POPIEŽIUS JONAS PAULIUS II

POSINODINIS APAŠTALIŠKASIS PARAGINIMAS

“PASTORES DABO VOBIS”

VYSKUPAMS,
KUNIGAMS IR PASAULIEČIAMS
DĖL KUNIGŲ UGDYMO
ŠIUOLAIKINIAME PASAULYJE

1992 kovo 25



Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal leidinį:
Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas “PASTORES DABO VOBIS”. - Vilnius, AIDAI. - 1996.

Už galimybę šį tekstą pateikti internete dėkojame Lietuvių Kunigų Vienybei (JAV).


T U R I N Y S

ĮŽANGA [1-4]

I SKYRIUS

IŠ ŽMONIŲ PAIMTAS

Kunigų ugdymas antrojo tūkstantmečio pabaigos iššūkio akivaizdoje [5-10]

Savo epochos kunigas
Evangelija šiandien: viltys ir kliūtys
Jaunuoliai kunigystės pašaukimo ir ugdymo akivaizdoje
Evangelinis supratimas


II SKYRIUS

PATEPĖ MANE IR PASIUNTĖ

Tarnaujamosios kunigystės esmė ir misija [11-18]

Žvilgsnis į kunigą
Bažnyčia kaip slėpinys, komunija ir misija
Esminis ryšys su Kristumi, Galva ir Ganytoju
Tarnavimas Bažnyčiai ir pasauliui


III SKYRIUS

VIEŠPATIES DVASIA ANT MANĘS

Kunigo dvasinis gyvenimas [19-33]

“Ypatingas” pašaukimas šventumui
Panašėjimas į Jėzų Kristų, Galvą ir Ganytoją, ir sielovadinė meilė
Dvasinis gyvenimas ir kunigo tarnyba
Kunigo gyvenimas ir evangelinis radikalumas
Priklausomybė ir atsidavimas vietinei Bažnyčiai
“Atnaujink juose šventumo dvasią”


IV SKYRIUS

ATEIKITE IR PAMATYSITE

Kunigo pašaukimas Bažnyčios sielovadoje [34-41]

Ieškoti, sekti, pasilikti
Bažnyčia ir pašaukimo dovana
Pašaukimo dialogas: Dievo iniciatyva ir žmogaus atsakas
Pašaukimų sielovados turinys ir priemonė
Visi esame atsakingi už kunigystės pašaukimus


V SKYRIUS

JIS PASKYRĖ DVYLIKA, KAD BŪTŲ KARTU SU JUO

Kandidatų į kunigus ugdymas

Talkinti Kristui taip, kaip apaštalai [42]

I. Kunigystės ugdymo matmenys [43-59]
Žmogaus ugdymas kaip viso kunigystės ugdymo pamatas
Dvasinis ugdymas: vienijimasis su Dievu ir Kristaus ieškojimas
Intelektinis ugdymas: tikėjimo supratimas
Sielovadinis ugdymas: dalyvavimas Jėzaus Kristaus, Gerojo Ganytojo, meilėje

II. Kunigų ugdymo aplinka [60-64]
Aukštesniosios seminarijos ugdymo bendruomenė
Žemesnioji seminarija ir kitos pašaukimų sielovados formos

III. Atsakingi už kunigų ugdymą [65-69]
Bažnyčia ir vyskupas
Seminarijos auklėjamoji bendruomenė
Teologijos dėstytojai
Bendruomenės, jaunimo draugijos ir sąjūdžiai
Kandidatas į kunigus


VI SKYRIUS

TAU PRIMENU REIKALĄ ATGAIVINTI DIEVO MALONĖS DOVANĄ

Kunigo nuolatinis ugdymas [70-81]

Teologinis nuolatinio ugdymo pagrindas
Įvairūs nuolatinio ugdymo matmenys
Gilioji nuolatinio ugdymo prasmė
Kiekvienu amžiaus tarpsniu ir visokiomis gyvenimo aplinkybėmis
Atsakomybė už nuolatinį ugdymą
Nuolatinio ugdymo laikas, formos bei priemonės


PABAIGA [82]
 

IŠNAŠOS



 

ĮŽANGA
 

“Aš duosiu jums ganytojų, kokie tinka mano širdžiai” (Jer 3, 15). Šiais pranašo Jeremijo žodžiais Dievas pažada savo tautai niekada nepalikti jos be ganytojų, kurie ją surinks ir ves: “Aš paskirsiu jiems [t.y. mano avims] ganytojų, ir tie ganys juos; jie daugiau nebebijos ir nebeišsigąs” (Jer 23, 4).

Bažnyčia kaip Dievo tauta nuolatos išgyvena šių pranašiškų žodžių įsikūnijimą, be paliovos Viešpačiui džiaugsmingai dėkodama. Ji žino, kad pats Jėzus Kristus yra gyvas, paskutinis ir galutinis Dievo pažado ištesėjimas: “Aš - gerasis ganytojas” (Jn 10, 11). “Didysis avių Ganytojas” (Žyd 13, 20) apaštalams ir jų įpėdiniams pavedė ganyti Dievo kaimenę (plg. Jn 21, 15 t.; 1 Pt 5, 2).

Be kunigų Bažnyčia negalėtų išgyventi pirmiausia to pamatinio klusnumo, kuris yra tikroji jos egzistencijos bei misijos istorijoje šerdis, klusnumo Jėzaus įsakymui: “Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones (Mt 28, 19) ir: “Tai darykite mano atminimui” (Lk 22, 19; plg. 1 Kor 11, 24). Tai liepiama Jėzaus įsakymu skelbti Evangeliją ir kasdien atnaujinti už pasaulio gyvastį atiduoto Jo Kūno ir pralieto Kraujo auką.

Tikėdami žinome, kad Viešpaties pažadas pildosi. Būtent tas pažadas Bažnyčiai teikia jėgų bei progų džiaugtis regint, kaip klesti pašaukimai ir kaip jų daugėja kai kuriuose pasaulio kraštuose; sykiu tas pažadas yra pamatas bei paskata, kuriais remiasi tvirtesnis tikėjimas ir drąsesnė viltis, regint susirūpinimą keliantį kunigų stygių kitose pasaulio dalyse.

Mes visi esame pašaukti visiškai pasitikėti nuolatiniu Dievo pažado išsipildymu. Sinodo Tėvai tvirtai ir aiškiai jį paliudijo: “Visiškai pasitikėdamas pažadu Kristaus, kuris pasakė: “Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28, 20), ir, suvokdamas nuolatinį Šventosios Dvasios veikimą Bažnyčioje, Sinodas tvirtai tiki, kad Bažnyčiai niekada nepristigs šventųjų tarnų [...]. Net jei kai kur kunigų ir stinga, Bažnyčioje niekada nepasibaigs Tėvo, pažadinančio pašaukimus, veikimas”[1].

Sinodui baigiantis, apžvelgdamas kunigų pašaukimų krizę, pasakiau, jog “pirmas Bažnyčios atsakas yra visiško pasitikėjimo Šventąja Dvasia aktas. Esame giliai įsitikinę, kad mūsų patiklus atsidavimas nebus nuviltas, juo labiau, jei liksime ištikimi gautajai malonei”[2].

2. Likti ištikimiems gautajai malonei! Mat Dievo dovana ne atima žmogaus laisvę, o ją pažadina, išskleidžia ir pašaukia.

Todėl visiškas pasitikėjimas Dievo duotuoju pažadu Bažnyčioje neatsiejamas nuo sunkios atsakomybės - prisidėti prie Dievo veikimo, nes Dievas šaukia mus padėti sukurti ir palaikyti tokias sąlygas, kuriomis Dievo pasėta sėkla sudygtų ir gausiai užderėtų. Bažnyčia be paliovos turi melsti pjūties šeimininką, kad šis atsiųstų darbininkų į savo pjūtį (plg. Mt 9, 38); turėdama aiškų ir drąsų pašaukimo planą, Ji nuolatos turi kreiptis į jaunimą, idant jam padėtų pažinti Dievo kvietimo tiesą, padėtų didžiadvasiškai bei pasiaukojamai jam pasišvęsti; ypač ji turi nepaliaujamai rūpintis kandidatų į kunigystę ugdymu.

Bažnyčios požiūriu, vienas sunkiausių bei svarbiausių žmonijos evangelizavimo ateityje uždavinių yra būsimųjų pasaulietinių ir vienuolinių kunigų ugdymas, uolus, visą gyvenimą aprėpiantis rūpinimasis jų asmeniniu šventėjimu tarnyboje, taip pat rūpinimasis nuolatiniu sielovados užmojų atsinaujinimu.

Ta ugdomoji Bažnyčios veikla yra Kristaus darbų tąsa, apie kuriuos evangelistas Morkus kalba šiais žodžiais: “Jėzus užkopė ant kalno ir pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas jį. Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio ir jie turėtų galią išvarinėti demonus” (Mk 3, 13-15).

Galima sakyti, jog per savo istoriją Bažnyčia, rūpindamasi kandidatų į kunigus bei pačių kunigų ugdymu, kaskart naujai atgaivindavo tą Evangelijos aspektą, tegul ir nevienodu intensyvumu bei skirtingais būdais. Šiandien Bažnyčia jaučia esanti pašaukta su nauju užsidegimu atgaivinti tai, ką yra padaręs Mokytojas ir Jo apaštalai; tam ją įpareigoja gilūs ir spartūs visuomeniniai bei kultūriniai dabarties pokyčiai, labai įvairi bei skirtinga aplinka, kurioje ji skelbia ir liudija Evangeliją, daug žadanti gausių pašaukimų raida įvairiose pasaulio vyskupijose, būtinybė neatidėliojant iš naujo peržiūrėti kunigų ugdymo turinį bei metodus, vyskupų ir jų bendruomenių susirūpinimas nemažėjančiu kunigų stygiumi, absoliuti būtinybė, kad “naujosios evangelizacijos” pirmi “naujieji evangelizuotojai” būtų kunigai.

Esant štai tokiai visuomeninei bei kultūrinei situacijai, vyko pastarasis Vyskupų Sinodo eilinis visuotinis susirinkimas, skirtas “kunigų ugdymui dabarties kontekste”; jis pasiryžęs nauju turiniu pripildyti prieš dvidešimt penkerius metus pasibaigusio Visuotinio Susirinkimo mokymą šia tema ir, atsižvelgdamas į dabartinę padėtį, suaktualinti jį bei aiškiau apibrėžti[3].

3. Remdamasi Vatikano II Susirinkimo tekstais apie kunigo tarnybą bei kunigų ugdymą[4], taip pat būdama tvirtai pasiryžusi turiningą ir įpareigojantį jų mokymą konkrečiai taikyti įvairioms situacijoms, Bažnyčia dažnai sprendžia kunigų gyvenimo, tarnybos bei ugdymo problemas.

Svarbiausios progos tam būdavo Vyskupų Sinodai. Jau pirmame visuotiniame susirinkime 1967 metų spalį penki posėdžiai buvo skirti kunigų seminarijų atnaujinimo temai. Šis darbas iš esmės lėmė tai, kad Kongregacija priėmė dokumentą apie katalikų švietimą “Pagrindinės kunigų ugdymo normos”[5].

Antras eilinis visuotinis susirinkimas 1971 metais pusę laiko skyrė tarnaujamajai kunigystei. Ilgų Sinodo diskusijų rezultatai, naujai pateikti ir sutraukti kai kuriose “rekomendacijose”, kurios buvo įteiktos mano pirmtakui popiežiui Pauliui VI bei perskaitytos per 1974 metų Sinodo atidarymą, iš esmės buvo skirtos tarnaujamosios kunigystės temai bei kai kuriems kunigų dvasingumo ir kunigų tarnybos aspektams.

Taip pat ir kitomis progomis Bažnyčios Magisteriumas nuolatos rūpindavosi kunigų gyvenimu bei tarnyba. Galima drąsiai pasakyti, kad pirmais metais po Visuotinio Susirinkimo nebuvo tokių Magisteriumo pareiškimų, kuriuose kokiu nors būdu, tiesiogiai arba netiesiogiai, nebūtų buvę užsiminta apie tai, kokią reikšmę turi kunigų buvimas bendruomenėje, koks yra jų vaidmuo ir reikalingumas Bažnyčiai ir pasaulio gyvenimui.

Pastaraisiais metais daug kur vėl pradedama įsisamoninti, jog būtina spręsti kunigystės klausimą, ir spręsti taip, kad jis būtų naujai gvildenamas iš kitos perspektyvos, labiau atitinkančios dabartinę Bažnyčios bei kultūros situaciją. Dabar dėmesys nukreiptas jau ne į kunigo tapatybės problemą, o į klausimus, susijusius su kunigų ugdymo procesu ir kunigo gyvenimo kokybe. Iš tiesų naujosioms pašauktųjų tarnaujamajai kunigystei kartoms būdingi visai kiti charakterio bruožai negu jų tiesioginiams pirmtakams, ir jie gyvena daugeliu požiūriu naujame, nuolatos ir sparčiai kintančiame pasaulyje. Į visa tai reikia atsižvelgti kuriant ir įgyvendinant tarnaujamosios kunigystės ugdymo programos normas.

Tuos kunigus, kurie jau tarnauja ilgesnį arba trumpesnį laiką, berods dabar kamuoja pernelyg didelis ir vis gausesnių sielovados pareigų išsisklaidymas. Susidurdami su dabarties visuomenės bei kultūros sunkumais, jie jaučia turį permąstyti savo gyvenseną bei sielovados užmojų prioritetus, be to, vis labiau supranta nepaliaujamo ugdymo būtinybę.

Taigi 1990 metais įvykęs Vyskupų Sinodas aptarė tokias temas kaip didėjantis kunigų pašaukimų skaičius bei kunigų ugdymas, kuris leistų kandidatams giliau pažinti Jėzų ir Juo sekti, rengiantis priimti šventimus ir gyvenimą tuo sakramentu, kuris juos ugdo panašius į Kristų, Bažnyčios Galvą ir Ganytoją, Tarną ir Sužadėtinį. Taip pat Sinodas apsvarstė nuolatinio ugdymo kryptis ir metodus, kurie iš tikrųjų ir reikliai galėtų stiprinti kunigų tarnybą bei dvasinį gyvenimą.

Be to, šis Sinodas norėjo atsiliepti į praėjusio Sinodo pasiūlymus dėl pasauliečių pašaukimo ir misijos Bažnyčioje ir pasaulyje. Patys pasauliečiai prašė kunigų pagilinti savo ugdymą ir šitaip padėti vykdyti bendrą Bažnyčios misiją. Iš tiesų “juo labiau plečiasi pasauliečių apaštalavimas, juo stipriau jaučiamas gerai parengtų, šventų kunigų poreikis. Tad pats Dievo tautos gyvenimas pabrėžia Vatikano II Susirinkimo mokymą apie visuotinės visų tikinčiųjų kunigystės ir tarnaujamosios kunigystės ryšį. Bažnyčios slėpinyje hierarchija yra tarnaujamojo pobūdžio (plg. Lumen gentium, 10). Juo labiau gilinama pačių tikinčiųjų misijos samprata, juo labiau ryškėja tai, kas būdinga kunigui”[6].

4. Bažnyčios sinodų patirtyje, būtent “ypatingame vyskupų visuotinės komunijos išgyvenime, stiprinančiame visuotinės Bažnyčios jausmą, vyskupų atsakomybę už visuotinę Bažnyčią ir jos pasiuntinybę, afektyvioje ir efektyvioje vyskupų komunijoje, telkiantis aplink Petrą”[7], aiškiai girdėti įvairių vietinių Bažnyčių balsas, o šiame Sinode - pirmą kartą kai kurių Rytų Bažnyčių balsas: įvairios vietinės Bažnyčios paliudijo savo tikėjimą Dievo pažado išsipildymu: “Aš duosiu jums ganytojų, kokie tinka mano širdžiai” (Jer 3, 15) ir atnaujino savo sielovados užmojus rūpintis pašaukimais bei kunigų ugdymu, suprasdamos, kad nuo to priklauso Bažnyčios ateitis, plėtra bei išganomoji misija.

Taigi vėl suimdamas brangų turtą samprotavimų, nuorodų bei patarimų, parengusių ir lydėjusių Sinodo Tėvų darbą, savo kaip Romos vyskupo ir Petro įpėdinio balsą įlieju į šį Posinodinį apaštališkąjį paraginimą ir kreipiuosi į visų bei kiekvieno tikinčiojo širdis, ypač į širdis kunigų ir kandidatų į kunigus bei visų tų, kuriems uždėta sunki jų ugdymo tarnyba. Taip, šiuo apaštališkuoju paraginimu norėčiau kreiptis ir į visus kunigus, ir į kiekvieną atskirai, ir į vyskupijų, ir į vienuolijų kunigus.

Visa siela pritariu Sinodo Tėvų žodžiams, pasakytiems “Baigiamajame kreipimesi į Dievo tautą: “Su dėkingumu ir pasigėrėjimu kreipiamės į jus, mūsų artimiausi apaštališkosios tarnybos bendradarbiai. Jūsų tarnyba Bažnyčioje reikalinga, jos niekas kitas negali pakeisti. Jūs nešate kunigo tarnybos naštą ir kasdien bendraujate su tikinčiaisiais. Jūs esate Eucharistijos tarnai, dieviškojo gailestingumo teikėjai Atgailos sakramentu, nusiminusių sielų guodėjai, visų tikinčiųjų vedliai gyvenimo audrose ir negandose.

Iš visos širdies sveikiname jus, dėkojame jums ir kviečiame jus džiugia širdimi ir toliau eiti šituo keliu. Nepraraskite ryžto! Mūsų darbai yra ne mūsų, o Dievo veikimas.

Jis, kuris mus pašaukė ir pasiuntė, pasilieka su mumis per visas dienas. Juk mes dirbame Kristaus pavesti”[8].
 
 

I SKYRIUS

IŠ ŽMONIŲ PAIMTAS

Kunigų ugdymas antrojo tūkstantmečio pabaigos iššūkio akivaizdoje
 

Savo epochos kunigas

5. “Kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą” (Žyd 5, 1).

Laiške žydams aiškiai kalbama apie Dievo tarno “žmogystę”: jis gimęs iš žmonių ir tarnauja žmonėms sekdamas Kristumi, “kuris, kaip ir mes, visaip mėgintas, bet nenusidėjęs” (Žyd 4, 15).

Dievas savo kunigus visada pašaukia iš tam tikros žmogiškos ir bažnytinės aplinkos, kuri juos neišvengiamai formuoja ir į kurią jie siunčiami tarnauti Kristaus Evangelijai.

Todėl Sinodas “kunigo” temą įterpė į konkretų kontekstą, tai yra į dabartinę visuomenės ir Bažnyčios situaciją, atverdamas trečio tūkstantmečio perspektyvą, o tai, beje, plaukia iš temos formuluotės: “Kunigų ugdymas dabarties kontekste”.

Žinia, “egzistuoja vienas nekintamas kunigo esybės bruožas: rytdienos kunigas, nemažiau negu šiandienykštis, turi būti panašus į Kristų. Gyvendamas žemėje Jėzus savo paties asmeniu parodė galutinį kunigo pavidalą, įkūnydamas tarnaujamąją kunigystę, kurią pirmiausia pavedė apaštalams. Tai tarnybai lemta toliau egzistuoti ir visais istorijos tarpsniais be paliovos plėstis. Šia prasme trečiojo tūkstantmečio kunigas tęs eilę tų kunigų, kurie ankstesniais tūkstantmečiais įkvėpdavo gyvybę Bažnyčios gyvenimui. Ir dutūkstantaisiais metais kunigo pašaukimas tebebus kvietimas gyventi vienintelę ir amžiną Kristaus kunigystę”[9]. Lygiai taip pat kunigo gyvenimas ir tarnyba turi “prisitaikyti prie kiekvienos epochos ir kiekvienos gyvenamosios aplinkos [...]. Todėl mes savo ruožtu turime mėginti kiek įmanoma atsiverti aukštajam Šventosios Dvasios įkvėpimui, idant įžvelgtume dabarties visuomenės raidos linijas, užmatytume pačias giliausias jos dvasines reikmes, nusibrėžtume svarbiausius konkrečius uždavinius bei taikytinus sielovados metodus ir taip deramai atsilieptume į žmonių lūkesčius”10.

Sinodo Tėvai, kuriems amžinąją kunigo tarnybos tiesą teko susieti su dabarties reikalavimais bei būdingais požymiais, pamėgino atsakyti į kelis neišvengiamus klausimus. Kokias problemas, o sykiu ir kokias teigiamas paskatas dabartinė sociokultūrinė ir bažnytinė aplinka kelia vaikams, paaugliams ir jaunuoliams, savo egzistenciją ketinantiems subrandinti, darbuojantis kunigais? Kokius sunkumus ir kokias naujas galimybes mūsų laikas teikia kunigo tarnybai, besisiejančiai su gautojo sakramento dovana ir poreikiu gyventi atitinkamą dvasinį gyvenimą?

Dar kartą pateiksiu kelis Sinodo Tėvų atliktos situacijos analizės elementus, nors ir suprantu, kad nepaprastai skirtingos sociokultūrinės bei bažnytinės aplinkybės įvairiuose kraštuose leidžia užčiuopti tik esmingiausius ir labiausiai paplitusius reiškinius, ypač tuos, kurie yra susiję su kunigų auklėjimo ir ugdymo problemomis.
 

Evangelija šiandien: viltys ir kliūtys

6. Atrodytų, kad daugelis veiksnių dabarties žmonėms leidžia išsiugdyti brandesnę asmens sampratą ir naujai atsiverti religinėms vertybėms, Evangelijai bei kunigo tarnybai.

Nepaisant daugybės prieštaravimų, visuomenėje regime intensyvų teisingumo ir taikos siekį, žmogaus rūpinimąsi kūrinija, pagarbą gamtai, atvirą tiesos ir žmogaus gyvybės išsaugojimo ieškojimą, o įvairios pasaulio gyventojų grupės vis labiau siekia konkretaus tarptautinio solidarumo bei naujo, laisvo ir teisingo pasaulio sutvarkymo. Mokslo ir technikos sukurtas energijos potencialas vis labiau plėtojasi, informacija ir kultūra vis labiau plinta, tačiau etikos sferoje randasi ir naujų problemų; tai prasmės, taigi ir objektyvios vertybių skalės, kuri leistų nubrėžti pažangos galimybes ir ribas, klausimas.

Autentiškoje religijos ir krikščionybės sferoje žlunga ideologiniai prietarai ir prievartos užtvaros, pastojusios kelią dvasinių ir religinių vertybių skelbimui; naujos, netikėtos evangelizacijos ir bažnytinio gyvenimo atgaivinimo galimybės atsiveria daugelyje pasaulio šalių. Regime, kaip plinta Šventojo Rašto pažinimas; matome, kokios gyvybingos ir ekspansyvios naujos Bažnyčios; joms tenka vis svarbesnis vaidmuo ginant ir saugant asmens bei žmogaus gyvenimo vertybes: šviesų kankinystės pavyzdį parodė Vidurio bei Rytų Europos Bažnyčios, ištikimybės ir ryžto pavyzdį - kitos Bažnyčios, dėl tikėjimo vis dar priverstos kentėti persekiojimus ir priespaudą[11].

Dievo ir gyvo, prasmingo ryšio su Juo ilgesys nūnai skatina religingumo be krikščioniško Dievo įvaizdžio plitimą ir gausių sektų kūrimąsi ten, kur įtikimai ir visa pilnatve neskelbiama Evangelija. Tai, kad jos plinta ir kai kuriuose tradiciškai krikščioniškuose kraštuose, Bažnyčios nariams, ypač kunigams, yra nuolatinis akstinas pasitikrinti savo sąžinę, ar jie tikrai įtikimai liudija Evangeliją; tačiau sykiu tai rodo, kad Dievo ieškojimas yra gilus ir plačiai paplitęs.

7. Tačiau su šiais bei kitais teigiamais faktoriais susiję daugelis problemiškų arba neigiamų elementų.

Atrodo, kad racionalizmas šiandien tebėra plačiai paplitęs; reduktyvios mokslo sampratos vardu jis žmogaus protą padaro nepajėgų susitikti su Apreiškimu ir dieviškąja transcendencija.

Taip pat turime konstatuoti, jog priimta iškelti asmeninį subjektyvumą, kuris žmogų užsklendžia tikrus žmogiškus santykius naikinančiame individualizme. Todėl daugelis, pirmiausia vaikai bei jaunuoliai, tą vienatvę mėgina kompensuoti įvairiais pakaitalais, daugiau arba mažiau išvystytomis malonumų troškimo formomis ir bėgimu nuo atsakomybės; tapę trumpo akimirksnio belaisviais, jie stengiasi “vartoti” kuo stipriausius ir didžiausią pasitenkinimą teikiančius potyrius tiesioginių emocijų ir jausmų sferoje, o tai neišvengiamai veda į tai, kad jie lieka abejingi, net nebemoka atsiliepti į kvietimą pasirinkti tokį gyvenimo kelią, kuris turėtų dvasinį bei religinį matmenį ir solidarumo siekį.

Be to, net žlugus ideologijoms, kurios materializmą buvo pavertusios dogma, o religijos neigimą - savo programa, visame pasaulyje plinta tam tikras praktinis ir egzistencinis ateizmas, tapatus sekuliarizuotai gyvenimo ir žmogaus paskirties sampratai. Tas žmogus, “kuris visiškai užsiėmęs savimi, kuris ne tik padaro save visų interesų centru, bet ir drįsta save laikyti bet kokios tikrovės pradžia ir pabaiga”[12], vis labiau praranda tą “dvasinį papildinį”, kuris juo labiau tampa jam reikalingas, juo labiau gausybė medžiaginių gėrybių ir priemonių, kuriomis jis disponuoja, jam kelia iliuziją, jog jam pakanka savęs paties. Nebebūtina kovoti su Dievu, paprasčiausiai manoma, kad Jis nereikalingas.

Tokiame kontekste ypač reikia pabrėžti šeimos irimą bei teisingos žmogaus lytiškumo sampratos iškraipymą: tai reiškiniai, pražūtingai veikiantys jaunimo auklėjimą, taip pat jaunų žmonių gebėjimą atsiliepti į bet kokį pašaukimą tarnauti Dievui. Be to, reikia paminėti ir didėjantį socialinį neteisingumą bei turto koncentraciją mažumos rankose kaip padarinius nužmoginto kapitalizmo13, vis labiau atitolinančio turtingas ir neturtingas tautas; taip į žmonių bendrabūvį braunasi įtampa ir nerimas, giliai sukrečiantis ir kiekvieno žmogaus, ir bendruomenių gyvenimą.

Ir bažnytinėje sferoje matyti susirūpinimą keliančių neigiamų reiškinių, tiesiogiai veikiančių kunigų gyvenimą bei tarnybą. Tai daugelio tikinčiųjų religinis abejingumas; menka katechezės įtaka, kurią nustelbia labiau išplitusių ir labiau į patrauklumą orientuotų masinės informacijos priemonių impulsai; klaidingai suprantamas teologinis, kultūrinis ir sielovadinis pliuralizmas, dažnai nors ir besiremiantis gerais ketinimais, tačiau galiausiai apsunkinantis ekumeninį dialogą ir kenkiantis būtinai tikėjimo vienybei; nesilpstantis nepasitikėjimo jausmas, kone nepakantumas hierarchinio Magisteriumo atžvilgiu; vienpusiški ir riboti impulsai, kylantys iš Gerosios Naujienos lobio, kurie tikėjimo skelbimą ir liudijimą paverčia išskirtiniu žmogaus bei visuomenės išlaisvinimo faktoriumi arba veda į tikėjimą prietarais ir religingumą be Dievo[14].

Svarbus, nors palyginti naujas reiškinys kraštuose, kuriuose gyvuoja ilgaamžė krikščionybės tradicija, yra toje pačioje teritorijoje gyvenančios pastõvios skirtingų rasių ir skirtingų religijų grupės. Taip pamažu formuojasi multikultūrinė ir multireliginė visuomenė. Viena vertus, tai gali būti proga megzti dažną ir vaisingą dialogą, skleistis atviresniam požiūriui, priėmimo ir tikros tolerancijos patirčiai, kita vertus, šis reiškinys gali būti pretekstas kilti sumaiščiai bei reliatyvizmui, ypač tarp tų žmonių ir grupių, kurių tikėjimas dar nesubrendęs.

Prie šitų faktorių dar reikia priskirti ir tikėjimo subjektyvinimo reiškinį, artimai susijusį su didėjančiu individualizmu. Tai reiškia, kad vis labiau daugėja krikščionių, kurie, subjektyviai pritardami tam, kas jiems patinka, kas atitinka jų pačių patirtį, kas neprieštarauja jų pačių įpročiams, tampa kurtesni visam objektyviam tikėjimo mokslo visetui. Tokiame kontekste ir savaime visiškai teisėtas rėmimasis asmeninės sąžinės neliečiamybe gali įgauti pavojingų dviprasmybės bruožų.

Su tuo susijęs vis labiau plintantis reiškinys - tik iš dalies ir su išlygomis priklausyti Bažnyčiai. Jis neigiamai veikia naujus pašaukimus, kunigų savimonę ir tarnybą bendruomenėje.

Galiausiai daugelyje bažnytinio gyvenimo vietų dar ir dabar kunigų stygius kelia labai rimtų problemų. Tikintieji neretai ilgą laiką būna palikti vieni, dažnai nesulaukia deramos sielovadinės pagalbos; nuo to kenčia visa jų krikščioniško gyvenimo sklaida, dar labiau - gebėjimas labiau angažuotis evangelizacijai.
 

Jaunuoliai kunigystės pašaukimo ir ugdymo akivaizdoje

8. Gausius prieštaravimus bei galimybes, būdingas mūsų visuomenėms ir kultūroms, taip pat bažnytinėms bendruomenėms, jaunimas priima, išgyvena ir patiria ypač intensyviai. Šia prasme vaikuose, paaugliuose ir jaunuoliuose pabudęs ir besiskleidžiantis pašaukimas nuolatos susiduria su kliūtimis ir teigiamomis paskatomis.

Vadinamoji “vartotojų visuomenė” jaunimą tiesiog pakeri, padarydama jį individualistinio, materialistinio ir hedonistinio žmogiškosios būties aiškinimo vergais ir belaisviais. Vieninteliu siektinu gyvenimo idealu tampa materialiai suprantama “gerovė”, gerovė, kuri besąlygiškai, bet kokia kaina turi būti pasiekta; todėl ātmetama visa, kas primena auką, nebesistengiama ieškoti dvasinių ir religinių vertybių ir jomis gyventi. “Rūpinimasis” vien turėti išstumia pirmenybę būti, o per tai asmens bei žmonių tarpusavio santykių vertė imama matuoti ne neatlyginamo dovanojimo masteliu, o vadovaujantis egoistinio savininkiško mąstymo ir aplinkinių žmonių instrumentalizavimo logika.

Ypač tai atsispindi žmogaus lytiškumo sampratoje. Lytiškumas kaip tarnavimas asmenų bendrijai ir tarpusavio atsidavimui buvo nuvertintas ir paverstas paprasčiausia vartojimo preke. Tad daugelio jaunuolių jausmų patirtis ne skatina harmoningai, džiugiai skleisti savo asmenybę, kuri atsiduodama atsivertų kitam, o veda į didelę psichologinę ir dorovinę sumaištį, be abejo, neigiamai paveiksiančią tų jaunuolių ateitį.

Daugeliui jaunuolių šių polinkių pradžia yra iškreipta laisvės patirtis: laisvė išgyvenama ne kaip klusnumas objektyviai ir universaliai tiesai, o kaip aklas pritarimas instinktyvioms jėgoms ir žmogaus valdžios troškimui. Pažiūrų ir elgesio lygmeniu nebeegzistuoja vieningas sutarimas dėl dorovinių principų, o religiniu lygmeniu, nors Dievas dar neatmetamas, religinis abejingumas bei gyvenimas, net svarbiausiais apsisprendimo akimirksniais gyvenamas taip, tarsi Dievo nebūtų, lyg ir tampa savaime suprantamu. Tokioje aplinkoje sunku ne tik įgyvendinti, bet ir suprasti pašaukimo kunigystei svarbą, nes pašaukimas yra ypatingas būti viršenybės prieš turėti paliudijimas, pripažinimas, kad gyvenimo prasmė yra laisvas ir atsakingas savęs atidavimas kitiems bei pasiryžimas šitaip tarnauti Evangelijai ir Dievo karalystei.

Taip pat ir bažnytinės bendruomenės plotmėje jaunimas neretai yra “problema”. Jaunuoliai, dar labiau negu suaugusieji, linkę gerokai subjektyvinti krikščionių tikėjimą, jie tik iš dalies ir sąlygiškai dalyvauja Bažnyčios gyvenime ir misijoje. Todėl bažnytinėje bendruomenėje dėl įvairių priežasčių iš tikrųjų sunku rasti mūsų laikams tinkamą drąsią jaunimo sielovadą. Gresia pavojus, kad jaunimas bus paliktas likimo valiai su savo trapia psichika, nepatenkintas ir kritiškas suaugusiųjų pasaulio atžvilgiu, nes šie, nuosekliai ir brandžiai neišgyvendami tikėjimo, netampa jiems įtikinamu pavyzdžiu.

Taigi aiškiai matyti, kaip sunku jaunuoliams perteikti visą ir sykiu angažuojantį krikščioniško ir bažnytinio gyvenimo patyrimą, patraukiant juos tam gyvenimui. Tad pašaukimo kunigystei perspektyva lieka labai tolima konkretiems ir gyviems jaunimo interesams.

9. Tačiau netrūksta ir teigiamų aplinkybių bei paskatų, augančio jaunimo širdyse žadinančių ir brandinančių pasiryžimą bei tikrą ieškojimą tokių etinių ir dvasinių vertybių, kurios savo prigimtimi būtų tinkama dirva tarnybai, siekiančiai visiškai atsiduoti Kristui ir Bažnyčiai kunigystėje.

Pirmiausia reikia pabrėžti, kad kai kurie reiškiniai, netolimoje praeityje kėlę daug problemų, kaip antai radikalūs protesto judėjimai, anarchistiniai polinkiai, utopiški reikalavimai, gaivalingos ir neapgalvotos socializacijos formos, prievarta, prarado savo reikšmę.

Be to, reikia pripažinti, kad ir dabarties jaunimas su savo amžiui būdinga energija ir entuziazmu skelbia idealus, pamažu įsišaknijančius istorijoje: laisvės troškimą, nelygstamos asmens vertės pripažinimą, autentiškumo ir perregimumo troškimą, naują moters ir vyro tarpusavio santykių idealą bei stilių, tvirtą ir aistringą teisingesnio, solidaresnio, vieningesnio pasaulio ieškojimą, atvirumą bei dialogą su visais ir rūpinimąsi taika.

Įvairiai ir gyvai besiplėtojančios gausios volontariato formos, atsiliepiant į labiausiai užmirštų ir varganų mūsų visuomenės sluoksnių poreikius, šiandien yra ypač svarbi auklėjimo priemonė, nes ji kreipia jaunimą ir padeda pasirinkti mažiau egoistinę, atviresnę ir solidaresnę gyvenseną drauge su vargšais. Toji gyvensena padeda geriau suprasti, labiau siekti ir priimti pašaukimą nuolat ir visiškai tarnauti kitiems, taip pat visišką pasišventimą Dievui kunigo gyvenimu.

Neseniai žlugusios ideologijos, labai kritiškos suaugusiųjų pasaulio atžvilgiu, kurie ne visada liudijo moralinėmis ir transcendentinėmis vertybėmis besiremiantį gyvenimą, patirtis bendraamžių, ieškančių priebėgos narkotikų ir jėgos pasaulyje - visa tai padeda jaunimui visu griežtumu kelti pagrindinį ir neišvengiamą klausimą apie tokias vertybes, kurios iš tikrųjų gali suteikti prasmę žmogaus gyvenimui, kančiai bei mirčiai. Daugelis jaunuolių jaučia ir reiškia religijos poreikį ir dvasinio gyvenimo poreikį. Taip gimsta troškimas išgyventi vienatvę ir maldą, grįžti prie asmeniškesnio ir nuolatinio Šventojo Rašto skaitymo bei teologijos išmanymo gilinimo.

Ir socialines problemas apimančio volontariato, ir bažnytinės bendruomenės sferoje jaunimas reiškiasi vis veikliau ir atkakliau, pirmiausia dalyvaudamas įvairiuose susivienijimuose - ir tradiciniuose, tik atnaujintuose, ir naujuose. Patirtis Bažnyčios, kurią ištikimybė ją įkvepiančiai Dvasiai bei nuo Kristaus nutolusio, tačiau nepaprastai jo reikalingo pasaulio poreikiai kreipia į “naująją evangelizaciją”, kaip ir patirtis Bažnyčios, kuri vis labiau solidarizuojasi su žmogumi ir tautomis ginant bei puoselėjant kiekvieno žmogaus orumą ir visų žmonių bei pavienio žmogaus teises, atveria jaunimo širdis ir rodo jam patrauklius gyvenimo idealus, kuriuos galima konkrečiai įkūnyti sekant Kristumi ir prisiimant kunigystę.

Visiškai aišku, kad nevienprasmišką žmogaus ir bažnytinės bendruomenės situaciją reikia turėti galvoje - ir pašaukimų sielovadoje, ir ugdant būsimus kunigus, bet ji turi atsispindėti ir kunigų gyvenimo bei tarnybos, ir jų nuolatinio ugdymo sferoje. Taigi, viena vertus, galima suprasti įvairias “krizės” formas, su kuriomis dabarties kunigai susiduria savo tarnyboje ir dvasiniame gyvenime ir net interpretuodami tarnaujamosios kunigystės esmę ir reikšmę, kita vertus, reikia su džiaugsmu ir viltimi pažymėti, kad dabartinis istorijos tarpsnis teikia naujų teigiamų galimybių kunigystės misijai atlikti.
 

Evangelinis supratimas

10. Nevienalytė dabarties situacija, kurią bendrais bruožais aptarėme pasitelkdami pavyzdžius, reikalauja, kad su ja ne tik būtume susipažinę, bet ir mokėtume ją aiškinti. Tik taip įstengsime deramai atsakyti į esminį klausimą: kaip ugdyti kunigus, kad jie iš tiesų atitiktų laiko keliamus reikalavimus ir pajėgtų evangelizuoti dabarties pasaulį?[15]

Labai svarbu pažinti situaciją. Nepakanka vien pateikti duomenis; būtina atlikti mokslinius tyrimus, kurių dėka būtų galima tiksliai ir konkrečiai aprašyti sociokultūrinę ir bažnytinę tikrovę.

Tačiau dar svarbiau aiškinti situaciją. To reikalauja situacijos daugiaprasmiškumas, kartais net prieštaringumas, kuriame susipynę sunkumai ir galimybės, neigiamybės ir vilties blyksniai, kliūtys ir palengvinimai, kaip ir evangeliniame lauke, kuriame pasėti auga ir gera sėkla, ir raugės (plg. Mt 13, 24 t.).

Ne visada lengva aiškinti taip, kad būtų galima teisingai skirti gėrį ir blogį, vilties ženklus ir pavojus. Ugdant kunigus, svarbu ne vien naudotis teigiamais veiksniais, ir priešintis neigiamiems. Teigiamus veiksnius būtina rūpestingai pasverti, idant jie nebūtų vienas nuo kito izoliuoti nei tarpusavyje supriešinti suabsoliutinant jų vertę ir suduriant vieną prieš kitą. Tas pat pasakytina ir apie neigiamus veiksnius: nevalia juos besąlygiškai atmesti, nes kiekviename jų gali slypėti kokia nors vertybė, belaukianti, kol taps atskleista ir išsiskleis tiesos pilnatve.

Istorinei situacijai paaiškinti tikintysis pasitelkia pažinimo principą ir konkretaus pasirinkimo kriterijų nauju ir originaliu pavidalu; tai evangelinis supratimas. Šis aiškinimas vyksta Evangelijos šviesoje ir galioje, gyvos ir asmeniškos Evangelijos, kuri yra Jėzus Kristus per Šventosios Dvasios dovaną. Evangelinis supratimas istorinėje situacijoje ir su ja susijusiuose įvykiuose bei aplinkybėse užčiuopia ne paprastus “duomenis”, kuriuos reikia tiksliai registruoti, bet jų atžvilgiu galima likti abejingiems arba pasyviems, o “užduotį”, taigi iššūkį atsakingai žmogaus ir bendruomenės laisvei. Šis “iššūkis” susijęs su Dievo “pašaukimu”, girdimu toje pačioje istorinėje situacijoje. Joje ir per ją Dievas pašaukia tikintįjį, o dar anksčiau - Bažnyčią, kad jų dėka “pašaukimo ir kunigystės Evangelija” ir pakitus gyvenimo aplinkybėms perteiktų savo nekintamą tiesą. Kunigų ugdymui irgi galima pritaikyti Vatikano II Susirinkimo žodžius: “Bažnyčia visuomet jaučia pareigą išnagrinėti laiko ženklus ir aiškinti juos pagal Evangeliją. Tuo būdu ji įstengia kiekvienai kartai pritaikyta kalba atsakyti į amžinuosius žmonijos klausimus apie dabartinio ir būsimojo gyvenimo prasmę bei žmonių tarpusavio santykius. O tai reikalauja pažinti ir suvokti pasaulį, kuriame gyvename, jo lūkesčius, siekimus ir dažnai dramatišką jo pobūdį”[16].

Evangelinis supratimas remiasi pasitikėjimu Jėzaus Kristaus meile, o jis nuolatos ir nepailsdamas globoja savo Bažnyčią (plg. Ef  5, 29), jis, Viešpats ir Mokytojas, yra visos žmonijos istorijos raktas, Šerdis ir Tikslas[17]. Šį supratimą savo šviesa ir galia gaivina Šventoji Dvasia, visur ir visomis aplinkybėmis žadinanti tikėjimo klusnumą, džiugų ryžtą sekti Jėzumi bei išmintį, kuri apie viską sprendžia, bet apie ją niekas negali spręsti (plg. 1 Kor 2, 15), nes ji kilusi iš Tėvo ištikimybės savo pažadams.

Todėl Bažnyčia jaučia pajėgianti susidoroti su naujos istorinės epochos sunkumais bei iššūkiais ir dabar bei ateityje parūpinti gerai išugdytų kunigų, kurie įsitikinę ir aistringai imtųsi “naujosios evangelizacijos”, ištikimai ir didžiadvasiškai tarnautų Jėzui Kristui ir žmonėms.

Mes neneigiame egzistuojančių sunkumų. Jų daug, ir jie rimti. Tačiau juos įveikia mūsų viltis, mūsų tikėjimas tikra Kristaus meile ir įsitikinimas, kad Bažnyčios ir pasaulio gyvenimui būtinai reikalinga kunigo tarnyba.
 
 

II SKYRIUS
 

PATEPĖ MANE IR PASIUNTĖ

Tarnaujamosios kunigystės esmė ir misija
 

Žvilgsnis į kunigą

11. “Visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį” (Lk 4, 20). Tai, ką evangelistas Lukas sako apie tuos, kurie aną šabą buvo susirinkę Nazareto sinagogoje ir klausėsi Jėzaus aiškinimo apie jo perskaitytą ištrauką iš pranašo Izaijo knygos, galima pritaikyti ir visiems krikščionims, nes jie visada pašaukti Jėzaus Nazariečio asmenyje atpažinti ir pripažinti galutinį pranašiškos naujienos išsipildymą: “Ir jis pradėjo jiems kalbėti: 'Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai'” (Lk 21). Tie “Rašto žodžiai” skamba taip: “Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems - regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų” (Lk 4, 18-19; plg. Iz 61, 1-2). Jėzus sako esąs pripildytas Dvasios, “pateptas”, “pasiųstas nešti gerąją naujieną vargdieniams”: Jis yra Mesijas, Mesijas kunigas, pranašas ir karalius.

Į tą Kristaus veidą turi žvelgti krikščionių tikėjimo ir meilės akys. Remdamiesi ir atsižvelgdami į tą “kontempliaciją”, Sinodo Tėvai svarstė kunigų ugdymo dabarties sąlygomis problemą. Šios problemos neįmanoma išspręsti pirma neapmąsčius tikslo, į kurį turi vesti ugdymas. Tas tikslas yra tarnaujamoji kunigystė, teisingiau - tarnaujamoji kunigystė Bažnyčioje kaip dalyvavimas Jėzaus Kristaus kunigystėje. Tarnaujamosios kunigystės esmės ir misijos pažinimas yra būtina prielaida, o sykiu tikriausias kelias bei lemiama paskata Bažnyčioje išskleisti sielovados veiklą kunigo pašaukimui pažadinti ir pažinti bei kandidatams ugdyti kunigo tarnybai.

Teisingai ir iš esmės pažinti tarnaujamosios kunigystės esmę ir misiją - štai kelias, kuriuo reikia eiti ir kurį Sinodas iš tikrųjų pasirinko, idant rastų išeitį iš kunigo tapatybės krizės: “Krizė prasidėjo tuoj po Susirinkimo, - kalbėjau baigiantis Sinodui. - Ji kilo dėl klaidingai, kartais netgi sąmoningai tendencingai suprantamo Susirinkimo Magisteriumo mokymo. Be abejo, dėl to Bažnyčia anuomet patyrė didelių netekčių, itin skaudžiai atsiliepusių sielovados tarnybai ir kunigų pašaukimams, ypač misijų pašaukimams. 1990 metų Sinode daugelio Tėvų pasisakymuose iš naujo atskleista kunigo tapatybė iš naujo pažadino mumyse viltį po skausmingų netekčių. Tuose pranešimuose atskleistas ypatingas ontologinis ryšys tarp kunigo ir Kristaus, Aukščiausiojo Kunigo ir Gerojo Ganytojo. Ši tapatybė yra pamatas ugdymo, kuris, turint galvoje kunigystę, vyksta per visą kunigo gyvenimą. Tai buvo tikrasis šio Sinodo tikslas”[18].

Todėl Sinodas manė, jog būtina sutrauktai ir iš principo priminti tarnaujamosios kunigystės esmę bei misiją tokia forma, kurią Bažnyčios tikėjimas pripažino per savo istorijos šimtmečius ir kurią Vatikano II Susirinkimas pristatė dabarties žmonėms[19].
 

Bažnyčia kaip slėpinys, komunija ir misija

12. “Kunigo tapatybė, - rašė Sinodo Tėvai, - kaip ir kiekviena krikščioniškoji tapatybė, kyla iš Švenčiausiosios Trejybės”[20], kuri apreiškiama ir perduodama žmonėms Kristuje, Šventąja Dvasia sukurdama jame Bažnyčią kaip “Karalystės daigą ir pradžią”[21]. Paraginime Christifideles laici, sutrauktai nusakant Susirinkimo mokymą, Bažnyčia apibūdinama kaip slėpinys, komunija ir misija: Ji “yra slėpinys, nes Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios meilė bei gyvenimas yra nesavanaudė dovana tiems, kurie gimė iš vandens ir Dvasios (plg. Jn 3, 5) ir tapo pašaukti išgyventi, išreikšti ir perduoti istorijoje (missio) paties Dievo vienybę”[22].

Bažnyčios slėpinyje kaip trejybinės komunijos slėpinyje, kuriam būdinga misijinis matmuo, atsiveria kiekviena krikščioniškoji tapatybė, taigi ir ypatinga kunigo bei jo tarnybos tapatybė. Juk kunigas savo sakramentinių šventimų dėka yra siunčiamas Tėvo per Jėzų Kristų, Dievo tautos Galvą ir Ganytoją. Kunigas panašus į Jį ypatingu būdu, idant šventosios Dvasios teikiama galia gyventų ir darbuotųsi tarnaudamas Bažnyčiai ir pasaulio išganymui[23].

Kunigo tapatybės “ryšinį pobūdį” galima suprasti taip: per kunigystę, kylančią iš Dievo nesuvokiamojo slėpinio arba Tėvo meilės, Jėzaus Kristaus malonės ir Šventosios Dvasios vienybės dovanos, kunigas sakramentiškai įjungiamas į bendriją su vyskupu ir kitais kunigais[24], idant tarnautų Dievo tautai, kuri yra Bažnyčia, ir visus vestų pas Kristų, kaip sakoma Viešpaties maldoje: “Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs, kad jie būtų viena kaip ir mes [...]. Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs” (Jn 17, 11. 21).

Taigi tarnaujamosios kunigystės esmę ir misiją įmanoma suprasti tik regint tą įvairią ir gausią sąveiką ryšių, kylančių iš Švenčiausiosios Trejybės ir sudabartinamų Bažnyčios bendruomenėje, kuri yra susijungimo su Dievu bei visos žmonijos vienybės ženklas ir įrankis Kristuje[25]. Tad komunijos ekleziologija lemia kunigo tapatybę, autentišką orumą, pašaukimą ir misiją Dievo tautoje ir pasaulyje. Todėl, apibrėžiant kunigo tapatybę, ryšys su Bažnyčia yra būtinas, tačiau ne svarbiausias. Kaip slėpinys Bažnyčia esmiškai susijusi su Jėzumi Kristumi: ji iš tiesų yra jo pilnatvė, kūnas ir sužadėtinė. Ji yra gyvas jo nuolatinio buvimo ir veikimo mumyse ir mums “ženklas” ir “atminimas”. Visą savo tapatybės tiesą kunigas ras tame, kad jo kunigystė kyla iš Kristaus, ypatingu būdu dalyvaudama Kristuje ir tęsdama Kristų, vienintelį Naujosios ir Amžinosios Sandoros Aukščiausiąjį Kunigą. Kunigas yra gyvas ir skaidrus Kunigo Kristaus atvaizdas. Kristaus kunigystė kaip absoliutaus jo “naujumo” išganymo istorijoje išraiška yra krikščionio ir ypač kunigo kunigystės vienintelis šaltinis ir nepamainomas pavyzdys. Taigi ryšys su Kristumi yra absoliučiai būtina sąlyga visai kunigystės tikrovei suprasti.
 

Esminis ryšys su Kristumi, Galva ir Ganytoju

13. Jėzus Kristus savo asmeniu atskleidė tobulą ir galutinę Naujosios Sandoros kunigystės esmę[26]. Jis tai darė visą savo žemiškąjį gyvenimą, bet pirmiausia svarbiausiu savo kančios, mirties ir prisikėlimo įvykiu.

Pasak Laiško žydams autoriaus, Jėzus, būdamas kaip ir mes žmogus ir sykiu viengimis Dievo Sūnus, savo esybe yra tobulas Tarpininkas tarp Tėvo ir žmonijos (plg. Žyd 8-9), Šventosios Dvasios dovanojimo dėka mums atveriantis tiesioginį kelią Dievop: “Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: 'Aba, Tėve!'” (Gal 4, 6; plg. Rom 8, 15).

Savo kaip tarpininko paskirtį Jėzus atlieka pasiaukodamas ant kryžiaus ir taip visiems laikams atverdamas kelią į dangiškąją šventyklą, į Tėvo namus (plg. Žyd 9, 24-28). Palyginti su Jėzumi, Mozė bei kiti Senojo Testamento “tarpininkai” tarp Dievo ir Jo tautos - karaliai, kunigai ir pranašai - atrodo tik kaip “figūros” ir “būsimųjų gėrybių atspindys”, o ne kaip “pats dalykų vaizdas” (Žyd 10, 1).

Jėzus yra žadėtasis Gerasis Ganytojas (plg. Ez 34), pažįstantis savąsias avis, guldantis už jas gyvybę ir norintis visas surinkti, kad būtų viena kaimenė ir vienas ganytojas (plg. Jn 10, 11-16). Ganytojas atėjo “ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti” (Mt 20, 28), per Velykų šventę kojų mazgojimu (plg. Jn 13, 1-20) saviesiems paliko tarnavimo pavyzdį, kad ir jie vienas kitam darytų, ką Jis jiems darė. Jis savo noru pasiaukojo kaip “nekaltas Avinėlis” dėl mūsų išganymo (plg. Jn 1, 36; Apr 5, 6. 12).

Ypatinga ir galutine Kryžiaus auka Jėzus visiems savo mokiniams perduoda Naujosios ir Amžinosios Sandoros kunigų garbę ir misiją. Taip išsipildo Dievo pažadas Izraeliui: “Ir jūs man būsite kunigiška karalija ir šventoji tauta” ( 19, 6). Visa Naujosios Sandoros tauta, rašo šv. Petras, turi statydintis į “dvasinius namus”, kad patys būtų “šventa kunigystė” ir atnašautų “dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų” (1 Pt 2, 5). Pakrikštytieji yra “gyvieji akmenys”, statantys dvasinius namus besitelkdami apie Kristų, “gyvąjį akmenį, [...] Dievo išrinktą, brangų” (plg. 1 Pt 2, 4-5). Bažnyčia kaip nauja kunigiška tauta ne tik randa Kristuje savo tikrą atvaizdą, bet Jo dėka tikrai ir ontologiškai dalyvauja jo amžinojoje ir vienintelėje kunigystėje, į kurią turi panašėti visu savo gyvenimu.

14. Savo misijos žemėje metu Jėzus pasišaukia mokinių (plg. Lk 10, 1-12), kad šie tarnautų Naujosios Sandoros kunigystei, ir savo autoritetu pasišaukia ir paskiria Dvylika, “kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio ir jie turėtų galią išvarinėti demonus” (Mk 3, 14-15).

Todėl jau pradėjęs savo viešąją veiklą (plg. Mt 16, 18), paskui - po savo mirties ir prisikėlimo (plg. Mt 28, 16-20; Jn 20-21) Jėzus pilnai suteikia Petrui ir Dvylikai ypatingą valdžią būsimojoje bendruomenėje ir visų tautų evangelizavime. Pasišaukęs pas save, kad jį lydėtų, gyvena kartu su jais, pavyzdžiu ir žodžiu perteikdamas savo išganymo mokslą, o paskui išsiunčia juos pas visus žmones. Kad apaštalai galėtų įvykdyti šią misiją, ypatingu velykiniu Šventosios Dvasios išliejimu Jėzus suteikia jiems mesijinę galią, kuri kyla iš Tėvo ir kuri gavo perdavimo ir apsireiškimo pilnatvę po prisikėlimo: “Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28, 18-20).

Taigi tarnybą, kuri buvo patikėta apaštalams, Jėzus artimai susieja su savo paties misija: “Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs” (Mt 10, 40); “Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs” (Lk 10, 16). Ketvirtoji evangelija Velykų mirties ir prisikėlimo įvykio šviesoje tvirtai ir aiškiai patvirtina: “Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu” (Jn 20, 21; plg. Jn 13, 20; 17, 18). Kaip Jėzus turi užduotį, kurią yra gavęs tiesiog iš Dievo ir kuri išreiškia paties Dievo valdžią (plg. Mt 7, 29; 21, 23; Mk 1, 27; 11, 28; Lk 20, 2; 24, 19), taip ir apaštalai turi misiją, kurią yra gavę iš Jėzaus. Kaip “Sūnus nieko negali daryti iš savęs” (Jn 5, 19), taigi Jo mokslas yra ne iš jo, o iš To, kuris jį siuntė (plg. Jn 7, 16), taip ir Jėzus sako apaštalams: “Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti” (Jn 15, 5): tai ne jų, o Jėzaus misija. Tai įmanoma ne žmogaus galia, o Kristaus ir jo Dvasios “dovanos” dėka kartu su “sakramentu”: “Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite - sulaikytos” (Jn 20, 22-23). Taigi ne dėl ypatingų savo nuopelnų, o vien nepelnytai būdami Kristaus malonės dalininkai, apaštalai tęsia Kristaus išganomąją misiją žmonių labui istorijoje iki pat laikų pabaigos.

Tos misijos tikrumo ir vaisingumo ženklas bei sąlyga yra apaštalų vienybė su Jėzumi, o jame jų pačių tarpusavio vienybė bei vienybė su Tėvu, kaip liudijama Viešpaties - Aukščiausiojo Kunigo - maldoje, yra Jo misijos sintezė (plg. Jn 17, 20-23).

15. Viešpaties paskirti apaštalai įvairiais, tačiau galiausiai vienodais būdais pašauks kitus vyrus vyskupais, kunigais ir diakonais, idant įvykdytų prisikėlusio Jėzaus, kuris juos pasiuntė pas visus visų laikų žmones, nurodymą.

Naujojo Testamento įkvėptieji autoriai aiškiai pabrėžia, kad iš brolių tarpo išrinktiems vyrams kunigo tarnyboje vadovauja paties Kristaus Dvasia. Rankų uždėjimu (plg. Apd 6, 6; 1 Tim 4, 14; 5, 22; 2 Tim 1, 6), perduodančiu Dvasios dovaną, jie pašaukiami ir įgaliojami tęsti suvienijimo, budraus rūpinimosi Dievo kaimene ir mokymo tarnybą (plg. Apd 20, 28; 1 Pt 5, 2).

Todėl kunigai pašaukti tęsti Kristaus, vienintelio ir Aukščiausiojo Ganytojo, buvimą, sekdami Jo gyvenimo būdu ir aiškiai rodydami Jį jiems patikėtoje kaimenėje. Apie tai labai aiškiai rašoma Petro Pirmajame laiške: “Jūsų vyresniuosius prašau aš, irgi vyresnysis, Kristaus kentėjimų liudytojas ir būsimosios šlovės dalyvis: ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę ne iš prievartos, bet su noru, kaip Dievui patinka, ne dėl bjauraus pelno, bet gera valia, ne kaip jums pavestųjų valdovai, bet kaip kaimenės pavyzdys. Kai pasirodys Vyriausiasis Ganytojas, jūs gausite nevystantį garbės vainiką” (1 Pt 5, 1-4).

Kunigai Bažnyčioje ir Bažnyčiai yra sakramentinis Jėzaus Kristaus, Galvos ir Ganytojo, sudabartinimas; jie autoritetingai skelbia jo žodį, kartoja Jo atleidimo ir išganymo dovanojimo ženklus pirmiausia krikštu, atgaila ir Eucharistija, kaip ir Jis, netgi visiškai savęs išsižadėdami, rūpinasi kaimene, kurią surenka ir per Kristų Šventojoje Dvasioje veda pas Tėvą. Žodžiu, kunigų gyvenimo ir veiklos tikslas yra Evangelijos skelbimas pasauliui ir Bažnyčios statyba Kristaus, Galvos ir Ganytojo, vardu ir asmeniu (in persona Christi)[27].

Taip ypatingai ir būdingai kunigai dalyvauja vienoje Kristaus kunigystėje. Šventoji Dvasia sakramentiniu kunigystės patepimu juos naujai ir ypatingai supanašina su Kristumi, Galva ir Ganytoju, kuria juos ir įkvepia jiems Kristaus sielovadinę meilę, paskirdama juos Bažnyčioje patikimais tarnais, skelbiančiais Evangeliją visai kūrinijai ir besirūpinančiais, kad visi pakrikštytieji pasiektų krikščioniškojo gyvenimo pilnatvę.

Tiesa apie kunigą, atsiveriančią Dievo žodyje, tai yra paties Jėzaus Kristaus ir Jo Bažnyčios įkūrimo plane, liturgijoje su džiaugsmu ir dėkingumu giedama Krizmos mišių prefacijoje: “Šventosios Dvasios patepimu Tu paskyrei savo vienatinį Sūnų Naujosios ir Amžinosios Sandoros Aukščiausiuoju Kunigu ir meilingu sutvarkymu teikeisi nustatyti, kad vienintelė Jo kunigystė visuomet išliktų Bažnyčioje. Jis karališkąja kunigyste papuošė visą atpirktąją tautą ir su broliška meile parenka atskirus žmones, kurie rankų uždėjimu tampa šventos Jo tarnybos dalininkais. Jo vardu jie sudabartina žmonijos išganymo Auką ir taviesiems vaikams paruošia Velykų puotą. Tavo šventajai tautai jie su meile tarnauja, žodžiu stiprina, sakramentais gaivina. Pasirengę gyvybę už tave ir žmonių išganymą atiduoti, jie stengiasi būti panašūs į Kristų ir nuolat rodo Tau ištikimybę ir meilę”.
 

Tarnavimas Bažnyčiai ir pasauliui

16. Svarbiausias kunigo gyvenime yra ryšys su Jėzumi Kristumi, Galva ir Ganytoju, nes kunigas ypatingu ir veiksmingu būdu dalyvauja Kristaus “konsekracijoje - patepime” bei “misijoje” (plg. Lk 4, 18 t.). Su tuo ryšiu susiję artimi santykiai su Bažnyčia. Tai ne šiaip “santykis”, o ryšys, užsimezgantis iš abipusės imanencijos. Ryšys su Bažnyčia iš esmės yra kunigo santykio su Kristumi dalis, nes Kristaus “sakramentinis sudabartinimas” grindžia ir įkvepia kunigo ryšį su Bažnyčia.

Todėl Sinodo Tėvai rašė: “Reprezentuodamas Kristų kaip Bažnyčios Galvą, Ganytoją ir Sužadėtinį, kunigas yra ne tik Bažnyčioje, bet ir Bažnyčiai. Kunigystė bei Dievo žodis ir sakramentiniai ženklai, kuriems ji tarnauja, yra Bažnyčios sudedamieji elementai. Kunigas yra visiškai atsidavęs Bažnyčiai ir tarnauja visos Dievo tautos visuotinei kunigystei; jis įšventintas ne tik vietinės, bet ir visuotinės Bažnyčios kunigu (plg. Presbyterorum ordinis, 10) vienybėje su vyskupu, cum Petro et sub Petro. Vyskupo kunigystės dėka aukštesniųjų šventimų kunigystė įjungiama į Bažnyčios apaštališkąją struktūrą. Todėl kunigas, panašiai kaip apaštalai, veikia Kristaus vardu (plg. 2 Kor 5, 20). Tuo grindžiama kiekvieno kunigo misijinė pasiuntinystė”[28].

Tarnyba, susijusi su šventimais, egzistuoja Bažnyčioje nuo pat pradžios, ir vyskupų, o per vyskupus ir vienybėje su jais ir kunigų asmenyje ypatingai susijusi su pirmykšte apaštalų tarnyba, kurių “įpėdiniai” jie yra, nors jų veikla yra įgavusi kitokias formas.

Todėl būtų klaidinga manyti, kad tarnaujamoji kunigystė ankstesnė už Bažnyčią, nes ji yra vien tarnavimas Bažnyčiai. Taip pat neteisinga tarti, kad ji vėlesnė už bažnytinę bendruomenę, tarsi pastaroji galėtų atsirasti be kunigystės.

Kunigo ryšį su Jėzumi Kristumi, o Jame - su Jo Bažnyčia grindžia pats buvimas kunigu sakramentinio patepimo - konsekracijos dėka, taip pat jo veikla, arba misija ir tarnyba. Ypatingu būdu “įšventintas kunigas yra Kristaus, esančio Bažnyčioje kaip slėpinyje, komunijoje ir misijoje, tarnas. Būdamas Kristaus “patepimo” ir “misijos” dalininkas, jis gali Bažnyčioje tęsti Kristaus maldą, žodį, auką ir išganomąją veiklą. Tad jis yra Bažnyčios-slėpinio tarnas, nes sudabartina prisikėlusio Kristaus dalyvavimo bažnytinius ir sakramentinius ženklus. Jis yra Bažnyčios-komunijos tarnas, nes vienybėje su vyskupu ir artimai susijęs su presbyterium kuria bažnytinės bendruomenės vienybę, kurioje drauge veikia įvairūs pašaukimai, charizmos ir tarnybos. Galiausiai jis yra Bažnyčios-misijos tarnas, nes jo dėka bendruomenė skelbia ir liudija Evangeliją”29.

Taigi savo prigimtimi ir sakramentine misija kunigas Bažnyčios struktūroje yra absoliutaus prioriteto ir prisikėlusio Kristaus neatlyginamai suteiktos Bažnyčiai malonės ženklas. Tarnaujamosios kunigystės dėka Bažnyčia tikėdama suvokia ne atsiradusi pati savaime, o esanti Kristaus malonės Šventojoje Dvasioje vaisius. Apaštalų ir jų įpėdinių, vykdančių Kristaus, Galvos ir Ganytojo, jiems suteiktą valdžią, tarnyba Bažnyčios atžvilgiu yra regimoji tąsa ir sakramentinis ženklas Kristaus, kuris kaip amžinas ir nuolatos atsinaujinantis išganymo šaltinis Bažnyčios ir pasaulio atžvilgiu yra “Bažnyčios galva, [...] kūno gelbėtojas” (Ef  5, 23).

17. Dėl savo prigimties kunigo tarnyba gali būti vykdoma tik tada, kai kunigas, sakramentais įjungtas į kunigijos luomą, yra susijęs su Kristumi, taigi lieka hierarchinėje vienybėje su savo vyskupu. Kunigo tarnybai būdinga radikali “bendruomeninė forma”, ir ją galima vykdyti tik kaip “bendrą darbą”30. Sinodas ilgai nagrinėjo tą kunigystės vienybės prigimtį31, nuodugniai analizuodamas kunigo ryšį su savo vyskupu, su kitais kunigais ir su tikinčiais pasauliečiais.

Kunigo tarnyba pirmiausia yra vienybė ir atsakingas bei būtinas bendradarbiavimas su vyskupo tarnyba, rūpinantis visuotine Bažnyčia bei konkrečiomis vietinėmis Bažnyčiomis, kurioms tarnaujama drauge su vyskupu sudarant vieną presbyterium.

Kiekvienas kunigas - ir vyskupijos, ir vienuolijos - šventimų sakramento dėka ypatingais apaštališkosios meilės, tarnybos ir brolybės saitais susijęs su kitais to presbyterium nariais. Juk visi vyskupijų ir vienuolijų kunigai dalyvauja vienoje Kristaus, Galvos ir Ganytojo, kunigystėje, “jie visi siekia viena, būtent kurti Kristaus kūną. Ypač mūsų laikais tai reikalauja daugeriopų ir naujų prisitaikymo formų”[32] ir amžių būvyje praturtinama vis naujomis charizmomis.

Kunigų buvimas ir vaidmuo Bažnyčioje neatstoja iš krikšto kylančios visos Dievo tautos visuotinės kunigystės, bet padeda ją įgyvendinti Bažnyčioje, todėl juos su tikinčiais pasauliečiais jungia konstruktyvūs ir kūrybiški ryšiai. Kunigai tarnauja tikėjimui, vilčiai ir meilei. Kaip broliai ir draugai jie gerbia ir stiprina jų kaip Dievo vaikų orumą ir padeda atlikti ypatingą vaidmenį Bažnyčios misijoje[33].

Šventimų sakramentu suteikta tarnaujamoji kunigystė bei visuotinė arba “karališkoji” tikinčiųjų kunigystė, viena nuo kitos besiskiriančios ne tik laipsniu, bet ir esme[34], yra tarpusavyje suderintos, nes abi savaip dalyvauja vienoje Kristaus kunigystėje. Tarnaujamoji kunigystė pati savaime nereiškia aukštesnio šventumo laipsnio visuotinės tikinčiųjų kunigystės atžvilgiu, tačiau šventimų sakramentu kunigai gauna ypatingą dovaną iš Kristaus Šventojoje Dvasioje, idant Dievo tautai padėtų ištikimai ir visiškai įgyvendinti jai suteiktą visuotinę kunigystę[35].

18. Susirinkimas pabrėžia, kad “dvasinė dovana, kurią kunigai gavo per šventimus, juos parengia ne kokiai ribotai ir siaurai misijai, bet plačiausiai ir visuotinei išganymo misijai “iki žemės pakraščių” (Apd 1, 8), nes kiekviena kunigiškoji tarnyba dalyvauja visa apimančioje misijoje, Kristaus patikėtoje apaštalams”[36]. Dėl savo tarnybos prigimties kunigai turi persiimti gilia misijų dvasia bei “tikrai katalikiška dvasia”, įgalinančia juos “peržengti savo vyskupijos, tautos ar apeigų ribas ir tarnauti visos Bažnyčios reikalui, nuoširdžiai pasirengus visur skelbti Evangeliją”[37].

Bažnyčioje būdamas bendruomenės žmogumi, kunigas turi būti misijos ir dialogo žmogus santykiuose su visais žmonėmis. Giliai išgyvendamas Kristaus tiesą ir meilės troškimą bei poreikį visiems skelbti Jo išganomąją naujieną, jis pašauktas su visais žmonėmis megzti brolybės, tarnavimo, bendro tiesos ieškojimo, rūpinimosi teisingumu ir taika ryšius. Pirmiausia - su kitų krikščionių Bažnyčių ir konfesijų broliais, bet ir su kitų religijų išpažinėjais, su geros valios žmonėmis, ypač su vargdieniais ir silpnaisiais bei visais tais, kurie, patys to nežinodami bei nesugebėdami išreikšti, ilgisi tiesos ir Kristaus teikiamo išganymo, pasak Jėzaus žodžių: “Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių” (Mk 2, 17).

Naujosios evangelizacijos, aprėpiančios visą Dievo tautą ir reikalaujančios naujo uolumo, naujų metodų bei naujos išraiškos Evangelijai skelbti ir liudyti, pagrindinis sielovados uždavinys nūnai reikalauja kunigų, kurie besąlygiškai ir visiškai išgyventų Kristaus slėpinį ir gebėtų įgyvendinti naują sielovadinę gyvenseną, besiremiančią artima vienybe su popiežiumi, vyskupais bei visais kunigais ir vaisingu bendradarbiavimu su tikinčiaisiais pasauliečiais, gerbiant ir puoselėjant įvairius vaidmenis, charizmas ir tarnybas bažnytinėje bendruomenėje[38].

“Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai” (Lk 4, 21). Įsigilinkime į šiuos Jėzaus žodžius, turėdami galvoje tarnaujamąją kunigystę, kurios prigimtį ir misiją aptarėme. “Šiandiena”, apie kurią kalba Jėzus, nurodo Bažnyčios laiką, nes priklauso “laiko pilnatvei”, tai yra visiško ir galutinio išganymo laikui, ir tą “laiko pilnatvę” nulemia. Kristaus konsekracija ir misija, nusakyti Rašto žodžiais: “Viešpaties Dvasia [...] patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams” (Lk 4, 18), yra Bažnyčios konsekracijos ir misijos, Kristaus “pilnatvės” (plg. Ef  1, 23) šaltinis. Per krikšto sakramento atgimimą ant visų tikinčiųjų nužengia Viešpaties Dvasia, konsekruoja juos statydintis dvasinius namus ir šventąją kunigystę ir pasiunčia juos skelbti didžių darbų To, kuris pašaukė juos iš tamsybių į savo nuostabią šviesą (plg. 1 Pt 2, 4-10). Kunigas ypatingu ir autentišku būdu dalyvauja Kristaus konsekracijoje ir misijoje, būtent per kunigystės sakramentą, kurio galia jo esybė formuojama pagal Jėzų Kristų, Galvą ir Ganytoją, ir jis atlieka Kristaus misiją - Kristaus vardu ir per Kristaus asmenį “nešti vargdieniams gerąją naujieną”.

Sinodo Tėvai baigiamajame kreipimesi trumpai, bet iškalbingai apibūdino tarnaujamosios kunigystės “tiesą”, teisingiau “slėpinį” ir “dovaną”: “Mūsų tapatybės ištakos yra Tėvo meilė. Su Jo siųstuoju Sūnumi, Aukščiausiuoju Kunigu ir Geruoju Ganytoju, per tarnaujamąją kunigystę esame sakramentiškai sujungti Šventosios Dvasios veikimo dėka. Kunigo gyvenimas ir tarnyba yra paties Kristaus gyvenimo ir veiklos tąsa. Tai mūsų tapatybė, mūsų tikrasis orumas, mūsų džiaugsmo šaltinis ir mūsų gyvenimo tikrumas”[39].
 
 

III SKYRIUS
 

VIEŠPATIES DVASIA ANT MANĘS

Kunigo dvasinis gyvenimas
 

“Ypatingas” pašaukimas šventumui

19. “Viešpaties Dvasia ant manęs” (Lk 4, 18). Dvasia ne tik yra “ant” Mesijo, bet ir Jį “pripildžiusi”, Jį persmelkusi, apgaubusi Jo būtį ir veikimą. Iš tikrųjų Dvasia yra Mesijo “patepimo” ir “misijos” pradžia: “Viešpats patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams” (Lk 4, 18). Dvasios dėka Jėzus visiškai ir išskirtinai priklauso Dievui, dalyvauja begaliniame šventume Dievo, kuris Jį pašaukė, išsirinko ir pasiuntė. Taip Viešpaties Dvasia apsireiškia kaip šventumo šaltinis ir kvietimas į pašventinimą.

Ta pati “Viešpaties Dvasia” kviečia visą Dievo tautą, kuri suprantama kaip Dievo “patepta” ir “pasiųsta” tauta išganomajai Evangelijai skelbti. Dievo tautos nariai yra Dvasios “pagirdyti” ir “paženklinti” (plg. 1 Kor 12, 13; 2 Kor 1, 21 t.; Ef  1, 13 - 4, 30), ir pašaukti šventumui.

Ypač Šventoji Dvasia mums apreiškia ir perteikia svarbiausią pašaukimą, kurį Tėvas prieš pasaulio sutvėrimą skiria visiems žmonėms - pašaukimą, “kad būtų šventi ir nesutepti Jo akivaizdoje [...] ir Jis iš anksto paskyrė [...] per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais” (Ef 1, 4-5). Dvasia mums ne tik apreiškia ir perteikia šį pašaukimą, bet tampa mumyse jo įgyvendinimo pradžia ir šaltiniu: Ji, Sūnaus Dvasia (plg. Gal 4, 6) supanašina mus su Jėzumi Kristumi ir leidžia mums dalyvauti Jo sūniškame gyvenime, tai yra Jo meilėje Tėvui ir žmonėms: “Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią” (Gal 5, 25). Šiais žodžiais apaštalas Paulius primena mums, kad krikščioniškoji būtis yra “dvasinis gyvenimas”, tai yra Dvasios gaivinamas ir į šventumą bei meilės tobulumą kreipiamas gyvenimas.

Susirinkimo tvirtinimas, “kad visi tikintieji, kad ir koks būtų jų luomas ar padėtis, pašaukti į krikščioniškojo gyvenimo pilnatvę, į meilės tobulumą”[40], itin aktualus kunigams: jie pašaukti ne tik kaip krikštytieji, bet ir ypač kaip kunigai, tai yra su nauju orumu ir ypatingu būdu, kylančiu iš šventimų sakramento.

20. Labai turiningai ir įkvepiančiai kunigų “dvasinis gyvenimas” bei “šventumo” dovana ir pareiga apibendrinti Susirinkimo Dekrete apie kunigų tarnybą ir gyvenimą: “Kunigystės sakramento dėka kunigai kaip Galvos tarnai tampa panašiais į Kristų-Kunigą ir yra vyskupų luomo bendradarbiai, sudarant ir kuriant visą jo kūną, Bažnyčią. Jau krikšto pašventinimu jie, kaip ir visi krikščionys, yra gavę didžio pašaukimo ir malonės ženklą ir dovaną, kad, nepaisydami žmogiško silpnumo (plg. 2 Kor 12, 9), galėtų ir turėtų siekti tobulumo, kaip Viešpats yra pasakęs: “Tad būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” (Mt 5, 48). Šio tobulumo siekti ypatingu būdu įpareigoti kunigai, juo labiau, kad jie, priėmę kunigystės sakramentą, tapo nauju būdu pašventinti ir yra padaryti amžinojo Kunigo Kristaus gyvaisiais įrankiais, idant galėtų amžiais toliau tęsti jo nuostabų darbą, aukščiausia galia atnaujinusį visą žmoniją. Taigi kiekvienas kunigas, savaip veikdamas Kristaus vardu ir asmeniu, praturtinamas ypatinga malone, kad, tarnaudamas jam pavestiems žmonėms ir visai Dievo tautai, galėtų sėkmingiausiai siekti tobulumo To, kurį jis pavaduoja, ir kad jo žmogiškojo kūno silpnumas pagydytų šventumą To, kuris mums tapo Vyriausiasis Kunigas, “šventas, nekaltas, tyras, atskirtas nuo nusidėjėlių” (Žyd 7, 26)”[41].

Susirinkimas skelbia pirmiausia “visuotinį” pašaukimą šventumui. Jis kyla iš krikšto, kurio dėka kunigas tampa “krikščionimi” (Christifidelis), “broliu tarp brolių”, suvienytu ir sujungtu su Dievo tauta per džiaugsmą dalytis išganymo dovanomis (plg. Ef 4, 4-6) ir bendra pareiga elgtis “pagal Dvasią” bei sekti vienu Mokytoju ir Viešpačiu. Prisiminkime garsiuosius šv. Augustino žodžius: “Jums aš esu vyskupas, o su jumis - krikščionis. Anas yra priimta pareigybė, o šis - malonė; anas reiškia pavojų, šis - išganymą”[42].

Taip pat aiškiai Susirinkimo dokumente kalbama apie “ypatingą” pašaukimą šventumui, teisingiau apie tokį pašaukimą, kuris remiasi šventimų sakramentu kaip tikru kunigo sakramentu, taigi nauju pašventimu Dievui per šventimus. Apie šį ypatingą pašaukimą užsimena ir šv. Augustinas, prie teiginio “Jums aš esu vyskupas, o su jumis - krikščionis” pridurdamas tokius žodžius: “Tad kadangi mane labiau džiugina tai, kad esu atpirktas kartu su jumis, o ne tai, kad esu paskirtas jums vadovauti, klausydamas Viešpaties paliepimo kuo uoliausiai stengsiuosi jums tarnauti, idant nebūčiau nedėkingas tam, kuris mane atpirko padarydamas mane jūsų tarnu”[43].

Toliau Susirinkimas nurodo keletą elementų, kurie būtini norint tiksliau apibrėžti kunigų dvasinio gyvenimo “ypatingumą”. Šie elementai susiję su kunigų “konsekracija”, supanašinančia juos su Jėzumi Kristumi, Bažnyčios Galva ir Ganytoju, su “misija” arba būdingiausia kunigų tarnyba, kuri juos įgalina ir įpareigoja būti “amžinojo Kunigo Kristaus gyvaisiais įrankiais” ir veikti “paties Kristaus vardu ir asmeniu”, su visu jų “gyvenimu”, turinčiu savaip išreikšti ir liudyti “evangelinį radikalumą”[44].
 

Panašėjimas į Jėzų Kristų, Galvą ir Ganytoją, ir sielovadinė meilė

21. Šventimų sakramentu kunigas supanašinamas su Jėzumi Kristumi, Bažnyčios Galva ir Ganytoju, ir gauna “dvasinės valdžios” dovaną, kuri suteikia dalį per savo Dvasią valdančio Bažnyčią Jėzaus Kristaus valdžioje[45].

Dėka tos konsekracijos, Šventosios Dvasios įvykdytos šventimų sakramentu, kunigo dvasinį gyvenimą nužymi, formuoja ir apibrėžia laikysena bei elgsena, būdinga Jėzui Kristui kaip Bažnyčios Galvai ir Ganytojui ir atsiskleidžianti Jo sielovadinėje meilėje.

Jėzus Kristus yra Galva Bažnyčios, kuri yra Jo Kūnas. Jis yra “Galva” nauja ir tikra “tarnybos” prasme, kurią liudija Jo paties žodžiai: “Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį” (Mk 10, 45). Jėzaus tarnyba pilnatvę pasiekia mirtimi ant kryžiaus, tai yra visiškai pasiaukojant su nuolankumu ir meile: “Jis apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties” (Fil 2, 7-8). Taigi Jėzaus Kristaus kaip Galvos valdžia susijusi su Jo tarnavimu, visišku atsidavimu Bažnyčiai su nuolankumu ir meile. Kristus visa tai darė, tobulai paklusdamas Tėvui: Jis - vienintelis tikras kenčiantis Dievo tarnas, kartu Kunigas ir Auka.

Toks valdžios pobūdis - tarnavimas Bažnyčiai - įkvepia ir gaivina kiekvieno kunigo dvasinį gyvenimą, nes to reikalauja jo panašėjimas į Jėzų Kristų[46]. Todėl šv. Augustinas taip kalbėjo vienam vyskupui jo konsekracijos dieną: “Tas, kas yra žmonių galva, pirmiausia turi žinoti esąs daugelio tarnas. Ir tenevengia juo būti, sakau tau, tenevengia būti daugelio tarnas, nes viešpačių Viešpats nevengė būti mūsų tarnu”[47].

Tad Naujojo Testamento kunigų tarnybos vykdytojų dvasinis gyvenimas turi pasižymėti principine laikysena - tarnyba Dievo tautai (plg. Mt 20, 24; Mk 10, 43-44), jo neturi temdyti joks pasipūtimas nei noras valdyti patikėtą kaimenę (plg. 1 Pt 5, 2 t.). Tarnaujama turi būti noriai ir iš širdies, kaip Dievui patinka: taip bendruomenės “vyresnieji”, tai yra kunigai, galės būti “pavyzdys” kaimenei, kuri savo ruožtu pašaukta perimti tą kunigišką laikyseną viso pasaulio atžvilgiu ir tarnauti žmogaus gyvenimo pilnatvei bei visiškam jo išlaisvinimui.

22. Jėzaus Kristaus kaip Jo kaimenės Bažnyčios Ganytojo įvaizdis primena ir naujai bei įtaigiai pristato Jėzų Kristų kaip Galvą ir Tarną. Įvykdydamas pranašystę apie Mesiją Išganytoją, kurį džiaugsmingai apdainavo besimeldžiantis psalmininkas ir pranašas Ezechielis (plg. Ps 23; Ez 34, 11 t.), Jėzus skelbia esąs ne tik Izraelio, bet ir visų žmonių “gerasis Ganytojas” (Jn 10, 11. 14). Jo gyvenimas yra nuolatinis įrodymas, dar daugiau - Jo “sielovadinės meilės” kasdienis nepaliaujamas rodymas ir kasdienis įgyvendinimas: Jis gailisi žmonių, nes jie suvargę ir apleisti lyg avys be piemens (plg. Mt 9, 35-36), Jis ieško nuklydusių ir pražuvusių avių (plg. Mt 18, 12-14) ir džiaugiasi jas suradęs, Jis surenka jas ir saugo, pažįsta jas ir šaukia vardais (plg. Jn 10, 3), Jis veda jas į vešlias ganyklas ir leidžia atilsėti paversmy (plg. Ps 23), Jis dengia joms stalą ir peni savo gyvybe. Šią gyvybę Gerasis Ganytojas paaukoja kaip auką savo mirtimi ir prisikėlimu, kaip skelbia Bažnyčios Romos liturgija: “Prisikėlė gerasis Ganytojas, už savo avis paguldęs gyvybę ir dėl mūsų išganymo pasirinkęs mirtį. Aleliuja”[48].

Petras Jėzų vadina “Vyriausiuoju Ganytoju” (1 Pt 5, 4), nes Jo veiklą ir misiją Bažnyčioje tęsia apaštalai (plg. Jn 21, 15 t.) bei jų įpėdiniai (plg. 1 Pt 5, 1 t.) ir kunigai. Konsekracijos dėka kunigai tampa panašūs į Gerąjį Ganytoją Kristų ir pašaukti sekti ir išgyventi Jo sielovadinę meilę.

Kristus dovanoja save Bažnyčiai, ir tai yra Jo meilės vaisius, reiškiantis tą pat, kaip ir sužadėtinio atsidavimas sužadėtinei, kaip nuolatos primenama Šventajame Rašte. Jėzus yra tikrasis sužadėtinis, teikiantis Bažnyčiai išganymo “vyną” (plg. Jn 2, 11). Jis, “Bažnyčios galva, [...] kūno gelbėtojas” (Ef  5, 23), “mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės, nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą” (Ef  5, 25-27). Bažnyčia yra kūnas, kuriame yra ir veikia Kristus kaip Galva, bet sykiu ji yra sužadėtinė, kaip naujoji Ieva išauganti iš nukryžiuoto Išganytojo perverto šono; todėl Kristus yra “su” Bažnyčia, Ją “maitina ir globoja” (Ef  5, 29), atiduodamas Jai savo gyvybę. Kunigas pašauktas būti gyvu Jėzaus Kristaus, Bažnyčios Sužadėtinio, atvaizdu[49]. Žinoma, jis visada pasilieka bendruomenėje kaip tikintysis drauge su visais kitais Dvasios surinktais broliais ir seserimis, bet būdamas panašus į Kristų, Galvą ir Ganytoją, bendruomenės atžvilgiu yra sužadėtinis. “Reprezentuodamas Kristų kaip Bažnyčios Galvą, Ganytoją ir Sužadėtinį, kunigas yra ne tik Bažnyčioje, bet ir Bažnyčios atžvilgiu”[50]. Taigi jis pašauktas savo dvasiniame gyvenime atgaivinti Sužadėtinio Kristaus meilę savo Sužadėtinei Bažnyčiai. Tad jo gyvenimą turi nušviesti ir ugdyti šis sužadėtinio pobūdis, reikalaujantis liudyti Kristaus Sužadėtinio meilę; todėl kunigas turi pajėgti mylėti žmones nauja, didele ir tyra širdimi, išsižadėjęs savęs paties, su visišku, nuolatiniu ir ištikimu atsidavimu, o sykiu su tam tikru “Dievo pavydu” (plg. 2 Kor 11, 2), su švelnumu, primenančiu motinišką meilę, ir įstengdamas “su skausmu gimdyti”, kol tikinčiuosiuose “išryškės Kristaus atvaizdas” (plg. Gal 4, 19).

23. Į Kristų, Galvą ir Ganytoją, besilygiuojančio kunigo vidinis principas, jo dvasinį gyvenimą įkvepianti ir nukreipianti dorybė yra sielovadinė meilė, dalyvavimas paties Jėzaus Kristaus sielovadinėje meilėje. Tai neatlyginamai gauta Šventosios Dvasios dovana, o sykiu uždavinys ir kvietimas kunigui laisvai ir atsakingai į ją atsiliepti.

Sielovadinė meilė pirmiausia yra savęs atidavimas Bažnyčiai sekant Jėzumi Kristumi ir dalyvaujant Jėzaus Kristaus atsidavime. “Sielovadinė meilė yra dorybė, kurios dėka mes sekame Kristaus atsidavimu ir tarnyba. Kristaus meilę savo kaimenei atskleidžia ne tik mūsų veiksmai, bet ir mūsų atsidavimas. Sielovadinė meilė apibrėžia mūsų mąstyseną ir veikseną, mūsų bendravimo su žmonėmis pobūdį ir yra itin reikli meilė...”[51]

Atsidavimas, sielovadinės meilės šerdis ir sintezė, yra skirtas Bažnyčiai. Tai pasakytina ir apie Kristų, kuris “mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save” (Ef  5, 25), ir apie kunigus. Sielovadinės meilės, kunigo tarnybą paverčiančios amoris officium [52], dėka “kunigas, pašauktas tarnybai, gali tarnybą paversti apsisprendimu meilei, šitaip Bažnyčią ir sielas padarydamas pagrindiniu savo interesų objektu. Būtent toks dvasingumas jam leis pakilia sužadėtinio meile savo sužadėtinei mylėti visuotinę Bažnyčią ir jam patikėtą jos dalį”[53]. Atsidavimas yra beribis, nes jam būdingas apaštališkas ir misijinis Gerojo Ganytojo Kristaus polėkis; Kristus yra pasakęs: “Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas” (Jn 10, 16).

Bažnytinėje bendruomenėje kunigo sielovadinė meilė reikalauja asmeniško ryšio su presbyterium, suvienytu su vyskupu ir sutelktu jo asmenyje, kaip sako Susirinkimas: “Sielovadinė meilė reikalauja, kad kunigai ne veltui bėgtų, o visuomet darbuotųsi, būdami glaudžiai susiję su vyskupu ir kitais kunigystės broliais”[54].

Atsidavimas Bažnyčiai - tai atsidavimas Bažnyčiai kaip Jėzaus Kristaus Sužadėtinei ir Kūnui. Todėl kunigo meilė pirmiausia susijusi su Jėzumi Kristumi: tik mylint Jėzų Kristų kaip Galvą ir Sužadėtinį ir jam tarnaujant meilė tampa versme, kriterijumi, matu bei paskata mylėti Bažnyčią ir tarnauti jai kaip Kristaus Kūnui ir Sužadėtinei. Tai puikiai suprato apaštalas Paulius, rašęs Korinto krikščionims: “Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, save telaikydami jūsų tarnais dėl Jėzaus” (2 Kor  4, 5). Apie tai aiškiai kalbama programiniame Jėzaus mokyme: Petro tris kartus patikintas esąs jo mylimas, negana to, ypatingai mylimas, Jėzus paveda Petrui ganyti savo kaimenę: “Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: “Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?” [...] Petras atsakė: “Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu.” Jėzus jam tarė: “Ganyk mano avis...” (Jn 21, 17).

Sielovadinę meilę, ypatingu būdu kylančią iš šventimų sakramento, pilnatviškai išreiškia ir gaivina Eucharistija. “Ši sielovadinė meilė, - skaitome Susirinkimo dekrete, - pirmiausia plaukia iš eucharistinės aukos - viso kunigo gyvenimo centro ir šaltinio, - idant tai, kas vyksta ant aukuro, būtų išgyvenama kunigo dvasioje”[55]. Iš tikrųjų Eucharistijoje atskleidžiama, t.y. iš naujo sudabartinama, kryžiaus auka, visiškas Kristaus atsidavimas Bažnyčiai, jo paaukoto kūno ir išlieto kraujo dovana kaip kilniausias paliudijimas, jog Jis yra Bažnyčios Galva ir Ganytojas, Tarnas ir Sužadėtinis. Būtent dėl to kunigo sielovadinė meilė ne tik gimsta iš Eucharistijos, bet ir, ją švenčiant, tobuliausiai įgyvendinama, todėl Eucharistija jam teikia malonę ir atsakomybę, kurios dėka visas kunigo gyvenimas įgauna aukos prasmę.

Toji sielovadinė meilė yra vidinis dinaminis principas, vienijantis įvairiopą ir daugeriopą kunigo veiklą. Sielovadinės meilės dėka įmanoma esmiškai įgyvendinti esminį ir nuolatinį reikalavimą suvienyti vidinį gyvenimą ir gausias kunigo tarnybos pareigas bei uždavinius; šis reikalavimas ypač galioja sociokultūriniame ir bažnytiniame kontekste, fragmentiškame ir susiskaldžiusiame sudėtingume. Tik palenkiant kiekvieną akimirksnį bei veiksmą esminiam ir lemiamam pasiryžimui “guldyti gyvybę už kaimenę” įmanoma sukurti gyvenimo vienybę, būtiną kunigo dvasinei pusiausvyrai bei harmonijai: “Kunigai gali ją kurti, savo tarnyboje sekdami Viešpačiu Kristumi, kurio penas buvo vykdyti valią to, kuris siuntė jį atlikti jo darbo. [...] Šitaip gyvendami paties Gerojo Ganytojo gyvenimą, sielovadinės meilės praktikoje jie ras kunigiško tobulumo ryšį, vienijantį jų gyvenimą ir veikimą”[56].
 

Dvasinis gyvenimas ir kunigo tarnyba

24. Viešpaties Dvasia patepė Kristų ir pasiuntė jį skelbti Evangeliją (plg. Lk 4, 18). Misija - ne išorinis ir pridėtinis konsekracijos elementas, o esminė ir svarbiausia jos paskirtis: konsekracija suteikiama misijos vardan. Šitaip ne tik konsekracija, bet ir misija paženklinama ir įgalinama šventinančios Dvasios.

Taip buvo Jėzui. Taip buvo apaštalams ir jų įpėdiniams. Taip yra visai Bažnyčiai ir kunigams joje: visi gauna Dvasią kaip dovaną ir kvietimą į šventėjimą pačioje misijoje ir per jos vykdymą[57].

Taigi kunigo dvasinis gyvenimas ir jo tarnyba yra artimai susiję[58]; Susirinkimas šitai formuluoja taip: “Atlikdami dvasios ir teisingumo tarnybą (plg. 2 Kor 3, 8-9), jie [kunigai] yra stiprinami dvasiniame gyvenime, jei tik mokosi iš Kristaus Dvasios, kuri juos gaivina ir veda. Kasdieniais liturginiais veiksmais bei visa savo tarnyba, kurią vykdo vienybėje su vyskupais ir kunigais, jie vedami į tobulesnį gyvenimą. Pats kunigų šventumas labai praturtina jų tarnybos vaisingumą atlikti”[59].

“Sek tuo, ką liesi, ir savo gyvenimą derink su Viešpaties kryžiaus paslaptimi.” Šiuo perspėjančiu kvietimu Bažnyčia kreipiasi į kunigą per šventimų apeigas, kai jam įteikiamos šventosios tautos dovanos Eucharistijos aukai. “Paslaptis”, kurios “tvarkytojas” (plg. 1 Kor 4, 1) yra kunigas, tai pats Jėzus Kristus, Dvasioje esantis šventumo ir kvietimo šventėti versmė. Šia “paslaptimi” kunigas turi pripildyti savo gyvenimą. Tam reikia didelio budrumo ir aiškios sąmonės. Tad per šventimų apeigas prieš nuaidint minėtiems žodžiams nurodoma: “Suprask, ką darysi”. Jau Paulius perspėjo vyskupą Timotiejų: “Nepamiršk tavyje esančios malonės dovanos” (1 Tim 4, 14; plg. 2 Tim 1, 6).

Dvasinio gyvenimo ir kunigo tarnybos ryšį galima aiškinti ir sielovadine meile, kuri dovanojama šventimų sakramentu. Kunigo tarnyba, dalyvaudama išganomojoje Jėzaus Kristaus, Galvos ir Ganytojo, tarnyboje, turi naujai išreikšti ir įgyvendinti Jėzaus Kristaus sielovadinę meilę, kuri sykiu yra ir jo tarnybos bei atsidavimo šaltinis ir dvasia. Savo objektyvia realybe kunigo tarnyba, pasak jau cituotų šv. Augustino žodžių, yra amoris officium; būtent ši objektyvi realybė grindžia ir skatina atitinkamą ethos, kuris gali būti ne kas kita, kaip gyvenimas meile, kaip sako ir šv. Augustinas: “Sit amoris officium pascere dominicum gregem” [60]. Šis ethos, taigi ir dvasinis gyvenimas, reiškia sąmoningai ir laisvai, taigi dvasia, širdimi, sprendimais ir veiksmais, priimti kunigo tarnybos “tiesą” kaip amoris officium.

25. Dvasiniam gyvenimui, besiskleidžiančiam atliekant kunigo tarnybą, labai didelę reikšmę turi kunigo nuolatos atnaujinamas ir gilinamas supratimas, jog sakramentinės konsekracijos ir supanašėjimo su Kristumi, Bažnyčios Galva ir Ganytoju, dėka jis yra Jėzaus Kristaus tarnas.

Toks supratimas ne tik atitinka tikrąją prigimtį misijos, kurią kunigas vykdo Bažnyčios ir žmonijos labui, bet ir nulemia kunigo dvasinį gyvenimą tą misiją vykdant. Juk Kristus pasirenka kunigą ne kaip “daiktą”, o kaip “asmenį”: kunigas yra ne vangus ir pasyvus įnagis, o “gyvas įrankis”, kaip formuluoja Susirinkimas, kalbėdamas apie pareigą siekti tobulumo[61]. Be to, Susirinkimas vadina kunigus “šventojo ir šventinančiojo” Dievo “draugais ir padėjėjais”[62].

Šia prasme sąmoningas, laisvas ir atsakingas kunigo asmuo yra giliai įtrauktas į tarnavimą. Ryšys su Jėzumi Kristumi, kurį laiduoja konsekracija ir per kunigystės sakramentą gaunamas supanašėjimas, grindžia ir reikalauja dar gilesnio ryšio, besiremiančio kunigo “intencija”, t.y. jo sąmoninga ir laisva valia, sakramentiniam ženklui tarpininkaujant, daryti tai, ką nori daryti Bažnyčia. Dėl savo prigimties toks ryšys paprastai tampa visa aprėpiantis ir gilus, įtraukiantis protą, jausmus, gyvenimą, taigi įvairias moralines bei dvasines nuostatas, susijusias su kunigo atliekama tarnyba.

Be abejo, kunigo tarnyba, ypač sakramentų šventimas, išganomąjį veiksmingumą gauna sakramentuose veikiančio paties Jėzaus Kristaus dėka. Tačiau pagal Dievo planą, kuris pabrėžia išganymo neatlyginamumą, padarydamas žmogų “išganytą” ir kartu “išganantį” - visada ir tik su Jėzumi Kristumi - tarnybos išganomasis veiksmingumas irgi priklauso nuo didesnio ar mažesnio žmogaus dalyvavimo ir priėmimo[63]. Žodžio skelbimui, sakramentų šventimui, bendruomenės vadovavimui meilės dvasia ypač svarbus yra didesnis arba mažesnis tarnybą atliekančiojo šventumas. Visa tai labai aiškiai patvirtina Susirinkimas: “Pats kunigų šventumas labiausiai padeda jų tarnybą vaisingai atlikti. Nors Dievo malonė gali atlikti išganymo darbą ir per nevertus tarnus, paprastai Dievas nori parodyti savo stebuklus per tuos, kurie, tapę imlesni Šventosios Dvasios įkvėpimui ir vadovavimui, savo artimos vienybės su Kristumi ir gyvenimo šventumo dėka kartu su apaštalu gali sakyti: “Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus” (Gal 2, 20)”[64].

Suvokimas, jog esi Jėzaus Kristaus, Galvos ir Ganytojo, tarnas, veda į džiaugsmą, gavus iš Jėzaus Kristaus ypatingą malonę - malonę be jokių nuopelnų būti išrinktam kunigu, idant taptum išganomojo veikimo “gyvuoju įrankiu”. Tas išrinktumas liudija Jėzaus Kristaus meilę kunigui. Būtent ši meilė, kaip ir kiekviena meilė, turi susilaukti atsako. Prisikėlęs Jėzus klausia Petrą svarbiausio dalyko - apie meilę: “Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?” Petrui atsakius, jam pavedama misija: “Ganyk mano avinėlius” (Jn 21, 15). Prieš patikėdamas savo kaimenę ir norėdamas tai padaryti, Jėzus klausia Petrą, ar šis jį myli. Tačiau klausimas apaštalui ir “jo” avinėlių patikėjimas kyla iš laisvos ir pirmesnės paties Jėzaus meilės. Visa kunigo tarnyba, nukreipta į meilę ir tarnavimą Bažnyčiai, sykiu vis labiau brandina meilę ir tarnavimą Jėzui, Bažnyčios Galvai, Ganytojui ir Sužadėtiniui, meilę, kuri visada yra atsakas į pirmesnę, laisvą ir neatlyginamai suteiktą Dievo meilę Kristuje. Nuo meilės Jėzui Kristui augimo savo ruožtu priklauso meilės Bažnyčiai augimas: “Mes esame jūsų ganytojai (pascimus vobis), drauge su jumis maitinamės (pascimur vobiscum). Tesuteikia Viešpats mums jėgų jus mylėti taip, kad arba iš tikrųjų, arba širdyje (aut effectu aut affectu) galėtume už jus numirti”[65].

26. Vatikano II Susirinkimo[66] turiningas mokymas padeda įžvelgti tarp kunigo dvasinio gyvenimo ir jo trejopos tarnybos - žodžio, sakramentų ir meilės tarnavimo - egzistuojančio gilaus ryšio sąlygas ir reikalavimus, pobūdį ir vaisius.

Kunigas pirmiausia yra Dievo Žodžio tarnas, jis pašventintas ir pasiųstas visiems žmonėms skelbti Karalystės Evangeliją, kiekvieną pašaukdamas klusniam tikėjimui ir tikinčiuosius vesdamas į Dievo slėpinio, apreikšto ir perduoto mums Kristaus, vis gilesnį pažinimą ir dalyvavimą jame. Todėl kunigas pirmiausia pats turi gerai susigyventi su Dievo Žodžiu. Nepakanka būti susipažinusiam su kalbiniu ar egzegetiniu aspektu, nors tai ir būtina; prie Žodžio reikia artėti nuolankia ir maldinga širdimi, idant jis įsiskverbtų į jo minties ir jausmų gelmes ir sukurtų naują mąstyseną - “Kristaus išmonę” (1 Kor 2, 16), idant jo žodžiai, juo labiau sprendimai ir laikysena, vis labiau skelbtų ir liudytų Evangeliją. Tik “ištverdamas” Žodyje kunigas taps tikru Jėzaus mokiniu, pažins tiesą ir bus iš tikrųjų laisvas, gebąs pasipriešinti viskam, kas prieštarauja arba svetima Evangelijai (plg. Jn 8, 31-32). Kunigas turi būti pirmas Žodžio “tikintysis”, gerai suprantantis, kad jo tarnybos žodžiai yra ne “jo”, o To, kuris jį pasiuntė. Jis ne Žodžio šeimininkas, jis jo tarnas. Jis ne Žodžio savininkas, jis Dievo tautos skolininkas. Būtent dėl to, kad skelbia Evangeliją, idant iš tikrųjų galėtų tai daryti, kunigas kaip ir Bažnyčia turi gilinti supratimą, kad jis pats turi būti nuolatos evangelizuojamas[67]. Jis skelbia žodį kaip “tarnas”, pranašiškosios Kristaus ir Bažnyčios valdžios dalininkas. Idant pats sau bei tikintiesiems galėtų laiduoti perduodąs visą Evangeliją, kunigas pašauktas puoselėti ypatingą jautrumą, meilę ir atvirumą gyvajai Bažnyčios Tradicijai ir jos Magisteriumui, nes jie nėra svetimi Žodžiui ir tarnauja teisingam jo aiškinimui bei sergsti tikrąją jo prasmę[68].

Tačiau švęsdamas sakramentus ir celebruodamas Valandų liturgiją, kunigas labiausiai turi išgyventi ir liudyti savo atliekamos tarnybos ir dvasinio gyvenimo gilią vienybę: Bažnyčiai dovanotoji malonė ir kunigui atsiveria kaip šventumo versmė bei kvietimas į šventumą. Ir kunigo tarnybos, ir jo dvasinio gyvenimo centras yra Eucharistija, nes joje “glūdi visi Bažnyčios dvasiniai turtai, būtent pats Kristus, mūsų Velykų avinėlis ir gyvoji duona; jis savo kūnu, Šventosios Dvasios gaivinamu ir gaivinančiu, teikia žmonėms gyvybę ir juos skatina drauge su juo aukoti save pačius, savo darbus ir visus kūrinius”[69].
Įvairūs sakramentai, ypač kiekvienam jų būdinga savita ir būdinga malonė, kunigo dvasiniam gyvenimui teikia ypatingą turinį.
Šitaip jis formuojamas ir turtinamas daugeriopais įvairių sakramentų, kuriuos kunigas teikia ir išgyvena, bruožais ir reikalavimais.

Atskirai norėčiau pakalbėti apie atgailos sakramentą. Jo tvarkytojai ir teikėjai yra kunigai, tačiau ir jie turi naudotis šiuo sakramentu, liudydami Dievo gailestingumą nusidėjėliams. Pakartosiu, ką esu rašęs Paraginime Reconciliatio et paenitentia: “Kunigo, kaip ir jo brolių pasauliečių bei vienuolių, dvasinis gyvenimas ir sielovada priklauso nuo to, kaip dažnai ir sąmoningai jis priima atgailos sakramentą. Eucharistijos šventimas bei kitų sakramentų teikimas, sielovados uolumas, santykiai su tikinčiaisiais, komunija su broliais kunigais, bendradarbiavimas su vyskupu, maldos gyvenimas, - žodžiu, visas kunigo gyvenimas gerokai nukentėtų, jei dėl aplaidumo arba kitų priežasčių nebūtų nuolatos, su tikru tikėjimu ir giliu pamaldumu priimamas atgailos sakramentas. Jei kunigas nebeina išpažinties arba blogai ją atlieka, šitai netrukus ima atsispindėti jo kunigystėje ir kunigo veikloje, o tai labai greitai pastebi jo bendruomenė, kurios ganytojas jis yra” [70].

Galiausiai kunigas yra pašauktas gyvenime liudyti Jėzaus Kristaus, Bažnyčios Galvos ir Ganytojo, galią ir tarnybą žadindamas ir vesdamas bažnytinę bendruomenę, tai yra surinkdamas “Dievo šeimą kaip tos pačios dvasios broliją” ir vesdamas ją “per Kristų Šventojoje Dvasioje [...] prie Dievo Tėvo”[71]. Munus regendi yra labai sunkus ir sudėtingas uždavinys. Be dėmesio konkrečiam asmeniui ir įvairiems pašaukimams, jis reikalauja ir sugebėjimo visas dovanas bei charizmas, kurias bendruomenėje pažadina Šventoji Dvasia, suderinti ir panaudoti, patikrinti ir atskleisti jų tinkamumą Bažnyčios kūrimui, visada išlaikant vienybę su vyskupais. Ši tarnyba iš kunigo reikalauja intensyvaus dvasinio gyvenimo, prisodrinto tokių savybių ir dorybių, kurios tauriausia ir kilniausia žodžio prasme apibūdina bendruomenės “prievaizdą” ir “vadovą”, “vyresnįjį”. Štai tos savybės: ištikimybė, nuoseklumas, išmintis, svetingumas, palankus meilingumas, tvirtumas esminiuose dalykuose, neturėjimas pernelyg subjektyvios nuomonės, asmeninis nesuinteresuotumas, kantrybė, kasdienio triūso mėgimas, pasitikėjimas slaptu malonės veikimu, kuris tampa matomas paprastuose žmonėse ir vargdieniuose (plg. Tit 1, 7 t.).
 

Kunigo gyvenimas ir evangelinis radikalumas

27. “Viešpaties Dvasia ant manęs” (Lk 4, 18). Šventimų sakramentu suteikta Šventoji Dvasia yra šventumo šaltinis ir kvietimas į šventumą ne tik dėl to, kad supanašina kunigą su Kristumi, Bažnyčios Galva ir Ganytoju, ir paveda jam Kristaus vardu ir asmeniu vykdyti pranašo, kunigo ir karaliaus misiją, bet ir dėl to, kad įkvepia ir gaivina jo kasdienį gyvenimą, turtindama dovanomis ir reikalavimais, vertybėmis ir impulsais, konkretizuojamais sielovadinėje meilėje. Tokio pobūdžio meilė yra sintezė, vienijanti evangelines vertybes ir dorybes, ir sykiu galia, leidžianti jas išplėtoti iki krikščioniškojo tobulumo pilnatvės[72].

Evangelinis radikalumas visiems be išimties krikščionims yra esminis ir neišvengiamas reikalavimas, kylantis iš Kristaus kvietimo eiti paskui jį ir sekti juo gilioje vienybėje su juo, įgyvendintoje Šventosios Dvasios (plg. Mt 8, 18 t.; 10, 27 t.; Mk 8, 34-38; 10, 17-21; Lk 9, 57 t.). Iš kunigų reikalaujama to paties ne tik dėl to, kad jie yra “Bažnyčioje”, bet ir dėl to, kad jie yra “Bažnyčiai”, būdami supanašinti su Kristumi, Galva ir Ganytoju, pasirengę šventajai tarnybai ir įsitraukę į ją, gaivinami sielovadinės meilės. Evangelinio radikalumo šerdis bei apraiška yra kuplus žiedas įvairiausių dorybių ir moralinių nuostatų, būtinų kunigo sielovadai ir dvasiniam gyvenimui, kaip antai tikėjimas, nuolankumas Dievo slėpinio atžvilgiu, gailestingumas ir apdairumas. Ypatinga šio radikalumo išraiška yra “evangeliniai patarimai”, Jėzaus išvardyti Kalno pamoksle (plg. Mt 5-7), įskaitant tarpusavyje susijusius klusnumo, skaistumo ir neturto patarimus[73]: kunigas pašauktas juos išgyventi jo tapatybei atitinkančiais būdais, o dar labiau - pagal jų tikslingumą ir pirmykštę prasmę, kylančią iš kunigo tapatybės ir išreiškiančią ją.

28. “Tarp dorybių, kurios kunigų tarnybai labiausiai reikalingos, minėtinas tas dvasinis nusistatymas, kurio dėka jie visuomet pasirengę ieškoti ne savo valios, bet valios to, kuris juos siuntė (plg. Jn 4, 34; 5, 30; 6, 38)”74. Tai klusnumas, kunigo dvasiniame gyvenime įgyjantis kai kurių ypatingų bruožų.

Pirmiausia tai “apaštališkasis” klusnumas, taigi pripažįstantis ir mylintis Bažnyčią bei tarnaujantis jai jos hierarchinėje struktūroje. Kunigo tarnyba galimā tik vienybėje su popiežiumi bei vyskupų kolegija, ypač su savo vyskupijos vyskupu, kurių atžvilgiu kunigas turi rodyti “sūnišką pagarbą ir klusnumą”, prisiektą per kunigystės šventimų apeigas. “Paklusimas” Bažnyčios vadovams nėra savaime žeminantis, bet kyla iš atsakingos kunigo laisvės, prisiimant ne tik vientiso ir organizuoto bažnytinio gyvenimo reikalavimus, bet ir Bažnyčioje priimamų sprendimų svarstymo bei atsakomybės už juos malonę, kurią Jėzus garantavo savo apaštalams ir jų įpėdiniams, idant Bažnyčios slėpinys būtų patikimai saugomas ir visai krikščionių bendruomenei jos bendrame kelyje į išganymą būtų atsakingai tarnaujama.

Teisingai motyvuotas, be vergiškumo išgyvenamas tikrasis krikščioniškas klusnumas padeda kunigui su evangelišku skaidrumu įgyvendinti jam pavestą vadovavimą Dievo tautai be autoritarizmo ir demagogijos. Tik tas, kas geba paklusti Kristuje, žino, kaip pagal Evangelijos dvasią iš kitų reikalauti klusnumo.

Be to, kunigo klusnume slypi “bendruomeninis reikalavimas”: tai ne individumo klusnumas valdžiai, o vienijimasis su presbyterium, kuris pašauktas tinkamai bendradarbiauti su vyskupu, o per jį ir su Petro įpėdiniu[75].

Šis klusnumo aspektas iš kunigo reikalauja pirmiausia askezės, taigi ir perdėtai neprisirišti prie savo paties polinkių bei požiūrių, ir suteikti savo konfratrams tokias sąlygas, kuriomis jie laisvai galėtų vystyti savo talentus bei sugebėjimus be pavydo, įtarinėjimų ir rungtyniavimo. Kunigo klusnumas yra solidarus, kylantis iš jo priklausomybės vieningam presbyterium ir jame bei su juo išreiškiantis bendros atsakomybės kryptį bei pasirinkimą.

Galiausiai kunigo klusnumui būdingas ypatingas “sielovadinis” pobūdis. Tai reiškia, kad kunigas turi būti nuolat prieinamas, pasirengęs, taip sakant, “paskęsti” kaimenės varguose bei rūpesčiuose, tačiau jie turi būti protingi, o kartais juos reikia apsvarstyti ir pertikrinti. Tačiau negalima paneigti, kad kunigo gyvenimas visiškai “patenkina” Evangelijos, tikėjimo, vilties, Dievo ir jo paslapties meilės troškulį, daugiau arba mažiau sąmoningai jaučiamą kunigui patikėtoje Dievo tautoje.

29. Tarp evangelinių patarimų, rašoma Susirinkimo nutarimuose, “nepaprasta vieta tenka tai brangiai malonės dovanai, duodamai Tėvo kai kuriems (plg. Mt 19, 11; 1 Kor 7, 7), kad mergystėje ar celibate lengviau ir nepadalyta širdimi (plg. 1 Kor 7, 32-34) vienam Dievui save pašvęstų. Šis tobulas susilaikymas dėl dangaus karalystės visada buvo Bažnyčioje nepaprastai gerbiamas kaip meilės ženklas bei akstinas ir kaip ypatinga dvasinio vaisingumo pasaulyje versmė”[76]. Mergystė ir celibatas išlaiko pirmykštę skaistumo prasmę: žmogaus lytiškumas išgyvenamas kaip meilės autentiška išraiška ir neįkainojamas tarnavimas asmenų tarpusavio vienybės ir atsidavimo dvasia. Mergystė, atsisakius santuokos įgyvendina kūno “sužadėtuvių prasmę” per komuniją ir atsidavimą Jėzui Kristui ir jo Bažnyčiai, skelbiančius ir žadančius danguje tobulą ir galutinę komuniją ir atsidavimą: “Gyvendamas mergystėje, žmogus ir kūnu laukia eschatologinių Kristaus jungtuvių su Bažnyčia; jis visas atsiduoda Bažnyčiai vildamasis, kad Kristus atiduos save Bažnyčiai visoje amžinojo gyvenimo tiesoje”[77].

Tokioje šviesoje lengviau suprasti ir įvertinti paskatas sprendimo, kurį Vakarų Bažnyčia prieš daugelį šimtmečių priėmė ir kuriam liko ištikima, nepaisydama visų sunkumų ir prieštaravimų amžių būvyje. Šiuo nutarimu kunigais šventinami tik vyrai, galintys įrodyti esą pašaukti Dievo ir gavę iš jo skaistybės dovaną visiško ir amžino celibato pavidalu.

Sinodo Tėvai aiškiai ir pabrėžtinai išdėstė savo požiūrį svarbiame pasiūlyme (Propositio), kurį verta pacituoti visą: “Atsižvelgdamas į Rytų Bažnyčios tvarką ir būdamas įsitikinęs, kad visiška skaistybė kunigo celibate yra charizma, Sinodas primena kunigams, kad ji yra neįkainojama Dievo dovana Bažnyčiai ir pranašiška vertybė dabarties pasauliui. Sinodas iš naujo ir primygtinai patvirtina visa, ko reikalauja lotynų Bažnyčia ir kai kurios Rytų apeigos, būtent kad kunigystė būtų teikiama tik vyrams, iš Dievo gavusiems pašaukimo skaistybei celibate dovaną (nesmerkdamas kai kurių Rytų Bažnyčių tradicijos bei išimčių, kai į katalikybę pereina vedę dvasininkai; išimtys tokiems atvejams numatytos Pauliaus VI enciklikoje apie kunigų celibatą, Nr. 42). Sinodas nori, kad niekas nesuabejotų tvirta Bažnyčios valia laikytis įstatymo, reikalaujančio iš lotynų apeigų kandidatų į kunigystės šventimus laikytis savanoriško ir amžino celibato. Sinodas ragina atskleisti ir aiškinti visus biblinius, teologinius ir dvasinius celibato turtus, parodyti jį kaip brangią Dievo dovaną savo Bažnyčiai ir kaip ženklą karalystės, kuri yra ne iš šio pasaulio, kaip ženklą Dievo meilės šiam pasauliui ir kaip ženklą nepadalytos kunigo meilės Dievui ir Dievo tautai, dėl ko celibatą galima vertinti kaip teigiamą kunigystės praturtinimą”[78].

Itin svarbu, kad kunigas suprastų bažnytinio įstatymo dėl celibato teologinį pagrindimą. Kaip įstatymas, jis išreiškia Bažnyčios valią, ankstesnę už subjekto valią, išreikštą jo pasirinkimu. O Bažnyčios valia galiausiai grindžiama saitais, susiejančiais celibatą su kunigo šventimais, kurie kunigą supanašina su Jėzumi Kristumi, Bažnyčios Galva ir Sužadėtiniu. Būdama Jėzaus Kristaus Sužadėtinė, Bažnyčia nori, kad kunigas mylėtų ją visiškai ir ypatingai, kaip ją mylėjo Jėzus Kristus, Galva ir Sužadėtinis. Tad kunigo celibatas yra savęs Kristuje ir su Kristumi dovanojimas Jo Bažnyčiai ir išreiškia kunigo tarnavimą Bažnyčiai Kristuje ir su Kristumi.

Tikrasis kunigo dvasinis gyvenimas reikalauja celibatą suprasti ir išgyventi ne kaip izoliuotą arba neigiamą elementą, o kaip teigiamos, specifinės ir jam būdingos krypties aspektą. Palikęs tėvą ir motiną kunigas seka paskui Jėzų, Gerąjį Ganytoją, ir apaštališkoje bendruomenėje tarnauja Dievo tautai. Todėl celibatą reikia priimti su meile, remiantis be perstogės atnaujinamu sprendimu, kaip neįkainojamą Dievo dovaną, kaip “sielovadinės meilės paskatinimą”[79], kaip ypatingą dalyvavimą Dievo tėvystėje ir Bažnyčios vaisingume, kaip eschatologinės Karalystės liudijimą pasauliui. Norint įgyvendinti visus moralinius, sielovadinius bei dvasinius kunigo celibato reikalavimus, būtina nuolanki ir patikli malda, kaip moko Susirinkimas: “Juo labiau šių laikų pasaulyje tobulas susilaikymas daugelio žmonių laikomas negalimu, juo nuolankiau ir ištvermingiau kunigai su visa Bažnyčia teprašo ištvermės malonės, nepaneigiamos prašantiems, drauge panaudodami visas antgamtines ir gamtines priemones, kurios visiems prieinamos”[80]. Malda, susieta su Bažnyčios sakramentais ir askeze, sunkumų akimirkomis teiks viltį, prasižengus - atleidimą, prireikus vėl leistis į kelionę - pasitikėjimą ir drąsą.

30. Sinodo Tėvai labai taikliai ir įžvalgiai apibūdino evangelinį neturtą, įvardydami jį kaip “visų gėrybių pajungimą aukščiausiajam Dievo ir jo Karalystės gėriui”[81]. Iš tikrųjų tik tas, kas Dievo slėpinį kontempliuoja ir išgyvena kaip vienintelį ir aukščiausią gėrį, kaip tikrą ir galutinį turtą, gali suprasti ir praktikuoti neturtą, kuris, suprantama, reiškia ne materialių daiktų niekinimą ir atmetimą, o dėkingą ir nuoširdų naudojimąsi jais ir kartu džiaugsmingą atsižadėjimą su didele vidine laisve Dievo ir jo sumanymo vardan.

Kunigo neturtui dėl jo sakramentinio supanašėjimo su Kristumi, Galva ir Ganytoju, neabejotinai būdingas “sielovadinis” pobūdis, kurį, primindami ir plėtodami Susirinkimo mokymą[82], nuodugniai aptarė Sinodo Tėvai: “Sekdami Jėzaus pavyzdžiu, kuris, būdamas turtingas, iš meilės mums tapo vargšas (plg. 2 Kor 8, 9), vargdienius ir silpnuosius kunigai turi laikyti jiems ypatingai patikėtais ir neturtą privalo liudyti paprastu ir griežtu gyvenimu, būdami įpratę savo noru atsisakyti nereikalingų daiktų (Optatam totius, 9; CIC, kan. 282)”83.

Žinia, “darbininkas vertas savo užmokesčio” (Lk 10, 7), o “Viešpats yra patvarkęs, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos” (1 Kor 9, 14), tačiau ši apaštalo teisė neturi būti painiojama su noru tarnavimą Evangelijai ir Bažnyčiai pajungti naudai bei pelnui, kuriuos būtų galima gauti iš šios tarnybos. Tik neturtas laiduoja kunigo pasiryžimą vykti ten, kur jo triūsas reikalingiausias ir svarbiausias, net jei dėl to reikėtų atsižadėti savęs. Tai būtina prielaida ir sąlyga, kad apaštalas paklustų Dvasiai, kuri padarytų jį pajėgų, neapsunkintą ir nesusaistytą, “eiti” ir vykdyti tik Mokytojo valią (Lk 9, 57-62; Mk 10, 17-22).
Asmeniškai įsijungęs į bendruomenės gyvenimą ir atsakingas už jį kunigas, prižiūrėdamas bendruomenės gėrybes, turi būti visiško “skaidrumo” pavyzdys. Jis visada privalo su jomis elgtis ne kaip su savo turtu, bet kaip su tuo, dėl ko turi duoti apyskaitą Dievui ir broliams, pirmiausia vargdieniams. Priklausomybės vienam presbyterium jausmas įkvėps kunigą su užsidegimu rūpintis teisingiau dalyti broliams gėrybes ir drauge naudotis turtu (plg. Apd 2, 42-47).

Vidinė laisvė, sergstinti ir maitinanti evangelinį neturtą, įgalina kunigą užsistoti silpniausius, solidarizuotis su jų pastangomis kurti teisingesnę visuomenę, jautriau ir geriau suprasti ir skirti reiškinius, susijusius su ūkine ir socialine gyvenimo puse, puoselėti pirmenybės teikimą vargdieniams, leidžiantį, nieko neapeinant Gerosios Naujienos skelbime ir niekam neatimant išganymo dovanos, atsigręžti į mažiausius, nusidėjėlius, visus atstumtuosius sekant pavyzdžiu, kurį parodė Jėzus, vykdydamas savo kaip pranašo ir kunigo pareigas (Lk 4, 18).

Negalima pamiršti nė pranašiškosios kunigo neturto reikšmės, kuri ypač svarbi pertekliaus bei vartojimo visuomenėje: “Iš tikrųjų neturtingas kunigas neabejotinai yra konkretus atskyrimo ir atmetimo, o ne pasidavimo šiuolaikinio pasaulio spaudimui ženklas, pasaulio, kuris visas savo viltis sudeda į pinigus ir medžiaginį saugumą”[84].

Jėzus Kristus, ant kryžiaus atskleidžiantis savo sielovadinės meilės tobulumą giliausiu išoriniu ir vidiniu apsinuoginimu, yra klusnumo, skaistumo ir neturto dorybių pavyzdys ir šaltinis. Kunigas pašauktas tas dorybes išreikšti savo sielovadine meile broliams.

Pasak Pauliaus žodžių Filipų krikščionims, kunigas turi būti “tokio nusistatymo” kaip ir Jėzus Kristus, apiplėšdamas pats save, idant klusnioje, skaisčioje ir neturtingoje meilėje rastų svarbiausią kelią į susijungimą su Dievu ir vienybę su žmonėmis (plg. Fil 2, 5).
 

Priklausomybė ir atsidavimas vietinei Bažnyčiai

31. Kaip kiekvienam tikrai krikščioniškam dvasiniam gyvenimui, taip ir kunigo dvasiniam gyvenimui būdingas esminis ir būtinas bažnytinis matmuo: per jį dalyvaujama pačios Bažnyčios šventume, kurį Credo išpažįstame kaip “šventųjų bendravimą”. Krikščionio šventumas kyla iš Bažnyčios šventumo, išreiškia jį ir praturtina. Dėl savo specifinio santykio su Bažnyčia tas bažnytinis matmuo kunigo dvasiniame gyvenime įgyja ypatingą pobūdį, tikslą ir prasmę, visada kildamas iš kunigo supanašėjimo su Kristumi, Galva ir Ganytoju, iš jo tarnybos ir sielovadinės meilės.

Šiuo požiūriu kunigo priklausymas vietinei Bažnyčiai ir atsidavimas jai turi būti vertinami kaip jo gyvenimo dvasinės vertybės. To neįmanoma motyvuoti vien organizacija ir drausme. Priešingai, ryšys su vyskupu viename presbyterium, bendradarbiavimas jo rūpinimesi Bažnyčios reikalais, evangelinis rūpinimasis Dievo Tauta konkrečiomis vietinės Bažnyčios istorijos ir aplinkos sąlygomis yra tie elementai, kurių negalima išleisti iš akių, aptariant kunigo asmenį ir dvasinį gyvenimą. Šia prasme “inkardinacija” nesiriboja vien teisiniu ryšiu, bet apima gyvenimo nuostatas ir sielovadinį dvasinį pasirinkimą, kurie kunigo pašaukimui suteikia konkrečius bruožus.

Kunigas turi suprasti, kad jo priklausomybė vietinei Bažnyčiai pačia savo prigimtimi yra būdingas elementas, leidžiantis gyventi krikščionišką dvasingumą. Ta prasme būtent priklausomybėje ir atsidavime vietinei Bažnyčiai kunigas randa prasmių, vertinimo ir veiklos kriterijų, formuojančių jo sielovadinę misiją ir dvasinį gyvenimą.

Tobulumo siekį gali paakinti ir kiti įkvepiantys impulsai ar nuorodos į kitas dvasinio gyvenimo tradicijas, praturtinantys kiekvieno kunigo gyvenimą ir gaivinantys visą presbyterium vertingomis dvasinėmis dovanomis. Taip yra daugelyje senų ir naujų bažnytinių draugijų į savo tarpą priimančių ir kunigą: nuo apaštališkojo gyvenimo draugijų iki kunigų pasaulietinių institutų, nuo įvairių formų bendruomeninio dvasinio gyvenimo iki naujų bažnytinių sąjūdžių. Vienuolių ordinams ir kongregacijoms priklausantys kunigai yra visos vyskupijos presbyterium dvasinis turtas, charizmų ir ypatingų tarnybų pavidalu atnešantis į jį specifinį indėlį, savo dalyvavimu skatinantis vietinę Bažnyčią plačiau atsiverti visuotinės Bažnyčios problemoms[85].

Kunigo priklausomybė vietinei Bažnyčiai ir atsidavimas net paaukojant gyvybę Bažnyčios kūrimui Kristaus, Galvos ir Ganytojo, “asmenyje”, tarnaujant visai krikščionių bendruomenei ir puoselėjant nuoširdų bei sūnišką ryšį su vyskupu, turi būti stiprinami visų kitų charizmų, kurios iš pat pradžių yra kunigo gyvenimo dalis arba laikui bėgant ja tampa[86].

Idant gausios Dvasios dovanos su džiaugsmu būtų priimtos ir atneštų vaisių Dievo garbei bei visos Bažnyčios gerovei, kiekvienas turi pirmiausia pažinti ir skirti savo charizmas ir kitų žmonių charizmas, taip pat ugdyti jas su krikščionišku nuolankumu ir drąsiu savikritiškumu, siekdamas vien prisidėti prie visos bendruomenės kūrimo, kuriai turi tarnauti kiekviena ypatinga charizma. Be to, iš visų reikalaujama nuoširdžiai vienas kitą gerbti, pripažinti ir apdairiai panaudoti visą kunigijoje egzistuojančią teigiamą ir pagrįstą įvairovę. Visa tai irgi priklauso kunigo dvasiniam gyvenimui ir nuolatinei askezei.

32. Priklausomybė ir atsidavimas vietinei Bažnyčiai neapriboja kunigo veiklos ir gyvenimo nei dėl vietinės Bažnyčios[87], nei dėl kunigo tarnybos prigimties. Apie tai Susirinkimas rašo: “Dvasinė dovana, kurią kunigai gavo per šventimus, juos parengia ne kokiai ribotai ir siaurai misijai, bet plačiausiai ir visuotinei išganymo misijai “lig pat žemės pakraščių” (Apd 1, 8), nes kunigo tarnyba dalyvauja visa apimančioje misijoje, Kristaus patikėtoje apaštalams”[88].

Iš viso to aiškėja, kad kunigų dvasiniam gyvenimui turi būti būdingas misionieriškas polėkis ir dinamizmas. Jų uždavinys yra kunigo tarnyba bei savo gyvenimo liudijimu formuoti jiems patikėtoje bendruomenėje tikrą misijų dvasią. Enciklikoje Redemptoris missio rašiau, kad “visi kunigai privalo turėti misionieriaus širdį bei mąstyseną, būti atviri Bažnyčios ir pasaulio reikmėms, jautrūs labiausiai nutolusiems ir pirmiausia savo aplinkos nekrikščioniškoms grupėms. Maldoje, ypač Eucharistijos aukoje, teprisiima jie visos Bažnyčios rūpestį dėl visos žmonijos”[89].

Jei kunigų gyvenimą pripildys ši misijų dvasia, lengviau bus išspręsti vis svarbesnę dabarties Bažnyčios problemą, kylančią dėl netolygaus dvasininkų paskirstymo. Susirinkimas apie tai pasisakė aiškiai ir tvirtai: “Taigi kunigai teprisimena, kad jų širdžiai privalo rūpėti visų Bažnyčių reikalai. Todėl kunigai tų vyskupijų, kurio-se yra gausiau pašaukimų, tebūna pasirengę, leidus ar pageidavus jų ordinarui, noriai atlikti tarnybą kraštuose, misijose ar darbuose, kur trūksta dvasininkų”[90].
 

“Atnaujink juose šventumo dvasią”

33. “Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams” (Lk 4, 18). Ir nūnai mūsų, kunigų, širdyse aidi Nazareto sinagogoje Jėzaus ištarti žodžiai. Iš tiesų tikėjimas mums apreiškia veiksmingą Kristaus Dvasios dalyvavimą mūsų širdyse, veikloje, gyvenime taip, kaip juos įpavidalino, įgalino ir suformavo šventimų sakramentas.

Taip, Viešpaties Dvasia yra pagrindinis mūsų dvasinio gyvenimo veikėjas. Ji mumyse sukuria “naują širdį”, gaivina ją ir veda įdavęs “naują” meilės, sielovadinės meilės “įstatymą”. Dvasinio gyvenimo raidą lemia supratimas, jog kunigui niekuomet nepristinga Šventosios Dvasios malonės kaip neatlyginamos dovanos ir kaip atsako privalančio uždavinio. Dovanos supratimas palaiko ir stiprina nepalaužiamą kunigo pasitikėjimą dvasiniame kelyje pasitaikančiuose sunkumuose, gundymuose, silpnumuose.

Dar sykį kartoju visiems kunigams tai, ką daugeliui esu sakęs kita proga: “Kunigo pašaukimas iš esmės yra pašaukimas šventumui tokia forma, kuri kyla iš kunigystės sakramento. Šventumas yra artumas Dievui, sekimas vargdieniu, skaisčiu ir nuolankiu Kristumi, beatodairiška meilė sieloms ir savęs atidavimas jų tikrajam gėriui, meilė Bažnyčiai, kuri, būdama šventa, nori, kad ir mes būtume šventi, nes tokia yra Kristaus jai patikėta misija. Kiekvienas mūsų turi būti šventas, idant galėtų padėti ir broliams įgyvendinti jų pašaukimą šventumui.

Nejau neturėtume susimąstyti [...] apie lemiamą vaidmenį, kurį Šventoji Dvasia įgyvendina ypatingu, kunigo tarnybai būdingu pašaukimu? Prisiminkime kunigo šventimų apeigų žodžius, laikomus svarbiausia sakramentinės formulės dalimi: “Visagali Tėve, suteik, prašome šiam savo tarnui kunigystės garbę; atnaujink jo širdyje šventumo Dvasią; tegauna jis, Dieve, Tavo suteiktą nuopelningą uždavinį ir savo pavyzdingu elgesiu telaimi dorybių pripažinimą”.

Kunigystės šventimais jūs, mano mielieji, gavote Kristaus Dvasią, kuri jus supanašina su juo, idant galėtumėte veikti jo vardu ir puoselėti savyje tokius pat jausmus. Artima vienybė su Kristaus Dvasia, viena vertus, garantuoja mūsų sakramentinio veikimo in persona Christi veiksmingumą, kita vertus, siekia būti išreikšta ir karšta malda, nuoseklia gyvensena, sielovadine meile, besirūpinančia brolių išganymu. Trumpai tariant, ji reikalauja jūsų asmeninio šventėjimo”[91].
 
 

IV SKYRIUS
 

ATEIKITE IR PAMATYSITE

Kunigo pašaukimas Bažnyčios sielovadoje
 

Ieškoti, sekti, pasilikti

34. “Ateikite ir pamatysite” (Jn 1, 39). Taip atsako Jėzus, dviejų Jono Krikštytojo mokinių paklaustas, kur gyvenąs. Iš jo žodžių sužinome, kas yra pašaukimas.

Štai taip Evangelistas pasakoja apie Andriejaus ir Petro pašaukimą: “Kitą dieną tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: “Štai Dievo Avinėlis!” Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: “Ko ieškote?” Jie atsakė: “Rabi (tai reiškia: “Mokytojau”), kur gyveni?” Jis tarė: “Ateikite ir pamatysite.” Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą. Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: “Radome Mesiją!” (išvertus tai reiškia: “Dievo Pateptąjį - Kristų”). Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: “Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas” (tai reiškia: “Petras - Uola”) (Jn 1, 35-42).

Šis Evangelijos puslapis yra vienas iš daugelio, kuriuose Šventajame Rašte aprašomas pašaukimo “slėpinys”, mūsų atveju - pašaukimo į Jėzaus apaštalus slėpinys. Jono papasakotas epizodas, reikšmingas krikščioniškajam pašaukimui, itin svarbus apskritai kunigo pašaukimui. Kaip Jėzaus mokinių bendruomenė, Bažnyčia neturi išleisti iš akių šios scenos, tam tikru būdu nuolat pasikartojančios istorijoje. Bažnyčia raginama gilinti pirmykštę ir asmenišką pašaukimo sekti Kristumi kunigystėje prasmę bei neišardomus Dievo malonės ir žmogaus atsakomybės saitus, įkūnytus ir atspindimus Evangelijoje dažnai vartojamoje žodžių poroje: ateik ir sek paskui mane (plg. Mt 19, 21). Bažnyčia primygtinai raginama įžvelgti ir paklusti pašaukimui būdingai dinamikai, jos laipsniškai ir konkrečiai pakopų raidai - ieškoti Jėzaus, sekti juo ir pasilikti su juo.

Šitoje “Pašaukimo evangelijoje” Bažnyčia įžvelgia pašaukimo sielovadai reikalingą pavyzdį, galią ir paskatą, t.y. misiją - rūpintis pašaukimų atsiradimu, atpažinimu bei puoselėjimu ir ypač rūpintis kunigystės pašaukimais. Kadangi “kunigų stygius verčia liūdėti kiekvieną Bažnyčią”[92], ypač dabar pašaukimų sielovados naujai, veikliai ir ryžtingai turi imtis visi Bažnyčios nariai, gerai suprasdami, kad rūpinimasis kunigų pašaukimu nėra antraeilis ar šalutinis, izoliuotas ar atsietas elementas, kaip kad ir svarbi, tačiau tik viena visos Bažnyčios sielovados “dalis”. Kaip daug kartų yra patvirtinę Sinodo Tėvai, ji yra veikiau į bendrąją Bažnyčios sielovadą įtraukta veikla[93], rūpestis, kuris turi būti integruotas į vadinamąją “normalią sielovadą” ir su Ja visiškai sutapatintas[94], tai natūralus ir esminis Bažnyčios sielovados, t.y. jos gyvenimo ir misijos, matmuo[95].

Taip, pašaukimo matmuo Bažnyčiai yra natūraliai ir esmiškai būdingas. Taip yra dėl to, kad pašaukimas tam tikra prasme apibrėžia ne tik Bažnyčios veiklą, bet ir giliausią jos esmę. Jau pats Bažnyčios vardas Ecclesia nurodo, kad savo prigimtimi ji giliausiai susijusi su pašaukimu, nes Bažnyčia iš tikrųjų yra “sušaukimas”, pakviestųjų susirinkimas: “Dievas pašaukė tuos, kurie su tikėjimu žvelgia į Kristų kaip išganymo vykdytoją ir vienybės bei taikos pagrindą, ir įkūrė Bažnyčią, kad ji būtų visiems bendrai ir kiekvienam atskirai šios išganingos vienybės regimasis sakramentas”[96].

Kunigystės pašaukimą ir su juo susijusią sielovadą konkrečiai teologiškai perprasti įmanoma tik remiantis Bažnyčios slėpiniu kaip mysterium vocationis.
 

Bažnyčia ir pašaukimo dovana

35. Kiekvieno krikščioniško pašaukimo pamatas yra neatlyginamas ir pirmesnis Tėvo pasirinkimas, Tėvo, kuris “palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei” (Ef 1, 3-5).

Kiekvienas krikščioniškas pašaukimas kyla iš Dievo ir yra Dievo dovana. Tačiau ji visada dovanojama tik Bažnyčioje ir per Bažnyčią, ji niekada neįteikiama šalia Bažnyčios ar nepriklausomai nuo Bažnyčios, nes, kaip primena Vatikano II Susirinkimas, “Dievui patiko pašventinti ir išgelbėti žmones ne pavieniui, be jokio tarpusavio sąryšio, bet jis panorėjo sudaryti tautą, kuri jį tikrai teisingai pažintų ir jam šventai tarnautų”[97].

Bažnyčia ne tik suvienija savyje visus pašaukimus, Dievo jai dovanotus išganymo kelyje, bet ir pati pasirodo kaip pašaukimo slėpinys, kaip švytintis ir gyvas Švenčiausiosios Trejybės slėpinio atspindys. Bažnyčioje, kuri yra “Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybės sujungta tauta”[98], iš tiesų glūdi slėpinys Tėvo, kuris, niekieno nepašauktas ir nesiųstas (plg. Rom 11, 33 t.), visus šaukia pašventinti jo vardą ir vykdyti jo valią; ji saugo savyje slėpinį Sūnaus, kurį Tėvas pašaukė ir pasiuntė visiems skelbti Dievo karalystę ir kuris visus šaukia sekti paskui jį. Ji saugo slėpinį Šventosios Dvasios, misijai konsekruojančios tuos, kuriuos per savo Sūnų Jėzų Kristų pašaukia Tėvas.

Dėl savo vidinės konstitucijos būdama “pašaukimas”, Bažnyčia yra pašaukimų teikėja ir puoselėtoja, darydama tai kaip “sakramentas”, “ženklas” ir “įrankis”, kuriame atsiveria ir išsipildo kiekvieno krikščionio pašaukimas; ji daro tai ir savo veikla, t.y. tarnaudama Žodžio skelbimui, sakramentų šventimui, tarnaudama meilei ir liudydama meilę.

Taip mums atsiveria esminis krikščioniško pašaukimo bažnytinis matmuo: jis ne tik kyla “iš Bažnyčios” ir jai tarpininkaujant, jis ne tik atpažįstamas ir išsipildo “Bažnyčioje”, bet ir - būdamas tarnavimas Dievui - neišvengiamai įgauna pavidalą kaip tarnyba “Bažnyčiai”. Krikščioniškas pašaukimas kiekvienu pavidalu yra dovana, skirta Bažnyčios statybai, Dievo karalystės augimui pasaulyje[99].

Tai, ką pasakėme apie visus krikščioniškus pašaukimus, ypatingu būdu įkūnija kunigystės pašaukimas. Tai kvietimas per Bažnyčioje gautą šventimų sakramentą įsijungti į tarnavimą Dievo tautai, ypatingu būdu priklausant Jėzui Kristui bei supanašėjus su juo, įgijus galią veikti “vardu ir asmeniu” To, kuris yra Bažnyčios Galva ir Ganytojas.

Taip žvelgdami, galime suprasti Sinodo Tėvų žodžius: “Kiekvieno kunigo pašaukimas egzistuoja Bažnyčioje ir Bažnyčiai ir išsipildo jos dėka. Tai reiškia, kad kiekvienas kunigas gauna pašaukimą iš Viešpaties per Bažnyčią kaip malonės dovaną, kaip gratia gratis data (charisma). Vyskupo arba atsakingo vyresniojo pareiga yra ne tik patikrinti kandidato tinkamumą bei pašaukimą, bet ir atpažinti tą pašaukimą. Individualus pašaukimas šitaip įjungiamas į kunigo tarnybą kaip tokią. Kandidatas į kunigus turi priimti pašaukimą ne keldamas savo sąlygas, o priimdamas tas normas ir sąlygas, kurias Bažnyčia nustato remdamasi savo atsakomybe”[100].
 

Pašaukimo dialogas: Dievo iniciatyva ir žmogaus atsakas

36. Kiekvieno kunigo kaip ir kiekvieno krikščionio pašaukimo istorija yra Dievo ir žmogaus neišreiškiamo dialogo istorija, pašaukiančio Dievo meilės ir su meile atsiliepiančio žmogaus laisvės dialogo istorija. Tiedu neatskiriami pašaukimo elementai, neatlyginama Dievo dovana ir atsakinga žmogaus meilė, labai aiškiai ir raiškiai perteikti taupiais žodžiais, kuriais evangelistas Morkus vaizduoja Dvylikos pašaukimą: “Jėzus užkopė ant kalno ir pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas jį” (Mk 3, 13). Tai, viena vertus, visiškai laisvas Jėzaus sprendimas, kita vertus, Dvylikos “atėjimas” pas Jėzų, kitaip sakant, “sekimas paskui jį”.

Tai visų pašaukimų - pranašų, apaštalų, kunigų, vienuolių, tikinčiųjų pasauliečių, kiekvieno žmogaus - amžinas pavyzdys ir neatimamas elementas.

Tačiau svarbesnis, pirmesnis ir lemiamas yra laisvas ir neatlyginamas Dievo pašaukiančio žmogų įsikišimas. Būtent jam priklauso pašaukimo iniciatyva. Tai patvirtina pranašo Jeremijo patirtis: “Man atėjo Viešpaties žodis: “Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš tau gimstant, tave aš pašventinau, pranašu tautoms tave aš paskyriau” (Jer 1, 4-5). Tą pačią tiesą skelbia apaštalas Paulius: kiekvienas pašaukimas įsišaknijęs amžiname išsirinkime per Kristų, padarytame “prieš pasaulio sutvėrimą” “laisvu savo valios nutarimu” (plg. Ef 1, 4-5). Absoliutų malonės primatą pašaukime puikiai patvirtina Jėzaus žodžiai: “Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, - kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų” (Jn 15, 16).

Kunigystės pašaukimas aiškiai liudija malonės primatą, todėl laisvas ir nepriklausomas Dievo sprendimas pašaukti žmogų turi būti besąlygiškai pripažįstamas; žmogus negali nė kiek į jį pretenduoti ir niekuo jo pakeisti. Pašaukimas visada yra Dievo malonės dovana, o ne žmogaus teisė, todėl “kunigo gyvenimo niekada negalima traktuoti kaip vien žmogiškos veiklos, o tarnavimo misijos - kaip vien žmogaus pasirinkimo”[101]. Todėl pašauktiesiems nedera didžiuotis ir puikuotis (plg. Žyd 5, 4 t.). Jų širdys turi būti kupinos džiugaus ir jausmingo dėkingumo, nepalaužiamo pasitikėjimo ir vilties, nes pašauktieji žino besiremią ne savo pačių jėgomis, o besąlygiška juos pašaukiančio Dievo ištikimybe.

“Pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas jį” (Mk 3, 13). Tasai “atėjimas”, tapatus Jėzaus “sekimui”, yra laisvas Dvylikos atsakas į Mokytojo kvietimą. Štai kaip buvo Petrui ir Andriejui: “Jis tarė: “Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.” Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo” (Mt 4, 19-20). Tas pat nutiko ir Jokūbui bei Jonui (plg. Mt 4, 21-22). Taip būna visada: pašaukime nušvinta neatlyginama Dievo meilė ir didžiausias žmogaus laisvės išaukštinimas, išreiškiamas Dievo kvietimo priėmimu ir pasivedimu jam.

Iš tiesų malonė ir laisvė viena kitai neprieštarauja. Priešingai, malonė įkvepia ir palaiko žmogaus laisvę, išvaduodama ją iš nuodėmės vergovės (plg. Jn 8, 36), gydydama ją ir stiprindama jos gebėjimą atsiverti Dievo dovanai ir priimti ją. Tad kaip nedera menkinti visiškai neatlyginamos pašaukiančio Dievo iniciatyvos, taip nedera ginčyti žmogaus laisvei kylančio iššūkio rimtumo. Tai, kad turtingasis ir jaunuolis neatsiliepia į Jėzaus kvietimą: “Ateik ir sek paskui mane!” - yra nors ir neigiamas, bet jo laisvės ženklas: “Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto” (Mk 10, 22).

Taigi pašaukimui esmiškai būtina laisvė, tokia laisvė, kuri teigiamu atsaku pasireiškia kaip gilus asmeniškas ryšys, kaip savęs dovanojimas iš meilės arba teisingiau kaip grąžinimas Dovanotojui, tai yra pašaukiančiam Dievui, kaip auka. “Kvietimas”, - sakė Paulius VI, - “turi būti matuojamas atsaku. Pašaukimas gali būti tik laisvas, tai yra spontaniškas, sąmoningas, didžiadvasis ir visiškas atsidavimas. [...] Vadiname tai auka - štai tikroji problema [...]. Tylus ir skvarbus Kristaus balsas šiandien kaip ir vakar, ir šiandien dar labiau negu vakar, kviečia: Ateik! Laisvei iškyla didžiausias išmėginimas, būtent aukos, didžiadvasiškumo, pasiaukojimo išmėginimas.”[102]

Savanoriškos aukos kaip žmogaus atsako į Dievo kvietimą vertingiausios šerdies neprilygstamą pavyzdį ir gyvąją šaknį regime laisvame Jėzaus Kristaus, pirmojo pašauktojo, atsidavime Tėvo valiai: “Todėl, ateidamas į pasaulį, jis [Kristus] byloja: Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes. Tuomet aš tariau: štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve, valios!” (Žyd 10, 5-7).

Artimoje vienybėje su Kristumi gyvendama Mergelė Motina Marija labiau negu visi kiti kūriniai išgyveno pašaukimo tiesos pilnatvę, nes niekas kitas su tokia didele meile neatsiliepė į begalinę Dievo meilę[103].

37. “Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto” (Mk 10, 22). Evangelijos turtingasis jaunuolis, neatsiliepęs į Jėzaus kvietimą, primena mums kliūtis, galinčias trukdyti arba neleisti žmogui atsiliepti; ne tik medžiaginės gėrybės gali užsklęsti žmogaus širdį Dvasios vertybėms bei radikaliems Dievo karalystės reikalavimams; kai kurios šiuolaikinės socialinės bei kultūrinės sąlygos irgi gali kelti nemaža pavojų ir teikti iškreiptą arba klaidingą tikrosios pašaukimo prigimties vaizdą, apsunkindamos arba net neleisdamos jo priimti ir net suprasti.

Daugelis žmonių taip neaiškiai ir padrikai įsivaizduoja Dievą, kad tai dažnai virsta kažkokiu religingumu be Dievo, Dievo valią suprantančiu kaip nekintamą ir neišvengiamą likimą, prie kurio žmogus turįs tik prisitaikyti ir jam paklusti. Bet ne toks yra Dievo veidas, kurį mums apreiškė Jėzus Kristus. Iš tikrųjų Dievas yra Tėvas, amžina ir išankstine meile šaukiąs žmogų ir mezgąs su juo nuostabų ir nenutrūkstamą dialogą, kviečiąs jį kaip Dievo vaiką dalyvauti jo dieviškame gyvenime. Suprantama, kad, klaidingai įsivaizduodamas Dievą, žmogus neįstengia pažinti nė tiesos apie save patį, tad nesugeba nei priimti, nei išgyventi pašaukimo pagal tikrąją jo vertę ir tik jaučia jį kaip užkrautą nepakeliamą naštą.

Kai kurios iškreiptos žmogaus sampratos, dažnai pagrįstos tariamai filosofiniais arba “moksliniais” argumentais, kartais paakina žmogų tvirtinti, kad jo egzistenciją ir laisvę visiškai lemia ir sąlygoja išoriniai veiksniai, kaip antai auklėjimas, psichologija, kultūra, aplinka. Neretai laisve, suprantama kaip absoliuti autonomija, laikoma vieninteliu ir nekontroliuojamu žmogaus asmeninio apsisprendimo šaltiniu, naudojamasi savęs įtvirtinimui bet kokia kaina. Tačiau šitaip atimama galimybė pašaukimą suvokti ir išgyventi kaip laisvą meilės dialogą, prasidedantį tuo metu, kai Dievas prabyla į žmogų, ir pasiekiantį savo tikslą, kai žmogus atiduoda save kaip nesuinteresuotą dovaną.

Taip pat gajos dabarties tendencijos žmogaus ryšį su Dievu suprasti labai individualiai ir privačiai, tarsi žmogus galėtų išgirsti Dievo kvietimą tiesiogiai, be jokio bendruomenės tarpininkavimo, o to kvietimo tikslas būtų kokia nors asmeninė pašauktojo nauda arba jo išganymas, o ne visiškas atsidavimas Dievui, tarnaujant bendruomenei. Čia susiduriame su kita, gilesne, o sykiu subtilesne grėsme, neleidžiančia įžvelgti ir džiaugsmingai priimti bažnytinio matmens, būdingo kiekvienam krikščioniškam pašaukimui ir ypač kunigo pašaukimui. Iš tikrųjų tarnaujamoji kunigystė, kaip primena Susirinkimas, tikrąją savo reikšmę įgyja ir visą savo tiesą įgyvendina tik tarnaudama ir prisidėdama prie krikščionių bendruomenės bei visuotinės tikinčiųjų kunigystės ugdymo[104].

Minėtasis kultūrinis kontekstas, kurio įtaką patiria ir krikščionys, ypač jaunimas, padeda suprasti plintančią kunigystės pašaukimų krizę, kurią sukelia ir lydi dar gilesnė tikėjimo krizė. Tai labai aiškiai pareiškė Sinodo Tėvai, konstatuodami, kad kunigystės pašaukimų krizė giliai įsišaknijusi kultūrinėje terpėje bei krikščionių mąstysenoje ir gyvenime[105].

Todėl būtina Bažnyčios pašaukimų sielovadai kelti visų svarbiausią tikslą - atgaivinti “krikščionišką mąstyseną”, kuri kyla iš tikėjimo ir yra jo palaikoma. Labiau negu bet kada anksčiau reikalinga tokia evangelizacija, kuri nepailsdama mums rodytų tikrąjį veidą Dievo Tėvo, Jėzaus Kristaus asmenyje kviečiančio kiekvieną mūsų, bei tikrąją žmogaus laisvės prasmę kaip atsakingo atsidavimo šaltinį ir galią. Tik taip bus padėti būtini pamatai kiekvienam pašaukimui, įskaitant kunigystės pašaukimą, suprasti jo tiesos pilnatvėje, mylėti jo grožį, ir išgyventi su visišku atsidavimu ir dideliu džiaugsmu.
 

Pašaukimų sielovados turinys ir priemonės

38. Pašaukimas yra neįspėjamas slėpinys, apimantis ryšį, kurį Dievas užmezga su žmogumi, vienintele ir nepakartojama būtybe. Šis slėpinys priimamas ir pajuntamas kaip kvietimas, reikalaująs atsako, kylančio iš sąžinės gelmės, tos “šventovės, kur žmogus lieka vienas su Dievu, kurio balsas skamba žmogaus viduje”[106]. Tačiau tai nepanaikina pašaukimo bendruomeninio ir ypač bažnytinio matmens: kiekvieno kunigo pašaukime iš tikrųjų veikia bei dalyvauja ir Bažnyčia.

Andriejus, vienas iš dviejų pirmųjų mokinių, nusekusių paskui Jėzų, galėtų būti pavyzdys Bažnyčiai, tarnaujančiai kunigo pašaukimui ir jo vystymuisi, taigi gimimui. Andriejus pasakoja savo broliui, kas jam nutiko: “Radome Mesiją!” (išvertus tai reiškia: Dievo Pateptąjį - Kristų”) (Jn 1, 41). Pasakojimas apie tą “atradimą” atveria kelią susitikimui: jis “nusivedė jį pas Jėzų” (Jn 1, 42). Be abejo, Jėzus veikė visiškai laisva iniciatyva bei savarankiškai. Tai Jėzus pašaukia Simoną ir duoda jam naują vardą: “Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: “Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas” (tai reiškia: “Petras - Uola”)” (Jn 1, 42). Bet šį tą darė savo iniciatyva ir Andriejus: jis pasirūpino, kad brolis susitiktų su Jėzumi.

“Ir nusivedė jį pas Jėzų.” Čia tam tikra prasme glūdi visos Bažnyčios pašaukimų sielovados šerdis. Toji sielovada yra Bažnyčios rūpinimasis pašaukimų atsiradimu ir augimu, naudojantis dovanomis ir įgaliojimais, charizmomis ir tarnyba, gauta iš Kristaus ir Jo dvasios. Kaip kunigiškoji, pranašiškoji ir karališkoji tauta, Bažnyčia įpareigota puoselėti ir palaikyti kunigų pašaukimų atsiradimą ir augimą malda bei sakramentiniu gyvenimu, Žodžio skelbimu bei tikėjimo ugdymu, vedimu į meilę ir meilės liudijimu.

Turėdama kunigiškosios tautos garbę ir atsakomybę, Bažnyčia disponuoja esminiais ir svarbiausiais pašaukimų sielovados elementais - malda ir liturgijos šventimu. Mat krikščioniškoji malda, gaivinama Dievo Žodžio, sukuria idealias sąlygas, idant kiekvienas galėtų rasti savo egzistencijos tiesą bei vienintelio ir nepakartojamo gyvenimo plano, kurį jam patiki Dievas, esmę. Todėl ypač vaikus ir jaunuolius būtina auklėti taip, kad jie būtų ištikimi maldai ir Dievo Žodžio apmąstymui: nuščiuvę ir suklusę jie išgirs Viešpaties kvietimą kunigystei ir kilniadvasiškai jam paklus.

Kiekvieną dieną Bažnyčia turi priimti reiklų ir primygtinį Jėzaus kvietimą: “Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį” (Mt 9, 38). Paklusdama šiam Kristaus raginimui, Bažnyčia pirmiausia nuolankiai išpažįsta tikėjimą: melsdamasi už pašaukimus ir suprasdama, kad jie būtini jos gyvenimui ir misijai, Bažnyčia pripažįsta, kad jie yra Dievo dovana ir kad jų reikia prašyti nuolankiais ir nepaliaujamais maldavimais. Malda, visos pašaukimų sielovados centras, turi įtraukti ne tik pavienius asmenis, bet ir visą bažnytinę bendruomenę. Be abejo, svarbi kiekviena individuali maldos iniciatyva ir tokios ypatingos progos kaip kasmetinė Pasaulinė maldų už pašaukimus diena, taip pat asmenų bei grupių, itin jautrių kunigų pašaukimų reikalams, iniciatyvos. Tačiau šiandien maldingų naujų pašaukimų laukimas turi vis labiau tapti nuolatiniu papročiu, plačiai paplitusiu visoje krikščionių bendruomenėje ir kiekvienoje bažnytinėje aplinkoje. Taip bus galima iš naujo išgyventi apaštalų patirtį, kai jie, susirinkę Paskutinės vakarienės kambaryje, kartu su Marija melsdamiesi laukė Šventosios Dvasios atsiuntimo (plg. Apd 1, 14), “kuri Dievo Tautoje ir toliau pažadintų tinkamų tarnų altoriui ir padarytų juos stropiais bei patraukliais Evangelijos skelbėjais”[107].

Liturgija kaip Bažnyčios gyvenimo ir ypač kiekvienos krikščioniškos maldos šaltinis ir viršūnė108 vaidina nepakeičiamą vaidmenį pašaukimų sielovadoje ir daro jai esminę įtaką. Ji iš tiesų yra Dievo dovanos gyvas patyrimas ir puiki mokykla, kaip atsakyti į Dievo kvietimą. Kiekvienas liturgijos šventimas ir ypač Eucharistija atskleidžia mums tikrąjį Dievo veidą, įjungia mus į Velykų slėpinį, tai yra į tą “valandą”, dėl kurios Jėzus atėjo į pasaulį ir į kurią laisvai ir savanoriškai ėjo, paklusdamas Tėvo kvietimui (plg. Jn 13, 1). Liturgija atskleidžia Bažnyčios veidą - Bažnyčios kaip kunigiškosios tautos ir kaip gausių charizmų bei pašaukimų harmoningai suformuotą bendruomenę. Išganomoji Kristaus auka, kurią Bažnyčia iškilmingai švenčia toje misterijoje, ypatingą vertę suteikia vienybėje su Viešpačiu Jėzumi išgyvenamai kančiai. Sinodo Tėvai paragino mus niekada nepamiršti, kad “aukodamas žmonių gyvenime tokią dažną kančią, ligotas krikščionis pats save paaukoja Dievui kaip auką, sekdamas pavyzdžiu Kristaus, kuris pasiaukojo už mus visus “(plg. Jn 17, 19) ir kad “kančių aukojimas pašaukimų intencija didžiai naudingas jų ugdymui”[109].

39. Atlikdama savo pranašiškąją misiją, Bažnyčia jaučia neišvengiamą pareigą skelbti ir liudyti krikščioniškąją pašaukimo prasmę, galėtume pasakyti netgi “Pašaukimo evangeliją”. Ir tai darydama ji atmena Apaštalo žodžius: “Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!” (1 Kor 9, 16). Tasai perspėjimas pirmiausia skirtas mums, vyskupams, o drauge su mumis ir visiems auklėtojams Bažnyčioje. Dievo žodžio skelbimas ir katekezė visada turi atskleisti juose slypintį pašaukimo matmenį: Dievo Žodis įkvepia tikinčiuosius savo gyvenimą laikyti atsaku į Dievo kvietimą ir padeda tikėjimu priimti asmeninio pašaukimo dovaną.

Visa tai svarbu ir esminga, bet to dar nepakanka; būtina “tiesiogiai skelbti mokymą apie pašaukimo Bažnyčioje slėpinį, tarnaujamosios kunigystės vertę, jos reikalingumą Dievo tautai”[110]. Organiška ir visiems Bažnyčios nariams skirta katekezė ne tik išsklaido abejones ir įveikia vienašališkas bei iškreiptas nuomones apie tarnaujamąją kunigystę, bet ir atveria tikinčiųjų širdis dovanos laukimui bei sukuria palankias sąlygas rastis naujiems pašaukimams. Atėjo laikas drąsiai prabilti apie kunigo gyvenimą kaip apie neįkainojamą vertybę, nuostabų ir privilegijuotą krikščioniško gyvenimo būdą. Auklėtojai ir ypač kunigai nedvejodami turi aiškiai ir ryžtingai teikti kunigystės pašaukimą kaip realią galimybę jaunuoliams, turintiems atitinkamų dovanų bei polinkių. Nereikia baimintis, kad šitaip bus suvaržyta laisvė; priešingai, aiškus pasiūlymas tinkamą valandą gali lemtingai nuteikti aiškiam ir autentiškam atsakui jaunuolį. Apskritai Bažnyčios raida ir daugelio kunigystės pašaukimų, įvykusių net ankstyvoje jaunystėje, istorija įtikinamai rodo, koks apvaizdiškas būna kunigo žodis ir artumas: ne tik kunigo žodis, bet ir pats buvimas, tai yra konkretus ir džiaugsmingas liudijimas, gali priversti susimąstyti ir net nuvesti į lemtingą apsisprendimą.

40. Kaip karališkoji tauta, Bažnyčia jaučiasi įsišaknijusi “gyvybę teikiančiame Dvasios įstatyme” (Rom 8, 2) ir jo gaivinama; tai karališkasis meilės įstatymas (plg. Jok 2, 8) arba “tobulasis laisvės įstatymas” (Jok 1, 25). Todėl Bažnyčia įvykdo savo misiją tada, kai kiekvieną tikintįjį kreipia į savo pašaukimo išgyvenimą laisvėje ir įgyvendinimą meilėje.

Vykdydama auklėjimo uždavinį, Bažnyčia ypač rūpinasi vaikuose ir jaunuoliuose pažadinti troškimą ir valią radikaliai ir veržliai sekti Jėzumi Kristumi. Auklėjamoji veikla, apimanti krikščionių bendruomenę, turi būti nukreipta ir į individą, nes Dievo kvietimas pasiekia kiekvieno žmogaus širdį, o Dvasia, pasiliekanti kiekviename mokinyje (plg. 1 Jn 3, 24), dovanoja save kiekvienam krikščioniui įvairiomis charizmomis ir ypatingais apsireiškimais. Taigi kiekvienam reikia pagelbėti įžvelgti tą dovaną, kuri patikėta jam kaip vieninteliam ir nepakartojamam asmeniui, ir išgirsti tuos žodžius, kuriuos Dievo Dvasia būtent jam skiria.

Todėl rūpinimasis kunigystės pašaukimais gali reikštis ir ryžtinga bei įtikinama dvasinio vadovavimo pasiūla. Reikia iš naujo atrasti nuostabią asmeninio dvasinio vadovavimo tradiciją, Bažnyčios gyvenime visada davusią tiek daug ir tokių vertingų vaisių. Konkrečiais atvejais ir konkrečiomis aplinkybėmis jai gali būti naudingos, nors ir negali jos visiškai atstoti tam tikros psichologinės analizės arba pagalbos formos[111]. Vaikai ir jaunuoliai turi būti kviečiami įžvelgti ir branginti dvasinio vadovavimo dovaną, ieškoti jos, išbandyti ją, su pasitikėjimu prašyti jos iš savo tikėjimo vadovų. Savo ruožtu kunigai pirmi turi aukoti savo laiką ir jėgas auklėjimo ir asmeninės dvasinės pagalbos darbui; jie niekada nepasigailės apleidę arba atidėję kitus, net ir gražius bei naudingus darbus, norėdami likti ištikimi savo tarnybai kaip Dvasios bendradarbiai, padedą apšviesti ir vesti pašauktuosius.

Krikščioniškojo auklėjimo tikslas - Šventajai Dvasiai padedant pasiekti “Kristaus pilnatvės amžiaus saiką” (Ef  4, 13). Tai įvyksta tada, kai žmogus, sekdamas Kristaus meile ir joje dalyvaudamas, visą savo gyvenimą paverčia tarnavimu šiai meilei (plg. Jn 13, 14-15), aukoja dvasinę “Dievui patinkančią auką” (Rom 12, 1) ir tarnauja broliams. Meilės tarnavimas yra giliausia kiekvieno pašaukimo prasmė, o jos būdinga forma - kunigystės pašaukimas. Kunigas pašauktas radikaliai įgyvendinti Jėzaus sielovadinę meilę, tai yra Gerojo Ganytojo, kuris “už avis guldo gyvybę” (Jn 10, 11), meilę.

Todėl autentiška pašaukimų sielovada nepailsdama auklės vaikus, paauglius ir jaunuolius angažavimuisi, neatlyginamam tarnavimui, pasiaukojimui ir besąlygiškam atsidavimui. Ypač naudinga čia volontariato patirtis, kuria susidomi vis daugiau jaunuolių: jei šis volontariatas grindžiamas Evangelija, moko pažinti poreikius, kasdien išgyvenamas su tuo pačiu atsidavimu ir ištikimybe, atviras galimybei visam laikui pašvęstąjį gyvenimą ir stiprinamas maldos, jis tvirčiau palaikys nesavanaudiško ir neatlyginamo angažavimosi gyvenimą, o šiai veiklai pasišventusieji bus jautresni Dievo balsui, galinčiam pašaukti juos kunigystei. Ne taip, kaip turtingasis jaunuolis, savanoris galės priimti meilės kupiną Jėzaus kvietimą (plg. Mk 10, 21); jis galės tai padaryti, nes vienintelis jo turtas - aukojimasis kitiems ir savo gyvenimo “praradimas”.
 

Visi esame atsakingi už kunigystės pašaukimus

41. Kunigystės pašaukimas yra Dievo dovana, tikrai didelis turtas, kuriam pirmiausia jis skirtas. Tačiau kartu tai dovana visai Bažnyčiai, jos gyvenimo ir misijos turtas. Todėl Bažnyčia turi saugoti, branginti ir mylėti tą dovaną. Ji atsakinga už kunigystės pašaukimų gimimą ir brendimą. Todėl pašaukimų sielovados veikiantysis subjektas ir pagrindinis veikėjas yra bažnytinė bendruomenė kaip tokia pačiais įvairiausiais pavidalais: nuo Visuotinės Bažnyčios iki vietinės Bažnyčios, nuo vietinės Bažnyčios iki parapijos ir visų Dievo tautos narių.

Juo svarbiau šiandien plėsti ir stiprinti įsitikinimą, kad visiems be išimties Bažnyčios nariams tenka rūpinimosi pašaukimais malonė ir atsakomybė. Vatikano II Susirinkimas aiškiai pabrėžė, kad “ugdyti pašaukimus reikia visai krikščioniškajai visuomenei, pirmiausia - savo giliu krikščionišku gyvenimu”[112]. Tik remdamasi tokiu įsitikinimu, pašaukimų sielovada galės atskleisti savo tikrai bažnytišką veidą bei išvystyti vieningą veiklą, pasitelkdama specifines institucijas bei atitinkamas priemones bendruomenei ir bendrai atsakomybei ugdyti.

Už kunigystės pašaukimų sielovadą, pirmiausia atsakingas vyskupas[113], pašauktas atsidėti jai asmeniškai, net jei galėtų ir privalėtų naudotis įvairiausiomis bendradarbiavimo formomis. Savo kunigams jis yra tėvas ir draugas, todėl pirmiausia turi rūpintis, kad charizmų ir kunigo tarnybos tęstinumas būtų garantuotas, kad presbyterium gautų naujų jėgų jo rankų uždėjimu. Jis turi stengtis, kad bendroji sielovada visada turėtų pašaukimų matmenį, negana to, kad tas matmuo sudarytų integralią ir neatskiriamą jos dalį. Vyskupo uždavinys - remti ir koordinuoti įvairias pašaukimų iniciatyvas[114].

Vyskupas žino galįs pasikliauti pirmiausia savo kunigų parama. Žadindami ir puoselėdami pašaukimus, su juo rūpesčiais ir atsakomybe dalijasi visi kunigai. Kaip tvirtina Susirinkimas, “kunigams kaip tikėjimo auklėtojams dera patiems ar per kitus rūpintis, kad kiekvienas tikintysis per Šventąją Dvasią ugdytų savo pašaukimą”[115]. “Ši pareiga priklauso pačiai kunigo pasiuntinystei, kurios dėka kunigas tampa visos Bažnyčios rūpesčio dalininku, kad Dievo tautai čia, žemėje, niekada nepristigtų darbininkų.”[116] Svarbiausia ir veiksmingiausia pašaukimų žadinimo priemonė yra kunigų gyvenimo liudijimas, besąlygiškas atsidavimas Dievo kaimenei, meilės sklidinas tarnavimas Viešpačiui ir jo Bažnyčiai paženklintas su Velykų džiaugsmu ir viltimi prisiimto ir nešamo kryžiaus, pagaliau broliška santarvė ir uolus rūpinimasis pasaulio evangelizacija[117].

Ypatinga atsakomybė tenka krikščioniškai šeimai, santuokos sakramento dėka savitu būdu dalyvaujančiai Bažnyčios, Mokytojos ir Motinos, auklėjamojoje misijoje. Pasak Sinodo Tėvų, “krikščioniška šeima, tarsi namų Bažnyčia” (Lumen gentium, 11), visada teikė ir tebeteikia palankias sąlygas kunigystės pašaukimams pažadinti. Kadangi šiandien krikščioniškos šeimos paveikslui yra iškilęs pavojus, šeimų sielovadai turi būti skiriamas didelis dėmesys, idant šeimos, didžiadvasiškai priimdamos žmogaus gyvybės dovaną, būtų “tarsi pirmoji seminarija” (Optatam totius, 2), kurioje vaikai nuo pat pradžių mokytųsi dievobaimingumo, maldos ir meilės Bažnyčiai”118. Tėvų ir šeimų pastangoms harmoningai atitarti turi mokykla, pašaukta įgyvendinti “auklėjimo bendruomenės” tapatybę, susiejant tai su tokia kultūrine programa, kuri gebėtų jaunimui parodyti pašaukimą kaip prigimtinę ir pagrindinę žmogaus asmens vertybę. Šia prasme mokykla, jei ją praturtina krikščioniška dvasia (Bažnyčios atstovavimu valstybinėse mokyklose pagal konkrečių šalių įstatymus ir ypač katalikiškų mokyklų veikla), turi “vaikams ir jaunuoliams įkvėpti troškimą vykdyti Dievo valią, kiekvienam renkantis tinkamiausią gyvenimo būdą ir neatmetant pašaukimo kunigystei”[119].

Taip pat tikintys pasauliečiai, ypač kateketai, mokytojai, auklėtojai, jaunimo sielovadininkai, kiekvienas pagal savo išgales ir sugebėjimus, pašaukimų sielovadoje vaidina svarbų vaidmenį: juo geriau jie supras savo pašaukimo ir misijos Bažnyčioje prasmę, juo geriau pajėgs branginti kunigo pašaukimo ir misijos nepamainomą vertę ir pobūdį.

Vyskupijų ir parapijų bendruomenėse turi būti branginamos ir palaikomos pašaukimų grupės, kurių nariai savo maldas ir kančias aukoja kunigų ir vienuolių pašaukimų intencija bei remia juos morališkai ir materialiai.

Būtina paminėti ir gausias tikinčiųjų pasauliečių grupes, sąjūdžius bei draugijas, kurias Bažnyčioje subrandina ir užaugina šventoji Dvasia, idant pasaulyje stiprėtų misijinio pobūdžio krikščionybė. Tos įvairios pasauliečių organizacijos yra itin vaisinga dirva rastis pašvęstojo gyvenimo pašaukimams, tikri pašaukimų ugdymo ir brandinimo židiniai. Iš tiesų daugelis jaunuolių būtent tose draugijose arba jų dėka išgirdo Viešpaties kvietimą sekti paskui Jį kunigystės keliu ir narsiu pasiaukojimu į jį atsiliepė[120].

Įvairių Bažnyčios grupių ir narių veikla pašaukimų sielovadoje bus juo veiksmingesnė, juo labiau jie stengsis, kad bažnytinė bendruomenė, pradedant parapija, suprastų, jog kunigystės pašaukimų reikalas jokiu būdu negali būti paliktas keliems “įgaliotiesiems” (apskritai kunigams, o konkrečiau - seminarijose dirbantiems kunigams), nes kaip “gyvybinė problema, slypinti pačioje Bažnyčios širdyje”[121], pašaukimų sielovada turi būti kiekvieno krikščionio meilės Bažnyčiai centre.
 
 

V SKYRIUS
 

JIS PASKYRĖ DVYLIKA, KAD JIE BŪTŲ KARTU SU JUO

Kandidatų į kunigus ugdymas
 

Talkinti Kristui taip, kaip apaštalai

42. “Jėzus užkopė ant kalno ir pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas jį. Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio ir jie turėtų galią išvarinėti demonus” (Mk 3, 13-15).

“Kuriuos pats norėjo” - iš šitų žodžių nesunku suprasti, kad Jėzus “lydi” pašauktuosius apaštalus. Pasišaukęs juos pas save ir prieš juos išsiųsdamas, kad galėtų juos pasiųsti skelbti Evangelijos, Jėzus prašo kurį “laiką” skirti vienybės ir draugystės ryšiams ugdyti ir stiprinti. Jėzus nori pagilinti jų katekezę (plg. Mt 13, 11) ir padaryti juos jo tylios maldos Tėvui liudytojais (plg. Jn 17, 1-26; Lk 22, 39-45).

Rūpindamasi pašaukimais, Bažnyčia visais laikais semiasi įkvėpimo iš Kristaus pavyzdžio. Konkrečios formos, kuriomis Bažnyčia pašaukimų sielovadoje ne tik atpažįsta, bet ir “lydi” kunigystės pašaukimus, buvo ir tebėra labai įvairios. Tačiau jas gaivinanti ir stiprinanti dvasia visada lieka ta pati. Į kunigystę turi būti vedami tik atitinkamai parengti pašauktieji, gebantys sąmoningai ir laisvai susisieti visa savo esybe su Jėzumi Kristumi, kuris kviečia susijungti su Juo ir dalyvauti Jo išganomojoje misijoje. Ta prasme “seminarija” įvairiomis formomis, kaip ir vienuolijų kunigų “ugdymo namai” yra ne tik vieta arba materiali erdvė, bet pirmiausia dvasinė erdvė, gyvenimo kelias, ugdymo procesą palaikanti ir įgalinan-ti atmosfera, kurios dėka Dievo pašauktasis kunigystei šventimų sakramento galia tampa gyvu Jėzaus Kristaus, Bažnyčios Galvos ir Ganytojo, paveikslu. Sinodo Tėvai Baigiamajame kreipimesi tiesiogiai ir esmingai apibūdino pagrindinę ir ypatingą kandidatų į kunigus ugdymo reikšmę: “Gyventi seminarijoje, evangelijos mokykloje, reiškia gyventi sekant Kristumi kaip apaštalams, leistis būti jo įvesdintam į tarnybą Tėvui ir žmogui, vadovaujant Šventajai Dvasiai ir Gerojo Ganytojo Kristaus būti suformuotam geresniam tarnavimui Bažnyčioje ir pasaulyje. Rengtis kunigystei reiškia mokytis asmeniškai atsakyti į esminį Kristaus klausimą: “Ar myli mane?” (Jn 21, 15). Būsimojo kunigo atsakymas gali būti tik visiškas jo gyvenimo paaukojimas”[122].

Dvasią, kurios niekada negali pristigti Bažnyčioje, reikia perteikti tokiomis įvairiomis ir sudėtingomis socialinėmis, psichologinėmis, politinėmis bei kultūrinėmis nūdienos pasaulio sąlygomis, kurias minėjo Sinodo Tėvai, kalbėdami apie įvairių vietinių Bažnyčių padėtį. Su giliu rūpesčiu, bet ir su didelėmis viltimis Sinodo Tėvai taip pat galėjo apsvarstyti, kaip visose Bažnyčiose stengiamasi ieškoti naujų kunigystės kandidatų ugdymo metodų.

Šiuo Paraginimu siekiama apibendrinti Sinodo darbo vaisius, suformuluoti tam tikras išvadas, nurodyti neatidėliotinus tikslus ir padaryti visiems prieinamą jau išbandytų ugdymo programų patirtį. Paraginime aiškiai atsiejama pradinis ugdymas ir nuolatinis ugdymas, žinoma, nepamirštant, jog tvirti saitai juos sieja ir sujungia į vieną krikščioniško ir kunigiško gyvenimo kelią. Paraginime aptariami įvairūs ugdymo matmenys - žmogiškasis, dvasinis, intelektinis ir sielovadinis, kandidatų į kunigus ugdymo aplinka ir atsakingi asmenys.
 

I. Kunigystės ugdymo matmenys
 

Žmogaus ugdymas kaip viso kunigystės ugdymo pamatas

43. “Be deramo žmogiškojo ugdymo visas kunigų ugdymas netektų būtino pamato.”[123] Šiuo Sinodo Tėvų teiginiu ne tik įvardijamas nuolatos patirties patvirtinamas protas, bet ir išsakomas reikalavimas, kurį labiausiai ir ypatingai patvirtina pati kunigo ir jo tarnybos prigimtis. Pašauktas būti Jėzaus Kristaus, Bažnyčios Galvos ir Ganytojo, “gyvuoju paveikslu” kunigas turi stengtis pagal galimybes savyje išskleisti žmogiškąjį tobulumą, spindintį žmoguje įsikūnijusiame Dievo Sūnuje ir itin aiškiai atsiskleidžiantį Jo elgesyje su kitais žmonėmis, kaip tai vaizduoja evangelistai. Taigi kunigo tarnyba reiškia  Žodžio skelbiamų sakramentų šventimą ir meilingą vadovavimą krikščioniškajai bendruomenei “Kristaus vardu ir asmeniu”, kreipiantis visada ir tiktai į konkrečius žmones: “Juk kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą” (Žyd 5, 1). Todėl kunigo kaip žmogaus ugdymas tikrąją reikšmę įgyja tik atsižvelgiant į tuos, kuriems skiriama jo misija. Idant jo tarnyba žmogui būtų kuo įtikinamesnė ir priimtinesnė, kunigas taip turi formuoti savo asmenybę, kad ji kitiems žmonėms taptų tiltu, jungiančiu su žmogaus Atpirkėju Jėzumi Kristumi, o ne kliūtimi su juo susitikti. Jėzaus, kuris “žinojo, kas yra žmogaus viduje” (Jn 2, 25; plg. Jn 8, 3-11), pavyzdžiu kunigas turi gebėti pažinti žmogaus sielos gelmes, įžvelgti sunkumus bei problemas, palengvinti susitikimą ir dialogą, ugdyti pasitikėjimą ir bendradarbiavimą, reikšti apgalvotas objektyvias nuomones.

Taigi būsimieji kunigai turi vystyti įvairias žmogiškąsias savybes, reikalingas ne tik tikram ir galutiniam subrendimui bei saviraiškai pasiekti, bet ir savo tarnybai, be kurių neįmanoma išugdyti pusiausvirų, stiprių ir valingų asmenybių, pajėgių pakelti sielovadinės atsakomybės naštą. Tad kandidatai turi būti auklėjami taip, kad mylėtų tiesą, būtų sąžiningi, gerbtų kiekvieną žmogų, būtų teisingi, tesėtų duotą žodį, mokėtų atjausti, nuosekliai elgtųsi ir ypač santūriai samprotautų ir laikytųsi[124]. Paprastą ir įpareigojančią programą, kokiu būdu įmanoma taip ugdyti žmogų, pateikia apaštalas Paulius Laiške filipiečiams: “Mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, - apie visa, kas dorybinga ir šlovinga” (Fil  4, 8). Įdomu pastebėti, kad tų didžiai žmogiškų savybių pavyzdžiu tikintiesiems Paulius nurodo save patį: “Darykite, ką tik iš manęs išmokote, ką gavote, ką girdėjote ir matėte manyje” (Fil 4, 9).

Ypač svarbu sugebėti užmegzti ryšį su kitais žmonėmis. Tai labai svarbu tam, kuris pašauktas prisiimti atsakomybę už bendruomenę ir būti “vienybės žmogumi”. Todėl kunigas negali būti nei pasipūtėlis, nei ginčininkas, o turi būti meilus, svetingas, tiesus ir žodžiais, ir mintimis[125], apdairus ir diskretus, nesavanaudis ir paslaugus, gebąs palaikyti atvirus ir broliškus santykius su kitais ir užmegzti juos su visais, visada pasirengęs suprasti, atleisti ir paguosti (plg. 1 Tim 3, 1-5; Tit 1, 7-9). Šiuolaikiniai žmonės, dažnai pasmerkti gyventi minioje ir vienatvėje, vis labiau pradeda branginti bendruomenės jausmą. Šiandien tai vienas iškalbingiausių ženklų ir vienas veiksmingiausių kelių Evangelijai skelbti.

Tokiame kontekste reikšmingai ir lemtingai ugdomas kandidato į kunigus jausmų brandumas kaip auklėjimo tikrai ir atsakingai meilei rezultatas.

44. Jausmų brandumas suponuoja sampratą, jog žmogaus gyvenime svarbiausią vietą užima meilė. Iš tikrųjų, kaip esu rašęs enciklikoje Redemptor hominis, “žmogus negali gyventi be meilės. Jis lieka pats sau nesuprantama būtybė ir jo gyvenimas yra beprasmis, jei jam neapreiškiama Meilė, jei jis nesusitinka su Meile, jei nepatiria jos ir negauna, jei joje gyvai nedalyvauja”[126].

Kalbama apie tokią meilę, kuri apima visą žmogų, visus jo fizinius, psichinius ir dvasinius matmenis bei elementus ir reiškiasi žmogaus kūno “sužadėtuvėmis”, kurių dėka vienas žmogus dovanoja save kitam ir jį priima. Teisingai suprantamas lytinis auklėjimas ugdo ir įgyvendina būtent tokią šios “tiesos” apie žmogaus meilę sampratą. Iš tikrųjų turime konstatuoti, jog visuomenėje ir kultūroje paplitusi tokia nuostata, “kuri apskritai “subanalina” žmogaus lytiškumą, interpretuodama ir išgyvendama jį ribotai ir nuskurdintai, susiedama jį vien su kūnu ir su egoistiškai suprantamu malonumu”[127]. Dažnai net šeimų, iš kurių kyla kunigystės pašaukimai, aplinka šiuo požiūriu yra peiktina, o neretai ir ydinga.

Tokiame kontekste vis sunkiau, bet ir svarbiau garantuoti tokį lytinį auklėjimą, kuris iš tikrųjų ir visiškai būtų asmeniškas, pagrįstas pagarba ir meile skaistumui “kaip dorybei, kuri iš tikrųjų subrandina asmenybę, įgalindama ją gerbti ir plėtoti kūno “sužadėtuvinę prasmꔔ[128].

Asmens auklėjimas atsakingai meilei ir jausmų branda būtini tam, kuris kaip kunigas pašauktas celibatui, tai yra Dvasios malonės dėka ir laisvu savo sprendimu visą savo meilę ir uolumą aukoti Jėzui Kristui ir Bažnyčiai. Celibatas įpareigoja ta prasme, jog jausmų branda, be žmogiškų paprastos draugystės ir gilios brolybės santykių, turi apimti ir didelę, gyvą bei asmenišką meilę Jėzui Kristui. Kaip rašė Sinodo Tėvai, “jausmų brandai nepaprastai svarbu meilė Kristui, įgyjanti visiško atsidavimo formą. Todėl ce-libatui pašauktam kandidatui jausmų branda bus tvirta atspirtis ištikimai ir džiaugsmingai išgyventi skaistybę”[129].

Kadangi celibato charizma, net tada, kai ji tikra ir patikrinta, nenuslopina jausmų ir instinktų polinkių, kandidatams į kunigus reikalinga jausmų branda, suteiksianti jiems išminties, leisianti atsižadėti visko, kas gali pakenkti, išmokysianti bendrumo kūno ir dvasios atžvilgiu, vertinti ir gerbti vyrų ir moterų tarpusavio santykius. Vertingą pagalbą šiuo požiūriu gali suteikti tikrosios draugystės ugdymas, sekant Kristaus žemiškajame gyvenime parodytu broliškos meilės pavyzdžiu (plg. Jn 11, 5).

Žmogaus branda, ypač jausmų branda, reikalauja tikro ir tvirto laisvės ugdymo, kai laisvė suprantama kaip įsitikinęs ir nuoširdus klusnumas savo gyvenimo “tiesai”, savo egzistencijos “prasmei”, tai yra “nesuinteresuotam pasiaukojimui” kaip tikrosios saviraiškos keliui ir esmei[130]. Taip suprasta laisvė reikalauja, kad žmogus iš tikrųjų gebėtų susivaldyti, kad ryžtųsi kovoti ir nugalėti kiekvienam gresiančio egoizmo bei individualizmo įvairiausius pavidalus, kad mokėtų atsiverti kitiems žmonėms, nesavanaudiškai aukotis bei tarnauti artimui. Tai svarbu atsiliepiant į pašaukimą, konkrečiai kalbant - į kunigystės pašaukimą ir į būtinybę išlaikyti ištikimybę jam bei su juo susijusiems įsipareigojimams net sunkiomis gyvenimo akimirkomis. Žengiant šiuo ugdymo keliu į brandžią ir atsakingą laisvę, pagalbą gali suteikti kunigų seminarijos bendruomeninis gyvenimas[131].

Su atsakingos laisvės ugdymu artimai susijęs sąžinės ugdymas. Glūdėdama pačioje žmogaus “aš” gelmėje ir lenkdama paklusti moraliniams įpareigojimams, sąžinė atskleidžia gilią tokio klusnumo kaip sąmoningo ir laisvo, taigi iš meilės kylančio atsako į Dievo kvietimą ir Jo meilę prasmę. “Žmogiškoji kunigo branda, - rašo Sinodo Tėvai, - ypač turi aprėpti jo sąžinės ugdymą. Kad galėtų ištikimai vykdyti savo įsipareigojimus Dievui ir Bažnyčiai ir išmintingai vadovauti tikinčiųjų sąžinėms, kandidatas turi įprasti klausytis Dievo balso, prabylančio jo širdies gelmėje, ir su meile tvirtai paklusti jo valiai.”[132]
 

Dvasinis ugdymas: vienijimasis su Dievu ir Kristaus ieškojimas

45. Žmogaus ugdymas visą tiesą apie žmogų priimančios antropologijos kontekste atsiveria jį papildančiam dvasiniam ugdymui. Kiekvienas žmogus, sukurtas Dievo ir išganytas Kristaus krauju, yra pašauktas atgimti “iš vandens ir Dvasios” (plg. Jn 3, 5) ir tapti “sūnumi Sūnuje”. Šiame įspūdingame Dievo plane glūdi žmogaus įgimto religingumo pamatas, kurį, beje, intuityviai pažįsta ir pripažįsta protas: žmogus yra atviras transcendencijai, absoliutui. Jo širdis nerami, kol neatsilsės Viešpatyje[133].

Iš šio pagrindinio ir nenumaldomo religinio poreikio kyla ir plėtojasi dvasinio gyvenimo, suprantamo kaip ryšys ir vienijimasis su Dievu, ugdymas. Kaip rodo Apreiškimas ir krikščioniškoji patirtis, dvasiniam ugdymui būdingas nepakartojamas originalumas, kylantis iš Kristaus skelbiamos žinios “naujumo”. “Ji yra Dvasios kūrinys, įpareigojantis visą asmenį; ji atveria kelią giliam ryšiui su Jėzumi Kristumi, Geruoju Ganytoju; ji veda į viso gyvenimo palenkimą Dvasiai, sūniškai paklūstant Tėvui ir su pasitikėjimu prisirišant prie Bažnyčios. Ji šaknijasi Kryžiaus patirtyje, idant per gilų vienijimąsi su juo nuvestų į Velykų slėpinio pilnatvę.”[134]

Kaip matome, tai visiems tikintiesiems bendras dvasinis ugdymas, tačiau jam reikia suteikti turinį bei prasmę, būdingą kunigo tapatybei ir jo tarnybai. Kaip kiekvieno tikinčiojo dvasinis ugdymas turi vaidinti pagrindinį ir vienijantį vaidmenį jo būtybėje ir krikščioniškame gyvenime, tai yra naujame kūrinyje, kuris Kristuje daro pažangą Dvasioje, taip kiekvieno kunigo dvasinis ugdymas yra “šerdis”, vienijanti ir gaivinanti kunigo būtį ir veiklą. Šiuo požiūriu Sinodo Tėvai teigia, jog “sielovadinis ugdymas be dvasinio ugdymo netektų pamato”[135] ir jog dvasinis ugdymas “yra pagrindinis kunigų ugdymo elementas”[136].

Esminis dvasinio ugdymo kaip kunigų rengimo dalies turinys gerai nusakytas Susirinkimo dekrete Optatam totius: “Dvasinis ugdymas [...] turi būti taip vykdomas, kad seminaristai išmoktų gyventi nuolat ir artimai vienydamiesi su Tėvu per jo Sūnų Jėzų Kristų Šventojoje Dvasioje. Per šventimus turėdami supanašėti su Kristumi-Kunigu, teįpranta visu savo gyvenimu prisirišti prie jo kaip bičiuliai. Teišgyvena Jo Velykų slėpinį tokiu būdu, kad sugebėtų į jį įvesdinti ir jiems patikėtą liaudį. Teišmoksta ieškoti Kristaus, nuoširdžiai apmąstydami Dievo žodį, veikliai dalyvaudami Bažnyčios šventuosiuose slėpiniuose ir ypač Eucharistijoje bei brevijoriaus maldoje. Teieško jo juos pasiuntusio vyskupo asmenyje, žmonėse, pas kuriuos jie pasiųsti, ypač vargdieniuose, mažutėliuose, ligoniuose ir netikinčiuosiuose. Sūnišku nuoširdumu temyli ir tegarbina Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kurią Jėzus Kristus, mirdamas ant kryžiaus, pavedė savo mokiniui kaip motiną”[137].

46. Šis Susirinkimo tekstas vertas rūpestingo ir nuoširdaus apmąstymo. Jame nesunku įžvelgti keletą esminių vertybių bei reikalavimų kandidato į kunigus dvasiniam ugdymui.

Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į “gyvenimo artimoje vienybėje su Jėzumi Kristumi” vertybę ir reikalavimą. Ryšys su Viešpačiu Jėzumi, užsimezgęs per krikštą ir maitinamas Eucharistijos, turi reikštis radikaliu kasdienio gyvenimo atnaujinimu. Artimas ryšys su Švenčiausiąja Trejybe, tai yra naujas malonės, padarančios mus Dievo vaikais, gyvenimas, yra tikinčiojo “naujovė”, apimanti jo gyvenimą ir veiklą. Tai Šventosios Dvasios veikiamos krikščioniškosios egzistencijos slėpinys, tad jis turi formuoti krikščioniško gyvenimo “etosą”. Nuostabų krikščioniškojo gyvenimo turinį, kuris sykiu yra ir dvasinio gyvenimo šerdis, mums atskleidė Jėzus vynmedžio ir šakelės palyginimu: “Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas - vynininkas [...]. Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti” (Jn 15, 1, 4-5).

Žinoma, šiuolaikinė kultūra nestokoja dvasinių ir religinių vertybių, o žmogus, priešingai negu galėtų atrodyti, ir šiandien be atvangos trokšta ir alksta Dievo. Tačiau krikščionybei neretai iškyla pavojus būti laikomai viena iš daugelio religijų arba paverstai paprasčiausia socialine etika, tarnaujančia žmonėms. Ne visada įžvelgiamas istoriją sukrėtęs jos naujumas: ji yra “slėpinys”, įvykis, susijęs su Dievo Sūnumi, įsikūnijusiu žmoguje ir visiems, kurie Jį priima, davusiu “galią tapti Dievo vaikais” (Jn 1, 12), skelbimas, negana to, asmeniškos meilės ir gyvenimo sandoros tarp Dievo ir žmogaus dovana. Tik giliau supratę ir išgyvenę visą šio slėpinio gelmę deramo dvasinio ugdymo dėka būsimieji kunigai galės skelbti tą nuostabią ir palaimingą naujieną kitiems (plg. 1 Jn 1, 1-4).

Susirinkimo dokumente, atspindinčiame krikščionybės slėpinio absoliučią transcendenciją, pabrėžiamas ir būsimųjų kunigų artimas ryšys su Jėzumi kaip tam tikra draugystė. Tai ne įžūli žmogaus pretenzija, o neįkainojama dovana Kristaus, savo apaštalams pasakiusio: “Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs” (Jn 15, 15).

Susirinkimo dokumente nurodoma dar viena svarbi dvasinė vertybė - Jėzaus ieškojimas. “Teišmoksta ieškoti Kristaus.” Drauge su quaerere Deum tai yra klasikinė krikščioniškojo dvasingumo tema, kurią puikiai iliustruoja apaštalų pašaukimas.
Pasakodamas, kaip pirmieji mokiniai nusekė paskui Jėzų, Jonas parodo, kokią reikšmę įgyja tas “ieškojimas”. Pats Jėzus klausia: “Ko ieškote?” Tiedu atsako: “Rabi (tai reiškia: “Mokytojau”), kur gyveni?” Evangelistas tęsia: “Jis tarė: “Ateikite ir pamatysite!” Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį” (Jn 1, 37-39). Besirengiančiojo tapti kunigu dvasinį gyvenimą tam tikra prasme valdo šis ieškojimas: jis ieško ir “randa” Mokytoją, idant juo sektų, idant pas jį pasiliktų. Ir tarnyboje, ir gyvenime kunigas turės toliau “ieškoti”, nes Kristaus sekimo ir dalyvavimo Jo gyvenime slėpinys yra neišsemiamas. Kunigas taip pat turės “rasti” Mokytoją, idant kitiems galėtų parodyti kelią pas Jį, maža to, idant kituose žmonėse pažadintų troškimą ieškoti Mokytojo. Iš tiesų tai įmanoma tik tada, kai kitiems parodoma gyvenimo “patirtis”, kuria verta dalytis. Tuo keliu ėjo Andriejus, vesdamas pas Jėzų savo brolį Simoną: Andriejus, kaip rašo evangelistas Jonas, “pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: “Radome Mesiją!” (išvertus tai reiškia: “Dievo Pateptąjį - Kristų”). Ir nusivedė jį pas Jėzų” (Jn 1, 41-42). Taip Simonas pašaukiamas sekti paskui Jėzų kaip apaštalas: “Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: “Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas” (tai reiškia: “Petras - Uola”)” (Jn 1, 42).

Tačiau ką reiškia dvasiniame gyvenime ieškoti Jėzaus? Ir kur jį rasti? “Rabi, kur gyveni?” Susirinkimo dekrete Optatam totius nurodomas trejopas kelias, kurį reikia įveikti: ištikimas Dievo Žodžio meditavimas, veiklus dalyvavimas Bažnyčios šventuosiuose slėpiniuose, meilės tarnyba “mažutėliams”. Tai trys didžiosios vertybės ir reikalavimai, apibrėžiantys kandidato į kunigus dvasinio ugdymo turinį.

47. Esminis dvasinio ugdymo elementas yra apmąstymų ir maldos lydimas Dievo žodžio skaitymas (lectio divina), nuolankus ir meilingas klausymasis To, kuris kalba. Dievo Žodžio šviesoje ir galioje galima taip atrasti, suprasti ir pamilti savo pašaukimą, taip paklusti jam ir įvykdyti savo misiją, kad visas gyvenimas įgytų vienintelę ir svarbiausią prasmę - būti žmogų šaukiančio Dievo Žodžio tikslu ir Dievui atsiliepiančio žmogaus žodžio pradžios tašku. Artumas Dievo Žodžiui palengvins atsivertimo kelią ne tik ta prasme, kad leis nusigręžti nuo blogio ir imti siekti gėrio, bet ir ta prasme, kad širdyje bus brandinamos Dievo mintys, todėl tikėjimas kaip atsakas į Dievo Žodį taps nauju kriterijumi vertinant bei sprendžiant apie žmones ir daiktus, įvykius ir problemas.

Tik išgirstas ir priimtas pagal savo tikrąją prigimtį Dievo Žodis leis mums susitikti su pačiu Dievu, su Dievu, kalbančiu žmogui; jis leis mums susitikti su Kristumi, Dievo Žodžiu, su tiesa, kuri sykiu yra Kelias ir Gyvenimas (plg. Jn 14, 6). Skaitant “Raštus”, reikia įsiklausyti į “žodžius”, į Dievo “žodį”, kaip primena Susirinkimas: “Šventasis Raštas apima Dievo žodį ir, būdamas įkvėptas, iš tiesų yra Dievo žodis”[138]. Taip pat Susirinkimas moko: “Šio Apreiškimo dėka neregimasis Dievas (plg. Kol 1, 15; 1 Tim 1, 7) iš gausingos meilės žmonėms prabyla į juos tarsi bičiulius (plg. 33, 11; Jn 15, 14-15) ir bendrauja su jais (plg. Bar 3, 38), kviesdamas savo draugėn ir priimdamas juos į šią sąjungą”[139].

Maldoje įgytas meilingas Dievo Žodžio pažinimas ypač reikšmingas kunigo pranašiškajai tarnybai ir yra nepamainoma jos deramo vykdymo sąlyga, pirmiausia “naujosios evangelizacijos”, kuriai Bažnyčia šiandien pašaukta, kontekste. Susirinkimas primena: “Todėl visiems dvasinio luomo asmenims, visų pirma kunigams bei kitiems, kurie kaip diakonai ar kateketai teisėtai dalyvauja žodžio tarnyboje, būtina įsigilinti į dvasinius skaitinius bei Šventojo Rašto studijas, kad jie, kaip sako šv. Augustinas, “išorėje nebūtų tušti Dievo žodžio skelbėjai, viduje nebūdami jo klausytojais” (S. Augustinus. Sermo 179, 1 // PL 38, 966)”[140].

Pirmutinė ir pagrindinė atsako į Dievo žodį forma yra malda, neabejojamai svarbiausia dvasinio ugdymo vertybė ir reikalavimas. Dvasinis ugdymas kandidatams į kunigus turi padėti pažinti ir išgyventi tikrąją krikščioniškosios maldos prasmę; tai gyvas ir asmeniškas susitikimas su Tėvu per Vienatinį Sūnų veikiant Šventajai Dvasiai, tai dialogas, įtraukiantis į sūnišką Jėzaus pokalbį su Tėvu. Anaiptol ne antraeilis kunigo uždavinys - būti “maldos mokytoju”. Bet tik Tėvui besimeldžiančio Jėzaus mokykloje išugdytas ir toliau ugdomas kunigas galės toje pat mokykloje ugdyti kitus. Štai ko žmonės reikalauja iš kunigo: “Kunigas yra Dievo žmogus, priklausantis Dievui ir skatinantis mąstyti apie Dievą. Laiške žydams Kristus pristatomas kaip “gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis kunigas” (Žyd 2, 17) [...]. Krikščionys tikisi kunigo asmenyje išvysti ne tik žmogų, kuris juos priima, išklauso ir apdovanoja savo simpatija, bet pirmiausia tokį žmogų, kuris jiems padeda regėti Dievą ir prie jo artintis. Todėl reikia ugdyti kunigo artumą Dievui. Besirengiantys kunigystei turi suprasti, kad visa jų kunigiškojo gyvenimo vertė priklausys nuo to, kiek jie save atiduos Kristui, o per Kristų - Tėvui”[141].

Mūsų visuomenėje viešpataujančiame triukšme ir nerime būtinas maldos pedagogikos elementas yra giliai žmogiškai prasminga ir religiškai vertinga tyla - dvasinė atmosfera, leidžianti pajusti Dievo buvimą ir panirti jame (plg. 1 Kar 19, 11 t.).

48. Krikščioniškosios maldos viršūnė yra Eucharistija, savo ruožtu esanti sakramentų ir Valandų liturgijos “viršūnė bei šaltinis”. Todėl kiekvieno krikščionio ir ypač kunigo dvasinio ugdymo būtinas elementas yra liturginis auklėjimas, iš esmės suprantamas kaip gyvas įsijungimas į mirusio ir prisikėlusio Jėzaus Kristaus, esančio ir veikiančio Bažnyčios sakramentuose, slėpinį. Ryšys su Dievu, viso dvasinio gyvenimo ašis, yra sakramentų dovana ir vaisius. Sykiu sakramentais tikinčiojo laisvei perduodamas uždavinys ir atsakomybė, kad ryšys gaivintų tikinčiojo kasdienius pasiryžimus, sprendimus, poelgius ir veiksmus. Ta prasme “malonė”, “atnaujinanti” krikščioniškąjį gyvenimą, yra mirusio ir prisikėlusio Jėzaus Kristaus, sakramentais išliejančio savo šventą ir šventinančią Dvasią, malonė. Šitaip sakramentais į “naująją širdį” įrašomas “naujasis įstatymas”, turintis kreipti ir tvarkyti krikščionio gyvenimą. Tai meilės Dievui ir broliams kaip atsako  į sakramentais išreikštą bei perduotą Dievo meilę žmonėms ir kaip jos tąsos įstatymas. Nesunku suprasti, koks reikšmingas tas “pilnutinis, sąmoningas ir veiklus” dalyvavimas sakramentų šventime kunigo tarnybos sielą sudarančios “sielovadinės meilės” dovanai ir uždaviniui[142].

Ypač tai pasakytina apie dalyvavimą Eucharistijoje, Kristaus pasiaukojamos mirties ir šlovingo prisikėlimo minėjime, “pamaldumo sakramente, vienybės ženkle ir meilės saite”[143], toje Velykų puotoje, “kurioje priimamas Kristus, atnaujinamas jo kančios atminimas, siela pripildoma malonių ir gaunamas būsimosios garbės laidas”[144]. Kaip šventųjų dalykų tarnautojai, kunigai pirmiausia yra šv. Mišių aukos tarnautojai[145]: jų vaidmens niekas kitas negali atlikti, nes be kunigo negali būti eucharistinės aukos.

Tai leidžia suprasti, kodėl Eucharistija tokia svarbi kunigo gyvenimui ir tarnybai, kartu ir kandidatų į kunigus dvasiniam ugdymui. Paprasčiausiai ir konkrečiausiai pakartoju: “Todėl būtina, kad seminaristai kasdien dalyvautų Eucharistijoje ir kad vėliau jiems, tapus kunigais, šis kasdienis šventimas taptų taisykle. Be to, jie turi būti taip auklėjami, kad Eucharistija jiems taptų svarbiausiu dienos įvykiu, kad sugebėtų joje veikliai dalyvauti, o ne apsiribotų tik rutina. Galiausiai turi būti ugdoma tokia kandidatų į kunigus vidinė, Eucharistija besiremianti laikysena: dėkingumas už iš aukščiau gautas gėrybes, nes Eucharistija yra padėka; atsidavimas, verčiantis jungti savo asmeninę auką su Kristaus eucharistine auka; meilė, gaivinama sakramento, kuris yra vienybės ir dalijimosi su kitais ženklas; troškimas kontempliuoti ir adoruoti eucharistiniuose pavidaluose tikrai esantį Kristų”[146].

Ypač svarbu dvasiniame ugdyme iš naujo atrasti atgailos sakramento grožį ir džiaugsmą. Kylant vis naujoms ir subtilesnėms savęs pateisinimo formoms, mūsų kultūrai kyla grėsmė prarasti “nuodėmės jausmą”, o kartu su juo ir atleidimo prašymo paguodą bei džiaugsmą (plg. Ps 51, 14), teikiamą susitikimo su Dievu, “kuris apstus gailestingumo” (Ef  2, 4), todėl būsimiems kunigams būtina ugdyti atgailos dorybę, kurią Bažnyčia išmintingai gaivina švęsdama liturgines šventes bei minėdama bažnytinių metų laikus ir kurios pilnatvė yra atgailos sakramentas. Iš čia kyla askezės ir vidinės drausmės jausmas, aukos ir išsižadėjimo dvasia, sutikimas prisiimti vargus ir kryžių. Tai dvasinio gyvenimo elementai, neretai pasirodantys esą labai sunkūs tiems kandidatams į kunigus, kurie, užaugę palyginti komfortiškoje ir pasiturinčioje aplinkoje, visuomenės informavimo priemonių propaguojamos elgsenos ir idealų veikiami yra pasidarę ne itin jautrūs ir pagaulūs būtent tiems elementams net tuose kraštuose, kur gyvenimo lygis yra žemesnis, o jaunimo padėtis sunkesnė. Turėdami omenyje tai ir pirmiausia kunigo pareigą Kristaus pavyzdžiu įgyvendinti “radikalų savęs atidavimą”, Sinodo Tėvai skelbia: “Būtina teigti Kryžiaus, Velykų slėpinio centro, jausmą. Susitapatinimo su nukryžiuotu Kristumi, su Kristumi kaip tarnu dėka pasaulis, kuriame viešpatauja sekuliarizacija, godumas ir malonumų vaikymasis, vėl gali atrasti paprastumo, kentėjimų ir net kankinystės vertę”[147].

49. Dvasinis ugdymas taip pat moko ieškoti Kristaus žmonėse.

Žinoma, dvasinis gyvenimas yra vidinis gyvenimas, artumas Dievui, maldos ir kontempliacijos gyvenimas. Tačiau būtent susitikimas su Dievu ir jo tėviška meile visiems žmonėms neišvengiamai reikalauja susitikti savo artimą, atiduoti save kitiems nuolankiu ir nesavanaudišku tarnavimu, kurį Jėzus, mazgodamas apaštalams kojas, visiems pateikė kaip gyvenimo programą: “Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau” (Jn 13, 15).

Ugdyti didžiadvasį ir nesuinteresuotą atsidavimą, kurį skatina ir paprastai priimta bendruomeninio rengimo kunigystei forma, yra būtina tam, kuris pašauktas apreikšti ir pačiu savimi rodyti Gerąjį Ganytoją, guldantį savo gyvybę (Jn 10, 11. 15). Tuo požiūriu dvasinis ugdymas privalo plėtoti būdingą sielovadinį arba karitatyvinį matmenį. Šiuo tikslu galima pasitelkti teisingą, gilų ir švelnų pamaldumą Jėzaus Širdžiai, kaip pabrėžia Sinodo Tėvai: “Būsimuosius kunigus ugdyti Jėzaus Širdies dvasingumu reiškia vesti į tokį gyvenimą, kuris atitinka Kristaus, Kunigo ir Gerojo Ganytojo, meilę ir prieraišumą, Jo meilę Tėvui Šventojoje Dvasioje, Jo meilę žmonėms iki pat savo gyvybės paaukojimo”[148].

Taigi kunigas yra meilės žmogus, pašauktas auklėti kitus žmones pagal Kristaus paliktą pavyzdį ir naują broliškos meilės įsakymą (plg. Jn 15, 12). Bet tam reikia, kad jis pats leistųsi nuolat Šventosios Dvasios auklėjamas Kristaus meilei. Šia prasme rengimasis kunigystei turi aprėpti ir solidų meilės ugdymą, ypač meilės “vargdieniams”, kuriuose tikėjimas įžvelgia esant Jėzų (plg. Mt 25, 40), bei gailestingos meilės nusidėjėliams.

Meilės, pagrįstos savęs atidavimu, perspektyvoje būsimojo kunigo dvasiniame ugdyme deramą vietą užima auklėjimas klusnumui, celibatui ir neturtui[149]. Tokio pat pobūdžio yra ir Susirinkimo raginimas: “Visu aiškumu tesupranta auklėtiniai, kad jų kelias - ne garbės ieškoti, ne valdovais būti, bet visiškai pasišvęsti Dievo tarnybai ir sielovadai. Ypač tepamilsta jie kunigiškąjį klusnumą, neturtą ir savęs išsižadėjimą, kad vengtų net leistinų, bet nederančių dalykų ir taptų panašūs į nukryžiuotąjį Kristų”[150].

50. Dvasiškai ugdant pašauktąjį celibatui, būsimasis kunigas turi būti rūpestingai mokomas pažinti, branginti, mylėti ir išgyventi celibatą pagal tikrąją jo esmę ir tikslus, taigi evangelinę, dvasinę ir sielovadinę jo motyvaciją. Šio pasirengimo sąlyga ir turinys - ugdyti skaistumo dorybę, turinčią įtakos visiems žmonių santykiams ir skatinančią “patirti ir paliudyti Kristaus pavyzdžiu nuoširdžią, žmogišką, brolišką, asmenišką ir pasiaukojamą meilę visiems ir kiekvienam”[151].

Kunigų celibatas skaistumui suteikia tam tikrą pobūdį, kurio dėka santuokinio gyvenimo atsisakoma “dėl dangaus karalystės” (plg. Mt 19, 12), prie Dievo priglundama nepadalyta meile, puikiai tinkančia Naujajai Sandorai, liudijamas būsimasis prisikėlimas (plg. Lk 20, 36) ir gaunama geriausia parama, praktikuojant tobulą meilę, kurios dėka kunigo tarnyboje įmanoma tapti visiems viskuo[152]. Todėl celibatą reikia traktuoti ne kaip paprastą teisinę normą ir ne kaip grynai išorinę sąlygą kunigo šventimams gauti, o veikiau kaip vertybę, kuri, būdama giliai susijusi su šventimų sakramentu, kunigą supanašina su Jėzumi Kristumi, Geruoju Ganytoju ir Bažnyčios Sužadėtiniu, taigi leidžia pasirinkti didesnę ir nepadalytą meilę Kristui ir jo Bažnyčiai, visiškai ir džiaugsmingai atiduodant savo širdį sielovados tarnybai. Celibatas turi būti vertinamas kaip ypatinga malonė, kaip dovana, kurią išmano “tik tie, kuriems duota išmanyti” (Mt 19, 11). Suprantama, ši malonė neatleidžia nuo sąmoningo ir laisvo atsako, bet su ypatinga jėga reikalau-ja atsiliepti. Ši Dvasios charizma suponuoja ir malonę ištikimai visą gyvenimą nesavanaudiškai ir džiaugsmingai vykdyti su ja susijusius įsipareigojimus. Kunigystės celibato ugdymu turi būti formuojamas jo kaip “brangios Dievo dovanos”[153] supratimas, kreipiantis į maldą ir budrumą, idant toji dovana būtų apsaugota nuo visko, kas tik gali jai kelti pavojų.

Gyvendamas celibate, kunigas gali geriau atlikti savo tarnybą Dievo tautai. Konkrečiai kalbant, liudydamas evangelinę skaistumo vertybę, jis gali padėti krikščionims sutuoktiniams pilnatviškai išgyventi Kristaus meilės savo sužadėtinei Bažnyčiai “didįjį sakramentą”, o kunigo ištikimybė celibatui teiks paramą sutuoktinių ištikimybei[154].

Kunigo rengimas gyvenimui celibate toks svarbus ir delikatus ypač dabarties socialinėje bei kultūrinėje situacijoje, kad Sinodo Tėvai suformulavo reikalavimus, kuriuos jis turėtų atitikti ir kurių nuolatinį aktualumą patvirtina Motinos Bažnyčios išmintis. Priminsiu juos kaip kriterijus, kuriais reikia vadovautis ugdant skaistumą celibate: “Vyskupai drauge su seminarijų rektoriais ir dvasiniais vadovais tenustato principus, tepateikia kriterijus ir teparūpina priemones, kuriomis remiantis galima teisingai atsirinkti dalykus. Ugdant skaistumą celibate nepaprastai reikšmingas vyskupo rūpinimasis ir broliškas kunigų sugyvenimas. Seminarijoje, tai yra ugdymo laikotarpiu, celibatas turi būti parodytas aiškiai, nedviprasmiškai ir pozityviu būdu. Seminaristas turi būti pakankamai subrendęs psichiškai bei lytiškai, gyventi uolų ir tikrą maldos gyvenimą ir turėti dvasios tėvą. Dvasinis vadovas turi padėti seminaristui prieiti brandų ir laisvą apsisprendimą, besiremiantį pagarba kunigiškai draugystei bei savitvardai, pasišventimu vienatvei, tinkama fizine ir psichine būkle. Todėl seminaristai tegu gerai susipažįsta su Vatikano II Susirinkimo mokymu, enciklika Sacerdotalis caelibatus bei Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos 1974 metais išleista instrukcija dėl kunigų ugdymo celibatui. Idant seminaristas galėtų laisvu apsisprendimu dėl dangaus karalystės priimti kunigiškąjį celibatą, jis turi pažinti krikščionišką ir tikrai žmogišką lytiškumo prigimtį, taip pat jo tikslą santuokoje ir celibate. Tikinčiuosius pasauliečius irgi būtina supažindinti su evangeliniais, dvasiniais ir sielovadiniais celibato pagrindais, idant jie draugyste, supratimu ir bendradarbiavimu galėtų padėti kunigams”[155].
 

Intelektinis ugdymas: tikėjimo supratimas

51. Intelektinis ugdymas turi savo specifiką, bet yra artimai susijęs su žmogiškuoju bei dvasiniu ugdymu kaip būtinas jų elementas ir yra būtina tų matmenų išraiška. Jis atspindi būtiną proto poreikį, kurio dėka žmogus turi “dalį Dievo minties šviesoje” ir mėgina pasiekti išmintį, savo ruožtu įgalinančią ir vedančią jį į Dievo pažinimą ir prigludimą prie jo[156].

Kandidatų į kunigus intelektinio ugdymo specifinis pagrindas yra kunigo tarnybos prigimtis ir “naujosios evangelizacijos”, kuriai Viešpats kviečia Bažnyčią ant trečio tūkstantmečio slenksčio, iššūkis. “Jei jau kiekvienas krikščionis, - rašo Sinodo Tėvai, - turi būti pasiryžęs ginti tikėjimą ir grįsti mumyse gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15), tai juo labiau kandidatai į kunigus bei kunigai privalo rūpintis intelektiniu lavinimu auklėjimo procese bei sielovados veikloje, nes dėl brolių ir seserų išganymo jie turi siekti giliau pažinti Dievo slėpinius”[157].

Dabarties situacija, kurią slegia religinis abejingumas bei paplitęs nepasitikėjimas proto gebėjimu rasti objektyvią ir universalią tiesą, taip pat su mokslo ir technikos atradimais susijusios naujos problemos ir klausimai primygtinai reikalauja labai aukšto intelektinio ugdymo lygio, kuris padėtų kunigams būtent tokioje situacijoje skelbti nekintamą Kristaus Evangeliją ir rodyti jos patikimumą teisėtų žmogaus proto reikalavimų akivaizdoje. Be to, derėtų pridurti, kad mūsų dienomis ne tik žmonių visuomenėje, bet ir bažnytinėje bendruomenėje labai paplitęs pliuralizmas reikalauja ypatingo sugebėjimo kritiškai vertinti. Tai dar aiškiau rodo rimto intelektinio ugdymo būtinybę.

Tokia “sielovadinė” intelektinio ugdymo motyvacija patvirtina tai, kas jau sakyta apie įvairių auklėjimo proceso matmenų vienovę. Mokymasis, užimantis kandidato į kunigus didžiąją gyvenimo dalį, anaiptol nėra išorinis ir antraeilis žmogiškos, krikščioniškos ir dvasinės jo pašaukimo plėtotės komponentas. Studijuodamas, ypač teologiją, būsimasis kunigas giliau įžvelgia Dievo žodį, ugdo savo dvasinį gyvenimą ir rengiasi atlikti sielovados tarnybą. Tokį įvairiopą ir vieningą teologijos studijų tikslą yra nurodęs Susirinkimas[158] ir priminęs Vyskupų Sinodas rašte Instrumentum laboris: “Idant intelektinis ugdymas sielovados požiūriu būtų veiksmingas, jis turi būti integruotas į asmeniškos Dievo patirties suformuotą dvasinės plėtotės procesą, kad šitaip būtų peržengtos grynai sąvokinio mokslo ribos ir pasiektas supratimas širdimi, sugebantis pirmiausia “išvysti”, o paskui perduoti žmonėms Dievo slėpinį”[159].

52. Svarbus intelektinio ugdymo elementas yra filosofijos studijos, vedančios į žmogaus asmens, jo laisvės bei ryšio su pasauliu ir Dievu gilesnį supratimą ir geresnį aiškinimą. Jos būtinos ne tik dėl ryšių, jungiančių filosofijos klausimus ir išganymo slėpinius, teologijos ištirtus aukštesnėje tikėjimo šviesoje[160], bet ir dėl dabarties kultūrinės situacijos, kurioje tiesos kriterijumi ir masteliu laikomas subjektyvizmas. Tik sveika filosofija gali padėti kandidatams į kunigus susiformuoti reflektuotą sampratą apie konstitutyvų ryšį tarp žmogaus dvasios ir tos tiesos, kuri pilnatviškai apsireiškia Jėzuje Kristuje. Taip pat turime pripažinti, kad filosofija gali laiduoti tam tikrą “tiesos tikrumą”, kuris pats gali grįsti asmenišką ir visišką atsidavimą Jėzui Kristui. Nesunku suprasti, kad kai kurie labai konkretūs klausimai, kaip antai kunigo tapatybė bei jo apaštališkas ir misionieriškas uolumas, artimai susiję su toli gražu ne abstrakčiu tiesos klausimu. Jei nesi tikras dėl tiesos, tai kaip gali rizikuoti visu savo gyvenimu ir dar rasti jėgų kelti rimtus klausimus, susijusius su kitų žmonių gyvenimu?

Kandidatui į kunigus filosofija padeda intelektualiai ugdyti “tiesos kultą”, tai yra tiesos meilę ir pagarbą, padedančią suprasti, kad žmogus nekuria ir neseikėja tiesos, o yra gavęs ją kaip dovaną iš aukščiausios tiesos, iš Dievo, kad žmogaus protas, nors būdamas ribotas ir patirdamas įvairių sunkumų, vis dėlto gali pažinti objektyvią ir universalią tiesą, taip pat tiesą apie Dievą ir svarbiausią būties prasmę ir kad pats tikėjimas negali apsieiti be proto ir pastangų “mąstyti” savo turinį, kaip yra paliudijęs didysis protas šv. Augustinas: “Norėjau protu pasiekti tai, ką tikėjau, daug svarsčiau ir vargau”[161].

Geriau suprasti žmogų bei visuomenės reiškinius, stengiantis kuo labiausiai “įkūnyti” sielovados tarnybą, gali padėti ir vadinamieji “mokslai apie žmogų”: sociologija, psichologija, pedagogika, ekonomikos ir politikos disciplinos, visuomenės informavimo priemonių išmanymas. Nors ir priklausydami pozityviųjų arba aprašomųjų mokslų sferai, jie padeda būsimajam kunigui perkelti į dabartį Kristaus, tapusio savo epochos žmonių amžininku, veiklą. “Kristus, - sakė Paulius VI, - tapo savo epochos žmonių amžininku ir kalbėjo jų kalba. Ištikimybė jam reikalauja taip daryti, kad jis būtų ir mūsų amžininkas.”[162]

53. Būsimojo kunigo intelektinis ugdymas pirmiausia grindžiamas sacra doctrina, t.y. teologijos studijomis. Teologinio ugdymo vertė ir autentiškumas priklauso nuo to, ar bus sąžiningai laikomasi teologijos tikrosios esmės, kurią Sinodo Tėvai taip apibūdino: “Tikroji teologija kyla iš tikėjimo ir veda į tikėjimą”[163]. Šią sampratą visada skelbė Bažnyčia ir ypač jos Magisteriumas. Šios krypties laikėsi didieji teologai, per šimtmečius turtinę Bažnyčios mąstymą. Šv. Tomas labai aiškiai teigia, kad tikėjimas yra teologijos habitus, tai yra nuolatinis jos veikimo principas[164], o “visos teologijos tikslas yra maitinti tikėjimą”[165].

Taigi teologas pirmiausia yra tikintysis, tikėjimo žmogus.Tačiau šis tikintysis tiria savo tikėjimą (fides quaerens intellectum), idant giliau jį suvoktų. Abu aspektai - tikėjimas ir brandus mąstymas - susiję ir susipynę: jų vidinis sąryšis ir susipynimas lemia tikrąją teologijos prigimtį, taigi ir turinį, metodus bei dvasią, pagal kuriuos plėtotina ir studijuotina sacra doctrina.

Kadangi tikėjimas, tas teologijos pradinis taškas ir tikslas, nustato tikinčiųjų asmenišką santykį su Jėzumi Kristumi Bažnyčioje, teologijai būdingi vidiniai kristologiniai ir ekleziniai požymiai, kuriuos kandidatas į kunigus sąmoningai turi priimti ne tik savo asmeniniame gyvenime, bet ir sielovados tarnyboje. Būdamas Dievo Žodžio priėmimas, tikėjimas virsta besąlygišku tikinčiojo “taip” Jėzui Kristui, pilnatviškam ir galutiniam žodžiui, kurį Dievas skyrė pasauliui (plg. Žyd 1, 1 t.). Todėl ir teologinio apmąstymo esmė yra prigludimas prie Jėzaus Kristaus, Dievo Išminties. Šį apmąstymą reikia suprasti kaip dalyvavimą Kristaus “mintyje” (plg. 1 Kor 2, 16) žmogiškuoju mokslo pavidalu (scientia fidei). Sykiu tikėjimas įjungia tikintįjį į Bažnyčią ir padaro jį Bažnyčios kaip tikėjimo bendruomenės gyvenimo dalyviu. Teologijai būdingas eklezinis matmuo, nes teologas, kuris pats yra Bažnyčios narys, apmąsto Bažnyčios tikėjimą[166].

Tos kristologinės ir eklezinės perspektyvos, sudarančios pačią teologijos esmę, padeda kandidatams į kunigus išsiugdyti mokslinį griežtumą ir sykiu didelę ir gyvą meilę Jėzui Kristui ir jo Bažnyčiai. Teikdama peno jų dvasiniam gyvenimui, toji meilė kreipia juos nesavanaudiškai atlikti savo tarnybą. Būtent to siekė Vatikano II Susirinkimas, reikalaudamas pertvarkyti bažnytines studijas, geriau tarpusavyje suderinant įvairias filosofines ir teologines disciplinas, kad jomis būtų vieningai siekiama “auklėtinių sielose vis ryškiau ir išsamiau atskleisti Kristaus slėpinį, kuris apima visos žmonijos istoriją, veikia Bažnyčią ir ypač reiškiasi kunigystės tarnyboje”[167].

Intelektinis-teologinis ugdymas ir dvasinis gyvenimas, ypač maldos gyvenimas, susipina ir vienas kitą pastiprina, tačiau tai jokiu būdu nemenkina nei tyrinėjimų svarbos, nei maldos dvasinio gilumo. Šv. Bonaventūras perspėja: “Tegul niekas nemano, kad jam pakanka skaitymo be patepimo, spekuliatyvaus mąstymo be maldingumo, ieškojimo be nuostabos, stebėjimo be džiaugsmo, veiklos be pamaldumo, mokslo be meilės, proto be nuolankumo, studijų be Dievo malonės, savižinos be Dievo įkvėptos išminties”[168].

54. Teologinis ugdymas yra labai sudėtingas ir sunkus uždavinys. Kandidatui į kunigus jis turi padėti susidaryti Jėzuje Kristuje Dievo apreikštų tiesų ir Bažnyčios tikėjimo patirties sampratą, kuri būtų pilnutinė ir vientisa. Iš čia kyla dvigubas reikalavimas: pažinti “visas” krikščioniškąsias tiesas, savavališkai jų nesirenkant, ir pažinti jas organiškai. Todėl seminaristui reikia padėti susintetinti įvairių teologinių disciplinų vaisius, kurių specifika tikrąją vertę įgyja tik giliame tarpusavio sąryšyje.

Teologija apmąsto tikėjimą dviem kryptimis. Pirma, studijuojamas Dievo Žodis, šventojoje Knygoje užrašytas, gyvojoje Bažnyčios Tradicijoje pagarbos gaubiamas ir išgyvenamas, Bažnyčios Magisteriumo autentiškai aiškinamas žodis. Reikia studijuoti Šventąjį Raštą, kuris turi būti “tarsi teologijos siela”[169], Bažnyčios Tėvus ir liturgiją, Bažnyčios istoriją ir Magisteriumo pareiškimus. Antra, susitelkiama į žmogų, besikalbantį su Dievu, žmogų, pašauktą “tikėti”, “išgyventi” ir “perduoti” kitiems krikščioniškąjį tikėjimą ir “ethos”. Tai dogminės teologijos, moralinės teologijos, dvasingumo teologijos, kanonų teisės ir pastoracinės teologijos kryptis.

Ryšys su tikinčiu žmogumi įpareigoja teologiją būti itin dėmesingai, viena vertus, pagrindiniam ir nuolatiniam tikėjimo ir proto santykiui, kita vertus, kai kuriems su šiuolaikine socialine ir kultūrine situacija susijusiems klausimams. Pirmajai sričiai priklauso fundamentinė teologija, kurios objektas yra krikščioniškasis Apreiškimas ir jo perdavimas Bažnyčioje. Antra apima disciplinas, kurios plėtojosi ir plėtojasi kaip atsakymai į aktualiausius dabarties klausimus. Tai Bažnyčios socialinis mokymas, “priklausantis [...] teologijos, ypač moralinės teologijos, sričiai”[170] ir esantis “vienas svarbiausių” “naujosios evangelizacijos” elementų kaip jos įrankis[171]. Tas pat pasakytina ir apie misiologijos, ekumenizmo, judaizmo, islamo ir kitų religijų studijas.

55. Šiuolaikiniame teologiniame ugdyme reikia atkreipti dėmesį į kai kurias problemas, Bažnyčios gyvenime neretai sukeliančias sunkumų, įtampos ir painiavos. Prisiminkime kad ir santykį tarp Magisteriumo pareiškimų ir teologinių diskusijų, kuris ne visada būna toks, koks turėtų būti, tai yra ne visada įkvepiamas bendradarbiavimo dvasios. Be abejo, gyvasis Magisteriumas ir teologija, nepaisant skirtingų dovanų bei funkcijų, galiausiai siekia to paties tikslo - išlaikyti Dievo tautą išlaisvinančioje tiesoje ir taip ją padaryti “tautų šviesa”. Tas tarnavimas bažnytinei bendruomenei teologą su Magisteriumu susieja abipusiais saitais. Magisteriumas perduoda autentišką apaštalų mokymą ir, pasinaudodamas teologijos vaisiais, atmeta tikėjimui keliamus priekaištus bei jo iškraipymus, Jėzaus Kristaus suteikta galia naujai pagilindamas, paaiškindamas ir pritaikydamas apreikštąjį mokymą. O teologija apmąstymų dėka vis giliau perpranta Dievo Žodį, užrašytą Šventajame Rašte ir ištikimai perduodamą Magisteriumo vadovaujamos Bažnyčios gyvosios Tradicijos; mokymą apie Apreiškimą teologija stengiasi paaiškinti protu ir organiškai bei sistemiškai įforminti[172]. Tačiau kai dėl įvairiausių priežasčių šis bendradarbiavimas išyra, reikia vengti nesusipratimų bei painiavos ir sugebėti rūpestingai skirti “Bažnyčios visuotinį mokymą nuo teologų nuomonių bei trumpaamžių tendencijų (vadinamosios “mados”)”[173]. Nėra jokio “gretutinio” magisteriumo, yra tik vienintelis Petro ir apaštalų, popiežiaus ir vyskupų Magisteriumas[174].

Kita problema, iškylanti kai seminaristų intelektinis ugdymas patikimas akademinėms institucijoms, yra santykis tarp teologijos mokslinio griežtumo ir jos tikslo, sielovadinės paskirties, taigi teologijos sielovadinės prigimties. Iš tiesų tiedu teologijos ir jos mokymo esminiai bruožai vienas kitam neprieštarauja, o kiekvienas savaip padeda geriau “suprasti tikėjimą”. Teologijos sielovadinis pobūdis nereiškia, kad teologija mažiau doktriniška arba stokoja moksliškumo; priešingai, tai reiškia, kad teologija įgalina būsimuosius kunigus skelbti Evangeliją atsižvelgiant į savo epochos kultūros veiksnius formuoti ir sielovados veiklą pagal autentišką teologinę viziją. Viena vertus, studijos, paisančios konkrečių teologijos disciplinų mokslinio griežtumo, geriau ir giliau išugdys sielovadininką kaip tikėjimo mokytoją, kita vertus, teologijos sielovadinės paskirties supratimas rimtas mokslines teologijos studijas padarys tikrai vertingas būsimiesiems kunigams.

Dar viena problema susijusi su šiandien gyvai jaučiamu reikalu evangelizuoti kultūras ir įkultūrinti tikėjimo skelbimą. Šiai svarbiai sielovados problemai, ugdant kandidatus į kunigus, turi būti skiriama daugiau vietos ir dėmesio: “Dabarties sąlygomis, kai įvairiuose pasaulio regionuose krikščioniškoji religija traktuojama kaip ir senosioms, ir naujosioms kultūroms svetimas dalykas, labai svarbu įkultūrinimą vertinti kaip būtiną ir esminį viso intelektinio ir žmogiškojo ugdymo matmenį”[175]. Tam iš anksto reikalinga autentiška teologija, įkvėpta su įkultūrinimu susijusių katalikiškų principų. Šitie principai, susiję su Dievo Žodžio įsikūnijimo slėpiniu bei krikščioniškąja antropologija, nušviečia tikrąją įkultūrinimo prasmę: susidurdamas su skirtingiausiomis ir net priešingomis kultūromis įvairiose pasaulio dalyse, įkultūrinimas turi išreikšti klusnumą Kristaus įsakymui skelbti Evangeliją visoms tautoms iki pat žemės pakraščių. Toks klusnumas nereiškia nei sinkretizmo, nei paprasčiausio Evangelijos skelbimo pritaikymo; jo dėka Evangelija turi gyvybingai įsiskverbti į kultūras, įsikūnyti jose, įveikdama tuos kultūros elementus, kurie nesuderinami su krikščionišku tikėjimu bei gyvenimu, ir tų kultūrų vertybes pakylėdama iki išganymo slėpinio, kylančio iš Kristaus[176]. Įkultūrinimo problema gali būti ypač svarbi, kai patys kandidatai į kunigus yra kilę iš autochtoninių kultūrų: jiems bus reikalingas atitinkamas ugdymas, padedantis išvengti pavojingo nereiklumo sau bei paviršutiniško žmogiškųjų, krikščioniškųjų ir kunigiškųjų vertybių pasisavinimo ir branginti gerus ir autentiškus jų kultūrų bei tradicijų elementus[177].

56. Laikydamasi Vatikano II Susirinkimo mokymo bei nurodymų ir dokumento Ratio fundamentalis institutionis sacerdotalis reikalavimų, Bažnyčia iš esmės atnaujino filosofinių ir ypač teologinių disciplinų dėstymą seminarijose. Nors kai kuriais atžvilgiais šį darbą būtina tęsti ir tobulinti, apskritai jis padėjo pagerinti intelektinio ugdymo kokybę. Šiuo klausimu “Sinodo Tėvai daug kartų ir aiškiai pabrėžė, kad seminarijose ir ugdymo namuose turi būti įgyvendinta pagrindinė studijų programa - tiek visuotiniu, tiek įvairių kraštų ar Vyskupų Konferencijų nustatytu pavidalu”[178].

Reikia ryžtingai priešintis tendencijai žeminti studijų lygį ir rimtumą, ryškėjančiai kai kuriuose bažnytiniuose sluoksniuose, be kita ko, dėl filosofijos ir teologijos studijas pradedančių seminaristų nepakankamo ir fragmentiško bendrojo išsilavinimo. Dabarties situacija vis labiau reikalauja būtent tokių mokytojų, kurie atitiktų sudėtingus mūsų laikų reikalavimus ir sugebėtų kompetentiškai, aiškiai ir išsamiai atsakyti į šiuolaikinių žmonių klausimus, į kuriuos tobulą ir galutinį atsakymą duoda tik Jėzaus Kristaus Evangelija.
 

Sielovadinis ugdymas: dalyvavimas Jėzaus Kristaus, Gerojo Ganytojo, meilėje

57. Viso kandidatų į kunigus ugdymo tikslas yra juos parengti ypatingu būdu dalyvauti Kristaus, Gerojo Ganytojo, meilėje. Todėl įvairūs šio ugdymo aspektai turi turėti iš esmės sielovadinį pobūdį. Tai įsakmiai pabrėžiama Susirinkimo dekrete Optatam totius, kalbant apie aukštesniąsias seminarijas: “Jose būtina siekti, kad auklėtiniai, įsižiūrėję į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Mokytojo, Kunigo ir Ganytojo, pavyzdį, patys susiformuotų tikrais sielų ganytojais: pasirengtų žodžio tarnybai - vis giliau suprastų apreikštąjį Dievo žodį, apmąstydami jį įsisąmonintų, išreikštų kalba ir elgesiu; pasirengtų Dievo garbinimo tarnybai ir šventinimo veiklai - melsdamiesi ir švęsdami liturgiją vykdytų išganomąją veiklą eucharistine auka ir sakramentais; pasirengtų sielovados tarnybai - mokėtų žmonėms atstovauti Kristų, kuris “atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį” (Mk 10, 45; plg. Jn 13, 12-17), ir, tapę visų tarnais, laimėtų daugelį (plg. 1 Kor 9, 19)”179.

Susirinkimo dokumente pabrėžiama gili tarpusavio priklausomybė tarp įvairių ugdymo aspektų - žmogiškojo, dvasinio ir intelektinio - ir sykiu konkretūs jų sielovados tikslai. Žmogiškajam, dvasiniam ir intelektiniam ugdymui sielovados tikslai suteikia labai konkretų turinį bei savybes ir integruoja bei formuoja visą būsimųjų kunigų ugdymą.

Kaip ir kiekvienas kitas, taip ir sielovadinis ugdymas įgyvendinamas brandžiais apmąstymais ir praktiniu pritaikymu, jis gyvybiškai šaknijasi dvasioje, kuri yra visa ko atrama, varomoji jėga bei plėtojimosi paskata.

Todėl būtina studijuoti atitinkamą teologijos discipliną - pastoracinę arba praktinę teologiją, kuri yra kasdienio Bažnyčios kūrimo istorijoje Dvasios galia, taigi Bažnyčios kaip “visuotinio išganymo sakramento”[180], kaip Jėzaus Kristaus išganomosios veiklos žodžiu, sakramentais ir meilės tarnavimu gyvo ženklo ir įrankio mokslinis apmąstymas. Pastoracinė teologija - ne tik išmanymas, nurodymų, patirčių ir metodų rinkinys. Tai lygiavertė teologijos disciplina, nes jos pagrindai ir sielovadinės Bažnyčios veiklos istorijoje kriterijai kyla iš tikėjimo; Bažnyčia kiekvieną dieną “gimdo” Bažnyčią, kaip labai taikliai suformulavo Beda Garbingasis: “Nam et Ecclesia quotidie gignit Ecclesiam”[181]. Tarp tų principų ir kriterijų ypatingai svarbus yra visuomeninės-kultūrinės ir bažnytinės situacijos, kurioje plėtojama sielovados veikla, evangelinis įvertinimas.

Pastoracinės teologijos studijos turi nušviesti konkrečią veiklą, kurios kandidatai į kunigus turi imtis laipsniškai, drauge su kitais įpareigojimais, uždedamais ugdymo programos. Tai sielovados “patirtis”, galinti papildyti tikrąją “sielovados praktiką”, kuri gali užtrukti ilgiau ir turi būti metodiškai tikrinama.

Tačiau studijos ir sielovados veikla kreipia į tą vidinį šaltinį, kuriam kunigų ugdyme turi būti skiriamas ypatingas dėmesys, o jo vertė nuolat pabrėžiama: tai vis gilėjantis dalyvavimas Jėzaus sielovadinėje meilėje, grindusioje ir įgalinusioje Jėzaus išganomąją veiklą, Šventosios Dvasios išliejimo šventimų sakramente dėka turinčioje grįsti ir įgalinti kunigo tarnybą. Taigi ugdymas turi ne tik teikti mokslinę kompetenciją bei gebėjimą veikti sielovadai, bet ir pirmiausia laiduoti raidą gyvenimo būdo, vienijančio su Kristaus, Gerojo Ganytojo, jausmais ir nuostatomis: “Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus” (Fil 2, 5).

58. Taip suprastas sielovadinis ugdymas tikrai negali būti vien paprasčiausias mokymas, supažindinantis su tam tikra sielovados technika. Seminarijos programa turi suteikti sielovadinio jautrumo, mokėjimo sąmoningai ir brandžiai prisiimti atsakomybę pradmenis, įdiegti įprotį vertinti problemas, rinktis prioritetus ir sprendimus pagal visada vienprasmiškus tikėjimo nurodymus ir pačios sielovados teologinius reikalavimus.

Įvesdinimas į tarnybą ir laipsniškas susipažinimas su ja būsimiesiems kunigams turi padėti įsijungti į gyvą savo vietinės Bažnyčios pastoracinę tradiciją, išmokyti atverti savo protą ir širdį Bažnyčios gyvenimo misijiniam matmeniui ir bendradarbiauti tarpusavyje bei su tais kunigais, pas kuriuos bus paskirti. Pastariesiems, kaip ir seminarijos programai, tenka labai svarbi sielovadinio ugdymo atsakomybė.

Renkantis tinkamą vietą ir formas sielovados praktikai atlikti, pirmenybė turi būti teikiama parapijai[182] - gyvai ląstelei su įvairiausia ir specifine sielovados patirtimi, kurios dėka kandidatai į kunigus susidurs su ypatingomis savo būsimosios tarnybos problemomis. Sinodo Tėvai išvardijo daug konkrečių pavyzdžių: ligonių lankymas, rūpinimasis emigrantais, pabėgėliais ir klajūnais, karšta artimo meilė, reiškiama įvairia socialine veikla. Jie rašo: “Kunigas turi liudyti meilę paties Kristaus, kuris “vaikščiojo, darydamas gera” (Apd 10, 38), taip pat turi būti gyvas Bažnyčios, Motinos ir Mokytojos, rūpinimosi pavyzdys. Kadangi mūsų laikų žmogų užgriuvo daugybė bėdų - ypač tai pasakytina apie tokį žmogų, kurį persekioja nežmoniškas skurdas, akla prievarta ir tironiška valdžia, - būtina, kad kiekvienam geram darbui pasirengęs Dievo žmogus (plg. 2 Tim 3, 17) gintų žmogaus teises ir orumą. Tačiau tesisaugo jis klaidingų ideologijų ir siekdamas pažangos tenepamiršta, kad pasaulį išganė tik Kristaus kryžius”[183].

Ši ir kitokia sielovados veikla parengia būsimąjį kunigą savo misiją, suteiktą kaip “valdžią” bendruomenėje, išgyventi kaip “tarnavimą” ir nepasiduoti pranašumo jausmui arba neimti piktnaudžiauti valdžia, ne visada pateisinama vien sielovadine meile.

Deramu ugdymu reikia siekti, kad įvairios kandidatų į kunigus patirtys įgytų aiškų “tarnaujamąjį” pobūdį, kad glaudžiai sietųsi su kitais reikalavimais, keliamais kunigų ugdymui, taip pat su Žodžio skelbimo, liturgijos ir bendruomenės vadovavimo tarnyba (aišku, ne studijų sąskaita). Šitoks tarnavimas gali tapti konkrečia dirva lektoriaus, akolito ir diakono tarnybai vykdyti.

59. Kadangi sielovada savo prigimtimi skirta gaivinti Bažnyčią, kuri savo esme yra slėpinys, komunija ir misija, sielovadinis ugdymas turi atsižvelgti į tuos matmenis kunigo tarnyboje.

Pamatinę reikšmę turi samprata, kad Bažnyčia yra “slėpinys”, Dievo kūrinys, Kristaus Dvasios vaisius, veiksmingas malonės ženklas, Trejybės buvimas krikščionių bendruomenėje. Tokia samprata, nemenkindama jam būdingo atsakomybės jausmo, įtikins kunigą, kad Bažnyčios augimas yra neatlyginamas Dvasios kūrinys ir kad jo tarnyba, tos pačios Dievo malonės patikėta laisvai žmogaus atsakomybei, yra evangelinis “nenaudingo tarno” (plg. Lk 17, 10) darbas.

Bažnyčios kaip “komunijos” samprata padės kandidatui į kunigus bendruomenės sielovadą ugdyti glaudžiai bendradarbiaujant su įvairiais Bažnyčios nariais: kunigais ir vyskupais, vyskupijų ir vienuolijų kunigais, kunigais ir pasauliečiais. Tačiau tokiam bendradarbiavimui pirmiausia reikia pažinti ir pripažinti įvairias dovanas bei charizmas, pašaukimus ir atsakomybes, kurias Šventoji Dvasia patiki Kristaus Kūno nariams; toks bendradarbiavimas reikalauja gyvai ir aiškiai jausti savo paties bei kito asmens tapatybę Bažnyčioje; jis reikalauja abipusio pasitikėjimo, kantrybės, švelnumo, supratingumo ir mokėjimo laukti; jis šaknijasi meilėje Bažnyčiai, meilėje, kuri yra didesnė už meilę sau ir savam visuomenės sluoksniui. Ypač svarbu rengti būsimuosius kunigus bendradarbiavimui su pasauliečiais. Susirinkimas skelbia: “Mielai teišklauso pasauliečių, broliškai atsižvelgdami į jų pageidavimus, pripažindami jų patirtį ir kompetenciją įvairiose žmonių veiklos srityse, kad galėtų drauge su jais pažinti laiko ženklus”[184]. Paskutinis Sinodas irgi pabrėžė sielovadinį rūpinimąsi pasauliečiais: “Kandidatas į kunigus turi mokėti supažindinti ir įvesdinti tikinčiuosius pasauliečius, ypač jaunimą, į įvairius pašaukimus (santuoka, socialinė veikla, apaštalavimas, sielovados tarnyba ir pareigos, pašvęstasis gyvenimas, vadovavimas politinei ir visuomeninei veiklai, mokslinė veikla ir mokymas). Itin svarbu ugdyti ir palaikyti pasauliečių supratimą, kad jie pašaukti eiti į pasaulį ir apšviesti jį Evangelijos šviesa”[185].

Galiausiai Bažnyčios kaip “misijinės komunijos” samprata padės kandidatui į kunigus mylėti ir išgyventi Bažnyčios ir įvairių sielovados formų misijinį matmenį, išnaudoti visas šiandienes galimybes Evangelijai skelbti, nepamirštant vertingos paslaugos, kurią gali teikti ir teikia visuomenės informavimo priemonės[186], pasirengti tokiai tarnybai, kuri, paklūstant Šventajai Dvasiai ir vyskupui, gali pareikalauti pasiryžimo tam tikromis aplinkybėmis palikti savo kraštą ir vykti skelbti Evangelijos už jo ribų[187].
 

II. Kunigų ugdymo aplinka
 

Aukštesniosios seminarijos ugdymo bendruomenė

60. Kad kunigų ugdymui reikalingos aukštesniosios seminarijos - arba atitinkami vienuolijų namai, - pabrėžė Vatikano II Susirinkimas[188] ir iš naujo patvirtino Sinodas: “Be abejo, kaip geriausia ugdymo vieta, aukštesnioji seminarija turi būti laikoma normalia net materialiąja prasme aplinka bendruomeniniam ir hierarchiniam gyvenimui, tikraisiais namais kandidatams į kunigus ugdyti, turinčiais visomis išgalėmis pasišventusius tam uždaviniui vyresniuosius. Ši institucija per daugelį amžių visame pasaulyje yra davusi ir tebeduoda gausių vaisių”[189].

Seminarija - tai konkretus laikas ir vieta, tačiau pirmiausia keliaujanti auklėjimo bendruomenė, įsteigta vyskupo, idant tiems, kurie yra Viešpaties pašaukti tarnauti kaip apaštalai, būtų suteikta galimybė išgyventi tą ugdymo patirtį, kurią Viešpats skyrė Dvylikai. Ilgas ir artimas gyvenimas su Kristumi evangelijose pateikiamas kaip būtina sąlyga apaštališkajai tarnybai. Jis reikalauja iš Dvylikos itin aiškiu ir ypatingu būdu, tam tikra prasme rekomenduotinu visiems mokiniams, atsižadėti gimtosios aplinkos, kasdienio darbo, net stipriausių jausminių ryšių (plg. Mk 1, 16-20; 10, 28; Lk 9, 23. 57-62; 14, 25-27). Ne kartą minėtame Morkaus pasakojime pabrėžiama, kokie tvirti saitai siejo apaštalus su Kristumi ir vieną su kitu: prieš siųsdamas juos skelbti Evangelijos ir gydyti Jėzus paskyrė, “kad jie būtų kartu su juo” (Mk 3, 14).

Pačia savo prigimtimi seminarija Bažnyčioje savaip yra apie Jėzų susibūrusios apaštalų bendruomenės tąsa; toji bendruomenė klausosi Jo žodžio, rengiasi Velykų patirčiai, laukia Šventosios Dvasios kaip dovanos misijai. Tokio idealo turi siekti kiekviena seminarija kaip žmonių institucija, įvairiomis formomis ir visokiomis aplinkybėmis, kurios turi būti įrašytos į jos istoriją, įgyvendindama savo paskirtį ir pasilikdama ištikima Evangelijos vertybėms, kurios įkvepia ją ir įgalina atsiliepti į kiekvienos epochos situaciją ir reikmes.

Seminarija pati savaime yra pirmykštė Bažnyčios gyvenimo patirtis: joje vyskupas dalyvauja vadovaudamas rektoriaus ir kitų auklėtojų tarnybai, bendros atsakomybės ir vienybės dvasia siekiančiai kandidatų sielovadinio ir apaštališkojo ugdymo. Seminarijos bendruomenės nariai, Šventosios Dvasios sujungti brolybės ryšiais, dirba kartu kiekvienas pagal gautas dovanas, idant visi augtų tikėjimu ir meile ir deramai rengtųsi kunigystei, o sykiu ir tęstų Bažnyčioje ir istorijoje Jėzaus Kristaus, Gerojo Ganytojo, išganomąjį dalyvavimą.

Jau vien žmogišku požiūriu, aukštesnioji seminarija turi siekti “tapti bendruomene, kurios nariai, vienijami draugystės ir meilės, sudaro tikrą džiaugsmingą šeimą”[190]. Krikščioniškuoju požiūriu, - tęsia Sinodo Tėvai, - seminarija turi būti “bažnytinė bendruomenė”, “Viešpaties mokinių bendruomenė, kurioje švenčiama liturgija pripildo gyvenimą maldos dvasia, bendruomenė, kiekvieną dieną ugdoma Dievo žodžio skaitymu ir svarstymu, Eucharistijos sakramentu, veiklia broliška meile bei teisingumu; tai bendruomenė, kurioje per bendruomeninio gyvenimo pažangą ir kiekvieno nario gyvenimą švyti Kristaus Dvasia ir meilė Bažnyčiai”[191]. Sinodo Tėvai pabrėžia ir konkrečiai parodo seminarijos esminį bažnytinį matmenį: “Kaip bažnytinė bendruomenė, vyskupijos, kelių vyskupijų ar vienuolijos seminarija turi stiprinti kandidatų ryšio su jų vyskupu ir visa kunigija jausmą, idant jie galėtų dalytis viltimis bei džiaugsmais ir sykiu būti atviri visuotinės Bažnyčios reikmėms”[192].

Ugdymas kunigystei ir sielovadinei tarnybai, savo esme bažnytiškai, reikalauja, kad seminarija nebūtų laikoma vien išoriniu ir paviršiniu dalyku, tai yra tik gyvenimo ir studijų vieta, o būtų suvokiama dvasingiau ir giliau kaip ypatinga bažnytinė bendruomenė, iš naujo išgyvenanti aplink Jėzų susitelkusio Dvylikos patirtį”[193].

61. Taigi seminarija yra bažnytinė auklėjimo bendruomenė, ypatinga auklėjamoji bendruomenė, kurios pavidalą lemia jos specifinis tikslas - palydėti būsimuosius kunigus pašaukimo keliu, t.y. apsvarstyti jį, padėti priimti jį ir pasirengti šventimų sakramentui su jam būdingomis malonėmis bei pareigomis, kurių dėka kunigas supanašėja su Jėzumi Kristumi, Galva ir Ganytoju, įgalinamas ir įpareigojamas dalyvauti jo išganomojoje misijoje Bažnyčioje ir pasaulyje.

Seminarija kaip auklėjamoji bendruomenė įvairiomis savo gyvenimo formomis nukreipta į būsimųjų kunigų žmogiškąjį, dvasinį, intelektinį ir sielovadinį ugdymą, turintį daug bendra su visų Bažnyčios narių žmogiškuoju ir krikščioniškuoju ugdymu, tačiau pasižymintį ir specifiniu turiniu, metodika bei pobūdžiu, specifiniu būdu kylančiu iš ypatingo seminarijos tikslo - rengti kunigystei.

Šio rengimo turinys ir formos reikalauja, kad seminarija turėtų tikslią programą, organiškai vieningą ir suderinamą su vieninteliu savo egzistavimo tikslu - būsimųjų kunigų rengimu. Todėl Sinodo Tėvai rašo: “Kaip auklėjimo bendruomenė, [seminarija] turi įgyvendinti aiškiai apibrėžtą programą, kurios būdingas bruožas - vieninga vadovybė rektoriaus ir jo bendradarbių asmenyje ir gyvenimo taisyklių jungimas su ugdymu bei svarbiausiais bendruomeninio gyvenimo reikalavimais, įskaitant esminius ugdymo aspektus.

Programa privalo aiškiai tarnauti ypatingam tikslui, kuris vienintelis pateisina seminarijos egzistavimą - ugdyti būsimuosius kunigus, Bažnyčios ganytojus”[194]. Idant programa būtų tikrai tinkama ir efektyvi, pagrindiniai jos principai turi konkrečiai atsispindėti bendruomeninio gyvenimo normose ir nuostatuose, nusakančiuose ugdymo metodus ir tikslias laiko normas.

Čia reikia pabrėžti dar vieną aspektą: auklėjamasis darbas pačia savo esme yra lydėjimas konkrečių istorinių asmenų, siekiančių pasirinkti ir įgyvendinti tam tikrus gyvenimo idealus. Todėl auklėjamajame darbe reikia sumaniai derinti aiškią orientaciją į tikslą, būtinybę rimtai to tikslo siekti ir rūpestį dėl “keleivio”, tai yra konkretaus žmogaus, taigi ir dėl įvairių situacijų, problemų, sunkumų, kelionės ir augimo ritmų. Tam reikalingas išmintingas lankstumas, jokiu būdu nereiškiantis kompromiso nei dėl vertybių, nei dėl sąmoningo ir laisvo apsisprendimo, ir tikra meilė bei pagarba į kunigystę žengiančiojo asmeniškiems sąlygotumams. Tai pasakytina ne tik apie kiekvieną asmenį, bet ir apie įvairius socialinius bei kultūrinius kontekstus, kuriuose gyvuoja seminarijos, bei įvairius jų istorijos tarpsnius. Taigi auklėjamasis darbas turi būti nuolatos atnaujinamas. Kalbėdami apie seminarijos struktūrą, Sinodo Tėvai pabrėžė: “Pripažindamas klasikines seminarijos formas, Sinodas pageidauja, kad Vyskupų Konferencijos tęstų konsultacijas šiuolaikiniais kunigų ugdymo klausimais, kaip numatyta dekrete Optatam totius (Nr. 1) bei 1967 metų Sinode. Įvairių kraštų ir apeigų Rationes turi būti kruopščiai peržiūrėtos arba Vyskupų Konferencijų teikimu, arba įvairių kraštų seminarijų apaštališkųjų vizitacijų proga, idant į jas būtų galima įtraukti įvairių ugdymo formų, kurios pasiteisino ir yra tinkamos vadinamosios autochtoninės kultūros žmonėms, suaugusiųjų pašaukimams, misijų pašaukimams ir t.t.”[195]

62. Aukštesniosios seminarijos tikslas bei programa reikalauja, kad į ją įstoję kandidatai į kunigus jau būtų atitinkamai pasirengę. Bent prieš keliasdešimt metų tas pasirengimas nekėlė ypatingų problemų, nes kandidatai į kunigus paprastai ateidavo iš “žemesniųjų seminarijų”, o krikščioniškasis gyvenimas visiems be išimčių nesunkiai leisdavo gauti pakankamą krikščionišką išsimokslinimą ir išsiauklėjimą.

Dabar daug kur situacija visai kitokia. Egzistuoja didelis skirtumas tarp, viena vertus, gyvenimo būdo ir vaikų, paauglių bei jaunuolių elementaraus išsilavinimo, net jei jie krikščionys ir neretai dalyvauja Bažnyčios veikloje, ir, kita vertus, seminarijos gyvenimo stiliaus bei jos reikalavimų, keliamų ugdymui. Todėl aš drauge su Sinodo Tėvais siūlau, kad prieš seminariją būtų atitinkamas parengiamasis etapas: “Būtų naudinga, kad į aukštesniąją seminariją kandidatai būtų priimami po parengiamojo žmogiškojo, krikščioniškojo, intelektinio ir dvasinio ugdymo. Tačiau jie turėtų turėti atitinkamų savybių: rimtus ketinimus, deramą subrendimą, gerą tikėjimo mokslo išmanymą, maldos būdų bei krikščionišką tradiciją atitinkančių papročių pažinimą. Be to, jie turi turėti jų gyvenamiesiems kraštams būdingas nuostatas, kuriomis reiškiasi Dievo ir tikėjimo ieškojimas (plg. Evangelii nuntiandi, 48)”[196].

“Geras tikėjimo mokslo išmanymas”, apie kurį kalba Sinodo Tėvai, būtinas pradedant studijuoti teologiją: neįmanoma plėtoti “intelligentia fidei”, neišmanant jos turinio - “fides”. Šį trūkumą bus galima lengviau įveikti išleidus naująjį Visuotinės Bažnyčios katekizmą.

Vis labiau plinta įsitikinimas parengimo prieš stojant į seminariją būtinybe, tačiau skiriasi nuomonės dėl šio parengimo turinio, bruožų ir pagrindinio tikslo: nesutariama, ar tai turėtų būti veikiau dvasinis ugdymas, padedantis kandidatui atpažinti pašaukimą, ar intelektinis ir kultūrinis ugdymas. Kita vertus, negalima išleisti iš akių daugybės didelių skirtumų ne tik tarp įvairių kandidatų, bet ir tarp įvairių sričių bei kraštų. Todėl būtina toliau gilintis ir kaupti patirtį, norint geriau ir aiškiau apibrėžti to pradinio rengimo arba “propedeutinio tarpsnio” elementus: trukmę, vietą, formą bei tematiką ir suderinti juos su vėlesnio ugdymo seminarijoje metais.

Šiame kontekste primenu ir perduodu Katalikiškojo auklėjimo kongregacijai Sinodo Tėvų prašymą: ”Sinodas prašo Katalikiškojo auklėjimo kongregaciją surinkti visą informaciją apie pirminio ugdymo ankstesnę ir dabartinę patirtį. Tinkamu laiku Kongregacija teperduoda šią informaciją Vyskupų Konferencijoms”[197].
 

Žemesnioji seminarija ir kitos pašaukimų sielovados formos

63. Ilga patirtis liudija, kad kunigo pašaukimas neretai nubunda baigiantis vaikystei arba pirmaisiais jaunystės metais. Net tie, kurie į seminariją ryžosi stoti vėliau, Dievo balsą sakosi išgirdę daug anksčiau. Bažnyčios istorija teikia daugybę pavyzdžių, kai Viešpats pašaukia vaikystėje. Antai šv. Tomas ypatingą Jėzaus meilę apaštalui Jonui aiškina pastarojo “jaunu amžiumi” ir daro tokią išvadą: “Todėl galime suprasti, kad Dievas ypatingai myli tuos, kurie Jo tarnavimui pasišvenčia nuo pat jaunumės”[198].

Žemesniųjų seminarijų pagalba Bažnyčia renka pašaukimų grūdelius, pasėtus vaikų širdyse, ir nuo pat pradžių juos rūpestingai puoselėja. Įvairiose pasaulio dalyse šios seminarijos tęsia vertingą auklėjamąjį darbą, rūpindamosi kunigystės pašaukimo užuomazgomis ir skatindamos jų vystymąsi, idant besimokantieji lengviau jį atpažintų ir sugebėtų į jį atsiliepti. Žemesniųjų seminarijų auklėjimo programa siekiama saikingai ir laipsniškai puoselėti žmogiškąjį, kultūrinį ir dvasinį ugdymą, kuris leistų jaunuoliui stoti į aukštesniąją seminariją deramai ir solidžiai pasirengus.

“Tepažįsta ir tepamilsta Kristų Išganytoją, kad didžiadvasiškai ir gryna intencija juo sektų” - tai žemesniosios seminarijos tikslas, kaip nurodoma Dekrete Optatam totius, kuris taip apibrėžia šitos institucijos auklėjamąjį pobūdį: “Vyresniesiems tėviškai vadovaujant, tėvams išmintingai talkininkaujant, jaunuolių dienos tebėga, kaip reikalauja amžius, dvasia ir brendimas, taip pat kaip pataria sveika psichologija, gyvenimo patirtis ir šeimų papročiai”[199].

Žemesnioji seminarija vyskupijoje gali būti atspirties taškas pašaukimų sielovadai, teikdama informaciją ir svetingai pasitikdama jaunuolius, dar tik ieškančius savo pašaukimo arba jau apsisprendusius juo sekti, nors dėl įvairių aplinkybių, susijusių su šeima ar mokykla, dar negalinčius stoti į seminariją.

64. Ten, kur nėra galimybės įkurti žemesniųjų seminarijų, “daugelyje pasaulio vietų reikalingų ir labai naudingų”, vertėtų steigti kitas institucijas[200], kaip antai pašaukimo grupes paaugliams ir jaunuoliams. Nors ir nebūdamos nuolatinės, šios grupės gali rūpintis pašaukimų globa, kurdamos aplinką, kuri leistų pasitikrinti ir puoselėti pašaukimą. Į kunigystės kelią linkstantys vaikai ir jaunuoliai gyvena šeimose ir priklauso bendruomenei, palaikančiai jų ugdymą, tačiau nereikėtų jų palikti vienų. Jiems reikalinga ypatingo pobūdžio aplinka arba bendruomenė, padedanti ugdyti pašaukimą, kurį juose įžiebė Šventosios Dvasios dovana.

Tokių atvejų, kai pašaukimas kunigystei nubunda brandžiame amžiuje, po ilgesnės ar trumpesnės krikščioniško pasaulietinio gyvenimo ir profesinės veiklos patirties, Bažnyčios istorijoje visada pasitaikydavo, o dabarties laikais jie tam tikra prasme yra naujiena, kelianti optimizmą savo dažnumu. Ne visada įmanoma, o dažnai ir nepatartina raginti suaugusius stoti į aukštesniąją seminariją. Veikiau derėtų, pirma rūpestingai ištyrus, ar tas pašaukimas tikras, pasistengti sukurti jiems tinkamą ugdymo programą, garantuojančią būtiną dvasinį ir intelektinį parengimą[201]. Artimas ryšys su kitais kandidatais į kunigus ir laikas, praleistas aukštesniosios seminarijos bendruomenėje, padės šiems kandidatams visiškai įsijungti į presbyterium ir sueiti su juo į artimą ir širdingą komuniją.
 

III. Atsakingi už kunigų ugdymą
 

Bažnyčia ir vyskupas

65. Kandidatų į kunigus ugdymas yra Bažnyčios pašaukimų sielovados uždavinys, todėl reikia pasakyti, kad Bažnyčia kaip tokia yra bendruomeninis subjektas, kuriam duota malonė bei atsakomybė globoti visus, Viešpaties pašauktus tapti jo tarnais kunigystėje.

Todėl įsigilinę į Bažnyčios slėpinį galėsime geriau apibrėžti funkciją ir uždavinį, tenkančius jos nariams kaip pavieniams asmenims ir kaip vieno kūno nariams kandidatų į kunigus ugdyme.

Savo giliausia esme Bažnyčia yra Jėzaus Kristaus buvimo ir veikimo mumyse ir mums “atminimo” “sakramentas”. Iš Jo išganomojo buvimo kyla pašaukimas kunigystei; ne tik pašaukimas, bet ir pašauktųjų palydėjimas, kad jie galėtų atpažinti Viešpaties malonę ir atsiliepti į ją laisvai ir su meile. Tai iš Jėzaus Dvasios kylanti šviesa ir galia leidžia pažinti ir vystyti pašaukimą. Taigi be Kristaus Dvasios dovanos neįmanomas joks tikras kunigystės ugdymas.

Tai turi žinoti kiekvienas pasišvenčiantis šiam darbui. Kaip galima nepastebėti šio neatlyginamai dovanoto ir tokio veiksmingo galios “šaltinio”, kuris nulemia ugdymą kunigystei? Ir kaip nesidžiaugti kiekvienu ugdytoju, kuris kandidatui į kunigus tam tikra prasme yra regimasis Kristaus atstovas? Jei rengimas kunigystei iš esmės yra būsimojo “ganytojo” ugdymas pagal Gerojo Ganytojo Jėzaus Kristaus pavyzdį, tai kas, jei ne pats Jėzus, išliedamas savo Dvasią, gali dovanoti ir brandinti tą sielovadinę meilę, kurią Jis išgyveno iki pat visiško savęs atidavimo (plg. Jn 15, 13; 10, 11) ir kurią trokšta regėti išgyvenamą visų kunigų?

Ugdymo kunigystei sistemoje Kristui pirmiausia atstovauja vyskupas. Apie vyskupą, apie kiekvieną vyskupą būtų galima pasakyti tai, ką pasakė evangelistas Morkus mūsų daug kartų cituotame tekste: “Jėzus pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas jį. Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio...” (Mk 3, 13-14). Iš tikrųjų vidinio Dvasios kvietimo autentiškumą turi pripažinti vyskupas. Visi gali “ateiti” pas vyskupą kaip visų ganytoją ir tėvą, bet ypač tai tinka jo kunigams, nes jie visi dalyvauja toje pačioje kunigystėje ir tarnyboje. Vyskupas, kaip sako Susirinkimas juos turi laikyti ir su jais elgtis kaip su “broliais ir bičiuliais”[202]. Tą pat galima pasakyti ir apie kandidatus į kunigus. Kalbant apie “buvimą kartu”, buvimą su vyskupu, reikia pasakyti, kad vyskupo atsakomybė už kandidatų į kunigus ugdymą įpareigoja jį dažnai lankyti seminaristus ir tam tikra prasme su jais “būti”.

Vyskupo buvimas ypač reikšmingas ne tik dėl to, kad seminarijos bendruomenei jis padeda įsijungti į vietinę Bažnyčią ir užmegzti ryšį su jai vadovaujančiu ganytoju, bet ir dėl to, kad vyskupo asmuo palaiko tą sielovados tikslą, kuris yra viso kandidatų į kunigus ugdymo specifinis bruožas. Būdamas tarp kandidatų į kunigus ir dalydamasis su jais visomis vietinės Bažnyčios sielovados problemomis, vyskupas iš esmės padeda formuotis sensus Ecclesiae kaip svarbiausiai dvasinei ir sielovadinei kunigo tarnybos vertybei.
 

Seminarijos auklėjamoji bendruomenė

66. Seminarijos auklėjamoji bendruomenė buriasi aplink asmenis, atsakingus už ugdymą: rektorių, dvasios vadovą arba tėvą, vyresniuosius bei dėstytojus. Visi jie turi jausti artimą ryšį su vyskupu, kurį reprezentuoja įvairiais titulais ir įvairiais būdais, taip pat turi nuoširdžiai ir su įsitikinimu bendradarbiauti, jausdami abipusę komuniją. Auklėtojų vienybė ne tik leis deramai įgyvendinti programą, bet ir bus kandidatams į kunigus reikšmingas pavyzdys ir konkretus įvadas į tą bažnytinę bendruomenę, kuri yra krikščioniškojo gyvenimo ir sielovadinės tarnybos pagrindinė vertybė.

Suprantama, kad ugdymo efektyvumas, vertinant žmogiškuoju bei evangeliniu požiūriu, daugiausia priklauso nuo brandžios ir tvirtos auklėtojo asmenybės. Todėl labai svarbu, viena vertus, rūpestingai parinkti ugdytojus, kita vertus, skatinti jų pastangas kuo geriau atlikti patikėtą uždavinį. Būdami įsitikinę, kad, rengiant kandidatus į kunigus, svarbiausia parinkti ir išugdyti ugdytojus, Sinodo Tėvai intensyviai gvildeno auklėtojo tapatybės problemą. Jie rašė: “Kandidatų į kunigus ugdymo uždavinys reikalauja ne tik specialaus ugdytojų parengimo - profesinio, pedagoginio, dvasinio, žmogiškojo bei teologinio, bet ir bendrumo bei bendradarbiavimo dvasios deramai įgyvendinant seminarijos programą, kad nuolatos būtų išlaikoma rektoriaus vadovaujamos seminarijos sielovados veiklos vienybė. Auklėtojai turi liudyti tikrą evangelinį gyvenimą ir visišką atsidavimą Viešpačiui. Reikia stengtis, kad jų gyvenimas pasižymėtų tam tikru stabilumu ir kad jie gyventų seminarijos bendruomenėje. Jie turi būti artimai susiję su vyskupu kaip pirmu asmeniu, atsakingu už kunigų ugdymą”[203].

Vyskupai pirmi turi gerai suprasti savo didelę atsakomybę už ugdymą tų, kuriems patikimas būsimųjų kunigų auklėjimas. Šiam darbui turi būti parenkami pavyzdingo gyvenimo kunigai, kuriems būdingos tokios savybės, kaip “žmogiškoji ir dvasinė branda, sielovados patirtis, kompetencija, tikrumas dėl savo pašaukimo, gebėjimas bendradarbiauti, geras ir pareigas atitinkantis humanitarinis (ypač psichologinis) pasirengimas, grupinio darbo išmanymas”[204].

Gebėdami skirti forum internum ir forum externum, gerbdami deramą laisvę pasirinkti nuodėmklausį, taip pat apdairumo bei diskretiškumo reikalavimus, kuriuos turi atitikti dvasios vadovas, kunigiškoji auklėtojų bendruomenė turi solidariai dalytis atsakomybe už kandidatų į kunigus auklėjime. Būtent ji, visada paisydama vyskupo bei rektoriaus nuomonės, privalo puoselėti ir tikrinti kandidatų sugebėjimus dvasinių, žmogiškųjų ir intelektinių talentų srityje ir ypač maldos dvasią, nuodugnų tikėjimo mokslo pažinimą, gebėjimą broliškai sugyventi su kitais ir celibato charizmą[205].

Sinodo Tėvų priminimu įsigilinus į Apaštališkojo paraginimo Christifideles laici ir Apaštališkojo laiško Mulieris dignitatem[206] nurodymus, pabrėžiančius pasauliečių dvasingumo ir moteriškumo charizmos naudą bei sveiką įtaką kiekvienam auklėjimo procesui, tikslinga į būsimųjų kunigų ugdymo darbą įtraukti ir pasauliečius - vyrus ir moteris, darant tai apdairiai ir prisiderinant prie įvairių kultūrinių kontekstų. Juos reikia rūpestingai atrinkti, remiantis bažnytine teise ir atsižvelgiant į jų charizmas bei kompetenciją. Tikėtina, kad pasauliečių bendradarbiavimas, atitinkamai koordinuotas ir sujungtas su atsakingų seminarijos ugdytojų darbu, duos gražių vaisių harmoningai ugdant kandidatų į kunigus sensus Ecclesiae ir leis jiems geriau suvokti kunigo tapatybę[207].
 

Teologijos dėstytojai

67. Dėstytojams, per teologijos mokymą įvesdinantiems būsimuosius kunigus į sacra doctrina studijas ir padedantiems į ją gilintis, tenka ypatinga atsakomybė. Patirtis rodo, jog neretai jie labiau negu kiti auklėtojai paveikia būsimojo kunigo asmenybės formavimąsi.

Teologijos dėstytojų atsakomybės problema susijusi su mokytojo ir mokinio ryšiu, kurį jie turi užmegzti su kandidatais į kunigus, bet dar labiau - su jų turima teologijos ir kunigo tarnybos samprata bei teologijos dėstymo dvasia ir stiliumi.
Sinodo Tėvai pagrįstai pabrėžė, kad “teologas turi atminti, jog mokydamas jis nėra savo paties autoriteto šaltinis, o tik Viešpaties ir Bažnyčios vardu atskleidžia ir perduoda tikėjimo supratimą. Tad teologas, pasinaudodamas naujais mokslo pasiekimais, savo darbą dirba Bažnyčios pavedimu ir bendradarbiaudamas su vyskupu. Tarnaudami tai pačiai Bažnyčiai ir ugdydami tikėjimą, teologai ir vyskupai turi ugdyti abipusį pasitikėjimą ir tokia dvasia įveikti įtampas bei konfliktus (išsamiau apie tai žr. Tikėjimo mokslo kongregacijos instrukcijoje Apie teologo pašaukimą Bažnyčioje)”[208].

Teologijos dėstytojas, kaip ir kiekvienas auklėtojas, turi palaikyti vienybę ir nuoširdžiai bendradarbiauti su visais asmenimis, dalyvaujančiais būsimųjų kunigų ugdyme, su moksliniu tikslumu ir didžiadvasiškumu įdėti savo originalų ir vertingą indėlį ne tik perteikdami mokymą - net jei tai ir sacra doctrina, - bet ir atskleisdami perspektyvą, Dievo plane jungiančią visas žmogiškojo pažinimo sritis ir įvairius gyvenimo kelius.

Teologijos dėstytojų specifinį vaidmenį ir pedagoginį indėlį pirmiausia lemia tai, kokiu mastu jie yra “tikėjimo žmonės, sklidini meilės Bažnyčiai, įsitikinę, kad Bažnyčia kaip tokia yra krikščioniškojo slėpinio pažinimo subjektas ir kad jų darbas dėl to yra tikra bažnytinė tarnyba, turintys puikų sielovados jausmą, leidžiantį jiems taikyti ne tik savo tarnybos turinį, bet ir deramą jo formą. Iš teologijos dėstytojų ypač reikalaujama visiškos ištikimybės Magisteriumui. Juk jie moko Bažnyčios vardu ir todėl yra tikėjimo liudytojai”[209].
 

Bendruomenės, jaunimo draugijos ir sąjūdžiai

68. Bendruomenės, iš kurių būna kilę kandidatai į kunigus, ir toliau daro didelę įtaką būsimojo kunigo ugdymui, nepaisant neišvengiamo išsiskyrimo, kurį sąlygoja pašaukimo pasirinkimas. Todėl šios bendruomenės turi suvokti joms tenkančią atsakomybę.

Čia pirmiausia reikia paminėti šeimą: krikščionys tėvai, broliai, seserys ir kiti šeimos nariai neturėtų būsimojo kunigo pasirinkimo vertinti siauru pernelyg žmogiškos, net pasaulietiškos logikos požiūriu, net jei tai darytų iš grynos meilės (plg. Mk 3, 20-21. 31-35). Vadovaudamiesi nuostata “vykdyti Dievo valią”, jie veikiau turėtų kunigo ugdymo procesą paremti malda, pagarba, šeimos dorybių pavyzdžiu ir dvasine bei medžiagine parama, ypač sunkiomis akimirkomis. Patyrimas rodo, kad įvairiopa paspirtis kandidatui į kunigus dažnai būna lemtinga. Net jei tėvai ir šeima būna abejingi ar priešiški pašaukimo pasirinkimui, rami ir aiški jų pozicijos išraiška gali paskatinti sąmoningesnį ir ryžtingesnį kunigo pašaukimo brendimą.

Su šeima artimai susijusi parapijos bendruomenė; abi jos ugdo tikėjimą. Be to, parapijos bendruomenėje vykdoma jaunimo ir pašaukimų sielovada papildo šeimos uždavinį. Parapija kaip tiesioginis Bažnyčios slėpinio įsikūnijimas savaip ir itin vertingu būdu prisideda prie būsimojo kunigo ugdymo. Jaunuolį, stojusį į pasirengimo kunigystei kelią, parapijos bendruomenė ir toliau turi laikyti savo gyvąja dalimi, prisiminti jį maldoje, nuoširdžiai priimti per atostogas, gerbti ir palaikyti jo kunigiškosios tapatybės formavimąsi, teikti galimybes ir skatinti praktikoje išmėginti jo pašaukimą kunigo misijai.

Jaunimo draugijos ir sąjūdžiai kaip Bažnyčiai Dvasios teikiamo gyvybingumo ženklas ir patvirtinimas gali ir privalo padėti ugdyti kandidatus į kunigus, ypač turinčius tose bendruomenėse išgyventą krikščioniškąją, dvasinę ir apaštališkąją patirtį. Jaunuoliai, jose gavę pamatinį krikščioniškąjį ugdymą ir išgyvenę Bažnyčios patirtį, neturėtų manyti privalą nutraukti ryšius su savo praeitimi bei aplinka, padėjusia subręsti jų pašaukimui. Taip pat jie turėtų ne nusigręžti nuo dvasingumo, išmokto ir išgyvento tose bendruomenėse, o išlaikyti visa, kas gera, konstruktyvu ir turtina[210]. Toji ankstesnė aplinka ir toliau jiems liks pagalbos bei paramos šaltinis kelyje į kunigystę.

Šventoji Dvasia teikia daug galimybių jaunimui ugdyti tikėjimą, augti krikščioniškuoju ir bažnytiniu požiūriu, pažadindama Bažnyčioje įvairias evangelinio įkvėpimo grupes, sąjūdžius ir draugijas. Jas reikia priimti ir išnaudoti kaip gyvybinių jėgų dovaną, veikiančią pačioje institucijoje ir tarnaujančią jai. Juk koks nors sąjūdis arba tam tikras dvasingumas nėra “struktūra, alternatyvi institucijai. Priešingai, tai jos dabartiškumo, nuolatos atnaujinančio egzistencinį ir istorinį autentiškumą, versmė. Todėl tokiuose sąjūdžiuose kunigas turi rasti šviesą ir šilumą, įkvepiančią jam ištikimybę savo vyskupui, įgalinančią jį atlikti institucijos uždedamas pareigas ir laikytis bažnytinės drausmės, idant jo karštas tikėjimas ir ištikimybės siekis būtų vaisingi”[211].

Todėl būtina, kad jaunuoliai, atėję iš bažnytinių draugijų ir sąjūdžių, bažnytinių sąjungų, naujoje seminarijos bendruomenėje, susitelkusioje aplink vyskupą, mokytųsi “pagarbos kitokioms dvasingumo formoms, dialogo ir bendradarbiavimo” ir kad noriai bei nuoširdžiai priimtų vyskupo bei seminarijos auklėtojų pastabas, su dideliu pasitikėjimu paklusdami jų vadovavimui ir sprendimams[212]. Tokia nuostata brandina ir tam tikra prasme anticipuoja tikrą kunigo apsisprendimą tarnauti Dievo tautai broliškoje komunijoje su visu presbyterium ir paklusdami vyskupui.

Seminaristo ir vyskupijos kunigo dalyvavimas bažnytiniuose susivienijimuose ir įvairių dvasingumo formų praktikavimas neabejotinai yra teigiami brendimo ir kunigiškos brolybės ryšių stiprinimo veiksniai. Tačiau tas dalyvavimas turi ne trukdyti, o padėti kunigo tarnybai ir dvasiniam gyvenimui turintiems apibūdinti vyskupijos kunigą kaip visų ganytoją. Jis ne tik yra “visiems prieinamas”, bet ir vadovauja visos bendruomenės susirinkimui, pirmiausia kaip parapijos galva, ir rūpinasi, kad visi būtų priimti taip, kaip tikisi, bendruomenėje ir juos vienijančioje Eucharistijoje, kad ir koks būtų jų religinis jautrumas bei sielovados veikla[213].
 

Kandidatas į kunigus

69. Galiausiai neturime užmiršti, kad pats kandidatas į kunigus turi jaustis esąs būtinas ir nepamainomas savęs paties ugdytojas: kiekvienas ugdymas, taip pat ir kunigystės ugdymas, iš esmės yra saviaukla. Juk niekas negali pavaduoti mūsų toje asmeniškoje ir atsakingoje laisvėje, kurią kiekvienas gauname kaip individas.

Suprantama, kad būsimasis kunigas - ir būtent jis - turi vis giliau įžvelgti tiesą, jog pagrindinis jo ugdytojas vis dėlto yra Šventoji Dvasia, kuri, dovanodama jam naują širdį, supanašina jį su Jėzumi Kristumi, Geruoju Ganytoju. Ta prasme kandidatas į kunigus radikaliausiu būdu patvirtina savo paties laisvę, leisdamasis ugdomas Šventosios Dvasios. Tačiau priimti tai kandidatui į kunigus reiškia priimti ir visas žmogiškąsias “tarpininkavimo” formas, kuriomis naudojasi Dvasia. Todėl įvairių auklėtojų darbas tik tada iš tikrųjų duos vaisių, kai būsimasis kunigas su įsitikinimu ir nuoširdžiai su jais bendradarbiaus.
 
 

VI SKYRIUS
 

TAU PRIMENU REIKALĄ ATGAIVINTI DIEVO MALONĖS DOVANĄ

Kunigo nuolatinis ugdymas
 

Teologinis nuolatinio ugdymo pagrindimas

70. “Todėl tau primenu reikalą atgaivinti Dievo malonės dovaną, suteiktą mano rankų uždėjimu” (2 Tim 1, 6).

Apaštalo žodžius vyskupui Timotiejui visai pagrįstai galima taikyti nuolatiniam ugdymui, kuriam pašaukti visi kunigai, šventimų sakramentu gavę “Dievo dovaną”. Šie žodžiai padeda mums suprasti kunigo nuolatinį ugdymą ir jo specifiką. Čia padeda ir kitas apaštalo Pauliaus laiškas Timotiejui: “Nepamiršk tavyje esančios malonės dovanos, kuri tau buvo suteikta pranašo ištarme kartu su vyresniųjų rankų uždėjimu. Rūpinkis šiais dalykais, atsidėk jiems, kad visi matytų tavo pažangą. Žiūrėk savęs ir mokslo, ištverk šiuose darbuose! Taip veikdamas, išganysi ir save, ir savo klausytojus” (1Tim 4, 14-16).

Apaštalas ragina Timotiejų “atgaivinti” Dievo dovaną taip, kaip įpučiama po pelenais rusenanti ugnis, taigi priimti ir įkūnyti Dievo dovaną gyvenime, neprarandant ir neužmirštant to neblėstančio naujumo, kuris būdingas kiekvienai Dievo dovanai, Dievo, kuris visa daro nauja (plg. Apr 21, 5), taigi išlaikyti visą šios dovanos šviežumą ir pirmykštį grožį.

Tačiau “atgaivinti” Dievo dovaną nereiškia vien atlikti pareigą, už kurią Timotiejus asmeniškai atsakingas, tai ne vien jo atminties galios ir valios pastangų rezultatas. Tai kyla iš Dievo dovanai būdingos malonės dinamikos: pats Dievas atgaivina savo dovaną arba, teisingiau pasakius, išlaisvina joje slypinčius nepaprastus malonės ir atsakomybės turtus.

Sakramentiniu šventinančios ir siunčiančios Šventosios Dvasios išliejimu kunigas supanašinamas su Jėzumi Kristumi, Bažnyčios Galva ir Ganytoju, ir pasiunčiamas vykdyti sielovados tarnybą. Taip kunigui visam laikui ir neatmainomai įspaudžiamas Jėzaus ir Bažnyčios tarno ženklas. Jis įjungiamas į nuolatinę ir neatšaukiamą gyvenimo formą ir įpareigojamas vykdyti sielovados tarnybą, kuri, šaknydamasi kunigo egzistencijoje ir reikalaudama visiško atsidavimo, taip pat yra nuolatinė. Šventimų sakramentas suteikia kunigui sakramentinę malonę, kuri jį padaro ne tik Jėzaus išganomosios “galios” nei “tarnybos”, bet ir Jo sielovadinės “meilės” dalininku; sykiu kunigui garantuojamos visos tos malonės dovanos, suteikiamos visada, kai tik bus būtinos ir reikalingos tinkamai ir tobulai atlikti patikėtąją tarnybą.

Taigi šventimų sakramento dinamika grindžia ir motyvuoja nuolatinį ugdymą.

Žinia, kunigo nuolatinį ugdymą skatina grynai žmogiškos priežastys. Tai jo laipsniškos saviraiškos reikalavimas: kiekvieno žmogaus gyvenimas yra begalinis kelias į tolesnę brandą, o bręstama tik per nuolatinį ugdymą. To paties reikalauja jau pati kunigo tarnyba, kurios, kaip ir kitų profesijų, bendroji prigimtis yra tarnavimas kitiems. Nėra šiandien tokios profesijos, užsiėmimo ar darbo, kuris nereikalautų nuolatos tobulintis, idant žmogus netaptų atsilikėlis. Būtinybė “žengti koja kojon” su istorija - tai dar vienas žmogiškas nuolatinio ugdymo pagrindimas.

Tačiau šį bei kitus motyvus grindžia ir detaliau apibūdina minėtieji teologiniai argumentai, kuriuos galima dar labiau pagilinti.

Dėl jo kaip “ženklo” prigimties, būdingos visiems sakramentams, šventimų sakramentą galima suprasti kaip Dievo Žodį, kuris šaukia ir siunčia ir kuris yra stipriausia kunigo pašaukimo ir misijos išraiška. Šventimų sakramentu Dievas pašaukia “coram Ecclesia” kandidatą “į” kunigystę. Jėzaus žodžiai “ateik ir sek paskui mane” pasiekia savo galutinę pilnatvę švenčiant jo Bažnyčios sakramentus, atsiveria ir yra ištariami Bažnyčios balsu, vyskupui besimeldžiant ir uždedant rankas. Kunigas tikėdamas atsiliepia į Jėzaus kvietimą: “ateinu ir seku paskui Tave”. Taip prasideda atsakas, kuris kaip esminis apsisprendimas, turi būti daugsyk kartojamas ir patvirtinamas per kunigystės metus daugeliu kitų atsakų, kildinamų ir gaivinamų šventimų sakramento pritariančiojo “taip”.

Šia prasme galima kalbėti apie pašaukimą pačioje kunigystėje. Iš tiesų Dievas be paliovos šaukia ir siunčia, savo išganomąjį planą apreikšdamas kunigo gyvenimo tėkmėje bei Bažnyčios ir visuomenės istorijoje. Būtent šioje perspektyvoje išryškėja nuolatinio ugdymo reikšmė: jis reikalingas tam, kad kunigas galėtų nuolatos atpažinti ir įgyvendinti pašaukimą arba Dievo valią. Būtent taip buvo pašauktas apaštalas Petras, nors jau anksčiau Prisikėlusysis jam buvo patikėjęs savo kaimenę: “Jėzus jam tarė: “Ganyk mano avis. Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, - kitas tave perjuos ir ves, kur nenori”. Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. Tai pasakęs, dar pridūrė: “Sek paskui mane!”” (Jn 21, 17-19). Taigi apaštalo gyvenimą ir misiją lydi kvietimas “sek paskui mane”. Tasai “sek paskui mane” patvirtina pašaukimą ir reikalauja ištikimybės iki pat mirties (plg. Jn 21, 22) bei gali reikšti sekimą Kristumi iki visiško pasiaukojimo kankinyste[214].

Sinodo Tėvai nurodė argumentą, grindžiantį ir drauge išreiškiantį giliausią nuolatinio ugdymo būtinybę, suformuluodami ją kaip “ištikimybę” kunigo tarnybai ir kaip "nuolatinio atsivertimo vyksmą"[215]. Tai sakramentu suteikta Šventoji Dvasia stiprina kunigo ištikimybę, lydi ir gaivina jį nuolatinio atsivertimo kelyje. Dvasios dovana ne atleidžia nuo darbo, bet, priešingai, įkvepia kunigą laisva valia ir atsakingai su ja bendradarbiauti, o nuolatinį ugdymą suprasti kaip jam patikėtą uždavinį. Taigi nuolatinis ugdymas yra kunigo ištikimybės savo tarnybai ir net savo egzistencijai išraiška ir reikalavimas. Jis reiškia ir meilę Jėzui Kristui, ir vidinę harmoniją. Tačiau tai ir meilės Dievo tautai aktas, nes kunigas pašauktas jai tarnauti. Negana to, tai tikro teisingumo aktas: kunigas skolingas Dievo tautai, nes pašauktas suteikti ir sutvirtinti jos pagrindinę “teisę” - gauti Dievo žodį, sakramentus ir meilės patarnavimą, kurie sudaro kunigo sielovadinės tarnybos esmę. Nuolatinis ugdymas būtinas, kad kunigas galėtų deramai atsiliepti į šią Dievo tautos teisę.

Nuolatinio ugdymosi siela ir išorinis pavidalas yra sielovadinė meilė: Šventoji Dvasia, pripildydama kunigą sielovadinės meilės, veda ir lydi jį į vis gilesnį Kristaus slėpinio, kurio turtai neaprėpiami (plg. Ef 3, 14 t.), ir kartu į krikščioniškosios kunigystės slėpinio supratimą. Toji sielovadinė meilė ragina kunigą vis geriau suprasti žmonių, kuriems jis tarnauja, lūkesčius, poreikius, problemas ir skaudulius konkrečiose asmeninėse, šeimos ir visuomenės situacijose.

Viso to siekiama nuolatiniu ugdymu, suprantamu kaip sąmoninga ir laisva sąveika su sielovadinės meilės ir Šventosios Dvasios dinamika, o Šventoji Dvasia yra jo versmė ir gaivintoja. Šia prasme nuolatinis ugdymas yra priesakas, kylantis iš šventimų ir per juos gautos sakramentinės tarnybos, todėl būtinas visais laikais. Tačiau mūsų dienomis jis ypač svarbus ne tik dėl sparčių visuomeninių ir kultūrinių permainų žmonių ir tautų gyvenime, kuriame vykdoma kunigo tarnyba, bet ir dėl “naujosios evangelizacijos”, kuri yra esminis ir neatidėliotinas Bažnyčios uždavinys baigiantis antrajam tūkstantmečiui.
 

Įvairūs nuolatinio ugdymo matmenys

71. Vyskupijų bei vienuolijų kunigų nuolatinis ugdymas yra natūrali ir būtina tąsa kunigo asmenybės formavimo proceso, prasidedančio seminarijoje arba vienuolijos namuose, pagal kunigų ugdymo programą rengiantis priimti šventimus.

Ypač svarbu įžvelgti ir išlaikyti vidinį ryšį tarp kunigų ugdymo iki šventimų ir vėlesnio ugdymo. Šių tarpsnių atotrūkis ar vientisumo stoka labai neigiamai paveiktų kunigų sielovadinę tarnybą bei brolišką tarpusavio bendrumą, ypač tarp skirtingo amžiaus kunigų. Nuolatinis ugdymas nėra vien seminarinio ugdymo pakartojimas, atgaivinimas ar papildymas naujomis praktinėmis nuorodomis. Jis teikia naują turinį, bet pirmiausia vykdomas naujais metodais, tai gyva tikrovė, kuri plėtojasi būdama įsišaknijusi seminarijos ugdymo procese ir turi būti pritaikoma, atnaujinama ir keičiama, nepertraukiant ir nesusilpninant jos tęstinumo.

Ir priešingai, aukštesnioji seminarija turi dėti pamatus būsimam nuolatiniam ugdymui, skatinti jam būsimuosius kunigus, nurodant jo būtinybę, privalumus bei dvasią ir kartu sukuriant sąlygas jam įgyvendinti.

Dėl to, kad nuolatinis ugdymas yra seminarijos ugdymo tąsa, jo tikslas negali būti vien, taip sakant, profesinis parengimas, besiremiantis tam tikros naujos sielovados technikos pasisavinimu. Veikiau tai turėtų būti visuotinio ir vientiso brendimo proceso tąsa, viena vertus, gilinanti visus ugdymo aspektus (žmogiškąjį, dvasinį, intelektinį ir sielovadinį), kita vertus, mezganti gyvą vidinį jų tarpusavio ryšį. Pradžios ir atskaitos taškas čia visada yra sielovadinė meilė.

72. Kunigystės ugdymo gilinimas pirmiausia susijęs su jo žmogiškuoju matmeniu. Bendraudamas su žmonėmis ir dalyvaudamas jų kasdieniame gyvenime, kunigas turi puoselėti ir plėtoti savo žmogiškąjį jautrumą, kuris leistų jam suprasti žmonių poreikius ir įsigilinti į jų reikalus, išgirsti nutylėtus klausimus, dalytis su jais bendro gyvenimo viltimis ir lūkesčiais, džiaugsmais ir vargais, mokėti priimti visus žmones ir megzti su visais dialogą. Ypač pažindamas žmogaus kančią visokiausiais pavidalais - nuo vargo ir ligų iki marginalizacijos ir neraštingumo, vienatvės, medžiaginio ir dorovinio skurdo - ir dalydamasis ja, kunigas praturtina savo paties žmogiškumą, daro jį autentiškesnį ir aiškiau išreikštą, daugiau ir giliau pamildamas žmogų.

Žmogiškosios brandos siekiančiam kunigui ypač padeda Jėzaus Kristaus malonė, nes Gerasis Ganytojas parodė savo meilę ne tik dovanodamas žmonijai išganymą, bet ir kartu su jais gyvendamas. Tai “Kūnu” tapęs Žodis (plg. Jn 1, 14) norėjo pažinti jų džiaugsmus ir kentėjimus, išgyventi jų vargus, sušvelninti jų skausmus, patirti tuos pačius skausmus. Gyvendamas kaip žmogus tarp žmonių ir su žmonėmis, Jėzus Kristus yra aukščiausia, autentiškiausia ir tobuliausia žmogystės išraiška: regime Jį švenčiant vestuves Kanoje, lankant bičiulių šeimą, besirūpinant alkana paskui jį nusekusia minia, tėvams grąžinant išgydytus ar net iš numirusių prikeltus vaikus, apverkiant Lozoriaus mirtį...

Apie kunigą, vis labiau tobulinantį savo žmogiškąjį jautrumą, Dievo tauta turi galėti ištarti žodžius, kuriais Laiške žydams apibūdinamas Jėzus: “Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį” (Žyd 4, 15).

Kunigo ugdymo dvasinio matmens gilinimas yra priesakas naujai gyventi pagal Evangeliją, o tam kunigas pašauktas ypatingu būdu Šventosios Dvasios, išliejamos šventimų sakramentu. Dvasia, pašventinanti kunigą ir supanašinanti jį su Jėzumi Kristumi, Galva ir Ganytoju, užmezga ryšį, kuris, šaknydamasis pačioje kunigo egzistencijoje, yra toks, jog turi būti pasisavinamas ir išgyvenamas asmeniškai, t.y. sąmoningai ir laisvai, siekiant vis turtingesnės gyvenimo ir meilės bendruomenės ir visapusiškesnio bei ryžtingesnio susitapatinimo su Jėzaus Kristaus jausmais ir laikysena. Tas Viešpaties Jėzaus ir kunigo ryšys, ontologinis ir psichologinis, sakramentinis ir dorovinis ryšys, yra pamatas, o sykiu galios šaltinis to “gyvenimo dvasia” ir to “evangelinio radikalumo”, kuriems pašauktas kiekvienas kunigas ir kurį palankiai veikia nuolatinis ugdymas dvasiniu aspektu. Nuolatinis ugdymas būtinas ir kunigo tarnybos požiūriu, jos tikrumo ir dvasinio vaisingumo požiūriu. “Ar tu rūpiniesi sielomis?”, klausė savęs šv. Boromėjus ir taip atsakė prakalboje kunigams: “Nepamiršk per tai rūpintis savimi pačiu ir nebūk kitiems toks dosnus, kad sau nieko nepasiliktumei. Taip, tu turi rūpintis sielomis, kurių ganytojas esi, bet ir savęs nepamiršk. Atminkite, broliai, jog nieko nėra svarbiau už meditaciją, kuri pasitinka, lydi ir seka visus mūsų veiksmus: “Girsiu tave ir pažinsiu”, sako pranašas (plg. Ps 100, 1). Jei teiki sakramentus, broli, galvok, ką darai. Jei aukoji Mišias, galvok, ką aukoji. Jei giedi psalmes chore, atmink, su kuo kalbiesi ir apie ką. Jei ganai sielas, atmink, kieno krauju jos buvo nuplautos, ir “viską darykite su meile” (1 Kor 16, 14). Taip galėsime lengvai įveikti visus sunkumus, su kuriais kasdien susiduriame. Būtent to reikalauja mums patikėtas uždavinys. Taip įsigysime galią savyje ir kituose gimdyti Kristų”[216].

Kunigas turi nuolatos “atnaujinti” savo maldos gyvenimą. Patyrimas moko, kad meldžiantis neįmanoma naudotis tuo, kas buvo sukaupta anksčiau: kasdien būtina atnaujinti ne tik išorinę ištikimybę maldos laikui, ypač skirtam Valandų liturgijai, bei tam, kuris atiduotas asmeniniam pasirinkimui ir nepriklauso nuo liturginės tarnybos ritmo. Tačiau svarbiausia nuolatos deramai siekti iš tikrųjų asmeniško susitikimo su Jėzumi, patiklaus pokalbio su Tėvu, gilaus Šventosios Dvasios patyrimo.

Apie visus tikinčiuosius apaštalas Paulius sako, kad jie “tikėdami ir pažindami Dievo Sūnų” taps “tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką” (Ef  4, 13); šitie žodžiai ypač tinka kunigams, kurie pašaukti tobulinti meilę, taigi pašaukti šventumui, taip pat dėl to, kad jų sielovadinė tarnyba reikalauja, jog jie būtų gyvas pavyzdys tikintiesiems.

Kunigo intelektinis ugdymas irgi turi būti tęsiamas ir gilinamas visą gyvenimą, ypač rimtomis ir sistemingomis kultūrinėmis studijomis bei jų pritaikymu. Dalyvaudamas pranašiškojoje Jėzaus misijoje ir įtrauktas į Bažnyčios kaip tiesos mokytojos slėpinį, kunigas yra pašauktas atverti žmonėms Jėzaus Kristaus asmenyje Dievo veidą, o sykiu ir tikrąjį žmogaus veidą[217]. Tačiau kad tai galėtų padaryti, pats kunigas turi ieškoti šio veido ir su meile bei pagarba jį kontempliuoti (plg. Ps 26, 7; 41, 2); tik taip jis galės šį veidą atidengti kitiems. Taip pat labai svarbu tęsti teologijos studijas, idant kunigas galėtų ištikimai tarnauti Žodžiui, aiškiai ir nedviprasmiškai jį skelbti, atribodamas jį nuo paprastos žmogiškos nuomonės, tegul ir garsios bei pripažintos. Taip jis iš tikrųjų galės tarnauti Dievo tautai, padėdamas kiekvienam ieškančiam žmogui rasti krikščioniškosios vilties ženklą (plg. 1 Pt 3, 15). Be to, “kunigas, sąmoningai ir sistemingai studijuojantis teologiją, gali asmeniškai ir patikimai pažinti autentišką Bažnyčios lobį. Šitaip jis gali vykdyti savo misiją, reikalaujančią pasitikti tikrojo katalikų mokymo sunkumus bei nugalėti savyje ir kituose polinkį prieštarauti ir neigiamai vertinti Magisteriumą ir Tradiciją”[218].

Nuolatinio ugdymo sielovadinį aspektą gerai išreiškia apaštalo Petro žodžiai: “Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės šeimininkai, sulig kiekvieno gautąja malone” (1 Pt 4, 10). Kad kiekvieną dieną galėtų gyventi sulig gautąja malone, kunigas turi būti visada atviras Jėzaus Kristaus sielovadinei meilei, kurią gavo per jo Dvasią šventimų sakramentu. Kaip visa Viešpaties veikla buvo jo sielovadinės meilės vaisius ir ženklas, taip ir kunigo tarnavimas turi būti jos vaisius ir ženklas. Sielovadinė meilė yra duota ir kartu užduota, ji - malonė ir atsakomybė, reikalaujanti ištikimybės: ją reikia priimti ir įgyvendinti, nesibijant radikaliausių padarinių. Kaip sakyta, sielovadinė meilė verčia ir skatina kunigą vis geriau suprasti žmonių, kuriems jis pasiųstas, gyvenimo tikrąsias sąlygas, atpažinti Šventosios Dvasios kvietimą savo epochos istorijos įvykiuose ieškoti geriausių metodų ir tinkamiausių formų savo tarnybai atlikti dabarties laikais. Tad sielovadinė meilė gaivina ir palaiko žmogiškąsias kunigo pastangas, idant jo sielovados veikla būtų tinkama, įtikinanti ir veiksminga. Bet tam būtinas nuolatinis sielovadinis ugdymas.

Žengiant keliu, vedančiu į brandą, kunigui būtina ne tik gilinti įvairius savo ugdymo aspektus, bet pirmiausia harmoningai juos suderinti, kad jie pamažu sudarytų vidinę vienybę. Būtent tai garantuoja sielovadinė meilė, ne tik tarpusavyje suderinanti ir sujungianti įvairius aspektus, bet ir pabrėžianti jų specifiką ugdymo programoje, rengiant kunigą kaip Jėzaus, Gerojo Ganytojo, atspindį, gyvą paveikslą ir tarną.

Nuolatinis ugdymas padeda kunigui atsispirti pagundai savo tarnybą paversti vien tam tikru savitiksliu aktyvizmu, bedvasiu patarnavimu, tegul ir turinčiu dvasinį ar sakralųjį pobūdį, profesinių pareigų bažnytinei organizacijai atlikimu. Tik nuolatinis ugdymas padeda kunigui su budria meile saugoti savyje “slėpinį”, patikėtą jam Bažnyčios ir žmonijos gerovės vardan.
 

Gilioji nuolatinio ugdymo prasmė

73. Įvairūs, vienas kitą papildantys nuolatinio ugdymo aspektai mums padeda įžvelgti jo gilią esmę: nuolatinio ugdymo tikslas yra padėti kunigui būti ir veikti Jėzaus, Gerojo Ganytojo, dvasia ir pavyzdžiu.

Tiesą reikia vykdyti! Šv. Jokūbas ragina: “Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save” (Jok 1, 22). Kunigai pašaukti “vykdyti tiesą”, nulemiančią jų esmę, t.y. “meile” išgyventi savo tapatybę (plg. Ef 4, 15). Jie pašaukti vis giliau įsisąmoninti Dievo dovaną ir niekada jos nepamiršti. Būtent tai ir reiškia Pauliaus raginimas Timotiejui: “Sergėk brangųjį turtą, padedamas Šventosios Dvasios, kuri gyvena mumyse” (2 Tim 1, 14).

Ekleziologiniame kontekste jau daug kartų čia minėjome giliąją kunigų nuolatinio ugdymo prasmę, susijusią su jo buvimu Bažnyčioje, kuri yra mysterium, communio et missio.

Bažnyčioje kaip “slėpinyje” kunigas nuolatinio ugdymo dėka yra pašauktas tikėjimu palaikyti ir ugdyti supratimą pilnatviškos ir nuostabą keliančios savo egzistencijos tiesos: jis yra Kristaus tarnas ir “Dievo slėpinių tvarkytojas” (plg. 1 Kor 4, 1). Paulius primygtinai ragina krikščionis vertinti jį pagal šią paskirtį, tačiau pirmiausia jis pats gyvena, žinodamas, kad turi prakilnią dovaną, gautą iš Dievo. Taip turėtų galvoti ir kiekvienas kunigas, norintis įžvelgti tiesą apie savo būtybę. Tačiau tai leidžia padaryti vien tikėjimas, žvelgiantis Kristaus akimis.

Šia prasme galima sakyti, kad nuolatinio ugdymo tikslas yra garantuoti, jog kunigas būtų ir vis labiau taptų tikėjimo žmogumi, kad nuolatos žvelgtų į save tiesos akimis, Kristaus akimis. Šią tiesą jis turi saugoti su dėkinga ir džiugia meile. Vykdydamas kunigo tarnybą, jis turi atnaujinti savo tikėjimą: kiekvieną sykį tapdamas Dievo malonės perdavimo žmonėms tarpininku ir gyvuoju įrankiu, jis turi jaustis Jėzaus Kristaus tarnu, Dievo meilės žmonėms sakramentu. Šią tiesą jis turi iš naujo atrasti savo broliuose, nes ji yra pagarbos ir meilės kitiems kunigams pamatas.

74. Nuolatinis ugdymas padeda kunigui Bažnyčioje kaip “komunijoje” tobulinti supratimą, kad jo tarnyba galiausiai skirta surinkti Dievo šeimą į meilės gaivinamą bendruomenę ir per Kristų Šventojoje Dvasioje vesti ją pas Tėvą[219].

Kunigas turi išsiugdyti sampratą gilios komunijos, siejančios jį su Dievo tauta: jis ne tik stovi “priešais” Bažnyčią, bet ir “joje”. Jis yra brolis tarp brolių. Krikštu apdovanotas Dievo vaikų garbe ir laisve viengimyje Sūnuje, kunigas yra to paties ir vienintelio Kristaus Kūno narys (plg. Ef  4, 16). Iš šios komunijos sampratos kyla poreikis budinti ir stiprinti bendrąją atsakomybę už visuotinę ir vieningą išganomąją misiją, gyvai ir nuoširdžiai pripažįstant visas charizmas ir uždavinius, kuriuos Šventoji Dvasia dovanoja tikintiesiems Bažnyčiai statyti. Pirmiausia vykdydamas sielovados tarnybą, savo esme orientuotą į Dievo tautos gerovę, kunigas turi išgyventi ir liudyti savo gilią komuniją su visais žmonėmis, kaip rašė Paulius VI: “Būtent dėl to, kad norime būti žmonių ganytojai, tėvai ir mokytojai, turime tapti jų broliais. Dialogas mezgasi draugystės atmosferoje, dar geriau - tarnybos atmosferoje”[220].

Konkretesne prasme kunigas pašauktas tobulinti savo supratimą, jog jis yra vietinės Bažnyčios, į kurią yra inkardinuotas, narys, t.y. su ja jį jungia teisinis, dvasinis ir sielovadinis ryšys. Tokia samprata suponuoja ir ugdo ypatingą meilę vietinei Bažnyčiai. Juk ši iš tikrųjų yra gyvas ir nuolatinis sielovadinės meilės tikslas, meilės, kuri turi lydėti kunigo gyvenimą ir kuri jam padeda dalytis su savo bendruomene istorija ir patirtimi - visais turtais ir silpnybėmis, sunkumais ir viltimis - ir dirbti jos augimo labui. Todėl daug gavęs iš vietinės Bažnyčios ir veikliai dalyvaudamas jos statyboje, kiekvienas kunigas individualiai ir drauge su kitais tęsia sielovados veiklą, pradėtą anksčiau buvusių brolių. Sielovadinė meilė savo Bažnyčiai ir rūpinimasis būsimomis tarnybos joje formomis uždeda pareigą kunigui ieškoti, taip sakant, kunigystės įpėdinių.

Taip pat kunigas turi puoselėti komunijos tarp įvairių vietinių Bažnyčių jausmą. Toji komunija įsišaknijusi pačioje esmėje Bažnyčių, kurios toje vietoje atspindi vienos ir visuotinės Kristaus Bažnyčios komuniją. Tokia Bažnyčių tarpusavio komunijos samprata skatins “keitimąsi dovanomis”, pirmiausia gyva ir asmeniška dovana, kuri yra patys kunigai. Iš čia kyla noras ir net pasiryžimas aukotis tolygesniam dvasininkijos pasiskirstymui[221]. Pirmiausia dera pasirūpinti tomis vietinėmis Bažnyčiomis, kurios “negali turėti savo pašaukimų, nes neturi laisvės”, taip pat tomis, kurios “dar neseniai buvo persekiojamos ar yra neturtingos, ilgą laiką iš įvairių pusių gavusios ir gaunančios didžiadvasišką ir brolišką pagalbą”[222].

Bažnyčios bendruomenėje nuolatinio ugdymo dėka kunigas pašauktas augti savajame presbyterium ir drauge su juo, vienybėje su vyskupu. Kunigija savo tikrąja tiesa yra slėpinys: tai antgamtinė tikrovė, įsišaknijusi šventimų sakramente, kuris yra jos versmė ir pradžia, gimimo ir augimo “vieta”. Iš tikrųjų “kunigai šventimų sakramento galia yra asmeniškai ir neatskiriamai sujungti su Kristumi, vieninteliu Kunigu. Gavę šventimus kaip individai, jie įjungiami į presbyterium bendruomenę, sujungtą su vyskupu (Lumen Gentium, 28; Presbyterorum Ordinis, 7 ir 8)”223.

Tokia sakramentinė presbyterium kilmė atsispindi ir tęsiasi kunigo tarnyboje: nuo mysterium prie ministerium. “Kunigų vienybė su vyskupu ir tarpusavyje nėra išorinis priedas prie jų tarnavimo tikrosios prigimties, bet atskleidžia tarnybos esmę kaip Kristaus Kunigo rūpinimąsi tauta, kurią surenka Švenčiausiosios Trejybės vienovė[224]. Ta kunigiškoji vienybė, išgyvenama sielovadinės meilės dvasia, kunigus daro liudytojais Jėzaus Kristaus, kuris prašė Tėvą: “tegul visi bus viena!” (Jn 17, 21)

Taigi presbyterium bruožai yra tikra šeima kaip brolija, kurią sieja veikiau ne kūnas ir kraujas, o šventimų sakramento malonė, aprėpianti ir pakylėjanti kunigus jungiančius žmogiškuosius, psichologinius, emocinius, draugystės ir dvasinius ryšius, perpildanti ir persisunkianti, apsireiškianti ir atsiskleidžianti ne tik dvasinės, bet ir medžiaginės tarpusavio pagalbos formomis. Kunigų brolybė įtraukia visus, tačiau gali ir turi pagal Evangelijos dvasią teikti pirmenybę tiems, kuriems labiausiai reikalinga pagalba ir padrąsinimas. Tokia brolybė “ypatingu rūpesčiu apgaubia jaunus kunigus, mezga nuoširdų ir brolišką dialogą su vidutinio ir vyresnio amžiaus kunigais bei tais, kurie dėl įvairių priežasčių susiduria su sunkumais, toji brolybė ne tik nepalieka likimo valiai nė tų, kurie atsisakė šios gyvenimo formos arba yra neištikimi jai, bet su dar didesne broliška meile jais rūpinasi”[225].

Šio vieningo presbyterium dalis, nors ir kitaip vadinama, yra ir vienuolijų kunigai, gyvenantys ir dirbantys vietinėje Bažnyčioje. Jų buvimas praturtina visus kunigus, o jų įgyvendinamos charizmos ragina kunigus geriau suprasti savo kunigystę ir sykiu skatina ir remia jų nuolatinį ugdymą. Gyvenimo vienuolijoje dovana, įjungta į vyskupijos gyvenimą, jei tik ją lydi tikra pagarba ir teisingas kiekvieno instituto bei kiekvienos dvasinės tradicijos savitumo pripažinimas, praplečia krikščioniškojo liudijimo horizontą ir įvairiopai praturtina kunigiškąjį dvasingumą, ypač teisingus ir abipusius vietinės Bažnyčios ir visos Dievo tautos santykius. Savo ruožtu vienuoliai turi stengtis išlaikyti tikros bažnytinės komunijos dvasią ir gyvai dalyvauti vyskupijos gyvenime bei įgyvendinti vyskupo nubrėžtus sielovados uždavinius, noriai pasitelkdami savo charizmą visų auginimui meilėje[226].

Galiausiai Bažnyčios kaip komunijos ir presbyterium kontekste galima sėkmingiau spręsti kunigo vienatvės problemą, apie kurią kalbėjo Sinodo Tėvai. Egzistuoja tokia vienatvė, kurią patiria kiekvienas žmogus ir kuri yra normalus dalykas. Tačiau egzistuoja ir tokia vienatvė, kurią sukelia įvairios priežastys ir kuri savo ruožtu sukelia naujų problemų. Šiuo atžvilgiu “aktyviai susijęs su vyskupijos presbyterium, palaikydamas reguliarius ryšius su vyskupu bei kitais kunigais, bendradarbiaudamas ir puoselėdamas bendruomeninį bei brolišką kunigų gyvenimą, bičiuliaudamasis ir širdingai bendraudamas su parapijoje besidarbuojančiais tikinčiaisiais, kunigas įgys labai veiksmingą priemonę vienatvės, kartkartėmis jį užklumpančios, pasekmėms nugalėti”[227].

Tačiau vienatvė ne tik sukelia problemų, bet ir teikia teigiamų galimybių kunigo gyvenimui: “Jei vienatvė priimama nuolankia dvasia ir ieškant gilaus ryšio su Viešpačiu Jėzumi Kristumi, ji gali teikti progą melstis ir studijuoti, taip pat pagelbėti kelyje į šventumą ir į žmogiškąją brandą”[228]. Be abejo, tam tikra vienatvės forma yra būtinas nuolatinio ugdymo elementas. Jėzus dažnai pasišalindavo, kad galėtų vienatvėje melstis (plg. Mt 14, 23). Gebėjimas pakelti sveiką vienatvę yra rūpinimosi dvasiniu gyvenimu pamatas. Tai vienatvė, pripildyta Viešpaties buvimo, Dvasios šviesoje mus jungiančio su Tėvu. Šia prasme tylėjimas bei “dykumos” erdvės ir laiko ieškojimas yra būtini nuolatinio ugdymo elementai tiek intelektinėje, tiek dvasinėje, tiek sielovadinėje srityje. Taip pat šia prasme galime teigti, kad tas, kas nemoka gerai išgyventi savo vienatvės, nemoka nė puoselėti tikrosios ir broliškosios vienybės.

75. Nuolatinio ugdymo tikslas yra puoselėti kunigo dalyvavimo Bažnyčios išganomojoje misijoje supratimą. Bažnyčioje kaip “misijoje” nuolatinis ugdymas yra ne tik būtina sąlyga, bet ir nepamainoma priemonė priminti misijos prasmę ir garantuoti teisingą ir vaisingą jos įgyvendinimą. Šis ugdymas padeda kunigui, viena vertus, suprasti, koks svarbus ir kartu nuostabiai maloningas tas priesakas, kuriam negalima likti abejingam ir kaip Pauliui privalu sakyti: “Kad aš skelbiu Evangeliją, tai neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!” (1 Kor 9, 16), kita vertus, jausti, kaip atvirai ar slapta jį ragina žmonės, be paliovos Dievo šaukiami į išganymą.

Tik deramas nuolatinis ugdymas padeda esmingai ir lemtingai sutvirtinti kunigo ištikimybę jo tarnybai, kaip rašo Paulius: “iš [Dievo slėpinių] tvarkytojų belieka reikalauti, kad būtų patikimi” (1 Kor 4, 2). Kunigas turi likti ištikimas, nepaisydamas visokiausių jį užgriūvančių sunkumų, net nepalankiausiomis aplinkybėmis, net apimtas savaime suprantamo nuovargio, atiduodamas visas savo jėgas iki pat gyvenimo pabaigos. Pauliaus liudijimas turėtų būti pavyzdys ir paskata kiekvienam kunigui: “Mes niekad jokiu atžvilgiu neduodame akstino nupulti, - rašė jis Korinto krikščionims, - kad mūsų tarnystė nebūtų peiktina. Priešingai: visa kuo mes pasirodome Dievo tarnai, didžiai kantrūs sielvartuose, negandose, suspaudimuose, plakimuose, kalėjimuose, sąmyšiuose, sunkiuose darbuose, budėjimuose, badavimuose; pasirodome tyrumu, išmintimi pakantumu, gerumu, Šventąja Dvasia, neveidmaininga meile, tiesos žodžiu, Dievo jėga, teisumo ginklais iš dešinės ir iš kairės; gerbiami ir žeminami, šmeižiami ir giriami, laikomi apgavikais ir teisiais, nepažįstamais ir žinomais: kai mirštame - ir štai vėl gyvuojame, kai esame baudžiami - ir nenužudomi, kai liūdime - ir visą laiką esame linksmi, kai, būdami beturčiai, praturtiname daugelį, kai nieko neturime - ir viską turime” (2 Kor 6, 3-10).
 

Kiekvienu amžiaus tarpsniu ir visokiomis gyvenimo aplinkybėmis

76. Nuolatinis ugdymas būtent dėl to, kad vyksta “nuolat”, turi lydėti kunigą visada, kiekvienu amžiaus tarpsniu ir visokiomis gyvenimo aplinkybėmis, kad ir kokios būtų jo pareigos Bažnyčioje; savaime suprantama, jis priklausys nuo galimybių ir aplinkybių, susijusių su amžiumi, gyvenimo sąlygomis ir kunigui patikėtais uždaviniais.

Nuolatinis ugdymas pirmiausia yra jaunųjų kunigų pareiga. Dažni ir sistemingi susirinkimai, pratęsiantys rimtą ir solidų seminarijos ugdymą, padės jiems palengva įžvelgti ir išgyventi nepaprastus Dievo “dovanos” - kunigystės turtus, atskleisti jų gabumus tarnybai, taip pat tikriau bei atsakingiau įsilieti į presbyterium, taigi į komuniją ir į bendrą atsakomybę su visais broliais.

Visiškai suprantama, kad ką tik baigęs seminariją jaunas kunigas, susidūręs su tolesnių studijų ir susitikimų perspektyva, jaučiasi esąs “sotus”, tačiau mintį, jog kunigo ugdymas baigiasi paliekant seminariją, reikėtų atmesti kaip visiškai klaidingą ir pavojingą.

Dalyvaudami nuolatiniam ugdymui skirtuose susirinkimuose, jaunieji kunigai galės vienas kitam padėti, dalydamiesi patirtimi ir mintimis, kaip konkrečiai įgyvendinti kunigystės idealą, kuris jiems tapo savas seminarijos metais. Jų veiklus dalyvavimas presbyterium ugdymo susirinkimuose gali būti pavyzdys ir paskata vyresniems kunigams ir liudyti meilę visam presbyterium bei uolų rūpinimąsi vietine Bažnyčia, kuriai reikalingi gerai parengti kunigai.

Jauniesiems kunigams palydėti pirmame, tokiame delikačiame gyvenimo ir tarnybos tarpsnyje tikslinga ir šiandien gal net būtina sukurti specialią pagalbinę struktūrą, kurioje jie galėtų susitikti su dvasios vadovais bei mokytojais ir gauti organišką ir nuolatinę pagalbą, reikalingą kunigo tarnybai atlikti. Reguliariuose, pakankamai ilguose ir dažnuose susirinkimuose, jei tik įmanoma, gyvendami bendruomenėje, jie galėtų turėti laiko ilsėtis, melstis, mąstyti, broliškai tarpusavyje bendrauti. Taip jiems būtų lengviau kunigišką gyvenimą nuo pat pradžių kreipti evangelinės pusiausvyros link. Jei kai kurios vietinės Bažnyčios nepajėgtų pačios suteikti tokios pagalbos jauniesiems kunigams, būtų tikslinga kaupti reikalingas lėšas ir kurti atitinkamas programas kartu su kaimyninėmis Bažnyčiomis.

77. Nuolatinis ugdymas įpareigoja ir vidutinio amžiaus kunigus. Iš tikrųjų egzistuoja daugybė pavojų, tykančių būtent šitame amžiuje, kaip antai perdėtas aktyvumas arba rutiniškas tarnybos vykdymas. Kunigui gali atrodyti, kad jo įgytos asmeninės patirties, jau patvirtintos prabėgusio laiko, nebereikia niekaip tikrinti. Neretai tada kunigą būna apėmęs pavojingas vidinis nuovargis, reiškiantis nusivylimą, susidūrus su sunkumais ir nesėkmėmis. Išeitis iš tokios situacijos yra nuolatinis ugdymas, nepaliaujamas savo asmens pusiausvyros ir veiklos tikrinimas, nuolatos ieškant argumentų ir paspirties savo misijai. Taip kunigas išlaikys budrią dvasią, atvirą nekintamam, tačiau visąlaik naujam išganymo poreikiui, su kuriuo į jį, “Dievo žmogų”, kreipiasi žmonės.

Nuolatinis ugdymas turi apimti ir tuos kunigus, kurie dėl vyresnio amžiaus vadinami senais ir kurie kai kuriose vietinėse Bažnyčiose sudaro gausiausią presbyterium dalį. Pastarasis jiems turi būti dėkingas už ištikimą tarnavimą Kristui ir Bažnyčiai ir jų atžvilgiu rodyti konkretų solidarumą, kurio jie reikalingi dėl savo padėties. Šių kunigų nuolatinis ugdymas nebekels reikalo studijuoti, diskutuoti ir susipažinti su kultūros pokyčiais, o veikiau aiškiai ir ramiai patvirtins, kad jie, kaip ir anksčiau, tebėra pašaukti presbyterium įvykdyti svarbų uždavinį ne tik tęsdami sielovados tarnybą (tegu ir kitokiomis formomis), bet ir savo gyvenimo bei apaštalavimo patirties dėka tapdami gerais kitų kunigų mokytojais ir auklėtojais.

Net tiems kunigams, kurie dėl ligos arba sunkių darbų yra nusilpę arba psichiškai išsekę, gali būti naudingas nuolatinis ugdymas, įkvepiantis jiems ryžto toliau ramiai ir drąsiai tarnauti Bažnyčiai, neužsidaryti nei nuo bendruomenės, nei nuo presbyterium, apriboti išorinį aktyvumą ir atsidėti sielovados darbams bei asmeniškam dvasingumui, kurie galėtų palaikyti jų kunigystės prasmę ir džiaugsmą. Nuolatinis ugdymas jiems pirmiausia padės tvirtai tikėti tuo, ko patys mokė savo tikinčiuosius, būtent kad jie veikliai tebedalyvauja Bažnyčios statyboje ir, būdami susijungę su Jėzumi Kristumi kaip kenčiančiuoju ir su daugybe brolių bei seserų, Bažnyčioje dalyvaujančių Kristaus kančioje, iš naujo išgyvena Pauliaus dvasinę patirtį, šitaip jo aprašytą: “Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia” (Kol 1, 24)[229].
 

Atsakomybė už nuolatinį ugdymą

78. Sąlygos, kuriomis šiandien dažnai ir daugelyje pasaulio kraštų kunigai turi atlikti savo tarnybą, apsunkina ugdymą; gausėjantys uždaviniai ir pareigos, žmonių gyvenimo apskritai ir krikščionių bendruomenių gyvenimo konkrečiai sudėtingumas, platiesiems visuomenės sluoksniams būdingas perdėtas aktyvumas ir užsiėmimų griūtis - visa tai nė kunigams nebepalieka laiko ir energijos, kad jie galėtų žiūrėti savęs (plg. 1 Tim 4, 16).

Šie reiškiniai visiems uždeda vis didesnę atsakomybę už tai, kad sunkumai būtų nugalėti ir net taptų iššūkiu kurti ir įgyvendinti nuolatinio ugdymo programą, atitinkančią Dievo dovanos didingumą bei mūsų laiko keliamų poreikių ir reikalavimų mastą.

Atsakingų už kunigų nuolatinį ugdymą reikėtų ieškoti Bažnyčioje kaip “komunijoje”. Šia prasme visa vietinė Bažnyčia, vadovaujama vyskupo, atsakinga už kunigų nuolatinio ugdymo įvairiopą skatinimą ir priežiūrą. Kunigai duoti ne sau patiems, o Dievo tautai, todėl nuolatinis ugdymas, padedantis subręsti žmogiškuoju, dvasiniu, intelektiniu ir sielovadiniu požiūriu, yra turtas, skirtas visai Dievo tautai. Būtent sielovados tarnyba užmezga nuolatinius ir vaisingus kunigo ir tikinčiųjų pasauliečių tikėjimo gyvenimo patirčių mainus. Protingai puoselėjami ir išgyvenami kunigo ir bendruomenės abipusiai mainai yra esminis indėlis į nuolatinį ugdymą, anaiptol neapsiribojantį pavieniais epizodais arba iniciatyvomis, o aprėpiantį ir persmelkiantį visą kunigo tarnybą ir gyvenimą.

Paprastų ir nuolankių žmonių krikščionišką patirtį, Dievo meilės įkvėptų žmonių dvasinę pagavą, įvairias funkcijas visuomenėje ir valstybėje vykdančių krikščionių įgyvendinto tikėjimo pavyzdžius - visa tai kunigas pasisavina, apšviečia savo tarnybos šviesa ir kartu iš ten semiasi sau dvasinio peno. Nerimo, krizės ir netikrumo akimirkas, patiriamas įvairiose asmeninėse ir visuomeninėse situacijose, pagundą viską mesti arba pulti į neviltį susidūrus su skausmu, liga, mirtimi - žodžiu, visus sunkumus, su kuriais žmonės susiduria tikėjimo kelyje, kunigas išgyvena savo širdyje kaip brolis ir, ieškodamas atsako kitiems, nuolatos yra raginamas ieškoti jo pirmiausia sau.

Taip visa Dievo tauta, visi jos nariai, gali ir privalo prisidėti prie savo kunigų nuolatinio ugdymo. Ji turi palikti kunigams laiko studijoms ir maldai, reikalauti iš jų vien to, kam juos pasiuntė Kristus, o ne kitų paslaugų, bendradarbiauti su jais įvairiose sielovadinės misijos srityse, ypač puoselėjant žmogiškumą ir karitatyvinę veiklą, megzti su jais broliškus santykius, ugdyti jų supratimą, jog jie yra ne “tikėjimo viešpačiai”, o visų tikinčiųjų “džiaugsmo talkininkai” (plg. 2 Kor 1, 24).

Vietinės Bažnyčios atsakomybė už kunigų ugdymą įgyja konkretų ir specifinį pavidalą, priklausantį nuo įvairių jos narių, pradedant pačiu kunigu.

79. Tam tikra prasme būtent jis, pavienis kunigas, Bažnyčioje labiausiai atsakingas už nuolatinį ugdymą. Iš tiesų kiekvienas kunigas turi pareigą, besišaknijančią šventimų sakramente, būti ištikimas Dievo dovanai ir iš tos dovanos kylančio kasdienio atsivertimo dinamikai. Šiuo požiūriu bažnytinės vadovybės potvarkiai bei nurodymai, kaip ir kitų kunigų pavyzdys, deramai neskatins imtis nuolatinio ugdymo, jei pats kunigas nesupras jo būtinybės ir nebus pasiryžęs visiškai išnaudoti skiriamą laiką bei turimus gabumus ir įvairias formas. Juk nuolatinis ugdymas palaiko dvasios “jaunatviškumą”, kurio iš išorės niekas negali įduoti ir kurį kiekvienas nuolatos turi rasti savyje. Tik tas, kas trokšta mokytis ir augti, išlaiko tą “jaunatviškumą”.

Didžiausia atsakomybė tenka vyskupui, o su juo ir visam presbyterium. Vyskupo atsakomybė kyla iš to, jog kunigystės dovaną kunigai gauna iš jo rankų ir su juo dalijasi sielovadiniu rūpinimusi Dievo tauta. Jis atsakingas už nuolatinį ugdymą, kuriuo siekiama taip ugdyti visus jo kunigus, kad jie būtų ištikimi gautai dovanai ir tarnybai, nes būtent tokių kunigų nori ir turi “teisę” turėti Dievo tauta. Atsakomybė verčia vyskupą drauge su savo presbyterium sudaryti tokį nuolatinio ugdymo planą bei programą, kurie suteiktų jam ne atsitiktinio reiškinio, o sistemiškos, turiningos koncepcijos su nustatytais etapais ir konkrečiais metodais pobūdį. Vyskupas turi įgyvendinti savo atsakomybę ne tik skirdamas kunigams nuolatinio ugdymo vietą ir laiką, bet ir asmeniškai, su įsitikinimu ir nuoširdžiai jame dalyvaudamas. Dažnai naudinga ir net būtina, kad kelių kaimyninių vyskupijų ar bažnytinio regiono vyskupai susitartų vienyti savo jėgas, idant suteiktų atitinkamą lygį tokioms nuolatinio ugdymo iniciatyvoms, kaip specializuoti Biblijos, teologijos bei sielovados kursai, savaitiniai seminarai, konferencijų ciklai, susirinkimai, skirti presbyterium ir bažnytinės bendruomenės sielovados patirties apmąstymams ir įvertinimui. Vyskupas turi įgyvendinti savo atsakomybę, rūpindamasis teologijos ir sielovados fakultetų bei institutų, seminarijų ir kunigus, vienuolius bei tikinčiuosius pasauliečius vienijančių draugijų parama kunigų ugdymui.

Vietinės Bažnyčios struktūroje ypatingą vietą užima šeima. Būdama “namų Bažnyčia”, ji yra konkretus bažnytinių bendruomenių, kurias įkvepia ir kurioms vadovauja kunigai, gyvenimo pradinis taškas. Ypač reikia pabrėžti šeimos, iš kurios yra kilęs kunigas, vaidmenį. Jungdamasi su juo bendra intencija, ji gali daug prisidėti prie savo sūnaus misijos. Įgyvendindama Apvaizdos planą, padariusį ją pašaukimo lopšiu, kuriame kunigas buvo puoselėjamas ir brandinamas, šeima, iš kurios jis yra kilęs, besąlygiškai gerbdama savo sūnaus apsisprendimą atsiduoti Dievui ir broliams, visada turi likti ištikima ir padrąsinančia jo misijos liudytoja, su atsidavimu ir pagarba šią misiją remti ir joje dalyvauti.
 

Nuolatinio ugdymo laikas, formos bei priemonės

80. Kiekviena akimirka gali būti “priimtinas metas” (plg. 2 Kor 6, 2), kuriuo Šventoji Dvasia brandina kunigo maldą, studijas ir jo paties sielovadinės atsakomybės supratimą, tačiau yra “privilegijuotų” akimirkų, net jei jos būtų įprastinės ir iš anksto numatomos.

Pirmiausia derėtų priminti vyskupo susitikimus su savo presbyterium, turinčius liturginį pobūdį (reikšmingiausias iš jų būtų šv. Mišių koncelebravimas ir krizmos šventinimas Didįjį Ketvirtadienį) arba sielovadinį ir kultūrinį pobūdį, taigi skirtus sielovados veiklai bei įvairioms teologinėms problemoms aptarti.

Paminėtini ir kunigų dvasingumui skirti susitikimai, kaip antai dvasinės pratybos ir susikaupimo, vidinio gyvenimo kursai ir t.t. Tai vis puikios progos dvasiškai ir pastoraciškai augti, ilgiau ir labiau susikaupus melstis, atsigręžti į kunigystės šaknis, idant iš naujo atgaivinus ištikimybės idealus ir sielovados uolumo šaltinį.

Reikšmingi yra ir studijoms bei bendriems apmąstymams skirti susitikimai, neleidžiantys nuskursti kultūriškai ir sielovados sferoje užsisklęsti tokiame patogių pozicijų ir požiūrių rate, kuris ir yra dvasinio apsnūdimo padarinys. Šie susitikimai leidžia brandžiau apžvelgti įvairius dvasinio, kultūrinio ir apaštališkojo gyvenimo elementus, atveria protą ir širdį naujiems istorijos iššūkiams bei naujiems raginimams, kuriuos Šventoji Dvasia siunčia Bažnyčiai.

81. Egzistuoja daugybė priemonių, kurių dėka nuolatinis ugdymas gali tapti vis vertingesne ir svarbesne kunigų gyvenimo patirtimi. Tarp jų paminėtinos įvairios kunigų bendro gyvenimo (vita communis) formos, įvairiu pavidalu bei intensyvumu egzistuojančios Bažnyčios istorijoje: “Šiandien jas reikia rekomenduoti ypač tiems, kurie gyvena arba dirba sielovados darbą toje pačioje vietovėje. Bendras dvasininkų gyvenimas ne tik teikia naudą sielovados gyvenimui ir veiklai, bet ir rodo šviesų meilės ir vienybės pavyzdį visiems broliams kunigams ir pasauliečiams”[230].

Paramą gali teikti ir kunigų draugijos, ypač pasaulietiniai kunigų institutai, pasižymintys ypatingu ryšiu su vyskupija, kurio dėka kunigai dar artimiau susiejami su vyskupu ir “yra pašventintasis luomas, kuriame kunigai įžadais ar kitais šventais saitais ryžtasi savo gyvenime praktikuoti evangelinius patarimus”[231]. Visos Bažnyčios aprobuotos “kunigų brolijų” formos naudingos ne tik dvasiniam, bet ir apaštališkajam bei sielovadiniam gyvenimui. Didelė paspirtis kunigų nuolatiniam ugdymui yra dvasinis vadovavimas. Tai klasikinė priemonė, dar ir šiandien labai vertinga ne tik dvasiniam ugdymui, bet ir kunigo ištikimybės puoselėjimui ir palaikymui bei didžiadvasiškam kunigo tarnybos atlikimui. Kaip rašė būsimasis popiežius Paulius VI, “dvasinis vadovavimas atlieka nuostabų ir, galima sakyti, nepamainomą vaidmenį morališkai ir dvasiškai auklėjant jaunimą, kuris nori suprasti ir sąžiningai įvykdyti savo gyvenimo pašaukimą, kad ir koks jis būtų. Jis daro teigiamą poveikį kiekvienu gyvenimo tarpsniu, kai dievobaimingo ir protingo patarimo apšviestas žmogus su meile ieško savo teisingumo patvirtinimo bei jėgų pasiaukojamai atlikti savo pareigas. Tai subtili, bet labai vertinga pedagoginė priemonė, tai pedagogikos ir psichologijos menas, uždedantis didelę atsakomybę tam, kuris jo imasi; tai dvasinė pratyba, reikalaujanti nuolankumo ir pasitikėjimo tuo, kas ją atlieka”[232].
 
 

PABAIGA
 

82. “Aš duosiu jums ganytojų, kokie tinka mano širdžiai” (Jer 3, 15). Dar ir šiandien šis Dievo pažadas gyvuoja ir pildosi Bažnyčioje, kuri visais laikais jaučiasi esanti laiminga tų pranašiškų žodžių gavėja ir kasdien regi tų žodžių įsikūnijimą įvairiose pasaulio dalyse ir svarbiausia milijonų žmonių, ypač jaunuolių, širdyse. Regėdama rimtus ir svarbius savo bei pasaulio poreikius, ji trokšta, kad tas Dievo pažadas, žengiant į trečią tūkstantmetį, išsipildytų naujai, vis plačiau ir veiksmingiau - kaip nepaprastas Sekminių Dvasios išliejimas.

Viešpaties pažadas Bažnyčios širdyje gimdo maldą, karštą ir pasitikintį jo meile maldavimą Tėvui, kad jis, pasiuntęs Jėzų, Gerąjį Ganytoją, apaštalus ir jų įpėdinius bei nesuskaičiuojamus kunigų pulkus, ir toliau dabarties žmonėms apreikštų savo ištikimybę ir gerumą.

Bažnyčia pasiryžusi atsiliepti į šią malonę, nes ji jaučia, kad Dievo dovana reikalauja vienbalsio ir didžiadvasiško atsako: visa Dievo tauta turi nepailsdama melstis ir darbuotis vardan kunigų pašaukimų; kandidatai į kunigus turi nepaprastai rimtai rengtis priimti Dievo dovaną ir gyventi ja, suvokdami esą reikalingi Bažnyčiai ir pasauliui; jie turi mylėti Kristų, Gerąjį Ganytoją, formuoti savo širdis pagal jo širdį, būti pasiryžę kaip gyvasis jo atvaizdas eiti pasaulio keliais ir visiems skelbti Jėzų - Kelią, Tiesą ir Gyvenimą.

Aš ypač kreipiuosi į šeimas: tėvai ir ypač motinos dosniai teaukoja Viešpačiui savo sūnus, kuriuos Jis pašaukė kunigystei, tepadeda su džiaugsmu jiems eiti pašaukimo keliu, žinodami, jog taip jie didina ir gilina savo krikščioniškąjį ir bažnytinį “vaisingumą” ir tam tikra prasme gali patirti laimę, tekusią Mergelei ir Motinai Marijai: “Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!” (Lk 1, 42).

Dabarties jaunimui aš sakau: dar įdėmiau klausykitės Dievo balso, įsileiskite į savo širdis didžiuosius Bažnyčios ir žmonijos lūkesčius, nebijokite atverti savo sielas Viešpaties Kristaus kvietimui, jauskite į jus nukreiptą meilų Jėzaus žvilgsnį ir džiugiai atsiliepkite į jo siūlymą sekti paskui jį visą gyvenimą.

Bažnyčia atsiliepia į šią malonę kunigų nuolatinio ugdymo įsipareigojimu, kurio reikalauja šventimų sakramentu suteikiama šlovė ir atsakomybė. Visi kunigai pašaukti įžvelgti, kas jų ugdyme dabar svarbiausia: naujajai evangelizacijai reikalingi nauji Evangelijos skelbėjai, tai yra kunigai, įsipareigojantys savo kunigystę išgyventi kaip ypatingą kelią į šventumą.

Dievas pažadėjo Bažnyčiai duoti ne bet kokių ganytojų, o tokių, “kokie tinka jo širdžiai”. Dievo “širdis” mums visiškai atsivėrė Jėzaus Kristaus, Gerojo Ganytojo, Širdyje. O Jėzaus Širdis ir šiandien gailisi žmonių ir duoda jiems tiesos duonos, meilės ir gyvybės duonos (plg. Mk 6, 30 t.); ji norėtų, kad kitų širdyse, kunigų širdyse, plaktų priesakas: “Duokite jiems valgyti” (Mk 6, 37). Žmonės nenori būti bevardė ir įbauginta minia, jie nori būti pažintķ ir pašauktķ vardu, tvirtai žengti gyvenimo keliu, nori būti surastķ, jei pražūtų, ir būti mylimi; nori gauti išganymą kaip aukščiausią Dievo meilės dovaną; būtent tai daro Jėzus, Gerasis Ganytojas, o drauge su juo kunigai.

Baigdamas šį Paraginimą, savo žvilgsnį kreipiu į daugybę seminaristų ir kunigų, kurie visose pasaulio dalyse, net sunkiomis ir dramatiškomis aplinkybėmis, džiugiai ištikimi Viešpačiui, nepailstamai tarnaudami savo kaimenėms kasdien aukoja savo gyvenimą tikėjimo, vilties ir meilės augimui nūdienos vyrų ir moterų širdyse ir gyvenime.

Jūs, mielieji kunigai, tai darote, nes pats Viešpats savo Dvasios galia jus pašaukė trapiuose kuklaus gyvenimo induose nešti neįkainojamą Gerojo Ganytojo lobį.

Drauge su Sinodo Tėvais visų pasaulio vyskupų ir visos Bažnyčios bendruomenės vardu reiškiu jums padėką, kurios nusipelno jūsų ištikimybė ir jūsų tarnyba[233].

Linkėdamas jums visiems malonės kiekvieną dieną rankų uždėjimu (plg. 2 Tim 1, 6) atnaujinti iš Dievo gautą dovaną, paguodą rasti gilioje draugystėje, siejančioje jus su Jėzumi ir vienijančioje vieną su kitu, džiaugtis augančia Dievo kaimenės meile Viešpačiui ir kiekvienam žmogui, drąsiai tikėti, kad “Tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir pabaigs iki Kristaus Jėzaus dienos” (Fil 1, 6), drauge su jumis visais ir su kiekvienu atskirai kreipiuosi malda į Mariją, mūsų kunigystės Motiną ir Auklėtoją.

Kiekvienas kunigo ugdymo aspektas gali būti siejamas su Marija kaip žmogumi, kuris labiau negu visi kiti atsiliepė į Dievo pašaukimą; ji tapo tokia Žodžio tarnaite ir mokine, jog savo širdyje ir kūne pradėjo žmogumi tapusį Žodį, kad galėtų jį dovanoti žmonijai; ji buvo pašaukta auginti vienintelį ir amžinąjį Kunigą, nuolankų ir paklusnų jos motiniškai valdžiai. Savo pavyzdžiu ir užtarimu Švenčiausioji Mergelė ir toliau sergi pašaukimų ir kunigiškojo gyvenimo Bažnyčioje plėtojimąsi.

Todėl mes, kunigai esame pašaukti ugdytis tvirtą ir kupiną meilės pamaldumą Marijai, sekti jos dorybėmis ir dažnai melstis.
 

Marija,
Jėzaus Kristaus Motina ir kunigų Motina,
priimk šį vardą, kuriuo į Tave kreipiamės,
norėdami pašlovinti Tavo motinystę
ir su Tavimi kontempliuoti
Tavo Sūnaus ir Tavo sūnų kunigystę,
Šventoji Dievo Motina.

Kristaus Motina,
Tu davei žmogaus kūną Mesijui Kunigui
Šventosios Dvasios galia,
kad būtų išganyti vargdieniai ir prislėgtõs širdies;
globok kunigus
Savo širdyje
ir Bažnyčioje,
Išganytojo Motina.

Tikėjimo Motina,
Tu atnešei į šventyklą Žmogaus Sūnų,
mūsų tėvams duoto pažado išsipildymą;
atiduok Tėvui, jo šlovės vardan,
Savo Sūnaus kunigus,
Sandoros Skrynia.
Bažnyčios Motina,
drauge su mokiniais per vakarienę
Tu meldeisi Šventajai Dvasiai
už naująją Tautą ir jos ganytojus;
išmelsk kunigijos luomui
dovanų pilnatvę,
Apaštalų Karaliene.

Jėzaus Kristaus Motina,
Tu buvai su Juo nuo pat Jo gyvenimo
ir misijos pradžios,
Tu ieškojai Jo minioje, kai Jis mokė žmones,
Tu buvai prie Jo,
kai Jis buvo pakeltas nuo žemės,
sunaikinęs save kaip vienintelę ir amžinąją auką,
ir su Tavimi buvo Jonas, Tavo sūnus;
priimk pašauktuosius
pačioje jų kelio pradžioje,
globok juos augančius,
padėk gyvenime ir tarnyboje
Savo sūnums,
kunigų Motina.
Amen!


Roma, prie šv. Petro kapo, 1992 metų kovo 25 diena, Viešpaties Apreiškimo šventė, keturiolikti mano popiežiavimo metai.

Popiežius Jonas Paulius II


I Š N A Š O S

l Propositio 2.
2 Jonas Paulius II. Kalba baigiant Vyskupų Sinodą (1990 spalio 27), 5 // L'Osservatore Romano, 28 ottob. 1990.
3 Plg. Propositio 1.
4 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią “Lumen gentium”, 28; Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”; Dekretas dėl kunigų ugdymo “Optatam totius”.
5 Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Ratio fundamentalis institutionis sacerdotalis (1970 sausio 6) // AAS 62 (1970), 321-384.
6 Jonas Paulius II. Kalba baigiant Vyskupų Sinodą (1990 spalio 27), 3 // L. c., 4.
7 Ten pat, 1.
8 Vyskupų Sinodo VIII eilinis visuotinis susirinkimas. Sinodo Tėvų kreipimasis į Dievo tautą (1990 spalio 28), III // L'Osservatore Romano, 29-30 ottob. 1990.
9 Jonas Paulius II. “Viešpaties angelas” (1990 sausio 14), 2 // L'Osservatore Romano, 15-16 gen. 1990.
10 Ten pat, 3.
11 Plg. Propositio 3.
12 Paulius VI. Homilija per Vatikano II Susirinkimo IX sesiją (1965 gruodžio 7) // AAS 58 (1966), 55.
13 Plg. Propositio 3.
14 Plg. Ten pat.
15 Plg. Vyskupų Sinodo VIII eilinis visuotinis susirinkimas. Kunigų ugdymas šiuolaikiniame pasaulyje // Lineamenta (1989), 5-6.
16 Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje “Gaudium et spes”, 4.
17 Plg. Vyskupų Sinodo VIII eilinis visuotinis susirinkimas. Sinodo Tėvų kreipimasis į Dievo tautą (1990 spalio 28), I // L. c.
18 Jonas Paulius II. Kalba baigiant Vyskupų Sinodą (1990 spalio 27), 4 // Ten pat; plg. Laiškas kunigams Didžiojo Ketvirtadienio proga (1991 kovo 10) // L'Osservatore Romano, 15 mar. 1991.
19 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią “Lumen gentium”; Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”; Dekretas dėl kunigų ugdymo “Optatam totius”; Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Ratio fundamentalis institutionis sacerdotalis (1970 sausio 6) // L. c., 321-384; Vyskupų Sinodo II eilinis visuotinis susirinkimas (1971).
20 Propositio 7.
21 Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią “Lumen gentium”, 5.
22 Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas “Christifideles laici” (1988 gruodžio 30), 8 // AAS 81 (1989), 405; plg. Vyskupų Sinodo II eilinis visuotinis susirinkimas (1985).
23 Propositio 7.
24 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”, 7-8.
25 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią “Lumen gentium”, 1.
26 Plg. Propositio 7.
27 Plg. Ten pat.
28 Ten pat.
29 Vyskupų Sinodo VIII eilinis visuotinis susirinkimas. Kunigų ugdymas šiuolaikiniame pasaulyje // Instrumentum laboris, 16; plg. Propositio 7.
30 Plg. Jonas Paulius II. “Viešpaties angelas” (1990 vasario 25) // L'Osservatore Romano, 26-27 febr. 1990.
31 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”, 7-9.
32 Ten pat, 8; plg. Propositio 7.
33 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”, 9.
34 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią “Lumen gentium”, 10.
35 Plg. Propositio 7.
36 Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”, 10.
37 Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų ugdymo “Optatam totius”, 20.
38 Plg. Propositio 12.
39 Vyskupų Sinodo VIII eilinis visuotinis susirinkimas. Sinodo Tėvų kreipimasis į Dievo tautą (1990 spalio 28), III // L. c.
40 Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią “Lumen gentium”, 40.
41 Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”, 12.
42 S. Augustinus. Sermo 340, 1 // PL 38, 1483.
43 Ten pat.
44 Plg. Propositio 8.
45 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”, 2,12.
46 Plg. Propositio 8.
47 S. Augustinus. Sermo Morin Geulferbytanus, 32, 1 // PLS 2, 637.
48 Romos mišiolas. IV Velykų sekmadienio Komunijos priegiesmis.
49 Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas “Mulieris dignitatem” (1988 rugpjūčio 15), 26 // AAS 80 (1988), 1715-1716.
50 Propositio 7.
51 Jonas Paulius II. Homilija per Švč. Sakramento adoraciją Seule (1989 spalio 7), 2 // Insegnamenti, XII/ 2 (1989), 785.
52 S. Augustinus. In Iohannis Evangelium Tractatus, 123, 5 // CCL 36, 678.
53 Jonas Paulius II. Kalba kunigams - Italijos Vyskupų Konferencijos organizuoto kongreso dalyviams (1980 lapkričio 4) // Insegnamenti, III/2 (1980), 1055.
54 Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”, 14.
55 Ten pat.
56 Ten pat.
57 Plg. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas “Evangelii nuntiandi” (1975 gruodžio 8), 75 // AAS 68 (1976), 64-67.
58 Propositio 8.
59 Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”, 12.
60 S. Augustinus. In Iohannis Evangelium Tractatus, 123, 5 // L. c.
61 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”, 12.
62 Ten pat, 5.
63 Plg. Tridento Susirinkimas. VI sesija. Dekretas dėl nuteisinimo, sk. 7; VII sesija. Dekretas dėl sakramentų, kan. 6 // DS 1529; 1606.
64 Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”, 12.
65 S. Augustinus. Sermo de Nat. Sanct. Apost. Petri et Pauli ex Evangelio in quo ait: Simon Iohannis diligis me? // Biblioteca Casinensi // Miscellanea Augustiniana / Ed. G.  Morin OSB. - Roma: Tip. Poligl. Vat., 1930. - T. 1. - P. 404.
66 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”, 4-6; 13.
67 Plg. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas “Evangelii nuntiandi” (1975 gruodžio 8), 15 // L. c., 13-15.
68 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Apreiškimą “Dei Verbum”, 8; 10.
69 Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”, 5.
70 Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas “Reconciliatio et paenitentia” (1984 gruodžio 2), 31, VI // AAS 77 (1985), 265-266.
71 Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”, 6.
72 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią “Lumen gentium”, 42.
73 Plg. Propositio 9.
74 Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”, 15.
75 Plg. Ten pat.
76 Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią “Lumen gentium”, 42.
77 Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas “Familiaris consortio” (1981 lapkričio 22), 16 // AAS 74 (1982), 98.
78 Propositio 11.
79 Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”, 16.
80 Ten pat.
81 Propositio 8.
82 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”, 17.
83 Propositio 10.
84 Ten pat.
85 Plg. Pašvęstojo gyvenimo institutų ir Apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija, Vyskupų reikalų kongregacija. Nurodymai dėl vyskupų ir vienuolių tarpusavio santykių “Mutuae relationes” (1978 gegužės 14), 18 // AAS 70 (1978), 484-485.
86 Plg. Propositio 25; 38.
87 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią “Lumen gentium”, 23.
88 Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”, 10; plg. Propositio 12.
89 Jonas Paulius II. Enciklika “Redemptoris missio” (1990 gruodžio 7), 67 // AAS 83 (1991), 315-316.
90 Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”, 10.
91 Jonas Paulius II. Homilija kunigams - tarptautinių rekolekcijų dalyviams (1984 spalio 9), 2 // Insegnamenti, VII/ 2 (1984), 839.
92 Jonas Paulius II. Kalba baigiant Vyskupų Sinodą (1990 spalio 27), 5 // L. c.
93 Plg. Propositio 6.
94 Plg. Propositio 13.
95 Plg. Propositio 4.
96 Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią “Lumen gentium”, 9.
97 Ten pat.
98 S. Cyprianus. De dominica Oratione, 23 // CCL 3/A, 105.
99 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl pasauliečių apaštalavimo “Apostolicam actuositatem”, 3.
100 Propositio 5.
101 Jonas Paulius II. “Viešpaties angelas” (1989 gruodžio 3) // Insegnamenti, XII/2 (1989), 1417.
102 Paulius VI. Kreipimasis V Pasaulinės maldų už kunigų pašaukimus dienos proga (1968 balandžio 19) // Insegnamenti, VI (1968), 134-135.
103 Plg. Propositio 5.
104 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią “Lumen gentium”, 10; Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”, 12.
105 Plg. Propositio 13.
106 Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje “Gaudium et spes”, 16.
107 Romos mišiolas. Šv. Mišių už kunigų pašaukimus kolekta.
108 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Liturginė konstitucija  “Sancrosanctum Concilium”, 10.
109 Propositio 15.
110 Ten pat.
111 Plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 220: “Niekam nevalia pažeisti kiekvieno asmens teisės saugoti savo intymumą”; plg. Ten pat, kan. 642.
112 Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų ugdymo “Optatam totius”, 2.
113 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl vyskupų pastoracinių pareigų “Christus Dominus”, 15.
114 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų ugdymo “Optatam totius”, 2.
115 Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”, 6.
116 Ten pat, 11.
117 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų ugdymo “Optatam totius”, 2.
118 Propositio 14.
119 Propositio 15.
120 Plg. Propositio 16.
121 Jonas Paulius II. Kreipimasis XXII Pasaulinės maldų už kunigų pašaukimus dienos proga (1985 balandžio 13), 1 // AAS 77 (1985), 982.
122 Vyskupų Sinodo VIII eilinis visuotinis susirinkimas. Sinodo Tėvų kreipimasis į Dievo tautą (1990 spalio 28), IV // L. c.
123 Propositio 21.
124 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų ugdymo “Optatam totius”, 11; Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”, 3; Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Ratio fundamentalis institutionis sacerdotalis (1970 sausio 6), 51 // L. c., 356-357.
125 Propositio 21.
126 Jonas Paulius II. Enciklika “Redemptor hominis” (1979 kovo 4), 10 // AAS 71 (1979), 274.
127 Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas “Familiaris consortio” (1981 lapkričio 22), 37 // L. c., 128.
128 Ten pat.
129 Propositio 21.
130 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje “Gaudium et spes”, 24.
131 Plg. Propositio 21.
132 Propositio 22.
133 Plg. S. Augustinus. Confessiones I, 1 // CSEL 33, 1.
134 Vyskupų Sinodo VIII eilinis visuotinis susirinkimas. Kunigų ugdymas šiuolaikiniame pasaulyje // Instrumentum laboris, 30.
135 Propositio 22.
136 Propositio 23.
137 Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų ugdymo “Optatam totius”, 8.
138 Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Apreiškimą “Dei Verbum”, 24.
139 Ten pat, 2.
140 Ten pat, 25.
141 Jonas Paulius II. “Viešpaties angelas” (1990 kovo 4), 2-3 // L'Osservatore Romano, 5-6 mar. 1990.
142 Vatikano II Susirinkimas. Liturginė konstitucija “Sancrosanctum Concilium”, 14.
143 S. Augustinus. In Iohannis Evangelium Tractatus 26, 13 // L. c., 266.
144 Liturgia Horarum. In festo SS. Corporis Christi, ad II Vesperas antiphona ad Magnificat.
145 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”, 13.
146 Jonas Paulius II. “Viešpaties angelas” (1990 liepos l), 3 // L'Osservatore Romano, 2-3 giul. 1990.
147 Propositio 23.
148 Ten pat.
149 Plg. Ten pat.
150 Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų ugdymo “Optatam totius”, 9.
151 Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Ratio fundamentalis institutionis sacerdotalis (1970 sausio 6), 51 // L. c., 354.
152 Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų ugdymo “Optatam totius”, 10.
153 Ten pat.
154 Plg. Jonas Paulius II. Laiškas visiems Bažnyčios kunigams Didžiojo Ketvirtadienio proga (1979 balandžio 8) // Insegnamenti, II/1 (1979), 841-862.
155 Propositio 24.
156 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje “Gaudium et spes”, 15.
157 Propositio 26.
158 Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų ugdymo “Optatam totius”, 16.
159 Vyskupų Sinodo VIII eilinis visuotinis susirinkimas. Kunigų ugdymas šiuolaikiniame pasaulyje // Instrumentum laboris, 39.
160 Plg. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Laiškas vyskupams dėl filosofijos dėstymo seminarijose “De necessitate Philosophiae studia in Seminariis impensius promovendi” (1972 sausio 20).
161 “Desideravi intellectu videre quod credidi et multum disputaviet laboravi” (S. Augustinus. De Trinitate XV, 285 // CCL 50/A, 534).
162 Paulius VI. Kalba XXI Italijos Biblijos savaitės dalyviams (1970 rugsėjo 25) // AAS 62 (1970), 618.
163 Propositio 26.
164 “Fides, quae est quasi habitus principiorum theologiae” (S. Thomas Aquinas. In lib. Boetii de Trinitate, V, 4 ad 8).
165 Plg. S. Thomas Aquinas. In I Sentent., Prol., q. 1,  a. 1-5.
166 Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Instrukcija apie teologo pašaukimą Bažnyčioje “Donum veritatis” (1990 gegužės 24) 11; 40 // AAS 82 (1990), 1554-1555; 1568-1569.
167 Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų ugdymo “Optatam totius”, 14.
168 S. Bonaventura. Itinerarium mentis in Deum, Prol., 4 // Opera omnia. - Ad Claras Aquas (Quaracchi): Ex Typographia Collegii S. Bonaventurae, 1891, t. 5,  296.
169 Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų ugdymo “Optatam totius”, 16.
170 Jonas Paulius II. Enciklika “Sollicitudo rei socialis” (1987 gruodžio 30), 41 // AAS 80 (1988), 571.
171 Plg. Jonas Paulius II. Enciklika “Centesimus annus” (1991 gegužės 1), 54 // AAS 83 (1991), 859-860.
172 Tikėjimo mokslo kongregacija. Instrukcija apie teologo pašaukimą Bažnyčioje “Donum veritatis” (1990 gegužės 24), 21 // L. c., 1559.
173 Propositio 26.
174 Antai šv. Tomas Akvinietis rašė: “Veikiau reikia paisyti Bažnyčios, o ne Augustino ar Jeronimo arba dar kokio kito Bažnyčios mokytojo autoriteto” (S. Thomas Aquinas. Summa Theol., II-II, q. 10, a. 12), be to, kad niekam nevalia prisidengti Jeronimo arba Augustino ar dar kokio kito Bažnyčios Mokytojo autoritetu, stojant prieš Petro autoritetą (plg. Ibid., II-II, q. 11, a. 2-3).
175 Propositio 32.
176 Plg. Jonas Paulius II. Enciklika “Redemptoris missio” (1990 gruodžio 7), 67 // L. c., 315-316.
177 Plg. Propositio 32.
178 Propositio 27.
179 Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų ugdymo “Optatam totius”, 4.
180 Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią “Lumen gentium”, 48.
181 S. Beda Venerabilis. Explanatio Apocalypsis,  lib. II, 12 // PL 93, 166.
182 Plg. Propositio 28.
183 Ten pat.
184 Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”, 9; plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas “Christifideles laici” (1988 gruodžio 30), 61 // L. c., 512-514.
185 Propositio 28.
186 Plg. Ten pat.
187 Plg. Jonas Paulius II. Enciklika “Redemptoris missio” (1990 gruodžio 7), 67-68 // L. c., 315-316.
188 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų ugdymo “Optatam totius”, 4.
189 Propositio 20.
190 Ten pat.
191 Ten pat.
192 Ten pat.
193 Plg. Jonas Paulius II. Kalba buvusiems ir dabartiniams Collegium Capranica auklėtiniams (1983 sausio 21) // Insegnamenti VI/1 (1983), 173-178.
194 Propositio 20.
195 Ten pat.
196 Plg. Propositio 19.
197 Ten pat.
198 S. Thomas Aquinas. In Iohannem Evangelistam Expositio, c. 21, lect. V, 2.
199 Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų ugdymo “Optatam totius”, 3.
200 Plg. Propositio 17.
201 Plg. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Ratio fundamentalis institutionis sacerdotalis (1970 sausio 6), 19 // L. c., 342.
202 Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”, 7.
203 Propositio 29.
204 Ten pat.
205 Plg. Propositio  23.
206 Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas “Christifideles laici” (1988 gruodžio 30), 61; 63 // L. c., 512-514; 517-518; Apaštališkasis laiškas “Mulieris dignitatem” (1988 rugpjūčio 15), 29-31 // L. c., 1721-1729.
207 Plg. Propositio 29.
208 Propositio 30.
209 Ten pat.
210 Plg. Propositio 25.
211 Jonas Paulius II. Kalba sąjūdžio “Comunione e Liberazione” kunigams (1985 rugsėjo 12) // AAS 78 (1986), 256.
212 Plg. Propositio 25.
213 Jonas Paulius II. Kalba susitikime su Šveicarijos dvasininkijos atstovais Einsiedelne (1984 birželio 15), 10 // Insegnamenti, VII/1 (1984), 1798.
214 Plg. S. Augustinus. In Iohannis Evangelium Tractatus, 123, 5 // L. c., 678-680.
215 Plg. Propositio 31.
216 S. Carolus Borromeus. Acta Ecclesiae Mediolanensis. - Mediolanum, 1599, 1178.
217 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje “Gaudium et spes”, 22.
218 Vyskupų Sinodo VIII eilinis visuotinis susirinkimas. Kunigų ugdymas šiuolaikiniame pasaulyje // Instrumentum laboris, 55.
219 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”, 6.
220 Paulius VI. Enciklika “Ecclesiam suam” (1964 rugpjūčio 6), III // AAS 56 (1964), 647.
221 Plg. Dvasininkijos reikalų kongregacija. Nurodymai dėl vietinių Bažnyčių bendradarbiavimo, ypač siekiant tolygiau paskirstyti dvasininkiją pasaulyje “Postquam Apostoli” (1980 kovo 25) // AAS 72 (1980), 343-364.
222 Propositio 39.
223 Propositio 34.
224 Ten pat.
225 Ten pat.
226 Plg. Propositio 38; Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”, 1;  Dekretas dėl kunigų ugdymo “Optatam totius”, 1; Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija, Vyskupų reikalų kongregacija. Nurodymai dėl vyskupų ir vienuolių tarpusavio santykių “Mutuae relationes” (1978 gegužės 14), 2; 10 // L. c., 475; 479-480.
227 Propositio 35.
228 Ten pat.
229 Plg. Propositio 36.
230 Vyskupų Sinodo VIII eilinis visuotinis susirinkimas. Kunigų ugdymas šiuolaikiniame pasaulyje // Instrumentum laboris, 60: cit. 117; plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl vyskupų pastoracinių pareigų “Christus Dominus”, 30; Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo “Presbyterorum ordinis”, 8; Kanonų teisės kodeksas, kan. 550, par. 2.
231 Propositio 37.
232 Montini G. B. Lettera pastorale sul senso morale, 1961.
233 Plg. Propositio 40.



Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal leidinį:
Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas “PASTORES DABO VOBIS”. - Vilnius, AIDAI. - 1996.

Už galimybę šį tekstą pateikti internete dėkojame Lietuvių Kunigų Vienybei (JAV).