POPIEŽIUS JONAS PAULIUS II

APAŠTALIŠKASIS LAIŠKAS

ROSARIUM VIRGINIS MARIAE


vyskupams, kunigams ir tikintiesiems
apie šventąjį rožinį

2002 spalio 16


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose“, 2002 spalio 30, Nr. 20

T U R I N Y S

ĮŽANGA

Popiežiai ir rožinis
2002 m. spalis - 2003 m. spalis: Rožinio metai
Prieštaravimai rožiniui
Kontempliacijos kelias
Malda už taiką ir šeimą
"Štai tavo motina!" (Jn 19, 27)
Liudytojų pėdomis

I skyrius
KONTEMPLIUOTI KRISTŲ KARTU SU MARIJA

Veidas, suspindęs kaip saulė
Marija - kontempliacijos pavyzdys

Marijos atsiminimai

Rožinis - kontempliacinė malda

Prisiminti Kristų kartu su Marija

Per Mariją mokytis Kristaus

Su Marija panašėti į Kristų

Su Marija maldauti Kristaus

Skelbti Kristų su Marija

II skyrius
KRISTAUS SLĖPINIAI - JO MOTINOS SLĖPINIAI
Džiaugsmo slėpiniai
Šviesos slėpiniai
Kančios slėpiniai
Garbės slėpiniai
Marijos kelias - nuo slėpinių prie Slėpinio
Kristaus slėpinys - žmogaus "slėpinys"

III skyrius
"MAN GYVENIMAS - TAI KRISTUS"
Rožinis kaip slėpinio pasisavinimo kelias
Vertingas metodas...
... kurį vis dėlto galima pagerinti
Slėpinio paskelbimas
Dievo žodžio klausymasis
Tyla
"Tėve mūsų"
Dešimt "Sveika, Marija"
"Garbė Dievui Tėvui"
Trumpa baigiamoji malda
Vėrinys
Pradžia ir pabaiga
Išdėstymas laike

PABAIGA

"Palaimingasis Marijos rožini, švelnioji grandine, jungianti mus su Dievu!"
Taika
Šeima: tėvai...
... ir vaikai
Rožinis - lobis, kurį reikia atrasti

IŠNAŠOS


ĮŽANGA

1. Švč. Mergelės Marijos rožinis, Dievo Dvasios įkvėpimu laipsniškai skleidęsis antrą tūkstantmetį, yra daugelio šventųjų pamėgta ir Magisteriumo skatinama malda. Dėl savo paprastumo bei gelmės ji ir prasidedančiame trečiame tūkstantmetyje lieka labai reikšminga malda, nešančia vaisių šventumui. Ji gerai dera su krikščioniškuoju dvasingumu, kuris po dviejų tūkstantmečių nė kiek neprarado pirmykščio šviežumo ir jaučiasi skatinamas Dievo Dvasios "irtis į gilumą" (Duc in altum) ir skelbti, netgi "šaukti" pasauliui apie Kristų kaip Viešpatį ir Išganytoją, kaip "kelią, tiesą ir gyvenimą" (Jn 14, 6), kaip "žmonijos istorijos tikslą, tašką, kuriame susilieja istorijos ir civilizacijos lūkesčiai"(1) .

Nors ir būdamas marijiško pobūdžio, rožinis yra malda su kristologine šerdimi. Savo santūrių elementų dėka jis sutelkia savyje visą evangelinio kreipimosi gelmę ir yra tarsi jo santrauka (2) . Jame iš naujo suskamba Marijos malda, nuolatinis Magnificat už atperkamąją Įsikūnijimo veiklą, prasidėjusią jos mergeliškosiose įsčiose. Jo dėka krikščioniškoji tauta įstoja į Marijos mokyklą, leisdamasi įvesdinama į Kristaus veido grožio kontempliavimą ir jo meilės gelmės patyrimą. Per rožinį tikintysis gausiai semiasi malonių, gaunamų tarsi iš pačios Atpirkėjo Motinos rankų.

Popiežiai ir rožinis

2. Daugelis mano pirmtakų šią maldą laikė labai svarbia. Šiuo atžvilgiu ypač nusipelnė Leonas XIII, 1883 m. rugsėjo 1 d. paskelbęs Encikliką Supremi apostolatus officio (3) ir stiprius jos žodžius pratęsęs kitais pasisakymais apie šią maldą, pristatydamas ją kaip veiksmingą dvasinę priemonę susidūrus su visuomenės blogybėmis. Iš naujesnių laikų popiežių, Susirinkimo laikotarpiu parėmusių rožinį, norėčiau priminti pal. Joną XXIII (4) ir pirmiausia Paulių VI, Apaštališkajame paraginime Marialis cultus sutartinai su Vatikano II Susirinkimu pabrėžusį rožinio evangelinį pobūdį ir kristologinę kryptį.

Aš pats nepraleisdavau nė vienos progos, ragindamas dažnai kalbėti rožinį. Nuo pat vaikystės ši malda užėmė svarbią vietą mano dvasiniame gyvenime. Tai ypač priminė nesena kelionė į Lenkiją ir pirmiausia apsilankymas Kalvarijos šventovėje. Rožinis lydėjo mane džiaugsmo ir išmėginimo momentais. Jam aš patikėdavau daugelį rūpesčių. Jame visada rasdavau paguodos. Prieš dvidešimt ketverius metus, 1978 m. spalio 29 d., vos dviem savaitėms praėjus po išrinkimo į Petro sostą, tarsi nujausdamas šį tą sieloje, šitaip kalbėjau: "Rožinis - mano mylima malda. Tai nuostabi malda. Nuostabi paprastumu ir gilumu. [...] Galima sakyti, kad rožinis yra malda, savotiškai komentuojanti Vatikano II Susirinkimo Konstitucijos Lumen gentium paskutinį skyrių, kuriame kalbama apie nuostabų Dievo Motinos buvimą Kristaus ir Bažnyčios slėpinyje. Iš tikrųjų "Sveika, Marija" fone prieš sielos akis vienas po kito vyksta svarbiausi Jėzaus Kristaus gyvenimo įvykiai. Telkdamiesi į džiaugsmo, kančios ir garbės slėpinius, jie gyvai jungia mus su Jėzumi, taip sakant, per jo Motinos širdį. Kartu į šias rožinio dešimtis mes galime surinkti visus mūsų asmeniško ar šeimos gyvenimo, mūsų šalies, Bažnyčios, žmonijos įvykius, t. y. mūsų asmeniškus ir mūsų artimo įvykius, ypač artimiausių ir labiausiai mums rūpinčių žmonių įvykius. Šitaip paprasta rožinio malda išsilieja žmogiškojo gyvenimo ritmu"(5) .

Šiais žodžiais, mieli broliai ir seserys, į kasdienį rožinio ritmą aš įjungiau pirmuosius popiežiavimo metus. Šiandien, pradėdamas dvidešimt penktus tarnavimo Petro įpėdiniu metus, aš trokštu pasielgti taip pat. Per tuos metus rožinio dėka esu gavęs šitiek malonių iš Švenčiausiosios Mergelės: Magnificat anima mea Dominum! Aš trokštu dėkoti Viešpačiui jo Švenčiausiosios Motinos žodžiais, nes jos globai pavedžiau savo atliekamą Petro tarnybą: Totus tuus!

2002 m. spalis - 2003 m. spalis: Rožinio metai

3. Todėl, tęsdamas Apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte pateiktus apmąstymus, kuriais pakviečiau Dievo tautą po jubiliejinių patyrimų "vėl pradėti nuo Kristaus"(6) , jaučiu būtinybę išplėtoti rožinio apmąstymus, tarsi marijiškai vainikuodamas aną apaštališkąjį laišką, norėdamas paraginti kontempliuoti Kristaus veidą jo Švenčiausiosios Motinos draugijoje ir mokykloje.

Iš tikrųjų kalbėti rožinį reiškia ne ką kita, kaip kartu su Marija kontempliuoti Kristaus veidą. Norėdamas labiau paryškinti šį kvietimą ir naudodamasis artėjančių šimtas dvidešimtųjų minėtosios Leono XIII enciklikos metinių proga, aš pageidauju, kad visus metus įvairiose krikščioniškose bendruomenėse būtų ypatingai populiarinama ši malda ir atskleidžiama jos vertė. Todėl laikotarpį nuo šių metų spalio iki 2003 m. spalio skelbiu Rožinio metais.

Šį pastoracinį nurodymą aš patikiu įvairių bažnytinių bendruomenių iniciatyvai. Taip darydamas noriu ne apsunkinti, bet veikiau suvienyti ir sutvirtinti dalinių Bažnyčių pastoracijos projektus. Esu tikras, kad šis nurodymas bus priimtas didžiadvasiškai ir stropiai. Visu savo reikšmingumu atsiskleidęs rožinis veda į pačią krikščioniško gyvenimo šerdį ir suteikia itin vaisingą kasdienę dvasinę bei pedagoginę asmeninės kontempliacijos, Dievo tautos ugdymo ir naujosios evangelizacijos galimybę. Man malonu tai sakyti ir džiaugsmingai minint kito įvykio - visuotinio Vatikano II Susirinkimo, tos "didžiulės malonės", kurią Dievo Dvasia suteikė mūsų laikų Bažnyčiai (7) , - atidarymo (1962 m. spalio 11 d.) keturiasdešimtąsias metines.

Prieštaravimai rožiniui

4. Tokios iniciatyvos tikslingumas grindžiamas įvairiais motyvais. Pirmiausia svarbu pasipriešinti tam tikrai šios maldos krizei, dėl kurios grėsmės dabartiniame istoriniame bei teologiniame kontekste jos vertė gali būti neteisingai sumenkinta, o ji pati - tik retai siūloma naujosioms kartoms. Kai kurių manymu, dėl centrinio liturgijos pobūdžio, visiškai pagrįstai pabrėžto visuotiniame Vatikano II Susirinkime, sumažėja rožinio svarba. Iš tikrųjų, kaip patikslino Paulius VI, ši malda ne tik neprieštarauja liturgijai, bet ir paremia ją, vykusiai įvesdindama į ją ir tapdama jos atbalsiu, skatindama išgyventi ją su vidinio dalyvavimo pilnatve, idant prisirinkus jos vaisių kasdieniam gyvenimui.

Galbūt kiti baiminasi, jog dėl grynai marijiško pobūdžio ji gali atrodyti nelabai ekumeniška. Iš tikrųjų ji priklauso tyriausiai Dievo Motinos kulto perspektyvai, apibrėžtai Vatikano II Susirinkimo; šis kultas taip orientuojamas į krikščioniškojo tikėjimo kristologinį centrą, kad "gerbiant Motiną, deramai pažįstamas, mylimas, garbinamas ir Sūnus" (8). Tinkamai atskleistas rožinis pagelbi, o ne trukdo ekumenizmui.

Kontempliacijos kelias

5. Tačiau iš naujo susipažinti su rožinio praktika būtina pirmiausia dėl to, kad jis labai padeda tikintiesiems įsitraukti į krikščionybės slėpinio kontempliaciją, kurią Apašatališkajame laiške Novo millennio ineunte aš siūliau kaip autentišką "šventumo pedagogiką": "Reikalinga tokia krikščionybė, kuri pirmiausia pasižymi maldos menu" (9). Nepaisant daugybės prieštaravimų šiuolaikinėje kultūroje išsiskleidus naujam dvasingumo poreikiui, skatinamam ir kitų religijų įtakos, labiau negu bet kada svarbu, kad mūsų krikščioniškosios bendruomenės taptų "autentiškomis maldos mokyklomis"(10).

Rožinis priklauso geriausiai ir gryniausiai krikščioniškosios kontempliacijos tradicijai. Išsiplėtojęs Vakaruose, jis yra tipiška meditacinė malda ir tam tikra prasme atitinka "širdies maldą", arba "Jėzaus maldą", sudygusią krikščioniškųjų Rytų dirvoje.

Malda už taiką ir šeimą

6. Rožinio atnaujinimas labiau suaktualėjo tam tikrų istorinių aplinkybių dėka. Pirmiausia iš jų - neatidėliotina būtinybė prašyti iš Dievo taikos dovanos. Rožinis kaip malda už taiką ne kartą siūlytas mano pirmtakų ir manęs paties. Įžengus į tūkstantmetį, kuris prasidėjo baisiomis 2001 m. rugsėjo 11 d. pasikėsinimo scenomis ir kuriame kasdien įvairiose pasaulio dalyse fiksuojami nauji kraujo praliejimo ir prievartos atvejai, iš naujo atrasti rožinį reiškia įsigilinti į To, kuris "yra mūsų sutaikinimas, iš abejų padaręs viena, sugriovęs vidury stovinčią pertvarą, [...] priešybę" (Ef 2, 14), slėpinio kontempliaciją. Todėl neįmanoma kalbėti rožinio, nepasijutus aiškiai įpareigotam tarnauti taikai, ypač rūpinantis Jėzaus žeme, vis dar patiriančia išmėginimus ir itin brangia krikščionio širdžiai.

Panašiai svarbu įsipareigoti ir melstis dėl kitos kritinės mūsų epochos situacijos - šeimos, visuomenės ląstelės, ideologiniame ir praktiniame lygmenyje vis labiau puolamos destruktyvių jėgų, verčiančių baimintis dėl šios pamatinės ir nepakeičiamos institucijos ateities, o kartu su ja - dėl visos visuomenės likimo. Platesniuose šeimos pastoracijos rėmuose rožinio atnaujinimas krikščioniškosiose šeimose siūlytinas kaip veiksminga pagalba, stabdanti niokojančius dabartinės krizės padarinius.

"Štai tavo motina!" (Jn 19, 27)

7. Daugelis ženklų rodo, ką būtent per šią maldą šiandien dar nori įgyvendinti Švenčiausioji Mergelė, ta dėmesinga motina, kuriai mylimo mokinio asmenyje Išganytojas savo mirties akimirką patikėjo visus Bažnyčios sūnus: "Moterie, štai tavo sūnus!" (Jn 19, 26). Kaip žinia, XIX ir XX a. Kristaus Motina įvairiomis aplinkybėmis yra leidusi savaip pajusti jos buvimą ir išgirsti jos balsą, skatinantį šią kontempliatyvią Dievo tautos maldą. Dėl aiškios įtakos krikščionių gyvenimui ir svaraus Bažnyčios pripažinimo aš noriu ypač priminti apsireiškimus Lurde ir Fatimoje (11), kur atitinkamas šventoves gausiai lanko paguodos ir vilties ieškantys maldininkai.

Liudytojų pėdomis

8. Neįmanoma išvardyti nesuskaičiuojamų pulkų šventųjų, rožinyje radusių autentišką šventėjimo kelią. Pakanka priminti šv. Liudviką Mariją Grinjoną de Monforą, vertingo veikalo apie rožinį autorių (12), o iš mums artimesnių laikų - tėvą Pijų iš Pietrelčinos, kurį neseniai su džiaugsmu kanonizavau. Ypatingą tikro rožinio apaštalo charizmą turėjo pal. Baltramiejus Longas. Jo šventumo kelias grįstas pačioje širdies gelmėje išgirstu įkvėpimu: "Kas platina rožinį, tas išgelbėtas!"(13). Remdamasis tuo, jis jautėsi pašauktas Rožinio Švč. Mergelei dedikuotą šventovę pastatydinti Pompėjoje, prie griuvėsių miesto, kurį prieš pat užliejant 79 m. išsiveržusiam Vezuvijui vos spėjo pasiekti Evangelijos skelbimas ir kuris, amžiams prabėgus, atgimė iš pelenų lyg antikinės civilizacijos šviesos ir tamsybių liudytojas. Visuose savo veikaluose ir ypač "Penkiolikoje šeštadienių" pal. Baltramiejus Longas skleidė kristologinę ir kontempliacinę rožinio dvasią, ypatingo padrąsinimo ir palaikymo susilaukęs iš Leono XIII, "Rožinio popiežiaus".

I skyrius

KONTEMPLIUOTI KRISTŲ KARTU SU MARIJA

Veidas, suspindęs kaip saulė

9. "Jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė" (Mt 17, 2). Evangelijos epizodą apie Kristaus atsimainymą, per kurį trys apaštalai - Petras, Jokūbas ir Jonas - atrodo užburti Atpirkėjo grožio, galima traktuoti kaip krikščioniškosios kontempliacijos ikoną. Įsmeigti akis į Kristaus veidą, kasdieniame ir skausmingame žmogystės kelyje atpažinti jo slėpinį ir net įžiūrėti Tėvo dešinėje sėdinčiame pašlovintame Prisikėlusiajame galutinai apsireiškusį dieviškąjį spindesį - toks yra kiekvieno Kristaus mokinio uždavinys, taigi ir mūsų uždavinys. Kontempliuodami šį veidą, mes pasirengiame priimti trejybinio gyvenimo slėpinį, idant galėtume kaskart naujai patirti Tėvo meilę ir pradžiugti Šventosios Dvasios džiaugsmu. Taip mums išsipildo šv. Pauliaus žodžiai: "Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą" (2 Kor 3, 18).

Marija - kontempliacijos pavyzdys

10. Marija - nepranokstamas Kristaus kontempliacijos pavyzdys. Sūnaus veidas jai priklauso ypatingo titulo dėka. Būtent jos įsčiose jis susiformavo, iš jos perimdamas ir žmogiškąjį panašumą, rodantį dar artimesnę dvasinę giminystę. Niekas taip uoliai nebuvo atsidėjęs Kristaus veido kontempliacijai, kaip Marija. Jau per Apreiškimą, pradėdama iš Šventosios Dvasios, savo širdies akis tam tikra prasme ji buvo nukreipusi į jį; paskesniais mėnesiais ji pradeda justi jo buvimą ir nujausti jo bruožus. Pagaliau pagimdžiusi jį Betliejuje, savo kūno akimis ji taip pat meiliai žvelgia į savo Sūnaus veidą, vystydama vystyklais ir guldydama ėdžiose (plg. Lk 2, 7).

Nuo šiol jos žvilgsnis, visuomet kupinas adoruojančios nuostabos, nebeatsitrauks nuo jo. Kartais tai bus klausiamas žvilgsnis, kaip jam pasimetus šventykloje: "Vaikeli, kam mums taip padarei?!" (Lk 2, 48); visada tai bus skvarbus žvilgsnis, pajėgiantis skaityti Jėzaus gilumoje ir net įžvelgti slaptus jo jausmus bei nuspėti sprendimus, kaip Kanoje (plg. Jn 2, 5); kitais atvejais tai bus skausmingas žvilgsnis, ypač kryžiaus papėdėje, bet ten bus, taip sakant, ir "gimdančios moters" žvilgsnis, nes Marija ne tik dalysis kančia bei mirtimi su vienatiniu Sūnumi, bet ir mylimojo mokinio asmenyje įgis jai pavestą naują sūnų (plg. Jn 19, 26-27); Velykų rytą tai bus prisikėlimo džiaugsmo nutviekstas žvilgsnis ir pagaliau Sekminių dieną - Dvasios išliejimo uždegtas žvilgsnis (Apd 1, 14).

Marijos atsiminimai

11. Marija gyvena, nukreipusi akis į Kristų, ir kiekvienas jo žodis jai tampa lobiu: "Dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje" (Lk 2, 19; plg. 2, 51). Jos sieloje įspausti atsiminimai apie Jėzų lydėjo ją visomis aplinkybėmis, skatindami mintyse iš naujo išgyventi įvairius gyvenimo greta Sūnaus momentus. Šie atsiminimai tam tikra prasme sudarė jos "rožinį", kurį ji nuolat kalbėjo per visas savo žemiškojo gyvenimo dienas.

Net šiandien, dangiškojoje Jeruzalėje skambant džiaugsmingoms giesmėms, jos padėkos ir liaupsių motyvai tebėra tie patys. Tai jie įkvėpė jos motiniškąjį dėmesį keliaujančiajai Bažnyčiai, kurioje ji toliau meta savo kaip evangelizuotojos "pasakojimo" ataudus. Marija be paliovos primena tikintiesiems savo Sūnaus "slėpinius", trokšdama, kad kontempliuojami jie galėtų išskleisti visą savo išganomąją galią. Kalbėdama rožinį, krikščionių bendruomenė įsijungia į sąskambį su Marijos atsiminimu ir žvilgsniu.

Rožinis - kontempliacinė malda

12. Būtent Marijos patyrimu besiremiantis rožinis yra aiškiai kontempliacinė malda. Atėmus šį matmenį, jis prarastų savo prigimtį, kaip pabrėžė Paulius VI: "Rožinis be kontempliacijos yra kūnas be sielos, ir iškyla pavojus jam virsti mechanišku formulių kartojimu, prieštaraujančiu Kristaus perspėjimui: "Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo" (Mt 6, 7). Dėl rožinio prigimties jo kalbėjimas reikalauja ramaus ritmo ir laiko, idant jį kalbantis asmuo galėtų lengviau atsidėti Viešpaties gyvenimo slėpinių kontempliacijai per širdį Tos, kuri buvo arčiausiai Viešpaties, ir idant šitaip atsivertų jų neišsemiami turtai"(14).

Dera sustoti ties gilia Pauliaus VI mintimi ir išryškinti tam tikrus rožinio matmenis, geriau apibrėžiančius patį kristologinės kontempliacijos pobūdį.

Prisiminti Kristų kartu su Marija

13. Marijos kontempliacija pirmiausia yra prisiminimas. Tačiau šį žodį dera suprasti bibline atminties (zakar) prasme, išryškinančia išganymo istorijoje nuveiktus Dievo darbus. Biblija yra išganomųjų įvykių pasakojimas, viršūnę pasiekiantis pačiame Kristuje. Šie įvykiai nėra vien "vakar"; jie kartu yra išganymo "šiandien". Tai ypač aktualizuojama liturgijoje: visa, ką Dievas atliko prieš amžius, ne tik yra susiję su tiesioginiais anų įvykių liudytojais, bet per malonės dovaną pasiekia ir visų laikų žmones. Tam tikru būdu tai tinka ir kiekvienai maldingumo praktikai, priartinančiai tuos įvykius: "jų prisiminimas" tikint ir mylint reiškia atsivėrimą malonei, kurią Kristus išgavo mums savo gyvenimo, mirties ir prisikėlimo slėpiniais.

Todėl, dar kartą drauge su Vatikano II Susirinkimu priminus, jog liturgija kaip Kristaus kunigiškosios tarnybos įgyvendinimas ir viešasis kultas "yra viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos stiprybė"(15), dera priminti ir tai, kad "dvasinis gyvenimas nesiriboja vien dalyvavimu šventojoje liturgijoje. Tiesa, krikščionis pašauktas bendrai maldai, bet jis taip pat turi eiti į savo kambarį melstis Tėvui, esančiam slaptoje (plg. Mt 6, 6), netgi, kaip moko apaštalas, be paliovos melstis (plg. 1 Tes 5, 17)"(16). Dėl savo specifikos rožinis priklauso šiai daugiaspalvei "nepaliaujamosios" maldos panoramai, ir liturgija kaip Kristaus bei Bažnyčios veikimas pirmiausia yra išganomasis veikimas, o rožinis kaip meditacija su Marija apie Kristų yra išganomoji meditacija. Slėpinys po slėpinio gilinantis į Atpirkėjo gyvenimą, tai, ką atliko Kristus, ir tai, ką aktualizuoja liturgija, yra giliau pasisavinama ir formuoja mūsų egzistenciją.

Per Mariją mokytis Kristaus

14. Kristus yra Mokytojas tikrąja šio žodžio prasme, apreiškėjas ir pats apreiškimas. Tai reiškia, jog dera mokytis ne tik to, ko jis moko, bet ir "mokytis jį pažinti". O koks gi mokytojas geriau pažįsta šią sritį už Mariją? Dievystės požiūriu, Dvasia yra vidinis Mokytojas, vedantis mus į visą tiesą apie Kristų (plg. Jn 14, 26; 15, 26; 16, 13), o tarp žmogiškųjų būtybių niekas geriau už ją nepažįsta Kristaus; niekas kitas negali taip, kaip jo Motina, įvesdinti mūsų į gilų jo slėpinio pažinimą.

Pirmas iš Jėzaus atliktų "ženklų" - vandens perkeitimas į vyną per Kanos vestuves - parodo Mariją būtent kaip mokytoją, raginančią tarnus vykdyti Kristaus paliepimus (plg. Jn 2, 5). Galima įsivaizduoti, jog ji atlieka šį vaidmenį tarp apaštalų po Jėzaus žengimo į dangų, pasilikusi laukti kartu su jais Šventosios Dvasios ir stiprindama juos per pirmąją misiją. Kelionė su Marija per rožinio scenas - tai tarsi buvimas Marijos "mokykloje", mokantis skaityti Kristų, skverbiantis į paslaptis, perprantant skelbimą.

Marijos mokykla bus ypač veiksminga, įsigilinus į tai, kad jai vadovaujanti Marija išgauna mums gausių Šventosios Dvasios dovanų ir kartu rodo keliavimo "tikėjimo taku" pavyzdį (17) kaip neprilygstama mokytoja. Akistatoje su kiekvienu jos Sūnaus slėpiniu ji, kaip per Apreiškimą jai, moko mus užduoti į šviesą atsiveriančius klausimus ir visada užbaigti tikėjimo klusnumu: "Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei" (Lk 1, 38).

Su Marija panašėti į Kristų

15. Esminis krikščioniškojo dvasingumo bruožas yra mokinio pastanga visuomet kuo labiau panašėti į savo Mokytoją (plg. Rom 8, 29; Fil 3, 10. 21). Dvasios išliejimu per krikštą tikintysis lyg šakelė įskiepijamas į vynmedį, kuris yra Kristus (plg. Jn 15, 5), ir tampa jo mistinio Kūno nariu (plg. 1 Kor 12, 12; Rom 12, 5). Tačiau šią pirminę vienybę turi atitikti vis didėjantis panašėjimas į jį, vis labiau kreipiantis mokinio elgesį pagal Kristaus "logiką": "Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus" (Fil 2, 5). Anot apaštalo žodžių, reikia "apsivilkti Jėzumi Kristumi" (plg. Rom 13, 14; Gal 3, 27).

Nepaliaujamu Kristaus veido kontempliavimu kartu su Marija grindžiamo rožinio dvasiniame kelyje kviečiama siekti reiklaus idealo - panašėjimo į jį per bendravimą, kurį galima pavadinti "bičiulišku". Jis padeda mums natūraliai įžengti į Kristaus gyvenimą ir, taip sakant, "kvėpuoti" jo jausmais. Pal. Baltramiejus Longas apie tai sako: "Kaip du bičiuliai, dažnai būdami kartu, ilgainiui supanašėja ir gyvenimo būdu, taip ir mes, nuoširdžiai kalbėdamiesi su Jėzumi ir Mergele, medituodami rožinio slėpinius ir per komuniją kartu ugdydami bendrą gyvenimą, galime, kiek leidžia mūsų mažumas, tapti panašūs į juos ir iš jų kilnių pavyzdžių mokytis nuolankaus, neturtingo, paslėpto, kantraus ir tobulo gyvenimo"(18).

Per rožinį supanašėdami su Kristumi, mes ypač pasivedame Švenčiausiosios Mergelės motiniškajam veikimui. Būdama "nepaprastai iškili visiškai ypatinga Bažnyčios narė"(19) ir Kristaus motina, ji kartu yra "Bažnyčios Motina". Kaip tokia, ji nuolat "gimdo" savo Sūnaus mistinio Kūno narius. Ji daro tai užtardama juos, išprašydama jiems neišsenkamo Dvasios išliejimo. Ji yra tobula Bažnyčios motinystės ikona.

Rožinis mus mistiškai perkelia prie Marijos, į Nazareto namus, kur ji rūpinasi žmogišku Kristaus augimu. Šitaip netiesiogiai ji gali mus auklėti ir ugdyti, kol mumyse "išryškės Kristaus atvaizdas" (Gal 4, 19). Toks Marijos veikimas, giliai įsišaknijęs Kristaus veikime ir radikaliai palenktas jam, "jokiu būdu netemdo ir nemažina šio vienatinio Kristaus tarpininkavimo, bet parodo jo galią" (20). Šį aiškiai išreikštą Vatikano II Susirinkimo principą aš stipriai patyriau savo gyvenime ir net juo pagrindžiau savo kaip vyskupo devizą: "Totus tuus" (21). Kaip žinia, šį devizą įkvėpė šv. Liudviko Marijos Grinjono de Monforo mokymas, kuriame Marijos vaidmuo kiekvieno iš mūsų panašėjime į Kristų aiškinamas taip: "Kadangi visą mūsų tobulumą sudaro panašėjimas į Kristų, susivienijimas su juo ir pasišventimas jam, tobuliausias maldingumas neginčijamai yra tas, kuris tobuliausiai mus supanašina su Jėzumi Kristumi, suvienija su juo ir pašvenčia jam. O kadangi iš visų kūrinių panašiausia į Kristų yra Marija, išeina, kad sielą labiausiai pašvenčia mūsų Viešpačiui ir su juo supanašina maldingumas Švenčiausiajai Mergelei, jo Švenčiausiajai Motinai, ir kad juo siela bus labiau pašvęsta Marijai, juo ji bus labiau pašvęsta Jėzui Kristui" (22). Niekada Kristaus kelias ir Marijos kelias neatrodo taip artimai susiję, kaip rožinyje. Marija gyvena tik Kristuje ir dėl Kristaus!

Su Marija maldauti Kristaus

16. Kristus paragino mus su pasitikėjimu ir ištvermingai kreiptis į Dievą, idant būtume išklausyti: "Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir bus jums atidaryta" (Mt 7, 7). Tokio maldos veiksmingumo pagrindas yra Tėvo gerumas, tačiau kartu ir paties Kristaus tarpininkavimas pas jį (plg. 1 Jn 2, 1) bei Šventosios Dvasios veikimas, kuris Dievo valia mums "ateina pagalbon" (plg. Rom 8, 26-27). "Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti" (Rom 8, 26), ir kartais liekame neišklausyti, "nes negerai prašome" (plg. Jok 4, 2-3).

Savo motinišku užtarimu Marija palaiko maldą, kurią mūsų širdyje pažadina Kristus ir Dvasia. "Marijos malda tarytum vadovauja Bažnyčios maldai"(23). Iš tikrųjų Kristus, vienintelis Tarpininkas, yra mūsų maldos Kelias, o Marija, persišviečiantis Kristaus paveikslas, mums rodo kelią, ir "suprasdamos tą ypatingą Marijos bendravimą su Šventosios Dvasios veikimu, visos Bažnyčios kūrė maldą Švenčiausiajai Dievo Motinai, pagrindinį dėmesį skirdamos Kristaus Asmeniui, koks Jis reiškiasi savo slėpiniuose"(24). Per Kanos vestuves Evangelijoje tiksliai atskleista, kaip veiksmingai užtaria Marija, šalia Jėzaus atstovaujanti žmonijos poreikiams: "Jie nebeturi vyno" (Jn 2, 3).

Rožinis kartu yra meditacija ir maldavimas. Primygtinis Dievo Motinos šaukimasis grindžiamas tvirtu pasitikėjimu, jog jos motiniškas užtarimas yra visagalis jos Sūnaus širdyje. Ji "visagalė per malonę", pasak pal. Baltramiejaus Longo formuluotės "Prašyme Mergelei" (25), kurios drąsą reikia deramai suprasti. Šį tikrumą, plaukiantį iš Evangelijos, be paliovos stiprino krikščioniškosios žmonijos patirtis. Jį puikiai interpretavo didysis poetas Dante, sekdamas šv. Bernardu jis giedojo: "Valdove, tu tokia didi ir kilni, / kad tas, kuris trokšta malonės, bet nebėga pas tave, / nori, kad jo troškimas skristų be sparnų" (26). Rožinyje maldaujama Marija, Šventosios Dvasios Šventovė (plg. Lk 1, 35), už mus stoja prieš malonės ją pripildžiusį Tėvą ir jos pagimdytą Sūnų, melsdamasi su mumis ir už mus.

Skelbti Kristų su Marija

17. Rožinis taip pat yra Kristaus slėpinio skelbimo ir gilinimo kelias, per kurį jis nuolat atsiskleidžia įvairiuose krikščioniško patyrimo lygmenyse. Atsiskleisdamas per maldą ir kontempliaciją, jis ugdo mokinį pagal Kristaus širdį. Kalbant rožinį deramai atsižvelgus į visus gerą meditaciją laiduojančius elementus, ypač per bendruomeninį celebravimą parapijoje arba šventovėje, atsiranda ypatinga katekizacijos galimybė, kuria ganytojai privalo pasinaudoti. Šitaip Rožinio Švč. Mergelė tęsia Kristaus skelbimo darbą. Rožinio istorija rodo, kaip sunkiu Bažnyčiai momentu šią maldą panaudojo dominikonai, ypač plintant erezijai. Šiandien mes susiduriame su naujais iššūkiais. Kodėl gi vėl nepaėmus į rankas vėrinio su tokiu pat tikėjimu, kaip mūsų pirmtakų? Rožinis išlaikė visą savo galią ir tebėra būtina kiekvieno gero evangelizuotojo pastoracijos priemonė.

II skyrius

KRISTAUS SLĖPINIAI - JO MOTINOS SLĖPINIAI

Rožinis - "Evangelijos santrauka"

18. Norint įsitraukti į Kristaus veido kontempliavimą, Dvasioje reikia klausytis Tėvo balso, nes "niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas" (Mt 11, 27). Netoli Pilypo Cezarėjos Petrui išpažįstant tikėjimą, Jėzus patikslina, iš kur kyla aiški jo tapatybės nuojauta: "Ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje" (Mt 16, 17). Taigi būtinas apreiškimas iš aukštybių. Tačiau norint jį priimti, reikia įsiklausyti: "Tik tylos ir maldos patyrimas teikia deramą pagrindą tikriausio, tiksliausio ir nuosekliausio pažinimo brendimui ir plėtojimuisi" (27).

Rožinis yra vienas tradicinių krikščioniškosios maldos kelių, susijusių su Kristaus veido kontempliavimu. Popiežius Paulius VI taip jį aprašė: "Kaip į atperkamojo Įsikūnijimo slėpinį sutelkta evangelinė malda, rožinis yra grynai kristologinės orientacijos malda. Būdingiausias jo elementas - litaniškas "Sveika, Marija" kartojimas - kartu tampa nepaliaujamu liaupsinimu Kristaus, kuris yra angelo apreiškimo ir Krikštytojo motinos pasveikinimo galutinis tikslas: "Palaimintas tavo įsčių vaisius!" (Lk 1, 42). Maža to, "Sveika, Marija" kartojimas sudaro ataudus, ant kurių plėtojasi slėpinių kontempliacija - kiekvienos "Sveika, Marija" Jėzus yra tas pats, kaip ir slėpinių sekoje atsiskleidžiantis Dievo Sūnus ir Mergelės Sūnus" (28).

Tinkamas papildymas

19. Tokio pavidalo rožinyje, koks labiausiai prigijo praktikoje ir buvo patvirtintas bažnytinės vadovybės, iš visų Kristaus gyvenimo slėpinių išliko tik keletas. Šį pasirinkimą lėmė pirminė maldos schema, besiremianti psalmių skaičiumi - 150.

Tačiau norint aiškiau pabrėžti kristologinį rožinio pobūdį, mano manymu, reikėtų jį deramai papildyti; palikus asmenims ir bendruomenėms galimybę laisvai pasirinkti, tai įgalintų apimti ir Kristaus viešojo gyvenimo slėpinius tarp krikšto ir kančios. Juk būtent šiuose slėpiniuose kontempliuojami svarbūs Kristaus kaip galutinio Dievo apreiškėjo asmens aspektai. Per krikštą Jordane paskelbtas mylimuoju Tėvo Sūnumi, jis skelbia Karalystės atėjimą, liudija ją savo veiksmais, pristato jos reikalavimus. Būtent viešojo gyvenimo metais Kristaus slėpinys atsiskleidžia ypatingu vardu kaip šviesos slėpinys: "Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!" (Jn 9, 5).

Tad norint visiškai pagrįstai sakyti, kad rožinis yra "Evangelijos santrauka", priminus Kristaus įsikūnijimą bei paslėptąjį gyvenimą (džiaugsmo slėpiniai) ir prieš sustojant ties kančios skausmais (kančios slėpiniai), o paskui - ties prisikėlimo triumfu (garbės slėpiniai), meditaciją reikia nukreipti ir į keletą itin svarbių viešojo gyvenimo momentų (šviesos slėpiniai). Papildant naujais slėpiniais, bet nepakenkiant nė vienam esminiam šios maldos tradicinio pagrindo elementui, siekiama ją su atnaujintu dėmesingumu įkomponuoti į krikščioniškąjį dvasingumą kaip tikrą įvadą į Kristaus Širdies gelmes, džiaugsmo ir šviesos, kančios ir garbės bedugnę.

Džiaugsmo slėpiniai

20. Pirmą dalį, "džiaugsmo slėpinių" dalį, veiksmingai apibūdina iš Įsikūnijimo įvykio sklindantis džiaugsmas. Tai akivaizdu jau per apreiškimą, per kurį arkangelo Gabrieliaus pasveikinimas Nazareto Mergelei primena kvietimą į mesijinį džiaugsmą: "Sveika, Marija". Visa išganymo istorija ir tam tikra prame net pasaulio istorija veda į šį kreipimąsi. Iš tikrųjų, jei pagal Tėvo planą visa turi būti iš naujo suvienyta Kristuje kaip galvoje (plg. Ef 1, 10), tai dieviškasis palankumas, su kuriuo Tėvas pasvyra prie Marijos, idant ji taptų jo Sūnaus Motina, tam tikru būdu paliečia visą visatą. Savo ruožtu tame jos fiat, kuriuo ji gyvai atsiliepia į Dievo valią, sutelpa visa žmonija.

Džiugesio gaida pasižymi susitikimo su Elzbieta scena, kurioje Marijos balso ir Kristaus buvimo jos įsčiose dėka Jonas "šoktelėjo iš džiaugsmo" (Lk 1, 44). Linksmybės užlieta Betliejaus scena, kurioje dieviškojo Kūdikio, pasaulio Išganytojo, gimimas giedamas angelų ir skelbiamas piemenims būtent kaip "didis džiaugsmas" (Lk 2, 10).

Tačiau prieš paskutinius du slėpinius, vis dar išlaikančius tą džiaugsmo gaidą, pasirodo dramatiški ženklai. Iš tikrųjų paaukojime šventykloje, nors ir išreiškiančiame pašventinimo džiaugsmą bei panardinančiame senelį Simeoną į ekstazę, pabrėžiama pranašystė apie "prieštaravimo ženklą", kuriuo Kūdikis taps Izraeliui, ir apie kalaviją, kuris pervers jo Motinos sielą (plg. Lk 2, 34-35). Džiaugsmingas, bet kartu dramatiškas yra ir epizodas apie dvylikametį Jėzų šventykloje. Klausydamasis ir klausinėdamas jis atsiskleidžia savo dieviškąja išmintimi ir iš esmės pasirodo kaip tas, kuris "moko". Jo kaip Sūnaus, visiškai atsidavusio Tėvo reikalams, slėpinio atskleidimas skelbia evangelinį radikalizmą, absoliučių Karalystės reikalavimų akivaizdoje kvestionuojantį net brangiausius žmogui ryšius. Net Juozapas ir Marija, nustebę ir sunerimę, "nesuprato jo žodžių" (Lk 2, 50).

Tad medituoti "džiaugsmo" slėpinius reiškia gilintis į krikščioniško džiaugsmo galutinę motyvaciją ir gilią prasmę. Tai reiškia įsižiūrėti į konkretų Įsikūnijimo slėpinio matmenį ir į dar neaiškų bei miglotą išganomosios kančios skelbimą. Marija veda mus į krikščioniško džiaugsmo paslapties pažinimą, primindama, kad krikščionybė pirmiausia yra euangelion, "geroji naujiena", o jos centras ir juo labiau turinys slypi Kristaus, kūnu tapusio Žodžio, vienintelio pasaulio Išganytojo, asmenyje.

Šviesos slėpiniai

21. Nuo Jėzaus kūdikystės bei gyvenimo Nazarete perėję prie jo viešojo gyvenimo, mes prieiname prie kontempliavimo tokių slėpinių, kuriuos galima pavadinti specialiu vardu "šviesos slėpiniai". Iš tikrųjų šviesa yra visas Kristaus slėpinys. Jis - "pasaulio šviesa" (Jn 8, 12). Tačiau šis matmuo itin akivaizdus jo viešojo gyvenimo metais, jam skelbiant Karalystės Evangeliją. Norint nurodyti krikščionių bendruomenei penkis reikšmingus šio Kristaus gyvenimo laikotarpio momentus - "šviesos" slėpinius, - manau, galima juos paryškinti šitaip: 1. krikštas Jordane; 2. apsireiškimas Kanos vestuvėse; 3. Dievo karalystės skelbimas raginant atsiversti; 4. atsimainymas; 5. Eucharistijos įsteigimas.

Kiekvienas šių slėpinių yra nuo tada Kristaus asmenyje slypinčios Karalystės apreiškimas. Šviesos slėpinys pirmiausia yra krikštas Jordane. Čia, Kristui nusileidžiant prie vandens kaip nekaltajam, "dėl mūsų pavirtusiam nuodėme" (plg. 2 Kor 5, 21), prasiveria dangus, ir Tėvo balsas paskelbia jį mylimuoju Sūnumi (plg. Mt 3, 17 ir kt.), o Dvasia nusileidžia ant jo, įgaliodama būsimajai misijai. Šviesos slėpiniu Kanoje (plg. Jn 2, 1-12) prasideda ženklai tuo momentu, kai pirmajai tikinčiajai Marijai įsikišus, Kristus, vandenį perkeisdamas į vyną, tikėjimui atveria mokinių širdis. Tikėjimo slėpinys yra ir skelbimas, kuriuo Jėzus praneša, kad prisiartino Dievo karalystė, ir ragina atsiversti (plg. Mk 1, 15), atleisdamas nuodėmes tiems, kurie prie jo prisiartina su nuolankiu tikėjimu (plg. Mk 2, 3-13; Lk 7, 47-48); pradėtą gailestingumo tarnybą jis tęs iki pat laikų pabaigos, dažniausiai - per savo Bažnyčiai patikėtą Sutaikinimo sakramentą (plg. Jn 20, 22-23). Šviesos slėpinys tikra šio žodžio prasme yra Atsimainymas, pasak tradicijos, įvykęs ant Taboro kalno. Dieviškoji garbė suspindi Kristaus veide, ir Tėvas leidžia į ekstazę patekusiems apaštalams tai pripažinti, idant šie jo "klausytų" (Lk 9, 35 ir kt.) ir pasirengtų kartu su juo išgyventi skausmingą kančios momentą, kad pasiektų prisikėlimo džiaugsmą ir per Šventąją Dvasią atsimainiusį gyvenimą. Pagaliau šviesos slėpinys yra įsteigimas Eucharistijos, kurioje Kristus tampa penu per savo Kūną ir Kraują duonos ir vyno pavidalu, parodydamas "iki galo" savo meilę žmonėms (Jn 13, 1), dėl kurių išganymo jis aukojasi.

Išskyrus Kaną, šiuose slėpiniuose Marija pasirodo tik fone. Evangelijose tik trumpai užsimenama apie atsitiktinį jos dalyvavimą vienu ar kitu Jėzaus mokymo momentu (plg. Mk 3, 31-35; Jn 2, 12) ir nieko nesakoma apie galimą jos buvimą Vakarienės menėje įsteigiant Eucharistiją. Tačiau Kanoje atliktas vaidmuo tam tikra prasme regimas visame Kristaus kelyje. Apreiškimas, kurį per krikštą Jordane suteikė pats Tėvas ir kurio aidu tapo Krikštytojas, yra jos lūpose Kanoje ir tampa didžiuoju nurodymu, kurį Motina duoda visų laikų Bažnyčiai: "Darykite, ką tik jis jums lieps" (Jn 2, 5). Šis nurodymas įvesdina mus į Kristaus žodžius ir ženklus per viešąjį jo gyvenimą, suteikdamas marijišką pagrindą visiems "šviesos slėpiniams".

Kančios slėpiniai

22. Kristaus kančios slėpiniams Evangelijose teikiama daug svarbos. Krikščioniškajame pamaldume visada, ypač per gavėnią švenčiamame Kryžiaus kelyje, būdavo susitelkiama ties kiekvienu kančios momentu, suprantant, jog būtent ten slypi ir meilės apreiškimo kulminacijos taškas, ir mūsų išganymo šaltinis. Rožiniui parinkti tam tikri kančios momentai, skatinantys besimeldžiantį įsižiūrėti į juos širdies akimis ir išgyventi iš naujo. Meditacijos kelias atsiveria Getsemanėje, kur Kristus išgyvena itin nerimastingą momentą, susidūręs su Tėvo valia, kurios akivaizdoje kūno silpnumą gali išmėginti maišto pagunda. Šiuo momentu Kristus atsiduria visų žmonijos išmėginimų vietoje ir visų žmonijos nuodėmių akivaizdoje, idant galėtų ištarti Tėvui: "Tebūna ne mano, bet tavo valia!" (Lk 22, 42 ir kt.). Jo "taip" ištrina mūsų pirmųjų tėvų "ne" Edeno sode. O kiek jam atsiėjo Tėvo valios priėmimas, parodo tolesni slėpiniai, kuriuose per nuplakimą, vainikavimą erškėčiais, kelią į Kalvariją, mirtį ant kryžiaus jis patiria didžiausią pažeminimą: Ecce homo!

Šiame pažeminime atsiskleidžia ne tik Dievo meilė, bet ir pati žmogaus prasmė. Ecce homo - kas nori pažinti žmogų, tas turi sugebėti įžvelgti jo prasmę, kilmę ir išsipildymą Kristuje, Dieve, kuris per meilę nusižemina "iki mirties, iki kryžiaus mirties" (Fil 2, 8). Kančios slėpiniai veda tikintįjį į Jėzaus mirties išgyvenimą kryžiaus papėdėje šalia Marijos, idant kartu su ja jis galėtų įsiskverbti į Dievo meilės žmogui gelmes ir pajusti visą atnaujinamąją jos galią.

Garbės slėpiniai

23. "Kristaus veido kontempliacija negali sustoti prie nukryžiuotojo veido. Jis yra Prisikėlusysis!" (29). Rožinis visada išreiškia šį tikėjimo patyrimą, kviesdamas tikintįjį peržengti kančios tamsybės ribas ir įsmeigti akis į Kristaus garbę prisikėlime bei žengime į dangų. Kontempliuodamas Prisikėlusįjį, krikščionis iš naujo atranda savo tikėjimo pagrindus (plg. 1 Kor 15, 14) ir iš naujo patiria ne tik tų apaštalų, Marijos Magdalenos ir Emauso mokinių, kuriems Kristus apsireiškė, džiaugsmą, bet ir Marijos džiaugsmą, nes ji ne mažiau intensyviai turėjo patirti naująjį pašlovinto jos Sūnaus gyvenimą. Prie tos garbės, kurioje po žengimo į dangų Kristus sėdasi Tėvo dešinėje, ji pati prisijungs paimta į dangų, ypatingos privilegijos dėka pirma laiko patirdama tai, kas visiems teisiesiems skirta po kūno prisikėlimo. Pagaliau vainikuota garbe, kaip matyti paskutiniame garbės slėpinyje, ji spindi kaip angelų ir šventųjų Karalienė, Bažnyčios eschatologinės būklės provaizdis ir viršūnė.

Trečiame garbės slėpinyje į Sūnaus ir jo Motinos garbės kelio centrą rožinyje iškeltos Sekminės parodo Bažnyčios kaip su Marija susivienijusios šeimos, atgaivintos galingo Dvasios išliejimo ir pasirengusios evangelizacijos misijai, veidą. Šio slėpinio, kaip ir kitų garbės slėpinių, kontempliavimas turi paskatinti tikinčiuosius visada gyviau įsisąmoninti savo naująją egzistenciją Kristuje ir Bažnyčios tikrovėje, o tos egzistencijos didžioji "ikona" yra Sekminių scena. Tad iš garbės slėpinių krikščionys semiasi peno, vildamiesi eschatologinės pabaigos, kurion jie žengia kaip per istoriją keliaujančios Dievo tautos nariai. Tai negali nepaskatinti jų drąsiai liudyti "džiaugsmo skelbimą", įprasminantį visą jų egzistenciją.

Marijos kelias - nuo slėpinių prie Slėpinio

24. Šventajame rožinyje pateiktos meditacijos dalys, žinoma, neišsamios, tačiau primena tai, kas esminga, leisdamos dvasiai pajusti iš tyro evangelinio teksto šaltinio semiamo Kristaus pažinimo skonį. Kiekvieną ypatingą Kristaus gyvenimo bruožą, aprašytą evangelistų, nutvieskia bet kokį pažinimą pranokstančio Slėpinio spindesys (plg. Ef 3, 19). Tai kūnu tapusio Žodžio, kuriame "kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė" (Kol 2, 9), slėpinys. Todėl Katalikų Bažnyčios katekizme taip pabrėžiami Kristaus slėpiniai, primenant: "Viskas Jėzaus gyvenime [...] yra jo slėpinio ženklai" (30). Bažnyčios Duc in altum trečiame tūkstantmetyje matuojama tikinčiųjų gebėjimu "pažinti Dievo slėpinį - Kristų, kuriame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai" (Kol 2, 2-3). Kiekvienam pakrikštytajam adresuojamas Laiško efeziečiams linkėjimas - "kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte [...] pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės" (3, 17-19).

Rožinis tarnauja šiam idealui, atskleisdamas "paslaptį", įgalinančią lengviau atsiverti giliam ir patraukiančiam Kristaus pažinimui. Galima tai pavadinti Marijos keliu. Tai Nazareto Mergelės, tikinčios, tylinčios ir besiklausančios moters pavyzdžio kelias. Kartu tai kelias marijiškojo maldingumo, kurį gaivina Kristų ir jo Švenčiausiąją Motiną siejančio nenutraukiamo ryšio įsisąmoninimas: Kristaus slėpiniai tam tikra prasme yra jo Motinos slėpiniai net tada, kai ji tiesiogiai su jais nesusijusi, jau vien dėl to, kad ji gyvena juo ir dėl jo. Pasisavindami angelo Gabrieliaus ir šv. Elzbietos žodžius iš "Sveika, Marija", mes visada jaučiamės skatinami Marijoje, jos rankose ir širdyje iš naujo ieškoti "palaimintų jos įsčių vaisiaus" (plg. Lk 1, 42).

Kristaus slėpinys - žmogaus "slėpinys"

25. Pirmiau minėtame 1978 m. liudijime apie rožinį, savo mėgstamą maldą, aš esu pareiškęs vieną mintį, prie kurios norėčiau grįžti. Tada sakiau, kad "visiškai paprasta rožinio malda tarsi pulsuoja žmogišku gyvenimu" (31).

Ligšiolinio Kristaus slėpinių apmąstymo šviesoje nesunku pagilinti rožinio antropologinę implikaciją, kur kas radikalesnę, negu atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Kas pradeda kontempliuoti Kristų, prisimindamas jo gyvenimo etapus, tas negali neatrasti jame ir tiesos apie žmogų. Nuo pat Enciklikos Redemptor hominis savo magisteriume aš dažnai remiuosi labai svariu Vatikano II Susirinkimo teiginiu: "Iš tiesų žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje" (32). Rožinis padeda atsiverti šiai šviesai. Eidamas Kristaus keliu, kuriame "iš naujo suvienijamas" (33), atskleidžiamas ir atperkamas žmogaus kelias, tikintysis susiduria su tikruoju žmogaus paveikslu. Kontempliuodamas jo gimimą, jis atskleidžia sakralinį gyvybės pobūdį; žvelgdamas į namą Nazarete, jis sužino esminę tiesą apie šeimą Dievo plane; klausydamasis Mokytojo jo viešojo gyvenimo slėpiniuose, jis pasiekia šviesą, įgalinančią įžengti į Dievo karalystę, o sekdamas juo kelyje į Kalvariją, perpranta išganomosios kančios prasmę. Pagaliau kontempliuodamas Kristų ir jo Motiną garbėje, jis regi tikslą, kuriam pašauktas kiekvienas mūsų, jei tik leisis išgydomas ir atmainomas Šventosios Dvasios. Tad galima sakyti, kad gerai medituojamas kiekvienas rožinio slėpinys nušviečia žmogaus slėpinį.

Kartu visiškai natūralu į šį susitikimą su Atpirkėjo šventąja žmogyste neštis daugybę problemų, rūpesčių, darbų ir ketinimų, paženklinančių mūsų gyvenimą. "Pavesk savo rūpesčius Viešpačiui, ir jis tave palaikys" (Ps 55, 23). Rožinio meditavimas yra mūsų rūpesčių pavedimas gailestingosioms Kristaus ir jo Motinos širdims. Iš dvidešimt penkerių metų nuotolio permąstydamas išmėginimus, kurių nestigo ir man atliekant Petro tarnybą, jaučiu poreikį iš naujo karštai paraginti visus asmeniškai tai patirti: taip, rožinis iš tiesų "pulsuoja žmogišku gyvenimu", idant jį būtų galima priderinti prie dieviškojo gyvenimo ritmo džiaugsmingoje Švenčiausiosios Trejybės bendrystėje, kuri yra galutinė mūsų egzistencijos paskirtis ir siekinys.

III skyrius

"MAN GYVENIMAS - TAI KRISTUS"

Rožinis kaip slėpinio pasisavinimo kelias

26. Medituoti Kristaus slėpinius rožinyje siūloma pagal būdingą metodą, dėl pačios jo prigimties padedantį juos pasisavinti. Šis metodas grindžiamas kartojimu. Pirmiausia tai pasakytina apie "Sveika, Marija", dešimt kartų kartojamą kiekviename slėpinyje. Paviršutiniškai vertinant šį kartojimą, gali kilti pagunda rožinyje matyti tik sausą ir nuobodžią praktiką. Ir priešingai, vėrinį galima traktuoti visiškai kitaip, į jį žvelgiant kaip į raišką meilės, be perstojo atsigręžiančios į mylimą asmenį su tokiu įkarščiu, kuris visuomet panašus dėl savo apraiškų, bet visuomet naujas dėl jį įkvepiančio jausmo.

Kristuje Dievas iš tiesų yra priėmęs "širdį iš kūno". Jis turi ne tik dieviškąją širdį, apsčią gailestingumo ir atleidimo, bet ir žmogiškąją širdį, gebančią patirti visus jausmo virpesius. Prireikus Evangelijos liudijimo, nesunkiai rastume jį nuostabiame Kristaus dialoge su Petru po prisikėlimo. "Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?" Triskart klausiama ir triskart atsakoma: "Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu" (Jn 21, 15-17). Be specifinės šios ištraukos prasmės, tokios svarbios Petro misijai, neįmanoma nepastebėti ir koks gražus šis trigubas pakartojimas; jo dėka primygtinis klausimas ir atitinkamas atsakymas išreiškiami iš visiems pažįstamos žmogiškosios meilės patirties žinomais žodžiais. Norint suprasti rožinį, reikia įsijausti į meilei būdingą psichologijos dinamiką.

Viena aišku, jei kartojant "Sveika, Marija" kreipiamasi tiesiai į Mariją, tai su ja ir per ją meilės aktu kreipiamasi būtent į Jėzų. Kartojimas semiasi peno iš troškimo vis pilnatviškiau supanašėti su Kristumi, ir tai yra tikra krikščioniškojo gyvenimo "programa". Šv. Paulius skelbė šią programą ugnies kupinais žodžiais: "Man gyvenimas - tai Kristus, o mirtis - tik laimėjimas" (Fil 1, 21). Ir dar: "Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus" (Gal 2, 20). Rožinis padeda mums augti šiame panašėjime iki pat šventumo.

Vertingas metodas...

27. Nėra ko stebėtis, kad ryšį su Kristumi gali padėti užmegzti tam tikras metodas. Dievas bendrauja su žmogumi, atsižvelgdamas į mūsų prigimties būsenas ir gyvybinius ritmus. Todėl ir krikščioniškasis dvasingumas, pripažįstantis aukščiausias mistinės tylos formas, kuriose neapsakomos žmogaus vienybės su Dievu intensyvumas tarsi peržengia visus vaizdus, žodžius ir judesius, asmenį paprastai traktuoja kaip visumą sudėtingoje psichologinėje, fizinėje ir santykinėje tikrovėje.

Tai akivaizdu liturgijoje. Sakramentus ir sakramentalijas struktūruoja seka apeigų, siejamų su įvairiais asmens matmenimis. Neliturginė malda irgi atitinka šiuos reikalavimus. Tai patvirtina ir tokia aplinkybė, kad Rytuose būdingiausia kristologinės meditacijos malda, grindžiama žodžiais: "Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio"(34), tradiciškai siejama su kvėpavimo ritmu, palaikančiu kreipinio ištvermingumą ir suteikiančiu beveik fizinį tankį troškimui, kad Kristus taptų gyvybės alsavimu, siela ir "viskuo".

... kurį vis dėlto galima pagerinti

28. Apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte esu užsiminęs, kad ir Vakaruose šiandien atsinaujinęs meditacijos poreikis kartais randa patrauklesnių būdų kitose religijose (35). Esama tokių krikščionių, kurie prastai pažįsta krikščioniškosios kontempliacijos tradiciją ir leidžiasi suviliojami šių pasiūlymų. Tačiau juose, net turinčiuose pozityvių ir kartais su krikščioniška patirtimi suderinamų elementų, dažnai slypi nepriimtinas ideologinis pamatas. Šiuose patyrimuose labai populiari metodologija, kurioje didelei dvasinei koncentracijai pasiekti naudojamasi psichologinio ir fizinio pobūdžio priemonėmis, besiremiančiomis kartojimo ir simbolizavimo technikomis. Rožinis išsitenka bendruose religinės fenomenologijos rėmuose, tačiau turi būdingų bruožų, atitinkančių tipiškus krikščioniškosios specifikos reikalavimus.

Iš tikrųjų tai ne vien kontempliacijos metodas. Kaip metodą, vėrinį dera panaudoti pagal jo paskirtį, bet jis neturi virsti savitiksliu. Tai daugiaamžės patirties vaisius, todėl ir kaip metodo jo nederėtų nuvertinti. Jo pusėje - nesuskaičiuojamų šventųjų patirtis, tačiau tai anaiptol netrukdo jo pagerinimui. Būtent dėl šio tikslo į slėpinių ratą įtraukiama nauja eilė - mysteria lucis, taip pat kai kurie šiame Laiške siūlomi patarimai dėl rožinio kalbėjimo. Išlaikydamas seniai nusistovėjusią šiosmaldos struktūrą, tais slėpiniais norėčiau padėti tikintiesiems suprasti simbolinius aspektus, suderinamus su kasdienio gyvenimo reikalavimais. Antraip kyla pavojus, kad ne tik rožinis neduos trokštamų dvasinių rezultatų, bet ir pats vėrinys, kurio pagalba pagal paprotį jis kalbamas, galiausiai bus traktuojamas kaip amuletas arba magiškas daiktas, visiškai prieštaraujant jo prasmei ir paskirčiai.

Slėpinio paskelbimas

29. Slėpinio paskelbimas ir galbūt net galėjimas kartu stebėti jį vaizduojantį paveikslą - tai tarsi dėmesį patraukiantis scenos atidengimas. Žodžiai veda vaizdą ir dvasią prie konkretaus epizodo arba Kristaus gyvenimo momento. Bažnyčioje išsiplėtojusiame dvasingume - ar tai būtų ikonų gerbimas, įvairios pamaldos su pojūčius veikiančiais elementais, ar šv. Ignoto Lojolos "Dvasinėse pratybose" pasiūlytas metodas - orientuojamasi į vizualinį elementą ir vaizduotę (compositio loci), kaip labai padedančią sutelkti dvasią į slėpinį. Iš tiesų tai tam tikra metodologija, atitinkanti pačią Įsikūnijimo logiką - Jėzuje Dievas panoro prisiimti žmogiškus bruožus. Būtent per jo fizinę tikrovę mes vedami į sąlytį su jo dieviškuoju slėpiniu.

Šiuos reikalavimus atitinka įvairių rožinio slėpinių skelbimas. Aišku, tai neatstoja Evangelijos ir net neatspindi visų jos puslapių. Rožinis jokiu būdu neatstoja lectio divina, bet į tai kreipia ir tai iškelia. Rožinyje kontempliuojami slėpiniai, įskaitant mysteria lucis, ribojasi pagrindinėmis Kristaus gyvenimo linijomis, tačiau jų dėka mintyse lengva aprėpti visą Evangeliją, ypač kalbant rožinį konkrečiais ilgalaikio susikaupimo momentais.

Dievo žodžio klausymasis

30. Norint suteikti meditacijai biblinį pagrindą ir didesnę gelmę, naudinga po slėpinio paskelbimo perskaityti atitinkamą Biblijos ištrauką, priklausomai nuo aplinkybių, ilgesnę arba trumpesnę. Kiti žodžiai iš tikrųjų niekuomet nebūna tokie veiksmingi, kaip įkvėptasis žodis. Jo reikia klausytis su įsitikinimu, kad tai Dievo žodis, skelbiamas šiandien ir "man".

Taip išklausytas, rožinyje jis įeina į kartojimo metodologiją ir neskatina nuobodulio, kurį galėtų sukelti paprastas gerai žinomos informacijos priminimas. Reikia ne ieškoti atmintyje informacijos, o leisti "kalbėti" Dievui. Tam tikromis iškilmingomis bendruomenės progomis šį žodį galima papildyti trumpu komentaru.

Tyla

31. Klausymasis ir meditavimas semiasi peno iš tylos. Paskelbus slėpinį ir perskaičius Dievo žodį, dera ilgesnį laiką patylėti ir įsigilinti į medituojamą slėpinį, prieš pradedant balsiai melstis. Tylos vertės atradimas iš naujo - viena iš kontempliacijos ir meditacijos praktikos paslapčių. Visuomenėje, smarkiai paženklintoje technologijos ir žiniasklaidos, vis sunkiau rasti vietos tylai. Kaip liturgijoje rekomenduotini tylos momentai, taip ir kalbant rožinį, išklausius Dievo žodį, dera padaryti trumpą pauzę, mintimis įsigilinus į konkretų slėpinį.

"Tėve mūsų"

32. Po Dievo žodžio klausymosi ir susitelkimo į slėpinį visiškai natūralu dvasiškai kilti Tėvo link. Visuose savo slėpiniuose Jėzus visada veda mus pas Tėvą, į kurį nuolat kreipiasi, nes ilsisi jo "prieglobstyje" (Jn 1, 18). Jis nori mus suartinti su Tėvu, idant mes galėtume, kaip ir jis, tarti: "Aba, Tėve!" (Rom 8, 15; Gal 4, 6). Būtent Tėvo atžvilgiu jis daro mus savo broliais ir vienas kito broliais, suteikdamas mums Dvasios, kuri kartu yra jo Dvasia ir Tėvo Dvasia. "Tėve mūsų", praktiškai grindžianti kristologinę bei marijiškąją meditaciją ir besiplėtojanti kartojant "Sveika, Marija", net vienatvėje atliktą slėpinio meditaciją paverčia bažnytine patirtimi.

Dešimt "Sveika, Marija"

33. Šis elementas rožinyje užima daugiausiai vietos ir kartu paverčia jį marijiškąja malda tikra šio žodžio prasme. Tačiau būtent gerai supratus "Sveika, Marija", aiškiai matyti, kad marijiškas pobūdis ne tik neprieštarauja kristologiniam pobūdžiui, bet priešingai, jį pabrėžia ir paryškina. Iš tikrųjų "Sveika, Marija" pirma dalis, sudaryta iš angelo Gabrieliaus ir šv. Elzbietos žodžių Marijai, yra Nazareto Mergelėje išsipildančio slėpinio adoracijos kontempliacija. Šie žodžiai išreiškia, taip sakant, dangaus ir žemės susižavėjimą ir tam tikra prasme atskleidžia Dievo pasigėrėjimą, stebint savo šedevrą - Sūnaus įsikūnijimą Marijos mergeliškose įsčiose, pratęsiantį Pradžios knygos džiaugsmingą žvilgsnį (plg. Pr 1, 31), pirminį "pathos", su kuriuo Dievas kūrimo aušroje žiūrėjo į savo rankų darbą" (36). Rožinyje "Sveika, Marija" pasikartojantis pobūdis padaro mus Dievo susižavėjimo dalyviais: džiaugsmas, nustebimas, didžiausio istorijos stebuklo pripažinimas. Taip išsipildo Marijos pranašystė: "Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos" (Lk 1, 48).

"Sveika, Marija" svorio centras, tarsi lankstas tarp pirmos ir antros dalies, yra vardas Jėzus. Kartais, kalbant pernelyg skubiai, šis svorio centras dingsta, o kartu dingsta ir ryšys su kontempliuojamu Kristaus slėpiniu. Būtent Jėzaus vardo ir jo slėpinio akcentavimu pasižymi reikšmingas ir vaisingas rožinio kalbėjimas. Dar Paulius VI Apaštališkajame paraginime Marialis cultus minėjo kai kuriuose regionuose prigijusią praktiką pabrėžti Kristaus vardą, priduriant medituojamą slėpinį primenančią klauzulę (37). Tai pagirtina praktika, ypač kalbant rožinį viešai. Ji gerai išreiškia kristologinį tikėjimą, susijusį su įvairiais Atpirkėjo gyvenimo momentais. Tai tikėjimo išpažinimas ir kartu budrumo palaikymas meditacijoje, įgalinančioje "Sveika, Marija" kartojimui būdingą išgyvenimą ir pasisavinimą pritaikyti Kristaus slėpiniui. Jėzaus vardo - vienintelio vardo, kuriuo mums suteikta išgelbėjimo viltis (plg. Apd 4, 12), - artimai susijusio su Švenčiausiosios Motinos vardu, kartojimas, tarsi leidžiant jai pačiai mums jį pašnabždėti, yra pasisavinimo kelias, kuriuo siekiama mus kuo giliau įvesti į Kristaus gyvenimą.

Būtent iš specifinio ryšio su Kristumi, Mariją padarančio Dievo Motina, Theotokos, galiausia kyla ta maldavimo stiprybė, su kuria mes kreipiamės į ją maldos antroje dalyje, pavesdami savo gyvybę ir savo mirties valandą jos motiniškam užtarimui.

"Garbė Dievui Tėvui"

34. Trejybinė doksologija - krikščioniškosios kontempliacijos tikslas. Kristus iš tikrųjų yra kelias, Dvasioje vedantis pas Tėvą. Leidęsi tolyn šiuo keliu, mes atsiduriame nuolatinėje akistatoje su trimis dieviškaisiais Asmenimis, kuriuos dera šlovinti, garbinti ir jiems dėkoti. Svarbu, kad "Garbė Dievui Tėvui", kontempliacijos viršūnė, rožinyje būtų gerai išryškinta. Kalbant viešai, ją galima giedoti, siekiant deramai išryškinti šią perspektyvą, struktūruojančią ir charakterizuojančią kiekvieną krikščioniškąją maldą.

Priklausomai nuo to, kiek slėpinio meditacija dėmesinga, gili, nuo vienos "Sveika, Marija" iki kitos gaivinama meilės Kristui ir Marijai, Švč. Trejybės pašlovinimas po kiekvienos dešimties, anaiptol nesutraukiamas į trumpą užsklandą, įgauna tikrąjį kontempliatyvųjį tonalumą, tarsi pakylėdamas dvasią iki rojaus ir leisdamas mums tam tikru būdu išgyventi Taboro patyrimą kaip būsimosios kontempliacijos nuojautą: "Gera mums čia būti!" (Lk 9, 33).

Trumpa baigiamoji malda

35. Dabartinėje rožinio praktikoje po trejybinės doksologijos eina trumpa malda, įvairuojanti pagal aplinkybes. Nenuvertinant tokių kreipinių, derėtų pažymėti, kad slėpinių kontempliacija būtų vaisingesnė, pasistengus kiekvieną slėpinį užbaigti malda, prašant to slėpinio meditacijai specifiškų vaisių. Šitaip būtų galima veiksmingiau atskleisti rožinio ryšį su krikščioniškuoju gyvenimu. Taip įtaigoja graži liturginė malda, raginanti mus prašyti sugebėjimo per rožinio slėpinių meditavimą "sekti tuo, kas juose slypi, ir gauti tai, ką jie žada" (38).

Tokia malda, kaip ir dabar, pagrįstai gali būti įvairi. Šitaip rožinis įgyja įvairioms dvasinėms tradicijoms ir įvairioms krikščionių bendruomenėms labiau pritaikytą raišką. Šioje perspektyvoje pageidautina, kad padaugėtų pastoracijos požiūriu apsvarstytų svarių pasiūlymų, pvz., pritaikomų rožinio praktikai dėmesinguose Marijos centruose ir šventovėse, idant Dievo tauta galėtų naudotis autentiškais dvasiniais turtais ir iš jų semtis peno kontempliacijai.

Vėrinys

36. Kalbant rožinį, tradiciškai naudojamasi vėriniu. Pernelyg paviršutiniška praktika dažnai pastūmėja jį traktuoti kaip paprastą "Sveika, Marija" skaičiavimo priemonę. Tačiau jis išreiškia ir tam tikrą simboliką, galinčią naujai įprasminti kontempliaciją.

Ryšium su tuo pirmiausia reikia pažymėti, kad vėrinys artėja prie Nukryžiuotojo, kuris šitaip atveria ir užsklendžia pačios maldos kelią. Tikinčiųjų gyvenimas ir malda sutelkiami į Kristų. Visa kyla iš jo, visa krypsta į jį ir visa per jį Šventojoje Dvasioje pasiekia Tėvą.

Kaip skaičiavimo priemonė, užduodanti maldos judėjimo ritmą, vėrinys primena nesibaigiantį krikščioniškojo kontempliavimo ir tobulėjimo kelią. Pal. Baltramiejus Longas žiūri į vėrinį ir kaip į grandinę, jungiančią mus su Dievu. Taip, grandinė, tačiau švelni grandinė, nes toks mūsų santykis su Dievu, kuris yra Tėvas. "Sūniška" grandinė susieja mus su Marija, "Viešpaties tarnaite" (plg. Lk 1, 38), galiausiai - ir su pačiu Kristumi, kuris, būdamas Dievas, iš meilės mums tapo "tarnu" (plg. Fil 2, 7).

Taip pat gražu simbolinę vėrinio reikšmę išplėsti į mūsų tarpusavio santykių sritį; jis primena bendrystės ir bičiulystės ryšį, siejantį mus su Kristumi.

Pradžia ir pabaiga

37. Dabartinėje praktikoje rožinis pradedamas įvairiai, priklausomai nuo bažnytinio konteksto įvairovės. Kai kuriuose regionuose paprastai pradedama 70 psalmės kreipiniu: "Dieve, ateik manęs gelbėti! Viešpatie, skubėk man padėti!", tarsi skatinant nuolankiai besimeldžiantį asmenį įsisąmoninti savo vargingumą; kitur, priešingai, rožinis pradedamas "Tikiu į Dievą Tėvą" kalbėjimu, tikėjimo išpažinimą tarsi padarant pradedamos kontempliacijos kelio pradiniu tašku. Tokios ir kitokios formos vienodai teisėtos, jei jos gerai nuteikia dvasią kontempliacijai. Rožinio kalbėjimas užbaigiamas malda popiežiaus intencija, idant besimeldžiančiojo žvilgsnis būtų nukreiptas į platesnius Bažnyčios poreikių horizontus. Būtent siekdama paskatinti rožinio bažnytinį atvirumą, Bažnyčia panoro praturtinti jį atlaidais tiems, kurie jį kalba su reikiama nuostata.

Iš tiesų taip išgyvenamas rožinis virsta tikru dvasiniu keliu, kuriame Marija tampa motina, vadove, mokytoja ir savo galingu užtarimu palaiko tikintįjį. Argi galima stebėtis, kad maldoje patyrusi Marijos motinystės gelmę siela pajunta poreikį pašlovinti Mergelę Mariją puikia malda Salve, Regina arba Loreto litanija? Taip vainikuojamas vidinis kelias, atvedęs tikintįjį į gyvą sąlytį su Kristaus ir jo Švenčiausiosios Motinos slėpiniu.

Išdėstymas laike

38. Kasdien galima kalbėti visą rožinį, ir daug kas būtent taip pagirtinai daro. Šitaip malda pripildo daugelio kontempliatyvių sielų dienas arba lydi daug laiko turinčius ligotus ir pagyvenusius žmones. Tačiau aišku, ypač pridūrus naują ratą - mysteria lucis, kad daugelis galės kalbėti tik dalį rožinio pagal tam tikrą savaitės tvarką. Šitoks išdėstymas per savaitę įvairioms savaitės dienoms suteikia savitą dvasinę "spalvą", panašiai kaip liturgijoje daroma įvairiais liturginių metų laikotarpiais.

Pagal dabartinę praktiką pirmadienis ir ketvirtadienis skiriami "džiaugsmo slėpiniams", antradienis ir penktadienis - "kančios slėpiniams", trečiadienis, šeštadienis ir sekmadienis - "garbės slėpiniams". Kurgi įterpti "šviesos slėpinius"? Atsižvelgus į tai, kad garbės slėpiniai siūlomi dvi dienas iš eilės - šeštadienį ir sekmadienį ir kad šeštadienis pagal tradiciją yra ryškaus marijiško pobūdžio diena, džiaugsmo slėpinių, kuriuose labiau pabrėžiamas Marijos dalyvavimas, antrąją savaitinę meditaciją patartina perkelti į šeštadienį. Taip ketvirtadienis lieka laisvas būtent šviesos slėpinių meditavimui.

Tačiau šis nurodymas neturėtų apriboti tam tikros laisvės asmenims ir bendruomenėms medituoti pagal dvasinius ir pastoracinius poreikius, ypač per liturgines šventes, galinčias paskatinti sėkmingą pritaikymą. Visuomet svarbu rožinį vis labiau suprasti ir išgyventi kaip kontempliacijos kelią. Jo dėka papildydama tai, kas vyksta liturgijoje, krikščioniškoji savaitė, įsišaknijusi sekmadienį, prisikėlimo dieną, tampa keliu per Kristaus gyvenimo slėpinius, o jis savo mokinių gyvenime apsireiškia kaip laiko ir istorijos Viešpats.

PABAIGA

"Palaimingasis Marijos rožini, švelnioji grandine, jungianti mus su Dievu!"

39. Visa, kas iki šiol pasakyta, plačiai atskleidžia visą turtingumą šios tradicinės maldos, pasižyminčios liaudišku paprastumu, bet ir teologine gelme, tinkama tiems, kurie jaučia brandesnės kontempliacijos poreikį.

Bažnyčia visada pripažindavo ypatingą šios maldos veiksmingumą, per jos kalbėjimą bendruomenėje ir nuolatinę praktiką pavesdama jai sunkiausius reikalus. Tais momentais, kai iškildavo grėsmė pačiai krikščionybei, būtent šios maldos galia atitolindavo pavojų, ir Rožinio Mergelė būdavo sveikinama kaip išgelbėjimo išprašytoja.

Šiandien, kaip užsiminiau pradžioje, aš mielai pavedu šios maldos veiksmingumui taikos pasaulyje ir šeimoje reikalą.

Taika

40. Naujojo tūkstantmečio pradžioje pasaulio horizonte pasirodantys sunkumai verčia manyti, kad šviesesnės ateities vilčių gali suteikti tik įsikišimas iš aukštybių, pajėgiantis pakreipti konfliktinėse situacijose gyvenančių ir tautų likimą lemiančių širdis.

Rožinis iš prigimties yra į taiką kreipianti malda, nes jį sudaro Kristaus, Taikos Kunigaikščio ir "mūsų sutaikinimo" (plg. Ef 2, 14), kontempliacija. Kas pasisavina Kristaus slėpinį - o rožinyje būtent to ir siekiama, - tas sužino taikos paslaptį ir ja grindžia savo gyvenimo planą. Be to, dėl savo meditacinio pobūdžio romia "Sveika, Marija" seka rožinis besimeldžiantį veikia raminamai ir nuteikia jį priimti tą tikrąją ramybę, kuri yra ypatinga Prisikėlusiojo dovana (plg. Jn 14, 27; 20, 21), išgyventi ją savo viduje ir skleisti aplink save.

Rožinis yra taikos malda ir dėl jo nešamų artimo meilės vaisių. Tinkamai kalbamas, kaip tikra meditacinė malda, rožinis, padėdamas susitikti su Kristumi jo slėpiniuose, negali neatskleisti Kristaus veido broliuose, ypač labiausiai kenčiančiuose. Kaipgi galima džiaugsmo slėpiniuose įsižiūrėti į Betliejuje gimusio Kūdikio slėpinį, bet nepajusti troškimo priimti, ginti ir palaikyti gyvybę, prisiėmus vaikų kančios naštą visose pasaulio dalyse? Kaipgi galima šviesos slėpiniuose sekti Tėvą apreiškiančio Kristaus pėdomis, bet neįsipareigoti liudyti jo "palaiminimų" kasdieniame gyvenime? Ir kaipgi kontempliuoti kryžiaus prislėgtą ir nukryžiuotą Kristų, bet nepajusti poreikio tapti "Kireniečiu" kiekvienam kančios palaužtam ar nevilties sutriuškintam broliui? Pagaliau kaipgi galima įsmeigti akis į prisikėlusio Kristaus garbę ir Karaliene vainikuotą Mariją, bet nepatirti troškimo padaryti šį pasaulį gražesnį, teisingesnį ir artimesnį Dievo planui?

Iš tikrųjų nukreipdamas mūsų žvilgsnius į Kristų, rožinis padaro mus taikos kūrėjais pasaulyje. Bendruomeninio ir nepaliaujamo maldavimo pobūdžiu atsiliepdamas į Kristaus raginimą "visuomet melstis ir nepaliauti" (Lk 18, 1), jis leidžia mums tikėtis, kad toks sunkus mūšis už taiką ir šiandien gali būti laimėtas. Anaiptol nenukreipdamas nuo pasaulio problemų, rožinis skatina mus žvelgti į jas atsakingai bei kilniadvasiškai ir išprašo mums stiprybės stoti prieš jas su tikrumu dėl Dievo pagalbos bei tvirtu nusiteikimu visomis aplinkybėmis liudyti meilę, kuri yra "tobulumo raištis" (Kol 3, 14).

Šeima: tėvai...

41. Būdamas malda už taiką, rožinis visada buvo šeimos malda ir malda už šeimą. Buvo laikas, kai ši malda itin branginta krikščioniškose šeimose ir aiškiai skatino jų vienybę. Nereikia prarasti šio brangaus paveldo. Reikia vėl pradėti melstis šeimoje ir melstis už šeimas, vėl naudojantis šia maldos forma.

Apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte aš drąsinau ir pasauliečius švęsti Valandų liturgiją kasdieniame parapijų bendruomenių ir įvairių krikščionių grupių gyvenime (39); trokštu taip pasielgti ir dėl rožinio. Šiedu krikščioniškosios kontempliacijos keliai neprieštarauja vienas kitam, bet vienas kitą papildo. Todėl prašau tų, kurie atsideda šeimų pastoracijai, su įsitikinimu skatinti rožinio kalbėjimą.

Maldoje susivienijanti šeima lieka vieninga. Pagal senovės tradiciją rožinis itin tinka kaip malda, kurioje vėl susitinka šeima. Jos nariai, iš tikrųjų nukreipiantys žvilgsnį į Jėzų, įgyja ir naują gebėjimą žiūrėti vienas kitam į akis, idant galėtų bendrauti, rodyti solidarumą, vienas kitam atleisti, dalytis Dievo Dvasios atnaujintos meilės sutartimi.

Daugelis šiuolaikinių šeimų problemų, ypač išplėtotos ekonomikos šalyse, kyla iš to, kad vis sunkiau tampa bendrauti. Nepajėgiama pasilikti kartu, o retus buvimo drauge momentus suryja televizija. Iš naujo pradėti kalbėti rožinį šeimoje reiškia įterpti į kasdienį gyvenimą visiškai kitokių paveikslų, išganomųjų slėpinių paveikslų: Atpirkėjo paveikslą, jo Švenčiausiosios Motinos paveikslą. Rožinį kalbanti šeima iš dalies atkuria Nazareto namų atmosferą: Jėzus atsiduria centre, su juo dalijamasi džiaugsmais ir kančiomis, jam į rankas atiduodami poreikiai ir planai, iš jo gaunama kelionei reikalingos vilties ir stiprybės.

... ir vaikai

42. Gražu ir vaisinga šiai maldai patikėti ir vaikų augimo kelią. Argi rožinis nėra Kristaus gyvenimo nuo pradėjimo iki mirties ir net prisikėlimo bei pašlovinimo kelias? Šiandien tėvams vis sunkiau sekti paskui vaikus įvairiais jų gyvenimo etapais. Dėl toli pažengusios technologijos, žiniasklaidos ir globalizacijos visuomenėje viskas vyksta labai sparčiai, ir kultūriniai skirtumai tarp kartų vis didėja. Įvairiausi pranešimai ir nenuspėjamiausi patyrimai veržiasi į vaikų ir jaunuolių gyvenimą, ir tėvams kartais būna baisu dėl jiems gresiančių pavojų. Neretai jie patiria aštrių nusivylimų, pastebėję vaikų nesėkmes, susidūrus su narkotikų vilionėmis, nevaržomo hedonizmo trauka, prievartos pagundomis, įvairiausiomis absurdo ir nevilties apraiškomis.

Rožinio malda už vaikus, dar geriau - su vaikais, nuo pat mažens juos rengiant tai kasdienei "maldos pauzei" šeimoje, aišku, neišsprendžia visų problemų, bet teikia dvasinę pagalbą, kurios nedera sumenkinti. Galima paprieštarauti, kad rožinis nepanašus į šiandienių paauglių ir jaunuolių skonį atitinkančią maldą. Tačiau tokį prieštaravimą galbūt sukelia dažnai netinkamas kalbėjimo būdas. Beje, jei esminė struktūra išlaikoma, niekas netrukdo vaikams ir jaunuoliams rožinio kalbėjimą tiek šeimoje, tiek grupėse praturtinti atitinkamais simboliniais ir konkrečiais elementais, padedančiais jį suprasti ir įvertinti. Kodėl gi nepabandžius? Ne defetistinė, bet aistringa ir kūrybiška jaunuolių pastoracija - Pasaulinės jaunimo dienos man parodė jos mastą! - Dievo padedama, gali atlikti tikrai reikšmingų dalykų. Jei rožinis bus gerai pristatytas, esu tikras, jog patys jaunuoliai sugebės dar kartą nustebinti suaugusiuosius, priimdami šią maldą ir kalbėdami su jų amžiui būdingu entuziazmu.

Rožinis - lobis, kurį reikia atrasti

43. Brangūs broliai ir seserys! Tokia lengva ir kartu tokia turtinga malda tikrai nusipelno, kad ją iš naujo atrastų krikščionių bendruomenė. Padarykime tai ypač šiemet, priimdami šį pasiūlymą kaip patvirtinimą krypties, nužymėtos Apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte, iš kurio daugelis dalinių Bažnyčių sėmėsi įkvėpimo savo pastoraciniams projektams, planuodamos užduotis artimiausiai ateičiai.

Kreipiuosi pirmiausia į jus, mieli episkopato broliai, kunigai ir diakonai, taip pat į jus, pastoracijos darbuotojai, einantys įvairias pareigas, idant asmeniškai patyrę rožinio grožį, taptumėte veikliais jo iniciatoriais.

Tikiu, kad ir jūs, teologai, po tikslių ir kartu išmintingų apmąstymų, grindžiamų Dievo žodžiu ir dėmesingų krikščioniškosios liaudies gyvenimui, atskleisite šios tradicinės maldos dvasinius turtus ir pastoracinę vertę.

Dedu viltis į jus, pašvęstieji vyrai ir moterys, ypatingu būdu pašaukti kontempliuoti Kristaus veidą Marijos mokykloje.

Atsigręžiu į jus, visų luomų broliai ir seserys, į jus, krikščioniškosios šeimos, į jus, ligoti ir pagyvenę žmonės, į jus, jaunuoliai: su pasitikėjimu vėl imkite į rankas rožinio vėrinį, iš naujo atverdami jį Šv. Rašto šviesai, harmonijoje su liturgija, jūsų kasdienio gyvenimo kontekste.

Tenevirsta mano kreipimasis negyva raide! Įžengdamas į dvidešimt penktus popiežiavimo metus, aš atiduodu šį Apaštališkąjį laišką į išmintingas Mergelės Marijos rankas, dvasiškai lenkdamasis priešais jos paveikslą puikioje šventovėje, kurią jai pastatydino pal. Baltramiejus Longas, rožinio apaštalas. Mielai pasisavinu jaudinančius žodžius, kuriais jis užbaigia garsųjį Prašymą Šventojo Rožinio Karalienei: "O rožini, palaimintas Marijos, švelnioji grandine, jungianti mus su Dievu, meilės ryšy, vienijantis mus su angelais, išminties bokšte, atsilaikantis prieš pragaro antpuolius, saugusis uoste jūros katastrofoje, daugiau tavęs nebepamesime. Tu būsi mūsų paguoda merdėjimo valandą. Tau skiriamas paskutinis gęstančio gyvenimo bučinys. Ir paskutinis garsas mūsų lūpose bus tavo malonus vardas, o Pompėjos Rožinio Karaliene, o brangiausioji mūsų Motina, o Nusidėjėlių Gynėja, o Aukščiausioji Nuliūdusiųjų Paguoda! Būk palaiminta visur, šiandien ir visada, žemėje ir danguje".

Vatikanas, 2002 m. spalio 16 d., dvidešimt penktų mano popiežiavimo metų pradžia.

Jonas Paulius II

IŠNAŠOS

(1) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 45.
(2) Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Marialis cultus (1974 02 02), 42: AAS 66 (1974), 153.
(3) Plg. Acta Leonis XIII, 3 (1884), 280-289.
(4) Konkrečiai norėčiau paminėti: Jonas XXIII. Apaštališkasis laiškas apie rožinį Il religioso convegno (1961 09 29): AAS 53 (1961), 641-647.
(5) Angelus: Insegnamenti(1978), 75-76.
(6) AAS 93 (2001), 285.
(7) Pasirengimo Susirinkimui metais Jonas XXIII nepraleido progos paraginti krikščionių bendruomenę kalbėti rožinį, idant šis Bažnyčios įvykis būtų sėkmingas; plg. Jonas XXIII. Laiškas kardinolui Romos vikarui (1960 09 28): AAS 52 (1960), 814-817.
(8) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 66.
(9) Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte, 32: AAS 93 (2001), 288.
(10)Ten pat, 33: l. c., 289.
(11) Kaip žinia ir kaip dera dar kartą priminti, privatūs apreiškimai nėra tos pačios prigimties, kaip viešasis apreiškimas, teikiantis normą visai Bažnyčiai. Magisteriumo pareiga - apsvarstyti ir įvertinti privačiųjų apreiškimų autentiškumą ir vertę tikinčiųjų pamaldumui.
(12) Il segreto meraviglioso del Santo Rosario per convertirsi e salvarsi, in: San Luigi Maria Grignion de Montfort, Opere, 1, Scritti Spirituali, Roma 1990, 729-843.
(13) Beato Bartolo Longo. Storia del Santuario di Pompei, Pompei 1990, 59.
(14) Apaštališkasis paraginimas Marialis cultus (1974 02 02), 47: AAS (1974), 156.
(15) Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 10.
(16) Ten pat, 12.
(17) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 58.
(18) I Quindici Sabati del Santissimo Rosario, ed. 27, Pompei 1916, 27.
(19) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 53.
(20) Ten pat, 60.
(21) Plg. Pirmas kreipimasis per radiją Urbi et Orbi (1978 10 17), 7: AAS 70 (1978).
(22) Traité de la vraie dévotion ą Marie, 120, Paris (1966), 562-563.
(23) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2679.
(24) Ten pat, 2675.
(25) Prašymą Šventojo Rožinio Karalienei, iškilmingai kalbamą dukart per metus - gegužę ir spalį, pal. Baltramiejus Longas sukūrė 1883 m., atsiliepdamas į popiežiaus Leono XIII raginimą katalikams pirmoje enciklikoje apie rožinį, kad jie įsitrauktų į kovą prieš įvairias blogio apraiškas visuomenėje.
(26) Dieviškoji komedija, Rojus, XXXIII, 13-15.
(27) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 20: AAS 93 (2001), 279.
(28) Apaštališkasis paraginimas Marialis cultus (1974 02 02), 46: AAS 66 (1974), 155.
(29) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 28: AAS 93 (2001), 284.
(30) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 515.
(31) Angelus (1978 10 29): Insegnamenti I (1978), 76.
(32) Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 22.
(33) S. Irenaeus Lugdunensis. Adversus haereses, III, 18, 1: PG 7, 932.
(34) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2616.
(35) Plg. 33: AAS 93 (2001), 289.
(36) Jonas Paulius II. Laiškas dailininkams (1999 04 04), 1: AAS 91 (1999), 1155.
(37) Plg. 46: AAS 66 (1974), 155. Šis paprotys neseniai susilaukė pagyrimo; plg. Dievo kulto ir sakramentų teikimo kongregacija. Principi e orientamenti (17 Decembris 2001), 201, in: Civitate Vaticana 2002, 165.
(38) Missale Romanum 1960, In festo B. M. Virginis a Rosario: "... concede, quaesumus, ut haec mysteria sacratissimo beatae Mariae Virginis Rosario recolentes, et imitemur quod continent, et quod promittunt assequamur".
(39) Plg. 34: AAS 93 (2001), 290.


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose“, 2002 spalio 30, Nr. 20