JONAS PAULIUS II

APAŠTALIŠKASIS LAIŠKAS

MANE NOBISCUM DOMINE

Eucharistijos metų (2004 m. spalis – 2005 m. spalis) proga

Vyskupams, dvasininkams ir tikintiesiems

2004 spalio 7



© Katalikų interneto tarnyba, 2004.
Tekstas internetui parengtas pagal leidinį:
Popiežius Jonas Pauliaus II. Apaštališkasis laiškas Mane nobiscum Domine Eucharistijos metų proga. – Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2004. – 36 p.

TURINYS

ĮŽANGA [1-5]

I SUSIRINKIMO IR JUBILIEJAUS PĖDOMIS [6-10]

Žvelgiant į Kristų
Su Marija kontempliuoti Kristaus veidą
Nuo Rožinio metų Eucharistijos metų link

II EUCHARISTIJA – ŠVIESOS SLĖPINYS [11-18]

„Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“(Lk 24, 27)
„Jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną“ (Lk 24, 35)
„Aš esu su jumis per visas dienas...“ (Mt 28, 20)
Švęsti, adoruoti, kontempliuoti

III EUCHARISTIJA – BENDRYSTĖS VERSMĖ IR APRAIŠKA [19-23]

„Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu“ (Jn 15, 4)
Viena duona, vienas kūnas
„Vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32)
Viešpaties diena

IV EUCHARISTIJA – „MISIJOS“ PRADAS IR PLANAS [24-28]

„Jie tuoj pat pakilo“ (Lk 24, 33)
Dėkoti
Solidarumo būdas
Tarnaujant mažiausiesiems

PABAIGA [29-31]

NUORODOS
 



ĮŽANGA

1. „Pasilik su mumis, Viešpatie! Jau vakaras arti“ (plg. Lk 24, 29). Šiuo primygtiniu kvietimu du mokiniai, prisikėlimo dienos vakarą keliavę į Emausą, kreipiasi į prie jų kelyje prisijungusį Pakeleivį. Slegiami liūdnų minčių, mokiniai negalėjo nė įsivaizduoti, kad šis nepažįstamasis buvo jų iš numirusių jau prisikėlęs Mokytojas. Tačiau jam kalbantis su jais bei „atveriant“ jiems Raštų prasmę, jų širdys buvo „užsidegusios“ (plg. ten pat, 32). Žodžio šviesa sutirpdė širdžių kietumą, ir jų „akys atsivėrė“ (plg. ten pat, 31). Besibaigiančios dienos šešėliuose ir tamsoje, grasinančioje apgaubti jų dvasią, tas Pakeleivis buvo šviesos spindulys, gebėjęs pažadinti jų viltį ir atvėręs širdis šviesos pilnatvės troškimui. „Pasilik su mumis“, – įkalbinėjo jie. Ir jis sutiko. Netrukus Jėzaus veidas pranyks iš akių, tačiau Viešpats „liks“ prisidengęs „laužoma duona“, kurios akivaizdoje jų akys atsivėrė.

2. Emauso mokinių įvaizdis yra puikus metų, kai Bažnyčia ypač stengsis gyventi Švenčiausiosios Eucharistijos slėpiniu, kelrodis. Mūsų klausimų bei nerimastavimų, o kartais ir gilių nusivylimų keliuose dieviškasis „Pakeleivis“ ir toliau eina su mumis, idant, atverdamas mums Raštus, įvesdintų mus į Dievo slėpinių supratimą. Kai susitikimas su Viešpačiu tampa pilnatviškas, „žodžio šviesą“ pakeičia šviesa, trykštanti iš „gyvenimo duonos“, per kurią Kristus iškiliausiai išpildo savo pažadą: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).

3. „Duonos laužymas“, kaip iš pradžių buvo vadinama Eucharistija, visada buvo Bažnyčios gyvenimo šerdis. Eucharistijos dėka Kristus laiko raidoje daro esamą savo mirties bei prisikėlimo slėpinį. Joje jis asmeniškai gaunamas kaip „gyvoji duona, nužengusi iš dangaus“ (Jn 6, 51), ir su juo mums duodamas amžinojo gyvenimo laidas, leidžiąs iš anksto pajusti dangiškosios Jeruzalės amžinojo pokylio skonį. Tęsdamas tėvų, visuotinių susirinkimų ir savo pirmtakų mokymą, dažnai, paskutinį kartą enciklikoje Ecclesia de Eucharistia, kviečiau apmąstyti Eucharistiją. Todėl šiame laiške neketinu iš naujo dėstyti jau pateikto mokymo, tiktai atkreipiu dėmesį, kad į jį reikėtų labiau įsigilinti ir jį įsisavinti. Maniau, jog būtent tam labai praverstų metai, visiškai skirti šiam nuostabiam sakramentui.

4. Kaip žinome, Eucharistijos metai truks nuo 2004 m. spalio iki 2005 m. spalio. Tinkamą progą šiai iniciatyvai man suteikė du įvykiai, žymėsiantys jų pradžią ir pabaigą: Tarptautinis Eucharistinis kongresas, 2004 m. spalio 10–17 d. vyksiantis Gvadalacharoje (Meksika), ir paprastasis Vyskupų sinodo susirinkimas, vyksiantis 2005 m. spalio 2–25 d. Vatikane ir svarstysiantis temą „Eucharistija – Bažnyčios gyvenimo ir misijos versmė ir viršūnė“. Šia linkme mane kreipė dar vienas sumetimas: į šiuos metus įsiterpia Pasaulinė jaunimo diena, švęsima 2005 m. rugpjūčio 16–21 d. Kelne. Eucharistija yra gyvoji šerdis, ir apie ją – to trokštu – jaunuoliai turėtų burtis, idant ji maitintų jų tikėjimą bei polėkį. Tokios eucharistinės iniciatyvos mintį jau kurį laiką puoselėjau savo širdyje: tai natūrali pastoracinės krypties, kurią ketinau suteikti Bažnyčiai, ypač pasirengimo Didžiajam jubiliejui laikotarpiu, ir kurios vėl ėmiausi vėlesniais metais, plėtotė.

5. Šiame apaštališkajame laiške norėčiau pabrėžti šios krypties tęstinumą, idant kiekvienam būtų lengviau suvokti jos dvasinę reikšmę. Dėl konkretaus Eucharistijos metų įgyvendinimo, tai čia pasikliauju asmeniniu dalinių Bažnyčių ganytojų rūpesčiu; jų maldingumas tokiam didžiam Slėpiniui pasiūlys, ko derėtų imtis. Be to, mano broliai vyskupai nesunkiai supras, jog ši iniciatyva, kilusi ką tik pasibaigus Rožinio metams, rutuliojasi tokiu aukštu dvasiniu lygmeniu, kad niekaip netrikdys paskirų dalinių Bažnyčių pastoracinių programų. Priešingai, ji jas ryškiau apšvies, įtvirtindama, taip sakant, tame Slėpinyje, kuris yra tikinčiųjų dvasinio gyvenimo ir visų vietinės Bažnyčios iniciatyvų šaknis bei paslaptis. Todėl nereikalauju sustabdyti judėjimą pastoraciniais „keliais“, kuriais žengia pavienės Bažnyčios, bet tik prašau pabrėžti juose eucharistinį matmenį, būdingą visam krikščioniškam gyvenimui. Šiuo laišku taip pat norėčiau pateikti kelias pamatines gaires, būdamas tikras, kad visi Dievo tautos nariai su veikliu klusnumu ir karšta meile priims mano pasiūlymą.

I SUSIRINKIMO IR JUBILIEJAUS PĖDOMIS

Žvelgiant į Kristų

6. Prieš dešimt metų turėjau džiaugsmą apaštališkajame laiške Tertio millennio adveniente (1994 m. lapkričio 10 d.) pasiūlyti Bažnyčiai pasirengimo Didžiajam 2000 metų jubiliejui programą. Tas istorinis momentas man atrodė didelė malonė. Žinoma, netikėjau, kad paprastas chronologinis įvykis – kad ir koks įtaigus – galėtų pats savaime sukelti didelių permainų. Prasidėjus naujam tūkstantmečiui, atsiskleidė tam tikra tragiška ankstesnių įvykių, ir dažnai blogiausiųjų iš jų, tąsa. Išryškėjo toks scenarijus, kai greta paguodžiančių perspektyvų galima išvysti niūrių smurto ir kraujo šešėlių, kurie nepaliauja mus liūdinę. Tačiau, kviesdamas Bažnyčią švęsti Įsikūnijimo dviejų tūkstančių metų jubiliejų, buvau tvirtai įsitikinęs – ir dabar kaip niekada tebesu! – jog darbuojuosi dėl žmonijos „ateities“.

Kristus iš tiesų yra ne tik Bažnyčios, bet ir žmonijos istorijos centras. Jame visa suvienyta (plg. Ef 1, 10; Kol 1, 15–20). Argi galima užmiršti, su kokiu užsidegimu Vatikano II Susirinkimas, cituodamas popiežių Paulių VI, išpažino, kad Kristus yra „žmonijos istorijos tikslas, taškas, kuriame susilieja istorijos ir civilizacijos lūkesčiai, žmonių giminės centras, visų širdžių džiaugsmas ir jų ilgesio išsipildymas“ (1)? Susirinkimo mokymas prisidėjo prie gilesnio Bažnyčios prigimties pažinimo, atverdamas tikinčiųjų širdis geresniam tikėjimo slėpinių ir pačios žemiškosios tikrovės supratimui Kristaus šviesoje. Juk jame, kūnu tapusiame Žodyje, išryškėja ne tik Dievo, bet ir paties žmogaus slėpinys (2). Jame žmogus atranda atpirkimą ir pilnatvę.

7. Šią temą išsamiai išplėtojau enciklikoje Redemptor hominis savo pontifikato pradžioje, vėliau ją gvildenau įvairiomis kitomis aplinkybėmis. Tinkamas momentas atkreipti tikinčiųjų dėmesį į šią pamatinę tiesą buvo Jubiliejus. Pasirengimas šiam didžiam įvykiui buvo perdėm trinitarinis ir kristocentrinis. Laikantis tokios bendrosios krypties, Eucharistija tikrai negalėjo būti užmiršta. Šiandien, kai rengiamės švęsti Eucharistijos metus, mielai primenu tai, ką esu parašęs apaštališkajame laiške Tertio millennio adveniente: „Dutūkstantieji metai bus eucharistiniai metai: prieš dvidešimt amžių Marijos įsčiose įsikūnijęs Išganytojas Eucharistijos sakramente ir toliau siūlo save žmonijai kaip dieviškojo gyvenimo versmę“ (3). Romoje švęstas Tarptautinis Eucharistinis kongresas konkrečiai išreiškė šį Didžiojo jubiliejaus aspektą. Taip pat pravartu priminti, jog rengiantis Jubiliejui apaštališkajame laiške Dies Domini tikintiesiems pasiūliau apmąstyti sekmadienio kaip prisikėlusio Viešpaties ir Bažnyčios ypatingos dienos temą. Tada vis kviečiau iš naujo atrasti Eucharistijos šventimą kaip sekmadienio širdį (4).

Su Marija kontempliuoti Kristaus veidą

8. Didžiojo jubiliejaus paveldas buvo tam tikru būdu perteiktas apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte. Šiame programinio pobūdžio dokumente siūliau imtis pastoracinės veiklos, kuri remtųsi Kristaus veido kontempliacija ir vadovautųsi bažnytine pedagogika, pateikiančia „aukštą“ šventumo „standartą“, siektiną pirmiausia pasitelkus maldos meną (5). Tokioje perspektyvoje niekaip negalima apsieiti be liturginės veiklos ir ypač dėmesio eucharistiniam gyvenimui. Tada rašiau: „XX amžiuje, ypač po Susirinkimo, krikščionių bendruomenė smarkiai paaugo, turint galvoje sakramentų, pirmiausia Eucharistijos, šventimo būdą. Būtina toliau eiti šia linkme, pirmutinį dėmesį skiriant Eucharistijai, švenčiamai Viešpaties dieną, arba sekmadienį, kuris laikytinas ypatinga džiaugsmo diena, prisikėlusio Viešpaties ir Dvasios dovanos diena, tikromis savaitės Velykomis“ (6). Mokymo melstis kontekste taip pat kviečiau praktikuoti Valandų liturgiją, kuria Bažnyčia pašventina įvairias dienos valandas ir liturginiams metams būdingą laiko ritmą.

9. Vėliau, paskelbdamas Rožinio metus ir apaštališkąjį laišką Rosarium Virginis Mariae, Kristaus veido kontempliacijos temos ėmiausi iš marijiškosios perspektyvos, iš naujo siūlydamas rožinio maldą. Juk ši tradicinė malda, taip rekomenduojama Magisteriumo ir tokia brangi Dievo tautai, yra aiškiai biblinė bei evangelinė, sutelkta daugiausia į Kristaus vardą bei veidą, lydinti slėpinių apmąstymą ir „Sveika, Marija“ kartojimą. Jos kartotinė tėkmė yra savotiška meilės pedagogika. Ja siekiama uždegti širdį meile, kurią savo Sūnui puoselėjo Marija. Štai kodėl panorau, plėtodamas daugiaamžę tradiciją, papildyti šią pirmutinę kontempliacijos formą, tikrąją „Evangelijos santrauką“, šviesos slėpiniais (7). Ir kaip tada šviesos slėpinių nevainikuoti Eucharistija?

Nuo Rožinio metų Eucharistijos metų link

10. Rožinio metų viduryje paskelbiau encikliką Ecclesia de Eucharistia, kuria norėjau iškelti aikštėn nepakartojamą bei gyvybinį Eucharistijos slėpinio ryšį su Bažnyčia. Visus paakinau su prideramu uolumu švęsti eucharistinę Auką, taip pat ne Mišių metu teikti Eucharistijoje esančiam Jėzui garbinimo kultą, kuris būtų vertas tokio didaus Slėpinio. Ypač reikalavau eucharistinio dvasingumo, pateikdamas Mariją kaip „Eucharistijos moters“ pavyzdį (8).

Tad Eucharistijos metai vyksta fone, kuris buvo metai iš metų turtinamas, pagrindinį dėmesį visada skiriant Kristui ir jo veido kontempliacijai. Tam tikra prasme Eucharistijos metai yra savotiška sintezė, viso nueitojo kelio viršūnė. Daug būtų galima kalbėti apie tai, kaip derėtų švęsti šiuos metus. Pasitenkinsiu nurodydamas kelias perspektyvas, galinčias padėti visiems atrasti apšviestų ir vaisingų laikysenų.

II EUCHARISTIJA – ŠVIESOS SLĖPINYS

„Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“ (Lk 24, 27)

11. Pasakojimas apie prisikėlusio Jėzaus pasirodymą dviem mokiniams iš Emauso padeda mums iškelti aikštėn pirmąjį eucharistinio slėpinio aspektą, kuris visadaturi būti būdingas Dievo tautos pamaldumui: Eucharistija yra šviesos slėpinys! Kokia prasme tai galima sakyti ir kokią tai turi reikšmę dvasingumui bei krikščioniškajam gyvenimui?

Jėzus pats vadino save „pasaulio šviesa“ (Jn 8, 12), ir tai tampa akivaizdu tokiais jo gyvenimo momentais kaip atsimainymas ir prisikėlimas, kai ryškiai suspindi jo dieviškoji garbė. Tuo tarpu Eucharistijoje Jėzaus garbė lieka pridengta. Eucharistijos sakramentas yra tobuliausias mysterium fidei. Tačiau būtent per savo visiško slaptingumo slėpinį Kristus virsta šviesos slėpiniu, kurio dėka tikintysis įvedamas į dieviškojo gyvenimo gelmę. Ne be nusisekusios intuicijos Rubliovo garsioje Trejybės ikonoje Eucharistija pavaizduota trinitarinio gyvenimo centre.

12. Eucharistija yra šviesa pirmiausia todėl, kad per kiekvienas Mišias Žodžio liturgija abiejų „stalų“ – Žodžio ir Duonos – vienybėje eina pirma Eucharistijos šventimo. Ši seka išryškėja Jono evangelijos eucharistinėje kalboje, kur Jėzus nuo pamatinio dėstymo apie savo slėpinį eina prie išties eucharistinio matmens parodymo: „Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas“ (Jn 6, 55). Kaip žinome, tai išmušė iš vėžių daugelį klausytojų ir paskatino Petrą išreikšti kitų apaštalų ir visų laikų Bažnyčios tikėjimą: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68). Pasakojime apie mokinius iš Emauso pats Kristus įsikiša, kad, „pradėjęs nuo Mozės“, parodytų, „kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“ (plg. Lk 24, 27). Jo žodžiai „uždega“ mokinių širdis, ištraukia juos iš sielvarto ir nevilties tamsybių ir pažadina troškimą pasilikti su juo: „Pasilik su mumis!“ (Lk 24, 29).

13. Konstitucijoje Sacrosanctum Concilium Vatikano II Susirinkimo tėvai troško, kad „Dievo žodžio stalas“ plačiau atvertų tikintiesiems Rašto lobynų duris (9). Todėl jie leido per liturgijos šventimą pirmiausia Biblijos skaitinius skaityti visiems suprantama kalba. Pats Kristus kalba, kai Bažnyčioje skaitomas Šventasis Raštas (10). Sykiu jie rekomendavo celebrantui homiliją, kaip pačios liturgijos dalį, kurioje būtų aiškinamas ir krikščioniškajam gyvenimui aktualizuojamas Dievo žodis (11). Praėjus keturiasdešimčiai metų po Susirinkimo, Eucharistijos metai krikščionių bendruomenėms gali būti puiki proga pasverti savo pažangą šioje srityje. Juk nepakanka skelbti Biblijos vietos suprantama kalba, jei to nedaroma rūpestingai, iš anksto pasiruošus, įdėmiai klausantis ir mąslioje tyloje – visa tai būtina, idant Dievo žodis paliestų ir apšviestų gyvenimą.

„Jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną“ (Lk 24, 35)

14. Reikšminga, kad abu mokiniai iš Emauso, tinkamai parengti Viešpaties žodžių, atpažino jį prie stalo iš paprasto „duonos laužymo“ judesio. Ženklai „kalba“, kai protai nušvitę, o širdys užsidegusios. Eucharistija rutuliojasi ženklų, kuriuose glūdi vaisinga ir apšviečianti žinia, dinaminiame kontekste. Būtent per ženklus slėpinys tam tikru būdu atsiveria tikinčiojo akims.

Enciklikoje Ecclesia de Eucharistia pabrėžiau, jog svarbu neapleisti nė vieno šio sakramento matmens. Žmogus visada jaučia pagundą apriboti Eucharistiją savo asmeniniais matmenimis, tuo tarpu būtent jis yra tas, kuriam privalu atsiverti Slėpinio matmenims. „Eucharistija yra per brangi dovana, kad būtų galima toleruoti dviprasmybes ir sumenkinimus“ (12).

15. Akivaizdžiausias Eucharistijos matmuo neabejotinai yra valgymas. Eucharistija atsirado velykinio valgymo Didžiojo ketvirtadienio vakarą aplinkoje. Todėl į jos struktūrą įrašyta puotos reikšmė. „Imkite ir valgykite <...> Paskui, paėmęs taurę, <...> davė jiems, tardamas: ‘Gerkite iš jos visi’ <...>“ (Mt 26, 26.27). Šis aspektas gerai išreiškia bendrystės ryšį, kurį Dievas nori užmegzti su mumis ir kurį patys turime tarpusavyje plėtoti.

Tačiau nevalia užmiršti, kad eucharistiniam valgymui taip pat – ir pirmiausia – būdingas aukos pobūdis (13). Kristus mums iš naujo sudabartina auką, kurią jis vienąkart visiems laikams atliko ant Golgotos kalno. Nors joje ir būva kaip Prisikėlusysis, jis nešioja kančios, kuriai „atminti“ švenčiamos Mišios, ženklus; tas mums taip pat primenama liturgijoje per aklamaciją po konsekracijos: „Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį ir išpažįstame tavo prisikėlimą <...>“. Eucharistija, sudabartindama praeitį, sykiu kreipia mus į Kristaus galutinio sugrįžimo ateitį, į laikų pabaigą. Šis „eschatologinis“ aspektas suteikia Eucharistijos sakramentui dinamiką, kuri geba patraukti ir paskatinti krikščioniškuoju keliu žygiuoti vilties žingsniu.

„Aš esu su jumis per visas dienas...“ (Mt 28, 20)

16. Visi šie Eucharistijos matmenys glūdi aspekte, kuris labiau negu visi kiti bando mūsų tikėjimą: tai – „realaus“ buvimo slėpinys. Kartu su visa Bažnyčios tradicija tikime, kad eucharistiniais pavidalais Jėzus tikrai būva čia ir dabar. Turimas galvoje buvimas, kuris – kaip taikliai paaiškino popiežius Paulius VI – vadinamas „realiu“ ne išskirtine prasme, tarsi kitos buvimo formos nebūtų realios, bet norint išreikšti, kad šio buvimo galia substanciškai, savo kūno bei kraujo tikrove, esamas tampa visas ir vientisas Kristus (14). Štai kodėl tikėjimas reikalauja, kad būdami priešais Eucharistiją visiškai suvoktume, jog esame prieš patį Kristų. Būtent jo buvimas suteikia visiems kitiems matmenims – valgymui, Velykų atminimui, eschatologinei anticipacijai – reikšmę, toli pranokstančią gryną simboliką. Eucharistija yra buvimo slėpinys, per kurį tobulai išsipildo Jėzaus pažadas pasilikti su mumis iki pasaulio pabaigos.

Švęsti, adoruoti, kontempliuoti

17. Eucharistija yra didis slėpinys! Slėpinys, kurį pirmiausia privalu tinkamai švęsti. Šventąsias Mišias būtina padaryti krikščioniškojo gyvenimo centru, ir kiekviena bendruomenė turi visomis išgalėmis stengtis, kad jos būtų švenčiamos kilniai, paisant nustatytų normų, dalyvaujant tautai, pasitelkiant įvairius tarnautojus, atliekančius jiems paskirtas užduotis, skiriant rimtą dėmesį giesmių ir liturginės muzikos sakrališkumo aspektui. Konkreti kiekvienos parapinės bendruomenės užduotis šiais Eucharistijos metais galėtų būti nuodugnus Romos mišiolo bendrojo įvado studijavimas. Galiausiai pirmutinis kelias į „šventaisiais“ ženklais sudabartinamo išganymo slėpinį lieka liturginių metų eigos laikymasis. Ganytojai teįsipareigoja Bažnyčios tėvų brangintinai „mistagoginei“ katechezei, nes ji leidžia atrasti liturgijos veiksmų bei žodžių reikšmę, taip padėdama tikintiesiems pereiti nuo ženklų prie slėpinio ir įšaknydinti jame visą savo egzistenciją.

18. Tiek per Mišių šventimą, tiek per Eucharistijos kultą ne Mišių metu ypač būtina puoselėti gyvą Kristaus realaus buvimo suvokimą, rūpestingai stengiantis paliudyti tai balso tonu, gestais, judesiais, visa laikysena. Šiuo atžvilgiu normose primenama – ir aš pats tai dar kartą neseniai patvirtinau (15) – tylos momentų svarba tiek per Eucharistijos šventimą, tiek per jos adoraciją. Vienu žodžiu, būtina, kad tarnautojai ir tikintieji traktuotų Eucharistiją labai pagarbiai (16). Jėzaus buvimas tabernakulyje turėtų būti savotiškas polius, traukiantis vis daugiau sielų, kurios, kupinos meilės jam, geba ten ilgai pasilikti, idant išgirstų jo balsą ir tartum pajustų jo širdies dūžius. „Išbandykite ir patirkite, koks geras Viešpats“ (Ps 34, 9).

Eucharistijos adoracija ne Mišių metu šiais metais turėtų tapti ypatingu pavienių parapinių ir vienuolinių bendruomenių įsipareigojimu. Pasilikime ilgiau parpuolę priešais Eucharistijoje esantį Jėzų, savo tikėjimu ir meile atitaisydami apsileidimą, užmaršumą ir net įžeidimus, kuriuos mūsų Išganytojui tenka pakelti daugelyje pasaulio dalių. Adoruodami pagilinkime savo asmeninę ir kolektyvinę kontempliaciją, pasitelkdami maldas, persunktas Dievo žodžio ir daugybės senų ir naujų mistikų patirties! Net rožinis, suprantamas jo giliąja bibline ir kristocentrine prasme, kurią rekomendavau apaštališkajame laiške Rosarium Virginis Mariae, gali būti itin tinkamas kelias į eucharistinę kontempliaciją, atliekamą lydint Marijai ir jos mokykloje (17).

Šiais metais su ypatingu užsidegimu išgyvenkime Corpus Domini iškilmę su jos tradicine procesija. Tikėjimas į Dievą, kuris įsikūnydamas tapo mūsų kelio palydovu, kaip mūsų dėkingos meilės išraiška ir neišsemiamos palaimos versmė tebus skelbiamas visur, ypač mūsų gatvėse bei namuose.

III EUCHARISTIJA – BENDRYSTĖS VERSMĖ IR APRAIŠKA

„Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu“ (Jn 15, 4)

19. Į mokinių iš Emauso prašymą pasilikti „su“ jais Jėzus atsako daug didesne dovana: per Eucharistijos sakramentą jis rado būdą pasilikti „juose“. Priimti Eucharistiją reiškia artimai susivienyti su Jėzumi. „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu“ (Jn 15, 4). Šis gilaus „pasilikimo“ vienas kitame santykis leidžia iš anksto tam tikru būdu pajusti dangų žemėje. Argi tai nėra didžiausias žmogaus troškimas? Argi ne to Dievas siekė imdamasis įgyvendinti istorijoje savo išganomąjį planą? Jis įdėjo į žmogaus širdį savo žodžių „alkį“ (plg. Am 8, 11), alkį, kurį įmanoma numalšinti tik visiškai su juo susivienijus. Eucharistinė bendrystė dovanota mums tam, kad „pasisotintume“ Dievu šioje žemėje, tikėdamiesi alkį visiškai numalšinti danguje.

Viena duona, vienas kūnas

20. To ypatingo artumo, kuris tampa tikrove eucharistinėje „bendrystėje“, už bažnytinės bendrystės ribų neįmanoma nei tinkamai suvokti, nei pilnatviškai patirti. Tai nekart pabrėžiau enciklikoje Ecclesia de Eucharistia. Bažnyčia yra Kristaus Kūnas: „su Kristumi“ žengiama tiek, kiek esama sąlyčio „su jo kūnu“. Kristus pasirūpino šios vienybės sukūrimu bei skatinimu išliedamas Šventąją Dvasią. Ir šią vienybę jis nepaliaujamai skatina savo eucharistiniu buvimu. Tik viena Eucharistijos duona daro mus vienu kūnu. Tai patvirtina apaštalas Paulius: „Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas, nes mes visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 17). Eucharistijos slėpinyje Jėzus statydina Bažnyčią kaip bendrystę pagal iškiliausią pavyzdį, primenamą kunigiškojoje maldoje: „Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21).

21. Eucharistija yra ne tik bažnytinės vienybės versmė, bet ir jos didžiausia apraiška. Eucharistija yra bendrystės epifanija. Dėl šios priežasties Bažnyčia kelia pilnatviško dalyvavimo Eucharistijos šventime sąlygas (18). Šie įvairūs apribojimai verčia mus dar geriau suvokti, ko reikalauja bendrystė, į kurią mus kviečia Jėzus. Pirmiausia tai hierarchinė bendrystė, besiremianti užduočių bei tarnybų įvairovės suvokimu ir be paliovos patvirtinama Eucharistijos maldoje minint popiežių bei vyskupijos vyskupą. Tai taip pat broliška bendrystė, kurią maitina „bendrystės dvasingumas“, skatinantis abipusį atvirumą, palankumą, supratingumą bei atlaidumą (19).

„Vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32)

22. Per kiekvienas šventąsias Mišias esame šaukiami lygiuotis į bendrystės idealą, kuris Apaštalų darbuose pateikiamas kaip pavyzdys visų laikų Bažnyčiai. Tai Bažnyčia, susibūrusi apie apaštalus, sušaukta Dievo žodžio, gebanti dalytis ne tik dvasinėmis, bet ir materialinėmis gėrybėmis (plg. Apd 2, 42–47; 4, 32–35). Šiais Eucharistijos metais Viešpats kviečia mus kuo labiau priartėti prie šio idealo. Tebus visomis išgalėmis stengiamasi pilnatviškai išgyventi momentus, kuriuos siūlo Missa stationalis liturgija, kai vyskupas švenčia savo katedroje supamas savo kunigų bei diakonų, dalyvaujant visai Dievo tautai. Bažnyčia čia „atsiskleidžia“ labiausiai (20). Būtų pagirtina nustatyti ir kitas reikšmingas progas – taip pat parapijos lygmeniu – bendrystės jausmui didinti, pasisemiant iš Eucharistijos šventimo naujo užsidegimo.

Viešpaties diena

23. Ypač trokštu, kad šiais metais visomis išgalėmis būtų stengiamasi iš naujo atrasti bei pilnatviškai išgyventi sekmadienį kaip Viešpaties dieną ir Bažnyčios dieną. Būčiau laimingas, jei iš naujo būtų apmąstyta tai, ką esu parašęs apaštališkajame laiške Dies Domini. „Per sekmadienio Mišias krikščionys iš tiesų itin intensyviai vėl išgyvena tai, ką patyrė apaštalai, susirinkę savaitės pirmosios dienos vakare, kai jiems pasirodė Prisikėlusysis (plg. Jn 20, 19). Tame nedideliame mokinių branduolyje, Bažnyčios pirmienose, tam tikra prasme dalyvavo visų laikų Dievo tauta“ (21). Šiais malonės metais kunigai savo pastoracinėje tarnyboje turėtų daugiau dėmesio skirti sekmadienio Mišioms kaip šventimui, sutelkiančiam visą parapijos bendruomenę, įskaitant joje veikiančius įvairius sąjūdžius, grupes bei sąjungas.

IV EUCHARISTIJA – „MISIJOS“ PRADAS IR PLANAS

„Jie tuoj pat pakilo“ (Lk 24, 33)

24. Atpažinę Viešpatį, abu mokiniai iš Emauso „tuoj pat pakilo“ (plg. Lk 24, 33), kad praneštų, ką pamatė ir išgirdo. Kas iš tikrųjų sutinka Prisikėlusįjį maitindamasis jo kūnu bei krauju, tas negali pasilaikyti išgyvento džiaugsmo vien sau. Susitikimas su Kristumi, nuolatos gilinamas Eucharistijos artybėje, žadina Bažnyčios ir kiekvieno krikščionio troškimą liudyti ir evangelizuoti. Tą pabrėžiau per pamokslą, kuriuo paskelbiau Eucharistijos metus, cituodamas šventojo Pauliaus žodžius: „Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“ (1 Kor 11, 26). Apaštalas artimai susieja valgymą ir skelbimą: susivienyti su Kristumi jo Velykų atminime sykiu reiškia pajusti pareigą tapti šiomis apeigomis sudabartinamo įvykio šaukliais (22). Išsiuntimas kiekvienų Mišių pabaigoje yra krikščioniui adresuotas įpareigojimas skleisti Evangeliją bei gaivinti visuomenę krikščioniškomis vertybėmis.

25. Tokiai misijai Eucharistija teikia ne tik vidinės jėgos, bet ir – tam tikra prasme – planą. Juk ji iš tiesų yra būties būdas, iš Jėzaus tenkantis kiekvienam krikščioniui ir per pastarojo liudijimą turintis pasklisti visuomenėje ir kultūroje. Kad taip būtų, kiekvienam krikščioniui privalu per asmeninius ir bendruomeninius apmąstymus pasisavinti Eucharistijos reiškiamas vertybes, jos įkvepiamas nuostatas, jos žadinamus gyvenimo sprendimus. Argi tai nelaikytina ypatingu įpareigojimu, galinčiu išaugti iš Eucharistijos metų?

Dėkoti

26. Vienas pamatinis šio plano elementas kyla iš pačios žodžio „Eucharistija“ reikšmės: tai – dėkojimas. Jėzuje, jo aukoje, jo besąlygiškame „taip“ Tėvo valiai glūdi visos žmonijos „taip“, „dėkui“ ir „amen“. Bažnyčia pašaukta šią didžią tiesą žmonėms priminti. Tą daryti neatidėliotinai būtina pirmiausia mūsų sekuliarizuotoje kultūroje, ženklinamoje Dievo užmaršties ir puoselėjančioje tuščią žmogaus pasitenkinimą savimi. Kita vertus, įkūnyti Eucharistijos planą kasdieniame gyvenime, ten, kur žmonės dirba ir gyvena – šeimoje, mokykloje, gamykloje, įvairiose gyvenimo situacijose, reiškia liudyti,kad žmogiškosios tikrovės be nuorodos į Kūrėją pateisinti neįmanoma: „Kūrinys be Kūrėjo pranyksta“ (23). Ši transcendentinė nuoroda, įpareigojanti mus nepaliaujamai dėkoti už visa, ką turime ir kas esame, nė kiek nepažeidžia teisėtos žemiškųjų dalykų autonomijos (24), priešingai, ją daug autentiškiau pagrindžia, sykiu nubrėždama jos tikrąsias ribas.

Šiais Eucharistijos metais krikščionys tesistengia galingiau liudyti Dievo buvimą pasaulyje! Nebijokime kalbėti apie Dievą ir iškėlę galvas liudyti savo tikėjimo. „Eucharistijos kultūra“ skatina dialogo kultūrą bei teikia jai jėgos ir maisto. Klysta manantys, kad vieša nuoroda į tikėjimą kažkaip griauna teisėtą valstybės ir pilietinių institucijų autonomiją arba kad tai net gali remti nepakantos laikysenas. Net jei istorija rodo, kad šioje srityje ir tarp tikinčiųjų netrūko klaidų, kaip nekart pripažinau Jubiliejaus proga, dėl to kaltos ne „krikščioniškosios šaknys“, bet krikščionių nenuoseklus tų šaknų laikymasis. Tas, kuris mokosi sakyti „dėkui“ nukryžiuoto Kristaus būdu, gali tapti kankiniu, bet niekada netaps kankintoju.

Solidarumo būdas

27. Eucharistija ne tik išreiškia bendrystę Bažnyčios gyvenime; ji taip pat yra solidarumo projektas visai žmonijai. Švęsdama Eucharistiją, Bažnyčia be perstojo iš naujo įsisąmonina esanti ne tik artimos jungties su Dievu, bet ir visos žmonių giminės vienybės „ženklas ir įrankis“ (25). Kiekvienoms Mišioms, net švenčiamoms slapčia ir nuošalioje pasaulio srityje, visada būdingas visuotinumas. Krikščionis, dalyvaudamas Eucharistijoje, mokosi tapti bendrystės, taikos ir solidarumo skatintoju visomis gyvenimo aplinkybėmis. Nerimą keliantis mūsų pasaulio, pradėjusio naująjį tūkstantmetį ištisa terorizmo palete ir karo tragedija, vaizdas kaip niekada kviečia krikščionis išgyventi Eucharistiją kaip didžią taikos mokyklą, ugdančią vyrus ir moteris, kurie įvairiais atsakomybės lygmenimis gali tapti dialogo ir bendrystės skatintojais socialiniame, kultūriniame ir politiniame gyvenime.

Tarnaujant mažiausiesiems

28. Norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną dalyką, nes jis nemaža dalimi atskleidžia dalyvavimo bendruomenės švenčiamoje Eucharistijoje autentiškumą: tai bendruomenei Eucharistijos teikiamas postūmis įsipareigoti statydinti teisingesnę ir broliškesnę visuomenę. Eucharistijoje mūsų Dievas parodė didžiausią meilę, sugriaudamas visus galios kriterijus, perdėm dažnai valdančius žmonių santykius, ir radikaliai patvirtindamas tarnavimo kriterijų: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas“ (Mk 9, 35). Neatsitiktinai Jono evangelijoje kalbama ne apie Eucharistijos įsteigimą, bet pasakojama apie „kojų mazgojimą“ (plg. Jn 13, 1–20): pasilenkdamas mazgoti mokiniams kojas, Jėzus nedviprasmiškai paaiškina Eucharistijos prasmę. Savo ruožtu Paulius pabrėžtinai primena, jog neleistinas Eucharistijos šventimas, kuriame nesuspindi konkretaus dalijimosi su vargšais paliudyta artimo meilė (plg. 1 Kor 11, 17–22. 27–34).

Tad kodėl šių Eucharistijos metų nepavertus laiku, kurio metu vyskupijų ir parapijų bendruomenės ypatingu būdu broliškai atsilieptų į kokią nors iš daugybės dabartiniame pasaulyje pasitaikančių skurdo apraiškų? Prieš akis turiu šimtus milijonų žmonių kamuojančio bado dramą, ekonomiškai silpnas šalis varginančias ligas, vienišus pagyvenusius žmones, bedarbių sunkumus, imigrantų vargus. Šios negerovės – nors ir skirtingu laipsniu – ženklina net turtingiausias sritis. Neapgaudinėkime savęs: tiktai iš mūsų tarpusavio meilės ir pirmiausia mūsų rūpinimosi stokojančiaisiais būsime atpažįstami kaip tikri Kristaus mokiniai (plg. Jn 13, 35; Mt 25, 31–46). Toks yra kriterijus, kuriuo matuojamas mūsų Eucharistijos šventimų autentiškumas.

PABAIGA

29. O Sacrum Convivium, in quo Christus sumitur! Eucharistijos metai išauga iš Bažnyčios nuostabos šio didžio Slėpinio akivaizdoje. Tai nuostaba, kurios nuolatos kupina mano dvasia ir iš kurios radosi mano enciklika Ecclesia de Eucharistia. Pradėdamas dvidešimt penktuosius savo pontifikato metus, laikau didele malone, kad dabar galiu visą Bažnyčią kviesti kontempliuoti, aukštinti ir adoruoti šį neapsakomą Sakramentą. Eucharistijos metai visiems tebūna brangi proga geriau suvokti nelygstamą lobį, kurį Kristus patikėjo savo Bažnyčiai. Tebūna tai paskata gyviau ir karščiau švęsti Eucharistiją, iš kurios gimsta meilės perkeista krikščioniškoji egzistencija.

Dalinių Bažnyčių ganytojų nuožiūrai palikta daug šia linkme įgyvendintinų iniciatyvų. Dieviškojo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija tam pateiks naudingų minčių ir pasiūlymų. Neprašau imtis kokių nors ypatingų dalykų, bet pageidauju, kad visas iniciatyvas ženklintų gilus vidujiškumas. Jei šių metų vaisius tebūtų sekmadieninio Mišių šventimo visose krikščionių bendruomenėse atgaivinimas ir eucharistinės adoracijos ne Mišių metu paskatinimas, šie malonės metai jau būtų pasiekę reikšmingą rezultatą. Tačiau būtų gera siekti aukštų tikslų ir nesitenkinti vidutiniškumu, nes visada galime tikėtis Dievo pagalbos.

30. Jums, brangūs broliai vyskupai, patikiu šiuos metus būdamas tikras, jog į mano kvietimą atsiliepsite parodydami visą apaštališkąjį uolumą.

Jūs, kunigai, kasdien kartojantys konsekracijos žodžius ir esantys per jūsų rankas vykstančio didžio meilės stebuklo liudytojai ir šaukliai, atsiverkite šių ypatingų metų malonei, kiekvieną dieną švęsdami šventąsias Mišias su pirmakarčiu džiaugsmu bei užsidegimu, ir noriai pasilikite maldai priešais tabernakulį.

Tebūna tai malonės metai jums, diakonai, kurie esate giliai įsitraukę į žodžio tarnybą ir altoriaus tarnystę. Taip pat jūs, lektoriai, akolitai ir nepaprastieji Komunijos dalytojai, įsisąmoninkite dovaną, kuri jums teikiama su jums patikėtomis užduotimis kilnaus Eucharistijos šventimo labui.

Ypač kreipiuosi į jus, būsimieji kunigai: gyvendami seminarijoje, stenkitės patirti, kaip nuostabu ne tik kasdien dalyvauti Mišiose, bet ir ilgai kalbėtis su eucharistiniu Jėzumi.

Pašvęstieji vyrai ir moterys, pačiu savo pašventimu pašaukti ilgesnei kontempliacijai, atminkite: Jėzus tabernakulyje laukia jūsų, kad būdami šalia jo giliai savo širdyse patirtumėte jo draugystę, kuri vienintelė gali suteikti jūsų gyvenimui prasmę ir pilnatvę.

Visi jūs, tikintieji, iš naujo atraskite Eucharistijos dovaną kaip šviesą ir jėgos versmę savo kasdieniam gyvenimui pasaulyje, profesinėje veikloje ir įvairiausiomis aplinkybėmis. Iš naujo atraskite šią dovaną, kad galėtumėte pilnatviškai pajusti šeimos grožį ir misiją.

Galiausiai daug tikiuosi iš jūsų, jaunuoliai, primindamas jums, kad susitiksime per Pasaulinę jaunimo dieną Kelne. Susitikimo tema – Atvykome jo pagarbinti (Mt 2, 2) – pati jums pataria, kokia laikysena tinkama šiais Eucharistijos metais. Į susitikimą su Jėzumi, prisidengusiu eucharistiniais pavidalais, atsineškite visą savo jaunystės užsidegimą, savo viltį, savo gebėjimą mylėti.

31. Prieš mūsų akis – šventųjų, Eucharistijoje atradusių maisto savo kelionei į tobulumą, pavyzdžiai. Kaip dažnai jie, giliai susijaudinę, liejo ašaras šio didžio Slėpinio akivaizdoje ir kiek neapsakomų, „jungtuvinio“ džiaugsmo sklidinų valandų išgyveno prieš altoriaus sakramentą! Tepadeda mums pirmiausia Švenčiausioji Mergelė Marija, visu savo gyvenimu įkūnijusi Eucharistijos logiką. „Bažnyčia, laikydama Mariją savo pavyzdžiu, pašaukta sekti ir jos ryšiu su švenčiausiuoju Slėpiniu“ (26). Eucharistinė duona, kurią gauname, yra nesuteptas Sūnaus kūnas: „Ave verum corpus natum de Maria Virgine“. Šiais malonės metais Bažnyčia, palaikoma Marijos, teatranda naujo užsidegimo savo misijai vykdyti ir Eucharistijoje vis labiau teįžiūri savo gyvenimo versmę ir viršūnę!

Kaip malonės ir džiaugsmo laidą visiems jums teikiu savo palaiminimą!

Vatikanas, 2004-ųjų, mano pontifikato dvidešimt šeštųjų metų, spalio 7-oji, Rožinio Mergelės Marijos minėjimas

JONAS PAULIUS II


Nuorodos


(1) Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 45.
(2) Plg. ten pat, 22.
(3) 55: AAS 87 (1995), 38.
(4) Plg. 32–34: AAS 90 (1998), 732–734.
(5) Plg. 30–32: AAS 93 (2001), 287–289.
(6) Ten pat, 35: loc. cit., 290–291.
(7) Plg. Apaštališkasis laiškas Rosarium Virginis Mariae (2002 10 16), 19.21: AAS 95 (2003), 18–20.
(8) Enciklika Ecclesia de Eucharistia (2003 04 17), 53: AAS 95 (2003), 469.
(9) Plg. 51.
(10) Plg. ten pat, 7.
(11) Plg. ten pat, 52.
(12) Enciklika Ecclesia de Eucharistia (2003 04 17), 10: AAS 95 (2003), 439.
(13)Plg. ten pat, 10: loc. cit., 439; Dieviškojo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija. Instrukcija Redemptionis sacramentum apie kai kuriuos Eucharistijos atžvilgiu paisytinus ir vengtinus dalykus (2004 03 25), 38: L‘Osservatore Romano, 2004 04 24, pr., p. 3.
(14) Plg. Enciklika Mysterium fidei (1965 09 03): AAS 57 (1965), 764; Šventoji apeigų kongregacija. Instrukcija Eucharisticum mysterium apie Eucharistijos slėpinio kultą, 9: AAS 59 (1967), 547.
(15) Plg. Žinia Spiritus et Sponsa konstitucijos Sacrosanctum Concilium apie šventąją liturgiją 40 metinių proga (2003 12 04), 13: AAS 96 (2004), 425.
(16) Dieviškojo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija. Instrukcija Redemptionis sacramentum apie kai kuriuos Eucharistijos atžvilgiu paisytinus ir vengtinus dalykus (2004 03 25): L‘Osservatore Romano, 2004 04 24, pr.
(17) Plg. ten pat, 137: loc. cit., 483.
(18) Plg. Enciklika Ecclesia de Eucharistia (2003 04 17), 44: AAS 95 (2003), 462; Kanonų teisės kodeksas, kan. 908; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, kan. 702; Popiežiškoji krikščionių vienybės skatinimo taryba. Directorium oecumenicorum (1993 03 25), 122–125.129–131; AAS 85 (1993), 1086–1089; Tikėjimo mokymo kongregacija. Laiškas Ad exsequendam (2001 05 18): AAS 93 (2001), 786.
(19) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 43: AAS 93 (2001), 297.
(20) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 41.
(21) 33: AAS 90 (1998), 733.
(22) Plg. Homilija per Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę (2004 06 10), 1: L‘Osservatore Romano, 2004 10 11–12, p. 6.
(23) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 36.
(24) Plg. ten pat.
(25) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 1.
(26) Jonas Paulius II. Enciklika Ecclesia de Eucharistia (2003 04 17), 53: AAS 95 (2003), 469.



© Katalikų interneto tarnyba, 2004.
Tekstas internetui parengtas pagal leidinį:
Popiežius Jonas Pauliaus II. Apaštališkasis laiškas Mane nobiscum Domine Eucharistijos metų proga. – Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2004. – 36 p.