POPIEŽIUS JONAS PAULIUS II

APAŠTALIŠKASIS LAIŠKAS
NOVO MILLENNIO INEUNTE


vyskupams, dvasininkams ir tikintiesiems
Didžiojo 2000 metų jubiliejaus pabaigos proga

2001 sausio 6


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose“, 2001 vasario 14, Nr. 3 – 2001 vasario 28, Nr. 4.

T U R I N Y S

ĮVADAS [1-3]

I. SUSITIKIMAS SU KRISTUMI – DIDŽIOJO JUBILIEJAUS PAVELDAS [4-15]

Laiko pilnatvė [5]
Atminties nuskaistinimas [6]
Tikėjimo liudytojai [7]
Keliaujanti Bažnyčia [8]
Jaunimas [9]
Įvairūs piligrimai [10]
Tarptautinis Eucharistinis kongresas [11]
Ekumeninis matmuo [12]
Piligriminė kelionė į Šventąją Žemę [13]
Tarptautinės skolos [14]
Nauja dinaminė jėga [15]

II. VEIDAS, Į KURĮ PRIVALU ĮSIMĄSTYTI [16-28]

Evangelijų liudijimas [17-18]
Tikėjimo kelias [19-20]
Slėpinio gelmė [21-23]
Sūnaus veidas [24]
Kančios veidas [25-27]
Prisikėlusiojo veidas [28]

III. IŠ NAUJO PRADĖTI NUO KRISTAUSIŠ NAUJO PRADĖTI NUO KRISTAUS [29-41]

Šventumas [30-31]
Malda [32-34]
Viešpaties dienos Eucharistija [35-36]
Susitaikinimo sakramentas [37]
Malonės primatas [38]
Žodžio klausymasis [39] Žodžio skelbimas [40-41]

IV. MEILĖS LIUDYTOJAI [42-57]

Bendrystės dvasingumas [43-45]
Pašaukimų įvairovė [46-47]
Ekumeninis įsipareigojimas [48]
Viską remti meile [49-50]
Šiandieniai iššūkiai [51-52]
Konkretus ženklas[53]
Dialogas ir misija [54-56]
Susirinkimo šviesoje [57]

PABAIGA Duc in altum!

NUORODOS


Broliams vyskupams, kunigams ir diakonams,
pašvęstojo gyvenimo institutų nariams bei narėms,
visiems tikintiesiems pasauliečiams.

 

1. Naujojo tūkstantmečio pradžioje, baigiantis Didžiajam jubiliejui, kurio metu šventėme Jėzaus Kristaus gimimo dviejų tūkstančių metų sukaktį, ir priešais Bažnyčią atsiveriant naujai kelio atkarpai, mūsų širdyse nuaidi žodžiai, kuriais Jėzus, baigęs kalbėti minioms iš Simono valties, paragino apaštalą irtis į gilumą žvejoti: „Duc in altum” (Lk 5, 4). Petras ir jo pirmieji palydovai patikėjo Kristaus žodžiu ir išmetė savo tinklus. „Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų” (Lk 5, 6).

Duc in altum! Šie žodžiai šiandien aidi mums, kviesdami mus su dėkingumu atsiminti praeitį, uoliai išgyventi dabartį, pasitikint atsiverti ateičiai: „Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius” (Žyd 13, 8).

Šie metai buvo didelis džiaugsmas Bažnyčiai, kuri atsidavusi gilinosi į savo Sužadėtinio ir Viešpaties veidą. Labiau negu kada nors anksčiau ji tapo keliaujanti tauta, vedama to, kuris yra „didis avių Ganytojas” (plg. Žyd 13, 20). Kupina nepaprasto užsidegimo, apėmusio daugelį jos narių, Dievo tauta peržengė čia, Romoje, taip pat Jeruzalėje ir visose vietinėse Bažnyčiose „Šventąsias duris”, kurios yra Kristus. Jam – istorijos tikslui ir vienatiniam pasaulio Išgelbėtojui – Bažnyčia ir Dvasia šaukė: „Marana tha – Ateik, Viešpatie Jėzau” (plg. Apr 22, 17.20; 1 Kor 16, 22).

Malonės įvykio, metų raidoje palietusio žmonių širdis, neįmanoma pasverti. Tačiau neabejotina, kad „gyvybės vandens upė”, „ištekanti nuo Dievo ir Avinėlio sosto” (plg. Apr 22, 1), pasklido po Bažnyčią. Tai troškulį malšinantis bei mus atnaujinantis Dvasios vanduo (plg. Jn 4, 14). Tai gailestinga meilė, Tėvo dar kartą apreikšta bei dovanota Kristuje. Šių metų pabaigoje su nauju džiaugsmu galime pakartoti senus padėkos žodžius: „Dėkokite Viešpačiui, nes jis geras ir jo ištikimoji meilė amžina” (Ps 118, 1).

2. Todėl kreipiuosi į jus, mano brangieji, norėdamas su jumis pasidalyti šlovinimo giesme. Nuo savo pontifikato pradžios laikiau šiuos Šventuosius 2000 metus svarbiu tikslu. Jų šventimą suvokiau kaip apvaizdingą progą Bažnyčiai, prabėgus 35 metams nuo Vatikano II Susirinkimo, savęs paklausti, kiek atsinaujinta, ir su nauju polėkiu imtis savo evangelizacinės misijos.

Ar Jubiliejus pasiekė šį tikslą? Mūsų įsipareigojimas, kupinas dosnių pastangų ir neišvengiamų silpnybių, pateiktas Dievo žvilgsniui. Tačiau negalime nepadėkoti Viešpačiui už mums padarytus „stebuklus”. „Misericordias Domini in aeternum cantabo” (Ps 89, 2).

Sykiu viską, kas įvyko priešais mūsų akis, reikės dar kartą apmąstyti ir tam tikra prasme išnarplioti, kad išgirstume, ką Dvasia per tokius intensyvius metus pasakė Bažnyčiai (plg. Apr 2, 7.11.17 ir t. t.).

3. Pirmiausia, brangieji broliai ir seserys, turime atsigręžti į mūsų laukiančią ateitį. Šiais mėnesiais daug kartų žvelgėme į atsiveriantį naująjį tūkstantmetį, išgyvendami Jubiliejų ne tik kaip praeities atminimą, bet ir kaip ateities pranašystę. Dabar būtina gautąja malone pasinaudoti paverčiant ją karštais užmojais ir konkrečiomis veiklos gairėmis. Tai užduotis, kurios imtis kviečiu visas vietines Bažnyčias. Kiekvienoje iš jų, susibūrusioje apie savo vyskupą, klausantis Žodžio, broliškai bendraujant ir laužant duoną (plg. Apd 2, 42) „tikrai yra ir veikia viena, šventa, katalikiška ir apaštališka Kristaus Bažnyčia” (1). Būtent kiekvienos Bažnyčios konkrečioje tikrovėje vienatinės Dievo tautos slėpinys labiausiai įgyja tą ypatingą pavidalą, kuris leidžia jam laikytis įvairiose aplinkose bei kultūrose.

Toks Bažnyčios šaknijimasis laike ir erdvėje atspindi paties Įsikūnijimo judėjimą. Tad dabar metas kiekvienai Bažnyčiai, apmąstant tai, ką Dvasia pasakė Dievo tautai šiais ypatingais malonės metais ir per ilgesnį laikotarpį nuo Vatikano II Susirinkimo iki Didžiojo jubiliejaus, patikrinti savo uolumą ir iš naujo karštai imtis dvasinių bei pastoracinių užduočių. To siekdamas, Jubiliejaus metų pabaigos proga pateikiu šį laišką kaip savo petriškosios tarnybos indėlį į tai, kad Bažnyčia vis labiau spindėtų savo dovanų įvairove ir savo kelio vienybe.
 

I.   SUSITIKIMAS SU KRISTUMI – DIDŽIOJO JUBILIEJAUS PAVELDAS

4. „Dėkojame tau, Viešpatie, Visagali Dieve” (Apr 11, 17). Jubiliejaus paskelbimo bulėje pageidavau, kad Įsikūnijimo dutūkstantmečio slėpinio šventimas būtų išgyvenamas kaip vienintelis nepaliaujamas šlovės himnas Trejybei (2) ir sykiu kaip susitaikinimo kelias bei vilties ženklas visiems, kurie žvelgia į Kristų ir jo Bažnyčią (3). Jubiliejinių metų patirtis skleidėsi šiais gyvybiniais matmenimis, kartais pasidarydama tokia intensyvi, kad imdavo rodytis, jog galime tartum rankomis prisiliesti prie Dievo, iš kurio ateina „kiekvienas geras davinys ir tobula dovana” (Jok 1, 17), gailestingojo buvimo.

Pirmiausia turiu galvoje šlovinimą. Juk iš jo kyla kiekvienas autentiškas tikėjimo atsakas į Dievo apreiškimą Kristuje. Krikščionybė yra malonė, netikėta Dievo dovana – Dievo, kuris, nesitenkindamas tuo, kad sukūrė pasaulį ir žmogų, nusileido ligi savo kūrinio ir, daugelį kartų bei įvairiais būdais praeityje kalbėjęs per pranašus, „dabar dienų pabaigoje <…> prabilo į mus per Sūnų” (Žyd 1, 1–2).

Dienų pabaigoje! Taip, Jubiliejus leido mums pajusti, kad praėję du tūkstančiai istorijos metų nė kiek neatėmė šviežumo iš to „šiandien”, kuriuo angelai piemenims paskelbė stebuklingą Jėzaus gimimo Betliejuje įvykį: „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas” (Lk 2, 11). Praėjo du tūkstančiai metų, tačiau kaip niekada gyva lieka tai, ką Jėzus apie savo misiją paskelbė savo besistebintiems tėvynainiams Nazareto sinagogoje, pritaikydamas sau Izaijo pranašystę: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai” (Lk 4, 21). Praėjo du tūkstančiai metų, tačiau nusidėjėliai, kuriems reikalingas gailestingumas – ir kam gi jo nereikia?, – tebesiguodžia išganymo „šiandien”, ant kryžiaus atvėrusiu Dievo karalystės vartus atgailaujančiam nusikaltėliui: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje” (Lk 23, 43).

Laiko pilnatvė

5. Šio Jubiliejaus sutapimas su naujo tūkstantmečio pradžia tikrai padėjo, nepasiduodant jokioms milenaristinėms fantazijoms, suvokti Kristaus slėpinį plačiame išganymo istorijos horizonte. Krikščionybė yra istorija besiremianti religija! Būtent istorijos dirvoje Dievas panoro sudaryti sandorą su Izraeliu ir taip parengti savo Sūnaus gimimą iš Marijos įsčių „atėjus laiko pilnatvei” (Gal 4, 4). Kristus jo dieviškojo bei žmogiškojo slėpinio požiūriu yra istorijos pagrindas ir centras, prasmė ir galutinis tikslas. Juk iš tiesų per jį, Tėvo Žodį ir atvaizdą, visa „atsirado” (Jn 1, 3; plg. Kol 1, 15–16). Jo įsikūnijimas, kurį vainikuoja Velykų slėpinys ir Dvasios dovanojimas, yra tvinksinti laiko širdis, slėpininga valanda, kai Dievo karalystė prisiartino (plg. Mk 1, 15) ir net suleido į mūsų istoriją šaknis kaip grūdelis, kuriam lemta tapti dideliu medžiu (plg. Mk 4, 30–32).

„Šlovė Tau, Jėzau Kristau, tu viešpatauji šiandien ir per amžius.” Šia tūkstančius kartų kartota giesme šiais metais žvelgėme į Kristų tokį, kokį mums pateikia Apreiškimo knyga: „Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga” (Apr 22, 13). O įsimąstydami į Kristų sykiu šlovinome Tėvą ir Dvasią, vienatinę ir nedalomą Trejybę, neišreiškiamą slėpinį, iš kurio visa kyla ir kuriuo visa užbaigiama.

Atminties nuskaistinimas

6. Kad į slėpinį įsimąstytume tyresniu žvilgsniu, šiuos Jubiliejaus metus ryškiai ženklino atleidimo prašymas. Tai pasakytina ne tik apie atskirus asmenis, kurie perkratinėjo savo gyvenimą trokšdami maldauti gailestingumo bei gauti ypatingą atlaidų dovaną, bet ir apie visą Bažnyčią, panorusią prisiminti daugybės savo sūnų bei dukterų neištikimybes, kurios istorijos raidoje temdė jos kaip Kristaus Sužadėtinės veidą.

Ilgai rengiamės šiam sąžinės ištyrimui, žinodami, jog „Bažnyčia, priimdama savo glėbin nusidėjėlius, yra šventa ir drauge nuolat apvalytina” (4). Moksliniai susitikimai padėjo mums nustatyti tai, kas Evangelijos dvasiai trukdė spindėti per pirmuosius du tūkstančius metų. Argi įmanoma užmiršti 2000 metų kovo 11 dienos jaudinančią liturgiją, kai Šventojo Petro bazilikoje, įsmeigęs žvilgsnį į Nukryžiuotąjį, Bažnyčios vardu prašiau atleidimo už visų jos sūnų ir dukterų nuodėmes? Toks „atminties nuskaistinimas”, paskatinęs mus nuolankiau ir budriau laikytis Evangelijos, leido mums tvirčiau žingsniuoti į ateitį.

Tikėjimo liudytojai

7. Tačiau gyvas atgailos jausmas nesutrukdė mums pašlovinti Viešpatį už tai, ką jis per visus amžius, pirmiausia per amžių, kurį jau perkopėme, padarė laiduodamas savo Bažnyčiai gausybę šventųjų bei kankinių. Kai kuriems jų Jubiliejaus metai taip pat buvo beatifikacijos arba kanonizacijos metai. Garsių popiežių ir paprastų pasauliečių bei vienuolių šventumas labiau negu kada nors anksčiau išryškėjo kaip matmuo, geriausiai išreiškiantis Bažnyčios slėpinį. Kaip iškalbinga žinia, kuriai nebūtini žodžiai, jis gyvai perteikia Kristaus veidą.

Be to, Šventųjų metų proga buvo daug padaryta renkant brangius atsiminimus apie XX amžiaus tikėjimo liudytojus. Kartu su kitų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių atstovais juos minėjome 2000 metų gegužės 7 dieną įtaigioje Koliziejaus, persekiojimų antikoje simbolio, aplinkoje. Tai paveldas, kuriam nevalia leisti pražūti; jis turėtų žadinti mūsų nuolatinį dėkingumą bei skatinti atnaujinti pasiryžimą tuo sekti.

Keliaujanti Bažnyčia

8. Nesuskaičiuojama daugybė Bažnyčios sūnų ir dukterų, tartum eitų šventųjų pėdomis, pakaitomis plūdo į Romą aplankyti apaštalų kapų, trokšdami išpažinti savo tikėjimą bei nuodėmes ir patirti gelbėjantį gailestingumą. Šiais metais mane stebino ne tik minios, per pamaldas užtvindydavusios Šventojo Petro aikštę. Neretai mano žvilgsnį patraukdavo ilgos piligrimų, kantriai laukiančių, kol galės pereiti pro Šventąsias duris, eilės. Stengdavausi įsivaizduoti kiekvieno jų gyvenimo istoriją, kupiną džiaugsmų, rūpesčių, kančių; istoriją, sutikusią Kristų ir per dialogą su juo vėl pradėjusią savo vilties kelionę.

Stebėdamas nuolatinį grupių srautą, susidariau išraiškingą keliaujančios Bažnyčios vaizdą, Bažnyčios, įkurdintos, pasak šventojo Augustino, „tarp pasaulio persekiojimo ir Dievo paguodos” (5). Mums buvo duota matyti tiktai išoriškiausią šio nepakartojamo įvykio veidą. Kas įstengtų įvertinti širdyse atliktus įstabius malonės darbus? Mums derėtų tylėti ir šlovinti, nuolankiai atsiduodant slėpiningam Dievo veikimui ir giedant himną jo beribei meilei: „Misericordias Domini in aeternum cantabo!”

Jaunimas

9. Į daugelį jubiliejinių susitikimų susirinkdavo įvairiausių grupių žmonės; dalyvių buvo išties įspūdingai daug, ir tokią žmonių gausą Bažnyčios ir pilietinės visuomenės organizatoriams ir pagalbininkams kartais tekdavo priimti kaip sunkų išbandymą. Šiame laiške norėčiau visiems nuoširdžiausiai padėkoti. Tačiau mane stebino ne tik skaičiai; labai dažnai mano dėmesį taip pat atkreipdavo per šiuos susitikimus akivaizdžiai matomas didelis atsidavimas maldai, apmąstymui, bendrystei.

Pirmiausia norėčiau prisiminti jaunimo džiugų bei uždegantį susitikimą. Tarp 2000 metų Jubiliejaus vaizdų, ilgiau už kitus išliekančių atmintyje, tikrai bus šis jaunuolių jūros vaizdas; su jais man pavyko užmegzti nepakartojamą dialogą, kupiną abipusio geranoriškumo ir gilaus tarpusavio supratimo. Toks dialogas prasidėjo nuo to momento, kai pasveikinau jaunuolius Šventojo Jono Laterano ir Šventojo Petro aikštėse. Vėliau mačiau juos pasklidusius po miestą, linksmus, kokie ir turėtų būti jaunuoliai, bet sykiu ir susimąsčiusius, trokštančius maldos, „prasmės”, tikros draugystės. Nei iš jų pačių, nei iš juos stebėjusių atminties neišdils ši savaitė, kai Roma buvo „atjauninta jaunuolių”. Neįmanoma užmiršti Eucharistijos šventimo Tor Vergatoje.

Jaunuoliai vėl pasirodė esantys ypatinga Dievo Dvasios dovana Romai ir Bažnyčiai. Žvelgiant į juos, apniktus šiuolaikinės visuomenės problemų bei silpnybių, kartais linkstama į pesimizmą. Jaunimo jubiliejus tartum išmušė mus iš vėžių, parodydamas mums, kad, nepaisant galimų dviprasmybių, jaunimas giliai trokšta autentiškų vertybių, kurių pilnatvė yra Kristuje. Argi Kristus nėra tikrosios laisvės slėpinys ir gilus širdies džiaugsmas? Argi Kristus nėra didžiausias draugas ir sykiu bet kurios autentiškos draugystės mokytojas? Jei Kristus parodomas jaunuoliams toks, koks yra iš tikrųjų, jie išgyvena jį kaip įtikinamą atsakymą ir geba priimti jo naujieną, net jei ji reikli ir paženklinta kryžiaus. Štai kodėl, pagautas jaunuolių užsidegimo, ryžtingai prašiau jų radikaliai pasirinkti tikėjimą bei gyvybę ir nurodžiau jiems įstabią užduotį – šioje naujojo tūkstantmečio aušroje tapti „ryto sargais” (plg. Iz 21, 11–12).

Įvairūs piligrimai

10. Čia negaliu išsamiai apibūdinti visų Jubiliejaus įvykių. Kiekvienas iš jų turėjo savo veidą ir paliko savo naujieną ne tik jame tiesiogiai dalyvavusiems, bet ir tiems, kurie apie jį girdėjo kalbant ar dalyvavo iš tolo per komunikavimo priemones. Tačiau ypač įsimintina buvo pirmojo didelio vaikams skirto susitikimo šventiška nuotaika. Pradėti nuo vaikų susitikimo tam tikra prasme reiškė laikytis Kristaus raginimo: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane” (Mk 10, 14). Galbūt tai dar labiau reiškė pakartoti tą patį, ką jis pats buvo padaręs, kai, pastatęs vaikutį tarp mokinių, padarė jį simboliu nuostatos, kurios turi laikytis kiekvienas norintis patekti į Dievo karalystę (plg. Mt 18, 2–4).

Tad tartum sekdamos vaikų pėdomis prašyti jubiliejinio gailestingumo atvyko įvairios suaugusių žmonių grupės: pagyvenę žmonės ir ligoniai bei neįgalieji, pramonės bei žemės ūkio darbuotojai ir sportininkai, menininkai ir universitetų dėstytojai, vyskupai, kunigai ir pašvęstojo gyvenimo institutų nariai, politikai, žurnalistai ir kariai – visi atvyko patvirtinti savo tarnybos kaip tarnavimo taikai prasmę.

Labai reikšmingas buvo darbininkų susibūrimas, vykęs gegužės 1-ąją, tradicinę darbo šventės dieną. Jų prašiau puoselėti darbo dvasingumą sekant šventuoju Juozapu ir pačiu Jėzumi. Jų Jubiliejus taip pat suteikė man progą primygtinai paraginti išlyginti darbo pasaulyje esamas ekonomines bei socialines disproporcijas ir ryžtingai pakreipti ekonominės globalizacijos procesą taip, kad būtų paisoma solidarumo ir pagarbos kiekvienam žmogui.

Vaikai, kupini nesuvaldomo džiaugsmo, grįžo švęsti Šeimų jubiliejaus, kur jie pasauliui buvo pristatyti kaip „šeimos ir visuomenės pavasaris”. Šis jubiliejinis susitikimas tikrai buvo iškalbingas: nesuskaičiuojama daugybė šeimų iš įvairių pasaulio regionų atvyko su nauju įkarščiu pasisemti Kristaus šviesos, atidengiančios pirmapradį Dievo planą jų atžvilgiu (plg. Mk 10, 6–8; Mt 19, 4–6). Jos įsipareigojo skleisti šią šviesą kultūroje, kuriai gresia pavojus vis labiau prarasti santuokos bei šeimos institucijos prasmę.

Vienas iš mane labiausiai sujaudinusių susitikimų buvo susitikimas su Regina Caeli kaliniais. Jų akyse įžiūrėjau skausmą, tačiau taip pat atgailą ir viltį. Jubiliejus jiems ypatingu būdu buvo „gailestingumo metai”.

Galiausiai paskutinėmis metų dienomis malonus buvo susitikimas su žmones labai traukiančiu vaidybos meno pasauliu. Į šią sritį įsitraukusiems žmonėms priminiau didelę pareigą linksmybėmis bei pramogomis perteikinėti teigiamas žinias, morališkai sveikas ir gebančias įkvėpti pasitikėjimo bei meilės gyvenimui.

Tarptautinis Eucharistinis kongresas

11. Šių Jubiliejaus metų logikoje Tarptautiniam Eucharistiniam kongresui turėjo tekti ypatinga reikšmė.

Taip ir buvo! Jei Eucharistija yra tarp mūsų esančio Kristaus auka, tai argi jo realusis buvimas neturėjo būti Žodžio įsikūnijimui skirtų Šventųjų metų centras? Štai kodėl šie metai buvo sumanyti kaip „intensyviai eucharistiški” (6), ir taip stengėmės gyventi. Minėdami Sūnaus gimimą, negalėjome nuošalyje palikti ir jo Motinos atminimo. Marija švenčiant Jubiliejų prisiminta ne tik per laiku surengtus iškilius kongresus, bet pirmiausia per didįjį Pasiaukojimo aktą, kuriuo kartu su daugeliu pasaulio vyskupų patikėjau jos motiniškai globai naujojo tūkstantmečio vyrus ir moteris.

Ekumeninis matmuo

12. Suprantama, jog pirmiausia spontaniškai kalbu apie tokį Jubiliejų, koks buvo matomas iš Šventojo Sosto. Tačiau buvau pageidavęs, kad Jubiliejus taip pat būtų visavertiškai švenčiamas dalinėse Bažnyčiose, kur daugelis tikinčiųjų galėjo gauti ypatingų malonių, pirmiausia Jubiliejaus metų atlaidus. Vis dėlto reikšminga, kad daug vyskupijų troško su didelėmis tikinčiųjų grupėmis atvykti čia, į Romą. Tad Amžinasis miestas dar kartą pasirodė kaip Apvaizdos skirta vieta, kur kiekvienos Bažnyčios ir net kiekvienos šalies bei kultūros turtai ir dovanos harmoningai susijungia į „katalikišką religiją”, kad vienatinė Kristaus Bažnyčia vis iškalbingiau atsiskleistų kaip vienybės sakramento slėpinys (7).

Taip pat buvau prašęs Jubiliejaus metų programoje ypatingą dėmesį skirti ekumeniniam matmeniui. Argi įmanoma rasti už Kristaus gimimo bendrą šventimą tinkamesnę progą kelionei visiškos bendrystės link paskatinti? To siekiant padėta daug pastangų; atmintyje tebegyvas ekumeninis susitikimas Šventojo Pauliaus bazilikoje 2000 metų sausio 18 dieną, kai, dalyvaujant viso pasaulio Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių atstovams, pirmą kartą istorijoje Šventąsias duris kartu atvėrė Petro įpėdinis, anglikonų primas ir Konstantinopolio ekumeninio patriarchato metropolitas. Tokios dvasios paženklinti ir keli kiti svarbūs susitikimai su ortodoksų patriarchais ir kitų krikščioniškųjų konfesijų vadovais. Ypač prisimenu neseną Jo Šventenybės visų armėnų aukščiausiojo patriarcho ir katalikoso Karekino II vizitą. Be to, daug kitų Bažnyčių bei bažnytinių bendruomenių tikinčiųjų dalyvavo įvairiuose Jubiliejaus susitikimuose. Ekumeninis kelias tikrai tebėra sunkus ir, matyt, bus ilgas, tačiau mus įkvepia viltis, jog esame vedami Prisikėlusiojo buvimo ir jo Dvasios, gebančios pateikti vis naujų netikėtumų, neišsenkančios jėgos.

Piligriminė kelionė į Šventąją Žemę

13. Negaliu užmiršti ir savo asmeninės Jubiliejaus kelionės į Šventąją Žemę. Norėjau pradėti ją Chaldėjos Ure, konkrečiai leisdamasis Abraomo, mūsų tėvo per tikėjimą (plg. Rom 4, 11–16), pėdomis. Deja, turėjau pasitenkinti vien dvasiniu etapu, įtaigia „Žodžio liturgija” Pauliaus VI salėje vasario 23 dieną. Netrukus po to įvyko tikroji piligriminė kelionė išganymo istorijos maršrutu. Turėjau džiaugsmo aplankyti Sinajaus kalną, kur buvo duotas Dekalogas ir sudaryta pirmoji Sandora. Po mėnesio vėl leidausi į kelionę ir aplankiau Nebo kalną bei vietas, kuriose gyveno ir kurias pašventino Atpirkėjas. Sunku perteikti susijaudinimą, kurį jaučiau galėdamas pagerbti Kristaus gimimo bei gyvenimo vietas – Betliejų ir Nazaretą – ir švęsti Eucharistiją Vakarienės menėje, jos įsteigimo vietoje, iš naujo apmąstyti Kryžiaus slėpinį Golgotoje, kur Jis už mus paaukojo savo gyvybę. Šiose vietose, tebekamuojamose ir neseniai apimtose smurto, patyriau nepaprastą ne tik Bažnyčios vaikų, bet ir izraeliečių bei palestiniečių bendruomenių svetingumą. Gilaus susijaudinimo buvau apimtas ir melsdamasis prie Raudų sienos bei lankydamasis Yad Vashem kraują stingdančiame nacių naikinimo stovyklų aukų memoriale. Ši piligriminė kelionė buvo brolystės bei taikos momentas, ir mielai ją prisimenu kaip vieną gražiausių viso Jubiliejaus dovanų. Mintyse atgaivindamas tomis dienomis išgyventą nuotaiką, negaliu neišreikšti karšto linkėjimo greitai ir teisingai išspręsti problemas, tebesančias šiose vienodai žydams, krikščionims ir musulmonams brangiose šventosiose vietose.

Tarptautinės skolos

14. Jubiliejus taip pat buvo – ir kitaip negalėjo būti – didelis artimo meilės įvykis. Jau pasirengimo metais kviečiau labiau ir veikliau atsigręžti į pasaulį tebekamuojančias skurdo problemas. Ypač svarbi šioje srityje tapo neturtingų šalių tarptautinio įsiskolinimo problema. Tam tikras dosnumo gestas jų atžvilgiu labai derėjo su Jubiliejumi, kuris savo pirmine bibline forma buvo laikas, kai bendruomenė stengėsi atkurti tarpasmeninių santykių srityje teisingumą bei solidarumą, įskaitant atimtų materialinių gėrybių grąžinimą. Esu laimingas galėdamas konstatuoti, kad neseniai daugelio šalių kreditorių parlamentai nusprendė gerokai sumažinti bilateralinę skolą, slėgusią neturtingiausias bei labiausiai prasiskolinusias šalis. Linkiu, kad atitinkamos vyriausybės greitai įgyvendintų šiuos parlamentinius sprendimus. Neturtingiausių šalių multilateralinio įsiskolinimo tarptautinėms finansinėms organizacijoms klausimas pasirodė problemiškesnis. Reikia tikėtis, jog šioms organizacijoms priklausančioms valstybėms, pirmiausia toms, kurios turi didžiausią sprendžiamąją galią, pavyks reikiamai susitarti ir greitai išspręsti klausimą, nuo kurio priklauso daugelio šalių tolesnė plėtra, turinti didelių padarinių nesuskaičiuojamos daugybės žmonių ekonominei padėčiai bei egzistencijai.

Nauja dinaminė jėga

15. Čia pateikiau tiktai kelis jubiliejinės patirties bruožus. Jubiliejus palieka mums daug atminimų. Tačiau jei norėtume Jubiliejaus mums paliekamą didelį paveldą sutraukti į jo esminę šerdį, nesvyruodamas apibūdinčiau tai kaip įsimąstymą į Kristaus veidą: būtent Kristus buvo apmąstomas jo istorinių bruožų bei slėpinio aspektais, priimamas kaip daugialypiškai esantis Bažnyčioje ir pasaulyje, skelbiamas kaip istorijos prasmė ir mūsų kelio šviesa.

Dabar turime žvelgti priekin, „irtis į gilumą”, pasitikėdami Kristaus žodžiu: Duc in altum! Tai, ką padarėme šiais metais, neturi skatinti pasitenkinimo jausmo ir juolab atsipalaiduoti. Priešingai, gautoji patirtis turėtų pažadinti mūsų naują dinaminę jėgą, skatindama nukreipti išgyventąjį entuziazmą į konkrečius darbus. Pats Jėzus mus įspėja: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei” (Lk 9, 62). Kai kalbama apie Karalystę, nėra laiko gręžiotis atgal ir juo labiau tingiai sėdėti. Mūsų laukia daug darbų, ir todėl turime parengti veiksmingą pojubiliejinę pastoracinę programą.

Tačiau svarbu, kad visa, ką, Dievo padedami, darysime, kiltų iš įsimąstymo bei maldos gelmės. Mūsų laikai yra nuolatinio judėjimo, dažnai virstančio nenustygimu, keliančiu „darymo dėl darymo” pavojų, epocha. Tokiai pagundai reikia nepasiduoti stengiantis „būti” prieš imantis „daryti”. Prisiminkime Jėzaus priekaištą Mortai: „Tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno” (Lk 10, 41–42). Kupinas tokios dvasios, prieš pateikdamas jums tam tikras veiklos gaires, norėčiau pasidalyti su jumis kai kuriais Kristaus – absoliutaus visos mūsų pastoracinės veiklos pagrindo – slėpinio apmąstymo momentais.
 

II.   VEIDAS, Į KURĮ PRIVALU ĮSIMĄSTYTI

16. „Norėtume pamatyti Jėzų” (Jn 12, 21). Toks prašymas, kuriuo į apaštalą Pilypą kreipėsi keletas graikų, atvykusių į Jeruzalę švęsti Velykų, šiais Jubiliejaus metais dvasiškai skambėjo ir mūsų ausyse. Mūsų laikų žmonės, kaip ir anie piligrimai prieš du tūkstančius metų, prašo, kartais nesąmoningai, šiandienių tikinčiųjų ne tik „kalbėti” apie Kristų, bet ir tam tikra prasme jį jiems „parodyti”. Ir argi Bažnyčia nėra gavusi užduoties atspindėti Kristaus šviesą kiekvienoje istorijos epochoje, laiduoti, kad jo veidas šviestų ir trečiojo tūkstantmečio kartoms?

Tačiau mūsų liudijimas bus beviltiškai varganas, jei pirma patys neįsimąstysime į jo veidą. Didysis jubiliejus mums tikrai padėjo tai patirti giliau. Jubiliejaus pabaigoje grįždami į įprastinio gyvenimo kelią ir saugodami širdyse šiuo ypatingu laikotarpiu išgyventą patirtį, savo žvilgsnį esame labiau negu kada nors anksčiau įsmeigę į Viešpaties veidą.

Evangelijų liudijimas

17. Įsimąstant į Kristaus veidą neišvengiamai būtina remtis tuo, kas apie jį sakoma nuo pradžios ligi galo jo slėpiniu persiėmusiame Šventajame Rašte, slėpiningai užsimenant Senajame Testamente ir visiškai atidengiant Naujajame Testamente, taip, kad šventasis Jeronimas gali ryžtingai pasakyti: „Nepažinti Raštų, vadinasi, nepažinti paties Kristaus” (8). Įsikibę Šventojo Rašto, atsiveriame Dvasios (plg. Jn 15, 26), iš kurios kyla šie Raštai ir sykiu apaštalų liudijimas (plg. ten pat, 27), veikimui. Pastarieji gyvai patyrė Kristų, gyvybės Žodį, matė jį savo akimis, girdėjo savo ausimis ir lietė savo rankomis (plg. 1 Jn 1, 1).

Per jų tarpininkavimą mus pasiekia tikėjimo vizija, pagrįsta tiksliu istoriniu liudijimu, tikru liudijimu, kurį evangelijos, nepaisant jų sudėtingos redakcijos bei pradinės katechetinės paskirties, perteikia visiškai patikimai (9).

18. Evangelijų tikslas nėra būti išsami, šiuolaikinio istorijos mokslo reikalavimus atitinkanti Jėzaus biografija. Vis dėlto iš jų išnyra patikimai istoriškas Nazariečio veidas, nes evangelistai stengėsi nustatyti jo kontūrus rinkdami patikimus liudijimus (plg. Lk 1, 3) ir tyrinėdami dokumentus, peržiūrėtus budraus Bažnyčios žvilgsnio. Būtent remdamiesi tokiais iš pirmųjų rankų gautais liudijimais, jie, apšviesti Šventosios Dvasios, sužinojo apie žmogaus protą sukrečiantį Jėzaus gimimą iš mergelės Marijos, Juozapo sužadėtinės. Iš tų, kurie Jėzų pažinojo per maždaug trisdešimt Nazarete jo praleistų metų (plg. Lk 1, 3), jie surinko duomenų apie „dailidės sūnaus” (plg. Mt 13, 55), kuris pats buvo „dailidė” bei, kaip ir pridera, gyveno tarp savo giminių (plg. Mk 6, 3), gyvenimą. Apaštalai atkreipė dėmesį į jo maldingumą, paskatinusį Jėzų leistis su savaisiais piligriminėn kelionėn į Jeruzalės šventyklą (plg. Lk 2, 41) ir tapti nuolatiniu savo miesto sinagogos lankytoju (plg. Lk 4, 16).

Duomenys pasidaro išsamesni, nors ir nevirsta darniu bei detaliu pasakojimu, ėmus kalbėti apie viešosios tarnybos laikotarpį, prasidedantį tada, kai jaunąjį Galilėjietį Jordano upėje pakrikštija Jonas Krikštytojas. Sustiprintas liudijimo iš aukštybių ir įsisąmoninęs, jog yra „mylimasis Sūnus” (Lk 3, 22), Jėzus ima skelbti ateinant Dievo karalystę, kurios reikalavimus bei galią perteikia malonės bei gailestingumo žodžiais ir ženklais. Evangelijos vaizduoja jį keliaujantį per miestus ir kaimus, lydimą dvylikos jo pasirinktų apaštalų (plg. Mk 3, 13–19), jam padedančių moterų (plg. Lk 8, 2–3), jo ieškančių bei paskui jį sekančių minių, ligonių, maldaujančių pagydyti juos savo galia, daugiau ar mažiau į jo žodžius įsiklausančių pašnekovų.

Paskui evangelijų pasakojimas ima vaizduoti kaip tarp Jėzaus ir vyraujančių to meto religinių grupių vis auganti įtampa priveda prie nebepataisomos krizės, dramatiškai pasibaigusios ant Golgotos. Tai tamsybių valanda, kurią pakeičia naujas, spindintis ir galutinis rytas. Baigiamuosiuose evangelijų pasakojimuose Nazarietis vaizduojamas kaip mirties nugalėtojas; juose kalbama apie tuščią kapą, aprašomi pasirodymai, kurių metu mokiniai, iš pradžių apstulbę ir pritrenkti, vėliau kupini neapsakomo džiaugsmo, atpažįsta gyvą bei spindintį Jėzų ir gauna iš jo Dvasios dovaną (plg. Jn 20, 22) bei misiją skelbti Evangeliją visoms tautoms (plg. Mt 28, 19).

Tikėjimo kelias

19. „Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį” (Jn 20, 20). Veidas, kurį apaštalai matė po prisikėlimo, buvo tas pats kaip ir Jėzaus, su kuriuo jie gyveno beveik trejus metus ir kuris, parodydamas savo „rankas ir šoną” (ten pat), dabar privertė juos patikėti akinančia savo naujo gyvenimo tiesa. Jiems tikrai nebuvo lengva įtikėti. Mokiniai iš Emauso įtikėjo tiktai po sunkios dvasinės kelionės (plg. Lk 24, 13–35). Apaštalas Tomas – tiktai konstatavęs stebuklą (plg. Jn 20, 24–29). Tačiau nors jo kūną buvo galima pamatyti ir paliesti, tiktai tikėjimas leido visiškai įsiskverbti į jo veido slėpinį. Tai buvo patirtis, kuri mokiniams jau turėjo būti pažįstama iš Kristaus istorinio gyvenimo laikotarpio, turint galvoje jiems kaskart kildavusius klausimus, kai jie jausdavosi negalį suprasti jo darbų bei žodžių. Jėzų pasiekti galima tiktai per tikėjimą, keliu, kurio etapus Evangelija, atrodo, nurodo gerai žinomoje Pilypo iš Cezarėjos scenoje (plg. Mt 16, 13–20). Tartum norėdamas įvertinti pirmuosius savo misijos rezultatus, Jėzus klausia mokinių, kuo jį laiko „žmonės”. Jie atsako: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų” (Mt 16, 14). Tikrai geras atsakymas, tačiau dar labai tolimas nuo tiesos. Tauta įžiūri neabejotinai išskirtinį šio rabbi, kurio žodžiai taip žavi, religinį matmenį, tačiau nepajėgia iškelti jo aukščiau už Izraelio istoriją ženklinusius Dievo žmones. Iš tikrųjų Jėzus visiškai kitoks! Iš savųjų Jėzus laukia toliau pažengusio pažinimo, siekiančio pačias asmens gelmes: „O kuo jūs mane laikote?“ (Mt 16, 15). Tiktai Petro ir kartu su juo visų laikų Bažnyčios išpažįstamas tikėjimas įsiskverbia iki pačios širdies, į pačią slėpinio gilumą: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!” (Mt 16, 16).

20. Kaip Petras pasiekė tokį tikėjimą? Ir ko reikalaujama iš mūsų, jei norime vis įtikimiau juo sekti? Matas tai aiškiai nurodo pateikdamas žodžius, kuriais Jėzus priima Petro išpažinimą: „Ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje” (Mt 16, 17). Posakis „kūnas ir kraujas” žymi žmogų ir bendrąjį pažinimo būdą. Jėzaus atveju tokio bendrojo pažinimo būdo neužtenka. Būtina „apreiškimo” malonė iš Tėvo (plg. ten pat). Lukas kreipia mus panašia linkme sakydamas, jog toks pokalbis su mokiniais įvyko „kartą, kai Jėzus nuošaliai vienas meldėsi” (Lk 9, 18). Šios dvi sutampančios nuorodos leidžia mums suvokti, jog pilnatviškai įsimąstome į Viešpaties veidą ne savo jėgomis, bet mus už rankos vedančios malonės dėka. Tiktai tylos ir maldos patirtis yra tas horizontas, kuriame bręsta bei skleidžiasi tikriausias, ištikimiausias ir nuosekliausias šio slėpinio pažinimas – slėpinio, kurį iškiliausiai išreiškia evangelisto Jono skelbimas: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos” (Jn 1, 14).

Slėpinio gelmė

21. Žodis ir kūnas, dieviškoji šlovė ir jo gyvenimas tarp mūsų! Būtent šių dviejų polių artima ir neišardoma vienybė, pasak klasikinės Chalkedono Susirinkimo (451 m.) formuluotės, sudaro Kristaus tapatybę: „Vienas asmuo, turintis dvi prigimtis”. Asmuo yra amžinojo Žodžio, Tėvo Sūnaus, ir vien tiktai jo asmuo. Dvi prigimtys, nesumaišytos, bet kartu viena nuo kitos neatskiriamos, – tai dieviškoji ir žmogiškoji prigimtis (10).

Žinome, jog mūsų sąvokos ir žodžiai riboti. Tačiau ši formulė, nors visada žmogiška, yra rūpestingai pasverta savo doktrininio turinio požiūriu ir leidžia mums tam tikru būdu baugščiai prisiartinti prie bedugnio slėpinio gelmės. Taip, Jėzus yra tikras Dievas ir tikras žmogus! Kaip apaštalą Tomą, taip ir Bažnyčią Jėzus be paliovos kviečia paliesti jo žaizdas, tai yra pripažinti jo visišką žmogiškumą, gautą iš Marijos, atiduotą mirčiai, perkeistą Prisikėlimo: „Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną” (Jn 20, 27). Kaip Tomas, taip ir Bažnyčia parpuola šlovindama savo prisikėlusį Viešpatį, pasirodantį dieviškojo spindesio pilnatvėje, ir nepaliaujamai šaukia: „Mano Viešpats ir mano Dievas!” (Jn 20, 28).

22. „Tas Žodis tapo kūnu” (Jn 1, 14). Tokį Jono svaiginantį Kristaus slėpinio pateikimą patvirtina visas Naujasis Testamentas. Tokios linkmės laikosi apaštalas Paulius, kai teigia, jog Dievo Sūnus „kūnu” kilęs „iš Dovydo giminės” (Rom 1, 3; plg. 9, 5). Jei šiandien dėl daugelyje šiuolaikinės kultūros sričių paplitusio racionalizmo problemų pirmiausia kelia tikėjimas Kristaus dieviškumu, tai kituose istoriniuose bei kultūriniuose kontekstuose ryškiau reiškėsi tendencija menkinti ar net visiškai išsklaidyti istorinį Jėzaus žmogiškumo konkretumą. Tačiau Bažnyčios tikėjimui esmingai svarbu ir būtina patvirtinti, kad Žodis tikrai „tapo kūnu” ir prisiėmė visus žmogiškumo matmenis, išskyrus nuodėmę (plg. Žyd 4, 15). Šioje perspektyvoje Įsikūnijimas iš tiesų yra kenozė, „savęs apiplėšimas”: Dievo Sūnus atsisako nuo amžių jam priklausančios garbės (plg. Fil 2, 6–8; 1 Pt 3, 18).

Kita vertus, toks Dievo Sūnaus nusižeminimas nėra tikslas pats savaime; priešingai, jis nukreiptas į visišką Kristaus išaukštinimą, neatmetant ir jo žmogiškumo: „Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ‘Jėzus Kristus yra Viešpats!’” (Fil 2, 9–11).

23. „Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau” (Ps 27, 8). Psalmininko šio seno troškimo niekas negalėjo geriau ir įstabiau išpildyti nei įsimąstymas į Kristaus veidą. Jame Dievas tikrai mus palaimino ir leido, kad jo veidas mums šviestų (plg. Ps 67, 2). Sykiu, būdamas Dievas ir žmogus, jis atskleidžia ir autentišką žmogaus veidą, „pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kas yra žmogus” (11).

Jėzus yra „naujas žmogus” (plg. Ef 4, 24; Kol 3, 10), kviečiantis atpirktąją žmoniją dalytis jo dieviškuoju gyvenimu. Įsikūnijimo slėpinyje padedami pagrindai antropologijai, kuri gali įveikti savo pačios ribas bei prieštaravimus, judėdama Dievo, „sudievinimo” tikrojo tikslo, link per atpirktojo žmogaus, įleidžiamo į vidinį Trejybės gyvenimą, įjungimą į Kristų. Tėvai dažnai pabrėždavo šį soteriologinį Įsikūnijimo slėpinio matmenį: tiktai dėl to, kad Dievo Sūnus tikrai tapo žmogumi, žmogus gali jame ir per jį iš tiesų tapti Dievo sūnumi (12).

Sūnaus veidas

24. Ši dieviškoji ir žmogiškoji tapatybė energingai išnyra iš evangelijų, teikiančių nemažai elementų, leidžiančių mums įžengti į „ribinę zoną” slėpinio, kuris yra Kristaus savimonė. Bažnyčia neabejoja, kad savo pasakojimuose evangelistai, įkvėpti Dievo, iš Jėzaus pasakytų žodžių teisingai suprato jo asmens ir savivokos tiesą. Argi ne tai nori pasakyti Lukas, perteikdamas pirmuosius dvylikamečio Jėzaus žodžius Jeruzalės šventykloje? Jėzus, atrodo, jau tada suvokė savo nepakartojamą santykį su Dievu, būtent „sūnaus” santykį. Iš tiesų motinai, sakančiai, su kokiu sielvartu ji ir Juozapas jo ieškojo, Jėzus nesvyruodamas atsako: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?” (Lk 2, 49). Todėl nieko nuostabaus, kad subrendus jo kalba vienaprasmiškai išreiškia jo slėpinio gelmę; tai daug kur pabrėžia sinoptinės evangelijos (plg. Mt 11, 27; Lk 10, 22) ir pirmiausia evangelistas Jonas. Apie tai, kuo jis save laiko, Jėzus nesvyruodamas pareiškia: „Tėvas manyje ir aš jame” (Jn 10, 38).

Nors ir leistina manyti, kad dėl žmogiškosios būklės, kurios dėka Jėzus „augo išmintimi, metais ir malone” (Lk 2, 52), jo žmogiškasis savojo slėpinio suvokimas irgi didėjo ligi jo išaukštinto žmogiškumo pilnatviškos išraiškos, sykiu nėra abejonių, kad Jėzus jau savo istorinės egzistencijos metu suvokė esąs Dievo Sūnus. Jonas net pabrėžtinai teigia, jog Jėzus dėl to galiausiai buvo atmestas ir pasmerktas: jie ieškojo progos jį nužudyti, „nes jis ne tik nepaisydavo šabo, bet ir vadino Dievą savuoju Tėvu, šitaip lygindamas save su Dievu” (Jn 5, 18). Per Getsemanės ir Golgotos įvykius žmogiškoji Jėzaus sąmonė patyrė didžiausią išbandymą. Vis dėlto kančios ir mirties dramai nepavyko išjudinti jo romaus tikrumo, kad jis yra dangiškojo Tėvo Sūnus.

Kančios veidas

25. Įsimąstydami į Kristaus veidą, priartėjame prie paradoksiškiausio Kristaus slėpinio aspekto, išnyrančio jo paskutinę valandą – Kryžiaus valandą. Slėpinys slėpinyje, kurio akivaizdoje žmogus tegali šlovindamas parpulti.

Prieš mūsų akis praslenka įtampos kupinas Alyvų sodo epizodas. Jėzus, slegiamas jo laukiančio išbandymo ir pasilikęs vienas priešais Dievą, šaukiasi jo įprastiniu, švelnaus pasitikėjimo kupinu balsu: „Aba, Tėve”. Jis prašo jo atitolinti, jei galima, kančios taurę (plg. Mk 14, 36). Tačiau Tėvas, atrodo, nenori išgirsti savo Sūnaus balso. Kad grąžintų žmogui savo Tėvo veidą, Jėzus turėjo ne tik prisiimti žmogaus veidą, bet ir užsidėti nuodėmės „veidą”: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu” (2 Kor 5, 21).

Niekados iki galo neištirsime šio slėpinio bedugnės gelmės. Visu smarkumu šį paradoksą išryškina Jėzaus, regis, nevilties pilnas skausmingas šauksmas ant kryžiaus: „’Elojģ, Elojģ, lemą sabachtāni?’ Tai reiškia: ‘Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?’” (Mk 15, 34). Ar įmanoma įsivaizduoti dar didesnę kančią, labiau nepermatomą tamsą? Šis baimės kupinas „kodėl”, kartu su 22 psalmės pirmaisiais žodžiais kreipiamas į Tėvą ir išlaikantis visą neapsakomo skausmo realizmą, iš tiesų ima aiškėti visos maldos šviesoje – maldos, kurioje psalmininkas į jaudinantį jausmų derinį sujungė kančią ir pasitikėjimą. Psalmę toliau tęsia žodžiai: „Tavimi mūsų protėviai rėmėsi; jie pasitikėjo, ir tu juos gelbėjai <…>. Nesitolink nuo manęs, nes man sunku, ir nėra, kas man padėtų” (Ps 22, 5.12).

26. Brangieji Broliai ir Seserys, Jėzaus šauksmas ant kryžiaus išreiškia ne vilties netekusiojo baimę, bet Sūnaus, iš meilės aukojančio Tėvui savo gyvybę, kad visi būtų išganyti, maldą. Tuo momentu, kai Jėzus susitapatina su mūsų nuodėme, jis, Tėvo „paliktas”, „pasilieka” Tėvo rankose. Jo akys lieka nukreiptos į Tėvą. Būtent dėl Dievo pažinimo bei patirties, turimų tiktai jo vieno, Jėzus aiškiai mato nuodėmės sunkumą ir už tai kenčia. Tiktai jis, matąs savo Tėvą ir dėl to išgyvenąs džiaugsmo pilnatvę, gali visiškai suprasti, ką reiškia nuodėme priešintis Tėvo meilei. Pirma ir daugiau negu kūnas neapsakomai kenčia jo siela. Teologinė tradicija visuomet klausdavo, kaip Jėzus vienu metu galėjo išgyventi gilią vienybę su savo Tėvu, kuris savo pačia prigimtimi yra džiaugsmo bei palaimos versmė, ir agoniją ligi apleistumo šauksmo. Abiejų šių regimai nesuderinamų matmenų vienalaikis buvimas šaknijasi neišmatuojamoje hipostazinės vienybės gelmėje.

27. Šio slėpinio akivaizdoje mums daug padės ne tik teologinis tyrimas, bet ir didžiulis šventųjų „gyvosios teologijos” paveldas. Šventieji pateikia vertingų nuorodų, leidžiančių lengviau suvokti tai, kas įžiūrima tikėjimu; kai kurie iš jų tai įstengė padaryti dėl ypatingo apšvietimo, gauto iš Šventosios Dvasios, arba remdamiesi asmenine baisaus išbandymo, kurį mistinė tradicija vadina „tamsiąja naktimi”, patirtimi. Gana dažnai šventieji yra išgyvenę kažką panašaus į Jėzaus patirtį ant kryžiaus, įstabų palaimos ir skausmo derinį. Knygoje Dieviškosios Apvaizdos dialogas Dievas Tėvas parodo Kotrynai Sienietei, kaip šventųjų sielos gali vienu metu džiaugtis ir kentėti: „Siela jaučia palaimą ir kenčia; ji kenčia dėl artimo nuodėmių, jaučia palaimą dėl vienybės ir gautosios meilės. Palaima ir kančia ji seka nekaltuoju Avinėliu, vienatiniu mano Sūnumi, kuris ant kryžiaus jautė palaimą ir kentėjo” (13). Panašiai ir Teresė Lizjietė išgyveno savo agoniją kartu su Jėzumi, patirdama palaimingo ir baimės apimto Jėzaus paradoksą: „Mūsų Viešpats Alyvų sodelyje mėgavosi visais Trejybės džiaugsmais, tačiau jo agonija buvo ne mažiau žiauri. Tai slėpinys, tačiau noriu patikinti, jog aš apie tai šį tą suprantu iš to, ką pati patyriau” (14). Koks iškalbingas liudijimas! Negana to, pačių evangelistų pasakojimai teikia Bažnyčiai pagrindą suvokti tai, ką jautė Kristus, primindami, jog Jėzus net skausmo bedugnėje mirties valandą maldavo atleidimo savo skriaudėjams (plg. Lk 23, 34) ir parodė savo didžiausią sūniškąjį atsidavimą Tėvui: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią” (Lk 23, 46).

Prisikėlusiojo veidas

28. Kaip Didįjį penktadienį ir Didįjį šeštadienį, taip ir toliau Bažnyčia be paliovos įsimąsto į šį kruviną veidą, slepiantį Dievo gyvenimą ir siūlantį pasauliui išgelbėjimą. Tačiau įsimąstant į Kristaus veidą negalima apsiriboti vien Nukryžiuotojo atvaizdu. Jis yra Prisikėlusysis! Jei taip nebūtų, tuščias būtų mūsų skelbimas ir tuščias mūsų tikėjimas (plg. 1 Kor 15, 14). Į jo klusnumą Tėvas atsakė prikėlimu; apie tai primenama Laiške žydams: „Savo žemiško gyvenimo dienomis, garsiai šaukdamas ir liedamas ašaras, jis siuntė prašymus ir maldavimus tam, kuris galėjo jį išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbios baimės. Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi” (5, 7–9).

Būtent į prisikėlusį Kristų savo akis dabar kelia Bažnyčia. Ji tai daro sekdama pėdomis Petro, kuris, išsižadėjęs Jėzaus, liejo ašaras, bet paskui vėl pajudėjo savo keliu, su suprantamu baiminimusi išpažinęs Kristui savo meilę: „Tu žinai, kad tave myliu” (plg. Jn 21, 15–17). Ji žengia kartu su Pauliumi, kuris su Kristumi susitiko kelyje į Damaską ir buvo tartum nutrenktas žaibo: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas” (Fil 1, 21).

Praėjus dviem tūkstančiams metų po šių įvykių, Bažnyčia juos išgyvena taip, tartum jie būtų atsitikę šiandien. Kristaus veide ji, Sužadėtinė, mato savo lobį, savo džiaugsmą. „Dulcis Iesu memoria, dans vera cordis gaudia”, koks saldus Jėzaus atminimas, tikro širdies džiaugsmo versmė! Stiprinama tokios patirties, Bažnyčia šiandien vėl leidžiasi į kelią skelbti Kristų pasauliui trečiojo tūkstantmečio pradžioje: „Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius” (Žyd 13, 8).

III.   IŠ NAUJO PRADĖTI NUO KRISTAUS

29.  „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28, 20). Toks tikrumas, brangieji broliai ir seserys, Bažnyčią lydėjo du tūkstančius metų ir buvo atgaivintas mūsų širdyse Jubiliejaus šventimo. Iš čia turime pasisemti naujo polėkio savo krikščioniškajam gyvenimui, tai turime padaryti mūsų kelionę įkvepiančia jėga. Jausdami tarp mūsų Prisikėlusiojo buvimą, šiandien keliame tokį patį klausimą, koks buvo užduotas Petrui po jo Sekminių kalbos Jeruzalės aikštėje: „Ką mums daryti?” (Apd 2, 37).

Keliame šį klausimą su pasitikėjimo kupinu optimizmu, tačiau sykiu nemenkindami problemų. Tikrai nesame susivilioję naiviu požiūriu, jog mūsų laikų didelių iššūkių akivaizdoje galime rasti kokią nors magišką formulę. Ne, mus išgelbės ne formulė, bet Asmuo ir tikrumas, kurį jis mums įkvepia: Aš esu su jumis!

Tad kalbama ne apie „naujos programos” išradimą. Programa jau yra; ji jau seniai parengta remiantis Evangelija ir gyvąja Tradicija. Jos šerdis galiausiai yra pats Kristus. Jį būtina pažinti, mylėti ir juo sekti, norint jame gyventi trejybinį gyvenimą ir su juo keisti istoriją ligi jos užbaigos dangiškąja Jeruzale. Tai programa, kuri nekinta mainantis laikams bei kultūroms, nors ir atsižvelgia į laiką bei kultūrą autentiško dialogo ir veiksmingo bendravimo labui. Ši programa visiems laikams yra mūsų programa trečiajam tūkstantmečiui.

Vis dėlto šią programą reikia paversti pastoracinėmis gairėmis, atitinkančiomis kiekvienos bendruomenės sąlygas. Jubiliejus suteikė mums nepaprastą progą kelerius metus kartu eiti visos Bažnyčios bendru keliu, katechezės, sutelktos į Trejybės temą ir lydimos specifinių pastoracinių pastangų siekiant laiduoti vaisingą jubiliejinę patirtį, keliu. Dėkoju, kad taip nuoširdžiai daug kur buvo priimtas mano pasiūlymas, pateiktas apaštališkajame laiške Tertio millennio adveniente. Dabar priešais mus ne koks nors tiesioginis tikslas, bet platesnis ir reiklesnis įprastinės pastoracijos horizontas. Reikia, kad savo visuotinėmis ir būtinomis nuostatomis vienatinė Evangelijos programa ir toliau, kaip visada būdavo, įžengtų į kiekvienos bažnytinės srities istoriją. Būtent dalinėse Bažnyčiose galima nustatyti konkrečius bei objektyvius programos elementus – darbo tikslus ir metodus, darbuotojų ugdymą bei skatinimą, reikiamų lėšų paiešką, – kurie leistų Kristaus skelbimui pasiekti žmones, ugdyti bendruomenes ir per evangelinių vertybių liudijimą giliai paveikti visuomenę bei kultūrą.

Todėl karštai raginu dalinių Bažnyčių ganytojus, pasitelkus į pagalbą įvairius Dievo tautos narius, su pasitikėjimu apibrėžti būsimo kelio etapus, kiekvienos diecezinės bendruomenės sprendimus derinant su kaimyninių Bažnyčių bei visuotinės Bažnyčios sprendimais.

Tokią dermę tikrai palengvins įprastiniu jau tapęs kolegialus vyskupų darbas vyskupų konferencijose ir sinoduose. Argi ne to buvo siekiama per Vyskupų sinodo atskiriems žemynams skirtas asamblėjas, prisidėjusias prie rengimosi Jubiliejui reikšmingomis gairėmis Evangelijai mūsų dienomis įvairiose aplinkose bei kultūrose skelbti? Šiam turtingam minčių palikimui nevalia leisti išnykti; priešingai, jį privalu pritaikyti praktikoje.

Tad mūsų laukia jaudinantis pastoracijos atnaujinimo darbas, įtraukiantis mus visus. Vis dėlto visų naudos bei orientacijos labui norėčiau nurodyti kelis pastoracinius prioritetus, kuriuos priešais mano akis itin ryškiai iškėlė Didžiojo jubiliejaus patirtis.

Šventumas

30.  Pirmiausia nesvyruodamas sakau, kad visa pastoracija turi būti orientuota į šventumą. Argi ne tokia buvo Jubiliejaus atlaidų – ypatingos malonės, Kristaus siūlomos tam, kad kiekvienas pakrikštytasis galėtų būti iš pagrindų nuskaistintas bei atnaujintas, – galutinė prasmė?

Tikiuosi, jog daugelis Jubiliejaus dalyvių šia malone pasinaudojo, visiškai suvokdami jos reiklumą. Pasibaigus Jubiliejui, vėl imame eiti įprastiniu keliu; tačiau šventumas išlieka labiau negu kada nors anksčiau neatidėliotina pastoracijos užduotis.

Būtina iš naujo atrasti dogminės konstitucijos apie Bažnyčią Lumen gentium V skyriaus, skirto visuotiniam pašaukimui į šventumą, visą programinę vertę. Susirinkimo tėvai akcentavo šią temą ne dėl to, kad suteiktų ekleziologijai dvasingumo atspalvį, bet kad išreikštų jai būdingą vidinę dinamiką. Iš naujo atrandant Bažnyčią kaip „slėpinį”, tai yra kaip „tautą, sujungtą Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybe”(15), negalima iš naujo neatrasti ir jos „šventumo”, suprantamo pagrindine reikšme kaip priklausomybė Šventajam, triskart Šventajam (plg. Iz 6, 3). Sakyti, kad Bažnyčia yra šventa, vadinasi, nukreipti žvilgsnius į jos kaip Kristaus Sužadėtinės, už kurią jis save atidavė, „kad ją pašventintų” (plg. Ef 5, 25–26), veidą. Ši šventumo dovana yra, taip sakant, objektyvi ir siūloma kiekvienam pakrikštytajam.

Tačiau dovana savo ruožtu virsta užduotimi, kuriai turi būti palenktas visas krikščioniškasis gyvenimas: „Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas” (1 Tes 4, 3). Tai pareiga, tenkanti ne tik kai kuriems krikščionims. „Visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės” (16).

31.  Prisiminti šią pamatinę tiesą ir ja grįsti pastoracinį planavimą, kurio imamės trečiojo tūkstantmečio pradžioje, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nelabai praktiška. Ar galima šventumą „planuoti”? Ką tas žodis galėtų reikšti pastoracinio plano logikoje?

Paženklinti pastoracinį planavimą šventumo ženklu iš tiesų yra daug padarinių turintis sprendimas. Tuo išreiškiamas įsitikinimas, jog tuo atveju, jei krikštas yra tikrasis įžengimas į Dievo šventumą per įjungimą į Kristų ir jo Dvasios apsigyvenimą, būtų prieštaringa tenkintis vidutiniu gyvenimu, pasižyminčiu minimalistine etika bei paviršutinišku religingumu. Klausti katechumeno: „Ar nori priimti krikštą?” reiškia jo klausti: „Ar nori tapti šventas?” Tai reiškia parodyti jam radikalųjį Kalno pamokslo principą: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” (Mt 5, 48).

Pats Susirinkimas paaiškino, jog šio tobulumo idealo nevalia suprasti klaidingai, tartum tai suponuotų ypatingą gyvenimą, kurį galėtų praktikuoti tiktai kai kurie šventumo „genijai”. Šventumo kelių yra daug ir pritaikytų kiekvieno pašaukimui. Dėkoju Viešpačiui, leidusiam man pastaraisiais metais paskelbti palaimintaisiais bei šventaisiais daugybę krikščionių, tarp jų daug pasauliečių, tapusių šventais įprasčiausio gyvenimo sąlygomis. Metas iš naujo ryžtingai pasiūlyti visiems šį aukštą įprastinio krikščioniškojo gyvenimo standartą: šia linkme turėtų vesti visas bažnytinės bendruomenės bei krikščioniškųjų šeimų gyvenimas. Tačiau sykiu yra aišku, jog šventumo keliai yra asmeniniai ir reikalauja tikros šventumo pedagogikos, gebančios prisitaikyti prie atskirų asmenų ritmo. Tokia pedagogika turėtų susieti visiems siūlomus turtus su tradicinėmis asmeninės bei grupinės pagalbos formomis ir jos naujesnėmis formomis, randamomis Bažnyčios pripažįstamuose sąjūdžiuose bei organizacijose.

Malda

32.  Tokiai šventumo pedagogikai reikia pirmiausia maldos menu pasižyminčios krikščionybės. Jubiliejaus metai buvo intensyviausios asmeninės ir bendruomeninės maldos metai. Tačiau gerai žinome, kad malda nėra savaime duodamas dalykas. Būtina mokytis melstis taip, kaip to iš dieviškojo Mokytojo lūpų mokėsi pirmieji mokiniai, kurie prašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis” (Lk 11, 1). Malda ugdo dialogą su Kristumi, darantį mus artimais jo draugais: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu” (Jn 15, 4). Toks abipusiškumas yra krikščioniškojo gyvenimo pati esmė bei siela ir viso autentiško pastoracinio gyvenimo sąlyga. Įgyvendintas mumyse Šventosios Dvasios, jis atveria mus įsimąstymui į Tėvo veidą per Kristų ir Kristuje. Išmokti šios krikščioniškajai maldai būdingos logikos, pilnatviškai gyvenant ja pirmiausia liturgijoje – bažnytinio gyvenimo viršūnėje ir versmėje (17), – bet taip pat asmeninės patirties srityje, yra tikrai gyvybingos krikščionybės, kuriai nereikia bijoti ateities, nes ji nuolatos grįžta prie versmių bei ten atsinaujina, laidas.

33.  Argi „laiko ženklas” nėra tai, jog šiandieniame pasaulyje, nepaisant paplitusios sekuliarizacijos, visur jaučiamas dvasingumo poreikis, kuris daugiausia reiškiasi kaip naujas maldos poreikis? Kitos religijos, plačiai paplitusios senuose krikščioniškuose kraštuose, irgi siūlo savo atsakus į šį poreikį ir kartais daro tai patraukliais būdais. Mes, kurie turime malonę tikėti Kristų, Tėvo apreiškėją ir pasaulio Išganytoją, privalome parodyti, į kokias gelmes ryšys su juo gali nunešti.

Didžioji mistinė Rytų ir Vakarų Bažnyčios tradicija gali daug apie tai pasakyti. Ji rodo, kaip malda gali tobulėti kaip autentiškas meilės dialogas, kol žmogaus asmuo tampa visiškai užvaldytas dieviškojo Mylimojo, atsiliepiantis į kiekvieną Dvasios palytėjimą ir sūniškai besiilsintis Tėvo širdyje. Tada konkrečiai išgyvenamas Kristaus pažadas: „Kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu” (Jn 14, 21). Tai kelionė, visiškai palaikoma malonės ir sykiu reikalaujanti didelių dvasinių pastangų, pasižyminti skausmingais nuskaistinimais („tamsiąja naktimi”), tačiau sykiu įvairiais galimais būdais vedanti į neapsakomą džiaugsmą, mistikų išgyvenamą kaip „vestuvinė sąjunga”. Argi tarp daugelio šviesių pavyzdžių galime nepaminėti šventojo Jono Kryžiaus ir šventosios Teresės Avilietės mokymų?

Taip, brangūs broliai ir seserys, krikščionių bendruomenės turi tapti autentiškomis maldos „mokyklomis”, kur susitikimas su Kristumi reikštųsi ne tik kaip maldavimas padėti, bet ir kaip padėka, šlovinimas, garbinimas, įsimąstymas, klausymasis, karštas prisirišimas ligi tikro širdies „įpuolimo į meilę”. Turima galvoje intensyvi malda, tačiau nenugręžianti nuo užduočių istorijoje: atverdama širdį Dievo meilei, ji kartu atveria ją ir brolių meilei bei daro gebančią kurti istoriją pagal Dievo planą (18).

34.  Tikra tiesa, kad maldai ypač pašaukti tikintieji, gavę pašaukimo į ypatingu būdu pašvęstą gyvenimą dovaną; malda savo prigimtimi daro juos atviresnius įsimąstymo patirčiai, ir todėl ją būtina dosniai puoselėti. Tačiau būtų klaidinga manyti, jog paprasti krikščionys gali pasitenkinti paviršutiniška malda, neįstengiančia užpildyti jų gyvenimo. Daugybės išbandymų, kuriuos šiandienis pasaulis kelia tikėjimui, akivaizdoje jie būtų ne tik pusėtini, bet ir „pavojuje” atsidūrę krikščionys. Jų tikėjimas pamažu silpnėtų, ir jie galiausiai, matyt, pasiduotų „pakaitalų” žavesiui, priimdami alternatyvius religinius pasiūlymus ar net nuklysdami į viską sau leidžiančio prietaringumo formas.

Todėl būtina, kad maldos ugdymas kokiu nors būdu taptų esminiu kiekvieno pastoracinio planavimo elementu. Aš pats nusprendžiau artimiausias trečiadienio katechezes skirti psalmių apmąstymams ir pradėti nuo Rytmetinės maldos psalmių, kuriomis viešoji Bažnyčios malda kviečia mus pašventinti savo dienas bei suteikti joms kryptį. Kaip būtų naudinga, jei ne tik pašvęstojo gyvenimo bendruomenėse, bet ir parapijose būtų labiau stengiamasi malda persunkti visą aplinką! Būtina su reikiamu įžvalgumu vertinti liaudiško maldingumo formas ir pirmiausia mokyti liturginės maldos. Lengviau, negu paprastai manoma, galima „įsivaizduoti” krikščionių bendruomenės dienotvarkę, kur įvairialypiai pastoraciniai darbai bei liudijimas pasaulyje būtų harmoningai derinami su Eucharistijos šventimu ir net Rytmetinės bei Vakarinės recitavimu. Tai rodo daugelio aktyvių krikščioniškųjų grupių, tarp jų ir tų, kurias sudaro daugiausia pasauliečiai, patirtis.

Viešpaties dienos Eucharistija

35.  Todėl didžiausią dėmesį reikėtų skirti liturgijai. Ji yra „viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos stiprybė” (19). XX amžiuje, ypač laikotarpiu nuo Susirinkimo, krikščionių bendruomenė smarkiai paaugo turint galvoje sakramentų, pirmiausia Eucharistijos, šventimo būdą. Būtina toliau eiti šia linkme, pirmutinį dėmesį skiriant Eucharistijai, švenčiamai Viešpaties dieną, arba sekmadienį, kuris laikytinas ypatinga džiaugsmo diena, prisikėlusio Viešpaties ir Dvasios dovanos diena, tikromis savaitės Velykomis (20). Jau du tūkstančius metų krikščioniškąjį laiką ženklina atminimas tos „pirmosios savaitės dienos” (plg. Mk 16, 2.9; Lk 24, 1; Jn 20, 1), kai prisikėlęs Kristus dovanojo apaštalams ramybę ir Dvasią (plg. Jn 20, 19–23). Kristaus prisikėlimo tiesa yra pirminis pagrindas, kuriuo remiasi krikščioniškasis tikėjimas (plg. 1 Kor 15, 14), įvykis, sudarantis laiko slėpinio centrą ir kreipiantis į paskutinę dieną – į Kristaus šlovingąjį sugrįžimą. Nežinome, ką mums yra parengęs prasidedantis tūkstantmetis, tačiau esame tikri, kad jį savo rankose tvirtai tebelaikys Kristus, „karalių Karalius ir viešpačių Viešpats” (Apr 19, 16), ir Bažnyčia toliau rodys kiekvienai kartai „pagrindinę istorijos ašį, į kurią remiasi pasaulio pradžios bei jo galutinės paskirties slėpinys” (21), švęsdama Velykas ne tik vienąkart per metus, bet ir kiekvieną sekmadienį.

36.  Tad, tęsdamas laiško Dies Domini mintis, norėčiau primygtinai patikinti, jog dalyvavimas Eucharistijoje kiekvienam pakrikštytajam tikrai yra sekmadienio širdis. Tai neatsisakytinas reikalavimas, kurį reikia vykdyti ne tik kaip pareigą, bet ir dėl to, kad tai yra tikrai sąmoningo bei nuoseklaus krikščioniškojo gyvenimo esminė sąlyga. Žengiame į tūkstantmetį, kuris, atrodo, žada būti paženklintas gilios kultūrų bei religijų sampynos, net ir šalyse, turinčiose ilgą krikščionybės tradiciją.
Daugelyje vietovių krikščionys yra „mažoji kaimenė” (plg. Lk 12, 32) arba tokia darosi. Tai meta jiems iššūkį dar energingiau liudyti specifinius savosios tapatybės aspektus dažnai sunkiomis sąlygomis ir jaučiantis vienišiems. Vienas iš tokių aspektų yra pareiga dalyvauti Eucharistijoje kiekvieną sekmadienį. Sekmadieninė Eucharistija, suburdama kiekvieną savaitę krikščionis kaip Dievo šeimą už gyvybės Žodžio ir Duonos stalo, taip pat yra natūraliausias vaistas nuo išsisklaidymo. Ji yra puiki vieta, kur nuolatos skelbiama bei puoselėjama bendrystė. Būtent dalyvavimas Eucharistijoje Viešpaties dieną paverčia Bažnyčios diena (22), diena, kai ji gali veiksmingai atlikti savąjį vienybės sakramento vaidmenį.

Susitaikinimo sakramentas

37.  Taip pat noriu paakinti iš naujo drąsiai imtis pastoracijos, galinčios laiduoti, jog krikščionių bendruomenių kasdienė pedagogika mokės įtaigiai ir paveikiai pateikti Susitaikinimo sakramento praktiką. Kaip pamenate, šį klausimą aptariau 1984 metais posinodiniame paraginime Reconciliatio et paenitentia, kur buvo apibendrinti vienos Vyskupų sinodo asamblėjos, skirtos šiai problemai, apmąstymų vaisiai. Tuomet kviečiau visomis išgalėmis stengtis įveikti šiuolaikinėje visuomenėje išgyvenamą „nuodėmės pajautos” krizę (23), tačiau dar labiau raginau iš naujo atrasti Kristų kaip mysterium pietatis, kaip tą, kuriame Dievas parodo savo užuojautos sklidiną širdį ir mus su savimi sutaikina. Būtent šį Kristaus veidą reikia iš naujo atrasti per Atgailos sakramentą, kuris krikščioniui yra „įprastinė priemonė atleidimui už po krikšto padarytas nuodėmes gauti”(24). Tuo metu, kai mano minėtasis Sinodas ėmė nagrinėti šią problemą, visiems prieš akis buvo sakramento krizė, ypač paplitusi tam tikrose pasaulio srityse. Šią krizę sukėlusios priežastys neišnyko per tokį trumpą laiką. Tačiau Jubiliejaus metai, ypač paženklinti naudojimosi Atgailos sakramentu, teikia mums viltingą žinią, kurios nevalia nutylėti: jei daugybė tikinčiųjų, tarp jų daug jaunuolių, vaisingai priėmė šį sakramentą, tai ganytojams galbūt būtina labiau pasitikint, kūrybiškiau ir atkakliau jį skelbti bei skatinti tikinčiuosius jį branginti. Dabartinių krizių akivaizdoje, brangūs broliai kunigai, neturime nuleisti rankų! Viešpaties dovanos – o sakramentai tarp jų yra brangiausios – kyla iš To, kuris gerai pažįsta žmogaus širdį ir yra istorijos Viešpats.

Malonės primatas

38.  Vis labiau pasitikint leistis į mūsų laukiantį pastoracijos, laiduojančios deramą vietą asmeninei ir bendruomeninei maldai, planavimą reiškia gerbti esminį krikščioniškosios gyvenimo vizijos principą – malonės primatą. Nė vienoje dvasinėje kelionėje ir pastoracinėje veikloje neišvengiama gundymo manyti, jog rezultatus lemia mūsų gebėjimas veikti ir planuoti. Dievas tikrai prašo mūsų bendradarbiauti su jo malone ir todėl ragina visus savo proto bei energijos išteklius skirti Karalystės tarnybai. Tačiau vargas mums, jei užmiršime, kad be Kristaus negalime „nieko nuveikti” (plg. Jn 15, 5).

Šios tiesos užmiršti neleidžia malda. Ji nuolatos primena Kristaus primatą ir sykiu vidinio gyvenimo bei šventumo primatą. Jei šio principo nepaisoma, tai argi stebina, kad pastoraciniai sumanymai žlunga, palikdami širdyje drąsą atimantį nepasitenkinimo jausmą? Tada patiriame tą patį, ką išgyveno mokiniai Evangelijos pasakojime apie stebuklingą žūklę: „Kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome” (Lk 5, 5). Tai tikėjimo, maldos, pokalbio su Dievu metas, skirtas atverti mūsų širdis malonės srautui ir leisti Kristaus žodžiui pereiti per mus visa savo jėga: Duc in altum! Per tą žūklę būtent Petras ištarė tikėjimo žodžius: „Dėl tavo žodžio užmesiu tinklus” (ten pat). Prasidedant šiam tūkstantmečiui, leiskite Petro įpėdiniui pakviesti visą Bažnyčią šiam tikėjimo aktui, pasireiškiančiam nauju pasiryžimu melstis.

Žodžio klausymasis

39.  Nėra abejonių, kad toks šventumo ir maldos primatas gali kilti tiktai iš Dievo žodžio atnaujinto klausymosi. Nuo to laiko, kai Vatikano II Susirinkimas pabrėžė iškilų Dievo žodžio vaidmenį Bažnyčios gyvenime, Šventojo Rašto uolaus klausymosi bei dėmesingo skaitymo srityje pasiekta ženkli pažanga. Bažnyčios viešojoje maldoje Šventajam Raštui garantuota garbė, kokios jis nusipelno. Juo vis daugiau naudojasi tikintieji ir bendruomenės, ir tarp pasauliečių daug tokių, kurie atsideda Raštui remdamiesi teologinių bei biblinių studijų teikiama vertinga pagalba. Naujų jėgų iš dėmesingumo Dievo žodžiui pirmiausia susilaukia evangelizacija ir katechezė. Brangūs broliai ir seserys, šią tendenciją reikia stiprinti bei gilinti platinant Bibliją tarp šeimų. Ypač būtina, kad Žodžio klausymasis taptų gyvu susitikimu pagal seną ir visuomet galiojančią lectio divina tradiciją, leidžiančią semti iš biblinio teksto gyvą žodį, klausiantį, kreipiantį, formuojantį gyvenimą.


Žodžio skelbimas

40.  Maitintis Žodžiu, idant būtume „Žodžio tarnai” evangelizaciniame darbe, – tai tikrai Bažnyčios prioritetas naujojo tūkstantmečio pradžioje. Šiuo metu net seniai evangelizuotuose kraštuose nebėra „krikščioniškosios visuomenės”, kuri, nepaisant daugelio silpnybių, visais laikais ženklinančių žmoniją, aiškiai rėmėsi evangelinėmis vertybėmis. Šiandien būtina drąsiai atsigręžti į situaciją, kuri dėl globalizacijos ir jai būdingos naujos bei kintančios tautų ir kultūrų mozaikos darosi įvairialypiškesnė ir sudėtingesnė. Daug kartų šiais metais kviečiau imtis naujosios evangelizacijos. Dabar tai kartoju dar sykį, pirmiausia norėdamas pabrėžti, jog privalome atgaivinti savyje pradžios polėkį, leisdamiesi pagaunami apaštališkojo skelbimo po Sekminių įkarščio. Privalome iš naujo įžiebti savyje Pauliaus, sušukusio: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!” (1 Kor 9, 16), aistrą.

Tokia aistra netruks pažadinti Bažnyčioje naują misijų dvasią, kuri bus ne rezervuota grupei „specialistų”, bet apims visus Dievo tautos narius. Tas, kuris tikrai buvo sutikęs Kristų, negali laikyti jį vien sau, jis turi jį skelbti. Reikia naujo apaštališkojo polėkio, kuris būtų išgyvenamas kaip krikščioniškųjų bendruomenių bei grupių kasdienis įsipareigojimas. Tačiau tai turėtų būti daroma deramai gerbiant kiekvieno žmogaus skirtingą kelią bei atsižvelgiant į skirtingas kultūras, kad kiekvienos tautos specifinės vertybės būtų ne paneigtos, bet apvalytos bei ligi galo išskleistos.

Trečiojo tūkstantmečio krikščionybė turės vis geriau atsiliepti į šią būtinybę įsikultūrinti. Likdama visiškai pati savimi, neišjudinamai ištikima Evangelijos skelbimui ir Bažnyčios tradicijai, ji turės daugybės kultūrų bei tautų, kuriose ji bus priimta bei suleis šaknis, veidą. Jubiliejaus metais ypač džiaugėmės šio įvairialypio Bažnyčios veido grožiu. Tai galbūt tiktai pradžia, Dievo Dvasios mums rengiamos ateities eskizinis atvaizdas.

Kristų reikia su pasitikėjimu siūlyti visiems žmonėms. Būtina kreiptis į suaugusiuosius, šeimas, jaunuolius, vaikus, niekada nedangstant griežčiausių Evangelijos reikalavimų, bet atsižvelgiant į kiekvieno poreikius, susijusius su jautrumu bei kalba, pagal pavyzdį Pauliaus, kuris yra pasakęs: „Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau” (1 Kor 9, 22). Tai siūlydamas ypač turiu galvoje jaunimo pastoraciją. Kaip jau minėjau anksčiau, Jubiliejus paliudijo būtent jaunuolių dosnų užsidegimą. Turime mokėti deramai įvertinti šį guodžiantį atsaką bei investuoti tą entuziazmą kaip naują talentą (plg. Mt 25, 15), Viešpaties duotą mums į rankas, kad atneštų daug pelno.

41.  Tegu šviesus daugelio per Jubiliejų prisimintų tikėjimo liudytojų pavyzdys mus palaiko ir mums vadovauja šioje pasitikėjimo kupinoje, jaudinančioje ir kūrybiškoje veikloje! Bažnyčiai jos kankiniai visuomet būdavo gyvybės sėkla. Sanguis martyrum – semen christianorum (25) – šis garsus Tertuliano suformuluotas „dėsnis” išlaikė visus istorijos išbandymus. Argi taip nebus ir prasidedančiame šimtmetyje, tūkstantmetyje? Mes galbūt buvome perdėm įpratę galvoti apie kankinius kaip apie gana tolimą dalyką, tartum tai būtų praeitis, pirmiausia susijusi su pirmaisiais krikščioniškosios eros amžiais. Tačiau Jubiliejaus atmintis atvėrė mums stebinantį reginį, parodė, jog mūsų laikai ypač turtingi liudytojų, kurie vienaip ar kitaip mokėjo gyventi pagal Evangeliją priešiškumo ir persekiojimo sąlygomis, dažnai liudydami ligi kraujo praliejimo. Dievo žodis, pasėtas į gerą dirvą, juose davė šimteriopą vaisių (plg. Mt 13, 3–23). Savo pavyzdžiu jie mums parodė ir tarsi ištiesino kelią į ateitį. Mums belieka tiktai eiti jų pėdomis padedamiems Dievo malonės.
 

IV.  MEILĖS LIUDYTOJAI

42.  „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus” (Jn 13, 35). Jei tikrai būsime įsimąstę į Kristaus veidą, brangieji broliai ir seserys, mūsų pastoracinis planavimas negalės būti neįkvėptas „naujo įsakymo”, kurį jis mums davė: „Kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą” (Jn 13, 34).
Kita didelė sritis, kur reikia rimto plano visuotinės Bažnyčios ir dalinių Bažnyčių lygmenimis, susijusi su bendryste (koinonia), įkūnijančia ir iškeliančia aikštėn pačią Bažnyčios slėpinio esmę. Bendrystė yra vaisius ir regima išraiška meilės, trykštančios iš amžinojo Tėvo širdies, išliejamos mumyse Dvasios, kurią mums dovanoja Jėzus (plg. Rom 5, 5), kad visi būtume „vienos širdies ir vienos sielos” (Apd 4, 32). Būtent įgyvendindama šią meilės bendrystę Bažnyčia pasirodo kaip „sakramentas”, tai yra kaip „artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis” (26).

Viešpaties žodžiai šiuo klausimu perdėm apibrėžti, kad būtų galima menkinti jų reikšmę. Bažnyčiai jos kelyje per istoriją ir naujajame amžiuje reikės daugelio dalykų; tačiau jei nebus meilės (agape), visa bus bergždžia. Pats apaštalas Paulius primena mums apie tai savo himne meilei: jei mokėtume kalbėti žmonių ir angelų kalbomis ir jei turėtume tikėjimą, kad galėtume „net kalnus kilnoti”, tačiau neturėtume meilės, visa būtų „niekas” (plg. 1 Kor 13, 2). Meilė tikrai yra Bažnyčios „širdis”; tai puikiai suprato Teresė Lizjietė, kurią kaip scientia amoris žinovę paskelbiau Bažnyčios mokytoja: „Supratau, kad Bažnyčia turi širdį, o toji širdis liepsnoja Meile. Supratau, kad vien Meilė skatina Bažnyčios narius veikti <…>. Supratau, kad Meilė stiprina visus pašaukimus, Meilė yra visa”(27).

Bendrystės dvasingumas

43.  Padaryti Bažnyčią bendrystės namais ir mokykla – tai didelis iššūkis, kylantis mums prasidedančiame tūkstantmetyje, jei norime būti ištikimi Dievo planui ir atsiliepti į giliausius pasaulio lūkesčius.

Ką tai reiškia konkrečiai? Čia irgi galima išsyk pereiti prie praktinių dalykų, tačiau toks žingsnis būtų klaidingas. Pirma konkrečių iniciatyvų planavimo, būtina skatinti bendrystės dvasingumą, padarant tai auklėjimo principu visur, kur ugdomas žmogus ir krikščionis, lavinami altoriaus tarnautojai, pašvęstojo gyvenimo institutų nariai ir pastoracijos darbuotojai, statydinamos šeimos ir bendruomenės. Bendrystės dvasingumas pirmiausia reiškia širdies žvilgsnį į mumyse gyvenantį Trejybės slėpinį, kurio šviesą turėtume įžiūrėti ir mus supančių brolių bei seserų veiduose. Bendrystės dvasingumas taip pat reiškia gebėjimą jausti gilią mistinio Kūno vienybę ir traktuoti savo tikėjimo brolį kaip „dalį savęs”. Tiktai tada mokėsime dalytis jo džiaugsmais bei kančiomis, išgalėsime nuvokti jo troškimus bei atsakyti į jo poreikius, pasiūlyti jam tikrą ir gilią draugystę. Bendrystės dvasingumas taip pat yra gebėjimas įžvelgti pirmiausia tai, kas kituose yra teigiamo, priimant bei branginant tai kaip Dievo dovaną: ne tik kaip dovaną tam, kuris ją gavo tiesiogiai, bet ir kaip „dovaną man”. Bendrystės dvasingumas galiausiai reiškia mokėti „suteikti erdvės” broliui, nešiojant vieniems kitų naštas (plg. Gal 6, 2) ir duodant atkirtį egoistinėms pagundoms, be paliovos rengiančioms mums žabangas ir žadinančioms varžymąsi, karjerizmą, nepasitikėjimą ir pavydą. Neapgaudinėkime savęs: be šio dvasinio kelio bendrystės išorinės priemonės bus mažai naudingos. Jos taps ne bendrystės raiškos ir augimo būdais, bet veikiau bedvasiais mechanizmais, bendrystės kaukėmis.

44.  Vadinasi, naujajame amžiuje turėsime labiau negu kada nors anksčiau branginti ir plėtoti sritis bei priemones, kurios, remiantis didžiosiomis Vatikano II Susirinkimo kryptimis, padeda laiduoti bei išlaikyti bendrystę. Pirmiausia galvoje turiu specifines tarnavimo bendrystei formas – petriškąją tarnybą ir artimai su ja susijusį vyskupų kolegialumą. Tie dalykai pagrįsti Kristaus planu Bažnyčios atžvilgiu (28), tačiau būtent todėl reikalingi nuolatinio tikrinimo, galinčio laiduoti, jog jie tikrai įkvepiami Evangelijos.

Po Vatikano II Susirinkimo daug nuveikta reformuojant Romos kuriją, sinodų organizaciją, vyskupų konferencijų funkcionavimą. Tačiau dar tikrai daug reikia padaryti siekiant geriau išreikšti šių bendrystės įrankių galimybes – įrankių, ypač reikalingų šiandien, kai būtina greitai ir veiksmingai atsiliepti į problemas, kurių Bažnyčiai teks imtis taip sparčiai kintančioje mūsų laikų aplinkoje.

45.  Bendrystės vietas būtina kasdien visais lygmenimis puoselėti bei plėsti kiekvienos dalinės Bažnyčios gyvenimo audinyje. Bendryste turėtų spindėti vyskupų, kunigų ir diakonų, ganytojų ir visos Dievo tautos, dvasininkijos ir pašvęstojo gyvenimo institutų narių, bažnytinių organizacijų ir sąjūdžių tarpusavio santykiai. To siekiant vis daugiau reikšmės derėtų teikti tokiems kanonų teisės numatytiems bendradarbiavimo organams kaip kunigų ir pastoracinės tarybos. Jos, kaip žinoma, nesiremia parlamentinės demokratijos kriterijais, nes ne sprendžia, bet pataria (29); tačiau tai nemenkina jų reikšmės bei svarbos. Juk bendrystės teologiją ir dvasingumą įkvepia abipusis bei vaisingas ganytojų ir tikinčiųjų įsiklausymo kupinas dialogas, kuris išlaiko a priori sutarimą dėl esminių dalykų ir, kita vertus, paprastai skatina pritarti gerai pasvertiems ir bendriems sprendimams, susijusiems su diskutuotinais klausimais.

To siekiant reikia persiimti sena išmintimi, kuri, nemenkindama ganytojų vaidmens, mokėjo paakinti juos kuo labiau įsiklausyti į visą Dievo tautą. Reikšminga tai, ką šventasis Benediktas primena vieno vienuolyno abatui siūlydamas jam tartis ir su jauniausiais bendruomenės nariais: „Viešpats jaunesniam dažnai įkvepia tai, kas geriausia” (30). Šventasis Paulinas Nolietis ragina: „Žiūrėkime į visų tikinčiųjų lūpas, nes Šventoji Dvasia dvelkia kiekviename tikinčiajame”(31).

Teisinė išmintis, nustatydama tikslias dalyvavimo taisykles, iškelia aikštėn hierarchinę Bažnyčios struktūrą ir atremia visas savavališkumo ar nepagrįstų pretenzijų pagundas, tuo tarpu bendrystės dvasingumas, skatindamas pasitikėjimą bei atvirumą, visiškai atitinkančius Dievo tautos kiekvieno nario kilnumą ir atsakomybę, suteikia institucinei tikrovei sielą.

Pašaukimų įvairovė

46.  Tokia bendrystės vizija artimai susijusi su krikščioniškosios bendruomenės gebėjimu atverti erdvę visoms Dvasios dovanoms. Bažnyčios vienybė yra ne vienodybė, bet teisėtų įvairybių organiška visuma. Tai daugybės narių, susivienijusių į vieną kūną, vieną Kristaus Kūną (plg. 1 Kor 12, 12), tikrovė. Vadinasi, trečiojo tūkstantmečio Bažnyčiai bus būtina skatinti visus pakrikštytuosius įsisąmoninti savo aktyviąją atsakomybę Bažnyčios gyvenime. Šalia įšventinamosios tarnybos visos bendruomenės gerovės labui gali klestėti kitos, įsteigtos ar paprasčiausiai pripažintos, tarnybos, padedančios jai atsiliepti į daugybę savo poreikių, pradedant katecheze bei gyva liturgija ir baigiant jaunimo auklėjimu bei įvairiausiomis artimo meilės formomis.

Dosnių pastangų – pirmiausia atkakliai meldžiantis pjūties Viešpačiui (plg. Mt 9, 38) – neabejotinai reikia pašaukimams į kunigystę bei pašvęstąjį gyvenimą skatinti. Tai labai svarbi Bažnyčios gyvenimo visame pasaulyje problema. Dėl socialinės aplinkos pokyčių ir religinės sausros, sukeltos vartotojiškumo ir sekuliarizmo, ši problema tapo tikrai dramatiška ir kai kuriuose seniai evangelizuotuose kraštuose. Būtina ir neatidėliotina pradėti plačią ir nuodugnią pašaukimų pastoraciją, apimančią parapijas, ugdymo vietas bei šeimas ir akinančią dėmesingiau apmąstyti esmines gyvenimo vertybes, kurias įgyvendina kiekvieno asmens atsakas į Dievo kvietimą, ypač tada, kai jis kviečia visiškai save dovanoti ir visas savo jėgas atiduoti Karalystės reikalui.

Šioje perspektyvoje išryškėja ir visų kitų pašaukimų, įsišaknijusių per Krikšto sakramentą gauto naujojo gyvenimo turtuose, didelė svarba. Pirmiausia derėtų vis geriau iš naujo atrasti pasauliečių pašaukimą – jiems „skirta ieškoti Dievo karalystės, rūpinantis laikinaisiais dalykais ir juos tvarkant pagal Dievo valią” (32), ir atlikti „savo pareigas visos Dievo tautos misijoje Bažnyčioje ir pasaulyje”, savo veikla siekiant „evangelizuoti bei šventinti žmones” (33).

Labai naudinga bendrystei yra užduotis skatinti įvairias susivienijimo formas – nesvarbu, ar tai būtų bažnytinių sąjūdžių tradiciškesnės ar naujesnės formos, – tebeteikiančias Bažnyčiai gyvastingumo, kuris yra Dievo dovana ir autentiškas „Dvasios pavasaris”. Būtina, kad organizacijos ir sąjūdžiai tiek visuotinėje Bažnyčioje, tiek dalinėse Bažnyčiose darbuotųsi laikydamiesi kuo didžiausios bažnytinės darnos ir paklusdami ganytojų valdžios nurodymams. Tačiau visiems taip pat galioja reiklus ir griežtas apaštalo įspėjimas: „Negesinkite Dvasios! Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite” (1 Tes 5, 19–21).

47. Ypatingą dėmesį reikia skirti šeimos pastoracijai, dar būtinesnei tokiu istoriniu momentu kaip mūsų, kai išgyvenama plati ir gili šios pamatinės institucijos krizė. Pasak santuokos krikščioniškosios sampratos, vyro ir moters ryšys – abipusis ir visiškas, vienatinis ir neišardomas – atitinka pirmapradį Dievo planą, aptemdytą istorijoje „širdies kietumo”, bet Kristaus, apreiškusio tai, ko Dievas norėjo „pradžioje” (plg. Mt 19, 8), vėl iškelto į pirmykštį spindesį. Santuoka, iškelta į sakramento kilnumą, taip pat išreiškiamas Kristaus sužadėtiniškos meilės savo Bažnyčiai „didis slėpinys” (plg. Ef 5, 32).

Šiuo klausimu Bažnyčia negali pasiduoti tam tikros kultūros, net labai paplitusios ir kartais karingos, spaudimui. Priešingai, ji privalo stengtis, kad vis tobuliau Evangelijos dvasia ugdomos šeimos įtikinamai parodytų galimybę santuokos, visiškai atitinkančios Dievo planą ir tikruosius žmogaus asmens – sutuoktinių ir pirmiausia daug trapesnių vaikų – poreikius. Pačios šeimos turėtų vis labiau persiimti dėmesiu savo vaikams ir, aktyviai veikdamos Bažnyčioje bei visuomenėje, rūpintis savo teisių apsauga.

Ekumeninis įsipareigojimas

48.  Ką galėtume pasakyti apie neatidėliotiną būtinybę skatinti bendrystę jautrioje ekumeninio įsipareigojimo srityje? Deja, į trečiąjį tūkstantmetį nešamės ir liūdną praeities paveldą. Jubiliejaus šventimas suteikė keletą tikrai pranašiškų ir jaudinančių ženklų, tačiau priešais akis dar ilgas kelias.

Nukreipdamas mūsų žvilgsnį į Kristų, Didysis jubiliejus leido gyviau įsisąmoninti Bažnyčią kaip vienybės sakramentą. „Tikiu vieną Bažnyčią”: tai, ką teigiame Tikėjimo išpažinime, galiausiai remiasi Kristumi, kuriame Bažnyčia nėra padalyta (plg. 1 Kor 1, 11–13). Kaip jo Kūnas, Bažnyčia, kurios vienybė kyla iš Dvasios dovanos, yra nepadalijama. Susiskaldymas reiškiasi istorijos lygmeniu Bažnyčios vaikų tarpusavio santykių srityje. Tai žmogaus trapumo ir negebėjimo priimti dovanos, be paliovos trykštančios iš Kristaus Galvos į jo mistinį Kūną, padarinys. Jėzaus malda Vakarienės menėje – „Tegu visa bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje” (Jn 17, 21) – yra apreiškimas ir maldavimas. Ji mums apreiškia Kristaus vienybę su Tėvu kaip Bažnyčios vienybės versmę ir nuolatinę dovaną, kurią Bažnyčia jame slėpiningai gauna ligi laikų pabaigos. Ši vienybė, kuri, nepaisant žmogiškumui būdingų ribotumų, tampa konkrečia tikrove Katalikų Bažnyčioje, įvairiu laipsniu taip pat veikia kitų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių turimuose šventumo ir tiesos elementuose, kurie yra Kristaus Bažnyčiai priklausančios dovanos ir akstinas visuotinei katalikiškai vienybei (34).

Kristaus malda mums primena, jog būtina šią dovaną vis tobuliau priimti ir vis giliau plėtoti. Maldavimas „ut unum sint” yra ir mus įpareigojantis imperatyvas, ir palaikanti jėga, ir išganingas priekaištas mums dėl mūsų inertiškumo ir siauraširdiškumo. Jėzaus malda, o ne savo gebėjimais grindžiame savo viltį ir istorijoje pasiekti visišką bei regimą visų krikščionių vienybę.

Mūsų po Jubiliejaus vėl atnaujinamos kelionės perspektyvoje viltingai gręžiuosi į Rytų Bažnyčias linkėdamas, kad vėl grįžtų Bažnyčią pirmąjį tūkstantmetį praturtinęs pilnatviškas keitimasis dovanomis. Laikų, kai Bažnyčia kvėpavo „abiem plaučiais”, atminimas teskatina Rytų ir Vakarų krikščionis eiti petys petin puoselėjant tikėjimo vienybę ir gerbiant teisėtas skirtingybes, vieniems kitus pripažįstant bei palaikant kaip vieno Bažnyčios kūno narius.

Lygiai taip pat uoliai reikia puoselėti dialogą su anglikonų bendrijos ir iš Reformacijos kilusių bažnytinių bendruomenių broliais ir seserimis. Teologinis esminių tikėjimo bei krikščioniškosios moralės momentų sugretinimas, bendradarbiavimas artimo meilės srityje ir pirmiausia didysis šventumo ekumenizmas, Dievui padedant, negali neduoti vaisių ateityje. Tad kupini pasitikėjimo eikime savo keliu, siekdami akimirksnio, kai su visais be išimties Kristaus mokiniais visu balsu galėsime giedoti: „Žiūrėk, kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje” (Ps 133, 1).

Viską remti meile

49.  Meilė, prasidedanti bažnytinės bendruomenės viduje, iš prigimties atsiveria visuotinei tarnybai, įkvėpdama mus įsipareigoti veikliai ir konkrečiai meilei kiekvienam žmogui. Tai sritis, esmingai ženklinanti  krikščioniškąjį gyvenimą, bažnytinį veiklos stilių ir pastoracinį planavimą. Prasidedantis amžius ir tūkstantmetis dar išvys – ir linkėtina kuo aiškiau, – kokia atsidavusi gali būti meilė neturtingiesiems. Jei mūsų atspirties taškas tikrai yra įsimąstymas į Kristų, pirmiausia turime mokėti atrasti veidą tų, su kuriais jis norėjo susitapatinti: „Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane” (Mt 25, 35–36). Ši ištarmė nėra paprasčiausias kvietimas praktikuoti artimo meilę; tai – kristologijos puslapis, šviesos spinduliais apšviečiantis Kristaus slėpinį. Bažnyčia matuoja savo kaip Kristaus Sužadėtinės ištikimybę ne tik pagal tai, ar laikosi jo tikrojo mokymo, bet ir remdamasi šiais žodžiais.

Tikrai nevalia užmiršti, jog nė vieno negalima palikti neįtraukto į mūsų meilę, nes Dievo Sūnus „įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi” (35). Tačiau sykiu Evangelija nedviprasmiškais žodžiais kalba apie Dievo Sūnaus ypatingą buvimą neturtėliuose, ir tai Bažnyčią verčia pirmenybę teikti būtent jiems. Tokiu pasirinkimu liudijamas Dievo meilės, jo apvaizdos, jo gailestingumo pobūdis, ir tam tikru būdu istorijoje sėjamos Dievo karalystės sėklos, kurias savo žemiškojo gyvenimo metu sėjo pats Jėzus padėdamas visiems, kurie į jį kreipdavosi spaudžiami savo dvasinių ir materialinių reikmių.

50.  Mūsų laikais tikrai daug vargo, reikalaujančio iš krikščionių jautraus atsako. Mūsų pasaulis įžengia į naują tūkstantmetį, kupiną ekonominės, kultūrinės, technologinės plėtros prieštaravimų; tokia plėtra teikia milžiniškų galimybių keliems privilegijuotiesiems, tačiau sykiu milijonus žmonių ne tik palieka pažangos nuošalėje, bet ir priverčia gyventi sąlygomis, nė iš tolo neprilygstančiomis toms, kurios bent minimaliai atitiktų žmogaus orumą. Juk mūsų laikais nebeturėtų būti žmonių, mirštančių iš bado, pasmerktų neraštingumui, neturinčių elementariausios medicininės priežiūros nei jokio stogo virš galvos.

Skurdo areną galima plėsti be galo, prie senųjų skurdo formų priduriant naujas, dažnai būdingas ir ekonomiškai pasiturintiems sluoksniams bei grupėms, kurios neapsaugotos nuo nevilties, kylančios iš beprasmiškumo, narkomanijos rykštės, vienatvės senatvėje ar sergant, išstūmimo į nuošalę ar socialinės diskriminacijos. Viso to akivaizdoje krikščionis turi mokėti išpažinti tikėjimą į Kristų, išgirsdamas jo balsą, šaukiantį iš to skurdo pasaulio. Tai reiškia tęsti artimo meilės tradiciją, kuri per praėjusius du tūkstančius metų reiškėsi daugybe formų, bet šiandien turi būti dar išradingesnė. Dabar yra naujo „meilės išradingumo” metas – meilės, kuri skleistųsi ne tik kaip veiksminga pagalba, bet ir kaip gebėjimas tapti tokiu artimu kenčiančiajam, taip su juo solidarizuotis, kad pagalbos mostas būtų suprantamas ne kaip žeminanti išmalda, bet kaip broliškas dalijimasis.

To siekdami turime laiduoti, kad vargšai kiekvienoje krikščionių bendruomenėje jaustųsi kaip namie. Argi tai nebūtų didingiausias ir veiksmingiausias Gerosios Naujienos apie Karalystę pateikimas? Be tokios evangelizacijos per artimo meilę ir krikščioniškojo neturto liudijimą Evangelijos skelbimas, kuris pats yra pirmutinė meilės forma, gali likti nesuprastas ar paskęsti žodžių jūroje, į kurią mus kasdien panardina dabartinė komunikacijos visuomenė. Darbų meilė suteikia žodžių meilei neprilygstamos jėgos.

Šiandieniai iššūkiai

51.  Ir argi galime laikytis nuošalyje prognozuojamos ekologinės katastrofos, padarysiančios didžiulius planetos plotus negyvenamus bei priešiškus žmogui, akivaizdoje? Arba matydami taikos, kuriai dažnai kelia grėsmę katastrofiškų karų košmaras, problemas? Arba tada, kai niekinamos tokios daugybės žmonių, ypač vaikų, pagrindinės žmogaus teisės? Daug yra neatidėliotinų problemų, nuo kurių krikščioniui nevalia nusigręžti.

Ypatingo įsipareigojimo reikalauja kai kurie Evangelijos radikalios naujienos aspektai, kurie taip menkai suprantami, kad net daro Bažnyčią nepopuliarią, tačiau, nepaisant to, turi būti būtinai įtraukti į bažnytinę artimo meilės programą. Čia galvoje turiu skatintiną pareigą kiekvienai žmogaus gyvybei nuo jos prasidėjimo momento ligi mirties. Lygiai taip pat tarnavimas žmogui verčia mus laiku ar ne laiku garsiai pareikšti, jog tiems, kurie naudojasi mokslo pažanga, ypač biotechnologijų srityje, nevalia nepaisyti pagrindinių etikos reikalavimų ir šauktis abejotino solidarumo, galiausiai priverčiančio daryti skirtumą tarp vienos gyvybės ir kitos bei niekinti kiekvienam žmogui priklausantį orumą.

Norint, kad krikščioniškasis liudijimas būtų veiksmingas, ypač šiose jautriose ir kontraversinėse srityse, labai svarbu stengtis deramai paaiškinti Bažnyčios tokios pozicijos motyvus, pirmiausia pabrėžiant, jog čia kalbama ne apie tikėjimo požiūrio primetimą netikintiesiems, bet apie vertybių, įsišaknijusių pačioje žmogaus prigimtyje, interpretaciją bei apsaugą. Artimo meilė tada neišvengiamai ims tarnauti kultūrai, politikai, ekonomikai ir šeimai, idant visur būtų gerbiami pagrindiniai principai, nuo kurių priklauso žmogaus likimas ir kultūros ateitis.

52.  Visa tai, žinome, reikės įgyvendinti ypatingu krikščionišku būdu: vykdant šias užduotis pagrindinis vaidmuo turi tekti savo pašaukimą įgyvendinantiems pasauliečiams, kuriems niekuomet nevalia pasiduoti pagundai paversti krikščioniškąsias bendruomenes vien socialinių paslaugų organizacijomis. Santykį su pilietine visuomene, remiantis Bažnyčios socialiniu mokymu, turi ženklinti pagarba pastarosios autonomijai bei kompetencijai.

Gerai žinomos Bažnyčios magisteriumo pastangos, ypač XX amžiuje, aiškinti socialinę tikrovę Evangelijos šviesoje ir vis apibrėžčiau bei sistemiškiau prisidėti prie socialinio klausimo, dabar įgijusio globalinį matmenį, sprendimo.

Šis etinis ir socialinis aspektas yra būtinas krikščioniškojo liudijimo matmuo. Reikia atmesti bet kurį vidujistinį ir individualistinį dvasingumą, vargiai suderinamą su artimo meilės reikalavimais ir dar mažiau – su Įsikūnijimo „logika” ir galiausiai su eschatologine krikščionybės įtampa. Pastaroji leidžia mums suvokti istorijos santykinumą, tačiau niekaip neatleidžia nuo pareigos statydinti šią istoriją. Čia kaip niekada aktualus Vatikano II Susirinkimo mokymas: „Krikščioniškoji naujiena nenukreipia žmonių nuo pasaulio statymo ir neskatina liautis rūpinusis panašių į save gerove, bet veikiau priešingai, dar griežčiau įpareigoja tuo rūpintis” (36).

Konkretus ženklas

53.  Norėdamas parodyti šio iš pačių pagrindinių Evangelijos reikalavimų kylančio įsipareigojimo artimo meilei bei žmogiškumo skatinimui ženklą, nutariau, jog būtų naudinga, jei patys Jubiliejaus metai tarp daugelio artimo meilės vaisių, kuriuos ji jau davė šių metų raidoje, – pirmiausia turiu galvoje pagalbą, suteiktą daugybei neturtingiausių brolių, kad jie galėtų dalyvauti Jubiliejuje, – taip pat paliktų fondą, kuris būtų savotiškas jubiliejinės artimo meilės vaisius ir antspaudas. Daug piligrimų prisidėjo savo aukomis, ir daug ekonomikos pasaulio atstovų irgi buvo dosnūs parama, padėjusia laiduoti tinkamą Jubiliejaus šventimą. Padengus metų išlaidas, piniginės lėšos, kurias pavyko sutaupyti, bus skirtos karitatyviniams tikslams, nes svarbu, kad toks reikšmingas religinis įvykis būtų atsietas nuo bet kurios finansinio pasipelnymo regimybės. Visos likusios lėšos bus skirtos pakartoti patirčiai, taip dažnai išgyventai istorijos raidoje nuo tada, kai krikščionybės pradžioje Jeruzalės bendruomenė parodė nekrikščionims jaudinantį spontaniško keitimosi dovanomis ir net bendro gėrybių turėjimo neturtingųjų labui pavyzdį (plg. Apd 2, 44–45).

Tai, ką ketinama įgyvendinti, tebus mažas upelis, tačiau jis įsilies į didžiulę krikščioniškosios artimo meilės upę, tekančią per istoriją. Mažas, bet reikšmingas upelis: Jubiliejus paskatino pasaulį atsigręžti į Romą, į Bažnyčią, „pirmutinę meilėje” (37), ir dovanoti Petrui savo auką. Katalikybės centre išreikšta meilė šiandien savotiškai gręžiasi į pasaulį per ženklą, kuris turėtų būti Jubiliejaus proga patirtos bendrystės vaisius ir gyvas atminimas.

Dialogas ir misija

54.  Naujasis amžius, naujasis tūkstantmetis atsiveria Kristaus šviesoje. Tačiau ne visi mato šią šviesą. Turime nuostabią ir reiklią misiją būti jos atspindžiu. Tai mysterium lunae, toks brangus Bažnyčios tėvams, kurie šiuo įvaizdžiu norėjo perteikti Bažnyčios priklausomybę nuo Kristaus – Saulės, kurios šviesą ji atspindi (38). Tai buvo būdas išreikšti tai, ką apie save sakė pats Kristus, vadindamas save „pasaulio šviesa” (Jn 8, 12) ir ragindamas savo mokinius savo ruožtu būti „pasaulio šviesa” (Mt 5, 14).

Ši misija verčia mus suvirpėti iš baimės matant savo žmogiškąjį silpnumą, dėl kurio dažnai neatspindime šviesos ir esame dengiami šešėlių. Tačiau ši misija įmanoma, jei, atsigręždami į Kristaus šviesą, mokėsime atsiverti malonei, darančiai mus naujais žmonėmis.

55.  Šioje perspektyvoje taip pat kyla didelis tarpreliginio dialogo, kurio, vadovaudamiesi Vatikano II Susirinkimo gairėmis (39), sieksime ir naujajame amžiuje, iššūkis. Rengimosi Didžiajam jubiliejui laikotarpiu Bažnyčia stengėsi per simboliškai reikšmingus susitikimus užmegzti atvirą dialogą su kitų religijų atstovais. Šis dialogas turėtų tęstis. Vis didėjančio kultūrinio bei religinio pliuralizmo, ženklinsiančio, kaip galima numatyti, naujojo tūkstantmečio visuomenę, aplinkoje toks dialogas yra svarbus siekiant laiduoti taikos sąlygas ir nutolinti religinių karų, taip dažnai apipildavusių krauju žmonijos istoriją, spektrą. Vienatinio Dievo vardas vis labiau turėtų tapti tuo, kas jis yra – taikos ir taikos įsakymo vardas.

56.  Tačiau dialogas negali remtis religiniu indiferentizmu. Tad mes, krikščionys, plėtodami dialogą, privalome pilnatviškai liudyti mumyse gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15). Nereikia baimintis, kad kito tapatybę įžeis tai, kas iš tiesų yra visiems skirtos ir rūpestingiausiai kiekvieno laisvės paisant siūlomos dovanos – Dievo, kuris yra Meilė ir „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų” (Jn 3, 16), apreiškimo dovanos – džiugus skelbimas. Neseniai paskelbtoje deklaracijoje Dominus Iesus irgi pabrėžiama, jog dėl to negalima derėtis, nes mums tai ne kokia nors paprasta nuomonė, bet mus džiaugsmo pripildanti malonė, mums privaloma skelbti naujiena.


Todėl Bažnyčia negali nusišalinti nuo aktyvios misijų veiklos tarp pasaulio tautų, ir pirmutinė missio ad gentes užduotis tebėra naujiena, jog būtent Kristus, „kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jn 14, 6), yra žmonių išganymo šaltinis. Tarpreliginis dialogas „negali pakeisti skelbimo, priešingai, jis lieka į tai orientuotas” (40). Kita vertus, misijinė pareiga netrukdo mums pradėti dialogą pasirengus giliai įsiklausyti. Juk žinome, kad Bažnyčia niekuomet nesiliaus tyrusi nepaprasta matmenų bei implikacijų žmogaus gyvenimui gausa pasižyminčios malonės slėpinio, padedama Globėjo, Tiesos Dvasios (plg. Jn 14, 17), kuri turi vesti „į tiesos pilnatvę” (Jn 16, 13).

Toks principas grindžia ne tik neišsemiamą teologinį krikščioniškosios tiesos gilinimą, bet ir krikščionių dialogą su filosofijomis, kultūromis, religijomis. Dažnai Dievo Dvasia, kuri „pučia, kur nori” (Jn 3, 8), bendrojoje žmonijos patirtyje, nepaisant jos gausių prieštaravimų, duoda savo buvimo ženklų, padedančių patiems Kristaus mokiniams tobuliau suprasti žinią, kurią jie neša. Argi ne su tokiu nuolankiu ir pasitikėjimo pilnu atvirumu Vatikano II Susirinkimas ėmėsi skaityti „laiko ženklus” (41)?

Net ir rūpestingai stengdamasi dėmesingu žvilgsniu pagauti „Dievo dalyvavimo ir plano ženklus” (42), Bažnyčia ne tik atpažįsta tai, ką pati yra davusi, bet ir pamato, ką pati yra „gavusi iš žmonijos istorijos ir raidos” (43). Tokį atvirą ir sykiu skirti gebantį žvilgsnį Susirinkimas kreipė ir į kitas religijas. Mes turime ištikimai laikytis šio mokymo bei jo nurodytos krypties.

Susirinkimo šviesoje

57.  Brangūs broliai ir seserys, kokie turtai glūdi Vatikano II Susirinkimo pateiktose gairėse! Štai kodėl rengiantis Didžiajam jubiliejui prašiau Bažnyčios pasitikrinti, kaip ji įgyvendino Susirinkimo nutarimus (44). Ar tai buvo atlikta? Tokio apmąstymo momentas buvo Vatikane surengtas kongresas, ir tikiuosi, jog vienaip ar kitaip tai buvo padaryta visose dalinėse Bažnyčiose. Bėgant metams, šie tekstai nepraranda nei vertės, nei spindesio. Jie turi būti tinkamai skaitomi, plačiai žinomi ir įsidėmimi kaip patikimi ir normatyviniai Magisteriumo tekstai Bažnyčios tradicijoje. Pasibaigus Jubiliejui, kaip niekada jaučiu pareigą įvardyti Susirinkimą kaip didžiulę malonę, praturtinusią Bažnyčią XX amžiuje: jis yra mums patikimas kompasas prasidedančio naujo amžiaus kelyje.
 

PABAIGA

Duc in altum!

58.  Eikime pirmyn kupini vilties! Naujas tūkstantmetis atsiveria priešais Bažnyčią kaip milžiniškas vandenynas, į kurį reikia leistis tikintis Kristaus pagalbos. Dievo Sūnus, prieš du tūkstančius metų tapęs žmogumi iš meilės žmonėms, tebetęsia savo darbą ir šiandien: mums reikia skvarbaus žvilgsnio tai išvysti ir pirmiausia dosnios širdies patiems tapti jo įrankiais. Juk šventėme Jubiliejų, kad vėl atkurtume ryšį su šia gyva mūsų vilties versme! Dabar Kristus, į kurį įsimąstėme ir kurį mylėjome, vėl kviečia mus leistis kelionėn: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios” (Mt 28, 19). Šis misijinis priesakas lydi mus, žengiančius į trečiąjį tūkstantmetį, ir sykiu ragina persiimti įkarščiu, kuris buvo būdingas pirmiesiems krikščionims: ir mes galime tikėtis Dvasios jėgos, išlietos per Sekmines ir šiandien akinančios pradėti iš naujo, kupini vilties, kuri „neapgauna” (Rom 5, 5).

Naujojo amžiaus pradžioje turėtume sparčiau žingsniuoti pasaulio keliais. Kelių, kuriais eina kiekvienas iš mūsų, kiekviena mūsų Bažnyčių, yra daug, tačiau joks atstumas neskiria tų, kurie artimai suvienyti vienatinės bendrystės, kasdien besimaitinančios nuo eucharistinės Duonos ir gyvenimo Žodžio stalo. Kiekvieną sekmadienį prisikėlęs Kristus leidžia mums susitikti su juo tartum Vakarienės menėje, kur „pirmąją savaitės dieną” (plg. Jn 20, 19) jis atsistojo savųjų viduryje, kad įkvėptų jiems gaivinančią Dvasios dovaną bei pastūmėtų juos į didįjį evangelizacijos nuotykį.

Švenčiausioji Mergelė lydi mus šiame kelyje. Prieš kelis mėnesius, dalyvaujant daugybei viso pasaulio vyskupų, Romoje jai patikėjau trečiąjį tūkstantmetį. Daug kartų šiais metais šaukiausi jos „kaip naujosios evangelizacijos Žvaigždės”. Dar kartą kreipiu jūsų žvilgsnius į ją kaip į spindinčią aušrą ir patikimą vadovę mūsų kelyje. Kartodamas paties Jėzaus žodžius (plg. Jn 19, 26) ir išreikšdamas sūnišką visos Bažnyčios meilę, vėl jai sakau: „Moterie, štai tavo vaikai!”

59.  Brangūs broliai ir seserys! Šventųjų durų simbolis užsiveria, bet tiktai tam, kad paliktų kaip niekada anksčiau atviras gyvąsias duris, kurios yra Kristus. Po Jubiliejaus entuziazmo negrįšime į pilką kasdienybę. Priešingai, jei mūsų piligriminė kelionė buvo autentiška, ji bus išmankštinusi mūsų kojas tolesniam keliui. Turime degti tokiu pat įkarščiu kaip apaštalas Paulius: „Pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje” (Fil 3, 13–14). Turime taip pat sekti Marija, kuri, po maldingos kelionės į šventąjį Jeruzalės miestą grįžusi Nazaretan, ištikimai širdyje laikė savo Sūnaus slėpinį (plg. Lk 2, 51).

Prisikėlęs Jėzus, lydintis mus kelyje kaip mokinius iš Emauso ir leidžiantis save atpažinti laužant duoną (plg. Lk 24, 35), teranda mus budrius, pasirengusius atpažinti jo veidą ir lėkti pas brolius pranešti didžią naujieną: „Mes matėme Viešpatį!” (Jn 20, 25).

Tai labai trokštamas 2000 metų jubiliejaus vaisius – Jubiliejaus, gyvai pateikusio priešais mūsų akis Jėzaus iš Nazareto, Dievo Sūnaus ir žmogaus Atpirkėjo, slėpinį.
Dabar, kai Jubiliejus baigiasi atverdamas vilties ateitį, visos Bažnyčios šlovinimas ir padėka tekyla pas Tėvą per Kristų Šventojoje Dvasioje!

To linkėdamas, iš visos širdies teikiu visiems savo palaiminimą.
 

Iš Vatikano, 2001 metų sausio 6 dieną,
per Viešpaties Apsireiškimo iškilmę,
dvidešimt trečiaisiais mano pontifikato metais.

Jonas Paulius II


NUORODOS

(1) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje Christus Dominus, 11.
(2) Plg. Bulė Incarnationis mysterium (1998 lapkričio 29), 3: AAS 91 (1999), 132.
(3) Plg. ten pat, 4: loc. cit., 133.
(4) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 8.
(5) De civitate Dei, XVIII, 51, 2: PL 41, 614; plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 8.
(6) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente (1994 lapkričio 10), 55: AAS 87 (1995), 38.
(7) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 1.
(8) „Ignoratio enim Scripturarum ignoratio Christi est”: Comm. in Isaiam, prologas: PL 24, 17.
(9) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum, 19.
(10) „Tad sekdami šventaisiais tėvais visi vieningai mokome išpažinti vieną ir tą patį Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tobulai dievišką ir tobulai žmogišką, tikrą Dievą ir tikrą žmogų <…>. Vienas ir tas pats yra Kristus, viengimis Sūnus ir Viešpats; pripažįstame Jį turint dvi – nesumaišytas, nepakitusias, nepadalytas ir viena nuo kitos neatskirtas – prigimtis <…>. Jis yra ne padalytas ar perskirtas į du asmenis, bet vienas ir tas pats viengimis Sūnus, Dievas, Žodis ir Viešpats Jėzus Kristus” (DS 301–302).
(11) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 22.
(12) Šventasis Atanazas šiuo atžvilgiu pastebi: „Jei Sūnus nebūtų tikras Dievas, žmogaus nebūtų buvę galima sudievinti, ir jis būtų likęs suvienytas su kūriniu” (Oratio II contra Arianos, 70: PG 26, 425B–426G).
(13) Plg. Nr. 78.
(14) Paskutiniai pokalbiai. Geltonasis sąsiuvinis (1897 07 06): Oeuvres completes. Paris, 1996, p. 1025.

(15) Šv. Kiprijonas. De Oratione Dominica, 23: PL 4, 553; plg. Lumen gentium, 4.
(16) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 40.
(17) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 10.
(18) Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas apie kai kuriuos krikščioniškosios meditacijos aspektus Orationis forma (1989 spalio 15): AAS 82 (1990), 362–379.
(19) Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 10.
(20) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Dies Domini (1998 gegužės 31), 19: AAS 90 (1998), 724.
(21) Ten pat, 2: loc. cit., 714.
(22) Plg. ten pat, 35: loc.cit., 734.
(23) Plg. 18: AAS 77 (1985), 224.
(24) Ten pat, 31: loc cit., 258.
(25) Tertulianas. Apolog., 50, 13: PL 1, 534.
(26) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 1.
(27) Rankraštis B 3v.: Teresė Lizjietė. Oeuvres completes. Paris, 1996, p. 226.
(28) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, III sk.
(29) Plg. Dvasininkijos kongregacija ir kiti. Instrukcija kai kuriais pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje klausimais Ecclesiae de mysterio (1997 rugpjūčio 15): AAS 89 (1997), 852–877, ypač 5 str.: „Bendradarbiavimo dalinėje Bažnyčioje struktūros”.
(30) Regula, III, 3: „Ideo autem omnes ad consilium vocari diximus, quia saepe iuniori Dominus revelat quod melius est”.
(31) „De omnium fidelium ore pendeamus, quia in omnem fidelem Spiritus Dei spirat”: Epistola 23, 36 ad Sulpicium Severum: CSEL 29, 193.
(32) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 31.
(33) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl pasauliečių apaštalavimo Apostolicam actuositatem, 2.
(34) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 8.
(35) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 22.
(36) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 34.
(37) Šv. Ignotas Antiochietis. Epistula ad Romanos, praef.: ed. Funk, I, 252.
(38) Pavyzdžiui, šv. Augustinas: „Luna intelligitur Ecclesia, quod suum lumen non habeat, sed ab Unigenito Dei Filio, qui multis locis in Sanctis Scripturis allegorice sol appellatus est”: Enarrationes in Psalmos, 10, 3: CCL 38, 42.
(39) Plg. Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracija Nostra aetate.
(40) Tautų evangelizacijos kongregacija, Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba. Instrukcija dėl Evangelijos skelbimo ir tarpreliginio dialogo Dialogo e annuncio: riflessioni e orientamenti (1991 gegužės 19), 82: AAS 84 (1992), 444.
(41) Plg. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 4.
(42) Ten pat, 11.
(43) Ten pat, 44.
(44) Plg. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente (1994 lapkričio 10), 36: AAS 87 (1995), 28.


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose“, 2001 vasario 14, Nr. 3 – 2001 vasario 28, Nr. 4.