Antrasis tarptautinis teologinis pastoracinis kongresas šeimos klausimais

Rio de Žaneiro deklaracija

Brazilija, 1997 spalio 1 – 3



Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose", 1998 sausio 16, Nr. 1.


1997 m. spalio 1 – 3 d. Rio de Žaneire (Brazilija) vyko antrasis tarptautinis teologinis pastoracinis kongresas šeimos klausimais. Renginį, kuriame dalyvavo per 2800 dalyvių, atstovaujančių maždaug 100 šalių, surengė Popiežiškoji šeimos taryba ir Rio de Žaneiro arkivyskupija. Šis kongresas buvo Šventojo Tėvo antrojo pasaulinio susitikimo su šeimomis dalis. Užbaigdami darbą, kongreso dalyviai vienbalsiai priėmė šią deklaraciją.

RIO DE ŽANEIRO DEKLARACIJA ŠEIMOS KLAUSIMAIS

Su pasitikėjimu skelbiame šeimos tiesą, šeimos Evangeliją, atsiveriančią nagrinėjant šeimą kaip dovaną, įsipareigojimą ir žmonijos viltį. Pripažįstame šeimos veiklumą, atsparumą ir kūrybingumą; kaip aiškina popiežiškasis Magisterijumas, labai praturtintas Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II, šeima atspindi autentišką Dievo planą. Taip pat pripažįstame, kad daugelį apmąstymų bei pastangų įkvepianti tiesa apie šeimą bei gyvybę vis labiau gilinama teologijos bei sielovados požiūriu. Vyskupų konferencijose, vyskupijose ir parapijose telkiamos pastoracinės pajėgos šeimai skatinti. Iššūkių bei uždavinių akivaizdoje vis labiau stiprėja ir tampa geriau koordinuoti šeimą bei gyvybę ginantys sąjūdžiai.

Liudydami mūsų kongreso tvirtą tikėjimą šeima, atsižvelgiame ir į pagrindinius iššūkius, kylančius šeimoms mūsų epochoje.
 

1. Šeima audringais laikais

1.1 Nors vis labiau suvokiama kai kurių šeimos teisių pripažinimo būtinybė ir esama aiškių didesnio susirūpinimo šeima ženklų, įstatymdavystės srityje trūksta šeimos apsaugai reikalingų įstatymų bei kodeksų.

Daugelis vyriausybių neatkreipė dėmesio į šeimos, kaip pagrindinės visuomenės ląstelės, svarbą ir nesugebėjo sustiprinti šios institucijos tuo metu, kai plintanti urbanizacija, materialistinės visuomeninės tendencijos, praktinės problemos ir visuomeninis pritarimas savanaudiškumui bei neatsakingumui ir buvo veiksniai, skatinantys šeimų irimą.

1.2 Šiandien, deja, šeimai rodomas visiškas priešiškumas, kurio taikinys yra ne tik vienas ar kitas aspektas, bet pati šeimos samprata, santuokinės bendruomenės šerdis bei prasmė. Tai klaidingos antropologinės vizijos padariniai.

Žmogaus lytiškumo integracija į rimtą, atsakingą ir visišką savęs atidavimą, kuris būtų atviras gyvybei, dažnai užmirštama ir pakeičiama į save sutelktomis, uždaromis nuostatomis.

Lengvai išsiskirti leidžiančiais įstatymais ir pametimą bei bendrą nesantuokinį gyvenimą skatinančiomis aplinkybėmis nuvertinus santuoką, ėmė gausėti pagalbos neturinčių aukų.

1.3 Įstatymų stoka arba nesugebėjimas taikyti esamus skatina lytinį vaikų išnaudojimą, narkomaniją ir jaunimo nusikalstamumą.

Vieniša motinystė, taip pat nedidelės šeimos pajamos verčia jaunas motinas ieškoti darbo. Be priežiūros palikti vaikai klaidžioja gatvėse, kiti vieni paliekami namuose.

Daugėja prievartos moterų ir vaikų atžvilgiu. Abortų praktikavimas bei legalizavimas, kūdikių žudymas bei eutanazija (nukreipta prieš pagyvenusius, nepagydomai sergančius, neįgaliuosius) žeidžia pačią šeimos šerdį ir šiandienos šeimoms grasina slenkančia mirties kultūra.

1.4 Nerimą kelia daugelio pasaulio šeimų didžiulis skurdas, nes tokia padėtis trukdo šeimos bendruomenei normaliai vystytis. Nepakankama ekonominė plėtotė apriboja šeimos galimybes gyvenamojo būsto, švietimo, higienos ir kitose srityse. Nevalia neatsižvelgti į ekonomines priežastis, sukeliančias kančias šeimoje. Įgyvendinant ekonominę politiką, neatidėliotina pirmenybė teiktina šeimoms palankių sąlygų paieškai. Labai reikšminga yra darbo už šeimos ribų problema; kai daugelis moterų priverstos dirbti už šeimos ribų, joms labai sunku turėti vaikų ir juos auginti, taip pat rasti laiko šeimos santykiams bei dialogui.

Kita vertus, šeimos irimas yra pagrindinė skurdo priežastis daugelyje visuomenių. Iš tiesų didžiausią pasaulio vargšų dalį sudaro moterys ir vaikai, kurie dėl jų skurdo dažnai išnaudojami.

1.5 Šeimos puolimą daugelyje tautų galima tiesiog prilyginti karui su šeima tarptautiniu ir nacionaliniu lygiu. Jungtinių Valstijų konferencijose šiame dešimtmetyje mėginta "dekonstruoti šeimą"; šių mėginimų padarinys tas, kad dabar ginčyjama pati "santuokos", "šeimos" ir "motinystės" prasmė. Šeimos, kaip vieningos visumos, teisės buvo klaidingai supriešintos su individualių šeimos narių teisėmis, ypač priešpriešinant vaikų teises tėvų teisėms.

Laisvės vardu skatinamos melagingos "seksualinės teisės" ir "reprodukcinės teisės", grindžiant jas individualistine vizija, neigiančia bet kokią atsakomybę bei ryšius su šeima, tačiau iš tiesų šios "teisės" daugiausiai tarnauja abortų bei gyventojų skaičiaus kontrolės politikai. Bažnyčia įspėjo apie pavojus, susijusius su tokiomis nuostatomis.

1.6 Mažėjantis gimstamumas, kurį lydi didėjantis priežiūros reikalingų pagyvenusių žmonių skaičius, sukelia ekonomines krizes bei įtampą tarp kartų. Pagyvenusieji išstumiami į visuomenės pakraštį, prarandamos kultūrinės tradicijos, silpnėja visuomenės audinys.

1.7 Kai kuriose šalyse gyventojų prieaugis tebėra didelis; dažnai tokios šalys neturi atitinkamų ekonominių bei socialinių išteklių. Tačiau didžiausia problema kyla tada, kai vaikai, gimstantys tokiomis sąlygomis, neturi tvarkingos šeimos apsaugos.

1.8 Organizacijos ir individai, dažnai nesantys demokratiškai atsakingi visuomenei, vyriausybiniu lygiu perša sugriautomis mokslo teorijomis grindžiamą feminizmą bei klaidingą aplinkos sampratą, gerai finansuojamą šeimai priešišką mąstyseną bei gyvybei priešingą ideologiją. Tad šeimai tenka patirti naujų totalitaristinių tendencijų poveikį.

Kaip tiesos bei pagarbos gamtos dėsniui trukūmo padarinys gausėja "lyties" interpretacijų, teigiančių, jog lyties tapatybę lemia visuomeniniai bei kultūriniai veiksniai. Negana to, įstatymdavystės srityje siūloma ir net rekomenduojama tai, kas griauna pačią šeimos, kaip gyvybei atviros vyro ir moters gyvybės ir meilės bendruomenės, sampratą.

Esama ir teisėtų feminizmo atmainų, kai norima apginti moters orumą, nenutraukiant moters ryšių su šeima, ir nepasiduodama abejotinai, iš anksto susidarytai nuomonei, jog šeimos, ypač motinystės, ryšiai yra savotiška vergija.

1.9 Visuomenės, ypač turtingos, kur žmogiškąsias dorybes pakeitė vartotojiškumas bei materializmas, o kultūra ir švietimas yra "laisvos vertybės", asmuo iš tiesų yra tapęs naudotinu objektu. Asmuo, "išlaisvintas" nuo šeimos bei visuomenės ryšių, vienišas individas, naujos susvetimėjimo formos auka, yra pažeidžiamas visų nužmoginimo formų.

2. Tačiau, nepaisant visų šių iššūkių, daug šeimų tebeklesti, ir Katalikų Bažnyčia yra įsipareigojusi skatinti jų teises bei gerovę. Pripažindami sunkumus, kuriuos išgyvena šeimos, laikome jas savotiška keliaujančiąja Bažnyčia, Bažnyčia "tarp pasaulio persekiojimo ir Dievo paguodos" (Lumen gentium, 8). Su pasitikėjimu skelbiame, kad, nepaisant precedento neturinčio spaudimo, šeima yra ir visada bus dovana, įsipareigojimas ir žmonijos viltis!
 

2. Šeima kaip dovana

Kiekvieną dieną atrandama vis daugiau įrodymų, kad šeimos pagrindas – antropologinė samprata, kuri taip pat yra neišvengiamas atsakymas į paplitusią krizę, susijusią su sąvokų maišatimi (plg. Gratissimam sane, 8 ir toliau). Žmogaus išmintimi pasiektą tiesą apie žmogų, Dievo paveikslą, bei šeimą praturtina ir pagilina tikėjimas.

Dėkodami Viešpačiui, skelbiame kai kurias šeimos dovanas.

2.1 Šeima yra Dievo Kūrėjo dovana, jo autentiškas projektas. Žmogaus asmuo yra kūrinijos viešpats, tačiau vyrą ir moterį autentiškai sieja ne valdymo, bet savęs atidavimo ir abipusio tarnavimo santykis. Taip jie tampa Dievo bendradarbiais perduodant gyvybę. Tad šeima yra pamatinė dovana žmonijai. Ji yra pirmutinė, natūrali, gyva visuomenės ląstelė, kuria remiasi visos kitos bendruomenės bei visuomenės, ir pirmutinė, gyva Bažnyčios ląstelė.

2.2 Šeimos gyvenimas remiasi šiuo abipusiu vyro ir moters savęs atidavimu santuokoje. Pagal autentišką Dievo sumanymą žmogus buvo sukurtas save atiduodančiai meilei, reikalaujančiai nuoseklios santuokinės ištikimybės ir viso sutuoktinio gerovės bei apimančiai orią ir kūno, ir dvasios raišką per gilią, santuokinę draugystę, kaip nurodoma bibline sąvoka una caro (plg. Pr 2, 24).

2.3 Kaip šios meilės vaisių šeima gavo žmogaus gyvybės perdavimo – motinystės ir tėvystės – dovaną. Motinystė ir tėvystė yra palaimingi santykiai ne tik vaikams, bet ir patiems motinai bei tėvui. Jis yra tėvas per savo žmonos motinystę; ji yra motina per savo vyro tėvystę. Vaikai yra pati brangiausia dovana pirmiausia tėvams (plg. Gaudium et spes, 50).

Atskirti gyvybės dovaną nuo santuokinės meilės visumos reiškia nuskurdinti pačią santuokinės bendruomenės esmę bei prasmę.

2.4 Kiekvienas vaikas, kiekvienas asmuo yra Dievo dovana, sukurtas pagal jo paties paveikslą ir nuo pradėjimo momento iki natūralios mirties turi įgimtą orumą bei teises. Su šiuo neliečiamu orumu nesuderinamas joks laipsniškumas, tarsi būtų kokių nors gerbtinų gyvybės "savybių" ir tokių, kurių gerbti nereikia. Iš tiesų žmogaus asmuo žeidžiamas, jeigu jis dėl kokios nors priežasties atmetamas.

2.5 Šeimos gyvenimas yra kasdienė dovana, reikalaujanti meilės, kantrybės ir pasiaukojimo. Kiekvieną dieną, net ir paprasčiausią, šiai dovanai būdinga transcendencijos dinamika bei lemiama svarba ugdant, pavyzdžiui, tampant asmenybe ar augant žmogiškumu. Būtent ši dovana skirtingas kartas sujungia begaline abipusiškumo bei solidarumo grandine. Tai geriausia žmogiškumo mokykla, kurioje abipusė tėvų dovana persmelkia visus namus. Taip užauga nauji nariai, brandūs, pagarbūs kitiems, dėkingi už solidarumą, padedantį jiems gyventi meilėje.

2.6 Tad šeima yra labai svarbi dovana visuomenei, visai žmonijai. Šioje pirmoje dorybių mokykloje išmokstame gerbti kitus, vienas kitam padėti, save tramdyti. Dėl šios priežasties pirmasis Romoje vykęs kongresas, kuriame buvo nagrinėjama tema "Šeima: meilės civilizacijos širdis", kvietė mus meilės civilizaciją pradėti kurti nuo šeimos.

2.7 Šeima yra dovana Bažnyčiai naujosios evangelizacijos labui. Meile, dosniu gyvybės perdavimu, sutuoktinių vienybe bei ištikimybe, taip pat visų šeimos narių bendradarbiavimu krikščioniškoji šeima apreiškia Išganytojo buvimą pasaulyje ir Bažnyčios prigimtį (plg. Gaudium et spes, 48).
 

3. Šeima kaip įsipareigojimas

Dievo dovanos apima pareigas, todėl pripažįstame šiuos įsipareigojimus.

3.1 Šeima įkūnija abipusį įsipareigojimą ir jo reikalauja. Kviečiame šeimų narius apmąstyti ir atnaujinti šį įsipareigojimą vienas kitam, rasti laiko būti kartu, bendrauti, pasitikėti ir kartu melstis.

3.2 Pirmasis įsipareigojimas – pati santuoka. Tai artimai susiję su teisingai suvokiamu santuokiniu dvasingumu, kuris yra ne intymus ar uždaras, bet atviras pareigų kitiems visuomenės nariams pilnatvei. Sutuoktiniai turi vėl pasiaukoti vienas kitam ir atrasti bendravimą bei abipusį atlaidumą. Teigiamu ženklu laikytini sąjūdžiai, skatinantys santuokinę ištikimybę bei atvirumą gyvybei.

Kviečiame vyriausybes leisti įstatymus, remiančius saistančią santuoką kaip būtiną visos visuomenės vertybę.

Teoriškai gyvybė, suprantama integraliai (gyvybė, kuri kuriama ir svetingai sutinkama, gyvybė, kuri integraliai auklėjama), susijusi su šeima ir yra santuokinės bendruomenės raison d’etre dalis. Šeima, vienijama santuokinės meilės ir skirta gyvybei, turi lemiamą reikšmę (plg. Evangelium vitae, 92) ugdant gyvybės kultūrą. Bet kuris gyvybės aspekto atskyrimas šeimoje kelia grėsmę, jog tuo pasinaudos rezgantieji sąmokslą prieš šeimą ir gyvybę.

3.3 Šeima yra "gyvybės šventovė". Jos įsipareigojimas ginti bei puoselėti gyvybę nuo jos prasidėjimo momento įgyvendinamas per tikrai atsakingą tėvystę. Kultūra, gerbianti gamtą, turėtų pirma gerbti žmogaus asmenį, kuris yra gamtos šerdis tikroje "žmogiškoje ekologijoje" (plg. Centesimus annus, 38).

Smerkiame visokiausią viešą ar privatų kišimąsi į šią meilės ir gyvybės šventovę. Labai norėtume atkreipti dėmesį į naujus pavojus žmogaus gyvybei bei jos perdavimui, ypač į masines sterilizacijos kampanijas, kuriose vargšai dažnai apgaudinėjami ir išnaudojami.

3.4 Ypač smerkiame "kontracepcijos būtino reikalo atveju" programas, skleidžiamas tarp moterų pabėgėlių. Iš tiesų tai abortų skatinimo politika, vykdoma JT agentūrų bei gyventojų skaičiaus kontrolės grupių. Tai labai neteisinga tragiškoje situacijoje atsidūrusių šeimų atžvilgiu ir kelia didelį pavojų moterų sveikatai.

3.5 Šiandien, labiau negu kada nors anksčiau, šeimai būtina įsipareigoti negimusiajam, pradėtajam, "nasciturus". Silpniausių žmonių giminės narių svetingas sutikimas bei apsauga išryškina šeimos savybes bei ryšius. Kviečiame įstatymiškai bei socialiai apsaugoti negimusiojo asmeniškumą.

Kalbant apie "cheminį karą" (plg. Centesimus annus, 39), nežmoniškame abortų kare taikomus cheminius produktus, intrauterines priemones bei vakcinas, šeimoms reikėtų laikytis budrumo nuostatos; jos taip pat turi būti pasirengusios atmesti naujas technologijas, keliančias grėsmę pačiai tėvystės sampratai, pavyzdžiui, manipuliavimą embrionais ir klonavimą.

3.6 Jaunimo įsipareigojimas gyvybės kultūrai turėtų pirmauti visur, pradedant pagarbos gyvybei ugdymu namuose bei parapijoje. Būtina skatinti pagarbą jaunai moteriai, kaip būsimai gyvybės nešiotojai, ir griežtai kritikuoti motinas pametančius vyrus.

3.7 Kviečiame solidarizuotis su šeimomis, kurių nariai pažeisti narkomanijos ar grumiasi su šia priklausomybe, imtis naujų, juos remiančių strategijų, labiau remti sąjūdžius, siekiančius vėl integruoti kenčiančiuosius į šeimą bei visuomenę. Priklausomybės nuo narkotikų reiškinyje šeimai tenka pagrindinis vaidmuo ir kaip priežasčiai, kai ji neišugdo pilanvertės asmenybės, ir kaip veiksniui, padedančiam išsilaisvinti iš šios dramos teikiančių prasmę gyvenimui vertybių dėka. Visos narkotikų liberalizacijos formos yra grėsmė šeimai (plg. "Ar reikėtų legalizuoti ‘silpnus’ narkotikus? Popiežiškosios šeimos tarybos pastoraciniai apmąstymai". L’Osservatore Romano, angl. leid., 1997 m. vasario 19, p. 7).

3.8 Tėvų įsipareigojimas auklėti savo vaikus apima tam tikras pareigas. Tačiau tėvai turi teisę pasirinkti savo vaikų auklėjimo būdą; kaip ir šv. Tomui, tai mums leidžia kalbėti apie šeimas kaip apie "dvasines įsčias" (plg. S. Th. II-II, 10, 10). Nepritariame, kad vaikams būtų peršama kokia nors ideologija programomis, modeliais ir metodais, atimančiais iš tėvų teisę būti savo vaikų auklėtojais.

3.9 Autentiškas auklėjimas žmogiškosios meilės bei lytiškumo klausimais pirmiausia yra tėvų teisė ir pareiga, atliktina namuose, prireikus padedant kitiems, pavyzdžiui, mokyklose, tačiau visada tai prižiūrima ir kontroliuojama tėvų. Rekomenduojame platinti Popiežiškosios šeimos tarybos dokumentą Žmogaus lytiškumo tiesa ir prasmė, artimai susijusį su Vademekumu kai kuriais santuokinės moralės klausimais. Tėvai turėtų organizuotai priešintis valstybės, žiniasklaidos ir gyventojų skaičiaus kontrolės grupių, siūlančių klaidingus, jų vaikus tvirkinančius lytinio gyvenimo auklėjimo modelius, pastangoms.

3.10 Visuomenė turėtų būti įsipareigojusi šeimai, tačiau tai bus pasiekta tik tada, kai pačios šeimos taps pagrindinėmis šeimos politikos veikėjomis. Politika, kurios objektas yra šeima, turėtų būti siekiama remti vaikus auginančias, ypač daugiavaikes, šeimas visose visuomenės gyvenimo srityse.

Smerkiame įstatymus, kuriais šeimos diskriminuojamos arba į jų gyvenimą kišamasi tokiose srityse kaip švietimas, mokesčiai, darbas, sveikatos apsauga, gyvenamasis būstas ir t.t. (plg. Šeimos teisių chartija, 1983).

3.11 Įsipareigojimui neturtingoms šeimoms bei pamestiems vaikams teiktina socialinė bei politinė pirmenybė. Dėl šeimos skurdo pirmiausia kenčia moterys ir vaikai. Reikalaujame teisingumo visoms šeimoms, tačiau ypač solidarizuotis su neturtingomis šeimomis bei įstatymų, padedančių lengviau įsivaikinti vaikus. Čia ypatingas dėmesys skirtinas vaikų "didesnės gerovės" principui, neišleidžiant iš akių ir natūralių tėvų teisių.

Smerkiame neomaltuzianizmo įtaigota ideologija nuspalvintus projektus vargšų šeimų dydžiui kontroliuoti, įskaitant pabėgėlių bei okupuotose teritorijose esančias šeimas. Tokioms šeimoms pirmiausia reikia sveikatos apsaugos, švietimo, veiksmingos teisinės apsaugos, padorių gyvenimo sąlygų bei ekonominio teisingumo. Privalu padėti didelėms šeimoms; jos neturėtų būti diskriminacijos objektas. Popiežiai kviečia atverti banketų stalus: "Turėtumėte stengtis pagausinti duonos, idant jos pakaktų žmonių stalams, užuot siekę dirbtinai kontroliuoti gimstamumą, idant - kas irracionalu - būtų mažiau svečių gyvybės bankete" (Popiežius Paulius VI. Kreipimasis į Jungtinių Tautų asamblėją. Nr. 6; AAS 57 [1965], p. 883). Norint išvengti gyventojų pertekliaus mitų spąstų, būtina turėti išsamių žinių apie demografines tendencijas.

Be to, kviečiame politikus bei įstatymų leidėjus padėti didelėms šeimoms, ypač ten, kur gyventojų mažėja.

3.12 Kviečiame politikus, įstatymų leidėjus, ekonomistus kurti šeimoms palankią ekonomiką, kurios dėmesio centre visada būtų žmogaus asmuo. Subsidiškumas reiškia, kad atsakomybė už ekonomikos valdymą bei plėtrą patikėtina ne valstybei, ne didelėms organizacijoms, bet šeimai (plg. "Susitikimo ‘Šeima ir ekonomika ateities visuomenėje’ [Roma, 1996 m. kovo 6–9 d.] siūlymai", Familia et vita, I, 1/1996, p. 86–91).

3.13 Tikėjimas Jėzumi Kristumi susieja šeimą į vieningą darinį didesnėje Bažnyčios šeimoje.

Kviečiame dvasininkus dvasinę Bažnyčios šeimą kurti tarnaujant šeimoms parapijose; tokia tarnyba turėtų apimti mokymą bei pamokslavimą apie žmogaus gyvybės orumą, santuoką ir šeimą. Siūlome taip sistemingai rengti seminaristus bei nuolatos ugdyti dvasininkus, kad šeimos sielovadai būtų teikiama pirmenybė parapijoje bei vyskupijoje.

Sielovados srityje siūlome atitinkamai organizaciniu aspektu plėtoti daugumoje vyskupų konferencijų bei vyskupijų jau egzistuojančias vyskupų komisijas šeimos bei gyvybės klausimais, kad būtų veikiama sutartinai. Kaip, kreipdamasis į mūsų kongresą, pabrėžė Šventasis Tėvas, "reikalinga tokia sielovados tarnyba, kurioje centrinės tikėjimo tiesos skleistų savo evangelizuojančią galią į įvairias gyvenimo sritis, ypač į šeimos sritį" (L’Osservatore Romano, angl. leid., 1997 m. spalio 15 d., p. 4).

Neatidėliotinas dalykas yra vaikų sielovada. Rūpestingai išstudijavę vaikų teises, prašome imtis nuodugnios veiklos, kuria būtų siekiama apginti šią didžiąją naujos žmonijos viltį.

3.14 Norint praturtinti visų gyvybės ir meilės bendruomenės narių abipusį įsipareigojimą Kristui, reikia gilesnio šeimos dvasingumo.
 

4. Šeima kaip žmonijos viltis

4.1 Šiais metais, vedančiais į trečiąjį tūkstantmetį, atkartojame popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius, pasakytus per pirmąjį pasaulinį susitikimą 1994 m. Romoje: "Šeimos, jūs esate gaudium et spes, džiaugsmas ir viltis!"

4.2 Šeimos yra didžiausia viltis vargstantiems pamestiems vaikams, ypač tiems, kurie klaidžioja mūsų didžiųjų miestų gatvėmis. Sveikiname sąjūdžius, padedančius įvaikinti ir plėtojančius šeima pagrįstus rūpinimosi šiais vaikais modelius. Be to, giriame šeimų, įsivaikinančių neįgalius vaikus, dosnumą.

4.3 Viltį neturtingoms šeimoms galima atverti per moterų švietimą, vaikų sveikatos apsaugą, tačiau pirmiausia ją gali suteikti labiau pasiturinčios šeimos, "pasirenkančios vargšus" ir nuskriaustuosius.

4.4 Džiaugiamės sparčia pažanga šiuolaikinių natūralių vaisingumo reguliavimo metodų, taikomų tada, kai yra rimtų priežasčių atidėti gimdymą. Tikimės, jog šie metodai labiau paplis pasaulyje.

4.5 Įvairūs jaunimo sąjūdžiai už gyvybę bei šeimą – ne kaip rytojaus Bažnyčia, bet kaip aktyvi jėga šiandienos Bažnyčioje – yra galingas vilties pasauliui ženklas.

Apaštališkieji sąjūdžiai už gyvybę bei šeimą, kad patys nuolatos stiprėtų, turėtų įtraukti į savo gretas vis daugiau jaunimo.

4.6 Kviečiame sąjūdžius sutartinai dirbti drauge su parapijomis evangelizuojant šeimas bei padedant joms įsisąmoninti jų vaidmenį evangelizacijoje. Geresnis Santuokos sakramento supratimas praturtina daugelio šiandienos šeimų tikėjimą bei sakramentinį gyvenimą. Šiuo požiūriu labai rekomenduojame Popiežiškosios šeimos tarybos dokumentą Rengimas Santuokos sakramentui.

4.7 Džiaugiamės viltimi, kuri suirusioms šeimoms, ypač vienišiems tėvams, atveriama evangelizacija, svetingai sutinkančia juos parapijos bendruomenėje ir pripažįstančia, jog evangelizuoti gali visos šeimos, net ir suirusios. Reikėtų ieškoti tinkamų sielovados būdų padėti išsiskyrusiems bei antrą kartą civilinę santuoką sudariusiems, kurie bet kuriuo atveju yra ir lieka Bažnyčios nariai.

4.8 Tikimės ekumeniškesnio bei tarpreligiškesnio bendradarbiavimo šeimos bei žmogaus gyvybės klausimais, koks, pavyzdžiui, buvo tarpreliginėje konferencijoje "Santuoka ir šeima šiandienos pasaulyje" (Roma, 1994 m. rugsėjo 21–25; žr. leid. Marriage and the Family in Today’s World, Roma, 1995).

4.9 Reiškiame susirūpinimą dėl rimtų – ypač kai kuriose vietovėse – problemų, susijusių su šeima bei sektų plitimu (plg. La accion evangelizadora de la familia ante el desafio de las sectas, Santafe de Bogota). Šio reiškinio akivaizdoje viltis dedame į šeimos vaidmenį evangelizacijoje.

4.10 Šeimų vykdomos ir šeimoms skirtos naujosios evangelizacijos viltį grindžia tikėjimo vienybė bei ištikimybė Bažnyčiai. Tad Kristaus Evangelija, šeimos geroji naujiena, nuskambės visuose žemės pakraščiuose.

Nuoširdžiai dėkojame Šventajam Tėvui Jonui Pauliui II už jo nenuilstamas pastangas stiprinti šeimą Bažnyčioje bei visuomenėje ir ginti žmogaus gyvybę visomis aplinkybėmis.

Tegu Šventoji Dvasia atnaujina mūsų, besirengiančių trečiajam tūkstantmečiui, širdis! Sutvirtinti gyvybės Viešpaties, kuris yra šeimos Viešpats, džiaugsmingai įsipareigokime kurti šeimoms naują epochą!

Meldžiame ypatingos Švč. Mergelės, Regina Familiae, savo įsčiose nešiojusios pasaulio Išganytoją, globos.



Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose", 1998 sausio 16, Nr. 1.