POPIEŽIUS PAULIUS VI


APAŠTALIŠKASIS PARAGINIMAS

„EVANGELII NUNTIANDI“

DĖL EVANGELIZACIJOS ŠIUOLAIKINIAME PASAULYJE


VISOS BAŽNYČIOS VYSKUPAMS,
DVASININKAMS IR VISIEMS TIKINTIESIEMS


1975 gruodžio 8


© KATALIKŲ INTERNETO TARNYBA, 1999
Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba.

Už galimybę šį tekstą išversti ir pateikti internete dėkojame Vokietijos katalikų akcijai RENOVABIS.


T U R I N Y S

PRATARMĖ

1. Ypatingas įsipareigojimas evangelizuoti
2. Trijų įvykių proga
3. Dažnai pabrėžiama tema mūsų pontifikato metu
4. Vadovaujantis 1974 m. Sinodu
5. Kvietimas apmąstyti


Pirmasis skyrius
NUO EVANGELIZUOTOJO KRISTAUS IKI EVANGELIZUOTOJOS BAŽNYČIOS

6. Jėzaus liudijimas ir misija
7. Jėzus – pirmasis evangelizuotojas
8. Dievo karalystės skelbimas
9. Išlaisvinančio išganymo skelbimas
10. Įgyjami pasiaukojamų pastangų kaina
11. Nenuilstamas skelbimas
12. Skelbimas ženklais
13. Evangelizuotajai ir evangelizuojančiajai bendruomenei
14. Evangelizacija – tikrasis Bažnyčios pašaukimas
15. Bažnyčios ir evangelizacijos abipusiai ryšiai
16. Bažnyčia neatskiriama nuo Kristaus


Antrasis skyrius
KAS YRA EVANGELIZACIJA?

17. Evangelizacinės veiklos daugiasluoksniškumas
18. Žmonijos atnaujinimas
19. Žmonijos sritys
20. Kultūrų evangelizacija
21. Pirmutinė liudijimo gyvenimu svarba
22. Tiesiogiai reiškiamo skelbimo būtinybė
23. Gyvas bendruomeninis pritarimas
24. Postūmis apaštalauti


Trečiasis skyrius
EVANGELIZACIJOS TURINYS

25. Esminis turinys ir antraeiliai elementai
26. Tėvo meilės liudijimas
27. Naujienos centras – išganymas Jėzuje Kristuje
28. Su vilties ženklu
29. Visą gyvenimą aprėpianti Naujiena
30. Išlaisvinimo naujiena
31. Neišvengiamai susijusi su žmogaus pažanga
32. Be apribojimo ir dviprasmiškumo
33. Išlaisvinimas per Evangeliją
34. Pagrindinis dėmesys Dievo karalystei
35. Remiantis bibline žmogaus samprata
36. Atsivertimo būtinybė
37. Smurto atmetimas
38. Ypatingas Bažnyčios indėlis
39. Religijos laisvė


Ketvirtasis skyrius
EVANGELIZACIJOS BŪDAI

40. Tinkamų būdų paieška
41. Liudijimas gyvenimu
42. Gyvasis skelbimas
43. Žodžio liturgija
44. Katechezė
45. Naudojimasis žiniasklaida
46. Asmeninio ryšio nepamainomumas
47. Sakramentų vaidmuo
48. Liaudies pamaldumas


Penktasis skyrius
EVANGELIZACIJOS ADRESATAI

49. Skirta kiekvienam
50. Nepaisant jokių kliūčių
51. Pirmasis skelbimas tiems, kurie toli
52. Skelbimas nukrikščionėjusiam pasauliui
53. Nekrikščioniškosios religijos
54. Parama tikinčiųjų tikėjimui
55. Netikintieji
56. Nepraktikuojantieji
57. Skelbimas minioms
58. Bazinės bažnytinės bendruomenės


Šeštasis skyrius
EVANGELIZACIJOS VYKDYTOJAI

59. Bažnyčia savo visuma – misijinė
60. Iš pagrindų bažnytinė veikla
61. Visuotinės Bažnyčios perspektyva
62. Dalinės Bažnyčios perspektyva
63. Pritaikymas ir ištikimybė kalbos požiūriu
64. Atvirumas visuotinei Bažnyčiai
65. Nekintamas tikėjimo turtas
66. Įvairios užduotys
67. Petro įpėdinis
68. Vyskupai ir kunigai
69. Vienuoliai
70. Pasauliečiai
71. Šeima
72. Jaunuoliai
73. Įvairios tarnybos


Septintasis skyrius
EVANGELIZACIJOS DVASIA

74. Primygtinis raginimas
75. Veikiant Šventajai Dvasiai
76. Autentiški liudijimai gyvenimu
77. Vienybės siekimas
78. Tiesos tarnai
79. Įkvėpti meilės
80. Su šventųjų įkarščiu


PABAIGA

81. Šventųjų metų paveldas
82. Marija – evangelizacijos žvaigždė


NUORODOS


Garbingi Broliai,
mieli Sūnūs ir Dukterys!
Sveikinu ir teikiu apaštališkąjį palaiminimą!
 

Ypatingas įsipareigojimas evangelizuoti

1.   Nėra abejonių, kad pastangos skelbti Evangeliją šiandieniams žmonėms, kupiniems vilties, tačiau sykiu neretai kamuojamiems baimės bei susikrimtimo, yra tarnyba ne tik krikščionių bendruomenei, bet ir visai žmonijai.

Dėl šios priežasties pareiga stiprinti brolius, kurią gavome iš Viešpaties drauge su Petro įpėdinio tarnyba[1] ir kuri yra mūsų kasdienis rūpestis[2], gyvenimo bei darbo programa ir pagrindinis mūsų pontifikato įsipareigojimas, mums atrodo dar kilnesnė ir reikalingesnė, kai tenka padrąsinti brolius, kuriems patikėta evangelizacija, idant jie šiais netikrumo bei sumaišties laikais vydytų savo misiją su vis didesne meile, uolumu bei džiaugsmu.
 

Trijų įvykių proga

2.   Būtent tai norėtume padaryti baigiantis Šventiesiems metams, per kuriuos Bažnyčia, „visomis jėgomis besistengianti skelbti Evangeliją visiems žmonėms”[3], nenorėjo nieko, išskyrus vykdyti savo kaip Jėzaus Kristaus Gerosios Naujienos, skelbtos dviem pagrindiniais raginimais: „Apsivilkite nauju žmogumi”[4] ir „Susitaikinkite su Dievu”[5], šauklės tarnybą.

Tai norėtume padaryti Vatikano II Susirinkimo, kurio tikslus galiausiai galima sutraukti į vienintelį siekį padaryti XX amžiaus Bažnyčią tinkamesnę skelbti Evangeliją XX amžiaus žmonijai, pabaigos dešimtųjų metinių proga.

Tai norėtume padaryti praėjus vieneriems metams nuo Vyskupų sinodo trečio visuotinio susirinkimo, kuris, kaip žinoma, buvo skirtas evangelizacijai, juolab kad esame paprašyti pačių Sinodo tėvų. Iš tiesų šio įsimintino susirinkimo pabaigoje jie nutarė su dideliu pasitikėjimu bei nuolankumu perduoti visuotinės Bažnyčios ganytojui viso savo darbo vaisius, pareikšdami laukią iš popiežiaus naujo impulso, pajėgaus pradėti Bažnyčioje, suleidusioje dar gilesnes šaknis į nenykstamą Sekminių slėpinio jėgą bei galią, naują evangelizacijos laikotarpį[6].
 

Dažnai pabrėžiama tema mūsų pontifikato metu

3.   Evangelizacijos temos svarbą esame pabrėžę ne kartą gerokai iki Sinodo dienų. 1973 m. liepos 22 d. kreipdamiesi į Šventąją kardinolų kolegiją, sakėme: „Visuomenės, kurioje gyvename, sąlygos įpareigoja mus peržiūrėti metodus ir visomis priemonėmis stengtis išsiaiškinti, kaip galėtume pateikti krikščionišką naujieną šiuolaikiniam žmogui. Ji vienintelė gali atsakyti į jo klausimus bei suteikti jėgų įsipareigoti žmogiškajam solidarumui”[7]. Mes taip pat pridūrėme, jog, norint pateikti galiojantį atsakymą į Susirinkimo mums iškeltus reikalavimus, besąlygiškai būtina atsižvelgti į tikėjimo paveldą, kurį Bažnyčia privalo išsaugoti nepriekaištingai gryną ir pateikti mūsų laikų žmonėms kuo suprantamiau ir įtaigiau.
 

Vadovaujantis 1974 m. Sinodu

4.   Ši ištikimybė Naujienai, kurios tarnai esame, ir žmonėms, kuriems turime perduoti ją gyvą ir sveiką, yra pagrindinė evangelizacijos ašis. Todėl kyla trys opūs klausimai, kuriuos nuolatos turėjo omenyje 1974 m. Sinodas:

– Kas mūsų dienomis atsitiko tai slėpiningai Gerosios Naujienos galiai, kuri pajėgi stipriai sukrėsti žmogaus sąžinę?
– Kiek ir kaip ši Evangelijos jėga gali iš tiesų perkeisti šio amžiaus žmones?
– Kokius metodus reikėtų taikyti skelbiant Evangeliją, idant ji išskleistų savo galią?
Iš esmės šie klausimai išryškina šiandien Bažnyčios keliamą pamatinę problemą, kurią galimą suformuluoti taip: ar Bažnyčia po Susirinkimo ir dėka Susirinkimo, kuris šioje istorijos pervartoje buvo Dievo jai dovanota valanda, jaučiasi geriau parengta skelbti Evangeliją bei įtikinamai, laisvės dvasia ir veiksmingai įleisti ją į žmogaus širdį, ar ne?
 

Kvietimas apmąstyti

5.   Visi suprantame, kaip neatidėliotina ištikimai, sąžiningai ir drąsiai į tai atsakyti ir atitinkamai elgtis.

Rūpindamiesi „visomis bendrijomis”[8], norėtume padėti savo broliams, sūnums ir dukterims į šiuos klausimus atsakyti. Viliamės, jog iš turtingos Sinodo patirties kylančiais žodžiais, kuriais norime apmąstyti evangelizaciją, pavyks paskatinti tokiam pat apmąstymui visą į Bažnyčią surinktą Dievo tautą ir suteikti visiems, ypač tiems, „kurie triūsia skelbdami žodį ir mokydami” [9], naują postūmį, idant kiekvienas iš jų būtų darbininkas, „be iškraipymų skelbiantis tiesos žodį”[10], vykdytų Evangelijos skelbėjo užduotį ir tobulai atliktų savo pareigas.

Toks paraginimas mums atrodo labai svarbus, nes Evangelijos skelbimas Bažnyčiai nėra pasirinkimo dalykas. Tai pareiga, pavesta jai Viešpaties Jėzaus įsakymu, kad žmonės galėtų tikėti ir būti išgelbėti. Ši Naujiena iš tiesų yra būtina. Ji nepakartojama. Ji niekuo nepakeičiama. Ji nesuderinama nei su abejingumu, nei su sinkretizmu ar klaidingu prisitaikymu. Juk kalbama apie žmogaus išganymą. Ji atveria Apreiškimo grožį. Ji siūlo išmintį, kuri yra ne iš šio pasaulio. Ji pajėgi pačia savimi sužadinti tikėjimą, kuris remiasi Dievo galybe[11]. Ji yra tiesa. Ji verta, kad tikėjimo skelbėjas atiduotų jai visą savo laiką bei jėgas ir prireikus dėl jos paaukotų savo gyvybę.
 
 

Pirmasis skyrius
NUO EVANGELIZUOTOJO KRISTAUS IKI EVANGELIZUOTOJOS BAŽNYČIOS
 

Jėzaus liudijimas ir misija

6.   Viešpaties liudijimas apie save, kurį savo Evangelijoje pateikė šv. Lukas: „aš turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę”[12], neabejotinai yra labai reikšmingas, nes apibendrina visą Jėzaus misiją: „tam ir esu siųstas”[13]. Šie žodžiai įgauna visišką prasmę susiejus juos su ankstesnėmis eilutėmis, kur Kristus pritaiko sau pranašo Izaijo žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams”[14].
Vaikščiojant iš miesto į miestą skelbti didžiausiems – ir dažnai imliausiems – vargdieniams džiugią naujieną apie pažadų išpildymą bei Dievo siūlomą Sandorą – štai kokiai misijai Jėzus, jo paties žodžiais, yra siųstas Tėvo. Visi jo slėpinio aspektai – Įsikūnijimas, stebuklai, mokymas, mokinių subūrimas, Dvylikos išsiuntimas, Kryžius ir Prisikėlimas, jo nuolatinis buvimas tarp savųjų – buvo nukreipti į šią svarbiausią veiklą: skelbti Gerąją Naujieną.
 

Jėzus – pirmasis evangelizuotojas

7.   Sinode vyskupai labai dažnai pabrėždavo šią tiesą: pats Jėzus, Dievo Geroji Naujiena[15], buvo pirmasis ir didžiausias evangelizuotojas. Jis buvo toks iki galutiniausios ribos – iki tobulumo ir savo žemiškosios gyvybės atidavimo.

Evangelizuoti – ką reiškė šis imperatyvas Kristui? Tikrai nelengva kaip tobulą visumą perduoti evangelizacijos, kaip ją suprato bei įgyvendino Kristus, prasmę, turinį ir būdus. Apskritai mėginimams pateikti tokią sintezę nebus galo. Pasitenkinsime nurodę kelis esminius aspektus.
 

Dievo karalystės skelbimas

8.   Kristus kaip Gerosios Naujienos skelbėjas pirmiausia skelbia Dievo karalystę, kuri yra tokia reikšminga, kad, palyginti su ja, viskas tampa „tai”, kas bus „pridėta”[16]. Taigi absoliuti tėra Karalystė, visa kita paverčianti tuo, kas reliatyvu. Viešpats mėgsta įvairiausiais būdais vaizduoti priklausymo šiai Karalystei palaimą, kuri atrodo paradoksali, nes kyla iš pasaulio atmetamų dalykų[17], Karalystės reikalavimus ir jos magna charta[18], Karalystės šauklius[19], jos slėpinius[20], jos vaikus[21], budrumą ir ištikimybę, kurių reikalaujama iš kiekvieno, laukiančio jos galutinio atėjimo[22].
 

Išlaisvinančio išganymo skelbimas

9.   Kaip savo Gerosios Naujienos branduolį ir centrą Kristus skelbia išganymą – šią didžią Dievo dovaną, kuri yra išlaisvinimas iš nuodėmės ir piktojo, džiaugsmas pažinti Dievą ir būti jo pažintam, jį regėti ir jam priklausyti. Visa tai prasideda Kristaus gyvenimo metu ir galutinai įgyjama per jo mirtį bei Prisikėlimą. Tačiau tai reikia toliau kantriai tęsti istorijos raidoje, idant būtų visiškai įgyvendinta Kristaus galutinio atėjimo dieną, kurios niekas nežino, vien tik Tėvas[23].
 

Įgyjami pasiaukojamų pastangų kaina

10.   Ši Karalystė ir šis Išganymas, pagrindinės Jėzaus Kristaus evangelizacijos sąvokos, prieinami kiekvienam žmogui kaip malonė ir pasigailėjimas, tačiau sykiu kiekvienas turi juos pasigrobti jėga – Viešpats sako, jog jie priklauso smarkiesiems[24], – sunkiu darbu ir kančia, gyvenimu pagal Evangeliją, pasiaukojimu ir kryžiumi, palaiminimų dvasia. Tačiau pirmiausia kiekvienas juos įgyja visišku vidiniu atsinaujinimu, kurį Evangelija vadina metanoia; tai radikalus atsivertimas, esminis įsitikinimų ir širdies pasikeitimas[25].
 

Nenuilstamas skelbimas

11.   Kristus skelbė Dievo karalystę nenuilstamai mokydamas žodžiais, kurie, reikia pripažinti, neturi sau lygių: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?!”[26] „Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų”[27]. „Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!”[28] Jo žodžiai atskleidžia Dievo paslaptį, jo planą bei pažadus ir dėl to pakeičia žmogaus širdį bei likimą.
 

Skelbimas ženklais

12.   Tačiau Kristus skelbia ir nesuskaičiuojamais ženklais, verčiančiais minias stebėtis ir sykiu traukiančiais jas prie jo jį pamatyti, išgirsti, leistis būti jo perkeičiamam: ligoniai pagydomi, vanduo paverčiamas vynu, duona padauginama, mirusieji atgaivinami. Ir tarp jų yra tas ženklas, kuriam jis teikia didžiulę reikšmę: Geroji Naujiena skelbiama nuolankiesiems ir vargdieniams, jie tampa jo mokiniai ir „jo vardu” susiburia į didelę juo tikinčiųjų bendruomenę. Juk tas Jėzus, kuris yra pareiškęs: „Aš turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę”[29], yra tas pats, apie kurį evangelistas Jonas yra pasakęs, jog jis atėjo ir turėjo mirti, kad „suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus”[30]. Tad jis užbaigia savo apreiškimą, papildydamas ir patvirtindamas jį kiekvienu liudijimu apie save, žodžiais ir darbais, ženklais bei stebuklais ir ypač savo mirtimi, Prisikėlimu ir tiesos Dvasios atsiuntimu[31].
 

Evangelizuotajai ir evangelizuojančiajai bendruomenei

13.   Tie, kurie nuoširdžiai priima Gerąją Naujieną, šio priėmimo bei bendro tikėjimo galia susiburia Jėzaus vardu, kad drauge ieškotų Karalystės, ją statydintų ir ja gyventų. Jie sudaro savo ruožtu evangelizuojančią bendruomenę. Dvylikos užduotis eiti ir skelbti Gerąją Naujieną galioja, nors ir kitaip, visiems krikščionims. Būtent dėl šios priežasties Petras vadina juos išrinktąja liaudimi, pašaukta išgarsinti šlovingus Dievo darbus[32], apie kuriuos kiekvienas galėjo išgirsti savo kalba[33]. Apskritai Geroji Naujiena apie Karalystę, ateinančią ir jau prasidėjusią, skirta visų laikų visiems žmonėms. Ją priėmę ir jos suburti į išganymo bendruomenę gali ir turi ja dalytis bei ją skleisti.
 

Evangelizacija – tikrasis Bažnyčios pašaukimas

14.   Bažnyčia tai žino. Ji gyvai suvokia, kad Išganytojo žodžiai: „aš turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę”[34] visiškai tinka ir jai pačiai. Kartu su šv. Pauliumi ji noriai priduria: „Kai aš skelbiu Evangeliją, tai neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!”[35] Baigiantis 1974 metų spalio didžiajam susirinkimui su džiaugsmu ir paguoda išgirdome aiškius žodžius: „Norime dar kartą patvirtinti, kad užduotis evangelizuoti visus žmones yra esminė Bažnyčios misija”[36]. Tai užduotis ir misija, kurios ypač neatidėliotinos dėl plačių bei gilių dabarties visuomenės pokyčių. Evangelizavimas iš tiesų yra malonė ir tikrasis Bažnyčios pašaukimas, jos giliausioji tapatybė. Ji egzistuoja, kad evangelizuotų, tai yra skelbtų ir mokytų, būtų malonės dovanos tarpininkė, sutaikintų nusidėjėlius su Dievu ir įamžintų Kristaus auką Mišiose, kurios yra jo mirties bei šlovingojo Prisikėlimo atminimas.
 

Bažnyčios ir evangelizacijos abipusiai ryšiai

15.   Kiekvienas, kuris Naujajame Testamente gilinasi į Bažnyčios ištakas, seka jos raidą žingsnis po žingsnio ir stebi, kaip ji gyvena ir veikia, mato, kad pareiga evangelizuoti kyla iš jos giliausios esmės:

– Bažnyčia atsirado iš Jėzaus ir Dvylikos evangelizacinės veiklos. Ji yra normalus, norėtas, tiesiogiškiausias ir regimiausias šios veiklos rezultatas: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones”[37]. „Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius”[38].

– Taigi gimusi iš siuntimo Bažnyčia savo ruožtu yra siųsta Kristaus. Kai šlovės Viešpats grįžta pas Tėvą, pasaulyje lieka Bažnyčia. Ji lieka kaip Jėzaus išėjimo ir jo nuolatinio buvimo ženklas, vienu metu miglotas ir švytintis. Ji pratęsia jo buvimą. Ir pirmiausia ji pašaukta tęsti jo misiją bei evangelizavimo tarnybą[39]. Juk krikščionių bendruomenė niekada nėra užsisklendusi. Tikrasis jos gyvenimas – maldos gyvenimas, įsiklausymas į Žodį ir apaštalų mokymą, gyva broliška meilė, dalijimasis duona[40] – įgyja visą prasmę tik tada, kai tampa liudijimu, kelia žavėjimąsi bei skatina atsiversti, tampa Gerosios Naujienos skelbimu bei skleidimu. Tad misiją evangelizuoti gauna visa Bažnyčia, ir visumai svarbus kiekvieno individualaus nario darbas.

– Bažnyčia, evangelizacijos vykdytoja, pradeda nuo savęs pačios evangelizavimo. Ji yra tikinčiųjų bendruomenė, išgyvenamos bei skelbiamos vilties bendruomenė, broliškos meilės bendruomenė, ir kaip tokiai jai reikia nepaliaujamai klausytis, kuo ji turi tikėti, kas yra jos vilties pagrindas ir koks naujasis meilės įsakymas. Bažnyčiai kaip Dievo tautai, gyvenančiai pasaulyje ir neretai gundomai jo stabų, nuolat reikia girdėti skelbiant įstabius Dievo darbus[41], kuriais ji buvo atversta į Viešpatį, būti jo iš naujo suburiamai bei suvienijamai. Norėdama išlaikyti gyvybingumą, veržlumą ir tvirtumą, reikalingus Evangelijai skelbti, Bažnyčia turėtų jausti nuolatinį poreikį būti evangelizuojamai. Tai priminė Vatikano II Susirinkimas[42], o 1974 metų Sinode vėl buvo energingai imtasi Bažnyčios, kuri, norėdama įtikinamai evangelizuoti pasaulį, evangelizuoja save nuolat atsiversdama bei atsinaujindama, temos.

– Bažnyčia yra Gerosios Naujienos, kurią privalu skelbti, sergėtoja. Naujosios Sandoros Jėzuje Kristuje pažadai, Viešpaties ir apaštalų mokymas, gyvenimo Žodis, malonės ir Dievo gerumo šaltiniai, išganymo kelias – visa tai buvo patikėta Bažnyčiai. Tai Evangelijos, taigi evangelizacijos, turinys, kurį Bažnyčia sergsti kaip gyvą ir brangų paveldą ne tam, kad laikytų jį paslėptą, bet kad perduotų kitiems.

– Pati siųsta ir evangelizuota, Bažnyčia savo ruožtu siunčia Evangelijos šauklius. Ji įdeda jiems į lūpas Žodį, kuris gelbsti, išaiškina Naujieną, kurios ji sergėtoja yra, suteikia įgaliojimą, kurį pati yra gavusi, ir pasiunčia juos skelbti. Jie privalo skelbti ne save pačius ar savo asmenines idėjas[43], bet Evangeliją, kurios absoliutus šeimininkas ir savininkas, galintis elgtis su ja kaip nori, nėra nei Bažnyčia,  nei jie patys; jie yra Evangelijos tarnautojai, privalantys perduoti ją kitiems visiškos ištikimybės dvasia.

Bažnyčia neatskiriama nuo Kristaus

16.   Tad tarp Kristaus, Bažnyčios ir evangelizacijos yra artimas ryšys. Šiuo Bažnyčios laikotarpiu būtent jai yra tekusi užduotis evangelizuoti. Šios užduoties neįmanoma atlikti be jos, juo labiau priešingai jai.

Tikrai naudinga priminti tai šiomis dienomis, kai mūsų skausmui girdime kai kuriuos asmenis – nenorėtume neigti jų gerų ketinimų, tačiau nusistatę jie tikrai klaidingai – be perstojo tikinant, jog jie mylį Kristų, bet be Bažnyčios, klausą Kristaus, bet ne Bažnyčios, priklausą Kristui, bet už Bažnyčios ribų. Tokios perskyros absurdiškumą akivaizdžiai parodo šis Evangelijos posakis: „Kas jūsų klauso, manęs klauso”[44]. Ir kaip galima norėti mylėti Kristų nemylint Bažnyčios, kai iškalbingiausias liudijimas, taikytinas Kristui, yra šv. Pauliaus žodžiai: „Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save”[45]?
 
 

Antrasis skyrius
KAS YRA EVANGELIZACIJA?
 

Evangelizacinės veiklos daugiasluoksniškumas

17.   Bažnyčios evangelizacinėje veikloje, be abejonės, yra elementų ir aspektų, kuriuos privalu visada išlaikyti. Kai kurie jų tokie reikšmingi, kad net linkstama juos tiesiog tapatinti su evangelizacija.

Taigi evangelizaciją buvo įmanoma apibrėžti kaip Kristaus skelbimą tiems, kurie jo dar nepažįsta, kaip mokymą, katekizavimą, Krikšto ir kitų sakramentų teikimą. Bet kuriam daliniam ir fragmentiškam apibrėžimui, kuriuo mėginama perteikti turtingą, daugiasluoksnę ir dinamišką evangelizacijos tikrovę, gresia pavojus ją nuskurdinti ar netgi iškreipti. Neįmanoma suvokti, kas yra evangelizacija, nesistengiant išlaikyti akiratyje visų jos esminių elementų.

Šie elementai, primygtinai pabrėžti praėjusiame Sinode, kaip Sinodo darbų rezultatas dar ir šiandien tebėra dažnų studijų objektas. Džiaugiamės, jog šie elementai dera su pagrindinėmis kryptimis, nurodytomis Vatikano II Susirinkimo, ypač Konstitucijose Lumen gentium bei Gaudium et spes ir Dekrete Ad Gentes.
 

Žmonijos atnaujinimas

18.   Evangelizuoti Bažnyčiai reiškia nešti Gerąją Naujieną į visas žmonijos sritis, jos poveikiu perkeisti jas iš vidaus ir atnaujinti pačią žmoniją: „Štai aš visa darau nauja!”[46] Tačiau nėra naujos žmonijos, jeigu pirma nėra naujų žmonių, atnaujintų Krikštu[47] ir gyvenimu pagal Evangeliją[48]. Tad evangelizacijos tikslas yra vidinis perkeitimas. Norint tai išreikšti keliais žodžiais, teisingiausia, matyt, bus pasakyti, jog Bažnyčia evangelizuoja tada, kai per jos skelbiamos Naujienos dieviškąją galybę[49] stengiasi perkeisti asmeninę ir kolektyvinę žmonių sąžinę, veiklą, į kurią jie įsitraukia, jų konkretų gyvenimą bei aplinką.
 

Žmonijos sritys

19.   Dėl perkeistinų žmonijos sričių: Bažnyčiai rūpi ne tik Evangelijos skelbimu aprėpti vis platesnes geografines sritis ar vis didesnes tautines grupes, bet ir pasiekti, kad Evangelijos galia būtų perkeisti Dievo žodžiui bei išganymo planui prieštaraujantys sprendimo kriterijai, svarbiausios vertybės, interesų objektai, mąstymo įpročiai, įkvėpimo šaltiniai ir gyvenimo modeliai.
 

Kultūrų evangelizacija

20.   Tai galbūt galima išreikšti šiais žodžiais: svarbu evangelizuoti žmogaus kultūrą ir kultūras – ne dekoratyviai, tartum užtepant iš paviršiaus ploną dažų sluoksnį, bet gyvybingai, prasiskverbiant į gelmes bei iki pat šaknų – plačia ir turtinga prasme, kuria šios sąvokos vartojamos Konstitucijoje Gaudium et spes[50], visuomet pradiniu tašku pasirenkant žmogų ir tada žengiant prie asmenų santykių tarpusavyje ir su Dievu.

Evangelija, taigi ir evangelizacija, savaime suprantama nesutampa su kultūra ir nepriklauso nuo visų kultūrų. Tačiau Evangelijos skelbiama Karalystė yra išgyvenama žmonių, iš pagrindų susijusių su kokia nors kultūra; tad statydinant Karalystę neįmanoma apsieiti be žmonių kultūros bei kultūrų tam tikrų elementų. Nors ir nepriklausomos nuo kultūrų, Evangelija ir evangelizacija nebūtinai yra nesuderinamos su jomis; priešingai, jos pajėgios perskrosti jas visas netapdamos pavaldžios nė vienai iš jų.

Kultūros atotrūkis nuo Evangelijos neabejotinai yra mūsų laikų drama; toks jis būdavo ir kitomis epochomis. Todėl visomis išgalėmis būtina stengtis drąsiai evangelizuoti kultūrą, tiksliau kultūras. Jas reikia iš vidaus atnaujinti per susitikimą su Gerąja Naujiena. Tačiau toks susitikimas neįmanomas, jei Evangelija nėra skelbiama.
 

Pirmutinė liudijimo gyvenimu svarba

21.   Evangelija pirmiausia turėtų būti skelbiama liudijant. Tai vyksta, pavyzdžiui, kai vienas krikščionis ar krikščionių grupė žmonių bendruomenėje, kurioje gyvena, yra pasirengę suprasti bei priimti, dalijasi su kitais gyvenimu bei likimu, yra solidarūs su visais, siekiančiais visko, kas kilnu ir gera. Taip pat tarkime, jog jie visiškai paprastai bei spontaniškai reiškia savo tikėjimą vertybėmis, pranokstančiomis visiems įprastas, ir savo viltį, nukreiptą į kažką, kas neregima ir ko nedrįstum net įsivaizduoti. Taip liudydami be žodžių šie krikščionys sužadina jų gyvenimą matančiųjų širdyse nenumaldomus klausimus: kodėl jie tokie? kodėl jie taip gyvena? kas juos įkvepia? kodėl jie yra tarp mūsų? Toks liudijimas jau yra tylus, bet labai galingas ir veiksmingas Gerosios Naujienos skelbimas. Tai pradinė evangelizacijos pakopa. Minėtieji klausimai galbūt bus pirmieji, kuriuos sau iškels daugelis nekrikščionių: nesvarbu ar tai būtų žmonės, kuriems Kristus niekada nebuvo skelbtas, pakrikštytieji, nepraktikuojantieji tikėjimo, žmonės, gyvenantys krikščioniškose šalyse, tačiau ne pagal krikščioniškus principus, ar kankinamai ieškantys kokio nors dalyko ar asmens, kurį nujaučia, bet nepajėgia įvardyti. Iškils ir kitų, kur kas gilesnių ir reiklesnių klausimų. Juos sužadins liudijimas, kuris susijęs su buvimu kartu, dalijimusi bei solidarumu ir yra esminis, apskritai pirmasis, evangelizacijos elementas[51].

Taip liudyti pašaukti visi krikščionys, ir šiuo požiūriu jie visi gali būti tikri evangelizuotojai. Ypač turime omenyje atsakomybę, tenkančią imigrantams juos priėmusioje šalyje.
 

Tiesiogiai reiškiamo skelbimo būtinybė

22.   Tačiau tokio liudijimo niekada nepakaks, nes net puikiausias liudijimas galiausiai pasirodys neveiksmingas, jeigu nebus paaiškintas, pagrįstas – Petras tai vadina įtikinamu atsakymu „kiekvienam klausiančiajam apie jumyse gyvenančią viltį”[52] – ir išskleistas aiškiai ir nedviprasmiškai skelbiant Viešpatį Jėzų. Geroji Naujiena, skelbiama liudijant gyvenimu, anksčiau ar vėliau turės būti skelbiama gyvenimo žodžiu. Evangelizacija nėra tikra, jei nėra skelbiami Jėzaus Nazariečio, Dievo Sūnaus, vardas, mokymas, pažadai, Karalystė ir slėpinys.

Bažnyčios istorija nuo Petro kalbos Sekminių rytą ir šio skelbimo istorija yra viena. Kiekvienu nauju žmogaus istorijos laikotarpiu troškimo evangelizuoti nuolatos apimta Bažnyčia turėdavo tiktai vieną rūpestį: ką siųsti skelbti Jėzaus Kristaus slėpinį? Kokia kalba skelbti šį slėpinį? Kaip garantuoti, kad jis būtų girdimas ir pasiektų visus, kurie privalo jį išgirsti? Tokiam skelbimui – kerygmai, mokymui ar katechezei – evangelizacijoje skirta tiek vietos, kad jis neretai tampa jos sinonimu; tuo tarpu tai tėra tik vienas iš jos aspektų.
 

Gyvas bendruomeninis pritarimas

23.   Skelbimas iki galo išskleidžiamas tada, kai jis išgirstamas, priimamas bei pasisąvinamas ir paskatina asmenį, kuris jį taip priima, pritarti jam širdimi. Pritarti tiesoms, Viešpaties apreikštoms iš gailestingumo, negana to, pritarti jo siūlomai gyvenimo – nuo dabar kitokio – programai. Vienu žodžiu, pritarti Karalystei, t.y. „naujajam pasauliui”, naujai daiktų būklei, Evangelijos atvertam naujam būties, gyvenimo, bendro gyvenimo su kitais būdui. Tokio pritarimo, kuris negali likti abstraktus ir bekūnis, konkreti išraiška yra regimas įstojimas į tikinčiųjų bendruomenę.  Taigi tie, kurių gyvenimas perkeistas, įstoja į bendruomenę, kuri yra perkeitimo, naujo gyvenimo ženklas; tai Bažnyčia, regimasis išganymo sakramentas[53]. Tačiau įstojimas į bažnytinę bendruomenę reiškiamas ir daugeliu kitų ženklų, išplečiančių bei išskleidžiančių Bažnyčios ženklą. Evangelizacijos dinamikoje asmens, priimančio Evangeliją kaip gelbstintį Žodį[54], tokį žingsnį paprastai lydi tam tikri sakramentiniai veiksmai: pritariama Bažnyčiai ir priimami sakramentai, kurie tą pritarimą paliudija bei sutvirtina per jais suteikiamą malonę.
 

Postūmis apaštalauti

24.   Galiausiai evangelizuotasis pats ima evangelizuoti kitus. Tai tiesos kriterijus, evangelizacijos tikrumo patikrinimas; neįmanoma įsivaizduoti, kad asmuo priimtų Dievo žodį bei atiduotų save Karalystei, netapdamas tuo, kuris tai liudija ir skelbia.

Baigdami šiuos svarstymus apie evangelizacijos prasmę, norėtume pridurti paskutinę pastabą, padėsiančią geriau suprasti tolesnius apmąstymus.

Evangelizacija, kaip sakėme, yra daugiasluoksnis procesas, apimantis įvairius elementus: žmonijos atnaujinimą, liudijimą, tiesiogiai reiškiamą skelbimą, vidinį pritarimą, įstojimą į bendruomenę, ženklų priėmimą, pastangas apaštalauti. Šie elementai gali pasirodyti vienas kitam prieštaraujantys, net vienas kitą šalinantys. Iš tiesų jie yra vienas kitą papildantys bei praturtinantys. Kiekvieną iš jų visada reikia traktuoti kaip atliekantį kitų atžvilgiu papildymo funkciją. Praėjusio Sinodo reikšmė ta, kad jis mus be paliovos kvietė, užuot priešpriešinus, tuos elementus sieti vieną su kitu, idant pasiektume visapusišką Bažnyčios evangelizacinės veiklos sampratą.
Būtent šią globalią viziją norėtume pateikti, nagrinėdami evangelizacijos turinį bei čia taikytinus metodus ir aiškiau apibrėždami, kam adresuotas Evangelijos skelbimas ir kas šiandien už tai atsakingas.
 
 

Trečiasis skyrius
EVANGELIZACIJOS TURINYS
 

Esminis turinys ir antraeiliai elementai

25.   Bažnyčios skelbiamoje naujienoje neabejotinai yra daug antraeilių elementų. Jų pateikimas labai priklauso nuo kintančių aplinkybių. Jie patys irgi kinta. Tačiau yra ir esminis turinys, gyvoji substancija, kurios neįmanoma nei keisti, nei nutylėti rimtai neiškraipant pačios evangelizacijos.
 

Tėvo meilės liudijimas

26.   Naudinga priminti, kad evangelizuoti pirmiausia reiškia paprastai ir tiesiogiai liudyti Dievą, apsireiškusį Šventojoje Dvasioje per Jėzų Kristų; liudyti, kad savo Sūnuje Dievas mylėjo pasaulį, kad žmogumi tapusiame Žodyje jis suteikė būtį visiems daiktams ir pašaukė žmogų į amžinąjį gyvenimą. Galbūt daugeliui žmonių toks Dievo liudijimas žymės nežinomą Dievą[55], kurį jie garbina neįvardydami arba kurio, patyrę visų stabų tuštumą, ieško vedami slapto širdies balso. Tačiau tai tikra evangelizacija tuo požiūriu, kad parodoma, jog Kūrėjas žmogui nėra anonimiška bei tolima galia; jis yra Tėvas: „Mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!”[56] Tad mes vienas kitam esame broliai Dieve.
 

Naujienos centras – išganymas Jėzuje Kristuje

27.   Evangelizacija visada apims ir aiškų skelbimą – jai būdingos dinamikos pagrindą, centrą ir sykiu viršūnę, – kad išganymas kaip Dievo malonės bei gailestingumo dovana visiems žmonėms yra siūlomas Jėzuje Kristuje, žmogumi tapusiame, mirusiame ir iš mirusių prisikėlusiame Dievo Sūnuje[57]. Tai nėra šiapusinis išganymas, kai patenkinami materialiniai ar net dvasiniai poreikiai, nepranokstantys egzistencijos laike struktūros ir visiškai sutampantys su žemiškais norais, viltimis, reikalais bei grumtynėmis; tai išganymas, peržengiantis visas šias ribas, kad būtų įvykdytas bendrystėje su vienu vieninteliu dieviškuoju Absoliutu; tai transcendentinis ir eschatologinis išganymas, prasidedantis, tiesa, šiame gyvenime, tačiau įvykdomas amžinybėje.
 

Su vilties ženklu

28.   Tad evangelizacija negali neapimti pranašingo skelbimo apie pomirtinį gyvenimą, žmogaus tikrąjį ir galutinį pašaukimą, kuris sykiu yra dabartinės padėties tąsa ir visiškas peržengimas: anapus laiko ir istorijos, anapus šio praeinančio pasaulio tikrovės, anapus šio pasaulio – kurio slaptingasis matmuo bus vieną dieną atskleistas – daiktų, anapus paties žmogaus, kurio tikroji paskirtis nėra apribota laiko, bet pasirodys amžinajame gyvenime[58]. Taigi evangelizacija taip pat apima vilties, teikiamos Dievo pažadų, duotų per Naująją Sandorą Jėzuje Kristuje, skelbimą; Dievo meilės mums ir mūsų meilės Dievui skelbimą; iš Dievo meilės kylančios ir Evangelijos branduolį sudarančios broliškos meilės visiems žmonėms – gebėjimo atsiduoti ir atleisti, pasiaukoti ir padėti broliams – skelbimą; blogio slėpinio bei gėrio siekimo skelbimą. Lygiai taip pat – ir visada primygtinai – Dievo paieškos per maldą, pirmiausia garbinimą bei dėkojimą, taip pat per bendrystę su regimu susitikimo su Dievu ženklu, kuris yra Jėzaus Kristaus Bažnyčia, skelbimą. Ši bendrystė savo ruožtu reiškiasi ir kitų Bažnyčioje gyvenančio bei veikiančio Kristaus ženklų – sakramentų atlikimu. Įgyvendinti sakramentus taip, kad jų šventimas būtų tikrai pilnatviškas, nereiškia, kaip kai kas teigia, kliudyti evangelizacijai ar taikstytis su jos iškraipymu; priešingai, tai reiškia atlikti ją iki galo. Juk evangelizacija visumos požiūriu nėra vien Naujienos skelbimas; ja taip pat norima įdiegti Bažnyčią, negalinčią egzistuoti be šio sakramentinio gyvenimo, kurio viršūnė – Eucharistija[59].
 

Visą gyvenimą aprėpianti Naujiena

29.   Tačiau evangelizacija nebūtų tobula, jei neatsižvelgtų į Evangelijos ir žmogaus konkretaus gyvenimo, tiek asmeninio, tiek visuomeninio, nepaliaujamą sąveiką. Būtent dėl šios priežasties evangelizacijai reikia aiškiai suformuluotos Naujienos – pritaikomos skirtingomis sąlygomis ir nuolat aktualios – apie kiekvieno žmogaus teises ir pareigas, apie šeimos gyvenimą, be kurio asmuo vargiai gali skleistis[60], apie bendrą gyvenimą visuomenėje, apie tarptautinį gyvenimą, taiką, teisingumą bei vystymąsi; mūsų dienomis ypač neatidėliotina Naujiena apie išlaisvinimą.
 

Išlaisvinimo naujiena

30.   Gerai žinoma, kokiais žodžiais praėjusiame Sinode, pabrėždami pastoraciją, apie tai kalbėjo  daugelis vyskupų iš visų žemynų, ypač iš Trečiojo pasaulio šalių, leisdami išgirsti milijonų Bažnyčios sūnų ir dukterų, sudarančių šias tautas, balsą; tos tautos, kaip žinome, visomis išgalėmis kovoja ir stengiasi įveikti visa, kas pasmerkia jas likti gyvenimo pakraštyje: badą, chroniškas ligas, neraštingumą, skurdą, neteisingumą tarptautinių santykių ir ypač prekybos srityje, ūkinio bei kultūrinio neokolonializmo, kartais tokio pat žiauraus kaip senasis politinis kolonializmas, situacijas. Bažnyčios, kaip vėl patvirtino vyskupai, pareiga skelbti milijonų žmonių, tarp kurių daugelis yra jos pačios vaikai, išlaisvinimą, padėti šiam išlaisvinimui tapti tikrove, liudyti jį ir garantuoti, kad jis apimtų visus aspektus. Tai nėra svetima evangelizacijai.
 

Neišvengiamai susijusi su žmogaus pažanga

31.   Tarp evangelizacijos ir žmogaus pažangos – skleidimosi bei išsilaisvinimo – iš tiesų yra artimų sąsajų. Tai antropologinio lygmens sąsajos, nes žmogus, kuriam adresuojama evangelizacija, yra ne abstrakti būtybė, bet priklauso nuo visuomeninių bei ūkinių problemų. Tai teologinio lygmens sąsajos, nes kūrimo plano negalima atsieti nuo Atpirkimo plano, apimančio ir labai konkrečias neteisingumo, su kuriuo reikia kovoti, ir teisingumo, kurį reikia atkurti, situacijas. Tai pagaliau akivaizdžiai biblinio – tai yra meilės – lygmens sąsajos; iš tiesų kaip galima skelbti Naująjį Įsakymą teisingai ir taikiai neskatinant tikros, autentiškos žmogaus pažangos? Mes pasirūpinome tai pabrėžti primindami, jog nevalia taikstytis su tuo, kad „evangelizacijoje būtų galima ir leistina nekreipti dėmesio į šiandien tiek daug aptarinėjamas problemas, susijusias su teisingumu, išlaisvinimu, vystymusi ir taika pasaulyje. Tai reikštų užmiršti Evangelijos mokymą apie meilę savo kenčiančiam ir vargstančiam artimui”[61].

Tie patys balsai, kurie per minėtąjį Sinodą uoliai, protingai ir drąsiai ėmėsi šios opios temos, mūsų dideliam džiaugsmui pateikė ir principus, padedančius teisingai suprasti reikšmę bei giliąją prasmę išlaisvinimo, kurį skelbė bei įgyvendino Jėzus Kristus ir kurio moko Bažnyčia.
 

Be apribojimo ir dviprasmiškumo

32.   Nevalia nutylėti to, kad daug dosniaširdžių krikščionių, atvirų su išlaisvinimo problema susijusiems dramatiškiems klausimams, norėdami pastūmėti Bažnyčią imtis išlaisvinimo pastangų, neretai gundomi apriboti jos misiją išimtinai šiapusinės programos matmenimis: jos siekius – antropocentriniais tikslais, išganymą, kurio šauklys ir sakramentas ji yra, – materialia gerove, jos veiklą, užmiršus viso jos rūpinimosi dvasinį bei religinį matmenį, – politinio bei socialinio pobūdžio iniciatyvomis. Tačiau jeigu taip būtų, Bažnyčia prarastų savo pamatinę reikšmę. Jos skelbiama išlaisvinimo naujiena prarastų nepakartojamumą ir ideologinių sistemų bei politinių partijų būtų nesunkiai monopolizuojama bei paverčiama manipuliacijų objektu. Ji nebeturėtų galios Dievo vardu skelbti laisvę. Todėl toje pačioje kalboje, kuria pradėjome Sinodo trečią visuotinį susirinkimą, norėjome pabrėžti „būtinybę iš naujo aiškiai konstatuoti būtent religinį evangelizacijos tikslą. Ji netektų savo egzistavimo pagrindo, jei nukryptų nuo ją sąlygojančios religinės ašies, pirm visų dalykų – nuo Dievo karalystės visa jos teologine prasme”[62].
 

Išlaisvinimas per Evangeliją

33.   Kalbant apie evangelizacijos skelbiamą bei įgyvendinti norimą išlaisvinimą, veikiau reikėtų pasakyti štai ką:

– jis negali būti paprasčiausiai suvaržytas ribotu ūkiniu, politiniu, socialiniu ar kultūriniu matmeniu, bet turi apimti visą žmogų, visus jo matmenis, įskaitant jo atvirumą Absoliutui, kuris yra Dievas;
– tad jis yra susijęs su tam tikru požiūriu į žmogų, su žmogaus samprata, kurios nevalia paaukoti kokios nors strategijos, praktikos ar trumpalaikės sėkmės sumetimais.


Pagrindinis dėmesys Dievo karalystei

34.   Dėl šios priežasties Bažnyčia, skelbdama išlaisvinimą bei solidarumą su tais, kurie to siekia ir dėl to kenčia, nenori apriboti savo misijos vien religijos sritimi bei atsieti savęs nuo žemiškųjų žmogaus problemų. Tačiau ji patvirtina pirmenybę savo dvasinei misijai ir atsisako pakeisti Dievo karalystės skelbimą žmogiškojo išlaisvinimo formų skelbimu, teigdama, jog jos indėlis į išlaisvinimą nebūtų visiškas, jei ji nesirūpintų išganymo Jėzuje Kristuje skelbimu.
 

Remiantis bibline žmogaus samprata

35.   Žmogaus išlaisvinimą Bažnyčia artimai sieja su išganymu Jėzuje Kristuje, tačiau niekada šių dalykų netapatina, nes, remdamasi Apreiškimu, istorine patirtimi ir teologiniais apmąstymais, žino, kad ne kiekviena išlaisvinimo sąvoka būtinai yra nuosekli bei suderinama su bibline žmogaus, daiktų ir įvykių samprata; ji taip pat žino, jog Dievo karalystės atėjimui neužtenka išlaisvinimo ir gerovės bei pažangos įgyvendinimo.

Negana to, Bažnyčia tvirtai įsitikinusi, kad bet kuris išlaisvinimas laike, bet kuris politinis išlaisvinimas – net jei stengiamasi pateisinti jį viena ar kita Senojo ar Naujojo Testamento vieta; net jei jo ideologiniams reikalavimams bei elgesio taisyklėms pagrįsti apeliuojama į teologinio pobūdžio duomenis bei išvadas, net jei jis pateikiamas kaip šiandienė teologija – turi savęs paties neigimo sėklą ir yra nepajėgus pasiekti jam keliamo idealo, kai jo gilesnieji motyvai nėra teisingumo meilėje motyvai, kai jį įkvepiantis užsidegimas neturi tikro dvasinio matmens ir kai jo galutinis tikslas nėra išganymas bei palaima Dieve.
 

Atsivertimo būtinybė

36.   Bažnyčia mano, jog neabejotinai svarbu ir būtina kurti struktūras, kurios būtų žmoniškesnės ir teisingesnės, labiau gerbiančios asmens teises, mažiau varžančios ir engiančios; tačiau ji taip pat suvokia, kad geriausios stuktūros, idealiausios sistemos greitai virsta nežmoniškomis, jei žmogaus širdyje neišgryninami nežmoniški polinkiai, jei tie, kurie šiose struktūrose gyvena ar jas valdo, neišgyvena širdies ir dvasios atsivertimo.
 

Smurto atmetimas

37.   Bažnyčia negali pritarti smurtui, ypač ginkluotam – vos prasidėjęs, jis būna nekontroliuojamas, – ir kieno nors mirčiai kaip keliui į išlaisvinimą, nes žino, kad smurtas visada kursto smurtą ir nenugalimai gimdo naujas priespaudos ir vergijos formas, dažnai dar žiauresnes už tas, iš kurių, kaip norima įtikinti, jis išlaisvino. Tai jau esame aiškiai pareiškę lankydamiesi Kolumbijoje: „Raginame jus nepasitikėti smurtu ir revoliucija: tai priešinga krikščioniškajai dvasiai ir gali veikiau uždelsti, o ne paspartinti socialinę pažangą, kurios jūs pagrįstai trokštate”[63]. „Turime konstatuoti ir iš naujo patvirtinti, kad smurtas nėra suderinamas su Evangelijos dvasia, tai yra nėra krikščioniškas, kad staigūs ar smurto lydimi struktūrų pokyčiai yra apgaulingi, neveiksmingi ir tikrai nesuderinami su tautos orumu”[64].
 

Ypatingas Bažnyčios indėlis

38.   Po šių apmąstymų norėtume pasidžiaugti, kad Bažnyčia vis gyviau suvokia griežtai Evangelija pagrįstą būdą, kuriuo ji gali prisidėti prie žmonių išlaisvinimo.

Ir ką gi ji daro? Ji mėgina paskatinti vis daugiau krikščionių skirti savo jėgas žmonių išlaisvinimui. Ji teikia šiems krikščionims „išlaisvintojams” tikėjimu persunktą nuostatą, stimulą mylėti brolius ir socialinį mokymą, kurį tikras krikščionis turi ne ignoruoti, bet padaryti savo įžvalgų bei patirties pagrindu, idant paverstų jį konkrečiomis savo veiklos, sąveikavimo su kitais bei įsipareigojimo formomis. Tai turėtų ženklinti įsipareigojusio krikščionio dvasia, nepainiojant viso to su taktinėmis nuostatomis ar tarnavimu politinei sistemai. Bažnyčia visada stengiasi įtraukti krikščionių pastangas dėl išlaisvinimo į visuotinį išganymo planą, kurį ji pati skelbia.

Apie tai, ką čia priminėme, ne kartą kalbėta per Sinodo pasitarimus. Be to, keletą paaiškinamųjų žodžių šiai temai skyrėme kreipimesi į tėvus susirinkimo pabaigoje[65].

Reikia tikėtis, kad visi šie apmąstymai padės šalinti dviprasmybes, kurios labai dažnai lydi žodį „išlaisvinimas” ideologijose, sistemose ar politinėse grupėse. Išlaisvinimą, skelbiamą bei rengiamą evangelizacijos, žmogui skelbė ir dovanojo pats Kristus.
 

Religijos laisvė

39.   Nuo šio autentiško išlaisvinimo, susijusio su evangelizacija bei siekiančio įgyvendinti žmogaus laisvę apsaugančias struktūras, nevalia atskirti būtinybės garantuoti pagrindines žmogaus teises, tarp kurių svarbiausia yra religijos laisvė. Neseniai esame kalbėję apie šio dalyko reikšmingumą pabrėždami, „kiek daug krikščionių vien dėl to, kad yra krikščionys, katalikai, dar ir šiandien gyvena engiami sistemingų persekiojimų! Ištikimybės Kristui ir religijos laisvės drama tebesitęsia, nors neretai ir dangstoma bendrais pareiškimais, neva ginančiais asmens bei visuomeninio gyvenimo teises”[66].
 
 

Ketvirtasis skyrius
EVANGELIZACIJOS BŪDAI
 

Tinkamų būdų paieška

40.   Evangelizacijos turinio akivaizdi svarba neturėtų užtemdyti jos būdų bei priemonių svarbos.

Klausimas „kaip evangelizuoti?” yra nuolatos aktualus, nes evangelizavimo būdai skiriasi atsižvelgiant į skirtingas laiko, vietos ir kultūros aplinkybes. Šie skirtumai yra konkretus iššūkis mūsų gebėjimui atrasti bei pritaikyti.

Ypač mums, Bažnyčios ganytojams, patikėta atsakomybė drąsiai ir išmintingai, tačiau išliekant besąlygiškai ištikimiems evangelizacijos turiniui iš naujo atrasti ir įgyvendinti tinkamiausias bei veiksmingiausias Evangelijos naujienos perdavimo mūsų laiko žmonėms priemones.

Šiuose apmąstymuose pasitenkinsime atkreipdami dėmesį į kelis būdus, kurie dėl vienos ar kitos priežasties yra itin svarbūs.
 

Liudijimas gyvenimu

41.   Nekartojant visko, kas jau minėta, pirmiausia derėtų pabrėžti: Bažnyčios akimis, pirmutinis evangelizacijos būdas – liudyti autentišku krikščionišku gyvenimu, atsidavus Dievui bendrystėje, kurios niekas negali sugriauti, ir su beribiu užsidegimu aukojantis artimui. Neseniai grupei pasauliečių sakėme: „Šiandienis žmogus mieliau klauso liudytojų, ne mokytojų, o jei klauso mokytojų, tai dėl to, kad jie yra liudytojai”[67]. Tai aiškiai išreiškė šv. Paulius, kalbėdamas apie dievobaimingą ir skaistų gyvenimą, kuriuo be žodžio laimimi neklausantys žodžio[68]. Tad pasaulis evangelizuojamas pirmiausia Bažnyčios elgsena bei gyvenimu, tai yra gyvu ištikimybės Viešpačiui Jėzui liudijimu, gyvu neturto ir vidinio nusigręžimo bei laisvės nuo šio pasaulio galių, vienu žodžiu, šventumo liudijimu.
 

Gyvasis skelbimas

42.   Pravartu, antra, atkreipti dėmesį į skelbimo svarbą bei būtinybę. „Kaipgi žmonės šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! <…> Taigi tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis”[69]. Ši taisyklė, kadaise nustatyta apaštalo Pauliaus, ir šiandien išlaiko visą savo galią.

Naujienos skelbimas žodžiu iš tiesų yra visada būtinas. Labai gerai žinome, kad šiuolaikinis žmogus yra sotus kalbų; neretai jis aiškiai bodisi klausymu ir, tai dar blogiau, yra tapęs nejautrus žodžiams. Taip pat žinome, kad, daugelio psichologų bei sociologų teigimu, šiuolaikinis žmogus gyvena nebe žodžio civilizacijoje, dabar tapusioje neveiksminga bei nereikalinga, bet vaizdo civilizacijoje. Tai turėtų mus neabejotinai paakinti skelbiant Evangelijos naujieną naudotis šios civilizacijos sukurtomis šiuolaikinėmis priemonėmis. Apskritai šia kryptimi jau dedama rimtų pastangų. Galime už tai tiktai pagirti bei padrąsinti ateityje dar aktyviau veikti šia linkme. Tačiau nuovargis, šiandien atsirandantis dėl tokios daugybės tuščių kalbų ir visiškai kitokių bendravimo formų aktualumo, neturėtų silpninti išliekamos žodžio galios ar lemti pasitikėjimo juo sunykimą. Žodis visada lieka aktualus, ypač tada, kai jame glūdi Dievo galybė[70]. Todėl ir mūsų dienomis tebegalioja šv. Pauliaus aksioma: „Tikėjimas iš klausymo”[71]. Taigi būtent išgirstas žodis veda į tikėjimą.
 

Žodžio liturgija

43.   Toks uolumo įkvėptas evangelizacinis skelbimas reiškiasi beveik neribota formų įvairove. Iš tiesų: neįmanoma suskaičiuoti gyvenimo įvykių bei žmogiškuųjų situacijų, teikiančių progą taktiškai, tačiau labai įtaigiai parodyti, ką Viešpats nori pasakyti tomis ar kitomis konkrečiomis aplinkybėmis. Norint išskaityti Dievo naujieną įvykiuose, užtenka vien tikro vidinio budrumo. Tačiau Susirinkimo atnaujintoje liturgijoje žymiai padidėjus Žodžio liturgijos vertei, būtų klaida nelaikyti homilijos svarbia ir itin tinkama evangelizacijos priemone. Norint, kad homilija išskleistų visą savo pastoracinį poveikį, būtina gerai žinoti ir vaisingai išnaudoti jos sąlygas bei galimybes. Tačiau pirmiausia reikia būti įsitikinusiam jos svarba ir atsidėti jai su meile. Toks skelbimas, nepakartojamai įterptas į Eucharistijos šventimą, teikiantį jam ypatingos galios ir jėgos, evangelizacijoje tikrai labai reikšmingas, jei išreiškia gilų kunigo tikėjimą ir yra persunktas meilės. Tikintieji, susirinkę kaip Velykų Bažnyčia, švęsdami tarp jų esančio Viešpaties šventę, daug tikisi iš šio skelbimo ir daug iš jo gauna, jei jis būna paprastas, aiškus, tiesus, gerai pritaikytas, iš esmės susijęs su Evangelijos mokymu bei ištikimas Bažnyčios magisteriumui, įkvėptas sveiko apaštališkojo uolumo, kylančio iš jo ypatingos prigimties, kupinas vilties, stiprinantis tikėjimą, kuriantis taiką ir vienybę. Sekmadienio homilijos, jei ji pasižymi šiomis savybėmis, dėka gyvuoja ir stiprėja daug parapinių ir kitokių bendruomenių.

Dar pridurkime, jog, atnaujinus liturgiją, Eucharistijos šventimas nebėra vienintelis tinkamas momentas homilijai. Jai skirta vieta – ir to nevalia nepaisyti – kiekvieno sakramento šventime, taip pat paraliturginiuose tikinčiųjų susirinkimuose. Ji visada bus privilegijuota proga perduoti kitiems Viešpaties žodį.
 

Katechezė

44.   Evangelizacijos būdas, kurio nevalia atsisakyti, yra katechetinis mokymas. Intelektas, ypač vaikų ir jaunuolių, sistemingai mokant tikybos turėtų suvokti pamatinius mokymus, gyvąjį turinį tiesos, kurią Dievas norėjo mums perduoti ir Bažnyčia stengėsi kuo įvairialypiškiau išreikšti per savo ilgą istoriją. Kad toks mokymas yra skirtas krikščioniškojo gyvenimo įpročiams ugdyti ir neturi likti vien intelekto dalyku, yra neginčytina. Pastangos evangelizuoti – kalbant apie katechetinį mokymą bažnyčioje, mokykloje, kur tai įmanoma, ir bet kuriuo atveju krikščionių šeimose – tikrai bus vaisingesnės, jeigu katechetai bus aprūpinti tinkama, vadovaujant vyskupams išmintingai bei kompetentingai atnaujinta mokymo medžiaga. Nepaliaujamai stengiantis įspausti į atmintį, intelektą ir širdį esmines tiesas, kurios turėtų persunkti visą mūsų gyvenimą, mokymo metodai privalėtų atitikti asmenų amžių, kultūrą ir gebėjimus. Būtina rengti gerus katechetus – parapijų katechetus, mokytojus ir tėvus, kurie stengtųsi tobulintis šio iškilaus, nepamainomo ir reiklaus meno, koks yra tikybos mokymas, srityje. Kita vertus, reikia konstatuoti, jog dabartinėmis sąlygomis vis labiau neatidėliotinas tampa katechetinis mokymas katechumenato forma, skirta daugybei jaunuolių bei suaugusiųjų, kurie paliesti malonės pamažėle atranda Kristaus veidą ir jaučia poreikį jam save atiduoti. Tačiau sykiu jokiu būdu nevalia apleisti religinio vaikų ugdymo.
 

Naudojimasis žiniasklaida

45.   Kaip jau pabrėžėme, mūsų amžiuje, paženklintame žiniasklaidos arba visuomenės bendravimo priemonių, pirmąkart supažindinant su tikėjimu, katekizuojant ir toliau gilinant tikėjimą tokių priemonių atsisakyti negalima.

Šios priemonės, tarnaudamos Evangelijai, gali beveik neribotai išplėsti sritį, kurioje girdimas Dievo žodis; jomis Geroji Naujiena pasiekia milijonus. Bažnyčia jaustųsi kalta Viešpačiui, jeigu nesinaudotų šiomis galingomis priemonėmis, kurias žmogaus intelektas kasdien vis labiau tobulina. Būtent per jas ji skelbia „nuo stogų”[72] jai patikėtąją Naujieną. Jos tampa jai šiuolaikine veiksminga sakyklos forma. Per jas ji pajėgia kalbėti žmonių minioms.

Vis dėlto visuomenės bendravimo priemonių taikymas evangelizacijai yra iššūkis. Per jas Evangelijos naujiena turi pasiekti daugybę žmonių, tačiau taip, kad ji visada pajėgtų perverti kiekvieno individo sąžinę, įstrigti į jo širdį, tarsi tas, į kurį kreipiamasi, būtų nepakartojamas su visais savo individualiausiais bei asmeniškiausiais bruožais, ir sužadinti visiškai asmenišką pritarimą bei įsipareigojimą.
 

Asmeninio ryšio nepamainomumas

46.   Dėl šios priežasties greta šio Evangelijos skelbimo bendrąja forma galiojanti bei svarbi išlieka kita jos perdavimo forma, būtent asmens asmeniui. Ja dažnai naudojosi Viešpats – pokalbiuose su Nikodemu, Zachiejumi, samariete, Simonu fariziejumi – ir apaštalai. Ar iš esmės dar yra apskritai koks nors kitas būdas perduoti Evangeliją, išskyrus tą, kai kitam asmeniui perteikiama asmeninė tikėjimo patirtis? Neturėtų atsitikti taip, kad neatidėliotina būtinybė skelbti Gerąją Naujieną daugybei priverstų mus užmiršti šią skelbimo formą, kai žmogaus asmeninę sąžinę pasiekia ir sujaudina visiškai nepakartojamas pasaulis, gaunamas iš kieno nors kito. Nerandame tinkamų žodžių pagirti kunigus, kurie per Atgailos sakramentą ar pastoracinį dialogą atsiskleidžia kaip tinkami vesti žmones Evangelijos keliais, stiprinti juos, dedančius pastangas pakelti parkritusius ir visada padėti jiems įžvalgumu bei savęs atidavimu jų žinion.
 

Sakramentų vaidmuo

47.   Niekada nebus per daug pabrėžti, kad evangelizacija nėra vien doktrinos skelbimas bei aiškinimas. Evangelizacija turi pasiekti gyvenimą: gamtinį, kuriam ji suteikia naują prasmę atskleisdama Evangelijos horizontą, ir antgamtinį, kuris yra ne gamtinio gyvenimo paneigimas, bet jo išskaistinimas bei iškėlimas.

Šį antgamtinį gyvenimą gyvai išreiškia septyni sakramentai ir jiems būdingas nuostabus malonės bei šventumo spinduliavimas.
Tad evangelizacija tampa pilnatviška tada, kai įgyvendina kuo artimiausią santykį arba, dar tiksliau, nepertraukiamą sąveiką tarp žodžio ir sakramentų. Tam tikra prasme yra klaidinga priešpriešinti, kaip kartais daroma, evangelizaciją sakramentalizacijai. Juk iš tikrųjų sakramentas gali prarasti didelę dalį savo veiksmingumo, jeigu prieš jį teikiant nėra buvę nuodugnaus pamokymo apie sakramentus ir visapusiškos katechezės. Evangelizacijos uždavinys yra taip mokyti tikėjimo, kad kiekvienas krikščionis būtų skatinamas išgyventi sakramentus kaip tikrus tikėjimo sakramentus, užuot juos pasyviai priiminėjus ar pakentus.
 

Liaudies pamaldumas

48.   Tai evangelizacijos aspektas, kuriam negalime būti nejautrūs. Norėtume aptarti tai, kas šiandien dažnai vadinama liaudies religingumu.

Tiek srityse, kur Bažnyčia yra įleidusi šaknis jau ne vieną šimtmetį, tiek ten, kur ji dabar jas leidžia, tarp žmonių pasitaiko ypatingų tikėjimo bei dievoieškos raiškos formų. Ilgą laiką laikytos mažiau grynomis ir kartais niekintos, tokios formos šiandien beveik visur atrandamos iš naujo. Praėjusiame Sinode vyskupai nagrinėjo jų prasmę nepaprastai uoliai ir pasitelkę pastoracinį realizmą.
Liaudies religingumas, galima sakyti, neabejotinai yra ribotas. Dažnai jis neapsaugotas nuo daugelio religijos iškraipymų ir net prietarų įsiskverbimo. Neretai jis apsiriboja garbinimo forma, neapimančia autentiško pritarimo tikėjimui. Liaudies religingumas netgi gali skatinti kurtis sektas ir kelti grėsmę tikrai bažnytinei bendruomenei.

Tačiau nukreipus jį – pirmiausia evangelizacijos pedagogika – gera kryptimi, jis yra kupinas vertybių. Per jį pasireiškia Dievo alkis, kurį gali pažinti tiktai paprastieji ir vargšai. Jis daro žmogų pajėgų didžiadvasiškumui ir pasiaukojimui, negana to, heroizmui, kai reikia parodyti tikėjimą. Jis susijęs su giliųjų Dievo atributų – tėvystės, Apvaizdos, nuolatinio ir meilės kupino buvimo – aiškiu suvokimu. Jis sužadina vidines nuostatas, retai taip aiškiai pastebimas kitur: kantrybę, kryžiaus jautimą kasdieniame gyvenime, pasiaukojimą, atvirumą kitiems, dievobaimingumą. Dėl šių aspektų mes jį noriau vadiname „liaudies pamaldumu”, tai yra liaudies religija, o ne religingumu.

Elgesio taisykles tokios kartu ir turtingos, ir pažeidžiamos tikrovės atžvilgiu visiems, kuriuos Viešpats pašaukė būti bažnytinės bendruomenės vadovais, turėtų diktuoti pastoracinė meilė. Pirmiausia reikėtų būti jautriam, mokėti įžvelgti šios tikrovės vidinius matmenis bei nenuneigiamas vertybes, būti pasirengusiam padėti jai įveikti nukrypimo pavojus. Toks liaudies religingumas, nukreiptas gera kryptimi, daugybei žmonių gali vis labiau virsti tikru susitikimu su Dievu Jėzuje Kristuje.
 
 

Penktasis skyrius
EVANGELIZACIJOS ADRESATAI
 

Skirta kiekvienam

49.   Paskutiniai Jėzaus žodžiai šv. Morkaus evangelijoje suteikia evangelizacijai, kurią Viešpats patiki savo apaštalams, beribį visuotinumą: “Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai”[73].

Dvylika ir pirmoji krikščionių karta gerai suprato šių ir panašių žodžių prasmę; jie pavertė juos savo veiklos programa. Netgi persekiojimai, išblaškę apaštalus, padėjo skleisti Žodį ir įsitvirtinti Bažnyčiai vis tolimesnėse srityse. Pauliaus priėmimas į apaštalų būrį ir jo kaip Jėzaus atėjimo skelbėjo pagonims – ne žydams – charizma dar labiau pabrėžė šį visuotinumą.
 

Nepaisant jokių kliūčių

50.   Per dutūkstantmetę istoriją krikščionių kartoms, atliekančioms šią visuotinę misiją, vis tekdavo susidurti su įvairiomis kliūtimis. Viena vertus, evangelizuotojai neišvengė pagundos dėl įvairių priežasčių susiaurinti savo misijinės veiklos sritį. Kita vertus, tie, kuriems evangelizacija būdavo skirta, neretai rodydavo žmogiškai neįveikiamą pasipriešinimą. Be to, su liūdesiu turime pripažinti, jog Bažnyčios evangelizaciniam darbui trukdo, jei apskritai nedaro jo negalimo, viešoji valdžia. Pasitaiko, kad net mūsų dienomis Dievo žodžio skelbėjai netenka savo teisių, būna persekiojami, bauginami ar šalinami vien dėl to, kad skelbia Jėzų Kristų ir jo Evangeliją. Tačiau mes esame tikri, jog, nepaisant tokių skausmingų išbandymų, šių apaštalų veikla galiausiai nepatirs nesėkmės jokioje pasaulio dalyje.

Nepaisydama tokio priešiškumo, Bažnyčia nuolat atnaujina savo giliausiąjį įkvėpimą, tiesiogiai kylantį iš Viešpaties: visam pasauliui! visai kūrinijai! iki žemės pakraščių! Ji padarė tai dar kartą per praėjusį Sinodą ragindama neįkalinti Evangelijos skelbimo, neapriboti jo kuriuo nors vienu žmonijos sektoriumi, kuria nors viena žmonių klase ar vienu kultūros tipu. Keletas pavyzdžių padės tai suprasti.
 

Pirmasis skelbimas tiems, kurie toli

51.   Atskleisti Jėzų ir jo Evangeliją jo nepažįstantiems nuo pirmųjų Sekminių ryto yra pamatinė programa, kurios Bažnyčia ėmėsi kaip gautos iš savo Steigėjo. Visas Naujasis Testamentas, pirmiausia Apaštalų darbai, liudija apie tą ypatingą laiką bei tam tikra prasme pavyzdines misionieriavimo pastangas, kurios nuo to laiko ženklins visą Bažnyčios istoriją.

Šis pirmasis Jėzaus Kristaus skelbimas vykdomas kompleksine ir įvairialype veikla, kuri kartais vadinama „preevangelizacija”, tačiau iš tiesų jau yra evangelizacija tikrąja to žodžio prasme, nors dar pradinė ir gana netobula. Siekiant šio tikslo, galima pasinaudoti beveik neribotu priemonių spektru: aiškiai išreikštu skelbimu, tačiau taip pat menu, mokslu, filosofiniais tyrinėjimais ir teisėtu kreipimusi į žmogaus širdies jausmus.
 

Skelbimas nukrikščionėjusiam pasauliui

52.   Toks pirmasis skelbimas pirmiausia skirtas tiems, kurie dar nieko nėra girdėję apie Jėzų Kristų, arba vaikams, tačiau dėl šiandien egzistuojančio nukrikščionėjimo jo nemažiau reikia ir daugybei žmonių, kurie, nors pakrikštyti, gyvena visiškai anapus krikščioniškojo gyvenimo ribų, taip pat paprastiems žmonėms, turintiems tam tikrą tikėjimą, bet menkai išmanantiems jo pagrindus, intelektualams, jaučiantiems poreikį pažinti Jėzų Kristų kitoje šviesoje negu iš vaikystėje gauto mokymo, ir galiausiai daugeliui kitų.
 

Nekrikščioniškosios religijos

53.   Šiuo pirmuoju skelbimu taip pat kreipiamasi į gausybę žmonių, praktikuojančių nekrikščioniškąsias religijas. Bažnyčia gerbia ir vertina nekrikščioniškąsias religijas, nes jos yra didelių žmonių grupių sielos gyva išraiška. Jose aidi tūkstantmetė Dievo paieška, netobula, tačiau dažnai labai nuoširdi ir kupina širdies tiesumo. Jos turi įspūdingą giliai religinių tekstų paveldą. Jos mokė melstis žmonių kartas. Jose glūdi nesuskaičiuojama daugybė „Žodžio sėklų”[74]. Jos yra, vartojant taiklų Vatikano II Susirinkimo posakį, pasiskolintą iš Euzebijaus Cezarėjiečio, „pasirengimas Evangelijai”[75].

Tokia padėtis tikrai kelia sudėtingų ir sunkių klausimų, kuriuos, siekiant atverti šiandieniams ir rytojaus misionieriams naujus ryšių su nekrikščioniškosiomis religijomis horizontus, privalu išnagrinėti pasitelkus krikščioniškąją tradiciją ir Bažnyčios magisteriumą. Pirmiausia šiandien norėtume pabrėžti, kad nei pagarba šioms religijoms bei jų vertinimas, nei kylančių klausimų sudėtingumas Bažnyčiai negali reikšti raginimo susilaikyti nuo Jėzaus Kristaus skelbimo nekrikščionims. Priešingai, Bažnyčia mano, jog visa ši daugybė žmonių turi teisę pažinti nesuvokiamus Kristaus turtus[76], kuriuose žmonija, pasak mūsų tikėjimo, netikėtai pilnatviškai gali rasti visko, ko ieško apgraibomis, norėdama sužinoti apie Dievą, apie žmogų ir jo paskirtį, apie gyvenimą ir mirtį, apie tiesą. Net ir gamtos religijų labiausiai vertintinų apraiškų akivaizdoje Bažnyčia remiasi tuo, kad Jėzaus Kristaus religija, jos skelbiama per evangelizaciją, objektyviai įterpia žmogų į santykį su Dievo planu, jo gyvu buvimu, jo veikimu. Bažnyčia taip leidžia jam susitikti su dieviškosios Tėvystės, palankios žmonijai, slėpiniu. Kitaip tariant, mūsų religija iš tikrųjų nustato autentišką ir gyvą ryšį su Dievu; būtent to nepavyksta padaryti kitoms religijoms, nors jos, taip sakant, ir tiesia rankas į dangų.

Dėl šios priežasties Bažnyčia palaiko savo misijinį polėkį ir net nori sustiprinti jį istorijos momentu, kuriuo gyvename. Ji neturės poilsio, kol nebus padariusi visko, kas įmanoma, Jėzaus Išganytojo Gerajai Naujienai skelbti. Ji nuolatos rengia naujas apaštalų kartas. Su džiaugsmu konstatuokime tai šiuo laiku, kai netrūksta manančių ir net tvirtinančių, kad apaštalavimo uolumas bei polėkis užgesę ir kad misijų laikai – jau praeitis. Sinodas į tai atsakė, jog misijinis skelbimas niekada nesiliaus ir Bažnyčia visada stengsis vykdyti šią užduotį.
 

Parama tikinčiųjų tikėjimui

54.   Vis dėlto Bažnyčia nesijaučia atleista nuo pareigos taip pat nenuilstamai rūpintis tais, kurie tikėjimą jau yra priėmę ir neretai jau per kelias kartas turėję ryšį su Evangeliją. Tad ji siekia gilinti, stiprinti, maitinti ir daryti vis brandesnį tikėjimą tų, kurie jau vadinami tikinčiaisiais, idant jie dar labiau būtų tokie.

Šiam tikėjimui šiandien beveik visada tenka susidurti su sekuliarizmu, net karinguoju ateizmu. Jis neapsaugotas nuo išbandymų bei pavojų; negana to, tai tikėjimas, kuris yra apgultas ir puolamas. Nemaitinamas ir nepalaikomas kiekvieną dieną jis gali žūti nuo uždusimo ir išsekimo. Todėl evangelizuoti labai dažnai reiškia teikti – ypač katecheze, kupina Evangelijos dvasios ir perteikiama atitinkančia laiką bei žmones kalba, – tikinčiųjų tikėjimui šio būtino peno bei jį palaikyti.

Bažnyčiai taip pat gyvai rūpi krikščionys, kurie nėra visiškoje bendrystėje su ja. Drauge su jais rengdama Kristaus norėtąją vienybę, kad, tiksliau sakant, įgyvendintų vienybę tiesoje, ji suvokia, jog rimtai nepaisytų savo pareigos, jei neliudytų jiems Apreiškimo, kurio turtą ji saugo, pilnatvės.
 

Netikintieji

55.   Reikšmingas dėmesys praėjusiame Sinode skirtas ir dviem sritims, kurios labai skirtingos, tačiau panašios kiekvienos iš jų evangelizacijai keliamu iššūkiu.

Pirmoji sritis yra tai, ką galima pavadinti netikėjimo didėjimu šiuolaikiniame pasaulyje. Sinodas stengėsi apibūdinti šiuolaikinį pasaulį. Kiek daug mąstymo srovių, vertybių ir antivertybių, paslėptų troškimų ar griovimo sėklų, nykstančių senų ir atsirandančių naujų įsitikinimų aprėpia ši bendra sąvoka!

Dvasiniu požiūriu šiuolaikinis pasaulis atrodo amžiams paniręs į tai, ką vienas mūsų laikų autorius pavadino „ateistinio humanizmo drama”[77].

Pačioje šiuolaikinio pasaulio šerdyje tenka konstatuoti reiškinį, kuris tampa beveik ryškiausiu jo bruožu, – sekuliarizmą. Čia nekalbama apie sekuliarizaciją, kurią sudaro teisingos, teisėtos ir niekaip tikėjimui ar religijai neprieštaraujančios pastangos atrasti kūrinijoje, kiekviename Visatos daikte ir įvykyje dėsningumus, tam tikru laipsniu valdančius juos autonomiškai, remiantis vidiniu įsitikinimu, jog tie dėsningumai pareina nuo Kūrėjo. Šiuo požiūriu praėjęs Sinodas patvirtino teisėtą kultūros ir ypač mokslų autonomiją[78]. Čia turime galvoje tikrąjį sekuliarizmą, būtent pasaulio sampratą, teigiančią, jog pasauliui paaiškinti užtenka jo paties ir visai nebūtina remtis Dievu; tada Dievas pasidaro nereikalingas ir tampa trikdžiu. Siekdamas pripažinimo žmogaus galiai, tokio pobūdžio sekuliarizmas baigia tuo, jog ima į Dievą nekreipti dėmesio ir galiausiai jį apskritai neigti.

Iš čia, atrodo, kyla naujos ateizmos formos – antropocentrinis ateizmas, nebe abstraktus ir metafizinis, bet pragmatinis, programinis ir karingas. Drauge su šiuo ateistiniu sekuliarizmu mums kasdien įvairiausiomis formomis peršama vartojimo civilizacija, hedonizmas, paverstas aukščiausiąja vertybe, galios bei valdžios troškimas, visokiausia diskriminacija; tai nežmoniškos šio „humanizmo” tendencijos.

Kita vertus, neįmanoma – ir tai paradoksalu – nuneigti, jog tame pačiame šiuolaikiniame pasaulyje yra sąlyčio taškų su krikščionybe tikrų Evangelijos vertybių bent jau tuštumos jausmo ar nostalgijos forma. Neperdėsime kalbėdami apie galingą ir sykiu tragišką raginimą evangelizuoti.
 

Nepraktikuojantieji

56.   Antroji sritis apima nepraktikuojančius žmones. Šiandien labai daug pakrikštytųjų dažniausiai nėra oficialiai atsisakę savo krikšto, tačiau yra visiškai jam abejingi ir pagal jį negyvena. Nepraktikuojantieji – tai labai senas reiškinys Bažnyčios istorijoje; tai natūralaus silpnumo, gilaus nenuoseklumo, glūdinčio mūsų vidinėse gelmėse, padarinys. Tačiau šiandien jis turi tam tikrų naujų bruožų. Dažnai jį galima paaiškinti mūsų laikams būdingu šaknų praradimu. Kita priežastis – tai, kad krikščionys šiandien gyvena šalia netikinčiųjų ir yra nuolatos veikiami netikėjimo. Be to, šių dienų nepraktikuojantys krikščionys labiau negu anksčiau savo poziciją mėgina aiškinti ir teisinti remdamiesi vidine religija, asmens savarankiškumu ar autentiškumu.

Tad ateistai bei netikintieji ir nepraktikuojantieji yra rimtos evangelizacijos kliūtys. Pirmieji tą kliūtį sudaro atsisakydami, negebėdami suvokti naujos daiktų tvarkos, naujos pasaulio, gyvenimo ir istorijos prasmės; to ir neįmanoma padaryti, nesiremiant dieviškuoju Absoliutu. Antrųjų atveju kliūtis yra inertiškumas, tam tikro priešiškumo paženklinta nuostata, būdinga tam, kuris gerai jaučiasi savo namuose, teigia viską žinąs, viską išbandęs ir niekuo netikįs.

Ateistinio sekuliarizmo bei religinės praktikos stokos apraiškų randama tarp jaunuolių ir suaugusiųjų, tarp visuomenės vadovų ir paprastų žmonių, visuose kultūros sluoksniuose, senose ir jaunose Bažnyčiose. Bažnyčia, vykdydama evangelizaciją, negali nei ignoruoti šių abiejų pasaulių, nei su jais susidūrusi sustoti; norėdama ir jiems nešti ar iš naujo skelbti Dievo apreiškimą bei tikėjimą Jėzumi Kristumi, ji turi nuolat ieškoti tinkamų priemonių ir atitinkamos kalbos.
 

Skelbimas minioms

57.   Kaip Kristus savo skelbimo laikotarpiu ir Dvylika Sekminių rytą, Bažnyčia irgi priešais save mato nesuskaičiuojamą minią žmonių, kuriems reikia Evangelijos ir, negana to, kurie turi teisę į tai; juk Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą”[79].

Suvokdama savo pareigą skelbti išganymą visiems ir žinodama, kad Evangelijos naujiena skirta ne mažai įvesdintųjų, privilegijuotųjų ar išrinktųjų grupei, bet visiems, Bažnyčia užsikrečia Kristaus nerimu dėl klaidžiojančių bei suvargusių, kurie yra „lyg avys be piemens”, ir dažnai kartoja jo žodžius: „Gaila man minios”[80]. Tačiau Bažnyčia taip pat žino, jog, norėdama veiksmingai skelbti Evangeliją, ji turi adresuoti savo Naujieną miniose veikiančioms tikinčiųjų bendruomenėms, per kurias galima ir privalu pasiekti kitus.
 

Bazinės bažnytinės bendruomenės

58.   Praėjusiame Sinode daug dėmesio skirta nedidelėms, arba „bazinėms”, bendruomenėms, nes Bažnyčioje apie jas šiandien dažnai kalbama. Kas jos ir kodėl jos turėtų būti ypatingi evangelizacijos adresatai ir sykiu vykdytojai?

Jei tikėtume įvairiais Sinodo metu pareikštais liudijimais, tokių bendruomenių atsiranda beveik visoje Bažnyčioje. Gerokai viena nuo kitos skiriasi to paties regiono bendruomenės, juo labiau – skirtingų regionų.

Kai kuriuose regionuose jos atsiranda bei skleidžiasi beveik be išimčių Bažnyčioje, dalyvaudamos jos gyvenime, maitindamosi jos mokymu ir būdamos vieningos su jos ganytojais. Šiais atvejais šios bendruomenės kyla iš poreikio dar intensyviau gyventi Bažnyčios gyvenimą arba iš žmogiškesnių matmenų troškimo bei paieškos, to, ką sunkiai gali pasiūlyti didesnės bažnytinės bendruomenės, ypač dideliuose šiuolaikiniuose miestuose, kur ryški anoniminio gyvenimo masėje tendencija. Tokios bendruomenės paprasčiausiai gali savaip pratęsti sociologiškai nedidelę, kaimo ar panašiai, bendruomenę dvasiniu bei religiniu – garbinimo, tikėjimo gilinimo, broliškos meilės, maldos, ryšio su ganytojais – lygiu. Kitais atvejais turėdamos tikslą klausytis ir apmąstyti Dievo žodį, priimti sakramentus ir stiprinti agapės ryšius, jos nori burti žmones į vienalytes grupes pagal amžių, išsilavinimą, pilietinę ar socialinę padėtį, pavyzdžiui, sutuoktinių poras, jaunuolius, tam tikros profesijos atstovus ir t.t., taip pat tuos, kuriuos jau yra suvienijusi kova už teisingumą, broliška pagalba vargšams, žmogiškosios pažangos skatinimas ir pan. Dar kitais atvejais jos buria tikinčiuosius ten, kur dėl kunigų stokos neįmanomas normalus parapinės bendruomenės gyvenimas. Visa tai pasakytina apie nedideles bendruomenes Bažnyčioje, ypač vietinėse Bažnyčiose ir parapijose.

Kituose regionuose, priešingai, bazines bendruomenes suburia griežta Bažnyčios kritika; greitos pasmerkti Bažnyčią kaip „insitucinę”, tokios bendruomenės, priešingai, nori būti charizminės, neturinčios struktūrų ir gyvenančios vien Evangelija. Tad joms būdingas aiškus polinkis kritikuoti bei atmesti išorines Bažnyčios apraiškas: jos hierarchiją, jos ženklus. Jos radikaliai nusistačiusios prieš Bažnyčią. Pasukus tokia kryptimi, jas įkvepiančios pagrindinės idėjos labai greitai virsta ideologija, ir itin retai kada tokios bendruomenės greitai netampa kokios nors politinės pakraipos, tam tikros srovės, sistemos ar net partijos auka su visais iš to kylančiais pavojais būti paverstoms jų įrankiu.

Skirtumas čia žymus: bendruomenės, savo priešiškumo dvasia atsiskiriančios nuo Bažnyčios ir suduodančios smūgį jos vienybei, gali būti vadinamos „bazinėmis bendruomenėmis” tiktai griežtai sociologiniu požiūriu. Jos negali, nepiktnaudžiaudamos kalba, vadintis bazinėmis bažnytinėmis bendruomenėmis, net jei ir teigtų priešiškumu hierarchijai nepažeidusios Bažnyčios vienybės. Pavadinimas „bazinės bažnytinės bendruomenės” taikytinas tiktai toms, kurios susiburia Bažnyčioje, idant su ja susivienytų ir prisidėtų prie jos augimo.

Šios pastarosios bendruomenės bus evangelizacijos vieta didesnių bendruomenių, ypač vietinių Bažnyčių, labui. Kaip jau esame sakę baigiantis praėjusiam Sinodui, visuotinei Bažnyčiai jos bus viltis, jeigu:

– stengsis gyventi remdamosi Dievo žodžiu ir nepasiduos politinei poliarizacijai ar madingoms ideologijoms, pasirengusioms pasinaudoti jų milžinišku žmogiškuoju potencialu;
– vengs visada gresiančios pagundos sistemingai protestuoti ir perdėtai kritikuoti dangstantis autentiškumu ir bendradarbiavimo dvasia;
– liks tvirtai susijusios su vietine Bažnyčia, kuriai priklauso, ir visuotine Bažnyčia, per tai išvengdamos labai realaus pavojaus užsisklęsti, po to imti laikyti save vienintele autentiška Kristaus Bažnyčia ir galiausiai smerkti kitas bažnytines bendruomenes;
– išlaikys nuoširdžią bendrystę su ganytojais, kuriuos Viešpats duoda savo Bažnyčiai, ir magisteriumu, kurį šiems ganytojams patikėjo Kristaus Dvasia;
– niekada nelaikys savęs vieninteliais evangelizacijos adresatais ar vykdytojais ar net vieninteliais Evangelijos sergėtojais, tačiau, suvokdamos, jog Bažnyčia yra daug platesnė ir įvairialypiškesnė, pripažins, kad Bažnyčia tikrove tampa ir kitaip, ne tiktai per jas;
– kiekvieną dieną augs misijine dvasia ir uolumu, įsipareigojimu ir poveikio jėga;
– visuose dalykuose jausis įsipareigojusios visumai ir niekada nebus sektantiškos.
Šiomis sąlygomis, kurios, tiesa, yra reiklios, tačiau sykiu įkvepiančios, bazinės bažnytinės bendruomenės įgyvendins savo pagrindinį pašaukimą: būdamos Evangelijos, kuri joms skelbiama, klausytojos bei evangelizacijos privilegijuotosios adresatės, jos pačios išsyk taps Evangelijos skelbėjomis.
 
 

Šeštasis skyrius
EVANGELIZACIJOS VYKDYTOJAI
 

Bažnyčia savo visuma – misijinė

59.   Žmonės, skelbiantys pasaulyje išganymo Evangeliją, daro tai Kristaus Išganytojo priesaku, vardu ir malone. „O kas gi skelbs nesiųstas?”[81] – rašė vienas iš neabejotinai didžiausių evangelizuotojų. Niekas negali skelbti nepasiųstas.

Tačiau kam gi patikėta misija evangelizuoti?

Vatikano II Susirinkimas aiškiai atsako: Bažnyčiai „dieviškuoju pavedimu tenka pareiga eiti į visą pasaulį ir skelbti Evangeliją visiems kūriniams”[82]. Kitame dokumente sakoma: „Visa Bažnyčia yra misijinė, ir evangelizavimo darbas yra pagrindinis Dievo tautos uždavinys”[83].

Jau esame atkreipę dėmesį į šį artimą Bažnyčios ir evangelizacijos ryšį. Bažnyčia, skelbdama Dievo karalystę ir ją statydindama, įsitvirtina pasaulyje kaip šios Karalystės, kuri kartu jau yra ir dar tik ateis, ženklas bei įrankis. Susirinkimas pakartoja Augustino žodžius apie Dvylikos misijinę veiklą: jie „skelbė tiesos žodį ir gimdė Bažnyčias”[84].
 

Iš pagrindų bažnytinė veikla

60.   Tai, kad Bažnyčiai yra patikėta misija ir užduotis evangelizuoti pasaulį, turėtų lemti du mūsų įsitikinimus.

Pirmas būtų šis: evangelizacija niekada nėra atskiro asmens individuali ir izoliuota veikla; tai iš pagrindų bažnytinė veikla. Kai mažiausiai žinomas pamokslininkas, katechetas ar ganytojas tolimiausiame žemės kampelyje skelbia Evangeliją, buria savo nedidelę bendruomenę arba teikia sakramentą, jis atlieka, net jei yra visiškai vienas, Bažnyčios veiksmą, o jo veikla tikrai susijusi su visa Bažnyčia instituciniais ryšiais, tačiau taip pat malonės tvarkos neregimais saitais bei šaknimis. Tai reiškia, jog jis tai daro ne remdamasis kokia nors sau prisiskirta misija ar asmeniniu įkvėpimu, bet vienydamasis su Bažnyčios misija ir jos vardu.

Iš čia kyla antras įsitikinimas: jei kiekvienas evangelizuoja Bažnyčios vardu, kuri pati tai daro Viešpaties pavedimu, tai nė vienas evangelizuotojas nėra absoliutus savo evangelizacinės veiklos šeimininkas, turintis galią vykdyti ją savarankiškai pagal savo individualistinius kriterijus bei pažiūras; priešingai, jis daro tai bendrystėje su Bažnyčia ir jos ganytojais.

Esame pastebėję, kad visa Bažnyčia yra evangelizacinė. Tai reiškia, jog visame pasaulyje ir kiekvienoje pasaulio dalyje, kurioje ji yra, Bažnyčia jaučiasi atsakinga už Evangelijos skleidimą.
 

Visuotinės Bažnyčios perspektyva

61.   Šiame mūsų svarstymų tarpsnyje stabtelėkime, mieli Broliai, Sūnūs ir Dukterys, prie klausimo, kuris mūsų dienomis yra pasidaręs itin svarbus. Švęsdami liturgiją, liudydami priešais teisėjus ir budelius, taip pat apologetiniuose tekstuose pirmieji krikščionys reikšdavo savo gilų tikėjimą Bažnyčia, apibūdindami ją kaip išsiplėtusią visoje Visatoje. Jie visiškai aiškiai suvokė priklausą didesnei bendruomenei, kurios apriboti nepajėgūs nei erdvė, nei laikas: „nuo teisiojo Abelio iki paskutiniojo išrinktojo”[85], „lig pat žemės pakraščių”[86], „iki pasaulio pabaigos”[87].

Būtent tokios Bažnyčios norėjo Viešpats: visuotinės, palygintinos su dideliu medžiu, kurio šakose padangių sparnuočiai susisuka lizdus88, tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų[89] arba Petro velkamu į krantą su šimtas penkiasdešimt trimis didelėmis žuvimis[90], kaimene, kurią išsiveda vienintelis ganytojas[91]. Bažnyčia neturi jokių sienų ir ribų, išskyrus tas, kurias, deja, nustato nuodėmingojo žmogaus širdis ir dvasia.
 

Dalinės Bažnyčios perspektyva

62.   Tačiau šią visuotinę Bažnyčią konkrečiai įkūnija dalinės Bažnyčios, kurias sudaro vienokia ar kitokia konkreti žmonijos dalis, kalbanti tam tikra kalba, susijusi su tam tikru kultūros paveldu, tam tikra pasaulėžiūra, istorine praeitimi, ypatingu žmogiškuoju substratu. Atvirumui dalinės Bažnyčios turtams mūsų laikų žmonės ypač jautrūs.

Labai sergėkimės, kad visuotinės Bažnyčios nesuvoktume kaip iš esmės skirtingų Bažnyčių sumos ar, jei taip galima sakyti, daugiau ar mažiau anomalios federacijos. Viešpaties sumanymu Bažnyčia yra visuotinė pašaukimu ir misija, tačiau, įleisdama šaknis į įvairias kultūrines, socialines ir žmogiškas sritis, kiekvienoje pasaulio dalyje ji įgyja skirtingus veidus bei išorines apraiškas.

Tad kiekviena dalinė Bažnyčia, savo noru atsiskyrusi nuo visuotinės Bažnyčios, prarastų savo ryšį su Dievo planu bei nuskurstų bažnytinio matmens požiūriu. Tačiau, kita vertus, Bažnyčia toto orbe diffusa virstų abstrakcija, jei netaptų kūnu ir neįgytų gyvybės būtent per dalines Bažnyčias. Tiktai nuolatinis dėmesys šiems dviem Bažnyčios aspektams leis mums suvokti santykio tarp visuotinės Bažnyčios ir dalinių Bažnyčių turtingumą.
 

Pritaikymas ir ištikimybė kalbos požiūriu

63.   Dalinės Bažnyčios, artimai susilydžiusios ne tik su žmonėmis, bet ir su tam tikrai žmonių grupei būdingais troškimais, turtais bei ribotumais, taip pat maldos, meilės, pažiūros į gyvenimą bei pasaulį būdais, turi asimiliuoti Evangelijos naujienos esminį turinį, be menkiausio esminės tiesos iškraipymo išversti į tiems konkretiems žmonėms suprantamą kalbą ir skelbti jiems šia kalba.
Toks vertimas įžvalgiai, rimtai, pagarbiai ir kompetentingai, kaip to reikalauja dalykas, turėtų būti atliktas liturginės raiškos[92], taip pat katechezės, teologinio formulavimo, žemesnio lygio bažnytinių struktūrų, tarnybų srityse. Žodį „kalba” čia derėtų suprasti ne tiek semantine ar literatūrine, kiek antropologine ir kultūrine prasme.

Šis klausimas tikrai nelengvas. Neatsižvelgdama į konkrečią tautą, į kurią kreipiamasi, nevartodama jos kalbos, ženklų bei simbolių, neatsakydama į jos keliamus klausimus ir neįtraukdama jos konkretaus gyvenimo, evangelizacija netenka daug savo galios ir paveikumo. Tačiau, antra vertus, evangelizacija gali prarasti savo sielą ir visiškai sunykti, jei, dangstantis vertimo dingstimi, jos turinys ardomas ar kraipomas, jei norint pritaikyti visuotinę tikrovę vietinėms sąlygoms paaukojama pati ta tikrovė ir sugriaunama vienybė, be kurios nėra visuotinumo. Iš tiesų tiktai Bažnyčia, įsisąmoninusi savo visuotinumą ir parodanti, kad ji tikrai tokia yra, pajėgi siūlyti Naujieną, kurią gali išgirsti visi nepriklausomai nuo regionų ribų.

Teisėtai atsižvelgiant į dalines Bažnyčias, galima praturtinti Bažnyčią. Todėl tai daryti būtina ir neatidėliotina. Tai atliepia giliausius tautų ir žmonių bendruomenių troškimus įgyti savo tikrąjį veidą.
 

Atvirumas visuotinei Bažnyčiai

64.   Tačiau toks praturtinimas galimas tik tada, kai dalinės Bažnyčios išlaikys savo gilų atvirumą visuotinei Bažnyčiai. Apskritai pažymėtina, kad paprasčiausi, Evangelijai ištikimiausi ir tikrajai Bažnyčios prasmei atviriausi krikščionys yra visiškai spontaniškai jautrūs šiam visuotinumo matmeniui. Jie instinktyviai ir labai stipriai jaučia jo būtinumą bei lengvai jame save atpažįsta. Jie virpa ir giliai viduje kenčia, kai būna verčiami jiems nesuprantamų teorijų vardu tenkintis visuotinumo netekusia Bažnyčia, regionine Bažnyčia be horizonto.

Istorija rodo, jog visada, kai dalinės Bažnyčios – dažnai akinamos geriausių ketinimų, vadovaudamosi teologiniais, sociologiniais, politiniais ar pastoraciniais argumentais arba net trokšdamos tam tikros judėjimo ar veiklos laisvės – atsiskiria nuo visuotinės Bažnyčios ir jos gyvybingo bei regimo centro, joms labai sunku, jei išvis įmanoma, išvengti dviejų vienodai rimtų pavojų. Viena vertus, gresia gyvybines jėgas išsekinantis izoliacionizmas ir netrukus po to prasidedantis irimo procesas, ląstelėms atsiskiriant vienai nuo kitos lygiai taip pat, kaip jos atsiskyrė nuo centrinio branduolio. Antra vertus, gresia pavojus prarasti laisvę, nes dalinė Bažnyčia, atsiskyrusi nuo centro bei kitų Bažnyčių, teikusių jai stiprybės ir jėgų, pasilieka visiškai viena įvairiausių galybių, norinčių ją pavergti ir išnaudoti, valioje.

Juo labiau dalinė Bažnyčia tvirtais bendrystės ryšiais susijusi su visuotine Bažnyčia – meile ir ištikimybe, atvirumu Petro magisteriumui, lex orandi, kuris taip pat yra lex credendi, vienybe, vienybės su visomis kitomis Bažnyčiomis, sudarančiomis visumą, troškimu, – juo labiau tokia Bažnyčia bus pajėgi paversti tikėjimo turtus tikėjimo išpažinimo, maldos ir garbinimo, krikščioniškojo gyvenimo ir elgesio, poveikio, sklindančio iš tautos, su kuria ji susijusi, raiškos ir formų teisėta įvairove. Juo labiau ji bus tikra evangelizuotoja, tai yra pajėgi semti iš visuotinio paveldo, idant juo galėtų pasinaudoti jai patikėta tauta, ir taip pat visų labui perteikti visuotinei Bažnyčiai šios tautos patirtį bei gyvenimą.
 

Nekintamas tikėjimo turtas

65.   Būtent šia prasme baigiantis praėjusiam Sinodui ištarėme tėviškos meilės kupinus aiškius žodžius, pabrėždami Petro įpėdinio kaip vienybės tarp Bažnyčių ir per tai vienos Bažnyčios visuotinumo regimo, gyvo ir dinamiško principo vaidmenį93. Mes taip pat akcentavome mums tenkančią didelę atsakomybę, kuria dalijamės su mūsų broliais vyskupais, išsaugoti nepakeistą katalikų tikėjimo, Viešpaties patikėto apaštalams, turinį. Verčiamas į visas kalbas, šis turinys neturėtų būti nei pakeistas, nei sužalotas. Rengiamas kiekvienai tautai būdingais simboliais ir pateikiamas teologinės raiškos formomis, atsižvelgiančiomis į skirtingą kultūrinę, socialinę ir net rasinę aplinką, jis turi likti tokiu katalikų tikėjimo turiniu, kokį paveldėjo bei perduoda Bažnyčios magisteriumas.
 

Įvairios užduotys

66.   Taigi evangelizuoti pašaukta visa Bažnyčia, tačiau joje mums reikia atlikti įvairias evangelizacines užduotis. Tos pačios misijos tarnybų įvairovė yra evangelizacijos turtas bei grožis. Šias užduotis glaustai priminsime.

Pirmiausia norėtume atkreipti dėmesį į tai, kaip pabrėžtinai Viešpats evangelijų puslapiuose paveda apaštalams skelbti Dievo žodį. Jis juos išsirinko[94], kelerius metus ugdė vaikščiodamas su jais[95], paskyrė[96] ir pasiuntė[97] kaip galią turinčius Išganymo naujienos liudytojus ir mokytojus. Ir Dvylika savo ruožtu pasiuntė savo įpėdinius, kurie, tęsdami apaštalų darbą, ir toliau skelbia Gerąją Naujieną.
 

Petro įpėdinis

67.   Tad Petro įpėdiniui Kristaus valia yra patikėta iškili apreikštosios tiesos mokymo tarnyba. Naujajame Testamente dažnai vaizduojama, kaip Petras, „Šventosios Dvasios įkvėptas”, prabyla visų vardu[98]. Būtent dėl šios priežasties šv. Leonas Didysis kalba apie jį kaip apie nusipelniusį pirmosios vietos apaštalavimo tarnyboje[99]. Būtent dėl to ir Bažnyčia savo balsu liudija jį esant „apaštalavimo viršūnėje” – in apice, in specula[100]. Vatikano II Susirinkimas norėjo tai patvirtinti pareikšdamas, jog „Kristaus įsakymas skelbti Evangeliją visiems kūriniams (Mk 16, 13) tenka vyskupams kartu su Petru ir vadovaujant Petrui”[101].

Todėl visiška, aukščiausia ir visuotinė valdžia[102], Kristaus patikėta savo vietininkui Bažnyčiai pastoraciškai vadovauti, popiežiaus visų pirma vykdoma per veiklą, susijusią su Gerosios Naujienos skelbimu bei tokio skelbimo skatinimu.
 

Vyskupai ir kunigai

68.   Susivieniję su Petro įpėdiniu, vyskupai – apaštalų įpėdiniai vyskupystės šventimų galia įgaliojami Bažnyčioje mokyti apreikštosios tiesos. Jie yra tikėjimo mokytojai.

Su vyskupais, kaip ypatingu būdu atsakingieji, evangelizacijos tarnyboje susiję tie, kurie kunigystės šventimų galia veikia in persona Christi[103]. Jie yra Dievo tautos auklėtojai tikėjimo srityje, skelbėjai ir sykiu Eucharistijos bei kitų sakramentų teikėjai.
Taigi mes, ganytojai, kviečiami geriau negu kiti Bažnyčios nariai įsisąmoninti šią pareigą. Tai, kas daro mūsų kunigiškąją tarnybą nepakartojamą, kas giliausiai vienija tūkstančius užduočių, diena po dienos ir visą gyvenimą reikalaujančių mūsų dėmesio, kas suteikia mūsų veiklai ypatingą pobūdį, yra visus mūsų darbus ženklinantis tikslas – „Dievo Evangelijos” skelbimas[104].

Čia išryškėja mūsų tapatybės bruožas, kuris neturėtų būti žeidžiamas kokios nors abejonės ar temdomas menkiausios prieštaros: kaip ganytojai, mes esame – nepaisant mūsų nepakankamumo – Vyriausiojo Ganytojo[105] gailestingumu išrinkti skelbti Dievo žodžio galia, burti išblaškytą Dievo tautą ir maitinti ją Kristaus veikimo ženklais – sakramentais, kreipti į išganymo kelią, išlaikyti šioje vienybėje, kurios aktyvūs bei gyvi įrankiai esame įvairiais lygiais, ir nepaliaujamai gaivinti šią aplink Kristų pagal savo giliausią pašaukimą susibūrusią bendruomenę. Visa tai darydami savo ribotomis žmogiškomis jėgomis ir Dievo malone, iš tikrųjų atliekame evangelizacijos darbą. Tai pasakytina apie mus, visuotinės Bažnyčios ganytoją, mūsų brolius vyskupus, vadovaujančius dalinėms Bažnyčioms, kunigus ir diakonus, suvienytus su savo vyskupais, kuriems jie padeda, bendrystės, kylančios iš Šventimų sakramento ir Bažnyčios meilės.
 

Vienuoliai

69.   Vienuoliams ypatinga veiksmingos evangelizacijos priemonė yra jų pašvęstasis gyvenimas. Giliausiu savo būties lygiu jie, ištroškę dieviškojo Absoliuto ir pašaukti į šventumą, įsiterpia į Bažnyčios dinamizmą. Jie liudija šį šventumą. Jie konkrečiai įkūnija Bažnyčią, trokštančią iki galo atsiduoti radikaliems palaiminimų reikalavimams. Savo gyvenimu jie yra visiško atsidavimo Dievui, Bažnyčiai ir savo broliams bei seserims ženklas.

Kaip tokiems, jiems tenka reikšmingas vaidmuo liudijimo, kuris, kaip esame pabrėžę, yra labai svarbus evangelizuojant, požiūriu. Šis tylus neturto ir atsižadėjimo, tyrumo ir skaidrumo, pasiaukojimo paklūstant liudijimas pats gali sykiu virsti iššūkiu pasauliui ir Bažnyčiai, iškalbingu skelbimu, pajėgiu sujaudinti net geros valios nekrikščionis, jautrius tam tikroms vertybėms.

Šiuo požiūriu galima deramai įvertinti vaidmenį, kuris evangelizacijoje tenka maldai, tylai, atgailai ir aukai pasišventusiems vienuolėms ir vienuoliams. Labai daug kitų vienuolių visiškai atsiduoda tiesioginei Kristaus skelbimo tarnybai. Jų misijinė veikla aiškiai priklauso nuo hierarchijos ir turi derėti su jos vykdoma pastoracine veikla. Tačiau neįmanoma nematyti visais laikais milžiniško vienuolių indėlio į evangelizaciją! Vienuolystės pasišventimas įgalina juos visiškai laisvai bei noriai palikti viską ir eiti skelbti Evangelijos iki žemės pakraščių. Jie yra sumanūs, ir jų apaštalavimas neretai kelia susižavėjimą originalumu, genialumu. Jie yra dosnūs; juos dažnai galima sutikti priešakiniuose misijų postuose, jie nepabūgsta didžiausių pavojų savo sveikatai ir net gyvybei. Bažnyčia jiems iš tiesų daug skolinga.
 

Pasauliečiai

70.   Pasauliečiams, kurie pagal savo ypatingą pašaukimą veikia pasaulyje ir atsako už įvairias laikinojo pasaulio užduotis, būtent dėl šios priežasties tenka ypatinga evangelizacijos forma.

Jų pirmutinė bei tiesioginė užduotis yra ne kurti bei plėtoti bažnytinę bendruomenę – tai ypatinga ganytojų užduotis, – bet paversti tikrove visas krikščioniškąsias ir evangeliškąsias galimybes, kurios paslėptos, tačiau jau yra bei veikia pasaulyje. Jų evangelizacinės veiklos sritis – tai platus bei sudėtingas politikos, visuomenės ir ekonomikos pasaulis, taip pat kultūros, mokslo ir meno, tarptautinio gyvenimo, žiniasklaidos pasaulis, tokios evangelizacijai atviros tikrovės dalys kaip meilė, šeima, vaikų ir jaunimo auklėjimas, profesinis darbas, kančia. Juo daugiau bus Evangelijos įkvėptų pasauliečių, atsakingų už šias tikrovės dalis ir įtikinamai į jas įsitraukusių, kompetentingai jas plėtojančių ir suvokiančių, jog jiems reikia išskleisti visas savo krikščioniškąsias galias, kurios neretai giliai užkastos ir nuslopintos, juo labiau šios tikrovės dalys, nė kiek neprarasdamos savo žmogiškojo turinio nei jį aukodamos, bet, priešingai, atskleisdamos dažnai neįvertinamą transcendentinį matmenį, tarnaus Dievo karalystės statydinimui ir per tai išganymui Jėzuje Kristuje.
 

Šeima

71.   Kalbant apie pasauliečių evangelizacinį apaštalavimą, būtina pabrėžti šeimos evangelizacinę veiklą.

Įvairiais Bažnyčios istorijos momentais ji yra pelniusi gražų „namų Bažnyčios” vardą, kurį patvirtino ir Vatikano II Susirinkimas106. Tai reiškia, jog kiekvienoje krikščioniškoje šeimoje turėtume atrasti įvairių visos Bažnyčios aspektų. Be to, šeima, kaip Bažnyčia, turėtų būti vieta, kur perduodama Evangelija ir iš kur ši Evangelija spinduliuoja.

Suvokiančioje šią misiją šeimoje visi jos nariai evangelizuoja ir yra evangelizuojami. Tėvai ne tik perduoda Evangeliją savo vaikams, bet ir gali gauti iš jų tą pačią Evangeliją kaip giliai išgyvenamą. Tokia šeima evangelizuojamai veikia daugybę kitų šeimų ir savo aplinką.

Šeimos, kilusios iš mišrios santuokos, irgi privalo savo vaikams skelbti Kristų su visais iš bendrojo Krikšto plaukiančiais padariniais. Negana to, joms tenka nelengva užduotis būti vienybės statytojomis.
 

Jaunuoliai

72.   Aplinkybės verčia atskirai paminėti jaunuolius. Jų gausa bei auganti įtaka visuomenėje, taip pat problemos, su kuriomis jie grumiasi, turėtų sužadinti troškimą uoliai bei protingai siūlyti jiems Evangelijos idealą kaip dalyką, kurį verta pažinti bei padaryti savo gyvenimo pagrindu. Kita vertus, tikėjimo ir maldos požiūriu gerai išugdyti jaunuoliai turėtų patys pamažu tapti jaunimo apaštalais. Bažnyčia daug iš jų tikisi, ir mes patys esame dažnai parodę savo visišką pasitikėjimą jais.
 

Įvairios tarnybos

73.   Taip pat svarbus veiklus pasauliečių buvimas žemiškojoje tikrovėje. Tačiau nevalia ignoruoti ar užmiršti kito matmens: pasauliečiai gali jaustis esą pašaukti arba būti pašaukti bendradarbiauti su savo ganytojais bažnytinės bendruomenės tarnyboje šios bendruomenės augimo bei gyvenimo labui, vykdydami labai įvairias užduotis, sulig Viepaties jiems dovanotomis malonėmis ir charizmomis.

Kupini didelio vidinio džiaugsmo prieš akis turime nesuskaičiuojamą daugybę ganytojų, vienuolių ir pasauliečių, užsidegusių misija evangelizuoti ir ieškančių vis geresnių būdų, kaip veiksmingai skelbti Evangeliją. Skatiname atvirumą, kurį šiandien šiuo požiūriu rodo Bažnyčia. Ji atsiveria ne tik naujoms įžvalgoms, bet ir naujoms bažnytinėms tarnyboms, pajėgioms atnaujinti bei sustiprinti Bažnyčiai būdingą evangelizacijos dinamiką.

Be šventimų reikalaujančių tarnybų, kai tam tikri asmenys paskiriami ganytojais ir ypatingu būdu atsiduoda bendruomenės tarnavimui, Bažnyčia tikrai pripažįsta ir su šventimais nesusijusias tarnybas, pajėgias garantuoti ypatingą tarnavimo Bažnyčiai atmainą.

Žvilgsnis į Bažnyčios ištakas gali pasirodyti labai iškalbingas ir leidžiantis pasinaudoti ankstyvąja patirtimi tarnybų srityje. Ši patirtis juolab vertinga, nes leido Bažnyčiai augti, stiprėti ir plisti. Tačiau dėmesį versmėms turėtų papildyti nūdienos žmonijos ir Bažnyčios poreikių paisymas. Semtis iš šių visada įkvepiančių versmių, nė menkiausios dalies šių vertybių nepaaukoti ir mokėti prisitaikyti prie dabarties reikalavimų bei poreikių – štai principai, kurie leidžia apdairiai ieškoti bei į dienos šviesą iškelti tarnybas, reikalingas Bažnyčiai ir sykiu noriai priimamas daugelio jos narių didesnio bažnytinės bendruomenės gyvybingumo labui. Pastoracijos požiūriu šių tarnybų reali vertė priklausys nuo to, ar jos bus įsteigtos vadovaujantis absoliučia pagarba vienybei ir atitiks ganytojų, kurie atsako už Bažnyčios vienybę ir ją kuria, gaires.

Tokios tarnybos, išoriškai naujos, tačiau artimai susijusios su patirtimi, kurią savo istorijos raidoje sukaupė Bažnyčia, – pavyzdžiui, katecheto, maldos ir giesmės vadovo, krikščionių, pasišvenčiančių Dievo žodžio tarnybai arba padėti vargstantiems broliams, nedidelių bendruomenių vadovų, taip pat asmenų, atsakingų už apaštališkuosius sąjūdžius, ir kitokios su atsakomybe susijusios tarnybos – visos jos vertingos, kalbant apie Bažnyčios įdiegimą, gyvenimą ir augimą, jai būdingą gebėjimą veikti aplinką, pasiekiant net tuos, kurie toli nuo jos. Taip pat turime itin branginti pasauliečius, atitduodančius dalį savo laiko, jėgų ir kartais visą gyvenimą misijų tarnybai.

Visiems evangelizacijos vykdytojams būtinas rimtas pasirengimas. Tokio pasirengimo dar labiau reikia tiems, kurie pasišvenčia Žodžio tarnybai. Įkvepiami nuolat gilintino įsitikinimo Dievo žodžio didybe bei turtingumu, tie, kuriems patikėta misija jį perduoti, turi didžiausią dėmesį skirti savo kalbos orumui, tikslumui ir pritaikymui. Kiekvienam žinoma, koks svarbus šiandien menas kalbėti. Kaip galėtų tai ignoruoti skelbėjai ir katechetai?

Mes labai trokštame, kad kiekvienoje dalinėje Bažnyčioje vyskupai rūpintųsi ugdymu, reikalingu visiems Žodžio tarnautojams. Toks nuodugnus parengimas sustiprins ne tik jų pasitikėjimo savimi jausmą, bet ir entuziazmą skelbti Jėzų Kristų mūsų dienomis.
 
 

Septintasis skyrius
EVANGELIZACIJOS DVASIA
 

Primygtinis raginimas

74.   Šio pokalbio su jumis, mieli Broliai, Sūnūs ir Dukterys, nenorėčiau užbaigti primygtinai neatkreipęs dėmesio į vidines nuostatas, kuriomis turėtų pasižymėti evangelizacijos vykdytojai.

Viešpaties Jėzaus Kristaus ir apaštalų Petro bei Pauliaus vardu raginame visus, kurie Šventosios Dvasios charizmų bei Bažnyčios įpareigojimo dėka yra tikri Dievo žodžio skelbėjai, būti vertus šio pašaukimo, vykdyti jį nepasiduodant abejonei ar baimei, neignoruoti sąlygų, kuriomis evangelizacija tampa ne tik galima, bet ir veiksminga bei vaisinga. Tarp daugelio kitų norėtume pabrėžti šias pamatines sąlygas.
 

Veikiant Šventajai Dvasiai

75.   Evangelizacija niekada nebus įmanoma be Šventosios Dvasios veikimo. Dvasia nusklendžia ant Jėzaus iš Nazareto jo krikšto momentu, kai Tėvo balsas žodžiais „Šitas yra mano mylimiausiasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi”[107] suprantamai apreiškia apie jo išrinkimą bei misiją. “Dvasios nuvestas”, jis išgyvena dykumoje lemiamą mūšį ir paskutinį išbandymą prieš pradėdamas šią misiją[108]. „Dvasios galybe” jis grįžta į Galilėją[109] ir pradeda skelbti Nazarete, pritaikydamas sau šiuos žodžius iš Izaijo knygos: „Viešpaties Dvasia ant manęs”. „Šiandien, – skelbia jis, – išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai”[110]. Pasiųsdamas mokinius, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią”[111].

Iš tiesų tiktai tada, kai Šventoji Dvasia nusileidžia ant jų Sekminių dieną, apaštalai iškeliauja žemės pakraščių link pradėti didžiojo evangelizacijos darbo. Petras aiškina šį įvykį kaip Joelio pranašystės išsipildymą: „Aš išliesiu savosios Dvasios”[112]. Petras įkvepiamas Šventosios Dvasios, kad galėtų kalbėti tautai apie Dievo Sūnų Jėzų[113]. Prieš pradėdamas apaštališkąją tarnybą, Paulius irgi tampa „pilnas Šventosios Dvasios”[114], koks yra Steponas tuomet, kai išrenkamas diakono tarnybai ir vėliau liudyti krauju[115]. Dvasia, įgalinanti Petrą, Paulių bei Dvylika kalbėti ir įkvepianti žodžius, kuriuos jiems reikia ištarti, taip pat nužengia „ant visų, kurie klausėsi žodžio”[116].

„Šventosios Dvasios globojama” Bažnyčia „auga”[117]. Šventoji Dvasia yra Bažnyčios siela. Būtent ji paaiškina tikinčiajam Jėzaus mokymo bei slėpinio giliąją prasmę. Ji yra ta, kuri šiandien, kaip ir Bažnyčios pradžioje, veikia kiekviename Evangelijos skelbėjyje, kuris leidžiasi būti jos valdomas bei vadovaujamas; ji deda jiems į lūpas žodžius, kurių jie patys vieni nebūtų galėję atrasti, ir sykiu rengia klausytojo sielą priimti Gerąją Naujieną bei Dievo karalystės skelbimą.

Evangelizacijos technika yra geras dalykas, tačiau ji, net būdama pažangiausia, negalėtų pakeisti tylaus Šventosios Dvasios veikimo. Be jos vaisių neduos nė tobuliausias evangelizuotojo parengimas. Be jos žmogaus širdies nepaveiks nė įtikinamiausia dialektika. Be jos ir labiausiai išplėtoti sociologiniai bei psichologiniai metodai greitai pasirodo beverčiai.

Gyvename Bažnyčioje laikotarpiu, ypač paženklintu Dvasios. Visur stengiamasi ją geriau pažinti – tokią, kokią ją apreiškia Raštas. Su džiaugsmu pasiduodama jos įkvėpimui. Apie ją buriamasi; norima leistis būti jos vadovaujamiems. Tačiau jei jau Dievo Dvasiai visame Bažnyčios gyvenime tenka iškili vieta, tai būtent Bažnyčios misija skelbti Evangeliją yra sritis, kur ji labiausiai veikia. Neatsitiktinai didysis proveržis evangelizuoti Sekminių rytą įvyko dvelkiant Šventajai Dvasiai.

Galima sakyti, kad Šventoji Dvasia yra pagrindinis evangelizacijos veikėjas: ji yra ta, kuri akina kiekvieną skelbti Evangeliją ir įgalina dvasios gelmėse priimti bei suprasti Išganymo naujieną[118]. Tačiau lygiai taip pat būtų galima pasakyti, jog ji yra evangelizacijos tikslas; ji vienintelė yra naujosios kūrinijos, naujosios žmonijos, į kurią turėtų vesti evangelizacija, taip pat per evangelizaciją krikščionių bendruomenėje norimos įgyvendinti vienybės įvairovėje priežastis. Per ją Evangelija prasiskverbia iki pasaulio šerdies, nes Dvasia leidžia pažinti laiko ženklus – Dievo ženklus, kurie atrandami ir istorijoje pabrėžiami evangelizuojant.

1974 metų Vyskupų sinodas, labai akcentavęs Šventosios Dvasios reikšmę evangelizacijoje, taip pat išreiškė norą, kad ganytojai ir teologai – o mes pridurtume, ir visi per krikštą Dvasios antspaudu paženklinti tikintieji – dar geriau išnagrinėtų Šventosios Dvasios veikimo šių dienų evangelizacijoje esmę ir būdą. Toks yra ir mūsų noras, todėl raginame visus evangelizuotojus, kad ir kas jie būtų, nepaliaujamai su tikėjimu bei uolumu melstis Šventajai Dvasiai ir leisti jai protingai vadovauti kaip pagrindinei jų planų, iniciatyvų bei evangelizacinės veiklos įkvėpėjai.
 

Autentiški liudijimai gyvenimu

76.   Apsvarstykime dabar patį evangelizuotojo asmenį. Šiandien dažnai kartojama, jog mūsų amžius tiesiog ištroškęs autentiškumo. Ypač kalbant apie jaunimą sakoma, jog jis bjaurisi viskuo, kas dirbtina ar melaginga, kad jis pirmiausia trokšta tiesos ir skaidrumo.

Šie „laiko ženklai” neturėtų užklupti mūsų netikėtai. Tyliai arba garsiai, tačiau visada primygtinai esame klausiami: ar tikrai tikite tuo, ką skelbiate? ar gyvenate pagal tai, ką skelbiate? ar tikrai skelbiate tai, pagal ką gyvenate? Liudijimas gyvenimu labiau negu kada nors anksčiau yra tapęs skelbimo gilaus poveikio esmine sąlyga. Būtent dėl šios priežasties tam tikru laipsniu esame atsakingi už mūsų skelbiamos Evangelijos sėkmingą žygį.

„Kokia Bažnyčios būklė praėjus dešimčiai metų po Susirinkimo?” – klausėme šių apmąstymų pradžioje. Ar ji įsitvirtinusi pasaulyje ir sykiu pakankamai laisva bei nepriklausoma nuo jo, kad į jį kreiptųsi? Ar ji liudija solidarumą su žmonėmis ir sykiu Dievo absoliutumą? Ar ji karštesnė apmąstymu bei garbinimu ir ar uolesnė misijų, artimo meilės ir išlaisvinimo veikla? Ar ji labiau įsipareigojusi pastangoms, kuriomis siekiama atkurti visišką krikščionių vienybę, darančią bendrąjį liudijimą veiksmingesnį, „kad pasaulis įtikėtų”[119]? Visi esame atsakingi už galimus atsakymus.

Todėl raginame savo brolius vyskupus, Šventosios Dvasios paskirtus vadovauti Bažnyčiai[120]. Raginame kunigus ir diakonus, vyskupų bendradarbius buriant Dievo tautą ir dvasiškai globojant vietines bendruomenes. Raginame vienuolius, šventumui pašauktos Bažnyčios liudytojus, kurie patys kviečiami gyventi Evangelijos palaiminimus liudijantį gyvenimą. Raginame pasauliečius: krikščioniškąsias šeimas, jaunuolius, suaugusiuosius, dirbančiuosius pagal profesiją, vadovus, neužmiršdami vargšų, neretai turtingų tikėjimo ir kupinų vilties, – visus pasauliečius, suvokiančius savo kaip evangelizacijos vykdytojų vaidmenį Bažnyčios tarnyboje arba visuomenėje ir pasaulyje. Visiems jiems sakome: mūsų evangelizacinis uolumas turi kilti iš mūsų gyvenimo autentiško šventumo, maitinamo maldos ir pirmiausia Eucharistijos, o skelbimas, kaip pataria Vatikano II Susirinkimas, savo ruožtu turi daryti skelbėją šventesnį[121].

Pasauliui, nepaisant nesuskaičiuojamų Dievo atmetimo ženklų, vis dėlto – kad ir kaip paradoksalu – ieškančiam jo netikėtais būdais bei skausmingai jaučiančiam jo poreikį, reikia skelbėjų, kalbančių apie Dievą, kuris būtų jiems patiems pažįstamas ir toks artimas, tarsi jie regėtų Neregimąjį[122]. Pasaulis iš mūsų reikalauja ir laukia gyvenimo paprastumo, maldos dvasios, artimo meilės visiems, ypač vargšams ir silpniesiems, klusnumo ir nuolankumo, nesavanaudiškumo ir pasiaukojimo. Be šių šventumo ženklų mūsų žodis sunkiai pateks į nūdienos žmonių širdis. Jam gresia pavojus būti tuščiam ir nevaisingam.
 

Vienybės siekimas

77.   Evangelizacijos jėga kur kas sumažėja, jei Evangelijos skelbėjai tarpusavyje visaip susiskaldę. Argi tai nėra viena didžiausių šiandienės evangelizacijos negalių? Iš tiesų, kaip gali tie, kuriems taikomas mūsų skelbimas, nepasijusti sutrikę, suklaidinti ar papiktinti, matydami, kaip mūsų skelbiamą Evangeliją drasko krikščionių doktrininiai nesutarimai, ideologinė priešprieša ir abipusiai pasmerkimai, ir tai dėl to, kad skiriasi jų požiūriai į Kristų ir Bažnyčią ir, negana to, skiriasi visuomenės ir žmogaus sukurtųjų institucijų sampratos.

Dvasinis Viešpaties testamentas mums sako, jog jo sekėjų vienybė yra ne tik ženklas, rodantis mūsų priklausomybę Kristui, bet ir įrodymas, kad jis siųstas Tėvo; taigi tai – krikščionių ir paties Kristaus įtikimumo matas. Kaip evangelizuotojai turime teikti Kristaus tikintiesiems ne susiskaldžiusių ir tikrai ne pamokomų kivirčų perskirtų žmonių pavyzdį, bet žmonių, subrendusių tikėjimo požiūriu ir pajėgių atrasti susitikimo tašką anapus bet kurios konkrečios įtampos, bendrai, nuoširdžiai ir nešališkai ieškant tiesos. Taip, evangelizacijos likimas tikrai susijęs su Bažnyčios teikiamu vienybės liudijimu. Tai atsakomybės, bet ir paguodos šaltinis.
Čia norėtume pabrėžti krikščionių vienybės ženklą kaip evangelizacijos būdą ir priemonę. Krikščionių susiskaldymas yra rimta aplinkybė, daranti žalą paties Kristaus darbui. Vatikano II Susirinkimas aiškiai ir pabrėžtinai konstatuoja, jog susiskaldymas „labai kenkia šventajai pareigai skelbti Evangeliją visiems kūriniams ir daugeliui uždaro duris į tikėjimą”[123]. Dėl šios priežasties, skelbdami Šventuosius metus, manėme esant būtina priminti visiems katalikų pasaulio tikintiesiems, kad „visų žmonių susitaikinimas su Dievu, mūsų Tėvu, priklauso nuo to, ar bus atkurta bendrystė su tais, kurie tikėjimu jau pažino ir priėmė Jėzų Kristų kaip gailestingumo Viešpatį, išlaisvinantį žmones ir vienijantį juos meilės ir tiesos Dvasioje”[124].

Su didele viltimi sekame viso krikščioniškojo pasaulio pastangas visiškai Viešpaties norėtajai vienybei atkurti. Šventasis Paulius tikina, kad „viltis neapgauna”[125]. Visada stengdamiesi gauti visišką vienybę iš Viešpaties, norėtume, kad būtų meldžiamasi dar atkakliau. Be to, kaip ir Vyskupų sinodo trečio visuotinio susirinkimo tėvai, norime, kad būtų dar ryžtingiau bendradarbiaujama su tais mūsų broliais Kristuje, su kuriais dar nesame susivieniję tobula bendryste, pagrindu pasirinkus krikštą ir tikėjimo paveldą, kuris mums yra bendras. Tokiu būdu jau dabar, dirbdami tą patį evangelizacijos darbą, galėsime kartu ir geriau liudyti Kristų pasaulyje. To imtis mus verčia Kristaus priesakas, to iš mūsų reikalauja pareiga skelbti ir liudyti Evangeliją.
 

Tiesos tarnai

78.   Mums patikėtoji Evangelija taip pat yra tiesos žodis. Tiesos, kuri daro laisvus[126] ir kuri vienintelė teikia širdies ramybę, – štai ko žmonės ieško, kai mes skelbiame jiems Gerąją Naujieną. Tiesa apie Dievą, apie žmogų ir jo slėpiningą paskirtį, apie pasaulį – sunki tiesa, jos ieškome Dievo žodyje ir, kartojame, esame ne jos šeimininkai ar savininkai, bet tiktai sergėtojai, šaukliai, tarnai.
Iš kiekvieno evangelizuotojo tikimasi pagarbos tiesai, juolab kai jo gilinama ir perduodama tiesa yra apreikštoji tiesa ir dėl to pirmapradės tiesos, kuri yra Dievas, dalis didesniu laipsniu negu visa kita. Tad Evangelijos skelbėjas bus asmuo, net asmeninio išsižadėjimo bei kančios kaina visada ieškantis tiesos, kurią jam privalu perduoti kitiems. Jis niekada neišduos ir nenuslėps tos tiesos, norėdamas žmonėms įtikti, juos nustebinti ar priblokšti, pasirodyti originalus ar reikšmingas. Jis neatmes tiesos. Jis neaptemdys apreikštosios tiesos dėl to, kad pernelyg tingi jos ieškoti, dėl savo patogumo ar iš baimės. Jis neapleis jos studijų. Jis tarnaus jai dosniai, neversdamas jos tarnauti jam.

Mus, Dievo tautos ganytojus, mūsų pastoracinė tarnyba verčia tiesą sergėti, ginti ir skelbti nepaisant jokių aukų. Kiek daug iškilių ir šventų ganytojų paliko mums daugeliu atveju net herojiškų tokios tiesos meilės pavyzdžių! Tiesos Dievas tikisi, kad mes būsime tiesos budrūs gynėjai ir atsidavę skelbėjai.

Mokytojai, kurie esate teologai, egzegetai, istorikai! Evangelizacijai reikia jūsų nenuilstamo tyrimo darbo, taip pat jūsų dėmesingumo bei taktiškumo perduodant tiesą, prie kurios priartėjate savo studijomis, tačiau kuri visada didesnė už žmogaus širdį, nes yra Dievo tiesa.

Tėvai ir auklėtojai! Jūsų užduotis, kuri dėl įvairialypių dabarties konfliktų tikrai nelengva, yra padėti savo vaikams bei mokiniams atrasti tiesą, įskaitant religinę ir dvasinę tiesą.
 

Įkvėpti meilės

79.   Evangelizacijos darbas reikalauja, kad evangelizuotojas nuolat augtų broliška meile žmonėms, kuriuos jis evangelizuoja. Apaštalas Paulius, evangelizuotojo pavyzdys, rašo tesalonikiečiams žodžius, kurie yra programa mums visiems: „Taip jus mylėdami, troškome pasidalyti su jumis ne tik Dievo Evangelija, bet ir savo gyvybe, nes tapote mums be galo brangūs”[127]. Kokia gi ta meilė? Ji didesnė už mokytojo meilę; tai tėvo meilė ir, negana to, motinos meilė[128]. Būtent tokios meilės Viešpats tikisi iš kiekvieno Evangelijos skelbėjo, kiekvieno Bažnyčios statytojo. Vienas meilės ženklų – rūpinimasis tiesos skleidimu bei įvesdinimu į vienybę. Kitas meilės ženklas būtų atsiduoti Jėzaus Kristaus skelbimui be išlygų ir nesidairant atgal. Pateiksime dar kelis šios meilės ženklus.

Pirmasis būtų pagarba evangelizuojamojo religinei ir dvasinei padėčiai. Pagarba jo gyvenimo ritmui, kurio nevalia be saiko apsunkinti. Pagarba jo sąžinei bei įsitikinimams, su kuriais nevalia šiurkščiai elgtis.

Dar vienas šios meilės ženklas yra rūpinimasis nesužeisti kito, ypač jei jis silpno tikėjimo[129], ištarmėmis, kurios įvesdintajam aiškios, tačiau kitiems tikintiesiems gali tapti sąmyšio ir papiktinimo šaltiniu, tartum sielos žaizda.

Šios meilės ženklas taip pat bus pastangos perduoti krikščionims ne abejones ir netikrybes, kylančias iš nepakankamo išsilavinimo, bet tai, kas nepajudinamai tikra, nes remiasi Dievo žodžiu. Tikintiesiems reikia tokių tikrybių jų krikščioniškajam gyvenimui; jie turi į tai teisę kaip Dievo vaikai, kurie, būdami jo rankose, visiškai atsiduoda meilės reikalavimams.
 

Su šventųjų įkarščiu

80.   Šį mūsų kreipimąsi įkvepia didžiausių skelbėjų ir evangelizuotojų, paaukojusių visą savo gyvenimą apaštalavimui, įkarštis. Tarp jų norėčiau ypač priminti tuos, kuriuos esame siūlę tikintiesiems paminėti per Šventuosius metus. Jie mokėjo įveikti daugybę evangelizacijos kliūčių.

Tokių kliūčių yra ir šiandien, tačiau pasitenkinsime nurodydami vieną, būtent įkarščio stygių. Ji rimtesnė už kitas, nes kyla iš vidaus. Ji reiškiasi nuovargiu, nusivylimu, sąstingiu ir abejingumu, tačiau pirmiausia džiaugsmo ir vilties stoka. Raginame visus, kuriems kokiu nors būdu ar lygmeniu patikėta evangelizacija, visada skatinti dvasią būti karštą[130].

Toks dvasinis įkarštis pirmiausia reikalauja mokėti atidėti į šalį visus pasiteisinimus, kurie galėtų kliudyti evangelizacijai. Klastingiausi neabejotinai yra tie, kurie pagrindžiami, tariamai radus vieną ar kitą Susirinkimo ištarmę.

Taigi pernelyg dažnai girdėti įvairiausiomis formomis sakant: primesti tiesą, kad ir Evangelijos, primesti kelią, kad ir į išganymą, yra ne kas kita, kaip religijos laisvės pažeidimas. Ir apskritai priduriama: kam skelbti Evangeliją, jei visas pasaulis gali pasiekti išganymą širdies tiesumu? Be to, ne paslaptis, kad pasaulis ir istorija yra kupini „Žodžio sėklų”; tad ar nebus iliuzija sakyti, jog Evangelija nešama ten, kur ji jau egzistuoja sėklose, pasėtose Viešpaties?

Kiekvienas, nepabūgęs vargo Susirinkimo dokumentuose nuodugniau patyrinėti klausimus, susijusius su perdėm paviršutinišku tokių pasiteisinimų grindimu, susidurs su visiškai skirtingu požiūriu.

Tikrai būtų klaida primesti ką nors mūsų brolių sąžinei. Tačiau visai kas kita yra pateikti jų sąžinei Evangelijos tiesą bei išganymą Jėzuje Kristuje visiškai aiškiai ir be išlygų gerbiant laisvus sąžinės sprendimus, susilaikant nuo veiksmų, „kurie panašėtų į prievartą arba negarbingą ar netinkamą įkalbinėjimą”[131]; tai būtų ne kėsinimasis į religijos laisvę, bet, priešingai, pagarbos išraiška tai laisvei, kuriai siūloma rinktis kelią, net netikinčiųjų laikomą garbingu bei pamokomu. Argi būtų nusikaltimas kito laisvei su džiaugsmu skelbti Gerąją Naujieną, pačių gautą per Viešpaties gailestingumą[132]? Ir kodėl tiktai melas ir klaida, pažeminimas ir pornografija gali turėti teisę būti siūlomi ir dažnai, deja, peršami žiniasklaidos destruktyvios propagandos, toleruojant įstatymų leidėjams, bijant geriesiems ir įžūliai elgiantis blogiesiems? Pagarbiai siūlyti Kristų ir jo Karalystę yra daugiau negu evangelizuotojo teisė; tai jo pareiga. O jo broliai irgi turi teisę gauti iš jo Gerosios Naujienos apie išganymą skelbimą. Dievas gali atvesti į šį išganymą tą, kurį nori, jam vienam žinomais keliais[133]. Ir vis dėlto jo Sūnus atėjo būtent tam, kad savo žodžiu bei gyvenimu apreikštų mums įprastus išganymo kelius. Ir jis įpareigojo mus jo galia perduoti šį apreiškimą kitiems. Tikrai būtų naudinga, jei kiekvienas krikščionis ir kiekvienas skelbėjas maldoje įsigilintų į šią mintį: per Dievo gailestingumą žmonės gali būti išganyti ir kitaip, net mums neskelbiant jiems Evangelijos; tačiau kaip mes galime pasiekti išganymą, jei dėl abejingumo, baimės, gėdos – šv. Paulius tai vadina Evangelijos gėdijimusi[134] – ar paveikti klaidingų idėjų jos neskelbiame? Juk tai reiškia išduoti kvietimą Dievo, norinčio, kad sėkla sudygtų per Evangelijos tarnų balsą; nuo mūsų priklauso, ar ji išaugs į medį ir atneš daug vaisių.

Tad išsaugokime karštą dvasią. Išsaugokime žavų ir malonų evangelizavimo džiaugsmą, net jei turime sėti su ašaromis. Tegu tai mums reiškia – kaip Jonui Krikštytojui, Petrui ir Pauliui, kitiems apaštalams ir daugybei nepakartojamų evangelizuotojų per visą ilgą Bažnyčios istoriją – vidinį pakilimą, kurio niekas ir niekada negalėtų nuslopinti. Tegu tai būna didysis mūsų pašvęstojo gyvenimo džiaugsmas. Tegu mūsų laikų pasaulis, kuris ieško kartais skausmingai, o kartais viltingai, išgirsta Gerąją Naujieną ne iš liūdnų ir netekusių drąsos, nekantrių ir gniaužiamų baimės skelbėjų, bet iš Evangelijos tarnautojų, kurių gyvenimas žėruoja kaitra, kurie pirmi persiėmė Kristaus džiaugsmu ir yra pasirengę paaukoti savo gyvenimą tam, kad Karalystė būtų skelbiama ir Bažnyčia įdiegta pasaulio širdyje.
 
 

PABAIGA
 

Šventųjų metų paveldas

81.   Štai toks, mieli Broliai, Sūnūs ir Dukterys, mūsų prašymas, kylantis iš mūsų širdies gelmių ir atkartojantis mūsų brolių, kurie buvo susirinkę į Vyskupų sinodo trečią visuotinį susirinkimą, balsus. Štai tokius svarstymus norėjome pateikti jums, baigiantis Šventiesiems metams, įgalinusiems mus geriau negu kada nors anksčiau sužinoti daugybės mūsų brolių, krikščionių ir nekrikščionių, laukiančių iš Bažnyčios Išganymo žodžio, rūpesčius ir prašymus.

Tegu Šventųjų metų šviesa, švietusi milijonams susitaikinusių su Dievu žmonių vietinėse Bažnyčiose bei Romoje, ir po Jubiliejaus lygiai taip pat sušvinta pastoracinės veiklos programoje, skirtoje naujojo amžiaus ir trečiojo krikščionybės tūkstantmečio išvakares ženklinantiems metams. Ir tegul evangelizacija bus pagrindinė tokios programos mintis.
 

Marija – evangelizacijos žvaigždė

82.   Šį troškimą kupini džiaugsmo patikime Nekaltai Pradėtosios Švenčiausiosios Mergelės Marijos rankoms ir širdžiai būtent jai skirtą dieną, sykiu sutampančią su Vatikano II Susirinkimo pabaigos dešimtosiomis metinėmis. Sekminių rytą jos malda lydėjo Šventosios Dvasios veikimu prasidedančią evangelizaciją. Tegu ji būna nuolat atsinaujinančios evangelizacijos žvaigždė! Bažnyčia, būdama klusni Viešpaties priesakui, turi šią evangelizaciją įgyvendinti ir užbaigti, ypač šiais sunkiais, bet vilties kupinais laikais.
Kristaus vardu laiminu jus, jūsų bendruomenes, šeimas, visus, kurie jums brangūs, Pauliaus žodžiais, skirtais filipiečiams: „Aš dėkoju savo Dievui, kai tik jus prisimenu, visuomet, kiekvienoje maldoje, su džiaugsmu už jus visus besimelsdamas, už jūsų bendradarbiavimą Evangelijos labui <…> aš turiu savo širdyje jus, kurie <…> ginant ir stiprinant Evangeliją, visi tebesate man duotos malonės dalininkai. Dievas gali paliudyti, kaip jūsų visų pasiilgau Kristaus Jėzaus nuoširdumu”[135].
 

Roma, prie Šventojo Petro, 1975 metų, mūsų tryliktųjų pontifikato metų, gruodžio 8 diena, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė.
 

Paulius VI


N U O R O D O S

(1) Plg. Lk 22, 23.
(2) 2 Kor 11, 28.
(3) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad Gentes, 1: AAS 58 (1966), p. 947.
(4) Plg. Ef 4, 24; Kol 3, 10; Gal 3, 27; Rom 13, 14; 2 Kor 5, 17.
(5) 2 Kor 5, 20.
(6) Plg. PAULIUS VI. Kalba užbaigiant Vyskupų sinodo trečią visuotinį susirinkimą (1974 spalio 24): AAS 66 (1974), p. 634–635; 637.
(7) PAULIUS VI. Kreipimasis į Kardinolų kolegiją (1973 birželio 22): AAS 65 (1973), p. 383.
(8) 2 Kor 11, 28.
(9) 1 Tim 5, 17.
(10) 2 Tim 2, 15.
(11) Plg. 1 Kor 2, 5.
(12) Lk 4, 43.
(13) Ten pat.
(14) Lk 4, 18; plg. Iz 61, 1.
(15) Plg. Mk 1, 1; Rom 1, 1–3.
(16) Plg. Mt 6, 33.
(17) Plg. Mt 5, 3–12.
(18) Plg. Mt 5–7.
(19) Plg. Mt 10.
(20) Plg. Mt 13.
(21) Plg. Mt 18.
(22) Plg. Mt 24–25.
(23) Plg. Mt 24, 36; Apd 1, 7; 1 Tes 5, 1–2.
(24) Plg. Mt 11, 12; Lk 16, 16.
(25) Plg. Mt 4, 17.
(26) Mk 1, 27.
(27) Lk 4, 22.
(28) Jn 7, 46.
(29) Lk 4, 43.
(30) Jn 11, 52.
(31) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum, 4: AAS 58 (1966), p. 818–819.
(32) 1 Pt 2, 9.
(33) Plg. Apd 2, 11.
(34) Lk 4, 43.
(35) 1 Kor 9, 16.
(36) Sinodo tėvų deklaracija, 4: L'Osservatore Romano (1974 spalio 27), p. 6.
(37) Mt 28, 19.
(38) Apd 2, 41, 47.
(39) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 8: AAS 57 (1965), p. 11; Dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad Gentes, 5: AAS 58 (1966), p. 951–952.
(40) Plg. Apd 2, 42–46; 4, 32–35; 5, 12–16.
(41) Plg. Apd 2, 11; 1 Pt 2, 9.
(42) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad Gentes, 5, 11–12: AAS 58 (1966), p. 95–952, 959–961.
(43) Plg. 2 Kor 4, 5; AUGUSTINAS. Sermo XLVI, De Pastoribus: CCL XLI, p. 529–530.
(44) Lk 10, 16; plg. KIPRIJONAS. De unitate Ecclesiae, 14: PL 4, 527; AUGUSTINAS. Enarrat. 88, sermo, 2, 14: PL 37, 1140; JONAS AUKSABURNIS. Hom. de capto Eutropio, 6: PG 52, 402.
(45) Ef 5, 52.
(46) Apr 21, 5, plg. 2 Kor 5, 17; Gal 6, 15.
(47) Plg. Rom 6, 4.
(48) Plg. Ef 4, 23 – 24; Kol 3, 9 – 10.
(49) Plg Rom 1, 16; 1 Kor 1, 18; 2, 4.
(50) Plg 53: AAS 58 (1966), p. 1075.
(51) Plg. TERTULIJONAS. Apologeticum, 39: CCL, I, p. 150–153; MINUCIJUS FELIKSAS. Octavius, 9 ir 31: CSLP, Turin 1963 (2), p. 11–13, 47–48.
(52) 1 Pt 3, 15.
(53) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 1, 9, 48: AAS 57 (1965), p. 5, 12–14, 53–54; Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 42, 45: AAS 58 (1966), p. 1060–1061, 1065–1066; Dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad Gentes, 1, 5: AAS 58 (1966), p. 947, 951–952.
(54) Plg. Rom 1, 16; 1 Kor 1, 18.
(55) Plg. Apd 17, 22–23.
(56) 1 Jn 3, 1; plg. Rom 8, 14–17.
(57) Plg. Ef 2, 8; Rom 1, 16; plg. TIKĖJIMO MOKSLO KONGREGACIJA. Declaratio ad fidem tuendam in mysteria Incarnationis et SS. Trinitatis e quibusdam recentibus erroribus (1972 vasario 21): AAS 64 (1972), p. 237–241.
(58) Plg. 1 Jn 3, 2; Rom 8, 29; Fil 3, 20–21; plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 48–51: AAS 57 (1965), p. 53–58.
(59) Plg. TIKĖJIMO MOKSLO KONGREGACIJA. Declaratio circa Catholicam Doctrinam de Ecclesia contra nonnullos errores hodiernos tuendam (1973 birželio 24): AAS 65 (1973), p. 396–408.
(60) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 47–52: AAS 58 (1966), p. 1067–1074; PAULIUS VI. Enciklika Humanae vitae: AAS 60 (1968) p. 481–503.
(61) PAULIUS VI. Kalba pradedant Vyskupų sinodo trečią visuotinį susirinkimą (1974 rugsėjo 27): AAS 66 (1974), p. 562.
(62) Ten pat.
(63) PAULIUS VI. Kreipimasis į Kolumbijos campesinos (1968 rugpjūčio 23): AAS 60 (1968), p. 623.
(64) PAULIUS VI. Kalba Vystymosi dienos proga Bogotoje (1968 rugpjūčio 23): AAS 60 (1968), p. 627; plg. AUGUSTINAS. Epistola 229, 2: PL 33, 1020.
(65) PAULIUS VI. Kalba užbaigiant Vyskupų sinodo trečią visuotinį susirinkimą (1974 spalio 24): AAS 66 (1974), p. 637.
(66) Kalba, pasakyta 1974 spalio 15: L'Osservatore Romano (1975 spalio 17).
(67) PAULIUS VI. Kreipimasis į Consilium de laicis narius (1974 spalio 2): AAS 66 (1974), p. 568.
(68) Plg. 1 Pt 3, 1.
(69) Rom 10, 14; 17.
(70) Plg. 1 Kor 2, 1–5.
(71) Rom 10, 17.
(72) Plg. Mt 10, 27; Lk 12, 3.
(73) Mk 16, 15.
(74) Plg. JUSTINAS. I Apol. 46, 1–4: PG 6; II Apol. 7 (8), 1–4; 10, 1–3; 13, 3–4: Florilegium Patristicum II, Bonn 1911 (2), p. 81, 125, 129, 133; KLEMENSAS ALEKSANDRIETIS. Stromata I, 19, 91, 94: S. Ch. 30, p. 117 – 118; 119 – 120; VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad Gentes, 11: AAS 58 (1966), p. 960; plg. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 17: AAS 57 (1965), p. 21.
(75) EUZEBIJUS CEZARĖJIETIS. Praeparatio evangelica I, 1: PG 21, 26–28; plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 16: AAS 57 (1965), p. 20.
(76) Plg. Ef 3, 8.
(77) Plg. HENRI DE LUBAC. Le drame de l'humanisme athee. Ed. Spes, Paris, 1945.
(78) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 59: AAS 58 (1966), p. 1080.
(79) 1 Tim 2, 4.
(80) Mt 9, 36; 15, 32.
(81) Rom 10, 15.
(82) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Tikėjimo laisvės deklaracija Dignitatis humanae, 13: AAS 58 (1966), p. 939; plg. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 5: AAS 57 (1965), p. 7–8; Dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad Gentes, 1: AAS 58 (1966), p. 947.
(83) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad Gentes, 35: AAS 58 (1966), p. 983.
(84) AUGUSTINAS. Enarratio in Ps 44, 23: CCL XXXVIII, p. 510; plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad Gentes, 1: AAS 58 (1966), p. 947.
(85) GRIGALIUS DIDYSIS. Homil. in Evangelia 19, 1: PL 76, 1154.
(86) Apd 1, 8; plg. Didache 9, 1: Funk. Patres apostolici, 1, 22.
(87) Mt 28, 20.
(88) Plg. Mt 13, 32.
(89) Plg. Mt 13, 47.
(90) Plg. Jn 21, 11.
(91) Plg. Jn 10,1–16.
(92) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 37–38: AAS 56 (1964), p. 110; plg. taip pat liturgijos knygas ir kitus dokumentus, išleistus Šventojo Sosto dėl to paties susirinkimo norėtosios liturginės reformos įgyvendinimo.
(93) PAULIUS VI. Kalba užbaigiant Vyskupų sinodo trečią visuotinį susirinkimą (1974 spalio 26): AAS 66 (1974), p. 636.
(94) Plg. Jn 15, 16; Mk 3, 13–19; Lk 6, 13–16.
(95) Plg. Apd 1, 21–22.
(96) Plg. Mk 3, 14.
(97) Plg. Mk 3, 14–15; Lk 9, 2.
(98) Plg. Apd 4, 8; plg. 2, 14; 3, 12.
(99) Plg. LEONAS DIDYSIS. Sermo 69, 3; Sermo 70, 1–3; Sermo 94, 3; Sermo 95, 2: S. Ch. 200, p. 50–52; 58–66; 258–260; 268.
(100) Plg. LIONO I SUSIRINKIMAS. Konstitucija Ad apostolicae dignitatis: Conciliorum Oecumenicorum Decreta, ed. Istituto per le Scienze Religiose, Bologna 1973 (3), p. 278; VIENOS SUSIRINKIMAS. Konstitucija Ad providam Christi, ed. cit., p. 343; LATERANO V SUSIRINKIMAS. Konstitucija In apostolici culminis, ed. cit., p. 608; Konstitucija Postquam as universalis, ed. cit., p. 609; Konstitucija Supernae dispositionis, ed.cit., p. 614; Konstitucija Divina disponente clementia, ed.cit., p. 638.
(101) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad Gentes, 38: AAS 58 (1966), p. 985.
(102) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 22: AAS 57 (1965), p. 26.
(103) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 10, 37: AAS 57 (1965), p. 14, 43; Dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad Gentes, 39: AAS 58 (1966), p. 986; Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum ordinis, 2, 12, 13: AAS 58 (1966), p. 992, 1010, 1011.
(104) Plg. 1 Tes 2, 9.
(105) Plg. 1 Pt 5, 4.
(106) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 11: AAS 57 (1965), p. 16; Dekretas dėl pasauliečių apaštalavimo Apostolicam actuositatem, 11: AAS 58 (1966), p. 848; JONAS AUKSABURNIS. In Genesim serm. VI, 2; VII, 1: PG 54, 607–608.
(107) Mt 3, 17.
(108) Mt 4, 1.
(109) Lk 4, 14.
(110) Lk 4, 18. 21; plg. Iz 61, 1.
(111) Jn 20, 22.
(112) Apd 2, 17.
(113) Plg. Apd 4, 8.
(114) Plg. Apd 9, 17.
(115) Plg. Apd 6, 5. 10; 7, 55.
(116) Apd 10, 44.
(117) Apd 9, 31.
(118) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad Gentes, 4: AAS 58 (1966), p. 950–951.
(119) Jn 17, 21.
(120) Plg. Apd 20, 28.
(121) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum ordinis, 13: AAS 58 (1966), p. 1011.
(122) Plg. Žyd 11, 27.
(123) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad Gentes, 6: AAS 58 (1966), p. 954–955; plg. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 1: AAS 57 (1965), p. 90–91.
(124) Bulė Apostolorum limina, VII: AAS 66 (1974), p. 305.
(125) Rom 5, 5.
(126) Plg. Jn 8, 32.
(127) 1 Tes 2, 8; plg. Fil 1, 8.
(128) Plg. 1 Tes 2, 7–11; 1 Kor 4, 15; Gal 4, 19.
(129) Plg. 1 Kor 8, 9–13; Rom 14, 15.
(130) Plg. Rom 12, 11.
(131) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Tikėjimo laisvės deklaracija Dignitatis humanae, 4: AAS 58 (1966), p. 933.
(132) Plg. ten pat, 9–14: loc. cit., p. 935–940.
(133) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad Gentes, 7: AAS 58 (1966), p. 955.
(134) Plg. Rom 1, 16.
(135) Fil 1, 3–4. 7–8.



© KATALIKŲ INTERNETO TARNYBA, 1999
Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba.

Už galimybę šį tekstą išversti ir pateikti internete dėkojame Vokietijos katalikų akcijai RENOVABIS.