasi pažadinti naujo gyvybės principo lūkestį, principo, kuris galėtų naujai atkurti santykį su Dievu ir su kitais, atverti naujas, nepaprastas galimybes, padedančias suprasti ir įvykdyti visus Gyvybės Evangelijoje slypinčius reikalavimus. Tai būtų įmanoma tik apvalančios ir atnaujinančios Dievo dovanos dėka: „Nuplausiu jus tyru vandeniu, būsite nuvalyti nuo visų savo nešvarumų, – nuo visų jūsų stabų jus apvalysiu. Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia“ (Ez 36, 25-26, plg. Jer 31, 34). Ši „nauja širdis“ leis įvertinti ir pasiekti giliausią, autentiškiausią gyvenimo prasmę, tai yra, suprasti, jog gyvybė – tai dovana, įgyvendinama atiduodant save. Ši nuostabi žinia apie gyvybės vertę pateikiama per Dievo Tarno figūrą: „Kai save atiduos kaip auką už nuodėmę, matys palikuonių ir gyvens ilgą laiką... už savo vargus jis matys šviesą dienų pilnatvėje” (Iz 53, 10, 11).

    Tik Jėzaus Nazariečio atėjimu išpildomas Įstatymas ir per jo Dvasią suteikiama nauja širdis. Jėzus neneigia Įstatymo, bet jį įvykdo (plg. Mt 5, 17): auksinė tarpusavio meilės taisyklė aprėpia ir Įstatymą, ir Pranašus (plg. Mt 7, 12). Jėzuje dar kartą Įstatymas tampa visiems „Evangelija”, gerąja naujiena apie Dievo viešpatavimą visame pasaulyje, vėl grąžinančia gyvybę prie jos šaknų ir pradinio tikslo. Tai Naujasis Įstatymas, „gyvybę teikiantis dvasios Įstatymas“ (Rom 8, 2), o pamatinė jo išraiška, sekant pavyzdžiu Viešpaties, atidavusio gyvybę už savo draugus (plg. Jn 15, 13), yra savęs atidavimas iš meilės savo broliams ir seserims: „Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylim brolius” (1 Jn 3, 14). Tai laisvės, džiaugsmo ir palaimos įstatymas.
     

    „Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“ (Jn 19, 37): Gyvybės Evangelija įgyvendinama ant kryžiaus

    50. Baigdamas skyrių, kuriame apmąstėme Kristaus žinią apie gyvybę, norėčiau stabtelėti kartu su kiekvienu jūsų ir kontempliuoti Tą, kurį perdūrė ir kuris traukia savęsp visus žmones (plg. Jn 19, 37; 12, 32). Žvelgdami į Kryžiaus „reginį“ (plg. Lk 23, 48), atrasime, kad šiame šlovingame medyje įgyvendinta ir visiškai atskleista visa Gyvybės Evangelija.

    Ankstyvą Didžiojo penktadienio popietę „visą kraštą apgaubė tamsa [...] saulės šviesai užgesus. Šventyklos uždanga perplyšo pusiau“ (Lk 23, 44, 45). Tai didelio sutrikimo kosmose, žūtbūtinės kovos tarp gėrio ir blogio jėgų, tarp gyvybės ir mirties simbolis. Šiandien mes taip pat jaučiamės dramatiško konflikto tarp „gyvybės kultūros“ ir „mirties kultūros” sūkuryje. Tačiau ši tamsa negali nugalėti Kryžiaus šlovės; priešingai, ji švyti vis skaisčiau bei šviesiau ir atskleidžiama kaip visos istorijos, kiekvieno žmogaus gyvenimo centras, prasmė bei tikslas.

    Jėzus prikalamas prie Kryžiaus ir pakeliamas nuo žemės. Jis išgyvena giliausio „bejėgiškumo“ akimirką; atrodo, kad jo gyvybė visiškai atiduota priešų pajuokai ir budelių valiai: iš jo tyčiojasi, šaiposi, įžeidinėja (plg. Mk 15, 24-36). Vis dėlto kaip tik viso šito apsuptas Romos šimtininkas, matęs, kaip Jėzus atidavė dvasią, taria: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus“ (Mk 15, 39). Taip didžiausio silpnumo akimirką Dievo Sūnus atsiskleidžia kas esąs: jo šlovė pasireiškia ant Kryžiaus.

    Savo mirtimi Jėzus nušviečia kiekvieno žmogaus gyvybės ir mirties prasmę. Merdintis Jėzus meldžiasi Tėvui, prašydamas atleisti jo persekiotojams (plg. Lk 23, 34), o nusikaltėliui, prašančiam prisiminti jį savo karalystėje, atsako: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje” (Lk 23, 43). Jėzui mirus, „atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių“ (Mt 27, 52). Jėzaus atliktas išganymas dovanoja gyvybę ir prisikėlimą. Visą savo žemiškąjį gyvenimą Jėzus iš tikrųjų teikė išganymą, gydydamas ir darydamas visiems gera (plg. Apd 10, 38). Tačiau jo stebuklai, pagydymai ir net prikėlimas iš numirusių buvo kitokio išganymo ženklai; išganymo, kurio esmė – nuodėmių atleidimas, tai yra žmogaus išvadavimas iš sunkiausios ligos ir jo iškėlimas į paties Dievo gyvenimą.

    Ant Kryžiaus atnaujinamas Mozės, dykumoje iškėlusio žaltį (Jn 3, 14-15; plg. Sk 21, 8-9), stebuklas, jis tampa visiškai ir galutinai tobulas. Ir šiandien kiekvienas žmogus, kurio gyvybei gresia pavojus, žvelgdamas į tą, kurį perdūrė, aptinka tikrą viltį rasti laisvę ir atpirkimą.

    51. Bet yra dar vienas ypatingas įvykis, kiekvieną kartą, kai apie jį pamąstau, giliai sujaudinantis. „Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: „Atlikta.” Ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią“ (Jn 19, 30). Po to Romos kareivis „ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34).

    Dabar jau išsipildė viskas iki galo. Dvasios „atidavimas“ rodo Jėzaus mirtį, panašią į bet kurio kito žmogaus mirtį, bet kartu, atrodo, užsimena apie „Dvasios dovaną”, kuria Jėzus išgelbsti mus nuo mirties ir atveria mums naują gyvenimą.

    Tai pats Dievo gyvenimas, kuriuo dabar jis dalijasi su žmogumi. Tai gyvenimas, kuris Bažnyčios Sakramentais – juos simbolizuoja iš Kristaus šono ištekėjęs kraujas ir vanduo – nuolatos perteikiamas Dievo vaikams, paverčiant juos Naujosios Sandoros tauta. Iš Kryžiaus, gyvybės šaltinio, gimsta ir gausėja „gyvybės tauta”.

    Šitaip Kryžiaus kontempliacija priartina mus prie pačios įvykių šerdies. Jėzus, kuris ateidamas į pasaulį, pasakė: „Štai ateinu vykdyti tavo valios” (plg. Žyd 10, 9), visame kame pakluso Tėvui ir „mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1), iki galo save jiems atiduodamas.

    Tas, kuris atėjo „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 45), ant Kryžiaus pasiekia meilės viršūnę: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15, 13). Ir jis mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai (plg. Rom 5, 8).

    Tokiu būdu Jėzus paskelbia, kad gyvybė savo centrą, prasmę ir pilnatvę suranda, kai ji atiduodama kaip dovana.

    Čia mūsų meditacija virsta šlovinimu ir padėka; kartu ji ragina mus vadovautis Kristumi ir sekti jo pėdomis (plg. 1 Pt 2, 21).

    Mes taip pat kviečiami atiduoti gyvybę už savo brolius bei seseris ir taip tiesos pilnybėje įgyvendinti mūsų egzistencijos prasmę bei paskirtį.

    Mes įstengsime tai padaryti, nes tu, Viešpatie, parodei mums pavyzdį ir apdovanojai mus savo Dvasios galia. Mes įstengsime tai padaryti, jei kasdien, kartu su tavimi ir taip kaip tu, paklusime Tėvui bei vykdysime jo valią.

    Tad padaryk, kad atviromis ir trokštančiomis širdimis galėtume klausyti kiekvieno žodžio, sklindančio iš Dievo lūpų. Taip išmoksime ne tik paklusti įsakymui nežudyti žmogaus gyvybės, bet ir gerbti gyvybę, ją mylėti ir puoselėti.
     

    III SKYRIUS

    NEŽUDYK
    Šventasis Dievo Įstatymas
     

    „O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 17): Evangelija ir įsakymas

    52. „Štai vienas jaunuolis prisiartino prie Jėzaus ir paklausė: „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mt 19, 16). Jėzus atsakė: „jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 17). Mokytojas kalba apie amžinąjį gyvenimą, tai yra apie dalyvavimą paties Dievo gyvenime. Šį gyvenimą galima laimėti paisant Viešpaties įsakymų, tarp jų ir įsakymo „Nežudyk”. Tai Dekalogo pirmasis priesakas, kurį Jėzus pacituoja jaunuoliui, klausiančiam, kokių įsakymų laikytis: „Jėzus atsakė: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok...“ (Mt 19, 18).

    Dievo įsakymas niekada neatribojamas nuo jo meilės: jis visada yra dovana, skirta žmogaus augimui ir džiaugsmui. Tokia dovana perteikia esminį ir neatskiriamą Evangelijos aspektą, faktiškai pati pasirodo kaip „evangelija”: džiaugsminga, gera naujiena. Gyvybės Evangelija sykiu yra ir didi Dievo dovana, ir reikli užduotis žmogui. Žmogui, apdovanotam laisve, ji žadina dėkingumą ir nuostabą; ji prašosi būti maloniai priimta, saugoma ir vertinama su giliu atsakomybės jausmu. Duodamas žmogui gyvybę, Dievas iš jo reikalauja gyvybę mylėti, gerbti ir skatinti. Tuo būdu dovana tampa įsakymu, o pats įsakymas yra dovana.

    Žmogaus Kūrėjas panorėjo, kad žmogus, gyvas Dievo paveikslas, būtų valdovas ir viešpats. Šv. Grigalius Nysietis rašo: „Dievas sukūrė žmogų, pajėgų atlikti savo, žemės karaliaus, paskirtį. [...] Žmogus sukurtas pagal paveikslą To, kuris valdo visatą. Viskas rodo, kad žmogaus prigimtis nuo pat pradžios buvo paženklinta karališkumo... Žmogus yra karalius. Jis buvo sukurtas valdyti pasaulį, tad jam suteiktas panašumas į visatos karalių; jis yra tas gyvas paveikslas, kuris savo kilnumu dalyvauja dieviškojo provaizdžio tobulume“ [38]. Žmogus, pašauktas būti vaisingas ir daugintis, pripildyti ir valdyti žemę (plg. Pr 1, 28), yra viešpats ir valdovas ne tik daiktams, bet ypač sau [39] ir tam tikra prasme gyvybei, kurią yra gavęs ir kurią gali perduoti gimdymu, atliekamu su meile ir pagarba Dievo sumanymui. Vis dėlto žmogaus viešpatystė yra ne absoliuti, bet tarnaujamoji: tai tikrasis unikalios, begalinės Dievo viešpatystės atspindys. Todėl žmogus turi viešpatauti išmintingai ir su meile, dalyvaudamas beribėje Dievo meilėje ir išmintyje. O to pasiekti galima paklūstant šventajam Dievo Įstatymui: savanoriškas ir džiaugsmingas klusnumas (plg. Ps 119 [118]), pagimdytas ir skatinamas suvokimo, kad Viešpaties priesakai – tai malonės dovanos, žmogui patikėtos vien ir išimtinai jo gėriui, leidžiančios išsaugoti jo asmens orumą ir siekti laimės.

    Kalbant apie daiktus, o dar labiau – kalbant apie gyvybę, žmogus nėra absoliutus šeimininkas ar paskutinis teisėjas; jis greičiau yra „Dievo plano tarnas“ [40], ir kaip tik tai sudaro jo neprilygstamą didybę.

    Gyvybė patikėta žmogui kaip lobis, kurio nevalia švaistyti, kaip talentas, kurį būtina gerai panaudoti. Žmogus turi atsiskaityti už ją savo Šeimininkui (plg. Mt 25, 14-30; Lk 19, 12-27).
     

    „Ir iš žmonių [...] reikalausiu atsiskaityti už žmogaus gyvybę“ (Pr 9, 5): žmogaus gyvybė šventa ir neliečiama

    53. „Žmogaus gyvybė šventa, nes nuo pat pradžios jai reikalingas „dieviškas kūrimo veiksmas”; ji visiems laikams išlaiko ypatingą santykį su Kūrėju, vieninteliu savo tikslu. Tik vienas Dievas yra gyvybės Viešpats nuo pradžios iki pabaigos: niekas, jokiomis aplinkybėmis negali savintis teisės tiesiogiai sunaikinti nekaltą žmogų“ [41]. Šiais žodžiais instrukcija Donum Vitae nustato Dievo apreiškimo apie žmogaus gyvybės šventumą ir neliečiamybę ašį.

    Šventajame Rašte priesakas „Nežudyk“ iš tikrųjų pateikiamas kaip Dievo įsakymas ( 20, 13; Įst 5, 17). Kaip jau esu pabrėžęs, šį įsakymą randame Dekaloge, Dievo su išrinktąja tauta sudaromos Sandoros šerdyje; tačiau jis jau yra ir pirmojoje sandoroje, sudarytoje tarp Dievo ir žmonijos po apvalančios bausmės tvanu, kilusiu dėl nuodėmių ir smurto išplitimo (plg. Pr 9, 5-6).

    Dievas paskelbia, kad jis yra absoliutus žmogaus, sukurto pagal jo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26-28), gyvybės Viešpats. Taip žmogaus gyvybei suteikiamas šventumas ir neliečiamumas, atspindintis paties Kūrėjo neliečiamumą. Kaip tik dėl šios priežasties Dievas rūsčiai baus už kiekvieną įsakymo „Nežudyk“ pažeidimą, įsakymo, kuris yra bendro gyvenimo visuomenėje pamatas. Dievas yra goel, nekaltųjų užtarėjas (plg. Pr 4, 9-15; Iz 41, 14; Jer 50, 34; Ps 19 [18], 15). Šitaip jis parodo, kad nesigėri gyvųjų žuvimu (plg. Išm 1, 13). Tik Šėtonas gali tuo džiaugtis, nes per jo pavydą mirtis įėjo į pasaulį (plg. Išm 2, 24). Jis „nuo pat pradžios buvo galvažudys”, be to, „melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44). Apgaudinėdamas žmogų, jis veda jį nuodėmės ir mirties link, pateikdamas jas kaip gyvybės tikslus bei vaisius.

    54. Akivaizdžiai suformuluotas priesakas „Nežudyk“ turi aiškų negatyvų turinį: jis nurodo kraštutinę ribą, kuri niekada negali būti peržengta. Tačiau netiesiogiai juo skatinama pozityvi absoliučios pagarbos gyvybei nuostata; jos besilaikantieji remia gyvybę ir žengia duodančios, gaunančios ir tarnaujančios meilės keliu. Sandoros tauta vis labiau brendo šiame mąstymo kelyje, tegu lėtai ir su tam tikrais prieštaravimais; šitaip ji pasirengė didžiajai Jėzaus skelbtai tiesai, kad įsakymas mylėti savo artimą yra panašus į įsakymą mylėti Dievą; „Šiais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (plg. Mt 22, 36-40). Šventasis Paulius pabrėžia, kad „įsakymai [...] nežudyk [...] ir kiti, gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Rom 13, 9; plg. Gal 5, 14). Įsakymas „Nežudyk”, perimtas ir išpildytas Naujajame Įstatyme, tampa neatimama sąlyga „įeiti į gyvenimą“ (plg. Mt 19, 16-19). Toje pačioje perspektyvoje kategorišką skambesį įgauna apaštalo Jono žodžiai: „Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo“ (1 Jn 3, 15).

    Nuo pat pradžios gyvoji Bažnyčios Tradicija, kaip liudija Didachė, seniausias nebiblinis krikščionių tekstas, kategoriškai kartoja įsakymą „Nežudyk”: „Yra du keliai, gyvybės kelias ir mirties kelias; jiedu labai skirtingi. [...] Vadovaujantis mokymo priesaku „nežudyk“ [...] negalima sukelti kūdikio mirties abortu nei žudyti jį užgimusį [...] Mirties kelias toks: [...] jie neužjaučia vargdienių, jie nesidalija kančiomis su kenčiančiaisiais, jie nepripažįsta savo Kūrėjo, jie žudo savo vaikus ir abortais naikina Dievo kūrinius; jie veja šalin vargstančius, engia kenčiančius, jie pateisina turtuolius ir neteisingai teisia vargšus; jie pilnutėliai visokiausių nuodėmių. Pasistenkite, o vaikai, išvengti visų šių nuodėmių“ [42].

    Laikui bėgant, Bažnyčios Tradicija visada nuosekliai mokė, kad įsakymo „Nežudyk“ vertė absoliuti ir nesikeičianti. Yra žinoma, kad pirmaisiais amžiais žmogžudystė lyginta su dviem kitomis sunkiausiomis nuodėmėmis – atsimetimu nuo tikėjimo bei svetimavimu; prireikdavo ypač sunkios ir ilgos viešosios bausmės, kad atgailaujantis žmogžudys galėtų pelnyti atleidimą ir būtų vėl priimtas į bažnytinę komuniją.

    55. Tai neturėtų stebinti: nužudyti žmogų, kuriame glūdi Dievo paveikslas, yra ypač sunki nuodėmė. Vienas Dievas yra gyvybės šeimininkas. Vis dėlto nuo pat pradžios krikščioniškasis mąstymas, susidūręs su daugybe kartais tragiškų atvejų individo ir visuomenės gyvenime, stengėsi plačiau ir giliau suprasti, ką draudžia ir ką nurodo Dievo įsakymas [43]. Taip, esama situacijų, kuriose Dievo Įstatymo ginamos vertybės atrodo tikrai paradoksaliai. Šitaip yra, pvz., teisėtos ginties atveju, kai praktiškai labai sunku suderinti žmogaus teisę ginti savo gyvybę ir pareigą nedaryti žalos kito gyvybei. Be abejo, vidinė gyvybės vertė ir pareiga mylėti save ne mažiau už kitus yra tikrosios teisės į savigyną pagrindas. Reikliame artimo meilės įstatyme, kuris paskelbtas Senajame Testamente ir patvirtintas Jėzaus, savaime slypi meilė sau kaip pagrindas palyginti: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mk 12, 31). Vadinasi, niekas negali paniekinti teisės į savigyną, meilės gyvybei ar meilės sau trūkumo vedamas. Atsisakyti savigynos galima tik dėl didvyriškos meilės, pagilinančios meilę sau ir pakeičiančios ją radikaliu pasiaukojimu, atitinkančiu Evangelijos Palaiminimų dvasią (plg. Mt 5, 38-40). Aukščiausias šio pasiaukojimo pavyzdys yra pats Viešpats Jėzus.

    Negana to, „teisėta gintis gali būti ne tik teisė, bet ir rimta pareiga tam, kuris atsako už kito žmogaus gyvybę, bendrą šeimos ar valstybės gerovę” [44]. Nelaimei, atsitinka taip, kad, prireikus užpuoliką padaryti nepavojingą, tenka atimti jam gyvybę. Tokiu atveju lemtinga baigtis priskirtina užpuolikui, kurio veiksmai ją sukėlė, net tada, kai jis moraliai už ją neatsako, nes nepakankamai naudojosi protu [45].

    56. Štai tas kontekstas, kuriame aptarsime mirties bausmės problemą. Ir Bažnyčioje, ir pilietinėje visuomenėje stiprėja tendencija šiuo klausimu reikalauti, kad ši bausmė būtų taikoma labai ribotai ar net visai panaikinta. Į problemą reikėtų žvelgti baudžiamosios teisės, vis labiau atitinkančios žmogaus orumą, drauge galiausiai ir Dievo planą žmogui, ir visuomenei, sistemos kontekste. Pirmutinis visuomenės skiriamos bausmės tikslas yra „atitaisyti nusikaltimo sukeltą netvarką“ [46]. Viešoji valdžia turi atitaisyti pažeistas asmens bei visuomenės teises, priteisdama nusižengusiajam jo nusikaltimą atitinkančią bausmę, tampančią nusižengėliui sąlyga atgauti naudojimąsi laisve. Tokiu būdu valdžia taip pat vykdo užduotį ginti viešąją tvarką ir laiduoti žmonių saugumą, o nusižengėliui taip suteikiamas stimulas bei pagalba pakeisti savo elgesį ir atgauti teises [47].

    Akivaizdu, kad norint pasiekti šiuos tikslus būtina rūpestingai įvertinti ir aptarti bausmės pavidalą bei dydį; negalima imtis kraštutinumų ir bausti mirties bausme be būtino reikalo, kitaip tariant, kai visuomenę galima apginti kitais būdais. Tačiau šiandien, nuosekliai pagerėjus baudžiamosios sistemos organizacijai, tokia būtinybė labai reta, o praktiškai gal ir nebebūna.

    Visais atvejais lieka galioti principas, patvirtintas naujame Katalikų Bažnyčios katekizme: „Jeigu apginti žmonių gyvybėms nuo užpuolikų, apsaugoti viešajai tvarkai bei asmenų saugumui pakanka nekruvinų priemonių, viešosios valdžios atstovai privalo tokiomis priemonėmis apsiriboti, nes jos geriau atitinka konkrečias bendrojo gėrio sąlygas ir labiau suderinamos su žmogaus asmens orumu“ [48].

    57. Jeigu taip rūpinamasi, kad būtų gerbiama kiekviena gyvybė, netgi nusikaltėlių ir neteisių užpuolikų gyvybė, tai kalbant apie nekaltus žmones įsakymas „Nežudyk“ turi absoliučią vertę. Ir toji vertė dar padidėja kalbant apie silpnus ir bejėgius žmones, kurių stipriausias ginklas prieš kitų žmonių išdidystę ir užgaidas yra absoliučiai saistanti Dievo įsakymo jėga.

    Juk absoliutus nekaltos žmogaus gyvybės neliečiamumas yra moralinė tiesa, – jos aiškiai moko Šventasis Raštas, ją nuolatos palaiko Bažnyčios Tradicija ir nuosekliai teikia Magisteriumas. Šis nuoseklus mokymas – akivaizdus rezultatas „antgamtinio tikėjimo jausmo”, kuris, Šventosios Dvasios įkvėptas ir remiamas, apsaugo nuo klaidos Dievo tautą tada, kai „ji visuotinai sutaria tikėjimo ir moralės klausimais“ [49].

    Susidūręs su vis silpnėjančiu absoliuto pojūčiu individualioje sąžinėje ir visuomenėje bei rimta moraline neteisybe – tiesioginiu nekaltos žmogaus gyvybės atėmimu, ypač gyvenimo pradžioje ir pabaigoje - Bažnyčios Magisteriumas vis dažniau gina žmogaus gyvybės šventumą ir neliečiamumą. Popiežiaus Magisteriumas, ypač primygtinai liečiantis šį klausimą, visada buvo lydimas vyskupų Magisteriumo bei gausių ir išsamių doktrinos bei sielovados dokumentų, paskelbtų vyskupų Konferencijų ir atskirų vyskupų. Vatikano II Susirinkimas taip pat su didele įtaiga aptarė šį klausimą trumpame, tačiau įžvalgiame skyrelyje [50].

    Taigi remdamasis autoritetu, kurį Kristus suteikė Petrui bei jo įpėdiniams, komunijoje su Katalikų Bažnyčios vyskupais patvirtinu, kad tiesioginis ir tyčinis nekalto žmogaus nužudymas visada yra giliai nemoralus. Šis mokymas, paremtas nerašytu įstatymu, kurį proto šviesos dėka žmogus randa savo širdyje (plg. Rom 2, 14-15), yra patvirtintas Šventajame Rašte ir perduodamas Bažnyčios Tradicija; jo moko paprastasis ir visuotinis Magisteriumas [51].

    Sąmoningas apsisprendimas atimti gyvybę nekaltam žmogui visada yra moralinis blogis ir niekada negali būti pateisintas nei kaip tikslas savaime, nei kaip priemonė geram tikslui pasiekti. Iš tikrųjų tai sunkaus nepaklusnumo moralės įstatymui ir net pačiam Dievui, šio įstatymo autoriui ir jo garantijai, aktas; jis prieštarauja pamatinėms teisingumo ir meilės dorybėms. „Niekas, [nei institucija, nei žmogus] negali jokiu būdu leisti nužudyti nekaltą žmogų, gemalą ar užuomazgą, kūdikį ar suaugusį, seną žmogų, ligonį, sergantį neišgydoma liga ar mirštantį žmogų. Negana to, niekam neleidžiama prašyti įvykdyti nužudymą nei sau pačiam ar pačiai, nei asmeniui, patikėtam jo globai; jis taip pat negali sutikti su tokiu prašymu, nei aiškiai, nei netiesiogiai. Jokia valdžia negali teisėtai patarti atlikti tokį veiksmą ar jį leisti“ [52].

    Teisės į gyvybę atžvilgiu visi nekalti žmonės yra absoliučiai lygūs. Ši lygybė grindžia visus autentiškus socialinius santykius, kurie tokio vardo nusipelno tik tada, kai remiasi tiesa ir teisingumu, kai kiekvienas vyras ir moteris pripažįstami ir globojami kaip asmenys, o ne kaip naudotini objektai. Moralės normos, draudžiančios tiesiogiai atimti nekalto žmogaus gyvybę, „atžvilgiu niekam neteikiamos nei privilegijos, nei išimtys. Kad ir kas būtume – ar pasaulio valdovas, ar paskutinis „varguolis”, – visi esame lygūs prieš moralės reikalavimus“ [53].
     

    „Nebuvo tau paslėpta mano būtybė, kada aš buvau daromas slapta“ (Ps 139 [138], 16): abortas – pasibjaurėtinas nusikaltimas

    58. Tarp kitų nusikaltimų, kurie gali būti padaryti prieš gyvybę, abortas dėl kai kurių ypatumų yra ypač sunkus bei smerktinas. Vatikano II Susirinkimas abortą jungia su kūdikių žudymu ir vadina abu „neapsakomais nusikaltimais” [54].

    Bet šiandien daugelio žmonių sąmonės vis migločiau suvokia jo sunkumą. Aborto priimtinumas viešajai sąmonei, elgsenai ir net patiems įstatymams – tai ženklas, rodantis nepaprastai rimtą krizę moralės jausmo, vis menkiau tegebančio skirti gėrį nuo blogio, net tada, kai kalbama apie pamatinę teisę į gyvybę. Atsidūrę tokioje rimtoje situacijoje, turime labiau nei bet kada anksčiau sukaupti drąsą, pažvelgti tiesai į akis ir pavadinti daiktus tikraisiais jų vardais, nepasiduodami patogiems kompromisams ar saviapgaulės pagundai. Taip darančius nepaprastai aiškiai supeikia pranašas: „Vargas vadinantiems pikta geru, o gera piktu, keičiantiems tamsą į šviesą, o šviesą į tamsą“ (Iz 5, 20). Ypač abortams pavadinti labai dažnai vartojama dviprasmiška terminologija, kaip antai „nėštumo nutraukimas”, kuria stengiamasi pridengti tikrąją aborto prigimtį ir sušvelninti jo svarbą viešosios nuomonės akyse. Galbūt šis kalbinis reiškinys pats savaime liudija apie nešvarią sąžinę. Tačiau jokiais žodžiais negalima pakeisti daiktų tikrovės: abortas yra tyčinis ir tiesioginis žmogaus nužudymas pradiniu jo gyvenimo laikotarpiu, trunkančiu nuo pastojimo iki gimimo, nesvarbu, kokiomis priemonėmis jis būtų atliekamas.

    Visas aborto moralinis blogis išaiškėja tada, kai pripažįstame jį esant žmogžudyste, o ypač kai apsvarstome į ją įtrauktus elementus. Pašalinimo auka – žmogus pačioje gyvenimo pradžioje. Neįmanoma įsivaizduoti nieko labiau absoliučiai nekalto. Šis žmogus nieku gyvu negali būti laikomas užpuoliku, juo labiau neteisiu užpuoliku. Jis yra silpnas ir beginklis tiek, kad neturi net gailestį keliančios naujagimio ašarų bei riksmo jėgos. Negimęs kūdikis visiškai patikėtas moters, nešiojančios jį savo įsčiose, globai ir apsaugai. Vis dėlto kartais apsisprendžia kaip tik motina, ji ir paprašo pašalinti kūdikį, ji nueina ten, kur tai padaroma.

    Teisybė, motinai apsispręsti padaryti abortą dažnai būna liūdna ir skaudu, ypač jei sprendimas atsikratyti vaisiaus remiasi ne vien savanaudiškomis priežastimis ar patogumu, bet nulemtas troškimo apsaugoti tam tikras svarbias vertybes – savo sveikatą arba padorų kitos šeimos narių gyvenimo lygį. Kartais bijomasi, kad gimęs kūdikis turės gyventi tokiomis sąlygomis, jog geriau būtų jam visai negimti. Nepaisant to, šios ir panašios priežastys, kad ir kokios rimtos bei skaudžios jos būtų, niekada negali pateisinti tyčinio nekalto žmogaus nužudymo.

    59. Dažnai dėl įsčiose tebesančio kūdikio mirties sprendžia ne tik motina, bet ir kiti žmonės. Pirmiausia kaltas gali būti kūdikio tėvas – ne tik tada, kai tiesiogiai verčia moterį daryti abortą, bet ir tada, kai netiesiogiai skatina tokį sprendimą, palikdamas ją vieną spręsti nėštumo sukeltas problemas [55]; tokiu būdu mirštamai sužeidžiama šeima, išniekinama jos kaip meilės bendrystės prigimtis bei jos pašaukimas būti „gyvybės šventove”. Negalima nepastebėti ir spaudimo, kurį kartais daro platesnis šeimos ratas ir draugai. Kartais moteris patiria tokį stiprų spaudimą, kad psichologiškai pasijunta privalanti daryti abortą: be abejo, tokiais atvejais moralinė atsakomybė priskirtina ypač tiems, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai privertė ją daryti abortą. Atsakingi taip pat gydytojai ir slaugai, naudojantys mirties patarnavimams tuos įgūdžius, kuriuos įgijo gyvybei skatinti.

    Tačiau atsakomybė neaplenkia ir įstatymų leidėjų, rėmusių ir patvirtinusių abortą leidžiančius įstatymus; taip pat sveikatos apsaugos centrų, kuriuose atliekami abortai, administratoriai, kiek jie turi įtakos šiam dalykui. Bendresnė, bet ne mažiau rimta atsakomybė priskirtina tiems, kurie prisidėjo prie seksualinio palaidumo ir nykstančios pagarbos motinystei nuostatų, taip pat tiems, kurie turėjo užtikrinti efektyvią šeimos bei socialinę politiką, remiančią šeimas, – ypač gausias ir patiriančias ypatingus finansinius ar lavinimo poreikius, – tačiau to nepadarė. Pagaliau negalima apeiti sudėtingo tinklo, apimančio tarptautines institucijas, fondus bei asociacijas, sistemingai kovojančias už abortų įteisinimą ir pasklidimą visame pasaulyje. Šia prasme abortai nustoja buvę tik individo atsakomybės bei jam daromos žalos dalimi ir įgyja ryškų socialinį matmenį. Tai kuo skaudžiausia žaizda, visuomenei ir jos kultūrai daroma žmonių, kurie turėtų tą visuomenę ugdyti ir ginti. Laiške šeimoms esu rašęs: „mes susiduriame su milžinišku pavojumi gyvybei: ne tik individų, bet ir pačios civilizacijos gyvybei“ [56]. Susiduriame su dalyku, kurį galima pavadinti „nuodėmės struktūra”, besipriešinančia dar negimusiai gyvybei.

    60. Yra žmonių, mėginančių pateisinti abortus: esą pastojimo rezultatas dar bent kelias ar keliolika dienų negali būti laikomas žmogišku asmeniu. Tačiau iš tikrųjų „nuo to laiko, kai kiaušialąstė apvaisinama, prasideda gyvybė, kuri nebėra tapati nei tėvui, nei motinai; tai naujo žmogaus gyvybė, kuri auga pati savaime. Jeigu ji nebūtų žmogiška, tai nebūtų niekada įmanoma jos tokia paversti. Tai buvo aišku visada, ir [...] yra aiškiai patvirtinta šiuolaikinės genetikos mokslo. Parodyta, kad nuo pirmosios akimirkos sukuriama programa to, kokia bus ši gyva būtybė: asmuo, individas su tvirtai apspręstais jam būdingais aspektais. Nuo pat apvaisinimo prasideda nuostabus žmogaus gyvenimo kelias, ir kiekvienam jo sugebėjimų reikalingas laikas – net ilgas laikas, – kad jis surastų savo vietą ir pajėgtų veikti“ [57]. Dvasinio sielos egzistavimo empiriniais duomenimis įrodyti negalima, tačiau moksliniai žmogaus gemalo tyrimo duomenys savaime teikia „vertingų nuorodų, leidžiančių, pasitelkus protą, įžvelgti asmens buvimą jau pačioje žmogaus gyvybės pradžioje: kaip individualus žmogus gali nebūti žmogišku asmeniu?“ [58]

    Negana to, aptariamasis dalykas moralinių įsipareigojimų požiūriu toks reikšmingas, jog pakaktų vien galimybės, kad žmogiškasis asmuo egzistuoja, ir būtų pateisintas nedviprasmiškas draudimas bet kokiu būdu kištis, turint tikslą nužudyti žmogaus gemalą. Būtent dėl šios priežasties, svarbesnės ir pranokstančios visus mokslinius ginčus bei filosofinius svarstymus, į kuriuos Magisteriumas nėra tiesiogiai įsitraukęs, Bažnyčia visados mokė ir tebemoko, kad žmogaus giminę pratęsiančiam vaisiui nuo pirmos jo egzistavimo akimirkos turi būti užtikrinama ta besąlygiška apsauga, į kurią turi moralinę teisę visas žmogus kūno ir sielos vienybėje: „Žmogus yra gerbtinas ir laikytinas asmeniu nuo pat pastojimo akimirkos; tai reiškia, kad nuo tada privalo būti pripažįstamos jo asmens teisės, tarp kurių pirmą vietą užima nepažeidžiama kiekvieno nekalto žmogaus teisė į gyvybę“ [59].

    61. Šventojo Rašto tekstuose tyčinio aborto klausimas nė karto neminimas, dėl to jis ten nėra tiesiogiai pasmerktas. Tačiau juose ryškėja tokia didi pagarba žmogui motinos įsčiose, kad logiška Dievo įsakymą „Nežudyk“ praplėsti, taikant jį ir negimusiam kūdikiui.

    Žmogaus gyvybė yra šventa ir neliečiama bet kuriuo egzistavimo momentu, įskaitant ir pradinį jos laikotarpį iki gimimo. Visi žmonės dar motinos įsčiose priklauso Dievui, kuris jų ieško ir juos pažįsta, kuris juos suformuoja ir savo rankomis suaudžia, kuris žvelgia į mažyčius beformius gemalus ir jau mato juose rytdienos suaugusius žmones, kurių dienos suskaičiuotos ir kurių pašaukimas jau dabar įrašytas „gyvenimo knygoje“ (plg. Ps 139 [138], 1. 13-16). Dar būdami motinų įsčiose, jie kaip asmenys yra mylinčios, tėviškos Dievo Apvaizdos objektai; apie tai liudija nemaža Biblijos vietų [60].

    Krikščioniškoji Tradicija nuo pat pradžios iki šių dienų aiškiai ir vienbalsiai aprašo abortą kaip ypač rimtą moralinę netvarką, tai labai aiškiai nurodoma Tikėjimo mokslo kongregacijos paskelbtoje deklaracijoje [61]. Vos susidūrusi su graikų-romėnų pasauliu, kuriame dažnai būdavo griebiamasi abortų ir kūdikių žudymo, pirmykštė krikščionių bendruomenė ir mokymu, ir veiksmais radikaliai pasipriešino toje visuomenėje vyravusiems papročiams; tai aiškiai rodo aukščiau minėta Didachė [62]. Graikų bažnytinis autorius Atenagoras mini, kad krikščionys žudikėmis laiko moteris, kurios vartoja abortą sukeliančius vaistus, kadangi vaikai, tegu dar tebesantys motinos įsčiose, „jau yra globojami Dievo Apvaizdos“ [63]. Lotynų autorius Tertulijonas tvirtina: „Sutrukdyti kam nors užgimti yra numatyta žmogžudystė; nedidelis skirtumas, ar nužudai jau gimusią sielą, ar sukeli jos mirtį iki gimimo. Tas, kas bus žmogus, jau yra žmogus“ [64].

    Per visą du tūkstančius metų trukusią krikščionybės istoriją to paties mokymo nuolatos laikėsi Bažnyčios Tėvai, jos Ganytojai ir Mokytojai. Net mokslinės ir filosofinės diskusijos apie tikslų dvasinės sielos įkvėpimo momentą nėra sukėlę mažiausios abejonės dėl moralinio abortų pasmerkimo.

    62. Naujesnis Popiežiaus Magisteriumas šį visuotinį mokymą ryžtingai patvirtino. Pijus XI enciklika Casti Connubii atmetė apgaulingus abortų pateisinimus [65]. Pijus XII atmetė bet kokius tiesioginius abortus, tai yra, visus veiksmus, tiesiogiai besikėsinančius sunaikinti žmogaus gyvybę įsčiose, „nesvarbu, ar sunaikinimas laikomas tikslu, ar tik priemone tikslui pasiekti“ [66]. Jonas XXIII vėl patvirtino, kad žmogaus gyvybė yra šventa, nes „nuo pat pradžios jai reikia Dievo Kūrėjo veiklos“ [67]. Vatikano II Susirinkimas, kaip jau minėta anksčiau, griežtai pasmerkė abortus: „Nuo pat pastojimo akimirkos gyvybę būtina kuo rūpestingiausiai saugoti, nes abortas ir kūdikių žudymas yra neapsakomi nusikaltimai“ [68].

    Bažnyčios kanoninė drausmė nuo ankstyviausių amžių bausdavo nusikaltusius abortų atlikimu. Tokią praktiką, numatančią sunkesnes ar lengvesnes bausmes, patvirtina įvairūs istorijos laikotarpiai. Pagal 1917 metų Kanonų teisės kodeksą abortas baudžiamas ekskomunikavimu [69]. Peržiūrėta kanonų teisė šią tradiciją tęsia, skelbdama, kad „asmuo, faktiškai įvykdęs abortą, pačiu veiksmu (latae sententiae) užsitraukia ekskomuniką“ [70]. Ekskomunika apima visus, kurie padarė šį nusikaltimą, žinodami apie jam paskirtą bausmę, taigi apima ir tuos bendrininkus, be kurių pagalbos nusikaltimas nebūtų įvykdytas [71]. Šia griežta bausme Bažnyčia aiškiai rodo, kad abortas – rimčiausias ir pavojingiausias nusikaltimas, ir taip ragina jį darančius nedelsiant ieškoti atsivertimo kelio. Bažnyčioje ekskomunikos kaip bausmės tikslas yra pasiekti, kad kaltasis aiškiai suprastų tam tikros nuodėmės sunkumą, o tada skatinti nuoširdų atsivertimą bei atgailą.

    Tokio Bažnyčios mokymo ir disciplinos vieningumo dėka Paulius VI galėjo pareikšti, kad ši doktrina nepasikeitė ir yra nekintama [72]. Todėl remdamasis autoritetu, kurį Kristus suteikė Petrui ir jo įpėdiniams, komunijoje su Vyskupais – kurie ne kartą yra pasmerkę abortus ir kurie, tegu pasklidę po visą pasaulį, jau minėtos konsultacijos metu vieningai sutiko su šiuo mokymu, – skelbiu, kad tiesioginis abortas, tai yra abortas, kurio trokštama kaip tikslo ar kaip priemonės, visada yra sunki moralinė netvarka, kadangi tai yra tyčinis nekalto žmogaus žudymas. Šis mokymas paremtas prigimtiniu įstatymu ir rašytiniu Dievo žodžiu, jį perduoda Bažnyčios Tradicija, jo moko paprastasis ir visuotinis Magisteriumas [73].

    Jokios aplinkybės, joks tikslas, jokie įstatymai negali padaryti teisėtu veiksmo, kuris vidujai neteisėtas, nes prieštarauja Dievo Įstatymui, įrašytam kiekvieno žmogaus širdyje, pažįstamam protu ir skelbiamam Bažnyčios.

    63. Šis abortų moralumo įvertinimas taikytinas ir naujausioms žmogaus gemalų veikimo formoms; šis veikimas, tegu ir vykdomas savaime dorais tikslais, neišvengiamai sąlygoja gemalų žūtį. Tai vadinamieji eksperimentai su gemalais, vis dažniau atliekami biomedicininiuose tyrimuose; kai kuriose šalyse juos leidžia įstatymai. Nors „reikia laikyti teisėtomis procedūras, atliekamas su žmogaus gemalais, kurių metu gerbiama gemalo gyvybė bei integralumas ir kurios nekelia jam perdėtos grėsmės, o greičiau skirtos jam pagydyti, pagerinti sveikatos būklę ar užtikrinti individo išlikimą“ [74], vis dėlto būtina pažymėti, kad vartoti eksperimentams žmogaus gemalus ar vaisius yra nusikaltimas jų, kaip žmogiškų būtybių orumui, kurios turi tokią pačią teisę į pagarbą, kaip ir gimę kūdikiai, lygiai kaip bet kuris kitas žmogus [75].

    Tokio moralinio smerkimo vertos ir procedūros, kuriose gyvi žmonių gemalai – kartais tyčia „gaminami“ šiam tikslui apvaisinimo mėgintuvėlyje būdu – vartojami arba kaip „biologinė medžiaga“ arba kaip persodinimui reikalingų organų bei audinių, naudojamų tam tikroms ligoms gydyti, tiekėjai. Nekaltų žmonių žudymas, tegu ir vykdomas siekiant pagelbėti kitiems, yra absoliučiai nepriimtinas veiksmas.

    Specialiai reikia aptarti prenatalinio diagnozavimo technikas, kurios įgalina anksti nustatyti galimas negimusio kūdikio anomalijas. Turint galvoje šių technikų sudėtingumą, būtinai reikalingas tikslus ir sistemingas moralinis vertinimas. Kai tokios technikos nekelia perdėtos grėsmės kūdikiui bei motinai ir atliekamos siekiant kuo anksčiau pradėti gydymą, ar net padėti ramiai, sąmoningai priimti dar negimusį kūdikį, jos yra moraliai pateisinamos. Tačiau prenatalinės terapijos galimybės šiandien dar ribotos, dėl to neretai nutinka, kad šios technikos vartojamos turint eugenišką tikslą – neatmetama galimybė abortų, kurie sutrukdytų gimti įvairių anomalijų paliestiems vaikams. Toks požiūris gėdingas ir visapusiškai smerktinas, nes jo laikantis žmogaus gyvybės vertė matuojama tik „normos“ ir fizinės gerovės kriterijais, taip atveriant kelią kūdikių žudymo ir eutanazijos įteisinimui.

    Vis dėlto narsa ir giedrumas, lydintys per gyvenimą tokią daugybę nuo sunkios negalios kenčiančių mūsų brolių ir seserų, sulaukusių meilės ir priėmimo, iškalbingai rodo, kas suteikia gyvybei autentišką vertę ir paverčia ją net sunkiausiomis sąlygomis brangia jiems ir kitiems. Bažnyčia artima sutuoktinių poroms, kurios su dideliu skausmu ir sielvartu, tačiau noriai priima sunkios negalios suluošintus vaikus. Ji dėkoja visoms šeimoms, kurios įvaikindamos priglobia vaikus, tėvų pamestus dėl negalės ar ligos.
     

    „Aš daliju mirtį ir gyvastį“ (Įst 32, 39): eutanazijos tragedija

    64. Kitame gyvybės spektro gale vyrai ir moterys pasijunta susidūrę akis į akį su mirtimi. Šiandien medicinos pažangos dėka, transcendencijai dažnai uždarame kultūriniame kontekste mirimo išgyvenimą ženklina nauji bruožai. Vyraujant tendencijai vertinti gyvenimą tik tiek, kiek malonumų ir gėrybių jis atneša, kentėjimas atrodo esąs nepakeliamas kliuvinys, nuo kurio būtina bet kokia kaina išsivaduoti. Mirtis laikoma „beprasmiška”, jei ji staiga nutraukia gyvenimą, dar besiveriantį naujų ir įdomių išgyvenimų kupinai ateičiai. Tačiau ji tampa „teisėtu išlaisvinimu“ tada, kai gyvenimas, pripildytas skausmo ir neišvengiamai pasmerktas dar didesnėms kančioms, nustojamas laikyti prasmingu.

    Negana to, kai žmogus neigia savo pamatinį santykį su Dievu ar jo nepaiso, jis pradeda manyti esąs pats sau taisyklė ir matas, turįs teisę reikalauti, kad visuomenė garantuotų jam būdus ir priemones visiškai automatiškai nuspręsti, ką daryti su savo gyvenimu. Ypač dažnai taip elgiasi išsivysčiusių šalių gyventojai: juos skatina nuolatinė medicinos pažanga ir vis modernėjančios jos technikos. Medicinos mokslas ir praktika, naudodami labai sudėtingas sistemas bei aparatūrą, šiandien gali ne tik imtis atvejų, anksčiau laikytų neišgydomais, bet ir palaikyti bei pratęsti gyvybę net tada, kai ji neapsakomai gležna, dirbtiniu būdu atgaivinti ligonius, kurių pagrindinės gyvybinės funkcijos staiga nutrūko ir naudotis specialiomis procedūromis, leidžiančiomis persodinti organus.

    Tokiame kontekste auga pagunda griebtis eutanazijos, tai yra kontroliuoti mirtį ir priartinti ją be laiko, „švelniai“ užbaigiant savo ar kitų gyvenimą. Iš tikrųjų tai, kas regis logiška ir humaniška, iš arčiau pasirodo beprasmiška ir nežmoniška. Čia vėl susiduriame su vienu iš didžiausią nerimą keliančių simptomų „mirties kultūros”, kuri labiausiai progresuoja išsivysčiusiose visuomenėse, perdėtai besirūpinančiose efektyvumu ir žiūrinčiose į gausėjančius senelius bei invalidus kaip į nepakeliamą ir per daug varginantį reiškinį. Labai dažnai šiuos žmones atstumia šeimos bei visuomenė, kone absoliučiai besiremianti produktyvumo ir efektyvumo kriterijais, kuriais vertinant beviltiškai sužalota gyvybė nebeturi jokios vertės.

    65. Norint teisingai įvertinti eutanaziją moralės požiūriu, pirmiausia reikalingas aiškus apibrėžimas. Eutanazija griežtąja prasme suprantama kaip veiksmas ar veiksmo nebuvimas, kuris savaime ir tikslingai sukelia mirtį, idant būtų panaikinti kentėjimai. „Taigi eutanazijos reikia ieškoti valios ketinime ir panaudotuose metoduose“ [76].

    Eutanaziją būtina skirti nuo apsisprendimo atsisakyti vadinamojo „užsispyrėliško gydymo”, kitaip tariant, medicinos procedūrų, kurios nebeatitinka realios ligonio padėties dėl to, kad jos nebeproporcingos laukiamiems rezultatams arba dėl to, kad per didele našta užgriūva ligonio ir jo šeimos pečius. Tokiose situacijose, kai mirtis aiškiai neišvengiama ir jau nebetoli, žmogus gali sąmoningai „atsisakyti gydymo, kuris užtikrintų tiktai netikrą, varginantį gyvenimo pratęsimą, tačiau nenutraukdamas normalios pagalbos, reikalingos ligoniams panašiais atvejais“ [77]. Be abejo, egzistuoja moralinė pareiga rūpintis savimi ir leisti, kad tavimi būtų rūpinamasi, bet reikia atsižvelgti ir į konkrečias aplinkybes. Reikia nustatyti, ar prieinamos gydymo priemonės objektyviai proporcingos pasveikimo ar pagerėjimo perspektyvoms. Atsisakyti neįprasto ar neproporcingo gydymo netolygu ryžtis savižudybei ar eutanazijai; greičiau tai išreiškia susitaikymą su žmogaus situacija mirties akivaizdoje [78].

    Šiuolaikinėje medicinoje vis daugiau dėmesio skiriama vadinamajam „paliatyviniam slaugymui”, kuriuo siekiama  sušvelninti kančias paskutiniais ligos etapais ir garantuoti, kad ligonis savo išmėginimų metu turės žmogišką paramą. Vienas iš klausimų, kylančių šiame kontekste, yra toks: kiek pateisinama vartoti įvairių tipų nuskausminančius ir raminančius vaistus ligonio skausmams malšinti, jei tai gali sutrumpinti jo gyvenimą? Pagirtini tie asmenys, kurie savo noru priima kančias, atsisakydami gydymo nuskausminančiais vaistais, nes nori išlaikyti pilną sąmonę ir – jeigu tai tikintieji – sąmoningai dalyvauti Viešpaties kančioje; tačiau toks „didvyriškumas“ negali būti laikomas kiekvieno žmogaus pareiga. Pijus XII patvirtino, kad leistina malšinti skausmus narkotikais, net jei jie temdo sąmonę ir trumpina gyvenimą, „jeigu nėra kitokių priemonių ir jeigu konkrečioje situacijoje tai netrukdo vykdyti kitas religines bei moralines pareigas“ [79]. Tokiu atveju mirties netrokštama ir jos nesiekiama, net jeigu dėl suprantamų motyvų rizikuojama ja; tėra paprasčiausias troškimas efektyviai numalšinti skausmus medicinos siūlomais analgetikais. Vis tiek „neteisinga be rimtos priežasties atimti iš mirštančio žmogaus sąmonę“ [80]: artėdami prie mirties žmonės turėtų turėti galimybę patenkinti moralines bei šeimos pareigas, ir pirmiausia – galimybę visiškai sąmoningai pasirengti galutiniam susitikimui su Dievu.

    Turėdamas galvoje šias perskyras ir harmoningai sekdamas savo Pirmtakų [81] Magisteriumu, komunijoje su katalikų Vyskupais patvirtinu, kad eutanazija yra sunkus Dievo Įstatymo pažeidimas, kadangi tai tyčinis ir moraliai nepriimtinas žmogiško asmens nužudymas. Šis mokymas paremtas prigimtiniu įstatymu ir užrašytu Dievo žodžiu, jį perduoda Bažnyčios Tradicija, jo moko paprastasis ir visuotinis Magisteriumas [82].

    Eutanazijos praktika, nelygu aplinkybės, atitinka savižudybės ar žmogžudystės blogį.

    66. Savižudybė moralės požiūriu neleistina taip pat kaip žmogžudystė. Bažnyčios Tradicija visada ją atmetė, laikydama dideliu blogiu [83]. Objektyviai vertinant, savižudybė yra giliai nemoralus veiksmas net tais atvejais, kai tam tikros psichologinės, kultūrinės ir socialinės sąlygos gali veikti taip, kad atliekant žmogui šį veiksmą, radikaliai prieštaraujantį įgimtam polinkiui gyventi, sumažinama ar naikinama subjektyvią atsakomybę. Savižudybe faktiškai atmetama meilė sau ir paniekinama teisingumo bei meilės pareiga artimui, bendruomenėms, kurioms žmogus priklauso ir visai visuomenei [84].Giliausia savo esme savižudybė reiškia, kad atmetama absoliuti Dievo valdžia gyvybei ir mirčiai, kuri skelbiama senovės Izraelio išminčiaus maldoje: „Nes tu esi, Viešpatie, kurs turi valdžią gyvenimui ir mirčiai, ir tu nuvedi prie mirties vartų ir atgal parvedi“ (Išm 16, 13; plg. Tob 13, 2).

    Sutikti su kito žmogaus ketinimu nusižudyti ir padėti jam tai įvykdyti, dalyvaujant vadinamojoje „savižudybėje su pagalba“ – tai tapti bendrininku – o kartais ir vykdytoju – neteisybės, kurios negalima pateisinti niekada, net jeigu jos būtų prašoma. Nepaprastai aktualiai šv. Augustinas rašo, kad „kito žmogaus nužudymas niekada nepateisinamas: net jei jis pats to trokštų, pagaliau net jei prašytų ir, kybodamas ant plauko tarp gyvybės ir mirties, melstų išvaduoti sielą, besiveržiančią iš kūno saitų ir besiilginčią išlaisvinimo; nepateisinama ir tada, kai ligonis nebepajėgia ilgiau gyventi” [85]. Net tada, kai eutanazija nėra motyvuota savanaudiško atsisakymo vargti, rūpinantis kenčiančiuoju, ji vis tiek turi būti vadinama klaidingu gailesčiu ir net nerimą keliančiu gailesčio „iškraipymu”. Tikroji užuojauta skatina dalytis kito žmogaus skausmu; ji nežudo to, kurio skausmų negalime pakelti. Negana to, eutanazijos veiksmas pasirodo dar labiau iškreiptas, kai jį atlieka tie, kurie turėtų globoti šeimos narį kantriai ir su meile, kaip antai giminaičiai, arba tie, kurie pagal savo ypatingos profesijos prigimtį turėtų slaugyti ligonį net skausmingiausiu, paskutiniu jo gyvenimo laikotarpiu, kaip antai gydytojai.

    Eutanazija tampa dar rimtesniu pasirinkimu, kai ji įgyja žmogžudystės pavidalą: kiti žmonės įvykdo ją asmeniui, kuris niekaip nėra jos prašęs ir niekada su ja nesutiko. Despotizmo ir neteisybės viršūnę pasiekia tie žmonės – gydytojai ar įstatymų leidėjai – kurie išdidžiai savinasi galią spręsti, kas turi gyventi, o kas – mirti. Štai ir vėl susiduriame su Edeno pagunda: tapti panašūs į Dievą, kuris „žino, kas gera ir kas pikta“ (plg. Pr 3, 5). Tik vienas Dievas valdo gyvybę ir mirtį: „Aš daliju mirtį ir gyvastį” (Įst 32, 39; plg. 2 Kar 5, 7; 1 Sam 2, 6). Tačiau jis naudojasi šia valdžia remdamasis išminties ir meilės planu. Kai kvailybės ir egoizmo pavergtas žmogus užgrobia šią valdžią, jis neišvengiamai panaudoja ją mirčiai ir neteisybei. Šitaip silpnųjų gyvybė atsiduria stipriųjų rankose; visuomenėje prarandamas teisingumo jausmas ir iš pašaknų griaunamas tarpusavio pasitikėjimas, visų autentiškų tarpasmeninių santykių pagrindas.

    67. Visiškai kitoks yra meilės ir tikro gailesčio kelias, kurio šaukiasi mūsų bendras žmogiškumas, ir kurį vis nauja šviesa nušviečia tikėjimas Atpirkėju Kristumi, mirusiu ir prisikėlusiu iš mirusiųjų. Prašymas, kylantis iš žmogaus širdies aukščiausio susidūrimo su kančia ir mirtimi metu, ypač patiriant pagundą pasiduoti visiškai nevilčiai ir tarsi išnykti joje, visų pirma yra draugystės, užuojautos ir paramos išbandymuose prašymas. Tai pagalbos šauksmas: padėti išlaikyti viltį, visoms žmogiškoms viltims žlugus. Vatikano II Susirinkimas mums primena, kad „mirtis ryškiausiai pastato prieš akis žmogiškosios būsenos mįslę”, tačiau „teisingai jis savo širdies nuojauta sprendžia, kai baisisi ir kratosi visiškos savo asmens žūties ir neatšaukiamo išnykimo. Į gryną medžiagą nesuvedama amžinybės sėkla, kurią jis nešioja savyje, sukyla prieš mirtį“ [86].

    Natūralų pasibjaurėjimą mirtimi ir užgimstančią nemirtingumo viltį apšviečia ir atbaigia krikščionių tikėjimas, kartu žadantis ir leidžiantis dalytis Prisikėlusio Kristaus pergale: tai pergalė To, kuris atpirko žmogų savo mirtimi ir išlaisvino nuo mirties, „atpildo už nuodėmes“ (Rom 6, 23), suteikė jam Dvasią, prisikėlimo ir gyvenimo laidą (plg. Rom 8, 11). Įsitikinimas būsimu nemirtingumu ir žadėto prisikėlimo viltis naujai nušviečia kančios bei mirties slėpinį, pripildo tikintįjį nepaprasto gebėjimo visiškai pasikliauti Dievo planu.

    Šį naujumą apaštalas Paulius išreiškė kaip visišką priklausomumą Dievui, kuris aprėpia bet kokią žmogaus būklę: „Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame“ (Rom 14, 7-8). Mirti Viešpačiui – reiškia išgyventi savo mirtį kaip aukščiausią klusnumą Tėvui (plg. Fil 2, 8), pasirengus sutikti mirtį jo parinktą ir norimą „valandą“ (plg. Jn 13, 1), vadinasi, tik visiškai užbaigus žemiškąją kelionę. Gyventi Viešpačiui – tai taip pat pripažinti, kad kentėjimas savaime tebėra blogis ir išmėginimas, tačiau visada gali tapti gėrio šaltiniu. Taip atsitinka, kai jis išgyvenamas meilei ir su meile, Dievo maloningos dovanos ir asmeniško laisvo pasirinkimo dėka dalijantis Nukryžiuotojo Kristaus kančia. Šitaip asmuo, išgyvenantis savo kančią Viešpatyje, dar labiau paklūsta jam (plg. Fil 3, 10; 1 Pt 2, 21), dar glaudžiau jungiasi su Bažnyčiai ir žmonijai skirtu atpirkimu [87]. Šv. Paulius patyrė tai, ką iš naujo patirti kviečiamas kiekvienas kenčiantysis: „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia” (Kol 1, 24).
     

    „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29): pilietinis įstatymas ir moralės įstatymas

    68. Vienas ypatingesnių pastarojo meto kėsinimųsi į žmogaus gyvybę požymių, kaip jau kelis kartus minėta, yra tendencija reikalauti jiems juridinio įteisinimo, tarsi tai būtų teisės, kurių priklausymą piliečiams valstybė turėtų pripažinti bent jau tam tikromis sąlygomis. Iš to plaukia ir tendencija tvirtinti, jog turėtų būti leista naudotis šiomis teisėmis, laisvai ir saugiai padedant gydytojams bei kitiems medicinos darbuotojams.

    Dažnai teigiama, kad negimusio kūdikio ar sunkaus invalido gyvybė tėra santykinis gėris: vadovaujantis proporciniu požiūriu ar grynu išskaičiavimu, šį gėrį turėtų būti galima lyginti su kitais gėriais ir jais atsverti. Dargi tvirtinama, kad tik tas, kas esti ir asmeniškai dalyvauja konkrečioje situacijoje, gali teisingai vertinti joje esantį gėrį; vadinasi, tik tas žmogus tegalįs nuspręsti apie pasirinkimo moralumą. Todėl valstybė pilietinio bendrabūvio ir socialinės darnos sumetimais turėtų šį pasirinkimą gerbti net tiek, kad įteisintų abortus ir eutanaziją.

    Kitais atvejais teigiama, jog pilietinis įstatymas negalįs iš visų piliečių reikalauti gyventi pagal aukštesnius moralės standartus negu tie, kuriuos pripažįsta ir kurių laikosi visi piliečiai. Taigi įstatymas visada turėtų išreikšti piliečių daugumos nuomonę bei valią ir pripažinti, kad bent jau tam tikrais kraštutiniais atvejais jie turį teisę net į abortus ir eutanaziją. Dar daugiau, sakoma, kad uždraudus abortus bei eutanaziją ir baudžiant už jų vykdymą neišvengiamai plėsis nelegali praktika, kurios visuomenė negalės reikiamai kontroliuoti ir kurioje nebus laikomasi medicininio saugumo. Klausiama, ar remti įstatymą, kurio laikytis praktiškai neįmanoma priversti, nereiškia galiausiai menkinti visų įstatymų autoritetą.

    Galų gale radikaliausių pažiūrų atstovai net tvirtina, kad šiuolaikiškoje, pliuralistinėje visuomenėje žmonėms turi būti leista visiškai laisvai disponuoti savo gyvybe ir negimusiųjų gyvybe: manoma, jog įstatymas neturėtų rinktis vienos iš skirtingų moralės nuostatų, ir jau visiškai negalėtų imtis diegti kurią nors vieną nuostatą kitų sąskaita.

    69. Kad ir kaip būtų, mūsų laikų demokratinėje kultūroje priimta manyti, kad bet kokios visuomenės įstatymų sistema turi ribotis tuo, kad atsižvelgia į daugumos įsitikinimus ir su jais sutinka. Todėl ji turėtų remtis tik tuo, ką dauguma pripažįsta ir vykdo kaip moralės normas. Be to, jei manoma, kad visų pripažįstama objektyvi tiesa de facto nepasiekiama, pagarba piliečių – demokratinėje sistemoje laikomų tikraisiais valdovais – laisvei reikalauja įstatymų lygiu pripažinti individualios sąžinės autonomiją. Vadinasi, nustatant normas, absoliučiai būtinas socialiniam bendrabūviui, vienintelis lemiamas veiksnys turėtų būti daugumos valia, nesvarbu, kokia ji būtų. Todėl kiekvienas politikas savo veikloje privačios sąžinės sferą turėtų aiškiai skirti nuo viešojo elgesio sferos.

    To rezultatas toks, kad dabar turime dvi tendencijas, atrodytų diametraliai priešingas. Viena vertus, individai pretenduoja į visišką moralinio pasirinkimo autonomiją ir reikalauja, kad valstybė nesilaikytų ir neprimestų jokios etinės pozicijos, o tenkintųsi kiekvienam individui užtikrindama maksimalią laisvės erdvę, ribojamą tik draudimo pažeisti kitų piliečių laisvę ir teises. Antra vertus, tvirtinama, kad pagarba kitų žmonių pasirinkimo laisvei reikalauja atliekant viešas ar profesines pareigas atsisakyti savo įsitikinimų, kad būtų patenkinti visi įstatymu pripažinti ir ginami piliečių reikalavimai; vienintelis moralės kriterijus vykdant pareigas turėtų būti tik tai, ką teigia įstatymas. Šitaip asmeninė atsakomybė suverčiama pilietiniam įstatymui, o asmeninės sąžinės atsisakoma bent jau viešojoje sferoje.

    70. Tokių tendencijų pagrindą sudaro etinis reliatyvizmas, būdingas didelei mūsų dienų kultūros daliai. Vieni šį reliatyvizmą laiko būtina demokratijos sąlyga, kadangi tik jis galįs garantuoti toleranciją, žmonių abipusę pagarbą ir susitaikymą su daugumos sprendimais; tuo tarpu objektyviomis, saistančiomis, laikomos moralės normos, tariamai vestų prie autoritarizmo ir netolerancijos.

    Tačiau kaip tik pagarbos gyvybei klausimas rodo, kokias siaubingų praktinių padarinių lydimas dviprasmybes bei prieštaras slepia tokia pozicija.

    Teisybė, istorija žino atvejų, kada nusikaltimai daryti „tiesos“ vardu. Tačiau nemažiau sunkūs nusikaltimai, radikalūs laisvės suvaržymai daryti ir tebedaromi „etinio reliatyvizmo“ vardu. Kai parlamentinė ar visuomenės dauguma nutaria, kad nužudyti negimusią žmogaus gyvybę yra teisėta bent jau tam tikromis sąlygomis, ar ji iš tikrųjų nepriima „tironiško“ sprendimo silpniausių ir bejėgiškiausių žmogiškų būtybių atžvilgiu? Kiekvieno žmogaus sąžinė teisingai atmeta nusikaltimus prieš žmoniją, kuriuos taip skaudžiai patyrė mūsų šimtmetis. Bet ar šie nusikaltimai paliaus buvę nusikaltimais, jeigu juos vykdys ne nieko nepaisantys tironai, o įteisins viešas susitarimas?

    Demokratijos negalima sureikšminti tiek, kad ji taptų moralės pakaitalu ar nemoralumo panacėja. Pamatine prasme demokratija yra „sistema”, taigi priemonė, bet ne tikslas. Ji neturi savaiminės „moralinės“ vertės, bet priklauso nuo paklusimo moralės dėsniui, kuriam pavaldi kaip ir bet kokia kita žmogaus elgesio forma: kitaip tariant, jos moralumas priklauso nuo jos siekiamų tikslų ir vartojamų priemonių moralumo. Demokratijos vertingumas šiandien kone visur vieningai pripažįstamas, tai dera laikyti pozityviu „laiko ženklu”, kaip ne kartą yra minėjęs Bažnyčios Magisteriumas [88]. Tačiau demokratijos vertingumas auga ar smunka drauge su vertybėmis, kurias ji įkūnija ir skatina. Be abejo, tokios vertybės kaip kiekvienos žmogiškos būtybės orumas, pagarba neliečiamoms ir neatimamoms žmogaus teisėms, „bendrojo gėrio“ laikymas politinį gyvenimą reguliuojančiu tikslu ir kriterijumi yra pamatinės, jų ignoruoti negalima.

    Šių vertybių pagrindas negali būti laikina ir kintanti „daugumos“ nuomonė; tik objektyvaus moralinio įstatymo, kuris, kaip „prigimtinis įstatymas”, įrašytas žmonių širdyse, pripažinimas yra privalomas paties pilietinio įstatymo atskaitos taškas. Jeigu, tragiškai aptemus kolektyvinei sąžinei, skepticizmo pavyktų suabejoti net pamatiniais moralinio įstatymo principais, pati demokratijos sistema būtų sukrėsta iš pamatų ir pavirstų paprastu mechanizmu, grynai empiriniu pagrindu, reguliuojančiu skirtingus ir prieštaringus interesus [89].

    Kai kam gali pasirodyti, jog, nesant nieko geresnio, net šią funkciją reikėtų vertinti už tai, kad ji garantuoja visuomenės taiką. Pripažįstant šiam požiūriui tam tikrus tiesos elementus, nesunku pastebėti, kad be objektyvaus moralinio pagrindimo net demokratija nepajėgi užtikrinti stabilią taiką; be to, taika, kuri nesiremia kiekvieno individo orumo ir visų žmonių solidarumo vertybėmis, dažnai pasirodo esanti apgaulinga. Net dalyvavimu pagrįstose valdymo sistemose interesai dažnai tvarkomi galingiausiųjų naudai, nes kaip tik jie geriausiai sugeba ne tik manipuliuoti valdžios svertais, bet ir kurti susitarimo pavidalą. Tokioje situacijoje demokratija dažnai tampa tuščiu žodžiu.

    71. Todėl visuomenės ateities ir patikimos demokratijos vystymo labui būtinai reikia iš naujo atrasti esmines, prigimtas žmogiškas ir moralines vertybes, kylančias iš pačios žmogaus tiesos, išreiškiančias bei saugančias asmens orumą: nei individas, nei dauguma, nei valstybė šių vertybių negali sukurti, pakeisti ar sunaikinti – tegali jas tik pripažinti, gerbti ir skatinti.

    Todėl reikia prisiminti pilietinio įstatymo ir moralės įstatymo santykio pagrindinius elementus, siūlomus Bažnyčios, bet randamus ir didžiųjų žmonijos teisės tradicijų pavelde.

    Be abejo, pilietinio įstatymo tikslas skiriasi nuo moralės įstatymo tikslo ir yra ribotesnis. Tačiau „nė vienoje gyvenimo sferoje pilietinis įstatymas negali pakeisti sąžinės ar norminti dalykų, kurie nepriklauso jo kompetencijai“ [90], žmonių bendrojo gėrio apsaugai, pripažįstant ir ginant pagrindines jų teises, bei taikos ir viešosios moralės palaikymui [91]. Tikrasis pilietinio įstatymo tikslas – garantuoti tvarkingą socialinį bendrabūvį, grindžiamą tikruoju teisingumu, kad visi „galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą“ (1 Tim 2, 2). Kaip tik dėl šios priežasties pilietinis įstatymas turi garantuoti, kad būtų gerbiamos tam tikros visų visuomenės narių prigimtos pagrindinės teisės; jas pripažinti bei gerbti privalo bet koks pozityvus įstatymas. Pirmiausia ir svarbiausia šių teisių – tai neliečiama kiekvieno nekalto žmogaus teisė į gyvybę. Viešoji valdžia gali kartais nuspręsti nestabdyti dalykų, kurie, juos uždraudus, sukeltų daugiau ir rimtesnės žalos [92], tačiau ji niekada negali paversti teisėtu ir padaryti individų – net jeigu šie individai ir sudarytų visuomenės daugumą – teise nusikaltimą prieš kitus žmones, kylantį iš tokios pamatinės teisės, kaip teisė į gyvybę, laužymo. Teisinis abortų ar eutanazijos toleravimas nieku gyvu negali tartis besiremiąs pagarba kitų žmonių sąžinei kaip tik dėl to, kad visuomenė turi teisę ir pareigą saugoti nuo piktnaudžiavimų, kurie gali būti daromi prisidengus sąžinės vardu ir laisvės pretekstu [93].

    Jonas XXIII enciklikoje Pacem in Terris nurodė: „Šiandien visuotinai priimta, kad bendrasis gėris geriausiai saugomas tada, kai garantuojamos asmens laisvės bei pareigos. Todėl pilietinės valdžios atstovai turėtų pirmiausia rūpintis garantijomis, kad šios teisės bus pripažįstamos, gerbiamos, koordinuojamos, ginamos ir skatinamos; kad kiekvienas individas galės lengviau atlikti savo pareigas. Juk ‘saugoti neliečiamas žmogaus asmens teises ir padėti jam atlikti savo pareigas yra svarbiausias kiekvienos viešosios valdžios uždavinys’. Todėl tokia vadovybė, kuri atsisako pripažinti žmogaus teises ar pažeidžia jas veiksmais, ne tik neatlieka savo pareigos; jos įsakai neturi jokios saistančios galios“ [94].

    72. Mokymas, kad pilietiniai įstatymai būtinai turi atitikti moralės įstatymus, nuosekliai tęsia Bažnyčios Tradiciją. Tai dar kartą primena Jono XXIII enciklika: „Valdžia yra pradinė moralinės tvarkos sąlyga ir kyla iš Dievo. Tai reiškia, kad įstatymai bei įsakai, prieštaraudami moralinei tvarkai, taigi ir dieviškajai valiai, netenka sąžinę saistančios galios [...]; iš tikrųjų tokių įstatymų priėmimas pakerta pačią valdžios prigimtį ir baigiasi gėdingu piktnaudžiavimu“ [95]. Tai aiškiai primena šv. Tomo Akviniečio mokymą, kuris rašė: „Žmogaus įstatymas turi galią tiek, kiek jis atitinka teisingą protą ir tuo būdu kyla iš amžinojo įstatymo. Bet kai įstatymas prieštarauja protui, jis vadinamas neteisingu įstatymu; bet tokiu atveju jis nustoja buvęs įstatymu ir tampa smurto aktu“ [96]. Ir toliau: „Kiekvienas žmogaus sukurtas įstatymas gali būti vadinamas įstatymu tiek, kiek jis kyla iš prigimtinio įstatymo. Bet jei jis kokiu nors būdu prieštarauja prigimtiniam įstatymui, tada jis nebe įstatymas, o greičiau įstatymo sudarkymas“ [97].

    Dabar pirma ir tiesiogiausiai mes taikome šį mokymą žmogiškajai įstatymų leidybai, nekreipiančiai dėmesio į pamatinę teisę ir visų kitų teisių šaltinį – kiekvienam individui priklausančią teisę į gyvybę. Tai reiškia, kad įstatymai, įteisinantys nekaltų žmogiškų būtybių žudymą abortais ar eutanazija, absoliučiai priešingi neliečiamai teisei į gyvybę, kurią turi kiekvienas individas; šitaip jie neigia visų lygybę prieš įstatymą. Galima prieštarauti, kad tai neteisinga eutanazijos atveju, kai pats žmogus, būdamas aiškios sąmonės, jos prašo. Tačiau bet kuri valstybė, pavertusi tokį prašymą teisėtu ir leidusi jį patenkinti, iš tikrųjų įteisintų savotišką savižudybę-žmogžudystę, priešingą pamatiniams absoliučios pagarbos gyvybei bei kiekvienos nekaltos gyvybės globos principams. Šitaip valstybė prisidėtų prie pagarbos gyvybei menkinimo ir atvertų kelią veikimo būdams, griaunantiems žmonių pasitikėjimo vieni kitais santykius. Todėl įstatymai, patvirtinantys ir skatinantys abortus bei eutanaziją, radikaliai priešingi ne tik individo gėriui, bet ir bendrajam gėriui; dėl tokios savo prigimties jie neturi juridinės galios. Kaip tik dėl to, kad teisės į gyvybę nepaisymas leidžia nužudyti žmogų, kuriam tarnauti visuomenė egzistuoja, jie kuo tiesiausiai kertasi su galimybe pasiekti bendrąjį gėrį. Vadinasi, abortus ar eutanaziją patvirtinęs pilietinis įstatymas kaip tik dėl šio patvirtinimo nustoja būti tikras, moraliai saistantis pilietinis įstatymas.

    73. Taigi abortas ir eutanazija – nusikaltimai, kurių įteisinti negali joks žmogiškas įstatymas. Sąžinė nėra įpareigota paklusti tokiems įstatymams; atvirkščiai, egzistuoja rimta ir aiški pareiga jiems priešintis, sąmoningai protestuojant. Nuo pat Bažnyčios atsiradimo apaštalų pamokymai primindavo krikščionims jų pareigą paklusti teisėtai sudarytiems viešosios valdžios organams (plg. Rom 13, 1-7; 1 Pt 2, 13-14), tačiau kartu griežtai įspėdavo, kad „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29). Senajame Testamente randame reikšmingą pasipriešinimo neteisingiems valdančiųjų įsakymams pavyzdį, kuris ypač tinka kalbant apie gyvybei gresiančius pavojus. Faraonui įsakius nužudyti visus naujagimius berniukus, hebrajų pribuvėjos atsisakė tai daryti. „Tačiau pribuvėjos bijojo Dievo ir nevykdė, ką Egipto karalius buvo joms įsakęs, palikdavo gyvus ir berniukus“ ( 1, 17). Reikia pažymėti svarbiausią pribuvėjų veiksmų priežastį – jos „bijojo Dievo”. Būtent iš klusnumo Dievui, kurio vienintelio dera bijoti, pripažįstant jo absoliučią valdžią, gimsta stiprybė ir narsa pasipriešinti neteisingiems žmonių įstatymams. Tai stiprybė ir narsa tų, kurie pasirengę eiti į kalėjimą ar būti nukirsdinti, nes įsitikinę, kad taip „pasirodo šventųjų ištvermė ir tikėjimas“ (Apr 13, 10).

    Taigi visada neteisėta paklusti vidujai neteisingam įstatymui, tokiam, kaip abortus ar eutanaziją leidžiantis įstatymas; neteisėta ir „dalyvauti tokio įstatymo propagandinėje kampanijoje ar už jį balsuoti“ [98].

    Ypatinga sąžinės problema gali kilti tais atvejais, kai įstatymų leidėjo balsas galėtų būti lemiamas, priimant griežtesnį įstatymą, skirtą apriboti leistinų abortų skaičių, ir pakeičiant juo laisvesnį jau priimtą ar parengtą balsavimui įstatymą. Tokie atvejai nereti. Žinia, kad tuo metu, kai vienose pasaulio šalyse tęsiasi kampanijos už abortus remiančių įstatymų įvedimą, dažnai remiamos galingų tarptautinių organizacijų, kitose šalyse – ypač tose, kurios jau paragavo karčių tokios laisvos įstatymų leidybos vaisių, – daugėja ženklų, rodančių, kad šis klausimas svarstomas dar kartą. Primenančiais ką tik minėtą atvejais, kai abortus leidžiančio įstatymo visai atmesti ar anuliuoti neįmanoma, išrinktas valdžios atstovas, kurio asmeniškas absoliutus pasipriešinimas abortams gerai žinomas, gali teisėtai remti pasiūlymus, skirtus apriboti tokio įstatymo daromą žalą ir sumažinti neigiamas jo pasekmes kultūros bei viešosios moralės plotmėje. Tai tikrai nereiškia bendradarbiavimo su neteisingu įstatymu, o greičiau teisėtą ir deramą bandymą apriboti bloguosius jo aspektus.

    74. Neteisingų įstatymų priėmimas doriems žmonėms dažnai sukelia sunkių sąžinės problemų, susijusių su bendradarbiavimu, nes jie turi teisę reikalauti, kad nebūtų priversti dalyvauti moraliai smerktinuose veiksmuose. Apsisprendimai kartais būna skaudūs – gali tekti paaukoti gerą profesinę padėtį ar atsisakyti pagrįstų karjeros lūkesčių. Kitais atvejais gali atsitikti taip, kad tam tikri savaime indiferentiški ar net teigiami veiksmai, numatyti apskritai neteisingų įstatymų, gali padėti apsaugoti pavojun patekusias žmonių gyvybes. Tačiau esama pagrindo bijoti, kad pasirengimas tokiems veiksmams gali ne tik sukelti sąmyšį ir susilpninti būtiną pasikėsinimų į gyvybę atveju pasipriešinimą, bet žingsnis po žingsnio vesti prie vis didesnio nuolaidžiavimo viską leidžiančiai mąstysenai.

    Norint nušviesti šį sunkų klausimą, būtina priminti bendruosius bendradarbiavimo su blogais veiksmais principus. Krikščionys, kaip visi geros valios žmonės, griežto sąžinės įpareigojimo pašaukti formaliai nebendradarbiauti praktikose, kurios, tegu ir leistos pilietinių įstatymų, prieštarauja Dievo įstatymui. Moralės požiūriu visada tikrai nepateisinama formaliai bendradarbiauti su blogiu. Bendradarbiaujama tada, kai veiksmas dėl savo prigimties ar formos, kurią įgauna tam tikroje situacijoje, gali būti apibrėžiamas kaip tiesioginis dalyvavimas veikime, nukreiptame prieš nekaltą žmogaus gyvybę, arba kaip parama nemoraliems jį atlikusio asmens ketinimams. Tokio bendradarbiavimo negalima pateisinti nei apeliuojant į kitų žmonių laisvę, nei nurodant faktą, jog jo reikalauja ar jį leidžia pilietiniai įstatymai. Kiekvienas moraliai atsako už veiksmus, kuriuos jis atlieka; niekas negali būti nuo šios atsakomybės atleistas ir jos pagrindu visus teis pats Dievas (plg. Rom 2, 6; 14, 12).

    Atsisakyti prisidėti vykdant neteisybę yra ne tik moralinė pareiga; tai ir pamatinė žmogaus teisė. Jei taip nebūtų, žmogaus asmuo būtų priverstas atlikti veiksmus, vidujai nesuderinamus su žmogaus orumu; be to, būtų iš pagrindų sukompromituota žmogaus laisvė, kurios autentišką prasmę ir tikslą sudaro jos krypimas į tiesą ir gėrį. Taigi kalbama apie esminę teisę, kurią pilietinis įstatymas turi pripažinti kaip tokią ir ją ginti. Šia prasme gydytojams, sveikatos apsaugos darbuotojams ir ligoninių, klinikų bei sanatorijų vadovams turi būti garantuota galimybė atsisakyti dalyvauti veiksmų prieš gyvybę planavime, parengime, bei vykdyme. Tuos, kurie atsisakydami remiasi savo sąžine, būtina apsaugoti ne tik nuo teisinių bausmių, bet ir nuo bet kokių teisinio, drausminio, finansinio ar profesinio pobūdžio neigiamų padarinių.
     

    „Mylėk [...] savo artimą kaip save patį“ (Lk 10, 27): „skatinti“ gyvybę

    75. Dievo įsakymai mus moko gyvenimo kelio. Negatyvūs moraliniai priesakai, skelbiantys tam tikrus veiksmus moraliai nepriimtinais, individo laisvei turi absoliučią vertę: jie galioja visur ir visada, be jokių išimčių. Juose aiškiai sakoma, kad pasirinkti tam tikrus veikimo būdus radikaliai nesuderinama su Dievo meile ir su asmens, sukurto pagal jo paveikslą, orumu. Tokių pasirinkimų neatperka jokie geri ketinimai ir jokios pasekmės; jie neatšaukiamai priešingi asmenų komunijai; jie prieštarauja pamatiniam apsisprendimui nukreipti gyvenimą į Dievą [99].

    Šia prasme negatyvūs moraliniai priesakai atlieka nepaprastai svarbią pozityvią funkciją. Jų besąlygiškai reikalaujamas „ne“ nubrėžia aiškią ribą, žemiau kurios laisvi individai negali leistis. Drauge jie nurodo minimumą, kurį jie privalo gerbti ir nuo kurio reikia pradėti, kad galėtų dar ir dar kartą pasakyti „taip”; šis „taip“ pamažu aprėps visą gėrio horizontą (plg. Mt 5, 48). Įsakymai, o ypač draudžiamieji moraliniai priesakai, yra kelionės laisvės link pradžia, pirmasis, būtinas jos etapas. Kaip rašo šv. Augustinas: „laisvės pradžia – tai išsilaisvinimas iš nusikaltimų [...] tokių kaip žmogžudystė, svetimavimas, gašlumas, vagystė, apgaulė, piktžodžiavimas ir panašių. Tik tada, kai nustojame daryti šiuos nusikaltimus (o joks krikščionis neturėtų jų daryti), pradedame kelti galvas į laisvę. Bet tai dar ne tobula laisvė, o tik laisvės pradžia“ [100].

    76. Taigi įsakymas „Nežudyk“ nustato pradžios tašką, iš kurio einama tikrosios laisvės link. Jo paakinti mes aktyviai skatiname gyvybę ir vystome specialias nuostatas bei veiksenas, tarnaujančias gyvybei. Taip parodome atsakomybę už mums patikėtus žmones ir darbais bei tiesa išreiškiame dėkingumą Dievui už didžią gyvybės dovaną (plg. Ps 139 [138], 13-14).

    Kūrėjas patikėjo žmogaus gyvybę jo atsakingam rūpesčiui ne tam, kad šis despotiškai ja naudotųsi, bet kad išmintingai sergėtų ir ištikimai, su meile tvarkytų. Sandoros Dievas, remdamasis duodančiojo ir gaunančiojo pareigos abipusiškumu, atsidavimu ir kitų žmonių priėmimu, kiekvieno žmogaus gyvybę patikėjo kitam žmogui, broliui ar seseriai. Laiko pilnybėje įsikūnydamas ir atiduodamas už mus savo gyvybę, Dievo Sūnus parodė, kokias aukštumas ir gelmes gali siekti šis abipusiškumas. Dovanodamas savo Dvasią, Kristus suteikia abipusiškumo, žmonių patikėtumo vieni kitiems dėsniui naują turinį ir naują prasmę. Dvasia, kurianti komuniją meilėje, įkvepia mums naują brolybę ir solidarumą, tikrą atspindį tarpusavio atidavimo ir priėmimo slėpinio, kurį matome Švč. Trejybėje. Dvasia virsta nauju įstatymu, kuris suteikia stiprybės tikintiesiems ir žadina juose atsakomybę už dalijimąsi savasties dovana bei už kitų priėmimą – dalyvavimą beribėje paties Jėzaus Kristaus meilėje.

    77. Naujasis įstatymas taip pat gaivina ir formuoja įsakymą „nežudyk”. Krikščioniui tai aukščiausias imperatyvas, liepiantis gerbti, mylėti ir skatinti kiekvieno brolio bei sesers gyvybę, kaip reikalauja beribė Dievo meilė Jėzuje Kristuje. „Jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius“ (1 Jn 3, 16).

    Įsakymas „Nežudyk“ saisto kiekvieną žmogiškąjį individą ir savo pozityviais aspektais – raginimu gerbti, mylėti ir skatinti žmogaus gyvybę. Jis ataidi kiekvienoje moralinėje sąžinėje kaip nenutildomas pradinės Dievo Kūrėjo sandoros su žmonija aidas. Kiekvienas gali atpažinti jį proto šviesa; jį galima regėti slėpiningo Dvasios veikimo dėka, kuri, dvelkdama kur nori (plg. Jn 3, 8), ateina pas kiekvieną žemėje gyvenantį asmenį ir apima jį.

    Todėl visi privalome teikti savo artimui meilės tarnybą, visada gindami ir skatindami jo gyvybę, ypač silpną ar apsuptą pavojų. Turime vadovautis ne tik asmeniniais, bet ir socialiniais sumetimais, rūpintis besąlygišką pagarbą žmogaus gyvybei padaryti atnaujintos visuomenės pamatu.

    Esame pašaukti mylėti ir gerbti kiekvieno žmogaus gyvybę, atkakliai ir narsiai dirbti tam, kad pernelyg daugeliu mirties ženklų paženklintame mūsų laike pagaliau įsiviešpatautų nauja gyvybės kultūra, tiesos ir meilės ugdymo vaisius.
     

    IV SKYRIUS

    PADAREI TAI MAN
    Už naują žmogaus gyvybės kultūrą
     

    „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pet 2, 9): gyvybės tauta ir tauta, stojanti už gyvybę

    78. Bažnyčia priėmė Evangeliją kaip džiaugsmo bei išganymo žinią ir šaltinį. Ji gavo ją kaip dovaną iš Jėzaus, Tėvo siųsto nešti „gerąją naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18). Ji gavo Evangeliją per apaštalus, Kristaus siųstas visam pasauliui (plg. Mk 16, 15; Mt 28, 19-20). Gimusi iš šios evangelizacijos, Bažnyčia kasdien girdi šventojo Pauliaus įspėjimo „vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos“ (1 Kor 9, 16) aidą. Kaip rašė Paulius VI, „evangelizacija yra Bažnyčios tikroji malonė ir pašaukimas, jos giliausia tapatybė. Bažnyčia egzistuoja tam, kad evangelizuotų” [101].

    Evangelizacija – tai visa apimanti, dinamiška veikla, kuria Bažnyčia dalyvauja pranašiškoje, kunigiškoje ir karališkoje Viešpaties Jėzaus misijoje. Todėl jos neatsiejami elementai yra skelbimas, šventimas ir meilės tarnyba. Evangelizacija – giliai bažnytinis veiksmas, kviečiantis veiklai visus Evangelijos darbininkus, priklausomai nuo jų asmeninių charizmų ir tarnavimų.

    Tai liečia ir Gyvybės Evangelijos, sudėtinės dalies tos Evangelijos, kuri yra pats Jėzus Kristus, skelbimą. Mes tarnaujame šiai Evangelijai, sutvirtinami suvokimo, kad gavome ją kaip dovaną ir esame pasiųsti skelbti jos visai žmonijai „lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Nusižeminę ir dėkingi žinome, kad esame gyvybės tauta ir tauta, stojanti už gyvybę, šitaip vadinamės visų akivaizdoje.

    79. Mes esame gyvybės tauta, nes Dievas savo besąlygiška meile davė mums Gyvybės Evangeliją, kuria buvome pakeisti ir išganyti. Mus atpirko „gyvybės Kūrėjas“ (Apd 3, 15) savo brangiojo kraujo kaina (plg. 1 Kor 6, 20; 7, 23; 1 Pt 1, 19). Krikšto vandeniu nuplauti, tapome į jį įdiegti (plg. Rom 6, 4-5; Kol 2, 12), tarsi šakelės, kurios semiasi syvų ir vaisingumo iš vieno medžio (plg. Jn 15, 5). Vidujai atnaujinti Dvasios, „Viešpaties Gaivintojo”, malone tapome tauta, stojančia už gyvybę, tad esame pakviesti atitinkamai elgtis.

    Mes esame siųsti. Būti gyvybės tarnais mums ne pasigyrimas, bet greičiau pareiga, gimusi iš suvokimo, jog esame Dievo tauta, „pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į nuostabią šviesą“ (plg. 1 Pt 2, 9). Savo kelionėje vadovaujamės ir stiprinamės meilės įstatymu: meilės, kurios šaltinis ir pavyzdys – žmogumi tapęs Dievo Sūnus, kuris „mirtimi suteikė pasauliui gyvenimą“ [102].

    Mes esame siųsti kaip tauta. Kiekvienas įpareigotas tarnauti gyvybei. Tai tikrai „bažnytinė“ atsakomybė, reikalaujanti darnios bei dosnios visų narių ir visų krikščioniškos bendruomenės terpių veiklos. Tačiau šis bendruomeninis įsipareigojimo pobūdis nieku būdu nešalina ar nemažina atsakomybės kiekvieno asmens, Viešpaties pašaukto tapti kiekvienam žmogui „artimu”: „Eik ir tu taip daryk“ (Lk 10, 37).

    Visi drauge jaučiame pareigą skelbti Gyvybės Evangeliją, švęsti ją liturgijoje ir visu savo egzistavimu tarnauti jai įvairiomis žmogaus gyvybę remiančiomis bei skatinančiomis programomis ir struktūromis.
     

    „Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums“ (1 Jn 1, 3): Gyvybės Evangelijos skelbimas

    80. „Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, – tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. [...] skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis“ (1 Jn 1, 1-3). Jėzus yra vienintelė Evangelija: mes neturime daugiau ką pasakyti, neturime nė ką kita liudyti.

    Skelbti Jėzų – tai skelbti gyvybę. Juk Jėzus yra „gyvenimo Žodis“ (1 Jn 1, 1). Jame „gyvenimas pasirodė“ (1 Jn 1, 2); jis pats – tai amžinasis gyvenimas, „kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums“ (1 Jn 1, 2). Tuo pačiu gyvenimu apdovanoti ir mes Dvasios dėka. Kiekvieno žmogaus žemiškasis egzistavimas įgauna visą prasmę, nukreiptas į gyvybės pilnatvę, „amžinąjį gyvenimą”.

    Apšviesti Gyvybės Evangelijos, jaučiame poreikį ją skelbti ir liudyti visą nepaprastą jos naujumą. Ji sutampa su pačiu Jėzumi, kuris viską atnaujina [103] ir nugali iš nuodėmės kylantį „senumą”, vedantį prie mirties [104]; ši Evangelija pranoksta bet kokius žmogiškus lūkesčius, atskleidžia didžiausias aukštybes, į kurias malone iškeliamas žmogaus asmuo. Šv. Grigalius Nysietis ją apibūdina šitaip: „Žmogus kaip būtybė nieko nevertas; tai dulkė, žolė, tuštybė. Tačiau kai visatos Dievas pasiima jį sau sūnumi, jis tampa Būtybės, kurios tobulumo ir didybės niekas negali nei pamatyti, nei išgirsti, nei suprasti, šeimos nariu. Kokie žodžiai, mintys ar dvasios polėkiai gali išgirti nepaprastą šios malonės apstumą? Žmogus pranoksta savo prigimtį: jis buvo marus, tampa nemirtingas; buvo nykstamas, tampa nenykstamas; buvo laikinas, tampa amžinas; buvo žmogiškas, tampa dieviškas” [105].

    Dėkingumas už nelygstamą žmogaus orumą ir džiaugsmas dėl jo verčia mus dalytis šia žinia su visais: „Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis“ (1 Jn 1, 3). Mes privalome įdiegti Gyvybės Evangeliją į kiekvieno vyro ir moters širdį ir padaryti, kad ji persmelktų visas visuomenės dalis.

    81. Pirmiausia reikia skelbti šios Evangelijos šerdį. Tai gyvojo ir artimojo Dievo, kuris kviečia mus giliai komunijai su savimi ir žadina mumyse tikrą amžinojo gyvenimo viltį, skelbimas. Tai neišardomo ryšio tarp asmens, jo gyvybės ir jo kūniškumo patvirtinimas. Tai žmogaus gyvybės kaip gyvenimo „santykyje”, kaip Dievo dovanos, jo meilės vaisiaus ir ženklo parodymas. Tai unikalaus Jėzaus santykio su kiekvienu asmeniu skelbimas, įgalinantis mus matyti Kristaus veidą kiekvieno žmogaus veide. Tai nurodymas, kad „nuoširdus savęs dovanojimas“ yra visiško savo laisvės įgyvendinimo užduotis ir vieta.

    Tam taip pat reikia išaiškinti visas Evangelijos išvadas. Jas galima sutraukti taip: žmogaus gyvybė, Dievo dovana, yra šventa ir neliečiama. Dėl šios priežasties abortas ir eutanazija absoliučiai nepriimtini. Būtina ne tik neatimti gyvybės žmogui, bet rūpestingai, su meile ją saugoti. Gyvybė įgauna prasmę dovanojant ir priimant meilę; šioje šviesoje žmogaus lytiškumas ir gimdymas įgauna visą reikšmę. Meilė taip pat suteikia prasmę kančioms ir mirčiai; nors ir supamos slėpinio, mirtis ir kančia gali tapti išganingais įvykiais. Pagarba gyvybei reikalauja, kad mokslas ir technologijos nuolatos tarnautų žmogui ir jo visapusiškam vystymuisi. Visa visuomenė turi gerbti, ginti ir skatinti kiekvieno žmogiško asmens orumą visais to asmens gyvenimo momentais ir visomis sąlygomis.

    82. Kad būtume tauta, tikrai tarnaujanti gyvybei, privalome nuolatos narsiai skelbti šias tiesas, pradedant pirma Evangelizacijos pakopa ir vėliau – katekizacija, įvairiomis mokymo formomis, asmeniniu dialogu ir visose švietimo srityse. Mokytojų, katechetų ir teologų užduotis – pabrėžti antropologines priežastis, kuriomis remiasi pagarba kiekvienai žmogaus gyvybei. Šitaip parodydami Gyvybės Evangelijos naujumo spindesį, mes galime padėti kiekvienam proto ir patirties šviesoje atrasti, kaip pilnai krikščionybės žinia atskleidžia žmogaus esmę ir jo būties bei egzistencijos prasmę. Atrasime svarbius sąlyčio bei dialogo taškus ir su netikinčiais – tai mūsų bendras įsipareigojimas kurti naują gyvybės kultūrą.

    Susidurdami su gausybe prieštaraujančių požiūrių bei matydami, kaip daug kur atmetamas pagrįstas mokymas apie žmogaus gyvybę, galime pajusti, jog Pauliaus paraginimas Timotiejui skirtas ir mums: „Skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas” (2 Tim 4, 2). Ypatinga jėga šis raginimas turėtų atsiliepti širdyse tų Bažnyčios narių, kurie įvairiais būdais tiesiogiai dalyvauja Bažnyčios kaip tiesos „mokytojos“ misijoje. Teatsiliepia jie pirmiausia tuose iš mūsų, kurie esame vyskupai: mes pirmi pašaukti būti nenuilstančiais Gyvybės Evangelijos skelbėjais. Mums taip pat patikėta užduotis pasirūpinti, kad šioje enciklikoje dar kartą nustatytas mokymas būtų perduodamas ištikimai ir nieko neiškraipant. Turime naudoti tinkamas priemones, kad apgintume tikinčiuosius nuo visų kitų jai prieštaraujančių mokymų. Privalome pasirūpinti, kad teologijos fakultetuose, seminarijose ir katalikiškose institucijose būtų dėstomas, aiškinamas ir giliau tyrinėjamas sveikas mokymas [106]. Tepaliečia Pauliaus žodžiai teologų, ganytojų, mokytojų ir atsakingųjų už katekizaciją bei sąžinės ugdymą, širdis. Tegu jie, suvokę savo ypatingą vaidmenį, nepasiduoda rimtam nusižengimui ir neišduoda tiesos bei savo misijos, skelbdami asmenines pažiūras, priešingas Gyvybės Evangelijai, Magisteriumo ištikimai pateiktai ir išaiškintai.

    Skelbdami šią Evangeliją, neturime baimintis priešiškumo ar nepopuliarumo, privalome atmesti bet kokius kompromisus ir dviprasmybes, kas palenktų mus panašius į šį pasaulį (plg. Rom 12, 2). Turime būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio (plg. Jn 15, 19), semtis jėgų iš Kristaus, kuris savo mirtimi ir prisikėlimu pasaulį nugalėjo (plg. Jn 16, 33).
     

    „Aš šlovinu tave, kad esu taip nuostabiai padarytas“ (Ps [138] 139, 14): švęsti Gyvybės Evangeliją

    83. Mes esame pasiųsti į pasaulį kaip „tauta, stojanti už gyvybę”, ir todėl turime ne tik skelbti, bet nuoširdžiai švęsti Gyvybės Evangeliją. Šventimas, jo gestų, simbolių ir ritualų įtaigi galia, turi tapti brangia ir reikšminga aplinka, kurioje perduodamas šios Evangelijos grožis ir didybė.

    Kad tai įvyktų, privalome pirmiausia savyje ir kituose puoselėti kontempliatyvų požiūrį [107]. Jis kyla iš tikėjimo gyvybės Dievu, „nuostabiai“ (Ps 139 [138], 14) sukūrusiu kiekvieną individą. Tai požiūris tų, kurie gyvybėje įžvelgia gilesnę jos prasmę, kurie perpranta, kokia tai nelygstama dovana, suvokia jos grožį ir jos kvietimą laisvei bei atsakomybei. Tai požiūris tų, kurie nesirengia užvaldyti tikrovės, bet priima ją kaip dovaną, visame kame atrasdami Dievo atspindį ir kiekviename žmoguje įžvelgdami gyvą jo paveikslą (plg. Pr 1, 27; Ps 8, 5). Kas laikosi šio požiūrio, nepraranda drąsos susidūręs su sergančiais, kenčiančiais, atstumtaisiais ar esančiais prie mirties slenksčio. Priešingai, visose šiose situacijose jis imasi atrasti prasmę, ir kaip tik tokiais atvejais kiekvieno žmogaus veide sugeba matyti kvietimą susitikti, kalbėtis ir būti solidariam.

    Visiems mums metas priimti tokį požiūrį ir su gilia religine pagarba dar kartą atrasti gebėjimą gerbti ir vertinti kiekvieną asmenį, kaip mus ragino elgtis Paulius VI viename Kalėdų sveikinime [108]. Šio kontempliatyvaus požiūrio įkvėpta, naujoji atpirktųjų tauta negali nepratrūkti džiaugsmo, šlovinimo ir padėkos giesmėmis už neįkainojamą gyvybės dovaną, už kiekvieno individo pašaukimo per Kristų dalyvauti malonės gyvenime ir nesibaigiančioje komunijoje su Dievu, mūsų Kūrėju ir Tėvu, slėpinį.

    84. Švęsti Gyvybės Evangeliją – tai šlovinti gyvybės Dievą, gyvybę duodantį Dievą: „Turime šlovinti Amžinąją Gyvybę, iš kurios kyla kita gyvybė. Iš jos pagal savo mastą gauna gyvybę kiekviena būtybė, kuri kaip nors dalyvauja gyvenime. Ši Dieviškoji Gyvybė, viršijanti visą kitą gyvybę, duoda ir išsaugo gyvybę. Kiekviena gyvybė, kiekvienas gyvas judėjimas kyla iš šios Gyvybės, pranokstančios bet kokią gyvybę ir bet kokį gyvybės pradą. Tai iš jos siela gauna nenykstamumą; jos dėka gyvi visi gyvūnai ir augalai, gavę tik menkiausią gyvybės laipsnį. Žmonėms, būtybėms iš dvasios ir medžiagos, Gyvybė teikia gyvybę. Net jeigu mes apleistume Gyvybę, savo per kraštus besiliejančios meilės dėka jis mus atverčia ir kviečia grįžti pas save. Ne tik tai: ji žada nuvesti mus, mūsų sielas ir kūnus, į tobulą gyvenimą, į nemirtingumą. Per maža pasakyti, kad ši Gyvybė yra gyva: ji yra gyvybės Pradas, gyvybės Priežastis ir vienintelis jos Šaltinis. Kiekvienas gyvas padaras turi kontempliuoti ir šlovinti jį: tai Gyvybė, iš kurios per kraštus liejasi gyvybė“ [109].

    Ir mes, kaip psalmininkas, kasdienėse maldose paskirai ir su visa bendruomene šloviname ir garbiname Dievą Tėvą, kuris išaudė mus motinų įsčiose, matė ir mylėjo mus dar tada, kai nebuvome padaryti (plg. Ps 139 [138], 13. 15-16). Su begaliniu džiaugsmu sušunkame: „Aš šlovinu tave, kad esu taip nuostabiai padarytas, kad tavo darbai yra nuostabūs. Ir mano sielą tu žinai tobulai“ (Ps 139 [138], 14). Ir tikrai, „marusis gyvenimas, nepaisant visų jo negandų, neaiškių slėpinių, kentėjimo ir neišvengiamo gležnumo, yra gražus, visada naujas ir dinamiškas stebuklas, dalykas, kurį verta šlovinti ir aukštinti su džiaugsmu“ [110]. Maža to, žmogus ir jo gyvenimas pasirodo mums ne tik kaip vieni didžiausių kūrinijos stebuklų: juk Dievas suteikė žmogui beveik dievišką orumą (Ps 8, 5-6). Kiekviename gimstančiame kūdikyje, kiekviename gyvenančiame ar mirštančiame žmoguje mes matome Dievo šlovės paveikslą. Mes šloviname ją kiekvienoje žmogiškoje būtybėje, gyvojo Dievo ženkle, Jėzaus Kristaus atvaizde.

    Mes pašaukti stebėtis ir džiaugtis šia gyvybės dovana, noriai priimti Gyvybės Evangeliją ir perteikti ją ne tik asmeninėse ir bendruomenės maldose, bet pirmiausia – liturginių metų šventime. Šiuo požiūriu ypač svarbūs Sakramentai – veiksmingi Viešpaties Jėzaus buvimo ir išganingo veikimo ženklai krikščioniškame gyvenime. Sakramentai leidžia mums dalyvauti dieviškajame gyvenime ir teikia dvasinės galios, būtinos, siekiant įgyvendinti gyvybės, kančios ir mirties tikrą ir visą prasmę. Liturginės celebracijos, ypač sakramentų šventimas, iš naujo atskleidus šių apeigų autentišką reikšmę ir jas deramai įvertinus, galės vis geriau išreikšti visą tiesą apie gimimą, gyvenimą, kentėjimą ir mirtį; padės išgyventi šiuos momentus kaip dalyvavimą Nukryžiuotojo ir Prisikėlusiojo Kristaus Velykų slėpinyje.

    85. Švęsdami Gyvybės Evangeliją, turime priimti ir tinkamai panaudoti gausybę gestų ir simbolių, randamų skirtingų kultūrų ir tautų tradicijose bei papročiuose. Esama ypatingų progų ir būdų, kuriais skirtingų tautų ir kultūrų žmonės išreiškia džiaugsmą gimusia gyvybe, pagarbą individualiai žmogaus gyvybei ir jos apsaugą, rūpinimąsi kenčiančiais ir vargstančiais, artumą seniesiems ir mirštantiems, dalyvavimą gedinčiųjų sielvarte, nemirtingumo viltį ir troškimą.

    Atsižvelgdamas į visa tai ir vykdydamas 1991 m. Kardinolų Konsistorijos pasiūlymą, raginu kasmet visose šalyse švęsti Gyvybės dieną; tai jau yra nutarusios kelios Vyskupų Konferencijos. Šios Dienos šventimas turėtų būti parengtas ir vykdomas, aktyviai dalyvaujant visiems vietinės Bažnyčios nariams. Pirmiausias jos tikslas būtų padėti individualioms sąžinėms, šeimoms, Bažnyčiai ir visuomenei pripažinti žmogaus gyvybės prasmę ir vertę visais jos etapais ir visomis sąlygomis. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti abortų ir eutanazijos blogybės rimtumui, tačiau neišleidžiant iš akių ir kitų gyvybės klausimo aspektų, kurie kartkarčiais, pareikalavus progai ar aplinkybėms, nusipelno nuodugnaus apmąstymo.

    86. Kaip Dievui patinkančio dvasinio garbinimo (plg. Rom 12, 1) dalis, Gyvybės Evangelija pirmiausia švęstina kasdieniu gyvenimu, kuris turi būti pilnas pasiaukojančios meilės kitiems. Taip visa mūsų egzistencija taps nuoširdžiu ir atsakingu gyvybės dovanos priėmimu, iš širdies gelmių kylančia šlovės ir dėkingumo Dievui, suteikusiam šią dovaną, giesme. Tai vyksta ir dabar per daugybę įvairių nesavanaudiško dosnumo kupinų veiksmų, dažnai kuklių ir paslėptų, kuriuos atlieka vyrai ir moterys, vaikai ir suaugę, jauni ir seni, sveiki ir ligoniai.

    Tai šiame humanizmo ir meilės kupiname kontekste gimsta ir didvyriški veiksmai. Šie veiksmai – iškilmingiausias Gyvybės Evangelijos šventimas, nes jie skelbia ją absoliučiu savęs atsižadėjimu. Tai spinduliuojantis aukščiausios meilės pasireiškimas – savo gyvybės atidavimas už mylimą asmenį (plg. Jn 15, 13). Tai dalyvavimas Kryžiaus slėpinyje, kuriame Jėzus atskleidžia kiekvieno asmens vertę ir parodo, kokią pilnybę įgyja gyvenimas nesavanaudiškai save dovanojant. Šalia šių išsiskiriančių faktų egzistuoja kasdienis didvyriškumas, – jį sudaro dideli ir maži nesavanaudiški veiksmai, formuojantys autentišką gyvybės kultūrą. Ypač girtinas tokių veiksmų pavyzdys – organų atidavimas, kai jis atliekamas etiškai priimtinu būdu, siekiant suteikti galimybę pasveikti ar net išgyventi ligoniams, kartais neturintiems jokios kitos vilties.

    Kasdienio didvyriškumo dalis yra ir tylus, tačiau veiksmingas bei iškalbingas liudijimas visų „narsių motinų, kurios be atodairos pasišvenčia savo šeimai, kurios kančiose gimdo vaikus ir yra pasirengusios negailėti jokių pastangų, nevengti jokios aukos, kad perduotų jiems visa, ką turi geriausia“ [111]. Įgyvendindamos savo misiją, „šios didvyriškos moterys ne visada sulaukdavo aplinkinio pasaulio paramos. Priešingai, kultūros modeliai, kuriuos dažnai skleidžia ir skatina visuomenės informavimo priemonės, nepalaiko motinystės. Pažangos ir modernumo vardan pasenusiomis vadinamos tokios vertybės, kaip ištikimybė, skaistybė, pasiaukojimas, kurias neapsakomai ryškiai liudijo ir tebeliudija daugybė krikščionių žmonų ir motinų... Dėkojame jums, didvyriškosios motinos, už jūsų neblėstančią meilę. Dėkojame už nesvyruojantį pasitikėjimą Dievu ir jo meile. Dėkojame už jūsų gyvybės auką... Velykų slėpinyje Kristus grąžins tą dovaną, kurią jūs jam dovanojate. Iš tiesų jis turi galią grąžinti jums gyvenimą, kurį atidavėte jam kaip auką“ [112].
     

    „Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?“ (Jok 2, 14): tarnavimas Gyvybės Evangelijai

    87. Mes dalyvaujame Kristaus karališkojoje misijoje, todėl remti ir skatinti žmogaus gyvybę turime per meilės tarnybą, pasireiškiančią asmeniniu liudijimu, įvairiopa, savanoriška veikla, socialiniu aktyvumu ir politiniu angažavimusi. Dabartiniais laikais, kai „mirties kultūra” taip galingai priešinasi „gyvybės kultūrai“ ir dažnai atrodo laiminti, tai ypač reikalinga. Bet ir už tai pirmesnis yra poreikis, kylantis iš tikėjimo, „kuris veikia meile“ (Gal 5, 6). Jokūbo laiške mums primenama: „Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų? Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite ir pasisotinkite”, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių? Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs” (2, 14-17).

    Meilės tarnyboje mus turi gaivinti ir skirti ypatinga nuostata: privalome rūpintis artimu kaip asmeniu, už kurį atsakingus mus padarė Dievas. Kaip Jėzaus mokiniai, esame pašaukti tapti artimais kiekvienam žmogui (plg. Lk 10, 29-37), ypač rūpinantis skurdžiausių, vienišiausių ir labiausiai vargstančių globa. Padėdami alkaniems, trokštantiems, ateiviams, nuogiems, ligoniams ir kaliniams, taip pat kūdikiams įsčiose ir kenčiantiems ar mirštantiems seneliams, turime galimybę patarnauti Jėzui. Jis pats pasakė: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Todėl negalime nejusti, kad mūsų ataskaitos reikalauja ir mus teisia visada reikšmingi šv. Jono Auksaburnio žodžiai: „Ar jūs trokštate pagerbti Kristaus kūną? Neapeikite jo tada, kai pamatysite nuogą. Garbinkite jį ne čia, bažnyčioje, šilko audiniais aptaisytą; geriau pasirūpinkite juo lauke, kur jis kenčia ir šąla nuogas“ [113].

    Gyvybei skirta meilės tarnyba turi visada būti didžiai vieninga. Ji negali pakelti išankstinių nuostatų ir diskriminacijos, nes žmogaus gyvybė šventa ir neliečiama visuose etapuose, visose situacijose; tai nedalomas gėris. Taigi privalome „pasirūpinti“ visokia gyvybe ir kiekvieno žmogaus gyvybe. Negana to, turime pasiekti dar gilesnį lygmenį – pačias gyvybės ir meilės šaknis.

    Būtent gili meilė kiekvienam vyrui ir moteriai pradėjo ir tęsė išskirtinę karitatyvinės veiklos istoriją; ši istorija suteikė Bažnyčiai ir visuomenei daug tarnavimo gyvybei struktūrą, keliančių visų bešališkų stebėtojų susižavėjimą. Kiekviena krikščionių bendruomenė su nauju atsakomybės jausmu turi toliau rašyti šią istoriją įvairaus pobūdžio sielovados bei socialine veikla. Šia dvasia reikia kukliai ir sėkmingai remti gimstančią gyvybę, ypač globojant motinas, kurios nebijo net pagimdyti kūdikį ir jį auginti tėvui nepalaikant. Panašiai derėtų rūpintis ir visuomenės paribyje atsidūrusių ar kenčiančių žmonių gyvybe, ypač paskutinėmis jos dienomis.

    88. Visa tai reikalauja kantraus, bebaimio ugdymo švietimo darbo, kurio tikslas – padrąsinti kiekvieną ir visus nešti vienas kito naštas (plg. Gal 6, 2). Jam reikia be perstojo skatinti pašaukimą tarnauti, ypač tarp jaunimo. Reikia įgyvendinti ilgalaikius praktinius projektus ir iniciatyvas, kurias įkvepia Evangelija.

    Šiam tikslui pasiekti yra daug priemonių, kurias reikia vartoti sumaniai ir rimtai įsitraukus vystyti. Gimstančiai gyvybei svarbūs natūralaus vaisingumo reguliavimo centrai. Juos reikia skatinti kaip vertingą pagalbą atsakingai tėvystei, kurios dėka visi individai, ir pirmiausia kūdikis, pripažįstami ir gerbiami kaip savaiminė vertybė, o kiekvienam sprendimo kriterijus yra nesavanaudis savęs dovanojimas. Konkretus santuokos ir šeimos konsultacijų darbas – vadovavimas ir profilaktika – atliekamas remiantis antropologija, atitinkančia krikščionišką asmens, santuokos ir seksualumo vaizdą, taip pat gali daug padėti vėl atrandant meilės bei gyvybės prasmę, remiant ir lydint kiekvieną šeimą jos, kaip „gyvybės šventovės”, misijoje. Gimstančiai gyvybei tarnaujama pagalbos centruose ir gyvybės globos namuose ar centruose. Tokių centrų veiklos dėka daug netekėjusių motinų ir sunkios situacijos ištiktų porų atranda naują viltį, ir gauna pagalbą bei paramą įveikti negandoms bei baimei priimti pradėtą gyvybę ar gyvybę, ką tik atėjusią į pasaulį.

    Kai gyvybei iššūkį meta negandos, patologija, ligos ar visuomenės atmetimas, kiti veiklos būdai iškalbingai parodo, ką gali padaryti krikščioniška meilė, kad visiems grąžintų vilties pagrindą ir praktines galimybes išgyventi – tai bendruomenės priklausomiems nuo narkotikų žmonėms gydyti, bendruomenės ir namai nepilnamečiams arba psichiniams ligoniams, slaugos ir priežiūros centrai sergantiems AIDS, solidarumo sąjungos, ypač padedančios invalidams.

    O kai žemiškasis egzistavimas artėja į pabaigą, meilės veikla ir vėl randa tinkamiausias priemones, kurios įgalina senelius, ypač nebegalinčius savarankiškai apsitarnauti, ir nepagydomus ligonius patirti tikrai žmogišką pagalbą ir leidžia jiems deramai patenkinti savo poreikius, ypač palengvinti jų nerimą ir vienatvę. Tokiais atvejais niekas negali pakeisti šeimos vaidmens; tačiau ir šeimos gali gauti labai daug pagalbos iš socialinės rūpybos struktūrų, o jeigu reikia, ir iš paliatyvinės slaugos, naudodamosios atitinkamų medicininių ir socialinių tarnybų paslaugomis viešosiose institucijose ar namie.

    Ypač reikia peržiūrėti ligoninių, klinikų ir slaugos namų vaidmenį. Tai neturėtų būti tik institucijos, kuriose rūpinamasi ligoniais ir mirštančiais. Pirmiausia tai turi būti vietos, kuriame kančia, skausmas ir mirtis pripažįstami ir suprantami žmogiška ir savita krikščioniška prasme. Tas tapatumas ypač akivaizdus turi būti institucijose, kurioms vadovauja vienuolijos arba kurios kaip nors susietos su Bažnyčia.

    89. Tarnavimo gyvybei struktūroms bei centrams, o taip pat kitoms paramos bei solidarumo iniciatyvoms, kurias nuolat pasiūlo aplinkybės, turi vadovauti nesavanaudiškai į darbą įsitraukę žmonės, aiškiai suprantą Gyvybės Evangelijos reikšmę individų ir visuomenės gėriui.

    Sveikatos apsaugos ir slaugos darbuotojai – gydytojai, farmaceutai, slaugės, kapelionai, ordinų nariai ir narės, administratoriai bei savanoriai – turi unikalią atsakomybę. Profesija kviečia juos būti žmogaus gyvybės tarnais ir sargais. Šiandienos kultūriniame ir socialiniame kontekste, kuriame medicinos mokslas ir praktika patiria pavojų prarasti savo etinį matmenį, sveikatos apsaugos sistemoje dirbančius žmones kartais gali ištikti labai stipri pagunda manipuliuoti gyvybe ar net tapti mirties pagalbininkais. Tokios pagundos akivaizdoje šiandien nepaprastai išauga jų atsakomybė. Giliausias jų įkvėpimas ir tvirčiausia parama yra nepaneigiamas vidujis etinis sveikatos apsaugos profesijos matmuo, kurį pripažino senovinė, iki šiol tebereikšminga Hipokrato priesaika, reikalaujanti iš kiekvieno gydytojo absoliučios pagarbos žmogaus gyvybei ir jos šventumui.

    Absoliuti pagarba kiekvienai nekaltai žmogaus gyvybei reikalauja sąmoningai priešintis abortams ir eutanazijai. „Sukelti mirtį“ – toks dalykas niekaip negali būti laikomas medicininio gydymo forma, net jei ketinta tik patenkinti ligonio prašymą. Jis greičiau visiškai priešingas sveikatos apsaugos profesijai, kuri turi būti aistringas ir nedvejojantis gyvybės teigimas. Biomedicinos, didelę naudą žmonijai žadančios srities, tyrimuose taip pat būtina atsisakyti eksperimentų, tyrimų ar taikymų, nepaisančių neliečiamo žmogiškos būtybės orumo ir šitaip nustojančių tarnauti žmonėms, – tada tos priemonės, žmonėms neva padėdamos, iš tikrųjų daro jiems žalą.

    90. Volontariato darbininkai turi savitą vaidmenį: jie įdeda vertingą indėlį į tarnavimą gyvybei, kai suderina profesinius sugebėjimus ir kilnią, nesavanaudišką meilę. Gyvybės Evangelija ragina juos gryno palankumo žmonėms jausmus iškelti iki Kristaus meilės aukštumų; nepaisant sunkaus darbo ir nuovargio, kasdien iš naujo įsisąmoninti kiekvieno asmens orumą; tirti žmonių poreikius ir, reikalui esant, minti naujus kelius ten, kur poreikiai didesni, o rūpesčio bei paramos silpniesiems mažiau.

    Nuoseklus meilės realizmas reikalauja Gyvybės Evangeliją diegti per įvairias visuomeninės ir politinės veiklos formas pasižyminčias gyvybės vertės skelbimu ir gynimu mūsų vis sudėtingesnėse ir pliuralistiškesnėse visuomenėse. Individai, šeimos, grupės ir sąjungos dėl skirtingų priežasčių ir skirtingais būdais atsako už tą visuomeninę veiklą ir įgyvendinimą kultūrinių, ekonominių, politinių bei juridinių projektų, kurie su pagarba visiems ir laikantis demokratijos principų prisideda prie kūrimo visuomenės, kurioje pripažintas ir saugomas kiekvieno asmens orumas, o visų jos narių gyvybė ginama ir globojama.

    Ši užduotis uždeda ypatingą atsakomybę politiniams vadovams. Jie pašaukti tarnauti žmonėms bei bendrajam gėriui, todėl jų pareiga – narsiai apsispręsti gyvybės labui, ypač įstatymų klausimais. Demokratinėje sistemoje, kurioje įstatymai ir sprendimai remiasi daugumos sutarimu, asmeninės atsakomybės jausmas valdžią vykdančių individų sąžinėse gali susilpnėti. Bet niekas negali šios atsakomybės atsisakyti, ypač turėdamas balsą leidžiant įstatymus ar priimant sprendimus; tai įpareigoja žmogų atsakyti prieš Dievą, prieš sąžinę ir prieš visą visuomenę už galimus sprendimus, prieštaraujančius bendrajam gėriui. Įstatymas nėra vienintelis būdas ginti žmogaus gyvybę, tačiau vis dėlto jis vaidina labai svarbų, o kartais lemiamą vaidmenį, veikdamas mąstysenos ir elgsenos modelius. Dar kartą kartoju, kad įstatymas, pažeidžiantis prigimtinę nekalto asmens teisę į gyvybę, yra neteisingas ir todėl negalioja kaip įstatymas. Dėl šios priežasties dar kartą ryžtingai kreipiuosi į visus politinius lyderius, ragindamas nepriimti įstatymų, neatsižvelgiančių į asmens orumą ir tokiu būdu kenkiančių patiems visuomenės gyvenimo pagrindams.

    Bažnyčia gerai žino, kad sunku organizuoti veiksmingą teisinę gyvybės gynybą pliuralistinėse demokratijose, nes jose egzistuoja stiprios kultūrinės srovės, besilaikančios skirtingų pažiūrų. Drauge Bažnyčia, įsitikinusi, kad moralinė tiesa negali giliai nepasireikšti kiekvienoje sąžinėje, ragina politinius lyderius – pirmiausia krikščionis, nepasiduoti, o rinktis sprendimus, kurie, atsižvelgdami į tai, kas realiai pasiekiama, sąlygotų naujos tvarkos, ginančios ir skatinančios gyvybės vertybę, įsigalėjimą. Būtina pastebėti, kad nepakanka pakeisti neteisingus įstatymus. Reikia dar pašalinti gilumines pasikėsinimų prieš gyvybę priežastis, ypač parūpinant deramą paramą šeimoms ir motinystei. Šeimos politika turi būti visų socialinės politikos formų pamatas ir varomoji jėga. Todėl reikia organizuoti socialines ir teisines iniciatyvas, galinčias garantuoti tikros pasirinkimo laisvės sąlygas tėvystei ir motinystei. Būtina taip pat permąstyti darbo, miesto, gyvenamosios vietos ir socialinių tarnybų politiką, siekiant suderinti darbo laiko ritmą su šeimos gyvenimo ritmu, kad galima būtų veiksmingiau rūpintis vaikais ir seneliais.

    91. Svarbi gyvybę vertinančių politikos formų dalis šiandien yra gyventojų skaičiaus augimo problema. Viešosios valdžios organai tikrai turi atsakomybę „įsikišti, nukreipiant gyventojų demografiją“ [114]. Tačiau tokie įsikišimai visada turi atsižvelgti į pirmutinę, neatimamą sutuoktinių porų bei šeimų atsakomybę, gerbti ją ir nesinaudoti metodais, negarantuojančiais pagarbos asmeniui ir pagrindinėms žmogaus teisėms, pradedant kiekvieno nekalto žmogaus teisę į gyvybę. Todėl moraliai nepriimtina skatinti tokius gimimų skaičiaus reguliavimo metodus, kaip kontracepcija, sterilizacija ir abortai, o ką ir kalbėti apie prievartinį jų diegimą. Gyventojų skaičiaus problema spręstina visai kitokiais būdais. Vyriausybės ir įvairios tarptautinės struktūros turi pirmiausia siekti sukurti ekonomines, socialines, viešosios sveikatos ir kultūrines sąlygas, leidžiančias sutuoktinių poroms visiškai laisvai ir su nuoširdžia atsakomybe apsispręsti gimdymo klausimu. Paskui jos turi stengtis užtikrinti „didesnes galimybes ir teisingesnį turto paskirstymą, kad visi galėtų vienodai dalytis kūrinijos gėrybėmis. Būtina ieškoti sprendimų globaliu lygiu, įvedant tikrą bendrystės ir dalijimosi gėrybėmis ekonomiką tiek tautinėje, tiek tarptautinėje tvarkoje“ [115]. Tai vienintelis būdas gerbti asmenis ir šeimas, taip pat autentišką kultūrinį tautų paveldą.

    Taigi tarnauti Gyvybės Evangelijai yra milžiniškas ir sudėtingas uždavinys. Šis tarnavimas vis labiau rodosi esąs vertinga ir vaisinga pozityvaus bendradarbiavimo su mūsų broliais ir seserimis iš kitų Bažnyčių bei bažnytinių bendruomenių sritis; jame remiamasi praktiniu ekumenizmu, kurį autoritetingai drąsino Vatikano II Susirinkimas [116]. Jis taip pat pasirodo kaip tinkama dialogo ir pastangų jungimo su kitų religijų sekėjais ir su visais geros valios žmonėmis sritis. Nė vienas žmogus, nė viena grupė neturi gyvybės gynimo ir skatinimo monopolio. Tai kiekvieno užduotis ir atsakomybė. Trečiojo tūkstantmečio išvakarėse susiduriame su daug jėgų reikalaujančiu iššūkiu: tik sujungę visų, kurie tiki gyvybės verte, pastangas galime išvengti civilizacijos žlugimo ir nenumatomų to padarinių.
     

    „Kaip alyvmedžio atžalos tavo vaikai aplink tavo stalą“ (Ps 127 [126], 3): šeima kaip „gyvybės šventovė”

    92. „Gyvybės tautos ir tautos už gyvybę“ viduje lemiama atsakomybė tenka šeimai. Ši atsakomybė plaukia iš pačios jos, kaip santuoka grįstos gyvybės ir meilės bendrijos, prigimties ir misijos „saugoti, atskleisti ir perteikti meilę“ [117]. Čia ji susiejama su paties Dievo meile, kurioje bendradarbiauja ir kurią perteikia tėvai, kai perduoda gyvybę ir augina ją pagal tėvišką Dievo planą [118]. Tai meilė, kuri tampa nesavanaudiškumu, priėmimu ir dovana. Šeimoje kiekvienas narys priimamas, gerbiamas ir vertinamas kaip tik dėl to, kad jis ar ji yra asmuo; šeimos narys, atsidūręs didesniame varge, pelno didesnį ir dėmesingesnį rūpinimąsi.

    Šeima savo narių gyvenime nuo gimimo iki mirties vaidina ypatingą vaidmenį. Tai tikroji „gyvybės šventovė: vieta, kurioje gyvybė – Dievo dovana – susilaukia deramo sutikimo, apsaugoma nuo daugelio aplinkinių pavojų ir gali vystytis pagal tai, kas reikalinga autentiškam žmogaus augimui“ [119]. Iš to kyla lemiamas ir nepakeičiamas šeimos vaidmuo kuriant gyvybės kultūrą.

    Šeima, kaip namų bažnyčia, yra skirta skelbti, šlovinti ir remti Gyvybės Evangeliją. Tai užduotis pirmiausia sutuoktiniams, pašauktiems tapti gyvybės davėjais, besiremiančiais vis nauju gimdymo – unikalaus įvykio, aiškiai atskleidžiančio, kad žmogaus gyvybė yra dovana, gauta tam, kad būtų dar kartą dovanota, – reikšmės suvokimu. Duodami pradžią naujai gyvybei tėvai pripažįsta, kad vaikas „kaip jų abipusės meilės dovanos vaisius savo ruožtu yra dovana jiems abiems, dovana, plaukianti iš dovanos” [120].

    Savo misiją skelbti Gyvybės Evangeliją šeima įvykdo pirmiausia augindama vaikus. Žodžiu ir pavyzdžiu, kasdieniais santykiais ir pasirinkimais, konkrečiais veiksmais bei ženklais tėvai veda savo vaikus į autentišką laisvę, įgyvendinamą nuoširdžiu savęs dovanojimu, ir puoselėja juose pagarbą kitiems, teisingumo jausmą, širdingą atvirumą, dialogą, dosnią tarnystę, solidarumą bei kitas vertybes, padedančias žmogui nugyventi gyvenimą kaip dovaną. Augindami vaikus, krikščionys tėvai turi rūpintis savo vaikų tikėjimu ir padėti jiems įvykdyti Dievo suteiktą pašaukimą. Tėvai kaip auklėtojai savo vaikams ir žodžiu, ir pavyzdžiu turi parodyti tikrą kentėjimų bei mirties prasmę. Jie įstengs tai padaryti, jei jautriai priims įvairias aplinkui esančias kančias ir, maža to, – jei jie teiks nuoširdumą, pagalbą bei užuojautą ligotiems ar seniems šeimos nariams.

    93. Šeima švenčia Gyvybės Evangeliją kasdiene malda – individualia ir šeimos malda. Šeima meldžiasi, norėdama pašlovinti Dievą ir padėkoti jam už gyvybės dovaną; ji meldžia jo šviesos ir tiesos, kad galėtų ištverti sunkumus bei kančias neprarasdama vilties. Tačiau šlovinimas, įprasminantis visas kitas maldos bei garbinimo formas, slypi pačiame kasdieniame šeimos gyvenime, jeigu šis gyvenimas pilnas meilės ir atsižadėjimo.

    Tuo būdu šlovinimas tampa tarnavimu Gyvybės Evangelijai, kuris išreiškiamas solidarumu, šeimos viduje ir išorėje išgyvenamu pilno rūpesčio, dėmesio ir meilės elgesio pavidalu, pasirodančiu kukliuose, paprastuose kiekvienos dienos įvykiuose. Ypač reikšminga šeimų solidarumo išraiška – tai pasirengimas įvaikinti ar priimti tėvų pamestus ar sunkiose situacijose atsidūrusius vaikus. Tikra tėviška meilė pasirengusi nepaisyti kūno ir kraujo ryšių, kad galėtų priimti kitų šeimų vaikus ir pasiūlyti jiems tai, kas būtina jų gerovei ir geram vystymuisi. Tarp kitų įvaikinimo formų verta apsvarstyti įvaikinimą iš tolo, tinkamiausiu tada, kai vienintelė priežastis, skatinanti šeimą atsisakyti vaiko, yra žiaurus skurdas. Tokiu įvaikinimu tėvams suteikiama pagalba, reikalinga remti ir auginti vaikus, neišraunant jų iš prigimtinių sąlygų.

    Solidarumas – „tvirtas ir atkaklus pasiryžimas įsipareigoti bendrajam gėriui“ [121] – irgi turi būti realizuojamas dalyvavimu socialiniame ir politiniame gyvenime. Tad Gyvybės Evangelija tarnaujama ir tada, kai šeimos, ypač jungdamosi į atitinkamas asociacijas, stengiasi užtikrinti, kad valstybės įstatymai ir institucijos ne tik niekaip nepažeistų teisės į gyvybę nuo pradėjimo iki natūralios mirties, bet ją globotų ir skatintų.

    94. Ypatingą dėmesį reikia skirti seneliams. Vienose kultūrose senesni žmonės lieka šeimos dalis ir turi joje svarbų, aktyvų vaidmenį, tuo tarpu kitose seneliai laikomi nenaudinga našta ir paliekami patys sau. Čia lengviau gali kilti eutanazijos pagunda.

    Negalima pakęsti, kai seni žmonės išstumiami iš visuomenės gyvenimo ar tiesiog atmetami. Jų buvimas šeimoje ar bent artumas šeimai, kai gyventi kartu neįmanoma dėl riboto gyvenamojo ploto ar kitų priežasčių, turi pamatinę reikšmę kuriant skirtingų amžiaus grupių sąveikos ir turtinančio bendravimo klimatą. Todėl labai svarbu išsaugoti „sandorą“ tarp kartų ar atstatyti ją ten, kur ji prarasta. Jos pagrindu tėvai amžiaus pabaigoje gali sulaukti iš vaikų globos ir solidarumo, kurį patys teikė vaikams, leisdami juos į pasaulį. To reikalauja Dievo įsakymas gerbti savo tėvą ir motiną (plg. 20, 12; Kun 19, 3). Tačiau ne vien tai. Senų žmonių negalima laikyti tik mūsų meilės, artumo ir tarnystės objektais. Jie patys gali įdėti vertingą indėlį į Gyvybės Evangeliją. Turtingo patyrimų lobyno, sukaupto per savo amžių, dėka senieji gali ir turi tapti išminties šaltiniais, vilties ir meilės liudytojais.

    Nors tiesa, kad „žmonijos ateitis eina šeimos keliu“ [122], tenka pripažinti, jog šiuolaikinės socialinės, ekonominės ir kultūrinės sąlygos apsunkina šeimos užduotį tarnauti gyvybei. Tam, kad šeima galėtų įvykdyti savo – „gyvybės šventovės”, gyvybę mylinčios ir ją sveikinančios visuomenės ląstelės – pašaukimą, jai skubiai reikalinga pagalba ir parama. Visuomenė ir Valstybė turi teikti visą būtiną paramą, be kita ko ir ekonominę, kurios reikia šeimoms, kad galėtų spręsti savo problemas tikrai žmogišku būdu. Bažnyčia savo ruožtu privalo nenuilsdama skatinti šeimų sielovadą, įgalinančią kiekvieną šeimą iš naujo atrasti ir narsiai bei džiaugsmingai išgyventi misiją, uždėtą Gyvybės Evangelijos.
     

    „Tad elkitės kaip šviesos vaikai“ (Ef 5, 8): kultūros keitimas

    95. „Tad elkitės kaip šviesos vaikai. [...] Ištirkite, kas patinka Viešpačiui, ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų“ (Ef 5, 8, 10-11). Šiuolaikiniame mūsų kultūros kontekste, paženklintame dramatiškos kovos tarp „gyvybės kultūros“ ir „mirties kultūros”, būtina išsiugdyti gilų kritiškumą, kad pajėgtume atpažinti tikras vertybes ir autentiškus poreikius.

    Skubiai reikalinga visuotinė sąžinės mobilizacija ir jungtinės etinės pastangos, idant suaktyvėtų didi veikla gyvybei remti. Visi drauge turime sukurti naują gyvybės kultūrą: naują tam, kad ji pajėgtų susidurti su precedento neturinčiomis problemomis, šiandien susijusiomis su žmogaus gyvybe, ir jas išspręsti; naują todėl, kad visi krikščionys priims ją su gilesniu ir dinamiškesniu įsitikinimu; naują, nes ji pajėgs sukelti rimtą ir drąsų kultūrinį dialogą su visais. Neatidėliojamas poreikis tokiu būdu atnaujinti kultūrą siejasi su šiuolaikine istorine situacija, tačiau kartu jo šaknys glūdi Bažnyčios evangelizacinėje misijoje. Iš tikrųjų Evangelijos tikslas yra „pakeisti žmoniją iš vidaus ir padaryti ją naują” [123]. Kaip raugas, kuris suraugina tris saikus miltų (plg. Mt 13, 33), taip ir Evangelija turi persmelkti visas kultūras ir suteikti joms gyvybę iš vidaus [124], kad jos galėtų išreikšti pilną tiesą apie žmogaus asmenį ir apie žmogaus laisvę.

    Pradėdami privalome atnaujinti gyvybės kultūrą pačiose krikščionių bendruomenėse. Pernelyg dažnai atsitinka, kad tikintieji, net aktyviai dalyvaujantys Bažnyčios gyvenime, galiausiai atskiria krikščionių tikėjimą nuo etinių reikalavimų, liečiančių gyvybę ir tokiu būdu pasiduoda moraliniam subjektyvizmui bei tam tikriems neleistiniems elgesio būdams. Nepaprastai atvirai ir narsiai turėtume šiandien apsvarstyti klausimą, kiek gyvybės kultūra yra paplitusi mūsų vyskupijose tarp individualių krikščionių, šeimų, grupių ir bendruomenių. Lygiai taip pat aiškiai ir ryžtingai turime nustatyti, kokių žingsnių esame pašaukti imtis, kad galėtume tarnauti gyvybei pagal visą tiesą apie ją. Drauge turime skatinti rimtą, gilų pokalbį apie pamatinius žmogaus gyvenimo klausimus su visais, tarp jų ir netikinčiais, intelektualų ratuose, įvairių profesijų srityse ir kasdieniame žmonių gyvenime.

    96. Pirmas, pagrindinis žingsnis šios kultūros pertvarkymo link yra sąžinės formavimas nelygstamos ir neliečiamos kiekvieno žmogaus gyvybės vertės atžvilgiu. Nepaprastai svarbu vėl nustatyti esminį ryšį tarp gyvybės ir laisvės. Šios gėrybės neatskiriamos: pažeidus vieną, galiausiai pažeidžiama ir kita. Nėra tikros laisvės ten, kur nemylima ir džiaugsmingai nepriimama gyvybė; o gyvybės pilnatvė pasiekiama tik laisvėje. Abiejų realybių vidujis ypatingumas – pašaukimas meilei – nedalomai jiedvi susieja. Meilė, kaip nuoširdus savęs dovanojimas [125], suteikia asmens gyvybei ir laisvei jų tikriausią prasmę.

    Nemažiau svarbu sąžinės formavimui yra iš naujo atrasti konstitutyvų ryšį tarp laisvės ir tiesos. Daugkart esu sakęs: kai laisvė atribojama nuo objektyvios tiesos, nebeįmanoma tvirtu, racionaliu pagrindu pagrįsti asmenines teises; padedamas pamatas visuomenei atitekti nevaržomai individų savivalei ir pražūtingam viešosios valdžios totalitarizmui [126].

    Todėl gyvybiškai svarbu, kad žmogus pripažintų savo – kūrinio, kuriam Dievas suteikė būtį ir gyvybę kaip dovaną ir pareigą – pirmapradę situaciją. Tik pripažindamas prigimtą savo egzistencijos priklausomybę, žmogus gali pilnutinai naudotis laisve ir gyvybe, drauge gerbdamas visų kitų žmonių gyvybę ir laisvę. Ypač čia matome, kad „kiekvienos kultūros širdis – požiūris, kurio žmogus laikosi didžiausio slėpinio atžvilgiu: Dievo slėpinio atžvilgiu” [127]. Kur Dievas paneigiamas ir žmonės gyvena taip, tarsi jis neegzistuotų arba nepaisoma jo įsakymų, ten pagaliau atmetamas ir sukompromituojamas žmogaus asmens orumas ir žmogaus gyvybės neliečiamumas.

    97. Su sąžinės formavimu glaudžiai susietas lavinimo darbas, kuris padeda individams tapti vis humaniškesniems, vis įveda juos giliau į tiesą, įdiegia juose stiprėjančią pagarbą gyvybei ir moko teisingų tarpasmeninių santykių.

    Būtina aiškinti apie gyvybės vertę nuo pat jos užuomazgos. Apsigautume mąstydami, kad galime sukurti tikrą žmogaus gyvybės kultūrą, nepadėdami jaunimui priimti ir išgyventi tikrą lytiškumo, meilės bei gyvenimo visumos prasmę ir artimą jų tarpusavio ryšį. Lytiškumas, praturtinantis visą asmenį, „pareiškia giliausią savo prasmę, vesdamas asmenį link savęs dovanojimo meilėje“ [128]. Lytiškumo subanalinimas yra vienas svarbiausių veiksnių, lėmusių panieką gimstančiai gyvybei. Tik tikra meilė pajėgi išsaugoti gyvybę. Negalima vengti pareigos paaugliams ir jauniems suaugusiems žmonėms suteikti autentišką lavinimą, liečiantį lytiškumą ir meilę, lavinimą, kuriame būtų mokoma skaistybės – dorybės, skatinančios asmens brandą ir įgalinančios žmogų gerbti „santuokinę“ kūno prasmę.

    Gyvybei tarnaujantis lavinimas – tai ir sutuoktinių ugdymas atsakingai tėvystei. Atsakinga tėvystė tikrąja šių žodžių prasme ragina poras paklusti Viešpaties kvietimui ir ištikimai išreikšti jo planą. Tai vyksta tada, kai šeima kilniai atsiveria naujai gyvybei ir kai sutuoktiniai išlaiko atvirumo bei tarnybos gyvybei nuostatą net tada, kai dėl rimtų priežasčių ir gerbdami moralės įstatymą ryžtasi tam tikram ar neapribotam laikui vengti naujo gimdymo. Moralės įstatymas įpareigoja juos visais atvejais kontroliuoti instinkto ir aistros impulsus ir gerbti jų asmenyse įrašytus biologinius dėsnius. Būtent toji pagarba paverčia teisėtais atsakingos tėvystės atveju naudojamus natūralius gimstamumo reguliavimo metodus. Moksliniu požiūriu šie metodai tampa kaskart tikslesni ir praktiškai leidžia žmonėms rinktis sprendimus, suderinamus su jų moralinėmis vertybėmis. Sąžiningai įvertinus šių metodų veiksmingumą būtų išsklaidyti tam tikri dar daug kur paplitę prietarai, o sutuoktinių poros, kaip ir sveikatos apsaugos, ir socialiniai darbuotojai, įsitikintų tinkamo šios srities lavinimo svarba. Bažnyčia dėkinga tiems žmonėms, kurie atsidėję ir dažnai nesuprasti, imasi tyrinėti bei propaguoti šiuos metodus ir skatinti jiems reikalingų moralinių vertybių mokymą.

    Lavinimo darbe neįmanoma išvengti apmąstymų apie kančią ir mirtį. Tai žmogiškosios egzistencijos dalis, ir būtų bergždžia, o gal ir klaidinga stengtis ją slėpti ar ignoruoti. Priešingai, žmonėms būtina padėti suprasti sunkios jų tikrovės slėpinio gelmę. Net skausmas ir kančia įgyja prasmę bei vertę, išgyvenami glaudžiame santykyje su gauta ir dovanota meile. Todėl esu raginęs kasmet paminėti pasaulinę Ligonių dieną, pabrėždamas „išganančią kančios aukojimo prigimtį; išgyventa bendrystėje su Kristumi, kančia priklauso prie pačios Atpirkimo esmės“ [129]. Juk ir mirtis nėra įvykis, atskirtas nuo vilties. Tai egzistencijos vartai, plačiai atsiveriantys į amžinybę, o tiems, kurie gyvena Kristuje – dalyvavimo jo mirties ir prisikėlimo slėpinyje išgyvenimas.

    98. Žodžiu, galime pasakyti, kad mūsų skatinamas kultūros pasikeitimas reikalauja iš kiekvieno narsos prisiimti naują gyvenimo stilių, kurio esmė – praktiniai pasirinkimai asmeniniu, šeimos, socialiniu ir tarptautiniu lygmeniu, paremti teisinga vertybių skale: buvimo pirmenybe prieš turėjimą [130], asmens pirmenybe prieš daiktus [131]. Šiam atnaujintam gyvenimo stiliui priklauso ir abejingumo kitiems pakeitimas rūpinimusi jais, žmonių atmetimo pakeitimas jų priėmimu. Kiti žmonės nėra varžovai, nuo kurių turėtume gintis, bet broliai ir seserys, kuriuos reikia remti. Jie verti meilės patys savaime, vien jų buvimas mus praturtina.

    Nė vienas neturi jaustis paliktas nuošalyje, kaupiant jėgas šiai naujai gyvybės kultūrai: kiekvienas vaidina svarbų vaidmenį. Mokytojai ir lavintojai turi kartu su šeima įdėti ypač vertingą indėlį. Didele dalimi bus jų nuopelnas, jei tikrosios laisvės išmokyti jauni žmonės gebės išsaugoti sau ir paskelbti kitiems naujus, autentiškus gyvenimo idealus; jeigu jie išaugs, šeimoje ir visuomenėje gerbdami kiekvieną žmogų ir jam tarnaudami.

    Intelektualai taip pat gali daug prisidėti prie naujos žmogaus gyvybės kultūros kūrimo. Ypatinga užduotis tenka katalikams intelektualams, pašauktiems aktyviai dalyvauti kultūros formavimo centruose, mokyklose ir universitetuose, mokslo ir technologijos tyrimų centruose, meno kūrybos ir žmogaus studijų srityse. Semdami jėgų savo talentui ir veiklai iš tyrų Evangelijos versmių, jie turėtų įsijungti į tarnavimą naujai gyvybės kultūrai, įnešdami į ją rimtus, gerai pagrįstus indėlius, galinčius pelnyti visuotinę pagarbą bei susidomėjimą. Kaip tik šiuo tikslu įsteigiau Popiežiškąją Akademiją „Pro Vita”, kurios užduotis yra „studijuoti ir teikti informaciją bei organizuoti mokymą pagrindiniais teisės ir biomedicinos klausimais, susijusiais su gyvybės skatinimu, kreipiant ypatingą dėmesį į jų ryšį su krikščioniškąja morale ir Bažnyčios Magisteriumo nurodymais“ [132]. Konkretaus indėlio tikimasi sulaukti iš universitetų, ypač iš katalikiškų universitetų, taip pat iš bioetikos centrų, institutų bei komitetų.

    Svarbią ir didelę atsakomybę turi visuomenės informavimo priemonių darbuotojai; jie raginami rūpintis, kad jų taip efektyviai perduodamos žinios remtų gyvybės kultūrą. Reikia, kad jie rodytų kilnius gyvenimo modelius ir paliktų vietos žmonių teigiamos, o kartais net didvyriškos meilės kitiems žmonėms pavyzdžiams. Jie turėtų su didele pagarba pateikti pozityvias lytiškumo ir žmogiškosios meilės vertybes ir nepabrėžinėdami to, kas teršia ir menkina žmogaus orumą. Pateikdami interpretacijas jie turėtų vengti užuominų ar raginimų laikytis gyvybės atžvilgiu abejingos, paniekinamos ar neigiamos nuostatos arba jausmo. Skrupulingai rūpindamiesi faktų tiesa, jie privalo derinti informacijos laisvę su pagarba kiekvienam asmeniui ir giliu žmogiškumo jautimu.

    99. Mąstysenoje ir veikloje, kuria kultūra formuojama taip, kad ji remtų gyvybę, moterys užima unikalią, o gal ir lemiamą vietą. Joms skirta skatinti „naujojo feminizmo“ vystymąsi, kuris, atsispirdamas pagundai sekti „vyrų dominavimo“ modeliais, pripažįsta ir patvirtina tikrą moters genijų visuose visuomenės gyvenimo aspektuose, nugali bet kokią diskriminaciją, smurtą ir išnaudojimą.

    Primindamas Vatikano II Susirinkimo baigiamojo dokumento žodžius, primygtinai kreipiuosi į moteris: „Sutaikykite žmones su gyvybe“ [133]. Jūs pašauktos liudyti prasmę tikrosios meilės – savęs dovanojimo kitam ir kito žmogaus priėmimo – ypatingu būdu įgyvendinamos vyro ir žmonos santykiuose, tačiau turinčios būti ir visų kitų tarpasmeninių santykių šerdimi. Motinystės patirtis jums leidžia aiškiai suvokti kitą žmogų ir kartu jums skiria ypatingą uždavinį: „Motinystei būdinga ypatinga bendrystė su gyvybės slėpiniu, gyvybei besivystant moters įsčiose. [...] Šis unikalus susilietimas su nauja jos viduje besivystančia žmogiška būtybe pažadina nuostatą visų žmonių, ne tik jos pačios kūdikio, atžvilgiu; ši nuostata giliai paženklina moters asmenybę“ [134]. Motina priima ir savyje nešioja kitą žmogišką būtybę, leidžia jai savo viduje augti, teikia jai erdvės, gerbia ją kaip atskirą būtybę. Moterys pirmos išmoksta ir išmoko kitus, kad žmonių santykiai gali būti autentiški tik tada, kai juose atvirai priimamas kitas asmuo: asmuo, pripažįstamas ir mylimas dėl orumo, kylančio iš buvimo asmeniu, o ne dėl kokių kitų sumetimų – naudingumo, jėgos, intelekto, grožio ar sveikatos. Tai pamatinis indėlis, kurio iš moterų tikisi Bažnyčia ir žmonija. Kartu tai būtina autentiško kultūros pasikeitimo prielaida.

    Norėčiau dabar tarti keletą žodžių specialiai moterims, kurios patyrė abortą. Bažnyčia gerai žino daugybę veiksnių, galėjusių lemti jūsų sprendimą; ji neabejoja, kad daugeliu atveju šis sprendimas buvo skausmingas ar net sukrečiantis. Galbūt žaizda jūsų širdyje dar nėra užgijusi. Tai, kas atsitiko, tikrai buvo ir tebėra labai bloga. Bet nenustokite drąsos ir nepraraskite vilties. Geriau pasistenkite suprasti, kas atsitiko, ir garbingai tai išgyventi. Jei dar nenusižeminote ir su pasitikėjimu neatsivėrėte atgailai, padarykite tai. Maloningasis Tėvas pasirengęs suteikti jums savo atleidimą ir ramybę Susitaikymo sakramentu. Pagaliau suprasite, kad niekas nėra galutinai prarasta ir pajėgsite paprašyti atleidimo savo kūdikį, dabar gyvenantį Viešpatyje. Draugiškai ir su išmanymu padedant bei patariant kitiems žmonėms, remdamosios savo pačių skausmingu patyrimu, jūs galite tapti iškalbingiausiomis kiekvieno žmogaus teisės į gyvybę gynėjomis. Per savo įsipareigojimą gyvybei tapsite naujo požiūrio į žmogaus gyvybę skatintojomis – ar priimtumėte kitų vaikų gimimą, ar sveikintumėte ir apglėbtumėte rūpesčiu tuos, kuriems labiausiai trūksta artimo žmogaus.

    100. Šiame didžiuliame bandyme sukurti naują gyvybės kultūrą mus įkvepia ir palaiko pasitikėjimas, kylantis iš žinojimo, jog Gyvybės Evangelija, kaip pati Dievo karalystė, auga ir veda gausius vaisius (plg. Mk 4, 26-29). Be abejo, galingi ištekliai, kuriais gali naudotis „mirties kultūrą“ skatinančios jėgos, toli pranoksta priemones, turimas dirbančių „gyvybės ir meilės kultūros“ labui. Bet mes žinome, kad galime pasikliauti pagalba Dievo, kuriam nieko nėra negalimo (plg. Mt 19, 26).

    Perimtas šio įsitikinimo ir skatinamas gilaus susirūpinimo kiekvieno vyro ir moters ateitimi, kartoju tai, ką esu sakęs šeimoms, tęsiančioms savo daug reikalaujančią misiją tokios daugybės sunkumų apsuptyje [135]: būtinai reikalinga didi malda už gyvybę, malda, kuri apimtų visą pasaulį. Tegu specialiomis iniciatyvomis ir kasdiene malda kyla į Dievą, gyvybės Kūrėją ir mylėtoją, aistringas maldavimas iš kiekvienos krikščionių bendruomenės, kiekvienos grupės ir sąjungos, kiekvienos šeimos ir iš kiekvieno tikinčiojo širdies. Pats Jėzus savo pavyzdžiu parodė mums, kad malda ir pasninkas yra pirmieji ir veiksmingiausi ginklai prieš pikto jėgas (plg. Mt 4, 1-11). Kaip jis sakė savo mokiniams, yra demonų veislė, neišvaroma nieku kitu, tik malda (plg. Mk 9, 29). Tad naujai atraskime nusižeminimą ir drąsą melstis ir pasninkauti, kad galia iš Aukštybių sugriautų melo ir apgaulės sienas: tos sienos nuo daugybės mūsų brolių ir seserų slėpė priešiškuose gyvybei įstatymuose ir veiksmuose glūdintį blogį. Tegu toji pati galia jų širdis pasuka į pasiryžimus ir sumanymus, įkvėptus gyvybės ir meilės civilizacijos.
     

    „Ir tai mes rašome, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas“ (1 Jn 1, 4): Gyvybės Evangelija skirta visai žmonių visuomenei

    101. „Ir tai mes rašome, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas“ (1 Jn 1, 4). Gyvybės Evangelijos apreiškimas duotas mums kaip gėris, kuriuo reikia dalytis su visais žmonėmis, kad visi vyrai ir moterys turėtų komuniją su mumis ir Trejybe (plg. 1 Jn 1, 3). Mūsų pačių džiaugsmas nebūtų tobulas, jei negebėtume pasidalyti šia Evangelija su kitais, o tik laikytume ją sau.

    Gyvybės Evangelija skirta ne tik tikintiesiems: ji skirta kiekvienam. Gyvybės, jos gynimo ir skatinimo reikalas rūpi ne vien krikščionims. Tikėjimas teikia ypatingos šviesos ir stiprybės, tačiau šis klausimas kyla kiekvieno žmogaus sąžinėje, ieškančioje tiesos ir susirūpinusioje žmonijos ateitimi. Gyvybė tikrai turi šventą ir religinę vertę, tačiau ši vertė jokiu būdu negali būti vien krikščionių rūpestis. Kalbama apie vertę, kurią kiekviena žmogiška būtybė gali suprasti proto šviesa; taigi ji neišvengiamai rūpi visiems.

    Vadinasi, visa, ką mes – „gyvybės tauta ir tauta, stojanti už gyvybę” – darome, turi būti teisingai aiškinama ir teigiamai priimama. Kai Bažnyčia skelbia, kad besąlygiška pagarba kiekvieno nekalto žmogaus – nuo pradėjimo iki natūralios mirties – teisei į gyvybę yra viena atramų, ant kurių laikosi bet kokia pilietinė visuomenė, ji „tiesiog nori skatinti humaniškos valstybės vystymąsi. Tai valstybė, kuri savo pirmutine pareiga laiko pamatinių žmogaus asmens, ypač silpniausio, teisių gynimą“ [136].

    Gyvybės Evangelija skirta visai žmonių visuomenei. Aktyviai ginti gyvybę – tai prisidėti prie visuomenės atnaujinimo, skatinant bendrąjį gėrį. Neįmanoma palaikyti bendrojo gėrio, nepripažįstant ir neginant teisės į gyvybę, kuria grindžiamos ir iš kurios plaukia visos kitos neatimamos individų teisės. Visuomenė neturi tvirto pamato, kai ji, viena vertus, teigia tokias vertybes kaip asmens orumas, teisingumas ir taika, o antra vertus, radikaliai priešinasi joms, priimdama ir toleruodama įvarius būdus, kuriais žeminama ir pažeidžiama žmogaus gyvybė, ypač silpna ar atsidūrusi visuomenės paribyje. Tik pagarba gyvybei gali būti esminių ir brangiausių visuomenės gėrybių, kaip antai demokratijos ir taikos, pamatas.

    Negali būti tikros demokratijos nepripažinus kiekvieno žmogaus orumo ir negerbiant jo ar jos teisių.

    Negali būti ir tikros taikos, kol neginama ir neskatinama gyvybė. Paulius VI nurodė: „Kiekvienas nusikaltimas gyvybei yra pasikėsinimas į taiką, ypač jeigu jis taiko į moralinį žmonių elgesį... Bet ten, kur žmonių teisės tikrai suprantamos, viešai pripažįstamos ir ginamos, visuomenė gyvena ir plėtojasi džiugioje taikos atmosferoje“ [137].

    „Gyvybės tauta“ džiaugiasi galėdama pasidalyti savo įsipareigojimu su tokia daugybe kitų žmonių. Tad tegu nuolatos gausėja „tauta, stojanti už gyvybę”, tegu nauja meilės ir solidarumo kultūra vystosi tikrajam visos žmonių visuomenės labui.
     

    PABAIGA

    102. Šios enciklikos pabaigoje mes ir vėl natūraliai atsigręžiame į Viešpatį Jėzų, mums gimusį kūdikį (plg. Iz 9, 5), kad galėtume jame kontempliuoti „Gyvenimą”, kuris „pasirodė“ (1 Jn 1, 2). Kristaus gimimo slėpinyje Dievas susitinka su žmogumi ir prasideda žemiškoji Dievo Sūnaus kelionė, kuri aukščiausią tašką pasieks jam atiduodant gyvybę ant Kryžiaus. Savo mirtimi Kristus nugalės mirtį ir taps naujos gyvybės šaltiniu visai žmonijai.

    Ta, kuri priėmė „Gyvenimą“ visų vardu ir visų labui, buvo Marija, Mergelė Motina; tad ji glaudžiausiai ir asmeniškiausiai siejasi su Gyvybės Evangelija. Marijos klusnumas angelo skelbimui ir jos motinystė buvo pačioje pradžioje gyvybės slėpinio, kurio dovanoti žmonijai nužengė Kristus (plg. Jn 10, 10). Per jos sutikimą, per meilės pilną rūpestį Įsikūnijusio Žodžio gyvybe žmogiškasis gyvenimas išvaduotas nuo galutinės ir amžinos mirties prakeikimo.

    Todėl Marija „tarsi Bažnyčia, kurią ji atspindi, yra Motina visų tų, kurie atgimsta gyvybei. Iš tikrųjų ji yra motina Gyvenimo, kuriuo kiekvienas gyvena; kai ji iš savęs jį pagimdė, tam tikru būdu leido atgimti visiems tiems, kurie tuo Gyvenimu gyvens“ [138].

    Kontempliuodama Marijos motinystę, Bažnyčia atranda savo pačios motinystės prasmę ir būdus, kuriais yra pašaukta ją išreikšti. Šitaip Bažnyčios motinystės patirtis leidžia giliausiai suprasti Marijos patirtį – neprilygstamą pavyzdį to, kaip reikia priimti gyvybę ir ja rūpintis.
     

    „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule“ (Apr 12, 1): Marijos ir Bažnyčios motinystė

    103. Abipusis Bažnyčios ir Marijos slėpinių santykis aiškiai pasirodo „didingame ženkle”, aprašytame Apreiškimo knygoje: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (12, 1). Šiame ženkle Bažnyčia atpažįsta savojo slėpinio paveikslą: ji yra istorijoje, tačiau žinosi pranokstanti istoriją, nes žemėje ji – Dievo Karalystės „sėkla ir pradžia“ [139]. Bažnyčia mato Marijoje visišką ir pavyzdinį šio slėpinio išsipildymą. Tai šlovingoji moteris, kurioje Dievo planas gali būti kuo tobuliausiai įvykdytas.

    Apreiškimo knyga pasakoja mums, kad „moteris, apsisiautusi saule”, buvo „nėsčia“ (12, 2). Bažnyčia aiškiai suvokia nešiojanti pasaulio Išganytoją, Viešpatį Kristų. Ji suvokia esanti pašaukta duoti pasauliui Kristų, leisdama vyrams ir moterims naujai gimti paties Dievo gyvenimui. Tačiau Bažnyčia negali pamiršti, kad jos misiją galimą padarė Marijos motinystė; Marija pradėjo ir išnešiojo Tą, kuris yra „Dievas iš Dievo”, „tikrasis Dievas iš tikrojo Dievo”. Marija yra tikroji Dievo Motina, Theotokos, jos motinystėje labiausiai išaukštinamas motinystės pašaukimas, kuriuo Dievas apdovanojo kiekvieną moterį. Tad Marija tampa pavyzdžiu Bažnyčiai, pašauktai būti „naująja Ieva”, tikinčiųjų motina, „gyvųjų“ motina (plg. Pr 3, 20).

    Bažnyčia taip pat žino, kad jos dvasinė motinystė pasiekiama tik per gimdymo skausmus ir „sąrėmius“ (plg. Apr 12, 2), tai yra nuolatines grumtynes su pikto jėgomis, tebesiaučiančiomis pasaulyje ir veikiančiomis žmonių širdis, kurios priešinasi Kristui: „Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1, 4-5).

    Marija, kaip ir Bažnyčia, turi išgyventi savo motinystę kančiose: „Štai šis skirtas... [kaip] prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2, 34-35). Žodžiai, kuriais Simeonas kreipiasi į Mariją pačioje Išganytojo žemiškojo gyvenimo pradžioje, apibendrina ir numato Jėzaus, o kartu su juo ir Marijos, atstūmimą, kurio kulminacija bus Kalvarijoje. Stovėdama „prie Jėzaus kryžiaus“ (Jn 19, 25), Marija dalyvauja Sūnaus dovanoje, kuria jis atiduoda patį save: ji aukoja mums Jėzų, atiduoda jį ir galutinai gimdo jį mums. „Teesie”, ištartas apreiškimo dieną, pasiekia brandą nukryžiavimo dieną, kai Marijai ateina laikas priimti ir pradėti kaip savo vaikus visus tuos, kurie taps mokiniais, ir užlieti juos išganinga savo Sūnaus meile: „Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus“ (Jn 19, 26).
     

    „Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį“ (Apr 12, 4): gyvybei gresiančios pikto jėgos

    104. Apreiškimo knygoje „didingą ženklą“ (12, 1) – moterį – lydi „ir kitas ženklas danguje”: „didžiulis ugniaspalvis slibinas“ (Apr 12, 3), vaizduojantis Šėtoną, asmenišką pikto galią, ir visas istorijoje veikiančias, Bažnyčios misijai besipriešinančias pikto galias.

    Ir čia Marija nušviečia Tikinčiųjų Bendriją. Pikto galių priešinimasis yra atkaklus priešiškumas, kuris, prieš paliesdamas Jėzaus mokinius, pirmiausia atsigręžia prieš jo Motiną. Kad išgelbėtų Sūnų nuo tų, kurie mato jį kaip pavojų ir grėsmę, Marija su Juozapu ir Kūdikiu privalo bėgti į Egiptą (plg Mt 2, 13-15).

    Šitaip Marija padeda Bažnyčiai suprasti, kad gyvybė visada yra didžios kovos tarp gėrio ir blogio, tarp tamsos ir šviesos centre. Slibinas tyko, kad „prarytų kūdikį“ (plg. Apr 12, 4), įvaizdį Kristaus, kurį Marija pagimdė „atėjus laiko pilnatvei“ (Gal 4, 4) ir kuriam visais amžiais Bažnyčia privalo nenustodama dovanoti žmonėms. Tačiau tam tikra prasme šis kūdikis yra ir kiekvieno žmogaus, kiekvieno kūdikio įvaizdis, ypač tų bejėgių kūdikių, kurių gyvybėms gresia pavojai, nes, kaip primena mums Susirinkimas „juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi“ [140]. Būtent kiekvieno žmogaus „kūne“ Kristus toliau atsiskleidžia ir pradeda bendravimą su mumis, tad atmesti žmogaus gyvybę, kad ir kokia forma, iš tikrųjų reiškia atmesti Kristų. Štai kerinti, tačiau reikli tiesa; ją mums atskleidžia Kristus, ją nenuilstamai skelbia jo Bažnyčia: „Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima“ (Mt 18, 5); „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).
     

    „Ir nebebus mirties“ (Apr 21, 4): Prisikėlimo spindesys

    105. Angelo apsireiškimą Marijai įrėmina šie padrąsinantys žodžiai: „Nebijok, Marija“ ir „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 30. 37). Visą Mergelės Motinos gyvenimą persmelkia tikrumas, kad Dievas yra arti ir lydi ją savo apvaizda ir rūpesčiu. Tas pats tinka ir Bažnyčiai, kuri suranda jai Dievo paruoštą „būstinę“ (Apr 12, 6) dykumoje, išbandymų, tačiau ir Dievo meilės savo tautai pasireiškimo vietoje (plg. Oz 2, 16). Marija yra gyvas paguodos žodis Bažnyčiai, kovojančiai prieš mirtį. Rodydama Sūnų, Bažnyčia mums garantuoja, kad jame jau nugalėtos mirties jėgos: „Mirtis ir gyvybė nuostabiai kovės – mirtį nugalėjęs viešpatauja gyvybės Valdovas” [141].

    Nužudytasis Avinėlis tebėra gyvas; savo Prisikėlimo spindesyje jis nešioja Kančios ženklus. Tik jis yra visų istorijos įvykių šeimininkas: atveria jos „antspaudus“ (plg. Apr 5, 1-10) ir skelbia laike bei už laiko ribų gyvybės pergalę prieš mirtį. „Naujojoje Jeruzalėje”, tame naujajame pasaulyje, kurio link keliauja žmonių istorija, „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo” (Apr 21, 4).

    Mes, keliaujanti tauta, gyvybės tauta ir tauta, stojanti už gyvybę, su pasitikėjimu žengianti į „naują dangų ir naują žemę“ (Apr 21, 1) žvelgiame į Tą, kuris mums yra „tikros vilties ir paguodos ženklas” [142].

    O Marija,
    Šviesioji naujo pasaulio aušra,
    gyvųjų Motina,
    tau patikime gyvybės bylą:
    Pažvelk žemyn, o Motin,
    į daugybę
    kūdikių, kuriems neleidžiama gimti,
    vargdienių, kurių gyvenimas sunkus,
    vyrų ir moterų,
    kuriuos ištinka nežmoniški žiaurumai,
    senelių ir ligonių, kuriuos žudo
    abejingumas ar netikras gailestis.
    Padaryk, kad tie, kurie tiki tavo Sūnų,
    galėtų skelbti Gyvybės Evangeliją
    garbingai ir su meile
    mūsų laikų žmonėms.
    Išmelsk jiems Malonę
    priimti šią Evangeliją
    kaip nuolatos naują dovaną,
    džiaugsmą ją dėkingai švęsti
    per visą gyvenimą
    ir drąsą ją ryžtingai liudyti,
    kad būtų sukurta
    kartu su visais geros valios žmonėmis
    tiesos ir meilės civilizacija
    Dievo, gyvybės Kūrėjo ir mylėtojo,
    garbei ir šlovei.


    Roma, prie šventojo Petro kapo, 1995 metų kovo 25 diena, Viešpaties apreiškimo šventė, septyniolikti mano popiežiavimo metai.
     

    Jonas Paulius II


    N U O R O D O S

    1. Tokio posakio kaip „Gyvybės evangelija“ Šventajame Rašte nerasime. Tačiau jis atitinka esminį Biblijos žinios matmenį.
    2. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes”, 22.
    3. Plg. Jonas Paulius II. Enciklika „Redemptor hominis“ (1979.III.4), 10 // AAS 71 (1979), 275.
    4. Plg. Ten pat, 14 // L.c., 285.
    5. “Gaudium et spes”, 27.
    6. Plg. Jonas Paulius II. Laiškas visiems Broliams vyskupams apie Gyvybės Evangeliją (1991 gegužės 19) // Insegnamenti XIV, 1 (1991), 1293-1296.
    7. Ibid. // L.c., 1294.
    8. Jonas Paulius II. Laiškas šeimoms „Gratisimam sane“ (2 February 1994), 4 // AAS 86 (1994), 871.
    9. Jonas Paulius II. Enciklika „Centesimus annus“ (1991.V.1), 39 // AAS 83 (1991), 842.
    10. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2259.
    11. Plg. S.Ambrosius. De Noe, 26:94-96 // CSEL 32, 480-481.
    12. Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1867 ir 2268.
    13. S.Ambrosius. De Cain et Abel, II, 10, 38 // CSEL, 32, 408.
    14. Plg. Šv. Tikėjimo Mokslo Kongregacija. Instrukcija dėl pagarbos gimstančiai žmogaus gyvybei ir gimdymo orumo „Donum vitae“ (1987. II. 22) // AAS 80 (1988), 70-102.
    15. Kalba visų tautų jaunimui naktinėje Vigilijoje Denveryje (1993. VIII. 14), II, 3 // AAS 86 (1994), 419.
    16. Jonas Paulius II. Kalba konferencijos „Teisė į gyvybę ir Europa” dalyviams (1987. XII.18) // Insegnamenti, X, 3 (1987), 1446-1447.
    17. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes”, 36.
    18. Plg. Ibid. 16.
    19. Plg. S. Gregorius Magnus. Moralia in Job, 13, 23 // CCL, 143A, 683.
    20. Jonas Paulius II. Enciklika „Redemptor hominis“ (1979.III.4), 10 // AAS 71 (1979), 274.
    21. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes”, 50.
    22. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Apreiškimą „Dei Verbum”, 4.
    23. S. Ireneus Lugdunensis. Adversus haereses, IV, 20, 7 // Sch 100/2, 648-649.
    24. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes”, 12.
    25. S.Augustinus. Confessiones I, 1 // CCL 27, 1.
    26. S. Ambrosius. Hexaemeron VI, 75-76 // CSEL 32, 260-261.
    27. S. Irenaeus Lugdunensis. Adversus Haereses, IV, 20, 7 // Sch 100/2, 648-649.
    28. Plg. Jonas Paulius II. Enciklika „Centesimus annus“ 91991. V. 1), 38 // AAS 83 (1991), 840-841.
    29. Jonas Paulius II. Enciklika „Sollicitudo rei socialis“ (1987. XII. 30), 34 // AAS 80 (1988), 560.
    30. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes”, 50.
    31. Jonas Paulius II. Laiškas šeimoms „Gratissimam sane“ (1994. II. 2), 9 // AAS 86 (1994), 878; plg. Pijus XII. Enciklika „Humani generis“ (1950. VIII. 12) // AAS 42 (1950), 574.
    32. „Animas enim a Deo immediate creari catholica fides nos retinere iubet”: Pijus XII. Enciklika „Humani Generis“ (1950. VIII. 12) // AAS 42 (1950), 575.
    33. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes”, 50; plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas „Familiaris consortio” (1981. XI. 22), 28 // AAS 74 (1982), 114.
    34. S. Amphilochius. Orationes, II, 1 // CCSG 3, 39.
    35. Pavyzdžiui, žr. Ps 22, 10-11; 71, 6; 139, 13-14.
    36. S. Ambrosius. Expositio Evangelii secundum Lucam, II, 22-23 // CCL, 14, 40-41.
    37. S. Ignatius Antiochenus. Ad Ephesios, 7, 2 // Patres Apostolici / Ed. F. X. Funk, II, 82.
    38. S. Gregorius Nyssenus. De Hominis opificio, 4 // PG 44, 136.
    39. Plg. S. Ioannes Damascenus. De fide orthodoxa, 12 // PG 94, 920.922, cituojama pagal: S. Thomas Aquinas. Summa Theologiae, I-II, Įžanga.
    40. Paulius VI. Enciklika „Humanae vitae“ (1968. VII. 25), 13 // AAS 60 (1968), 489.
    41. Šv. Tikėjimo Mokslo Kongregacija. Instrukcija dėl pagarbos gimstančiai gyvybei ir gimdymo orumo „Donum vitae“ (1987. II. 22), Įvadas, 5 // AAS 80 (1988), 76-77; plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2258.
    42. Didachė, I, 1; II, 1-2; V, 1. 3 // Patres Apostolici // Ed. F. X. Funk, I, 2-3, 6-9, 14-17; plg. Epistula Pseudo-Barnabae, XIX, 5 // L. C., 90-93.
    43. Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2263-2269; plg. taip pat Tridento Susirinkimo katekizmas III, 327-332.
    44. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2265.
    45. Plg. S. Thomas Aquinas. Summa Theologiae, II-II, q. 64, a. 7; S. Alphonsus Maria de’Liguori. Theologia Moralis, 1. III, tr. 4, c. 1, dub. 3.
    46. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2266.
    47. Plg. Ibid.
    48. Ibid, 2267.
    49. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią „Lumen gentium”, 12.
    50. Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes”, 27.
    51. Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią „Lumen gentium”, 25.
    52. Tikėjimo Mokslo Kongregacija. Deklaracija apie eutanaziją „Iura et bona“ (1980. V. 5), II // AAS 72 (1980), 546.
    53. Jonas Paulius II. Enciklika „Veritatis splendor“ (1993. VIII. 6), 96 // AAS 85 (1993), 1209.
    54. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes”, 51: „Abortus necnon infanticidium nefanda sunt crimina”.
    55. Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas „Mulieris dignitatem“ (1988. VIII. 15), 14 // AAS 80 (1988), 1686.
    56. Jonas Paulius II. Laiškas šeimoms „Gratissimam sane“ (1994. II. 2), 21 // AAS 86 (1994), 920.
    57. Šv. Tikėjimo Mokslo Kongregacija. Deklaracija abortų klausimu (1974. XI. 18), Nr. 12-13 // AAS 66 (1974), 738.
    58. Šv. Tikėjimo Mokslo Kongregacija. Instrukcija dėl pagarbos gimstančiai žmogaus gyvybei ir gimdymo orumo „Donum vitae“ (1987. II. 22), I, 1 // AAS 80 (1988), 78-79.
    59. Ibid, L. c., 79.
    60. Štai pranašas Jeremijas sako: „Man atėjo Viešpaties žodis: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš tau gimstant, tave aš pašventinau – pranašu tautoms tave aš paskyriau”“ (Jer 1, 4-5). Psalmininkas savo ruožtu kreipiasi į Viešpatį šiais žodžiais: „Tavimi aš remiuos nuo pat motinos įsčios; nuo mano motinos vidurių tu buvai mano globėjas“ (Ps 70 [71], 6; plg. Iz 46, 3; Job 10, 8-12; Ps 22, 10-11). Evangelistas Lukas, didingai aprašydamas dviejų motinų, Elzbietos ir Marijos, bei jų dviejų sūnų, Jono Krikštytojo ir Jėzaus, dar tebesančių motinų įsčiose, susitikimą, pabrėžia, kad abudu mažyliai įstengė bendrauti dar negimę: kūdikis atpažįsta ateinant Kūdikį ir šokteli iš džiaugsmo.
    61. Plg. Šv. Tikėjimo Mokslo Kongregacija. Deklaracija abortų klausimu (1974. XI. 18), Nr.7 // AAS 66 (1974), 740-747.
    62. “Nežudysi kūdikio abortu ir nežudysi jo gimusio“ V, 2 // Patres apostolici // Ed. F. X. Funk, I, 17.
    63. Athena Goras. Libellus pro christianis, 35 // PG 6, 969.
    64. Tertullianus. Apologeticum, IX, 8 // CSEL 69, 24.
    65. Plg. Pijus XI. Enciklika „Casti connubii“ (1930. XII. 31), II // AAS 22 (1930), 562-592.
    66. Pijus XII. Kalba Šv. Luko medikų ir biologų asociacijos nariams (1944. XI. 12) // Discorsi e radiomessagi, VI (1944-1945), 191; plg. Kalba Italijos katalikiškos pribuvėjų sąjungos nariams (1951. X. 29), 2 // AAS 43 (1951), 838.
    67. Jonas XXIII. Enciklika „Mater et Magistra“ (1961. V. 15), 3 // AAS 53 (1961), 447.
    68. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes”, 51.
    69. Kanonų teisės kodeksas, kan. 2350, 1.
    70. Kanonų teisės kodeksas, kan. 1398; plg. Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, kan. 1450, 2.
    71.  Plg. Ibid. Kan. 1329; taip pat Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, kan. 1417.
    72. Plg. Paulius VI. Kreipimasis į Italijos teisininkų tautinį kongresą (1972. XII. 9) // AAS 64 (1972), 777; Enciklika „Humanae vitae” (1986. VII. 25), 14 // AAS 60 (1968), 490.
    73. Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią „Lumen gentium”, 25.
    74. Šv. Tikėjimo Mokslo Kongregacija. Instrukcija dėl pagarbos gimstančiai žmogaus gyvybei ir gimdymo orumo „Donum vitae“ (1987. II. 22), I, 3, // AAS 80 (1988), 80.
    75. Charta iurium familiae (22 Octobris 1983), 4b. – Typographia Polyglotta Vaticana, 1983.
    76. Tikėjimo Mokslo Kongregacija. Deklaracija apie eutanaziją „Iura et bona“ (1980. V. 5), II // AAS 72 (1980), 546.
    77. Ibid, IV // L. c., 551.
    78. Plg. Ibid.
    79. Pijus XII. Kalba tarptautinei gydytojų grupei (1957. II. 24), III //AAS 49 (1957); plg. Tikėjimo Mokslo Kongregacija. Deklaracija apie eutanaziją „Iura et bona”, III // AAS 72 (1980), 547-548.
    80. Pijus XII. Kalba tarptautinei gydytojų grupei (1957. II. 24), III // AAS 49 (1957), 145.
    81. Plg. Pijus XII. Kalba tarptautinei gydytojų grupei (1957. II. 24) L. c., 129-147; Šv. Oficijos Kongregacija. Dekretas dėl tiesioginio nekaltųjų žudymo (1940. XII. 2) // AAS 32 (1940), 553-554; Paulius VI. Pranešimas Prancūzijos televizijai „Kiekviena gyvybė yra šventa” (1971. I. 27) // Insegnamenti IX (1971), 57-58; Kalba draugijos „International College of Surgeons“ nariams (1972. VII. 1) // AAS 64 (1972), 432-436; Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes”, 27.
    82. Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią „Lumen gentium”, 25.
    83. Plg. S. Augustinus. De Civitate Dei I, 20 // CCL 47, 22; S. Thomas Aquinas. Summa Theologiae, II-II, q. 6, a. 5.
    84. Tikėjimo Mokslo Kongregacija. Deklaracija dėl eutanazijos „Iura et Bona“ (1980. V. 5), I // AAS 72 (1980), 545; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2281-2283.
    85. S. Augustinus. Ep. 204, 5 // CSEL 57, 320.
    86. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes”, 18.
    87. Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas „Salvifici doloris“ (1984. II. 11), 14-24 // AAS 76 (1984), 214-234.
    88. Plg. Jonas Paulius II. Enciklika „Centesimus annus“ (1991. V. 1), 46 // AAS 83 (1991), 850; Pijus XII. Kalėdinis radijo pasveikinimas (1944. XII. 24) // AAS 37 (1945), 10-20.
    89. Plg. Jonas Paulius II. Enciklika „Veritatis splendor“ (1993. VIII. 6), 97 ir 99 // AAS 85 (1993), 1209-1211.
    90. Šv. Tikėjimo Mokslo Kongregacija. Instrukcija dėl pagarbos gimstančiai žmogaus gyvybei ir gimdymo orumo „Donum vitae“ (1987. II. 22), III // AAS 80 (1988), 98.
    91. Plg. Vatikano II Susirinkimas. Religijos laisvės deklaracija „Dignitatis humanae”, 7.
    92. Plg. S. Thomas Aquinas. Summa Theologiae, I-II, q. 96, a. 2.
    93. Plg. Vatikano II Susirinkimas. Religijos laisvės deklaracija „Dignitatis humanae”, 7.
    94. Jonas XXIII. Enciklika „Pacem in terris“ (1963. IV. 11), II // AAS 55 (1963), 273-274. Vidinė citata paimta iš Pijus XII, Radijo sveikinimas 1941 m. Sekminių proga (1941. VI. 1) // AAS 33 (1941), 200. Šia tema enciklikoje cituojama: Pijus XI. Enciklika „Mit brenender Sorge“ (1937. III. 14) // AAS 29 (1937), 159; Enciklika „Divini Redemptoris“ (1937. III. 19), III // AAS (1937), 79; Pijus XII. Kalėdinis radijo sveikinimas (1942. XII. 24) // AAS 35 (1943), 9-24.
    95. Jonas XXIII. Enciklika „Pacem in terris“ (1963. IV. 11), II // L. C., 271.
    96. S. Thomas Aquinas. Summa Theologiae, I-II, q. 93, a. 3, ad 2um.
    97. Ibid., I-II, q. 95, a. 2. Akvinietis cituoja šventąjį Augustiną: „Non videtur esse lex, quae iusta non fuerit“ S. Augustinus. De Libero Arbitrio, I, 5, 11 // PL 32, 1227.
    98. Šv. Tikėjimo Mokslo Kongregacija. Deklaracija abortų klausimu (1974. XI. 18), 22 // AAS 66 (1974), 744.
    99. Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1753-1755; Jonas Paulius II. Enciklika „Veritatis splendor“ (1993. VIII. 6), 81-82 // AAS 85 (1993), 1198-1199.
    100. S. Augustinus. In Iohannis Evangelium Tractatus, 41, 10 // CCL 36, 363; plg. Jonas Paulius II. Enciklika „Veritatis splendor” (1993. VIII. 6), 13 // AAS 85 (1993), 1144.
    101. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas „Evangelii nuntiandi” (1975. XII. 8), 14 // AAS 68 (1976), 13.
    102. Plg. Romos mišiolas, celebranto malda prieš komuniją.
    103. Plg. S. Irenaeus. Adversus haereses, IV, 34, 1 // Sch 100/2, 846-847: „Omnem novitatem attulit, semetipsum afferens, qui fuerat annuntiatus”.
    104. Plg. S. Thomas Aquinas. In Psalmos Davidis Lectura // 6, 5: „Peccator inveterascit, recedens a novitate Christi”.
    105. S. Gregorius Nyssenus. De beatitudinibus, Oratio VII // PG 44, 1280.
    106. Plg. Jonas Paulius II. Enciklika „Veritatis splendor“ (1993. VIII. 6), 116 // AAS 85 (1993), 1224.
    107. Plg. Jonas Paulius II. Enciklika „Centesimus annus“ (1991. V. 1), 37 // AAS 83 (1991), 840.
    108. Plg. Paulius VI. Kalėdų pasveikinimas (1967) // AAS 60 (1968), 40.
    109. Pseudo-Dionysius Areopagita. De divinis nominibus, 6, 1-3 // PG 3, 856-857.
    110. Paulius VI. Pensiero alla Morte. -Brescia: Istituto Paolo VI, 1988, p. 24.
    111. Jonas Paulius II. Pamokslas per Isidore Bakanja, Elisabetta Canori Mora ir Gianna Molla beatifikaciją (1994. IV. 24) // L’Osservatore Romano, 25-26 apr. 1994, p. 5.
    112. Ibid.
    113. S. Ioannes Chrysostomus. In Matthaeum, Hom. L, 3 // PG 58, 508.
    114. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2372.
    115. Jonas Paulius II. Kreipimasis į Lotynų Amerikos Vyskupų IV generalinės Konferencijos dalyvius Santo Domingo (1992. X. 12), 15 // AAS 85 (1993), 819.
    116. Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo „Unitatis Redintegratio”, 12; Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes”, 90.
    117. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas „Familiaris consortio“ (1981. XI. 22), 17 // AAS 74 (1982), 100.
    118. Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes”, 50.
    119. Jonas Paulius II. Enciklika „Centesimus annus“ (1991. V. 1), 39 // AAS 83 (1991), 842.
    120. Jonas Paulius II. Kalba Europos vyskupų VII simpoziumo tema „Šiuolaikiniai požiūriai į gyvybę ir mirtį: iššūkis evangelizacijai“ dalyviams (1989. X. 17), Nr. 5 // Insegnamenti XII, 2 (1989), 945. Vaikai Biblinėje tradicijoje laikyti būtent Dievo dovana (plg. Ps 127, 3) ir palaiminimo tiems, kurie eina jo keliais, ženklu (plg. Ps 127 [128], 3-4).
    121. Jonas Paulius II. Enciklika „Sollicitudo rei socialis” (1987. XII. 30), 38 // AAS 80 (1988). 565-566.
    122. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis praginimas „Familiaris consortio“ (1981. XI. 22), 86 // AAS 74 (1982), 188.
    123. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas „Evangelii nuntiandi” (1975. XII. 8), 18 // AAS 68 (1976), 17.
    124. Plg. Ibid, 20 // L. c., 18.
    125. Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes”, 24.
    126. Plg. Jonas Paulius II. Enciklika „Centesimus annus“ (1991. V. 1), 17 // AAS 83 (1991), 814; Enciklika „Veritatis splendor” (1993. VIII. 6), 95-101 // AAS 85 (1993), 1208-1213.
    127. Jonas Paulius II. Enciklika „Centesimus annus“ (1991. V. 1), 24 // AAS 83 (1991), 822.
    128. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas „Familiaris Consortio“ (1981. XI. 22), 27 // AAS 74 (1982), 128.
    129. Jonas Paulius II. Laiškas įsteigiant Pasaulinę ligonių dieną (1992. V. 13), 2 // Insegnamenti XV, 1 (1992), 1410.
    130. Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes”, 35; Paulius VI. Enciklika „Populorum progresio“ (1967. III. 26), 15 // AAS 59 (1967), 265.
    131. Plg. Jonas Paulius II. Laiškas šeimoms „Gratissimam sane” (1994. II. 2), 13 // AAS 86 (1994), 892.
    132. Jonas Paulius II. Motu proprio „Vitae mysterium“ (1994. II. 11), 4 // AAS 86 (1994), 386-387.
    133. Vatikano II Susirinkimas. Baigiamieji Susirinkimo dokumentai (1965. XII. 8): Moterims.
    134. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas „Mulieris dignitatem” (1988. VIII. 15), 18 // AAS 80 (1988), 1969.
    135. Plg. Jonas Paulius II. Laiškas šeimoms „Gratissimam sane” (1994. II. 2), 5 // AAS 86 (1994), 872.
    136. Jonas Paulius II. Kalba konferencijos „Gyvybės teisė ir Europa“ dalyviams (1987. XII. 18) // Insegnamenti X, 3 (1987), 1446.
    137. Paulius VI. Pranešimas 1997 m. Pasaulinės taikos dienos proga // AAS 68 (1976), 711-712.
    138. Beatus Guerricus Digny. In Assumptione B. Mariae, sermo I, 2 // PL 185, 188.
    139. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią „Lumen gentium”, 5.
    140. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes”, 22.
    141. Romos mišiolas, Velykų sekmadienio sekvencija.
    142. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią „Lumen gentium”, 68.


    Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal leidinį:
    Popiežius Jonas Paulius II. Enciklika EVANGELIUM VITAE. Vyskupams, kunigams ir diakonams, vienuoliams ir vienuolėms, Kristų tikintiems pasauliečiams ir visiems geros valios žmonėms apie žmogaus gyvybės vertę bei neliečiamumą. - Aidai, Vilnius, 1995.

    Už galimybę šį tekstą paskelbti internete dėkojame Vokietijos katalikų fondui Kirche in Not.