JONAS PAULIUS II


POSINODINIS APAŠTALIŠKASIS PARAGINIMAS

RECONCILIATIO ET PAENITENTIA

DĖL SUSITAIKINIMO IR ATGAILOS
BAŽNYČIOS MISIJOJE ŠIANDIEN

VYSKUPAMS,
DVASININKAMS IR TIKINTIESIEMS

1984 gruodžio 2


© KATALIKŲ INTERNETO TARNYBA, 2001.
Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba.

Už galimybę šį tekstą išversti ir pateikti internete dėkojame Lietuvių Kunigų Vienybei.


T U R I N Y S

PRATARMĖ
DOKUMENTO IŠTAKOS IR PRASMĖ [1-4]

PIRMOJI DALIS

ATSIVERTIMAS IR SUSITAIKINIMAS – BAŽNYČIOS UŽDUOTIS IR ĮSIPAREIGOJIMAS

PIRMASIS SKYRIUS
PALYGINIMAS APIE SUSITAIKINIMĄ [5-6]

ANTRASIS SKYRIUS
PRIE SUSITAIKINIMO VERSMIŲ [7-9]

TREČIASIS SKYRIUS
DIEVO INICIATYVA IR BAŽNYČIOS TARNYSTĖ [10-12]

ANTROJI DALIS

MEILĖ DIDESNĖ UŽ NUODĖMĘ

PIRMASIS SKYRIUS
NUODĖMĖS SLĖPINYS [14-18]

ANTRASIS SKYRIUS
„MYSTERIUM PIETATIS” [19-22]

TREČIOJI DALIS

ATGAILOS IR SUSITAIKINIMO PASTORACIJA

PIRMASIS SKYRIUS
ATGAILOS IR SUSITAIKINIMO SKATINIMAS: BŪDAI IR PRIEMONĖS [24-27]

ANTRASIS SKYRIUS
ATGAILOS IR SUSITAIKINIMO SAKRAMENTAS [28-34]

BAIGIAMASIS PALINKĖJIMAS [35]

NUORODOS


PRATARMĖ

DOKUMENTO IŠTAKOS IR PRASMĖ


1. Kalbėti apie susitaikinimą ir atgailą reiškia kviesti mūsų laikų vyrus ir moteris iš naujo atrasti į mūsų kalbą išverstus žodžius, kuriais mūsų Gelbėtojas ir Mokytojas Jėzus Kristus pradėjo savo skelbimą: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija” (1), tai yra priimti gerąją meilės, tapimo Dievo vaikais ir, vadinasi, brolystės naujieną.

Kodėl Bažnyčia vėl imasi šios temos ir šio kvietimo?

Troškimas geriau pažinti šiandienį žmogų bei šių laikų pasaulį, įspėti jų mįslę bei atskleisti jų slėpinį, įžiūrėti juose veikiančius gėrio ir blogio fermentus jau ilgą laiką verčia daugelį klausiamai žvelgti į šį žmogų ir pasaulį. Tai istoriko ir sociologo, filosofo ir teologo, psichologo ir humanisto, poeto ir mistiko, tačiau pirmiausia nerimastingas ir sykiu vilties kupinas ganytojo žvilgsnis.

Toks žvilgsnis ypač ryškus kiekviename svarbios Vatikano II Susirinkimo pastoracinės konstitucijos Gaudium et spes apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje puslapyje, pirmiausia jos išsamiose bei skvarbiose įvadinėse pastabose, taip pat kai kuriuose dokumentuose, kilusiuose iš mano garbingųjų pirmtakų, kurių iškilius pontifikatus paženklino istorinis bei pranašiškas šio ekumeninio Susirinkimo įvykis, išminties ir pastoracinės meilės.

Tarp įvairių būdingų mūsų epochos pasaulio ir žmonijos bruožų ganytojas, kaip ir kiti, deja, irgi įžvelgia egzistuojant daugybę gilių ir skausmingų susiskaldymų.


Suaižėjęs pasaulis

2. Šie susiskaldymai reiškiasi asmenų bei grupių tarpusavio santykių srityje ir taip pat apima didesnius visuomeninius dariniu: dėl hegemonijos tarpusavyje grumiasi nacijos, šalių blokai. Žvelgiant į tokių susiskaldymų šaknis, nesunku įžiūrėti konfliktus, kurie, užuot išspręsti dialogu, tampa vis aštresni konfrontuojant bei nesutariant.

Dėmesingas stebėtojas, ieškodamas susiskaldymą keliančių elementų, atras jų pačių įvairiausių: nuo didėjančios grupių, socialinių klasių ir šalių nelygybės iki dar tikrai neįveiktų ideologinių antagonizmų; nuo ekonominių interesų susidūrimo iki politinės poliarizacijos; nuo gentinių skirtumų iki diskriminacijos dėl socialinių bei religinių motyvų. Negana to, kai kurie visiems regimi faktai yra tartum liūdnas susiskaldymo, kurio jie yra vaisius, veidas, nepaneigiamai konkrečiai parodantis to susiskaldymo rimtumą. Tarp tokių mūsų laikams būdingų skausmingų socialinių reiškinių galima paminėti:

pagrindinių žmogaus teisių, pirmiausia teisės į gyvybę ir žmogaus orumą atitinkančią gyvenimo kokybę, laužymą; tai juo skandalingiau, nes apie šias teises neregėtai gražbyliaujama;

klastingą kėsinimąsi į asmenų ir grupių laisvę, neišskiriant laisvės, kuri pažeidinėjama ir kuriai grasinama labiausiai, būtent laisvės turėti, išpažinti ir praktikuoti savo tikėjimą;

įvairias diskriminacijos formas: rasinę, kultūrinę, religinę ir t. t.;

smurtą ir terorizmą;

kankinimo ir neteisingų bei neteisėtų prievartos formų taikymą;

įprastinių ar branduolinių ginklų kaupimą ir ginklavimosi varžybas, reikalaujančias karo reikalams lėšų, kuriomis būtų galima palengvinti nepelnytą socialiai ir ekonomiškai atsilikusių tautų vargą;

neteisingą pasaulio išteklių ir civilizacijos gėrybių paskirstymą, kurio aukščiausia apraiška yra socialinė sąranga, lemianti vis didesnį atotrūkį tarp turtingųjų ir neturtingųjų socialinių sąlygų (2).

Nenugalima tokių susiskaldymų galia paverčia pasaulį, kuriame gyvename, iki pamatų suaižėjusiu pasauliu (3).

Kita vertus, kadangi Bažnyčia, nesitapatindama su pasauliu ir nebūdama pasaulio, vis dėlto gyvena pasaulyje ir veda su juo dialogą (4), nestebėtina, kad ir jos struktūroje matoma žmonių visuomenę kamuojančio susiskaldymo atgarsių ir ženklų. Be jau šimtmečius slegiančio krikščioniškosios bendrystės skilimo, Bažnyčia šiandien savo viduje jaučia savo narių susiskaldymus, kuriuos lemia skirtingos pažiūros ir pasirinkimai doktrinos bei pastoracijos srityse (5). Tokie susiskaldymai kartais gali atrodyti neįveikiami.

Nors tokios įplėšos iš pirmo žvilgsnio gali labai bauginančios, įdėmiau tyrinėjant nesunku apčiuopti jų šaknį: tai žaizda pačiame žmoguje. Tikėjimo šviesoje mes vadiname ją nuodėme: pradedant pirmaprade nuodėme, kiekvieno iš mūsų nešiojama nuo gimimo kaip pirmųjų tėvų paveldas, ir baigiant nuodėme, kurią kiekvienas iš mūsų daro, kai piktnaudžiauja savo laisve.


Susitaikinimo ilgesys

3. Vis dėlto tas pats tiriantis žvilgsnis, jei yra pakankamai skvarbus, pačiame karščiausiame susiskaldyme gali įžiūrėti aiškų trokšimą, juntamą geros valios žmonių ir tikrų krikščionių, iš naujo sujungti tai, kas atsiskyrę, užgydyti žaizdas, visais lygmenimis atkurti esminę vienybę. Šis troškimas daugeliui virsta tikru susitaikinimo ilgesiu, nors tokia sąvoka ir nevartojama.

Kai kas susitaikinimą laiko utopija, galinčia tapti idealiu svertu siekiant autentiškai keisti visuomenę; kitiems tai sunkiai įgyjamas dalykas ir dėl to tikslas, siektinas rimtais apmąstymais bei darbais. Bet kuriuo atveju nuoširdus bei nuoseklus susitaikinimo siekimas neabejotinai yra pagrindinis mūsų visuomenės akstinas, savotiškas nenuslopinamo taikos troškimo atspindys ir, kad ir kaip būtų paradoksalu, juo stipresnis, juo grėsmingesni susiskaldymo veiksniai.

Tačiau susitaikinimas turi būti ne mažiau gilus negu susiskaldymas. Susitaikinimo ilgesys ir pats susitaikinimas bus visiškai veiksmingi tik tada, kai pasieks – kad užgydytų – pirmapradę žaizdą, kuri yra visų kitų žaizdų šaknis, tai yra nuodėmę.


Sinodo požiūris

4. Todėl kiekviena institucija ar organizacija, skirta tarnauti žmogui ir trokštanti išgelbėti jį atsižvelgiant į jo pagrindinius matmenis, privalo skvarbiau pažvelgti į susitaikinimą, siekdama geriau suvokti jo reikšmę bei visą svarbą ir padaryti reikiamas praktines išvadas.

Jėzaus Kristaus Bažnyčia negali to atsisakyti. Su motinos atsidavimu ir mokytojos išmintingumu ji uoliai ir rūpestingai ieško visuomenėje ne tik susiskaldymo, bet ir ne mažiau iškalbių bei reikšmingų susitaikinimo paieškos ženklų. Juk ji žino, kad jai ypatingu būdu duota galimybė ir patikėta misija parodyti susitaikinimo tikrąją ir giliai religinę prasmę bei jo visus matmenis, jau vien per tai prisidedant prie vienybės ir taikos klausimo esminių sąvokų išaiškinimo.

Mano pirmtakai nepaliaujamai skelbė susitaikinimą, kvietė susitaikinti visą žmoniją ir kiekvieną nesutarimų draskomą bei susiskaldžiusią grupę ir žmonių bendruomenės dalį (6). Skatinamas vidinio impulso, paklūstančio – esu tikras – įkvėpimui iš viršaus ir sykiu žmonijos šauksmams, ir aš esu aikštėn iškėlęs susitaikinimo temą dviem skirtingais, tačiau ir vienu, ir kitu atveju iškilmingais bei įpareigojančiais būdais: pirma, sušaukdamas Vyskupų sinodo VI visuotinį susirinkimą, ir, antra, padarydamas šią temą jubiliejinių Metų, kuriais buvo švenčiama Atpirkimo 1950 metų sukaktis, šerdimi (7). Nustatydamas Sinodui temą, galėjau visa širdimi pritarti daugybei savo brolių vyskupų, siūliusių tokią vaisingą ir artimai su atgaila susijusią susitaikinimo temą (8).

Atgailos sąvoka ir samprata yra gana daugialypės. Jei atgailą siejame su metanoia, kaip sinoptinėse evangelijose, tai ji reiškia širdies atsivertimą veikiant Dievo žodžiui ir Karalystės perspektyvoje (9). Bet atgaila taip pat žymi širdies atsivertimą atitinkantį gyvenimo pakeitimą, ir šia prasme atgailauti reiškia duoti atgailą liudijančių vaisių (10): į atgailą įtraukiama visa egzistencija, tai yra ji ima nepaliaujamai stengtis būti geresne. Tačiau atgaila yra autentiška ir veiksminga tik tada, kai ji reiškiasi atgailos aktais ir darbais. Šiuo požiūriu atgaila krikščioniškajame teologijos bei dvasingumo žodyne reiškia askezę, tai yra konkrečias ir kasdienes Dievo malonės palaikomo žmogaus pastangas prarasti savo gyvybę dėl Kristaus, laikant tai vieninteliu būdu jai išgelbėti (11), nusimesti senąjį žmogų ir apsivilkti naujuoju (12), įveikti savyje tai, kas kūniška, kad viršų imtų tai, kas dvasiška (13), nepaliaujamai kilti nuo žemiškos tikrovės į dangišką, kur yra Kristus (14). Tad atgaila yra atsivertimas, nuo širdies pereinantis prie darbų ir dėl to apimantis visą krikščionio gyvenimą.

Atgaila visomis šiomis reikšmėmis artimai susijusi su susitaikinimu, nes susitaikinti su Dievu, savimi ir kitais, vadinasi, įveikti tą radikalų lūžį, kuris yra nuodėmė. Ir tai pasiekti įmanoma tiktai vidujai pasikeičiant arba atsiverčiant ir per atgailos aktus duodant gyvenime vaisių.

Pradinis Sinodo dokumentas (taip pat vadinamas Lineamenta), parengtas tiktai temai pateikti pabrėžiant kelis esminius aspektus, leido bažnytinėms bendruomenėms visame pasaulyje per beveik dvejus metus apmąstyti šiuos visus dominančio klausimo – būtent atsivertimo ir susitaikinimo – aspektus ir per tai suteikti naujo polėkio krikščioniškajam gyvenimui bei apaštalavimui. Tiesioginio pasirengimo Sinodo darbui laikotarpiu šiuos apmąstymus pagilino Instrumentum laboris, deramu laiku išsiuntinėtas vyskupams ir jų bendradarbiams. Galiausiai Sinodo tėvai, padedami tų, kurie buvo pakviesti dalyvauti Sinodo posėdžiuose, ir jausdami didelę atsakomybę, ištisą mėnesį nagrinėjo šią temą ir daugybę įvairių su ja susijusių klausimų. Debatų, bendrų studijų, uolių ir sąžiningų tyrimų rezultatas yra didelis ir vertingas lobis, kurio esmė perteikta galutinėse Propositiones.

Sinodas neišleido iš akių susitaikinimo aktų (kai kurie iš jų beveik nepastebimi dėl savo kasdieniškumo), įvairiu mastu padedančių išspręsti daugybę įtampų, įveikti daugelį konfliktų, nugalėti mažus bei didelius susiskaldymus ir atkurti vienybę. Tačiau labiausiai jam rūpėjo šiuose paskiruose aktuose atrasti paslėptą šaknį, pamatinį, taip sakant, „versminį” susitaikinimą, veikiantį žmogaus širdyje bei sąžinėje.

Kalbant apie susitaikinimą, Bažnyčios charizma ir nepakartojamumas yra tai, kad nepriklausomai nuo to, kokio lygmens susitaikinimas reikalingas, ji visados skverbiasi ligi šio pamatinio susitaikinimo. Bažnyčios esminė misija verčia ją veržtis iki nuodėmės pirmapradės žaizdos šaknų, idant ją užgydytų ir įgyvendintų, taip sakant, pirmapradį susitaikinimą, kuris būtų svarbiausias bet kurio kito susitaikinimo principas. Būtent tai Bažnyčia turėjo galvoje ir siūlė per Sinodą.

Apie tokį susitaikinimą kalba Šventasis Raštas, kviesdamas mus siekti to visomis išgalėmis (15); tačiau jis mums taip pat sako, jog tai pirmiausia yra gailestinga Dievo dovana žmogui (16). Išganymo istorija – visos žmonijos ir kiekvieno žmogaus visais laikais – yra nuostabi susitaikinimo istorija: Dievas, kuris yra Tėvas, susitaikina su pasauliu per savo žmogumi tapusio Sūnaus kraują bei kryžių ir taip duoda pradžią naujai šeimai tų, su kuriais susitaikino.

Susitaikinimas tapo būtinas dėl ryšius pertraukiusios nuodėmės, tapusios visų kitų susiskaldymo formų žmogaus širdyje ir aplinkui jį priežastimi. Todėl, norint, kad susitaikinimas būtų visiškas, būtina išsilaisvinti iš nuodėmės, atmetant ją ligi pačių pašaknių. Tad atsivertimą ir susitaikinimą sieja artimas vidinis ryšys: neįmanoma šių dviejų dalykų vieną nuo kito atsieti arba kalbėti apie vieną neminint kito.

Sinodas kalbėjo apie visos žmonių giminės susitaikinimą ir sykiu apie kiekvieno asmens širdies atsivertimą, jo sugrįžimą pas Dievą, taip norėdamas pripažinti ir paskelbti, jog žmonių vienybė neįmanoma kiekvienam iš vidaus nepasikeitus. Kelias į asmenų santarvę neišvengiamai veda per asmeninį atsivertimą (17). Bažnyčia, skelbdama gerąją susitaikinimo naujieną ar kviesdama susitaikinti per sakramentus, atlieka tikro pranašo vaidmenį: ji smerkia iš užteršto šaltinio trykštantį žmogaus blogį, atskleidžia susiskaldymų šaknis ir teikia vilties, jog įmanoma įveikti įtampas bei konfliktus, idant visais lygmenimis ir kiekvienoje žmonių visuomenės grupėje įsivyrautų brolybė, santarvė ir taika. Neapykantos ir smurto paženklintą istorinę situaciją ji keičia meilės civilizacija. Bažnyčia visiems siūlo evangelinį bei sakramentinį principą to pamatinio susitaikinimo, iš kurio kyla bet kuris kitas susitaikinimo gestas ar aktas.

Būtent apie tokį susitaikinimą, atsivertimo vaisių, kalbama šiame apaštališkajame paraginime. Kaip trijų ankstesnių Sinodo susirinkimų pabaigoje, taip ir šį kartą tėvai panoro Romos vyskupui, visuotinės Bažnyčios ganytojui ir vyskupų kolegijos vadovui, kaip Sinodo pirmininkui patikėti savo darbo išvadas. Kaip rimtą ir sykiu dėkingą pareigą priėmiau užduotį semiant iš Sinodo apstaus lobyno pateikti Dievo tautai doktrininę bei pastoracinę žinią apie atgailą ir susitaikinimą. Pirmojoje dalyje kalbėsiu apie Bažnyčią, vykdančią savąją susitaikinimo misiją ir besistengiančią atversti širdis bei per tai atnaujinti žmogaus ir Dievo, žmogaus ir jo brolio, žmogaus ir visos kūrinijos ryšį. Antrojoje dalyje bus aptarta visų žaizdų ar žmonių tarpusavio susiskaldymo ir pirmiausia jų atskilimo nuo Dievo pagrindinė priežastis – nuodėmė. Galiausiai nurodysiu priemones, leidžiančias Bažnyčiai skatinti bei žadinti visišką žmonių susitaikinimą su Dievu ir per tai tarpusavyje.

Dokumentu, kurį patikiu Bažnyčios sūnums ir taip pat visiems, kurie, tikintys ar ne, gręžia į ją įdėmų ir nuoširdų žvilgsnį, norėjau deramai atsiliepti į Sinodo man pateiktą prašymą. Tačiau tai taip pat – ir tai turiu pareikšti tiesos bei teisingumo dėlei – paties Sinodo kūrinys. Šių puslapių turinys kyla iš Sinodo: iš tolimojo ar artimojo rengimosi jam, iš Instrumentum laboris, iš kalbų Sinodo salėje bei komisijose (circuli minores) ir ypač iš šešiasdešimt trijų propositiones. Visa tai yra tėvų – tarp jų būta ir Rytų Bažnyčių, kurioms būdingas toks turtingas ir garbingas teologinis, dvasinis ir liturginis paveldas, ypač mus čia dominančioje srityje, atstovų – bendro darbo vaisius. Be to, Sinodo sekretoriato taryba, vos pasibaigus sinodiniam susirinkimui, dviejose svarbiose sesijose įvertino jo rezultatus bei kryptis, išryškino minėtųjų propositiones dinamiką ir po to nubrėžė pagrindines kryptis, kurių, jos nuomone, būtų geriausia laikytis rengiant šį dokumentą. Dėkoju visiems, kurie atliko šį darbą, ir, būdamas ištikimas savo misijai, noriu čia perteikti tai, kas Sinodo doktrininiame bei pastoraciniame lobyne man pasirodė kaip Apvaizdos dovana žmonių gyvenimui šiuo didingu ir sunkiu istorijos momentu.

Atrodė verta – ir reikšminga – padaryti tai tada, kai dar tebėra gyvas šventųjų Metų, paženklintų atgailos, atsivertimo ir susitaikinimo, atminimas. Tebūna šis paraginimas, kurį patikiu savo broliams vyskupams ir jų bendradarbiams kunigams bei diakonams, pašvęstojo gyvenimo institutų nariams, visiems tikintiesiems, tiesios sąžinės vyrams ir moterims, ne tik įrankis asmeniniam tikėjimui apvalyti, praturtinti bei pagilinti, bet ir raugas, brandinantis pasaulyje taiką, brolystę, viltį ir džiaugsmą – vertybes, gimstančias iš Evangelijos, kuri kasdien priimama, apmąstoma ir kuria kasdien gyvenama sekant Marijos, Motinos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, per kurį Dievas panoro sutaikinti su savimi visas būtybes (18), pavyzdžiu.


PIRMOJI DALIS

ATSIVERTIMAS IR SUSITAIKINIMAS – BAŽNYČIOS UŽDUOTIS IR ĮSIPAREIGOJIMAS


PIRMASIS SKYRIUS

PALYGINIMAS APIE SUSITAIKINIMĄ


5. Šio apaštališkojo paraginimo pradžioje priešais mano dvasią iškyla nepaprastas šventojo Luko evangelijos tekstas, kurio gilų religinį bei žmogiškąjį turinį mėginau atskleisti ankstesniame dokumente (19). Turiu galvoje palyginimą apie sūnų palaidūną (20).


Brolis pražuvėlis

„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’”, – pasakoja Jėzus, vaizduodamas dramatišką šio jaunuolio istoriją: lengvabūdišką išvykimą iš tėvo namų, visų savo turtų iššvaistymą palaidai ir tuščiai gyvenant, niūrias bado, negana to, prarasto orumo, pažeminimo ir gėdos dienas svetimoje šalyje, galiausiai namų ilgesį, pasiryžimą grįžti, tėvo surengtą svetingą sutikimą. Tėvas tikrai nebuvo užmiršęs savo sūnaus, bet, priešingai, išlaikė tokią pat meilę bei pagarbą jam. Jis nenuilstamai laukė jo ir dabar jį apkabina bei duoda ženklą surengti didelę puotą atšvęsti sugrįžimui to, kuris „buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado”.

Žmogus – kiekvienas žmogus – yra šis sūnus palaidūnas: viliojamas pagundos atsiskirti nuo tėvo ir gyventi atskirai; šiai pagundai pasidavęs; nusivylęs tuštuma, kuri jį buvo užbūrusi it miražas; vienišas, netekęs garbės, išnaudojamas, kai mėgina susikurti pasaulį visiškai sau; net didžiausiame varge kankinamas troškimo grįžti į bendrystę su Tėvu. Dievas, kaip tėvas palyginime, laukia grįžtančio sūnaus, apkabina jį grįžusį ir liepia dengti stalą sugrįžtuvių puotai, kuria švenčiamas susitaikinimas.

Didžiausią įspūdį šiame palyginime daro tai, kaip šventiškai ir šiltai tėvas sutinka grįžtantį sūnų: tai Dievo, pasirengusio visada atleisti, gailestingumo ženklas. Pasakykime iškart: susitaikinimas pirmiausia yra dangiškojo Tėvo dovana.


Brolis, likęs namuose

6. Tačiau palyginime taip pat vaizduojamas vyresnysis brolis, atsisakantis dalyvauti puotoje. Jis prikiša savo jaunesniajam broliui jo paklydimus, o tėvui – sutikimą, kurį tas jam surengė, kai jam pačiam, susivaldančiam ir darbščiam, ištikimam savo tėvui ir namams, niekada, pasak jo, nebuvo leista pasilinksminti su draugais. Tai ženklas, jog jis nesupranta savo tėvo gerumo. Kol šis brolis, perdėm tikras savimi ir savo nuopelnais, pavydus ir niekinantis, kupinas kartėlio ir pykčio, neatsivers ir nesusitaikins su savo tėvu ir broliu, puota nebus pilnatviška susitikimo bei vienas kito suradimo šventė.

Žmogus – kiekvienas žmogus – taip pat yra šis vyresnysis brolis. Egoizmas daro jį pavydų, sukietina jo širdį, apakina bei atitveria jį nuo kitų žmonių ir Dievo. Tėvo gerumas ir gailestingumas jį erzina ir piktina; parsiradusio brolio laimė jam karti (21). Kad galėtų susitaikinti, žmogus turi atsiversti ir šiuo atžvilgiu.

Sūnaus palaidūno palyginimas pirmiausia yra neprilygstama istorija apie didžią Dievo – Tėvo, siūlančio savo grįžusiam sūnui visiško susitaikinimo dovaną, – meilę. Tačiau vyresniojo brolio figūra, primindama brolius skaldantį egoizmą, taip pat tampa istorija apie žmonių giminę: joje apibūdinama mūsų padėtis ir parodomas kelias, kuriuo reikėtų eiti. Sūnus palaidūnas, karštai trokštantis atsiversti, sugrįžti į tėvo glėbį ir gauti atleidimą, žymi tuos, kurie savo širdies gelmėje jaučia visiško susitaikinimo be išlygų ilgesį ir yra vidujai tikri, jog toks susitaikinimas galimas tiktai tada, kai kyla iš pirmutinio ir pamatinio susitaikinimo, grąžinančio nutolusį žmogų į sūnišką draugystę su Dievu, kurio begalinis gailestingumas jam žinomas. Tačiau skaitomas kito sūnaus perspektyvoje, palyginimas vaizduoja egoizmo suskaldytos žmonijos padėtį, parodo, kaip sunku patenkinti vienos sutaikintos bei vieningos šeimos troškimą bei ilgėjimąsi, ir primena būtinybę iš pagrindų perkeisti širdį, iš naujo atrandant Tėvo gailestingumą ir nugalint brolių tarpusavio nesupratingumą bei priešiškumą.

Šio neišsemiamo palyginimo apie nuodėmę naikinantį gailestingumą šviesoje Bažnyčia, atsiliepdama į jame glūdintį kvietimą, laiko savo misija, sekant Viešpačiu darbuotis dėl širdžių atsivertimo ir žmonių susitaikinimo su Dievu bei tarp savęs – dviejų dalykų, kurie vienas su kitu artimai susiję.


ANTRASIS SKYRIUS

PRIE SUSITAIKINIMO VERSMIŲ


Kristaus Sutaikintojo šviesoje

7. Iš palyginimo apie sūnų palaidūną išplaukia, kad susitaikinimas yra Dievo dovana, jo iniciatyva. Mūsų tikėjimas mus moko, jog ši iniciatyva tampa konkreti Kristaus Atpirkėjo, Sutaikintojo ir žmogaus visų formų nuodėmės Išlaisvintojo slėpinyje. Būtent į tokią užduotį bei funkciją šventasis Paulius nesvyruodamas sutraukia Jėzaus Nazariečio, žmogumi tapusio Dievo Žodžio ir Sūnaus, neprilygstamą misiją.

Mes irgi galime remtis šiuo pagrindiniu išganymo tvarkos slėpiniu, apaštalo kristologijos raktiniu elementu. „Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikino su Dievu jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti. Negana to, dar galime didžiuotis Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris mus sutaikino” (22). Tad kadangi „Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį”, Paulius jaučiasi įkvėptas raginti Korinto krikščionis: „Susitaikinkite su Dievu!” (23).

Apie šią sutaikinimo per mirtį ant kryžiaus misiją, tiesa, vartodamas kitokias sąvokas, kalba ir evangelistas Jonas. Jis sako, kad Kristus turėjo mirti, „kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus” (24).

Šventasis Paulius, rašydamas, jog Tėvas sutaikino su savimi visas būtybes, visa, kas yra žemėje ir danguje (25), leidžia mums išvysti dar ir kosminį Kristaus darbo matmenį. Apie Kristų Atpirkėją tikrai galima pasakyti, kad „pražūties metu jis išlaikė gyvą žmoniją” (26) ir kad „jis yra mūsų sutaikinimas” (27).

Pagrįstai jo kančia ir mirtis, sakramentiškai atnaujinamos per Eucharistijos šventimą, liturgijoje vadinamos „auka, kuri mus sutaikina” (28): sutaikina su Dievu ir broliais, nes pats Jėzus mokė, kad prieš aukojant būtina susitaikinti su broliu (29).

Vadinasi, remiantis šiais ir kitais reikšmingais Naujojo Testamento tekstais, visos Kristaus misijos apmąstymus pagrįstai galima kreipti į jo kaip sutaikintojo misiją. Ir reikia dar kartą paskelbti Bažnyčios tikėjimą Kristaus atperkamuoju aktu, jo mirties ir prisikėlimo velykiniu slėpiniu, kuris yra žmogaus sutaikinimo priežastis dvejopu išlaisvinimo iš nuodėmės ir malonės bendrystės su Dievu aspektu.

Skausmingų susiskaldymų ir žmonėms tarpusavyje susitaikinti trukdančių sunkumų akivaizdoje kviečiu laikyti Kryžiaus slėpinį iškiliausia drama, kurioje Kristus taip iš pagrindų suvokia ir kentėdamas patiria nuo Dievo atsiskyrusio žmogaus tragediją, kad sušunka psalmininko žodžiais: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!” (30) ir sykiu mus sutaikina. Į Golgotos slėpinį įsmeigtas žvilgsnis turėtų be paliovos priminti žmogaus atsiskyrimo nuo Dievo ir susitaikinimo su juo „vertikalųjį” matmenį, kuris tikėjimo akimis visuomet viršesnis už „horizontalųjį” matmenį, tai yra už žmonių susiskaldymo tikrovę ir jų tarpusavio susitaikinimo būtinybę. Juk žinome, kad toks jų tarpusavio susitaikinimas yra ir gali būti tiktai Kristaus atperkamojo akto vaisius, Kristaus, mirusio ir prisikėlusio, kad nugalėtų nuodėmės karalystę, atkurtų sandorą su Dievu ir sugriautų skiriančią „pertvarą” (31), kurią tarp žmonių pastatė nuodėmė.


Sutaikinančioji Bažnyčia

8. Tačiau – kaip yra pasakęs šventasis Leonas Didysis, kalbėdamas apie Kristaus kančią, – „visa, ką Dievo Sūnus padarė ir mokė dėl pasaulio sutaikinimo, sužinome ne tik iš praeityje atliktų darbų istorijos, tą patiriame ir per jo dabartinių darbų veiksmingumą” (32). Jo žmogiškojoje būtyje įgyvendintą sutaikinimą juntame per šventųjų slėpinių, švenčiamų jo Bažnyčios, už kurią jis atidavė savo gyvybę ir kurią įsteigė kaip išganymo ženklą ir priemonę, veiksmingumą.

Taip tvirtina šventasis Paulius rašydamas, jog Dievas leido Kristaus apaštalams dalyvauti jo sutaikinamajame darbe. Dievas, pasak jo, „davė mums sutaikinimo tarnystę” ir „patikėjo mums sutaikinimo žinią” (33).

Sutaikinimo tarnystę gailestingumo kupinas Tėvas patikėjo apaštalų, savo skelbėjų, rankoms bei lūpoms, ir jie ją nepakartojamai vykdo galėdami veikti in persona Christi. Tačiau sutaikinimo žinia, tai yra užduotis visomis išgalėmis liudyti bei įgyvendinti sutaikinimą pasaulyje, taip pat patikėta tikinčiųjų bendruomenei, visai Bažnyčiai.

Galima teigti, kad Vatikano II Susirinkimas, apibrėždamas Bažnyčią kaip sakramentą arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklą bei įrankį ir kaip jai būdingą funkciją nurodydamas visiškos vienybės Kristuje siekimą visiems žmonėms, šiandien artimiau susijusiems įvairiais ryšiais (34), irgi pripažino, jog Bažnyčia turi stengtis vesti žmones į visišką sutaikinimą.

Turtingą ir daugialypę Bažnyčios misiją galima apibūdinti artimai siejant ją su Kristaus misija, kaip žmonių sutaikinimo su Dievu, broliais ir visa kūrinija užduotį, kuri jai yra pagrindinė nuolatos, nes – kaip esu sakęs kita proga – „Bažnyčia savo prigimtimi visada yra sutaikinanti” (35).

Bažnyčia yra sutaikinanti, nes skelbia sutaikinimo žinią; tai ji darė per visą savo istoriją nuo apaštališkojo Jeruzalės Susirinkimo (36) iki paskutiniojo vyskupų Sinodo bei neseniai švęstojo Atpirkimo jubiliejaus. Tas skelbimas savitas tuo, kad Bažnyčiai sutaikinimas artimai susijęs su širdies atsivertimu: būtent per tai neišvengiamai eina kelias į žmonių tarpusavio sutarimą.

Bažnyčia taip pat yra sutaikinanti, nes parodo žmogui būdus bei suteikia priemones šiam keturlypiam sutaikinimui pasiekti. Būdai yra širdies atsivertimas ir nuodėmės – nesvarbu ar tai būtų savanaudiškumas ar neteisingumas, arogantiškumas ar kitų išnaudojimas, prisirišimas prie materialių gėrybių ar nežabota malonumų paieška – nugalėjimas. Priemonės – tai ištikimas bei dėmesingas Dievo žodžio klausymasis, asmeninė bei bendruomeninė malda ir pirmiausia sakramentai, tikri sutaikinimo ženklai ir įrankiai; iš jų šiuo požiūriu išsiskiria tas, kurį pagrįstai vadiname Susitaikinimo, arba Atgailos, sakramentu. Prie jo grįšime vėliau.


Sutaikintoji Bažnyčia

9. Mano garbingasis pirmtakas Paulius VI pagirtinai iškėlė aikštėn tai, kad Bažnyčia, idant evangelizuotų, pirma pati turėtų pasirodyti, jog yra evangelizuota, tai yra atvira visam bei pilnatviškam Jėzaus Kristaus Gerosios Naujienos skelbimui, kad ją priimtų bei įgyvendintų (37). Nuosekliai atitinkamame dokumente apibendrindamas vyskupų Sinodo ketvirtojo visuotinio susirinkimo apmąstymus, aš irgi kalbėjau apie Bažnyčią, kuri katechizuota tiek, kiek pati katechizuoja (38).

Drąsiai taikydamas tai ir mūsų temai, tvirtinu, kad Bažnyčia, idant sutaikintų, pirma pati turėtų būti sutaikintoji Bažnyčia. Toks paprastas bei tiesus tvirtinimas remiasi įsitikinimu, jog Bažnyčia, norėdama skelbti ir kuo veiksmingiau siūlyti sutaikinimą pasauliui, privalo vis labiau darytis Kristaus mokinių, vienijamų pastangos nuolatos atsiversti į Viešpatį ir gyventi kaip naujiems žmonėms sutaikinimo dvasia bei jį praktikuojant, bendruomene ( kad ir ankstyvųjų laikų „nedidele kaimene”).

Mūsų amžininkams, kurie yra tokie imlūs liudijimams konkrečiu gyvenimu, Bažnyčia pašaukta pirmiausia rodyti susitaikinimo savo viduje pavyzdį; to siekdami, visi privalome stengtis nuraminti protus, sumažinti įtampas, įveikti susiskaldymus, užgydyti žaizdas, kurias broliai vienas kitam galbūt padaro paaštrėjus nuomonių skirtumams leistinoje nuomonių įvairovės erdvėje, ir mėginti vieningai laikytis to, kas esminga krikščionių tikėjimui bei gyvenimui, pagal seną taisyklę: in dubiis libertas, in necesariis unitas, in omnibus caritas.

Vadovaudamasi šiuo kriterijumi, Bažnyčia taip pat turėtų įgyvendinti savo ekumeninį matmenį. Juk ji žino, jog tam, kad būtų visiškai sutaikinta, privalo siekti vienybės su tais, kurie didžiuodamiesi vadina save krikščionimis, tačiau yra atsiskyrę – ir kaip Bažnyčios bei bendruomenės – vieni nuo kitų ir nuo Romos Bažnyčios. Ji siekia vienybės, kuri būtų tikro susitaikinimo vaisius bei išraiška ir dėl to nesiremtų nesutarimą keliančių elementų dangstymu ar kompromisais, kurie juo lengvesni, juo būna paviršutiniškesni bei trapesni. Vienybė turėtų būti tikro visų atsivertimo, abipusio atleidimo, teologinio dialogo ir broliškų santykių, maldos, visiško klusnumo Šventosios Dvasios, kuri taip pat yra sutaikinimo Dvasia, veikimui rezultatas.

Galiausiai Bažnyčia, kad galėtų vadinti save visiškai sutaikinta, jaučia pareigą vis labiau stengtis žadinti „išganymo dialogą” (39) ir nešti Evangeliją į visas tautas, į plačias žmonijos sritis šiuolaikiniame pasaulyje, nesidalijančiame Bažnyčios tikėjimu, bet dėl didėjančio sekuliarizmo nuo jos atitolusiame ir jai šaltai abejingo arba net kartais jai priešiškame ir ją persekiojančiame. Bažnyčia jaučia pareigą visiems dar kartą kartu su šventuoju Pauliu pakartoti: „Susitaikinkite su Dievu” (40).

Bet kuriuo atveju Bažnyčia skatina susitaikinti tiesoje, gerai žinodama, jog aplenkiant tiesą ar nusižengiant jai neįmanoma nei susitaikinti, nei pasiekti vienybę.


TREČIASIS SKYRIUS

DIEVO INICIATYVA IR BAŽNYČIOS TARNYSTĖ


10. Bažnyčiai kaip sutaikintajai ir sutaikinančiajai bendruomenei nevalia užmiršti, kad jos dovanos bei misijos versmė – tai užjaučiančios meilės bei gailestingumo kupina iniciatyva Dievo, kuris yra Meilė (41) ir sukūrė žmones iš meilės (42): jis juos sukūrė, kad jie gyventų draugystėje su juo ir tarpusavio bendrystėje.


Susitaikinimas kyla iš Dievo

Dievas yra ištikimas savo amžinajam planui net tada, kai žmogus, pastūmėtas piktojo (43) ir patrauktas savo paties išdidumo, piktnaudžiauja laisve, duota jam tam, kad dosniai mylėtų gėrį bei jo ieškotų, ir atsisako paklusti savo Viešpačiui ir Tėvui; taip pat tada, kai žmogus, užuot meile atsakęs į Dievo meilę, priešinasi jam kaip varžovui, apgaudinėdamas save bei pervertindamas savo jėgas. Dėl to nutrūksta žmogaus ryšys su tuo, kuris jį sukūrė. Nepaisydamas tokio žmogaus nusižengimo, Dievas toliau ištikimai myli. Tiesa, pasakojimas apie Edeno sodą atkreipia mūsų dėmesį į pražūtingus Tėvo atmetimo padarinius, pasireiškiančius žmogaus vidine netvarka bei harmonijos tarp vyro ir moters, tarp brolio ir brolio suirimu (44). Šiuo požiūriu reikšmingas ir Evangelijos palyginimas apie du sūnus, kurie skirtingais būdais nutolsta nuo savo tėvo ir iškasa tarp savęs prarają. Dievo tėviškos meilės bei jo meilės dovanų atsisakymas visuomet yra žmonijos susiskaldymų giluminė priežastis.

Tačiau žinome, kad Dievas, „apstus gailestingumo” (45), kaip tėvas palyginime, neužveria savo širdies nė vienam iš savo vaikų. Jis jų laukia, ieško, eina susitikti su jais ten, kur juos, atsisakiusius bendrystės, įkalino jų pačių izoliacija bei susiskaldymas, kviečia juos vėl susiburti už stalo džiaugiantis atleidimo ir susitaikinimo švente.

Ši Dievo iniciatyva konkrečiai ir regimai pasireiškia Kristaus atperkamuoju aktu, spinduliuojančiu pasaulyje Bažnyčios tarnystės dėka.

Juk pagal mūsų tikėjimą Dievo Žodis tapo kūnu ir atėjo į žemę gyventi tarp žmonių: jis įžengė į pasaulio istoriją, ją priėmė bei suvienijo savyje (46). Jis mums apreiškė, kad Dievas yra meilė, ir davė naują meilės įsakymą (47), drauge dovanodamas tikrumą, jog meilės kelias atviras visiems, ir pastangos įsteigti visuotinę brolystę ne bergždžios (48). Savo mirtimi ant kryžiaus nugalėjęs blogį ir nuodėmės galią, savo meilės kupinu klusnumu jis atnešė visiems išganymą ir visiems tapo „sutaikinimu”. Jame Dievas sutaikino žmogų su savimi.

Bažnyčia, toliau skelbdama susitaikinimą, kurį Galilėjos ir visos Palestinos kaimuose skelbė Kristus (49), nepaliaujamai kviečia visą žmoniją atsiversti ir tikėti Gerąja naujiena. Ji kalba Kristaus vardu ir yra persiėmusi jau minėtuoju apaštalo Pauliaus raginimu: „Taigi Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: ‘Susitaikinkite su Dievu!’” (50).

Tas, kuris į šį raginimą atsiliepia, įžengia į sutaikinimo tvarką ir patiria tiesą, glūdinčią kitoje šventojo Pauliaus ištarmėje, pasak kurios Kristus „yra mūsų sutaikinimas, iš abejų padaręs viena, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę. <…> Jis įkūrė taiką ir viename kūne kryžiumi abejus sutaikino su Dievu” (51). Tiesiogiai šiame tekste kalbama apie Izraelio kaip išrinktosios Senojo Testamento tautos ir kitų tautų, kurios visos pašauktos į Naująją Sandorą, religinio susiskaldymo įveikimą. Tačiau jame taip pat slypi ištarmė apie naują dvasinį visuotinumą, Dievo norėtą ir įgyvendintą per savo Sūnaus, žmogumi tapusio Žodžio, auką, be jokių ribų išimčių skirtą visų atsiverčiančių bei tikinčių Kristų labui. Tad visi esame pašaukti naudotis šio Dievo norėto susitaikinimo vaisiais – visi žmonės, visos tautos.


Bažnyčia – didis Sutaikinimo sakramentas

11. Bažnyčiai patikėta misija skelbti šį sutaikinimą ir būti jo sakramentu pasaulyje. Bažnyčia yra sakramentas, tai yra susitaikinimo ženklas ir įrankis, įvairiais būdais, kurių vertė nėra vienoda; tačiau visi jie padeda pasiekti tai, ką dieviškoji gailestingumo iniciatyva trokšta suteikti žmonijai.

Ji yra sakramentas pirmiausia jau savo kaip sutaikintosios bendruomenės, liudijančios pasaulyje Kristaus darbus bei jam atstovaujančios, buvimu.

Ji yra sakramentas dėl to, kad sergsti ir aiškina Šventąjį Raštą, kuris yra geroji sutaikinimo naujiena, nes supažindina vis naujas kartas su Dievo meilės planu bei nurodo kiekvienam visuotinio susitaikinimo Kristuje kelius.

Galiausiai ji yra sakramentas dėl septynių sakramentų, kurie kiekvienas savaip „statydina Bažnyčią” (52). Visi sakramentai, primindami bei atnaujindami Kristaus Velykų slėpinį, yra Bažnyčios gyvybės versmė, o jos rankose – atsivertimo į Dievą ir žmonių susitaikinimo įrankiai.


Kitos sutaikinimo priemonės

12. Sutaikinamoji misija tenka visai Bažnyčiai, taip pat ir pirmiausia tai daliai, kuriai jau leista pilnatviškai dalytis dieviškąja garbe su Mergele Marija, angelais ir šventaisiais, kontempliuojančiais bei garbinančiais triskart šventą Dievą. Dangaus Bažnyčia, žemės Bažnyčia ir skaistyklos Bažnyčia slėpiningai bendradarbiauja su Kristumi, kad sutaikintų pasaulį su Dievu.

Pirmutinė šios išganomosios veiklos priemonė yra malda. Nėra jokios abejonės, kad Mergelė Marija, Kristaus ir Bažnyčios Motina (53), ir šventieji, užbaigę savo žemiškąją kelionę bei įgiję Dievo garbės, savo užtarimu palaiko savo šiame pasaulyje keliaujančius brolius, besistengiančius atsiversti, tikėti, atsikelti po kiekvieno nuopuolio, stiprinti bendrystę bei taiką Bažnyčioje ir pasaulyje. Šventųjų bendrystės slėpinyje visuotinis sutaikinimas tampa tikrovė giliausiu ir visų išganymui vaisingiausiu pavidalu.

Kita priemonė yra skelbimas. Bažnyčia, vienatinio Mokytojo Jėzaus Kristaus mokinė, savo ruožtu kaip motina ir mokytoja nenuilstamai akina žmones susitaikinti, ryžtingai smerkia nuodėmės blogį, skelbia būtinybę atsiversti, kviečia bei ragina žmones, kad „jie leistųsi būti sutaikinami”. Tai jos pranašiška misija, vykdyta vakarykščiame ir tebevykdoma šiandieniame pasaulyje: tai ta pati jos Mokytojo ir Galvos Jėzaus misija. Kaip ir jis, Bažnyčia visuomet vykdys šią misiją kupina gailestingosios meilės jausmų, visiems neš atleidimo žodžius ir visus kvies į viltį, kuri kyla iš kryžiaus.

Dar viena priemonė yra dažnai sunki bei varginanti pastoracinė veikla, kuria siekiama sugrąžinti kiekvieną žmogų – kad ir kas ir kur jis būtų – į kartais netrumpą kelią, vedantį atgal pas Tėvą per bendrystę su visais broliais.

Galiausiai kaip priemonė minėtinas liudijimas, beveik visada tylus ir gimstantis iš dvejopo Bažnyčios įsitikinimo: ji suvokia esanti „nepažeidžiamai šventa” (54), bet sykiu žino, jog jai būtina stengtis kasdien apsivalyti ir atsinaujinti, „iki Kristus padarys ją garbingą, be jokios dėmės ar raukšlės”, nes dėl mūsų nuodėmių jos veidas „ne taip ryškiai šviečia” tiems, kurie į ją žiūri (55). Tokiam liudijimui neišvengiamai būdingi du pagrindiniai aspektai: viena vertus, tai turi būti visuotinės meilės, kurią Jėzus Kristus paliko savo mokiniams kaip jų priklausomybės jo karalystei įrodymą, ženklas; antra vertus, šis liudijimas turi duoti vis naujų atsivertimo bei susitaikinimo aktų Bažnyčios viduje ir už jos ribų įveikiant įtampas, abipusiškai atleidžiant, didinant visame pasaulyje skleistiną brolybės ir taikos dvasią. Žengdama šiuo keliu, Bažnyčia veiksmingai prisidės prie atsiradimo to, ką mano pirmtakas Paulius VI vadino „meilės civilizacija”.


ANTROJI DALIS

MEILĖ DIDESNĖ UŽ NUODĖMĘ


Žmogaus drama

13. Pasak apaštalo šventojo Jono, „jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes” (56). Šie įkvėpti žodžiai, parašyti Bažnyčios gyvenimo aušroje, geriau už bet kurią kitą žmogaus išraišką įvesdina į nuodėmės temą, artimai susijusią su susitaikinimo tema. Nuodėmės problema šiais žodžiais atskleidžiama antropologiniame horizonte, kaip tiesos apie žmogų būtina sudedamoji dalis; tačiau sykiu ji siejama su dieviškuoju horizontu, kur nuodėmė priešpriešinama dieviškosios, teisingos, dosnios bei ištikimos, pirmiausia kaip atleidimas ir atpirkimas pasireiškiančios meilės tiesai. Tad šiek tiek toliau šventasis Jonas rašo, jog „Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta” (57).

Pripažinti savo nuodėmę, negana to – giliau apmąstant savo asmenybę – pripažinti save nusidėjėliu, galinčiu ir linkusiu nusidėti, yra nepamainoma grįžimo pas Dievą pradžia. Pavyzdys čia galėtų būti Dovydas. Padaręs tai, kas nedora Dievo akyse, ir subartas pranašo Natano (58), jis sušuko: „Savo maištingus darbus aš gerai pažįstu, ir mano nuodėmė man nuolat prieš akis. Tau nusidėjau, tiktai tau, ir padariau, kas pikta tavo akyse” (59). Panašius reikšmingus žodžius Jėzus įdeda į sūnaus palaidūno lūpas bei širdį: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau” (60).

Iš tiesų, norint susitaikinti su Dievu, pirma būtina sąmoningai ir ryžtingai atsiskirti nuo nuodėmės, į kurią nupulta. Tad pirma būtina daryti atgailą vispusiškiausia šio žodžio prasme: atgailauti, parodyti šią atgailą, persiimti konkrečia atgailautojo nuostata, būdinga asmeniui, kuris leidžiasi į atgal pas Tėvą vedantį kelią. Būtent šiuo bendruoju įstatymu kiekvienas turėtų vadovautis savo ypatingoje situacijoje. Juk negalima apie nuodėmę bei atsivertimą kalbėti vien abstrakčiai.

Konkrečiomis nuodėmingo žmogaus aplinkybėmis, kai negalima atsiversti nepripažinus savo nuodėmės, Bažnyčios sutaikinamosios tarnybos tikslas visais atvejais yra aiškiai penitencinis, tai yra padėti žmogui pasiekti „savižiną”, apie kurią kalba šventoji Kotryna Sienietė (61), atsižadėti blogio, atkurti draugystę su Dievu, pertvarkyti savo vidų, iš naujo atsigręžti į Bažnyčią. Atgailos žinia ir tarnyba neapribotos Bažnyčios ir tikinčiųjų sritimi, bet yra skirtos visiems žmonėms, nes visiems reikia atsiversti bei susitaikinti (62).

Norint tinkamai vykdyti šią penitencinę tarnybą, būtina apšviestomis tikėjimo akimis (63) įvertinti nuodėmės padarinius, sukėlusius skilimą bei padariusius žaizdą ne tik kiekvieno žmogaus viduje, bet ir įvairiose jo egzistencijos – šeimos, aplinkos, profesijos, visuomenės – srityse, kaip dažnai galima konstatuoti iš patirties, patvirtinančios Biblijos pasakojimą apie Babelį ir jo bokštą (64). Siekę pastatyti tai, kas turėjo būti vienybės simbolis ir pamatas, šie žmonės tapo dar labiau išsklaidyti negu anksčiau, skirtingų kalbų, tarpusavyje susiskaldę, nepajėgūs sutarti ar suartėti.

Kodėl šis ambicingas planas žlugo? Kodėl veltui triūsė statytojai (65)? Todėl, kad žmonės trokštosios vienybės ženklu bei garantu padarė vien savo rankų darbą ir užmiršo Dievo veikimą. Jie pasitenkino vien horizontaliuoju darbo ir socialinio gyvenimo matmeniu ir nekreipė dėmesio į vertikalųjį, kuris būtų leidęs jiems pasijusti įsišaknijusiems į Dievą, savo Kūrėją ir Viešpatį, bei tiestis jo kaip galutinio tikslo link.

Galima sakyti, jog šiandienio, kaip ir visų laikų, žmogaus drama yra būtent jo „babeliškasis” pobūdis.


PIRMASIS SKYRIUS

NUODĖMĖS SLĖPINYS


14. Skaitydami Biblijos pasakojimą apie Babelio miestą ir bokštą naujoje Evangelijos šviesoje ir sugretinę jį su kitu pasakojimu apie pirmųjų tėvų nuopuolį, galime atrasti jame vertingų elementų nuodėmės slėpiniui suprasti. Šis posakis, kuriame ataidi tai, ką šventasis Paulius rašė apie nedorybės slėpinį (66), kreipia mūsų dėmesį į nuodėmėje slypintį miglotą bei neapčiuopiamą sandą. Be jokios abejonės, nuodėmė yra žmogaus laisvės vaisius. Tačiau šios žmogiškosios patirties tankmėje įsiterpia veiksniai, dėl kurių nuodėmė pranoksta tai, kas vien žmogiška, ir atsiduria paribio zonoje, kur žmogaus sąmonė, valia ir jauta sueina į sąlytį su tamsiomis jėgomis, kurios, pasak šventojo Pauliaus, taip veikia pasaulyje, kad jį net paverčia savo belaisviu (67).


Nepaklusnumas Dievui

Biblijos pasakojime apie Babelio bokšto statybą išnyra pirmasis elementas, padedantis mums suprasti nuodėmę: žmonės ketina pastatyti miestą, susiburti į visuomenę ir būti stiprūs bei galingi be Dievo, net jei ir nėra nusistatę tiesiogiai prieš Dievą (68). Šiuo požiūriu pasakojimas apie pirmąją nuodėmę Edeno sode ir pasakojimas apie Babelį, nepaisant žymių turinio bei formos skirtumų, turi vieną bendrą ypatybę: ir viename, ir kitame pasakojime atmetamas Dievas – tiesiogiai priešinanatis vienam iš jo įsakymų, varžantis su juo, iliuziškai ketinant būti „kaip Dievas” (69). Pasakojime apie Babelį Dievo atmetimas pateikiamas ne kaip prieštara jam, bet kaip užmaršumas ir abejingumas jo atžvilgiu, tartum Dievas nieko nereikštų žmogaus bendrų projektų srityje. Tačiau abiem atvejais ryšys su Dievu nutraukiamas prievarta. Pasakojime apie Edeno sodą labai rimtai bei dramatiškai išryškėja tai, kas sudaro giliausią bei tamsiausią nuodėmės esmę, – nepaklusnumas Dievui, jo įstatymui, moralės normai, įrašytai į žmogaus širdį ir patvirtintai bei ištobulintai per apreiškimą.

Dievo atmetimas, ryšio su Dievu nutraukimas, nepaklusnumas Dievui – štai kas per visą ilgą žmonijos istoriją buvo ir yra nuodėmė, besireiškianti įvairiomis formomis ir net galinti virsti Dievo ir jo buvimo neigimu: tai ateizmo reiškinys.

Tai nepaklusnumas žmogaus, laisvu valios aktu nepripažįstančio Dievo viršenybės savo gyvenime, bent jau tuo momentu, kai laužo jo įstatymą.


Brolių susiskaldymas

15. Minėtuose Biblijos pasakojimuose ryšio su Dievu nutraukimą dramatiškai lydi brolių susiskaldymas.

Iš „pirmosios nuodėmės” aprašymo matyti, kad, nutraukus ryšį su Jahve, suyra ir žmonijos giminę vieniję draugystės saitai. Tolesniuose Pradžios knygos puslapiuose vaizduojami vienas kitą kaltinantys vyras ir moteris (70), brolis, kuris taip nekenčia savo brolio, kad atima iš jo gyvybę (71).

Remiantis pasakojimu apie Babelio įvykius, nuodėmės padarinys yra žmonių šeimos suaižėjimas, prasidėjęs sulig pirmąja nuodėme, tačiau dabar pasiekiantis savo kulminaciją socialine forma.

Norint ištirti nuodėmės slėpinį, negalima neatsižvelgti į šią priežasties ir padarinio sąsają. Nuodėmė kaip ryšio su Dievu nutraukimas yra būtybės nepaklusnumo aktas, kuriuo ji – net jei ir numanomai – atmeta tą, kurio dėka atsirado ir kuris palaiko jos gyvybę; vadinasi, tai savižudiškas aktas. Kadangi žmogus nusidėdamas atsisako paklusti Dievui, jo vidinė pusiausvyra sugriūva, ir jo viduje atsiranda prieštaravimų bei konfliktų. Jų draskomas žmogus beveik neišvengiamai suplėšo ryšių su kitais žmonėmis ir sukurtuoju pasauliu audinį. Tai dėsnis ir objektyvus faktas, patvirtintas daugelio žmogaus psichologijos bei dvasinio gyvenimo momentų, taip pat socialinio gyvenimo tikrovės, kur nesunku išvysti vidinės netvarkos atgarsių bei ženklų.

Nuodėmės slėpinį sudaro ši dvejopa žaizda, nusidėjėlio atveriama savyje ir ryšių su artimu srityje. Dėl to galima kalbėti apie asmeninę ir socialinę nuodėmę: kiekviena nuodėmė vienu atžvilgiu yra asmeninė ir kitu – socialinė, nes turi socialinių padarinių.


Asmeninė nuodėmė ir socialinė nuodėmė

16. Nuodėmė tikrąja šio žodžio prasme visada yra asmens aktas, nes tai – ne kokios nors grupės ar bendruomenės, bet individualaus žmogaus laisvės aktas. Šis žmogus gali būti sąlygojamas, spaudžiamas, stumiamas daugelio galingų išorinių veiksnių; jis taip pat gali priklausyti nuo polinkių, trūkumų, įpročių, susijusių su jo asmenine sąranga. Dažnai tokie išoriniai bei vidiniai veiksniai daugiau ar mažiau apriboja jo laisvę ir dėl to mažina jo atsakomybę bei kaltę. Tačiau, kita vertus, egzistuoja tikėjimo tiesa, irgi patvirtinta mūsų patirties bei proto, kad žmogaus asmuo yra laisvas. Šios tiesos nevalia ignoruoti ir dėl individų nuodėmės kaltinti vien išorinę tikrovę: struktūras, sistemas ar kitus žmones. Tai pirmiausia reikštų neigti asmens orumą ir laisvę, besireiškiančius – kad ir neigiamai bei netikusiai – atsakomybe už padarytą nuodėmę. Todėl kiekviename žmoguje nieko nėra asmeniškesnio ir labiau negalimo perkelti kitam už dorybės nuopelną ir atsakomybę už nusižengimą.

Kaip asmens aktas nuodėmė pirmiausia paveikia patį nusidėjėlį, tai yra jo ryšį su Dievu, kuris yra žmogaus gyvenimo pagrindas, ir dvasią, susilpnindama jo valią bei aptemdydama protą.

Šioje vietoje reikėtų paklausti, kokią tikrovę galvoje turėjo tie, kurie per pasirengimą Sinodui ir jo darbo metu dažnai minėjo socialinę nuodėmę. Šis posakis ir jį pagrindžianti sąvoka turi keletą skirtingų reikšmių.

Kalbėti apie socialinę nuodėmę pirmiausia reiškia pripažinti, kad dėl slėpiningo ir neapčiuopiamo, bet sykiu realaus ir konkretaus žmogiškojo solidarumo kiekvieno žmogaus nuodėmė kažkaip atsiliepia kitiems. Tai kita pusė solidarumo, kuris religiniu lygmeniu plėtojamas giliame ir nuostabiame šventųjų bendrystės slėpinyje ir leidžia sakyti, kad „siela, kuri kyla, kelia pasaulį” (72). Šį kilimo dėsnį, deja, atitinka kritimo dėsnis, tiek, kad galima kalbėti apie nuodėmės bendrystę, kai siela, pažemindama save nuodėme, sykiu pažemina Bažnyčią ir tam tikru būdu visą pasaulį. Kitaip sakant, nėra nė vienos nuodėmės, nė pačios vidujiškiausios ir slapčiausios, griežtai asmeniškos, kuri būtų susijusi tiktai su tuo, kuris ją daro. Kiekviena nuodėmė stipriau ar silpniau, žalingiau ar ne taip žalingai veikia visą bažnytinę bendruomenę ir visą žmonių giminę. Šia pirmąja reikšme socialinės nuodėmės pobūdį neabejotinai galima priskirti bet kuriai nuodėmei.

Tačiau kai kurios nuodėmės jau dėl paties savo objekto laikytinos tiesioginiu kėsinimusi į artimą ir – vartojant Evangelijos kalbą tai būtų tiksliau – brolį. Šios nuodėmės įžeidžia Dievą, nes įžeidžia artimą. Tokios nuodėmės paprastai vadinamos „socialinėmis”, ir tai yra antroji šios sąvokos reikšmė. Šia reikšme socialinė nuodėmė yra nuodėmė artimo meilei; pagal Kristaus įstatymą ji dar sunkesnė, nes susijusi su antruoju įsakymu, kuris panašus į pirmąjį (73). Socialinė taip pat yra kiekviena nuodėmė teisingumui tarpasmeninių, taip pat asmens su bendruomene ir bendruomenės su asmeniu santykių lygmeniu. Socialinė yra kiekviena nuodėmė žmogaus asmens teisėms, pradedant teise į gyvybę, įskaitant teisę gimti, nuodėmė fiziniam neliečiamumui, nuodėmė kito laisvei, pirmiausia aukščiausiai laisvei tikėti ir garbinti Dievą, nuodėmė artimo orumui bei garbei. Socialinė yra ir kiekviena nuodėmė bendrajam gėriui ir jo reikalavimams visoje plačioje piliečių teisių bei pareigų srityje. Socialine galima vadinti nuodėmę, veiksmu ar neveiklumu padarytą politikos, ekonomikos ir profesinių sąjungų vadovų, kurie, nors ir turi pakankamai galios, nesistengia išmintingai gerinti ar pertvarkyti visuomenės pagal atitinkamo istorijos momento reikalavimus bei galimybes, taip pat darbuotojų, nevykdančių savo pareigos būti darbo vietoje ir bendradarbiauti, kad įmonės ir toliau galėtų laiduoti jų pačių, jų šeimų ir visos visuomenės gerovę.

Trečioji socialinės nuodėmės reikšmė susijusi su įvairių žmogiškųjų bendruomenių tarpusavio ryšiais. Šie ryšiai ne visada dera su Dievo, norinčio, kad pasaulyje tarp individų, grupių ir tautų vyrautų teisingumas, laisvė ir taika, planu. Tad klasių kova, kad ir kas jai vadovautų ir mėgintų suteikti teorijos pavidalą, irgi yra socialinis blogis. Tikras socialinis blogis taip pat yra šalių blokų, atskirų šalių ir grupių toje pačioje šalyje atkakli tarpusavio priešprieša. Abiem atvejais derėtų klausti, ar galima kuriam nors asmeniui priskirti moralinę atsakomybę už tokį blogį ir, vadinasi, nuodėmę. Reikia pripažinti, kad tokie reiškiniai bei situacijos, plačiai paplitę ir išsiplėtoję iki gigantiškų dydžių kaip socialiniai faktai, beveik visada tampa anonimiški, nes jų priežastys daugialypės ir ne visada jas įmanoma nustatyti. Todėl čia kalbant apie socialinę nuodėmę, šis posakis aiškiai vartojamas analogine reikšme. Tačiau net ir turint omenyje socialinę nuodėmę analogine reikšme, nevalia perdėm nuvertinti individo atsakomybės; tai veikiau reikia traktuoti kaip kreipimąsi į visų sąžines, kad kiekvienas imtųsi jam tenkančios atsakomybės rimtai ir drąsiai keisti netikusią tikrovę ir jos nepakenčiamas aplinkybes.

Tai aiškiai ir nedviprasmiškai pasakius, derėtų išsyk pridurti, jog egzistuoja ir tokia socialinės nuodėmės samprata, kuri nėra nei pagrįsta, nei leistina, nors šiandien ir gana dažna tam tikrose aplinkose (74). Tokia samprata, ne be dviprasmiškumo priešpriešindama socialinę nuodėmę asmeninei, daugiau ar mažiau sąmoningai apriboja ir beveik panaikina tai, kas asmeniška, kad galėtų pripažinti tiktai socialinę kaltę bei atsakomybę. Remiantis tokia samprata, kuri gana aiškiai kyla iš nekrikščioniškų ideologijų ir sistemų – šiandien kartais atmestų tų pačių žmonių, kurie anksčiau buvo jų oficialūs gynėjai, – kiekviena nuodėmė praktiškai yra socialinė ta prasme, kad dėl jos kaltintina ne tiek moralinė asmens sąžinė, kiek tokia miglota tikrovė ar bevardis kolektyvinis darinys kaip situacija, sistema, visuomenė, struktūros, institucija.

Bažnyčia, kalbėdama apie nuodėmės situacijas ar smerkdama kaip socialinę nuodėmę tam tikras sąlygas bei daugiau ar mažiau paplitusių socialinių grupių ar net ištisų šalių ir jų blokų kolektyvinį elgesį, žino ir skelbia, kad tokie socialinės nuodėmės atvejai yra daugelio asmeninių nuodėmių vaisius, sankaupa ir santalka. Kalbama apie labai asmenines nuodėmes tų, kurie skatina neteisingumą ir iš jo pelnosi; tų, kurie, nors ir galėdami kai ką padaryti, kad būtų išvengta socialinio blogio arba kad jis būtų panaikintas ar bent apribotas, to nedaro iš apsileidimo, baimės, dėl tylaus susimokymo, slapto bendrininkavimo ar abejingumo; tų, kurie dangstosi menama negalimybe pakeisti pasaulį, ir tų, kurie, pateikdami tariamus aukštesniosios tvarkos motyvus, nori išvengti pastangų bei aukų. Tikroji atsakomybė visada priklauso asmenims.

Situacija – lygiai kaip institucija, struktūra, visuomenė – negali savaime būti moralinių aktų subjektas ir dėl to kaip tokia gera ar bloga. Bet kurios nuodėmės situacijos ištakose visuomet rasime nuodėmingus žmones. Tai taip teisinga, kad net tada, kai situacija struktūriškai bei instituciškai pakeičiama įstatymo jėga arba, kaip, deja, pernelyg dažnai nutinka, jėgos įstatymu, pokytis iš tiesų bus nepakankamas, neilgalaikis ir galiausiai bergždžias bei nevaisingas ar net duodantis priešingus rezultatus, jei neatsivers patys už tokią situaciją tiesiogiai ar netiesiogiai atsakingi asmenys.


Mirtinoji nuodėmė ir lengvoji nuodėmė

17. Nuodėmės slėpiniui būdingas dar vienas matmuo, apie kurį žmogaus protas niekada nesiliovė mąstęs: tai jos sunkumas. Čia kalbama apie neišvengiamai kylantį klausimą, į kurį krikščioniškoji sąžinė niekad neatsisakė atsakyti: kodėl ir kokiu mastu nuodėmė yra sunki kaip Dievo įžeidimas ir savo padariniais žmogui? Bažnyčia šia tema turi mokymą, kurio esminius elementus iš naujo patvirtina, gerai žinodama, jog konkrečiomis aplinkybėmis ne visuomet lengva nubrėžti tikslias ir aiškias ribas.

Jau Senajame Testamente, kalbant apie nemažai nuodėmių – padarytas sąmoningai (75), įvairias ištvirkimo formas (76), stabmeldystę (77), netikrų dievų garbinimą (78), – pasakyta, jog kaltasis turi būti „pašalintas iš savo tautos”, ir tai taip pat galėjo reikšti pasmerkimą myriop (79). Priešingai šioms, kitos nuodėmės, pirmiausia padarytos iš nežinojimo, galėjo būti atleistos aukos dėka (80).

Tad remdamasi šiais tekstais, Bažnyčia daug šimtmečių nuolat kalba apie mirtinąją ir lengvąją nuodėmę. Tačiau šis skirtumas ir šios sąvokos išaiškėja pirmiausia Naujajame Testamente, kur pasitaiko daug tekstų, kuriuose vardijamos bei griežtai peikiamos ypač smerktinos nuodėmės (81), ir pats Jėzus patvirtina Dekalogą (82). Čia norėčiau ypatingą dėmesį skirti dviem reikšmingoms bei įspūdingoms vietoms.

Viename savo Pirmojo laiško tekstų šventasis Jonas kalba apie nuodėmę iki mirčiai (prós thánaton), priešpriešindamas ją nuodėmei ne iki mirčiai (mè prós thánanton) (83). Akivaizdu, kad mirtis čia suprantama kaip dvasinė mirtis: kalbama apie tikrojo gyvenimo, arba „amžinojo gyvenimo”, kuris Jonui yra Tėvo ir Sūnaus pažinimas (84), bendrystės ir artimo ryšio su jais praradimą. Cituojamame šventojo Jono Pirmojo laiško tekste minima nuodėmė iki mirčiai atrodo yra Sūnaus neigimas (85) arba stabų garbinimas (86). Kad ir kaip būtų, šiomis skirtingomis sąvokomis Jonas, matyt, norėjo pabrėžti neišmatuojamą sunkumą to, kas sudaro nuodėmės esmę, – būtent Dievo neigimo, kuris reiškiasi apostaze ir stabmeldyste, tai yra tikėjimo apreikštąja tiesa atmetimu, Dievo prilyginimu tam tikriems sukurtiems daiktams, paverčiant juos stabais ar netikrais dievais (87). Tačiau apaštalas šioje vietoje taip pat nori pabrėžti tikrumą, dovanotą krikščioniui kaip Sūnaus atėjimo dėka „gimusiajam iš Dievo”: jis turi jėgos, apsaugančios nuo nuopuolio į nuodėmę; Dievas jį saugo, ir „piktasis jo nepaliečia”. Jei nusideda iš silpnumo ar nežinojimo, jis turi atleidimo viltį, kurią, be to, palaiko bendra jo brolių malda.

Kitoje Naujojo Testamento vietoje, būtent Mato evangelijoje (88), pats Jėzus kalba apie „piktžodžiavimą Dvasiai”, kuris „nebus atleistas”, nes jo įvairiomis formomis reiškiasi užsispyrėliškas gailestingojo Tėvo meilės atsisakymas.

Čia, žinoma, kalbama apie ribines ir radikalias apraiškas: Dievo, jo malonės atmetimą ir, vadinasi, priešiškumą pačiai išganymo versmei (89); per tai žmogus savanoriškai užkertą sau kelią į atleidimą. Reikia tikėtis, kad tiktai labai nedaugelis nori iki galo išlikti maištaujantys ar kupini atviro iššūkio Dievui, kurio, kaip mus moko šventasis Jonas (90), gailestingoji meilė „didesnė už mūsų širdį” ir gali įveikti visą mūsų psichologinį bei dvasinį priešinimąsi taip , kad, pasak šventojo Tomo Akviniečio, „turint galvoje Dievo visagalybę bei gailestingumą, neverta prarasti vilties dėl bet kurio žmogaus išganymo šiame gyvenime” (91).

Tačiau, svarstant maištingos valios susidūrimo su be galo teisingu Dievu problemą, negalima nepuoselėti išganingų „baimės ir drebulio”, kaip siūlo šventasis Paulius (92); negana to, Jėzaus perspėjimas dėl nuodėmės, kuri negali būti atleista, patvirtina esant nusižengimų, užtraukiančių nusidėjėliui „amžinosios mirties” bausmę.

Vadovaudamiesi šiais ir kitais Šventojo Rašto tekstais, Bažnyčios mokytojai ir teologai, dvasiniai vadovai ir ganytojai skyrė mirtinąsias ir lengvąsias nuodėmes. Šventasis Augustinas, tarp kitų, kalbėjo apie letalia arba mortifera crimina, priešpriešindamas juos venalia, levia arba quotidiana (93). Jo suteikta šiems žodžiams reikšmė buvo veiksminga vėlesniam Bažnyčios magisteriumui. Po Augustino šventasis Tomas Akvinietis kuo aiškesnėmis sąvokomis suformulavo Bažnyčioje nuolatiniu tapusį mokymą.

Nustatydamas mirtinųjų ir lengvųjų nuodėmių skirtumą bei jas apibrėždamas, Tomas ir nuodėmės teologija, kuriai jis davė pradžią, negalėjo ignoruoti sąsajų su Biblija ir, vadinasi, dvasinės mirties sampratos. Pasak angeliškojo mokytojo, žmogus, norėdamas gyventi pagal Dvasią, turėjo išlikti bendrystėje su aukščiausiuoju gyvybės principu, Dievu kaip galutiniu visos savo būties bei veiklos tikslu. Nuodėmė yra netvarka, žmogaus padaryta nusižengiant šiam gyvybės principui. Jei „siela nuodėme padaro netvarką, kuri reiškia atsiskyrimą nuo galutinio tikslo – Dievo, su kuriuo ji susijusi gailestingąja meile, tai šitai yra mirtinoji nuodėmė; priešingai, visuomet, kai netvarka lieka šiapus atsiskyrimo nuo Dievo, nuodėmė yra lengvoji” (94). Dėl šios priežasties lengvoji nuodėmė nepalieka nusidėjėlio be pašventinamosios malonės, draugystės su Dievu, meilės ir, vadinasi, amžinosios laimės; tuo tarpu būtent viso to netekimas yra mirtinosios nuodėmės padarinys.

Kita vertus, traktuodami nuodėmę bausmės, kurią ji lemia, aspektu, Tomas ir kiti Bažnyčios mokytojai vadina mirtinąja tokią nuodėmę, kuri, jei neatleista, užraukia amžinąją bausmę; lengvąja vadinama nuodėmė, verta tiktai laikinosios bausmės (tai yra dalinės, galimos išpirkti žemėje arba skaistykloje).

Žvelgiant į nuodėmę jos objekto požiūriu, mirties, ryšio su Dievu, aukščiausiuoju gėriu, radikalaus nutraukimo, nukrypimo nuo kelio, vedančio į Dievą, arba kelionės jo link pertraukimo (tai mirtinosios nuodėmės apibrėžimo būdai) idėjos jungiasi su objektyvaus turinio sunkumo idėja: todėl Bažnyčios mokyme ir pastoracijoje sunkioji nuodėmė praktiškai sutapatinama su mirtinąja nuodėme.

Čia pasiekėme Bažnyčios tradicinio mokymo šerdį, dažnai ir energingai kartotą per pastarąjį Sinodą, ne tik iš naujo patvirtinusį tai, ką Tridento Susirinkimas yra paskelbęs apie mirtinųjų ir lengvųjų nuodėmių egzistavimą bei prigimtį (95), bet ir panorusį priminti, jog mirtina yra kiekviena nuodėmė, kurios objektas yra rimtas dalykas ir kuri, be to, padaryta aiškiai žinant bei sąmoningai pritariant. Būtina pridurti – tai buvo padaryta ir Sinode, – kad kai kurios nuodėmės dėl savo turinio yra sunkios ir mirtinos iš esmės. Tai yra esama aktų, kurie dėl savo objekto visuomet yra visiškai neleistini per se ir savyje, nepriklausomai nuo aplinkybių. Tokie aktai, jei atliekami aiškiai žinant ir pakankamai laisvai, visada yra sunkūs nusižengimai (96).

Šis Dekalogu ir Senojo Testamento skelbimu grįstas mokymas, perimtas apaštalų kerygmos ir priklausantis ankstyviausiam Bažnyčios mokymui, jos kartojamam iki šių dienų, tiksliai patvirtintas visų laikų žmogiškosios patirties. Žmogus iš patirties gerai žino, kad tikėjimo ir teisingumo kelyje į Dievo pažinimą bei meilę šiame gyvenime ir tobulą vienybę su juo amžinybėje jis gali liautis ėjęs priekin ar nukrypti nuo kelio į Dievą: tada tai lengvoji nuodėmė; vis dėlto jos nederėtų menkinti, tartum tai būtų dėmesio nevertas dalykas ar nedidelės svarbos nuodėmė.

Tačiau žmogus iš savo skausmingos patirties taip pat žino, kad jis sąmoningu ir laisvu savo valios aktu gali apsisukti ir, ėmęs eiti Dievo valiai priešinga kryptimi, nuo jo nutolti (aversio a Deo), atsisakydamas meilės bendrystės su juo, atsiskirdamas nuo gyvybės principo – Dievo ir, vadinasi, pasirinkdamas mirtį.

Laikydamiesi Bažnyčios visos tradicijos, mirtinąja nuodėme vadiname aktą, kuriuo žmogus laisvai ir sąmoningai atmeta Dievą, jo įstatymą, Dievo siūlomą meilės sandorą, pirmenybę teikdamas sau pačiam, kokiai nors sukurtai ir baigtinei tikrovei, kokiam nors Dievo valiai priešingam dalykui (conversio ad creaturam). Tai gali būti daroma tiesiogiai ir formaliai, kaip stabmeldystės, apostazės ar ateizmo nuodėmės atvejais, arba tam lygiavertišku būdu, kai nepaklūstama Dievo įsakymams esant rimtam dalykui. Žmogus gerai jaučia, kad tokiu nepaklusnumu Dievui jis nukerta ryšį su savo gyvybiniu principu: tai mirtinoji nuodėmė, tai yra aktas, sunkiai įžeidžiantis Dievą ir galiausiai galinga bei tamsia griovimo jėga atsigręžiantis į patį žmogų.

Sinodinio susirinkimo metu kai kurie tėvai siūlė skirti trejopas nuodėmes – lengvąsias, sunkiąsias ir mirtinąsias. Toksai trejopas skirstymas galėtų išryškinti sunkiųjų nuodėmių gradaciją. Tačiau tiesa lieka tai, kad esminis ir svarbiausias skirtumas yra tarp nuodėmės, kuri sugriauna meilę, ir nuodėmės, kuri antgamtinio gyvenimo nenužudo: tarp gyvenimo ir mirties nėra tarpinės grandies.

Sykiu būtina vengti pagundos apriboti mirtinąją nuodėmę – kaip sakoma šiomis dienomis – „pamatiniu apsisprendimu„ atmesti Dievą, šia sąvoka pažymint aiškią ir formalią panieką Dievui ar artimui. Juk mirtinoji nuodėmė daroma ir tada, kai žmogus savanoriškai ir sąmoningai dėl kokios nors priežasties renkasi tai, kas rimtai prieštarauja tvarkai. Iš tiesų jau pats toks pasirinkimas apima panieką dieviškajam įstatymui, Dievo meilės žmonijai ir visai kūrinijai atmetimą: žmogus atitolsta nuo Dievo ir praranda meilę. Tad pamatinę orientaciją gali iš esmės perkeisti individualūs aktai. Neabejotina, jog gali pasitaikyti psichologiškai labai sudėtingų ir neaiškių situacijų, reikšmingų nusidėjėlio subjektyviam kaltumui. Tačiau nuo psichologinio lygmens negalima pradėti konstruoti naujos teologinės kategorijos, kokia būtų „pamatinis apsisprendimas”, suprantamas kaip objektyviu lygmeniu keičiantis tradicinę mirtinosios nuodėmės sampratą ar verčiantis ja suabejoti.

Kiekvienas nuoširdus ir protingas mėginimas išaiškinti psichologinį bei teologinį nuodėmės slėpinį yra vertintinas, tačiau Bažnyčia privalo priminti visiems šių dalykų tyrinėtojams, viena vertus, būtinybę būti ištikimiems Dievo žodžiui, mokančiam mus ir apie nuodėmę, ir, kita vertus, pavojų prisidėti prie nuodėmės pajautos šiandieniame pasaulyje silpninimo.


Nuodėmės pajautos praradimas

18. Klausydamasi bažnytinėje bendruomenėje skaitomos Evangelijos, krikščioniškoji sąžinė per ilgas kartas išsiugdė neprilygstamą jautrumą bei skvarbų gebėjimą įžvelgti nuodėmėje slypinčius mirties fermentus, jautrumą bei gebėjimą, leidžiančius nustatyti juos tūkstančiuose nuodėmės formų, tūkstančiuose veidų, kuriais ji pasirodo. Tai paprastai vadinama nuodėmės pajauta.

Nuodėmės pajauta šaknijasi žmogaus sąžinėje ir yra savotiškas jos termometras. Ji susijusi su Dievo pajauta, nes kyla iš sąmoningo žmogaus ryšio su Dievu kaip jo Kūrėju, Viešpačiu ir Tėvu. Todėl kaip neįmanoma visiškai ištrinti Dievo pajautos ar nutildyti sąžinės, taip neįmanoma visiškai panaikinti nuodėmės pajautos.

Tačiau istorijoje neretai pasitaiko, kad, veikiant įvairiems veiksniams, daugelio žmonių moralinė sąžinė daugiau ar mažiau ilgesniam laikotarpiui rimtai aptemsta. „Ar teisingai suprantame , kas yra sąžinė?” – prieš dvejus metus klausiau tikinčiųjų. „Ar tiesa, kad šiandieniam žmogui gresia sąžinės užtemimas? Sąžinės iškrypimas? Sąžinės sustingimas ar ‘anestezija’?” (97). Pernelyg daug ženklų rodo, kad mūsų laikais tokio užtemimo išties esama, ir tai juo neramiau dėl to, kad ši sąžinė, Susirinkimo apibrėžta kaip „žmogaus slapčiausias branduolys ir šventovė” (98), „artimai susijusi su žmogaus laisve <…>. Todėl sąžinė yra pirmutinis žmogaus vidinio orumo ir sykiu jo ryšio su Dievu pagrindas” (99). Tad tokiomis sąlygomis neišvengiamai aptemsta ir nuodėmės pajauta, nes yra artimai susijusi su moraline sąžine, tiesos ieškojimu, noru atsakingai naudotis savo laisve. Su sąžine taip pat aptemsta Dievo pajauta, ir, praradus šią svarbiausią vidinę sąsają, išnyksta nuodėmės pajauta. Štai kodėl mano pirmtakas Pijus XII, vartodamas beveik priežodžių tapusius žodžius, vieną dieną galėjo pareikšti: „Šio amžiaus nuodėmė yra nuodėmės pajautos praradimas” (100).

Kodėl šis reiškinys atsirado mūsų laikais? Žvilgsnis į kai kuriuos šiuolaikinės kultūros komponentus gali padėti suprasti, kaip būtent dėl sąžinės ir Dievo pajautos krizės, kurią minėjome, pamažu silpnėjo nuodėmės pajauta.

„Sekuliarizmas” savo prigimtimi bei pagal apibrėžimą yra idėjų ir papročių sąjūdis, peršantis visiškai bedievį humanizmą, susitelkęs vien į veiklos bei gamybos kultą, apimtas vartojimo bei malonumo svaigulio, nesirūpinantis dėl pavojaus „prarasti sielą”. Toks sekuliarizmas negali negriauti nuodėmės pajautos; geriausiu atveju ji susiaurinama iki žmogų įžeidžiančio dalyko. Būtent čia susiduriame su karčia patirtimi, apie kurią užsiminiau savo pirmojoje enciklikoje: žmogus gali kurti pasaulį be Dievo, bet tas pasaulis galiausia atsigręžia prieš jį patį (101). Tačiau žmogaus pradžia ir aukščiausiasis tikslas yra Dievas, ir žmogus nešioja savyje dieviškąją sėklą (102). Todėl būtent Dievo slėpinys atskleidžia bei apšviečia žmogaus slėpinį. Tad, neturint Dievo įžeidimo pajautos, tai yra nuodėmės tikrosios pajautos, bergždžia tikėtis, kad patvari bus ir nuodėmės pajauta žmogaus bei žmogiškųjų vertybių atžvilgiu.

Nuodėmės pajauta šiuolaikinėje visuomenėje taip pat išnyksta dėl dviprasmybių, į kurias įpuolama perimant tam tikrus mokslų apie žmogų rezultatus. Tam tikromis psichologijos ištarmėmis grįstos pastangos nesukelti kaltės jausmų ar nesuvaržyti laisvės skatina nepripažinti apskritai jokio trūkumo. Dėl nederamos sociologijos mokslo kriterijų ekstrapoliacijos neretai pasitaiko, kad, kaip jau minėjau, visos kaltės suverčiamos visuomenei, tuo tarpu individas paskelbiamas esąs nekaltas. Kita vertus, tam tikra kultūrinė antropologija, perdėm akcentuodama nenuneigiamą aplinkos bei istorinių sąlygų įtaką žmogui, sumenkina jo atsakomybę tiek, kad nebepripažįstamas jo gebėjimas atlikti tikrai žmogiškus aktus ir, vadinasi, galimybės nusidėti.

Nuodėmės pajauta taip pat lengvai išnyksta veikiant iš tam tikro istorinio reliatyvizmo kylančiai etikai. Tai gali būti etika, daranti moralinę normą reliatyvią, neigianti jos absoliučią bei besąlygišką vertę ir, vadinasi, tai, jog gali egzistuoti aktų, kurie neleistini savaime ir nepriklausomai nuo aplinkybių, kuriomis subjektas juos atlieka. Kalbama apie „tikrą moralinių vertybių pervartą ir nuosmukį”, ir problemą čia kelia ne tiek krikščioniškosios etikos, kiek „moralinės nuostatos prasmės, pagrindų ir kriterijų” nežinojimas (103). Šios etinės pervartos padarinys visuomet būna toks nuodėmės sąvokos nuslopimas, kad galiausiai imama teigti, esą nuodėmė egzistuoja, tik nežinia, kas ją daro.

Pagaliau nuodėmės pajauta pranyksta, kai ji klaidingai tapatinama – to pasitaiko mokant jaunąją kartą, žiniasklaidoje ir net pačiame šeimos auklėjime – su nesveiku kaltės jausmu ar paprasčiausiu įstatyminių normų bei priesakų pažeidimu.

Tad nuodėmės pajautos praradimas yra Dievo neigimo – ne tik ateizmo, bet ir sekuliarizmo pavidalu – forma ar rezultatas. Jei nuodėmė yra sūniško ryšio su Dievu nutraukimas norint gyventi už klusnumo jam ribų, tai tada nusidėti reiškia ne tik neigti Dievą, bet ir gyventi taip, tartum jo nebūtų, pašalinti jį iš savo kasdienio gyvenimo. Vienaip ar kitaip sužalotos ar pusiausvyrą praradusios visuomenės modelis, dažnai peršamas visuomenės komunikavimo priemonių, daug prisideda prie laipsniško nuodėmės pajautos praradimo. Tokiomis aplinkybėmis nuodėmės pajautos užtemimą ar susilpnėjimą lemia bet kurio ryšio su transcendencija atmetimas trokštant asmeninės autonomijos; paklusimas visuotinio susitarimo ir bendrojo elgesio peršamiems etikos modeliams, net jei individualioji sąžinė juos smerktų; dramatiškos socialinės ir ekonominės sąlygos, engiančios labai didelę dalį žmonijos ir dėl to duodančios pradžią tendencijai matyti klaidą ir kaltę tiktai socialinėje srityje; galiausiai ir pirmiausia Dievo kaip žmogaus Tėvo ir Viešpaties idėjos užtemimas.

Net ir bažnytinės minties bei gyvenimo srityje esama tendencijų, neišvengiamai skatinančių nuodėmės pajautos susilpnėjimą. Linkstama, pavyzdžiui, keisti praeities perdėtas nuostatas kitais perlenkimais: anksčiau nuodėmė matyta visur, dabar jos nebematoma niekur; anksčiau perdėm akcentuota amžinosios bausmės baimė, dabar skelbiama Dievo meilė, nepaliekanti vietos pelnytai bausmei už nuodėmę; anksčiau stengtasi griežtai taisyti klaidingas sąžines, dabar pagarba sąžinei tokia didelė, kad net slopina pareigą sakyti tiesą. Ir argi nereikėtų pridurti, kad sumaištis, daugelio tikinčiųjų sąžinėje sukelta skirtingų nuomonių bei mokymų sunkiais ir kebliais krikščioniškosios moralės klausimais teologijos, skelbimo, katechezės ir dvasinio vadovavimo srityse, silpnina ir net beveik visiškai ištrina nuodėmės pajautą? Nevalia nutylėti ir kai kurių trūkumų sakramentinės Atgailos praktikoje: pavyzdžiui, tendencijos aptemdyti bažnytinę nuodėmės ir atsivertimo reikšmę, paverčiant tai grynai asmeniniu dalyku, arba priešingos tendencijos nutrinti asmeninę gėrio ir blogio vertę, paisant vien bendruomeninio matmens, arba pavojaus, niekada iki galo nepašalinamo, įpulti į rutinišką ritualizmą, atimantį iš sakramento jo visą reikšmę bei ugdomąją jėgą.

Atkurti teisingą nuodėmės pajautą yra pirmasis kovos su didele dvasine krize, slegiančia mūsų laikų žmogų, būdas. Tačiau nuodėmės pajautos neįmanoma atkurti aiškiai nesiremiant neatsisakytinais proto ir tikėjimo principais, kuriuos visuomet skelbė Bažnyčios moralinis mokymas.

Galima tikėtis, kad išganingoji nuodėmės pajauta vėl atgims, pirmiausia krikščioniškajame ir bažnytiniame pasaulyje. Prie to prisidės gera katechezė, apšviesta šventraštinės sandoros teologijos, dėmesingas ir pasitikėjimo kupinas įsiklausymas į Bažnyčios magisteriumą, nepaliaujamai teikiantį šviesą sąžinėms, ir vis rūpestingesnis Atgailos sakramento praktikavimas.


ANTRASIS SKYRIUS

„MYSTERIUM PIETATIS”


19. Norėdami sužinti, kas yra nuodėmė, turėjome pasidomėti jos prigimtimi, kurią mums leido pažinti išganymo tvarkos apreiškimas: tai mysterium iniquitatis. Tačiau šioje tvarkoje nuodėmė nėra pagrindinė veikėja ir juo labiau nugalėtoja. Ji grumiasi su kitu veikliu principu, kurį, naudodamiesi gražiu bei įtaigiu šventojo Pauliaus posakiu, galime pavadinti mysterium, arba sacramentum pietatis. Jei šis mysterium pietatis nebūtų įdėtas į istorijos dinamiką nuodėmei nugalėti, žmogaus nuodėmė paimtų viršų ir galiausiai taptų nugalėtoja, o išganomasis Dievo planas liktų neužbaigtas ar net apskritai sužlugdytas.

Šį posakį randame viename iš Pauliaus pastoracinių laiškų, būtent Pirmajame laiške Timotiejui. Jis išnyra netikėtai tartum trykštantis įkvėpimas. Juk apaštalas prieš tai ilgas savo žinios mylimam mokiniui pastraipas skyrė bendruomenės tvarkos (liturginės ir su ja susijusios hierarchinės) reikšmei paaiškinti, vėliau kalbėjo apie bendruomenės vadovų vaidmenį, kad galiausiai pereitų prie paties Timotiejaus elgesio „Dievo namuose, kurie yra gyvojo Dievo Bažnyčia, tiesos stulpas ir atrama”. Ir pagaliau staiga, bet ne be gilaus ketinimo, jis pasako tai, kas suteikia prasmę viskam, ką jis parašė: kaip visi sutinka, didis yra „pietatis mysterium” (104).

Nė kiek nenutoldami nuo tiesioginės teksto prasmės, galime išplėsti šią nuostabią teologinę apaštalo įžvalgą ligi apimlesnio požiūrio į vaidmenį, kuris išganymo tvarkoje tenka jo skelbiamai tiesai. Kaip visi sutinka, – kartojame su juo – didis yra „pietatis mysterium”, nes nugali nuodėmę.

Tačiau kas, Pauliaus supratimu, yra ši „pietas”?


Tai pats Kristus

20. Nepaprastai reikšminga, kad Paulius šiam mysterium pietatis apibūdinti, nenustatydamas jokios gramatinės sąsajos su prieš tai einančiu tekstu (105), cituoja tris eilutes kristologinio himno, kuris, daugelio kompetentingų specialistų nuomone, buvo giedamas helenistinėse krikščionių bendruomenėse.

Teologinio turinio ir tauraus grožio kupino himno žodžiais šie pirmojo amžiaus tikintieji išpažindavo savo tikėjimą Kristaus slėpiniu, būtent tai, kad:

Tad pietatis slėpinys, arba sakramentas, yra pats Kristaus slėpinys. Išraiškingai apibendrinant, tai Jėzaus, Dievo Sūnaus ir Marijos sūnaus, įsikūnijimo ir atpirkimo, jo visų Velykų, kančios ir mirties, prisikėlimo ir išaukštinimo, slėpinys. Paulius, cituodamas šio himno frazes, norėjo pabrėžti, kad šis slėpinys yra slėpiningas gyvybės principas, darantis Bažnyčią Dievo namais, tiesos stulpu ir atrama. Laikydamiesi Pauliaus mokymo krypties, galime teigti, kad šios Dievo begalinės pietas [meilės kupino gailestingumo] mums slėpinys pajėgus prasiskverbti ligi slapčiausių mūsų blogio šaknų, idant paskatintų sielą atsiversti, ją atpirktų bei nukreiptų į susitaikinimą.

Neabejotinai turėdamas galvoje šį slėpinį, ir šventasis Jonas sau būdinga kalba, besiskiriančia nuo Pauliaus, galėjo parašyti, jog „gimusis iš Dievo nedaro nuodėmių”: Dievo Sūnus jį saugo, ir „piktasis jo nepaliečia” (107). Šiame Jono teiginyje ryški dieviškaisiais pažadais grįsta viltis: krikščioniui garantuota, jog jis gaus reikiamų jėgų nenusidėti. Čia nekalbama apie nenuodėmingumą, įgytą per dorybę ar net įgimtą žmogui, kaip manė gnostikai. Tai Dievo veikimo rezultatas. Kad nenusidėtų, krikščionis žino apie Dievą; tai toje pačioje vietoje primena Jonas. Tačiau truputėlį anksčiau jis rašė: „Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla” (108). Jei laikysime, kaip siūlo kai kurie komentuotojai, kad „Dievo sėkla” žymi Jėzų, Dievo Sūnų, tai galėsime teigti, jog krikščionis, kad nenusidėtų ar išsilaisvintų iš nuodėmės, turi turėti savyje Kristų ir Kristaus slėpinį, kuris yra pietatis slėpinys.


Krikščionio pastangos

21. Tačiau šiam mysterium pietatis būdingas dar ir kitas aspektas: Dievo pietas [meilės kupiną gailestingumą] krikščioniui turi atitikti krikščionio pietas [maldingumas] Dievo atžvilgiu. Šia antrąja reikšme pietas (eusebeia) žymi krikščionio, į Dievo tėvišką gailestingumą atsakančio sūnišku maldingumu, elgesį.

Šia prasme irgi galime drauge su Pauliumi sakyti, kad didis yra „pietatis mysterium”. Ir šitaip suprantama pietas, kaip atsivertimo bei susitaikinimo jėga, stoja prieš blogį ir nuodėmę. Šiuo atveju esminiai Kristaus slėpinio aspektai irgi yra pietas objektai ta prasme, kad krikščionis slėpinį priima, apmąsto, semiasi iš jo reikiamos dvasinės jėgos gyventi pagal Evangeliją. Čia irgi dera sakyti, kad tas, „kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės”; tačiau šiai ištarmei būdingas imperatyvumas: stiprinamas Kristaus slėpinio kaip dvasinės jėgos vidinio šaltinio, krikščionis įspėjamas nenusidėti, negana to, jam įsakoma nenusidėti ir kaip Dievo vaikui garbingai elgtis „Dievo namuose, kurie yra gyvojo Dievo Bažnyčia” (109).


Sutaikintojo gyvenimo link

22. Tad Rašto žodis, apreikšdamas mums pietatis slėpinį, atveria žmogaus protą atsivertimui ir susitaikinimui, suprantamiems ne kaip didingos abstrakcijos, bet kaip konkrečios krikščioniškosios vertybės, įgytinos kasdieniame gyvenime.

Šiandieniams žmonėms, atsidūrusiems pavojuje prarasti nuodėmės pajautą ir kartais gundomiems nekrikščioniškos nenuodėmingumo iliuzijos, reikėtų taip pat įsiklausyti į kiekvienam iš jų adresuojamą šventojo Jono įspėjimą: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos” (110). Ir dar: „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas” (111). Tad dieviškosios tiesos balsas kiekvieną kviečia realistiškai ištirti savo sąžinę ir išpažinti esant gimus kaltėje, kaip sakoma psalmėje Miserere (112).

Kita vertus, baimės ir nevilties spaudžiamus šiandienius žmones gali padrąsinti dieviškasis pažadas, atveriantis jiems visiško susitaikinimo viltį.

Pietatis slėpinys, žvelgiant į Dievą, yra gailestingumas, kurio mūsų Viešpats ir Tėvas turi – kartoju – be galo daug (113). Kaip jau sakiau enciklikoje apie dieviškąjį gailestingumą (114), tai yra meilė, galingesnė už nuodėmę, stipresnė už mirtį. Suvokdami, kad meilė, kuria Dievas mus myli, nesustabdoma mūsų nuodėmių, kad ji neatsitraukia susidūrusi su mūsų įžeidimais, bet darosi dar rūpestingesnė ir dosnesnė, suprasdami, kad ši meilė tokia didelė, jog tapo įsikūnijusio Žodžio, sutikusio mus savo krauju atpirkti, kančios ir mirties priežastimi, kupini dėkingumo sušunkame: „Taip, Viešpats apstus gailestingumo”, arba net: „Viešpats yra gailestingumas”.

Pietatis slėpinys yra dieviškojo gailestingumo atvertas kelias į sutaikintąjį gyvenimą.


TREČIOJI DALIS

ATGAILOS IR SUSITAIKINIMO PASTORACIJA


Atgailos ir susitaikinimo skatinimas

23. Žadinti žmogaus širdyje atsivertimą bei susitaikinimą ir siūlyti jam susitaikinimo dovaną yra esminė Bažnyčios, tęsiančios savo dieviškojo Steigėjo atperkamąjį darbą, misija. Ši misija nėra vien keli teoriniai teiginiai ar beveiksmis etinio idealo siūlymas; priešingai, ji reiškiasi tiksliomis tarnybinėmis funkcijomis, orientuotomis į konkrečią atgailos bei susitaikinimo praktiką.

Šią misiją, grįstą ir apšviestą anksčiau išdėstytų tikėjimo principų, turinčią apibrėžtus tikslus ir palaikomą tinkamomis priemonėmis, galime vadinti atgailos ir susitaikinimo pastoracija. Ji remiasi Bažnyčios įsitikinimu, kad žmogus, kuriam adresuojama bet kuri pastoracijos forma, bet pirmiausia atgailos ir susitaikinimo pastoracija, yra nuodėmės paženklintas. Tokio žmogaus pavyzdys yra Dovydas. Susilaukęs priekaištų iš pranašo Natano, jis nebėga nuo akistatos su savo nedorumu ir išpažįsta: „Nusidėjau Viešpačiui” (115). Jis skelbia: „Savo maištingus darbus aš gerai pažįstu, ir mano nuodėmė nuolat prieš akis” (116), bet sykiu meldžiasi: „Apvalyk mane yzopu, ir būsiu švarus, nuplauk mane, ir būsiu baltesnis už sniegą” (117). Ir jis sulaukia dieviškojo gailestingumo atsakymo: „Viešpats atleidžia tavo nuodėmę. Tu nemirsi” (118).

Tad Bažnyčia turi priešais akis žmogų – visą žmogiškąjį pasaulį, – sužeistą ir paliestą nuodėmės iki giliausių jo būties gelmių, tačiau sykiu kupiną nenumaldomo troškimo būti išlaisvintam iš nuodėmės ir, jei ypač jis yra krikščionis, žinantį, kad Atpirkimo galia jame ir pasaulyje veikia pietatis slėpinys, Viešpats Kristus.

Tad sutaikinamoji Bažnyčios funkcija turėtų būti vykdoma paisant vidinės sąsajos, kiekvieno žmogaus nuodėmės atleidimą bei dovanojimą artimai susiejančios su pamatiniu ir visišku žmonijos sutaikinimu, įgyvendintu sulig Atpirkimu. Tokia sąsaja leidžia mums suprasti, jog dėl to, kad nuodėmė yra veiklus nesantaikos principas – žmogaus ir jo Kūrėjo nesantaikos, nesantaikos žmogaus širdyje bei dvasioje, individų ir grupių tarpusavio nesantaikos, žmogaus ir Dievo sukurtosios gamtos nesantaikos, – tiktai atsivertimas, kuriuo nusigręžiama nuo nuodėmės įgalus įgyvendinti gilų ir ilgalaikį susitaikinimą visur, kur įsiskverbė nesantaika.

Čia nebūtina kartoti to, ką esu pasakęs apie „sutaikinimo tarnystę” (119) ir atitinkamą pastoraciją, per kurią ši tarnystė tampa konkrečia tikrove Bažnyčios sąmonėje ir gyvenime. Ši pastoracija stokotų vieno iš savo prigimties aspektų ir neatliktų vienos iš savo būtinų funkcijų, jei nebūtų aiškiai ir ryžtingai, laiku ir ne laiku skelbiama „sutaikinimo žinia” (120) ir pasauliui siūloma sutaikinimo dovana. Tačiau verta pakartoti, jog svarbu, kad ši Bažnyčios sutaikinimo tarnystė peržengtų Bažnyčios ribas ir apimtų visą pasaulį.

Tad kalbėti apie atgailos ir susitaikinimo pastoraciją, vadinasi, neišleisti – norint skatinti ir viena, ir kita – iš akių nė vienos Bažnyčiai tenkančios užduoties. Konkrečiau, kalbėti apie tokią pastoraciją, vadinasi, priminti visą veiklą, kuria Bažnyčia per visus savo narius bei kiekvieną iš jų – ganytojus ir tikinčiuosius visais lygmenimis ir visose aplinkose – ir visomis turimomis priemonėmis – žodžiais ir darbais, mokymu ir malda – veda žmones kaip individus ar grupes į tikrąją atgailą ir taip įstato juos į kelią visiško susitaikinimo link.

Sinodo tėvai kaip savo brolių vyskupų atstovai ir jiems patikėtosios tautos vedliai rūpinosi praktiškiausiais ir konkrečiausiais tokios pastoracijos elementais. Su džiaugsmu jiems pritariu bei dalijuosi jų rūpesčiais ir viltimis, priimdamas jų tyrimų bei patirčių vaisius ir drąsindamas juos tęsti savo projektus. Tegu šioje apaštališkojo paraginimo dalyje jie randa tai, kuo patys prisidėjo Sinode, – indėlį, kurio naudą tolesniuose puslapiuose norėčiau padaryti prieinamą visai Bažnyčiai.

Todėl manau, jog bus pravartu išryškinti atgailos ir susitaikinimo pastoracijos esmę, ypatingą dėmesį drauge su Sinodu skiriant šiems dviem momentams:

  1. Bažnyčios taikomi atgailos ir susitaikinimo skatinimo būdai ir priemonės.
  2. Neprilygstamas Atgailos ir susitaikinimo sakramentas.

PIRMASIS SKYRIUS

ATGAILOS IR SUSITAIKINIMO SKATINIMAS: BŪDAI IR PRIEMONĖS


24. Atgailai ir susitaikinimui skatinti Bažnyčia turi dvi pagrindines priemones, patikėtas jai jos Steigėjo, – katechezę ir sakramentus. Bažnyčia įsitikinusi, kad jų taikymas visuomet visiškai dera su jos išganomosios misijos reikalavimais ir sykiu atitinka visų laikų žmonių reikalavimus bei dvasinius poreikius. Tai daroma senomis ir naujomis formomis. Tarp jų naudinga priminti tas, kurias, sekant mano pirmtaku Pauliumi VI, galima vadinti dialogo metodu.


Dialogas

25. Dialogas Bažnyčiai tam tikra prasme yra veiklos šiandieniame pasaulyje priemonė ir pirmiausia būdas.

Vatikano II Susirinkimas skelbia, kad „Bažnyčia, kurios misija yra Evangelijos skelbimu apšviesti visą pasaulį ir Dvasioje į viena sujungti visų tautų, rasių ir kultūrų žmones, dėl šios visuotinės misijos yra brolybės, įgalinančios ir stiprinančios nuoširdų dialogą, ženklas”. Jis taip pat priduria, kad ji turėtų gebėti užmegzti vis vaisingesnį dialogą „tarp visų, sudarančių vieną Dievo tautą” (121), ir su „žmonių visuomene” (122).

Mano pirmtakas Paulius VI dialogui paskyrė nemažai vietos savo pirmojoje enciklikoje Ecclesiam suam, kur jis įsidėmėtinai aprašomas ir apibūdinamas kaip išganymo dialogas (123).

Bažnyčia iš tiesų taiko dialogo metodą, kad geriau vestų žmones – ir tuos, kurie per krikštą ir tikėjimo išpažinimą yra tapę krikščionių bendruomenės nariais, ir tuos, kurie jai svetimi, – į atsivertimą ir atgailą esminio savo sąžinės bei gyvenimo atnaujinimo keliu, į Kristaus įgyvendinto ir jo Bažnyčios tarnybai patikėto atpirkimo bei išganymo slėpinio šviesą. Tad autentišku dialogu pirmiausia siekiama kiekvieno asmens atgimimo per vidinį atsivertimą ir atgailą, giliai gerbiant sąžines ir žengiant į priekį kantriai bei pamažu, taip, kaip to reikalauja mūsų laikų žmogaus padėtis.

Pastoracinis dialogas, kuriuo siekiama susitaikinimo, ir šiandien lieka pagrindinė Bažnyčios užduotis įvairiose srityse ir įvairiais lygmenimis.

Bažnyčia pirmiausia skatina ekumeninį dialogą, tai yra tikėjimą į Kristų, Dievo Sūnų ir vienintelį Gelbėtoją, išpažįstančių Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių dialogą, taip pat dialogą su kitomis Dievo ieškančių ir bendrystės ryšį su juo turėti norinčių žmonių bendruomenėmis.

Tokio dialogo su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendruomenėmis, taip pat su kitomis religijomis pagrindas ir jo įtikimumo bei veiksmingumo sąlyga turėtų būti nuoširdžios pastangos nuolat išlaikyti bei atnaujinti dialogą pačioje Katalikų Bažnyčioje. Ji suvokia, kad savo prigimtimi yra visuotinės meilės bendrystės sakramentas (124), bet sykiu žino, kad jos viduje esama įtampų, galinčių virsti susiskaldymo veiksniais.

Rūpesčio kupinas ir ryžtingas mano pirmtako kreipimasis rengiantis Šventiesiems 1975 metams (125) tebėra vertingas ir šiandien. Norėdami įveikti konfliktus ir neleisti, kad normalios įtampos pakenktų Bažnyčios vienybei, visi turime paklusti Dievo žodžiui ir, palikę nuošalyje savo subjektyvius požiūrius, ieškoti tiesos ten, kur jągalima rasti, tai yra Dievo žodyje ir jo autentiškame aiškinime, kurį teikia Bažnyčios magisteriumas. Šioje šviesoje abipusis įsiklausymas, pagarba, susilaikymas nuo kiekvieno skuboto vertinimo, kantrybė, gebėjimas išvengti, kad vienijantis tikėjimas būtų palenktas nuomonėms, madoms bei skaldantiems ideologiniams pasirinkimams, yra dialogo, uoliai, savanoriškai ir nuoširdžiai vykdytino Bažnyčios viduje, savybės. Žinoma, dialogas neturės šių savybių ir netaps susitaikinimu veiksniu, jei nebus paisoma Magisteriumo.

Veikliai siekdama savo pačios vidinės bendrystės, Katalikų Bažnyčia gali dėl susitaikinimo kreiptis – tai ji jau ilgą laiką ir daro – į kitas Bažnyčias, su kuriomis nėra visiškos bendrystės, taip pat į kitas religijas ir net į visus, kurie nuoširdžiai ieško Dievo.

Remdamasis Susirinkimu ir savo pirmtakais, kurių brangų palikimą perėmiau ir stengiuosi išlaikyti bei paleisti į apyvartą, galiu teigti, kad Katalikų Bažnyčia visais savo lygmenimis sąžiningai įsitraukia į ekumeninį dialogą, vengdama ne tik paviršutiniško optimizmo, bet ir nepasitikėjimo, nesvyruodama ir nedelsdama. Pagrindinės taisyklės, kurių ji stengiasi laikytis šiame dialoge, yra, viena vertus, tikrumas, kad tiktai dvasinis ekumenizmas, grįstas bendra malda ir bendru klusnumu vienam Viešpačiui, leidžia nuoširdžiai ir rimtai atsiliepti į kitus ekumeninės veiklos reikalavimus (126), ir, kita vertus, įsitikinimas, kad tam tikras lengvabūdiškas irenizmas mokymo, pirmiausia dogminio, srityje gali lemti ne mūsų visų pageidaujamą gilią ir tvarią bendrystę, bet kokią nors paviršutiniškos ir trumpalaikės koegzistencijos formą. Bendrystė bus pasiekta dieviškosios Apvaizdos nustatytą valandą, bet Katalikų Bažnyčia žino, jog ji pati, idant tai pavyktų, privalo būti atvira ir jautri tarp atsiskyrusiųjų brolių esamoms tikrai krikščioniškoms gėrybėms, kylančioms iš bendro paveldo (127), sykiu grįsti sąžiningą ir konstruktyvų dialogą aiškiomis savo pozicijomis, ištikimybe bei neprieštaringumu tikėjimui, krikščioniškosios tradicijos raidoje perduotam bei apibrėžtam jos Magisteriumo. Nepaisydama tam tikro defetizmo pavojaus ir neišvengiamo lėtumo, kurio niekada nevalia pakeisti skubotumu, Katalikų Bažnyčia nesiliauja drauge su visais kitais broliais krikščionimis ieškojusi kelių į vienybę, o su kitų religijų sekėjais – nuoširdaus dialogo. Tegu šis tarpreliginis dialogas padeda įveikti bet kurią priešiškumo, nepasitikėjimo, abipusio smerkimo ir net įžeidinėjimo formą! Tai išankstinė sąlyga, kad galėsime bent susitikti tikėdami vieną Dievą ir būdami tikri nemirtingos sielos amžinuoju gyvenimu. Ir pirmiausia tegu Viešpats padaro, kad ekumeninis dialogas vestų į nuoširdų susitaikinimą per visa tai, ką bendra su kitomis krikščioniškomis Bažnyčiomis jau galime turėti: per tikėjimą į Jėzų Kristų, žmogumi tapusį Dievo Sūnų, Gelbėtoją ir Viešpatį, Dievo žodžio klausymąsi, Apreiškimo tyrinėjimą, Krikšto sakramentą.

Kiek Bažnyčia gebės žadinti veiklią santarvę – vienybę įvairovėje – savo viduje ir būti susitaikinimo liudytoja bei nuolanki tarnaitė kitų Bažnyčių, bažnytinių bendruomenių ir religijų atžvilgiu, tiek ji taps, pasak šventojo Augustino išraiškingo apibūdinimo, „sutaikintuoju pasauliu” (128). Tada Bažnyčia bus susitaikinimo ženklas pasaulyje ir pasauliui.

Suvokdama susiskaldymo bei karo jėgų pagimdytos ir šiandien ne tik tautų pusiausyvyrai bei harmonijai, bet ir pačiam žmonijos išlikimui grėsmę keliančios situacijos nepaprastą rimtumą, Bažnyčia jaučia pareigą siūlyti savo ypatingą bendradarbiavimą siekiant įveikti konfliktus ir atkurti santarvę.

Tai sudėtingas ir delikatus susitaikinimo dialogas, į kurį Bažnyčia pirmiausia įsiterpia per Šventojo Sosto ir jo įvairių organų veiklą. Galima sakyti, kad Šventasis Sostas stengiasi tarti savo žodį greta šalių vadovų ir įvairių tarptautinių institucijų atsakingųjų asmenų arba pradėti su jais į dialogą ar skatinti jų tarpusavio dialogą susitaikinimo dėl daugelio konfliktų sureguliavimo. Bažnyčia tai daro ne dėl šalutinių motyvų ar slaptų interesų, nes tokių ji neturi, bet „iš humanitarinio rūpesčio” (129), savo institucine struktūra bei moraliniu autoritetu – visiškai nepakartojamais – tarnaudama santarvei ir taikai. Ji tai daro įsitikinusi, kad kaip „kare dvi pusės pakyla viena prieš kitą”, taip ir „taikos klausimu būtinai reikalingos dvi šalys, turinčios mokėti įsipareigoti”, ir kad tai yra „tikroji dialogo taikos labui prasmė” (130).

Į dialogą dėl susitaikinimo Bažnyčia taip pat įsitraukia per vyskupus pagal jų kompetenciją ir atsakomybę kaip individus, vadovaujančius savo dalinėms Bažnyčioms ar susivienijusius į vyskupų konferencijas, bendradarbiaujant kunigams ir visiems krikščioniškųjų bendruomenių nariams. Ganytojai ištikimai atlieka savo užduotį, skatindami šį nepamainomą dialogą ir skelbdami žmogiškuosius bei krikščioniškuosius susitaikinimo ir taikos reikalavimus. Pasauliečiai, kurių „evangelizacinės veiklos sritis yra platus bei sudėtingas politikos, visuomenės ir ekonomikos <…>, tarptautinio gyvenimo” pasaulis (131), kviečiami bendrystėje su savo ganytojais tiesiogiai įsitraukti į dialogą dėl susitaikinimo ar jį skatinti. Ir per juos Bažnyčia vykdo savo sutaikinamąją veiklą.

Tad širdžių atnaujinimas per atsivertimą ir atgailą yra bet kurio tvaraus visuomeninio atsinaujinimo bei taikos tarp tautų pagrindinė prielaida ir patikimas pagrindas.

Belieka priminti, kad dialogo, kad ir kokiu pavidalu jis vyktų, – formų yra ir gali būti tokių įvairių, kad dialogo sąvoka turi analoginę vertę – Bažnyčiai ir jos nariams niekuomet nevalia grįsti abejingumo tiesai nuostata; priešingai, tiesą būtina iškelti aikštėn, tačiau tai daryti reikia ramiai, gerbiant kito protą bei sąžinę. Susitaikinimo dialogas niekada negali pakeisti ar susilpninti Evangelijos tiesos skelbimo, kurio tikslas yra nusidėjėlio atsivertimas ir bendrystė su Kristumi bei Bažnyčia, bet turi padėti perduoti bei įgyvendinti šią tiesą priemonėmis, Kristaus paliktomis savo Bažnyčiai susitaikinimo pastoracijai vykdyti, – katecheze ir atgaila.


Katechezė

26. Plačioje srityje, kurioje Bažnyčiai tenka misija darbuotis naudojantis kaip priemone dialogu, atgailos ir susitaikinimo pastoracija Bažnyčios kūno nariams adresuojama pirmiausia per tinkamą katechezę apie du skirtingus ir vienas kitą papildančius dalykus, kurie Sinodo tėvams atrodė labai svarbūs ir yra pabrėžiami daugelyje jų baigiamųjų pasiūlymų, – būtent apie atgailą ir susitaikinimą. Tad katechezė yra pirmutinė taikytina priemonė.

Sinodo tokio labai laiku iškelto siūlymo pagrindą sudaro pamatinė prielaida, jog tai, kas pastoraciška, neprieštarauja niekam, kas yra mokymo dalis, ir pastoracinė veikla negali atitrūkti nuo mokymo turinio, iš kurio semia savo esmę ir tikrąją vertę. Jei Bažnyčia yra „tiesos stulpas ir atrama” (132), jei ji įsteigta pasaulyje kaip motina ir mokytoja, tai kaip ji gali nepaisyti pareigos mokyti tiesos, kuri yra kelias į gyvenimą?

Iš Bažnyčios ganytojų pirmiausia laukiama katechezės apie susitaikinimą. Šioji turėtų remtis Biblijos, ypač Naujojo Testamento, mokymu apie būtinybę atkurti sandorą su Dievu atperkančiajame bei sutaikinančiajame Kristuje ir – šios naujos bendrystės bei draugystės šviesoje ir tai pratęsiant – apie būtinybę susitaikinti su savo broliu, net jei dėl to tektų pertraukti aukos atnašavimą (133). Jėzus dažnai pabrėžia broliško susitaikinimo temą: pavyzdžiui, kviesdamas mus atsukti kitą skruostą tam, kuris mus užgavo, ir atiduoti savo apsiaustą paėmusiam mūsų marškinius (134), arba mokydamas atleidimo įstatymo, atleidimo, kurio kiekvienas susilaukia tiek, kiek jis pats atleidžia (135), atleidimo, siūlytino net savo priešams (136), atleidimo, suteiktino iki septyniasdešimt septynių kartų (137), tai yra praktiškai be jokių ribų. Būtent šiomis sąlygomis, įgyvendinamomis tiktai autentiškai evangelinėje aplinkoje, galimas tikras individų, šeimų, bendruomenių, tautų ir šalių susitaikinimas. Iš šių biblinių ištarmių apie susitaikinimą natūraliai išsirutulios teologinė katechezė, taip pat apimsianti psichologijos, sociologijos ir kitų mokslų apie žmogų elementus, galinčius padėti paaiškinti situacijas, teisingai kelti problemas, įtikinti klausytojus ar skaitytojus priimti konkrečius sprendimus.

Iš Bažnyčios ganytojų taip pat laukiama katechezės apie atgailą. Ir šiuo atveju šaltinis turėtų būti Šventojo Rašto turtai. Kalbėdamas apie tai, kas susiję su atgaila, Šventasis Raštas pirmiausia pabrėžia atsivertimo – sąvoka, kuria mėginama perteikti graikiškojo teksto žodį metánoia (138), paraidžiui reiškiantį leisti apversti dvasią, kad ji pasisuktų į Dievą, – vertę. Taip pat minėtini du pagrindiniai elementai, kylantys iš palyginimo apie pražuvusį ir atsiradusį sūnų, – tai, kad jis „susimąstė” (139) ir nusprendė grįžti pas savo tėvą. Be šių pirmapradžių atsivertimo nuostatų susitaikinimas neįmanomas. Katechezė šiuos momentus paaiškinti jas sąvokomis bei žodžiais, pritaikytais įvairių amžiaus grupių žmonėms, įvairioms kultūrinėms, moralinėms ir socialinėms sąlygoms.

Tai pirmutinė atgailos vertė, kurios tąsa yra antroji: atgaila taip pat reiškia gailėjimąsi. Abi metánoia reikšmės iškyla aikštėn reikšmingame Jėzaus nurodyme: „Jeigu jis gailisi, atleisk jam. Jei jis septynis kartus per dieną tau nusižengtų ir septyniskart kreiptųsi į tave, sakydamas: ‘Gailiuosi’, – atleisk jam” (140). Gera katechezė parodys, kad gailėjimasis, kaip ir atsivertimas, yra ne paviršutiniškas jausmas, bet tikras sielos persimainymas.

Trečioji vertė glūdi atgailoje, ir tai yra judesiai, kuriais atsivertimo bei gailėjimosi nuostatos, apie kurias ką tik kalbėjome, pasireiškia išoriškai: tai vadinama atgailos darbais. Ši reikšmė aiškiai juntama sąvokoje metánoia, vartojamoje Jono Krikštytojo sinoptinių evangelijų tekstuose (141). Daryti atgailą pirmiausia reiškia atkurti nuodėmės sugriautą pusiausvyrą ir harmoniją, pakeisti kryptį net ir aukų kaina.

Kuo platesnė bei tinkamesnė katechezė apie atgailą neatidėliotinai būtina mūsų laikais, kai vyraujančios nuostatos socialinės mąstysenos bei elgsenos srityje prieštarauja jau minėtai trejopai atgailos vertei: šiandien žmogui, atrodo, daug sunkiau negu kada nors anksčiau pripažinti savo klaidas ir nuspręsti peržiūrėti savo žingsnius bei pasukti teisingu keliu; jam, atrodo, labai nesinori ištarti: „gailiuosi”, arba: „apgailestauju”; jis, atrodo, instinktyviai ir dažnai nenugalimai atmeta viską, kas yra atgaila, suprantama kaip nuodėmei ištaisyti prisiimama bei praktikuojama auka. Čia norėčiau pabrėžti, jog Bažnyčios penitencinės drausmės, net jei ji prieš kurį laiką buvo palengvinta, negalima atsisakyti nepadarant didelės žalos vidiniam krikščionių ir bažnytinės bendruomenės gyvenimui, taip pat jų misijinio spinduliavimo jėgai. Dažnai nekrikščionis stebina, kaip retai Kristaus mokiniai liudija tikrąją atgailą. Kita vertus, akivaizdu, kad krikščioniškoji atgaila bus autentiška tik tada, kai bus įkvėpta meilės, o ne baimės, kai pasižymės rimtomis pastangomis nukryžiuoti „senąjį žmogų”, kad Kristaus dėka galėtų gimti „naujas”, kai jos pavyzdys bus Kristus, kuris, nors ir nekaltas, pasirinko neturto, kantrybės, pasiaukojimo ir, galima sakyti, penitencinio gyvenimo kelią.

Iš Bažnyčios ganytojų taip pat laukiama, pasak Sinodo, katechezės apie sąžinę ir jos ugdymą. Tai irgi labai aktuali tema, turint galvoje, kad mūsų laikų kultūros išgyvenamose pervartose ši vidinė žmogaus šventovė, jo vidujiškiausias „aš”, jo sąžinė, perdėm dažnai yra puolama, bandoma, trikdoma ir aptemdoma. Vertingų gairių rimtai katechezei apie sąžinę vykdyti galima rasti ir Bažnyčios tėvų mokyme, ir Vatikano II Susirinkimo teologijoje, ypač jo dokumentuose apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje (142) ir apie tikėjimo laisvę (143). Laikydamasis šios krypties, popiežius Paulius VI dažnai primindavo mums sąžinės prigimtį bei vaidmenį mūsų gyvenime (144). Sekdamas jo pėdomis, aš savo ruožtu irgi nepraleidžiu nė vienos progos iškelti aikštėn tai, kas yra iškiliausia žmogaus didybės ir kilnumo dalis (145), tą „moralinį jausmą, kuris mums leidžia įžvelgti tai, kas gera ir kas bloga, <…> tartum vidinė akis, regimoji dvasios geba, galinti vesti mus gėrio keliu”; lygiai taip pat primenu būtinybę krikščioniškai ugdyti savo sąžinę, idant ji netaptų „jėga, griaunanti asmens tikrąjį žmogiškumą, bet būtų šventa vieta, kur Dievas jam apreiškia tikrąjį gėrį” (146).

Iš Bažnyčios ganytojų laukiama katechezės ir apie kitus, susitaikinimui nemažiau svarbius dalykus.

Bažnyčia be didelės žalos savo esminei žiniai negali atsisakyti nuolatinės katechezės apie tai, kas tradicine krikščionių kalba vadinama keturiais paskutiniaisiais žmogaus dalykais, – apie mirtį, teismą (individualų ir visuotinį), pragarą ir rojų. Kultūroje, linkstančioje įkalinti žmogų daugiau ar mažiau pavykusiame žemiškajame gyvenime, iš Bažnyčios tėvų reikalaujama katechezės, kuri su tikėjimo tikrumu atvertų ir parodytų anapus – už slėpiningų mirties vartų išnyrančią džiaugsmo kupiną amžinybę bendrystėje su Dievu arba laukiančią atskyrimo nuo Dievo bausmę.

Uoliems ir išradingiems ganytojams niekuomet netrūks progų tokiai plačiai ir įvairialypei katechezei, atsižvelgiančiai į adresatų skirtingą kultūrinį ir religinio pasirengimo lygį. Tokių progų dažnai teikia Mišių bibliniai skaitiniai bei apeigos, kiti sakramentai, taip pat jų šventimo aplinkybės. To siekiant, imanomos įvairios inciatyvos: pamokslai, paskaitos, diskusijos, susitikimai, religinio auklėjimo kursai ir t. t.; tai jau daug kur ir daroma. Ypač noriu atkreipti dėmesį į senovinių misijų tarp liaudies, turint tokios katechezės tikslą, svarbą bei veiksmingumą. Pritaikytos mūsų laikų ypatingiems reikalavimams, tokios misijos šiandien, kaip ir anksčiau, galėtų būti vertinga religinio auklėjimo, apimančio taip pat atgailos bei susitaikinimo sritį, priemonė.

Dėl atsivertimu grįsto susitaikinimo didelės svarbos jautrioje žmogiškųjų santykių bei socialinės sąveikos įvairiais lygmenimis, įskaitant tarptautinį, srityje, katechizacija negali palikti nuošalyje vertingo Bažnyčios socialinio mokymo indėlio. Laiko dvasią atitinkantis ir aiškus mano pirmtakų, pradedant popiežiumi Leonu XIII, mokymas, papildytas esminėmis Vatikano II Susirinkimo pastoracinės konstitucijos Gaudium et spes ištarmėmis, ir įvairių episkopatų indėlis, kuriuo jie atsiliepė į įvairias aplinkybes jų atitinkamuose kraštuose, yra didelė ir patikima mokymo visuma, galinti atsakyti į daugialypius reikalavimus, keliamus žmonių bendruomenės gyvenimo, ją sudarančių individų, šeimų bei grupių tarpusavio santykių ir visuomenės, norinčios vadovautis moralės įstatymu, kuris yra civilizacijos pagrindas, santvarkos.

Šį Bažnyčios socialinį mokymą aiškiai grindžia vizija, kylanti iš Dievo žodžio apie asmens, šeimos ir bendruomenės teises ir pareigas; apie laisvės vertę ir teisingumo matmenis; apie pirmenybės teiktinumą gailestingajai meilei; apie žmogaus asmens kilnumą ir bendrojo gėrio, į kurį turėtų būti orientuota politika ir ekonomika, reikalavimus. Šiais pagrindiniais socialinio mokymo principais, patvirtinančiais ir iš naujo pateikiančiais visuotinius tautų proto bei sąžinės paliepimus, daugiausia remiasi daugelio socialinių konfliktų taikaus išsprendimo ir galiausiai visuotinio susitaikinimo viltis.


Sakramentai

27. Antroji Dievo įsteigta priemonė, kurią Bažnyčia siūlo atgailos ir susitaikinimo pastoracijai, yra sakramentai.

Slėpiningoje sakramentų dinamikoje, apsčioje simbolių bei turinio, galima įžiūrėti aspektą, kuris ne visuomet išryškinamas: kiekvienas sakramentas yra ne tik per jį gaunamos malonės, bet ir atgailos bei susitaikinimo ženklas. Todėl kiekviename iš jų šiuos dvasinius matmenis galima atgaivinti.

Krikštas tikrai yra išganomasis panardinimas: pasak šventojo Petro, jis yra ne „kūno nešvaros nuplovimas, bet maldavimas, kad Dievas suteiktų gryną sąžinę” (151). Tai mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas su mirusiu, palaidotu ir prisikėlusiu Kristumi (152). Tai Šventosios Dvasios dovana per Kristų (153). Tačiau šis pirmapradis ir esminis pagrindžiantysis krikščioniškojo krikšto elementas ne panaikina, bet, priešingai, praturtina pentinecinį aspektą, jau glūdintį krikšte, paties Jėzaus priimtame iš Jono, kad būtų „atlikta visa, kas reikalinga teisumui” (154); kitaip tariant, tai atsivertimo bei sugrąžinimo į teisingą santykių su Dievu, susitaikinimo su Dievu tvarką, panaikinant pirmapradę dėmę ir įvesdinant į didelę sutaikintųjų šeimą, aktas.

Sutvirtinimas, kaip krikšto patvirtinimas ir sykiu, kaip ir krikštas, įkrikščioninimo sakramentas, suteikdamas Šventosios Dvasios pilnatvę ir subrandindamas krikščionio gyvenimą, žymi ir įgyvendina didesnį širdies atsivertimą ir artimesnę bei veiksmingesnę priklausomybę sutaikintųjų bendruomenei, kuri yra Kristaus Bažnyčia.

Šventojo Augustino suformuluotas Eucharistijos kaip „sacramentum pietatis, signum unitatis, vinculum caritatis” (155) apibrėžimas aiškiai išryškina asmeninį pašventinimą (pietas) ir bendruomeninį susitaikinimą (unitas et caritas), kurie kaip padariniai kyla iš paties Eucharistijos slėpinio kaip kryžiaus aukos nekruvino atnaujinimo, išganymo versmės ir sutaikinimo visiems žmonėms esmės. Tačiau būtina priminti, kad Bažnyčia, akinama tikėjimo į šį iškilų sakramentą, moko, jog nė vienas krikščionis, jaučiantis padaręs sunkią nuodėmę, negali priimti Eucharistijos, jei prieš tai nėra gavęs Dievo atleidimo. Tinkamai Pauliaus VI aprobuotoje instrukcijoje Eucharisticum mysterium, visiškai patvirtinančioje Tridento Susirinkimo mokymą, rašoma: „Eucharistija tebūna tikintiesiems vaizduojama ir ‘kaip vaistas, išvaduojantis iš kasdienių kalčių ir saugantis nuo mirtinųjų nuodėmių’, kartu pamokant juos naudotis atgailos momentais Mišių liturgijoje. Norinčiam eiti Komunijos reikia priminti įsakymą: Žmogus teištiria pats save (1 Kor 11, 28). Bažnyčios praktika aiškiai rodo tokio ištyrimo būtinumą. Todėl nė vienas, jausdamasis mirštamai nusidėjęs, nors ir manytų tobulai besigailįs, neturi artintis prie šventosios Eucharistijos, pirma neatlikęs sakramentinės išpažinties. Jeigu verčia būtinybė ir jis neturi galimybės atlikti išpažintį, ‘pirma tesužadina tobulo gailesčio aktą’„ (156).

Šventimų sakramentas skirtas teikti Bažnyčiai ganytojų, kurie pašaukti būti ne tik mokytojais ir vadovais, bet ir vienybės liudytojais bei kūrėjais, Dievo šeimos statytojais, šios šeimos gynėjais ir sergėtojais nuo susiskaldymo bei išsisklaidymo sėklų.

Santuokos sakramentas, malonės veikiamos žmogiškosios meilės išaukštinimas, žymi Kristaus meilę Bažnyčiai, tačiau sykiu ir pergalę, kurią jis sutuoktiniams leidžia pasiekti prieš meilę iškreipiančias bei griaunančias jėgas, kad šeima, gimusi iš šio sakramento, irgi taptų sutaikintosios ir sutaikinančiosios Bažnyčios ženklu visais savo struktūriniais bei instituciniais lygmenimis sutaikintam pasauliui.

Galiausiai Ligonių patepimas per ligos bei senatvės išmėginimus ir pirmiausia paskutinę krikščioniškojo gyvenimo valandą yra galutinio atsivertimo į Viešpatį, visiško kančios ir mirties kaip atgailos už nuodėmes priėmimo ženklas.

Vis dėlto tarp sakramentų yra vienas, kuris, dėl nuodėmių išpažinimo dažnai vadinamas išpažintimi, tikrąja ta žodžio prasme gali būti laikomas Atgailos sakramentu, kaip jis iš tiesų ir yra vadinamas. Tai atsivertimo ir susitaikinimo sakramentas. Dėl šio sakramento svarbos susitaikinimui pastarajame Sinodo susirinkime jam buvo skirta ypač daug dėmesio.


ANTRASIS SKYRIUS

ATGAILOS IR SUSITAIKINIMO SAKRAMENTAS


28. Visais savo etapais ir lygmenimis Sinodas didelį dėmesį skyrė sakramentiniam ženklui, žyminčiam ir sykiu įgyvendinančiam atgailą ir susitaikinimą. Žinoma, šis sakramentas neapima visko, kas nusakoma atsivertimo ir susitaikinimo sąvokomis. Iš tiesų Bažnyčia nuo pat savo pradžios pripažįsta ir brangina daug įvairių atgailos formų: liturginio ar paraliturginio pobūdžio, pradedant nuo gailesčio akto per Mišias bei permaldavimo apeigų ir baigiant piligriminėmis kelionėmis, arba asketinio pobūdžio, tokių kaip, pavyzdžiui, pasninkas. Tačiau tarp visų šių aktų nė vieno nėra reikšmingesnio, dieviškai veiksmingesnio, iškilesnio ir sykiu kaip apeigos prieinamesnio už Atgailos sakramentą.

Pasirengimo laikotarpiu, vėliau daugelio posėdžių metu, taip pat darbo grupėse ir baigiamosiose Propositiones Sinodas susidurdavo su dažnai kartojama ir įvairiu tonu bei turiniu reiškiama ištarme: Atgailos sakramentas išgyvena krizć. Sinodas į tai atsižvelgė. Jis rekomendavo imtis nuodugnios katechezės ir sykiu ne mažiau nuodugniai teologiškai, istoriškai, psichologiškai, sociologiškai ir teisiškai ištirti atgailą apskritai ir Atgailos sakramentą konkrečiai. Visa tai, Sinodo manymu, turėjo atskleisti krizės priežastis ir parodyti kelią į pozityvų sprendimą žmonijos gerovės labui. Sykiu Sinodas aiškiai patvirtino tai, ką Bažnyčios tikėjimas sako apie šį sakramentą, Kristaus atperkamojo kraujo galia suteikiantį visiems krikščionims ir visai tikinčiųjų bendruomenei atleidimo tikrumą.

Naudinga atnaujinti ir iš naujo patvirtinti šį tikėjimą tuomet, kai jis, veikiamas minėtosios krizės neigiamų elementų, gali susilpnėti, prarasti dalį savasties ar atsidurti šešėlio ir tylos zonoje. Išpažinties sakramentui tikrai daug kas kelia grėsmę: viena vertus, moralinės ir religinės sąžinės užtemimas, nuodėmės pajautos sumažėjimas, iškreiptas gailėjimosi vaizdinys, nepakankamas autentiškai krikščioniško gyvenimo troškimas; kita vertus, vienur ir kitur paplitusi nuomonė, jog atleidimą galima gauti tiesiai iš Dievo, paprastu būdu, nepriimant Susitaikinimo sakramento, taip pat rutiniška sakramentinė praktika, kuriai kartais, matyt, dėl sakramento poveikio klaidingo bei iškreipto supratimo trūksta dvasinio įkarščio bei spontaniškumo.

Tad pravartu priminti pagrindinius šio didaus sakramento aspektus.


„Kam atleiste nuodėmes”

29. Pirmutinius ir pagrindinius duomenis apie Viešpaties gailestingumą bei atleidimą teikia Senojo ir Naujojo Testamento šventosios knygos. Psalmėse ir pranašų skelbime gailestingas yra galbūt dažniausias žodis Viešpačiui apibūdinti, priešingai atkakliai kartojamai klišei, anot kurios Senojo Testamento Dievas pirmiausia yra griežtas ir baudžiantis. Tarp psalmių yra ilga išminties giesmė, susijusi su Išėjimo tradicija; joje primenamas maloningas Dievo veikimas savo tautoje. Šis veikimas, net ir vaizduojamas antropomorfiškai, turbūt yra viena Senojo Testamento iškalbingiausių ištarmių apie dieviškąjį gailestingumą. Užtenka čia prisiminti tik šias eilutes: „Bet Dievas iš savo gailestingumo atleisdavo kaltę ir jų nesunaikindavo; dažnai jis sutramdydavo savo pyktį ir viso savo įniršio neišliedavo. Jis atmindavo, kad jie tik trapūs žmonės, lyg praeinantis vėjo dvelktelėjimas” (157).

Laiko pilnatvėje kaip Avinėlis, kuris naikina ir prisiima pasaulio nuodėmę (158), ateina Dievo Sūnus. Jis, pasirodantis kaip turintis galią teisti (159) ir atleisti nuodėmes (160), ateina ne smerkti, bet atleisti ir gelbėti (161).

Šią galią atleisti nuodėmes Jėzus per Šventąją Dvasią suteikia paprastiems žmonėms, kurie patys neapsaugoti nuo nuodėmės žabangų, – apaštalams: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos” (162). Tai viena iš įstabiausių Evangelijos naujovių! Jėzus suteikia šią galią apaštalams kaip galimą perduoti – taip nuo pat savo pradžios suprato Bažnyčia – įpėdiniams, kuriems patys apaštalai patiki misiją ir atsakomybę tęsti jų kaip Evangelijos skelbėjų ir Kristaus atperkamojo darbo tarnautojų veiklą.

Čia visa didybe išryškėja Atgailos sakramento tarnautojo, pagal labai seną paprotį vadinamo nuodėmklausiu, figūra.

Kaip prie altoriaus, kur jis švenčia Eucharistiją, ir per kiekvieną sakramentą, taip ir kaip Atgailos tarnautojas kunigas veikia in persona Christi. Kristus, kurį kunigas daro regimą ir kuris per jį įgyvendina nuodėmių atleidimo slėpinį, pasirodo kaip žmogaus brolis (163), gailestingas, ištikimas ir užjaučiantis vyriausiasis Kunigas (164), visada paklydusių avių ieškantis piemuo (165), gydantis ir drąsinantis gydytojas (166), vienintelis tiesos mokantis ir Dievo kelius nurodantis mokytojas (167), gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas (168), teisiantis teisingai, o ne iš akies (169).

Ši kunigo tarnyba neabejotinai yra sunkiausia ir reikalaujanti didžiausio jautrumo, labiausiai varginanti ir reikliausia, tačiau taip pat gražiausia ir labiausiai guodžianti. Būtent dėl šios priežasties ir dėl Sinodo pabrėžtino siūlymo niekada nesiliausiu raginęs savo brolius vyskupus ir kunigus sąžiningai ir uoliai vykdyti šią tarnybą (170). Savo sąžinę baimingai ir sykiu patikliai atveriančio tikinčiojo akivaizdoje nuodėmklausys pašauktas iškiliai užduočiai tarnauti atgailai ir žmogaus susitaikinimui: pažinti šio tikinčiojo silpnybes ir nuopuolius, įvertinti jo troškimą pasitaisyti ir tam reikalingas pastangas, įžvelgti Dvasios šventintojos veikimą jo širdyje, perteikti jam atleidimą, kurį suteikti gali tiktai Dievas, „švęsti” jo susitaikinimą su Tėvu, tokiu, koks pavaizduotas palyginime apie sūnų palaidūną, grąžinti išlaisvintą nusidėjėlį į bažnytinę bendrystę su jo broliais, tėviškai įspėti penitentą, tvirtai ir draugiškai padrąsinant: „Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk” (171).

Kad galėtų veiksmingai vykdyti šią tarnybą, nuodėmklausys turi būtinai pasižymėti žmogiškosiomis protingumo, taktiškumo, įžvalgumo, tvirtumo, sumišusio su švelnumu bei gerumu, savybėmis. Negana to, reikia dar ir rimto bei rūpestingo pasirengimo – ne fragmentiško, bet visapusiško ir harmoningo – įvairiuose teologijos sektoriuose, pedagogikos, psichologijos, dialogo metodologijos ir pirmiausia Dievo žodžio gyvos bei perteikti galimos žinijos srityse. Tačiau dar svarbiau, kad jo dvasinis gyvenimas būtų intensyvus ir autentiškas. Kad galėtų kitus vesti krikščioniškojo tobulumo keliu, Atgailos tarnautojas turėtų pirma pats nueiti šį kelią ir labiau darbais negu ilgomis kalbomis įrodyti tikrą maldos gyvenimo patirtį, Evangelijos teologinių ir moralinių dorybių praktikavimą, ištikimą klusnumą Dievo valiai, meilć Bažnyčiai ir nuolankumą jos Magisteriumui.

Visos šios žmogiškosios savybės, krikščioniškosios dorybės ir pastoraciniai gebėjimai neatsiranda savaime ir neįgyjami be pastangų. Sakramentinės atgailos tarnybai kiekvienas kunigas turi būti rengiamas nuo seminarijos metų ne tik dogminės, moralinės, dvasinės ir pastoracinės teologijos (visa tai vienos teologijos dalys), bet ir mokslų apie žmogų, dialogo, ypač pastoracinio, metodologijos studijomis. Tada, iš pradžių lydimas, jis turės pradėti nuodėmklausio veiklą. Jis visada privalės stengtis tobulėti, atnaujinti tai, kas įgyta, nuolatinėmis studijomis. Koks malonės, tikrojo gyvenimo ir dvasinio spinduliavimo lobis atitektų Bažnyčiai, jei kiekvienas kunigas rūpintųsi niekada – nei iš apsileidimo, nei kitomis dingstimis – nepraleisti progos susitikti su tikinčiaisiais klausykloje ir dar rūpestingiau stengtųsi nepasirodyti ten nepasirengęs ar neturėdamas reikiamų žmogiškųjų savybių bei neatitikdamas dvasinių ir pastoracinių reikalavimų!

Kupinas pagarbaus susižavėjimo čia norių priminti kelis tokius nepaprastus klausyklos apaštalus, kaip šv. Jonas Nepomukas, šv. Jean-Marie Vianney, šv. Giuseppe Cafasso ir šv. Leopoldo da Castelnuovo, apsiribodamas vien žinomiausiais, Bažnyčios įtrauktais į šventųjų sąrašą. Tačiau taip pat norėčiau išreikšti pagarbą nesuskaičiuojamai daugybei šventų ir beveik visada nežinomų nuodėmklausių, kurių dėka buvo išganyta tiek sielų. Jie padėjo joms atsiversti, kovoti su nuodėme ir pagundomis, tobulėti dvasiškai ir galiausiai pasiekti šventumą. Nesvyruodamas sakau, kad net didieji kanonizuotieji šventieji paprastai yra šių klausyklų vaisius, o su jais ir Bažnyčios dvasinis paveldas bei krikščioniškąja dvasia persiėmusios civilizacijos klestėjimas. Tad tebus pagerbta ši tyli armija mūsų brolių, gerai tarnavusių ir kasdien tarnaujančių susitaikinimo reikalui per sakramentinės atgailos tarnybą!


Atleidimo sakramentas

30. Iš šios tarnybos vertės ir apaštalams bei jų įpėdiniams Kristaus patikėtos galios atleisti nuodėmes apreiškimo Bažnyčioje išsiplėtojo atleidimo ženklo, teikiamo Atgailos sakramentu, suvokimas. Tai tikrumas, kad pats Viešpats Jėzus įsteigė ir patikėjo Bažnyčiai – kaip savo gerumo ir meilės visiems žmonėms (172) dovaną – specialų sakramentą po krikšto padarytoms nuodėmėms atleisti.

Šio sakramento šventimas bei forma plėtojosi ilgai; tai liudija seniausi sakramentarijai, Susirinkimų ir vyskupų Sinodų aktai, tėvų skelbimas ir Bažnyčios mokytojų mokymas. Tačiau, kalbant apie sakramento esmę, Bažnyčia visada tvirtai bei nekintamai buvo tikra tuo, jog Kristaus valia atleidimas kiekvienam siūlomas per Atgailos sakramentų tarnautojų teikiamą sakramentinį išrišimą; šį tvirtą įsitikinimą pabrėžtinai patvirtinto Tridento Susirinkimas (173) ir Vatikano II Susirinkimas: „Einantieji Atgailos sakramento iš Dievo gailestingumo gauna nuodėmių, kuriomis buvo įžeistas Dievas, atleidimą ir šitaip tuoj pat susitaikina su Bažnyčia, kurią nusidėdami sužeidė ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis stengiasi padėti jiems atsiversti” (174). Kaip esminį tikėjimo atgailos verte bei tikslu elementą reikia iš naujo patvirtinti tai, kad mūsų Išganytojas Jėzus Kristus įsteigė savo Bažnyčioje Atgailos sakramentą, kad tikintieji, įpuolę į nuodėmę po savo krikšto, galėtų vėl įgyti malonę bei susitaikinti su Dievu (175).

Bažnyčios tikėjimas šio sakramento atžvilgiu apima kelias kitas būtinas pamatines tiesas. Šios tiesos buvo išlaikytos bei visuomet pabrėžiamos Atgailos sakramento apeigų raidoje bei įvairiose konkrečiose jo formose. Vatikano II Susirinkimas, siūlydamas rekomenduoti šias apeigas, norėjo, kad šios tiesos būtų išreikštos dar aiškiau (176), ir tai buvo padaryta naujame Atgailos apeigyne (177), kuriame perimamas visas Tridento Susirinkimo suformuluotas tradicijos mokymas, iškeliant jį iš jo istorinio konteksto (pasižyminčio ryžtingomis pastangomis aiškiai apibrėžti mokymą rimtų nukrypimų nuo autentiško Bažnyčios mokymo akivaizdoje) ir sąžiningai perteikiant kalba, geriau atitinkančią mūsų laikų aplinką.


Keli pamatiniai įsitikinimai

31. Minėtąsias tiesas, pabrėžtinai ir aiškiai primintas Sinodo bei įtrauktas į Propositiones, galima apibendrinti šiais tikėjimo įsitikinimais, su kuriais susijusios visos kitos katalikų mokymo apie Atgailos sakramentą ištarmės.

I. Pirmasis įsitikinimas yra tai, kad krikščioniui Atgailos sakramentas yra įprastinis būdas po krikšto padarytų sunkių nuodėmių atleidimui gauti. Tiesa, Išganytojas ir jo išganomasis darbas nėra taip susijęs su kokiu nors sakramentiniu ženklu, kad jis išganymo istorijos bet kuriuo momentu ir bet kurioje vietoje negalėtų veikti už ir virš sakramentų. Tačiau tikėjimo mokykloje sužinome, kad tas pats Išganytojas norėjo ir nustatė, kad kuklūs ir brangūs tikėjimo sakramentai paprastai būtų veiksmingos priemonės, per kurias tekėtų bei veiktų jo išganomoji galia. Todėl būtų neprotinga ir, negana to, įžūlu norėti savavališkai palikti nuošalyje Viešpaties įsteigtus malonės ir išganymo įrankius ir konkrečiu atveju tartis gavus atleidimą neinant sakramento, Kristaus įsteigto būtent dėl atleidimo. Po Susirinkimo atnaujintos apeigos neduoda pagrindo nei jokioms iliuzijoms, nei jokiems pakeitimams šia linkme. Tokiu atnaujinimu Bažnyčia norėjo ir nori iš naujo pastūmėti kiekvieną atnaujinti savo vidinę nuostatą, tai yra giliau suvokti Atgailos sakramento prigimtį, priimti jį su didesniu tikėjimu, be baimės, bet su visiškai pasitikint, dažniau praktikuoti sakramentą, kupiną, kaip žinome, gailestingos Viešpačio meilės.

II. Antrasis įsitikinimas susijęs su Atgailos sakramento funkcija tam, kuris jo eina. Pasak ankstyviausios Tradicijos, tai savotiškas teismo procesas, tačiau vykstantis ne priešais griežtą ir rūstų teisėją, bet priešais gailestingą tribunolą, tiktai pagal analogiją panašų į žmonių tribunolus (178). Nusidėjėlis atskleidžia savo nuodėmes ir savo kaip nuodėmei pavaldžios būtybės būklę, įsipareigoja atsižadėti nuodėmės ir su ja kovoti, priima bausmę (sakramentinę atgailą), kurią jam paskiria nuodėmklausys, ir gauna išrišimą.

Tačiau, mąstydama apie šio sakramento funkciją, Bažnyčia įžvelgė jame ne tik minėtą teisminį pobūdį, bet ir terapeutinį ar medicininį aspektą. Tai lėmė faktas, kad Evangelijoje Kristus dažnai vaizduojamas kaip gydytojas (179), o jo išganomasis darbas nuo ankstyvųjų krikščionybės laikų neretai buvo vadinamas medicina salutis. „Noriu gydyti, ne kaltinti”, – sakė šventasis Augustinas, kalbėdamas apie penitencinę pastoraciją (180); ir tik išpažinties vaistas neleidžia nuodėmės patirčiai virsti neviltimi (181). Atgailos apeigyne užsimenama apie šį medicininį sakramento aspektą (182), kuriam šiandienis žmogus, matyt, yra jautresnis, nes nuodėmėje įžvelgia ne tik klaidą, bet labiau žmogiškąjį silpnumą bei trapumą.

Abiem aspektais, ir kaip gailestingumo tribunolas, ir kaip dvasinio gydymo vieta, sakramentas reikalauja pažinti nusidėjėlio vidinį gyvenimą, kad jį būtų galima teisti ir išrišti, slaugyti ir gydyti. Būtent dėl šios priežasties sakramentas numato penitento sąžiningą visų nuodėmių išpažinimą, motyvuojamą ne tik asketinių tikslų (nuolankumo ir apsimarinimo), bet ir pačios sakramento prigimties.

III. Trečiasis įsitikinimas, kurį norėčiau nurodyti, susijęs su sakramentinį atleidimo ir susitaikinimo ženklą sudarančiais elementais ar dalimis. Kai kurie iš jų yra penitento aktai, įvairiopos svarbos, tačiau kiekvienas atskirai nepamainomas, kad ženklas galiotų, būtų visas ar vaisingas.

Būtina sąlyga pirmiausia yra penitento sąžinės tiesumas ir skaidrumas. Tikros atgailos neįmanoma pasiekti nesuvokus, kad nuodėmė prieštarauja labai giliai asmens viduje įrašytai etinei normai (183), neįsisąmoninus turint asmeninę bei atsakomybę užtraukiančią tokio prieštaravimo patirtį, ištarmės „nuodėmė egzistuoja” nepalydėjus žodžiu „nusidėjau”, nepripažinus, kad nuodėmė suskaldė visą sąžinę ir atskyrė nuo Dievo bei artimo. Tokį sąžinės skaidrumą sakramentiškai žymi aktas, tradiciškai vadinamas sąžinės ištyrimu, aktas, kuris visuomet turėtų būti ne baimės kupina psichologinė savistaba, bet sąžininga ir blaivi akistata su vidiniu moralės įstatymu, Bažnyčios pateiktomis evangelinėmis normomis, su pačiu Jėzumi Kristumi, mūsų Mokytoju bei mūsų gyvenimo pavyzdžiu, ir su dangiškuoju Tėvu, kviečiančiu mus būti gerus ir tobulus (184).

Tačiau esminis atgailos aktas, kalbant apie penitentą, yra gailestis, aiškus ir ryžtingas padarytos nuodėmės atmetimas, lydimas pasiryžimo daugiau jos nebepadaryti (185) iš meilės Dievui, gimstančios sulig gailėjimusi. Tad taip suprastas gailestis yra atsivertimo pradžia ir šerdis – tos metánoia, kuri žmogų kaip pas tėvą grįžtantį sūnų palaidūną grąžina pas Dievą ir kurios regimasis ženklas yra Atgailos sakramentas, darantis apgailestavimą tobulą. Štai kodėl „nuo šio širdies gailesčio priklauso atgailos tiesa” (186).

Atkreipdamas dėmesį į viską, ką Bažnyčia, įkvėpta Dievo žodžio, moko apie gailestį, čia norėčiau pabrėžti vieną šio mokymo aspektą, kurį reikėtų geriau pažinti bei įsiminti. Atsivertimas ir gailestis dažnai traktuojami atsižvelgiant į jų keliamus neginčytinus reikalavimus ir apsimarinimą, jų uždedamą gyvenimo esminio pakeitimo labui. Tačiau naudinga priminti ir pabrėžti, kad atsivertimas ir gailestis yra daugiau negu tai: tai taip pat artinimasis prie Dievo šventumo, savo tikrojo vidinio gyvenimo, apniaukto ir net perversto nuodėmės, atradimas, išsilaisvinimas ligi giliausių savo paties gelmių ir dėl to prarasto džiaugsmo – džiaugsmo išganymu (187), džiaugsmo, kurio daugelis mūsų amžininkų nebemoka branginti, – susigrąžinimas.

Tad dabar suprantama, kodėl nuo pat krikščionybės pradžios Bažnyčia, tuomet dar tiesiogiai susijusi su apaštalais ir Kristumi, į atgailos sakramentinį ženklą įtraukė nuodėmių išpažinimą. Jis tapo toks svarbus, kad šis sakramentas šimtmečiais paprastai buvo vadinamas ir dabar tebevadinamas išpažinties sakramentu. Nuodėmių išpažinimo pirmiausia reikia tam, kad nusidėjėlį pažintų asmuo, sakramente atliekantis teisėjo vaidmenį, nes jam pridera pasverti nuodėmių sunkumą bei penitento gailėjimąsi. Kaip atliekančiam gydytojo vaidmenį, jam taip pat būtina pažinti ligonio būklę, kad galėtų jį gydyti ir pagydyti. Tačiau individualiai išpažinčiai taip pat būdinga ženklo vertė: tai nusidėjėlio susitikimo su tarpininkaujančia Bažnyčia tarnautojo asmenyje ženklas, savęs pripažinimo nusidėjėliu Dievo ir Bažnyčios akivaizdoje, išsiaiškinimo su savimi pačiu priešais Dievą ženklas. Todėl nuodėmių išpažinimo nevalia sumenkinti ligi kokio nors bandymo psichologiškai išsivaduoti, net jei tai atliepia žmogaus širdin įrašytam teisėtam ir natūraliam poreikiui kam nors atsiverti. Išpažinimas yra liturginis gestas, iškilmingas savo dramatiškumu, didingai nuolankus ir blaivus. Tai tikrai palaidūno sūnaus, grįžtančio pas savo Tėvą ir sutinkamo taikos bučiniu, gestas; ištikimybės ir drąsos gestas; savęs patikėjimo atleidžiančiam gailestingumui už nuodėmės ribų gestas (188). Dabar nesunku suprasti, kodėl nuodėmių išpažinimas turi būti individualus, o ne kolektyvinis aktas, tai, kad nuodėmė yra iš pagrindų asmeninis dalykas. Tačiau sykiu šis išpažinimas tam tikru būdu ištraukia nuodėmę iš širdies slaptybės ir grynojo individualumo srities, iškeldamas aikštėn jos socialinį pobūdį: juk per Atgailos sakramentą būtent nuodėmės sužeista bažnytinė bendruomenė iš naujo priima besigailintį ir atleidimą gavusį nusidėjėlį.

Kitas esminis Atgailos sakramento momentas, šį kartą susijęs su nuodėmklausiu kaip teisėju ir gydytoju, kaip svetingai grįžtantį sutinkančio bei jam atleidžiančio Dievo Tėvo atvaizdu, yra išrišimas. Jį išreiškiantys žodžiai bei lydintys gestai senajame ir naujajame Atgailos apeigyne pasižymi didingu paprastumu. Sakramentine formule: „Aš tave išrišu <…>” ir kryžiaus ženklu palydimu rankos pakėlimu penitento linkparodoma, jog šiuo momentu besigailįs ir atsivertęs nusidėjėlis įžengia į sąlytį su Dievo galia ir gailestingumu. Būtent tuo momentu, atsakydama penitentui, nusileidžia Trejybė, kad panaikintų jo nuodėmę ir grąžintų jam nekaltumą, ir penitentui kaip „gailestingumas, galingesnis už kaltę ir įžeidimą”, – taip tai apibūdinau savo enciklikoje Dives in misericordia – taip pat suteikiama Jėzaus kančios, mirties ir prisikėlimo išganomoji jėga. Dievas visuomet yra tas, kurį pirmiausia įžeidžia nuodėmė, – „Tibi soli peccavi!” – ir vienas Dievas tegali atleisti. Todėl išrišimas, kurį kunigas, atleidimo tarnautojas, nors ir pats būdamas nusidėjėlis, suteikia penitentui, žymi Tėvo buvimą bet kuriame išrišime ir kaskart, kai teikiamas Atgailos sakramentas, atnaujinamą „prisikėlimą” iš „dvasinės mirties”. Tiktai tikėjimas gali mums laiduoti, kad šiuo momentu kiekviena nuodėmė atleidžiama ir panaikinama slėpiningu Išganytojo įsikišimu.

Atsilyginimas yra galutinis aktas, vainikuojantis atgailos sakramentinį ženklą. Kai kuriose šalyse tai, ką penitentas po atleidimo ir išrišimo turi padaryti, būtent ir vadinama atgaila. Ką reiškia šis atsilyginimas ar tokia atliekama atgaila? Tai tikrai ne kaina, mokama už išrištas nuodėmes ir gautą atleidimą: jokia žmogiškoji kaina neprilygsta tam, kas gauta, neįkainojamai brangaus Kristaus kraujo vaisiui. Atsilyginimo aktai – kurie, išlaikydami savąjį paprastumo bei nuolankumo pobūdį, turėtų geriau išreikšti visa, ką žymi, – reiškia daug svarbių dalykų: jie žymi per sakramentą Dievo akivaizdoje krikščionio prisiimamą asmeninį įsipareigojimą pradėti naują gyvenimą (todėl tai turėtų neapsiriboti vien kalbamomis formulėmis, bet apimti kulto, meilės, gailestingumo, atitaisymo darbus); nuo atsilyginimo aktų neatsiejama mintis, kad nusidėjėlis, kuriam atleista, pajėgus savo fizinį ir dvasinį apsimarinimą, norėtą paties ar bent priimamą, jungti su Jėzaus, davusio jam atleidimą, kančia; jie primena, kad net po išrišimo krikščionio dvasioje lieka šešėlio zona, atsirandanti dėl nuodėmės padarytų žaizdų, dėl netobulos meilės gailintis, dėl susilpnėjusių dvasinių galių, tarp kurių tebėra gyvas nuodėmės infekcinis židinys, su kuriuo būtina visuomet kovoti apsimarinimu ir atgaila. Tokia yra kuklaus, bet sąžiningo atsilyginimo reikšmė (189).

IV. Belieka glaustai paminėti kitus svarbius įsitikinimus, susijusius su Atgailos sakramentu.

Pirmiausia reikia pabrėžti, kad nieko nėra asmeniškesnio bei intymesnio už šį sakramentą, kuriame nusidėjėlis Dievo akivaizdoje stovi vienas su savo kalte, gailesčiu ir pasitikėjimu. Niekas negali gailėtis jo vietoje ar reikalauti atleidimo jo vardu. Šiuo požiūriu nusidėjėlis yra vienišas. Tai dramatiškai liudija Kainas ir jo nuodėmė, tykojanti „prie durų iš pasalų”, anot tokio įtaigaus Pradžios knygos posakio, bei ypatinga žymė ant kaktos (190); Dovydas, baramas pranašo Natano (191); arba sūnus palaidūnas, suvokęs savo padėtį, į kurią pateko nutolęs nuo tėvo, ir nusprendęs grįžti pas jį (192); viskas vyksta tiktai tarp žmogaus ir Dievo. Tačiau sykiu nevalia neigti ir socialinio šio sakramento matmens, sakramento, kuriame visa Bažnyčia – kovojanti, kenčianti ir išaukštinta danguje – atskuba į pagalbą penitentui ir vėl priima jį į savo glėbį, lygiai kaip ir visa Bažnyčia buvo įžeista ir sužeista nuodėmės. Kunigas, Atgailos sakramento tarnautojas, savo šventosios tarnybos galia liudija šį bažnytinį pobūdį ir jam atstovauja. Būtent šiuos du vienas kitą papildančius sakramento aspektus, individualųjį ir bažnytinį, stengtasi pabrėžti ir šventime išryškinti laipsniškai reformuojant Atgailos apeigas, pirmiausia Pauliaus VI paskelbtame Ordo Paenitentiae.

V. Taip pat būtina pabrėžti, kad brangiausias per Atgailos sakramentą gauto atleidimo vaisius yra susitaikinimas su Dievu; jis įvyksta pražuvusio ir atsiradusio sūnaus, koks yra kiekvienas penitentas, širdies slaptybėje. Reikia pridurti, kad tokio susitaikinimo su Dievu padarinys yra kiti susitaikinimai, užgydantis dar kitas nuodėmės padarytas žaizdas: penitentas, kuriam atleista, susitaikina su pačiu savimi ligi giliausių savo būties gelmių, kur jis vėl atranda savo vidinę tiesą; jis susitaikina su broliais, tam tikra prasme jo užpultais bei sužeistais; jis susitaikina su Bažnyčia; jis susitaikina su visa kūrinija. Iš visos šios patirties apeigų pabaigoje penitento dvasioje gimsta dėkingumo Dievui už gautąją gailestingumo dovaną jausmas. Pajusti tokį dėkingumą kviečia ir Bažnyčia.

Kiekviena klausykla yra ypatinga ir palaiminta vieta, kur, panaikinus visus susiskaldymus, gimsta sutaikintas žmogus, naujas ir be dėmės, gimsta sutaikintas pasaulis!

VI. Galiausiai man rūpi dar vienas – paskutinis – dalykas. Jis svarbus visiems mums, kunigams, kurie esame Atgailos sakramento tarnautojai, tačiau sykiu esame – ir turime būti – jo teikiamos naudos turėtojai. Kokybiškas ir uolumo kupinas kunigo, kaip ir jo brolių pasauliečių bei pašvęstojo gyvenimo institutų narių, dvasinis ir pastoracinis gyvenimas priklauso nuo Atgailos sakramento dažno ir sąžiningo praktikavimo (193). Eucharistijos šventimas ir kitų sakramentų teikimas, pastoracinis uolumas, santykiai su tikinčiaisiais, bendrystė su broliais kunigais, bendradarbiavimas su vyskupu, maldos gyvenimas, vienu žodžiu, visas kunigiškasis gyvenimas neišvengiamai smuktų, jei dėl apsileidimo ar kitokių motyvų kunigas reguliariai ir autentiško tikėjimo bei maldingumo kupina dvasia nepriiminėtų Atgailos sakramento. Jei kunigas nebeitų išpažinties ar atlikinėtų tai netinkamai, tas labai greitai atsilieptų jo kunigiškajai egzistencijai ir kunigiškajai veiklai, ir bendruomenė, kurios ganytojas jis yra, netrukus tai pastebėtų.

Tačiau turiu dar pridurti, kad kunigas tam, kad būtų geras ir veiksmingas Atgailos sakramento tarnautojas, pats turi semtis iš šiame sakramente esančio malonės ir šventumo šaltinio. Mes, kunigai, remdamiesi savo asmenine patirtimi, galime iš tiesų pasakyti, kad juo labiau mums rūpės dažnai ir gerai pasirengus priiminėti Atgailos sakramentą, juo geriau atliksime savąją nuodėmklausių tarnybą bei laiduosime, kad penitentai turėtų iš to naudos. Tokia šio didaus sakramento vidinė logika. Šis sakramentas kviečia mus visus, Kristaus kunigus, atnaujinti dėmesį savo asmeninei išpažinčiai.

Asmeninė patirtis savo ruožtu šiandien tampa ir turi tapti paskata stropiai, reguliariai, kantriai ir karštai vykdyti šventąją Atgailos sakramento tarnybą, kurią kaip pareigą mums uždeda mūsų kunigystė, mūsų pašaukimas būti mūsų brolių ganytojais ir tarnais. Ir šiuo paraginimu primygtinai akinu visus pasaulio kunigus, ypač savo brolius vyskupus ir klebonus, visomis išgalėmis skatinti, kad tikintieji dažniau priiminėtų šį sakramentą, naudotis visomis galimomis bei tinkamomis priemonėmis ir išmėginti visus būdus, kad kuo daugiau mūsų brolių paliestų malonė, suteikta mums per Atgailos sakramentą kiekvieno asmens bei viso pasaulio susitaikinimo su Dievu Kristuje labui.


Šventimo formos

32. Laikydamasis Vatikano II Susirinkimo nurodymų, Ordo Paenitentiae numato tris apeigas, kurios, visuomet išlaikant esminius elementus, leidžia pritaikyti Atgailos sakramento šventimą prie tam tikrų pastoracinių aplinkybių.

Pirmoji forma – individualus penitentų susitaikinimas – yra vienintelis normalus ir įprastinis šio sakramento šventimo būdas, ir negalima bei nevalia leisti, kad jis taptų nebenaudojamas ar užmirštas. Antroji forma – kelių penitentų susitaikinimas einant individualios išpažinties bei gaunant individualu išrišimą – pasirengimo laikotarpiu leidžia labiau pabrėžti bendruomeninius sakramento aspektus, tačiau sakramentą vainikuojančiu aktu, būtent individualia nuodėmių išpažintimi bei individualiu išrišimu, sutampa su pirmąja forma ir dėl to gali būti jai prilyginta apeigų normalumo požiūriu. Tuo tarpu trečioji forma – kelių penitentų susitaikinimas atliekant bendrąją išpažintį ir gaunant bendrąjį išrišimą – taikoma išimtiniais atvejais; todėl yra ne laisvai pasirenkama, bet reglamentuota specialios tvarkos.

Pirmoji forma išryškina asmeniškesnius – ir esminius – penitencinės kelionės aspektus. Penitento ir nuodėmklausio dialogas, naudojamų elementų (biblinių tekstų, „atsilyginimo” formos parinkimas ir t. t.) visuma leidžia sakramentiniam šventimui geriau atsiliepti į konkrečią penitento situaciją. Šių elementų vertė iškyla aikštėn atkreipus dėmesį į įvairius motyvus, skatinančius krikščionį eiti sakramentinės atgailos: poreikį asmeniškai susitaikinti ir iš naujo priimti draugystę su Dievu atgaunant dėl nuodėmės prarastą malonę; poreikį patikrinti savo dvasinį kelią ir kartais apibrėžčiau įžvelgti savo pašaukimą; dažnai taip pat poreikį bei troškimą išsivaduoti iš dvasinės apatijos bei religinės krizės. Negana to, pirmąją šventimo formą dėl jos individualaus pobūdžio galima susieti su praktika, kuri, nors nuo jos ir skiriasi, su ja gerai dera: omenyje turiu dvasinį vadovavimą. Tad akivaizdu, jog ši pirmoji šventimo forma leidžia aiškiai išreikšti bei skatinti asmeninį sprendimą bei įsipareigojimą.

Antroji šventimo forma dėl savo bendruomeninio pobūdžio bei ypatingo matmens išryškina kai kuriuos labai svarbius aspektus: bendras Dievo žodžio klausymasis paveikesnis už jo individualų skaitymą ir geriau pabrėžia atsivertimo bei susitaikinimo bažnytinį pobūdį. Ši forma itin reikšminga įvairiais liturginių metų momentais ir įvykių, pasižyminčių ypatinga pastoracine svarba, progomis. Čia užteks tiktai paminėti, kad tokiam šventimui reikia pakankamo skaičiaus nuodėmklausių.

Tad natūralu, kad sprendimo, kokia iš šių dviejų formų sakramentą reikėtų švęsti, kriterijus diktuotų ne atsitiktinės aplinkybės ir subjektyvūs motyvai, bet noras laiduoti tikrąją dvasinę tikinčiųjų gerovę paklūstant Bažnyčios penitencinei tvarkai.

Taip pat bus naudinga priminti, kad dėl pusiausviros dvasinės bei pastoracinės orientacijos šioje srityje būtina – tai liudija daugelio šimtmečių mokymo tradicija ir praktika – toliau laikyti labai svarbiu dalyku eiti Atgailos sakramento ir tada, kai padaroma tiktai lengvų nuodėmių.

Bažnyčia, nors ir žino bei moko, kad lengvosios nuodėmės atleidžiamos taip pat kitais būdais, pavyzdžiui, sulig gailesčio aktais, gailestingosios meilės darbais, malda, penitencinėmis apeigomis, nepaliaujamai primena visiems nepakartojamą sakramento akto turtingumą net ir tokių nuodėmių atveju. Dažnai priimant sakramentą – kai kurios tikinčiųjų grupės tiesiog įpareigotos tai daryti – ugdosi suvokimas, kad net mažiau svarbios nuodėmės įžeidžia Dievą ir sužeidžia Bažnyčią, Kristaus kūną, ir kad šio sakramento šventimas teikia tikintiesiems „progą bei paskatą labiau supanašėti su Kristumi ir tapti klusnesniems Dvasios balsui” (194). Ypač būtina pabrėžti, jog sakramentiniam šventimui būdinga malonė turi didelę gydomąją galią ir padeda iš šaknų išrauti nuodėmę.

Dėmesys šventimo aspektui (195) ir Dievo žodžio, skaitomo, primenamo ir aiškinamo tikintiesiems ir kartu su jais tada, kai tai galima ir dera, akcentavimas padės pagyvinti sakramento praktiką ir neleis nupulti į formalizmą bei rutiniškumą. Penitentui tai padės suvokti, jog jis išgyvena išganymo įvykį, galintį suteikti jam naujos gyvenimo jėgos ir tikrosios ramybės. Toks rūpinimasis šventimu taip pat paskatins atskiras Bažnyčias nustatyti sakramentui švęsti skirtus laikotarpius ir auklėti krikščionis, ypač vaikus ir jaunuolius, taip, kad jie įprastų jų laikytis, išskyrus būtinus atvejus, kai sielų ganytojas privalo maloniai skirti dėmesį tiems, kurie prašo jo pagalbos.


Sakramento šventimas gaunant bendrąjį išrišimą

33. Naujoji liturginė tvarka ir neseniai pasirodęs naujas Kanonų teisės kodeksas (196) nurodo tikslias sąlygas, kada galima taikyti „kelių penitentų susitaikinimo apeigas atliekant bendrąją išpažintį ir gaunant bendrąjį išrišimą”. Šiuo klausimu nustatytas normas ir taisykles, kurios yra brandžių bei pasvertų apmąstymų vaisius, privalu priimti bei taikyti vengiant bet kurių savavališkų interpretacijų.

Derėtų giliau apmąstyti, kokie motyvai įpareigoja švęsti Atgailos sakramentą pagal vieną iš dviejų pirmųjų formų ir leidžia pasinaudoti trečiąja forma. Pirmiausia tai ištikimybė Viešpaties Jėzaus valiai, perduodamai Bažnyčios mokymu, ir klusnumas Bažnyčios įstatymams. Viename iš savo siūlymų (propositiones) Sinodas primena nepakitusį Bažnyčiose mokymą, besiremiantį ankstyviausia Tradicija, ir įstatymą, kuriuo įtvirtinta sena penitencinė praktika: individuali visų nuodėmių išpažintis gaunant individualų išrišimą yra vienintelė ordinarinė priemonė, kuria tikintysis, jaučiantis sunkiai nusidėjęs, sutaikinamas su Dievu ir Bažnyčia. Iš šio Bažnyčios mokymo naujo patvirtinimo aiškiai išplaukia, kad kiekviena sunki nuodėmė visuomet išpažintina, nurodant ją lemiančias aplinkybes, per individualią išpažintį.

Taip pat egzistuoja pastoracinio pobūdžio motyvas. Nors ir tiesa, kad, atsiradus kanoninės drausmės reikalaujamoms sąlygoms, galima taikyti trečiąją šventimo formą, sykiu nevalia užmiršti, kad ši forma negali tapti ordinarinė ir yra taikytina, kaip pakartotinai pabrėžia Sinodas, tiktai „didelės būtinybės atveju”, išlaikant įpareigojimą individualiai išpažinti sunkias nuodėmes prieš kitą bendrąjį išrišimą. Tad vyskupas, kuris vienintelis savo vyskupijoje kompetentingas nuspręsti, ar konkrečiai egzistuoja kanonų teisės nustatytos sąlygos, kuriomis leistina taikyti trečiąją formą, priims tokį sprendimą sunkia sąžine, visiškai gerbdamas Bažnyčios įstatymą bei praktiką ir, negana to, paisydamas kriterijų ir gairių, sutartų, remiantis čia išdėstytais doktrininiais bei pastoraciniais motyvais, su kitais vyskupų konferencijos nariais. Lygiai taip pat būtina autentiškos pastoracijos dvasia rūpintis sukurti bei laiduoti sąlygas, kad trečiosios formos praktika duotų dvasinių vaisių, dėl kurių ji ir numatyta. Trečiosios šventimo formos išimtinis taikymas niekada neturėtų skatinti mažiau vertinti ordinarines formas, juo labiau jų atsisakyti, nei laikyti šią trečiąją formą lygiaverte kiekvienos iš kitų dviejų alternatyva, nes galia rinktis minimas šventimo formas nėra palikta ganytojų ir tikinčiųjų laisvei. Ganytojams ir toliau privalo palengvinti tikintiesiems visų nuodėmių individualiąją išpažintį, kuri krikščionims yra ne tik pareiga, bet ir neliečiama bei neatimama teisė, daugiau negu dvasinis poreikis. Tikinčiuosius trečiosios šventimo formos taikymas įpareigoja laikytis visų jos vykdymą reglamentuojančių normų, įskaitant draudžiančią iš naujo naudotis bendruoju išrišimu prieš tai neatlikus – kaip galima greičiau – įprastinės individualios visų nuodėmių išpažinties. Apie šią normą ir pareigą jos laikytis tikinčiuosius prieš išrišimą turėtų informuoti bei pamokyti kunigas.

Šiuo Bažnyčios mokymo bei įstatymo priminimu norėčiau kiekvienam įdiegti gyvą atsakomybės jausmą, kuriuo turėtume vadovautis užsiimdami tokiais šventais dalykais kaip sakramentai, kurie nėra mūsų nuosavybė, ir sąžinės, turinčios teisę nebūti paliktos netikrybėje ir sumaištyje. Kartoju: ir sakramentai, ir sąžinės yra šventieji dalykai, reikalaujantys iš mūsų, kad mes tarnautume jiems neprasilenkdami su tiesa.

Tokia yra Bažnyčios įstatymo prasmė.


Kai kurie keblesni atvejai

34. Jaučiu pareigą čia, nors ir glaustai, paminėti pastoracinį atvejį, kurį, kiek įmanoma, nagrinėjo Sinodas ir kuris taip pat aptariamas viename iš siūlymų. Turiu galvoje tam tikras šiandien dažnai pasitaikančias situacijas, į kurias pakliūva krikščionys, trokštantys tęsti sakramentinę religinę praktiką, bet negalintys to daryti dėl savo asmeninės padėties, prieštaraujančios įsipareigojimams, jų prisiimtiems Dievo ir Bažnyčios akivaizdoje. Tokios situacijos atrodo itin keblios ir beveik neišpainiojamos.

Kai kurie kalbėjusieji Sinode, reikšdami bendrąją tėvų mintį, šio atvejo atžvilgiu iškėlė aikštėn dviejų vienodos svarbos principų koegzistavimą bei tarpusavio sąveiką. Pirmasis yra užuojautos ir gailestingumo principas, kuriuo vadovaudamasi Bažnyčia, istorijoje tęsianti Kristaus buvimą bei darbą, norėdama ne nedorėlio mirties, bet jo atsivertimo ir gyvenimo (197), stengdamasi nenulaužti palaužtos nendrės ir neužgesinti blėstančio dagčio (198), vis bando, kiek įstengia, parodyti nusidėjėliui grįžimo pas Dievą ir susitaikinimo su juo kelią. Antrasis yra tiesos ir nuoseklumo principas. Juo vadovaudamasi Bažnyčia nesutinka vadinti to, kas bloga, geru ir to, kas gera, blogu. Remdamasi šiais dviem vienas kitą papildančiais principais, Bažnyčia tol, kol nebus patenkintos reikalaujamos sąlygos, gali kviesti savo vaikus, pakliuvusius į tokią skausmingą padėtį, artintis prie Dievo gailestingumo kitokiais keliais, bet ne per Atgailos ir Eucharistijos sakramentus.

Šie dalykai labai slegia mūsų, ganytojų, širdį, todėl jaučiau pareigą apaštališkajame paraginime Familiaris consortio pasakyti aiškų žodį dėl išsiskyrusių ir antrą kartą susituokusiųjų (199) bei neteisėtai bendrai gyvenančių krikščionių.

Sykiu jaučiu pareigą kartu su Sinodu paraginti bažnytines bendruomenes ir pirmiausia vyskupus visomis išgalėmis padėti kunigams, nepajėgusiems tesėti didelių per šventimus prisiimtų įsipareigojimų ir patekusiems į neleistiną padėtį. Nė vienas iš tokių brolių neturėtų jaustis paliktas Bažnyčios.

Visiems, kurie esamu momentu negali patenkinti Atgailos sakramento reikalaujamų sąlygų, kelią į visišką susitaikinimą vienai Apvaizdai težinomą valandą gali rengti Bažnyčios motiniško gerumo apraiškos, nesakramentinių maldingumo formų praktikavimas, nuoširdžios pastangos išlaikyti ryšį su Viešpačiu, dalyvavimas Mišiose, dažnas kuo tobulesnių tikėjimo, vilties, meilės, gailesčio aktų kartojimas.


BAIGIAMASIS PALINKĖJIMAS


35. Baigdamas šį dokumentą, jaučiu savyje aidint ir trokštu jums visiems pakartoti linkėjimą, kurį pirmasis Romos vyskupas kritišku Bažnyčios pradžios momentu adresavo pasklidusiems „pakeleiviams”, „išrinktiems išankstiniu Dievo Tėvo numatymu”: „Tegausėja jums malonė ir ramybė!” (200) Apaštalas ragina būti vieningiems, tačiau iškart po to atkreipia dėmesį į vienybę bei ramybę griaunančias nuodėmes, kurių būtina vengti: „Neatsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą, bet, priešingai, laiminkite, nes ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo”. Jis baigia padrąsinimo ir vilties žodžiu: „Kas gi jums pakenks, jei stropiai darysite gera?” (201)

Ne mažiau kritiškais istorijos laikais drįstu pridėti savo paraginimą prie paraginimo apaštalų kunigaikščio, kuris kaip Kristaus liudytojas ir Bažnyčios ganytojas pirmasis užėmė Romos sostą ir buvo „pirmutinis meilėje” viso pasaulio akivaizdoje. Vienydamasis su vyskupais, kurie yra apaštalų įpėdiniai, ir padedamas kolegialaus apmąstymo, daugelio Sinodo dalyvių skirto susitaikinimo temoms bei problemoms, aš irgi norėčiau ta pačia Galilėjos žvejo dvasia perteikti tai, ką jis pasakė mūsų tikėjimo broliams, tokiems tolimiems laike ir tokiems artimiems širdyje: „Būkite vieningi <…>. Neatsilyginkite piktu už pikta <…>. Stropiai darykite gera” (202). Ir jis pridūrė: „Pagaliau, jei tokia būtų Dievo valia, verčiau kentėti už gerus darbus negu už piktus” (203).

Šiame priesake aidi žodžiai, Petro asmeniškai girdėti iš Jėzaus, ir idėjos, esančios Jėzaus „Gerosios Naujienos” dalimi: tai naujas tarpusavio meilės įsakymas; karštas vienybės troškimas ir siekimas; gailestingumo ir kantrumo palaiminimai persekiojamiems dėl teisumo; to, kas bloga, atmokėjimas tuo, kas gera; įžeidimų atleidimas; priešų meilė. Šie žodžiai bei idėjos yra autentiškas ir transcendentiškas krikščioniškosios etikos arba, giliau žvelgiant, naujos sandoros Jėzuje Kristuje dvasingumo apibendrinimas.

Savo tėvišką ir pastoracinį raginimą atgailauti ir susitaikinti patikiu gailestingumo apsčiam Tėvui ir Dievo Sūnui, kuris tapo žmogumi, kad mus atpirktų ir sutaikintų. Tegu švenčiausioji ir labiausiai garbintina Trejybė sudaigina Bažnyčioje ir pasaulyje mažą grūdą, kurį šią valandą sodinu į derlingą daugybės žmogiškųjų širdžių dirvą.

Kad jis netruktų duoti gausių vaisių, kviečiu visus jus su manimi atsigręžti į Kristaus Širdį, iškalbingą dieviškojo gailestingumo ženklą, „permaldavimą už mūsų nuodėmes”, „taikos ir ramybės davėją” (204), idant iš ten pasisemtume vidinių jėgų, leidžiančių nusigręžti nuo nuodėmės ir atsigręžti į Dievą, ir tenai atrastume dieviškąjį gerumą, kaip meilės kupiną atsaką į žmogaus gailėjimąsi.

Kviečiu jus taip pat su manimi atsigręžti į Marijos, Jėzaus motinos, nekalčiausiąją Širdį, kurioje „tikrove tampa Dievo susitaikinimas su žmogumi <…>, atliekamas sutaikinimo darbas, nes ji Kristaus atperkamosios aukos galia gavo iš Dievo malonės pilnatvę” (205). Dėl savo dieviškosios motinystės Marija iš tiesų tapo „Dievo sąjungininke” sutaikinimo darbe (206).

Jos Fiat žymi prasidedančią „laiko pilnatvę”, kurioje Kristus sutaikino žmoniją su Dievu, ir jos nekalčiausiajai Širdžiai – kuriai esame ne kartą patikėję visą nuodėmės ardomą ir daugybės įtampų bei konfliktų draskomą žmoniją – dabar ypatingu būdu patikiu savo šią intenciją: tegu jos užtariama žmonija atranda atgailos kelią, kuris vienintelis veda į visišką susitaikinimą, ir pradeda juo eiti!

Visiems jums, kurie bažnytines bendrystės dvasia klusniai ir kupini tikėjimo (207) priimate šiame dokumente pateikiamus nurodymus, pasiūlymus bei direktyvas ir stengiatės paversti juos gyva praktika, iš širdies teikiu savo apaštališkąjį palaiminimą.

Roma, prie šventojo Petro, 1984 m. gruodžio 2 d., septintųjų mano pontifikato metų pirmasis advento sekmadienis

 


N U O R O D O S

(1) Mk 1, 15.
(2) Plg. Jonas Paulius II. Lotynų Amerikos vyskupų trečiosios bendrosios konferencijos pradedamoji kalba, III, 1–7: AAS 71 (1979), p. 198–204.
(3) „Suaižėjusio” pasaulio vizija ryški daugelio šiuolaikinių rašytojų, krikščionių ir nekrikščionių, žmogaus padėties mūsų kamuojamoje epochoje liudytojų, kūriniuose.
(4) Plg. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 43–44; Dekretas dėl kunigų gyvenimo ir tarnybos Presbyterorum ordinis, 12; Paulius VI. Enciklika Ecclesiam suam: AAS 56 (1964), p. 609–659.
(5) Bažnyčios gyvenimo pradžioje apie susiskaldymus Bažnyčios kūne apaštalas Paulius karštais žodžiais kalbėjo garsiajame 1 Kor 1, 10–16. Vėliau šv. Klemensas Romietis irgi rašė korintiečiams, smerkdamas susiskaldymus šioje bendruomenėje: plg. Laiškas korintiečiams, III–VI, LVII: Patres apostolici. Ed. Funk, I, 103–109, 171–173. Žinome, kad Kristaus tunika be siūlės, kurios neperplėšė kareiviai, nuo ankstyviausių tėvų tapo Bažnyčios vienybės įvaizdžiu: plg. Šv. Kiprijonas. De Ecclesiae catholicae unitate, 7: CCL 3/1, 254–255; Šv. Augustinas. In Ioannis Evangelium tractatus, 118, 4: CCL 36, 656–657; Šv. Beda Garbingasis. In Marci Evangelium expositio, IV, 15: CCL 120, 630; In Lucae Evangelium expositio, VI, 23: CCL 120, 403; In S. Ioannis Evangelium expositio, 19: PL 92, 911–912.
(6) Enciklika Pacem in terris, Jono XXIII dvasinis testamentas (plg. AAS 55 [1963], p. 257–304), dažnai laikoma „socialiniu dokumentu” bei „politine žinia”, ir ji tokia yra iš tiesų, jei šie posakiai suprantami platesne prasme. Praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų nuo šio dokumento paskelbimo, jis yra ne vien tiktai strategija siekiant tautų ir nacijų taikaus bendro gyvenimo; tai pirmiausia – primygtinis aukščiausiųjų vertybių, be kurių taika žemėje taptų chimera, priminimas. Viena iš šių vertybių yra būtent susitaikinimas, ir popiežius Jonas XXIII gana dažnai tai mini. Kalbant apie Paulių VI, pakanka prisiminti, jog, kviesdamas visą Bažnyčią ir pasaulį švęsti Šventuosius 1975 metus, jis norėjo, kad pagrindinė šio svarbaus įvykio idėja būtų „atsinaujinimas ir susitaikinimas”. Negalima pamiršti nė katechezių, kurias jis, aiškindamas apie patį jubiliejų, skyrė šiai pagrindinei temai.
(7) Bulėje dėl ypatingųjų Šventųjų Atpirkimo metų rašiau: „Ypatingu laikotarpiu, kurio metu visi krikščionys kviečiami giliau įgyvendinti savo pašaukimą – susitaikinti su Tėvu Sūnuje, turi būti aišku, kad Metų tikslą pavyks pasiekti tik tada, kai visi ir kiekvienas tikrai įsitrauks į susitaikinimo tarnybą ne tik tarp visų Kristaus mokinių, bet ir tarp visų žmonių”: Bulė Aperite portas Redemptori, 3: AAS 75 (1983), p. 93.
(8) Tiksli sinodo tema buvo tokia: „Susitaikinimas ir atgaila Bažnyčios misijoje”.
(9) Plg. Mt 4, 17; Mk 1, 14–15.
(10) Plg. Lk 3, 8.
(11) Plg. Mt 16, 24–26; Mk 8, 34–36; Lk 9, 23–25.
(12) Plg. Ef 4, 23–24.
(13) Plg. 1 Kor 3, 1–20.
(14) Plg. Kol 3, 1–2.
(15) „Kristaus vardu maldaujame: ‘Susitaikinkite su Dievu!’” (2 Kor 5, 20).
(16) „Dar galime didžiuotis Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris mus sutaikino” (Rom 5, 11; plg. Kol 1, 20.17).
(17) Vatikano II Susirinkimas šia tema pažymi: „Išties dabartinio pasaulio nedermės susijusios su ta giliau siekiančia nederme, kurios šaknys yra žmogaus širdyje. Juk pačiame žmoguje daug pradų kovoja vienas su kitu. Viena vertus, kaip kūrinys jis patiria savo daugeriopą ribotumą; antra vertus, jaučia savo neribotus siekimus ir aukštesnio gyvenimo pašaukimą. Daugelio dalykų traukiamas, dažnai jis priverstas kai kuriuos iš jų rinktis, o kai kurių atsisakyti. Maža to, būdamas silpnas ir nusidėjėlis, neretai jis daro tai, ko nenori, ir nedaro to, ką norėtų daryti (plg. Rom 7, 14 ir toliau). Tad jis jaučia suskilimą savyje pačiame, iš kurio ir bendruomenėje kyla daug ir labai didelių nesutarimų” (Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 10).
(18) Plg. Kol 1, 19–20.
(19) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Dives in misericordia, IV, 5–6: AAS 72 (1980), p. 1193–1199.
(20) Plg. Lk 15, 11–32.
(21) Jonos knyga Senajame Testamente yra nuostabus šio parabolės aspekto išankstinis atvaizdas. Jonos nuodėmė ta, jog jis buvo susierzinęs ir įširdęs dėl to, kad Dievas yra „maloningas ir gailestingas”, „kantrus ir kupinas ištikimos meilės, pasirengęs atleisti”, jog jis gailisi augalo, kuris „išdygo per vieną naktį ir per vieną naktį pradingo”, bet nesupranta, kad Viešpačiui gaila Ninivės (plg. Jon 4).
(22) Rom 5, 10–11; plg. Kol 1, 20–22.
(23) 2 Kor 5, 18.20.
(24) Jn 11, 52.
(25) Plg. Kol 1, 20.
(26) Plg. Sir 44, 17.
(27) Ef 2, 14.
(28) III Eucharistijos malda.
(29) Plg. Mt 5, 23–24.
(30) Mt 27, 46; Mk 15, 34; Ps 22 [21], 2.
(31) Plg. Ef 2, 14–16.
(32) Šv. Leonas Didysis. Tractatus 63 (De passione Domini, 12), 6: CCL 138/A, 386.
(33) 2 Kor 5, 18–19.
(34) Plg. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 1.
(35) „Bažnyčia savo prigimtimi visada yra sutaikinanti, perteikianti jos pačios gautąją atleidimo bei susivienijimo su Dievu dovaną” (Jonas Paulius II. Kalba Liverpulyje [1982 gegužės 30], 3: Insegnamenti V, 2 [1982], 1992).
(36) Plg. Apd 15, 2–33.
(37) Plg. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 13: AAS 68 (1976), p. 12 ir toliau.
(38) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Catechesi tradendae, 24: AAS 71 (1979), p. 1297.
(39) Plg. Paulius VI. Enciklika Ecclesiam suam: AAS 56 (1964), p. 609–659.
(40) 2 Kor 5, 20.
(41) Plg. 1 Jn 4, 8.
(42) Plg. Išm 11, 24–26; Pr 1, 27; Ps 8, 4–8.
(43) Plg. Išm 2, 24.
(44) Plg. Pr 3, 12–13; 4, 1–16.
(45) Plg. Ef 2, 4.
(46) Plg. ten pat 1, 10.
(47) Plg. Jn 13, 34.
(48) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 38.
(49) Plg. Mk 1, 15.
(50) Plg. 2 Kor 5, 20.
(51) Plg. Ef 2, 14–16.
(52) Plg. Šv. Augustinas. De civitate Dei XXII, 17: CCL 48, 835 ir toliau.; Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, III, q. 64, a. 2, ad tertium.
(53) Plg. Paulius VI. Kalba užbaigiant Vatikano II Susirinkimo trečiąją sesiją (1964 lapkričio 21): AAS 56 (1964), p. 1015–1018.
(54) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 39.
(55) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 4.
(56) 1 Jn 1, 8–9.
(57) 1 Jn 3, 20; plg. mano pastabą apie šią vietą kalboje per visuotinę audienciją (1984 kovo 14): Insegnamenti, VII, 1 (1984), 683.
(58) Plg. 2 Sam 11–12.
(59) Plg. Ps 50 [51], 5–6.
(60) Plg. Lk 15, 18.21.
(61) Laiškas. Florencija, 1970, I, p. 3–4; Il Dialogo della Divina Providenza. Roma, 1980, passim.
(62) Plg. Rom 3, 23–26.
(63) Plg. Ef 1, 18.
(64) Plg. Pr 11, 1–9.
(65) Plg. Ps 127 [126], 1.
(66) Plg. 2 Tes 2, 7.
(67) Plg. Rom 7, 7–25; Ef 2, 2; 6, 12.
(68) Šiuo požiūriu reikšminga terminologija, vartojama graikiškajame Septagintos ir Naujojo Testamento vertime nuodėmei pažymėti. Dažniausia ji žymima žodžiu harmatia ir jo įvairiais vediniais. Juo išreiškiamas daugiau ar mažiau sunkus nusižengimas normai ar įstatymui arba asmeniui ar net dievybei. Tačiau nuodėmė vadinama ir adikia, ir šia sąvoka išreiškiama neteisingo elgesio idėja. Taip pat kalbama apie parabasis (pažeidimą), asebeis (bedieviškumą) ir kitokias sąvokas. Jomis visomis perteikiama tai, kas yra nuodėmė.
(69) Pr 3, 5: „<…> būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta”; taip pat plg. eil. 22.
(70) Plg. Pr 3, 12.
(71) Plg. Pr 4, 2–16.
(72) Posakis kyla iš: Elizabeth Leseur. Journal et pensees de chaque jour. Paris, 1918, p. 31.
(73) Plg. Mt 22, 39; Mk 12, 31; Lk 10, 27–28.
(74) Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Instrukcija dėl kai kurių „išlaisvinimo teologijos” aspektų Libertatis Nuntius (1984 rugpjūčio 6), IV, 14–15: AAS 76 (1984), p. 885–886.
(75) Plg. Sk 15, 30.
(76) Plg. Kun 18, 26–30.
(77) Plg. Kun 19, 4.
(78) Plg. Kun 20, 1–7.
(79) Plg. 21, 17.
(80) Plg. Kun 4, 2tt.; 5, 1 ir toliau.; Sk 15, 22–29.
(81) Plg. Mt 5, 28; 6, 23; 12, 31–32; 15, 19; Mk 3, 28–30; Rom 1, 29–31; 13, 13; Jok 4.
(82) Plg. Mt 5, 17; 15, 1–10; Mk 10, 19; Lk 18, 20.
(83) Plg. 1 Jn 5, 16–17.
(84) Plg. Jn 17, 3.
(85) Plg. 1 Jn 2, 22.
(86) Plg. 1 Jn 5, 21.
(87) Plg. 1 Jn 5, 16–21.
(88) Plg. Mt 12, 31–32.
(89) Plg. Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, IIa–IIae, q. 14, aa. 1–3.
(90) Plg. 1 Jn 3, 20.
(91) Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, IIa–IIae, q. 14, a. 3, ad primum.
(92) Plg. Fil 2, 12.
(93) Plg. Šv. Augustinas. De spiritu et littera, XXVIII: CSEL 60, 202–203; Enarrat. in ps. 39, 22: CCL 38, 441; Enchridion as Laurentium de fide et spe et caritate, XIX, 71: CCL 46, 88; In Ioannis Evangelium tractatus, 12, 3, 14: CCL 36, 129.
(94) Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, Ia–IIae, q. 72, a. 5.
(95) Plg. Tridento Susirinkimas. IV sesija De iustificatione, 2 sk. ir 23, 25, 27 kan.: Conciliorum Oecumenicorum Decreta. Bologne, 1973, p. 671 ir 680–681 (DS 1573, 1575, 1577).
(96) Plg. Tridento Susirinkimas. IV sesija De iustificatione, 15 sk.: Conciliorum Oecumenicorum Decreta. Ed. cit., p. 677 (DS 1544).
(97) Jonas Paulius II. Kreipimasis per Viešpaties Angelo maldą (1982 kovo 14): Insegnamenti, V, 1 (1982), 861.
(98) Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 16.
(99) Jonas Paulius II. Kreipimasis per Viešpaties Angelo maldą (1982 kovo 14): Insegnamenti, V, 1 (1982), 860.
(100) Pijus XII. Kreipimasis per radiją į Jungtinių Valstijų nacionalinį katechetinį kongresą Bostone (1946 spalio 26): Discorsi e radiomessaggi, VIII (1946), 288.
(101) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Redemptor hominis, 15: AAS 71 (1979), p. 286–289.
(102) Plg. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 3; plg. 1 Jn 3, 9.
(103) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Rytų Prancūzijos vyskupus (1982 balandžio 1), 2: Insegnamenti, V, 1 (1982), 1081.
(104) Plg. 1 Tim 3, 15–16.
(105) Tekstas kelia tam tikrų sunkumų, nes santykinis įvardis, kuriuo prasideda paraidinis vertimas, nedera su bevardės giminės mysterion. Kai kuriuose vėlyvuose rankraščiuose tekstas pataisytas, kad atitiktų gramatiką. Tačiau Paulius tenorėjo sugretinti tai, ką pats buvo parašęs, su garbingu tekstu, kuris, jo nuomone, visiškai paaiškino jo mintį.
(106) Ankstyvoji krikščionių bendruomenė reiškia savo tikėjimą į nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų, kuris garbinamas angelų ir yra Viešpats. Tačiau į akis krintantis šios žinios elementas lieka „pasirodė kūne”: tai, kad amžinasis Dievo Sūnus tapo žmogumi, yra „didis slėpinys”.
(107) 1 Jn 5, 18–19.
(108) 1 Jn 3, 9.
(109) 1 Tim 3, 15.
(110) 1 Jn 1, 8.
(111) 1 Jn 5, 19.
(112) Plg. Ps 51 [50], 7.
(113) Plg. Ef 2, 4.
(114) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Dives in misericordia, 8, 15: AAS 72 (1980), p. 1203–1207, 1231.
(115) 2 Sam 12, 13.
(116) Ps 51 [50], 5.
(117) Ps 51 [50], 9.
(118) 2 Sam 12, 13.
(119) Plg. 2 Kor 5, 18.
(120) Plg. 2 Kor 5, 19.
(121) Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 92.
(122) Dekretas dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje Christus Dominus, 13; plg. Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija Gravissimum educationis, 8; Dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad gentes, 11–12.
(123) Plg. Paulius VI. Enciklika Ecclesiam suam, III: AAS 56 (1964), p. 639–659.
(124) Plg. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 1, 9, 13.
(125) Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Paterna cum benevolentia: AAS 67 (1975), p. 5–23.
(126) Plg. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 7–8.
(127) Plg. ten pat, 4.
(128) Šv. Augustinas. Sermo 96, 7: PL 38, 588.
(129) Jonas Paulius II. Kreipimasis į prie Šventojo Sosto akredituoto diplomatinio korpuso narius (1983 sausio 15), 4, 6, 11: AAS 75 (1983), p. 376, 378–379, 381.
(130) Jonas Paulius II. Homilija per šv. Mišias, skirtas XVI pasaulinei taikos dienai (1983 sausio 1), 6: Insegnamenti VI, 1 (1983), 7.
(131) Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 70: AAS 68 (1976), p. 59–60.
(132) 1 Tim 3, 15.
(133) Plg. Mt 5, 23–24.
(134) Plg. Mt 5, 38–40.
(135) Plg. Mt 6, 12.
(136) Plg. Mt 5, 43 ir toliau.
(137) Plg. Mt 18, 21–22.
(138) Plg. Mk 1, 4.14; Mt 3, 2; 4, 17; Lk 3, 8.
(139) Plg. Lk 15, 17.
(140) Lk 17, 3–4.
(141) Plg. Mt 3, 2; Mk 1, 2–6; Lk 3, 1–6.
(142) Plg. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 8, 16, 19, 26, 41, 48.
(143) Plg. Tikėjimo laisvės deklaracija Dignitatis humanae, 2, 3, 4.
(144) Plg. tarp daugelio kitų kalbas per visuotines audiencijas (1973 kovo 28: Insegnamenti, XI [1973], 294tt.; 1973 rugpjūčio 8: ten pat, 772tt.; 1973 lapkričio 7: ten pat, 1054tt.; 1974 kovo 13: Insegnamenti, XII [1974], 230tt.; 1974 gegužės 8: ten pat, 402tt; 1975 vasario 12: Insegnamenti, XIII [1975], 154 tt.; 1975 balandžio 9: ten pat, 290tt.; 1977 liepos 13: Insegnamenti, XV [1977], 710tt.).
(145) Plg. Jonas Paulius II. Kalba per Viešpaties Angelo maldą (1982 kovo 17): Insegnamenti, V, 1 (1982), 860–861.
(146) Plg. Jonas Paulius II. Kalba per visuotinę audienciją (1983 rugpjūčio 17), 1–3: Insegnamenti, VI, 2 (1983), 256–257.
(147) Plg. Žyd 4, 15.
(148) Plg. Mt 4, 1–11; Mk 1, 12–13; Lk 4, 1–13.
(149) Plg. 1 Kor 10, 13.
(150) Plg. Mt 6, 13; Lk 11, 4.
(151) 1 Pt 3, 21.
(152) Plg. Rom 6, 3–4; Kol 2, 12.
(153) Plg. Mt 3, 11; Lk 3, 16; Jn 1, 33; Apd 1, 5; 11, 16.
(154) Plg. Mt 3, 15.
(155) Šv. Augustinas. In Ioannis Evangelium tractatus, 26, 13: CCL 36, 266.
(156) Šv. Apeigų kongregacija. Instrukcija dėl eucharistinio slėpinio kulto Eucharisticum mysterium (1967 gegužės 25), 35: AAS 59 (1967), p. 560–561.
(157) Ps 78 [77], 38–39.
(158) Plg. Jn 1, 29; Iz 53, 7.12.
(159) Plg. Jn 5, 27.
(160) Plg. Mt 9, 2–7; Lk 5, 18–25; 7, 47–49; Mk 2, 3–12.
(161) Plg. Jn 3, 17.
(162) Jn 20, 22; Mt 18, 18; taip pat plg. Mt 16, 19 tiek, kiek kalbama apie Petrą. Izaokas Žvaigždiškis vienam iš savo pamokslų pabrėžia visišką Kristaus bendrystę su Bažnyčia atleidžiant nuodėmes: „Bažnyčia negali nieko atleisti be Kristaus, ir Kristus nenori nieko atleisti be Bažnyčios. Bažnyčia negali niekam atleisti, išskyrus tam, kuris atgailauja, tai yra jau yra paliestas Kristaus. Kristus nenori suteikti atleidimo tam, kuris niekina Bažnyčią”: Sermo 11 (In dominica III post Epiphaniam, I): PL 194, 1729.
(163) Plg. Mt 12, 49–50; Mk 3, 33–34; Lk 8, 20–21; Rom 8, 29: „<…> pirmagimis tarp daugelio brolių”.
(164) Plg. Žyd 2, 17; 4, 15.
(165) Plg. Mt 18, 12–13; Lk 15, 4–6.
(166) Plg. Lk 5, 31–32.
(167) Plg. Mt 22, 16.
(168) Plg. Apd 10, 42.
(169) Plg. Jn 8, 16.
(170) Plg. Kreipimasis į Romos patriarchinių bazilikų penitenciarijas ir nuodėmklausius užbaigiant Atpirkimo jubiliejų (1984 liepos 9): L’Osservatore Romano (1984 07 9–10).
(171) Jn 8, 11.
(172) Plg. Tit 3, 4.
(173) Plg. Tridento Susirinkimas. XIV sesija De sacramento Paenitentiae, 1 sk. ir 1 kan.: Conciliorum Oecumenorum Decreta. Ed. cit., 703–704, 711 (DS 1668–1670, 1701).
(174) Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 11.
(175) Plg. Tridento Susirinkimas. XIV sesija De sacramento Paenitentiae, 1 sk. ir 1 kan.: Conciliorum Oecumenorum Decreta. Ed. cit., 703–704, 711 (DS 1668–1670, 1701).
(176) Plg. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 72.
(177) Plg. Rituale Romanum ex Decreto Sacrosancti Concilii Oecumenici Vaticani II instauratum, auctoritate Pauli VI promulgatum: Ordo Paenitentiae. Typis Poliglottis Vaticanis, 1974.
(178) Tridento Susirinkimas vartoja atsargų posakį ad instar actus iudicalis (XIV sesija De sacramento Paenitentiae, 6 sk.: Conciliorum Oecumenicorum Decreta. Ed. cit., 707 [DS 1685]), norėdamas pabrėžti, kad tai skiriasi nuo žmogiškųjų teismų. Atgailos naujosiose apeigose apie šią funkciją užsimenama Nr. 6b ir 10a.
(179) Plg. Lk 5, 31–32: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. Aš atėjau šaukti į atgailą <…> nusidėjėlių”; Lk 9, 2: „Paskui išsiuntė Dievo karalystės skelbti ir ligonių gydyti”. Kristaus kaip gydytojo įvaizdis įgyja naujų bei įspūdingų aspektų lyginant jį su „Jahvės tarnu”, apie kurį Izaijo knygoje pranašiškai sakoma, kad „jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus” ir kad „mes buvome išgydyti jo žaizdomis” (Iz 53, 4–5).
(180) Šv. Augustinas. Sermo 82, 8: PL 38, 511.
(181) Plg. Šv. Augustinas. Sermo 352, 3, 8–9: PL 39, 1558–1559.
(182) Plg. Ordo Paenitentiae, 6c.
(183) Jau pagonys – pavyzdžiui, Sofoklis (Antigonė, eil. 450–460) ir Aristotelis (Retor., I knyga, 15 sk., 1375a-b) – pripažino egzistuojant „dieviškąsias” moralės normas, kurios egzistavo „visada” ir yra giliai įrašytos į žmogaus širdį.
(184) Dėl sąžinės vaidmens žr. tai, kas mano pasakyta per 1984 m. kovo 14 d. visuotinę audienciją, 3: Insegnamenti, VII, 1 (1984), 683.
(185) Plg. Tridento Susirinkimas. XIV sesija De sacramento Paenitentiae, IV skyrius De contritione: Conciliorum Oecumenorum Decreta. Ed. cit., 705 (DS 1676–1677). Kaip žinoma, Atgailos sakramentui gauti pakanka attritio, tai yra netobulaus gailesčio, kylančio labiau iš baimės negu iš meilės; tačiau per sakramentą penitentas, veikiamas gautosios malonės, ex attrito fit contritus, nes Atgailos sakramentas tinkamai nusiteikusiam asmeniui padeda atsiversti iš meilės; plg. Tridento Susirinkimas. Ten pat. Ed. cit., 705 (DS 1678).
(186) Ordo Paenitentiae, 6c.
(187) Plg. Ps 51 [50], 14.
(188) Apie šiuos pamatinius atgailos sakramentus kalbėjau per kelias visuotines audiencijas (1982 gegužės 19: Insegnamenti, V, 2 [1982], 1758tt.; 1979 vasario 28: Insegnamenti, II (1979), 475–478; 1984 kovo 21: Insegnamenti, VII, 1 [1984], 720–722). Taip pat reikia priminti Kanonų teisės kodekso nuostatus dėl sakramento teikimo vietos ir klausyklų (kan. 964, § 2–3).
(189) Šią temą glaustai aptariau per 1984 m. kovo 7 d. visuotinę audienciją: Insegnamenti, VII, 1 (1984), 631–633.
(190) Plg. Pr 4, 7.15.
(191) Plg. 2 Sam 12.
(192) Plg. Lk 15, 17–21.
(193) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum ordinis, 18.
(194) Ordo Paenitentiae, 7b.
(195) Plg. Ordo Paenitentiae, 17.
(196) Kan. 961–963.
(197) Plg. Ez 18, 23.
(198) Plg. Iz 42, 3; Mt 12, 20.
(199) Plg. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio, 84: AAS 74 (1982), p. 184–186.
(200) Plg. 1 Pt 1, 1.2; 3, 8.
(201) 1 Pt 3, 9.13.
(202) Plg. 1 Pt 3, 8.9.13.
(203) 1 Pt 3, 17.
(204) Švenčiausiosios Jėzaus Širdies litanija; plg. 1 Jn 2, 2; Ef 2, 14; Rom 3, 25; 5, 11.
(205) Jonas Paulius II. Kalba per visuotinę audienciją (1983 gruodžio 7), 2: Insegnamenti, VI, 2(1983), 1264.
(206) Plg. Jonas Paulius II. Kalba per visuotinę audienciją (1984 sausio 4): Insegnamenti, VII, 1 (1984), 16–18.
(207) Plg. Rom 1, 5; 16, 26.


© KATALIKŲ INTERNETO TARNYBA, 2001.
Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba.

Už galimybę šį tekstą išversti ir pateikti internete dėkojame Lietuvių Kunigų Vienybei.