JONAS PAULIUS II
 
 

ENCIKLIKA

DOMINUM ET VIVIFICANTEM

APIE ŠVENTĄJĄ DVASIĄ BAŽNYČIOS IR PASAULIO GYVENIME
 
 

1986 gegužės 18


© KATALIKŲ INTERNETO TARNYBA, 2000.
Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba.

Už galimybę šį tekstą išversti ir pateikti internete dėkojame Vokietijos katalikų fondui Kirche in Not .


T U R I NY S

ĮŽANGA [1–2]

I dalis
TĖVO IR SŪNAUS DVASIA – DOVANA BAŽNYČIAI [3–26]

II dalis
DVASIA, PARODANTI PASAULIO NUODĖMĘ [27–48] III dalis
GYVYBĘ TEIKIANTI DVASIA [49–66] PABAIGA [67]

NUORODOS


Garbingieji broliai, mielieji sūnūs ir dukterys,
sveikinu Jus ir siunčiu apaštališkąjį palaiminimą!
 
 

ĮŽANGA
 

1. „VIEŠPAČIU IR GYVYBĘ TEIKIANČIA“ savo tikėjime Bažnyčia išpažįsta Šventąją Dvasią. Tai skelbia ji vadinamajame Nikėjos-Konstantinopolio simbolyje, pavadintame pagal du Bažnyčios Susirinkimus – Nikėjos (325) ir Konstantinopolio (381), – kuriuose jis buvo suformuluotas ir paskelbtas. Jame taip pat sakoma, kad Šventoji Dvasia kalbėjo „per pranašus“.

Šiuos vardus Bažnyčia paėmė iš paties savo tikėjimo šaltinio – Jėzaus Kristaus. Iš tikrųjų, pasak Jono evangelijos, Šventoji Dvasia mums suteikiama kartu su nauju gyvenimu, kaip Jėzus apreiškė ir pažadėjo per Palapinių šventę: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria, kas mane tiki. Kaip Raštas sako, – iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės“[1]. Evangelistas čia pat paaiškina: „Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti įtikėjusieji“[2]. Tą patį palyginimą apie vandenį Jėzus panaudojo ir pokalbyje su samariete, minėdamas versmę „vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“[3], ir pokalbyje su Nikodemu skelbdamas, jog būtinas naujas gimimas „iš vandens ir Dvasios“, norint įeiti į Dievo karalystę[4].

Todėl Bažnyčia, pamokyta Kristaus žodžių, patirties semdamasi iš Sekminių ir savo apaštališkos istorijos, nuo pat pradžių skelbia savo tikėjimą į Šventąją Dvasią, kuri teikia gyvybę ir per kurią neišmatuojamas vienas ir triasmenis Dievas dalija save žmonėms, diegdamas jiems amžinojo gyvenimo pradmenis.

2. Šis tikėjimas, be pertrūkio išpažįstamas Bažnyčios, nuolat turi būti gaivinamas ir gilinamas Dievo tautos sąmonėje. Per šimtmetį tai daryta daugelį kartų: nuo Leono XIII, paskelbusio Encikliką Divinum illud (1897), ištisai skirtą Šventajai Dvasiai, iki Pijaus XII, Enciklikoje Mystici Corporis (1943) Šventąją Dvasią parodžiusio kaip Bažnyčios gyvybės pagrindą, kuriame ji veikia kartu su Kristumi, Mistinio Kūno Galva[5], ir iki Visuotinio Vatikano II Susirinkimo, davusio suprasti, jog būtina iš naujo domėtis mokymu apie Šventąją Dvasią, kaip pabrėžė Paulius VI: „Po Susirinkimo kristologijos ir ypač ekleziologijos reikia naujai studijuoti ir naujai garbinti Šventąją Dvasią, šitaip papildant Susirinkimo mokymą“[6].

Taigi mūsų laikais Bažnyčios tikėjimas, senasis tikėjimas, kuris išlieka ir visada yra naujas, ragina mus iš naujo pažvelgti į Šventąją Dvasią kaip tą, kuri teikia gyvybę. Čia mums padeda ir mus drąsina bendras paveldas su Rytų Bažnyčiomis, rūpestingai išlaikiusiomis nepaprastai turtingą Bažnyčios tėvų mokymą apie Šventąją Dvasią. Todėl galima sakyti, kad vienas svarbiausių pastarųjų metų bažnytinių įvykių buvo Konstantinopolio I Susirinkimo 1600-osios metinės, tuo pačiu laiku minėtos Konstantinopolyje ir Romoje per 1981 m. Sekmines. Apmąstant Bažnyčios slėpinį, Šventoji Dvasia ypač išryškėja kaip ta, kuri atveria į krikščionių vienybę vedančius kelius, kaip svarbiausias vienybės šaltinis, kylantis iš paties Dievo ir šv. Pauliaus gražiai apibūdintas žodžiais, dažnai tariamais Eucharistijos liturgijos pradžioje: „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo Tėvo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais“[7].

Būtent toks nusiteikimas tam tikra prasme pagrindė ir įkvėpė ankstesnes enciklikas – Redemptor hominis ir Dives in misericordia; jose kalbėta apie mūsų išganymą, atliktą Sūnuje, Tėvo siųstame į pasaulį, „kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“[8] ir „kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ‘Jėzus Kristus yra Viešpats!’“[9]. Šiam nusiteikimui šiandien atliepia ir ši Enciklika apie Šventąją Dvasią, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, kartu su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą taip pat kaip jie, kaip dieviškąjį Asmenį esančią pačioje krikščioniškojo tikėjimo šerdyje ir maitinančią bei stiprinančią Bažnyčios atsinaujinimą[10]. Ji plaukia iš pačių Susirinkimo paveldo gelmių. Iš tikrųjų Susirinkimo mokymas apie pačią Bažnyčią ir apie Bažnyčią pasaulyje skatina mus vis labiau gilintis į Dievo Trejybės slėpinį, einant Evangelijos, patristikos ir liturgijos keliu į Tėvą per Kristų Šventojoje Dvasioje.

Šitaip Bažnyčia atsiliepia ir į kai kuriuos giliausius troškimus, kuriuos tikisi įžvelgusi nūdienos žmonių širdyse: naują Dievo atradimą begalinės Dvasios transcendentinėje tikrovėje, Jėzaus atskleistoje samarietei; poreikį garbinti jį „dvasia ir tiesa“[11]; viltį rasti jame meilės paslaptį ir „naujo kūrinio“[12] stiprybę, taip, būtent tame, kuris teikia gyvybę.

Bažnyčia jaučiasi pašaukta šiai misijai – skelbti Šventąją Dvasią, ypač dabar, kartu su visa žmonija artindamasi prie antro tūkstantmečio po Kristaus pabaigos. Matydama dangų ir žemę, kurie „praeis“, ji puikiai supranta, kad „žodžiai, kurie nepraeis“[13], tampa ypač iškalbingi. Tai Kristaus žodžiai apie Šventąją Dvasią – neišsemiamą šaltinį „vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“[14], kaip tiesą ir išganymo malonę. Ji nori apmąstyti šiuos žodžius, ji nori priminti šiuos žodžius tikintiesiems ir visiems žmonėms, kaip atėjus laikui bus pasakyta, rengiantis švęsti Didįjį jubiliejų, žymintį perėjimą iš antro į trečią krikščionybės tūkstantmetį.

Aišku, šiais apmąstymais nesiekiama išsemti labai turtingo mokymo apie Šventąją Dvasią nei suteikti pirmenybės vienokiems ar kitokiems vis dar atvirų klausimų sprendimams. Jų pagrindinis tikslas – plėtoti Bažnyčioje įsisąmoninimą, jog „Šventoji Dvasia ragina <...> bendradarbiauti visiškai įgyvendinant Dievo planą, kuriuo jis Kristų padarė viso pasaulio išganymo pagrindu“[15].
 

I dalis
TĖVO IR SŪNAUS DVASIA – DOVANA BAŽNYČIAI
 

1. Jėzaus pažadas ir apsireiškimas per Velykų vakarienę

3. Atėjus laikui palikti šį pasaulį, Jėzus Kristus apaštalams pažadėjo „kitą Globėją“[16]. Ten buvęs evangelistas Jonas rašo, kad per Velykų vakarienę, kančios ir mirties išvakarėse, Jėzus jiems pasakęs šiuos žodžius: „Ko tik prašysite dėl mano vardo, aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje <...>. Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią“[17].

Šią tiesos Dvasią Jėzus vadina Globėju – Paraklētos, reiškiančiu „guodėją“, taip pat „užtarėją“ arba „gynėją“. Ir jis sako, kad tai „kitas“ Globėjas, antras, nes pats Jėzus Kristus yra pirmasis „Užtarėjas“[18], nes jis pirmas atneša ir dovanoja Gerąją Naujieną. Šventoji Dvasia ateina po jo ir per jį pasaulyje pratęsti per Bažnyčią išganymo Gerosios Naujienos darbą. Kad Šventoji Dvasia tęs jo darbus, Jėzus ne kartą mini savo atsisveikinimo kalboje, rengdamas vakarienės menėje susirinkusius apaštalus savo iškeliavimui, t. y. kančiai ir mirčiai ant kryžiaus.

Žodžiai, kuriais čia remiamės, užrašyti Evangelijoje pagal Joną. Kiekvienas jų naujai praplečia šio skelbimo ir šio pažado turinį. Kartu jie tampriai susiję vieni su kitais ne tik pačių įvykių perspektyvoje, bet ir jokioje kitoje Šventojo Rašto vietoje, be abejo, taip aiškiai neišreikšto Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios slėpinio perspektyvoje.

4. Paskelbęs tai, netrukus Jėzus priduria: „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, <...> išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“[19]. Šventoji Dvasia bus apaštalų ir Bažnyčios guodėja, visada būnanti tarp jų, kad ir likdama nematoma, kaip Kristaus paskelbtos Gerosios Naujienos mokytoja. Ji „išmokys“ ir „primins“; tai reiškia ne tik tai, kad ji savitai ir toliau skatins išganymo Evangelijos skelbimą, bet ir tai, kad padės suprasti tikrąją Kristaus žinios turinio prasmę, kad palaikys prasmės tęstinumą ir tapatumą, keičiantis sąlygoms ir aplinkybėms. Šventoji Dvasia padarys taip, kad Bažnyčioje visada išliktų ta pati tiesa, apaštalų išgirsta iš Mokytojo.

5. Kad galėtų skleisti Gerąją Naujieną, apaštalai bus susieti su Šventąja Dvasia ypatingu būdu. Štai kaip sako Kristus: „Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane. Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę“[20].

Apaštalai buvo tiesioginiai liudytojai, akivaizdininkai. Jie „girdėjo“ ir „savo akimis regėjo“, jie „patyrė“ ir net „savo rankomis lietė“ Kristų, kaip pasakoja tas pats evangelistas Jonas kitoje vietoje[21]. Jų žmogiškasis, akivaizdinis ir „istorinis“ liudijimas apie Kristų jungiamas su Šventosios Dvasios liudijimu: „Ji liudys apie mane“. Žmogiškasis apaštalų liudijimas bus aukščiausiu lygiu patvirtintas tiesos Dvasios liudijimo ir gaus vidinįpagrindą, kad galėtų būti tęsiamas amžių būvyje viena po kitos einančių Kristaus mokinių ir išpažinėjų kartų.

Pats Jėzus Kristus yra aukščiausias ir išsamiausias Dievo apreiškimas žmonijai, Dvasios liudijimas įkvepia, laiduoja ir sutvirtina tikslų jo perteikimą apaštalų skelbime ir raštuose[22], o apaštalų liudijimas garantuoja jo žmogiškąją raišką Bažnyčioje ir žmonijos istorijoje.

6. Tai kyla ir iš toliau Jono tekste pateiktų žodžių, išreiškiančių tarpusavio sąryšį tarp turinio bei intencijos ir skelbimo bei pažado: „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti“[23].

Ankstesniais žodžiais Jėzus pristato Globėją, tiesos Dvasią, kaip tą, kuri „išmokys“ ir „primins“, kaip tą, kuri „liudys“. Dabar jis sako: „Jus ji ves į tiesos pilnatvę“. Žodžiai „ves į tiesos pilnatvę“, atsižvelgiant į tai, ko apaštalai „dabar negali pakelti“, tiesiog susiję su Kristaus pažeminimu per kančią ir mirtį ant kryžiaus, kurie jau buvo neišvengiamai priartėję, tariant šiuos žodžius.

Tačiau paskui paaiškės, jog žodžiai „ves į tiesos pilnatvę“ siejami ne tik su scandalum Crucis, bet ir su visa, ką Kristus „veikė ir mokė“[24]. Iš tiesų visas mysterium Christi reikalauja tikėjimo, nes tik tikėjimas tikrai gali įvesdinti žmogų į apreikšto slėpinio „tikrovę“. „Vesti į tiesos pilnatvę“ reikia tikėjimu ir per tikėjimą. Tai tiesos Dvasios darbas ir jos veiklos vaisius žmoguje. Čia Šventoji Dvasia turi būti vyriausias žmogaus vadovas, žmogaus proto šviesa. Tai tinka apaštalams, akivaizdiniams liudytojams, nuo šiol privalantiems visiems žmonėms skelbti, ką Kristus „veikė ir mokė“, ypač apie jo Kryžių ir Prisikėlimą. Platesnėje perspektyvoje tai tinka ir visoms Mokytojo mokinių ir išpažinėjų kartoms, nes jie privalės tikėjimu priimti ir atvirai skelbti žmogaus istorijoje veikiančio Dievo slėpinį, šio pasaulio istorijos galutinę prasmę nušviečiantį apreikštą slėpinį.

7. Todėl išganymo veikloje tarp Šventosios Dvasios ir Kristaus egzistuoja artimas ryšys, kurio dėka Dvasia veikia žmonijos istorijoje kaip „kitas Globėjas“, tvariai laiduojantis Jėzaus iš Nazareto apreikštos Gerosios Naujienos perteikimą ir skleidimą. Štai kodėl Kristaus šlovė spindi Šventojoje Dvasioje, Bažnyčios slėpinyje ir veikloje tęsiančioje nenutrūkstamą istorinį Atpirkėjo buvimą žemėje ir jo išganomąją veiklą, kaip skelbiama tolesniais Jono teksto žodžiais: „Ji [Dvasia] pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“[25]. Šie žodžiai dar kartą patvirtina, kas jau sakyta pirmiau: Ji „išmokys <...>, primins <...>, liudys“. Tobuliausiai ir išsamiausiai Dievas apsireiškia Kristuje, kaip liudija apaštalų skelbimas, ir toliau reiškiasi Bažnyčioje per neregimojo Globėjo misiją. Kiek artimai ši misija susijusi su Kristaus misija, kiek ji kyla iš Kristaus misijos, sutvirtindama ir puoselėdama istorijoje išganymo vaisius, išreiškia žodis „imti“: „Ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“. Lyg norėdamas paaiškinti žodį „imti“ ir aiškiau atskleisti šaltinio dievišką bei trejybišką vienybę, Jėzus priduria: „Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“[26]. Imdama iš „to, kas mano“, ji kartu semsis to, „ką Tėvas turi“.

Žodžių „ji ims“ šviesoje galima išsiaiškinti ir kitus Jėzaus žodžius apie Šventąją Dvasią, pasakytus vakarienės menėje prieš Velykas, daug reiškiančius žodžius: „Jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu. Jis ateis ir parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo“[27]. Prie šitų žodžių dar teks specialiai sugrįžti.
 

2. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia

8. Jono tekstui būdinga, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia aiškiai apibūdinami kaip Asmenys: pirmas skiriasi nuo antro ir trečio, o visi trys – vienas nuo kito. Kalbėdamas apie Dvasią-Globėją, Jėzus dažnai vartoja asmeninį įvardį „jis“, tačiau per visą atsisveikinimo kalbą kartu atskleidžia tarpusavio ryšius, jungiančius Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Taigi „Dvasia <...> eina iš Tėvo“[28], o Tėvas „duoda“ Dvasią[29]. Tėvas „siunčia“[30] Dvasią Sūnaus vardu, o Dvasia „liudija“[31] Sūnų. Sūnus prašo Tėvą atsiųsti Dvasią-Globėją[32], bet skelbimą ir pažadą sieja su savo „iškeliavimu“ per Kryžiaus kančią: „Nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu“[33]. Taip Tėvas savo tėviška galybe siunčia Šventąją Dvasią, kaip buvo pasiuntęs Sūnų[34], bet kartu siunčia tik dėl Kristaus jau įvykdyto atpirkimo, ir šia prasme Sūnus irgi siunčia Šventąją Dvasią: „Aš jį jums atsiųsiu“.

Čia reikia pažymėti, kad visuose kituose pažaduose vakarienės menėje Šventoji Dvasia skelbiama ateisianti po Kristaus iškeliavimo, tuo tarpu pažadas Evangelijos pagal Joną 16 skyriaus 7–8 eilutėje taip pat implikuoja ir aiškiai pabrėžia tarpusavio priklausomybės ryšį, galima sakyti – priežastingumo ryšį, tarp Kristaus ir Šventosios Dvasios: „Nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu“. Šventoji Dvasia ateis, priklausomai nuo Kristaus iškeliavimo per Kryžių; ji ateis ne tik po, bet ir dėl atpirkimo, Kristaus įvykdyto pagal Tėvo valią ir tęsiant jo veiklą.

9. Taip Velykų atsisveikinimo kalboje, galima sakyti, pasiekiama Trejybės apreiškimo viršūnė. Kartu mes atsiduriame lemtingų įvykių ir aukščiausių žodžių akivaizdoje, o viską vainikuoja apaštalams ir per juos Bažnyčiai pavedama didžioji misija: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“, o į pavedimą tarsi įtraukta trejybinė krikšto formulė: „krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“[35]. Ši formulė atspindi Dievo, dieviškojo gyvenimo, kuris yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – Trejybės dieviškoji vienybė, gilųjį slėpinį. Atsisveikinimo kalbą galima skaityti kaip tikrą parengimą šiai trejybinei formulei, išreiškiančiai gyvybinę galią sakramento, kuris įgyvendina dalyvavimą vieno ir triasmenio Dievo gyvenime, nes suteikia žmogui pašvenčiamąją malonę kaip antgamtinę dovaną. Ja žmogus pašaukiamas dalyvauti neišmatuojamame Dievo gyvenime ir gauna „gebėjimą“ tai daryti.

10. Savo vidiniame gyvenime Dievas „yra meilė“[36], esminė meilė, bendra visiems trims dieviškiesiems Asmenims; Šventoji Dvasia yra asmeninė meilė kaip Tėvo ir Sūnaus Dvasia. Todėl ji „pažįsta <...> net Dievo gelmes“[37] kaip nesukurtoji Meilė-Dovana. Galima sakyti, kad Šventojoje Dvasioje vidinis vieno ir triasmenio Dievo gyvenimas tampa visuotine dovana, abipusiais meilės mainais tarp dieviškųjų Asmenų, ir kad per Šventąją Dvasią Dievas „egzistuoja“ kaip dovana. Būtent Šventoji Dvasia yra tokio savęs atidavimo, šios esybės-meilės[38] asmeninė išraiška. Ji yra Asmuo-meilė. Ji yra Asmuo-dovana. Tai rodo tokį asmens Dieve sąvokos tikrovės neišmatuojamą turtingumą ir tokias neišreiškiamas gelmes, kad jas atskleisti gali tik Apreiškimas.

Kartu Šventoji Dvasia, kaip konsubstanciali Tėvui ir Sūnui dieviškume, yra Meilė ir Dovana (nesukurtoji), iš kurios kaip šaltinio (fons vivus) plaukia kiekviena dovana, suteikiama kūriniams (sukurtoji dovana): kūrimu suteikta egzistavimo dovana visiems daiktams, visu išganymo vyksmu suteikta malonės dovana žmonėms. Anot apaštalo Pauliaus, „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“[39].
 

3. Dovana, kuria pats Dievas tampa Šventojoje Dvasioje dėl išganymo

11. Kristaus atsisveikinimo kalba per Velykų vakarienę ypatingai susijusi su šia Šventosios Dvasios „dovana“ ir šiuo „savęs dovanojimu“. Evangelijoje pagal Joną atsiskleidžia, taip sakant, išganomojo slėpinio giliausia „logika“, glūdinti amžinajame Dievo plane kaip Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios neišreiškiamos bendrystės sklaida. Tai dieviškoji „logika“, nuo Trejybės slėpinio vedanti prie pasaulio Atpirkimo per Jėzų Kristų slėpinio. Sūnaus įvykdytas Atpirkimas žemiškojoje žmogaus istorijoje, atliktas jo „iškeliavimu“ per Kryžių ir Prisikėlimą, dabar su visa išganomąja galia perduodamas Šventajai Dvasiai, kuri „ims iš to, kas mano“[40]. Jono teksto žodžiai rodo, kad pagal dieviškąjį planą Kristaus „iškeliavimas“ yra būtina sąlyga Šventosios Dvasios „atsiuntimui“ ir atėjimui, bet taip pat sako, kad šitaip prasideda naujoji dovana, kuria pats Dievas tampa Šventojoje Dvasioje dėl išganymo.

12. Tai naujoji pradžia, palyginti su pirmąja pradžia, su pradžia dovanos, kuria pats Dievas tampa dėl išganymo ir kuri sutampa su pačiu kūrimo slėpiniu. Štai kas parašyta Pradžios knygos pirmose eilutėse: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę <...>, ir vėjas iš Dievo [rūah ’elohīm] dvelkė viršum vandenų“[41]. Biblinė kūrimo samprata apima ne tik paties kosmoso būties pašaukimą egzistuoti, t. y. egzistencijos dovaną, bet ir Dievo Dvasios dalyvavimą kūrime, t. y. pradžią dovanos, kuria pats Dievas tampa dėl sukurtųjų dalykų išganymo. Tai pirmiausia tinka žmogui, sukurtam pagal Dievo paveikslą ir panašumą: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“[42]. „Padarykime“ – ar galima manyti, kad šio žodžio daugiskaita, paties Kūrėjo vartojama kalbant apie save, tam tikra prasme jau užsimenama apie Trejybės slėpinį, Trejybės dalyvavimą žmogaus sukūrimo veikloje? Skaitytojas krikščionis, jau susipažinęs su šio slėpinio apreiškimu, gali atpažinti jo atspindį šiuose žodžiuose. Šiaip ar taip, Pradžios knygos kontekstas leidžia žmogaus sukūrime įžvelgti pirmąją pradžią dovanos, kuria pats Dievas tampa dėl išganymo, tokiu mastu, kokiu jis pats skyrė žmogui būti jo „paveikslu“ ir „panašumu“.

13. Tad atrodo, kad Jėzaus atsisveikinimo kalbos žodžiai irgi turi būti siejami su ta tolima, bet esminga „pradžia“, kurią pažįstame iš Pradžios knygos. „Jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu.“ Savo „iškeliavimą“ pateikdamas kaip sąlygą Globėjo „atėjimui“, Kristus sujungia naująją pradžią dovanos, kuria pats Dievas tampa Šventojoje Dvasioje dėl išganymo, su Atpirkimo slėpiniu. Tai jau naujoji pradžia pirmiausia dėl to, kad tarp pirmosios pradžios ir visos žmonijos dėl pirmojo nuopuolio įsiterpė nuodėmė, prieštaraujanti Dievo Dvasios buvimui kūrime ir ypač prieštaraujanti Dovanai, kuria pats Dievas tampa žmogui dėl jo išganymo. Anot šv. Pauliaus, kaip tik dėl nuodėmės „kūrinija <...> buvo pajungta tuštybei <...> iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina <...> su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai“[43].

14. Todėl Jėzus vakarienės menėje ir sako: „Jums geriau, kad aš iškeliauju“; „nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu“[44]. Kristaus „iškeliavimas“ per Kryžių turi Atpirkimo galią, ir tai reiškia naują Dievo Dvasios buvimą kūrime – naują pradžią dovanos, kuria pats Dievas tampa žmogui Šventojoje Dvasioje. „O kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: ‘Aba, Tėve!’“ – rašo apaštalas Paulius Laiške galatams[45]. Šventoji Dvasia yra Tėvo Dvasia, kaip liudija atsisveikinimo kalbos vakarienės menėje žodžiai. Kartu ji yra Sūnaus Dvasia, ji yra Jėzaus Kristaus Dvasia, kaip liudija apaštalai ir ypač Paulius iš Tarso[46]. Šios Dvasios atsiuntimu „į mūsų širdis“ pradeda išsipildyti tai, ko „kūrinija su ilgesiu laukia“, kaip rašoma Laiške romiečiams.

Šventoji Dvasia ateina Kristaus „iškeliavimo“ kaina. Tas „iškeliavimas“ sukėlė apaštalams liūdesį[47], pasiekusį kulminaciją Didžiojo penktadienio kančioje ir mirtyje, tačiau „liūdesys pavirs džiaugsmu“[48]. Atperkamąjį „iškeliavimą“ Kristus paženklins prisikėlimo ir įžengimo pas Tėvą šlove. Taigi liūdesys ir pro jį prasišviečiantis džiaugsmas – štai ką patiria apaštalai, girdėdami apie „iškeliavimą“, dėl kurio būsią „jiems geriau“, nes jo dėka ateisiąs kitas „Globėjas“[49]. Kryžiaus kaina įvyksta Atpirkimas, ir Jėzaus Kristaus Velykų slėpinio galia ateina Šventoji Dvasia, kad nuo Sekminių dienos pasiliktų su apaštalais, pasiliktų su Bažnyčia ir Bažnyčioje, o per ją – pasaulyje.

Šitaip galutinai įvyksta naujoji pradžia dovanos, kuria vienas ir triasmenis Dievas pats tampa Šventojoje Dvasioje per Jėzų Kristų, žmogaus ir pasaulio Atpirkėją.
 

4. Mesijas, Šventosios Dvasios pateptasis

15. Mesijo misija buvo įvykdyta iki galo, nes tai misija to, kuris buvo gavęs Šventosios Dvasios pilnatvę Dievo išrinktajai tautai ir visai žmonijai. „Mesijas“ pažodžiui – „Kristus“, t. y. „Pateptasis“ ir išganymo istorijoje reiškia „Šventosios Dvasios Pateptasis“. Tokia Senojo Testamento pranašų tradicija. Derindamasis prie jos, Kornelijaus namuose Simonas Petras pasakys: „Jūs žinote, kas yra įvykę visoje Judėjoje <...> po Jono skelbtojo krikšto <...> Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe“ [50].

Nuo šių Petro žodžių ir daugelio panašių liudijimų[51] dera grįžti prie Izaijo pranašysčių, kartais vadinamų „penktąja evangelija“ arba tiesiog „Senojo Testamento evangelija“. Numatydamas ateisiant paslaptingą asmenį, Naujojo Testamento apreiškime tapatinamą su Jėzumi, Izaijas tą asmenį ir jo misiją sieja su specialia Dievo Dvasios – Viešpaties Dvasios veikla. Štai pranašo žodžiai:

Iš Išajo kelmo išaugs atžala,
iš jo šaknies pražys pumpuras.
Ant jo ilsėsis Viešpaties dvasia:
dvasia išminties ir įžvalgos,
dvasia patarimo ir narsumo,
dvasia pažinimo ir Viešpaties baimės –
jo džiugesys bus Viešpaties baimė. [52]
Šis tekstas svarbus visai Senojo Testamento pneumatologijai, nes tiesia tarsi tiltą tarp senojo biblinio supratimo apie „dvasią“, pirmiausia suvokiamą kaip „charizminį įkvėpimą“, ir „Dvasios“ kaip asmens bei kaip dovanos, dovanos asmeniui. Mesijas iš Dovydo giminės („iš Išajo kelmo“) ir yra tikras asmuo, ant kurio „ilsėsis“ Viešpaties Dvasia. Aišku, tada dar negalima kalbėti apie Globėjo apsireiškimą, tačiau šia miglota aliuzija į būsimojo Mesijo vaizdinį atveriamas savotiškas kelias, parengiantis visiškam Šventosios Dvasios apreiškimui Trejybės slėpinio vienybėje, kuri galutinai išryškės jau Naujojoje Sandoroje.

16. Šis kelias yra pats Mesijas. Senojoje Sandoroje patepimas buvo tapęs išoriniu Dvasios dovanų simboliu. Mesijas (labiau negu bet koks kitas pateptas asmuo Senojoje Sandoroje) yra vienintelis ir didis paties Viešpaties Pateptasis. Jis yra Pateptasis ta prasme, kad turi Dievo Dvasios pilnatvę. Ir jis bus tos Dvasios dovanų tarpininkas visai Dievo Tautai. Štai dar keletas pranašo žodžių:

Viešpaties Dievo dvasia su manimi,
nes Viešpats patepė mane,
kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams.
Pasiuntė mane paguosti prislėgtųjų,
paskelbti belaisviams laisvės
ir atidaryti kalėjimo durų kaliniams.
Paskelbti Viešpaties malonės metų.[53]
Pateptasis taip pat pasiųstas „su Viešpaties Dvasia“:
Nūnai Viešpats Dievas
ir jo Dvasia pasiuntė mane.[54]
Pasak Izaijo knygos, Pateptasis, Pasiųstasis su Viešpaties Dvasia, kartu yra išrinktasis Viešpaties Tarnas, ant kurio ilsisi Dievo Dvasia:
Štai mano tarnas, kurį aš remiu, –
mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi.
Apgaubiau jį savo dvasia.[55]
Kaip žinia, Viešpaties Tarnas Izaijo knygoje parodytas kaip tikras skausmų Vyras – už pasaulio nuodėmes kenčiantis Mesijas[56]. Kartu jis yra tas, kuriam skiriama misija nešti tikrus išganymo vaisius visai žmonijai, „kad neštų tautoms teisingumą“[57] ir taptų „tautos sandora, tautų šviesa“[58], idant „mano išganymas pasiektų žemės pakraščius“[59], nes:
Mano dvasia, esanti virš tavęs,
nuo tavęs nepasitrauks
ir mano žodžiai, įdėti tau į lūpas,
liks tavo lūpose, vaikų tavųjų lūpose
ir tavo palikuonių lūpose, – sako Viešpats, –
dabar ir per amžių amžius.[60]
Čia cituotus pranašiškus tekstus reikia skaityti Evangelijos šviesoje, o Naujasis Testamentas savo ruožtu iš šių nuostabiai šviesių Senojo Testamento tekstų gauna ypatingo aiškumo. Pranašas pristato Mesiją kaip ateinantį Šventojoje Dvasioje, kaip turintį šios Dvasios pilnatvę savyje ir kartu skirtą kitiems – Izraeliui, visoms tautoms, visai žmonijai. Dievo Dvasios pilnatvę lydi gausybė dovanų, išganymo gėrybių, ypač skirtų vargstantiems ir kenčiantiems, visiems atveriantiems savo širdis toms dovanoms, kartais – per savo egzistencijos skaudžią patirtį, bet pirmiausia – su iš tikėjimo kylančiu vidiniu palankumu. Jėzaus paaukojimo šventykloje momentu tai nujautė ir senelis Simeonas, „teisus ir dievobaimingas vyras“, „ir Šventoji Dvasia buvo su juo“, jam pamačius Jėzuje „išgelbėjimą <...> visų tautų akivaizdoje“ dėka didžiulės kančios, Kryžiaus kančios, kurią reikės patirti tuo pačiu metu, kaip ir jo Motinai[61]. Tai dar geriau suvokė Mergelė Marija, pradėjusi iš Šventosios Dvasios[62], apmąstydama savo širdyje Mesijo slėpinius, su kuriais pati buvo susijusi[63].

17. Čia reikia pabrėžti, kad „Viešpaties dvasia“, kuri „ilsisi“ ant būsimojo Mesijo, aiškiai ir pirmiausiai yra Dievo dovana šio Viešpaties Tarno asmeniui. Bet jis pats nėra atskirtas ar savaime egzistuojantis asmuo, nes veikia Viešpaties valia, jo sprendimu ir pasirinkimu. Nors Izaijo tekstų šviesoje Viešpaties Tarno Mesijo išganomoji veikla ir implikuoja per jį pasireiškiantį Dvasios veikimą, Senojo Testamento kontekste dieviškųjų subjektų arba Asmenų, egzistuojančių Trejybės slėpinyje ir paskiau atsiskleisiančių Naujajame Testamente, skirtis dar nėra išryškėjusi. Ir Izaijo tekste, ir visame Senajame Testamente Šventosios Dvasios asmeniškumas yra visiškai paslėptas, paslėptas vieno Dievo apsireiškime, taip pat ateisiančio Mesijo pranašiškame skelbime.

18. Savo mesijinės veiklos pradžioje Jėzus Kristus pasirems Izaijo žodžiuose slypėjusiu skelbimu. Jis tai padaro Nazarete, kuriame prabėgo trisdešimt jo gyvenimo metų dailidės Juozapo namuose šalia Mergelės ir Motinos Marijos. Gavęs progą prabilti sinagogoje, atsivertęs Izaijo knygą, jis suranda eilutes, kuriose parašyta: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane“, ir perskaitęs sako susirinkusiems: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“[64]. Šitaip jis išpažino ir paskelbė esąs tas, kuris „gavo patepimą“ iš Tėvo, esąs Mesijas, t. y. tas, kuriame yra Šventoji Dvasia, paties Dievo Dovana, turįs šios Dvasios pilnatvę, ženklinąs dovanos, Dievo suteiktos žmonijai Dvasioje, „naująją pradžią“.



5. Jėzus iš Nazareto, „atskleistas“ Šventojoje Dvasioje

19. Nors savo mieste Nazarete Jėzus ir nebuvo pripažintas kaip Mesijas, jo mesijinę misiją Šventojoje Dvasioje žmonėms apreiškė Jonas Krikštytojas Kristaus viešosios veiklos pradžioje. Jordano pakrantėje Zacharijo ir Elzbietos sūnus Jonas skelbia Mesijo atėjimą ir teikia atgailos krikštą. Jis sako: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“[65].

Jonas Krikštytojas skelbia Mesiją-Kristų ne tik kaip „ateinantį“ Šventojoje Dvasioje, bet ir kaip „nešantį“ Šventąją Dvasią, kaip pats Jėzus aiškiau pasakys vakarienės menėje. Tiksliai kaip aidas Jonas čia pakartoja Izaijo žodžius, senovės pranašui turėjusius ryšį su ateitimi, o jo mokyme Jordano pakrantėje tiesiogiai vedusius į naująją mesijinę tikrovę. Jonas – ne tik pranašas, bet ir skelbėjas, Kristaus pirmtakas. Tai, ką jis skelbia, įvyksta visų akivaizdoje. Jėzus iš Nazareto irgi ateina prie Jordano priimti atgailos krikšto. Pamatęs jį ateinantį, Jonas skelbia: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“[66]. Jis tai sako įkvėptas Šventosios Dvasios[67] ir liudija išsipildžius Izaijo pranašystę. Kartu jis skelbia tikėjimą Jėzaus iš Nazareto atperkamąja misija. Žodžiai „Dievo Avinėlis“ Jono Krikštytojo lūpose išreiškia tiesą apie Atpirkėją ir yra nemažiau svarbūs, negu Izaijo vartotasis „Viešpaties Tarnas“.

Taip Jono liudijimu prie Jordano žemiečių atmestas Jėzus iš Nazareto Izraelio akivaizdoje skelbiamas kaip Mesijas, Šventosios Dvasios „Pateptasis“. Šį liudijimą patvirtina aukščiausias liudijimas, minimas visų trijų sinoptikų. Visus žmones pakrikštijus ir krikštą priėmusiam Jėzui meldžiantis, „atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis“[68] ir tuo pačiu metu balsas iš dangaus prabilo: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“[69].

Tai trejybinė teofanija, liudijanti Kristaus pašlovinimą, jam pasikrikštijus Jordane. Ji ne tik patvirtina Jono Krikštytojo liudijimą, bet ir atskleidžia dar gilesnį matmenį tiesos apie Jėzų iš Nazareto kaip Mesiją. Pasakyta: Mesijas yra Tėvo mylimasis Sūnus. Jo iškilmingas išaukštinimas neapsiriboja „Viešpaties Tarno“ mesijine misija. Teofanijos prie Jordano šviesoje išaukštinamas paties Mesijo Asmens slėpinys. Jis pašlovinamas, nes yra dieviškojo meilumo Sūnus. Balsas iš aukštybių sako: „Mano Sūnus“.

20. Teofanija prie Jordano tik prabėgomis nušviečia Jėzaus iš Nazareto, kurio visa veikla plėtosis Šventosios Dvasios akivaizdoje[70], slėpinį. Pats Jėzus atskleis šį slėpinį ir pamažu patvirtins visu tuo, ką „veikė ir mokė“[71]. Šio mokymo ir iki atsisveikinimo kalbos vakarienės menėje Jėzaus padarytų mesijinių ženklų kelyje susidursime su įvykiais ir žodžiais, atskleidžiančiais ypač svarbius šio laipsniško apreiškimo momentus. Antai evangelistas Lukas, jau parodęs Jėzų kaip „kupiną Šventosios Dvasios“, „Dvasios vedžiotą po dykumą“[72], praneša, kad, 72 mokiniams grįžus iš Mokytojo patikėtos misijos[73] ir džiaugsmingai pasakojant apie savo veiklos vaisius, tą pačią valandą Jėzus „pradžiugo Šventąja Dvasia ir prabilo: ‘Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko’“[74]. Jėzus džiūgauja dėl dieviškojo tėviškumo; jis džiūgauja, kad jam duota apreikšti šį tėviškumą; pagaliau jis džiūgauja esąs lyg ypatingas šio dieviškojo tėviškumo spinduliavimas „mažutėliams“. Visa tai evangelistas apibūdina kaip „pradžiugimą Šventąja Dvasia“.

Šis pradžiugimas pastūmėja Jėzų pasakyti dar daugiau. Paklausykime: „Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti“[75].

21. Tai, kas teofanijoje prie Jordano ateina, taip sakant, „iš išorės“, iš aukštai, čia kyla „iš vidaus“, iš gelmės to, kas yra Jėzus. Tai jau antras Tėvo ir Sūnaus, susijungusių Šventojoje Dvasioje, apsireiškimas. Jėzus kalba tik apie Dievo tėviškumą ir savo paties sūniškumą; jis nekalba aiškiai apie Dvasią, kuri yra meilė ir per tai – Tėvo ir Sūnaus vienybė. Tačiau tai, ką jis sako apie Tėvą ir save patį kaip Sūnų, plaukia iš Dvasios pilnatvės, kuri slypi jame, pripildo jo širdį, perskverbia jo „Aš“, įkvepia ir gaivina iš esmės visą jo veiklą. Iš čia tas „pradžiugimas Šventąja Dvasia“. Kristaus vienybė su Šventąja Dvasia, kurią jis tobulai suvokia, pasireiškia tuo „pradžiugimu“, kuris tam tikra prasme ir „parodo“ savo paslaptingąjį šaltinį. Iš čia plaukia ypatingas aiškumas ir pakilimas, būdingi Žmogaus Sūnui, Kristui-Mesijui, kurio žmogystė priklauso Dievo Sūnaus asmeniui, substancialiai vieningam dieviškume su Šventąja Dvasia.

Didingame Dievo tėviškumo išpažinime Jėzus iš Nazareto pasireiškia ir pats, jis apreiškia savo dieviškąjį „Aš“; jis tikrai yra tos pačios dieviškos substancijos Sūnus, todėl „niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus“, tas Sūnus, kuris „dėl mūsų ir dėl mūsų išganymo“ tapo žmogumi per Šventąją Dvasią ir gimė iš Mergelės, kurios vardas Marija.
 

6. „Imkite Šventąją Dvasią“, – sako prisikėlęs Kristus

22. Savo pasakojimu Lukas labai priartina prie tiesos, slypinčios vakarienės menėje pasakytoje kalboje. Jėzus iš Nazareto, „išaukštintas“ Šventojoje Dvasioje, per šią kalbą ir pokalbį išryškėja kaip tas, kuris „neša“ Šventąją Dvasią, kaip tas, kuris turi ją nešti ir „duoti“ apaštalams ir Bažnyčiai per savo „iškeliavimą“ ant Kryžiaus.

Žodį „nešti“ čia reikia suprasti pirmiausia kaip „apreikšti“. Senajame Testamente, jau nuo Pradžios knygos, Dievo Dvasia pirmiausia tam tikra prasme pristatoma kaip Dievo „alsavimas“, teikiantis gyvybę, kaip antgamtinis „gyvybės alsavimas“. Izaijo knygoje ji parodoma kaip „dovana“ Mesijui, nužengianti ant jo, kad iš vidaus vadovautų visai jo išganomajai veiklai. Prie Jordano Izaijo skelbimas įgauna konkretų pavidalą: Jėzus iš Nazareto yra tas, kuris ateina Šventojoje Dvasioje ir neša ją kaip savo asmeninę dovaną, kad galėtų ją skleisti savo žmogyste: „Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia“[76]. Luko evangelijoje šis Šventosios Dvasios apreiškimas patvirtinamas ir praturtinamas, parodant ją kaip Jėzaus Kristaus gyvenimo ir mesijinės veiklos vidinį šaltinį.

Viso to, ką Jėzus pasakė kalboje po Paskutinės vakarienės, šviesoje Šventoji Dvasia atskleidžiama visiškai naujai ir nepalyginti plačiau. Ji yra ne tik dovana asmeniui (Mesijo asmeniui), bet ir Asmuo-dovana. Ją ateisiant Jėzus skelbia kaip „kitą Globėją“, kuris, būdamas tiesos Dvasia, apaštalus ir Bažnyčią „ves į tiesos pilnatvę“[77]. Tai įvyksią ypatingos bendrystės tarp Šventosios Dvasios ir Kristaus dėka: „Ji <...> ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“[78]. Tos bendrystės pirminis šaltinis yra Tėve: „Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“[79]. Ateidama iš Tėvo, Šventoji Dvasia yra siunčiama nuo Tėvo[80]. Šventoji Dvasia pirmiausia buvo pasiųsta kaip dovana Sūnui, tapusiam žmogumi, idant būtų įvykdytos mesijinės pranašystės. Po Kristaus-Sūnaus „iškeliavimo“, anot Jono teksto, Šventoji Dvasia „ateis“ tiesiog – tai Jos naujoji misija – atbaigti Sūnaus veiklos. Taigi išganymo istorijos naująją erą į jos išsipildymą ves Šventoji Dvasia.

23. Esame ant Velykų įvykio slenksčio. Dabar naujai ir galutinai išryškėja, kad Šventoji Dvasia kaip Asmuo yra dovana. Velykų įvykiai – Kristaus kančia, mirtis ir prisikėlimas – taip pat yra Šventosios Dvasios kaip Globėjo ir tiesos Dvasios naujojo atėjimo laikas. Tai „naujos pradžios“ laikai, kai vienas ir triasmenis Dievas dovanoja save žmonijai Šventojoje Dvasioje per Kristaus Atpirkėjo veiklą. Ši naujoji pradžia yra pasaulio atpirkimas, nes „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“[81]. Jau dabar, pačiu Sūnaus „atidavimu“, Sūnaus dovanojimu, išreiškiama giliausia Dievo esmė – Dievas kaip Meilė yra neišsemiamas dosnumo šaltinis. Per dovaną, kurią suteikia Sūnus, galutinai išryškėja ir tobulai atsiskleidžia amžinosios Meilės dosnumas ir tikrovė: Šventoji Dvasia, kuri nesuvokiamose dieviškumo gelmėse yra Asmuo-Dovana, per Sūnaus veiklą, t. y. per Velykų slėpinį, naujai duodama apaštalams ir Bažnyčiai, o per juos ir žmonijai bei visam pasauliui.

24. Šio slėpinio galutinė išraiška atsiskleidžia Prisikėlimo dieną. Tą dieną Jėzus iš Nazareto, „kūnu kilęs iš Dovydo giminės“, kaip rašo apaštalas Paulius, šventumo Dvasios per prisikėlimą iš numirusių buvo pristatytas galingu Dievo Sūnumi[82]. Todėl galima sakyti, kad Kristaus mesijinis „išaukštinimas“ Šventojoje Dvasioje pasiekia savo viršūnę Prisikėlime; tada jis apsireiškia kaip Dievo Sūnus, „pilnas galybės“. Ir šita galybė, kurios šaltiniai trykšta nepasiekiamoje trejybinėje bendrystėje, pirmiausia pasireiškia tuo, kad Prisikėlęs Kristus įgyvendina Dievo pažadą, jau išreikštą pranašo balsu: „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. <...> Duosiu jums savo dvasią“[83], kita vertus, jis vykdo savo paties pažadą, apaštalams duotą šiais žodžiais: „Nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu“[84]. Tai ji, tiesos Dvasia, yra Globėjas, prisikėlusio Kristaus atsiųstas perkeisti mūsų ir paversti mūsų pačiu Prisikėlusiojo paveikslu[85].

Paklausykime: „Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: ‘Ramybė jums!’ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: ‘Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.’ Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: ‘Imkite Šventąją Dvasią’“[86].

Visos šio Evangelijos pagal Joną esminio teksto detalės ypač išryškėja, jei skaitant tekstą jos susiejamos su Kristaus žodžiais, pasakytais toje pačioje vakarienės menėje Velykų įvykių išvakarėse. Taip šie įvykiai – triduum sacrum Jėzaus, kurį Tėvas pašventimo patepimu ir pasiuntė į pasaulį – pasiekia savo viršūnę. Kristus, „atidavęs dvasią“ ant kryžiaus[87] kaip Žmogaus Sūnus ir Dievo Avinėlis, dabar prisikėlęs ateina pas apaštalus „kvėpti į juos“ galybe, apie kurią kalbama Laiške romiečiams[88]. Viešpaties atėjimas dalyvaujančius pripildo džiaugsmo, kaip jis pats buvo pažadėjęs prieš savo kančią: jų „liūdesys pavirs džiaugsmu“[89]. Ir išsipildo pagrindinis atsisveikinimo kalbos pažadas: prisikėlęs Kristus, pradėdamas naują kūrimą, „neša“ apaštalams Šventąją Dvasią. Jis neša ją savo „iškeliavimo“ kaina; jis duoda jiems šią Dvasią tam tikra prasme per savo nukryžiavimo žaizdas: „Jis parodė jiems rankas ir šoną“. Nukryžiavimo dėka jis sako jiems: „Imkite Šventąją Dvasią“.

Taip atsiranda tamprus ryšys tarp Sūnaus pasiuntimo ir Šventosios Dvasios atsiuntimo. Šventosios Dvasios atsiuntimo (po gimtosios nuodėmės) negalėjo būti be Kryžiaus ir be Prisikėlimo; „Jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas“[90]. Toks pat tamprus ryšys atsiranda tarp Šventosios Dvasios misijos ir Sūnaus misijos atpirkime. Sūnaus misija tam tikra prasme atbaigiama atpirkimu. Šventosios Dvasios misija „plaukia“ iš atpirkimo: „Ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“[91]. Atpirkimą pilnatviškai atbaigia Sūnus kaip Pateptasis, atėjęs ir veikęs Šventosios Dvasios galybe, galiausiai pats pasiaukojęs kaip kilniausia auka ant Kryžiaus medžio. Ir šį atpirkimą žmonių širdyse bei sąžinėse – ir pasaulio istorijoje – nepaliaujamai vykdo Šventoji Dvasia, kuri yra „kitas Globėjas“.
 

7. Šventoji Dvasia ir Bažnyčios laikas

25. „Atlikus darbą, kurį Tėvas pavedė Sūnui žemėje atlikti (plg. Jn 17, 4), Sekminių dieną buvo atsiųsta Šventoji Dvasia, idant Bažnyčia būtų nuolatos šventinama ir šitaip tikintiesiems per Kristų vienoje Dvasioje būtų atviras kelias pas Tėvą (plg. Ef 2, 18). Ji yra gyvybės Dvasia, arba šaltinis vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą (plg. Jn 4, 14; 7, 38–39), kuriuo Tėvas atgaivina nuodėme mirusius žmones, kol galiausiai Kristuje prikels jų mirtingus kūnus (plg. Rom 8, 10–11)[92]“.

Taip Vatikano II Susirinkimas kalba apie Bažnyčios gimimą Sekminių dieną. Sekminių įvykyje galutinai atsiskleidžia tai, kas buvo atlikta vakarienės menėje Velykų sekmadienį. Prisikėlęs Kristus atėjo ir „atnešė“ apaštalams Šventąją Dvasią. Tai, kas buvo padaryta tada vakarienės menės viduje, „durims esant užrakintoms“, vėliau, Sekminių dieną, buvo atskleista viešai, visų akivaizdoje. Vakarienės menės durys atsidaro, ir pas gyventojus bei maldininkus, susirinkusius Jeruzalėje švenčių proga, apaštalai eina liudyti Kristaus Šventosios Dvasios galybe. Taip išsipildo Jėzaus žodžiai: „Jis toliau liudys apie mane. Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę“[93].

Kitame Vatikano II Susirinkimo dokumente rašoma: „Be abejo, Šventoji Dvasia jau veikė pasaulyje ir prieš Kristaus pašlovinimą. Tačiau Sekminių dieną ji nužengė į mokinius, kad liktų su jais per amžius (plg. Jn 14, 16); tą dieną Bažnyčia buvo viešai apreikšta žmonėms ir Evangelija pradėta skleisti įvairioms tautoms“[94].

Bažnyčios laikas prasidėjo Šventosios Dvasios „atėjimu“, t. y. jos nusileidimu ant apaštalų, susirinkusių Jeruzalėje, vakarienės menėje, kartu su Viešpaties Motina Marija[95]. Bažnyčios laikas prasidėjo tada, kai su Globėju, tiesos Dvasia, labai aiškiai susiję pažadai ir pranašystės pradėjo pildytis apaštaluose, šitaip rodydami Bažnyčios gimimą. Apaštalų darbuose apie tai dažnai ir daug kur kalbama. Iš čia paaiškėja, kad, Luko liudijimu, pagal ankstyvosios bendruomenės supratimą Šventoji Dvasia vadovavo nematomu būdu – tačiau visi tai „matė“ – tiems, kurie po Viešpaties Jėzaus iškeliavimo jautėsi likę našlaičiai. Šventajai Dvasiai atėjus, jie pasijuto galį atlikti jiems patikėtą misiją. Jie pasijuto kupini jėgų. Taip aiškiai veikė juose Šventoji Dvasia ir taip nepaliaujamai ji veikia Bažnyčioje per jų įpėdinius. Iš tikrųjų Šventosios Dvasios malonė, apaštalų suteikta bendradarbiams rankų uždėjimu, toliau perduodama vyskupų šventimais. Paskui per šventimų sakramentą vyskupai įšventintus tarnautojus padaro šios dvasinės dovanos dalininkais, o visus atgimusius iš vandens ir Dvasios sustiprina sutvirtinimo sakramentu. Šitaip Sekminių malonė tęsiama Bažnyčioje.

Kaip skelbia Susirinkimas, „Dvasia gyvena Bažnyčioje ir tikinčiųjų širdyse kaip šventovėje (plg. 1 Kor 3, 16; 6, 19), juose meldžiasi ir liudija, kad jie yra įsūnyti vaikai (plg. Gal 4, 6; Rom 8, 15–16 ir 26). Bažnyčią, vedamą į pilnutinę tiesą (plg. Jn 16, 13), ji vienija bendrystėje ir tarnyboje, moko ir tvarko įvairiomis hierarchinėmis ir charizminėmis dovanomis, puošia savo vaisiais (plg. Ef 4, 11–12; 1 Kor 12, 4; Gal 5, 22). Evangelijos dėka ji Bažnyčią jaunina, nuolatos atnaujina ir veda į vienybės su Sužadėtiniu atbaigimą“[96].

26. Cituotose Susirinkimo Konstitucijos Lumen gentium ištraukose sakoma, kad Šventosios Dvasios atėjimu prasidėjo Bažnyčios laikas. Jose taip pat sakoma, kad šis Bažnyčios laikas tebesitęsia. Jis tęsiasi per amžius ir kartas. Mūsų amžiuje, žmonijai priartėjus prie antro tūkstantmečio po Kristaus pabaigos, šis Bažnyčios laikas buvo nuodugniai apsvarstytas Vatikano II Susirinkime, mūsų amžiaus Susirinkime. Žinome, kad tai buvo pirmiausia „ekleziologinis“ Susirinkimas, Susirinkimas, svarstęs Bažnyčią. Kartu šis Susirinkimas buvo giliai „pneumatologinis“, gilinęsis į tiesą apie Šventąją Dvasią, Bažnyčios sielą. Galima teigti, kad dėl magisteriumo turtingumo Vatikano II Susirinkime tiesiog kalbėta apie tai, „ką Dvasia skelbia bažnyčioms“[97] dabartiniu išganymo istorijos laikotarpiu.

Tiesos Dvasios vedamas ir kartu su ja liudydamas, Susirinkimas ypač patvirtino Šventosios Dvasios-Globėjo buvimą. Jis iš naujo parodė jos „esimą“ sunkiais mūsų laikais. Tokio įsitikinimo šviesoje galima geriau suprasti visų Vatikano II Susirinkimo nutarimus įgyvendinti siekiančių iniciatyvų, jo magisteriumo ir pastoracinių bei ekumeninių vizijų ypatingą svarbą. Šioje perspektyvoje reikia vertinti ir pabrėžti tolesnius Vyskupų Sinodų susirinkimus, siekiančius, kad Tiesos ir Meilės vaisiai – tikri Šventosios Dvasios vaisiai – taptų tvariu Dievo Tautos gėriu jos žemiškoje kelionėje per amžius. Šis darbas būtinas Bažnyčiai, kadangi taip patikrinami ir sutvirtinami Susirinkimui suteikti išganingi Šventosios Dvasios vaisiai. Todėl būtina dėmesingai juos „atskirti“ nuo viso to, kas, priešingai, gali kilti pirmiausia iš „šio pasaulio kunigaikščio“[98]. Tas atskyrimas ypač būtinas įgyvendinant Susirinkimo nutarimus, nes jis plačiai atsivėrė nūdieniam pasauliui, kaip aiškiai matyti iš svarbių Susirinkimo konstitucijų – Gaudium et spes ir Lumen gentium.

Pastoracinėje konstitucijoje rašoma: „Jie [Kristaus mokiniai] yra bendruomenėn susibūrę žmonės, sujungti Kristuje, keliaują į Tėvo Karalystę vadovaujami Šventosios Dvasios ir yra priėmę visiems skirtą išganymo žinią. Tad jų bendruomenė iš tikro jaučiasi glaudžiai susieta su žmonijos šeima ir jos istorija“[99]. „Bažnyčia tikrai žino, kad tik Dievas, kuriam ji tarnauja, atsiliepia į giliausius žmogaus širdies lūkesčius, tos širdies, kurios niekada galutinai nepasotina joks žemiškas maistas“[100]. „Veikia Dievo Dvasia, įstabia apvaizda kreipianti laiko tėkmę ir atnaujinanti žemės veidą“[101].



II dalis
DVASIA, PARODANTI PASAULIO NUODĖMĘ


1. Nuodėmė, teisybė ir teismas

27. Kalbėdamas per Paskutinę vakarienę, Jėzus skelbia ateisiant Šventąją Dvasią jo iškeliavimo „kaina“ ir pažada: „Nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu“. Tačiau čia pat priduria, kad ji „ateis ir parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo“[102]. Pats Globėjas, tiesos Dvasia, pažadėtas kaip tas, kuris „išmokys“ ir „primins“, kaip tas, kuris „liudys“, kaip tas, kuris „ves į tiesos pilnatvę“, cituotais žodžiais dabar skelbiamas kaip tas, kuris „parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo“.

Čia svarbu jau pats kontekstas. Šventosios Dvasios atėjimo skelbimą Jėzus jungia su žodžiais, rodančiais jo „iškeliavimą“ per Kryžių ir net pabrėžiančiais to būtinumą: „Jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas“[103].

Tačiau svarbiausia tai, kad Jėzaus pateiktame paaiškinime yra trys žodžiai: nuodėmė, teisybė, teismas. Jis iš tikrųjų pasakė: „Jis ateis ir parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo. Dėl nuodėmės, – kad netiki manimi. Dėl teisybės, – kad aš pas Tėvą einu, o jūs manęs daugiau neberegėsit. Dėl teismo, – kad šio pasaulio kunigaikštis jau pasmerktas“[104]. Kristaus mintyse nuodėmė, teisybė ir teismas turi labai tikslią prasmę, skirtingą nuo tos, kurią galbūt norėtųsi suteikti šiems žodžiams, nepriklausomai nuo kalbėjusio paaiškinimo. Šis paaiškinimas taip pat nurodo, kaip suprasti Šventajai Dvasiai būdingą veikimą „parodyti pasauliui“. Čia kiekvieno žodžio prasmė labai svarbi, kaip ir tai, kad Jėzus juos sujungia į vieną sakinį.

„Nuodėmė“ šiuo atveju reiškia netikėjimą, su kuriuo Jėzus susidūrė tarp „saviškių“, pradedant savo miesto Nazareto gyventojais. Tai reiškia jo misijos atmetimą, nuvesiantį žmones į jo pasmerkimą mirti. Toliau kalbėdamas apie „teisybę“, Jėzus, atrodo, turi omenyje galutinį teisingumą, kurį jam suteiks Tėvas, apgaubdamas prisikėlimo ir žengimo į dangų šlove: „Aš einu pas Tėvą“. Šitaip suprastų „nuodėmės“ ir „teisybės“ sąvokų kontekste „teismas“ savo ruožtu reiškia, kad Kristaus pasmerkimu mirti ant kryžiaus tiesos Dvasia parodys „pasaulio“ nuodėmę. Tačiau Kristus atėjo į pasaulį ne jo teisti ir smerkti, jis atėjo jo išgelbėti[105]. Nuodėmės ir teisybės parodymo tikslas yra pasaulio ir žmonių išgelbėjimas. Šią tiesą paremia teigimas, kad „teismas“ liečia tik „šio pasaulio kunigaikštį“, būtent šėtoną, nuo pat pradžios kūrimo veiklą panaudojantį prieš išganymą, prieš žmogaus sandorą ir sąjungą su Dievu; jis „jau pasmerktas“ nuo pat pradžių. Dvasia-Globėjas turi parodyti pasauliui tai, kas susiję su teismu, kad jame būtų tęsiama Kristaus išganomoji veikla.

28. Čia norime sutelkti dėmesį į šią Šventosios Dvasios misiją – „parodyti pasaulio nuodėmę“, neužmiršdami viso Jėzaus žodžių konteksto. Šventoji Dvasia, perėmusi iš Sūnaus pasaulio atpirkimo darbą, kartu perima ir pareigą „parodyti nuodėmę“, kad galėtų jį išgelbėti. Tai galima padaryti tik nuolat atsižvelgiant į „teisybę“, į galutinį išganymą Dieve, kurį įvykdė nukryžiuotas ir pašlovintas Kristus. Ir ši gelbstinti Dievo veikla veda žmogų į „teismą“, t. y. į pasmerkimą, jau ištikusį šėtoną, „šio pasaulio kunigaikštį“, per savo nuodėmę tapusį „tamsybių pasaulio valdovu“[106]. Ir šiame sąryšyje su „teismu“ atsiveria tikras „nuodėmės“ ir „teisybės“ supratimas. Parodydama nuodėmę Kristaus Kryžiaus antrame plane, išganymo vyksme (galima sakyti, parodydama „išganytą nuodėmę“), Šventoji Dvasia įgalina suprasti, kad jos misija yra atskleisti net jau galutinai nuteistą nuodėmę („pasmerktą nuodėmę“).

29. Visi Išganytojo žodžiai, pasakyti vakarienės menėje kančios išvakarėse, įsirašo į Bažnyčios laiką, pradedant Šventosios Dvasios apibūdinimu kaip Globėjo ir baigiant – kaip tiesos Dvasios. Kiekvienai žmonių kartai, kiekvienai naujai epochai jie skamba naujai. Mūsų amžiui tai atskleidžia Vatikano II Susirinkimo mokymas, ypač Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes. Daugelyje šio dokumento vietų aiškiai parodyta, kad Susirinkimas, atviras tiesos Dvasios šviesai, yra autentiškas saugotojas viso to, kas Kristaus skelbta ir pažadėta atsisveikinimo kalboje apaštalams ir Bažnyčiai, ypač to, kad Šventoji Dvasia turi parodyti „pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo“.

Štai kaip Susirinkimas aiškina tai, ką jis vadina „pasauliu“: „Susirinkimas turi prieš akis žmonių pasaulį, tai yra ištisą žmonijos šeimą su visa tikrove, kurioje ji gyvena. Tas pasaulis yra žmonių giminės istorijos scena, paženklinta jos pastangų, pralaimėjimų ir pergalių. Krikščionys tiki, jog tas pasaulis yra sukurtas ir palaikomas Kūrėjo meilės. Jis yra patekęs į nuodėmės vergiją, bet piktojo galybę sutrupinusio nukryžiuotojo ir prisikėlusiojo Kristaus išvaduotas, idant pagal Dievo sumanymą būtų perkeistas ir atbaigtas“[107]. Remiantis šiuo labai apibendrintu tekstu, reikia skaityti ir kitas Konstitucijos vietas, kuriose su visu tikėjimo realizmu norima parodyti nuodėmės būklę šiuolaikiniame pasaulyje ir paaiškinti jos esmę įvairiais atžvilgiais[108].

Kai Velykų išvakarėse Jėzus kalba apie Šventąją Dvasią kaip apie tą, kuri „parodys pasaulio nuodėmę“, viena vertus, šiam teiginiui dera teikti kiek galint didžiausią svarbą ta prasme, kad jis apima visas nuodėmes, paženklinusias žmonijos istoriją. Kita vertus, kai Jėzus paaiškina, kad ši nuodėmė kyla iš to, jog „jie jo netiki“, teiginio apimtis susiaurėja iki tų, kurie atsisakė pripažinti Žmogaus Sūnaus mesijinę misiją, pasmerkdami jį mirti ant Kryžiaus. Tačiau sunku nepastebėti, kad ši „sutraukta“ nuodėmės sąvokos prasmė, tiksliai pritaikyta istorijoje, tuojau pat išsiplečia iki visuotinės plotmės dėl ant kryžiaus atlikto atpirkimo visuotinumo. Atpirkimo slėpinio apreiškimas atveria galimybę tokiam šio slėpinio supratimui, pagal kurį kiekviena nuodėmė, nesvarbu kur ir kada padaryta, siejasi su Kristaus Kryžiumi ir, nors netiesiogiai, su nuodėme tų, kurie „jo netikėjo“ ir pasmerkė Jėzų Kristų mirti ant kryžiaus.

Remdamiesi tuo pačiu požiūriu, turime grįžti prie Sekminių įvykio.



2. Sekminių liudijimas

30. Sekminių dieną visa, ką Jėzus buvo paskelbęs atsisveikinimo kalboje, pasitvirtino visiškai tikslia ir visiškai tiesiogine prasme, ypač dėl to, apie ką kalbame: „Globėjas <...> parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės“. Šią dieną pažadėtoji Šventoji Dvasia nužengė ant apaštalų, susirinkusių melstis kartu su Jėzaus Motina Marija vakarienės menėje, kaip parašyta Apaštalų darbuose: „Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti“[109]; „Dvasia šitaip vedė į vienybę, aukodama Tėvui visų tautų pirmienas“[110].

Aiškiai matyti ryšys tarp to, ką buvo paskelbęs Kristus, ir šio įvykio. Pastebime, kaip pirmą kartą ir iš esmės išsipildo pažadas dėl Globėjo. Tėvo siunčiamas, jis ateina „po“ Kristaus iškeliavimo, to iškeliavimo „kaina“. Šį iškeliavimą sudaro mirtis ant Kryžiaus, o paskui, keturiasdešimtą dieną po prisikėlimo, žengimas į dangų. Žengdamas į dangų, Jėzus dar liepia apaštalams „nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado“: „Jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia. <...> Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“[111].

Šie žodžiai skamba kaip skelbimo vakarienės menėje aidas ar priminimas. Ir Sekminių dieną šis skelbimas labai tiksliai išsipildo. Veikiamas Šventosios Dvasios, kurią gavo visi apaštalai melsdamies vakarienės menėje, daugybės įvairių tautų žmonių, susirinkusių į šventę, akivaizdoje, Petras pakyla ir prabyla. Jis skelbia tai, ko pasakyti anksčiau tikrai nebūtų turėjęs drąsos: „Izraelio vyrai! <...> Jėzų Nazarietį, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per jį nuveikė Dievas tarp jūsų <...>, tą vyrą, Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus. Dievas jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties kankynės, nes buvo neįmanoma, kad jis liktų mirties grobis“[112].

Jėzus buvo numatęs ir pažadėjęs: „Jis [Šventoji Dvasia] toliau liudys apie mane. Ir jūs liudysite“. To liudijimo aiški pradžia ir yra pirmoji Petro kalba Jeruzalėje; tai liudijimas apie nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų. Tai Dvasios-Globėjo ir apaštalų liudijimas. Ir net pirmojo liudijimo turiniu tiesos Dvasia Petro lūpomis „parodo pasaulio nuodėmę“, pradedant Kristaus atmetimo ir baigiant jo pasmerkimo mirti ant Kryžiaus Golgotoje nuodėme. Tas pats liudijimo turinys, pasak Apaštalų darbų teksto, bus pakartotas kitomis progomis ir įvairiose vietose[113].

31. Nuo šio pirmojo liudijimo per Sekmines tiesos Dvasios, „parodančios pasaulio nuodėmę“ – Kristaus atmetimą, veikla yra organiškai susijusi su Velykų slėpinio, su Nukryžiuotojo ir Prisikėlusiojo slėpinio liudijimu. Šiame ryšyje išryškėja pasakymo „parodyti nuodėmę“ išganomasis matmuo. Iš tikrųjų šiuo atskleidimu nesiekiama vien apkaltinti, juo labiau – pasmerkti pasaulį. Jėzus Kristus atėjo į pasaulį ne jo teisti ar smerkti, bet jo gelbėti[114]. Tai aiškiai pabrėžta ir toje pirmoje kalboje, per kurią Petras sušuko: „Tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“[115]. O paskui, susirinkusiesiems paklausus Petro ir apaštalų: „Ką mums daryti, broliai?“ – buvo atsakyta: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“[116].

Šitaip „nuodėmės parodymas“ kartu tampa nuodėmių atleidimo Šventosios Dvasios galia parodymu. Petras Jeruzalės kalboje ragina atsiversti, kaip Jėzus ragina klausytojus savo mesijinės veiklos pradžioje[117]. Atsivertimui reikalingas nuodėmės suvokimas, jis apima vidinį sąžinės sprendimą. Čia galima įžvelgti tiesos Dvasios veikimo žmogaus dvasios gelmėse įrodymą, ir tai kartu tampa naujos meilės ir malonės dovanos pradžia: „Imkite Šventąją Dvasią“[118]. Šitaip „nuodėmės parodyme“ aptinkame dvigubą dovaną: sąžinės teisingumo dovaną ir tikrumo išganymu dovaną. Tiesos Dvasia ir Globėjas.

Apaštališko skelbimo tarnybos Bažnyčioje dėka nuodėmės parodymas per Sekmines gautos Dvasios veikimu susiejamas su nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus atperkamąja galia. Taip išsipildo prieš Velykas duotas pažadas dėl Šventosios Dvasios: „Ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“. Per Sekmines kalbėdamas apie nuodėmę tų, kurie „netiki“[119] ir Jėzų iš Nazareto atidavė pažeminančiai mirčiai, Petras kalba ir apie pergalę prieš nuodėmę, apie pergalę, tam tikra prasme laimėtą per didžiausią, kokią tik galėjo padaryti žmogus, nuodėmę – Jėzaus, Dievo Sūnaus, tos pačios prigimties kaip ir Tėvo, nužudymą! Dievo Sūnaus mirtis įveikia žmogaus mirtį: Ero mors tua, o mors! – „Aš tavo mirtis, o mirtie!“[120] Panašiai ir Dievo Sūnaus nukryžiavimo nuodėmė „nugali“ žmonių nuodėmę! Nuodėmę, padarytą Didįjį penktadienį Jeruzalėje, ir visas žmogaus nuodėmes. Iš tikrųjų didžiausią žmogaus padarytą nuodėmę Išganytojo širdyje atitinka kilniausios meilės auka, pranokstanti visų žmonių nuodėmių blogį. Remdamasi šiuo įsitikinimu, Bažnyčia kasmet Velykų išvakarėse pagal Romos liturgiją nedvejodama kartoja: O felix culpa! – „O palaimingoji kalte!“ skelbdama prisikėlimą diakono giedama Exsultet!

32. Ši neišreiškiama tiesa rodo, kad niekas negali nugalėti pasaulio, nei žmogus, nei žmogaus sąmonė, o tik Ji, tiesos Dvasia. Tai Dvasia „pažįsta <...> net Dievo gelmes“. Žvelgiant į nuodėmės slėpinį, reikia iki galo pasiekti „net Dievo gelmes“[121]. Neužtenka pažinti žmogaus sąžinę kaip giliausią žmogaus slėpinį. Būtina įsiskverbti į giliausią Dievo slėpinį, į „Dievo gelmes“, kurias išreiškia formulė: į Tėvą Sūnuje per Šventąją Dvasią. Būtent Šventoji Dvasia „pažįsta“ šias gelmes ir suranda Dievo atsakymą į žmogaus nuodėmę. Šiuo atsakymu užbaigiamas „nuodėmės parodymo“ vyksmas, kaip aiškiai rodo Sekminių įvykis.

Parodydama „pasauliui“ nuodėmę ant Golgotos kalno dėl nekalto Avinėlio mirties, Sekminių dieną Šventoji Dvasia tą pat padaro su kiekviena nuodėme, padaryta bet kokioje vietoje ir bet kokiu žmogaus istorijos momentu, parodydama jos ryšį su Kristaus Kryžiumi. „Parodyti“ reiškia parodyti nuodėmės, kiekvienos nuodėmės, blogio santykį su Kristaus Kryžiumi. Iš šio santykio išryškėja visas nuodėmei būdingas blogio matmuo, proporcingas joje glūdinčiam ir slypinčiam nedorybės slėpiniui – mysterium iniquitatis[122]. Žmogui nepažįstamas šis matmuo, jis jam visiškai nepažįstamas be ryšio su Kristaus Kryžiumi. Tuo galima įsitikinti tik apšvietus Šventajai Dvasiai – tiesos Dvasiai ir Globėjui.

Susiejus nuodėmę su Kristaus Kryžiumi, jos tapatybė kartu nustatoma pagal maldingumo slėpinio – mysterium iniquitatis[123] – matmenį, kaip parodyta Posinodiniame apaštališkajame paraginime Reconciliatio et paenitentia[124]. Ir šis nuodėmės matmuo žmogui visiškai nepažįstamas be ryšio su Kristaus Kryžiumi. Tuo irgi galima įsitikinti tik apšvietus Šventajai Dvasiai, pažįstančiai Dievo gelmes.
 

3. Liudijimas apie pradžią: nuodėmės pirminė tikrovė

33. Nuodėmės matmenį randame liudijime apie pradžią, pateiktame Pradžios knygoje[125]. Pasak Dievo apreikšto žodžio, šioje nuodėmėje glūdi visų kitų nuodėmių pradžia ir šaknys. Čia susiduriame su nuodėmės pirmine tikrove žmogaus istorijoje ir kartu išganymo visumoje. Net galima teigti, kad mysterium iniquitatis kyla iš šios nuodėmės, tačiau šios nuodėmės atžvilgiu tampa itin aiški bei veiksminga ir mysterium pietatis išganomoji galia. Apie tai kalba šv. Paulius, pirmojo Adomo neklusnumui priešpriešindamas Kristaus – antrojo Adomo – klusnumą, „klusnumą iki mirties“[126].

Pasak liudijimo apie pradžią, nuodėmė visa savo pirmine tikrove iškyla žmogaus valioje ir sąžinėje pirmiausia kaip „neklusnumas“, kaip žmogaus valios priešprieša Dievo valiai. Pirma šito neklusnumo atsiranda atmetimas ar bent nutolimas nuo tiesos, slypinčios pasaulį sukūrusio Dievo žodyje. Šis Dievo žodis yra tas pats Žodis, kuris „pradžioje buvo pas Dievą“, kuris „buvo Dievas“ ir be kurio „neatsirado nieko“, nes „pasaulis per jį atsiradęs“[127]. Šis Žodis yra ir amžinasis įstatymas, kiekvieno įstatymo šaltinis, valdantis visą pasaulį ir ypač žmogaus veiksmus. Jėzaus Kristaus, Kančios išvakarėse kalbančio apie nuodėmę tų, „kurie netiki juo“, pilnuose skausmo žodžiuose slypi tarsi tolima aliuzija į tą nuodėmę, kuri savo pirminiu pavidalu niauriai įsirašo net į kūrimo slėpinį. Ir čia kalba ne tik Žmogaus Sūnus, bet ir tas, kuris yra „visos kūrinijos pirmagimis, nes jame sukurta visa <...>, visa sukurta per jį ir jam“[128]. Šios tiesos šviesoje suprantama, jog pirma „neklusnumo“ pradžios slėpinyje iškyla tas pats „ne-tikėjimas“, tas pats „jie netiki“, kuris pasirodys Velykų slėpinio akivaizdoje. Kaip sakyta, tai atmetimas ar bent nutolimas nuo Dievo Žodyje glūdinčios tiesos. Atmetimas konkrečiai pasireiškia „neklusnumu“ – tokiu veiksmu, kuris yra iš „melo tėvo“[129] kylančio gundymo padarinys. Taigi žmogaus nuodėmės šaknys – melas kaip radikalus atmetimas tiesos, glūdinčios Dievo Žodyje, kuriuo pasireiškė Kūrėjo mylinti visagalybė, „Dievo Tėvo, dangaus ir žemės Kūrėjo“, visagalybė ir meilė kartu.

34. „Vėjas iš Dievo“, kuris, anot kūrimo aprašymo Biblijoje, „dvelkė viršum vandenų“[130], reiškia ir tą pačią „Dvasią, kuri pažįsta Dievo gelmes“, pažįsta Tėvo ir Žodžio-Sūnaus gelmes kūrimo slėpinyje. Ji yra ne tik jų abipusės meilės, iš kurios kyla kūrimas, liudijimas, bet ir pati ta Meilė. Kaip Meilė ji yra amžina nesukurtoji dovana. Joje slypi visų kūrinijai duotų dovanų šaltinis ir pradžia. Liudijimas apie pradžią, kurį randame visame Apreiškime, pradedant Pradžios knyga, yra aiškus ir šiuo atžvilgiu neįvairuoja. Kurti reiškia pašaukti buvimui iš nieko, taigi kurti reiškia duoti buvimą. Ir jei regimasis pasaulis sukurtas žmogui, tai žmogui pasaulis ir atiduotas[131]. Kartu kaip dovaną savo žmogystėje žmogus gauna ypatingą Dievo „paveikslą ir panašumą“. Tai reiškia ne tik tai, kad į žmogaus prigimties sudėtį įeina protas ir laisvė, bet ir tai, kad žmogus iš pat pradžių gali turėti asmeninius santykius su Dievu, kaip „aš“ ir „tu“, kad žmogus gali turėti sandorą, sudarytą dėka išganomojo bendravimo, kurį pats Dievas užmezga su žmogumi. Pagaliau Dievo „paveikslo ir panašumo“ fone ši „Dvasios dovana“ reiškia pašaukimą draugystėn, kurioje transcendentalios „Dievo gelmės“ tam tikra prasme atsiveria žmogui. Vatikano II Susirinkimas moko, kad „apsireikšdamas neregimasis Dievas (plg. Kol 1, 15; 1 Tim 1, 17) iš didžios meilės prabyla žmonėms kaip draugams (plg. 33, 11; Jn 15, 14–15) ir su jais kalbasi (plg. Bar 3, 38), norėdamas juos pakviesti ir priimti į savo bendrystę“[132].

35. Taigi Dvasia, kuri „visa pažįsta, net Dievo gelmes“, nuo pat pradžių „pažįsta žmogaus mintis“. Todėl tik ji gali visiškai „parodyti“ pradžioje egzistavusią nuodėmę, tą nuodėmę, kurioje glūdi visų kitų žmogaus nuodėmių žemėje šaknys ir niekada nepranyksiantis netvarkos židinys. Tiesos Dvasia pažįsta pirminę tikrovę nuodėmės, padarytos žmogus valia, paveikus „melo tėvui“, kuris „jau pasmerktas“[134]. Taigi Šventoji Dvasia parodo pasauliui nuodėmę, susiedama tai su anuo „teismu“, bet kartu nuolat vesdama žmones į „teisybę“, apreikštą žmogui Kristaus Kryžiumi per „klusnumą iki mirties“[135].

Parodyti pirminę žmonijos nuodėmę gali tik Šventoji Dvasia, tik ji, kuri yra Tėvo ir Sūnaus Meilė, kuri yra Dovana, tuo tarpu nuodėmė nuo pat žmogaus pradžios glūdi mele, Dovanos ir Meilės, nulėmusių pasaulio ir žmogaus pradžią, atmetime.

36. Pasak liudijimo apie pradžią, po pirmo (ir išsamiausio) aprašymo Pradžios knygoje randamo visame Šventajame Rašte ir Tradicijoje, nuodėmė pirminiu pavidalu suprantama kaip „neklusnumas“, kaip tiesiog ir paprasčiausiai Dievo nustatyto draudimo sulaužymas[136]. Bet iš viso konteksto taip pat aišku, kad šio neklusnumo šaknų reikia ieškoti visos realios žmogaus padėties gelmėse. Pašaukta egzistuoti žmogiška būtybė – vyras ir moteris – yra kūrinys. Protingumu ir laisve pasižymintis „Dievo paveikslas“ rodo žmogiškojo subjekto, kuris yra asmuo, didingumą ir vertingumą. Bet šis asmuo visada lieka kūrinys, savo buvimu ir esme visiškai priklausomas nuo Kūrėjo. Pasak Pradžios knygos, „gero ir pikto pažinimo medis“ turėjo žmogui nuolat rodyti ir priminti neperžengiamas sukurtosios būtybės „ribas“. Šia prasme suprantamas ir Dievo duotas draudimas: Kūrėjas uždraudžia vyrui ir moteriai valgyti vaisius nuo gero ir pikto pažinimo medžio. Paskatinimo, ar teisingiau pasakius, sugundymo žodžiai, kaip jie suformuluoti šventajame tekste, pastūmėja pažeisti šį draudimą, peržengti šias „ribas“: „Atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“[137].

„Neklusnumas“ ir reiškia peržengimą tų ribų, kurios turėjo būti neperžengiamos žmogaus kaip sukurtosios būtybės valiai ir laisvei. Dievas Kūrėjas iš tikrųjų yra vienintelis ir galutinis jo sukurto pasaulio moralinės tvarkos šaltinis. Žmogus negali pats vienas nuspręsti, kas yra gėris ir blogis, jis negali „ kaip Dievas pažinti, kas gera ir kas pikta“. Taigi sukurtajame pasaulyje Dievas yra pirmas ir aukščiausias šaltinis, sprendžiant apie tai, kas gera ir kas pikta, per vidinę būtybės tiesą, atspindinčią Žodį – amžiną ir konsubstancialų su Tėvu Sūnų. Žmogui, sukurtam pagal Dievo paveikslą, Šventoji Dvasia suteikia sąžinės dovaną, kad paveikslas galėtų tiksliai atspindėti savo modelį, kuris yra amžinoji Išmintis ir amžinasis Įstatymas, visos moralinės tvarkos pasaulyje ir žmoguje šaltinis. „Neklusnumas“ kaip pirminis nuodėmės matmuo reiškia šito šaltinio atmetimą, besiremiantį žmogaus pretenzijomis tapti autonominiu ir išimtiniu šaltiniu, sprendžiant, kas gera ir kas pikta. Šventajai Dvasiai, kuri „pažįsta <...> net Dievo gelmes“ ir kartu žmogui yra jo sąžinės šviesa bei moralinės tvarkos šaltinis, gerai pažįstamas visas matmuo nuodėmės, įrašytos žmonijos pradžios slėpinyje. Ir ji nesiliauja tuo įtikinėjusi pasaulio, siedama su Kristaus Kryžiumi ant Golgotos kalno.

37. Pasak liudijimo apie pradžią, Dievas kurdamas pats apsireiškė kaip visagalybė, kuri yra Meilė. Kartu Dievas apreiškė žmogui, kad šis kaip savo Kūrėjo „paveikslas ir panašumas“ yra pašauktas dalyvauti tiesoje ir meilėje. Dalyvauti reiškia gyventi vienybėje su Dievu, kuris yra „amžinasis gyvenimas“[138]. Tačiau žmogus, veikiamas „melo tėvo“, atsisakė šio dalyvavimo. Kokiu mastu? Žinoma, ne grynosios dvasios nuodėmės mastu, ne šėtono nuodėmės mastu. Žmogaus dvasia negali pasiekti tokio masto[139]. Pradžios knygos aprašyme lengva pastebėti laipsnio skirtumą tarp, viena vertus, „blogio alsavimo“ to, kuris „visas nuodėmėse nuo pat pradžios“[140] ir kuris „jau pasmerktas“[141], ir, kita vertus, blogio, plaukiančio iš žmogaus neklusnumo.

Tačiau tas neklusnumas visada reiškia, kad į Dievą atsisukama nugara ir žmogaus laisvė tam tikra prasme užsisklendžia savyje. Taip pat tai reiškia tam tikrą tos laisvės – pažinimo ir žmogiškosios valios – atsivėrimą tam, kuris yra „melo tėvas“. Šis sąmoningo pasirinkimo aktas nėra paprasčiausias „neklusnumas“, bet apima ir tam tikrą pritarimą motyvacijai, slypinčiai pirmame skatinime nusidėti ir nuolat atnaujinamai per visą žmogaus istoriją žemėje: „Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“.

Esame pačiame centre to, ką galėtume pavadinti „anti-Žodžiu“ arba „anti-tiesa“. Taip iškreipiama žmogaus tiesa, būtent kas yra žmogus ir kokios yra neperžengiamos žmogaus būties ir laisvės ribos. Ši „anti-tiesa“ tapo galima, nes kartu buvo visiškai iškreipta ir tiesa apie tai, kas yra Dievas. Kūrėjas įtariamas ir net apkaltinamas kūrinio sąžinėje. Taip pirmą kartą žmonijos istorijoje su visa sumaištimi pasirodo „įtarinėjimo genijus“. Jis siekia „iškreipti“ net patį Gėrį, absoliutųjį Gėrį, kuris pasireiškė kurdamas kaip neapsakomai dovanojantis Gėris, kaip bonum diffusivum sui, kaip kuriančioji Meilė. Kas gi galėtų geriau „parodyti nuodėmę“, tą pirminio žmogaus neklusnumo motyvaciją, jeigu ne tas, kuris vienas yra Dovana ir visokio dosnumo šaltinis, jeigu ne Dvasia, kuri „pažįsta Dievo gelmes“ ir kuri yra Tėvo ir Sūnaus Meilė?

38. Iš tikrųjų, nepaisydama visų liudijimų apie kūrimą ir su juo susijusį išganymą, tamsybių dvasia[142] yra pajėgi parodyti Dievą kaip kūrinijos priešą ir pirmiausia kaip žmogaus priešą, kaip pavojaus ir grėsmės žmogui šaltinį. Taip šėtonas pasėja žmogaus sieloje priešinimosi tam, kuris „nuo pat pradžių“ laikytinas ne žmogaus Tėvu, o priešu, sėklą. Žmogus pastūmėjamas tapti Dievo priešininku!

Nuodėmės pirminio matmens analizė rodo, kad „melo tėvo“ pastangomis per visą žmonijos istoriją egzistuos nuolatinis spaudimas žmogui atmesti Dievą, net nekęsti jo: „Meilė sau iki paniekos Dievui“, pasak šv. Augustino[143]. Žmogus bus linkęs matyti Dieve pirmiausia apribojimą sau, o ne laisvės šaltinį ir gėrio pilnatvę. Tai ypač pasitvirtina šiuolaikinėje epochoje, kai ateistinės ideologijos siekia išrauti religiją, pasiremdamos prielaida, esą ji sukelianti kraštutinį žmogaus susvetimėjimą, tarsi žmogus netektų žmoniškumo, priėmęs Dievo idėją, jam vienam priskirdamas visa, kas priklauso žmogui ir tik žmogui! Iš čia kyla mąstysena ir istorinė bei sociologinė elgsena, Dievo atmetimą skelbianti net Dievo „mirtimi“. Tai sąvokos ir terminų absurdas! „Dievo mirties“ ideologija veikiau kelia grėsmę žmogui, kaip pabrėžia ir Vatikano II Susirinkimas, svarstydamas „žemiškosios tikrovės autonomiją“: „Kūrinys be Kūrėjo pranyksta. <...> Maža to, užmiršus Dievą, aptemsta ir pati kūrinija“[144]. „Dievo mirties“ ideologijos padariniai aiškiai rodo, kad ji teoriškai ir praktiškai yra „žmogaus mirties“ ideologija.
 

4. Dvasia, kančią paverčianti išgelbinčia meile

39. Dvasią, kuri pažįsta Dievo gelmes, kalbėdamas vakarienės menėje Jėzus pavadino Paraklētos. Iš tikrųjų jos „šaukiamasi“ [145]nuo pat pradžių, kad ji „parodytų pasaulio nuodėmę“. Ypač jos šauktasi per Kristaus Kryžių. Parodyti nuodėmę reiškia parodyti joje slypintį blogį. Tai mysterium iniquitatis atskleidimas. Neįmanoma apčiuopti visos skausmingos tikrovės, slypinčios nuodėmės blogyje, „nepažįstant Dievo gelmių“. Nuo pat pradžių niaurus nuodėmės slėpinys pasireiškė pasaulyje, žmogiškajai laisvei paliovus remtis Kūrėju. Jis pasireiškė kaip kūrinio-žmogaus valios aktas, priešingas Dievo valiai, išganomajai Dievo valiai. Negana to, jis pasireiškė kaip priešprieša tiesai, besiremianti galutinai „pasmerktu“ melu, tapusiu kaltinimu ir nuolatine panieka kuriančiai ir gelbinčiai Meilei. Žmogus pasekė „melo tėvu“, pasipriešindamas gyvybės Tėvui ir tiesos Dvasiai.

Ar „parodyti nuodėmę“ nereiškia atskleisti kančią, atskleisti nesuvokiamą ir neišreiškiamą skausmą dėl nuodėmės, kuris šventojoje Knygoje kaip antropomorfiškas regėjimas įžiūrimas „Dievo gelmėse“ ir net neišreiškiamos Trejybės viduje? Remdamasi Apreiškimu, Bažnyčia tiki ir išpažįsta, kad nuodėmė yra Dievo užgavimas. Kas nepatiriamoje Tėvo, Žodžio ir Šventosios Dvasios gelmėje atitinka šį „užgavimą“, šį Dvasios, kuri yra Meilė ir Dovana, atmetimą? Dievo kaip ypatingai tobulos būtybės supratimas neleidžia kalbėti apie Dievo skausmą, sukeltą trūkumų ar sužeidimų. Bet „Dievo gelmėse“ slypi Tėvo meilė, reaguojanti į žmogaus nuodėmę ir, biblinės kalbos žodžiais tariant, net sakanti: „Gailiuosi žmones sukūręs“[146]. „Viešpats matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje <...> Viešpats gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį. Viešpats tarė: „‘<...> gailiuosi juos padaręs’“[147]. Tačiau dažniau šventojoje Knygoje kalbama apie Tėvą, atjaučiantį žmogų ir net besidalijantį jo kančia. Galiausiai šis neperprantamas ir neaprašomas Tėvo „skausmas“ pagimdys nuostabią atperkamąją meilę Jėzuje Kristuje, kad per mysterium pietatis meilė galėtų pasireikšti žmonijos istorijoje galingiau už nuodėmę. Kad nugalėtų „Dovana“!

Šventoji Dvasia, anot Jėzaus, „parodanti nuodėmę“, yra Tėvo ir Sūnaus meilė, ir kaip tokia ji yra trejybinė dovana, kartu būdama dieviškojo dosnumo kūriniams amžinas šaltinis. Joje galime suvokti suasmenintą ir transcendentiškai įgyvendintą gailestingumą, patristikos ir teologijos tradicijos Senajame ir Naujajame Testamente priskiriamą Dievui. Žmoguje gailestingumas apima skausmą ir užuojautą dėl artimo vargų. Dieve Šventoji Dvasia, pati būdama Meilė, padaro taip, kad žmogiškosios nuodėmės apsvarstymas virsta naujomis išganomosios meilės dosnumo dovanomis. Iš jos vienybėje su Tėvu ir su Sūnumi ateina išganymas, pripildantis žmonijos istoriją atpirkimo dovanų. Nuodėmė, atmetusi meilę, suteikė žmogui skausmo, tam tikru būdu apėmusio visą kūriniją[148], o Šventoji Dvasia žengs į žmonių ir į viso pasaulio kančias su nauju meilės proveržiu, atpirksiančiu pasaulį. Ir Jėzaus Atpirkėjo, kurio žmogystėje kristalizuojasi Dievo „kančia“, lūpose suskambės žodis, kuriuo pasireikš gailestingumo kupina amžinoji Meilė: Misereor – „Gaila man“[149]. Taigi „parodyti nuodėmę“ Šventajai Dvasiai reiškia atskleisti kūrinijai, kuri „pajungta tuštybei“, ir ypač žmonių sąžinėms, kad nuodėmė yra nugalėta Dievo Avinėlio aukos, o Avinėlis tapęs „iki mirties“ klusniu tarnu, kuris, gydydamas žmogaus neklusnumą, atperka pasaulį. Taip tiesos Dvasia, Globėjas, „parodo nuodėmę“.

40. Kristaus aukos atperkamoji vertė išreikšta labai reikšmingais Laiško žydams žodžiais. Priminęs Senosios Sandoros aukas, kuriomis „ožių bei jaučių kraujas <...> suteikia kūno švarumą“, autorius priduria: „Nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui“[150]. Žinoma, tai galima aiškinti kitaip, bet samprotavimai apie Šventosios Dvasios buvimą visame Kristaus gyvenime leidžia šiame tekste atpažinti kvietimą apmąstyti tos pačios Šventosios Dvasios buvimą ir Įsikūnijusio Žodžio atperkamojoje aukoje.

Pirmiausia grįžkime prie įžanginių žodžių, kalbančių apie šią auką ir paskui apie jos atliekamą „sąžinės nuvalymą“. Iš tikrųjų čia kalbama apie „per amžinąją Dvasią paaukotą“ auką, gaunančią iš jos galią „parodyti nuodėmę“, idant įvyktų atpirkimas. Tai ta pati Šventoji Dvasia, kurią pagal pažadą vakarienės menėje Jėzus Kristus „atneš“ apaštalams prisikėlimo dieną, pasirodydamas su nukryžiavimo žaizdomis, ir „suteiks nuodėmėms atleisti“: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos“[151].

Žinome, kad „Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe“, kaip sakė Simonas Petras apie Jėzų iš Nazareto šimtininko Kornelijaus namuose[152]. Iš Evangelijos pagal Joną pažįstame jo „iškeliavimo“ velykinį slėpinį. Laiško žydams žodžiai dabar mums paaiškina, kaip Kristus „paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui“, ir sako, kad jis tai padarė „per amžinąją Dvasią“. Žmogaus Sūnaus aukoje Šventoji Dvasia dalyvauja ir veikia tokiu pat būdu, kaip per jo prasidėjimą, atėjimą į pasaulį, paslėptąjį gyvenimą ir viešąjį tarnavimą. Pasak Laiško žydams, pakeliui į savo „iškeliavimą“ per Getsemanę ir Golgotą savo žmogystėje Jėzus Kristus visiškaiatsidavė Dvasios-Globėjo veikimui, kančioje atskleidusiam amžinąją meilę kaip išganymo šaltinį. Taigi jis „buvo išklausytas dėl savo pagarbumo. Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo“[153]. Taip šis laiškas parodo, kad žmonija, pasidavusi nuodėmei pirmojo Adomo ainijoje, Jėzuje Kristuje tapo tobulai atsidavusi Dievui ir sujungta su juo, prisipildžiusi iš jo gailestingumo žmonėms. Taip atsirado naujoji žmonija, Jėzuje Kristuje per jo kančią ant Kryžiaus sugrįžusi į meilę, išduotą per Adomo nuodėmę. Ši naujoji žmonija atsirado iš to paties pirminės dovanos dieviškojo šaltinio – Šventosios Dvasios, kuri „pažįsta Dievo gelmes“ ir pati yra Meilė ir Dovana.

Dievo Sūnus Jėzus Kristus kaip žmogus karštoje savo kančios maldoje leido Šventajai Dvasiai, jau iki pagrindų perskverbusiai jo žmogystę, perkeisti ją į tobulą auką mirties aktu kaip meilės auką ant Kryžiaus. Jis vienas paaukojo šią auką. Kaip vienintelis kunigas jis „paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui“[154]. Savo žmogyste jis buvo vertas tapti tokia auka, nes vienintelis buvo „nesuteptas“. Bet jis paaukojo ją „per amžinąją Dvasią“; tai reiškia, kad šiame absoliučiame savęs dovanojime, įvykdytame Žmogaus Sūnaus, Šventoji Dvasia veikė ypatingu būdu, idant kančia būtų perkeista į atperkamąją meilę.

41. Senajame Testamente dažnai kalbama apie „ugnį iš dangaus“, sudeginančią žmonių aukojamas atnašas[155]. Pagal analogiją galima sakyti, kad ir Šventoji Dvasia yra „ugnis iš dangaus“, deganti Kryžiaus slėpinio gelmėse. Atėjusi iš Tėvo, ji grąžina Tėvui Sūnaus auką, įjungdama ją į trejybinės bendrystės dieviškąją tikrovę. Kaip nuodėmė atnešė kančią, taip dabar nukryžiuotame Kristuje Dievo skausmas per Šventąją Dvasią įgavo visą savo žmogiškąją išraišką. Taip susiduriame su paradoksaliu meilės slėpiniu – Kristuje kenčia jo paties kūrinijos atstumtas Dievas: „Jie netiki!“ – tačiau kartu šios kančios ir netiesiogiai „netikėjimo“ nuodėmės gelmės akivaizdoje Šventoji Dvasia pakilėja į naują laipsnį dovaną, suteiktą žmogui ir kūrinijai nuo pat pradžių. Kryžiaus slėpinio gelmėse veikia Meilė, ir ši Meilė įgalina žmogų naujai dalyvauti paties Dievo gyvenime.

Kaip Meilė ir Dovana, Šventoji Dvasia tam tikra prasme nužengia į pačią šerdį aukos, paaukotos ant Kryžiaus. Remdamiesi bibline tradicija, galime sakyti, kad Šventoji Dvasia priima šią auką meilės ugnimi, sujungiančia Sūnų su Tėvu Trejybės bendrystėje. O kadangi Kryžiaus auka yra paties Kristaus aktas, šioje aukoje jis irgi „gauna“ Šventąją Dvasią. Jis gauna taip, kad paskui kartu su Dievu Tėvu gali ją „duoti“ apaštalams, Bažnyčiai, visai žmonijai. Jis vienas „ją siunčia“ nuo Tėvo[156]. Jis vienas pasirodo apaštalams, susirinkusiems vakarienės menėje, „kvepia į juos“ ir sako: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos“[157], kaip buvo skelbęs Jonas Krikštytojas: „Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“[158]. Šiais Jėzaus žodžiais Šventoji Dvasia apsireiškė ir pasirodė kaip Meilė, veikianti Velykų slėpinio gelmėse, kaip Kristaus Kryžiaus išganomosios galios šaltinis, kaip naujo ir amžino gyvenimo Dovana.

Ši tiesa apie Šventąją Dvasią kasdien skelbiama Romos liturgijoje, kunigui prieš komuniją ištariant reikšmingus žodžius: „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau! Tėvo valią vykdydamas, Šventajai Dvasiai bendradarbiaujant, tu savo mirtimi atgaivinai pasaulį“. Trečioje Eucharistijos maldoje, remdamasis tuo pačiu išganymo planu, kunigas prašo Dievą: teįteikia Šventoji Dvasia „mus Tau kaip amžiną dovaną“.



5. Kraujas, nuvalantis sąžinę

42. Sakėme, kad Velykų slėpinio kulminacijoje Šventoji Dvasia apsireiškia ir pasirodo nauju būdu. Prisikėlęs Kristus sako mokiniams: „Imkite Šventąją Dvasią“. Taip apsireiškia Šventoji Dvasia, kadangi šie Kristaus žodžiai patvirtina kalbos vakarienės menėje pažadus ir skelbimą. Vien dėl to Globėjas pasirodo nauju būdu. Iš tikrųjų jis veikė nuo pat pradžios kūrimo slėpinyje ir per visą Dievo ir žmonių Senosios Sandoros istoriją. Jo veikimą visiškai patvirtino Žmogaus Sūnaus misija, Mesijui atėjus Šventosios Dvasios galia. Jėzaus mesijinės misijos viršūnėje Šventoji Dvasia pasirodo Velykų slėpinio gelmėje kaip dieviškasis subjektas; dabar ji turi tęsti išganymo darbą, pradėtą Kryžiaus auka. Žinoma, šį darbą Jėzus pavedė žmonėms – apaštalams ir Bažnyčiai. Tačiau tuose žmonėse ir per juos šio darbo įgyvendinimo žmogaus dvasioje ir pasaulio istorijoje svarbiausias subjektas lieka Šventoji Dvasia – neregimas ir visur esantis Globėjas! Šventoji Dvasia „pučia, kur nori“[159].

Prisikėlusio Kristaus žodžiai „pirmą dieną po šabo“ ypač išryškina buvimą Globėjo-Guodėjo, parodančio „pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo“. Iš tikrųjų tik šis ryšys paaiškina žodžius, Jėzaus tiesiogiai siejamus su Šventosios Dvasios „dovana“ apaštalams. Jis sako: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“[160]. Jėzus suteikia apaštalams galią atleisti nuodėmes, kad jie tą galią perduotų savo įpėdiniams Bažnyčioje. Tačiau šioje žmonėms suteiktoje galioje visada slypi ir išganingai veikia Šventoji Dvasia. Būdama „širdžių šviesa“[161], t. y. sąžinės šviesa, Šventoji Dvasia „parodo nuodėmę“, t. y. parodo žmogui jo blogį ir kartu kreipia jį į gėrį. Šventosios Dvasios dovanų gausumo dėka – Šventosios Dvasios mes šaukiamės kaip „septynių dovanų dalytojos“ – išganomoji Dievo galybė gali paliesti kiekvieną nuodėmę, kad ir kokia ji būtų. Iš tikrųjų, kaip sakė šv. Bonaventūras, „septyniomis Šventosios Dvasios dovanomis visoks blogis gali būti sunaikintas ir visoks gėris įgyvendintas“[162].

Taigi, Globėjui veikiant, įvyksta žmogaus širdies atsivertimas, kuris yra nuodėmių atleidimo būtina sąlyga. Be tikro atsivertimo, kuriam reikalingas vidinis gailestis, be tvirto ir nuoširdaus pasiryžimo pasikeisti nuodėmės lieka „neatleistos“, kaip sakė Jėzus ir kartu su juo Senosios ir Naujosios Sandoros tradicija. Pasak Morkaus evangelijos, pirmi Jėzaus žodžiai jo tarnavimo pradžioje buvo šie: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“[163]. Šį paraginimą patvirtina „nuodėmės parodymas“, kurį nauju būdu atlieka Šventoji Dvasia Žmogaus Sūnaus krauju įvykdyto Atpirkimo dėka. Štai kodėl Laiške žydams pasakyta, jog „kraujas Kristaus <...> nuvalys mūsų sąžinę“[164]. Galima sakyti, jog Šventajai Dvasiai jis atveria kelią į žmogaus širdį – žmogiškosios sąžinės šventovę.

43. Vatikano II Susirinkimas priminė katalikybės mokymą apie sąžinę, kalbėdamas apie žmogaus pašaukimą ir ypač apie žmogaus asmens vertingumą. Tik sąžinė lemia žmogaus vertingumą. Ji iš tikrųjų yra „slapčiausias žmogaus branduolys ir šventovė, kurioje jis esti vienas su Dievu, kalbančiu jo viduje“. Ji aiškiai „suskamba širdies klausai: tai daryk, to venk“. Šis sugebėjimas siekti gera ir vengti bloga, žmoguje įrašytas paties Kūrėjo, yra svarbiausia asmens savybė. Be to, „savo sąmonės gelmėse žmogus aptinka įstatymą, kurio nėra pats sau davęs, bet kurio privalo klausyti“[165]. Taigi sąžinė nėra autonomiškas ir vienintelis šaltinis spręsti, kas gera ir kas bloga. Priešingai, sąžinėje giliai įrašytas klusnumo objektyvioms normoms principas, grindžiantis ir sąlygojantis sprendimų atitikimą įstatymams ir draudimams, kurie sudaro žmogiško elgimosi pagrindą, kaip matyti iš jau cituotų Pradžios knygos žodžių[166]. Todėl tikrąja prasme sąžinė yra „šventovė, kurioje jis esti vienas su Dievu, kalbančiu jo viduje“. Ir „Dievas kalba“ net tada, kai žmogus atpažįsta moralinės tvarkos dėsnius, dėl kurių abejoti negalima, nors tiesioginių ryšių su Kūrėjo valia, atrodo, ir nėra; sąžinė visada remiasi ir sprendžia pagal tuos ryšius.

„Nuodėmės parodymas“ veikiant tiesos Dvasiai, apie kurį kalbama Evangelijoje, žmoguje įmanomas tik per sąžinę. Jei sąžinė teisi, ji padeda „teisingai išspręsti daugelį moralinių problemų, kylančių tiek asmeniniame gyvenime, tiek visuomenės komunikavime“, o „pavieniai asmenys ir jų grupės liaujasi elgtis aklai ir stengiasi laikytis objektyvių moralės nuostatų“[167].

Pirmasis teisingos sąžinės vaisius yra galimybė gera ir bloga vadinti tikraisiais vardais, kaip daroma, pavyzdžiui, Vatikano II Susirinkimo Pastoracinėje konstitucijoje: „Kas tik nukreipta prieš patį gyvenimą, kaip kiekviena žmogžudystė, genocidas, abortas, eutanazija ir apgalvota savižudybė; kas tik pažeidžia asmens neliečiamybę, kaip žalojimas, kūno ar dvasios kankinimas, bandymai pavergti pačią sielą; kas tik prieštarauja žmogaus orumui, kaip nežmoniškos gyvenimo sąlygos, savavališkas kalinimas, trėmimas, vergija, prostitucija, prekiavimas moterimis ir jaunuoliais, taip pat žeminančios darbo sąlygos, kuomet su darbininkais elgiamasi tiesiog kaip su pelnymosi įrankiais, o ne kaip su laisvais ir atsakingais asmenimis, – visi šie ir panašūs dalykai yra gėdingi, jie nuodija žmogiškąją civilizaciją, labiau pažemina tai darančiuosius negu skriaudžiamuosius ir skaudžiausiai pažeidžia Kūrėjo garbę“[168].

Labiausiai žmogų žeminančias nuodėmes vadindamas tikraisiais jų vardais ir parodydamas, kad toks moralinis blogis stabdo visą žmonijos pažangą, Susirinkimas sako: „Todėl visas žmonių gyvenimas, tiek asmeninis, tiek bendruomeninis, pasireiškia kova, dažnai dramatiška, tarp gėrio ir blogio, tarp šviesos ir tamsybių“[169]. Vyskupų Sinodo 1983 m. susirinkimas, nagrinėjęs susitaikinimo ir atgailos klausimus, dar labiau patikslino asmeninę ir visuomeninę žmogaus nuodėmės reikšmę[170].

44. Vakarienės menėje savo kančios išvakarėse ir paskui Velykų vakarą Jėzus Kristus rėmėsi Šventąja Dvasia kaip liudytoja, jog žmonijos istorijoje toliau egzistuoja nuodėmė. Tačiau nuodėmė yra palenkta atpirkimo išganančiajai galiai. „Pasaulio nuodėmės parodymas“ nesibaigia jos įvardijimu ir visos jos apimties nustatymu. Pasaulio nuodėmės parodyme tiesos Dvasia susitinka su žmogaus sąžinės balsu.

Šitaip atskleidžiamos nuodėmės šaknys, slypinčios žmogaus širdyje, kaip pabrėžiama toje pačioje Pastoracinėje konstitucijoje: „Išties dabartinio pasaulio nedermės susijusios su ta giliau siekiančia nederme, kurios šaknys yra žmogaus širdyje. Juk pačiame žmoguje daug pradų kovoja vienas su kitu. Viena vertus, kaip kūrinys jis patiria savo daugeriopą ribotumą; antra vertus, jaučia savo neribotus siekimus ir aukštesnio gyvenimo pašaukimą. Daugelio dalykų traukiamas, dažnai jis priverstas kai kuriuos iš jų rinktis, o kai kurių atsisakyti. Maža to, būdamas silpnas ir nusidėjėlis, neretai jis daro tai, ko nenori, ir nedaro to, ką norėtų daryti“[171]. Susirinkimas čia remiasi gerai žinomais šv. Pauliaus žodžiais[172].

„Nuodėmės parodymas“, lydintis sąžinę kiekvieną kartą, kai žmogus giliau apmąsto save patį, padeda atskleisti nuodėmės šaknis žmoguje ir pačios sąžinės sąlygotumus istorijos būvyje. Taip mes aptinkame pirminės nuodėmės tikrovę, apie kurią jau esame kalbėję. Šventoji Dvasia „parodo nuodėmę“ pradžios slėpinio atžvilgiu, nurodydama, kad žmogus yra sukurtoji būtybė, taigi ontologiškai ir etiškai visiškai priklausoma nuo Kūrėjo, primindama žmogaus prigimties paveldimą nuodėmingumo būklę. Tačiau Šventoji Dvasia Globėja „parodo nuodėmę“, visada siedama su Kristaus Kryžiumi. Todėl krikščionybėje visiškai nepripažįstama nuodėmės „neišvengiamybė“. „Visa žmonijos istorija persmelkta žūtbūtinės kovos su tamsos galybėmis, prasidėjusios pasaulio pradžioje ir truksiančios, kaip sako Viešpats, iki paskutinės dienos“, – sako Susirinkimas[173]. „Tačiau pats Viešpats atėjo žmogaus išvaduoti ir pastiprinti, jį iš vidaus atnaujindamas“[174]. Niekada nenorėdamas sutikti su nusidėjėlio padėtimi, remdamasis savo sąžinės balsu „žmogus turi nuolat kovoti, norėdamas laikytis gėrio, ir tik su dideliu vargu, Dievo malonės padedamas, įstengia išlaikyti vienybę savyje pačiame“[175]. Todėl Susirinkimas pagrįstai laiko nuodėmę atsakinga už visą prievartą, slegiančią asmeninį ir viešąjį žmogaus gyvenimą, bet kartu be atvangos primena pergalės galimybę.

45. Tiesos Dvasia, kuri „parodo pasaulio nuodėmę“, susitinka su žmogaus sąžinės pastangomis, apie kurias įtaigiai kalbama Susirinkimo tekstuose. Sąžinės pastangos parengia kelius žmogaus atsivertimui – atgręžti nugarą nuodėmei, kad būtų galima atkurti tiesą ir meilę pačioje žmogaus širdyje. Žinia, kartais reikia daug pastangų, kad atpažintum blogį savyje. Žinia, sąžinė ne tik įsako ar draudžia, bet ir teisia, remdamasi tvarka ir vidiniais draudimais. Sąžinė yra ir vidinės graužaties šaltinis – žmogus kenčia viduje dėl blogio, kurį padaro. Ar ši kančia nėra tarsi tolimas aidas to apgailestavimo dėl žmogaus sukūrimo, kuris šventojoje Knygoje antropomorfine kalba priskiriamas Dievui, to priekaišto, kuris, įrašytas Trejybės „širdyje“, dėl amžinosios meilės virsta Kryžiaus kančia, Kristaus klusnumu ligi mirties? Kai tiesos Dvasia leidžia žmogaus sąžinei dalyvauti šiame skausme, sąžinės kančios tampa ypatingai gilios, bet ir ypatingai išganingos. Tada tobulo gailesčio aktu įvykdomas tikras širdies atsivertimas – evangelinė metanoia.

Žmogaus širdies pastangos, sąžinės pastangos, dėl kurių įvyksta ši metanoia arba atsivertimas, yra atspindys vyksmo, per kurį priekaištas virsta išganomąja meile, sutinkančia kentėti. Šitos gydomosios galios slaptasis autorius yra Šventoji Dvasia; ji, Bažnyčios vadinama „sąžinės šviesa“, perskverbia ir pripildo „širdies gelmes“[176]. Tokiu atsivertimu Šventojoje Dvasioje žmogus atsiveria dovanojimui, nuodėmių atleidimui. Visoje atsivertimo ir atleidimo dinamikoje pasitvirtina tiesa apie žmogaus slėpinį, šv. Augustino užrašyta, komentuojant psalmės žodžius: „Bedugnė šaukia bedugnei“[177]. Būtent žmogaus, žmogiškosios sąžinės „bedugnės gelmės“ atžvilgiu vykdoma Sūnaus ir Šventosios Dvasios misija. Šventoji Dvasia „ateina“ Kristaus „iškeliavimo“, Velykų slėpinyje; Ji ateina kiekvienu konkrečiu sugrįžimo-atleidimo atveju dėl Kryžiaus aukos, nes iš tikrųjų „kraujas Kristaus <...> nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui“[178]. Taip nuosekliai išsipildo žodžiai apie Šventąją Dvasią, apibūdintą kaip „kitą Globėją“, žodžiai, vakarienės menėje pasakyti apaštalams ir netiesiogiai visiems: „O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse“[179].



6. Nusidėjimas Šventajai Dvasiai

46. Atsižvelgus į tai, kas sakyta, suprantamesni tampa ir kiti įspūdingi bei jaudinantys Jėzaus žodžiai, kuriuos būtų galima pavadinti „ne-atleidimo“ žodžiais. Juos mums perdavė sinoptikai, kalbėdami apie specifinę nuodėmę, pavadintą „piktžodžiavimu Šventajai Dvasiai“. Štai kaip jie perduoti trim redakcijomis.

Matas: „Kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus atleistas. Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame gyvenime“[180].

Morkus: „Bus dovanoti žmonių vaikams visi nusikaltimai ir piktžodžiavimai, kad ir kaip jie piktžodžiautų; bet jei kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam amžiais nebus dovanota, ir jis bus kaltas amžina nuodėme“[181].

Lukas: „Kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam nebus atleista“[182].

Kodėl piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai yra nedovanotinas? Kaip suprasti šį piktžodžiavimą? Šv. Tomas Akvinietis atsako, kad tai yra nuodėmė, „neatleistina dėl jos prigimties, kadangi ji atmeta tai, kuo atliekamas nuodėmių atleidimas“[183].

Pagal tokį aiškinimą žodis „piktžodžiavimas“ yra ne tiesiog Šventosios Dvasios užsipuolimas žodžiais, bet atsisakymas priimti išganymą, kurį teikia Dievas žmogui per Šventąją Dvasią, veikiančią Kryžiaus aukos dėka. Atmesdamas iš Šventosios Dvasios einantį ir išganomąjį pobūdį turintį „nuodėmės parodymą“, žmogus kartu atmeta Globėjo „atėjimą“, tą „atėjimą“, kuris įvyksta Velykų slėpinyje vienybėje su Kristaus kraujo atperkamąja galybe, to kraujo, kuris „nuvalo sąžinę nuo mirties darbų“.

Mes žinome, kad tokio nuvalymo vaisius yra nuodėmių atleidimas. Todėl, kas atmeta Dvasią ir Kristaus kraują, tas pasilieka „mirties darbuose“, nuodėmėje. Piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai kaip tik ir yra radikalus atmetimas to atleidimo, kurio vidinis teikėjas Ji yra ir kuriam reikalingas tikrasis atsivertimas, Jos atliekamas sąžinėje. Kaip tik dėl to, kad piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai negali būti atleistas nei šiame, nei aname pasaulyje, Jėzus sako, kad tą „ne-atleidimą“ priežastinis ryšys sieja su „ne-atgailavimu“, su radikaliu atsisakymu atsiversti. Tai reiškia atsisakymą atsigręžti į Atpirkimo šaltinius, nors šie „visada“ lieka atviri išganymo plane, kuriame atliekama Šventosios Dvasios misija. Šventoji Dvasia turi begalinę galią semtis iš tų šaltinių; ji „ims iš to, kas mano“, – sakė Kristus. Taip Šventoji Dvasia žmonių sielose papildo Kristaus atliktą atpirkimo darbą, dalydamasi jo vaisiais. Todėl piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai yra nuodėmė, padaryta žmogaus, kuris sau prisiskiria ir pasilaiko „teisę“ pasilikti blogyje – nuodėmėje, kad ir kokia ji būtų, – ir kartu atmeta Atpirkimą. Žmogus lieka užsisklendęs nuodėmėje, taigi pats padaręs neįmanomą savo atsivertimą, o per tai ir nuodėmių atleidimą, nelaikydamas jų nei esmingais, nei svarbiais savo gyvenime. Tai dvasinių griuvėsių būklė, nes piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai neleidžia žmogui išeiti iš kalėjimo, kuriame jis pats save uždarė, ir atsiverti sąžinės nuvalymo bei nuodėmių atleidimo dieviškiesiems šaltiniams.

47. Tiesos Dvasios veikla, kuria siekiama „parodyti nuodėmę“ dėl išganymo, tokiame žmoguje susiduria su vidiniu pasipriešinimu, su beveik neįžvelgiama sąžine, su tokia sielos būsena, kurią galima pavadinti užkietėjimu dėl pasirinkimo ir kuri Šventajame Rašte vadinama „širdies užkietėjimu“[184]. Mūsų dienomis su tokia dvasios ir širdies nuostata galbūt siejasi nuodėmės prasmės praradimas, kuriam Apaštališkajame paraginime Reconciliatio et paenitentia skirta nemaža puslapių[185]. Jau Pijus XII tvirtino, kad „šio amžiaus nuodėmė yra nuodėmės prasmės praradimas“[186] ir kad tai eina kartu su „Dievo prasmės praradimu“. Minėtame Paraginime rašoma: „Iš tikrųjų Dievas yra žmogaus pradžia ir galutinis tikslas, nešantis dieviškąją sėklą. Todėl Dievo slėpinys atskleidžia ir nušviečia žmogaus slėpinį. Tad bergždžia tikėtis, kad nuodėmės prasmė išryškėtų santykyje su žmonėmis ir žmogiškosiomis vertybėmis, neturint Dievo įžeidimo supratimo, t. y. tikrosios nuodėmės prasmės“[187].

Todėl Bažnyčia nesiliauja prašiusi Dievą, kad žmogaus sąžinei niekada nestigtų tiesumo, kad nesumažėtų sąžinės sveikas jautrumas gėriui ir blogiui. Šis tiesumas ir jautrumas artimai susiję su Šventosios Dvasios veikimu. Šitaip tampa itin iškalbingi apaštalo raginimai: „Negesinkite Dvasios! Neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios“[188]. Tačiau ypač uoliai Bažnyčia maldauja, kad nuodėmė, Evangelijoje vadinama „piktžodžiavimu Šventajai Dvasiai“, nedidėtų pasaulyje, bet, priešingai, mažėtų sielose ir atitinkamai įvairiuose visuomenės sluoksniuose bei lygiuose, leisdama sąžinei reikiamai atsiverti Šventosios Dvasios išganomajam veikimui. Bažnyčia prašo, kad pavojingasis nusidėjimas Šventajai Dvasiai užleistų vietą šventam nusiteikimui priimti Globėjo misiją, jam ateinant parodyti „pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo“.

48. Savo atsisveikinimo kalboje Jėzus sujungė šias tris „parodymo“ sritis, kurios yra Globėjo misijos sudėtinės dalys: nuodėmė, teisybė ir teismas. Jos rodo, kokią vietą užima mysterium pietatis, žmogaus istorijoje besipriešinantis misterium iniquitatis[189]. Viena vertus, kaip sako šv. Augustinas, egzistuoja „meilė sau iki paniekos Dievui“, kita vertus, „meilė Dievui iki paniekos sau“[190]. Bažnyčia nuolat ugdo maldą ir vykdo savo pareigą, kad sąžinės istorija ir visuomenės istorija nepasvirtų į nuodėmės polių, atmesdamos Dievo įsakymus ar net „paniekindamos Dievą“, bet geriau kiltų į meilę, per kurią apsireiškia gyvybę teikianti Šventoji Dvasia.

Kas priima Šventąją Dvasią, „parodančią nuodėmę“, tas priima ją „dėl teisybės ir dėl teismo“. Tiesos Dvasia, padedanti žmonėms ir žmogaus sąžinei pažinti tiesą apie nuodėmę, kartu padeda pažinti ir tiesą apie teisybę, įžengusią žmonijos istorijon kartu su Jėzaus Kristaus atėjimu. Šitaip tie, kurie, įsitikinę esą nusidėjėliai, Globėjo veikimu atsiverčia, tam tikra prasme išvedami iš „teismo“ rato, to „teismo“, kuriame „šio pasaulio kunigaikštis jau pasmerktas“[191]. Atsivertimas su savo dieviškojo ir žmogiškojo slėpinio gelme reiškia visų ryšių, kuriais nuodėmė siejo žmogų su mysterium iniquitatis, nutraukimą. Taigi tuos, kurie atsiverčia, Šventoji Dvasia išveda iš „teismo“ rato ir įveda į teisybę, slypinčią Kristuje Jėzuje, nes jis yra ją gavęs iš Tėvo[192] kaip trejybinio šventumo atspindį. Tokia yra Evangelijos ir Atpirkimo teisybė, Kalno pamokslo ir Kryžiaus teisybė, nuvalanti sąžinę Avinėlio krauju. Tai teisybė, Tėvo suteikiama Sūnui ir visiems tiems, kurie prie jo prisijungia tiesa ir meile.

Šioje teisybėje Šventoji Dvasia, Tėvo ir Sūnaus Dvasia, kuri „parodo pasaulio nuodėmę“, apsireiškia ir apsigyvena žmoguje kaip amžinojo gyvenimo Dvasia.



III dalis
GYVYBĘ TEIKIANTI DVASIA


1. 2000 metų jubiliejaus tema – Kristus, pradėtas iš Šventosios Dvasios

49. Tai į Šventąją Dvasią krypsta Bažnyčios mintys ir širdis dvidešimto amžiaus pabaigoje ir trečio tūkstantmečio po Jėzaus Kristaus atėjimo į pasaulį pradžioje, žvelgiant į Didįjį jubiliejų, kurį švęs Bažnyčia, minėdama šį įvykį. Iš tikrųjų atėjimas įvyko žmogiškojo laiko plotmėje kaip įvykis, priklausantis žmogaus istorijai žemėje. Pagal dabar priimtą laiko matavimą metai, amžiai, tūkstantmečiai skaičiuojami prieš ir po Kristaus gimimo. Tačiau reikia įsisąmoninti, kad mums, krikščionims, šis įvykis, pasak apaštalo, reiškia „laiko pilnatvę“[193], nes juo kaip „matu“ pats Dievas totaliai pažymėjo žmogaus istoriją – transcendentaliu buvimu tame Nunc, amžinajame Dabar. „Kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis“, „Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga“[194]. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“[195]. „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters <...>, kad mes įgytume įvaikystę“[196]. Ir šis Sūnaus-Žodžio įsikūnijimas yra įvykęs per Šventąją Dvasią.

Abu evangelistai, kuriems mes dėkingi už pasakojimą apie Jėzaus iš Nazareto gimimą ir vaikystę, rašo apie tai vienodai. Pasak Luko, per Jėzaus gimimo apreiškimą Marija klausia: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ ir gauna atsakymą: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“[197].

Matas pasakoja tiesiai: „Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia“[198]. Sujaudintas tokios padėties, Juozapas per sapną gavo paaiškinimą: „Nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“[198].

Taip Bažnyčia nuo pat pradžios išpažįsta Įsikūnijimo slėpinį, pagrindinį tikėjimo slėpinį, remdamasi Šventąja Dvasia. Taip sakoma ir Apaštalų simbolyje: Jis „prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos“. Nikėjos-Konstantinopolio simbolyje irgi skelbiama: „Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi“.

„Šventosios Dvasios veikimu“ tapo žmogumi tas, to paties simbolio žodžiais tariant, kurį Bažnyčia skelbia esant tos pačios prigimties kaip Tėvą: „Dievas iš Dievo, šviesa iš šviesos, tikras Dievas iš tikro Dievo, gimęs, bet nesukurtas“. Jis „priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi“. Štai kas įvyko, „atėjus laiko pilnatvei“.

50. Didysis jubiliejus, kuris užbaigs antrą tūkstantmetį ir kuriam Bažnyčia jau rengiasi, turi grynai kristologinį pobūdį – iš tikrųjų bus švenčiamas Jėzaus Kristaus gimimas. Kartu jis turi ir pneumatologinį pobūdį, nes Įsikūnijimo slėpinys įvyko „Šventosios Dvasios veikimu“. Tai buvo veikimas Dvasios, kuri, būdama konsubstanciali su Tėvu ir Sūnumi, vieno ir triasmenio Dievo absoliučiajame slėpinyje yra Asmuo-meilė, nesukurtoji Dovana, visų kūrimo plotmėje iš Dievo ateinančių dovanų amžinasis šaltinis, tiesioginis pagrindas ir tam tikra prasme veiksnys bendrystės, kuria pats Dievas tampa malonės plotmėje. Šios dovanõs, šios bendrystės, kuria tampa pats Dievas, viršūnė yra Įsikūnijimo slėpinys.

Iš tikrųjų Jėzaus Kristaus prasidėjimas ir gimimas yra didžiausias Šventosios Dvasios atliktas darbas kūrimo ir išganymo istorijoje, t. y. aukščiausia malonė – „vienybės malonė“, visų kitų malonių šaltinis, anot šv. Tomo aiškinimo[200]. Didysis jubiliejus susijęs su šiuo nuveiktu darbu ir gilesne prasme su šio darbo autoriumi – Šventosios Dvasios Asmeniu.

„Laiko pilnatvę“ iš tikrųjų atitinka ir ypatinga pilnatvė bendrystės, kuria vienas ir triasmenis Dievas paverčia save Šventojoje Dvasioje. „Šventosios Dvasios veikimu“ vyksta „hipostazinės vienybės“ slėpinys, t. y. dieviškosios prigimties vienybė su žmogiškąja prigimtimi, dieviškumo vienybė su žmogiškumu viename Asmenyje Žodyje-Sūnuje. Per apreiškimą ištardama savąjį fiat: „Tebūna man, kaip tu pasakei“[201], Marija mergaitiškai pradeda žmogų, Žmogaus Sūnų, kuris yra Dievo Sūnus. Dėl tokio Žodžio-Sūnaus „sužmogėjimo“ bendrystė, kuria Dievas paverčia save, pasiekia galutinę pilnatvę kūrimo ir išganymo istorijoje. Ši pilnatvė įgauna ypatingą sodrumą ir išraiškingą iškalbingumą Jono evangelijos tekste: „Žodis tapo kūnu“[202]. Dievo Sūnaus Įsikūnijimas reiškia, kad iki vienybės su Dievu iškeliama žmogiškoji prigimtis, o per ją ir visa, kas yra „kūnas“ – visa žmonija, visas regimasis ir materialusis pasaulis. Taigi Įsikūnijimas turi kosminę prasmę, kosminį matmenį. „Visos kūrinijos pirmgimis“[203], įsikūnydamas Kristaus individualiojoje žmogystėje, savaip susijungia su visa žmogaus tikrove, kuri yra irgi „kūnas“[204], o joje – su kiekvienu „kūnu“, su visa kūrinija.

51. Visa tai išsipildo Šventosios Dvasios veikimu, todėl ir priklauso būsimo Didžiojo jubiliejaus turiniui. Bažnyčia negali pasirengti šiam Jubiliejui kitaip, kaip tik Šventojoje Dvasioje. Tai, kas „laiko pilnatvėje“ atlikta Šventosios Dvasios, gali kilti Bažnyčios atmintyje tik per ją. Būtent per ją gali pasirodyti naujasis žmogaus istorijos žemėje tarpsnis – 2000 metų po Kristaus gimimo.

Šventoji Dvasia, savo galybe pridengusi šešėliu Marijos mergaitiškąjį kūną, pradėdama joje dieviškąją motinystę, drauge padarė jos širdį tobulai klusnią tai bendrystei, kuria Dievas paverčia save ir kuri pranoko visas žmogaus mintis bei galimybes. „Laiminga įtikėjusi!“[205] – štai kaip Mariją pasveikina jos giminaitė Elzbieta, kuri irgi „pasidarė kupina Šventosios Dvasios“[206]. Žodžiuose, kuriais sveikinama „įtikėjusi“, atrodo, galima regėti tolimą (iš tikrųjų labai artimą) kontrastą tiems, apie kuriuos Kristus pasakys, jog jie „netiki“[207]. Marija į pasaulio išganymo istoriją įėjo tikėjimo klusnumu. O tikėjimas savo giliausia prigimtimi yra žmogaus širdies atsivėrimas Dovanai, tai bendrystei, kuria tapo pats Dievas Šventojoje Dvasioje. Šv. Paulius rašo: „Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“. Vienam ir triasmeniam Dievui atsiveriant žmogui Šventojoje Dvasioje, šis „atsivėrimas“ atskleidžia ir kartu suteikia kūriniui-žmogui laisvės pilnatvę. Ši pilnatvė Marijos tikėjime aukščiausiu būdu pasireiškė „tikėjimo klusnumu“[209]; taip, „laiminga įtikėjusi!“
 

2. Jubiliejaus tema – malonė pasirodė

52. Įsikūnijimo slėpinyje Šventosios Dvasios, „kuri teikia gyvybę“, veikimas pasiekia savo viršūnę. Teikti gyvybę, kurios pilnatvė slypi Dieve, galima tik dovanojant gyvybę Žmogui, t. y. Kristui, jo žmogystėje, Žodžio įasmenintoje hipostazinėje vienybėje. Įsikūnijimo slėpiniu naujai ištrykšta šios dieviškosios gyvybės šaltinis žmonijos istorijoje – Šventoji Dvasia. Žodis, „visos kūrinijos pirmgimis“, tampa „pirmgimiu iš daugelio brolių“[210] ir šitaip pasidaro galva to kūno, kuris yra Bažnyčia, gimsianti iš Kryžiaus ir iškilsianti Sekminių dieną, o Bažnyčioje jis bus visos žmonijos, visų tautų žmonių, visų rasių, visų kraštų ir visų kultūrų, visų kalbų ir visų žemynų, visų pašauktų išganymui žmonių galva. „Žodis tapo kūnu <...>. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa <...>. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais“[211]. Bet visa tai atlikta ir be paliovos atliekama „Šventosios Dvasios veikimu“.

Pagal apaštalo mokymą „visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai“[212]. Dieviškoji įsūnystė gimsta žmonėse pradedant nuo Įsikūnijimo slėpinio, taigi per Kristų, amžinąjį Sūnų. Tačiau gimimas, arba atgimimas, įvyksta, kai „Dievas atsiunčia į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią“[213], nes tada mes gauname „įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: ‘Aba, Tėve!’“[214]. Tad Dievo įsūnystė, žmogaus sieloje įskiepyta pašvenčiamosios malonės, yra Šventosios Dvasios veiklos rezultatas. „Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai“[215]. Pašvenčiamoji malonė žmoguje yra naujo – dieviško ir antgamtinio gyvenimo pradžia ir šaltinis.

Šito naujo gyvenimo dovana yra tarsi Dievo galutinis atsakas į psalmininko žodžius, kuriuose tam tikra prasme ataidi visos kūrinijos balsas: „Tau atsiuntus savo dvasią, jie atgyja, – tu atnaujini žemės veidą“[216]. Tas, kuris kūrimo slėpinyje duoda žmogui ir visatai gyvybę daugybe matomų ir nematomų formų, dar ir atnaujina ją per Įsikūnijimo slėpinį. Taip kūrimą papildo Įsikūnijimas ir perskverbia Atpirkimo galios, apimančios žmoniją ir visą kūriniją. Štai ką sako šv. Paulius, savo kosminiame ir teologiniame regėjime, atrodo, pakartodamas senovės psalmės žodžius: „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai“[217], t. y. tie, „kuriuos jis iš anksto numatė, <...> iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą“[218]. Taip žmonės pasiekia antgamtinę „įvaikystę“, ir Šventoji Dvasia, Meilė ir Dovana, yra jos pradininkė. Tokia ji ir duodama žmonėms. Iš nesukurtosios Dovanos pertekliaus kiekvienas žmogus gauna savo širdin ypatingą sukurtąją dovaną, per kurią žmonės tampa „dieviškosios prigimties dalininkais“[219]. Taip žmogaus gyvybė persunkiama dieviškosios gyvybės, kurios dalininke ji tampa, ir pati įgauna naują antgamtinį, dievišką matmenį. Taip gimsta nauja gyvybė, per kurią, dalyvaudami Įsikūnijimo slėpinyje, žmonės gali „prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje“[220]. Tad čia esama artimos priežastinės priklausomybės tarp Dvasios, kuri teikia gyvybę, ir pašvenčiamosios malonės bei turtingo antgamtinio gyvybingumo, tekančio žmoguje, tarp nesukurtosios Dvasios ir sukurtosios žmogaus dvasios.

53. Galima teigti, kad visa tai apima minėtasis Didysis jubiliejus. Reikia peržengti paviršutiniškai svarstomo istorinio fakto ribas. Prie šio įvykio kristologinio turinio reikia prijungti pneumatologinį matmenį, tikėjimu žvelgiant į du tūkstantmečius, per kuriuos veikė tiesos Dvasia; amžių būvyje ji sėmėsi iš Kristaus Atpirkimo lobyno, žmonėms suteikdama naują gyvybę, darydama juos Sūnaus įvaikiais, šventindama juos, kad jie galėtų pagaliau pakartoti kartu su šv. Pauliumi: „Mes gavome <...> iš Dievo einančią Dvasią“[221].

Apmąstant šį Jubiliejaus motyvą, neįmanoma apsiriboti dviem tūkstančiais metų, praėjusių po Kristaus gimimo. Reikia grįžti atgal, aprėpti Šventosios Dvasios veikimą ir iki Kristaus, nuo pat pradžių visame pasaulyje ir ypač Senosios Sandoros išganymo plane. Jos veikimas visur ir visada, visuose žmonėse, plėtojosi pagal amžinąjį išganymo sumanymą, būdamas artimai susijęs su Įsikūnijimo ir Atpirkimo slėpiniu; šis slėpinys savo ruožtu veikė jos įtaką tiems, kurie laukė ateisiančio Kristaus. Tai ypač liudija Laiškas efeziečiams[222]. Taip malonė kartu pasižymi ir kristologiniu, ir pneumatologiniu pobūdžiu, o šie susieina ypač tuose, kurie aiškiai susijungia su Kristumi: „Kristuje ir jūs <...> esate paženklinti pažadėtąja Šventąja Dvasia, kuri yra mūsų paveldėjimo laidas, kol bus atpirkta jo nuosavybė jo didybės šlovei“[223].

Didžiojo jubiliejaus perspektyvoje turime žvelgti dar toliau ir žengti „plačiau“, žinodami, kad „vėjas pučia, kur nori“, pasak Jėzaus pavartoto įvaizdžio pokalbyje su Nikodemu[224]. Vatikano II Susirinkimas, iš esmės susitelkęs ties Bažnyčios tema, primena, kad Šventoji Dvasia veikia ir regimojo Bažnyčios kūno „išorėje“: „Tai pasakytina ne tik apie krikščionis, bet ir apie visus geros valios žmones, kurių širdyse neregimai veikia malonė. Kadangi Kristus mirė už visus ir kadangi žmogaus galutinis pašaukimas tėra vienas, būtent dieviškas, turime pripažinti, jog Šventoji Dvasia visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su šiuo Velykų slėpiniu“[225].

54. „Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“[226]. Šiuos žodžius Jėzus pasakė kalbėdamasis su samariete. Didysis jubiliejus, kurį švęsime šio tūkstantmečio pabaigoje ir kito pradžioje, turi būti galingas kvietimas visiems, kurie šlovina Dievą „dvasia ir tiesa“. Jis turi tapti ypatinga proga apmąstyti vieno ir triasmenio Dievo slėpinį, nes Dievas pats savaime yra absoliučiai transcendentalus pasauliui, ypač regimajam pasauliui. Jis iš tikrųjų yra Dvasia absoliučia prasme. „Dievas yra dvasia“[227] ir kartu nuostabiai ne tik artimas pasauliui, bet ir esantis jame, o tam tikra prasme būdamas imanentinis, jis perskverbia jį ir gaivina iš vidaus. Juo labiau tai tinka žmogui; Dievas yra žmogaus būties, minčių, sąžinės, širdies gelmėse; tai psichologinė ir ontologinė tikrovė, vertusi šv. Augustiną apie Dievą pasakyti: Interior intimo meo[228]. Šie žodžiai padeda geriau suprasti Jėzaus žodžius samarietei: „Dievas yra dvasia“. Tik Dvasia gali būti interior intimo meo, artimesnė man, negu aš pats, tiek būtyje, tiek dvasinėje patirtyje. Tik Dvasia gali būti šiuo požiūriu imanentinė žmogui ir pasauliui, pasilikdama nepažeidžiama ir nesikeičianti savo absoliučiojoje transcendencijoje.

Tačiau dieviškasis buvimas pasaulyje ir žmoguje nauju ir regimu būdu atsiskleidė Jėzuje Kristuje. Jame iš tikrųjų „malonė pasirodė“[229]. Dievo Tėvo meilė, Dovana, begalinė malonė, gyvybės pradas Kristuje yra tapę regimi ir dėl Kristaus žmogiškumo pasidarę pasaulio, žmonių giminės ir istorijos „dalimi“. Šis malonės „pasireiškimas“ žmogaus istorijoje per Jėzų Kristų įvyko Šventosios Dvasios dėka, kuri yra visos išganomosios Dievo veiklos pasaulyje pradžia, „pasislėpęs Dievas“[230], kuris kaip Meilė ir Dovana „pripildo pasaulį“[231]. Visas Bažnyčios gyvenimas, kokį matysime švęsdami Didįjį jubiliejų, reiškia kelionę į susitikimą su neregimuoju Dievu, į susitikimą su gyvybę teikiančia Dvasia.



3. Šventoji Dvasia žmogaus vidiniame konflikte: kūno geismai priešingi dvasiai, o dvasios – kūnui

55. Deja, kaip rodo išganymo istorija, Dievo artimumas žmogui ir jo buvimas žmoguje bei pasaulyje, tas nuostabus Dvasios „nusileidimas drauge“, mūsų žmogiškojoje tikrovėje susiduria su pasipriešinimu ir priešprieša. Kokio iškalbingumo šiuo požiūriu įgyja pranašiški senelio Simeono žodžiai, kai jis, „Šventosios Dvasios paragintas“, atėjo į Jeruzalės šventyklą Betliejaus naujagimio akivaizdoje paskelbti, jog jis „skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui“ ir būsiąs „prieštaravimo ženklas“[232]! Priešprieša Dievui, kuris yra neregimoji Dvasia, tam tikru mastu gimsta iš paties pasaulio skirtingumo nuo Jo, t. y. iš jo „regimumo“ ir materialumo, palyginti su Juo, kuris yra „neregimas“ ir „absoliuti Dvasia“; ji gimsta iš jo prigimtinio ir neišvengiamo netobulumo, palyginti su Juo, absoliučiai tobula būtybe. Tačiau etikos plotmėje priešprieša tampa konfliktu, maištu dėl nuodėmės, užvaldančios žmogaus širdį, kurioje „kūno geismai priešingi dvasiai, o dvasios – kūnui“[233]. Šią nuodėmę, kaip sakėme, Šventoji Dvasia turi „parodyti“ pasauliui.

Šv. Paulius yra itin iškalbingai aprašęs įtampą ir kovą žmogaus širdyje. „Aš sakau, – rašoma Laiške galatams, – gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams. Mat kūno geismai priešingi dvasiai, o dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte“[234]. Žmoguje, kuris yra sudėtinė būtybė, sudaryta iš sielos ir kūno, egzistuoja tam tikra įtampa, plėtojasi tam tikra kova tarp „dvasios“ ir „kūno“ polinkių. Tačiau ši kova yra nuodėmės paveldas, jos padarinys ir kartu patvirtinimas. Ši kova yra nuodėmės pasekmė, nuodėmės palikimas ir tęsinys. Tai kasdienės patirties dalis. Apaštalas rašo: „Kūno darbai gerai žinomi – tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas <...>, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai“. Apaštalas dar priduria ir kitų: „Priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, <...> vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai <...>“[235]. Tai vis „kūno darbai“.

Tiems neabejotinai blogiems darbams Paulius priešpriešina „dvasios vaisius“, kurie yra „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“[236]. Iš konteksto aiškiai matyti, kad apaštalas neniekina ir nesmerkia kūno, kartu su dvasine siela sudarančio žmogaus prigimtį ir asmens subjektą; priešingai, darbus ar veikiau pastovias nuostatas – dorybes ir ydas – jis traktuoja kaip morališkai geras ar blogas, kaip klusnumo vaisius (pirmuoju atveju) ar priešinimosi išganomajam Šventosios Dvasios veikimui rezultatą (antruoju atveju). Štai kodėl apaštalas rašo: „Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią“[237]. Ir kitur: „Kurie gyvena pagal kūną, tie rūpinasi kūno reikalais, o kurie gyvena pagal dvasią – dvasios reikalais <...>. Jūs <...> dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse“[238]. Šv. Pauliaus parodyta priešprieša tarp gyvenimo „pagal Dvasią“ ir „pagal kūną“ sukelia kitą priešpriešą – tarp „gyvenimo“ ir „mirties“. „Kūno siekimai veda į mirtį <...>. Bet jei dvasia marinate kūniškus darbus – gyvensite“[239].

Gerai pagalvojus, čia glūdi raginimas gyventi pagal tiesą, vadinasi, pagal tiesios sąžinės reikalavimus, ir kartu tikėjimo į tiesos Dvasią, kuri teikia gyvybę, išpažinimas. „Kūnas, tiesa, marus dėl nuodėmės, bet dvasia – gyva dėl teisumo <...>. Taigi <...> mes nesame skolingi kūnui, kad gyventume pagal kūną“[240]. Veikiau esame skolingi Kristui, kuris Velykų slėpinyje mus nuteisino, atsiųsdamas Šventąją Dvasią: „Iš tiesų esate brangiai nupirkti“[241].

Šv. Pauliaus tekstuose susipina ir persidengia ontologinis matmuo (kūnas ir dvasia), etinis matmuo (moralinis gėris ir blogis), pneumatologinis matmuo (Šventosios Dvasios veikimas malonės plotmėje). Jo žodžiai, ypač Laiške romiečiams ir Laiške galatams, leidžia pažinti ir pajusti, kokia įtampa ir kova kyla žmoguje tarp, viena vertus, atvirumo Šventosios Dvasios veikimui ir, kita vertus, pasipriešinimo bei priešpriešos jai ir išganomajai jos dovanai. Šios priešpriešos riboženkliai arba poliai iš žmogaus pusės – jo ribotumas ir nuodėmingas pobūdis, jo psichologinės ir etinės tikrovės neuralginiai taškai, iš Dievo pusės – Dovanos slėpinys, nuolatinis dieviškosios gyvybės dovanojimas Šventojoje Dvasioje. Kas nugalės? Kas sugebės priimti dovaną!

56. Deja, pasipriešinimas Šventajai Dvasiai, kurio vidinį ir subjektyvų matmenį šv. Paulius pabrėžia kaip įtampą, kovą, maištą žmogaus širdyje, įvairiomis istorijos epochomis ir ypač šiuolaikinėje epochoje įgauna konkretų išorinį matmenį kultūroje ir civilizacijoje per filosofines sistemas, ideologijas, veiklos programas ir žmonių elgsenos formavimąsi. Labiausiai jis reiškiasi materializmu – tiek teoriniu pavidalu kaip mąstymo sistema, tiek praktiniu pavidalu kaip faktų interpretavimas bei vertinimas ir kaip atitinkamos laikysenos programa. Šią mąstymo, ideologijos ir praktikos formą plačiausiai išplėtojusi ir rimčiausius padarinius veiklos plotmėje sukėlusi sistema yra dialektinis ir istorinis materializmas, dar žinomas kaip esminis marksizmo branduolys.

Iš esmės ir praktiškai materializmas radikaliai atmeta ir išbraukia Dievo kaip dvasios buvimą bei veikimą pasaulyje ir ypač žmoguje pirmiausia dėl to, kad nepriima jo buvimo, pats savaime ir savo programa būdamas visiškai ateistinė sistema. Ateizmas yra įspūdingas mūsų laikų reiškinys, ir Vatikano II Susirinkimas jam yra skyręs keletą svarbių puslapių[242]. Net jei ir negalima kalbėti apie ateizmą vienprasmiškai, jei ir negalima jo sutraukti vien į materialistinę filosofiją, nes egzistuoja įvairios ateizmo formos ir be abejonės galima teigti, jog šis žodis vartojamas ne viena prasme, vis dėlto aišku, kad tikrasis materializmas tiksliąja šio žodžio prasme turi ateistinį pobūdį, kai suprantamas kaip tikrovę aiškinanti teorija ir laikomas pagrindiniu asmens bei visuomenės veiklos principu. Materializmo apibrėžiamas vertybių ir veiklos tikslų horizontas artimai susijęs su visos tikrovės kaip „materijos“ aiškinimu. Kartais dar kalbama apie „dvasią“ ar „dvasios problematiką“, pavyzdžiui, kultūros ar moralės plotmėje, tačiau faktai svarstomi tik kaip materijos išvestinės (epifenomenai), nes pagal šią sistemą materija esanti vienintelė ir išimtinė būties forma. Remiantis tokia interpretacija, išeina, kad religija gali būti suprantama tik kaip viena „idealistinių iliuzijų“, kurią reikia įveikti vietos sąlygas ir istorines aplinkybes labiausiai atitinkančiomis priemonėmis, idant ji būtų pašalinta iš visuomenės ir net žmogaus širdies.

Tad galima sakyti, kad materializmas yra sistemingai ir nuosekliai išplėtojęs „pasipriešinimą“ ir priešpriešą, šv. Pauliaus atskleistą žodžiais: „Kūno geismai priešingi dvasiai“. Vis dėlto šis konfliktas yra abipusis, kaip pabrėžia apaštalas antroje savo aforizmo dalyje: „o dvasios [geismai] – kūnui“. Kas nori gyventi pagal Dvasią, priimdamas jos išganomąjį veikimą ir prie jo prisiderindamas, tas negali neatstumti „kūno“ polinkių ir pretenzijų, ar jos būtų vidinės, ar išorinės, įskaitant ir įgavusias antireliginio „materializmo“ ideologinę bei istorinę išraišką. Tokiame fone, itin būdingame mūsų laikams, rengiantis Didžiajam jubiliejui reikia pabrėžti „dvasios geismus“ kaip raginimus, panašiai kaip prieš du tūkstančius metų skambančius naujojo advento naktyje, kuriai baigiantis „visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą“[243]. Tokią galimybę ir viltį Bažnyčia patiki nūdienos žmonėms. Ji žino, kad, viena vertus, „Dvasiai priešingų geismų“, ypač būdingų įvairiems šiuolaikinės civilizacijos aspektams tam tikrose srityse, ir, kita vertus, „kūnui priešingų geismų“ susitikimas ir tarpusavio susidūrimas, kai Dievas yra tapęs mums artimas, įsikūnijęs, nuolat besidalijantis savimi Šventojoje Dvasioje, tam tikrais atvejais gali būti labai dramatiškas ir galbūt virs naujomis nelaimėmis žmonijai. Tačiau Bažnyčia tvirtai tiki, kad Dievas savo ruožtu be paliovos dėl išganymo dovanoja save, dėl išganymo ateina ir dėl išganymo, esant reikalui, per Dvasią „parodo nuodėmę“.

57. Pauliškojoje priešpriešoje tarp „Dvasios“ ir „kūno“ įrašyta ir priešprieša tarp „gyvybės“ ir „mirties“. Tai labai svarbi problema, ir pirmiausia reikia pasakyti, kad materializmas kaip mąstymo sistema visose savo versijose mirtį laiko žmogiškosios egzistencijos galutine riba. Visa, kas materialu, sunyksta, todėl žmogaus (kaip „gyvūno“) kūnas yra mirtingas. Kadangi žmogus iš esmės yra tik „kūnas“, mirtis jam – neperžengiama siena ir riba. Todėl galima suprasti, kaip prieinama prie teiginio, kad žmogiškasis gyvenimas esąs ne kas kita, kaip „egzistavimas mirties link“.

Reikia pridurti, kad šiuolaikinės civilizacijos horizonte, ypač ten, kur ji labiausiai išsiplėtojusi technikos ir mokslo požiūriu, mirties ženklai ir požymiai itin akivaizdūs ir dažni. Pakanka pagalvoti apie ginklavimosi varžybas ir jų keliamą branduolinio susinaikinimo pavojų. Kita vertus, kiekvienas gali pastebėti vis grėsmingesnę padėtį ištisuose mūsų planetos regionuose, ištiktuose mirtį nešančio skurdo ir bado. Tai ne tik ekonominės, bet pirmiausia etinės problemos. Tačiau mūsų epochos horizonte kaupiasi dar tamsesni „mirties ženklai“: plinta paprotys, kai kur gresiantis įgauti beveik institucinį pobūdį, atimti gyvybę žmogiškoms būtybėms dar iki jų gimimo arba nepasiekus natūralaus mirties slenksčio. Reikia pridurti, kad, nepaisant kilniausių pastangų taikos labui, vis kyla ar tebesitęsia nauji karai, atimantys gyvybę ar sveikatą šimtams ir tūkstančiams žmonių. Ką jau sakyti apie net tarptautiniu mastu organizuoto terorizmo pasikėsinimus į žmonių gyvybes?

Deja, tai tik dalinis ir neužbaigtas mirties paveikslo eskizas, piešiamas mūsų laikais, artėjant prie antro krikščionybės tūkstantmečio pabaigos. Ar šios niūrios materialistinės civilizacijos spalvos ir mirties ženklai, plintantys sociologinėje ir istorinėje plotmėje, kurioje ji išsirutuliojo, neskatina daugiau ar mažiau sąmoningai iš naujo šauktis gyvybę teikiančios Šventosios Dvasios? Šiaip ar taip, net nepriklausomai nuo žmogiškosios vilties ar nevilties didumo, iliuziškumo ar apgaulingumo, kylančių iš materialistinių mąstymo ir gyvenimo sistemų, išlieka krikščioniškas įsitikinimas, kad Dvasia pučia, kur nori, ir kad mes turime „dvasios pradmenis“, tad, be abejo, galime patirti praeinančio laiko kančias, bet „dejuojame, laukdami įvaikinimo ir mūsų kūno atpirkimo“[244], t. y. visos kūninės ir dvasinės mūsų žmogiškosios būties atpirkimo. Taip, mes dejuojame, bet laukdami su negęstančia viltimi, nes Dievas, kuris yra Dvasia, tapo labai artimas mums, žmogiškosioms būtybėms. Dievas Tėvas „atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu ir nuodėmei įveikti pasmerkė nuodėmę kūne“[245]. Velykų slėpinio viršūnėje Dievo Sūnus, tapęs žmogumi ir nukryžiuotas už pasaulio nuodėmes, po prisikėlimo pasirodė apaštalams, kvėpė į juos ir pasakė: „Imkite Šventąją Dvasią“. Tas „kvėpimas“ nuolat tęsiasi. Ir štai „Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui“[246].



4. Šventoji Dvasia ateina sutvirtinti „vidinio žmogaus“

58. Prisikėlimo ir Sekminių slėpinį skelbia ir juo gyvena Bažnyčia, priėmusi ir pratęsusi apaštalų liudijimą apie Jėzaus Kristaus Prisikėlimą. Bažnyčia nuolat liudija pergalę prieš mirtį, parodžiusią Šventosios Dvasios galybę ir nulėmusią jos naująjį atėjimą, naująjį buvimą žmonėse ir pasaulyje. Iš tikrųjų Kristaus Prisikėlime Šventoji Dvasia Globėja apsireiškė pirmiausia kaip ta, kuri teikia gyvybę: „Jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse“[247]. Kristaus prisikėlimo vardu Bažnyčia skelbia gyvybę, pasirodžiusią už mirties ribų, gyvybę, stipresnę už mirtį. Kartu ji skelbia tą, kuri teikia šią gyvybę, – Dvasią, įgalinančią gyventi. Ji skelbia ją ir bendradarbiauja su ja, teikdama gyvybę. Juk „kūnas, tiesa, marus dėl nuodėmės, bet dvasia – gyva dėl teisumo“[248], įgyjamo per nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų. Kristaus Prisikėlimo vardu Bažnyčia tarnauja iš paties Dievo kylančiai gyvybei, artimai susivienijusi su Šventąja Dvasia ir nuolankiai jai tarnaudama.

Būtent šiuo tarnavimu žmogus kaskart naujai tampa „Bažnyčios keliu“, kaip jau esu sakęs Enciklikoje apie Kristų Atpirkėją[249] ir kartoju šiandien šioje Enciklikoje apie Šventąją Dvasią. Susijungusi su Dvasia, Bažnyčia labiau negu kas kitas pažįsta vidinio žmogaus tikrovę, giliausius ir esmingiausius žmogaus bruožus, dvasinius ir nenykstamus bruožus. Šiame lygmenyje Dvasia diegia žmogui „nemarumo šaknį“[250], iš kurios trykšta nauja gyvybė – žmogaus gyvenimas Dieve, kaip išganomosios Dovanos, kuria pats Dievas tampa Šventojoje Dvasioje, vaisius, galintis plėtotis ir tvirtėti tik Šventosios Dvasios veikimu. Štai kodėl apaštalas dėl tikinčiųjų kreipiasi į Dievą, skelbdamas jiems: „Aš klaupiuosi prieš Tėvą <...>, kad <...> suteiktų jums stiprybės jo Dvasios galia tapti tvirtais vidiniais žmonėmis“[251].

Šventosios Dvasios veikiamas šis vidinis, t. y. „dvasinis“, žmogus bręsta ir tampa vis stipresnis. Dieviškojo bendravimo dėka žmogaus dvasia, kuri „pažįsta žmogaus mintis“, susitinka Dvasią, kuri „visa pažįsta, net Dievo gelmes“[252]. Šioje Dvasioje, kuri yra amžinoji Dovana, vienas ir triasmenis Dievas atsiveria žmogui, žmogiškajai dvasiai. Dieviškosios Dvasios slaptasis dvelkimas padaro taip, kad žmogiškoji dvasia savo ruožtu atsiveria Dievui, kuris atsiveria jam, norėdamas išganyti ir pašventinti. Iš Dvasios ateinančia veiklios malonės dovana žmogus įžengia į „naują gyvenimą“, į paties dieviškojo gyvenimo antgamtinę tikrovę ir tampa „Šventosios Dvasios buveine“, „gyvąja Dievo šventove“[253].

Per Šventąją Dvasią Tėvas ir Sūnus iš tikrųjų ateina pas žmogų ir apsigyvena jame[254]. Malonės bendrystėje su Trejybe platėja žmogaus „gyvybinė erdvė“, iškelta į antgamtinį dieviškojo gyvenimo lygmenį. Žmogus gyvena Dieve ir iš Dievo; jis gyvena „pagal Dvasią“ ir „rūpinasi dvasios reikalais“.

59. Dėl artimų santykių su Dievu Šventojoje Dvasioje žmogus ir save patį supranta naujai, jis supranta savo tikrąjį žmogiškumą. Taip žmogus, nuo pat pradžių būdamas Dievo paveikslas ir panašumas, pasiekia savo visišką saviraišką[255]. Ši vidinė žmogiškosios būtybės tiesa turi būti nuolat iš naujo atskleidžiama Kristaus šviesoje, nes Kristus yra santykių su Dievu modelis, ir jame taip pat reikia iš naujo atskleisti pagrindą, kuriuo remiantis „žmogus, vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties, gali visiškai save atrasti tik nuoširdžiai save atiduodamas“[256]. Šios tiesos apie būtybę veiklus pažinimas ir pilnatviškas įgyvendinimas pasiekiamas tik Šventosios Dvasios dėka. Šitą tiesą žmogus sužino iš Jėzaus Kristaus ir įkūnija savo paties gyvenime per Šventąją Dvasią, kuri mums jo duota.

Einant šiuo keliu, vidinio brandumo, per kurį visiškai atsiskleidžia žmogiškumo prasmė, keliu, Dievas tampa artimas žmogui ir vis giliau įsiskverbia į visą žmonių pasaulį. Vienas ir triasmenis Dievas, „egzistuojantis“ savyje pačiame kaip tarpasmenės Dovanos transcendentinė tikrovė, Šventojoje Dvasioje dalijantis save kaip Dovaną žmogui, perkeičia žmogiškąjį pasaulį iš vidaus, širdyje ir sąmonėje. Eidamas šiuo keliu, pasaulis, tapęs dieviškosios Dovanos dalininku, kaip moko Susirinkimas, tampa žmoniškesnis[257], nes jame, įsiskverbdama į širdį ir sąžinę, plėtojasi Dievo karalystė, kurioje Dievas galutinai bus „viskas visame kame“[258] kaip Dovana ir Meilė. Dovana ir Meilė – tokia yra amžinoji galybė vieno ir triasmenio Dievo, kuris pats atsiveria žmogui ir pasauliui Šventojoje Dvasioje.

2000 metų po Kristaus gimimo perspektyvoje reikia siekti, kad kiek galima daugiau žmonių „galėtų visiškai atrasti save, nuoširdžiai save atiduodami“. Reikia siekti, kad mūsų pasaulyje Šventosios Dvasios Globėjo veikimu vyktų tikro žmonijos brendimo procesas tiek individualiame, tiek bendruomeniniame gyvenime. Būtent dėl to „Viešpats Jėzus, melsdamas Tėvą: ‘Tegul visi bus viena <...>, kaip mes esame viena’ (Jn 17, 21–22) <...>, nurodo, jog esama tam tikro panašumo tarp Dievo asmenų vienybės ir tiesoje bei meilėje suvienytų Dievo vaikų vienybės“[259]. Susirinkimas pakartojo šią tiesą apie žmogų, ir Bažnyčia ją laiko ypač svarbia bei lemiančia jos apaštališkas pareigas. Kai žmogus iš tikrųjų yra Bažnyčios kelias, šis kelias eina per visą Kristaus slėpinį, Kristaus, kuris yra žmogaus dieviškasis modelis. Šiame kelyje Šventoji Dvasia, kiekviename mūsų sutvirtindama „vidinį žmogų“, padaro taip, kad žmogus vis labiau gali „visiškai atrasti save, nuoširdžiai save atiduodamas“. Galima sakyti, kad šiais Susirinkimo Pastoracinės konstitucijos žodžiais apibendrinama visa krikščioniškoji antropologija, teorija ir praktika, grindžiama Evangelija, kurioje žmogus aptinka priklausąs Kristui ir per jį įgyjąs Dievo vaikų kilnumo; jis geriau supranta ir savo žmogiškąjį vertingumą, kadangi yra pas jį ateinančio Dievo buvimo subjektas, dieviškojo palankumo subjektas, ir šiame palankume glūdi galutinio pašlovinimo perspektyva ir šaknys. Todėl tikrai galima pakartoti, kad „Dievo šlovė – gyvenantis žmogus, o žmogaus gyvenimas – Dievo regėjimas“[260]; dieviškąjį gyvenimą gyvenantis žmogus yra Dievo šlovė; Šventoji Dvasia yra slaptoji šio gyvenimo ir šios šlovės teikėja. Pasak Bazilijaus Didžiojo, „paprasta savo esme, bet pasireiškianti įvairiausiais veiksmais, <...> ji dalija save, bet išlaiko savo vieningumą; <...> esanti kiekviename galinčiame ją priimti kaip vienintelę, ji skleidžia visiems malonės pilnatvę“[261].

60. Veikiami Globėjo aptikę savo būties ir gyvenimo dieviškąjį matmenį, žmonės kaip asmenys ir kaip bendruomenės gali išsivaduoti nuo bet kokio determinizmo, daugiausia kylančio iš materialistinių mąstymo, praktikos ir metodikos pagrindų. Mūsų laikais šie elementai stengiasi įsiskverbti iki pat žmogaus širdies, į sąžinės šventovę, kurion Šventoji Dvasia siunčia naujojo gyvenimo „pagal Dievo vaikų laisvę“ šviesą ir galią. Žmogaus brandą tokiame gyvenime stabdo sąlygotumas ir spaudimas, kuriuos jam taiko įvairiose visuomenės srityse viešpataujančios struktūros ir mechanizmai. Galima sakyti, kad daugeliu atvejų socialiniai veiksniai, anaiptol neskatinantys žmogiškosios dvasios plėtros ir sklaidos, ilgainiui užtemdo žmogaus būties bei gyvenimo tikrąją tiesą, ginamą Šventosios Dvasios, ir šitaip žmogų palenkia „šio pasaulio kunigaikščiui“.

Tad 2000 metų didysis jubiliejus apima ir išlaisvinimo Šventosios Dvasios veikimu skelbimą: tik ji gali padėti asmenims ir bendruomenėms išsilaisvinti iš senoviško ir naujoviško determinizmo, vadovaudama jiems pagal „gyvybę teikiantį Dvasios įstatymą Kristuje Jėzuje“[262], veikdama šitaip atskleistos tikrosios žmogaus laisvės pilnatvėje. Iš tikrųjų, kaip rašo šv. Paulius, „kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė[263]“. Tas laisvės, o per ją ir tikrojo žmogaus vertingumo atskleidimas tampa ypač iškalbingas persekiojamiems krikščionims ir persekiojamoms Bažnyčioms tiek senovės laikais, tiek dabar, nes dieviškosios Tiesos liudytojai tada tampa gyvu tiesos Dvasios veikimo įrodymu tikinčiųjų širdyse bei sąžinėse, ir neretai atsitinka, kad savo kankinyste jie paženklina žmogiškojo vertingumo didžiausią išaukštinimą.

Kasdienėmis visuomenės sąlygomis krikščionys, kaip tikrojo žmogaus orumo liudytojai, savo klusnumu Šventajai Dvasiai daugeliu būdų prisideda prie „žemės veido atnaujinimo“; jie bendradarbiauja su savo broliais, įgyvendindami ir įvertindami visa, kas gera, kilnu ir gražu nūdienėje civilizacijos, kultūros, mokslo, technikos ir kitų žmogaus minties bei veiklos sričių pažangoje[264]. Jie daro tai kaip mokiniai Kristaus, kuris, kaip moko Susirinkimas, „savo prisikėlimu tapęs Viešpačiu <...> jau dabar veikia žmonių širdyse savo Dvasios galybe. Jis ne tik žadina juose ateisiančiojo amžiaus ilgesį, bet kartu įkvepia, grynina ir stiprina tuos kilnius troškimus, kurių apimta žmonių šeima stengiasi padaryti savo pačios gyvenimą žmoniškesnį ir tam tikslui pajungti visą žemę“[265]. Taip jie dar labiau patvirtina didybę žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą, didybę, kurią aiškiai nušviečia Dievo Sūnaus Įsikūnijimo slėpinys, nes „laiko pilnatvėje“ jis atėjo žmonijos istorijon per Šventąją Dvasią ir apsireiškė kaip tikras žmogus, visos kūrinijos pirmgimis, „per kurį yra visa ir mes esame per jį“[266].



5. Bažnyčia – artimos jungties su Dievu sakramentas

61. Artėjant antro tūkstantmečio pabaigai, turinčiai visiems priminti ir tam tikra prasme iš naujo įvykdyti Žodžio atėjimą „laikų pilnatvėje“, Bažnyčia trokšta dar kartą suvokti savo dieviškosios ir žmogiškosios sandaros esmę ir tą misiją, kuri ją padaro Kristaus mesijinės misijos dalyve, kaip nurodyta aktualumo neprarandančiame Vatikano II Susirinkimo mokyme. Eidami ta pačia kryptimi, mes galime sugrįžti į vakarienės menę, kurioje Jėzus Kristus apreiškia Šventąją Dvasią kaip Globėją, kaip tiesos Dvasią, ir apie savo „iškeliavimą“ per Kryžių kalba kaip apie būtiną sąlygą Šventosios Dvasios „atėjimui“: „Jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu“[267]. Matėme, jog šis skelbimas pirmą kartą buvo įvykdytas Velykų vakarą ir paskui švenčiant Sekmines Jeruzalėje; nuo tada jis išsipildo Bažnyčioje per visą žmonijos istoriją.

Šio skelbimo šviesoje įgyja visą savo prasmę tai, ką Jėzus per Paskutinę vakarienę pasakė apie savo naująjį „atėjimą“. Reikšminga, kad toje pačioje atsisveikinimo kalboje Jėzus skelbia ne tik savo „iškeliavimą“, bet ir naują „atėjimą“. Konkrečiai jis pasakė: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus“[268]. Galutinio išsiskyrimo momentu, prieš žengdamas į dangų, jis dar aiškiau pakartos: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pat pasaulio pabaigos“[269]. Naujasis Kristaus „atėjimas“, nepaliaujamas „atėjimas“, kad jis galėtų būti kartu su apaštalais ir Bažnyčia, jo žodžiai „esu su jumis iki pat pasaulio pabaigos“, žinoma, nepaneigia „iškeliavimo“. Tuoj po šio „iškeliavimo“, užbaigus Kristaus mesijinę veiklą žemėje, jo naujasis „atėjimas“ vyksta per skelbtąjį Šventosios Dvasios atsiuntimą ir, galima sakyti, įsikomponuoja Šventosios Dvasios misijos viduje. Tačiau jis įvyksta, veikiant Šventajai Dvasiai, dėl kurios veikimo Kristus po savo iškeliavimo dabar ir visada ateina iš naujo. Naujasis Kristaus „atėjimas“ Šventosios Dvasios veikimu, jo nuolatinis buvimas ir veikimas dvasiniame gyvenime reiškiasi per sakramentinę tikrovę. Joje regimuoju savo žmogiškumu išėjęs Kristus ateina, yra ir veikia giliausiu būdu Bažnyčioje, padaręs ją savo Kūnu. Taip Bažnyčia gyvena, veikia ir auga „iki pat pasaulio pabaigos“. Ir visa tai vyksta per Šventąją Dvasią.

62. Kristaus „iškeliavimo“ per Kryžiaus ir Prisikėlimo slėpinį išsamiausia sakramentinė išraiška yra Eucharistija. Čia jo atėjimas ir išganomasis buvimas kaskart įgyvendinamas sakramentiškai – aukoje ir Komunijoje. Taip Šventoji Dvasia atlieka savo misiją[270]. Per Eucharistiją Šventoji Dvasia sutvirtina vidinius žmones, kaip rašoma Laiške efeziečiams[271]. Per Eucharistiją asmenys ir bendruomenės dėl Globėjo-Guodėjo veikimo išmoksta atskleisti Susirinkimo iš naujo primintą žmogaus gyvenimo dieviškąją prasmę, pagal kurią Jėzus Kristus visiškai atveria žmogui žmogų, įtaigodamas, „jog esama tam tikro panašumo tarp Dievo asmenų vienybės ir tiesoje bei meilėje suvienytų Dievo vaikų vienybės“[272]. Tokia vienybė atsiskleidžia ir vyksta ypatingu būdu per Eucharistiją, kurioje žmogus, dalyvaujantis šventimo sudabartintoje Kryžiaus aukoje, išmoksta atrasti save, tik visiškai save atiduodamas[273], jungdamasis su Dievu ir kitais žmonėmis, savo broliais.

Todėl pirmieji krikščionys nuo tada, kai išvydo Šventosios Dvasios nusileidimą, „ištvermingai laikėsi <...> duonos laužymo ir maldų“[274], taip sudarydami bendruomenę, vienijamą apaštalų mokymo. Šitaip jie „pažino“, kad jų Viešpats, prisikėlęs ir jau įžengęs į dangų, vėl sugrįžta tarp jų Bažnyčios eucharistinėje bendruomenėje ir per ją. Nuo pat savo pradžios Šventosios Dvasios vadovaujama Bažnyčia reiškėsi ir tvirtėjo per Eucharistiją. Taip buvo visada, per visas krikščionių kartas, taip yra ir mūsų laikais, antro krikščionybės tūkstantmečio pabaigos išvakarėse. Deja, turime pripažinti, kad jau besibaigiantis tūkstantmetis buvo ir krikščionių didžiųjų susiskaldymų tūkstantmetis. Tad visi, tikintys Kristų, privalo apaštalų pavyzdžiu dėti visas pastangas mintims ir veiksmams suderinti su Šventosios Dvasios kaip „Bažnyčios vienybės pagrindo“[275] valia, idant visi, pakrikštyti viena Dvasia, kad būtų vienas kūnas, taptų broliais, susivienijusiais švęsti vienos Eucharistijos, kuri yra „maldingumo sakramentas, vienybės ženklas, meilės jungtis“[276].

63. Eucharistinis Kristaus buvimas, jo sakramentinis „esu su jumis“, leidžia Bažnyčiai vis giliau atskleisti savo pačios slėpinį, kaip liudija visa Vatikano II Susirinkimo ekleziologija: „Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“[277]. Kaip sakramentas Bažnyčia plėtojasi remdamasi velykiniu Kristaus „iškeliavimo“ slėpiniu, išgyvendama kaskart naują jo „atėjimą“ per Šventąją Dvasią, vykdančią savo kaip Globėjo, kaip tiesos Dvasios misiją. Būtent čia glūdi esminis Bažnyčios slėpinys, paskelbtas Susirinkimo.

Kūrimo dėka Dievas yra tas, kuriame mes visi „gyvename, judame ir esame“[278], o Atpirkimo galia žmogaus ir viso pasaulio istorijoje tęsiasi ir plėtojasi tarsi dvigubas „judesys“, kurio šaltinis yra amžinasis Tėvas. Viena vertus, tai Sūnaus misijos judesys, Sūnaus, kuris atėjo į pasaulį gimdamas iš Mergelės Marijos per Šventąją Dvasią; kita vertus, tai Šventosios Dvasios misijos judesys, Dvasios, kurią galutinai apreiškė Kristus. Dėl Sūnaus „iškeliavimo“ Šventoji Dvasia atėjo ir nuolat ateina kaip Globėjas ir tiesos Dvasia. Vykdydamas savo misiją tam tikra prasme neregimojo Dvasios buvimo gelmėje, per Velykų slėpinį „išėjęs“ Sūnus „ateina“ ir yra nepaliaujamai esantis Bažnyčios slėpinyje; kartais jis lieka pasislėpęs, kartais pasireiškia jos istorijoje, be paliovos vadovaudamas jos raidai. Visa tai pasiekia mus sakramentiniu pavidalu, veikiant Šventajai Dvasiai, kuri, semdamasi iš Kristaus Atpirkimo lobių, be paliovos teikia gyvybę. Vis gyviau įsisąmonindama šį slėpinį, Bažnyčia geriau supranta savo tapatybę, ypač sakramentinę.

Tai įvyksta ir dėl to, kad Viešpaties valia įvairių sakramentų pagalba Bažnyčia laiduoja savo išganomosios tarnybos vykdymą. Kaskart atlikdama sakramentinę tarnybą ji neša savyje Kristaus „iškeliavimo“ per Kryžių ir Prisikėlimą slėpinį, kurio dėka ateina Šventoji Dvasia. Ji ateina ir veikia, ji „teikia gyvybę“. Sakramentai iš tikrųjų reiškia malonę ir teikia malonę, jie išreiškia gyvybę ir teikia gyvybę. Bažnyčia yra šventųjų ženklų regimoji teikėja, o Šventoji Dvasia veikia juose kaip jų ženklinamos gyvybės neregimoji teikėja. Vienybėje su Šventąja Dvasia čia yra ir veikia Kristus Jėzus.

64. Bažnyčia yra artimos vienybės su Dievu sakramentas Jėzuje Kristuje, kuriame ši vienybė įvyksta kaip išganomoji tikrovė. Ji yra Jėzuje Kristuje Šventosios Dvasios veikimu. Išganomosios tikrovės pilnatvė – Kristus istorijoje – dalija save sakramentiniu būdu Dvasios Globėjos galia. Šia prasme Šventoji Dvasia yra „kitas Globėjas“ arba naujasis Globėjas, nes jos veikimu Geroji Naujiena skverbiasi į žmogaus širdį bei sąžinę ir skleidžiasi pasaulio istorijoje. Ir čia visur gyvybę teikia Dvasia.

Žodį „sakramentas“ siedami su Bažnyčia, turime atsižvelgti į tai, kad Susirinkimo tekstuose Bažnyčios sakramentiškumas atskiriamas nuo pačių sakramentų sakramentiškumo tiksliąja šio žodžio prasme. Iš tikrųjų „Bažnyčia <...> yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu <...> ženklas bei įrankis“. Bet čia patraukia dėmesį ir iš abiem atvejais vartojamo žodžio prasmės iškyla Bažnyčios ryšys su Šventosios Dvasios, kuri vienintelė teikia gyvybę, galybe – Bažnyčia yra gyvybę teikiančios Dvasios buvimo ir veikimo ženklas bei įrankis.

Vatikano II Susirinkimas priduria, kad Bažnyčia yra „sakramentas <...> visos žmonių giminės vienybės“. Aišku, čia kalbama apie daugeliu atžvilgių įvairaujančios žmonių giminės vienybę, kuri ateina iš Dievo ir yra Dieve. Ši vienybė įsišaknijusi kūrimo slėpinyje ir įgauna naują matmenį Atpirkimo slėpinyje dėl visuotinio išganymo perspektyvos. Kadangi Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“[279], Atpirkimas liečia visus žmones ir tam tikru būdu visą kūriniją. Tame pat naujame visuotiniame Atpirkimo matmenyje Šventoji Dvasia veikia Kristaus „iškeliavimo“ dėka. Štai kodėl Bažnyčia, savo pačios slėpiniu įsišaknijusi trejybinėje išganymo veikloje, save supranta būtent kaip „visos žmonių giminės vienybės sakramentą“. Bažnyčia suvokia tokia esanti tik Šventosios Dvasios galybe, būdama jos ženklas ir įrankis, įgyvendinantis Dievo išganomąjį planą.

Taip įvyksta Trejybės begalinės Meilės „nužengimas drauge“, kuriuo Dievas, neregimoji Dvasia, tampa artimas regimajam pasauliui. Vienas ir triasmenis Dievas dalija save žmogui Šventojoje Dvasioje nuo pat pradžių dėl jo „paveikslo ir panašumo“. Tos pačios Dvasios veikimu žmogus ir per jį visas sukurtasis pasaulis, Kristaus atpirktas, artėja prie Dievo nustatytos galutinės paskirties. Bažnyčia yra dviejų kūrimo ir Atpirkimo polių – Dievo ir žmogaus – suartėjimo „sakramentas“, t. y. „ženklas ir įrankis“. Bažnyčia veikia, norėdama atkurti ir sutvirtinti žmonių giminės vienybę pačiose jos šaknyse, bendrystės ryšiuose tarp žmogaus ir Dievo, jo Kūrėjo, Viešpaties ir Atpirkėjo. Tai Susirinkimo mokymu grindžiama tiesa, kurią mes privalome mąstyti, aiškinti ir taikyti visa plačia jos prasme šiuo perėjimo iš antro į trečią krikščionybės tūkstantmetį laikotarpiu. Ir mums gera vis gyviau suprasti, kad Bažnyčios veikloje, vykdomoje išganymo istorijoje, kuri yra visos žmonijos istorijos dalis, yra ir veikia Šventoji Dvasia, žmogaus žemiškąją kelionę gaivinanti dieviškosios gyvybės kvėpimu ir visą kūriniją bei visą istoriją vedanti į galutinį jos tikslą – Dievo begalinį vandenyną.



6. Dvasia ir Sužadėtinė sako: „Ateik!“

65. Paprasčiausias ir bendriausias būdas, kuriuo Šventoji Dvasia, dieviškosios gyvybės kvėpimas, pasireiškia ir esti patiriama, yra malda. Gera ir išganinga galvoti, kad visur, kur tik pasaulyje meldžiamasi, dalyvauja Šventoji Dvasia, maldos gyvybinis kvėpimas. Gera ir išganinga žinoti, kad kaip visame pasaulyje vakar, šiandien ir rytoj pasklidusi malda, taip pasklidęs ir Šventosios Dvasios buvimas bei veikimas, nes Dvasia „įkvepia“ maldą į žmogaus širdį įvairiausiomis aplinkybėmis bei sąlygomis, palankiomis ar priešingomis dvasiniam ir religiniam gyvenimui. Labai dažnai Šventosios Dvasios veikimu malda kyla iš žmogaus širdies, nepaisydama draudimų bei persekiojimų ir net oficialių atsišaukimų, patvirtinančių areliginį ar atvirai ateistinį viešojo gyvenimo pobūdį. Malda visada kalba balsu visų tų, kurie iš pažiūros neturi balso, ir šiame balse visada aidi „balsus šauksmas“, Laiške žydams priskiriamas Kristui[280]. Malda taip pat yra apsireiškimas tos bedugnės, kuri yra žmogaus širdis, gelmė, kuri kyla iš Dievo ir kurią tik Dievas gali pripildyti būtent per Šventąją Dvasią. Evangelijoje pagal Luką rašoma: „Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“[281].

Šventoji Dvasia yra Dovana, ateinanti į žmogaus širdį tuo pačiu metu kaip malda. Maldoje ji pirmiausia ir labiausiai pasireiškia kaip Dovana, „ateinanti pagalbon mūsų silpnumui“. Šią nuostabią mintį ypač išplėtojo šv. Paulius, Laiške romiečiams rašydamas: „Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais“[282]. Taip Šventoji Dvasia mus ne tik atveda prie maldos, bet ir vadovauja „iš vidaus“ maldoje, atsverdama mūsų trūkumus, gydydama mūsų negebėjimą melstis; ji yra maldoje ir suteikia maldai dieviškąjį matmenį[283]. „Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą“[284]. Šventosios Dvasios veikimu malda tampa vis brandesne raiška naujojo žmogaus, per ją dalyvaujančio dieviškajame gyvenime.

Mūsų sunkiais laikais malda ypač reikalinga. Kaip istorijos būvyje, tiek vakar, tiek šiandien, daugybė vyrų ir moterų paliudijo maldos svarbą, pasišvęsdami Dievo šlovinimui ir maldos gyvenimui, ypač vienuolynuose, atnešdami daug naudos Bažnyčiai, taip dabar, jau keletą metų, daugėja žmonių, vis gausesniuose sąjūdžiuose ar grupėse maldai skiriančių svarbiausią vietą ir joje ieškančių dvasinio gyvenimo atsinaujinimo. Tai reikšmingas ir džiuginantis reiškinys, nes ši patirtis apčiuopiamai prisideda prie maldos atgijimo tarp tikinčiųjų, padėdama geriau suprasti Šventąją Dvasią kaip tą, kuri žmonių širdyse skatina gilų šventumo troškimą.

Daugybė asmenų ir daugybė bendruomenių vis labiau įsisąmonina, kad, nepaisant visos techninės ir mokslinės civilizacijos svaiginančios pažangos, kad ir kokios būtų efektingos pergalės bei įgyvendinti tikslai, žmogui gresia pavojus, žmonijai gresia pavojus. Šio pavojaus akivaizdoje dar labiau nerimaudami dėl tikro dvasinio žmogaus nuosmukio, pavieniai asmenys ir ištisos bendruomenės, tarsi vedamos vidinio tikėjimo jausmo, ieško jėgų, galinčių pakelti žmogų, išgelbėti jį nuo savęs paties, nuo jo klaidų ir iliuzijų, užnuodijančių net tikras pergales. Taip jie atranda maldą, kurioje atsiskleidžia „Dvasia, ateinanti pagalbon mūsų silpnumui“. Taip mūsų gyvenamieji laikai prie Šventosios Dvasios priartina daugybę į maldą atsigręžiančių žmonių. Ir aš esu tikras, kad šioje Enciklikoje visi ras peno savo vidiniam gyvenimui ir sugebės Šventosios Dvasios veikiami sustiprinti savo pasiryžimą melstis visiškoje santarvėje su Bažnyčia ir jos Magisteriumu.

66. Tarp visų mūsų epochos problemų, nusivylimų ir vilčių, atsimetimų ir sugrįžimų Bažnyčia lieka ištikima savo gimimo slėpiniui. Nors tai istorinis faktas, jog Bažnyčia išėjo iš vakarienės menės Sekminių dieną, galima sakyti, kad tam tikra prasme ji niekada jos nepaliko. Dvasine prasme Sekminių įvykis priklauso ne vien praeičiai. Bažnyčia visada yra vakarienės menėje, pasiliekančioje jos širdyje. Bažnyčia atkakliai laikosi maldos kaip apaštalai kartu su Marija, Kristaus Motina, ir su tais, kurie Jeruzalėje sudarė pirmą krikščionių bendruomenės branduolį ir melsdamiesi laukė Šventosios Dvasios atėjimo.

Bažnyčia atkakliai laikosi maldos kartu su Marija. Ši Bažnyčios vienybė maldoje su Kristaus Motina yra Bažnyčios slėpinio dalis nuo pat jos pradžios. Mes matome Mariją dalyvaujant Bažnyčios slėpinyje, kaip ir dalyvaujant jos Sūnaus slėpinyje. Apie tai Susirinkimas sako: „Palaimintoji Mergelė <...>, pridengta Šventosios Dvasios <...>, pagimdė Sūnų, Dievo skirtą būti pirmgimiu iš daugelio brolių (plg. Rom 8, 29), tai yra tikinčiųjų, prie kurių gimimo ir auklėjimo ji prisideda motinos meile“; „savo ypatingomis malonėmis bei pareigomis palaimintoji Mergelė taip pat glaudžiai susijungusi su Bažnyčia <...>, yra Bažnyčios provaizdis“[285]. „Kontempliuodama paslėptąjį Marijos šventumą, sekdama jos meile <...>, Bažnyčia ir pati tampa motina <...>, ir, sekdama savo Viešpaties Motina, Šventosios Dvasios dėka mergelės skaistumu išlaiko nepažeistą tikėjimą, gają viltį, nuoširdžią meilę <...>. Ji taip pat yra mergelė, kuri nepalytėtai ir tyrai laikosi Sužadėtiniui duotosios priesaikos“[286].

Taip suprantama gili prasmė to motyvo, dėl kurio vienybėje su Mergele Marija Bažnyčia kaip Sužadėtinė be paliovos kreipiasi į savo dieviškąjį Sužadėtinį, kaip liudija Susirinkimo cituoti Apreiškimo Jonui žodžiai: „Dvasia ir Sužadėtinė Viešpačiui Jėzui sako: ‘Ateik!’“[287] Bažnyčios malda yra šis nepaliaujamas šaukimasis, kuriuo „pati Dvasia užtaria mus“; tam tikra prasme ji pati meldžiasi su Bažnyčia ir Bažnyčioje. Iš tikrųjų Dvasia tam ir duota Bažnyčiai, kad jos galybe visa Dievo Tauta su visa savo įvairove ir daugeriopomis apraiškomis ištesėtų Viltyje, nes „mes esame išgelbėti viltimi“[288]. Tai eschatologinė viltis, galutinio išsipildymo Dieve viltis, amžinosios Karalystės viltis, įgyvendinama dalyvavimu Trejybės gyvenime. Šventoji Dvasia, apaštalams duota kaip Globėjas, yra tos vilties saugotoja ir gaivintoja Bažnyčios širdyje.

Trečio tūkstantmečio po Kristaus perspektyvoje, kai „Dvasia ir Sužadėtinė sako Viešpačiui Jėzui: ‘Ateik!’“, ši malda kaip visuomet kupina eschatologinės prasmės ir turi suteikti savo prasmės pilnatvę Didžiojo jubiliejaus minėjimui. Tai malda, nukreipta į būsimąjį išganymą, kuriam širdis atveria Šventoji Dvasia savo veikimu per visą žmogaus istoriją žemėje. Kartu ši malda kreipiama į konkretų istorijos laikotarpį, pažymėtą 2000 metų data, kurioje išryškėja „laiko pilnatvė“. Bažnyčia trokšta pasirengti šiam jubiliejui Šventojoje Dvasioje taip, kaip Šventoji Dvasia parengė Nazareto Mergelę, kurioje Žodis tapo kūnu.




PABAIGA
 

67. Šiuos apmąstymus norime užbaigti Bažnyčios širdyje ir žmogaus širdyje. Bažnyčios kelias eina per žmogaus širdį, nes tai intymi išganomojo susitikimo su Šventąja Dvasia, su pasislėpusiu Dievu, vieta, ir būtent čia Šventoji Dvasia tampa „versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“[289]. Būtent čia ji ateina kaip tiesos Dvasia ir Kristaus pažadėtasis Globėjas. Iš čia ji veikia kaip Guodėjas, Užtarėjas, Gynėjas, ypač tada, kai žmogus ir žmonija susiduria su smerkimu „skundiko“, apie kurį Apreiškime Jonui pasakyta, jog jis mūsų brolius skundė „mūsų Dievui dieną ir naktį“[290]. Šventoji Dvasia nepaliauja buvusi vilties saugotoja žmogaus širdyje – visų žmogiškųjų kūrinių vilties, ypač tų, kurie turi „dvasios pradmenis“ ir laukia „kūno atpirkimo“[291].

Slėpiningu savo dieviškosios bendrystės su žmogaus Atpirkėju ryšiu Šventoji Dvasia laiduoja savo veiklos tęstinumą: ji ima tai, kas Kristaus, ir atiduoda visiems, ji be paliovos skverbiasi į pasaulio istoriją, ateidama į žmogaus širdį. Čia, kaip skelbiama Sekminių iškilmės sekvencijoje, ji tampa tikruoju „vargstančiųjų tėvu“, „dovanų dalytoju“, „amžina šviesybe“; čia ji tampa „svečiu atlankytoju“, kurį Bažnyčia be paliovos sveikina ant kiekvieno žmogaus vidinio slenksčio. Ji iš tikrųjų atneša „poilsį“ pavargusiems nuo rankų darbo ir protinio darbo; ji atneša „atvėsį“ dienos kaitroje, tarp rūpesčių, kovų ir pavojų; pagaliau ji atneša „paguodą“, kai žmogaus širdis rauda ir patiria nevilties pagundą.

Štai prasmė Sekvencijos, skelbiančios: „Be tavo dieviškosios galybės nėra nieko jokiame žmoguje, nieko, kas nebūtų iškreipta“. Tik Šventoji Dvasia iš tikrųjų „parodo nuodėmę“, blogį, siekdama atkurti gėrį žmoguje ir žmonių pasaulyje, kad „atnaujintų žemės veidą“. Todėl ji „nuvalo, kas sutepta“ žmoguje, „kas nešvaru“; ji gydo žaizdas, net giliausias žmogiškosios egzistencijos žaizdas; ji pakeičia vidinę sielų sausrą ir paverčia derlingais malonės ir šventumo laukais. Nelankstų ji palenkia, šaltą sušildo, paklydusį pataiso išganymo keliuose[292].

Taip melsdamasi Bažnyčia be paliovos išpažįsta savo tikėjimą: sukurtajame mūsų pasaulyje yra Šventoji Dvasia – nesukurtoji Dovana. Tai Tėvo ir Sūnaus Dvasia; kaip Tėvas ir Sūnus ji yra nesukurta, begalinė, amžina, visagalė, Dievas ir Viešpats[293]. Dievo Dvasia „pripildo pasaulį“, ir visa, kas sukurta, joje atpažįsta savo tapatumo šaltinį, joje atskleidžia savo transcendentinę raišką, kreipiasi į ją ir jos laukia, jos šaukiasi visa savo būtimi. Į ją, Globėją ir tiesos bei meilės Dvasią, kreipiasižmogus, gyvenantis tiesa ir meile ir negalintis gyventi be tiesos ir meilės šaltinio. Į ją kreipiasi Bažnyčia, esanti žmonijos širdyje, kad galėtų išprašyti ir dalyti visiems Meilės, kuri buvo „išlieta mūsų širdyse“[294], dovanas. Į ją kreipiasi Bažnyčia sunkiuose žmogaus kelionės žemėje keliuose; ir ji prašo, prašo nepailsdama žmogiškųjų veiksmų teisumo, nes tai jos kūrinys; ji prašo džiaugsmo ir paguodos, kurių atnešti gali tik ji, tikroji Guodėja, nužengdama į žmonių širdžių gelmes[295]; ji prašo dangaus šlovę pelnančių dorybių malonės; ji prašo amžinojo išganymo dieviškojo gyvenimo bendrystės pilnatvėje, kurį Tėvas nuo amžių buvo „lėmęs“ žmonėms, meile sukurtiems pagal Švenčiausios Trejybės paveikslą ir panašumą.

Bažnyčia, į save sudėjusi visas žmonių širdis, prašo Šventąją Dvasią palaimos, visiškai įgyvendinamos tik Dieve, – „džiaugsmo, kurio niekas neatims“[296], džiaugsmo, kuris yra meilės vaisius, taigi Dievo, kuris yra meilė, vaisius; ji prašo „teisumo, taikos ir džiaugsmo Šventojoje Dvasioje“, o tai, anot Pauliaus, ir yra „Dievo karalystė“[297].

Taika taip pat yra meilės vaisius: ir vidinė taika, kurios pavargęs žmogus ieško savo būties gelmėse, ir taika, kurios trokšta žmonija, žmonių šeima, liaudis, tautos, žemynai, karštai vildamiesi jos sulauksią, iš antro krikščionybės tūkstantmečio perėję į trečią. Kadangi taikos kelias galiausiai eina per meilę siekiant sukurti meilės civilizaciją, Bažnyčia nenuleidžia akių nuo to, kuris yra Tėvo ir Sūnaus Meilė, ir, nepaisydama didėjančių pavojų, nepraranda pasitikėjimo, nepaliauja maldavusi žmonėms taikos ir jai tarnavusi žemėje. Jos pasitikėjimas remiasi ta, kuri, būdama Meilės Dvasia, kartu yra taikos Dvasia ir nepaliauja buvusi mūsų žmogiškajame pasaulyje, širdies ir sąžinės horizonte, idant „pasaulį pripildytų“ meilės ir taikos.

Priešais Šventąją Dvasią klaupiuosi, baigdamas šiuos apmąstymus; maldauju ją kaip Tėvo ir Sūnaus Dvasią mums, visiems mums, suteikti palaiminimą ir malonę, kuriuos trokštu perduoti Švenčiausios Trejybės vardu Bažnyčios sūnums bei dukterims ir visai žmonijos šeimai.

Roma, prie šv. Petro kapo, 1986 m. gegužės 18 d., Sekminių iškilmė, aštunti mano popiežiavimo metai.


Joannes Paulus PP. II


N U O R O D O S

1. Plg. Jn 7, 37–38.
2. Jn 7, 39.
3. Jn 4, 14; plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 4.
4. Plg. Jn 3, 5.
5. Plg. Leonas XIII. Enciklika Divinium illud munus (1897 05 09): Acta Leonis, 17 (1898), 125–148; Pijus XII. Enciklika Mystici Corporis (1943 06 29): AAS 35 (1943), 193–248.
6. Paulius VI. Pamokslas per generalinć audiencij? (1973 06 06): Insegnamenti di Paolo VI, XI (1973), 477.
7. Romos mišiolas; plg. 2 Kor 13, 13.
8. Jn 3, 17.
9. Fil 2, 11.
10. Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 4; Jonas Paulius II. Kalba Tarptautinio pneumatologijos kongreso dalyviams (1982 03 26), 1: Insegnamenti V/1 (1982), 1004.
11. Jn 4, 24.
12. Plg. Rom 8, 22; Gal 6, 15.
13. Plg. Mt 24, 35.
14. Jn 4, 14.
15. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 17.
16. Jn 14, 16: gr. allon paraklēton.
17. Jn 14, 13. 16–17.
18. Plg. 1 Jn 2, 1.
19. Jn 14, 26.
20. Jn 15, 26–27.
21. Plg. 1 Jn 1, 1–3; 4, 14.
22. „Dievo apreikštieji dalykai, užrašyti ir išdėstyti Šventajame Rašte, buvo perteikti Šventosios Dvasios įkvėpimu“, todėl „Šventasis Raštas yra skaitytinas ir aiškintinas ta pačia Dvasia, kuria buvo parašytas“ (Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškim? Dei Verbum, 11. 12).
23. Jn 16, 12–13.
24. Apd 1, 1.
25. Jn 16, 14.
26. Jn 16, 15.
27. Jn 16, 7–8.
28. Jn 15, 26.
29. Plg. Jn 14, 16.
30. Plg. Jn 14, 26.
31. Plg. Jn 15, 26.
32. Jn 14, 16.
33. Jn 16, 7.
34. Plg. Jn 3, 16–17. 34; 6, 57; 17, 3. 18. 23.
35. Mt 28, 19.
36. 1 Jn 4, 8. 16.
37. Plg. 1 Kor 2, 10.
38. Plg. Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, Ia, qq. 37–38.
39. Rom 5, 5.
40. Jn 16, 14.
41. Pr 1, 1–2.
42. Pr 1, 26.
43. Rom 8, 19–22.
44. Jn 16, 7.
45. Gal 4, 6; plg. Rom 8, 15.
46. Plg. Gal 4, 6; Fil 1, 19; Rom 8, 11.
47. Plg. Jn 16, 6.
48. Plg. Jn 16, 20.
49. Plg. Jn 16, 7.
50. Apd 10, 37–38.
51. Plg. Lk 4, 16–21; 3, 16; 4, 14; Mk 1, 10.
52. Iz 11, 1–3.
53. Iz 61, 1–2.
54. Iz 48, 16.
55. Iz 42, 1.
56. Plg. Iz 53, 5–6. 8.
57. Iz 42, 1.
58. Iz 42, 6.
59. Iz 49, 6.
60. Iz 59, 21.
61. Plg. Lk 2, 25–35.
62. Plg. Lk 1, 35.
63. Plg. Lk 2, 19. 51.
64. Lk 4, 18. 21; plg. Iz 61, 1–2.
65. Lk 3, 16; plg. Mt 3, 11; Mk 1, 7–8; Jn 1, 33.
66. Jn 1, 29.
67. Plg. Jn 1, 33–34.
68. Lk 3, 21–22; plg. Mt 3, 16; Mk 1, 10.
69. Mt 3, 17.
70. Plg. Šv. Bazilijus. De Spiritu Sancto, XVI, 39: PG 32, 139.
71. Apd 1, 1.
72. Plg. Lk 4, 1.
73. Plg. Lk 10, 17–20.
74. Lk 10, 21; plg. Mt 11, 25–26.
75. Lk 10, 22; plg. Mt 11, 27.
76. Mt 3, 11; Lk 3, 16.
77. Jn 16, 13.
78. Jn 16, 14.
79. Jn 16, 15.
80. Plg. Jn 14, 26; 15, 26.
81. Jn 3, 16.
82. Plg. Rom 1, 3–4.
83. Ez 36, 26–27; plg. Jn 7, 37–39; 19, 34.
84. Jn 16, 7.
85. Plg. Šv. Kirilas Aleksandrietis. In Joannis Evangelium, lib. V, cap. II: PG 73, 755.
86. Jn 20, 19–22.
87. Plg. Jn 19, 30.
88. Plg. Rom 1, 4.
89. Jn 16, 20.
90. Jn 16, 7.
91. Jn 16, 15.
92. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 4.
93. Jn 15, 26–27.
94. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad Gentes, 4.
95. Plg. Apd 1, 14.
96. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 4. Egzistuoja ištisa patristikos ir teologijos tradicija, Šventosios Dvasios ir Bažnyčios glaudžią vienybę dažnai traktuojanti pagal analogiją su žmogaus sielos ir kūno santykiu; plg. Šv. Ireniejus. Adversus haereses, III, 24, 1: SC 211, 470–474; Šv. Augustinas. Sermo 267, 4, 4: PL 38, 1231; Sermo 268, 2: PL 38, 1232; In Joannis Evangelium tractatus, XXV, 13; XXVII, 6: CCL 36, 266, 272–273; Šv. Grigalius Didysis. In septem psalmos poenitentiales expositio, Ps. V, 1: PL 79, 602; Didymas Aleksandrietis. De Trinitate, II, 1: PG 39, 449–450; Šv. Atanazijus. Oratio III contra Arianos, 22, 23, 24: PG 26, 368–369, 372–373; Šv. Jonas Auksaburnis. In Epistolam ad Ephesios, Homil. IX, 3: PG 62, 72–72. Šv. Tomas Akvinietis ankstesnę patristikos ir teologijos tradiciją apibendrino, Šventąją Dvasią vaizduodamas kaip Bažnyčios „širdį“ ir „sielą“; plg. Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, III, q. 8, a. 1, ad 3; In symbolum Apostolorum Expositio, a. IX; In Tertium Librum Sententiarum, Dist. XIII, q. 2, a. 2, quaestiuncula 3.
97. Apr 2, 29; 3, 6. 13. 22.
98. Plg. Jn 12, 31; 14, 30; 16, 11.
99. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 1.
100. Ten pat, 41.
101. Ten pat, 26.
102. Jn 16, 8.
103. Jn 16, 7.
104. Jn 16, 8–11.
105. Plg. Jn 3, 17; 12, 47.
106. Plg. Ef 6, 12.
107. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 2.
108. Plg. Ten pat, 10, 13, 27, 37, 63, 73, 79, 80.
109. Apd 2, 4.
110. Plg. Šv. Ireniejus. Adversus haereses, III, 17, 2: SC 211, 330–332.
111. Apd 1, 4. 5. 8.
112. Apd 2, 22–24.
113. Plg. Apd 3, 14–15; 4, 10. 27–28; 7, 52; 10, 39; 13, 28–29 ir t. t.
114. Plg. Jn 3, 17; 12, 47.
115. Apd 2, 36.
116. Apd 2, 37–38
117. Plg. Mk 1, 15.
118. Jn 20, 22.
119. Jn 16, 9.
120. Oz 13, 14 (Vulgata); plg. 1 Kor 15, 55.
121. 1 Kor 2, 10.
122. Plg. 2 Tes 2, 7.
123. Plg. 1 Tim 3, 16.
124. Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Reconciliatio et paenitentia (1984 12 02), 19–22: AAS 77 (1985), 229–233.
125. Plg. Pr 1–3.
126. Plg. Rom 5, 19; Fil 2, 8.
127. Jn 1, 1. 2. 3. 10.
128. Kol 1, 15–16.
129. Plg. Jn 8, 44.
130. Pr 1, 2.
131. Plg. Pr 1, 26. 28. 29.
132. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum, 2.
133. 1 Kor 2, 10–11.
134. Jn 16, 11.
135. Plg. Fil 2, 8.
136. Plg. Pr 2, 16–17.
137. Pr 3, 5.
138. Plg. Pr 3, 22 apie „gyvybės medį“; plg. Jn 3, 36; 4, 14; 5, 24; 6, 40. 47; 10, 28; 12, 50; 14, 6; Apd 13, 48; Rom 6, 23; Gal 6, 8; 1 Tim 1, 16; Tit 1, 2; 3, 7; 1 Pt 3, 22; 1 Jn 1, 2; 2, 25; 5, 11. 13; Apr 2, 7.
139. Plg. Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, Ia-IIae, q. 80, a. 4, ad 3.
140. 1 Jn 3, 8.
141. Jn 16, 11.
142. Plg. Ef 6, 12; Lk 22, 53.
143. Plg. Šv. Augustinas. De Civitate Dei, XIV, 28: CCL 48, 451.
144. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 36.
145. Gr. parakalein – kreiptis, šauktis.
146. Plg. Pr 6, 7.
147. Pr 6, 5–7.
148. Plg. Rom 8, 20–22.
149. Mt 15, 32; Mk 8, 2.
150. Žyd 9, 13–14.
151. Jn 20, 22–23.
152. Apd 10, 38.
153. Žyd 5, 7–8.
154. Žyd 9, 14.
155. Plg. Kun 9, 24; 1 Kar 18, 38; 2 Kr 7, 1.
156. Plg. Jn 15, 26.
157. Jn 20, 22–23.
158. Mt 3, 11.
159. Jn 3, 8.
160. Jn 20, 22–23.
161. Plg. Sekvenciją Veni, Sancte Spiritus.
162. Šv. Bonaventūras. De septem donis Spiritus Sancti, Collatio II, 3: Ad Claras Aquas, V, 463.
163. Mk 1, 15.
164. Žyd 9, 14.
165. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 16.
166. Plg. Pr 2, 9. 17.
167. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 16.
168. Ten pat, 27.
169. Ten pat, 13.
170. Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Reconciliatio et paenitentia (1984 12 02), 16: AAS 77 (1985), 213–217.
171. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 10.
172. Plg. Rom 7, 14–15. 19.
173. Vatikano II Susirinkimas. Past. konst. apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 37.
174. Ten pat, 13.
175. Ten pat, 37.
176. Plg. Sekminių sekvenciją Reple cordis intima.
177. Plg. Šv. Augustinas. Enarr. in Ps. XLI, 13: CCL 38, 470: „Kas yra ši bedugnė, šaukianti bedugnei? Jei bedugnė reiškia gelmę, tai ar nemanytina, kad bedugnė yra žmogaus širdis? Kas yra giliau už šią bedugnę? Žmonės gali kalbėti, galima matyti juos veikiančius, girdėti juos kalbančius; bet kuo įsiskverbti į mąstymą, kuo ištirti širdį?“
178. Žyd 9, 14.
179. Jn 14, 17.
180. Mt 12, 31–32.
181. Mk 3, 28–29.
182. Lk 12, 10.
183. Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, Ia-IIae, q. 14, a. 3; plg. Šv. Augustinas. Epist. 185, 11, 48–49: PL 33, 814–815; Šv. Bonaventūras. Comment. in Evang. S. Lucae, cap. XIV, 15–16: Ad Claras Aquas, VII, 314–315.
184. Plg. Ps 81, 13; Jer 7, 24; Mk 3, 5.
185. Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Reconciliatio et paenitentia (1984 12 02), 18: AAS 77 (1985), 224–228.
186. Pijus XII. Kreipimasis per radiją į Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinio katechetikos kongreso Bostone (1946 10 26) dalyvius: Discorsi e Radiomessaggi, VIII (1946), 288.
187. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Reconciliatio et paenitentia (1984 12 02), 18: AAS 77 (1985), 225.
188. 1 Tes 5, 19; Ef 4, 30.
189. Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Reconciliatio et paenitentia (1984 12 02), 14–22: AAS 77 (1985), 211–233.
190. Plg. Šv. Augustinas. De Civitate Dei, XIV, 28: CCL 48, 451.
191. Jn 16, 11.
192. Plg. Jn 16, 15.
193. Plg. Gal 4, 4.
194. Apr 1, 8; 22, 13.
195. Jn 3, 16.
196. Gal 4, 4–5.
197. Lk 1, 34–35.
198. Mt 1, 18.
199. Mt 1, 20–21.
200. Plg. Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, IIIa, q. 2, aa. 10–12; q. 6, a. 6; q. 7, a. 13.
201. Lk 1, 38.
202. Jn 1, 14.
203. Kol 1, 15.
204. Plg. Pr 9, 11; Įst 5, 26; Job 34, 15; Iz 40, 6; 52, 10; Ps 145, 21; Lk 3, 6; 1 Pt 1, 24.
205. Lk 1, 45.
206. Lk 1, 41.
207. Jn 16, 9.
208. 2 Kor 3, 17.
209. Plg. Rom 1, 5.
210. Rom 8, 29.
211. Jn 1, 14. 4. 12–13.
212. Rom 8, 14.
213. Plg. Gal 4, 6; Rom 5, 5; 2 Kor 1, 22.
214. Rom 8, 15.
215. Rom 8, 16–17.
216. Ps 104, 30.
217. Rom 8, 19.
218. Rom 8, 29.
219. 2 Pt 1, 4.
220. Ef 2, 18; plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum, 2.
221. 1 Kor 2, 12.
222. Plg. Ef 1, 3–14.
223. Ef 1, 13–14.
224. Plg. Jn 3, 8.
225. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 22; Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 16.
226. Jn 4, 24.
227. Ten pat.
228. Plg. Šv. Augustinas. Confessiones, III, 6, 11: CCL 27, 33.
229. Tit 2, 11.
230. Iz 45, 15.
231. Išm 1, 7.
232. Lk 2, 27. 34.
233. Gal 5, 17.
234. Gal 5, 16–17.
235. Gal 5, 19–21.
236. Gal 5, 22–23.
237. Gal 5, 25.
238. Rom 8, 5. 9.
239. Rom 8, 6. 13.
240. Rom 8, 10. 12.
241. 1 Kor 6, 20.
242. Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 19–21.
243. Lk 3, 6; plg. Iz 40, 5.
244. Rom 8, 23.
245. Rom 8, 3.
246. Rom 8, 26.
247. Rom 8, 11.
248. Rom 8, 10.
249. Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Redemptor hominis (1979 03 04), 14: AAS 71 (1979), 284–285.
250. Plg. Išm 15, 3.
251. Ef 3, 14–16.
252. 1 Kor 2, 10–11.
253. Plg. Rom 8, 9; 1 Kor 6, 19.
254. Plg. Jn 14, 23; Šv. Ireniejus. Adversus haereses, V, 6, 1: SC 153, 72–80; Šv. Hiliaras. De Trinitate, VIII, 19. 21: PL 10, 250. 252; Šv. Ambraziejus. De Spiritu Sancto, I, 6, 8: PL 16, 752–753; Šv. Augustinas. Enarr. in Ps. XLIX, 2: CCL 38, 575–576; Šv. Kirilas Aleksandrietis. In Joannis Evangelium, lib. I; II: PG 73, 154–158, 246; lib. IX: PG 74, 262; Šv. Atanazijus. Oratio III contra Arianios, 24: PG 26, 374–375; Epist. I ad Serapionem, 24: PG 26, 586–587; Didymas Aleksandrietis. De Trinitate, II, 6–7: PG 39, 523–530; Šv. Jonas Auksaburnis. In epist. ad Romanos homilia XIII, 8: PG 60, 519; Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, Ia, q. 43, aa. 1, 3–6.
255. Plg. Pr 1, 26–27; Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, Ia, q. 93, aa. 4. 5. 8.
256. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 24; plg. 25.
257. Plg. Ten pat, 38. 40.
258. 1 Kor 15, 28.
259. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 24.
260. Plg. Šv. Ireniejus. Adversus haereses, IV, 20, 7: SC 100/2, 648.
261. Šv. Bazilijus. De Spiritu Sancto, IX, 22: PG 32, 110.
262. Plg. Rom 8, 2.
263. 2 Kor 3, 17.
264. Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 53–59.
265. Ten pat, 38.
266. 1 Kor 8, 6.
267. Jn 16, 7.
268. Jn 14, 18.
269. Mt 28, 20.
270. Būtent tai išreiškiama epiklezėje prieš konsekraciją: „Šventosios Dvasios galia pašventink šias atnašas, kad jos mums taptų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju“ (II Eucharistijos malda).
271. Plg. Ef 3, 16.
272. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 24.
273. Plg. Ten pat.
274. Apd 2, 42.
275. Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 2.
276. Šv. Augustinas. In Johannis Evangelium tractatus XXVI, 13: CCL 36, 266; plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie Šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 47.
277. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 1.
278. Apd 17, 28.
279. 1 Tim 2, 4.
280. Plg. Žyd 5, 7
281. Lk 11, 13.
282. Rom 8, 26.
283. Plg. Origenas. De oratione, 2: PG 11, 419–423.
284. Rom 8, 27.
285. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 63.
286. Ten pat, 64.
287. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 4; plg. Apr 22, 17.
288. Rom 8, 24.
289. Jn 4, 14; plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 4.
290. Apr 12, 10.
291. Rom 8, 23.
292. Plg. Sekvenciją Veni, Sancte Spiritus.
293. Plg. Simbolį Quicumque: DS 75.
294. Rom 5, 5.
295. Dera priminti šviesaus atminimo popiežiaus raginimą šventaisiais metais „maldauti Šventąją Dvasią džiaugsmo dovanos“ ir „mėgautis grynai dvasiniu džiaugsmu, kuris yra Šventosios Dvasios vaisius“ (Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Gaudete in Domino (1975 05 09): AAS 67 (1975), 289, 302).
296. Plg. Jn 16, 22.
297. Rom 14, 17; Gal 5, 22.


© KATALIKŲ INTERNETO TARNYBA, 2000.
Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba.

Už galimybę šį tekstą išversti ir pateikti internete dėkojame Vokietijos katalikų akcijai RENOVABIS.