POPIEŽIUS JONAS PAULIUS II
 

APAŠTALIŠKASIS PARAGINIMAS

CATECHESI TRADENDAE

VYSKUPAMS,
KUNIGAMS,
VISOS BAŽNYČIOS TIKINTIESIEMS
APIE KATECHEZĘ MŪSŲ LAIKAIS
 

1979 spalio 16


Tekstą internetui parengė KATALIKŲ INTERNETO TARNYBA pagal leidinį (tekste padaryta viena kita korektūrinė pataisa):
Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II Apaštalinė adhortacija Catechesi tradendae: vyskupams, kunigams, visos Bažnyčios tikintiesiems apie katechezę mūsų laikais. - Vilnius: Katalikų pasaulis, 1996. - 88, [2] p.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1996


T U R I N Y S
Įvadas [1-4]
I. Turime tik vieną Mokytoją, Jėzų Kristų [5-9]
II. Patirtis tokia sena, kaip ir Bažnyčia [10-17]
III. Katechezė pastoracinėje ir misionieriškoje Bažnyčios veikloje [18-25]
IV. Visa Geroji Naujiena semiama iš šaltinių [26-34]
V. Visi privalo būti katechizuojami [35-45]
VI. Apie kai kuriuos katechezės būdus ir priemones [46-50]
VII. Kaip katechizuoti? [51-55]
VIII. Tikėjimo džiaugsmas sunkiame pasaulyje [56-61]
IX. Uždavinys mums visiems [62-71]
Pabaiga [72-73]

IŠNAŠOS


ĮVADAS


Paskutinis Kristaus įsakymas

1. Bažnyčia katechezę visuomet laikė viena pagrindinių savo pareigų, nes, prieš grįždamas pas Tėvą, prisikėlęs Viešpats davė apaštalams paskutinį įsakymą: padaryti Jo mokiniais visų tautų žmones ir mokyti juos laikytis visko, ką tik Jis buvo jiems įsakęs[1]. Taigi Jis pavedė jiems misiją ir suteikė galią skelbti tai, ką patys apie gyvenimo Žodį buvo girdėję, savo akimis regėję, patyrę, savo rankomis lietę[2]. Drauge Jis pavedė jiems misiją ir suteikė galią autoritetingai aiškinti viską, ko Jis buvo juos mokęs: tai yra Jo žodžius, veiksmus, ženklus, įsakymus. Ir davė jiems Šventąją Dvasią šiai misijai atlikti.

Jau labai anksti katecheze pradėta vadinti Bažnyčios pastangas rasti sau mokinių, padėti žmonėms įtikėti, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, idant įtikėję vardan Jo turėtų gyvenimą[3], auklėti juos bei mokyti to gyvenimo ir taip ugdyti Kristaus Kūną. Bažnyčia niekada nesiliovė visomis savo jėgomis to tikslo siekusi.
 

Pauliaus VI rūpestis

2. Rūpindamiesi pastoracija, paskutiniai popiežiai tam skyrė daug dėmesio. Ypač garbingasis mano pirmtakas Paulius VI savo veiksmais, pamokslais, autoritetingu Vatikano II Susirinkimo - kurį jis laikė didžiuoju naujųjų laikų katekizmu - aiškinimu ir visu savo gyvenimu nepaprastai pasitarnavo Bažnyčios katechezei. 1971 m. kovo 18 d. jis patvirtino Šventosios Dvasininkijos Kongregacijos parengtą "Bendrąjį Katechezės vadovą", pagrindinį dokumentą, skirtą katechezės atnaujinimui visoje Bažnyčioje skatinti ir orientuoti. 1975 m. įsteigė Tarptautinę katechezės tarybą. 1971 m. rugsėjo 25 d., kreipdamasis į I Tarptautinio katechezės kongreso dalyvius[4], puikiai apibūdino katechezės vaidmenį ir reikšmę Bažnyčios gyvenimui ir misijai. Aiškiai prie tos pačios temos sugrįžo savo Apaštalinėje adhortacijoje Evangelii nuntiandi[5]. Jis norėjo, kad katechezė, ypač skirta vaikams ir jaunimui, būtų pagrindinė tema 1977 m. spalio mėnesį vykusios IV Generalinės Vyskupų Sinodo Asamblėjos[6], kurioje ir aš turėjau laimės dalyvauti.
 

Gausių vaisių davęs Sinodas

3. Sinodui baigiantis, Tėvai pateikė popiežiui nepaprastai gausią dokumentaciją su įvairiomis Asamblėjos metu pasakytomis kalbomis, darbo grupių išvadomis, Kreipimusi, kurį jam pritariant siuntė Dievo Tautai[7], ir ypač daugybe "Siūlymų", kuriuose išreiškė savo nuomonę daugeliu nūdienos katechezės aspektų.

Šis Sinodas dirbo nepaprastoje dėkingumo ir vilties atmosferoje. Katechezės atnaujinimą jis laikė brangia šių dienų Bažnyčiai skirta Šventosios Dvasios dovana, į kurią viso pasaulio lygių krikščionių bendruomenės atsiliepė su nuostabiai kūrybingu didžiadvasiškumu ir atsidavimu. Nuo tada būtinas skyrimas jau galėjo remtis tikrai gyva tikrove ir tikėtis plataus Dievo Tautos atsivėrimo Viešpaties malonei ir Mokymo nurodymams.
 

Šios Adhortacijos prasmė

4. Tos pačios tikėjimo ir vilties atmosferos gaubiamas skiriu jums, garbieji Broliai, brangūs Sūnūs ir Dukros, šią Apaštalinę adhortaciją. Iš nepaprastai plačios temos joje paliko keli aktualiausi ir svarbiausi aspektai puikiems Sinodo vaisiams sutvirtinti. Iš esmės ji tęsia popiežiaus Pauliaus VI svarstymus, kuriuos jis parengė pasinaudojęs daugeliu Sinodo dokumentų. Popiežius Jonas Paulius I - kurio katechetiniu uolumu ir talentais visi žavėjomės - juos sukaupė ir rengėsi paskelbti, bet buvo staiga pašauktas pas Dievą. Mums visiems jis paliko pavyzdį katechezės, nukreiptos į esmę ir drauge populiarios, sudarytos iš paprastų gestų ir žodžių, galinčių jaudinti visas širdis. Taigi aš perimu tų dviejų popiežių palikimą, norėdamas atsiliepti į Vyskupų prašymą, kurį jie išreiškė baigiantis IV Generalinei Sinodo Asamblėjai ir kurį popiežius Paulius VI parėmė savo kalboje, pasakytoje uždarant Sinodą[8]. Aš tai darau ir atlikdamas savo svarbiausią apaštalinę pareigą. Katechezė visada buvo pagrindinis mano - kunigo ir vyskupo - tarnystės rūpestis.

Karštai trokštu, kad ši visai Bažnyčiai skiriama Apaštalinė adhortacija sutvirtintų tikėjimą ir krikščioniškąjį gyvenimą, naujai pagyvintų iniciatyvas, pažadintų kūrybingumą - išsaugant reikiamą budrumą - ir padėtų skleisti bendruomenės džiaugsmą, nešant pasauliui Kristaus paslaptį.
 
 

I skyrius

TURIME TIK VIENĄ MOKYTOJĄ, JĖZŲ KRISTŲ





Sujungti su Kristaus asmeniu

5. IV Generalinė Vyskupų Sinodo Asamblėja dažnai pabrėždavo, kad kiekvienos tikros katechezės centre turi būti Kristus. Mes galime čia priminti dvi to posakio prasmes, kurios neprieštarauja viena kitai ir viena kitos nepaneigia, bet veikiau siejasi ir viena kitą papildo.

Pirmiausia noriu pasakyti, kad katechezės centre iš esmės randame vieną asmenį, Jėzų iš Nazareto, "Tėvo viengimį Sūnų, pilną malonės ir tiesos"[9], kuris kentėjo ir mirė už mus ir dabar, prisikėlęs, amžinai gyvena su mumis. Jėzus yra "Kelias, Tiesa ir Gyvenimas"[10], o krikščioniškasis gyvenimas yra sekimas Kristumi, sequela Christi.

Esminis ir svarbiausias katechezės turinys yra - jei pasinaudosime šv. Pauliui ir nūdienos teologijai brangiu posakiu - "Kristaus Paslaptis". Katechizuoti - reiškia: tam tikru būdu ką nors raginti tirti visas šios Paslapties dimensijas; "Atskleisti visiems, kaip turi išsipildyti šita paslaptis... suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra [jos] plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą, kad [jie] būtų pripildyti visos Dievo pilnybės"[11]. Vadinasi, Kristaus asmenyje atskleisti visą amžinąjį, Jame išsipildžiusį, Dievo planą; stengtis suprasti Kristaus veiksmus ir žodžius, Jame įvykusius ženklus, nes jie ir slepia, ir atskleidžia Jo Paslaptį. Taigi galutinis katechezės tikslas yra padėti kažkam su Jėzumi Kristumi ne tik susipažinti, bet ir su Juo bendrauti, savo gyvenimą su Juo suvienyti. Tik Jis vienas gali mus nuvesti iki Tėvo meilės Dvasioje ir padaryti mus Švenčiausiosios Trejybės gyvenimo dalininkais.
 

Perduoti Kristaus mokymą

6. Kristaus buvimas katechezės centre taip pat reiškia, kad per ją kiekvienas nori perduoti ne savo ar kurio nors kito mokytojo doktriną, o Jėzaus Kristaus mokymą, Tiesą, kurią Jis skelbė, ar, tikriau, Tiesą, kuri yra jis pats[12]. Taigi reikia pasakyti, kad katechezėje mokoma apie Kristų, Įsikūnijusį Žodį ir Dievo Sūnų, o visa kita siejasi su Juo; ir moko vien tik Kristus, kiti tai daro kaip Jo atstovai, leisdami Kristui mokyti jų lūpomis. Nuolatinis kiekvieno katecheto, nepaisant jo atsakomybės Bažnyčioje lygio, uždavinys - savo mokymu ir elgesiu ryškinti Jėzaus mokslą ir gyvenimą. Katechetui nedera siekti, kad katechizuojamasis savo protu ir širdimi pasirinktų jį, jo asmenines nuomones ar pažiūras; jis neturi teisės savo nuomonių ir nuostatų piršti taip, tartum jos išreikštų Kristaus mokslą ir Jo gyvenimo pamokas. Kiekvienas katechetas turėtų sau taikyti slėpiningus Jėzaus žodžius: "Mano mokslas ne mano, bet To, kuris yra mane siuntęs"[13]. Taip elgiasi šv. Paulius, svarstydamas patį svarbiausią klausimą: "Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums"[14]. Kokio pastovaus ryšio su Dievo Žodžiu, kurį perdavė Bažnyčios mokymas, kokios glaudžios draugystės su Kristumi ir Tėvu, kokios maldos dvasios, kokio savęs atsižadėjimo reikia katechetui, kad jis galėtų tarti: "Mano mokymas - ne mano"!
 

Kristus - Mokytojas

7. Ši doktrina yra ne abstrakčių tiesų visuma, o gyvosios Dievo Paslapties perdavimas. Evangelijoje padėtis to, kuris moko, ir Jo mokymo prigimtis dėl unikalaus ryšio tarp to, ką Jis sako, daro ir kas Jis yra, be galo pranoksta visų Izraelio "mokytojų" mokymą. Vis dėlto Evangelijos aiškiai nurodo momentus, kai Jėzus "moko". Jėzus veikė ir mokė"[15]: tais žodžiais, kuriais prasideda Apaštalų darbų knyga, šv. Lukas ir jungia, ir skiria du Kristaus misijos polius.

Jėzus mokė. Štai Jo liudijimas apie save patį: "Aš kasdien sėdėjau šventykloje mokydamas"[16]. Tai pastaba sužavėtų evangelistų, nustebusių dėl to, kad Jis mokė kiekvienu metu ir kiekvienoje vietoje iki tol neregėtu būdu ir galia. "Ir vėl žmonių būriai skuba pas Jį, o Jis vėl moko, kaip buvo pratęs"[17]. "Žmonės stebėjosi Jo mokslu, nes Jis mokė kaip turintis galią"[18]. Tą patį tvirtino ir jo priešai, kaip dingstį Jam apkaltinti ir pasmerkti. "Jis savo mokslu kursto tautą visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos iki čia"[19].
 

Vienintelis "Mokytojas"

8. Kas šitaip moko, užsitarnauja ypatingą titulą, "Mokytojo" vardą. Kiek kartų per visą Naująjį Testamentą ir ypač Evangelijose Jėzui priskiriamas šis Mokytojo titulas![20] Aišku, Dvylika, kiti mokiniai, klausytojų minios vadina Jį "Mokytoju", išreikšdami savo susižavėjimą, pasitikėjimą, meilumą[21]. Net fariziejai ir sadukiejai, Įstatymo mokytojai ir šiaip žydai neneigia šio vardo: "Mokytojau, mes norime, kad parodytum ženklą"[22]; "Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?"[23] Tačiau svarbiausia, kad pats Jėzus iškilmingiausiais ir svarbiausiais momentais vadina save Mokytoju: "Jūs vadinate mane Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai sakote, nes aš toks ir esu"[24]; Jis pareiškia esąs ypatingas, vienintelis Mokytojas: "turite vienintelį Mokytoją"[25]: Kristų. Todėl suprantama, kad jau du tūkstančius metų visomis žemės kalbomis įvairiausių visuomenės sluoksnių, rasių ir tautybių žmonės su pagarba mini šį titulą, savaip kartodami Nikodemo šūksnį: "Mes suprantame, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip Mokytojas"[26].

Didingas ir paprastas, įspūdingas ir raminantis, evangelistų plunksnos aprašytas ir nuo pirmųjų krikščionybės amžių dažnai ikonografijos primenamas mokančiojo Kristaus atvaizdas[27] yra toks patrauklus, kad ir aš, pradėdamas svarstymus apie katechezę nūdienos pasaulyje, noriu savo ruožtu jį priminti.
 

Visas Jo gyvenimas - mokymas

9. Tai darydamas nepamirštu, kad Kristaus - Mokytojo - didingumas, unikalus jo mokymo nuoseklumas ir įtikinamoji jėga yra suprantami tik dėl to, kad jo žodžiai, palyginimai ir samprotavimai niekada nesiskyrė nuo jo gyvenimo ir būties. Ta prasme visas Kristaus gyvenimas buvo nuolatinis mokymas: jo tylėjimas, stebuklai, darbai, maldos, jo meilė žmogui, ypatingas dėmesys mažutėliams ir vargšams, visiškas savęs paaukojimas ant kryžiaus dėl pasaulio išganymo ir jo prisikėlimas - visa tai įgyvendina jo žodžius ir įvykdo Apreiškimą. Todėl krikščionims Nukryžiuotasis yra vienas kilniausių ir labiausiai paplitusių mokančiojo Jėzaus paveikslų.

Visi tie svarstymai, kurių pėdsakų yra likę didžiosiose Bažnyčios tradicijose, sustiprina mūsų meilę Kristui - Mokytojui, apreiškiančiam Dievą žmonėms ir žmogų pačiam žmogui; Mokytojui, kuris gelbi, šventina ir veda, kuris yra gyvas, kalba, sukrečia, jaudina, ištaiso, teisia, atleidžia, kasdien su mumis eina istorijos keliais; Mokytoją, kuris ateina ir dar šlovingai ateis.

Tik glaudžiai su juo bendraudami, katechetai suras šviesos ir jėgų tikram ir linkėtinam katechezės atnaujinimui.
 
 

II skyrius

PATIRTIS TOKIA SENA, KAIP BAŽNYČIA




Apaštalų misija

10. Mokančiojo Kristaus atvaizdas atsispaudė Dvylikos ir pirmųjų mokinių sąmonėje, o įsakymas: "Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones"[28] nurodė kryptį visam jų gyvenimui. Šv. Jonas tai liudija savo Evangelijoje, perduodamas Jėzaus žodžius: "Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs"[29]. Ne jie nutarė sekti paskui Jėzų, o Jėzus juos išsirinko, kad būtų su Juo, ir dar prieš savo Velykas juos paskyrė, kad eitų, duotų vaisių ir jų vaisiai išliktų[30]. Dėl to prisikėlęs Jis formaliai pavedė jiems užduotį visų tautų žmones padaryti Jo mokiniais.

Visa Apaštalų darbų knyga liudija, kad jie buvo ištikimi savo pašaukimui ir pasiuntinybei. Matyti, kad pirmõsios krikščionių bendruomenės nariai "ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų"[31]. Be jokios abejonės, tai pastovus atvaizdas Bažnyčios, kuri apaštalų mokymo dėka gimė ir nuolat maitinasi Viešpaties Žodžiu, švenčia Jį eucharistinėje aukoje ir liudija pasauliui šį meilės ženklą.

Priešai nerimavo dėl apaštalų veiklos, nes "labai pyko, kodėl apaštalai moko žmones"[32], ir įsakė jiems Jėzaus vardu nemokyti[33]. Tačiau mes žinome, kad apaštalai nusprendė Dievo klausyti labiau negu žmonių[34].
 

Katechezė apaštalų laikais

11. Neilgai trukus apaštalai savo apaštaline tarnyste pasidalijo su kitais[35]. Savo įpėdiniams jie perdavė pareigą mokyti. Ją pavedė ir diakonams, vos tik juos paskyrę: Steponas, "pilnas malonės ir galios", Dvasios išminties paragintas, be paliovos mokė[36]. Apaštalai į mokymo darbą įtraukė ir "daugelį kitų" mokinių[37]; net paprasti krikščionys, persekiojimų išblaškyti, "keliaudami skelbė Gerąją Naujieną"[38]. Šv.Paulius yra įžymiausias šios Naujienos skelbėjas nuo Antiochijos iki Romos, ir paskutinė žinia apie jį Apaštalų darbuose - kad jis "netrukdomas mokė apie Jėzų Kristų"[39]. Daugybė jo laiškų pratęsė ir pagilino jo mokymą. Petro, Jono, Jokūbo ir Judo laiškai taip pat liudija apaštalų laikų katechezę.

Evangelijose, kurios prieš jas surašant buvo krikščionių bendruomenėms žodžiu perduodami pamokymai, vienur aiškiau, kitur ne taip aiškiai pastebima katechetinė struktūra. Argi šv. Mato pasakojimas nebuvo vadinamas Katecheto evangelija, o šv. Morkaus - Katechumeno evangelija?
 

Pas Bažnyčios Tėvus

12. Bažnyčia toliau vykdo šią apaštalų ir jų pirmųjų bendradarbių pradėtą mokymo misiją. Pati diena iš dienos būdama Viešpaties mokinė, ji teisingai vadinasi "Motina ir Mokytoja"[40]. Poapaštaliniu laikotarpiu, nuo Klemenso Romiečio iki Origeno[41], vis pasirodo žymūs veikalai. Vėliau matome įspūdingą faktą: III ir IV a. vyskupai ir ganytojai, net patys įžymiausieji, svarbiausia savo vyskupiška pareiga laiko instrukcijų skelbimą arba katechetinių traktatų kūrimą. Tai Kirilo Jeruzaliečio ir šv.Jono Auksaburnio, Ambraziejaus ir Augustino epocha, kurios metu atsirado daugelio Bažnyčios Tėvų veikalai, ir mums likę pavyzdžiais.

Argi būtų įmanoma čia bent glaustai aptarti katechezę, kuri padėjo Bažnyčiai įvairiais istorijos laikotarpiais keliauti per visus žemynus ir plisti įvairiausiose visuomenėse bei kultūrose? Sunkumų, žinoma, niekada nestigo. Tačiau Viešpaties žodis, pasak apaštalo Pauliaus, per visus amžius skynėsi kelią ir buvo gerbiamas[42].
 

Pradedant Susirinkimais ir misionieriška veikla

13. Katechetinė tarnyba vis naujų jėgų semiasi iš Susirinkimų. Tuo požiūriu pažymėtinas Tridento Susirinkimas: savo konstitucijose ir dekretuose jis skyrė katechezei pirmąją vietą; davė pradžią "Romos katekizmui", kuris vadinamas ir jo vardu ir yra žymus veikalas, laikomas krikščioniškojo mokymo ir kunigams skirtos tradicinės teologijos santrauka; jis paskatino Bažnyčią geriau organizuoti katechezę; paragino kunigiją atlikti savąją katechetinio mokymo pareigą; šventus teologus, tokius kaip šv. Karolis Baromėjus, šv. Robertas Belarminas ar šv. Petras Kanizijus, įtraukė į anam laikotarpiui pavyzdinių katekizmų leidimo darbą. O, kad ir mūsų dienomis Vatikano II Susirinkimas pažadintų tokį polėkį ir veiklą!

Misijos taip pat yra ypatinga katechetinės veiklos dirva. Praėjus bemaž 2000 metų, Dievo Tauta nesiliauja ugdžiusi savo tikėjimo įvairiomis sąlygomis gyvenantiems tikintiesiems ir daugybei bažnytinių situacijų tinkamais būdais.

Katechezė glaudžiai siejasi su visu Bažnyčios gyvenimu. Iš esmės nuo jos priklauso ne tik geografinis Bažnyčios išplitimas ir jos kiekybinis didėjimas, bet dar labiau - vidinis Bažnyčios augimas bei jos atitikimas Dievo planui. Ką tik minėta Bažnyčios istorijos patirtis, tos patirties pamokos - kaip ir daug kitų - yra vertos dėmesio.
 

Katechezė - Bažnyčios teisė ir pareiga

14. Pirmiausia aišku, kad katechezė Bažnyčiai visada buvo šventa pareiga ir neatimama teisė. Viena vertus, tai pareiga, kurią Viešpats įsakė atlikti ir skyrė ypač tiems, kurie Naujojoje Sandoroje gavo pašaukimą Ganytojų tarnystei. Antra vertus, galima kalbėti ir apie teisę: teologijos požiūriu kiekvienam pakrikštytajam krikštas duoda teisę būti Bažnyčios mokomam ir formuojamam, kad galėtų išsiugdyti tikrai krikščionišką gyvenimą; žmogaus teisių požiūriu kiekvienas žmogus turi teisę siekti religinės tiesos ir laisvai ją priimti, vadinasi, būti apsaugotas "tiek nuo atskirų žmonių, tiek nuo socialinių grupių ir bet kokios žmonių valdžios prievartos, kad religiniuose dalykuose niekas nebūtų verčiamas elgtis prieš savo sąžinę ir niekam nebūtų trukdoma elgtis pagal savo sąžinę"[43].

Dėl to katechetinis darbas turi vykti patogiomis laiko ir vietos sąlygomis, leidžiant naudotis visuomenės informavimo priemonėmis ir atitinkamais darbo būdais be jokios tėvų, katechizuojamųjų ar katechetų diskriminacijos. Šiuo metu ta teisė vis labiau pripažįstama, bent svarbiausių principų plotmėje. Tai liudija tarptautinės deklaracijos ar konvencijos, kuriose - nepaisant jų ribotumų - galima atpažinti nūdienos žmonių daugumos sąžinės balsą[44]. Tačiau daugelis valstybių tą teisę pažeidžia ir katechizavimą laiko katechizuojančiųjų ir katechizuojamųjų nusikaltimu, užtraukiančiu baudos sankcijas. Todėl aš drauge su Sinodo Tėvais keliu balsą prieš visokią katechezės diskriminaciją ir drauge vėl primygtinai raginu atsakinguosius, kad visiškai panaikintų draudimus, kurie varžo apskritai žmonių ir ypač religinę laisvę.
 

Svarbiausia užduotis

15. Kita pamoka nurodo katechezės vietą pastoraciniame Bažnyčios plane. Kuo labiau Bažnyčia vietiniu ir visuotiniu lygmeniu pasirodo pajėgi katechezei atiduoti pirmenybę prieš kitus darbus ar veiklą, kurių rezultatai įspūdingesni, tuo labiau katechezė liudija, kad Bažnyčios - tikinčiųjų bendruomenės - gyvenimas ir jos išorinė veikla yra misionieriški. Baigiantis mūsų XX amžiui, Dievas bei įvykiai, kurie yra ir Dievo balsas, ragina Bažnyčią atnaujinti savo pasitikėjimą katechetine veikla, svarbiausia savo misijos užduotimi. Skatina skirti katechezei savo geriausius žmones ir energiją, netausojant jėgų, nepaisant sunkumų ir negailint materialinių priemonių, kad būtų galima geriau organizuoti ir formuoti kvalifikuotą personalą. Tai ne paprasti žmogiški sumetimai, o tikėjimo išraiška. Ji visada siejasi su pasitikėjimu Dievu, kuris niekuomet nevengia atsiliepti.
 

Bendra ir skirtinga atsakomybė

16. Trečioji pamoka: katechezė visuomet buvo ir bus darbas, už kurį visa Bažnyčia turi jaustis atsakinga ir kurio turi norėti. Tačiau Bažnyčios narių atsakomybė yra nevienoda ir atitinka kiekvieno užduotį. Ganytojai, būdami savo poste, yra įvairiais lygmenimis labiausiai atsakingi už katechezės skatinimą, kreipimą ir koordinavimą. Popiežius savo ruožtu gerai suvokia didžiausią jam tenkančią šios srities atsakomybę: čia jis randa motyvų savo pastoracinei veiklai, bet drauge ir džiaugsmo bei vilties šaltinį. Kunigams, vienuoliams ir vienuolėms tatai privilegijuota jų apaštalavimo dirva. Tėvai kitu lygmeniu irgi yra savaip atsakingi. Mokytojai, įvairūs Bažnyčios tarnai, katechetai, taip pat ir visuomeninio bendravimo priemonių darbuotojai - visi įvairiais lygmenimis turi labai tikslių įpareigojimų tikinčiųjų sąmonei formuoti. Šis formavimas labai svarbus Bažnyčios gyvenimui ir turi įtakos pačiai visuomenei. Vienas puikiausių ištisai katechezei skirto Sinodo Generalinės Asamblėjos vaisių bus tas, kad tiek visoje Bažnyčioje, tiek kiekviename jos sektoriuje bus sužadintas gyvas ir aktyvus tos skirtingos, tačiau visiems bendros atsakomybės suvokimas.
 

Nenutrūkstamas ir tolygus atsinaujinimas

17. Pagaliau katechezę būtinai reikia vis atnaujinti, praplečiant jos supratimą, metodus, ieškant tinkamos kalbos, pasinaudojant naujausiomis žinių perdavimo priemonėmis. Šis atnaujinimas ne visada vienodai buvo vertinamas, ir Sinodo Tėvai realistiškai pripažino, kad šalia nepaneigiamo katechetinio gyvybingumo bei aktyvumo ir daug žadančių iniciatyvų esama ir ribotumo ar net "nepakankamumo" to, kas buvo iki šiol realizuota[45]. Tas ribotumas esti ypač pavojingas, kai gali pažeisti turinio grynumą. "Kreipimasis į Dievo Tautą" pabrėžė, kad katechezei vienodai pavojingi "tiek kartojimas arba rutina, kuri priešinasi bet kokiems pokyčiams, tiek neapgalvota improvizacija, kuri lengvai žiūri į problemas"[46]. Rutina veda į stagnaciją, letargą, galų gale - stingulį. Improvizacija sutrikdo katechizuojamuosius, o jeigu tai vaikai, - tėvus, sukelia įvairių nukrypimų, ardo vienybę ir pagaliau visiškai ją sužlugdo. Svarbu, kad Bažnyčia šiandien - kaip ir kitais savo istorijos laikotarpiais - mokėtų įrodyti evangelinę išmintį, drąsą ir ištikimybę, ieškodama katechetiniam mokymui naujų veikimo būdų bei perspektyvų ir jais naudodamasi.
 
 

III skyrius

KATECHEZĖ PASTORACINĖJE IR MISIONIERIŠKOJE BAŽNYČIOS VEIKLOJE




Katechezė: vienas evangelizavimo etapas

18. Katechezė negali būti atskirta nuo visos pastoracinės ir misionieriškos Bažnyčios veiklos. Vis dėlto tai ypatinga veikla, ir IV Generalinėje Vyskupų Sinodo Asamblėjoje, tiek parengiamuoju laikotarpiu, tiek jai vykstant, dažnai buvo apie katechezę teiraujamasi. Ši problema rūpi ir viešajai nuomonei - Bažnyčioje ir už jos ribų.

Čia ne vieta griežtai ir formaliai aptarti katechezei, jau pakankamai "Bendrojo katechezės vadovo" apibrėžtai[47] . Jos sąvoką ir straipsnius privalo vis labiau praturtinti specialistai.

Dėl praktikoje kylančių neaiškumų prisiminsime tik kai kuriuos Bažnyčios dokumentuose jau tvirtai suformuluotus punktus, kurie katechezei suprasti yra esminiai ir be kurių gali būti nesuvokta visa jos prasmė bei svarba.

Apskritai čia vertėtų priminti, kad katechezė yra vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų tikėjimo ugdymas, ypač mokymas krikščioniškosios doktrinos, paprastai išdėstytos organiškai ir sistemingai, stengiantis įvesti juos į pilnutinį krikščioniškąjį gyvenimą. Dėl to, formaliai nesusiliedama, ji siejasi su kai kuriais katechetinį aspektą turinčiais Bažnyčios pastoracinės misijos elementais, katechezę rengiančiais arba iš jos išplaukiančiais. Tai pirmasis Evangelijos skelbimas arba misionieriškas pamokslas per kerigmą tikėjimui sužadinti; apologetika arba motyvų tikėti ieškojimas; krikščioniškojo gyvenimo patirtis; sakramentų šventimas; įsijungimas į bažnytinę bendruomenę; apaštalinis ir misionieriškas liudijimas.

Pirmiausia priminsime, kad katechezė ir evangelizacija nei skiriasi ar viena kitai prieštarauja, nei grynai ir paprastai sutampa, tarp jų yra tik glaudūs tarpusavio asimiliacijos ir papildomumo santykiai.

1974 m. gruodžio 8 d. Apaštalinė adhortacija apie evangelizaciją nūdienos pasaulyje Evangelii nuntiandi teisingai pabrėžė, kad evangelizacija - kurios tikslas yra nešti Gerąją Naujieną visai žmonijai, idant ja gyventų - yra turtinga, kompleksiška ir dinamiška tikrovė, sudaryta iš esminių ir skirtingų elementų ar gal, geriau, momentų, kuriuos reikia mokėti apžvelgti visus iš karto[48]. Katechezė yra vienas - ir koks svarbus - viso evangelizavimo proceso momentas.
 

Katechezė ir pirmasis Evangelijos skelbimas

19. Katechezė, skirtingai nuo pirmojo atsivertimą žadinančio Evangelijos skelbimo, ypatinga tuo, kad siekia dviejų tikslų: subrandinti jau esamą tikėjimą ir išauklėti tikrą Kristaus mokinį, giliau ir sistemingiau jį supažindinant su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus asmeniu ir mokymu[49].

Tačiau katechetinėje praktikoje ši pavyzdinė tvarka neįgyvendinama, nes reikia skaitytis su tuo, kad pirmosios evangelizacijos dažnai nebūna. Kai kurie kūdikystėje pakrikštyti vaikai lanko parapijos katechezę prieš tai dar nieko apie tikėjimą negirdėję, be jokio aiškaus ir asmeniško ryšio su Jėzumi Kristumi, turėdami tik galią tikėti, gautą per krikštą ir Šventąją Dvasią; nelabai krikščioniškos šeimõs išankstinis nusistatymas arba pozityvistinė auklėjimo dvasia netrukus sukelia tam tikrą pasipriešinimą. Yra ir kitų vaikų, nekrikštytų, kuriuos tėvai jau pavėluotai nutaria auklėti krikščioniškai; dėl praktinių sumetimų jų katechumeninis etapas daugiausia sutampa su pagrindine katecheze. Be to, daug pakrikštytų ir sistemingai katechizuotų bei gavusių sakramentus paauglių ir jaunuolių ilgai nesiryžta viso gyvenimo skirti Jėzui Kristui, nors ir neketina savo laisvės dingstimi vengti religinio formavimo. Pagaliau ir suaugę, netikinčiųjų aplinkos veikiami, nėra saugūs nuo abejonių ir pagundų atsižadėti tikėjimo. Taigi "katechezei" dažnai turi rūpėti ne tik ugdyti tikėjimą ir jo mokyti, bet ir, Dievo malonei padedant, nuolat jį žadinti, atverti širdis, atversti, rengti visiškam atsidavimui Jėzui Kristui tuos, kurie dar yra prie tikėjimo slenksčio. Tas rūpestis nustato katechezės toną, kalbą ir metodą.
 

Specifinis katechezės tikslas

20. Vis dėlto specifinis katechezės tikslas yra Dievo malonei padedant ugdyti dar pirminį tikėjimą, kasdien tobulinti ir brandinti įvairaus amžiaus tikinčiųjų krikščioniškąjį gyvenimą. Iš tiesų tai reiškia, atitinkant katechizuojamųjų supratimą, jų gyvenime puoselėti tikėjimo sėklą, Šventosios Dvasios pasėtą pirmuoju skelbimu ir veiksmingai perduotą krikštu.

Taigi katechezė siekia plėsti Dievo žodžio nušviestos Kristaus paslapties supratimą, kad ši paslaptis apimtų visą žmogų. Malonės paverstas naujuoju kūriniu, krikščionis ima sekti Kristumi ir Bažnyčioje vis labiau mokosi mąstyti taip kaip Jis, spręsti kaip Jis, elgtis pagal Jo įsakymus, tikėti taip, kaip Jis ragina.

Dar konkrečiau, katechezės tikslas - visoje evangelizacijoje būti mokymo ir brandinimo etapu, t.y. ta laiko atkarpa, kai krikščionis, tikėjimu suvokęs, kad Jėzus Kristus yra vienintelis Viešpats, ir nuoširdžiu širdies atsivertimu Jam visiškai pritaręs, tą Jėzų, kuriam yra atsidavęs, stengiasi vis geriau pažinti: suprasti Jo "slėpinį", Jo skelbiamą Dievo Karalystę, Jo evangelinius reikalavimus ir pažadus, takus, Jo nužymėtus tiems, kurie nori eiti paskui Jį.

Tad jeigu iš tikrųjų būti krikščioniu reiškia Jėzui Kristui pasakyti "taip", priminsime, kad šis "taip" yra dviejų lygių: pasitikėti Dievo žodžiu bei juo remtis, bet taip pat ir stengtis vis geriau suvokti giliąją šio žodžio prasmę.
 

Būtina sisteminga katechezė

21. Popiežius Paulius VI, kalbėdamas uždarant IV Generalinę Sinodo Asamblėją, džiaugėsi "konstatuodamas, kad visi pabrėžė, jog būtinai reikalinga gerai sutvarkyta ir nuosekli katechezė, nes įsigilinimas į krikščioniškąją paslaptį iš esmės skiria katechezę nuo visų kitų Dievo žodžio skelbimo formų"[50].

Turint omeny praktinius sunkumus, reikia, be kita ko, pažymėti keletą ypatingų šio mokymo bruožų:

Nepamiršdamas daugelio progų, kurios katechezei, susijusiai su asmeniniu, šeimos, visuomenės ar Bažnyčios gyvenimu, naudingos, kurias reikia mokėti pagauti ir prie kurių sugrįšiu VI skyriuje, norėčiau pabrėžti, kad organiškas ir sistemingas krikščioniškasis mokymas yra būtinas, nors iš visų pusių stengiamasi sumenkinti jo svarbą.
 

Katechezė ir gyvybinė patirtis

22. Veltui būtų stengiamasi supriešinti ortopraktiką su ortodoksija: krikščionybė neatskiriamai yra viena ir kita. Tvirti ir apmąstyti įsitikinimai veda prie drąsios ir tiesios veiklos; pastangos mokyti tikinčiuosius šiandien gyventi taip, kaip dera Kristaus mokiniams, šaukiasi giliau atskleisti slėpinį išganymo istorijoje ir drauge šią užduotį lengvina.

Taip pat veltui būtų skelbiama, kad reikia atsisakyti rimto ir nuoseklaus Kristaus naujienos mokymo, teikiant pirmenybę metodui, kuris laiko svarbesne gyvenimo patirtį: "Niekas negali pasiekti pilnutinės tiesos vien tik paprasta asmenine patirtimi, tai yra nesivadovaudamas tinkamu Kristaus, kuris yra "Kelias, Tiesa ir Gyvenimas" (Jn 14,6), naujienos aiškinimu"[51].

Juo labiau nesupriešinsime gyvenimiškos katechezės su tradicine, doktrinine ir sistemine katecheze[52]. Tikroji katechezė visada yra tvarkingas ir sistemingas supažindinimas su Dievo apsireiškimu žmogui Jėzuje Kristuje, su tuo apreiškimu, kurio prisiminimas saugomas Bažnyčioje ir Šventajame Rašte ir gyvos bei aktyvios traditio nuolat perduodamas iš kartos į kartą. Tačiau šis apreiškimas nėra nei atskirtas nuo gyvenimo, nei dirbtinai prie jo pridurtas. Jis rodo galutinę gyvenimo prasmę ir visą gyvenimą nušviečia Evangelijos šviesa, įkvėpdamas jį arba iškeldamas jo trūkumus.

Todėl mes galime katechetams pritaikyti tai, ką Vatikano II Susirinkimas pasakė apie kunigus: žmogaus ir žmogaus gyvenimo - tikėjimo auklėtojai[53].
 

Katechezė ir sakramentai

23. Katechezė yra esmiškai susijusi su visa liturgine ir sakramentine veikla, nes sakramentuose, ypač Eucharistijoje, Jėzus Kristus veikia visu savo asmeniu, perkeisdamas žmones.

Pirmykštėje Bažnyčioje katechumenatas bei parengimas Krikšto ir Eucharistijos sakramentams sutapdavo. Nors senuosiuose krikščioniškuose kraštuose Bažnyčia šios srities praktikas pakeitė, katechumenatas niekada nebuvo panaikintas; atvirkščiai, jis čia išgyvena savo atgimimą[54], o jaunose misijų Bažnyčiose yra labai praktikuojamas. Vienaip ar kitaip, katechezė visada susijusi su sakramentais. Viena vertus, pagrindinė katechezės forma yra parengimas sakramentams, ir kiekviena katechezė būtinai veda prie tikėjimo sakramentų. Antra vertus, autentiška sakramentų praktika turi tvirtą katechetinį aspektą. Kitaip tariant, sakramentinis gyvenimas nuskursta ir labai greit virsta tuščiu ritualizmu, jeigu nesiremia rimtu sakramentų prasmės pažinimu, o katechezė tampa tik protine veikla, jeigu nėra sakramentinės praktikos gaivinama.
 

Katechezė ir bažnytinė bendruomenė

24. Pagaliau katechezė glaudžiai siejasi su atsakinga Bažnyčios ir krikščionių veikla pasaulyje. Kas tikėjimu prigludo prie Jėzaus Kristaus ir savo tikėjimą stengiasi sutvirtinti, privalo gyventi vienybėje su tais, kurie žengia tuo pačiu keliu. Katechezė rizikuoja tapti sterili, jei tikinti ir krikščioniškai gyvenanti bendruomenė nepriima katechumeno tam tikroje savo katechezės stadijoje. Tad bažnytinė bendruomenė visais savo lygiais už katechezę yra dvigubai atsakinga: ji turi rūpintis savo narių formavimu, bet ir privalo sudaryti jiems tokią aplinką, kad jie galėtų kiek tik įmanoma tobuliau išgyventi tai, ko yra išmokę.

Katechezė yra ir misionieriškai dinamiška. Jeigu ji tinkamai parengta, krikščionims rūpės liudyti savo tikėjimą, perduoti jį savo vaikams, supažindinti su juo kitus, visokiais būdais tarnauti žmonijai.
 

Katechezė plačiąja prasme būtina tikėjimui stiprinti ir brandinti

25. Taigi katechezės dėka evangelinė kerigma - pirmasis šiltas Dievo žodžio skelbimas, vieną dieną labai sujaudinęs žmogų ir paskatinęs tikėjimu atsiduoti Jėzui Kristui - pamažėle gilėja, atskleidžiant numanomas jos išvadas, aiškinant ją pokalbiais, kurie turi veikti ir protą, nukreipiant ją į krikščioniškąją praktiką Bažnyčioje ir pasaulyje. Visa tai nėra mažiau evangeliška už kerigmą, nors kai kam atrodo, kad katechezė priverstinai racionalizuoja, išsekina ir pagaliau sunaikina kerigmos gyvumą, spontaniškumą, virpėjimą. Tiesos, į kurias katechezė gilinasi, yra tos pačios, kurios sujaudino žmogaus širdį, pirmąkart jas išgirdus. Geresnis tų tiesų pažinimas, jų nenusilpnindamas ir nenuskurdindamas, turi jas padaryti labiau provokuojančias ir gyvenimui lemtingas.

Katechezės, kuri bus išdėstyta, koncepcijoje išlieka visas pastoracinis krūvis, kurį Sinodas norėjo išsaugoti. Ši plačioji katechezės prasmė neprieštarauja siaurajai prasmei, bet ją pranoksta ir apima tokią, kokia seniau buvo didaktiškai dėstoma: kaip paprastas tikėjimą išreiškiančių formulių mokymas.

Taigi katechezė būtina tiek krikščionių tikėjimui brandinti, tiek jam liudyti pasaulyje: ji turi krikščionis ugdyti, "kol visi kaip vienas tikėdami ir pažindami Dievo Sūnų taps tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką"[55]; kad jie būtų pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam, klausiančiam apie juose gyvenančią viltį[56].
 
 

IV skyrius

VISA GEROJI NAUJIENA SEMIAMA IŠ ŠALTINIŲ




Naujienos turinys

26. Katechezės, vieno evangelizacijos momento arba aspekto, turinys neturėtų skirtis nuo visos evangelizacijos: ta pati žinia - Geroji išganymo Naujiena - kartą ar šimtą kartų girdėta, visa širdimi priimta, katechezės dėka nuolat aiškėja, apmąstant ją ir sistemingai studijuojant; vis atsakingiau suvokiant jos poveikį kiekvieno asmeniniam gyvenimui; įjungiant ją į visą organišką ir harmoningą krikščioniškąjį gyvenimą visuomenėje ir pasaulyje.
 

Šaltinis

27. Katechezė savo turinį visada sems iš gyvojo Tradicijoje ir Šventajame Rašte randamo Dievo žodžio šaltinio, nes "Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas sudaro vieningą Bažnyčios apsaugai pavestą Dievo žodžio šventąjį palikimą". Vatikano II Susirinkimas tai primena ir linki, kad "Šventojo Rašto žodžiais maitintųsi ir tvirtėtų Dievo žodžio tarnyba, būtent - pastoracinis skelbimas, katechezė, ir visas krikščioniškasis švietimas"[57].

Tariant, kad Tradicija ir Šventasis Raštas yra katechezės šaltinis, tvirtinama, jog ją turi formuoti ir persmelkti biblinė ir evangelinė dvasia ir pažiūros, stropiai gilinantis į pačius tekstus; tačiau drauge ir primenama, kad katechezė bus juo išsamesnė ir veiksmingesnė, juo labiau bus stengiamasi tekstus skaityti su bažnytiniu proto ir širdies nusiteikimu ir juo labiau ją įkvėps dviejų tūkstantmečių Bažnyčios mąstymas ir gyvenimas.

Bažnyčios mokymas, liturgija ir gyvenimas trykšta iš to šaltinio ir prie jo grąžina, vadovaujant Ganytojams ir Viešpaties jiems pavestam doktrinos mokymui.
 

"Credo" - ypatinga doktrinos išraiška

28. Ypatinga jiems saugoti pavesto gyvojo paveldo išraiška yra Credo, arba, konkrečiau, tikėjimo Simboliai, kurie lemiamais momentais puikiomis sintezėmis perteikė Bažnyčios tikėjimą. Visais laikais svarbus katechezės elementas ir buvo Viešpaties maldos tradicijos lydimas traditio Symboli (arba tikėjimo santraukos perdavimas). Ši išraiški apeiga m?sų dienomis buvo įvesta į katechumenų iniciacijos apeigą[58]. Ar nereikėtų jos taikyti plačiau, pažymint tarp kitų ir svarbų tarpsnį, naujajam Jėzaus Kristaus mokiniui visai blaiviai ir drąsiai priimant visa tai, į ką jis nuo šiol pradės rimtai gilintis?

Mano pirmtakas Paulius VI, švenčiant tūkstantis devynišimtąsias apaštalų Petro ir Pauliaus kankinystės metines, norėjo į "Dievo Tautos Credo" sudėti esminius katalikų tikėjimo elementus, ypač tuos, kurie sudaro daugiausia sunkumų arba kurių gali būti nepaisoma[59]. Tai svarbi informacija katechezės turiniui.
 

Elementai, kurių negalima nepaisyti

29. Tas pats popiežius trečiame savo Apaštalinės adhortacijos Evangelii nuntiandi skyriuje priminė evangelizacijos "esminį turinį, gyvąją substanciją"[60]. Katechezei būtina išsaugoti kiekvieną tų elementų, kaip ir gyvąją sintezę, į kurią jie yra įjungti[61].

Taigi aš čia pasitenkinsiu tik paprastai kai ką priminęs[62]. Pavyzdžiui, kiekvienas mato, kaip svarbu vaikui, jaunuoliui, tam, kurio tikėjimas bręsta, padėti suprasti, "kas gali būti žinoma apie Dievą"[63], galėti tam tikra prasme tarti: "aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate"[64], trumpai nupasakoti[65] slėpinį Dievo Žodžio, kuris tapo žmogumi ir išganė žmones savo Velykomis, tai yra savo mirtimi ir prisikėlimu, taip pat ir savo pamokslais, ženklais, savo nuolatiniu buvimu tarp mūsų per sakramentus. Sinodo Tėvai su tikru įkvėpimu reikalavo saugoti, kad Kristus nebūtų apribojamas vien tik Jo žmogyste, o Jo Naujiena - vien tik paprasta žemiška dimensija. Reikia pripažinti, kad Jis yra Dievo Sūnus, tarpininkas, per kurį galima prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje[66].

Svarbu tikėjimo šviesoje proto ir širdies akims atskleisti paslaptį Bažnyčios, kuri susideda iš žmonių nusidėjėlių, bet drauge ir šventa, kuri yra Dievo šeima, Viešpaties suburta vadovaujant tiems, kuriuos "Šventoji Dvasia paskyrė... kad ganytų Dievo Bažnyčią"[67].

Svarbu išdėstyti, kad malone ir nuodėme, didybe ir skurdu paženklintą žmonijos istoriją Dievas prisiėmė savo Sūnuje Jėzuje Kristuje ir jau "gali bent kiek praskleisti naujojo pasaulio uždangą"[68].

Pagaliau svarbu nedviprasmiškai nurodyti išsižadėjimo reikalavimą, bet ir džiaugsmą dėl to, ką apaštalas Paulius mėgo vadinti "atnaujintu gyvenimu"[69], "nauju kūriniu"[70], būti arba gyventi Kristuje[71], "amžinuoju gyvenimu mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje"[72], o tai yra ne kas kita kaip gyvenimas pasaulyje, tačiau pagal palaiminimus, ir gyvenimas, pašauktas prasitęsti ir persikeisti kitame pasaulyje.

Todėl katechezei svarbūs asmeniniai Evangeliją atitinkantys moraliniai reikalavimai, krikščioniška laikysena gyvenime ir pasaulyje - tiek herojiška, tiek ir paprasčiausia. Mes tai vadiname krikščioniškomis arba evangelinėmis dorybėmis. Dėl to katechezė, stengdamasi ugdyti tikėjimą, tegu ne tik nepamiršta, bet, atvirkščiai, deramai nušviečia tokius dalykus kaip žmogaus veikla siekiant savo visiško išsivadavimo[73], pastangos kurti solidaresnę ir broliškesnę visuomenę, kova už teisybę ir taiką.

Nereikia manyti, kad ši katechezės dimensija absoliučiai nauja. Jau Bažnyčios Tėvų dienomis šv. Ambraziejus ir šv. Jonas Auksaburnis - jei paminėsime tik juos - įvertino evangelinių reikalavimų socialines pasekmes, o bemaž mūsų laikais šventasis Pijus X tarp dangaus keršto šaukiančių nuodėmių aiškiai paminėjo vargšų priespaudą, neišmokėjimą darbininkams teisėtai jiems priklausančio atlyginimo[74].Ypač po enciklikos Rerum novarum popiežių ir vyskupų katechetiniame mokyme pasirodo aktyvus susirūpinimas socialiniais klausimais. Daugelis Sinodo Tėvų teisėtai reikalavo, kad gausus Bažnyčios socialinio mokslo paveldas atitinkama forma rastų sau vietos bendrame tikinčiųjų katechetiniame formavime.
 

Turinio vientisumas

30. Kalbant apie katechezę, šiandien reikia ypač atkreipti dėmesį į tris svarbius punktus.

Pirmasis - turinio vientisumas. Kad tikėjimo auka[75] būtų tobula, tapęs Kristaus mokiniu, turi teisę išgirsti "tikėjimo žodį"[76] ne sužalotą, suklastotą ar sumenkintą, o visą, ištisą, išlaikiusį nepaliestą savo griežtumą ir jėgą. Kaip nors iškreipiant žinios vientisumą, pavojingai nuskurdinama katechezė ir sužalojami vaisiai, kurių Kristus ir bažnytinė bendruomenė turi teisę iš jos laukti. Neatsitiktinai Jėzus, šventojo Mato evangelijoje duodamas paskutinį įsakymą, pabrėžia visuotinumą: "Man duota visa valdžia... padarykite mano mokiniais visų tautų žmones... mokydami laikytis visko... esu su jumis per visas dienas". Todėl kai žmogus, nujausdamas tikėjimu sutikto "Kristaus Jėzaus... pažinimo didybę"[77], galbūt nesąmoningai trokšta per skelbimą ir mokymą daugiau ir geriau pažinti, "kokia yra tiesa Jėzuje"[78], jokia priežastis negali pateisinti jo nesupažindinimo su kuria nors to mokymo dalimi. Kokia tai būtų katechezė, jei nepakankamai nušviestų žmogaus sukūrimą ir jo nuodėmę, mūsų Dievo atperkamąjį planą ir ilgą meilingą jo rengimą bei realizavimą, Dievo Sūnaus įsikūnijimą, Marijos - Nekaltai Pradėtosios Dievo Motinos, visuomet Mergelės, su kūnu ir siela paimtos dangaus garbėn - vaidmenį išganymo paslaptyje, mūsų gyvenime veikiančios Nedorybės paslaptį[79], iš jos mus išvaduojančią Dievo galią, atgailos ir askezės, sakramentų ir liturgijos būtinumą, dalyvavimą dieviškajame gyvenime čia žemėje ir anapus, ir t.t.? Taip pat jokia katechezė negali teisėtai iš tikėjimo lobyno atrinkti, kas svarbu ir kas nesvarbu, vieno mokyti, o kitką atmesti.
 

Pasinaudoti tinkamais pedagoginiais metodais

31. Iš čia išplaukia kita pastaba: gali būti, kad esant dabartinei katechezės padėčiai, metodo ar pedagogikos sumetimais patariama katechezės turinio lobius perteikti kartais vienaip, kartais kitaip. Beje, visuotinumas neleidžia suardyti pusiausvyros nei organiškos ir hierarchinės tvarkos, nes tiek tiesoms, kurių reikia mokyti, tiek normoms, su kuriomis reikia supažindinti, ar krikščioniškojo gyvenimo keliams, kuriuos reikia nurodyti, yra nustatyta vieta, atitinkanti jų svarbą. Taip pat gali atsitikti, kad, norint šį turinį perteikti kokiam nors asmeniui ar asmenų grupei, tam tikra kalba pasirodys geresnė negu kita. Pasirinkimas bus tinkamas, jei jį nulems ne teorijos, ne daugiau ar mažiau subjektyvūs arba tam tikros ideologijos paveikti išankstiniai nusistatymai, o nuolankus rūpestis geriau suvokti turinį, kuris turi likti nepažeistas. Metodas ir kalba turi būti priemonės perduoti "amžinojo gyvenimo žodžių"[80] arba "gyvenimo kelių"[81] visumai, ne jų daliai.
 

Ekumeninė katechezės dimensija

32. Didysis, tikrai Jėzaus Dvasios įkvėptas judėjimas, kuris jau nemaža metų skatina Katalikų Bažnyčią drauge su kitomis Bažnyčiomis ar krikščioniškomis konfesijomis stengtis atkurti Viešpaties norėtą tobulą vienybę, verčia mane kalbėti apie ekumeninį katechezės pobūdį. Šis judėjimas ypač išryškėjo Vatikano II Susirinkime[82] ir, pradedant šiuo Susirinkimu, pasireiškė Bažnyčioje nauju užmoju, kuris konkrečiai realizavosi daugeliu įspūdingų, dabar jau visiems žinomų darbų ir sumanymų.

Katechezė negali atsisakyti tos ekumeninės dimensijos, nes visi tikintieji pagal savo sugebėjimus ir padėtį Bažnyčioje yra kviečiami dalyvauti šiame vienybės siekiančiame judėjime[83].

Katechezė bus ekumeninė, jeigu neatsisakydama mokyti, kad apreikštųjų tiesų ir Kristaus įsteigtų išganymo priemonių pilnatvė yra Katalikų Bažnyčioje[84], žodžiais ir veiksmais nuoširdžiai gerbs bažnytines bendruomenes, kurios nėra tobulai susivienijusios su ta Bažnyčia. Drauge nepaprastai svarbu korektiškai ir lojaliai pristatyti kitas Bažnyčias ir bažnytines bendruomenes, kuriomis Kristaus Dvasia neatsisako pasinaudoti kaip išganymo priemonėmis; "iš drauge paimtų Bažnyčią kuriančių elementų arba vertybių visumos gali būti ir daug, ir labai svarbių elementų už regimų Katalikų Bažnyčios ribų"[85]. Beje, šitoks pristatymas padės katalikams tiek savo tikėjimą pagilinti, tiek geriau pažinti ir gerbti kitus brolius krikščionis, ir tokiu būdu palengvins bendrą ieškojimą kelių visiškai vienybei ir pilnutinei tiesai pasiekti. Jis taip pat turėtų padėti nekatalikams geriau pažinti ir įvertinti Katalikų Bažnyčią, įsitikinusią, kad ji yra "visuotinis išganymo įrankis".

Be to, katechezė bus ekumeniška, jei žadins ir ugdys tikrą vienybės troškimą; ir dar, jei ragins rimtai stengtis - stengiantis su Dvasios nuolankumu ir uolumu apsivalyti, kad būtų panaikintos kelyje pasitaikančios kliūtys - siekti ne lengvo irenizmo doktrinos plotmėje kai ką praleidžiant ar nuolaidžiaujant, o tobulos vienybės, kai Viešpats to norės, ir taip, kaip Jis norės.

Pagaliau katechezė bus ekumeniška, jei stengsis vaikus ir jaunimą bei suaugusius katalikus pratinti bendraujant su nekatalikais išsaugoti savo katalikišką tapatumą ir drauge gerbti kitų tikėjimą.
 

Ekumeninis bendradarbiavimas katechezės srityje

33. Esant religiniam pliuralizmui, vyskupai gali laikyti tinkamais, netgi būtinais, tam tikrus katalikų mėginimus bendradarbiauti su kitais krikščionimis katechezės srityje, tuo papildant normalią, visiems katalikams privalomą katechezę. Tuos mėginimus teologiškai pagrindžia visiems krikščionims bendri elementai[86]. Tačiau katalikų ir kitų krikščionių tikėjimo vienybė nėra visiška ir tobula; kai kuriais atvejais išryškėja ir labai didelių skirtumų. Todėl ekumeninis bendradarbiavimas iš esmės yra ribotas: jis jokiu būdu negali reikšti "suprastinimo" iki bendro minimumo. Be to, katechezė yra ne tik doktrinos mokymas, bet ir įvedimas į visą krikščioniškąjį gyvenimą pilnutinai dalyvaujant Bažnyčios sakramentuose. Todėl ten, kur ekumeniškai bendradarbiaujama katechezės srityje, reikia žiūrėti, kad katalikai būtų gerai susipažinę su Katalikų Bažnyčios doktrina ir krikščioniškai gyventų.

Kai kurie vyskupai Sinodo metu yra pareiškę, kad civilinė valdžia ar kitos aplinkybės kai kur vis dažniau reikalauja mokyklose mokyti krikščionių religijos, naudojantis katalikams ir nekatalikams bendrais vadovėliais, pamokų planais ir t.t. Bemaž galima sakyti, kad tai nėra tikra katechezė, tačiau ir toks mokymas ekumeniškai svarbus, jei krikščionių doktriną išdėsto lojaliai. Kai aplinkybės reikalauja tokio mokymo, būtinai reikia kuo rūpestingiau kitokiu būdu garantuoti tikrai katalikišką katechezę.
 

Įvairias religijas nagrinėjančių vadovėlių problema

34. Reikia pridurti ir antrą pastabą, kuri siejasi su pirmąja, tačiau kitu aspektu. Valstybinėse mokyklose kartais mokiniams siūlomos knygos, kuriose religijos, tarp jų ir katalikų religija, vertinamos kultūriniu-istoriniu, moksliniu ar literatūriniu požiūriu. Objektyvus istorinių faktų, skirtingų religijų ir įvairių konfesijų aprašymas gali padėti geriau vieniems kitus suprasti. Tačiau reikia kiek tik įmanoma stengtis, kad aprašymai b?tų objektyv?s, nepaveikti ideologinių ar politinių sistemų arba išankstinių nusistatymų, kurie vadinami moksliškais, ta?iau tik iškreipia tikrąją aprašymų prasmę. Tokie vadovėliai nieku būdu negali b?ti laikomi katechetiniais: jiems stinga tikinčiųjų liudijimo atskleidžiant tikėjimą kitaip tikintiems. Jie nepadeda suprasti krikščioniškųjų paslapčių ir to specifinio katalikiškumo, kuris išplaukia iš pačios tikėjimo esmės.

V skyrius

VISI PRIVALO BŪTI KATECHIZUOJAMI

Vaikų ir jaunuolių reikšmė

35. Mano pirmtakas Paulius VI Vyskupų Sinodo IV Generalinei Asamblėjai nurodė temą: "Katechezė mūsų laikais, ypač atsižvelgiant į vaikus ir jaunimą". Jaunimo skaičiaus ir reikšmės augimas didelei daliai pasaulio teikia daug vilčių ir drauge kelia nerimą. Kai kuriuose, ypač trečiojo pasaulio, kraštuose daugiau kaip pusei gyventojų dar nėra suėję 25 ar 30 metų. Tai reiškia, kad milijonų milijonai vaikų ir jaunuolių jau rengiasi savo ateičiai. Čia svarbu ne vien didelis jų skaičius: naujausi įvykiai ir kasdieninė kronika rodo, kad didžioji dalis tos nesuskaičiuojamos daugybės jaunuolių, nors vienur kitur netikrumo ir baimės kamuojamų, abejingumo ir narkotikų suviliotų, nihilizmo ir smurto gundomų, vis dėlto sudaro didelę jėgą ir nepaisydama pavojų rengiasi kurti ateities civilizaciją.

Rūpindamiesi pastoracija, klausiame: kaip tai daugybei vaikų ir jaunuolių apreikšti Jėzų Kristų, žmogumi tapusį Dievą, ne tik sužavint pirmuoju trumpu susitikimu, bet ir kasdien vis giliau ir aiškiau supažindinant su Jo asmeniu, Jo Naujiena, Dievo planu, kurį Jis panorėjo apreikšti, Jo kvietimu, kuriuo Jis kreipiasi į kiekvieną, Karalyste, kurią Jis nori šiame pasaulyje įsteigti su Jį tikinčiųjų "mažąja kaimene"[87] ir kuri bus užbaigta tiktai amžinybėje? Kaip jiems padėti pažinti šios Karalystės prasmę, svarbą, pagrindinius jos reikalavimus, meilės įstatymą, pažadus ir viltis?

Čia būtų galima daug kalbėti apie įvairiems gyvenimo etapams skirtos katechezės bruožus.
 

Maži vaikai

36. Dažnai lemiamas momentas esti tas, kai mažas vaikas iš savo tėvų ir šeimos aplinkoje išgirsta pirmuosius katechezės žodžius, kurie galbūt tik paprastai apreiškia gerą ir rūpestingą dangiškąjį Tėvą ir moko atkreipti į Jį savo širdį. Trumputės maldelės, kurias vaikelis išmoks sukalbėti, bus pradžia meilingo dialogo su tuo slėpiningu Dievu, kurio žodžių jis jau pradės klausytis. Niekada nesiliausiu iš krikščionių tėvų primygtinai reikalavęs to ankstyvo supažindinimo, per kurį vaiko galios įsijungia į gyvybinį ryšį su Dievu: tai svarbiausias uždavinys, kurį norint atlikti reikia labai vaiką mylėti ir gerbti, nes jis turi teisę į paprastą ir tikrą krikščionių tikėjimo išdėstymą.
 

Vaikai

37. Netrukus, kai vaikui atsivers platesnės apimties socialinė sfera, mokykloje ir bažnyčioje, parapijoje, katalikiško instituto ar valstybinės mokyklos religiniame centre turės prasidėti katechezė, kurios tikslas - organiškai įvesti vaiką į Bažnyčios gyvenimą ir jį parengti sakramentų šventimui: tai didaktinė katechezė, tačiau skirta tikėjimo liudijimui; katechezė pradinė, tačiau ne fragmentiška, nes jos paskirtis - apreikšti visas pagrindines tikėjimo tiesas ir jų poveikį moraliniam ir religiniam vaiko gyvenimui; katechezė, nurodanti sakramentų prasmę, tačiau, idant neliktų vien paprastu mokymu, išgyventus sakramentus siejanti su gyvenimu ir mokanti vaiką džiaugtis tuo, kad jis gali būti savo aplinkoje Kristaus liudytoju.
 

Paaugliai

38. Po to ateina brendimas, paauglystė su visa to amžiaus svarba ir pavojais. Žmogus atranda save ir savo vidinį pasaulį, kuria kilnius planus, atbunda meilei, kartu patiria biologinius seksualumo impulsus; trokšta būti drauge su kitais, nepaprastai intensyviai džiaugiasi gyvenimo atradimo svaiguliu. Tačiau dažnai tai būna ir giliau siekiančių klausimų, neramių, kartais, regis, apviliančių ieškojimų, tam tikro nepasitikėjimo kitais ir užsisklendimo savyje, kartais pirmųjų nesėkmių ir apmaudo metas. Katechezė neturėtų šių jautraus gyvenimo tarpsnio lengvai kintančių aspektų nepaisyti. Jei įstengs pastūmėti paauglį prie kritiško savo gyvenimo įvertinimo ir dialogo, atsižvelgs į jo didžiuosius klausimus - atsidavimą, tikėjimą, meilę ir jos perteikėją seksualumą, ji čia galės būti lemiama. Parodant, kad Jėzus Kristus yra draugas, vadovas ir pavyzdys, nuostabus ir vis dėlto galimas sekti; supažindinant su Jo Naujiena, kuri atsako į visus esminius klausimus; atskleidžiant Kristaus Išganytojo meilės planą, įkūnijantį vienintelę tikrąją meilę ir pajėgų suvienyti žmones - galima sudaryti pamatą tikram tikėjimo ugdymui. Ypač Jėzaus kančios ir mirties, kurios, pasak šv. Pauliaus, pelnė Jam garbingą prisikėlimą, paslaptys galėtų daug ką pasakyti paauglio sąžinei bei širdžiai ir nušviesti pirmąsias jo paties kančias ir jo atrandamo pasaulio sielvartus.
 

Jaunuoliai

39. Drauge su jaunyste ateina laikas pirmiesiems svarbiems apsisprendimams. Galbūt šeimos narių ar draugų remiamas, bet vis dėlto paliktas sau pačiam ir savo moralinei sąžinei, jaunuolis turi vis dažniau ir ryžtingiau prisiimti atsakomybę už savo likimą. Blogis ir gėris, malonė ir nuodėmė, gyvenimas ir mirtis vis labiau jame rungiasi kaip tikros moralinės kategorijos, bet ypač kaip pagrindinės nuostatos, kurias jis, suvokdamas savo atsakomybę, turi aiškiai apsisprendęs priimti arba atmesti. Žinoma, katechezė, kuri remdama didžiadvasiškumą smerkia egoizmą, kuri nesimplistiškai ir be iliuzinių schemų rodo krikščionišką darbo, bendro gėrio, teisingumo ir meilės prasmę, kuri taikaus tautų sugyvenimo ir žmogaus orumo, išsivystymo bei išsivadavimo skatinimą remia naujaisiais Bažnyčios dokumentais[88], gali jaunimo dvasia puikiai papildyti katechezę apie grynai religinius dalykus, kurių niekad nevalia pamiršti. Taigi katechezė pasidaro labai svarbi, nes tai momentas, kai Evangelija gali būti pasiūlyta, suprasta ir priimta kaip duodanti gyvenimui prasmę ir įkvepianti kitaip nepaaiškinamą elgseną: pasiaukojimą, atsižadėjimą, romumą, teisingumą, įsipareigojimą, susitaikinimą, Absoliuto ir neregimybės suvokimą ir t.t. Visi tokie bruožai rodo, kad jaunuolis tarp savo draugų yra Jėzaus Kristaus mokinys.

Taigi katechezė rengia didiesiems krikščioniškiems suaugusiųjų įsipareigojimams. Pavyzdžiui, daugumą pašaukimų kunigystei arba vienuoliniam gyvenimui pažadina gera katechezė vaikystėje ir paauglystėje.

Nuo pat mažumės, artėjant prie brandaus amžiaus, katechezė esti tam tikra nuolatinė tikėjimo mokykla ir visus svarbiuosius gyvenimo tarpsnius lydi kaip švyturys, apšviečiantis vaiką, paauglį, jaunuolį.
 

Katechezės pritaikymas jaunimui

40. Džiugu konstatuoti, kad IV Generalinėje Vyskupų Sinodo Asamblėjoje ir posinodiniais metais Bažnyčia susirūpinusi klausia: kaip katechizuoti vaikus ir jaunimą? Dieve duok, kad šis pažadintas dėmesys ilgam išliktų Bažnyčios sąmonėje! Tuo atžvilgiu Sinodas buvo brangus visai Bažnyčiai, nes stengėsi kiek tik įmanoma tiksliau atvaizduoti sudėtingą nūdienos jaunimo veidą, parodė, kad šis jaunimas šneka sava kalba, į kurią reikia kantriai, išmintingai ir neiškreipiant išversti Jėzaus praneštą žinią; parodė, jog jaunimas, kad ir kaip jis atrodytų, nors dar neaiškiai, bet vis dėlto yra ne tik palankus ir atviras tam Jėzui, "kuris vadinamas Kristumi"[89], bet ir trokšte trokšta Jį pažinti; galiausiai paaiškino, jog katechetinis darbas, norint jį atlikti tiksliai ir rimtai, dėl daugelio kliūčių ir sunkumų šiandien yra keblesnis ir labiau varginantis negu seniau, tačiau jis yra ir labiau guodžiantis, nes iš savo vaikų ir jaunuolių sulaukia tikrai gilių atsakymų. Tai ateities lobis, kuriuo Bažnyčia gali ir turi pasitikėti.

Kai kurios jaunųjų katechezės adresatų kategorijos dėl savo ypatingos padėties reikalingos ypatingo dėmesio.
 

Negalės ištiktieji

41. Tai ypač vaikai ir jaunuoliai, ištikti fizinės ar dvasinės negalės. Jie, kaip ir kiti jų bendraamžiai, turi teisę pažinti "tikėjimo slėpinį". Dėl didesnių sunkumų, su kuriais jie turi susidurti, jų pačių ir auklėtojų pastangos yra dar nuopelningesnės. Džiugu, kad katalikiškos organizacijos, kurios rūpinasi ypač negalės ištiktu jaunimu, apie savo patirtį pranešė Sinodui, o Sinodas sutvirtino jų pasiryžimą dar geriau spręsti šią problemą. Jų pastangos tikrai skatintinos.
 

Jaunimas, stokojantis religinės paramos

42. Pagaliau mano mintys skrieja prie tų vaikų ir jaunuolių, kurie, gimę ir auklėti nekrikščioniškose ar nepraktikuojančiose šeimose, nori pažinti krikščionių tikėjimą ir kurių vis daugėja. Jiems taip pat turi būti skirta atitinkama katechezė, kad jie galėtų ugdyti savo tikėjimą ir juo vis intensyviau gyventi, nors ir stokodami savo aplinkoje paramos ar net jausdami priešiškumą.
 

Suaugusieji

43. Toliau minėdamas katechezės adresatus, negaliu nenurodyti nuolatinio Sinodo Tėvų susirūpinimo, kurį atkakliai, nenumaldomai, nuolat sukelia viso pasaulio patirtis: tai svarbiausia suaugusiųjų katechezės problema. Suaugusiųjų katechezė yra pagrindinė, nes skirta asmenims, kuriems tenka didžiausia atsakomybė ir kurie gali krikščioniškąją Naujieną išgyventi pačia tobuliausia forma[90]. Krikščionių bendruomenė negalėtų siūlyti jokios nuolatinės katechezės, jeigu joje tiesiogiai nedalyvautų prityrę suaugusieji, tiek katechetinės veiklos adresatai, tiek iniciatoriai. Pasaulį, kuriame jaunimas yra pašauktas gyventi ir liudyti katechezės norimą sutvirtinti tikėjimą, valdo suaugusieji: taigi šių pastarųjų tikėjimas taip pat turi būti nuolat ryškinamas, žadinamas ar atnaujinamas, kad galėtų persmelkti visus laikinuosius dalykus, už kuriuos jie yra atsakingi. Taigi, kad galėtų būti veiksminga, katechezė turi vykti nuolatos. Ji būtų beprasmė, jeigu nutrūktų prie brandaus amžiaus slenksčio, nes, aišku, tik kita forma, yra tiek pat reikalinga ir suaugusiems.
 

Bemaž katechumenai

44. Tarp suaugusiųjų, kuriems katechezė būtinai reikalinga, mūsų pastoracinis rūpestis ypač skiriamas tiems, kurie, gimę ir auklėti dar nekrikščioniškuose regionuose, niekada neturėjo progos įsigilinti į krikščioniškąją doktriną, nors dėl tam tikrų gyvenimo aplinkybių ir gavo su ja susidurti; tiems, kurie vaikystėje buvo pagal savo amžių katechizuoti, tačiau nuo visų religinių praktikų nutolo ir jų tikėjimas, pasiekus brandos amžių, liko vaikiškas; tiems, kurie nusivylė blogai atliekama arba blogai asimiliuota katecheze; taip pat tiems, kurie, gimę krikščioniškuose kraštuose bei sociologiškai krikščioniškoje aplinkoje, niekada neugdė savo tikėjimo ir suaugę yra tikri katechumenai.
 

Skirtingos ir papildomos katechezės

45. Suaugusieji, nesvarbu kokio amžiaus, net ir pagyvenę žmonės - kurie yra verti ypatingo dėmesio dėl savo patirties ir problemų, - yra taip pat reikalingi katechezės kaip ir vaikai, paaugliai bei jaunuoliai. Dar reikėtų paminėti migrantus, moderniosios evoliucijos nustumtuosius į pašalį, taip pat gyvenančius didžiųjų metropolijų priemiesčiuose, kur dažniausiai nėra bažnyčių, tinkamų patalpų ir struktūrų... Kaip jiems visiems nelinkėti, kad daugėtų jų krikščioniškajam formavimui skirtų iniciatyvų, aprūpintų tinkamomis priemonėmis (audiovizualinės sistemos, brošiūros, susitikimai, konferencijos), kad daugelis saugusiųjų galėtų arba papildyti menką ar nepakankamą katechezę, arba vaikystės katechezę darniai iškelti į aukštesnį lygmenį, arba taip šioje srityje išprusti, kad jau įstengtų padėti kitiems.

Taip pat svarbu, kad vaikų, jaunimo, nuolatinė ir suaugusiųjų katechezės nebūtų visai atskiros, tarpusavy nesusijusios sritys. Dar svarbiau, kad jų ryšiai nenutrūktų. Atvirkščiai, reikia stengtis, kad jos viena kitą tobulai papildytų: suaugusieji gali daug ką vaikams ir jaunuoliams katechezės srityje pasiūlyti, bet ir iš jų daug ko gauti savo krikščioniškojo gyvenimo augimui.

Reikia dar pakartoti: Jėzaus Kristaus Bažnyčioje niekas neturėtų jaustis katechezės nereikalingas: tai pasakytina tiek apie jaunus seminaristus ir jaunus vienuolius, tiek apie visus tuos, kurie yra pašaukti ganytojų ir katechetų darbui. Savo darbą jie atliks tuo geriau, kuo nuolankiau stengsis mokytis Bažnyčios, kuri yra didžioji katechetė ir drauge didžioji katechizuojamoji, mokykloje.
 
 

VI skyrius

APIE KAI KURIUOS KATECHEZĖS BŪDUS IR PRIEMONES




Visuomeninio bendravimo priemonės

46. Nuo žodinio Apaštalų mokymo ir Bažnyčioje cirkuliavusių laiškų iki pačių moderniausių priemonių, katechezė, aktyvių bendruomenių padedama ir ganytojų raginama, niekada nesiliovė ieškojusi savo misijai tinkamų būdų ir kelių. Tas darbas turi būti tęsiamas ir toliau.

Spontaniškai pagalvojau apie dideles galimybes, kurias siūlo visuomeninio bendravimo ir grupių bendravimo priemonės: televizija, radijas, spauda, kasetės ir magnetofono juostos, visa audiovizualinė sfera. Šios srities darbas gali teikti pačių puikiausių vilčių. Pavyzdžiui, patirtis rodo didelį televizijos ar radijo poveikį mokymui, nes jie gali sujungti vertingą estetinę išraišką su griežta ištikimybe Bažnyčios mokymui. Bažnyčia šiuo metu turi daug progų toms problemoms nagrinėti - be kita ko, ir visuomeninio bendravimo dienas, - todėl prie jų čia ilgiau nesustosime, nors jos ir yra nepaprastai svarbios.
 

Geriau naudotis daugeliu vietų, progų ir susitikimų

47. Galvoju ir apie įvairias didelės vertės progas, kurios katechezei labai naudingos: pavyzdžiui, diecezines, regionines ar tautines maldingąsias keliones, kurioms itin rūpestingai parenkamos temos iš Kristaus, Mergelės Marijos arba šventųjų gyvenimo; apie tradicines misijas, kurių kartais per daug skubotai atsisakoma ir kurios yra nepamainomos periodiniam ir stipriam krikščioniškojo gyvenimo atnaujinimui - reikia jas prisiminti ir atgaivinti; biblinius būrelius, kurie turi pranokti egzegezę ir paraginti gyventi Dievo žodžiu; pagrindinių bažnytinių bendruomenių susirinkimus, jeigu jie atitinka Apaštalinės adhortacijos Evangelii nuntiandi[91] nurodytus kriterijus. Paminėkime dar jaunimo grupes, kurios įvairiuose regionuose, skirtingais pavadinimais ir skirtingomis formomis, tačiau vedamos to paties tikslo - supažindinti su Jėzumi Kristumi ir gyventi Evangelija - plinta ir klesti kaip Bažnyčiai daug žadantis pavasaris: tai Katalikų akcijos, Karito grupės, maldos bendruomenės, krikščioniškos meditacijos grupės ir t.t. Tos grupės teikia daug vilčių rytojaus Bažnyčiai. Tačiau jose dalyvaujančius jaunuolius, jų atsakinguosius, jų sielovadai pasišventusius kunigus Jėzaus vardu prašau: jokiu būdu neleiskite, kad tos grupės, kurios sudaro ypatingas progas susitikti, kuriose taip gražiai ugdoma jaunimo draugystė ir solidarumas, džiaugsmas ir entuziazmas, faktų ir dalykų svarstymo vertybės, pristigtų rimto krikščioniškosios doktrinos nagrinėjimo. Tada joms grėstų pavojus - kuris, deja, per dažnai pasitaiko - nuvilti jų šalininkus ir pačią Bažnyčią.

Katechetinė veikla, kuri įmanoma tose vietose ir daugelyje kitų, turi juo daugiau galimybės būti priimta ir duoti vaisių, juo geriau išsaugo savo prigimtį. Jeigu ji ten vyksta tinkamai, gali išnaudoti anas skirtingas, tačiau viena kitą papildančias katechetines galimybes ir išplėtoti visą savo pagrindinių siekimų trilypę - žodžio, atminties ir liudijimo - doktrinos, liturgijos šventimo ir gyvenimo įsipareigojimo - dimensiją, kurią ypač pabrėžė Sinodo kreipimasis į Dievo Tautą[92].

Homilija

48. Ši pastaba dar labiau tinka katechezei, kuri vyksta liturginių apeigų, būtent - Eucharistijos metu: atsižvelgdama į šios apeigos specifiką ir ritmą, homilija pratęsia katechezės reikalaujamą tikėjimo mokymą ir atveda iki jo natūralios viršūnės; drauge ragina Viešpaties mokinius kiekvieną dieną vis iš naujo pradėti savo dvasinę kelionę su tiesa, šlovinimu ir dėkojimu. Ta prasme galima sakyti, kad ir katechetinės, su liturginiais metais susietos pedagogikos šaltinis ir viršūnė yra Eucharistija. Apie biblinius tekstus sukoncentruotas pamokslas turi savaip supažindinti tikinčiuosius su visomis tikėjimo paslaptimis ir krikščioniškojo gyvenimo normomis. Homilijai reikia skirti daug dėmesio: ji turi būti ne per ilga ir ne per trumpa, visuomet rūpestingai parengta, liečianti esminius dalykus, konkreti ir patikėta pašvęstiems tarnams. Homilija turi būti sekmadienio Eucharistijoje, taip pat krikšto, atgailos, santuokos ir laidotuvių apeigose. Tai vienas pozityvių liturgijos atnaujinimo padarinių.
 

Katechetiniai veikalai

49. Tarp daugybės b?dų ir priemonių - visa Bažnyčios veikla yra katechetinė - neprarasdami savo esminės svarbos, naują reikšmę įgyja katechetiniai veikalai. Vienas labai svarbus nūdienos katechezės atnaujinimo aspektas yra katechetinių knygų atnaujinimas ir platinimas bemaž visoje Bažnyčioje. Išeina daug ir labai gerų veikalų, kurie katechetiniam mokymui yra didžiulis lobis. Tačiau reikia sąžiningai ir nuolankiai pripažinti, kad šitas klestėjimas ir turtingumas sudaro progą įsibrauti ir tokiems straipsniams bei veikalams, kurių vertė abejotina ir kurie jaunimui ir Bažnyčiai kenksmingi. Gana dažnai, norint kalbėti šiuolaikine kalba ar taikyti madingus pedagoginius metodus, šen bei ten pasitaiko, kad kai kurie katechetiniai leidiniai suglumina jaunuolius ir net suaugusius, sąmoningai ar nesąmoningai neminėdami esminių Bažnyčios tikėjimo elementų arba per daug pabrėždami vienas temas, nustelbdami kitas, bet ypač pateikdami per daug horizontalią, visiškai Bažnyčios mokymo neatitinkančią visumos viziją.

Taigi neužtenka vien tik dauginti katechetinius leidinius. Kad jie atitiktų tikslą, turi būti laikomasi daugelio būtinų sąlygų:


Katekizmai

50. Visi, kurie imasi sunkios užduoties - parengti katechezei pagalbinę medžiagą, juo labiau katekizmų tekstus, - negali jos atlikti be ganytojų, kurie turi teisę tekstus tvirtinti, leidimo. Taip pat privalo kiek tik įmanoma vadovautis "Bendruoju katechezės vadovu", kuris yra pripažinta pagrindinė norma[93].

Čia aš negaliu nepadrąsinti viso pasaulio Vyskupų Konferencijų: tegu jos kantriai ir su tvirtu pasiryžimu imasi didžiulio darbo - Šventajam Sostui pritariant kurti gerus katekizmus, tiksliai išdėstančius esminį Apreiškimo turinį nūdieną atitinkančiais metodais, kad galėtų padėti naujųjų laikų krikščionių kartoms išsiugdyti tvirtą tikėjimą.

Ši trumpa dabartinės katechezės priemonių ir būdų apžvalga neišsemia viso to, ką Sinodo Tėvai yra siūlę. Drąsina mintis apie tai, kad šiuo metu kiekviename krašte vyksta vertingas bendradarbiavimas stengiantis organiškiau ir tikriau atnaujinti šiuos katechezės aspektus. Kaip mes galėtume manyti, kad Bažnyčia neras išmanančių asmenų ir tinkamų priemonių, kurios padėtų, Dievo malonei remiant, atitikti bendravimo su m?sų laikų žmonėmis reikalavimus?
 
 

VII skyrius

KAIP KATECHIZUOTI?




Metodų įvairovė

51. Dėl krikščionių amžiaus ir jų intelektualinio išprusimo, jų bažnytinės ir dvasinės brandos laipsnio bei daugelio kitų asmeninių aplinkybių katechezė, norėdama pasiekti savo specifinį tikslą - ugdyti tikėjimą, turi išmokti naudotis įvairiais metodais. Kitoje, visuotinesnėje plotmėje šios įvairovės reikalinga sociokultūrinė aplinka, kurioje Bažnyčia atlieka savo katechetinį darbą.

Metodų įvairovė yra gyvybės ir turtingumo ženklas. To kaip tik reikalavo IV Generalinės Sinodo Asamblėjos Tėvai, atkreipdami dėmesį į sąlygas, kurios yra būtinos, kad katechezė ne tik nekenktų vienintelio tikėjimo mokymo vienybei, bet ir būtų jai naudinga.
 

Tarnauti Apreiškimui ir atsivertimui

52. Iškyla bendras klausimas dėl rizikos ir pagundos prie katechetinio mokymo netinkamai primaišyti atvirų ar slaptų ideologinių nuomonių, ypač politinių ir socialinių arba politinių asmeninių pažiūrų. Jeigu tos nuomonės taip veikia pagrindinę turimą perduoti žinią, kad ji aptemsta ir darosi antraeilė, katechezė iškreipiama iki pat šaknų. Teisingai Sinodas pabrėžė, kad katechezė turi iškilti virš vienašalių skirtingų tendencijų - vengti "dichotomijos" - net ir interpretuojant teologiškai panašius klausimus. Katechezė turi derintis prie Apreiškimo, kurį perteikia visuotinis Bažnyčios mokymas tiek iškilminga, tiek paprasta forma. Tai Apreiškimas Dievo - Kūrėjo ir Atpirkėjo, kurio Sūnus, atėjęs pas žmones, prisiėmęs jų kūną, įžengė ne tik į asmenišką kiekvieno žmogaus, bet ir į visos žmonijos istoriją ir tapo jos centru. Šis Apreiškimas radikaliai pakeitė žmogų ir pasaulį, visa tai, kas sudaro Jėzaus Kristaus Gerosios Naujienos paveikto žmogaus būvio audinį. Taip suvokiama katechezė pranoksta visą formalistinį moralizmą, įvesdama tikrą krikščioniškąją moralę. Ji iš esmės pranoksta kiekvieną "mesianizmą" - laikiną, socialinį ar politinį. Ji stengiasi pasiekti pačią žmogaus gelmę.
 

Naujienos įsikūnijimas kultūrose

53. Dabar panagrinėsiu antrą klausimą. Neseniai sakiau biblinės komisijos nariams: "Žodis "akultūracija" arba "inkultūracija", nors yra neologizmas, bet labai gerai išreiškia vieną didžiosios Įsikūnijimo paslapties dalį"[94]. Apie katechezę, kaip ir apie evangelizaciją, galime pasakyti, kad ji pašaukta nešti Evangelijos jėgą kultūrai ir kultūroms. Todėl katechezė turi stengtis pažinti kultūras ir jų esmines sudedamąsias dalis; įsiminti reikšmingiausius posakius; įvertinti savitas vertybes ir turtus. Taip ji galės kultūras supažindinti su nutylėta paslaptimi[95] ir padėti jų gyvos tradicijos priemonėmis originaliai išreikšti krikščioniškąjį gyvenimą, iškilmes ir mąstymą. Vis dėlto reikėtų prisiminti du dalykus:

Tai pamiršus, būtų galima baigti tuo, ką šv. Paulius išreiškė labai stipriu posakiu: "kad Kristaus kryžius neliktų be galios"[96].

Visai kitas dalykas yra protingai ir kritiškai pasinaudoti religiniais ar kitokiais tam tikros žmonių grupės kultūrinio paveldo dalį sudarančiais elementais, kad žmonės galėtų geriau suprasti visą krikščioniškąjį slėpinį. Tikri katechetai žino, kad katechezė įvairiose kultūrose ir aplinkose turi "įsikūnyti": gana pagalvoti apie taip skirtingas tautas, apie nūdienos jaunimą, apie įvairiausias aplinkybes, kuriomis šiandien tenka žmonėms gyventi; tačiau jie taip pat žino, kad negalima leisti katechezei nuskursti, atsižadant arba nuslepiant jos naujieną, net ir kalbai pritaikant tai, kas galėtų pakenkti tikėjimo "brangiajam turtui"[97], ir nuolaidžiaujant tikėjimo arba moralės srityje; jie yra įsitikinę, kad tikroji katechezė praturtina kultūras, padėdama joms atsisakyti klaidingų ar net nežmoniškų jose egzistuojančių dalykų ir perteikdama joms teisėtas Kristaus pilnatvės vertybes[98].
 

Liaudies pamaldumo įnašas

4. Kitas metodo klausimas buvo toks: katechetiniu mokymu įvertinti tinkamus liaudies pamaldumo elementus. Turiu minty tą pamaldumą, kurį tam tikruose kraštuose tikinti liaudis uoliai ir su gryna intencija praktikuoja, nors ir šitaip išreikštą tikėjimą reikia gerokai apvalyti ir ištaisyti. Tai gali būti kai kokios lengvai suprantamos maldos, kurias paprasti žmonės mėgsta kalbėti, taip pat kai kokios pamaldumo praktikos, nuoširdžiai trokštant atlikti atgailą arba patikti Viešpačiui. Daugelyje tų maldų ar veiksmų greta šalintinų elementų yra ir tokių, kurie deramai pavartoti galėtų padėti geriau suprasti Kristaus slėpinį arba Jo Naujieną: Dievo meilę ir gailestingumą, Kristaus įsikūnijimą, Jo atperkamąjį kryžių ir prisikėlimą, Šventosios Dvasios veikimą kiekviename krikščionyje ir Bažnyčioje, pomirtinio gyvenimo paslaptį, praktikuotinas evangelines dorybes, krikščionio buvimą pasaulyje ir kt. Tai kodėl mes turėtume remtis nekrikščioniškais - ir net antikrikščioniškais - elementais, atsisakydami elementų, kurie, nors ir reikalingi patikrinimo bei pagerinimo, savo šaknyse turi kažką krikščioniška?
 

Mokymasis atmintinai

55. Paskutinis metodologinis klausimas, kurį reikėtų bent nurodyti, - jis ne kartą buvo svarstomas Sinodo Asamblėjoje, - yra mokymasis atmintinai. Krikščioniškoji katechezė pradžioje - kuri sutapo su civilizacija visų pirma žodine - reikalavo daug ko mokytis atmintinai. Ir vėliau katechezėje išliko tokio pagrindinių tiesų mokymosi tradicija. Mes visi žinome, kad toks metodas gali sudaryti tam tikrų nepatogumų: ne pats mažiausias būtų tas, kad atmintinai išmokti dalykai asimiliuojami nepakankamai arba ir visai neasimiliuojami, nes visas žinojimas baigiasi formulėmis, kurios kartojamos į jas nesigilinant. Tie nepatogumai įvairiomis mūsų epochai būdingomis aplinkybėmis nulėmė tai, kad vienur kitur katechezė bemaž - kai kas sako, deja, galutinai - atsisako mokymosi atmintinai. Vis dėlto IV Generalinėje Sinodo Asamblėjoje pasigirdo labai autoritetingų balsų, reikalaujančių tinkamai suderinti refleksiją ir spontaniškumą, dialogą ir tylėjimą, rašomuosius darbus ir mokymąsi iš atminties. Beje, kai kurios kultūros tokį mokymąsi visada labai vertina.

Kai kuriuose kraštuose pasaulietiški mokytojai vis labiau skundžiasi blogomis tos žmogaus galios - atminties - niekinimo pasekmėmis. Kodėl gi mes neturėtume stengtis protingai ir originaliai panaudoti šią galią katechezei, juo labiau kad didžiųjų išganymo istorijos faktų šventumas arba "atminimas" reikalauja tikslaus tų faktų žinojimo? Atmintinai žinomi kai kurie Jėzaus žodžiai, svarbūs bibliniai įvykiai, Dešimt Dievo įsakymų, Tikėjimo išpažinimas, liturginiai tekstai, pagrindinės maldos, esminės doktrinos sąvokos... Visa tai ne tik nepažeidžia jaunų krikščionių orumo ir nekliudo asmeniškam dialogui su Viešpačiu, bet yra net būtina - priminė Sinodo Tėvai. Turime būti realistai. Tie tikėjimo ir pamaldumo žiedai - jeigu taip galima pasakyti - nedygsta dykuose katechezės be atminties plotuose. Svarbiausia, kad atmintinai išmokti tekstai būtų įsisąmoninti, palengva suvoktas jų gilumas, kad jie galėtų tapti asmeninio ir bendruomeninio krikščioniškojo gyvenimo versme.

Daugelis nūdienos katechezės metodų galėtų būti gyvybingumo ir išradingumo ženklu. Šiaip ar taip, svarbu, kad pasirinktas metodas sietųsi su visai Bažnyčiai esminiu įstatymu: ištikimybe Dievui ir žmogui ta pačia meilės dvasia.
 
 

VIII skyrius

TIKĖJIMO DŽIAUGSMAS SUNKIAME KELYJE




Patvirtinti krikščioniškąjį tapatumą

56. Gyvename sunkiame pasaulyje, kuriame baimė matant geriausius žmogaus kūrinius išsprūstant iš jo rankų ir galint atsigręžti prieš jį patį[99] sukuria netikrumo atmosferą. Tokiame pasaulyje katechezė turi padėti krikščionims savo džiaugsmu ir tarnavimu kitiems būti "šviesa" ir "druska"[100]. Aišku, tuo tikslu ji turi padėti jiems sutvirtinti savo tapatumą, o pati nuolat vaduotis iš abejojimo, netikrumo ir aplinkumos abejingumo. Iš kitų sunkumų, kurie tikėjimui irgi kenksmingi, paminėsiu kai kuriuos, nes reikia katechezei padėti juos nugalėti.
 

Abejingame pasaulyje

57. Prieš keletą metų buvo daug kalbėta apie sekuliarizuotą pasaulį, pokrikščionišką erą. Mada praeina... o tai, kas gilu ir tikra, išlieka. Nūdienos krikščionys turi būti parengti gyventi pasaulyje, kuris nepažįsta Dievo arba, susidūręs su religiniais klausimais, užuot pradėjęs reiklų ir brolišką, visiems patrauklų dialogą, per dažnai nuslysta į niveliuojantį abejingumą, jeigu ir nerodo paniekinamo "nepasitikėjimo", didžiuodamasis savo pažanga mokslinių "aiškinimų" srityje. Norėdami šiame pasaulyje tvirtai "išsilaikyti", su visais vesti "išganymo dialogą"[101], tokį, kad kiekvienas jaustų pagarbą savo tikrajam esminiam - Dievo ieškotojo orumui, esame reikalingi katechezės, kuri mūsų bendruomenės jaunimą ir suaugusiuosius mokytų būti šviesiais ir konsekventiškais tikinčiaisiais, pratintų giedrai patvirtinti savo krikščioniškąjį ir katalikiškąjį tapatumą; "regėti Neregimąjį"[102] ir taip priglusti prie vienintelio Dievo, kad galėtų Jį liudyti materialistinėje, Jį neigiančioje civilizacijoje.
 

Su pirmykšte tikėjimo pedagogika

58. Neprarandamo krikščioniškojo tapatumo originalumą papildo ir jį sąlygoja ne mažiau originali tikėjimo pedagogika. Tarp daugelio prestižinių žmogiškųjų mokslų, kurie šiandien nepaprastai progresuoja, pedagogika yra, be abejo, vienas svarbiausių. Kitų mokslų - biologijos, psichologijos, sociologijos - laimėjimai teikia ir jai svarbių elementų. Auklėjimo mokslas ir mokymo menas, norint juos geriau pritaikyti ir padaryti veiksmingesnius, nuolat kritiškai tiriami, beje, nevienodai sėkmingai.

Taigi yra ir tikėjimo pedagogika, ir mes niekada pakankamai neišsakysime, ką ji gali duoti katechezei. Žinoma, visai natūralu tikėjimo ugdymui naudotis ištobulinta ir išmėginta kiekvienam auklėjimui tinkama technika. Vis dėlto reikia nuolat turėti omeny tikėjimo savitumą. Kalbėdami apie tikėjimo pedagogiką nemanome, kad tai žmogiško, nors ir paties kilniausio, žinojimo perdavimas: tai viso dieviškojo Apreiškimo perteikimas. Ir pats Dievas per visą šventąją istoriją ir ypač Evangelijose naudojosi pedagogika, kuri turi būti tikėjimo pedagogikos modelis. Technika katechezei tiek tėra verta, kiek tarnauja tikėjimo perteikimui ir ugdymui; kitaip ji bus bevertė.
 

Kalba pritaikyta tarnauti "Credo"

59. Šiai problemai artima kalbos problema. Kiekvienas žino, koks svarbus šiuo metu tas klausimas. Ar ne paradoksalu konstatuoti, kad dabartinės, pavyzdžiui, komunikacijos, semantikos, simbolių mokslo studijos kalbą laiko labai svarbia, tačiau šiandien ja vis piktnaudžiaujama stengiantis, kad ji tarnautų ideologinei mistifikacijai, masinei mąstysenai, žmogaus sumenkinimui iki paprasto objekto?

Visa tai turi daug įtakos katechezei. Ji privalo surasti kalbą, kuri būtų tinkama apskritai mūsų meto vaikams ir jaunimui bei kitoms asmenų kategorijoms: studentams, intelektualams, mokslininkams; beraščiams, paprastiems žmonėms, negalės paliestiesiems ir t.t. Šventasis Augustinas jau buvo susidūręs su ta problema ir prie jos sprendimo anuo metu prisidėjo gerai žinomu savo veikalu De catechizandis rudibus. Katechezei, kaip ir teologijai, kalbos klausimas, be jokios abejonės, yra svarbiausias. Ne pro šalį čia jį priminti: katechezei nevalia sutikti su jokia kalba, kuri bet kokia dingstimi, tarkim, moksline, galėtų iškreipti Credo turinį. Dar netinkamesnė būtų klaidinanti arba suvedžiojanti kalba. Pagrindinis dėsnis turi būti toks: didžiulis kalbos mokslų progresas privalo tarnauti katechezei, kad ji iš tikrųjų galėtų šių dienų vaikui, paaugliui, jaunuoliui ir suaugusiajam "pasakyti" arba "perteikti" visą neiškreiptą doktrinos turinį.
 

Tikėjimo ieškojimas ir tikrumas

60. Dar subtilesnis iššūkis kartais būna pati tikėjimo sąvoka. Kai kurios nūdienės filosofinės mokyklos, regis, turinčios didelę įtaką kelioms teologinėms srovėms, o per jas ir pastoracinei veiklai, noriai pabrėžia, jog esminė žmogaus laikysena yra begalybės ieškojimas, taigi ieškojimas, niekada nepasieksiantis tikslo. Teologijoje šis požiūris labai kategoriškai teigia, kad tikėjimas yra ne tikrybė, o klausimas, ne aiškumas, o šuolis į tamsą.

Tos minties srovės naudingos tuo, kad mums primena, jog tikėjimui rūpi dalykai, kurių dar neturime, bet jų tikimės, regime juos "lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu"[103], jog Dievas visada gyvena neprieinamoje šviesoje[104]. Jos padeda mums krikščioniškojo tikėjimo nepaversti patogaus įsitaisymo būsena, o laikyti jį kelione į priekį, kaip keliavo Abraomas. Reikia vengti kalbėti apie dalykus kaip apie tikrus, jeigu jie iš tikrųjų tokie nėra.

Tačiau turime saugotis, kad neįpultume į priešingą kraštutinumą, o taip pernelyg dažnai atsitinka. Laiške žydams pasakyta, kad "tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome"[105]. Nors mums dar nėra skirta turėti, bet tai jau garantuojama ir įrodoma. Auklėdami vaikus, paauglius ir jaunuolius, pateikiame jiems ne visai negatyvią tikėjimo sąvoką - tartum absoliutų nežinojimą, tam tikrą aklumą, tamsybes, - bet rodome, kad nuolankus ir drąsus tikinčiojo ieškojimas prasideda ne nuo nieko, ne nuo paprastų iliuzijų, klaidingų nuomonių ir netikrumo, o remiasi Dievo, kuris neklysta ir neklaidina, žodžiu, nepajudinama šio žodžio uola. Taip ieškojo išminčiai, sekdami paskui žvaigždę[106], o Paskalis, kartodamas šventąjį Augustiną, parašė tokius gilius žodžius: "Tu manęs neieškotum, jeigu nebūtum jau manęs radęs"[107].

Taip pat katechezės tikslas yra pateikti jauniems katechumenams keletą tikrybių, paprastų ir tvirtų, kurios jiems padėtų dar labiau ir geriau stengtis pažinti Viešpatį.
 

Katechezė ir teologija

61. Šiame kontekste, man regis, svarbu gerai suvokti katechezės ir teologijos ryšį.

Tas ryšys yra aiškus, gilus ir gyvybiškas tiems, kas supranta nepamainomą teologijos misiją tarnaujant tikėjimui. Taigi nieko nuostabaus, kad visi teologijos sferos sukrėtimai atsiliepia ir katechezei. Dabar, tuoj po Susirinkimo, Bažnyčia išgyvena svarbų, tačiau rizikingą teologinių ieškojimų metą. Tą patį reikėtų pasakyti ir apie hermeneutiką egzegezės srityje.

Iš visų kontinentų susirinkę Sinodo Tėvai labai aiškiai kėlė šį klausimą: jie kalbėjo apie "nepastovią pusiausvyrą", kuri iš teologijos gali pereiti į katechezę, ir teigė, jog būtina ieškoti priemonių tam blogiui pašalinti. Popiežius Paulius VI taip pat aiškiai paminėjo šią problemą savo iškilmingo Tikėjimo išpažinimo įvade[108] ir Apaštalinėje adhortacijoje, skirtoje penktosioms Vatikano II Susirinkimo uždarymo metinėms[109].

Reikia vėl šį dalyką priminti. Suvokdami savo ieškojimų ir teiginių apie katechetinį mokymą įtaką, teologai ir egzegetai privalo labai sergėtis, kad nepateiktų už tikrą tiesą to, kas priklauso tik nuomonių sferai arba yra ekspertų diskutuojami klausimai. O katechetai savo ruožtu turi išmintingai parinkti iš teologinių tyrinėjimų tai, kas galėtų nušviesti jų pačių mąstyseną bei mokymą, ir patys, kaip ir teologai, remtis šaltiniais, padedami Bažnyčios mokymo. Jie turi saugotis, kad vaikų ir jaunuolių dvasios šioje katechezės stadijoje netrikdytų keistomis teorijomis, tariamomis problemomis ar tuščiomis diskusijomis, kurias šv. Paulius dažnai smerkdavo savo pastoraciniuose laiškuose[110].

Pati brangiausia dovana, kurią Bažnyčia gali suklaidintam ir neramiam pasauliui pasiūlyti, yra ugdymas krikščionių, tvirtai suvokiančių esmę ir nuolankiai laimingų dėl savo tikėjimo. Katechezė juos to išmokys ir pirmiausia pati tuo pasinaudos: "Žmogus, kuris nori visiškai save suprasti - ne pagal kokius nors atsitiktinius, dalinius, kartais paviršutiniškus ar netgi tariamus savo paties esybės kriterijus ir mastus, - privalo su savo nerimu ir netikrumu, taip pat ir su savo silpnumu bei nuodėmingumu, su savo gyvenimu ir mirtimi priartėti prie Kristaus. Žmogus turi tarsi įeiti į Jį, turi 'įsisavinti', asimiliuoti visą Įsikūnijimo ir Atpirkimo tikrovę, idant galėtų atrasti save"[111].

IX skyrius

UŽDAVINYS MUMS VISIEMS




Padrąsinimas visiems atsakingiesiems

62. Dabar, mylimieji Broliai, Sūnūs ir Dukterys, norėčiau, kad mano žodžiai, suprantami kaip įsakmus ir nuoširdus mano, visuotinės Bažnyčios Ganytojo, paraginimas uždegtų jūsų širdis taip, kaip šv. Pauliaus laiškai uždegė jo Evangelijos talkininkus Titą ir Timotiejų, kaip užsidegė šv. Augustinas, rašydamas katecheto darbo pabūgusiam katechetui Deogratias tikrą nedidelį traktatą apie katechizavimo teikiamą džiaugsmą[112]. Taip, aš trokštu visų, tokių įvairių už religijos mokymą ir gyvenimo pagal Evangeliją diegimą atsakingų širdyse sužadinti drąsą, viltį, entuziazmą!
 

Vyskupai

63. Pirmiausia kreipiuosi į savo brolius vyskupus: Vatikano Antrasis Susirinkimas jums jau aiškiai priminė jūsų katechezės srities darbus[113], ir IV Generalinės Vyskupų Sinodo Asamblėjos Tėvai tvirtai tai pabrėžė.

Savo Bažnyčiose, brangiausieji Broliai, turite ypatingą misiją: esate labiausiai atsakingi už katechezę, patys esate tikriausi katechetai. Vyskupiško kolegialumo dvasia drauge su popiežiumi esate atsakingi ir už visos Bažnyčios katechezę. Tad priimkite tai, ką jums atvira širdimi pasakysiu.

Žinau, kad, atlikdami savo vyskupišką tarnavimą, jūs kasdien susiduriate su vis sudėtingesniais ir sunkesniais uždaviniais. Rūpinatės tūkstančiais dalykų, nuo naujų kunigų ugdymo iki aktyvaus jų dalyvavimo bendruomenės gyvenime, nuo gyvo ir girtino kulto ir sakramentų šventimo iki rūpinimosi žmogaus vystymusi ir žmogaus teisėmis. Vis dėlto tegu jūsų rūpinimasis aktyvia ir veiksminga katecheze nemažėja dėl kokių nors kitų reikalų! Šis rūpinimasis ragins jus dėstyti tikintiesiems gyvenimo doktriną. Tačiau jis turi jus taip pat raginti savo diecezijose pagal Vyskupų Konferencijos, kuriai priklausote, planus vadovauti katechezei, pasirenkant kompetentingus ir pasitikėjimo vertus bendradarbius. Pagrindinė jūsų užduotis - skatinti ir palaikyti savo Bažnyčiose tikrą didžią meilę katechezei, meilę, pasireiškiančią tinkamu ir veiksmingu katechezės organizavimu, paskiriant tam žmones, priemones ir įrankius, taip pat būtinas lėšas. Jei būsite tikri, kad katechezė vietinėse Bažnyčiose vyksta gerai, visa kita atlikti bus lengviau. Pagaliau - argi reikia jums tai sakyti? - nors jūsų uolumas ir vers jus kartais atlikti nemalonią pareigą, nurodyti nukrypimus, taisyti klaidas, bet daug dažniau patirsite džiaugsmą ir paguodą, matydami savo Bažnyčias klestinčias, nes jose katechezė bus atliekama taip, kaip to nori Viešpats.
 

Kunigai

64. Jums, kunigai, tai dirva, kurioje esate tiesioginiai savo vyskupų bendradarbiai. Susirinkimas jus pavadino "tikėjimo auklėtojais"[114]: kaip galėtumėte geriau tai atlikti, jei ne skirdami visas jėgas savų bendruomenių tikėjimo ugdymui? Ar darbuojatės jums pavestoje parapijoje, ar esate pradinių, aukštesniųjų mokyklų, universitetų kapelionai, nesvarbu kokiu lygmeniu atsakingi už pastoraciją, mažų ar didelių, bet ypač jaunimo bendruomenių animatoriai, - Bažnyčia visada laukia, kad neapleistumėte nieko, kas galėtų pasitarnauti gerai organizuotai ir tinkamai orientuotai katechizacijai. Diakonai ir kiti tarnai, jei jums teko laimė tokių turėti, yra jūsų tikriausi bendradarbiai. Visi tikintieji turi teisę į katechezę, o ganytojai privalo ja pasirūpinti.

Politinius vadovus visada prašau gerbti katechetinio mokymo laisvę; jus, Jėzaus Kristaus tarnus, primygtinai prašau: neleiskite, kad dėl kokio nors uolumo stygiaus, kokios nors nelemtos išankstinės nuomonės tikintieji liktų be katechezės. Tegu nebus pasakyta: "Maži vaikai prašo duonos, bet niekas nė kąsnelio jiems neduoda"[115].
 

Vienuoliai ir vienuolės

65. Daug vienuolinių vyrų ir moterų šeimų buvo įsteigta tam, kad krikščioniškai auklėtų vaikus ir jaunuolius, ypač labiausiai apleistus. Per visą istoriją vienuoliai ir vienuolės labai aktyviai dalyvavo katechetinėje Bažnyčios veikloje, atlikdami nepaprastai laiko reikalavimus atitinkantį ir veiksmingą darbą. Šiuo metu, kai norima sustiprinti ryšius tarp vienuolių ir ganytojų, tuo pačiu ir paskatinti aktyvų vienuolinių bendruomenių dalyvavimą pastoraciniuose vietos Bažnyčių planuose, iš visos širdies raginu jus, kuriuos vienuolinis pašaukimas turi padaryti dar labiau atsidavusius Bažnyčios tarnystei, kiek tik įmanoma geriau pasirengti katechetiniam darbui, atitinkančiam įvairius jūsų institutų pašaukimus bei jums pavestas misijas, ir visur tuo rūpintis. Tegu bendruomenės visus savo sugebėjimus ir galimybes skiria specifinei katechetinei veiklai!
 

Katechetai pasauliečiai

66. Trokštu visos Bažnyčios vardu padėkoti jums, parapijų katechetai pasauliečiai, vyrai ir moterys, - o moterų yra dar daugiau, - kurie visam pasaulyje esate atsidavę daugelio kartų religiniam auklėjimui. Jūsų veikla, dažnai nuolanki ir slapta, tačiau visada labai uoli ir kilni, yra svarbi pasauliečių apaštalavimo forma, ypač reikalinga ten, kur dėl įvairių priežasčių vaikai ir jaunimas negauna savo šeimose tinkamo religinio auklėjimo. Kokią daugybę iš mūsų tokie kaip jūs mokė katekizmo, parengė Atgailos, arba Susitaikinimo, sakramentui, Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimui! IV Generalinė Sinodo Asamblėja jūsų nepamiršo. Drauge su ja ir aš norėčiau jus paraginti ir toliau Bažnyčios gyvenime bendradarbiauti.

Ypač "katecheto" vardo užsitarnauja katechetai, dirbantys misijų kraštuose. Gimę jau krikščioniškose šeimose arba vieną dieną atsivertę į krikščionybę, misionierių ar kito katecheto pamokyti, jie visą gyvenimą, daugelį metų, paskiria savo krašto vaikų ir suaugusiųjų katechizavimui. Šiandien klestinčios Bažnyčios be jų nebūtų susikūrusios. Džiaugiuosi Tautų Evangelizavimo Kongregacijos pastangomis vis labiau tobulinti šių katechetų ugdymą. Dėkingai prisimenu tuos, kuriuos jau pasišaukė Viešpats. Prašau užtarimo tų, kuriuos mano pirmtakai iškėlė į altorių garbę. Drąsinu visus tuos, kurie dabar darbuojasi. Linkiu, kad daug kitų prie jų prisidėtų ir kad vis augtų skaičius atsidavusių darbui, kuris misijoms yra būtinas.
 

Parapijoje

67. Dabar norėčiau pakalbėti apie tuos konkrečius rėmus, kuriuose paprastai darbuojasi visi katechetai, ir dar glausčiau priminti tas katechezės "vietas", apie kurias jau kalbėjau VI skyriuje: apie parapiją, šeimą, mokyklą, sąjūdžius.

Nors iš tikrųjų katechizuoti galima visur, tačiau noriu pabrėžti - drauge su daugeliu vyskupų, - kad katechezės įkvėpėja ir ypatinga jos vieta turi būti parapinė bendruomenė. Žinoma, daugelyje kraštų parapiją, galima sakyti, sukrėtė urbanizacijos procesas. Kai kas galbūt per lengvai tvirtino, kad ji jau atgyvenusi, jei ne pasmerkta visai išnykti, nes atrodo naudingesnės mažos bendruomenės, geriau prisitaikiusios ir veiksmingesnės. Nori nenori, bet parapija yra krikščionims, net ir nepraktikuojantiems, traukos centras. Taigi realybės jausmas ir išmintis reikalauja toliau stengtis, jei reikia, kurti jai tinkamesnes struktūras ir ypač skatinti entuziazmą, įtraukiant į jos veiklą vis daugiau kvalifikuotų, atsakingų ir atsidavusių narių. Kadangi katechizuojama įvairiose vietose, parapijose, šeimose, kurios priima vaikus ar paauglius, valstybinių mokyklų religijos pamokose, katalikiškose mokyklose, apaštalavimo sąjūdžiuose, kurie skiria laiko katechezei, visam jaunimui atviruose centruose, dvasinio ugdymo savaitgaliuose ir t.t., būtinai reikia, kad visi tie katechezės kanalai realiai siektų to paties tikėjimo išpažinimo, tos pačios priklausomybės Bažnyčiai, to paties evangelinio įsipareigojimo visuomenėje: "...vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas, vienas Dievas ir visų Tėvas.."[116]. Todėl kiekvienai didesnės parapijos ir kiekvienai mažesnių parapijų grupei tenka svarbi pareiga - ugdyti visiškai katechetiniam darbui atsidavusius atsakingus žmones: kunigus, vienuolius, vienuoles, pasauliečius, parūpinti visuotinei katechezei būtinas priemones, kur galima ir naudinga, ieškoti katechezei daugiau tinkamų vietų, rūpintis religinio ugdymo kokybe ir įvairių grupių įsijungimu į bažnytinę bendruomenę.

Taigi, nesiūlant monopolizuoti arba viską suvienodinti, parapija, kaip sakiau, lieka privilegijuota katechezės vieta. Ji turi atrasti savo pašaukimą būti broliškais ir svetingais šeimos namais, kuriuose pakrikštytieji ir sutvirtintieji suvoktų esą viena Dievo Tauta. Čia geros doktrinos duona ir eucharistinė Duona jiems yra laužoma toje pačioje apeigoje[117], iš čia jie kasdien siunčiami apaštalauti visose pasaulio gyvenimo statybvietėse.
 

Šeimoje

68. Katechetinė veikla šeimoje yra ypatinga ir tam tikra prasme nepamainoma. Tai teisingai pabrėžė Bažnyčia, būtent - Vatikano II Susirinkimas[118]. Tėvai privalo vaikus mokyti tikėjimo jau nuo pat mažumės[119], ir šis mokymas vyksta, kai visi šeimos nariai padeda vieni kitiems tikėjimą ugdyti, neretai tylomis, bet ištvermingai jį liudydami savo kasdieniniu gyvenimu pagal Evangeliją. Tokia katechezė dar labiau įsimenama, kai per įvairius šeimos gyvenimo įvykius - sakramentų, didžiųjų liturginių švenčių šventimą, kūdikiui gimus, per laidotuves - šeimoje rūpestingai aiškinamas krikščioniškas arba religinis tų įvykių turinys. Tačiau svarbu eiti dar toliau: krikščionys tėvai šeimoje turi stengtis vaikų kitur įgytą metodiškesnį švietimą stebėti ir remti. Tai, kad pagrindiniai tikėjimo ir krikščioniškojo gyvenimo klausimai vėl gvildenami šeimoje meilės ir pagarbos atmosferoje, gali vaikus lemtingai paveikti visam gyvenimui. Šios pastangos naudingos tėvams, nes per tokį katechetinį dialogą kiekvienas ir gauna, ir duoda.

Taigi šeimos katechezė prasideda anksčiausiai, prieš kitokią katechezės formą, ją lydi ir praturtina. Taip pat ten, kur antireliginiai įstatymai trukdo religiniam auklėjimui, kur paplitęs netikėjimas ar užplūdęs sekuliarizmas tikrąjį religinį ugdymą padaro praktiškai neįmanomą, "namų židinio Bažnyčia"[120] yra vienintelė vieta, kur vaikai ir paaugliai gali būti deramai katechizuojami. Krikščionys tėvai turi stengtis patys pasirengti būti savo vaikų katechetais ir tą darbą atlikti su nemenkėjančiu uolumu - tų pastangų niekada nebus per daug. Reikia drąsinti ir institucijas bei asmenis, kurie individualiais kontaktais, susitikimais ir susirinkimais, visomis pedagoginėmis priemonėmis padeda tėvams atlikti šį uždavinį: jų pagalba katechezei yra neįkainojama.
 

Mokykloje

69. Šalia šeimos ir drauge su ja katechezei dėmesio vertas galimybes sudaro mokykla. Kraštuose, - tų kraštų, deja, vis mažėja, - kur mokyklose tikėjimo mokyti galima, Bažnyčios pareiga šį darbą atlikti kiek tik įmanoma geriau. Pirmiausia tai galioja katalikiškai mokyklai: ar ji būtų verta šio vardo, jei, esant joje labai aukštam pasaulietiškų dalykų mokymo lygiui, būtų galima jai prikišti aplaidumą arba nukrypimus mokant religinių dalykų? Taip pat tegu nebūna sakoma, kad jų mokoma numanomai arba netiesiogiai! Katalikiškos mokyklos pobūdis ir tikroji prasmė, dėl kurių katalikai tėvai turėtų jai teikti pirmenybę, kaip tik ir yra tai, kad su mokinių auklėjimu susietas ir religijos mokymas. Nors katalikiškos institucijos privalo gerbti sąžinės laisvę, būtent - nedaryti jokio fizinio ar moralinio spaudimo iš išorės, verčiant paauglius praktikuoti religiją, tačiau jų svarbi pareiga - skiepyti jiems religinį ugdymą, pritaikytą dažnai labai įvairioms mokinių situacijoms, ir padėti suprasti, kad Dievo raginimas tarnauti jam dvasia ir tiesa vykdant Dievo įsakymus ir Bažnyčios nurodymus žmogaus nevaržo, bet jo sąžinę įpareigoja.

Tačiau turiu minty ir nekonfesinę, valstybinę mokyklą. Karštai trokštu, kad, atsižvelgiant į labai aiškias žmogaus bei šeimų teises ir gerbiant visų religinę laisvę, katalikai mokiniai galėtų tobulinti savo dvasinį ugdymą prisidedant religiniam Bažnyčios mokymui, kuris, pagal atskirų šalių padėtį, galėtų būti atliekamas arba pačios mokyklos ar mokykloje, arba suderinus pamokų planą su valstybine valdžia, jei katechizuojama tik parapijoje arba kitame sielovados centre. Iš tikro net ten, kur esama objektyvių sunkumų, pavyzdžiui, kai mokiniai išpažįsta įvairias religijas, reikia pamokų tvarkaraščius sudaryti taip, kad katalikai galėtų gilinti savo tikėjimą ir religinę patirtį kvalifikuotų auklėtojų, kunigų ar pasauliečių vadovaujami.

Žinoma, yra daug gyvybinių elementų, kurie ir šalia mokyklos daro įtaką jaunimo mąstysenai: tai laisvalaikis, socialinė aplinka ar darbo vieta. Tačiau tiems, kurie mokosi, didžiausią reikšmę turi mokykla. Su kultūrinėmis ir moralinėmis vertybėmis jie susipažįsta pagal mokyklos dvasią, ir juos veikia daugybė mokykloje įdiegtų idėjų. Katechezei svarbu atsižvelgti į tą mokyklos poveikį ir įtraukti kitus mokymo ir auklėjimo elementus, kad Evangelija pasiektų mokinių mąstyseną jų ugdymo sferoje ir jų kultūra harmoningai vystytųsi tikėjimo nušviesta. Taigi norėčiau padrąsinti kunigus, vienuolius, vienuoles ir pasauliečius, kurie stengiasi paremti savo mokinių tikėjimą. Drauge man tai gera proga sustiprinti savo įsitikinimą, kad pagarba jaunųjų katalikų tikėjimui ir noras palengvinti tą tikėjimą ugdyti, jį įšaknydinti ir sutvirtinti, laisvai išpažinti bei praktikuoti, tikrai daro garbę kiekvienai valdžiai, nors ir kokia būtų ją grindžianti sistema ar jai vadovaujanti ideologija.
 

Sąjūdžiuose

70. Pagaliau vertėtų tarti padrąsinantį žodį tikinčiųjų sąjungoms, sąjūdžiams ir grupėms, kurie yra atsidėję pamaldumo praktikoms, tiesioginiam apaštalavimui, labdarai ir pagalbai vargstantiems, krikščioniškam dalyvavimui žemiškuose reikaluose. Jie visi greičiau pasieks užsibrėžtus tikslus ir geriau pasitarnaus Bažnyčiai, jei savo vidinėje organizacijoje ir veiklos metoduose skirs žymią vietą rimtam savo narių religiniam ugdymui. Tuo atžvilgiu kiekvienos tikinčiųjų draugijos Bažnyčioje pareiga būti iš esmės tikėjimo auklėtoja.

Taip labiau pasireikš ir pasauliečių dalyvavimas nūdienos katechezėje, vyskupams vadovaujant. Sinodo "Siūlymai" ne vieną kartą yra tai pabrėžę.
 

Ugdymo institutai

71. Pasauliečių dalyvavimas, už kurį turime būti dėkingi Viešpačiui, yra ir iššūkis mūsų - Ganytojų - atsakingumui. Tie pasauliečiai katechetai iš tikrųjų turi būti rūpestingai formuojami tarnystei, kuri, nors ir nebūdama formaliai įsteigta, Bažnyčioje atlieka labai svarbias funkcijas. Jų ugdymo poreikis ragina mus organizuoti tinkamus centrus ir steigti institutus, kuriems vyskupai turi skirti labai daug dėmesio. Tai sritis, kurioje diecezinis, tarpdiecezinis ir tarptautinis bendradarbiavimas yra labai naudingas ir vaisingas. Be to, turtingesnės Bažnyčios turi teikti materialinę paspirtį savo vargingesnėms seserims: ką dar geresnio galėtų viena Bažnyčia pasiūlyti kitai, jei ne pagalbą jai augti kaip Bažnyčiai?

Visiems tiems, kurie kilniai tarnauja Evangelijai ir kuriuos aš čia nuoširdžiai drąsinau, norėčiau priminti mano garbingo pirmtako Pauliaus VI raginimą, kuris jam buvo labai brangus: "Evangelizuotojai, mes turime parodyti... atvaizdą... žmonių, turinčių brandų tikėjimą, gebančių, nepaisant realios įtampos, susiburti draugėn nuoširdžiai ir nesavanaudiškai siekiant tiesos. Taip, evangelizacijos likimas tikrai susijęs su Bažnyčios įsakytos vienybės liudijimu. Tai atsakomybės, bet drauge ir paguodos šaltinis"[121].
 
 

PABAIGA




Šventoji Dvasia, vidinis mokytojas

72. Baigiant šią Apaštalinę adhortaciją, mūsų mintys krypsta į Tą, kuri įkvepia visą katechetinę veiklą ir jos vykdytojus: į Tėvo ir Sūnaus Dvasią, Šventąją Dvasią.

Tos Dvasios vaidmenį Bažnyčioje Kristus apibūdino šiais reikšmingais žodžiais: Ji "išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs"[122]. Ir pridūrė: "Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji jus ves į tiesos pilnatvę... ir praneš, kas turi įvykti"[123].

Taigi Dvasia yra pažadėta Bažnyčiai ir kiekvienam tikinčiajam kaip vidinis Mokytojas, kuris sąžinės ir širdies slaptybėse leidžia suprasti tai, kas jų yra girdėta, bet ko jie nepajėgia suvokti. Šv. Augustinas apie tai sakė: "Nuo šiol Šventoji Dvasia moko tikinčiuosius pagal kiekvieno dvasinį gebėjimą. Ji uždega jų širdyse gyvą troškimą, atitinkantį jų pažangą meilėje, kuri verčia mylėti tai, ką jau pažįsta, ir trokšti to, ko dar nepažįsta"[124].

Be to, Dvasia yra siųsta ir tam, kad mokinius padarytų Kristaus liudytojais: "ji liudys apie mane. Ir jūs liudysite"[125].

Tačiau esama ir kažko daugiau. Šventajam Pauliui, kuris visą šią Naujajame Testamente paslėptą teologiją apibendrino žodžiais "būti krikščioniu", visas krikščioniškasis gyvenimas, naujasis Dievo vaikų gyvenimas yra gyvenimas pagal Dvasią[126]. Vien tik Dvasia mums leidžia sakyti Dievui: "Abba, Tėve"[127]. Be Šventosios Dvasios negalime ištarti: "Jėzus yra Viešpats"[128]. Iš Dvasios ateina visos charizmos, kurios ugdo Bažnyčią, krikščionių bendruomenę[129]. Dėl to šv. Paulius kiekvienam Kristaus mokiniui įsako: "būkite pilni Dvasios"[130]. Šv. Augustinas sako labai aiškiai: "Tikėjimas ir gero darymas yra mūsų veiksmai, nes juos atliekame laisvu savo valios nuosprendžiu, tačiau ir viena, ir kita yra dovanos, ateinančios iš tikėjimo ir meilės Dvasios"[131].

Katechezė, kuri ugdo tikėjimą ir brandina krikš?ioniškąjį gyvenimą siekiant jo pilnatvės, yra Šventosios Dvasios darbas, kurį tik ji viena gali Bažnyčioje sužadinti ir maitinti.

Išvada, prie kurios prieiname perskaitę čia cituotus ir daugelį kitų Naujojo Testamento tekstų, ragina mus įsitikinti dviem dalykais.

Pirmiausia paaiškėja, kad Bažnyčia, atlikdama savo katechetinę užduotį, kaip ir kiekvienas krikščionis, kuris tuo rūpinasi Bažnyčioje ir Bažnyčios vardu, turi gerai suvokti, kad darbuojasi kaip gyvas ir klusnus Šventosios Dvasios įrankis. Mokančioji Bažnyčia ir kiekvienas katechetas privalo nuolat šauktis tos Dvasios, su ja vienytis, stengtis suprasti jos tikrus įkvėpimus.

Be to, didelis troškimas geriau suprasti Šventosios Dvasios veikimą ir labiau jai atsiverti - kadangi "išgyvename Bažny?ioje ypatingą Dvasios metą", ką mano pirmtakas Paulius VI priminė savo Apaštalinėje adhortacijoje Evangelii nuntiandi[132], - turi pažadinti katechezę. "Atsinaujinimas Dvasioje" bus autentiškas ir tikrai Bažnyčioje vaisingas ne dėl to, kad pažadins daug nepaprastų charizmų, bet kad paskatins kiek tik įmanoma daugiau tikinčiųjų kasdieniniame gyvenime nuolankiai, kantriai ir ištvermingai stengtis vis geriau pažinti Kristaus slėpinį bei jį liudyti.

Šaukiuosi katechizuojančiai Bažnyčiai tos Tėvo ir Sūnaus Dvasios ir meldžiu atnaujinti šioje Bažnyčioje katechetinį veržlumą.
 

Marija mokinio motina ir pavyzdys

73. Tegu Sekminių Mergelė mums savo užtarimu tai išprašo! Gavusi ypatingą pašaukimą, ji matė savo Sūnų Jėzų augantį "išmintimi, metais ir malone"[133]. Ant savo kelių, paskui viso paslėpto gyvenimo Nazarete metu šį Sūnų, vienatinį Tėvo Sūnų, "pilną malonės ir tiesos", ji mokė žmogiškai pažinti Raštus, Dievo plano savo tautai istoriją, šlovinti Tėvą[134]. Antra vertus, ji buvo pirmoji Jo mokinė: pirmoji pagal laiką, nes jau atradusi Jį šventykloje, buvo savo jauno Sūnaus pamokyta ir tą pamoką saugojo savo širdyje[135]; pirmoji ir dėl to, kad niekas nebuvo taip giliai "mokomas Dievo"[136]. Mater simul et discipula, "drauge motina ir mokinė", sakė apie ją šv. Augustinas ir drąsiai pridūrė, kad tas antrasis titulas jai buvo svarbesnis negu pirmasis[137]. Ne be reikalo Sinodo Aulėje apie Mariją buvo pasakyta, kad ji yra "gyvasis katekizmas", "katecheto motina ir pavyzdys".

Tegu tad Šventoji Dvasia Marijos maldų dėka suteikia dar neregėtą polėkį Bažnyčios katechetinei veiklai, kuri jai yra esminė! Tada Bažnyčia šiuo malonės metu atliks neatimamą ir visuotinę iš savo Mokytojo gautą misiją: "Tad eikite ir padarykite savo mokiniais visų tautų žmones"[138].
 

Roma, prie šv. Petro, 1979 metų spalio 16 diena, antrieji mano pontifikato metai.
 

Jonas Paulius II


IŠNAŠOS

1    Plg. Mt 28,19-20.
2    Plg. 1 Jn 1,1.
3    Plg. Jn 20,31.
4    Plg. AAS 63 (1971), p. 758-764.
5    Plg. n. 44; taip pat plg. n. 45-48 ir 54: AAS 68 (1976), p. 34-35; 35-38; 43.
6    Yra žinoma, kad pagal Motu proprio Apostolica sollicitudo 1965 m. rugsėjo 15 d. (AAS 57 [1965], p. 775-780), Vyskupų Sinodas gali rinktis į Generalinę Asamblėją, Nepaprastąją Asamblėją ir Ypatingąją Asamblėją. Šioje Apaštalinėje adhortacijoje paprasti žodžiai "Sinodas", "Sinodo Tėvai" arba "Sinodo Aulė", jeigu kitaip nenurodyta, visada reiškia katechezei skirtą IV Generalinę Vyskupų Sinodo Asamblėją, vykusią Romoje 1977 m. spalio mėnesį.
7    Plg. Synodus Episcoporum, De catechesi hoc nostro tempore tradenda praesertim pueris, atque iuvenibus, Ad Populum Dei Nuntius, Vatikanas, 1977 m. spalio 28 d.; plg. L`Osservatore Romano, 1977 m. spalio 30 d., p 3-4.
8    Plg. AAS 69 (1977), p. 633.
9    Jn 1,14.
10    Jn 14,6.
11    Ef 3,9. 18-19.
12    Plg. Jn 14,6.
13     Jn 7,16. Tai ketvirtajai Evangelijai brangi tema: plg. Jn 3,34; 8,28; 12,49-50; 14,24; 17,8.14.
14    1 Kor 11,23: žodis "perduoti", kurį čia pavartojo šv. Paulius, dažnai kartojasi Apaštalinėje adhortacijoje Evangelii nuntiandi, aptariant bažnytinę evangelizavimo veiklą, pvz., 4,15,78,79.
15    Apd 1,1.
16    Mt 26,55; plg. Jn 18,20.
17    Mk 10,1.
18    Mk 1,22; plg. taip pat ir Mt 5,2; 11,1; 13,54; 22,16; Mk 2,13; 4.1; 6,2. 6; Lk 5,3. 17; Jn 7,14; 8,2 ir t.t.
19    Lk 23,5.
20    Ketvirtoje Evangelijoje yra bemaž 50 vietų, kur šis iš judėjų Tradicijos paveldėtas titulas, tik įgijęs naują reikšmę, kurią Kristus dažnai stengiasi nurodyti, yra priskiriamas Jėzui.
21    Be kita ko, plg. Mt 8,19; Mk 4,38; 9,38; 10,35; 13,1; Jn 11,28.
22    Mt 12,38.
23    Lk 10, 25; plg. Mt 22,16.
24    Jn 13,13-14; taip pat plg. Mt 10,25; 6,18.
25    Mt 23,8. Šventasis Ignacas Antiochietis pakartoja šį tvirtinimą ir taip jį komentuoja: "Mes gavome tikėjimą ir dėl to tvirtai laikomės, kad būtume pripažinti Jėzaus Kristaus, mūsų vienintelio Mokytojo, mokiniais" (Epistula ad Magnesios, IX,1: FUNK 1,239).
26    Jn 3,2.
27    Kristaus Mokytojo atvaizdas jau pasirodo Romos katakombose. Labai dažnai jį vaizduoja romaniško-bizantinio III ir IV a. meno mozaikos. Taip pat tai yra meninis motyvas, vyraujantis didžiųjų romaniškų ir gotiškų viduramžių katedrų skulptūrose.
28    Mt 28,19.
29    Jn 15,15.
30    Plg. Jn 15,16.
31    Apd 2,42.
32    Apd 4,2.
33    Plg. Apd 4,18; 5,28.
34    Plg Apd 4,19.
35    Plg. Apd 1,25.
36    Plg. Apd 6,8; plg. ir su Pilypu, katechizuojančiu Etiopijos karalienės dvariškį: Apd 8,26.
37    Plg. Apd 15,35.
38    Apd 8,4.
39    Apd 28,31.
40    Plg. Popiežiaus Jono XXIII encikliką Mater et Magistra (AAS 53 [1961], p. 401): Bažnyčia yra "motina", nes ji nuolat gimdo vaikus krikštu ir augina Dievo vaikų šeimą; ji yra "auklėtoja", nes rūpinasi, kad jos vaikai augtų savo krikšto malone, ir maitina juos sensus fidei, mokydama tikėjimo tiesų.
išnaša
41    Plg. pvz.: Šv. Klemenso Romiečio laiškas Korinto Bažnyčiai, Didache, "Apaštalų laiškas", Šv. Ireniejaus Lioniečio raštai (Demonstratio Apostolicae praedicationis ir Adversus haereses), Tertuliano (De baptismo), Klemenso Aleksandriečio ("Pedagogas"), šv. Kiprijono (Testimonia ad Quirinum), Origeno (Contra Celsum) ir t.t.
42    Plg. 2 Tes 3,1.
43    Visuotinis Vatikano II Susirinkimas, Religinės laisvės deklaracija Dignitatis humanae, n. 2: AAS 58 (1966), p. 930.
44    Plg. Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija (JTO), 1948 m. gruodžio 10 d., str. 18; Tarptautinis susitarimas dėl pilietinių ir politinių teisių (JTO), 1966 m. gruodžio 16 d., str.4; Konferencijos apie Europos saugumą ir bendradarbiavimą baigiamasis aktas, §VIII.
45    Plg. Synodus Episcoporum, De catechesi hoc nostro tempore tradenda praesertim pueris atque iuvenibus, Ad Populum Dei Nuntius, n. 1 ir 4: cit.v., p. 3-4 ir 6-7; plg. L’Osservatore Romano, 1977 m. spalio 30 d., p. 3.
46    Ten pat, n. 6: cit. v., p. 7-8.
47    Dvasininkijos Kongregacija, Bendrasis katechezės vadovas, n. 17-35: AAS 64 (1972), p. 110-118.
48    Plg. n. 17-24: AAS 68 (1976), p. 17-22.
49    Plg. Synodus Episcoporum, De catechesi hoc nostro tempore tradenda praesertim pueris atque iuvenibus, Ad Populum Dei Nuntius, n.1: cit.v., p.3; plg. L’Osservatore Romano, 1977 m. spalio 30 d., p. 3.
50    Kalba uždarant Sinodą, 1977 m. spalio 29 d.: AAS 69 (1977), p. 634.
51    Ten pat.
52    Bendrasis Katechezės vadovas, n. 40 ir 46: AAS 64 (1972), p. 121 ir 124-125.
53    Plg. Dekretas apie kunigų tarnystę ir gyvenimą Presbyterorum Ordinis, n. 6: AAS 58 (1966), p. 999.
54    Plg. Ordo initiationis christianae adultorum.
55    Ef 4,13.
56    Plg. 1 Pt 3,15.

57    Dogminė konstitucija apie Apreiškimą Dei Verbum, n. 10 ir 24: AAS 58 (1966), p. 822 ir 828-829; taip pat plg. Dvasininkijos Kongregacija, Bendrasis katechezės vadovas, n. 45 (AAS 64 [1972], p. 124), kuriame gerai išdėstyti pagrindiniai ir papildomi katechezės šaltiniai.
58    Plg. Ordo initiationis christianae adultorum, n. 25-26; 183-187.
59    Plg. AAS 60 (1968), p. 436-445. Šalia tų didžiųjų Mokymo tikėjimo išpažinimų galima paminėti liaudies tikėjimo išpažinimus, įsišaknijusius tradicinėje krikščioniškoje kai kurių kraštų kultūroje; plg. tai, ką pasakiau jaunimui Gniezne 1979 m. birželio 3 d. apie himną "Bogurodzica": "Tai ne vien giesmė: tai ir tikėjimo išpažinimas, lenkiškas Credo simbolis, tai katechezė, netgi krikščioniškojo auklėjimo dokumentas. Jame glūdi pagrindinės tikėjimo tiesos ir moralės principai. Tai ne vien istorinis objektas. Tai gyvenimo dokumentas. Jis net vadinamas "lenkų katekizmu": plg. AAS 71 (1979), p. 754.
60    N.25: AAS 68 (1976), p. 23.
61    Ten pat, būtent - n. 26-39: cit. v.,p. 23-25; "pagrindiniai krikščioniškosios naujienos elementai", dar sistemiškiau išdėstomi Pagrindiniame katechezės vadove, n. 47-69 (AAS 64 [1972], p. 125-141), taigi čia randama esminio doktrininio katechezės turinio norma.
62    Čia galima remtis ir atitinkamu Bendrojo katechezės vadovo skyriumi, n. 37-46 (cit.v., p. 120-125).
63    Rom 1,19.
64    Apd 17,23.
65    Plg. Ef 3,3.
66    Plg. Ef 2,18.
67    Apd 20,28.
68    Visuotinis Vatikano II Susirinkimas, Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, n. 39: AAS 58 (1966), p. 1056-1057.
69    Rom 6,4.
70    2 Kor 5,17.
71    Plg. ten pat.
72    Rom 6,23.
73    Plg. Paulius VI, Apaštalinė adhortacija Evangelii nuntiandi, n. 30-38: AAS 68 (1976), p. 25-30.
74    Plg. Didysis Katekizmas, d. V, sk. 6, n. 965-966.
75    Plg. Fil 2,17.
76    Rom 10,8.
77    Fil 3,8.
78    Ef 4,20-21.
79    Plg. 2 Tes 2,7.
80    Jn 6,69; plg. Apd 5,20; 7,38.
81    Apd 2,28, cituojant Ps 16,11.
82    Plg. visą Dekretą apie ekumenizmą Unitatis redintegratio: AAS 57 (1965), p. 90-112.
83    Plg. ten pat, n. 5: cit. v., p. 96; plg. taip pat Visuotinis Vatikano II Susirinkimas, Dekretas apie Bažnyčios misijų veiklą Ad gentes, n. 15: AAS (1966), p. 963-965; Dvasininkijos Kongregacija, Bendrasis katechezės vadovas, n. 27: AAS 64 (1972), p. 115.
84    Plg. Visuotinis Vatikano II Susirinkimas, Dekretas apie ekumenizmą Unitatis redintegratio, n. 3 ir 4: AAS 57 (1965), p. 92-96.
85    Ten pat, n. 3: cit v., p. 93.
86    Plg. ten pat; taip pat plg. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, n. 15: AAS 57 (1965), p. 19.
87    Lk 12,32.
88    Plg., pvz., Visuotinis Vatikano II Susirinkimas, Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes: AAS 58 (1966), p. 1025-1120; PAULIUS VI, enciklika Populorum progressio: AAS 59 (1967), p. 257-299; Laiškas Octogesima adveniens: AAS 63 (1971), p. 401-441; Apaštalinė adhortacija Evangelii nuntiandi: AAS 68 (1976), p. 5-76.
89    Mt 1,16.
90    Plg. Visuotinis Vatikano II Susirinkimas, Dekretas apie ganytojiškas vyskupų pareigas Christus Dominus, n. 14: AAS 58 (1966), p. 679; Dekretas apie Bažnyčios misijų veiklą Ad gentes, n. 14: AAS 58 (1966), p. 962-963; Dvasininkijos Kongregacija, Bendrasis katechezės vadovas, n. 20: AAS 64 (1972), p. 112; taip pat plg. Ordo initiationis christianae adultorum.
91    Plg. n. 58: AAS 68 (1976), p. 46-49.
92    Plg. Synodus Episcoporum, De catechesi hoc nostro tempore tradenda praesertim pueris atque iuvenibus, Ad populum Dei Nuntius, n. 7-10: cit. v., p. 9-12; plg. L’Osservatore Romano, 1977 m. spalio 30 d., p. 3.
93    Plg. Dvasininkijos Kongregacija, Bendrasis katechezės vadovas, n. 119-121; 134: AAS 64 (1972), p. 166-167; 172.
94    Plg. AAS 71 (1979), p. 607.
95    Plg. Rom 16,25; Ef 3,5.
96    Plg. 1 Kor 1,17.
97    Plg. 2 Tim 1,14.
98    Plg. Jn 1,16; Ef 1,10.
99    Plg. Enciklika Redemptor hominis, n. 15-16: AAS 71 (1979), p. 286-295.
100    Plg. Mt 5, 13-16.
101    Plg. Paulius VI, Enciklika Eclesiam suam, d. III: AAS 56 (1964), p. 637-659.
102    Plg. Žyd 11,27.
103    1 Kor 13,12.
104    Plg. 1 Tim 6, 16.
105    Žyd 11,1.
106    Plg. Mt 2,1.
107    Blaise PASCAL, Jėzaus paslaptis: Mintys, n. 553.
108    Paulius VI, Sollemnis Professio Fidei, n. 4: AAS 60 (1968), p. 434.
109    Paulius VI, Apaštalinė adhortacija Quinque iam anni: AAS 63 (1971), p. 99.
110    Plg. 1 Tim 1,3; 4,1; 2 Tim 2,14; 4,1-5; Tit 1,10-12; taip pat plg. Apaštalinė adhortacija Evagelii nuntiandi, n. 78: AAS 68 (1976), p. 70.
111    Enciklika Redemptor hominis, n. 10: AAS 71 (1979), p. 274.
112    Plg. De catechizandis rudibus: PL 40, 310-347.
113    Plg. Dekretas apie ganytojiškas vyskupų pareigas Christus Dominus, n. 14: AAS 58 (1966), p. 679.
114    Dekretas apie kunigų tarnystę ir gyvenimą Presbyterorum Ordinis, n. 6: AAS 58 (1966), p. 999.
115    Rd 4,4.
116    Ef 4,5-6.
117    Plg. Visuotinis Vatikano II Susirinkimas, Liturginė konstitucija Sacrosanctum Concilium, n. 35,52: AAS 56 (1964), p. 109, 114; plg. taip pat Institutio generalis Missalis Romani, Apeigų kongregacijos viešai paskelbtas 1969 m. balandžio 6 d., n. 33, ir tai, kas VI skyriuje pasakyta apie homiliją.
118    Jau nuo vėlyvųjų viduramžių provincijų susirinkimai pabrėždavo tėvų atsakomybę ugdant tikėjimą: plg. Arlio VI Susirinkimas (813), kan. 19; Majenso (Mayence) Susirinkimas (813), kan. 45,47; Paryžiaus VI Susirinkimas (829), kn. I, sk. 7: MANSI, Sacrorum Conciliorum nova et amplissima collectio, XIV, kol.62,74,542. Iš naujesnių Mokymo dokumentų reikia paminėti Pijaus XI encikliką Divini illius Magistri, 1929 m. gruodžio 31 d.: AAS 22 (1930), p. 49-86; daugelį Pijaus XII kalbų ir kreipimųsi; ypač Vatikano II Susirinkimo tekstus: Dogminę konstituciją apie Bažnyčią Lumen gentium, n. 11,35: AAS 57 (1965), p. 15,40; Dekretą apie pasauliečių apaštalavimą Apostolicam actuositatem, n. 11,30: AAS 58 (1966), p. 847, 860; Pastoracinę konstituciją apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, n. 52: AAS 58 (1966), p. 1073; ir ypač Krikščioniškojo auklėjimo deklaraciją Gravissimum educationis, n. 3: AAS 58 (1966), p. 731.
119    Plg. Visuotinis Vatikano II Susirinkimas, Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija Gravissimum educationis, n. 3: AAS 58 (1966), p. 731.
120    Visuotinis Vatikano II Susirinkimas, Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, n. 11: AAS 57 (1965), p. 16; plg. Dekretas apie pasauliečių apaštalavimą Apostolicam actuositatem, n. 11: AAS 58 (1966), p. 848.
121    Apaštalinė adhortacija Evangelii nuntiandi, n. 77: AAS 68 (1976), p. 69.
122    Jn 14,26.
123    Jn 16,13.
124    In Ioannis Evangelium Tractatus, 97,1: PL 35,1877.
125    Jn 15,26-27.
126    Plg. Rom 8, 14-17; Gal 4,6.
127    Rom 8,15.
128    1 Kor 12,3.
129    Plg 1 Kor 12, 4-11.
130    Ef 5,18.
131    Retractationum liber I,23, 2: PL 32,621.
132    N. 75: AAS 68 (1976), p. 66.
133    Plg. Lk 2,52.
134    Plg. Jn 1,14; Žyd 10,5; S.Th. IIIa, Q. 12,a.2; a.3, ad 3.
135    Plg. Lk 2,51.
136    Plg. Jn 6,45.
137    Plg. Sermo 25, 7: PL 46,937-938.
138    Mt 28,19.


Tekstą internetui parengė KATALIKŲ INTERNETO TARNYBA pagal leidinį:
Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II Apaštalinė adhortacija Catechesi tradendae: vyskupams, kunigams, visos Bažnyčios tikintiesiems apie katechezę mūsų laikais. - Vilnius: Katalikų pasaulis, 1996. - 88, [2] p.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1996