POPIEŽIUS BENEDIKTAS XVI

Apaštališkasis laiškas motu proprio datae

SUMMORUM PONTIFICUM

2007 liepos 7


© Katalikų interneto tarnyba, 2007
pagal tekstą, paskelbtą „Bažnyčios žiniose“, 2007 liepos 19, Nr. 13-14.

Popiežiai iki pat šių laikų visada rūpinosi, kad Kristaus Bažnyčia dieviškajai Didybei visada teiktų deramą kultą „dėl Jo vardo šlovės ir garbės“ bei „dėl visos Jo šventosios Bažnyčios naudos“.

Nuo neatmenamų laikų laikytasi ir ateityje turėtų būti laikomasi principo, „pagal kurį kiekviena dalinė Bažnyčia turi būti santarvėje su visuotine Bažnyčia ne tik tikėjimo mokymu bei sakramentiniais ženklais, bet ir iš apaštališkos ir nepertraukiamos tradicijos perimtais papročiais, kurių būtina laikytis ne vien klaidoms išvengti, bet ir sveikam tikėjimui perteikti, nes Bažnyčios maldos įstatymas (lex orandi) atitinka jos tikėjimo įstatymą (lex credendi)“ (1).

Tarp deramai tuo besirūpinusių popiežių išsiskiria šventasis Grigalius Didysis; šis popiežius jaunoms Europos tautoms rūpinosi perteikti tiek katalikų tikėjimą, tiek romiečių ankstesniais amžiais sukauptus kulto bei kultūros lobius. Jis paliepė apibrėžti ir išsergėti Romoje švęstos šventosios liturgijos – tiek Mišių aukos, tiek officium divinum – formą. Jis kuo labiausiai palaikė vienuolius ir vienuoles, kurie tarnavo vadovaudamiesi Benedikto regula ir visur kartu skelbė Evangeliją, savo gyvenimu liudydami išganingą Regulos ištarą, kad „niekam neteiktina pirmenybė Dievo darbo atžvilgiu“ (cap. 43). Taip šventoji liturgija, švenčiama pagal romiškąjį paprotį, padarė vaisingą ne tik daugelio tautų tikėjimą ir pamaldumą, bet ir jų kultūrą. Akivaizdu, kad įvairių pavidalų lotyniškoji Bažnyčios liturgija visais krikščioniškosios epochos amžiais teikė paskatų daugybės šventųjų dvasiniam gyvenimui, stiprino daugybės tautų religinę dorybę bei jų pamaldumą darė vaisingą.

Tam, kad šventoji liturgija veiksmingiau atliktų šią užduotį, amžių tėkmėje ypatingą dėmesį skyrė daug kitų popiežių, tarp kurių iškyla šventasis Pijus V; paragintas Tridento Susirinkimo, jis su dideliu pastoraciniu uolumu atnaujino Bažnyčios kultą, rūpinosi pataisytų ir „Bažnyčios tėvų normų laikantis atnaujintų“ liturginių knygų leidimu bei perdavė jas lotyniškajai Bažnyčiai naudotis.

Tarp Romos rito liturginių knygų aiškiai išsiskiria Romos mišiolas, rutuliojęsis Romos mieste ir vėlesniais amžiais laipsniškai įgijęs formas, labai panašias į gyvuojančias naujesnėse kartose.

„Būtent to paties tikslo popiežiai siekė vėlesniais amžiais, prie naujų laikų taikydami ar pagal tai nustatydami ritus bei liturgines knygas ir galiausiai mūsų amžiaus pradžioje ėmęsi platesnio atnaujinimo“ (2). Taip elgėsi mūsų pirmtakai Klemensas VIII, Urbonas VIII, šventasis Pijus X (3), Benediktas XV, Pijus XII ir palaimintasis Jonas XXIII.

Naujesniaisiais laikais Vatikano II Susirinkimas išreiškė troškimą vėl atnaujinti prideramą dėmesingumą bei pagarbą kultui bei pritaikyti jį prie mūsų laikų poreikių. Tokio troškimo akinamas, mūsų pirmtakas popiežius Paulius VI 1970 m. patvirtino lotyniškajai Bažnyčiai skirtas reformuotas ir iš dalies atnaujintas liturgines knygas; visame pasaulyje jos buvo išverstos į daugelio tautų kalbas ir noriai priimtos vyskupų bei tikinčiųjų. Jonas Paulius II peržiūrėjo Romos mišiolo trečią editio typica. Taip popiežiai prisidėjo, kad „šis tam tikras liturginis pastatas“ iš naujo suspindėtų savo „kilnumu ir darnumu“ (4).

Kai kuriose vietovėse nemažai tikinčiųjų tokia meile ir taip jausmingai buvo ir tebėra prisirišę prie jų kultūrą bei dvasią giliai persmelkusių ankstesnių liturginių formų, kad popiežius Jonas Paulius II, skatinamas tokių tikinčiųjų pastoracijos sumetimų, Dievo kulto kongregacijos parengtu ypatingu indultu Quattuor abhinc annos 1984 m. leido naudotis 1962 m. Jono XXIII išleistu Romos mišiolu; 1988 m. Jonas Paulius II savo apaštališkuoju laišku „motu proprio“ Ecclesia Dei vėl paragino vyskupus plačiai ir dosniai teikti tokią galimybę to prašantiems tikintiesiems.

Atsiliepdami į karštus tokių tikinčiųjų prašymus, jau ilgai svarstytus mūsų pirmtako Jono Pauliaus II, taip pat išklausytus mūsų tėvų kardinolų 2006 m. kovo 23 d. surengtoje konsistorijoje, viską giliai apmąstę, kreipęsi į Šventąją Dvasią ir tvirtai pasitikėdami Dievo pagalba, šiuo apaštališkuoju laišku NUTARIAME:

1 str. Pauliaus VI paskelbtas Romos mišiolas yra lotyniškųjų apeigų Katalikų Bažnyčios lex orandi įprastinė išraiška. Tuo tarpu šv. Pijaus paskelbtas ir pal. Jono XXIII iš naujo išleistas Mišiolas yra Bažnyčios to paties lex orandi ypatingoji išraiška ir deramai gerbtinas dėl savo garbingo bei seno naudojimo. Šios dvi Bažnyčios lex orandi išraiškos jokiu būdu neskatina Bažnyčios lex credendi skilimo, nes tai tėra du Romos rito naudojimo būdai.

Todėl leidžiama Mišių auką švęsti pagal Jono XXIII 1962 m. paskelbto ir niekada neatšaukto Romos mišiolo editio typica kaip Bažnyčios liturgijos ypatingąją formą. Ankstesniuose dokumentuose Quattour abhinc annos ir Ecclesia Dei nustatytos šio Mišiolo naudojimo sąlygos pakeičiamos taip:

2 str. Mišiose, švenčiamose nedalyvaujant tautai, bet kuris katalikų kunigas – ne vienuolis ar vienuolis – gali naudotis arba palaimintojo popiežiaus Jono XXIII 1962 m. paskelbtu Romos mišiolu, arba popiežiaus Pauliaus VI 1970 m. paskelbtu Romos mišiolu bet kurią dieną, išskyrus šventąjį Tridienį. Norinčiam švęsti pagal vieną ar kitą Mišiolą kunigui nereikia jokio leidimo – nei Apaštalų Sosto, nei savo ordinaro.

3 str. Jei pašvęstojo gyvenimo institutų bei apaštališkojo gyvenimo draugijų, tiek popiežiškosios, tiek diecezinės teisės, bendruomenės pageidauja savo konventines, arba „bendruomenės“, Mišias švęsti savo oratorijoje pagal Romos mišiolo 1962 m. editio typica, joms tai leidžiama. Jei pavienė bendruomenė ar visas institutas arba draugija nori, kad toks šventimas būtų dažnas, įprastinis ar nuolatinis, šis klausimas spręstinas aukštesniųjų vyresniųjų laikantis teisės normų, dalinių įstatymų bei įstatų.

4 str. Į šventųjų Mišių šventimą, apie kurį kalbama 2 str., laikantis teisės nuostatų, gali būti įleidžiami patys to prašantys tikintieji.

5 str. § 1. Parapijose, kuriose nuolatos yra prie ankstesnės liturginės tradicijos prisirišusių tikinčiųjų grupė, klebonas turi noriai priimti jų prašymus šventąsias Mišias švęsti pagal 1962 m. išleisto Romos mišiolo ritą. Pats jis turėtų rūpintis tokių tikinčiųjų gerovę darniai suderinti su įprastine, pagal kan. 392, vyskupo vadovaujama parapine pastoracija, vengdamas nesantarvės bei skatindamas visos Bažnyčios vienybę.

§ 2. Švęsti pagal pal. Jono XXIII Mišiolą galima eilinėmis savaitės dienomis; sekmadieniais ir švenčių dienomis galimas tiktai vienas toks šventimas.

§ 3. Klebonas turėtų to prašantiems tikintiesiems ar kunigams leisti švęsti šia ypatingąja forma ir ypatingomis progomis, kaip antai, sutuoktuvės, laidotuvės, ar proginiai šventimai, pavyzdžiui, piligriminės kelionės.

§ 4. Kunigai, besinaudojantys pal. Jono XXIII Mišiolu, turi būti tinkami ir neturėti teisinių kliūčių.

§ 5. Bažnyčiose, kurios nėra nei parapinės, nei konventinės, minėtąjį leidimą duoda bažnyčios rektorius.

6 str. Mišiose, švenčiamose pagal pal. Jono XXIII Mišiolą dalyvaujant tautai, skaitinius galima skaityti vietine kalba, naudojantis Apaštalų Sosto pripažintais leidimais.

7 str. Jei kokia nors tikinčių pasauliečių grupė, apie kurią kalbama 5 str. § 1, negavo klebono leidimo, ji apie tai turi pranešti vyskupijos vyskupui. Vyskupas primygtinai raginamas jų pageidavimą išklausyti. Jei jis tokiu šventimu pasirūpinti negali, šiuo reikalu reikia kreiptis į Popiežiškąją Ecclesia Dei komisiją.

8 str. Vyskupas, norintis pasirūpinti tokiais tikinčių pasauliečių prašymais, bet įvairių priežasčių trukdomas tai padaryti, reikalą gali patikėti Popiežiškajai Ecclesia Dei komisijai, kuri jam patars ir padės.

9 str. § 1. Klebonas, viską gerai apsvarstęs, gali leisti naudotis senesnėmis apeigomis teikiant Krikšto, Santuokos, Atgailos ir Ligonių patepimo sakramentus, jei taip elgtis skatina sielų gerovė.

§ 2. Vyskupams suteikiama galia švęsti Sutvirtinimo sakramentą naudojantis senuoju Romos pontifikalu, jei taip elgtis skatina sielų gerovė.

§ 3. In sacris constitutis įšventintiems dvasininkams taip pat leidžiama naudotis pal. Jono XXIII 1962 m. paskelbtu Romos brevijoriumi.

10 str. Vietos ordinarui, jei, jo akimis, tai atrodo naudinga, leidžiama, laikantis 518 kanono, įsteigti personalinę parapiją šventimui pagal senesniąją Romos rito formą arba, laikantis teisės normų, paskirti rektorių arba kapelioną.

11 str. 1988 m. Jono Pauliaus II įsteigta Popiežiškoji Ecclesia Dei komisija (5) toliau vykdo savo užduotį.

Šios komisijos forma, pareigos ir veikimo normos yra tokios, kokių pageidauja popiežius.

12 str. Ta pati komisija, be jau turimų galių, taip pat vykdys Šventojo Sosto valdžią, prižiūrėdama, kaip šių nurodymų laikomasi ir kaip jie taikomi.

Visa, kas šiuo apaštališkuoju laišku „motu proprio“ nustatyta, galioja bei yra teisėta ir to privalu laikytis nuo šių metų rugsėjo 14 d., Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo šventės, nepaisant nieko, kas tam prieštarautų.

Duota Romoje, prie šventojo Petro, Viešpaties 2007-ųjų ir mano pontifikato trečiųjų metų liepos 7 dieną

BENEDICTUS PP. XVI


Nuorodos

(1) Institutio generalis Missalis Romani, Editio tertia, 2002, 397.
(2) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Vicesimus quintus annus (1988 12 04), 3: AAS 81 (1989), 899.
(3) Ten pat.
(4) Šv. Pijus X. Apaštališkasis laiškas „motu proprio datae“ Abhinc duos annos (1913 10 23): AAS 5 (1913), 449–450; plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Vicesimus quintus annus (1988 12 04), 3: AAS 81 (1989), 899.
(5) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas „motu proprio datae“ Ecclesia Dei (1988 07 02), 6: AAS 80 (1988), 1498.


© Katalikų interneto tarnyba, 2007
pagal tekstą, paskelbtą „Bažnyčios žiniose“, 2007 liepos 19, Nr. 13-14