ECCLESIA IN EUROPA. Jono Pauliaus II posinodinis apaštališkasis paraginimas (2003 07 28)

JONAS PAULIUS II

POSINODINIS APAŠTALIŠKASIS PARAGINIMAS

ECCLESIA IN EUROPA


Vyskupams, kunigams ir diakonams, pašvęstiesiems asmenims ir visiems tikintiems pasauliečiams apie Jėzų Kristų, gyvenantį savo Bažnyčioje, – Europos vilties versmę

2003 liepos 28


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą „Bažnyčios žiniose“, 2003 rugpjūčio 30, Nr. 16; 2003 rugsėjo 19, Nr. 17; 2003 rugsėjo 30, Nr. 18; 2003 spalio 15, Nr. 19. 

TURINYS

ĮŽANGA [1-5]

Džiaugsmo žinia Europai
Antrasis sinodas Europos klausimais
Sinodo patirtis
Apreiškimo knygos atvaizdas

PIRMASIS SKYRIUS [6-22]
JĖZUS KRISTUS - MŪSŲ VILTIS

Prisikėlusysis visada su mumis

I. Vilties Bažnyčiai Europoje iššūkiai ir ženklai [7-17]

Vilties užtemimas
Nenumaldomas vilties ilgesys
Vilties ženklai
Tautų bendrija
Tikėjimo kankiniai ir liudytojai
Daugelio šventumas
Parapija ir bažnytiniai sąjūdžiai
Ekumeninis kelias

II. Grįžti pas Kristų, visos vilties versmę [18-22]

Išpažinti savo tikėjimą
Jėzus Kristus - mūsų viltis
ėzus Kristus gyvas Bažnyčioje

II SKYRIUS [23-43]
VILTIES EVANGELIJA PATIKĖTA NAUJOJO TŪKSTANTMEČIO BAŽNYČIAI

I. Viešpats kviečia atsiversti [23-33]

Jėzus kreipiasi šiandien į mūsų Bažnyčias
Evangelijos veikimas istorijos raidoje
Parodyti tikrą Bažnyčios veidą
Žengti krikščionių vienybės link

II. Į misiją pasiųsta visa Bažnyčia [33-43]

Įšventintųjų tarnautojų pareiga
Pašvęstųjų asmenų liudijimas
Pašaukimų puoselėjimas
Pasauliečių misija
Moters vaidmuo

III SKYRIUS [44-65]
SKELBTI VILTIES EVANGELIJĄ

I. Skelbti Kristaus slėpinį [44-52]

Apreiškimas įprasmina istoriją
Skelbimo būtinumas ir neatidėliotinumas
Pirmasis skelbimas ir pakartotinis skelbimas
Ištikimybė vienintelei žiniai
Liudyti gyvenimu
Ugdyti brandų tikėjimą

II. Liudyti vienybe ir dialogu [53-57]

Dalinių Bažnyčių bendrystė
Kartu su visais krikščionimis
Puoselėjant dialogą su kitomis religijomis

III. Evangelizuoti socialinį gyvenimą [58-65]

Kultūros evangelizacija ir Evangelijos įkultūrinimas
Jaunuolių tikėjimo ugdymas
Dėmesys žiniasklaidai
Misija „ad gentes“
Evangelija - šių dienų ir visų laikų Europos knyga

IV SKYRIUS [66-82]
ŠVĘSTI VILTIES EVANGELIJĄ

Besimeldžiančioji bendruomenė

I. Iš naujo atrasti liturgiją [67-73]

Religinis jausmas šiandienėje Europoje
Švenčiančioji Bažnyčia
Slėpinio jausmas
Liturginis ugdymas

II. Švęsti sakramentus [74-82]

Eucharistija
Susitaikinimas
Malda ir gyvenimas

Viešpaties diena

V SKYRIUS [83-105]
TARNAUTI VILTIES EVANGELIJAI

Meilės kelias

I. Artimo meilės tarnyba [84-85]

Skleidžiant bendrystę ir solidarumą

II. Tarnauti žmogui visuomenėje [86-103]

Grąžinti viltį vargšams
Tiesa apie santuoką ir šeimą
Tarnauti gyvybės Evangelijai
Statydinti žmogaus vertą miestą
Priėmimo kultūros link

III. Įsipareigokime artimo meilei [104-105]

VI SKYRIUS [106-121]
VILTIES EVANGELIJA NAUJAJAI EUROPAI

Dievo naujybė istorijoje

I. Dvasinis Europos pašaukimas [108-112]

Europa - visuotinių vertybių skatintoja
Naujasis Europos veidas
Skatinti solidarumą ir taiką pasaulyje

II. Europos statydinimas [113-121]

Europos institucijų vaidmuo
Bažnyčia naujajai Europai
Evangelija - naujo Europos polėkio versmė

PABAIGA [122-125]

Patikėjimas Marijai
Moteris, slibinas ir kūdikis
Prašymas Marijai, vilties Motinai

NUORODOS
 



ĮŽANGA

Džiaugsmo žinia Europai

1. Bažnyčia Europoje dėmesingu žvilgsniu lydėjo vyskupus, kurie, antrą kartą susirinkę į sinodą, apmąstė temą „Jėzus Kristus, gyvenantis savo Bažnyčioje, – Europos vilties versmė“.

Trečiojo tūkstantmečio pradžioje šią temą norėčiau paskelbti visiems Europos krikščionims, kartu su savo broliais vyskupais kartodamas šventojo Petro pirmojo laiško žodžius: „Jų gąsdinimo neišsigąskite ir nesutrikite. Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (3, 14–15) (1).

Ši žinia be perstojo aidėjo per visą 2000 metų Didįjį jubiliejų, su kuriuo prieš tai vykęs sinodas artimai susijęs kaip savotiški jį atveriantys vartai (2). Jubiliejus buvo „nepakartojama, nenutrūkstama šlovinimo giesmė Trejybei“, tikrasis „susitaikinimo kelias“, „autentiškos vilties ženklas žvelgiantiems į Kristų ir Bažnyčią“ (3). Jis paliko mums gyvo susitikimo su Kristumi, kuris „yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (Žyd 13, 8), džiaugsmą, iš naujo parodė mums Jėzų Kristų kaip nepakartojamą ir nenykstantį tikrosios vilties pamatą.

Antrasis sinodas Europos klausimais

2. Antrasis ypatingasis vyskupų sinodo susirinkimas nuo pat pradžių kėlė sau pagrindinį tikslą pagilinti vilties temą. Būdamas paskutinysis iš žemynams skirtų sinodų, surengtų rengiantis Didžiajam 2000 metų jubiliejui (4), šis susirinkimas siekė išanalizuoti Bažnyčios Europoje padėtį ir pateikti naujo Evangelijos skelbimo gairių. Tai pabrėžiau viešai paskelbdamas apie jo sušaukimą 1996 metų birželio 23 dieną, baigiantis Eucharistijos šventimui Berlyno olimpiniame stadione (5).

Sinodo susirinkimas negalėjo nesiimti, neperžiūrėti ir toliau neplėtoti to, kas jau buvo iškilę aikštėn per Europai skirtą ankstesnį sinodą, vykusį 1991 metais, sugriuvus sienoms, ir gvildenusį temą „Liudykime Kristų, kuris mus išlaisvino“. Šiame pirmajame ypatingajame susirinkime išryškėjo neatidėliotina „naujosios evangelizacijos“ būtinybė suvokiant, kad „šiandienei Europai reikia ne tik apeliuoti į savo ankstesnį krikščioniškąjį paveldą, bet ir gebėti iš naujo lemti savo ateitį susitinkant su Jėzaus Kristaus asmeniu ir žinia“ (6).

Įsitikinimas, kad „Bažnyčia privalo iš naujo nešti europiečiams išlaisvinančią Evangelijos žinią“ (7), vėl galingai išniro po devynerių metų. Naujajam sinodo susirinkimui parinkta tema tą patį iššūkį atspindėjo vilties perspektyvoje. Buvo svarbu šią vilties žinią skelbti Europai, kuri, rodėsi, ją jau buvo praradusi (8).

Sinodo patirtis

3. Sinodo susirinkimas, trukęs nuo 1999 metų spalio 1 iki 23 dienos, suteikė puikią progą susitikti, pasiklausyti ir pasikeisti mintimis: įvairių Europos sričių vyskupams jis leido geriau pažinti Petro įpėdinį ir vienas kitą, ir visi kartu galėjome vienas kitą palaikyti, įkvėpimo semdamiesi pirmiausia iš liudijimo tų, kurie buvusių totalitarinių režimų sąlygomis pakėlė žiaurius ir ilgus persekiojimus dėl tikėjimo (9). Trokšdami broliškai „keistis dovanomis“ ir praturtindami vienas kitą savo skirtinga patirtimi, dar kartą išgyvenome tikėjimo ir meilės bendrystės akimirkas (10).

Iš to išaugo pasirengimas išgirsti Bažnyčioms Europoje Šventosios Dvasios adresuojamą kvietimą imtis naujų iššūkių (11). Sinodinio susitikimo dalyviai nepabūgo meilės kupinu žvilgsniu apžvelgti dabartinę žemyno tikrovę, neišleisdami iš akių nei šviesių, nei tamsių momentų. Buvo aiškiai suvokta, kad kultūrinėje, antropologinėje, etinėje ir dvasinėje srityje esama daug netikrumo. Sykiu aiškiai jautėsi didėjantis noras tokią padėtį suprasti bei paaiškinti siekiant išvysti Bažnyčios laukiančias užduotis; iš to radosi „naudingos gairės“, kaip „skvarbesniu skelbimu, paremtu nuosekliu liudijimu, daryti Kristaus veidą vis regimesnį“ (12).

4. Sinodinė patirtis, paremta evangeliniu gebėjimu atpažinti, leido vis geriau suvokti vienybę, kuri, neneigiant istorinių aplinkybių pagimdytų skirtumų, vienija įvairias Europos dalis. Ta vienybė, kylanti iš bendro krikščioniškojo įkvėpimo, geba suderinti įvairias kultūrines tradicijas ir iš visuomenės bei Bažnyčios reikalauja nepaliaujamai žengti tarpusavio pažinimo, atviro vis didesniam dalijimuisi kiekvieno vertybėmis, keliu.

Pamažu sinodo tėkmėje radosi stiprus vilties impulsas. Nuodugniai analizuodami sudėtingą žemyno padėtį, sinodo tėvai suvokė, kad tiek Rytų, tiek Vakarų Europai galbūt svarbiausias dalykas yra didėjantis vilties, gebančios įprasminti gyvenimą ir istoriją bei padėti žengti kartu, poreikis. Pradėdamas nuo Kristaus ir Trejybės slėpinių, sinodas stengėsi atsiliepti į šį poreikį visais savo apmąstymais. Sinodas norėjo iš naujo pateikti prieš akis Jėzaus, gyvenančio savo Bažnyčioje, asmenį, apreiškiantį Dievo Meilę, kuri yra trijų dieviškųjų Asmenų bendrystė.

Apreiškimo knygos atvaizdas

5. Esu laimingas galėdamas šiame posinodiniame paraginime pasidalyti su Bažnyčia Europoje šio antrojo ypatingojo vyskupų sinodo susirinkimo Europos klausimais vaisiais. Šiuo paraginimu taip pat trokštu atsiliepti į pageidavimą, išreikštą sinodo susirinkimo pabaigoje, vyskupams perduodant man savo apmąstymų tekstus bei prašant dovanoti Europoje keliaujančiai Bažnyčiai dokumentą šio sinodo tema (13).

„Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia Bažnyčioms“ (Apr 2, 7). Skelbdamas Europai vilties Evangeliją, vadovausiuosi Apreiškimo knyga, „pranašišku apreiškimu“, atskleidžiančiu tikinčiųjų bendruomenei gilią ir paslėptą to, kas turi įvykti, prasmę (plg. Apr 1, 1). Apreiškimo knyga pateikia mums krikščionių bendruomenėms skirtą žodį, idant jos mokėtų savo klausimų bei negandų ženklinamą vietą istorijoje aiškinti bei išgyventi paaukoto ir prisikėlusio Avinėlio galutinės pergalės šviesoje. Kartu čia atrandame žodį, įpareigojantį gyventi atsižadėjus nuolatinės pagundos statyti žmonių miestą neatsižvelgiant į Dievą ar net atmetant jį. Jei taip būtų, anksčiau ar vėliau neatitaisomai žlugtų ir žmonių sugyvenimas.

Apreiškimo knyga yra padrąsinimas tikintiesiems: nepaisant visos regimybės ir net jei dar nematyti padarinių, Kristus jau yra nugalėjęs, ir jo pergalė galutinė. Iš to gimsta nuostata į permainingą žmogaus gyvenimą žvelgti su pamatiniu pasitikėjimu, kylančiu iš tikėjimo istorijoje esančiu ir veikiančiu Prisikėlusiuoju.
 

PIRMASIS SKYRIUS
JĖZUS KRISTUS – MŪSŲ VILTIS

„Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis“. (Apr 1, 17–18)

Prisikėlusysis visada su mumis

6. Bažnyčią užgriuvusių persekiojimų, negandų ir sąmyšio laikais, kuriais gyveno Apreiškimo knygos autorius (plg. Apr 1, 9), regėjime suskambantis žodis yra vilties žodis: „Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1, 17–18). Tad esame suvedami į akistatą su Evangelija, „gerąja naujiena“, kuri yra pats Jėzus Kristus. Jis yra Pirmasis ir Paskutinysis: jis yra visos istorijos pradžia, prasmė, tikslas ir atbaiga; jame ir juo, jo mirtimi ir prisikėlimu, jau buvo pasakyta visa. Jis yra Gyvasis: jis buvo miręs, tačiau dabar gyvena per amžius. Jis yra Avinėlis, stovintis sosto viduryje (Apr 5, 6): jis paaukotas, nes ant kryžiaus medžio išliejo savo kraują dėl mūsų; jis stovintis, nes grįžo į gyvenimą visam laikui, taip parodydamas mums beribę Tėvo meilės visagalybę. Rankoje jis laikė septynias žvaigždes (Apr 1, 16), tai yra persekiojamą Dievo Bažnyčią, kovojančią su blogiu ir nuodėme, tačiau sykiu turinčią teisę džiaugtis ir jaustis nugalėtoja, nes ji laikoma rankoje to, kuris blogį jau nugalėjo. Jis vaikščioja tarp septynių aukso žibintuvų (plg. Apr 2, 1): jis yra ir veikia savo besimeldžiančioje Bažnyčioje. Jis taip pat yra tas, „kuris ateis“ (Apr 1, 4) per Bažnyčios misiją ir veiklą žmogiškojoje istorijoje; jis ateis kaip eschatologinis pjovėjas laikų pabaigoje, kad visa atbaigtų (plg. Apr 14, 15–16; 22, 20).

I. Vilties Bažnyčiai Europoje iššūkiai ir ženklai

Vilties užtemimas

7. Ši žinia šiandien taip pat adresuojama Europos Bažnyčioms, dažnai bandomoms vilties užtemimu. Mūsų laikai, kupini jiems būdingų iššūkių, iš tikro rodosi kaip sąmyšio epocha. Daugelis vyrų ir moterų atrodo praradę orientyrus, netikri, be vilties, ir tokia dvasios būsena taip pat nesvetima ne vienam krikščioniui. Trečiojo tūkstantmečio pradžioje Europos žemyno horizontą temdo daug nerimą keliančių ženklų, – žemyno, „kuris, nors ir kupinas nepaprastų tikėjimo bei liudijimo ženklų ir bendruomeninio gyvenimo lygmeniu neabejotinai laisvesnis ir labiau suvienytas, jaučia visą sukrėtimą, kurį tolimi ir neseni istorijos įvykiai sukėlė giliausiuose jo tautų kloduose, ir kuris neretai yra nusivylimo versmė“ (14).

Iš daugelio aspektų, dažnai minėtų sinodo proga (15), norėčiau paminėti krikščioniškosios atminties ir krikščioniškojo paveldo praradimą, lydimą tam tikro praktinio agnosticizmo ir religinio abejingumo. Dėl to daugelis europiečių atrodo gyveną be dvasinių šaknų ir tarsi įpėdiniai, iššvaistę istorijos jiems patikėtą palikimą. Todėl nekelia nusistebėjimo mėginimai suteikti Europai veidą, kuriame neatsispindėtų religinis paveldas, pirmiausia jos gili krikščioniškoji siela, stengiantis Europos tautų teises pagrįsti taip, kad jos nebūtų įskiepytos į kamieną, gaivinamą krikščionybės syvų.

Prestižinių krikščionybės buvimo simbolių Europos žemyne, tiesa, netrūksta, tačiau, pamažu ir vis labiau plintant sekuliarizacijai, jiems gresia pavojus virsti grynu praeities reliktu. Daugeliui nebepavyksta Evangelijos žinią integruoti į kasdienę patirtį. Vis sunkiau gyventi tikėjimu į Jėzų socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje, kurioje krikščioniškąjį gyvenimo projektą be perstojo lydi iššūkiai ir grėsmė. Daugelyje viešųjų sričių lengviau prisipažinti esant agnostiku negu tikinčiuoju. Susidaro įspūdis, jog netikėjimas esąs savaime suprantamybė, tuo tarpu tikėjimui reikalingas socialinis įteisinimas, kuris nėra nei savaime suprantamas, nei iš anksto lauktinas dalykas.

8. Tokį krikščioniškosios atminties praradimą lydi savotiška ateities baimė. Rytojus dažnai rodosi blyškus ir netikras. Ateities veikiau bijomasi, negu trokštama. Tarp nerimą keliančių ženklų, kurie tai rodo, minėtina vidinė tuštuma, kankinanti daugybę žmonių, ir gyvenimo prasmės netektis. Prie šios egzistencinės baimės apraiškų bei padarinių pirmiausia derėtų priskirti dramatišką gimstamumo mažėjimą, pašaukimų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą nuosmukį, sunkumą, jeigu ne tiesiog atsisakymą, įsipareigoti kam nors, įskaitant santuoką, visam gyvenimui.

Egzistencija daug kur suskilusi į fragmentus; viršų ima vienišumo jausmas; daugėja susiskaldymų ir konfliktų. Tarp kitų tokio būvio simptomų šiandienei Europai būdinga šeimos krizė ir net šeimos sampratos apskritai nykimas, tebesitęsiantys ar iš naujo įsižiebiantys etniniai konfliktai, tam tikrų rasistinių nuostatų atgimimas, įtampa tarp religijų, egocentriškumas, skatinantis asmenis ir grupes užsiverti paisant vien savęs, visuotinio etinio abejingumo didėjimas ir mėšlungiškas rūpinimasis savo paties interesais bei privilegijomis. Daugelio akimis, globalizacijai gresia pavojus, kad ji, užuot vedusi žmoniją didesnės vienybės linkme, paklus logikai, nustumiančiai į paribį silpniausiuosius ir pasaulyje didinančiai vargšų skaičių.

Su individualizmo plitimu susijęs konstatuotinas žmonių solidarumo silpnėjimas: pagalbos institucijoms atliekant girtiną darbą, pastebimas toks solidarumo jausmo nykimas, kad daugelis žmonių net ir tada, kai būtinų materialinių gėrybių jiems netrūksta, jaučiasi vienišesni, palikti vieni sau, be emocinės paramos tinklo.

9. Vilties praradimo priežastis yra bandymas teikti viršenybę antropologijai be Dievo ir Kristaus. Tokia mąstysena skatina laikyti žmogų „absoliučiu tikrovės centru, klaidingai leidžiant jam užimti Dievo vietą ir užmirštant, kad ne žmogus kuria Dievą, bet Dievas – žmogų. Užmiršus Dievą, buvo atsisakyta ir žmogaus“, todėl „nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis atsivėrė platus laukas nevaržomai nihilizmo plėtrai filosofijoje, reliatyvizmo – pažinimo ir moralės srityje, pragmatizmo ir net ciniško hedonizmo – kasdieniame gyvenime“ (16). Europos kultūra kelia sotaus žmogaus, gyvenančio taip, tarsi Dievo nebūtų, „tylios apostazės“ įspūdį.

Tokioje perspektyvoje tikrove tampa pastaruoju metu vėl išnyrantys mėginimai pateikti Europos kultūrą atsietą nuo krikščionybės, ženklinusios jos istorinę raidą bei visuotinį paplitimą, indėlio. Regime randantis naują, daugiausia žiniasklaidos įtaigojamą kultūrą, kurios bruožai ir turinys dažnai priešingi Evangelijai ir žmogiškojo asmens orumui. Šiai kultūrai taip pat būdingas vis labiau sklindantis religinis agnosticizmas, susijęs su gilesniu moraliniu bei teisiniu reliatyvizmu, išaugančiu iš tiesos apie žmogų kaip kiekvieno neatimamų teisių pamato praradimo. Vilties nykimo ženklai kartais reiškiasi gąsdinančiomis to, kas vadinama „mirties kultūra“, formomis (17).

Nenumaldomas vilties ilgesys

10. Tačiau, pasak sinodo tėvų, „žmogus negali gyventi be vilties: gyvenimas taptų beprasmis ir nepakeliamas“ (18). Gana dažnai jaučiantieji vilties poreikį tiki galį atrasti ramybę vienadienėje ir trapioje tikrovėje. Tada viltis, įkalinta vidinėje pasaulio erdvėje ir užverta transcendencijai, tapatinama, pavyzdžiui, su mokslo ir technikos žadamu rojumi arba įvairiomis mesianizmo formomis, su konsumizmo teikiama hedonistinio pobūdžio laime arba su menamu, narkotikų dirbtinai sukeliamu laimės potyriu, su tam tikromis chiliazmo formomis, Rytų filosofijų patrauklumu, ezoterinio dvasingumo formų paieška, įvairiomis Naujojo amžiaus srovėmis (19).

Tačiau visa tai pasirodo esant iš pagrindų iliuzoriška ir neįstengia patenkinti laimės troškimo, kurį žmogaus širdis ir toliau jaučia. Tad nerimą keliantys vilties nykimo ženklai išlieka bei stiprėja, kartais pasireikšdami kaip agresyvumas ir prievarta (20).

Vilties ženklai

11. Nė vienas žmogus negali gyventi be ateities perspektyvų, juolab Bažnyčia, gyvenanti ateinančios ir pasaulyje jau esančios Karalystės laukimu. Būtų neteisinga nematyti Kristaus Evangelijos įtakos visuomenių gyvenimui ženklų. Sinodo tėvai jų atrado ir juos pabrėžė.

Tarp šių ženklų minėtini šie: bažnytinės laisvės Rytų Europoje atgavimas, atvėręs naujas pastoracinės veiklos galimybes; Bažnyčios susitelkimas į savo dvasinę misiją bei įsipareigojimą padaryti evangelizaciją prioritetu, taip pat socialinėje bei politinėje srityje; geresnis visų tikinčiųjų misijos, atsižvelgiant į jų dovanų ir užduočių įvairovę bei tarpusavio papildomumą, suvokimas; didesnis moterų dalyvavimas krikščionių bendruomenės struktūrose bei srityse.

Tautų bendrija

12. Žvelgiant į Europą kaip į piliečių bendruomenę, vilties ženklų netrūksta: nepaisant istorijos prieštaringumo, tikėjimo akimis juose galima įžiūrėti žemės veidą atnaujinančios Dievo Dvasios buvimą. Sinodo tėvai savo darbų pabaigoje juos taip nusakė: „Džiaugsmingai konstatuojame augantį tautų atvirumą viena kitai, ilgą laiką viena kitai svetimų ir priešiškų tautų susitaikinimą, vis didėjantį atsivėrimą Rytų Europos šalims, siekiant artimesnės vienybės. Plėtojasi tarpusavio pripažinimas, bendradarbiavimas ir visokeriopi mainai, tad palengva kuriama Europos kultūra ir netgi sąmonė, kuri, kaip tikimės, pirmiausia tarp jaunimo ugdys broliškumo jausmą ir norą dalytis. Kaip labai pozityvų veiksnį pažymime, kad visa tai vyksta pagal demokratijos taisykles, taikingai ir laisvės dvasia, gerbiant ir vertinant teisėtą įvairovę, drąsinant ir palaikant Europos vienijimosi procesą. Su pasitenkinimu sveikiname visa, kas buvo padaryta tiksliau apibrėžiant pagarbos žmogaus teisėms sąlygas ir būdus. Galiausiai, atsižvelgdami į teisėtą ir būtiną ekonominės ir politinės Europos vienybės kontekstą, viena vertus, pripažįstame vilties ženklus, kylančius iš dėmesio gyvenimo kokybei bei teisėms, tačiau, kita vertus, gyvai trokštame, kad kūrybiškai ir ištikimai laikantis humanistinių ir krikščioniškųjų mūsų žemyno tradicijų būtų garantuota pirmenybė etinėms bei dvasinėms vertybėms“ (21).

Tikėjimo kankiniai ir liudytojai

13. Tačiau ypatingą dėmesį norėčiau atkreipti į tam tikrus ženklus, išryškėjusius bažnytiniame gyvenime. Pirmiausia kartu su sinodo tėvais, kad niekados nebūtų užmirštas, priešais visų akis noriu iškelti didįjį vilties ženklą, kurį sudaro daugybė krikščioniškojo tikėjimo liudytojų, gyvenusių pastarajame šimtmetyje tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Jie mokėjo gyventi Evangelija priešiškumo ir persekiojimo sąlygomis, dažnai aukodamiesi aukščiausiu mastu, net iki kraujo praliejimo.

Šie liudytojai, pirmiausia tie, kurie patyrė kankinystę, yra iškalbus bei didingas ženklas, reikalaujantis mūsų dėmesio ir sekimo. Jie įrodo Bažnyčios gyvybingumą; jie rodosi mums kaip šviesa Bažnyčiai ir žmonijai, nes tamsybėse leido sušvisti Kristaus šviesai; priklausydami įvairioms krikščioniškosioms konfesijoms, jie kaip vilties ženklas nušviečia ekumeninį kelią, nes teikia mums tikrumo, kad jų kraujas „yra ir Bažnyčios vienybės syvai“ (22).

Negana to, jie mums sako, kad kankinystė yra aukščiausias vilties Evangelijos įkūnijimas: „Juk kankiniai skelbia šią Evangeliją ir liudija ją savo gyvenimu ligi kraujo praliejimo, nes yra tikri, jog negali gyventi be Kristaus, ir yra pasirengę mirti dėl jo būdami įsitikinę, kad Jėzus yra Viešpats ir Išganytojas ir todėl tiktai jame žmogus gali atrasti tikrąją gyvenimo pilnatvę. Taip jie pasirodo esą pasirengę atsakyti apie juose gyvenančią viltį, kaip to prašo apaštalas Petras (plg. 1 Pt 3, 15). Be to, jie švenčia ‘vilties Evangeliją’, nes savo gyvybės atidavimą laiko iškiliausia ir radikaliausia tos gyvos, šventos ir Dievui patinkančios aukos, kuri sudaro tikrąjį dvasinį kultą (plg. Rom 12, 1), apraiška, viso krikščioniškojo šventimo versme, siela ir viršūne. Galiausiai jie tarnauja ‘vilties Evangelijai’ todėl, kad savo kankinyste tobuliausiai išreiškia meilę bei tarnavimą žmogui parodydami, kad klusnumas Evangelijos įstatymui gimdo moralinį ir visuomeninį gyvenimą, gerbiantį ir skatinantį kiekvieno asmens orumą ir laisvę“ (23).

Daugelio šventumas

14. Evangelijos paveikto atsivertimo vaisius yra daugelio mūsų laikų vyrų ir moterų šventumas. Ne tik tų, kurie yra oficialiai paskelbti Bažnyčios, bet ir tų, kurie liudijo savo ištikimybę Kristui paprastai ir kasdieniame gyvenime. Negalima neprisiminti nesuskaičiuojamų Bažnyčios sūnų ir dukterų, dosnaus ir autentiško šventumo dvasia Europos istorijos tėkmėje gyvenusių į akis nekrintantį šeimyninį, profesinį ir visuomeninį gyvenimą. „Visi jie kaip ‘gyvieji akmenys’, priklausantys Kristui, ‘kertiniam akmeniui’, statydino Europos dvasinį bei moralinį pastatą, palikdami palikuonims brangiausią paveldą. Viešpats Jėzus yra pažadėjęs: ‘Kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnių, nes aš keliauju pas Tėvą’ (Jn 14, 12). Šventieji yra gyvas šio pažado išpildymo įrodymas, drąsindami tikėti, jog tai įmanoma ir sunkiausiomis istorijos valandomis“ (24).

Parapija ir bažnytiniai sąjūdžiai

15. Evangelija toliau duoda savo vaisių parapinėse bendruomenėse, tarp pašvęstųjų asmenų, pasauliečių susivienijimuose, maldos ir apaštalavimo grupėse, įvairiose jaunimo bendruomenėse, šie vaisiai taip pat reiškiasi per naujų sąjūdžių bei naujos bažnytinės tikrovės radimąsi bei plitimą. Ta pati Dvasia visur moka pažadinti vis naują atsidavimą Evangelijai, dosnų atvirumą tarnystei, evangeliško radikalumo ir misionieriško uolumo paženklintą krikščioniškąjį gyvenimą.

Šiandienėje Europoje, ir pokomunistinėse šalyse, ir Vakaruose, parapija, nors ir turėdama nuolatos atsinaujinti (25), tebeišlaiko ir tebevykdo pastoracinėje ir bažnytinėje srityje būtiną ir labai svarbią užduotį. Ji tebeįstengia suteikti tikintiesiems tinkamą aplinką tikrai krikščioniškam gyvenimui realizuoti ir būti autentiškos humanizacijos bei socializacijos vieta tiek šiuolaikiniams didmiesčiams būdingo išsisklaidymo bei anonimiškumo aplinkoje, tiek retai apgyvendintose kaimo vietovėse (26).

16. Labai vertinu įvairių apaštalavimo susivienijimų bei organizacijų, ypač Katalikų akcijos, buvimą ir veiklą. Sykiu su sinodo tėvais taip pat norėčiau pabrėžti indėlį, kuriuo – vienydamiesi su kita bažnytine tikrove ir niekada nuo jos neatsiribodami – galėtų prisidėti nauji bažnytiniai sąjūdžiai ir naujos bažnytinės bendruomenės. Juk „jie padeda krikščionims radikaliau gyventi pagal Evangeliją; jie yra įvairių pašaukimų lopšys ir naujų pašvęstojo gyvenimo formų versmė; jie ypač skatina pasauliečių pašaukimą ir lemia jo reiškimąsi įvairiose gyvenimo srityse; jie padeda tautai siekti šventumo; jie gali būti žinia ir paraginimas žmonėms, kurie kitaip su Bažnyčia nesusitinka; gana dažnai jie remia ekumenines pastangas bei atveria kelius į dialogą tarp religijų; jie yra vaistas nuo sektų plitimo; jie daug prisideda prie gyvumo bei džiaugsmo skleidimo Bažnyčioje“ (27).

Ekumeninis kelias

17. Dėkojame Viešpačiui už svarbų ir guodžiantį vilties ženklą, kurį teikia pažanga, pasiekta ekumeniniame kelyje tiesos, artimo meilės ir susitaikinimo atžvilgiu. Tai viena iš didžių Šventosios Dvasios dovanų tokiam žemynui kaip Europa, sukėlusiam gilius krikščionių pasidalijimus antrajame tūkstantmetyje ir iki šiol smarkiai tebekamuojamam jų padarinių.

Prisimenu kai kuriuos labai jaudinančius momentus, išgyventus sinodinių darbų metu, ir vieningą įsitikinimą, kurį taip pat išreiškė deleguoti kitų konfesijų broliai, kad – nepaisant tebeegzistuojančių ir išnyrančių naujų problemų – šio proceso negalima nutraukti, bet privalu jį tęsti dar uoliau, ryžtingiau ir visiems nuolankiai pasirengus abipusiškai atleisti. Noriai pritariu sinodo tėvų žodžiams, jog „ekumeninio dialogo, kurio giliausiasis pamatas yra pats Dievo Žodis, pažanga šiandienei Bažnyčiai yra didelės vilties ženklas: auganti krikščionių vienybė iš tiesų visus abipusiškai praturtina“ (28). Su džiaugsmu žvelgtina „į pažangą, iki šiol pasiektą ekumeniniame dialoge tiek su stačiatikių Bažnyčiomis, tiek su iš Reformacijos kilusiomis Bažnytinėmis bendruomenėmis, įžvelgiant jose Dvasios veikimo ženklą, už kurį turime šlovinti Viešpatį ir jam dėkoti“ (29).

II. Grįžti pas Kristų, visos vilties versmę

Išpažinti savo tikėjimą

18. Sinodo susirinkime išryškėjo aiškus ir karštas tikrumas, jog Bažnyčia turi siūlyti Europai brangiausią gėrybę, kurios negali dovanoti niekas kitas, – tikėjimą į Jėzų Kristų, nenuviliančios vilties versmę (30). Ši dovana davė pradžią Europos tautų dvasinei bei kultūrinei vienybei ir šiandien bei ateityje gali esmingai prisidėti prie jų sklaidos bei integracijos. Trečiojo tūkstantmečio pradžioje, po dvidešimties amžių, Bažnyčia tebeskelbia tą pačią žinią, kuri yra jos vienintelis lobis: Jėzus Kristus yra Viešpats; niekame kitame nėra išgelbėjimo (plg. Apd 4, 12). Europos ir viso pasaulio vilties versmė yra Kristus, o Bažnyčia yra „kanalas, kuriuo teka ir per kurį sklinda malonės srautas iš pervertos Atpirkėjo Širdies“ (31).

Dėl tokio tikėjimo išpažinimo iš mūsų širdžių bei lūpų trykšta „džiaugsmingas mūsų vilties išpažinimas: Viešpatie, tu esi prisikėlęs ir gyvas, esi nuolat nauja Bažnyčios ir žmonijos viltis; tu esi vienintelė tikra žmogaus ir istorijos viltis. Jau šiame gyvenime ir ateisiančiame, anapus mirties, tu esi tarp mūsų ‘garbės viltis’ (Kol 1, 27). Tavyje ir su tavimi mes randame tiesą. Mūsų būtis įgauna prasmę, bendrystė tampa įmanoma, įvairovė gali tapti turtingumu, o Karalystės galia darbuojasi istorijoje, padėdama statyti žmogaus miestą. Meilė suteikia žmogaus pastangoms amžiną vertę. Kančia tampa išganinga, gyvenimas nugalės mirtį, kūrinija dalyvaus Dievo vaikų garbėje“ (32).

Jėzus Kristus – mūsų viltis

19. Jėzus Kristus yra mūsų viltis, nes jis, Žodis, amžinai esantis Tėvo prieglobstyje (Jn 1, 18), taip mus pamilo, kad prisiėmė mūsų žmogiškąją prigimtį, išskyrus nuodėmę, ir dalijosi mūsų gyvenimu, idant mus išgelbėtų. Šios tiesos išpažinimas yra mūsų tikėjimo šerdis. Tiesos apie Jėzų Kristų praradimas ar jos nesupratimas trukdo įsiskverbti į tikrąjį Dievo meilės ir trinitarinės bendrystės slėpinį (33).

Jėzus Kristus yra mūsų viltis, nes jis apreiškia Trejybės slėpinį. Tai krikščioniškojo tikėjimo šerdis, galinti, kaip buvo iki dabar, svariai prisidėti prie struktūrų, kurios, vadovaudamosi didžiosiomis Evangelijos vertybėmis arba su jomis varžydamosi, skatintų įvairių žemyno tautų gyvenimą, istoriją ir kultūrą, atsiradimo.

Iš daugybės idealių dvasinių šaknų išaugo asmens ir jo neatimamo orumo vertės pripažinimas, žmogaus gyvenimo sakrališkumas ir pagrindinis šeimos vaidmuo, švietimo svarba ir mąstymo, raiškos bei religijos laisvės reikšmė, taip pat teisinė individų bei grupių apsauga, solidarumo ir bendrojo gėrio skatinimas, darbo orumo pripažinimas. Šios šaknys padėjo pajungti politinę galią įstatymui ir asmenų bei tautų teisių pagarbai. Čia derėtų priminti antikinės Graikijos ir Romos dvasią, keltų, germanų, slavų, finougrų, taip pat žydų kultūros ir islamo pasaulio indėlį. Tačiau būtina pripažinti, kad istorijos požiūriu šie pradai rado harmonizuojančią, konsoliduojančią ir plėtojančią pajėgą judėjų–krikščionių tradicijoje. Šio fakto nevalia ignoruoti; priešingai, statant „bendruosius Europos namus“ būtina pripažinti, kad šis pastatas turi remtis vertybėmis, visiškai išryškėjančiomis krikščioniškojoje tradicijoje. Tai būtų naudinga visiems.

Bažnyčia „neturi teisės teikti pirmenybės vienokiam ar kitokiam“ Europos „instituciniam ar konstituciniam sprendimui“ ir todėl nori nuosekliai gerbti teisėtą pilietinės tvarkos autonomiją (34). Tačiau jai tenka pareiga gaivinti Europos krikščionių širdyse tikėjimą į Trejybę, gerai žinant, jog toks tikėjimas yra autentiškos žemyno vilties šauklys. Daugelio ką tiktai minėtų didžiųjų paradigmų, sudarančių Europos civilizacijos pamatą, giliausiosios šaknys glūdi trinitariniame tikėjime. Šis tikėjimas turi nepaprastą dvasinį, kultūrinį ir etinį potencialą, gebantį, be kita ko, praskleisti kai kuriuos šiandienėje Europoje keliamus didžiuosius klausimus, kaip antai socialinis susiskaidymas ir gyvenimą bei istoriją įprasminančios sąsajos praradimas. Tad aikštėn iškyla Trejybės slėpinio naujo teologinio, dvasinio ir pastoracinio apmąstymo būtinybė (35).

20. Dalinės Bažnyčios Europoje nėra paprastos korporacijos ar privačios organizacijos. Veikiau jos vykdo savo veiklą savitu instituciniu matmeniu, kuris, visiškai gerbiant teisėtą pilietinę tvarką, turi būti teisiškai pripažintas. Apmąstydamos save krikščionių bendruomenės turėtų iš naujo atrasti save kaip dovaną, kuria Dievas praturtina šiame žemyne gyvenančias tautas. Šią džiugią žinią jos pašauktos perteikti kiekvienam žmogui. Gilindamos joms būdingą misionieriškąjį matmenį, jos turėtų nuolatos liudyti, kad Jėzus Kristus „yra vienatinis ir vienintelis išganymo tarpininkas visai žmonijai: tiktai jame žmonija, istorija ir kosmosas įgyja galutinai teigiamą reikšmę ir yra iki galo įgyvendinami. Jo įvykyje ir asmenyje slypi galutinė išganymo priežastis; jis ne tik yra išganymo tarpininkas, bet ir pati šio išganymo versmė“ (36).

Tad dabartinėje etinio ir religinio pliuralizmo aplinkoje, kuri Europai darosi vis labiau būdinga, būtina išpažinti ir iš naujo pateikti tiesą apie Kristų, vienatinį Dievo ir žmonių tarpininką ir vienatinį pasaulio Atpirkėją. Todėl su visa Bažnyčia kviečiu – kaip tai jau dariau sinodinio susirinkimo pabaigoje – savo brolius ir seseris tikėjimu mokėti nuolatos visiškai pasitikint atsiverti Kristui ir leistis būti jo atnaujinamiems, taikos ir meilės galia skelbdamas visiems geros valios žmonėms, jog tas, kuris sutinka Viešpatį, pažįsta Tiesą, atranda Gyvenimą, aptinka Kelią, kuris į tai veda (plg. Jn 14, 6; Ps 16 [15], 11). Iš krikščionių gyvensenos ir jų liudijimo žodžiu Europos gyventojai gali suprasti, kad žmogaus ateitis yra Kristus. Bažnyčia tiki, kad „nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (37).

21. Tikintiesiems Jėzus Kristus yra kiekvieno viltis, nes dovanoja amžinąjį gyvenimą. Jis yra „gyvenimo Žodis“ (1 Jn 1, 1), atėjęs į pasaulį, kad „žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Jis rodo mums, kad tikroji žmogaus gyvenimo prasmė neapsiriboja žmogiškuoju horizontu, bet atsiveria amžinybei. Kiekvienai dalinei Bažnyčiai Europoje tenka misija neišleisti iš akių kiekvieno asmens jaučiamo tiesos troškulio ir autentiškų vertybių, galinčių gaivinti žemyno tautas, poreikio. Su nauja energija ji privalo liudyti ją gaivinančią naujybę. Kalbama apie gerai struktūruotą kultūrinę ir misijinę veiklą, kuri įtikinamais veiksmais ir argumentais parodytų, jog naujajai Europai būtina vėl atrasti savo giliąsias šaknis. Šiame kontekste visiems, besivadovaujantiems Evangelijos vertybėmis, tenka esminis vaidmuo, kuris priklauso tvirtam pamatui, ant kurio derėtų statydinti žmoniškesnį ir taikingesnį, nes gerbiantį visus ir kiekvieną, bendrą gyvenimą.

Dalinės Bažnyčios Europoje turi mokėti grąžinti vilčiai jos pirmapradį eschatologinį matmenį (38). Juk tikroji krikščionių viltis yra teologinė ir eschatologinė, besiremianti į Prisikėlusįjį, kuris sugrįš kaip Atpirkėjas ir Teisėjas ir kuris mus kviečia į prisikėlimą ir amžinąją laimę.

Jėzus Kristus gyvas Bažnyčioje

22. Grįždamos pas Kristų, Europos tautos galėtų iš naujo atrasti viltį, kuri vienintelė gali suteikti gyvenimui prasmės pilnatvę. Jos gali atrasti šią viltį ir šiandien, nes Jėzus yra, gyvena ir veikia savo Bažnyčioje: jis yra Bažnyčioje, ir Bažnyčia – jame (plg. Jn 15, 1 ir toliau; Gal 3, 28; Ef 4, 15–16; Apd 9, 5). Joje per Šventąją Dvasią jis be paliovos tęsia savo išganomąjį darbą (39).

Tikėjimo akimis galime išvysti slėpiningą Jėzaus buvimą įvairiuose jo mums paliktuose ženkluose. Pirmiausia jis yra Šventajame Rašte, kuris apie jį kalba visose savo dalyse (plg. Lk 24, 27. 44–47). Tačiau tikrai nepakartojamai jis esti eucharistiniais pavidalais. Šis „buvimas vadinamas ‘realiu’ ne išskirtine prasme, tarsi kitoks buvimas nebūtų ‘realus’, bet pilnatviška prasme, nes yra substancialus, Kristui čia esant visam – Dievui ir žmogui“ (40). Juk Eucharistijoje iš tiesų „tikrai, realiai ir substancialiai esti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas kartu su jo siela ir dievyste ir todėl visas Kristus“ (41). „Eucharistija išties yra mysterium fidei, slėpinys, pranokstantis mūsų protą ir įmanomas priimti tiktai tikėjimu“ (42). Jėzus realiai esti ir kituose liturginiuose veiksmuose, kuriuos Bažnyčia švenčia jo vardu. Tarp jų yra sakramentai, Kristaus veiksmai, atliekami tarpininkaujant žmonėms (43).

Jėzus realiai yra pasaulyje ir kitokiais būdais, ypač per mokinius, kurie, būdami ištikimi dvigubam meilės įsakymui, šlovina Dievą dvasia ir tiesa (plg. Jn 4, 24) ir savo gyvenimu liudija brolišką meilę, kuria jie išsiskiria kaip Viešpaties mokiniai (plg. Mt 25, 31–46; Jn 13, 35; 15, 1–17) (44).
 

II SKYRIUS
VILTIES EVANGELIJA PATIKĖTA
NAUJOJO TŪKSTANTMEČIO BAŽNYČIAI

„Prabusk ir stiprink, kas dar nenumirę!“ (Apr 3, 2)

I. Viešpats kviečia atsiversti

Jėzus kreipiasi šiandien į mūsų Bažnyčias

23. „Tai sako tas, kuris laiko savo dešinėje septynias žvaigždes, kuris vaikščioja tarp septynių aukos žibintuvų […], Pirmasis ir Paskutinysis, kuris buvo numiręs ir vėl grįžo į gyvenimą […], Dievo Sūnus“ (Apr 2, 1. 8. 18). Tai pats Jėzus kalba savo Bažnyčiai. Jo žinia adresuota visoms dalinėms Bažnyčioms ir taikosi į jų vidinį gyvenimą, kurį kartais ženklina pažiūros bei mąstysenos, nesuderinamos su Evangelijos tradicija, dažnai temdo įvairialypiai persekiojimai ir kuriam – tai dar pavojingiau – grasina gąsdinantys sekuliarizacijos simptomai, pirmapradžio tikėjimo praradimas, nuolaidos pasaulio logikai. Neretai bendruomenės nebeturi pirmosios meilės (plg. Apr 2, 4).

Matyti, kaip mūsų bažnytinės bendruomenės grumiasi su silpnybėmis, nuovargiu, prieštaravimais. Joms irgi reikia iš naujo išgirsti Sužadėtinio balsą, kviečiantį atsiversti, akinantį drąsiai leistis naujais keliais ir raginantį įsitraukti į didįjį „naujosios evangelizacijos“ darbą. Bažnyčia turi nuolatos nusilenkti Kristaus žodžio nuosprendžiui ir savo žmogiškosios egzistencijos plotmėje būti be paliovos nuskaistinama, idant vis labiau ir tobuliau būtų Sužadėtinė, neturinti jokios dėmės nei raukšlės, apsivilkusi spindinčia tyra drobe (plg. Ef 5, 27; Apr 19, 7–8).

Taip Jėzus Kristus kviečia mūsų Bažnyčias Europoje atsiversti, ir jos su savo Viešpačiu ir jo buvimo galia tampa vilties žmonijai nešėjomis.

Evangelijos veikimas istorijos raidoje

24. Europa plačiai ir giliai persunkta krikščionybės. „Krikščionybė neabejotinai yra Europos sudėtingos istorijos pagrindinis ir būdingas elementas, sutvirtintas klasikinio paveldo patvaraus pamato ir daugialypio amžių raidoje vienas po kito sekusių įvairių etninių bei kultūrinių sąjūdžių indėlio. Krikščioniškasis tikėjimas formavo žemyno kultūrą ir taip neatsiejamai susipynė su jo istorija, kad ji būtų nesuprantama nenurodant įvykių, ženklinusių iš pradžių didįjį evangelizacijos laikotarpį, vėliau ilgus šimtmečius, kurių metu krikščionybė, nepaisant skausmingo Rytų ir Vakarų pasidalijimo, įsitvirtino kaip pačių europiečių religija. Labai reikšmingas tikėjimas išlieka ir Naujųjų bei mūsų laikų laikotarpiu, kai religinę vienybę vis labiau ardo tiek nauji krikščionių susiskaldymai, tiek kultūros atsiskyrimo nuo tikėjimo horizonto procesai“ (45).

25. Bažnyčios dėmesys Europai kyla iš jos pačios prigimties ir misijos. Daug šimtmečių Bažnyčia buvo taip artimai susijusi su mūsų žemynu, kad dvasinį Europos veidą formavo didieji misionieriai, šventųjų ir kankinių liudijimas, vienuolių, pašvęstųjų asmenų ir ganytojų veikla. Remdamasi bibline žmogaus samprata, Europa ėmė iš savo humanistinės kultūros tai, kas geriausia, sėmėsi įkvėpimo iš savo intelektinių ir meninių kūrinių, išplėtojo teisės normas ir, tai ne mažiau svarbu, skatino žmogaus orumą kaip neatimamų teisių šaltinį (46). Taigi Bažnyčia, kaip Evangelijos sergėtoja, prisidėjo prie vertybių, suteikusių Europos kultūrai visuotinumo pobūdį, skleidimo bei įtvirtinimo.

Visa tai atsimindama, šiandienė Bažnyčia su nauja atsakomybe suvokia būtinybę neleisti pražūti šiam brangiam palikimui ir padėti Europai statydintis atgaivinant jos pirmaprades krikščioniškąsias šaknis (47).

Parodyti tikrą Bažnyčios veidą

26. Visa Bažnyčia Europoje turi Viešpaties jai adresuojamą įsakymą ir kvietimą: ištirk save, atsiversk, „prabusk ir stiprink tai, kas dar nenumirę!“ (Apr 3, 2). Toks poreikis kyla ir žvelgiant į mūsų laikus: „Rimta situacija dėl daugybės europiečių religinio abejingumo, dėl to, kad ir mūsų žemyne daugybė žmonių dar nepažįsta Jėzaus Kristaus ir jo Bažnyčios ir dar nėra pakrikštyti, dėl sekuliarizmo, nuodijančio daugybę krikščionių, įpratusių mąstyti, daryti sprendimus ir gyventi ‘lyg Kristus neegzistuotų’, – visa tai anaiptol neužgesina mūsų vilties, bet, priešingai, padaro ją nuolankesnę ir labiau gebančią pasitikėti vien Dievu. Iš jo gailestingumo mes gauname malonę ir pareigą atsiversti“ (48).

27. Net jei kartais susidaro įspūdis, jog Kristus, kaip kad pasakojime apie audros nutildymą (plg. Mk 4, 35–41; Lk 8, 22–25), miega ir yra palikęs savo valtį siaučiančių bangų valiai, Bažnyčia Europoje pašaukta puoselėti tikrumą, jog Viešpats visada joje ir žmonijos istorijoje yra ir veikia per savo Dvasią. Jis tęsia savo misiją laike darydamas Bažnyčią naujojo gyvenimo srautu, kuris per žmonijos gyvenimą teka it vilties visiems ženklas.

Sąlygomis, kai pastoracijos lygmeniu nesunku pasiduoti aktyvizmo pagundai, Europos krikščionys pašaukti skaidriai atspindėti Prisikėlusįjį gyvendami artimoje bendrystėje su juo. Reikia bendruomenių, kurios, priešais akis turėdamos Mergelę Mariją, Bažnyčios pavidalą ir pavyzdį tikėjimo ir šventumo matmeniu (49), išlaikytų liturginio ir vidinio gyvenimo prasmę. Pirmiausia jos turėtų Viešpatį šlovinti, kreipti į jį maldas, jį garbinti ir klausytis jo Žodžio. Tiktai taip jos galės priimti savin jo slėpinį ir gyventi visiškai susijusios juo kaip jo ištikimos Sužadėtinės nariai.

28. Nuolatinių įtakų, stumiančių į susiskaldymus bei konfliktus, akivaizdoje įvairios dalinės Bažnyčios Europoje, stiprinamos saito su Petro įpėdiniu, turėtų stengtis visai Dievo tautai tikrai būti bendrystės vieta ir priemonė tikėjimu ir meile (50). Todėl jos tegu puoselėja broliškos meilės, Jėzaus ir jo meilės vardu įgyvendinamos su Evangelijos radikalumu, dvasią; plėtoja draugiškus ryšius, bendravimą, bendrą atsakomybę ir veikimą, misijos suvokimą, dėmesingumą ir tarnystę; laikosi pagarbos, svetingumo ir abipusio pasitaisymo (plg. Rom 12, 10; 15, 7–14), taip pat tarnavimo viena kitai ir tarpusavio palaikymo (plg. Gal 5, 13; 6, 2), abipusio atleidimo (plg. Kol 3, 13) ir viena kitos stiprinimo (1 Tes 5, 11) nuostatų; įgyvendina pastoraciją, kuri, pabrėždama visą teisėtą įvairovę, sykiu skatintų nuoširdų visų tikinčiųjų bei jų susivienijimų bendradarbiavimą; atgaivina tam bendros veiklos struktūras, kurios yra vertingi bendrystę ugdantys įrankiai darniai misijų veiklai vykdyti ir padeda rastis tinkamai ir kvalifikuotai pasirengusiems pastoracijos darbuotojams. Tokios Bažnyčios, gaivinamos bendrystės, kuri yra Dievo meilės apraiška, neapgaunančios vilties pamatas ir priežastis (plg. Rom 5, 5), bus skaisčiausias Trejybės atspindys ir sykiu įtikėti skatinantis bei kviečiantis ženklas (plg. Jn 17, 21).

29. Kad bendrystė Bažnyčioje būtų tobulesnė, reikia išskleisti charizmų ir pašaukimų, vis labiau kreipiančių į vienybę ir galinčių ją praturtinti (plg. 1 Kor 12), įvairovę. Šioje perspektyvoje būtina, kad, viena vertus, Bažnyčios naujieji sąjūdžiai bei naujosios bendruomenės, „įveikdami bet kurią pagundą ginti pirmagimio teises ir visą abipusį nesupratimą“, žengtų vis autentiškesnės bendrystės vienų su kitais ir visomis kitomis Bažnyčios sritimis link bei „su meile visiškai paklustų vyskupams“, ir, kita vertus, vyskupai, „rodydami ganytojams būdingą tėvišką meilę“ (51), mokėtų atpažinti, įvertinti ir koordinuoti jų charizmas vienatinės Bažnyčios statydinimo labui.

Vis didesnis įvairių Bažnyčios sričių bendradarbiavimas, ganytojams meilės dvasia vadovaujant, leis visai Bažnyčiai parodyti gražesnį ir įtikinamesnį veidą, aiškiau atspindėti Viešpaties veidą ir per tai prisidėti prie vilties bei paguodos sugrąžinimo ir jos ieškantiesiems, ir tiems, kuriems ji reikalinga, nors jie jos ir neieško.

Kad galėtume atsiliepti į Evangelijos raginimą atsiversti, „visi drauge privalome nuolankiai ir drąsiai ištirti sąžinę, kad pripažintume savo baimes ir klaidas ir nuoširdžiai išpažintume savo inertiškumą, apsileidimą, neištikimybę ir kaltes“ (52). Savo kaltės išpažinimas Evangelijos dvasia toli gražu neskatina nevilties nuotaikų, bet, priešingai, žadina bendruomenės potyrį, kurį išgyvena pakrikštytasis: gilaus išlaisvinimo džiaugsmą ir naujos pradžios malonę, tai, kas leidžia su nauja jėga toliau žengti evangelizacijos keliu.

Žengti krikščionių vienybės link

30. Galiausiai vilties Evangelija galingai kviečia atsiversti ir ekumenizmo srityje. Esant tikram, kad krikščionių vienybė atitinka Viešpaties norą, „kad jie būtų viena“ (plg. Jn 17, 11) ir kad šiandien ji esmingai reikalinga didesnio evangelizacijos įtikinamumo ir Europos didesnės vienybės labui, būtina visas Bažnyčias ir bažnytines bendruomenes akinti laikyti „ekumeninį kelią ‘bendru ėjimu’ Kristaus“ (53) ir tokios jo norėtosios vienybės link, kai vienybė įvairovėje spindėtų Bažnyčioje kaip Šventosios Dvasios, bendrystės Kūrėjos, dovana.

Norint to pasiekti, visiems reikia kantriai ir nepaliaujamai darbuotis laikantis autentiškos vilties ir sykiu blaivaus realizmo, „pabrėžiant tai, kas mus jau vienija, vieniems kitus nuoširdžiai gerbiant, šalinant prietarus, vieniems kitus pažįstant bei mylint“ (54). Atsižvelgiant į tai, vienybės siekimas, jei norima, jog tai remtųsi tvirtu pagrindu, negali neapimti aistringo tiesos ieškojimo per dialogą ir priešpriešą, pripažįstant jau pasiektus rezultatus, mokant panaudoti juos kaip paskatą žengti toliau įveikiant krikščionis vis dar dalijančius nesutarimus.

31. Būtina ryžtingai tęsti dialogą nepasiduodant sunkumų bei išbandymų akivaizdoje. Šį dialogą dera vesti „įvairiais aspektais (doktrininiu, dvasiniu ir praktiniu) pagal dalijimosi dovanomis, kurias Dvasia pažadina kiekvienoje Bažnyčioje, logiką ir ugdant bendruomenes bei tikinčiuosius, ypač jaunimą, išgyventi susitikimo momentus ir teisingai suprantamą ekumenizmą paversti įprastiniu Bažnyčios gyvenimo bei veiklos matmeniu“ (55).

Šis dialogas yra vienas didžiausių Bažnyčios rūpesčių, pirmiausia Bažnyčios Europoje, kuri praėjusiame tūkstantmetyje išgyveno daug krikščionių pasidalijimų ir šiandien žengia vis didesnės vienybės link. Šiame kelyje negalime nei sustoti, nei gręžtis atgal! Privalome toliau eiti bei gyventi kupini pasitikėjimo, nes, padedant Dievo malonei, abipusė pagarba, tiesos paieška, bendradarbiavimas meilėje ir pirmiausia šventumo ekumenizmas negali neduoti vaisių.

32. Nepaisydamas neišvengiamų sunkumų, kviečiu visus meilės ir broliškumo dvasia pripažinti ir įvertinti indėlį, kuriuo prie realesnio vienybės statydinimo pačiu savo buvimu, savo tradicijos turtingumu, „vienybės įvairovėje“ liudijimu, įkultūrinimu skelbiant Evangeliją ir apeigų įvairove gali prisidėti Rytų katalikų Bažnyčios (56). Kartu dar kartą noriu patikinti stačiatikių Bažnyčių vyskupus ir brolius bei seseris, kad naujoji evangelizacija nepažeidžia pareigos gerbti tiesą, kiekvieno žmogaus laisvę ir orumą ir jokiu būdu nepainiotina su prozelitizmu.

II. Į misiją pasiųsta visa Bažnyčia

33. Tarnauti vilties Evangelijai evangelizuojančia meile yra visų pareiga ir atsakomybė. Kad ir kokia būtų kiekvieno charizma ar tarnyba, pagrindinis kelias, kuris nurodytas visiems ir kuriuo visi gali eiti, yra meilė: tai kelias, kuriuo žengti savo Mokytojo pėdomis pašaukta visa bažnytinė bendruomenė.

Įšventintųjų tarnautojų pareiga

34. Kunigai dėl savo tarnybos ypač pašaukti vilties Evangeliją švęsti, jos mokyti ir jai tarnauti. Šventimų sakramentas, supanašinantis juos su Kristumi, Galva ir Ganytoju, įpareigoja vyskupus ir kunigus visu savo gyvenimu bei veikla lygiuotis į Jėzų; skelbdami Žodį, švęsdami sakramentus ir vadovaudami krikščionių bendruomenei, jie sudabartina Kristaus slėpinį ir, vykdydami savo tarnybą, yra „pašaukti tęsti Kristaus, vienintelio ir aukščiausiojo Ganytojo, buvimą, sekdami jo gyvenimo būdu ir aiškiai rodydami jį jiems patikėtoje kaimenėje“ (57).

Būdami pasaulyje, bet ne iš pasaulio (plg. Jn 17, 15–16), Europai šiandien būdingomis kultūrinėmis bei dvasinėmis sąlygomis jie pašaukti būti prieštaravimo ir vilties ženklu visuomenei, kamuojamai horizontalinės žiūros ir turinčiai atsiverti Transcendencijai.

35. Šioje perspektyvoje ypatingą reikšmę kaip vien į Viešpatį dedamos vilties ženklas įgyja ir kunigiškasis celibatas. Celibatas nėra valdžios užkraunamas grynai bažnytinės drausmės dalykas; priešingai, tai – pirmiausia malonė, neįkainojama Dievo dovana Bažnyčiai, pranašiška vertybė dabarties pasauliui, atsidavimas Kristuje jo Bažnyčiai, karšto dvasinio gyvenimo ir pastoracinio vaisingumo versmė, eschatologinės Karalystės liudijimas, Dievo meilės šiam pasauliui ir kartu nepadalytos kunigo meilės Dievui ir Dievo tautai ženklas“ (58). Išgyvenamas kaip atsiliepimas į Dievo dovaną ir hedonistinės visuomenės pagundų įveikimas, celibatas ne tik skatina pašauktojo žmogiškąją sklaidą, bet ir prisideda prie kitų brendimo.

Visoje Bažnyčioje vertinamas kaip kunigystei prideramas dalykas (59), lotynų Bažnyčioje privalomas (60), Rytų Bažnyčių labai gerbiamas (61), celibatas dabartinės kultūros sąlygomis rodosi kaip iškalbingas ženklas, saugotinas kaip brangi Bažnyčios gėrybė. Dabartinės drausminės padėties šioje srityje peržiūrėjimas neišspręstų pašaukimų į kunigystę krizės, jaučiamos daugelyje Europos regionų (62). Tarnyba vilties Evangelijai taip pat reikalauja Bažnyčioje stengtis atskleisti visą celibato biblinį, teologinį ir dvasinį turtingumą.

36. Negalime nematyti, kad, vykdant šventąją tarnybą, šiandien susiduriama su nemažai sunkumų, susijusių tiek su vyraujančia kultūra, tiek su kunigų mažėjimu, išaugusiomis pastoracinėmis užduotimis ir dėl to atsirandančiu nuovargiu. Todėl kunigai, vykdantys jiems patikėtą tarnybą su nuostabiu atsidavimu bei ištikimybe, verti kuo didžiausios pagarbos, padėkos ir paspirties (63).

Kupinas pasitikėjimo ir dėkingumo, ir aš noriu padrąsinti juos, atkartodamas sinodo tėvų žodžius: „Nepraraskite dvasios ir nesileiskite nugalimi nuovargio; tęskite savo neįkainojamą ir nepamainomą tarnybą broliškai vienydamiesi su mumis, vyskupais, su broliais kunigais ir didžiadvasiškai bendradarbiaudami su pašvęstaisiais ir visais tikinčiais pasauliečiais!“ (64)

Kartu su kunigais trokštu paminėti ir diakonus, dalyvaujančius, nors ir skirtingu laipsniu, Šventimų sakramente. Siųsti tarnauti bažnytinei bendrystei diakonai, vadovaujami vyskupo ir jo kunigų, tarnauja Dievo tautai eidami liturgijos, žodžio ir meilės tarnybą (65). Šiuo jiems savitu būdu jie tarnauja vilties Evangelijai.

Pašvęstųjų asmenų liudijimas

37. Ypač iškalbingas yra pašvęstųjų asmenų liudijimas. Čia pirmiausia derėtų pripažinti pamatinį vaidmenį, kurį evangelizuojant Europą ir statydinant jos krikščioniškąją tapatybę atliko vienuolystė ir pašvęstasis gyvenimas (66). Toks jų vaidmuo turėtų išlikti ir mūsų dienomis, kai žemynui vis neatidėliotiniau reikalinga „naujoji evangelizacija“, ir sudėtingesnių struktūrų bei santykių kūrimas kelia keblių iššūkių. Europai be perstogės reikia pašvęstųjų asmenų šventumo, pranašiškos dvasios, evangelizacinės veiklos ir tarnavimo. Būtina pabrėžti ir savitą indėlį, kurį gali pasiūlyti pasaulietiniai institutai ir apaštališkojo gyvenimo bendrijos, trokšdami palaiminimų jėga iš vidaus perkeisti pasaulį.

38. Savitas indėlis, kuriuo pašvęstieji asmenys gali prisidėti prie vilties Evangelijos skleidimo, remiasi keliais aspektais, šiandien būdingais kultūriniam bei socialiniam Europos veidui (67). Į visuomenėje šiandien jaučiamą naujų dvasingumo formų poreikį atsilieptina Dievo absoliutaus pirmumo pripažinimu, pašvęstųjų asmenų įgyvendinamu per visišką atsidavimą ir nuolatinį atsivertimą, savo egzistenciją darant tikruoju dvasiniu kultu. Laicizmo paženklintame ir vartojimo sūkurio apimtame pasaulyje pašvęstasis gyvenimas, būdamas Dvasios dovana Bažnyčiai ir Bažnyčios labui, vis labiau tampa vilties ženklu tuo požiūriu, kad liudija transcendentinį egzistencijos matmenį. Kita vertus, šiandienėmis kultūrinio ir religinio pliuralizmo sąlygomis reikalingas evangeliškojo broliškumo, būdingo pašvęstajam gyvenimui bei skatinančio jį per priešybių įveiką apvalyti bei integruoti įvairias vertybes, liudijimas. Naujų skurdo bei išstūmimo į paribį formų buvimas turėtų žadinti kūrybišką rūpinimąsi labiausiai vargstančiaisiais – kūrybiškumą, kuriuo išsiskyrė tiek daug vienuolinių institutų steigėjų. Galiausiai tendencija užsisklęsti savyje kaip priešnuodžio reikalauja pašvęstųjų asmenų pasirengimo, nepaisant narių skaičiaus mažėjimo kai kuriuose institutuose, tęsti evangelizacijos darbą kituose žemynuose.

Pašaukimų puoselėjimas

39. Kadangi įšventintųjų tarnautojų ir pašvęstųjų asmenų pastangos yra tokios reikšmingos, nevalia nutylėti nerimą keliančios seminaristų ir kandidatų į pašvęstąjį gyvenimą stokos, ypač Vakarų Europoje. Tokia padėtis akina visus prisidėti prie tinkamos pašaukimų pastoracijos. Tiktai „pilnatviškas Kristaus asmens pateikimas gali įžiebti jaunuoliams viltį, verčiančią, atsiliepiant į jo kvietimą, visa palikus juo sekti ir liudyti jį savo bendraamžiams“ (68). Tad puoselėti pašaukimus gyvybiškai svarbu siekiant laiduoti krikščioniškojo tikėjimo ateitį Europoje ir, vadinasi, čia gyvenančių tautų dvasinę pažangą; Bažnyčiai, trokštančiai vilties Evangeliją skelbti, švęsti bei jai tarnauti, tai daryti būtina (69).

40. Norint išplėtoti būtiną pašaukimų pastoraciją, pravartu tikintiesiems aiškinti Bažnyčios tikėjimo mokymą apie tarnaujamosios kunigystės prigimtį bei kilnumą; skatinti šeimas gyventi kaip tikras „namų Bažnyčias“, kad jose būtų atpažįstami, svetingai sutinkami ir ugdomi įvairūs pašaukimai; įgyvendinti pastoraciją, padedančią tikintiesiems, pirmiausia jauniems, pasirinkti Kristumi paremtą ir Bažnyčiai visiškai paskirtą gyvenimą (70).

Žinant, kad Šventoji Dvasia tebesidarbuoja ir šiandien ir jos buvimo ženklų nestinga, pašaukimų pastoracija pirmiausia įkeltina į visas įprastinės pastoracijos sritis. Tam būtina „iš naujo sužadinti, pirmiausia jaunuolių, gilų Dievo ilgesį, taip sukuriant aplinką, gebančią pagimdyti dosnių atsakų į pašaukimus“; neatidėliotina, kad didžiulis maldos sąjūdis apimtų Europos bažnytines bendruomenes, nes „pakitusiomis istorinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis pašaukimų pastoracija laikytina vienu pirmutinių visos krikščionių bendrijos tikslu“ (71). Taip pat būtina, kad patys kunigai gyventų bei veiktų visiškai pagal savo sakramentinę tapatybę. Juk jei jų pačių teikiamas įvaizdis yra neraiškus ir blausus, tai kaip jie gali paskatinti jaunuolius jais sekti?

Pasauliečių misija

41. Tikinčių pasauliečių dalyvavimas Bažnyčios gyvenime yra esmingai svarbus: jiems tenkantis vaidmuo skelbiant vilties Evangeliją ir jai tarnaujant nepamainomas, nes „per juos Kristaus Bažnyčia įvairiausiose pasaulio srityse reiškiasi kaip vilties ir meilės ženklas bei versmė“ (72). Visavertiškai dalyvaudami Bažnyčios misijoje pasaulyje, jie pašaukti rodyti, kad krikščioniškasis tikėjimas yra vienintelis visas atsakymas į klausimus, gyvenimo keliamus kiekvienam žmogui ir kiekvienai visuomenei, ir gali sėti pasaulyje Dievo karalystės vertybes, kurios yra nenuviliančios vilties pažadas ir laidas.

Vakarykštei ir šiandienei Europai nesvetimas tokių pasauliečių reikšmingas buvimas ir šviesus pavyzdys. Sinodo tėvai pabrėžė, jog reikia su dėkingumu atsiminti vyrus ir moteris, kurie, tarnaudami viešajam gyvenimui ir vykdydami su tai susijusias pareigas, liudijo ir liudija Kristų ir jo Evangeliją. Nepaprastai svarbu „žadinti ir palaikyti ypatingus bendrajam gėriui tarnaujančius pašaukimus: žmones, kurie sekdami vadinamųjų ‘Europos tėvų’ pavyzdžiu bei stiliumi, geba būti Europos visuomenės ateities kūrėjais, statydinančiais ją ant tvarių dvasios pamatų“ (73).

Pirmiausia brangintinas krikščionių pasauliečių, vyrų ir moterų, dažnai kasdieniame gyvenime atliekamas neregimas darbas, kuklūs tarnavimo aktai, gebantys išreikšti Dievo gailestingumą vargšams; turime būti dėkingi jiems už bebaimišką meilės ir atleidimo – vertybių, kuriomis Evangelija atnešama į plačias politikos, socialinio gyvenimo, ūkio, kultūros, ekologijos, tarptautinio gyvenimo, šeimos, švietimo, profesinio gyvenimo, darbo ir kančios sritis, – liudijimą (74). Tam patarnauja pedagoginiai kursai, ugdantys tikinčių pasauliečių gebėjimą taikyti tikėjimą laikinojoje realybėje. Tokiais kursais, paremtais rimtu supažindinimu su bažnytiniu gyvenimu, pirmiausia socialinio mokymo studijavimu, derėtų perteikti ne tik mokymą ir motyvus, bet ir tam tikrus dvasingumo elementus, kurie gaivintų jų veiklą, laikomą autentišku keliu į šventumą.

Moters vaidmuo

42. Bažnyčia puikiai suvokia ypatingą moters indėlį į tarnystę vilties Evangelijai. Krikščionių bendrijos istorija rodo, kad liudijant Evangeliją moterims visada teko svarbus vaidmuo. Tereikia prisiminti visa, kuo jos, dažnai tyliai ir neregimai, prisidėjo prie Dievo dovanos priėmimo bei perteikimo tiek fizine bei dvasine motinyste, švietimu, katecheze, didžiaisiais meilės darbais, tiek maldos bei kontempliacijos gyvenimu, mistiniais potyriais ir Evangelijos išminties kupinais raštais (75).

Nepaprastai gausių praeities liudijimų akivaizdoje Bažnyčia tiki, jog moterys šiandien gali prisidėti prie vilties augimo visais lygmenimis. Kai kurie dabartinės Europos visuomenės aspektai kelia iššūkį moters gebėjimui ištvermingai ir dosniai priimti, dalytis ir dovanoti meilėje. Užtenka paminėti, pavyzdžiui, vyraujantį mokslinį bei techninį mentalitetą, į šešėlį nustumiantį emocinį matmenį ir jausmų vaidmenį, didžiadvasiškumo stygių, paplitusią baimę dovanoti gyvybę naujoms būtybėms, sunkumą abipusiškai bendrauti su kitu ir priimti tą, kuris skirtingas. Būtent tokioje aplinkoje Bažnyčia tikisi iš moterų gaivaus indėlio, žadinančio naują vilties bangą.

43. Tačiau tam, kad tai taptų tikrove, būtina, pirmiausia Bažnyčioje, skatinti moters orumą, nes vyras ir moteris, abu sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 27) ir kiekvienas gausiai apdovanoti savitomis bei ypatingomis dovanomis, yra vienodi orumu.

Sinodo metu buvo pabrėžta, jog, trokštant skatinti visavertį moters dalyvavimą Bažnyčios gyvenime ir misijoje, pageidautina teikti daugiau reikšmės jų gebėjimams, įskaitant bažnytinių funkcijų, teisėtai tenkančių pasauliečiams, patikėjimą. Taip pat derėtų tinkamai išryškinti moters kaip žmonos ir motinos misiją ir jos atsidavimą šeimos gyvenimui (76).

Bažnyčia nepaliaujamai smerkia moterims daromas skriaudas bei smurtą jų atžvilgiu, kad ir kur ir kokiomis aplinkybėmis tai vyktų. Ji reikalauja iš tikrųjų taikyti moteris ginančius įstatymus ir imtis veiksmingų priemonių prieš žeminantį moterų vaizdavimą komercinėje reklamoje ir prieš prostitucijos rykštę. Bažnyčia trokšta, kad motinų tarnystė šeimos gyvenimui, kaip ir tėvų tarnystė, būtų ir finansinio pripažinimo pavidalu laikoma indėliu į bendrąjį gėrį.

III SKYRIUS
SKELBTI VILTIES EVANGELIJĄ

„Paimk atvyniotą knygelę […] ir suvalgyk ją“ (Apr 10, 8. 9)

I. Skelbti Kristaus slėpinį

Apreiškimas įprasmina istoriją

44. Apreiškimo regėjime kalbama apie „soste Sėdinčiojo dešinėje“ laikomą „knygos ritinį, prirašytą iš vidaus ir iš lauko, užantspauduotą septyniais antspaudais“ (Apr 5, 1). Šioje knygoje pateiktas Dievo kuriamasis bei išganomasis planas, išsamūs tikrovės, asmenų, daiktų, įvykių metmenys. Nė viena sukurtoji būtybė nei danguje, nei žemėje negali „atverti knygos nei pažiūrėti į ją“ (Apr 5, 3), todėl ir suprasti jos turinio. Žmogiškosios istorijos sumaištyje niekas neįstengia nurodyti dalykų krypties bei galutinės prasmės.

Tiktai Jėzus Kristus paima užantspauduotą knygą (plg. Apr 5, 6–7); tiktai jis vertas „paimti knygą ir nuplėšti jos antspaudus“ (Apr 5, 9). Juk iš tiesų tiktai Jėzus gali atskleisti ir įgyvendinti joje pateiktą Dievo planą. Vien savo pastangomis žmogus negeba įprasminti istorijos ir įvykių: gyvenimas lieka be vilties. Tiktai Dievo Sūnus gali išsklaidyti sutemas ir parodyti kelią.

Atvyniota knyga perduodama Jonui ir per jį visai Bažnyčiai. Jonas kviečiamas paimti knygą ir ją suvalgyti: „Eik, paimk atvyniotą knygelę iš angelo, stovinčio virš jūros ir sausumos. <…> Imk, suvalgyk ją!“ (Apr 10, 8–9). Tiktai giliai prarijęs jis galės tinkamai ją perteikti kitiems, pas kuriuos yra siųstas, kad pranašautų „apie daugelį žmonių, tautų, kalbų ir karalių“ (Apr 10, 11).

Skelbimo būtinumas ir neatidėliotinumas

45. Bažnyčiai perduota ir jos priimta vilties Evangelija reikalauja kasdien būti skelbiama bei liudijama. Toks yra Bažnyčios pašaukimas visur ir visada. Tokia yra ir Bažnyčios misija šiandien. „Evangelizavimas iš tiesų yra malonė ir tikrasis Bažnyčios pašaukimas, jos giliausioji tapatybė. Ji egzistuoja, kad evangelizuotų, tai yra skelbtų ir mokytų, būtų malonės dovanos tarpininkė, sutaikintų nusidėjėlius su Dievu ir įamžintų Kristaus auką Mišiose, kurios yra jo mirties bei šlovingojo prisikėlimo atminimas“ (77).

Bažnyčia Europoje, „naujoji evangelizacija“ yra tavęs laukianti užduotis! Iš naujo užsidek skelbimo įkarščiu. Išgirsk prašymą, adresuojamą tau šiandien, trečiojo tūkstantmečio pradžioje, ir jau nuskambėjusį pirmojo tūkstantmečio aušroje, kai Pauliui regėjime pasirodė makedonietis, kuris maldavo: „Ateik į Makedoniją ir padėk mums!“ (Apd 16, 9). Toks prašymas, net ir tada, kai būna neišreikštas ar gniaužiamas, yra giliausias bei autentiškiausias pagalbos šauksmas, kylantis iš nenuviliančios vilties ištroškusių šiandienių europiečių širdžių. Ši viltis tau dovanota, kad ją džiugiai skleistum visais amžiais ir visose vietovėse. Tad girkis Jėzaus, vilties Evangelijos, skelbimu bei teisink tuo savo buvimą! Iš naujo užsidek ir išlaikyk misionierių dvasią, kuri, pradedant apaštalų Petro ir Pauliaus skelbimu, gaivino tiek šventųjų, autentiškų Europos žemyno evangelizuotojų.

Pirmasis skelbimas ir pakartotinis skelbimas

46. Įvairiose Europos dalyse būtinas pirmasis Evangelijos skelbimas: daugėja nekrikštytų asmenų – tiek dėl gausių imigrantų, išpažįstančių kitas religijas, tiek dėl to, kad krikščioniškosios tradicijos besilaikančių šeimų vaikai nebuvo krikštijami dėl komunistų viešpatavimo arba paplitusio religinio abejingumo (78). Europa šiandien iš tikro priskirtina tradicinėms krikščioniškosioms sritims, kurioms be naujosios evangelizacijos kai kada dar ir reikia pirmosios evangelizacijos.

Bažnyčia negali vengti pareigos drąsiai įvertinti padėtį ir per tai atverti kelią tinkamoms terapijoms. Ir „senajame“ žemyne yra plačių socialinių bei kultūrinių sluoksnių, kurių atžvilgiu būtina imtis tikros misijos ad gentes (79).

47. Visur – taip pat jau pakrikštytiesiems – reikia antrojo skelbimo. Daug šiandienių europiečių mano žiną, kas yra krikščionybė, tačiau iš tikrųjų jos nepažįsta. Dažnai nebežinomi net esmingiausi tikėjimo elementai bei sąvokos. Daug pakrikštytųjų gyvena taip, tarsi Kristus neegzistuotų: kartojami – pirmiausia praktikuojant kultą – tikėjimo gestai ir ženklai, tačiau šių ženklų nelydi nei autentiškas tikėjimo priėmimas, nei ištikimybė Kristaus asmeniui. Didžiąsias tikėjimo tikrybes dažnai ardo miglotas ir mažai įpareigojantis religinis jausmas; plinta įvairios agnosticizmo ir praktinio ateizmo formos, dar labiau atidalijančios tikėjimą nuo gyvenimo; kai kam įtaką daro imanentinis humanizmas, silpninantis tikėjimą ir neretai, deja, paskatinantis jo atsisakyti; gyvuoja tam tikras sekuliaristinis krikščioniškojo tikėjimo aiškinimas, kuris tą tikėjimą griauna ir kurį lydi gili sąžinės ir krikščioniškosios moralės praktikavimo krizė (80). Didžiosios vertybės, teikusios Europos kultūrai įkvėpimo, tapo atskirtos nuo Evangelijos ir dėl to prarado pačią savo sielą, atverdamos erdvę gausiems nukrypimams.

„Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 8). Ar beras jis tikėjimą šioje mūsų Europos žemėje, turinčioje seną krikščioniškąją tradiciją? Šis atviras klausimas aiškiai parodo vieno didžiausių iššūkių, kurio Bažnyčia šaukiama imtis, gilumą ir dramatiškumą. Galima sakyti – tai pabrėžė ir sinodas, – kad tas iššūkis yra ne tiek atsivertusiųjų krikštijimas, kiek pakrikštytųjų skatinimas atsiversti į Kristų ir jo Evangeliją (81): mūsų bendruomenėse būtina rimtai stengtis nešti Evangeliją visiems, kurie yra toli nuo tikėjimo arba atitolę nuo krikščioniškosios praktikos.

Ištikimybė vienintelei žiniai

48. Norint gebėti skelbti vilties Evangeliją, būtina būti nepajudinamai ištikimam pačiai Evangelijai. Todėl visas įvairialypis Bažnyčios skelbimas visada turi būti sutelktas į Kristaus asmenį ir visada į jį kreipti. Reikia rūpintis, kad Kristus būtų pateiktas pilnatviškai: ne tik kaip etinis pavyzdys, bet pirmiausia kaip Dievo Sūnus, vienatinis ir būtinas visų Išganytojas, gyvas ir veikiantis savo Bažnyčioje. Norint, kad viltis būtų tikra ir nesugriaunama, artimiausių metų pastoracijoje pirmenybė teiktina „visapusiškam, aiškiam ir atnaujintam prisikėlusio Jėzaus Kristaus, prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo skelbimui“ (82).

Skelbtina Evangelija yra tokia pati visais laikais, tačiau skelbimo būdai būna įvairūs. Tad kiekvienas kviečiamas „skelbti“ Jėzų ir tikėjimą į jį visomis aplinkybėmis; „traukti“ kitus prie tikėjimo Evangeliją atspindinčiu asmeniniu, šeimyniniu, profesiniu ir bendruomeniniu gyvenimu; „skleisti“ aplink save džiaugsmą, meilę ir viltį, idant daugelis, matydami mūsų gerus darbus, imtų šlovinti Tėvą, kuris yra danguje (plg. Mt 5, 16), būtų per tai „užkrečiami“ bei laimimi; tapti „raugu“, iš vidaus perkeičiančiu bei gaivinančiu bet kurią kultūros apraišką (83).

Liudyti gyvenimu

49. Europai reikia patikimų evangelizuotojų, kurių gyvenimas bendrystėje su Kristaus kryžiumi ir prisikėlimu spindėtų Evangelijos grožiu (84). Tokius evangelizuotojus būtina tinkamai parengti (85). Šiandien visiems krikščionims, pradedant vyskupais, kunigais, diakonais, pašvęstaisiais asmenimis, katechetais ir tikybos mokytojais, kaip niekada reikalinga misionierinė sąmonė: „Visi pakrikštytieji, kaip Kristaus liudytojai, turi pagal savo padėtį atitinkamai pasirengti ne tik tam, kad tokioje nesvetingoje aplinkoje, kokia yra sekuliarizuotoji, tikėjimas dėl budrumo stygiaus nenusilptų, bet ir tam, kad suteiktų paspirtį bei įkvėptų naujos jėgos savo evangelizaciniam liudijimui“ (86).

„Šiandienis žmogus mieliau klauso liudytojų, ne mokytojų, o jei klauso mokytojų, tai dėl to, kad jie yra liudytojai“ (87). Todėl esmingai svarbus šventumo buvimas ir ženklai: šventumas yra esminė išankstinė autentiškos evangelizacijos, gebančios grąžinti viltį, sąlyga. Reikia tvirtų naujojo gyvenimo Kristuje liudytojų asmeniniu ir bendruomeniniu lygmeniu. Tiesos ir malonės siūlymo skelbiant Žodį ir švenčiant sakramentus neužtenka, tą dar reikia priimti ir tuo gyventi visomis konkrečiomis aplinkybėmis, elgiantis taip, kaip pridera krikščioniui ir bažnytinei bendruomenei. Tai viena iš svarbiausių užduočių, laukiančių Bažnyčios Europoje trečiojo tūkstantmečio pradžioje.

Ugdyti brandų tikėjimą

50. „Šiandienėmis kultūrinėmis bei religinėmis Europos sąlygomis reikia brandaus tikėjimo katalikų ir misionierinių krikščioniškųjų bendruomenių, liudijančių Dievo meilę visiems žmonėms“ (88). Todėl vilties Evangelijos skelbimas neatsiejamas nuo skatinimo iš socialiniais įpročiais – kurie irgi brangintini – besiremiančio tikėjimo pereiti į asmeniškesnį ir brandesnį, labiau apmąstytą ir sąmoningesnį tikėjimą.

Tad krikščionys kviečiami ugdytis tikėjimą, leidžiantį jiems kritiškai traktuoti šiandienę kultūrą bei atsispirti jos vilionėms; daryti veiksmingą įtaką kultūrinei, ekonominei, socialinei ir politinei aplinkai; parodyti, kad Bažnyčios narių tarpusavio bendrystė ir jų bendrystė su kitais krikščionimis stipresnė už bet kuriuos etninius ryšius; džiugiai perteikti tikėjimą naujoms kartoms; kurti krikščioniškąją kultūrą, gebančią vis plačiau evangelizuoti kultūrą, kurioje gyvename (89).

51. Krikščioniškosios bendruomenės turi ne tik rūpintis, kad žodžio tarnyba, liturgijos šventimas ir artimo meilės praktika tarnautų brandaus ir asmeninio tikėjimo statydinimui bei paspirčiai, bet ir stengtis siūlyti katechezę, pritaikytą skirtingiems tikinčiųjų dvasiniams keliams, atsižvelgiančią į jų amžiaus bei gyvenimo sąlygų įvairovę, numatančią tinkamas dvasinio lydėjimo ir savo Krikšto naujo atradimo formas (90). Pagrindinis tokios programos ramstis aiškiai bus Katalikų Bažnyčios katekizmas.

Pastoracijoje suteikus neginčytiną pirmenybę katechezei, būtina puoselėti ir prireikus atgaivinti katechezės tarnybą kaip kiekvieno asmens tikėjimo ugdymo bei plėtojimo priemonę, idant Šventosios Dvasios pasėta ir Krikšto perduota sėkla augtų ir subręstų. Nuolatos besiremianti Šventajame Rašte sergėjamu, per liturgiją skelbiamu ir Bažnyčios tradicijos aiškinamu Dievo žodžiu, organiška ir sisteminė katechezė neabejotinai yra esminis ir pirmutinis brandaus krikščionių tikėjimo ugdymo įrankis (91).

52. Lygiai taip pat būtina pabrėžti svarbų teologijos vaidmenį. Evangelizaciją ir teologinę refleksiją išties sieja vidinis ir nenutraukiamas ryšys, nes pastaroji kaip mokslas, turintis savo nuostatus bei metodologiją, gyvena Bažnyčios tikėjimu ir tarnauja misijai (92). Teologija gimsta iš tikėjimo ir pašaukta jį aiškinti, išlaikydama būtiną ryšį su krikščionių bendruomene ir visomis jos reiškimosi formomis; tarnaudama visų tikinčiųjų dvasiniam augimui (93), ji padeda jiems giliau suvokti Kristaus žinią.

Vykdydama savąją vilties Evangelijos skelbimo misiją, Bažnyčia Europoje yra dėkinga už teologų pašaukimą ir jį brangina, pripažįsta teologų darbo vertę ir tą darbą skatina (94). Kupinas pagarbos ir meilės, kviečiu teologus ir toliau tęsti savo tarnybą, visada mokslinius tyrimus jungiant su malda, puoselėjant dėmesingą dialogą su šiuolaikine kultūra, ištikimai laikantis Magisteriumo ir bendrystės, tiesos ir meilės dvasia su juo bendradarbiaujant, remiantis Dievo tautos sensus fidei ir prisidedant prie jo maitinimo.

II. Liudyti vienybe ir dialogu

Dalinių Bažnyčių bendrystė

53. Vilties Evangelijos skelbimas bus veiksmingesnis, jei bus susietas su gilios vienybės ir bendrystės Bažnyčioje liudijimu. Laukiantys iššūkiai dalinėms Bažnyčioms pavieniui per dideli. Reikia visų žemyno dalinių Bažnyčių autentiško bendradarbiavimo, kuris išreikštų jų gilią bendrystę, – bendradarbiavimo, kurio reikalauja ir nauja Europos tikrovė (95). Čia taip pat minėtinas Europos bažnytinių struktūrų, pradedant Europos vyskupų konferencijų taryba, indėlis. Tai veiksminga Europos evangelizacijos būdų bendros paieškos priemonė (96). Skirtingoms dalinėms Bažnyčioms „keičiantis dovanomis“, Vakarų ir Rytų, Šiaurės ir Pietų Europos patirtys bei apmąstymai tampa prieinami visiems ir įtraukiami į bendrąsias pastoracines gaires. Tai leidžia vis ryškiau reikštis žemyno vyskupus vienijančiam kolegiškumo jausmui, skatinančiam drąsiai ir sąžiningai išvien skelbti Jėzaus Kristaus, vienintelio vilties šaltinio visiems Europos žmonėms, vardą.

Kartu su visais krikščionimis

54. Sykiu kaip būtinas priesakas ryškėja broliško ir įtikinamo ekumeninio bendradarbiavimo pareiga.

Evangelizacijos sėkmė artimai susijusi su vienybės liudijimu, kurį teikti privalo visi Kristaus mokiniai: „Visi krikščionys pašaukti vykdyti šią misiją pagal savo pašaukimą. Evangelizacijos užduotis apima artinimąsi vienas prie kito ir ėjimą drauge, ir tai turėtų prasidėti nuo vidaus. Evangelizacija ir vienybė, evangelizacija ir ekumenizmas artimai susiję“ (97). Štai kodėl iš naujo kartoju žodžius, kuriuos Paulius VI parašė ekumeniniam patriarchui Atenagorui I: „Tegul susitaikymo kelyje mus lydi Šventoji Dvasia, kad mūsų Bažnyčių vienybė taptų vis šviesesniu vilties ir paguodos visai žmonijai ženklu“ (98).

Puoselėjant dialogą su kitomis religijomis

55. Kaip visos „naujosios evangelizacijos“, taip ir vilties Evangelijos skelbimo atveju svarbu pradėti gilų ir protingą dialogą tarp religijų, pirmiausia su judaizmu ir islamu. „Kaip tarpusavio pažinimo ir praturtinimo metodas bei priemonė, jis neprieštarauja misijai ad gentes, bet, priešingai, su ja ypač siejasi ir ją išreiškia“ (99). Plėtoti tokį dialogą nereiškia įpulti į tarp krikščionių, deja, labai paplitusią indiferentizmo paženklintą mąstyseną, dažnai besiremiančią neteisingomis religinėmis sampratomis ir persunktą religinio reliatyvizmo, skatinančio manyti, jog „visos religijos yra vienodos vertės“ (100).

56. Priešingai, tai reiškia gyviau suvokti ryšį, siejantį Bažnyčią su žydų tauta, ir nepakartojamą Izraelio vaidmenį išganymo istorijoje. Jau pirmajame nepaprastajame Vyskupų sinodo susirinkime Europos klausimais išryškėjo tai, kas buvo vėl priminta paskutiniajame: būtina pripažinti krikščionybės ir žydų tautos, Dievo pašauktos į sandorą, kuri neatšaukiama (plg. Rom 11, 29) (101) ir įgijo galutinę pilnatvę Kristuje, bendras šaknis.

Todėl privalu skatinti dialogą su judaizmu, suvokiant to pamatinę reikšmę krikščionių savimonei bei susiskaldymo tarp Bažnyčių įveikimui, taip pat darbuotis dėl naujo pavasario abipusių santykių srityje sužydėjimo. Tai reiškia, jog kiekviena bažnytinė bendruomenė kaskart, kai leidžia aplinkybės, turėtų praktikuoti dialogą su žydų religijos tikinčiaisiais ir su jais bendradarbiauti. Toks dialogas, be kita ko, suponuoja būtinybę atsiminti, „kokį vaidmenį Bažnyčios vaikai galėjo vaidinti tokioms antisemitinėms nuostatoms randantis bei plintant istorijos raidoje“, ir už tai prašyti Dievo atleidimo, „visais galimais būdais skatinant susitaikinimo bei draugystės susitikimus su Izraelio vaikais“ (102). Be to, šiame kontekste taip pat derėtų neužmiršti, jog pirmiausia persekiojimo laikais daugybė krikščionių, kartais savo gyvybės kaina, savo „vyresniesiems broliams“ yra padėję bei juos gelbėję.

57. Lygiai taip pat būtina geriau pažinti kitas religijas, idant būtų galima pradėti brolišką dialogą su joms priklausančiais žmonėmis, gyvenančiais šiandienėje Europoje. Ypač svarbu palaikyti tinkamus santykius su islamu. Per pastaruosius kelerius metus Europos vyskupams nekart teko suvokti, jog tokie santykiai „plėtotini apdairiai, aiškiai regint jų galimybes bei ribas ir pasitikint Dievo išganomuoju planu, apimančiu visus jo vaikus“ (103). Privalu, be kita ko, neišleisti iš akių europinės kultūros, turinčios gilias krikščioniškąsias šaknis, ir musulmonų mąstymo žymaus skirtingumo (104).

Šiuo atžvilgiu krikščionis, kasdien susiduriančius su musulmonais, būtina atitinkamai rengti objektyviai pažinti islamą ir mokėti jį sutikti; toks pasirengimas pirmiausia reikalingas seminaristams, kunigams ir visiems pastoracijos darbuotojams. Be to, suprantama, kad Bažnyčia, reikalaujanti, kad Europos institucijos skatintų religijos laisvę Europoje, taip pat turi pareigą priminti, jog skirtingos religinės tradicijos šalys, kur krikščionys sudaro mažumą, irgi privalo laiduoti religijos laisvę (105).

Tokiame kontekste tampa „suprantamas nustebimas ir pasipiktinimas tų krikščionių, kurie, pavyzdžiui, Europoje svetingai priima kitų religijų tikinčiuosius suteikdami jiems galimybę praktikuoti savo kultą, tačiau negali praktikuoti savo pačių kulto šalyse, kur tie tikintieji yra dauguma“ (106) ir leidžia išpažinti bei skatina tiktai savo religiją. Žmogus turi teisę į religijos laisvę, ir visi žmonės visame pasaulyje turi būti saugūs „nuo pavienių asmenų, visuomeninių grupių ar bet kokios žmogiškosios valdžios prievartos“ (107).

III. Evangelizuoti socialinį gyvenimą

Kultūros evangelizacija ir Evangelijos įkultūrinimas

58. Jėzaus Kristaus skelbimas taip pat turi pasiekti šiuolaikinę Europos kultūrą. Kultūros evangelizacija turėtų parodyti, kad šiandien šioje Europoje įmanoma pilnatviškai išgyventi Evangeliją kaip egzistencijos įprasminimo būdą. To siekdama pastoracija turėtų ugdyti krikščioniškąją mąstyseną kasdieniame gyvenime: šeimoje, mokykloje, visuomenės komunikavimo srityje, kultūros, darbo ir ūkio pasaulyje, politikoje, laisvalaikio metu, kai žmogus sveikas ir kai ligotas. Būtina kritiškai ir blaiviai pasverti dabartinę kultūros padėtį Europoje, Kristaus centriškumo ir krikščioniškosios antropologijos šviesoje įvertinant išryškėjusias tendencijas, svarbesnius mūsų laikų įvykius bei situacijas.

Prisimenant vaisingą krikščionybės poveikį kultūrai per visą ilgą Europos istoriją, ir šiandien reikia siūlyti prie tikrovės bei žmogaus – teoriškai ir praktiškai – artintis Evangelijos dvasia. Be to, turint priešais akis didelę mokslų ir technologijų svarbą Europos kultūroje bei visuomenėje, Bažnyčiai kyla užduotis, pasitelkus šias teorinio gilinimosi bei praktinės iniciatyvos priemones, konstruktyviai vertinti mokslines žinias bei jų taikymą, atkreipiant dėmesį į scientizmo įkvėptos sampratos, kai objektyvi vertė tepripažįstama eksperimentais paremtomis žiniomis, nepakankamumą bei netinkamumą ir nurodant etinius kriterijus, įrašytus į žmogaus prigimtį (108).

59. Evangelizuojant kultūrą, svarbus vaidmuo tenka katalikiškosioms mokykloms. Būtina stengtis laiduoti tikros švietimo laisvės bei viešųjų ir privačiųjų mokyklų teisinės lygybės pripažinimą. Pastarosios mokyklos kartais būna vienintelė priemonė krikščioniškąją tradiciją pasiūlyti tiems, kuriems ji tolima. Švietimo pasaulyje besidarbuojančius tikinčiuosius raginu ištvermingai tęsti savo misiją ir Išganytojo Kristaus šviesą nešti į savo šviečiamąją, mokslinę ir akademinę veiklą (109). Ypač vertintinas krikščionių, tyrinėjančių bei dėstančių universitetuose, indėlis: vykdydami savo „mąstymo tarnybą“, jie perteikia jaunosioms kartoms kultūrinio paveldo, praturtinto dutūkstantmetės humanistinės ir krikščioniškosios patirties, vertybes. Būdamas įsitikinęs akademinių institucijų svarba, raginu visose dalinėse Bažnyčiose skatinti tinkamą universitetinę pastoraciją, palaikančią visa, kas atitinka dabartinius kultūrinius poreikius (110).

60. Nevalia užmiršti teigiamos Bažnyčios kultūrinių gėrybių reikšmės. Jos gali daug padėti iš naujo žadinant humanizmą, kylantį iš krikščioniškojo įkvėpimo. Tinkamai saugomos ir protingai panaudojamos kultūrinės gėrybės, kaip ilgus amžius išpažinto tikėjimo gyvas liudijimas, gali būti vertinga naujosios evangelizacijos ir katechezės priemonė, akinanti iš naujo atrasti slėpinio jausmą.

Puoselėjant nuolatinį dialogą su meno pasauliu, sykiu skatintinos naujos meninės tikėjimo išraiškos (111). Bažnyčiai iš tikro reikia meno, literatūros, muzikos, tapybos, skulptūros ir architektūros, nes „jai privalu padaryti dvasios, neregimybės, Dievo pasaulį jusliškai suvokiamą, negana to, kiek įmanoma, patrauklų“ (112), taip pat dėl to, kad meninis grožis, kaip savotiškas Dievo Dvasios atspindys, yra raktas į slėpinį, kvietimas įsižiūrėti į Jėzuje iš Nazareto regimu tapusį Dievo veidą.

Jaunuolių tikėjimo ugdymas

61. Bažnyčią Europoje taip pat raginu vis daugiau dėmesio skirti jaunuolių tikėjimo ugdymui. Žvelgdami į ateitį, negalime apie juos negalvoti: kad galėtume pasiūlyti jiems patikimą žmogiškąjį bei krikščioniškąjį ugdymą, turime paisyti jaunuolių proto, širdies, charakterio.

Kiekvienąkart, kai susiburia daug jaunuolių, tarp jų nesunku pastebėti įvairių nuostatų. Matyti troškimas gyventi kartu norint išvengti izoliuotumo, daugiau ar mažiau sąmoningas absoliuto troškimas; galima įžiūrėti paslėptą tikėjimą, kuris prašosi būti apvalytas ir akina sekti paskui Viešpatį; juntamas ryžtas toliau eiti pasuktu keliu ir poreikis dalytis tikėjimu su kitais.

62. Todėl derėtų atnaujinti jaunimo pastoraciją, kuri būtų suskirstyta pagal amžiaus grupes bei atsižvelgtų į skirtingus vaikų, paauglių ir jaunuolių poreikius. Be to, ši tarnyba turi tapti organiškesnė ir nuoseklesnė, kantriai įsiklausyti į jaunuolių klausimus, idant paverstų juos evangelizuotojais ir visuomenės statydintojais.

Atsižvelgiant į tai, skatintini jaunuolių susitikimai, leidžiantys skleistis abipusio įsiklausymo ir maldos aplinkai. Nereikia bijoti būti griežtam jų dvasinio augimo atžvilgiu. Kelias į šventumą rodytinas akinant tvirtai apsispręsti sekti Kristumi, jėgų tokiam apsisprendimui semiantis iš sakramentinio gyvenimo. Tada jie įstengs atsispirti dažnai iliuzines ar net Evangelijai priešiškas vertybes siūlančios kultūros vilionėms ir patys gebės rodyti krikščioniškąją mąstyseną visose savo egzistencijos srityse, įskaitant pramogas ir laisvalaikį (113).

Dar ir dabar matau džiugius nesuskaičiuojamų jaunuolių veidus – tikrą Bažnyčios ir pasaulio viltį, iškalbingą Dvasios, nepaliaujamai žadinančios naujas jėgas, ženklą. Mačiau juos tiek savo kelionių po įvairias šalis metu, tiek per neužmirštamas Pasaulio jaunimo dienas (114).

Dėmesys žiniasklaidai

63. Dėl visuomenės komunikavimo priemonių svarbos Bažnyčia Europoje negali neskirti ypatingo dėmesio daugialypiam žiniasklaidos pasauliui. Tai, be kita ko, reiškia tinkamą žiniasklaidoje besidarbuojančių krikščionių ir žiniasklaida besinaudojančiųjų ugdymą, padedantį geriau išmokti naujos kalbėsenos. Ypač būtina rūpintis tuo, kad žinios perteikimui per žiniasklaidą būtų parinkti tinkamai parengti asmenys. Taip pat būtų labai naudinga, jei Bažnyčios keistųsi informacija bei strategijomis, susijusiomis su įvairiais komunikacijos aspektais bei iniciatyvomis. Nevalia nesirūpinti ir vietinių komunikavimo priemonių kūrimu, įskaitant parapijos lygmenį.

Siekiant prisidėti prie didesnės pagarbos tiesai perteikiant žinias ir žmogaus asmens orumo laidavimo, sykiu būtina įsitraukti į visuomenės komunikavimo procesus. Kviečiu katalikus dalyvauti rengiant visuomenės komunikavimo srityje besidarbuojančiųjų etikos kodeksą, vadovaujantis kriterijais, neseniai pateiktais kompetentingų Šventojo Sosto organų (115) ir taip pat išvardytų į sinodą susirinkusių vyskupų: „pagarba žmogaus asmens orumui ir jo teisėms, įskaitant teisę į privatų gyvenimą; tarnavimas tiesai, teisingumui ir žmogiškosioms, kultūrinėms bei dvasinėms vertybėms; pagarba įvairioms kultūroms stengiantis, kad jos nepradingtų tarp daugybės; mažumų ir silpniausiųjų apsauga; bendrojo gėrio siekimas įveikiant dalinius interesus ir vien ekonominių kriterijų vyravimą“ (116).

Misija „ad gentes“

64. Jėzaus Kristaus ir jo Evangelijos skelbimo apribojimas vien Europos erdve būtų nerimą keliantis vilties stygiaus ženklas. Tikra krikščioniškoji viltis evangelizacijos darbą gaivina tik tada, kai jis atsiveria visuotiniams horizontams, akinantiems visiems neatlyginamai siūlyti tai, kas gauta dovanai. Taip misija ad gentes tampa vilties Evangelijos ženklinamos, be perstojo atsinaujinančios bei atjaunėjančios Bažnyčios išraiška. Amžių tėkmėje Bažnyčia Europoje tai nuolatos suvokė: nesuskaičiuojamos misionierių, vyrų ir moterų, kartos ėjo į kitas tautas bei civilizacijas ir Jėzaus Kristaus Evangeliją skelbė viso pasaulio gyventojams.

Toks pats misionieriškasis uolumas turi gaivinti šiandienę Bažnyčią Europoje. Kunigų ir pašvęstųjų asmenų mažėjimas kai kuriose šalyse nė vienai dalinei Bažnyčiai neturėtų kliudyti persiimti visuotinės Bažnyčios poreikiais. Kiekvienai privalu skatinti rengimąsi misijai ad gentes, idant būtų dosniai atsiliepta į dar daugybės šalių bei tautų, trokštančių pažinti Evangeliją, prašymą. Kitų žemynų Bažnyčios, pirmiausia Azijos ir Afrikos, dar tebežvelgia į Europos Bažnyčias, tikėdamosi, kad šios ir toliau vykdys savo misionieriškąjį pašaukimą. Europos krikščionys negali būti neištikimi savo istorijai (117).

Evangelija – šių dienų ir visų laikų Europos knyga

65. Žengdamas per Šventuosius vartus 2000-ųjų, Didžiojo jubiliejaus metų, pradžioje, iškėlęs parodžiau Bažnyčiai ir pasauliui Evangelijos knygą. Šis gestas, įvairiose pasaulio katedrose atliktas kiekvieno vyskupo, rodo Bažnyčios mūsų žemyne šiandien ir visais laikais laukiančią užduotį.

Bažnyčia Europoje, įženk į naująjį tūkstantmetį su Evangelijos knyga! Tegu kiekvienas tikintysis išgirsta Susirinkimo paraginimą „dažnu Šventųjų Raštų skaitymu įgyti ‘Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimo didybę’ (Fil 3, 8). ‘Juk nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus’“ (118). Tegu šventoji Biblija ir toliau būna lobynas Bažnyčiai ir kiekvienam krikščioniui: dėmesingai studijuodami Žodį, atrasime maisto ir jėgos kasdieniam savo misijos vykdymui.

Paimkime šią Knygą į savo rankas! Priimkime ją iš Viešpaties, kuris ją mums be paliovos siūlo per savo Bažnyčią (plg. Apr 10, 8). Suvalgykime ją (plg. Apr 10, 9), kad ji taptų mūsų gyvenimo gyvybe. Skonėkimės ja iki galo: ji suteiks mums sunkumų, bet dovanos ir džiaugsmo, nes yra saldi tartum medus (plg. Apr 10, 9–10). Sklidini vilties, gebėsime perteikti šią viltį kiekvienam, kurį sutinkame savo kelyje.

IV SKYRIUS
ŠVĘSTI VILTIES EVANGELIJĄ

„Sėdinčiajam soste ir Avinėliui tebūnie gyrius ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per amžių amžius!“ (Apr 5, 13)

Besimeldžiančioji bendruomenė

66. Vilties Evangeliją, tiesos, kuri padaro mus laisvus (plg. Jn 8, 32), skelbimą, būtina švęsti. Apreiškimo Avinėlio akivaizdoje prasideda iškilminga aukštinimo ir šlovinimo liturgija: „Sėdinčiajam soste ir Avinėliui tebūnie gyrius ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per amžių amžius!“ (Apr 5, 13). Regėjimas, atidengiantis Dievą ir istorijos prasmę, įvyksta „Viešpaties dieną“ (Apr 1, 10), sekmadieninio susirinkimo sudabartinamo prisikėlimo dieną.

Bažnyčia, priimanti šį apreiškimą, yra besimeldžiančioji bendruomenė. Melsdamasi ji klausosi savo Viešpaties ir to, ką jai sako Dvasia: Ji šlovina, aukština, dėkoja ir galiausiai šaukiasi Viešpaties atėjimo: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 1, 10), taip patvirtindama, jog išganymo laukia tiktai iš jo.

Dievo Bažnyčia Europoje, ir tu privalai būti besimeldžiančioji bendruomenė, švenčianti savo Viešpatį sakramentais, liturgija ir visu gyvenimu. Melsdamasi tu vėl atrasi gaivinantį Viešpaties buvimą. Įšaknydama jame visą savo veiklą, galėsi iš naujo pasiūlyti europiečiams susitikimą su juo pačiu, tikrąja viltimi, kuri vienintelė gali visiškai patenkinti Dievo ilgesį, besidangstantį įvairiomis religinio ieškojimo formomis, šiandien pasitaikančiomis Europoje.

I. Iš naujo atrasti liturgiją

Religinis jausmas šiandienėje Europoje

67. Nepaisant plačių nukrikščionėjimo sričių Europos žemyne, esama tam tikrų ženklų, leidžiančių išryškinti Bažnyčios, kuri tikėdama skelbia bei švenčia savo Viešpatį ir jam tarnauja, veidą. Iš tikrųjų netrūksta autentiškų krikščionių, praktikuojančių kontempliacinės tylos laikotarpius, sąžiningai dalyvaujančių dvasinėse iniciatyvose, gyvenančių Evangelija savo kasdienėje egzistencijoje ir liudijančių ją įvairiose savo aplinkose. Negana to, matyti „liaudiškojo šventumo“ apraiškų, rodančių, kad ir šiandienėje Europoje nėra neįmanoma gyventi Evangelija tiek asmeniniu, tiek autentiškos bendruomeninės patirties lygmeniu.

68. Greta gausių autentiško tikėjimo pavyzdžių Europoje taip pat gyvuoja miglotas ir kartais iškreiptas religiškumas. Jo bruožai neretai neryškių kontūrų ir paviršutiniški, o kartais – net ir tada, kai būdingi vienam ir tam pačiam asmeniui, – vienas kitam prieštaringi. Tai aiškūs bėgimo į spiritualizmą, religinio ir ezoterinio sinkretizmo, karštligiško nepaprastybės ieškojimo, kartais atvedančio prie tokių klaidingų sprendimų kaip prisirišimas prie pavojingos sektos ar pseudoreliginių potyrių, ženklai.

Daug kur jaučiamas dvasinio maisto troškimas sutiktinas supratingai ir apvalytinas. Žmogui, kuris, kad ir miglotai, suvokia, jog neįmanoma būti gyvam vien duona, Bažnyčia privalo įtikinamai paliudyti atsakymą, kurį Jėzus adresavo gundytojui: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4).

Švenčiančioji Bažnyčia

69. Šiandienėje visuomenėje, dažnai užsivėrusioje transcendencijai, dūstančiai nuo vartotojiškų laikysenų, lengvai pasiduodančiai senoms ir naujoms stabmeldystės formoms ir sykiu ištroškusiai to, kas peržengtų netarpišką tikrovę, Europos Bažnyčios laukianti užduotis yra reikli ir kartu įkvepianti. Ji turi iš naujo atrasti „slėpinio“ jausmą; atnaujinti liturginį šventimą, kad jis būtų vis iškalbingesnis Viešpaties Kristaus buvimo ženklas; laiduoti naujas erdves tylai, maldai ir kontempliacijai; grįžti prie sakramentų, pirmiausia Eucharistijos ir Atgailos, nes tai yra laisvės ir naujos vilties versmė.

Štai kodėl tave, Bažnyčia Europoje, primygtinai raginu: būk besimeldžianti, Dievą šlovinanti, jo absoliučią pirmenybę pripažįstanti ir su džiugiu tikėjimu jį aukštinanti Bažnyčia. Iš naujo atrask slėpinio jausmą: išgyvenk jį su nuolankiu dėkingumu ir liudyk su įtikinamu bei užkrečiamu džiaugsmu. Švęsk Kristaus išganymą: priimk tai kaip dovaną, paverčiančią tave jo „sakramentu“, paversk savo gyvenimą tikru, Dievui patinkančiu dvasiniu garbinimu (plg. Rom 12, 1).

Slėpinio jausmas

70. Tam tikri simptomai rodo, jog slėpinio jausmas silpnėja net liturginiame šventime, kuris būtent ir turėtų įvesdinti į slėpinį. Todėl Bažnyčiai neatidėliotinai būtina atgaivinti autentišką liturgijos jausmą. Anot sinodo tėvų (119), liturgija yra pašventinimo įrankis; Bažnyčios tikėjimo šventimas; tikėjimo perteikimo priemonė. Kartu su Šventuoju Raštu ir Bažnyčios tėvų mokymais ji yra gyva autentiško ir tvaraus dvasingumo versmė. Liturgijos dėka – tai pabrėžiama Rytų garbingųjų Bažnyčių tradicijoje – tikintieji susivienija su Švenčiausiąja Trejybe, išgyvendami savo dalyvavimą dieviškojoje prigimtyje kaip malonės dovaną. Liturgija taip tampa galutinės palaimos anticipacija ir dalyvavimu dangiškojoje šlovėje.

71. Pagrindinę vietą liturginiame šventime būtina grąžinti Jėzui, idant būtume jo apšviesti ir vadovaujami. Čia galime rasti aiškiausius atsakymus, kuriais mūsų bendruomenės pašauktos atsiliepti į miglotą ir nenuoseklų religiškumą. Bažnyčios liturgijos tikslas ne numaldyti žmogaus troškimus ir baimes, bet klausytis ir priimti gyvąjį Jėzų, kuris garbina ir šlovina savo Tėvą, kad mes galėtume jį garbinti ir šlovinti kartu su Jėzumi. Bažnytiniu šventimu skelbiama, kad mūsų viltis kyla iš Dievo per Jėzų, mūsų Viešpatį.

Kalbama apie liturgijos kaip Trejybės darbo išgyvenimą. Būtent Tėvas veikia už mus švenčiamuose slėpiniuose; būtent jis mums kalba, atleidžia, mūsų klausosi ir dovanoja mums savo Dvasią; būtent į jį gręžiamės, jo klausomės, jį šloviname ir jo šaukiamės. Būtent Jėzus įvykdo mūsų pašventinimą, darydamas mus savo slėpinio dalyviais. Būtent Šventoji Dvasia savo malone paverčia mus Kristaus Kūnu, Bažnyčia.

Liturgija išgyventina kaip būsimos šlovės, galutinio mūsų vilties tikslo, skelbimas ir anticipacija. Iš tiesų Susirinkimas moko, kad „žemiškojoje liturgijoje jau iš anksto patiriame tą dangiškąją liturgiją, vykstančią šventajame Jeruzalės mieste, į kurį kaip keleiviai einame, <…> kol jis [Kristus], mūsų gyvastis, pasirodys, ir mes su juo drauge pasirodysime šlovingi“ (120).

Liturginis ugdymas

72. Po Vatikano II Susirinkimo jau nueita dalis kelio liturgijos autentiško jausmo gaivinimo linkme, tačiau dar daug ką reikia padaryti. Visiems, įšventintiesiems tarnautojams, pašvęstiesiems asmenims, pasauliečiams, reikia nuolatinio atsinaujinimo ir nepaliaujamo ugdymo.

Autentiškas atsinaujinimas, užuot gimdęs savavališkus aktus, stengiasi vis geriau plėtoti slėpinio jausmą, idant liturgija virstų bendrystės su didžiu ir šventu Trejybės slėpiniu momentu. Šventuosius veiksmus švęsdama kaip santykį su Dievu ir jo dovanų priėmimą, vadinasi, kaip autentiško dvasinio gyvenimo apraiškas, Bažnyčia Europoje iš tikro įstengs puoselėti savo viltį ir pasiūlyti ją tiems, kurie jos netekę.

73. Norint to pasiekti, būtina dėti daug pastangų ugdymo srityje. Skirtas gerinti Bažnyčios liturginio šventimo tikrosios prasmės suvokimą ugdymas turėtų apimti tinkamą supažindinimą su apeigomis, autentišku dvasingumu ir mokymą, kaip tai pilnatviškai išgyventi (121). Vadinasi, intensyviau derėtų skatinti tikrąją „liturginę mistagogiją“, visiems tikintiesiems, kiekvienam pagal savo padėtį, aktyviai dalyvaujant šventuosiuose veiksmuose, pirmiausia Eucharistijoje.

II. Švęsti sakramentus

74. Ypatinga vieta rezervuotina sakramentų kaip Kristaus ir Bažnyčios veiksmų, skirtų Dievui garbinti, žmonėms šventinti ir bažnytinei bendruomenei statydinti, šventimui. Suvokdami, kad juose per Šventąją Dvasią veikia pats Kristus, turime švęsti sakramentus kuo rūpestingiausiai, sudarydami tam tinkamas sąlygas. Siekdamos leisti pažinti giliąją tiesą, žemyno dalinės Bažnyčios turėtų stiprinti savąją sakramentų pastoraciją. Sinodo tėvai iškėlė aikštėn tokį reikalavimą atsiliepdami į du pavojus: viena vertus, kai kurie bažnytiniai sluoksniai atrodo praradę autentišką sakramento supratimą ir todėl gali sumenkinti šventuosius slėpinius; kita vertus, daug pakrikštytųjų iš įpročio ir tradicijos reikšmingais savo gyvenimo momentais naudojasi sakramentais, tačiau pagal Bažnyčios nurodymus negyvena (122).

Eucharistija

75. Eucharistija, didžiausia Kristaus dovana Bažnyčiai, slėpiningai sudabartina Kristaus auką dėl mūsų išganymo: „Juk Švenčiausiojoje Eucharistijoje glūdi visas dvasinis Bažnyčios lobis, pats Kristus, mūsų velykinis avinėlis ir gyvoji duona“ (123). Eucharistija, kuri yra „viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė“ (124), Bažnyčia maitinasi savo žemiškojoje kelionėje, atrasdama joje visos vilties šaltinį. Iš tiesų Eucharistija „akina mus žengti per istoriją, į kiekvieno kasdienį atsidavimą savo užduotims įdėdama vilties sėklą“ (125).

Visi esame kviečiami išpažinti tikėjimą į Eucharistiją, „būsimosios šlovės laidą“, būdami tikri, jog bendrystė su Kristumi, kurią dabar kaip keleiviai išgyvename savo mariame gyvenime, užbėga už akių paskutiniajam susitikimui tą dieną, kai „būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, kokis jis yra“ (1 Jn 3, 2). Eucharistija yra „išankstinis skonėjimasis amžinybe laike“; ji yra dieviškasis buvimas ir bendrystė su šiuo buvimu; kaip Kristaus Velykų atminimas, ji iš prigimties yra malonės teikėja žmogiškojoje istorijoje. Eucharistija atveria Dievo ateičiai; ji yra bendrystė su Kristumi, jo kūnu ir krauju, ir todėl dalyvavimas amžinajame Dievo gyvenime (126).

Susitaikinimas

76. Pagrindinį vaidmenį stengiantis iš naujo atrasti viltį kartu su Eucharistija turi vaidinti Susitaikinimo sakramentas: „Dievo atleidimo kiekvienam iš mūsų asmeninė patirtis yra esminis visos vilties dėl mūsų ateities pamatas“ (127). Viena iš šiandien daugelį apėmusios nevilties šaknų laikytinas negebėjimas išpažinti nusidėjus ir priimti atleidimą, negebėjimas, dažnai pagimdytas vienišumo to, kuris, gyvendamas taip, tarsi Dievo nebūtų, neturi iš ko prašyti atleidimo. Priešingai, žmogus, išpažįstantis, jog yra nusidėjėlis, ir patikintis save dangiškojo Tėvo gailestingumui, patiria tikrojo išlaisvinimo džiaugsmą ir gali toliau gyventi neužsidarydamas savo varge (128). Jis gauna naujos pradžios malonę ir vėl atranda vilties pagrindą.

Todėl Europos Bažnyčioje būtina atgaivinti Susitaikinimo sakramentą. Tačiau reikia pakarotinai pabrėžti, kad sakramento forma yra asmeninis nuodėmių išpažinimas, lydimas individualaus išrišimo. Toks penitento ir kunigo susitikimas skatintinas bet kuria sakramento apeigų forma. Daug kur pranykus nuodėmės jausmui ir dorovės srityje įsitvirtinus reliatyvizmo ir subjektyvizmo paženklintai mąstysenai, visoje Bažnyčios bendruomenėje būtina rūpintis rimtu sąžinių ugdymu (129). Sinodo tėvai primygtinai ragino aiškiai pripažinti asmeninės nuodėmės tiesą ir Dievo asmeninio atleidimo per kunigą būtinybę. Visuotiniai išrišimai nėra alternatyvus Susitaikinimo sakramento teikimo būdas (130).

77. Kreipiuosi į kunigus, akindamas juos dosniai skirti laiko išpažinčių klausymui ir pačius, rodant pavyzdį, reguliariai priimti Atgailos sakramentą. Kviečiu juos nuolatos atnaujinti moralinės teologijos žinias, idant būtų įmanoma kompetentingai artintis prie problemų, neseniai pasirodžiusių asmeninės ir socialinės dorovės srityje. Ypatingą dėmesį jie teskiria konkrečioms tikinčiųjų gyvenimo sąlygoms ir kantriai tepadeda jiems pažinti krikščioniškojo dorovės įstatymo reikalavimus bei išgyventi sakramentą kaip džiaugsmingą susitikimą su dangiškojo Tėvo gailestingumu! (131).

Malda ir gyvenimas

78. Kartu su Eucharistijos šventimu būtina skatinti ir kitas bendruomeninės maldos formas (132), padedant iš naujo atrasti jas ir liturginę maldą jungiantį ryšį. Pirmiausia, tęsiant gyvą lotyniškosios Bažnyčios tradiciją, derėtų plėtoti įvairius eucharistinio kulto ne Mišių metu būdus: asmeninę adoraciją, eucharistinį išstatymą ir procesiją, laikytinus tikėjimo nuolatiniu realiu Viešpaties buvimu Altoriaus sakramente išraiškomis (133). Asmeniškai ar bendruomeniškai švenčiant Liturgines valandas, kurios, pasak Susirinkimo, labai patartinos ir tikintiems pasauliečiams (134), dėtinos pastangos parodyti jų ryšį su Eucharistijos slėpiniu. Šeimos skatintinos skirti laiko bendrai maldai bei visą savo santuokinį bei šeimyninį gyvenimą aiškinti Evangelijos šviesoje. Taip iš to ir Dievo žodžio klausymosi išsiplėtos namų liturgija, lydinti visus šeimos gyvenimo momentus (135).

Visos bendruomeninės maldos formos suponuoja individualią maldą. Tarp asmens ir Dievo gimsta tas tikrasis pokalbis, kuris reiškiasi šlovinimu, dėkojimu, prašymu, kreipiamu į Tėvą per Jėzų Kristų ir Šventojoje Dvasioje. Niekada nevalia apleisti asmeninės maldos, kuri krikščioniui yra tartum kvėpavimas. Visiems irgi reikia mokytis iš naujo atrasti ryšį tarp jos ir liturginės maldos.

79. Ypatingas dėmesys skirtinas liaudiškajam pamaldumui (136). Plačiai paplitęs įvairiose Europos srityse brolijų, piligriminių kelionių bei procesijų į gausias šventoves dėka, toks pamaldumas praturtina liturginius metus, įkvepia šeimos ir visuomenės tradicijas bei papročius. Visos šios formos dėmesingai pasvertinos pasitelkiant skatinimo bei atnaujinimo pastoraciją, padedančią joms plėtoti tai, kas autentiškai išreiškia Dievo tautos išmintį. Toks neabejotinai yra šventasis rožinis. Šiais jam paskirtais metais dar kartą nuoširdžiai siūlau melstis rožinio malda, nes „visu savo reikšmingumu atsiskleidęs rožinis veda į pačią krikščioniškojo gyvenimo šerdį ir suteikia itin vaisingą kasdienę dvasinę bei pedagoginę asmeninės kontempliacijos, Dievo tautos ugdymo ir naujosios evangelizacijos galimybę“ (137).

Liaudiškojo pamaldumo srityje būtina niekada neišleisti iš akių tam tikrų apraiškų dviprasmiškų aspektų, stengiantis jas apsaugoti nuo sekuliarizmo įtakos, aklo vartotojiškumo ar prietarų pavojaus ir išlaikyti sveikų ir autentiškų formų erdvėje. Reikia šviečiamojo darbo, kurio tikslas būtų paaiškinti, kad liaudiškasis pamaldumas visuomet turėtų derėti su Bažnyčios liturgija ir sietis su sakramentais.

80. Nevalia užmiršti, kad Dievui patinkantis dvasinis garbinimas (plg. Rom 12, 1) pirmiausia vyksta kasdieniame gyvenime, kupiname – net ir aiškaus bejėgiškumo momentais – laisvo ir dosnaus atsidavimo meilėje. Tada gyvenimas gaivinamas nepajudinamos vilties, nes remiasi vien Dievo galybės ir Kristaus pergalės tikrumu: tai gyvenimas, sklidinas Dievo paguodos, kuria savo ruožtu esame pašaukti paguosti tuos, kuriuos sutinkame savo kelyje (plg. 2 Kor 1, 4).

Viešpaties diena

81. Paradigminis ir atminimą itin žadinantis momentas vilties Evangelijos šventimo atžvilgiu yra Viešpaties diena.

Šiandienėmis sąlygomis krikščionims sunkiau pilnatviškai išgyventi sekmadienį kaip susitikimo su Viešpačiu dieną. Neretai sekmadienis susiaurinamas iki „savaitgalio“, paprasto atitrūkimo nuo kasdienių reikalų. Štai kodėl būtina darni, edukacinį, dvasinį ir socialinį lygmenį apimanti pastoracija, kuri padėtų išgyventi tikrąją sekmadienio prasmę.

82. Todėl dar kartą kviečiu iš naujo atrasti giliąją Viešpaties dienos prasmę (138): ši diena turi būti pašventinta dalyvavimo Eucharistijoje ir poilsio, kupino krikščioniško džiaugsmo bei broliškumo. Ji švęstina kaip viso garbinimo šerdis, kaip nepaliaujamas amžinojo gyvenimo skelbimas, atgaivinantis viltį ir padrąsinantis toliau tęsti savo kelionę. Nebijokime ginti sekmadienio nuo visų puolimų ir visomis išgalėmis stenkimės laiduoti jį planuodami darbą, idant ši diena visos visuomenės labui galėtų būti skirta žmogui. Juk jei sekmadienis netektų savo pirminės reikšmės ir šią dieną nebebūtų įmanoma skirti tinkamo laiko maldai, poilsiui, bendrystei ir džiaugsmui, gali atsitikti, „kad žmogus bus įkalintas tokiame siaurame horizonte, jog nebegalės matyti dangaus, taigi nebebus pajėgus švęsti net ir dėvėdamas šventiškus drabužius“ (139). O be šventės matmens viltis neberas būsto, kuriame gyventų.
 

V SKYRIUS
TARNAUTI VILTIES EVANGELIJAI

„Žinau tavo darbus, tavo meilę, tikėjimą, tarnavimą, ištvermę“ (Apr 2, 19)

Meilės kelias

83. Žodyje, kurį Dvasia adresuoja Bažnyčioms, įvertinamas jų gyvenimas. Jame kalbama apie veiksmus ir laikysenas: „Žinau tavo darbus“ yra įžanga, kuri tartum priedainis keliais variantais pasirodo septynioms Bažnyčioms parašytuose laiškuose. Tada, kai darbai išaiškėja kaip teigiami, jie esti triūso, ištvermės, išbandymų bei negandų pakėlimo, neturto, ištikimybės persekiojimuose, artimo meilės, tikėjimo, tarnavimo vaisius. Šiuo požiūriu laiškus galima skaityti kaip Bažnyčios, kuri ne tik skelbia bei švenčia iš Viešpaties ateinantį išganymą, bet ir juo tikrai „gyvena“, aprašymą.

Kad galėtų tarnauti vilties Evangelijai, žengti meilės keliu pašaukta ir Bažnyčia Europoje. Tai kelias, vedantis per evangelizuojančią artimo meilę, įvairialypį tarnavimą, pasiryžimą būti be paliovos ir be ribų dosniam.

I. Artimo meilės tarnyba

Skleidžiant bendrystę ir solidarumą

84. Kiekvieno asmens pirmapradis patyrimas, iš kurio išauga viltis, yra dovanai gauta meilė. „Žmogus negali gyventi be meilės. Žmogus pasidaro pats sau nebesuvokiama esybe ir jo gyvenimas nebetenka prasmės, jeigu jam neapsireiškia meilė, jei jis nesusitinka su meile, jei nepajunta jos ir kokiu nors būdu nepadaro jos sava, jeigu negali joje gyvai dalyvauti“ (140).

Todėl šiandienei Bažnyčiai Europoje kyla užduotis padėti šiuolaikiniam žmogui patirti Dievo Tėvo ir Kristaus meilę Šventojoje Dvasioje liudijant meilę, kuri pati kupina vidinės evangelizacinės jėgos.

„Evangelijos“, džiaugsmingo skelbimo visiems žmonėms, esmė galiausiai yra štai tai: Dievas pamilo mus pirmas (plg. 1 Jn 4, 10. 19); Jėzus parodė mums savo meilę iki galo (plg. Jn 13, 1). Per Dvasios dovaną Dievo meilė pasiūloma visiems tikintiesiems ir perteikia jiems savo gebėjimą mylėti: meilė užvaldo visų mokinių ir visos Bažnyčios širdį (plg. 2 Kor 5, 14). Būtent dėl to, kad yra dovanota Dievo, meilė žmogui tampa įsakymu (plg. Jn 13, 34).

Tad gyvenimas meilėje tampa visiems žmonėms skirta gerąja žinia, regimai parodančia Dievo, kuris nieko neapleidžia, meilę. Galiausiai tai reiškia atskleisti pražuvusiam žmogui tikrąsias priežastis, kodėl reikėtų nenustoti vilties.

85. Bažnyčia, „būdama gyvos meilės apčiuopiamas, nors ir visuomet nepakankamas, ženklas“, pašaukta „leisti žmonėms sutikti Dievo ir Kristaus, einančio jų ieškoti, meilę“ (141). Bažnyčia, „sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“ (142), tai liudija, kai asmenys, šeimos ir bendruomenės karštai gyvena artimo meilės Evangelija. Kitaip tariant, mūsų bažnytinės bendruomenės pašauktos būti tikrai pirmutinėmis bendrystės mokymosi vietomis.

Pati prigimtis artimo meilės liudijimą verčia neapsiriboti bažnytine bendruomene ir taip siekti kiekvieno žmogaus, kad meilė visiems žmonėms taptų paskata praktikuoti autentišką solidarumą visame socialiniame gyvenime. Tarnaudama artimo meilei, Bažnyčia kartu ugdo „solidarumo kultūrą“ ir taip prisideda prie žmonių bendro gyvenimo visuotinių vertybių atgaivinimo.

Turint tai prieš akis, būtina iš naujo atrasti krikščioniškosios savanoriškos tarnystės autentišką prasmę. Gimstanti iš tikėjimo ir jo nuolatos maitinama, ji turėtų būti profesinės kompetencijos ir autentiškos meilės derinys ir tuos, kurie ją praktikuoja, akinti „gryno palankumo žmonėms jausmus iškelti iki Kristaus meilės aukštumų; nepaisant sunkaus darbo ir nuovargio, kasdien iš naujo įsisąmoninti kiekvieno asmens orumą; tirti žmonių poreikius ir prireikus minti naujus kelius ten, kur poreikiai didesni, o rūpinimosi bei paramos silpniesiems mažiau“ (143).

II. Tarnauti žmogui visuomenėje

Grąžinti viltį vargšams

86. Visa Bažnyčia privalo stengtis grąžinti viltį vargšams. Juos priimti bei jiems tarnauti reiškia priimti Kristų ir jam tarnauti (plg. Mt 25, 40). Prioritetinė meilė vargšams yra būtinas buvimo krikščionimi ir tarnavimo Evangelijai matmuo. Mylėti žmones ir jiems liudyti, jog jie yra ypač mylimi Dievo, vadinasi, pripažinti, kad jie vertingi patys savaime, kad ir kokiomis ekonominėmis, kultūrinėmis ir socialinėmis sąlygomis gyventų, bei padėti jiems išskleisti savo potencialius gebėjimus.

87. Tad nevalia abejingai žvelgti į bedarbystės reiškinį, kuris daugelyje Europos šalių yra skaudi socialinė rykštė. Prie jo taip pat šliejasi problemos, susijusios su didėjančiu migrantų srautu. Bažnyčia turi priminti, jog darbas yra gėrybė, kuria privalo rūpintis visa visuomenė.

Iš naujo pateikdama etinius kriterijus, kuriais turėtų vadovautis rinka ir ūkis, norintys sąžiningai paisyti centrinės vietos, kurią ten užima žmogus, Bažnyčia negali neieškoti dialogo su žmonėmis, įsitraukusiais į politikos, profsąjungų bei verslo pasaulį (144). Tokio dialogo tikslas turėtų būti Europa, suprantama kaip tautų ir asmenų bendruomenė, viltimi solidari visuomenė, nepaklūstanti vien rinkos dėsniams, bet besistengianti apsaugoti žmogaus orumą ir ekonominių bei socialinių santykių srityje.

88. Ypatingas dėmesys taip pat skirtinas ligonių pastoracijai. Turint omenyje, kad liga iškelia esminius klausimus dėl gyvenimo prasmės, „gerovės ir našumo visuomenėje, kultūroje, paženklintoje keliaklupsčiavimo kūnui, kančios bei skausmo atmetimo ir amžinosios jaunystės mito“ (145), dėmesys ligoniams laikytinas prioritetu. Todėl būtina laiduoti, viena vertus, tinkamą pastoracinį buvimą įvairiose kančios vietose – pavyzdžiui, per atsidavusį ligoninės kapelionų, savanorių asociacijų narių ir su Bažnyčia susijusių sveikatos apsaugos institucijų darbą – ir, kita vertus, paramą ligonių šeimoms. Negana to, tinkamomis pastoracinėmis priemonėmis gydytojams bei slaugos personalui reikia padėti vykdyti jų reiklų tarnavimo ligoniams pašaukimą. Juk sveikatos apsaugos srityje dirbantys asmenys savo darbu kasdien kilniai tarnauja gyvybei. Iš jų irgi reikalaujama teikti savo pacientams ypatingą dvasinę paspirtį, kurią suponuoja autentiško žmogiško ryšio šiluma.

89. Galiausiai nevalia užmiršti, kad žemės gėrybėmis kartais naudojamasi netinkamai. Žmogus neatliko savo užduoties išmintingai ir su meile dirbti žemę ir ja rūpintis (plg. Pr 2, 15), todėl daug kur nuniokojo lygumas ir miškus, užteršė vandenį, užnuodijo orą, suardė hidrogeologines ir atmosferines sistemas, dykumomis pavertė didžiules sritis.

Ir šiuo atveju tarnauti vilties Evangelijai reiškia naujaip stoti už teisingą naudojimąsi žemės gėrybėmis (146), skatinti ne vien tenkintis natūralių gyvenamųjų erdvių išsaugojimu, bet rūpintis ir žmonių gyvenimo kokybe, taip rengiant būsimoms kartoms labiau Kūrėjo planą atitinkančią aplinką.

Tiesa apie santuoką ir šeimą

90. Bažnyčia Europoje visais lygmenimis turėtų iš naujo sąžiningai pasiūlyti tiesą apie santuoką ir šeimą (147). Šią būtinybę karštai jaučia pati Bažnyčia, nes žino, kad ši užduotis neatsiejama nuo jai Sužadėtinio bei Viešpaties patikėtos evangelizacijos ir kaip niekada neatidėliotina šiandien. Daug kultūrinių, socialinių ir politinių veiksnių lėmė vis aiškesnę šeimos krizę. Jie įvairiu mastu kelia grėsmę žmogaus asmens tiesai bei orumui ir, iškeipdami šeimos idėją, verčia net ja suabejoti. Santuokos neišardomumo vertybė vis mažiau pripažįstama; reikalaujama įteisinti de facto gyvenimo sąjungas, suteikiant joms tokį patį rangą kaip teisėtoms santuokoms; nestinga mėginimų pripažinti tokių porų modelius, kur lytinis skirtingumas nebėra esminis.

Tokiomis sąlygomis Bažnyčiai privalu su nauja jėga skelbti tai, ką Evangelija sako apie santuoką ir šeimą, idant būtų suvokta to reikšmė bei vertė išganomajame Dievo plane. Ypač svarbu iš naujo patvirtinti, kad šios institucijos yra Dievo norėtoji tikrovė. Būtina vėl atrasti šeimos kaip glaudžios gyvenimo ir meilės bendruomenės (148), atviros naujos gyvybės gimdymui, tiesą, taip pat suvokti jos kaip „namų Bažnyčios“ kilnumą ir dalį Bažnyčios misijoje bei visuomenės gyvenime.

91. Pasak sinodo tėvų, būtina pripažinti, jog daugybė šeimų meilės paženklintoje kasdienėje egzistencijoje regimai liudija Jėzaus, kuris jas lydi ir savo Dvasios dovana palaiko, buvimą. Norint paremti jų kelionę, reikia gilinti santuokos ir šeimos teologiją bei dvasingumą; tvirtai bei visapusiškai skelbti ir įtikinamais pavyzdžiais rodyti šeimos, pagrįstos santuoka, kuri suvokiama kaip tvari bei vaisinga vyro ir moters sąjunga, tiesą ir grožį; visose Bažnyčios bendruomenėse skatinti nuoseklią ir tinkamą šeimų pastoraciją. Sykiu Bažnyčiai su motinišku rūpestingumu derėtų siūlytis padėti atsidūrusiems sunkioje padėtyje, pavyzdžiui, vienišoms motinoms, atskirai gyvenantiems ar išsiskyrusiems asmenims, pamestiems vaikams. Visada būtina skatinti, lydėti ir palaikyti pavienių ar susivienijusių šeimų teisėtą veiklą Bažnyčioje bei visuomenėje ir stengtis, kad pavienės Europos valstybės ir pati Europos Sąjunga skatintų autentišką ir tinkamą šeimos politiką (149).

92. Ypatingas dėmesys skirtinas pastangoms mokyti jaunuolius ir sužadėtinius meilės: specialūs rengimo Santuokos sakramentui kursai turėtų padėti jiems sulaukti tos dienos skaistiems. Savo ugdomosiomis pastangomis Bažnyčia turėtų lydėti jaunavedžius ir po santuokos šventimo.

93. Galiausiai Bažnyčia pašaukta su motinišku gerumu traktuoti santuokines situacijas, kai nesunku prarasti viltį. „Matydama tiek daug suirusių šeimų, Bažnyčia jaučiasi pašaukta ne skelbti griežtą, nešališką nuosprendį, bet, priešingai, apšviesti tokios daugybės žmogiškųjų tragedijų gelmes Dievo žodžio šviesa, lydima jo gailestingumo liudijimo. Vadovaudamasi būtent tokia dvasia, šeimos pastoracija turėtų imtis išsiskyrusių ir antrą kartą civiliškai susituokusių tikinčiųjų problemos. Jie nėra pašalinti iš bendruomenės; priešingai, jie kviečiami dalytis jos gyvenimu augdami dvasia pagal Evangelijos reikalavimus. Bažnyčia, neslėpdama nuo jų tiesos apie jų padėties objektyvią moralinę netvarką ir iš to kylančius padarinius sakramentinės praktikos atžvilgiu, nori parodyti jiems visą savo motinišką artumą“ (150).

94. Norint tarnauti vilties Evangelijai, neužtenka ypatingą ir prioritetinį dėmesį skirti šeimai; vilties Evangelijos atžvilgiu ir pačioms šeimoms būtina atlikti nepamainomą užduotį. Štai kodėl, kupinas pasitikėjimo ir meilės, iš naujo kviečiu visas Europoje gyvenančias krikščioniškąsias šeimas: „Šeimos, tapkite tai, kuo esate!“ Jūs esate gyvas Dievo meilės atvaizdas: jums tenka „užduotis sergėti, apreikšti ir perteikti meilę kaip gyvą Dievo meilės žmonijai ir Viešpaties Kristaus meilės Bažnyčiai, savo Sužadėtinei, atspindį ir tikrą dalyvavimą joje“ (151).

Jūs esate „gyvybės šventovė <…>: tai vieta, kur gyvybė, Dievo dovana, gali būti tinkamai priimta ir saugoma nuo dažnų pavojų, su kuriais ji susiduria, vieta, kur ji gali plėtotis pagal autentiškai žmogiškus augimo reikalavimus“ (152).

Jūs esate visuomenės pamatas, nes esate pirma asmens ir visuomenės „humanizacijos“ vieta (153), meilės ir solidarumo kupinų socialinių santykių kūrimo pavyzdys.

Pačios įtikinamai liudykite vilties Evangeliją! Juk esate gaudium et spes (154).

Tarnauti gyvybės Evangelijai

95. Nerimo negali nekelti įvairiose Europos šalyse regimas gyventojų senėjimas bei jų mažėjimas; juk mažėjantis gimstamumas yra pažeisto santykio su savo ateitimi simptomas, akivaizdi vilties stygiaus apraiška, šiuolaikinėje visuomenėje vyraujančios „mirties kultūros“ ženklas (155).

Kartu su gimstamumo mažėjimu primintini ir kiti ženklai, prisidedantys prie gyvybės vertybės aptemdymo ir savotiško sąmokslo prieš ją. Tarp jų su liūdesiu pirmiausia minėtinas abortų plitimas, taip pat tokių, kai cheminiais ir farmakologiniais preparatais be gydytojo įsikišimo atliekamas abortas yra atsiejamas nuo bet kokios socialinės atsakomybės. Tai skatina daugelyje žemyno valstybių veikiantys įstatymai, leidžiantys imtis veiksmų, kurie yra „pasibaisėtini nusikaltimai“ (156) ir visais atvejais didelė moralinė netvarka. Taip pat nevalia užmiršti pasikėsinimų į gyvybę imantis veiklos, kuri, „tegu ir vykdoma dorais tikslais, neišvengiamai sąlygoja gemalų žūtį“, arba netinkamai naudojantis prenatalinio diagnozavimo technikomis, kai jos taikomos ne ankstyvam gydymui, bet „turint eugenišką tikslą“ – neatmetant „abortų, kurie sutrukdytų gimti įvairių anomalijų paliestiems vaikams“, galimybės (157).

Taip pat minėtina kai kur Europoje konstatuotina tendencija manyti, jog būtų galima leisti sąmoningai užbaigti savo ar kito žmogaus gyvenimą: tai skatina slaptos ar atvirai praktikuojamos eutanazijos, kurios įteisinimo neretai reikalaujama ir kuri keliais atvejais, deja, buvo įteisinta, plitimą.

96. Tokiomis sąlygomis „tarnauti gyvybės Evangelijai“ būtina ir mobilizuojant visuotinę sąžinę bei vienijant etines pastangas, „idant suaktyvėtų didi veikla gyvybei remti. Visi drauge turime sukurti naują gyvenimą“ (158). Tai didelė užduotis, ir jos privalu imtis atsakingai, būnant tikram, jog „Europos civilizacijos ateitis smarkiai priklauso nuo gyvybės vertybės, kuri yra jos kultūrinio paveldo šerdis, ryžtingos apsaugos bei skatinimo“ (159); iš tikro kalbama apie būtinybę grąžinti Europai jos tikrąjį orumą, kur būtų pripažįstamas kiekvieno asmens nelygstamas orumas.

Mielai pritariu šiems sinodo tėvų žodžiams: „Europos vyskupų sinodas skatina krikščionių bendruomenes tapti gyvybės šauklėmis. Jis akina krikščioniškąsias poras bei šeimas palaikant vieniems kitus išlikti ištikimiems savo, kaip Dievo bendradarbių, misijai paleidžiant į pasaulį ir auklėjant jaunąją kartą; sinodas vertina kiekvieną didžiadvasišką pastangą reaguoti į gyvybės perteikimo srityje vyraujantį egoizmą, skatinamą klaidingų saugumo ir laimės modelių; iš Europos Sąjungos valstybių reikalauja vykdyti toliaregę politiką, kuri skatintų gerinti konkrečias gyvenamojo būsto, darbo ir socialinės pagalbos sąlygas, palankias kurti šeimą ir atsiliepti į motinystės bei tėvystės pašaukimą, ir laiduotų šiandienei Europai brangiausią turtą – rytdienos europiečius“ (160).

Statydinti žmogaus vertą miestą

97. Veikli artimo meilė įpareigoja mus skubinti Dievo karalystės atėjimą. Štai kodėl ji prisideda prie autentiškų vertybių, sudarančių žmogaus vertos civilizacijos pamatą, skatinimo. Vatikano II Susirinkimas primena, jog „į dangaus karaliją keliaujantys krikščionys privalo siekti to, kas aukščiausia, ir tuo rūpintis. Tačiau tai ne tik nemažina, bet veikiau didina jų įpareigojimą darbuotis drauge su visais žmonėmis žmogiškesnio pasaulio kūrimo labui“ (161). Naujo dangaus ir naujos žemės laukimas, užuot nutolinęs nuo istorijos, didina rūpinimąsi dabartiniu pasauliu, kur jau šiandien auga naujybė, kuri yra būsimojo pasaulio daigas ir pavidalas.

Gaivinami tokio tikėjimo tikrumo, imkime statydinti žmogaus vertą miestą! Net jei ir neįmanoma įgyvendinti istorijoje tobulos socialinės tvarkos, žinome, jog kiekvieną sąžiningą pastangą statydinti geresnį pasaulį lydi Dievo palaiminimas, ir kad kiekviena šiame laike pasėta teisingumo ir meilės sėkla duos vaisių amžinybėje.

98. Statydinant žmogaus vertą miestą, įkvėpimo reikėtų ieškoti Bažnyčios socialiniame mokyme. Per tai Bažnyčia kelia Europos žemynui jo civilizacijos moralinės vertės klausimą. Šis mokymas kyla, viena vertus, iš Biblijos žinios ir proto susitikimo ir, kita vertus, iš problemų bei situacijų, susijusių su žmogaus ir visuomenės gyvenimu. Siūlomų principų visuma šis mokymas prisideda prie teisingumu, tiesa, laisve bei solidarumu paremto žmonių bendro gyvenimo tvarių pamatų. Gindamas ir skatindamas asmens orumą, kuris yra ne tik ekonominio ir politinio gyvenimo, bet ir socialinio teisingumo bei taikos pamatas, jis geba suteikti tvirtą pagrindą ramsčiams, ant kurių laikosi Europos žemyno ateitis (162). Bažnyčios socialiniame mokyme esama elementų, kuriais galima remtis ginant moralinę laisvės struktūrą ir taip sergėjant Europos kultūrą bei visuomenę tiek nuo totalitarinės „teisingumo be laisvės“ utopijos, tiek nuo „laisvės be tiesos“ utopijos, kurią lydi klaidinga „tolerancijos“ samprata; kaip liūdnai liudija nesena pačios Europos istorija, abi utopijos buvo žmonijai suklydimų bei siaubų nešėjos (163).

99. Bažnyčios socialinis mokymas dėl savo vidinio ryšio su asmens orumu gali būti patrauklus ir nepriklausantiems tikinčiųjų bendruomenei. Todėl neatidėliotinai būtina skatinti jo pažinimą bei studijas, kad su juo geriau susipažintų ir patys krikščionys. To reikalauja besirandanti naujoji Europa, kuriai reikia šių vertybių pagrindu išauklėtų ir bendrojo gėrio labui darbuotis nusiteikusių žmonių. Tam būtini krikščionys pasauliečiai, kurie įvairias pareigas pilietinio gyvenimo, ūkio, kultūros, sveikatos apsaugos, švietimo ir politikos srityse turėtų vykdyti taip, kad čia sklistų Karalystės vertybės (164).

Priėmimo kultūros link

100. Tarp iššūkių, šiandien kylančių vilties Evangelijos tarnybai, išnyra didėjančios imigracijos reiškinys, iš Bažnyčios reikalaujantis gebėjimo svetingai priimti kiekvieną asmenį, kad ir kokiai tautai jis priklausytų. Europos visuomenę ir jos institucijas šis reiškinys akina ieškoti teisingos santvarkos ir visų pagarbaus sugyvenimo būdų, taip pat galimos integracijos teisėtumo.

Matant skurdo, per menkos plėtros ar net nepakankamos laisvės būvį, kuris, deja, tebėra būdingas įvairioms šalims ir verčia daugybę žmonių palikti savo žemę, visiems privalu ryžtingai stengtis sukurti teisingesnę tarptautinę tvarką, kuri skatintų autentišką visų tautų ir šalių plėtrą.

101. Migracija kelia Europai užduotį rasti protingo priėmimo ir svetingumo formų. To reikalauja „universalistinė“ bendrojo gėrio vizija: būtina išplėsti savo žvilgsnį, kad jis apimtų visos žmonių giminės poreikius. Pati globalizacija verčia atsiverti bei dalyvauti, idant ji būtų ne atstūmimo ir išstūmimo, bet, priešingai, solidaraus visų dalyvavimo gėrybių gamyboje bei mainuose versmė.

Kiekvienam privalu prisidėti prie brandžios priėmimo kultūros, kuri, atsižvelgdama į vienodą visų asmenų orumą ir solidarumo pareigą silpniausiųjų atžvilgiu, reikalauja visų migrantų pagrindinių teisių pripažinimo. Viešajai valdžiai tenka pareiga kontroliuoti migrantų srautą, paisant bendrojo gėrio reikalavimų. Priimti visada būtina laikantis įstatymų ir todėl prireikus ryžtingai užkertant kelią piktnaudžiavimams.

102. Lygiai taip pat reikia stengtis rasti imigrantų, teisėtai priimtų į įvairių Europos tautų socialinį bei kultūrinį audinį, galimų autentiškos integracijos formų. Būtina nenupulti į abejingumą visuotinėms žmogiškosioms vertybėms ir rūpestingai sergėti kiekvienai tautai būdingą kultūrinį paveldą. Taikus bendras gyvenimas ir abipusiškas keitimasis vidiniais turtais leis statydinti Europą, mokančią būti bendraisiais namais, kur kiekvienas priimamas svetingai, nediskriminuojamas, visi traktuojami bei atsakingai gyvena kaip vienos didelės šeimos nariai.

103. Savo ruožtu Bažnyčia pašaukta „toliau kurti ir be pertrūkio gerinti imigrantų ir pabėgėlių priėmimo tarnybas ir pastoraciją“ (165), siekdama laiduoti pagarbą jų orumui bei laisvei ir skatinti jų integraciją.

Ypač būtina garantuoti pastoracinę pagalbą integruojant imigrantus katalikus, gerbti jų kultūrą ir religinių tradicijų originalumą. Todėl svarbu puoselėti imigrantų kilmės Bažnyčių ir juos priimančių šalių Bažnyčių ryšius, siekiant parengti pagalbos priemones, laiduojančias, kad tarp imigrantų būtų kunigų, pašvęstųjų asmenų ir tinkamai parengtų pastoracijos darbuotojų, kilusių iš tų pačių šalių, kaip ir patys imigrantai.

Tarnavimas Evangelijai, be to, reikalauja, kad Bažnyčia, gindama engiamųjų ir išstumtųjų reikalą, ragintų įvairių valstybių politinę valdžią ir Europos institucijų atsakinguosius pareigūnus pripažinti pabėgėlio statusą tiems, kurie buvo priversti palikti savo kilmės šalį dėl grasinimų gyvybei, taip pat palengvinti jų grįžimą į savo šalis ir, be to, dėti pastangas, kad būtų gerbiamas visų imigrantų orumas ir ginamos jų pagrindinės sąlygos (166).

III. Įsipareigokime artimo meilei

104. Visiems Europos krikščionims sinodo tėvų adresuojamas raginimas gyventi veikliąja artimo meile (167) yra pavykusi autentiško tarnavimo vilties Evangelijai sintezė. Šiandien, Kristaus Bažnyčia Europoje, pateikiu jį tau vėl. Tegu šiandienių europiečių, pirmiausia vargšų ir kenčiančiųjų, džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir baimė tampa tavo džiaugsmu ir viltimi, liūdesiu ir baime, ir tegu tavo širdyje randa atgarsį visa, kas tikrai žmogiška! Žvelk į Europą ir jos kelią su simpatija to, kuris brangina kiekvieną teigiamą elementą, tačiau sykiu neužmerkia akių tam, kas Evangelijai prieštarauja, ir tai ryžtingai smerkia!

105. Bažnyčia Europoje, kasdien iš naujo gaiviai priimk artimo meilės dovaną, kurią tau siūlo Viešpats ir daro tave gebančią ją priimti! Mokykis iš jo meilės turinio ir mato! Būk palaiminimų Bažnyčia, nuolat vis panašesnė į Kristų (plg. Mt 5, 1–12).

Būdama laisva nuo visokių kliūčių ir priklausomybių, būk neturtinga ir draugė neturtingiems, svetinga kiekvienam ir dėmesinga kiekvienai, naujai ar senai, neturto formai!

Nepaliaujamai apvaloma Tėvo gerumo, savo veiklos aukščiausiąja norma pripažink laikyseną Jėzaus, kuris visados gynė tiesą, tačiau sykiu buvo gailestingas nusidėjėliams.

Jėzuje, kurio gimimo metu skelbta ramybė (plg. Lk 2, 14), kuris savo mirtimi sugriovė visą priešybę (plg. Ef 2, 14) ir dovanojo tikrą ramybę (plg. Jn 14, 27), būk ramybės steigėja, kviečianti savo vaikus išvalyti širdį nuo visokio priešiškumo, savanaudiškumo ar šališkumo, visomis aplinkybėmis skatinanti dialogą ir abipusę pagarbą!

Jėzuje, Dievo teisingume, niekada nesiliauk smerkusi visas neteisingumo formas! Gyvendama pasaulyje ateinančios Karalystės vertybėmis, būsi artimo meilės Bažnyčia ir nepamainomu indėliu prisidėsi prie žmogaus vis vertesnės civilizacijos statydinimo Europoje.

VI SKYRIUS
VILTIES EVANGELIJA NAUJAJAI EUROPAI

„Ir aš išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo“ (Apr 21, 2)

Dievo naujybė istorijoje

106. Apreiškimo knygoje aidinti vilties Evangelija atveria širdį Dievo sukurtos naujybės kontempliacijai: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko, ir jūros taip pat nebeliko“ (Apr 21, 1). Pats Dievas skelbia tai žodžiais, paaiškinančiais ką tik aprašytą regėjimą: „Štai aš visa darau nauja!“ (Apr 21, 5).

Dievo naujybė – visiškai suprantama senų daiktų, padarytų ašarų, liūdesio, aimanų, vargų ir mirties kaina (plg. Apr 21, 4), fone – yra išėjimas iš nuodėmės ir jos padarinių būvio, kuriame buvo atsidūrusi žmonija; naujas dangus ir nauja žemė, naujoji Jeruzalė, priešpriešinami senam dangui ir senai žemei, senai daiktų tvarkai ir senajai, tarpusavio galynėjimosi kamuojamai Jeruzalei.

Naujosios Jeruzalės, nužengiančios „iš dangaus nuo Dievo“ (Apr 21, 2) ir tiesiogiai susijusios su Bažnyčios slėpiniu, paveikslas nėra nereikšmingas žmogaus miesto statydinimui. Šiuo paveikslu nusakoma eschatologinė tikrovė: ji pranoksta visa, ką žmogus įstengia padaryti; ji – Dievo, kuris tai padarys laikų pabaigoje, dovana. Sykiu ji nėra utopija: ji yra jau dabar esanti tikrovė. Tą rodo Dievo esamuoju laiku pavartotas veiksmažodis: „Štai aš visa darau nauja“ (Apr 21, 5) ir tolesnis patikslinimas: „Įvyko!“ (Apr 21, 6). Juk Dievas jau ėmėsi pasaulio atnaujinimo; Jėzaus Velykos jau yra Dievo naujybė, davusi pradžią Bažnyčiai, gaivinanti jos gyvenimą, atnaujinanti bei perkeičianti istoriją.

107. Ši naujybė ima įgyti pavidalą krikščionių bendruomenėje, kuri jau šiandien yra „Dievo padangtė tarp žmonių“ (plg. Apr 21, 3); tarp jų Dievas darbuojasi atnaujindamas gyvenimą visų, kurie paklūsta Dvasios dvelksmui. Bažnyčia pasauliui yra Karalystės, kuri tikrove pirmiausia tampa širdyse, ženklas ir įrankis. Tą pačią naujybę taip pat atspindi bet kuri Evangelijos gaivinama bendro žmonių gyvenimo forma. Ta naujybė užkalbina visuomenę visais istorijos momentais ir visose žemės vietose, ir pirmiausia Europos visuomenę, kuri jau daug amžių girdi Evangeliją apie Jėzaus atvertą Karalystę.
 

I. Dvasinis Europos pašaukimas

Europa – visuotinių vertybių skatintoja

108. Europos istorija paženklinta gaivinančio Evangelijos poveikio. „Žvelgdami į praėjusius amžius, negalime nedėkoti Viešpačiui už tai, kad krikščionybė mūsų žemynui buvo pagrindinis tautų bei kultūrų vienybės ir žmogaus bei jo teisių visapusiško skatinimo veiksnys“ (168).

Krikščioniškasis tikėjimas neabejotinai yra esminė ir lemiama europinės kultūros pamato dalis. Krikščionybė iš tiesų suteikia Europai pavidalą, įdiegdama tam tikras pamatines vertybes. Pati Europos modernybė, dovanojusi pasauliui demokratijos idealą ir žmogaus teises, semia savo vertybes iš krikščioniškojo paveldo. Europa veikiau apibūdintina ne kaip geografinė erdvė, bet kaip „pirmiausia kultūrinė ir istorinė sąvoka, nusakanti tikrovę, kaip žemynas atsiradusią krikščionybės vienijančiosios jėgos dėka – krikščionybės, mokėjusios suvienyti tautas bei kultūras ir artimai susijusios su visa Europos kultūra“ (169).

Tačiau šiandienė Europa, būtent tuo momentu, kai tvirtina ir plečia savo ekonominę bei politinę vienybę, atrodo kamuojama gilios vertybių krizės. Kyla įspūdis, jog nors ir disponuodama didesniais ištekliais ji stokoja polėkio, kuris palaikytų bendrą projektą ir vėl teiktų jos piliečiams vilties pagrindą.

Naujasis Europos veidas

109. Dabartiniame transformacijos procese Europa pirmiausia pašaukta iš naujo atrasti savo tikrąją tapatybę. Nors jau ir yra tapusi labai įvairialypė, Europa turi statydinti naują vienybės įvairovėje modelį, sutaikintųjų tautų bendriją, atvirą kitiems žemynams bei įsitraukusią į dabartinius globalizacijos procesus.

Norėdama suteikti naujo polėkio savo istorijai, ji turi „pripažinti ir, vadovaudamasi kūrybinės ištikimybės dvasia, iš naujo atrasti pamatines vertybes, prie kurių įgijimo svariausiai prisidėjo krikščionybė ir kurios glaustai išreiškiamos teigiant asmens transcendentinį orumą, protą, laisvę ir demokratiją, teisinę valstybę bei politikos ir religijos perskyrą“ (170).

110. Europos Sąjunga tebesiplečia. Trumpiau ar ilgiau šiame procese dalyvauti pašauktos visos tautos, besidalijančios tuo pačiu pamatiniu paveldu. Pageidautina, kad tas plėtimasis vyktų pagarbos visiems dvasia, vertinant naujų narių istorines bei kultūrines ypatybes, nacionalines tapatybes bei turtingą indėlį ir brandžiau įgyvendinant subsidiarumo bei solidarumo principus (171). Žemyno integracijos procese svarbu atsižvelgti į tai, jog Sąjunga nebus tvari, jei apsiribos vien geografiniais ir ekonominiais dėmenimis, todėl ji pirmiausia turėtų remtis sutarimu dėl teisėje ir gyvenime besireiškiančių vertybių.

Skatinti solidarumą ir taiką pasaulyje

111. Žodis „Europa“ turėtų reikšti tą patį, ką ir žodis „atvirumas“. Nepaisant priešingų patirčių ir ženklų, kurių tikrai netrūko, to reikalauja pati jos istorija: „Europa tikrai nėra uždara ar izoliuota teritorija; ji radosi eidama už jūrų pas kitas tautas, kultūras, civilizacijas“ (172). Štai kodėl Europa turi būti atviras ir svetingas žemynas, dabartinėmis globalizacijos sąlygomis ir toliau praktikuojantis ne tik ekonominio, bet ir socialinio bei kultūrinio bendradarbiavimo formas.

Žemynas, norėdamas, kad jo veidas tikrai būtų naujas, į šį reikalavimą turi atsiliepti pozityviai: „Europa negali užsisklęsti. Jai negalima ir nevalia nesidomėti likusiu pasauliu; priešingai, ji turi visiškai suvokti, jog kitos šalys, kiti žemynai laukia iš jos drąsių iniciatyvų, kuriomis būtų siekiama pasiūlyti neturtingiausioms tautoms priemonių jų plėtrai bei socialinei sąrangai ir statydinti teisingesnį bei broliškesnį pasaulį“ (173). Norint tinkamai įgyvendinti tokią užduotį, būtina „permąstyti tarptautinį bendradarbiavimą kaip naują solidarumo kultūrą. Jeigu galvojama apie taikos ugdymą, bendradarbiavimas negali apsiriboti tik pagalba ar parama, ypač kai tikimasi sulaukti grįžtant pelno iš suteiktų išteklių. Veikiau šis bendradarbiavimas turi išreikšti konkretų apčiuopiamą įsipareigojimą solidarumui, kuris leistų vargingiesiems tapti savo plėtros veiksniais ir leistų kuo didesniam žmonių būriui konkrečiomis jų gyvenamomis ekonominėmis ir politinėmis sąlygomis veikti pagal žmogui būdingą kūrybingumą, nuo kurio priklauso ir tautų turtingumas“ (174).

112. Be to, Europa turi aktyviai prisidėti prie globalizacijos skatinimo bei įgyvendinimo solidarumo dvasia. Globalizaciją kaip išankstinė sąlyga turi lydėti savotiška solidarumo globalizacija ir su ja susijusios nešališkumo, teisingumo ir laisvės vertybės, laikantis tvirto įsitikinimo, kad visuomenė ir valstybė, norėdamos laiduoti visos visuomenės pagrindinių poreikių patenkinimą, turi deramai kontroliuoti rinką (175).

Europa, kurią mums paliko istorija, yra išgyvenusi, ypač praėjusiame amžiuje, totalitarines ideologijas ir kraštutinius nacionalizmus, kurie, griaudami žemyno žmonių ir tautų viltį, kurstė tautų viduje ir tarp pačių tautų konfliktus, pasibaigusius pasibaisėtina dviejų pasaulinių karų tragedija (176). Neseni etniniai konfliktai, vėl sukruvinę Europos žemyną, parodė, kad taika trapi, kad ji reikalauja visų veiklaus įsipareigojimo ir kad ją įmanoma laiduoti tiktai atvėrus naujas mainų, atleidimo ir asmenų, tautų bei šalių susitaikinimo perspektyvas.

Tokiomis sąlygomis Europa su visais savo gyventojais privalo nenuilstamai statydinti taiką savo viduje ir visame pasaulyje. Šia proga pravartu priminti, „viena vertus, tai, kad nacionaliniai skirtingumai išlaikytini bei puoselėtini kaip europinio solidarumo pamatas, ir, kita vertus, tai, kad pati nacionalinė tapatybė įgyvendinama tiktai atsiveriant kitoms tautoms ir būnant solidariems su jomis“ (177).
 

II. Europos statydinimas

Europos institucijų vaidmuo

113. Kuriant naują žemyno veidą, daugeliu esminių aspektų reikšmingas yra tarptautinių institucijų, daugiausia susijusių su Europos regionu ir čia veikiančių, vaidmuo. Jos darė poveikį istorinei įvykių raidai, neįsitraukdamos į karinio pobūdžio operacijas. Čia pirmiausia norėčiau paminėti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją, prisidedančią – taip pat žmogaus bei pagrindinių teisių apsauga ir skatinimu – prie taikos ir stabilumo palaikymo, ekonominio bei aplinkosauginio bendradarbiavimo.

Taip pat minėtina Europos Taryba, kuriai priklauso valstybės, pasirašiusios 1950 m. Europos pagrindinių žmogaus teisių apsaugos konvenciją ir 1961 m. socialinę chartiją. Prie jos prijungtas Europos žmogaus teisių teismas. Šios dvi institucijos siekia politinio, socialinio, teisinio ir kultūrinio bendradarbiavimo ir žmogaus teisių bei demokratijos skatinimo pagrindu įgyvendinti laisvės ir solidarumo Europą. Galiausiai Europos Sąjunga su savo Parlamentu, Ministrų Taryba ir Komisija siūlo integracijos modelį, kuris vis labiau tobulinamas tikintis vieną dieną priimti jį kaip bendrąjį pamatinį įstatymą. Šio organo tikslas yra įgyvendinti vis didesnę politinę, ekonominę ir monetarinę valstybių narių, dabartinių ir prisijungsiančių ateityje, vienybę. Šios įvairios institucijos kiekviena pagal savo savitą tapatybę skatina žemyno vienybę ir, žvelgiant giliau, tarnauja žmogui (178).

114. Europos institucijas ir įvairias Europos valstybes kartu su sinodo tėvais (179) raginu pripažinti tai, kad gera visuomenės tvarka turi šaknytis autentiškose etinėse bei pilietinėse vertybėse, kurios, kiek įmanoma, turėtų būti bendros piliečiams. Sykiu pažymėtina, jog tokios vertybės pirmiausia sudaro įvairių visuomeninių darinių paveldą. Svarbu, kad Europos institucijos ir valstybės pripažintų, jog tarp tokių visuomeninių darinių yra ir Bažnyčios bei bažnytinės bendruomenės, taip pat kitos religinės organizacijos. Kadangi jos jau egzistavo dar iki Europos tautų įsisteigimo, jų juo labiau nevalia nužeminti iki privačių įstaigų statuso; jų veikla, priešingai, ypač svari instituciniu matmeniu, ir į tai būtina rimtai atsižvelgti. Vykdydamos savo užduotis, įvairios valstybinės ir europinės institucijos turėtų būti įsisąmoninusios, jog jų teisinės sistemos visiškai gerbs demokratiją tik tada, kai numatys sveiko bendradarbiavimo (180) su Bažnyčiomis ir religinėmis organizacijomis formas.

Turėdamas prieš akis tai, ką pabrėžiau, norėčiau dar kartą kreiptis į Europos būsimosios Konstitucijos rengėjus, prašydamas paminėti joje Europos religinį ir pirmiausia krikščioniškąjį paveldą. Visiškai gerbdamas institucijų pasaulietiškumą, reiškiu pageidavimą pripažinti tris papildomus elementus: Bažnyčių ir religinių bendruomenių teisę laisvai organizuotis pagal savo pačių nuostatus bei įsitikinimus; pagarbą savitai religinių konfesijų tapatybei ir struktūrinio dialogo tarp Europos Sąjungos ir tų konfesijų galimybę; pagarbą teisiniams nuostatams, kuriais Bažnyčios ir religinės institucijos jau šiandien naudojasi valstybėse narėse (181).

115. Deklaruotas Europos institucijų tikslas yra žmogaus asmens teisių apsauga. Per tai jos prisideda prie vertybių ir teisės Europos statydinimo. Sinodo tėvai kreipėsi į atsakinguosius Europos pareigūnus akindami: „Pakelkite savo balsą, kai pažeidžiamos individų, mažumų ir tautų žmogaus teisės, pradedant teise laisvai išpažinti religiją; ypatingą dėmesį skirkite žmogaus gyvybės nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, taip pat santuoka grįstos šeimos klausimams. Tai yra pamatai, ant kurių stovi mūsų bendri Europos namai; <…> laikydamiesi teisingumo ir lygybės, jausdami didelį solidarumą, atsiliepkite į augantį migracijos reiškinį ir įžvelkite jame naujų Europos ateities resursų; visomis išgalėmis stenkitės, kad jaunimui būtų garantuota tikrai žmogiška ateitis per darbą, kultūrą ir moralinių bei dvasinių vertybių ugdymą“ (182).

Bažnyčia naujajai Europai

116. Europai reikia religinio matmens. Kad būtų tokia „nauja“, koks yra Apreiškimo knygoje minimas „naujasis miestas“ (plg. 21, 2), ji turi atsiverti Dievo veikimui. Viltis pastatydinti teisingesnį ir žmogaus vertesnį pasaulį neatsietina nuo suvokimo, kad žmogaus pastangos, jei jų nelydės dieviškoji parama, bus bergždžios, nes „jei Viešpats nestato namų, veltui triūsia tie, kurie juos stato“ (Ps 127, 1). Norint, kad Europa būtų statoma ant tvirtų pamatų, būtina remtis autentiškomis vertybėmis, kurių pagrindą sudaro visuotinis dorovės įstatymas, įrašytas kiekvieno žmogaus širdyje. „Įgyvendinant šį didį projektą, krikščionims ne tik galima vienytis su visais geros valios žmonėmis, maža to, jie kviečiami būti savotiška to siela ir parodyti tikrąją žemiškojo miesto statymo prasmę“ (183).

Viena ir visuotinė Katalikų Bažnyčia, visiškai esanti dalinėse Bažnyčiose, gali nepakartojamai prisidėti prie pasauliui atviros Bažnyčios statydinimo. Juk Bažnyčia teikia esminės vienybės kultūrinių išraiškų įvairovėje modelį, priklausomumo vienai visuotinei bendruomenei, besišaknijančiai vietinėse bendruomenėse, tačiau jomis neapsiribojančiai, suvokimą, jausmą, jog tai, kas vienija, pranoksta tai, kas skiria (184).

117. Santykių su viešąja valdžia srityje Bažnyčia nereikalauja grįžti prie konfesinės valstybės formų. Tačiau kartu ji nepritaria bet kuriam ideologiniam laicizmui ar priešiškai pilietinių institucijų ir religinių konfesijų perskyrai.

Vadovaudamasi bažnytinės bendruomenės ir politinės visuomenės sveiko bendradarbiavimo logika, Katalikų Bažnyčia įsitikinusi, jog gali savitai prisidėti prie vienijimosi perspektyvos, savo tradicijos bei socialinio mokymo principų dvasia siūlydama Europos institucijoms tikinčiųjų bendruomenių, kurios visuomenės humanizavimo siekia remdamosi vilties ženklinama Evangelija, indėlį. Atsižvelgiant į tai, būtina, kad įvairiose Europos instancijose bei institucijose būtų atitinkamai pasirengusių ir kompetentingų krikščionių, idant, gerbiant teisingą demokratinę dinamiką ir keičiantis pasiūlymais, būtų apibrėžtas bendras Europos gyvenimas, vis labiau gerbiantis kiekvieną vyrą bei moterį ir, vadinasi, atitinkantis bendrąjį gėrį.

118. Europa, pradedanti statydintis kaip „sąjunga“, vienybės siekti, kad galėtų būti tikri vilties liudytojai, skatina ir krikščionis. Šiuo atžvilgiu būtina tęsti ir plėtoti per pastarąjį dešimtmetį reikšmingų išraiškų įgijusį keitimąsi dovanomis. Toks keitimasis, praktikuojamas įvairią istoriją bei įvairias tradicijas turinčių bendruomenių, stiprina Bažnyčių įvairiose šalyse ryšius ir per susitikimus, dalijimąsi idėjomis ir tarpusavio pagalbą jas abipusiškai praturtina. Ypač brangintinas Rytų katalikų Bažnyčių kultūrinės bei dvasinės tradicijos siūlomas indėlis (185).

Svarbus vaidmuo ugdant šią vienybę tenka europiniams bažnytinės bendrystės organams, kurie ir toliau skatintini (186). Tarp jų ypatingas vaidmuo skirtinas Europos vyskupų konferencijų tarybai, įsipareigojusiai viso žemyno lygmeniu „skatinti vis didesnę bendrystę tarp vyskupijų ir nacionalinių vyskupų konferencijų, didinti krikščionių ekumeninį bendradarbiavimą, šalinti kliūtis, keliančias grėsmę taikos ateičiai ir tautų pažangai, stiprinti jausminį ir veiklųjį kolegialumą bei hierarchinę communio“ (187). Taip pat minėtina Europos bendrijos vyskupų komisija, stebinti Europos Sąjungos tvirtėjimo bei plėtimosi procesus, skatinanti keitimąsi informacija ir koordinuojanti suinteresuotųjų Europos Bažnyčių pastoracines iniciatyvas.

119. Vienybės Europoje stiprėjimas duoda stimulą prisidėti prie integracijos bei susitaikinimo procesų teologiniu, dvasiniu, etiniu ir socialiniu dialogu (188). Iš tiesų „politinės vienybės link keliaujančioje Europoje nevalia leisti, kad būtent Kristaus Bažnyčia taptų nesantarvės ir nesantaikos veiksniu, nes tai būtų vienas didžiausių papiktinimų mūsų laikais“ (189).

Evangelija – naujo Europos polėkio versmė

120. Europa privalo kokybiškai naujaip įsisąmoninti savo dvasinį paveldą. Toks polėkis gali kilti tik tuomet, jei mes iš naujo išgirstame Kristaus Evangeliją. Visiems krikščionims privalu stengtis patenkinti šį gyvenimo alkį bei troškulį.

Štai kodėl „Bažnyčia jaučiasi įpareigota energingai atnaujinti jai Dievo patikėtą vilties žinią“ ir Europai pakartoti: „Viešpats, tavo Dievas, pergalę teikiantis galiūnas, yra tavyje“ (Sof 3, 17). „Jo kvietimas vilčiai nesiremia utopistine ideologija. <…> Priešingai, tai Kristaus paskelbta žinia apie amžinąjį išganymą (plg. Mt 1, 15). Savo Viešpaties įgaliota, Bažnyčia kartoja šiandienei Europai: trečiojo tūkstantmečio Europa, ‘Nenuleisk rankų’ (Sof 3, 16); neprarask drąsos, nenupulk į mąstysenas ir gyvensenas, kurios neturi ateities, nes nesiremia nepajudinamu Dievo žodžio tikrumu!“ (190).

Tęsdamas šį kvietimą, dar kartą kartoju tau, trečiojo tūkstantmečio pradžios Europa: „Atsigręžk į save! Būk savimi! Atrask savo ištakas! Atgaivink savo šaknis!“ (191). Šimtmečių tėkmėje gavai krikščioniškojo tikėjimo lobyną. Jis grindė tavo socialinį gyvenimą Evangelijos principais ir jo pėdsakų aptinkama tavo tautų mene, literatūroje, mintyje ir kultūroje. Tačiau šis paveldas nepriklauso vien praeičiai; tai ir ateities projektas, perduotinas būsimoms kartoms, nes neišdildomai paženklino kartu Europos žemyną kūrusių asmenų bei tautų gyvenimą.

121. Nebijok! Evangelija nepriešinga tau, bet yra tavo pusėje. Tai patvirtina konstatavimas, kad krikščioniškasis įkvėpimas gali paversti politinių, kultūrinių ir ekonominių dėmenų visumą bendru gyvenimu, kur visi europiečiai jaustųsi kaip namie ir sudarytų tautų šeimą, galinčią vaisingai įkvėpti kitas pasaulio sritis.

Pasitikėk! Evangelijoje, kuri yra Jėzus, atrasi tvirtą ir tvarią viltį, kurios trokšti. Ta viltis pagrįsta Kristaus pergale prieš nuodėmę ir mirtį. Jis norėjo, kad pergalė priklausytų tau tavo išganymo bei džiaugsmo labui.

Būk tikra: vilties Evangelija nenuvilia. Tavo permainingoje vakarykštėje ir šiandienėje istorijoje tai – šviesa, apšviečianti bei rodanti tau kelią, jėga, palaikanti tave išbandymų laikais, naujo pasaulio pranašystė, naujos pradžios ženklas, kvietimas visiems, tikintiesiems ir netikintiesiems, sukti vis naujais keliais, vedančiais į „dvasios Europą“, siekiant paversti ją tikrais, gyvenimo džiaugsmo sklidinais „bendraisiais namais“.
 

PABAIGA

Patikėjimas Marijai

„Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule“ (Apr 12, 1)

Moteris, slibinas ir kūdikis

122. Bažnyčios kelionę per istoriją lydi „ženklai“, kurie visiems regimi, tačiau turi būti paaiškinti. Tarp jų Apreiškimo knygoje pateikiamas danguje pasirodęs „didis ženklas“, kalbantis apie moters ir slibino kovą.

Saule apsisiautusi moteris, kuri kenčia sąrėmius (plg. Apr 12, 1–2), gali reikšti pranašų Izraelį, pagimdžiusį Mesiją, tą, „kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda“ (Apr 12, 5; Ps 2, 9). Tačiau ji taip pat žymi Bažnyčią, Naujosios Sandoros tautą, kuri persekiojama ir kartu sergima Dievo. Slibinas yra „senoji gyvatė“, vadinama „velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį“ (Apr 12, 9). Kova yra nelygi: slibinas atrodo imąs viršų, toksai jis arogantiškas beginklės ir kenčiančios moters atžvilgiu. Tačiau nugali moters pagimdytas berniukas. Šioje kovoje tikra yra viena: didysis slibinas jau nugalėtas, „jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai“ (Apr 12, 9). Savo mirtimi ir prisikėlimu jį nugalėjo Kristus, žmogumi tapęs Dievas, ir „Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu“ (Apr 12, 11) – kankiniai. Ir nors slibinas tebesipriešina, nieko nebereikia bijoti, nes jis jau pralaimėjo.

123. Toks tikrumas gaivina keliaujančią Bažnyčią, kuri pasakojimą apie moterį ir slibiną visada skaito kaip savo istoriją. Moteris, pagimdžiusi berniuką, primena mums Mergelę Mariją, ypač tuo momentu, kai ji, persmelkta kančios Kryžiaus papėdėje, iš naujo gimdo Sūnų kaip šio pasaulio kunigaikščio nugalėtoją. Ji patikima Jonui, o šis savo ruožtu patikimas jai (plg. Jn 19, 26–27), ir ji taip tampa Bažnyčios Motina. Šis Marijos ryšys su Bažnyčia ir Bažnyčios – su ja geriau išryškina moters slėpinį: „Marija, būdama Bažnyčioje kaip Atpirkėjo Motina, motiniškai dalyvauja visą žmonijos istoriją trunkančioje ‘žūtbūtinėje kovoje su tamsos galybėmis’. Remiantis Bažnyčios tapatinimu su ‘moterimi, apsisiautusia saule’ (Apr 12, 1), galima teigti, kad ‘palaimintojoje Mergelėje Bažnyčia jau pasiekė tobulybę, kurioje ji yra be dėmės ir raukšlės’“ (192).

124. Todėl visa Bažnyčia kreipia žvilgsnį į Mariją. Visame žemyne gausių Marijos šventovių dėka pamaldumas Marijai tarp Europos tautų labai gyvas ir paplitęs.

Bažnyčia Europoje, ir toliau nenukreipk kontempliacinio žvilgsnio nuo Marijos ir pripažink „jos motinišką buvimą ir pagalbą sprendžiant daugybę sudėtingų problemų, šiandien lydinčių paskirų žmonių, šeimų ir tautų gyvenimą“, ir jos pagalbą „krikščionių tautai nepaliaujamoje gėrio kovoje su blogiu, idant ji ‘nesukluptų’ ar, jei suklupo, ‘pakiltų’“ (193).

Prašymas Marijai, vilties Motinai

125. Autentiškos meilės gaivinamoje kontempliacijoje Marija mums rodosi kaip pavidalas Bažnyčios, kuri, maitinama vilties, atpažįsta išganingą ir gailestingumo kupiną Dievo veikimą, per kurį suvokia savo pačios kelią ir visą istoriją. Marija ir šiandien mums padeda aiškinti visa, kas mums nutinka, remiantis jos Sūnumi Jėzumi. Būdama naujas, Šventosios Dvasios sukurtas kūrinys, Marija padeda augti mumyse vilties dorybei.

Į , vilties ir paguodos Motiną, kupini pasitikėjimo kreipiame savo prašymą: jai patikime Bažnyčios Europoje ateitį ir visų šio žemyno vyrų ir moterų ateitį:

Marija, vilties Motina,
ženk su mumis!
Išmokyk mus skelbti gyvąjį Dievą;
padėk mums liudyti Jėzų,
vienatinį Išganytoją;
padėk mums noriai tarnauti artimui,
svetingai sutikti stokojančius,
rūpintis teisingumu,
aistringai statydinti teisingesnį pasaulį;
užtark mus,
kurie darbuojamės istorijoje,
būdami tikri,
kad Tėvo planas taps tikrove.

Naujojo pasaulio aušra,
būk vilties Motina
ir mumis rūpinkis!
Rūpinkis, kad Bažnyčia Europoje
spindėtų Evangelija,
būtų tikra bendrystės vieta
ir gyventų savo užduotimi
skelbti, švęsti vilties Evangeliją
bei jai tarnauti
taikos ir visų džiaugsmo labui.

Taikos karaliene,
saugok trečiojo tūkstantmečio žmoniją!
Rūpinkis, kad visi krikščionys
pasitikėdami žengtų vienybės keliu
it žemyno santarvės raugas.
Rūpinkis, kad jaunuoliai,
ateities viltis,
dosniai atsilieptų į Jėzaus kvietimą;
rūpinkis, kad tautų vadovai
statydintų bendruosius namus,
kuriuose būtų gerbiamas
kiekvieno orumas ir teisės.

Marija, dovanok mums Jėzų!
Padėk mums juo sekti
ir jį mylėti!
Jis yra Bažnyčios,
Europos ir žmonijos viltis.
Jis gyvena su mumis, tarp mūsų,
savo Bažnyčioje.
Kartu su tavimi tariame:
„Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 20).
Tegu šlovės viltis,
išlieta Jo mūsų širdyse,
duoda teisingumo ir taikos vaisių!

Duota Romoje, prie šventojo Petro, 2003 m. liepos 28 d., per šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės vigiliją, dvidešimt penktaisiais mano pontifikato metais.

JONAS PAULIUS II


NUORODOS

(1) Plg. Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Baigiamoji žinia, 1: L’Osservatore Romano (1999 10 23), p. 5.
(2) Plg. Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. 90–91: L’Osservatore Romano (1999 08 06), priedas, p. 17–18.
(3) Jonas Paulius II. Bulė Incarnationis mysterium (1998 11 29), 3–4: AAS 91 (1999), p. 132, 133.
(4) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio ineunte (1991 12 10), 38: AAS 87 (1995), p. 30.
(5) Plg. Kreipimasis per Viešpaties Angelo maldą, 2: Insegnamenti XIX/1 (1996), p. 1599–1600.
(6) Pirmasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Baigiamasis pareiškimas (1991 12 13), 2: Ench. Vat. 13, 619.
(7) Ten pat, 3: loc. cit., 621.
(8) Plg. Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Instrumentum laboris, 13: L’Osservatore Romano (1999 08 06), priedas, p. 3.
(9) Plg. Jonas Paulius II. Pamokslas per Eucharistijos šventimą užbaigiant antrąjį ypatingąjį Vyskupų sinodo susirinkimą (1999 10 23), 1: AAS 92 (2000), p. 177.
(10) Plg. Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Baigiamoji žinia, 2: L’Osservatore Romano (1999 10 23), p. 5.
(11) Plg. Jonas Paulius II. Pamokslas per Eucharistijos šventimą užbaigiant antrąjį ypatingąjį Vyskupų sinodo susirinkimą (1999 10 23), 4: AAS 92 (2000), p. 179.
(12) Ten pat.
(13) Plg. Propositio 1.
(14) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Instrumentum laboris, 2: L’Osservatore Romano (1999 08 06), priedas, p. 2–3.
(15) Plg. ten pat, 12–13, 16–19: loc. cit., p. 4–6; Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Relatio ante disceptationem, I: L’Osservatore Romano (1999 10 03), p. 6–7; Relatio post disceptationem, II, A: L’Osservatore Romano (1999 10 11/12), p. 10.
(16) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Relatio ante disceptationem, I: L’Osservatore Romano (1999 10 03), p. 6.
(17) Plg. Propositio 5a.
(18) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Baigiamoji žinia, 1: L’Osservatore Romano, 23 (1999 10 23), p. 5.
(19) Plg. Propositio 5a; Popiežiškoji kultūros taryba, Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba. Jėzus Kristus – gyvojo vandens nešėjas. „Naujojo amžiaus“ krikščioniškasis apmąstymas. Vatikanas 2003.
(20) Plg. Propositio 5a.
(21) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Baigiamoji žinia, 6: L’Osservatore Romano, (1999 10 23), p. 5.
(22) Jonas Paulius II. Kreipimasis per Viešpaties Angelo maldą (1996 08 25), 2: Insegnamenti XX/2 (1997), 237; plg. Propositio 9.
(23) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Instrumentum laboris, 88: L’Osservatore Romano (1999 08 06), priedas p. 17.
(24) Jonas Paulius II. Pamokslas per Eucharistijos šventimą užbaigiant antrąjį ypatingąjį Vyskupų sinodo susirinkimą Europos klausimais (1999 10 23), 4: AAS 92 (2000), p. 179.
(25) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici (1988 12 30), 26: AAS 81 (1989), p. 439.
(26) Plg. Propositio 21.
(27) Ten pat.
(28) Propositio 9.
(29) Ten pat.
(30) Plg. Propositio 4, 1.
(31) Jonas Paulius II. Pamokslas per Eucharistijos šventimą užbaigiant antrąjį ypatingąjį Vyskupų sinodo susirinkimą Europos klausimais (1999 10 23), 2: AAS 92 (2000), p. 178.
(32) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Baigiamoji žinia, 2: L’Osservatore Romano (1999 10 23), p. 5.
(33) Plg. Propositio 4, 2.
(34) Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 05 01), 47: AAS 83 (1991), p. 852.
(35) Plg. Propositio, 4, 1.
(36) Plg. Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Instrumentum laboris, 30: L’Osservatore Romano (1999 10 23), priedas, p. 8.
(37) Plg. Pamokslas per Eucharistijos šventimą užbaigiant antrąjį ypatingąjį Vyskupų sinodo susirinkimą (1999 10 23), 3: AAS 92 (2000), p. 178; Tikėjimo mokslo kongregacija. Pareiškimas Dominus Iesus (2000 08 06), 13: AAS 92 (2000), p. 754.
(38) Plg. Propositio 5.
(39) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Dominum et vivificantem (1986 05 18), 7: AAS 78 (1986), p. 816. Tikėjimo mokslo kongregacija. Pareiškimas Dominus Iesus (2000 08 06), 16: AAS 92 (2000), p. 756–757.
(40) Paulius VI. Enciklika Mysterium fidei (1965 09 03): AAS 57 (1965), p. 762–763; plg. Apeigų kongregacija. Instrukcija Eucharisticum mysterium (1967 05 25), 9: AAS 59 (1967), p. 547; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1374.
(41) Tridento Susirinkimas. Dekretas De ss. Eucharistia, can. 1: DS, 1651; plg. 3 sk.: DS, 1641.
(42) Jonas Paulius II. Enciklika Ecclesia de Eucharistia (2003 04 17), 15: L’Osservatore Romano (2003 04 18), p. 2.
(43) Plg. Augustinas. In Ioannis Evangelium, tractatus VI, cap. I, 7: PL 35, 1428; Jonas Auksaburnis. In Proditionem Iudae, hom. I, 6: PG 49, 380C.
(44) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 7; Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 50; Paulius VI. Enciklika Mysterium fidei (1965 09 03): AAS 57 (1965), p. 762–763. Plg. Apeigų kongregacija. Instrukcija Eucharisticum mysterium (1967 05 25), 9: AAS 59 (1967), p. 547; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1373–1374.
(45) Jonas Paulius II. Motu proprio Spes Edificandi (1999 10 01), 1: AAS 92 (2000), 220.
(46) Plg. Jonas Paulius II. Kalba Lenkijos parlamente Varšuvoje (1999 06 11), 6: Insegnamenti XXII/1 (1999), p. 1276.
(47) Plg. Jonas Paulius II. Atsisveikinimo kalba Krokuvos oro uoste (1997 06 10), 4: Insegnamenti XX/1 (1997), p. 1496–1497.
(48) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Baigiamoji žinia, 4: L’Osservatore Romano (1999 10 23), p. 5.
(49) Plg. Propositio 15, 1; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 773; Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Mulieris dignitatem (1988 08 15), 27: AAS 80 (1988), p. 1718.
(50) Plg. Propositio 15, 1.
(51) Plg. Propositio 21.
(52) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Baigiamoji žinia, 4: L’Osservatore Romano (1999 10 23), p. 5.
(53) Propositio 9.
(54) Ten pat.
(55) Ten pat.
(56) Plg. Propositio 22.
(57) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 15: AAS 84 (1992), p. 679–680.
(58) Plg. ten pat, 29: loc. cit., p. 703–705; Propositio 18.
(59) Plg. Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 373 kan.
(60) Plg. Kanonų teisės kodeksas, 277,1 kan.
(61) Plg. Paulius VI. Enciklika Sacerdotalis caelibatus (1967 06 24), 40: AAS 59 (1967), 673.
(62) Plg. Propositio 18.
(63) Plg. ten pat.
(64) Plg. Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Baigiamoji žinia, 4: L’Osservatore Romano (1999 10 23), p. 5.
(65) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 29.
(66) Plg. Propositio 19.
(67) Plg. ten pat.
(68) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Relatio ante disceptationem, III, 3: L’Osservatore Romano (1999 10 11/12), p. 9.
(69) Plg. Propositio 17.
(70) Plg. ten pat.
(71) Plg. Jonas Paulius II. Kreipimasis į kongreso „Nauji pašaukimai naujai Europai“ dalyvius (1997 05 09), 1–3: Insegnamenti XX/1 (1997), p. 917–918.
(72) Jonas Paulius II. Posinodinis apštališkasis paraginimas Christifideles laici (1988 12 30), 7: AAS 81 (1989), 404.
(73) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Instrumentum laboris, 82: L’Osservatore Romano (1999 08 06), priedas, p. 16.
(74) Plg. Propositio 29.
(75) Plg. Propositio 30.
(76) Plg. ten pat.

(77) Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi (1975 12 08), 37: AAS 68 (1976), p. 13.
(78) Plg. Propositio 3b.
(79) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio (1990 12 07), 37: AAS 83 (1991), p. 282–286.
(80) Plg. Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Relatio ante disceptationem, I, 2: L’Osservatore Romano (1999 10 03), p. 7.
(81) Plg. Propositio 3a.
(82) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Relatio ante disceptationem, III, 1: L’Osservatore Romano (1999 10 03), p. 8.
(83) Plg. Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Instrumentum laboris, 53: L’Osservatore Romano (1999 08 06), priedas, p. 12.
(84) Plg. Propositio 4, 1.
(85) Plg. Propositio 26, 1.
(86) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Relatio ante disceptationem, III, 1: L’Osservatore Romano (1999 10 03), p. 9.
(87) Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi (1975 12 08), 41: AAS 68 (1976), p. 31.
(88) Propositio 8, 1.
(89) Plg. Propositio 8, 2.
(90) Plg. Propositiones 8, 1a–b; 6.
(91) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Catechesi tradendae (1979 10 16), 21: AAS 71 (1979), p. 1294–1295.
(92) Plg. Propositio 24.
(93) Plg. Propositio 8, 1c.
(94) Plg. Propositio 24.
(95) Plg. Propositio 22.
(96) Plg. Jonas Paulius II. Kreipimasis į Europos vyskupų konferencijų tarybą (CCEE) (1993 05 16), 1: AAS 86 (1994), 227.
(97) Jonas Paulius II. Kalba per ekumeninę Žodžio liturgiją Paderborno katedroje (1996 06 22), 5: Insegnamenti XIX/1 (1996), p. 1571.
(98) Paulius VI. 1970 m. sausio 13 d. laiškas: Tomos agapis, Rome-Istanbul (1971), p. 610–611; plg. Jonas Paulius II. Enciklika Ut unum sint (1995 05 25), 99: AAS 87 (1995), p. 980.
(99) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio (1990 12 07), 55: AAS 83 (1991), p. 302.
(100) Ten pat, 36: loc. cit., p. 281.
(101) Plg. Pirmasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Baigiamasis pareiškimas (1991 12 13), 8: Ench. Vat. 13, 653–655; Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Instrumentum laboris, 62: L’Osservatore Romano (1999 08 06), priedas, p. 13; Propositio 10.
(102) Propositio 10; plg. Religinių santykių su žydais komisija. „Mes atsimename: Šoa apmąstymas“ (1998 03 16): Ench. Vat. 17, 520–550.
(103) Pirmasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Baigiamasis pareiškimas (1991 12 13), 9: Ench. Vat. 13, 656.
(104) Plg. Propositio 11.
(105) Plg. ten pat.
(106) Jonas Paulius II. Kreipimasis į prie Šventojo Sosto akredituotą diplomatų korpusą (1985 01 12), 3: AAS 77 (1985), p. 650.
(107) Vatikano II Susirinkimas. Religijos laisvės deklaracija Dignitatis humanae, 2.
(108) Plg. Propositio 23.
(109) Plg. Propositiones 25; 26, 2.
(110) Plg. Propositio 26, 3.
(111) Plg. Propositio 27.
(112) Jonas Paulius II. Laiškas menininkams (1999 05 04), 12: AAS 91 (1999), p. 1168.
(113) Plg. Propositio 7b-c.
(114) Plg. Jonas Paulius II. Kalba per maldos vigiliją Tor Vergatoje 15-ąją Pasaulio jaunimo dieną (2000 08 19), 6: Insegnamenti XXIII/2 (2000), p. 212.
(115) Plg. Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba. Visuomenės komunikavimo etika. Vatikanas, 2000 06 04.
(116) Propositio 13.
(117) Plg. Propositio 12.
(118) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Dievo apreiškimą Dei Verbum, 25.

(119) Plg. Propositio 14.
(120) Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 8.
(121) Plg. Propositio 14; Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Relatio ante disceptationem, III, 2: L’Osservatore Romano (1999 10 03), p. 9.
(122) Plg. Propositio 15, 2a.
(123) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum ordinis, 5.
(124) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 11.
(125) Jonas Paulius II. Enciklika Ecclesia de Eucharistia (2003 05 17), 20: L’Osservatore Romano (2003 05 18), p. 3.
(126) Plg. Jonas Paulius II. Kalba per bendrąją audienciją (2000 10 25), 2: Insegnamenti XXIII/2 (2000), p. 697.
(127) Propositio 16.
(128) Plg. Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Relatio ante disceptationem, III, 2: L’Osservatore Romano (1999 10 03), p. 9.
(129) Plg. Propositio 16.
(130) Plg. Jonas Paulius II. Motu proprio Misericordia Dei (2002 05 07), 4: AAS 94 (2002), p. 456–457.
(131) Plg. Propositio 16; Jonas Paulius II. Laiškas kunigams 2002 m. Didžiojo ketvirtadienio proga (2002 03 17), 4: AAS 94 (2002), p. 435–436.
(132) Plg. Propositio 14c.
(133) Plg. ten pat.
(134) Plg. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 100.
(135) Plg. Propositiones 14c; 20.
(136) Plg. Propositio 20.
(137) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Rosarium Virginis Mariae (2002 10 16), 13: AAS 95 (2003), p. 7.
(138) Plg. Propositio 14.
(139) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Dies domini (1998 05 31), 4: AAS 90 (1998), p. 716.
(140) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptor hominis (1979 03 04), 10: AAS 71 (1979), p. 274.
(141) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Instrumentum laboris, 72: L’Osservatore Romano (1999 08 06), priedas, p. 15.
(142) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 1.
(143) Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae (1995 03 25), 90: AAS 87 (1995), p. 503.
(144) Plg. Propositio 33.
(145) Propositio 35.
(146) Plg. Propositio 36.
(147) Plg. Propositio 31.
(148) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiandieniame pasaulyje Gaudium et spes, 48.
(149) Plg. Propositio 31.
(150) Jonas Paulius II. Kalba per trečiąjį pasaulinį šeimų susitikimą šventųjų Jubiliejaus metų proga (2000 10 14), 6: Insegnamenti XXIII/2 (2000), p. 603.
(151) Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio (1981 11 22), 17: AAS 74 (1982), p. 99–100.
(152) Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 05 01), 39: AAS 83 (1991), p. 842.
(153) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici (1988 12 30), 40: AAS 81 (1989), p. 469.
(154) Plg. Jonas Paulius II. Kalba per pirmąjį pasaulinį šeimų susitikimą (1994 10 08), 7: AAS 87 (1995), p. 587.
(155) Plg. Propositio 32.
(156) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiandieniame pasaulyje Gaudium et spes, 51.
(157) Jonas Paulius II. Evangelium vitae (1995 03 25), 63: AAS 87 (1995), p. 473.
(158) Ten pat, 95: loc. cit., p. 509.
(159) Jonas Paulius II. Kreipimasis į naująjį Norvegijos pasiuntinį prie Šventojo Sosto (1995 03 25): Insegnamenti XVIII/1 (1995), p. 857.
(160) Propositio 32.
(161) Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiandieniame pasaulyje Gaudium et spes, 57.
(162) Plg. Propositio 28; Pirmasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Baigiamasis pareiškimas (1991 10 13), 10: Ench. Vat. 13, 659–669.
(163) Plg. Propositio 23.
(164) Plg. Propositio 28.
(165) Propositio 34.
(166) Plg. Vyskupų kongregacija. Instrukcija Nemo est (1969 08 22), 16: AAS 61 (1969), p. 621–622; Kanonų teisės kodeksas, 294 ir 518 kan.; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 280 kan., 1 §.

(168) Jonas Paulius II. Pamokslas per Eucharistijos šventimą užbaigiant antrąjį ypatingąjį Vyskupų sinodo susirinkimą Europos klausimais (1999 10 23), 5: AAS 92 (2000), p. 179.
(169) Propositio 39.
(170) Ten pat.
(171) Plg. ten pat; Propositio 28.
(172) Jonas Paulius II. Laiškas kardinolui Miloslavui Vlkui, Europos vyskupų konferencijų tarybos prezidentui (2000 10 16), 7: Insegnamenti XXIII/2 (2000), p. 628.
(173) Ten pat.
(174) Jonas Paulius II. Žinia Pasaulinės taikos dienos proga (1999 12 08), 17: AAS 92 (2000), p. 367–368.
(175) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 03 01), 35: AAS 83 (1991), p. 837.
(176) Plg. Propositio 39.
(177) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Instrumentum laboris, 85: L’Osservatore Romano (1999 08 06), priedas, p. 17; Propositio 39.
(178) Plg. Jonas Paulius II. Kreipimasis į Europos parlamento prezidiumą (1979 04 05): Insegnamenti II/1 (1979), p. 796–799.
(179) Plg. Propositio 37.
(183) Jonas Paulius II. Laiškas kardinolui Miloslavui Vlkui, Europos vyskupų konferencijų tarybos prezidentui (2000 10 16), 4: Insegnamenti XXIII/2 (2000), p. 626.
(184) Plg. Pirmasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Baigiamasis pareiškimas (1991 10 13), 10: Ench. Vat. 13, 669.
(185) Plg. Propositio 22.
(186) Plg. ten pat.
(187) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Europos vyskupų konferencijų tarybą (CCEE) (1993 04 16), 5: AAS 86 (1994), p. 229.
(188) Plg. Propositio 39d.
(189) Jonas Paulius II. Pamokslas per ekumeninę Žodžio liturgiją Vyskupų sinodo ypatingojo susirinkimo Europos klausimais proga (1991 12 07), 6: Insegnamenti XIV/2 (1991), p. 1330.
(190) Jonas Paulius II. Pamokslas per Eucharistijos šventimą pradedant antrąjį ypatingąjį Vyskupų sinodo susirinkimą Europos klausimais (1999 10 01), 3: AAS 92 (2000), p. 174–175.
(191) Kreipimasis į Europos valdžios organus ir Europos vyskupų konferencijų pirmininkus (1982 11 09), 4: AAS 75 (1983), p. 330.
(192) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris Mater (1987 03 25), 47: AAS 79 (1987), p. 426.
(193) Ten pat, 52: loc. cit., p. 432; plg. Propositio 40.


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą „Bažnyčios žiniose“, 2003 rugpjūčio 30, Nr. 16; 2003 rugsėjo 19, Nr. 17; 2003 rugsėjo 30, Nr. 18; 2003 spalio 15, Nr. 19.