JONAS PAULIUS II
 

APAŠTALIŠKASIS LAIŠKAS LIETUVOS VYSKUPAMS

ŠVENČIANT LIETUVIŲ TAUTOS KRIKŠTO 600 METŲ JUBILIEJŲ


1987 birželio 5



Tekstą internetui parengė Katalikų Interneto tarnyba pagal leidinį:
Jono Pauliaus II Apaštalinis laiškas Lietuvos vyskupams švenčiant lietuvių tautos "Krikšto" 600 metų jubiliejų. – Polyglotis Vaticanis, 1987.

Jo Ekscelencijai Arkivyskupui Liudui Poviloniui,
Kauno ir Vilkaviškio Apaštaliniam Administratoriui, Lietuvos Vyskupų Konferencijos Pirmininkui,
ir visiems Lietuvos Vyskupams
 

Mylimieji Broliai,

1. Jūsų tautos "Krikšto" šeši šimtosios metinės, kurias iškilmingai minite šiais Dievo malonės metais, tiek jums, tiek jūsų tikintiesiems sudaro gražią progą sustiprinti tikėjimą, pagilinti maldingumą, atnaujinti dvasinį gyvenimą. Šia proga iš visos širdies gyvai ir broliškai su jumis vienijasi visa Bažnyčia.

Kaip įvairiausiomis progomis esu priminęs – pavyzdžiui, savo žodyje šv. Mišių metu šių metų sausio 1 d. – visa Bažnyčia mini drauge su jumis šią taip reikšmingą sukaktį ir drauge su jumis "dėkoja Dievui už šią neapsakomą dovaną" (2 Kor 9, 15). Romos Bažnyčia ir visos broliškos Bažnyčios pasaulyje jungiasi į jūsų karštą padėkos maldą, kuria dėkojate Dievui už neįkainojamą "Krikšto" malonę, už gyvą jūsų tautos atsivėrimą šios malonės veikimui ir už tuos laimėjimus, kuriuos, ji pasiekė, šios malonės viekiama, už tą dvasinę jėgą ir uolumą, su kuriuo jūsų tėvai saugojo Krikšto malonę ir ją ugdė šešių šimtų metų istorijos sūkuriuose.

Visuotinė Bažnyčia gerai pažįsta tą didįjį dvasinį turta, kurį Lietuvos katalikų bendruomenė yra paskleidusi ir toliau tebeskleidžia Dievo tautoje (plg. Lumen Gentium, 13). Visuotinė Bažnyčia už tai dėkoja ir pripažįsta, kad tame per šimtmečius besitęsiančiame Kristaus liudijime veikia Šv. Dvasia, kuri “Evangelijos galia Bažnyčią išlaiko jauną, nuolatos ją atnaujina ir veda į tobulą vienybę su Sužadėtiniu – Kristumi” [1].

Kaip žinote, norėdamas išreikšti šią visuotinės Bažnyčios vienybę su jumis, šio birželio 28 dieną, tą pačią valandą, kurią jūsų tauta Vilniuje iškilmingai minės krikščionybės jubiliejų, čia ant apaštalo šv. Petro kapo aš pats vadovausiu iškilmingam minėjimui, kurio metu man bus didelis džiaugsmas paskelbti palaimintuoju didįjį jūsų tautos sūnų ir ganytoją: arkivyskupą Jurgį Matulaitį. Prie altoriaus Šv. Petro bazilikoje šalia manęs bus Europos žemyno Episkopatų atstovai: jų buvimas ir regimu būdu išreikš mūsų dvasinę vienybę, mūsų artumą su Lietuvos Bažnyčia.

 2. Lietuvių atsivertimas į krikščionybę įvyko keletą amžių vėliau negu kaimyninių senosios Europos tautų. Patekę tarytum tarp dviejų varžtų tarp Rytų, iš kur spaudė slaviškos tautos, ir tarp Vakarų, iš kur veržėsi bauginantis Kryžiuočių Ordinas, jūsų protėviai jau XIII amžiaus pradžioje sukūrė nepriklausomą valstybę, kuri ryžtingai gyvė savo nepriklausomybę ir savo laisvę. Šios ypatingos politinės ir geografinės aplinkybės leidžia suprasti, kodėl lietuviai ilgą laiką priešinosi priimti Kryžių iš tų, kurie prieš juos ėjo su iškeltu kardu ir grasino juos pavergti.

Kaip tik siekdamas išvengti to išviršinio spaudimo, didysis kunigaikštis Mindaugas 1251 metais nusprendė priimti katalikų tikėjimą ir pasivedė ypatingai šio Apaštalų Sosto globai, gaudamas iš popiežiaus Inocento IV karaliaus vainiką. Tuo pat metu popiežius įsteigė pirmąją lietuvišką vyskupiją ir patvarkė, kad ji būtų priklausoma tiktai nuo Šventojo Sosto. Bet Mindaugo atsivertimas nebuvo atitinkamai parengtas. Dėl to jis sutiko pasipriešinimą tautoje, kuri nepasekė didžiojo kunigaikščio pavyzdžio. Jau prieš 1260 metus vyskupas turėjo pasitraukti, ir 1263 metais tragiška Mindaugo mirtis užbaigė tą trumpai švystelėjusį pavasarį.

 3. Reikėjo vėl daugiau kaip šimtmetį laukti, kol nušvito spinduliuojanti “Krikšto” diena. Tai buvo užmojis ir nuopelnas žymiojo Lietuvos sūnaus didžiojo kunigaikščio Jogailos, kuris 1386 metais sutiko priimti katalikų tikėjimą ir būti pakrikštytas drauge su savo valdininkais. Už tai jis gavo Lenkijos karaliaus vainiką ir karalienės Jadvygos ranką, tos kilnios krikščionės moters, kuri šiandien Krokuvoje yra gerbiama kaip palaimintoji. Keturių vėlesnių amžių Lietuvos istorija yra paženklinta ypatinga bendra politine ir religine lemtimi su Lenkija.

1387 metais karalius, kuris pasivadino Vladislovo II vardu, sugrįžo į Didžiosios Kunigaikštystės sostinę Vilnių ir čia pradėjo tautos krikščioninimo darbą. Reikia pripažinti, kad ir jo asmeninių pastangų dėka žmonės masiškai priėmė krikštą. Tais metais buvo įkurta Vilniaus vyskupija, pirmuoju jos vyskupu paskiriant pranciškoną Andriejų, kuris jau anksčiau dirbo tarp lietuvių kaip misijonierius.

1413 metais Jogaila su savo pusbroliu didžiuoju kunigaikščiu Vytautu ėmė skelbti Evangeliją Žemaitijos lietuviams. Po poros metų Konstancos visuotinis susirinkimas į Žemaitiją pasiuntė savo legatus, kad ten įsteigtų Medininkų vyskupiją ir konsekruotų pirmąjį vyskupą Motiejų.

Jogaila tuo tarpu, kaip doras ir kilnus žmogus, pasižymėjo pavyzdingu krikščionišku gyvenimu, artimo meilės ir gailestingumo darbais, uoliai rūpindamasis Bažnyčios padėtimi. Jis išmintingais patvarkymais visoje didžiojoje kunigaikštystėje sudarė sąlygas, kad krikščioniškasis tikėjimas galėtų laisvai skleistis ir klestėti.

 4. “Krikštas” jūtų tautą įjungė į didžiąją krikščioniškųjų Europos tautų šeimą, į tą “krikščioniją”, kuri nulėmė šio žemyno likimą, kuri sudaro patį brangiausią bendrą paveldą ir drauge pagrindą kurti taikingai ateičiai, ugdyti pažangai ir tikrajai laisvei. Tokiu būdu Lietuva įėjo ir į tą kultūrinio persiformavimo srovę, kuri prasidėjo to amžiaus Europoje, į kultūrinę srovę, kuri buvo persunkta krikščioniškos dvasios ir atsivėrusi naujojo humanizmo poreikiam, kurie iš tikėjimo sėmėsi įkvėpimo ir paskatinimo ugdyti tas didžiąsias vertybes, kurios išaukštino Europos istoriją ir per Europos žmones nešė pažangą kitiems kontinentams[2].

Iš šio naujo ir daug žadančio įsijungimo Lietuva sėmėsi dvasinės energijos išteklius, kurie palaipsniškai įsikūnijo įvairiose kultūros, meno ir socialinės organizacijos formose. Jūsų šalyje pamažu išaugo bažnyčios ir vienuolynai, kurie buvo ne tiktai tikėjimo, bet ir kultūros spinduliavimo centrai. Juk amžių bėgyje, besikeičiant istorinėms aplinkybėms, Evangelijos skelbimo darbas ranka rankon ėjo su tautos auklėjimo ir mokymo iniciatyva, šalia vienuolynų išsiskleidė mokyklų tinklas, religinis gyvenimas skleidėsi kasdieniniais žmonių meilės darbais, įvairiausiomis socialinės pagabos ir pažangos formomis.
 Noriu čia priminti tas vienuolijas, kurios yra atlikusios ypač svarbų vaidmenį: Domininkonai, Pranciškonai, kurie pirmieji įsikūrė jūsų krašte, paskui Benediktinai, atnaujintieji Pranciškonai (kuriuos nuo šv. Bernardino sieniečio vardo žmonės vadino Bernardinais), Bazilijonai.

 5. Kitos vienuolijos po Tridento susirinkimo davė naują paskatą Bažnyčios gyvenimui Lietuvoje, kuri ryšium su protestantiškąja reforma išgyveno svyravimo laikotarpį ir kentėjo dėl daugelio pasitraukimo iš katalikų Bažnyčios. Ypatingo dėmesio yra verta Jėzuitų vienuolijos veikla. Jėzuitai ypač nusipelnė, vykdydami Tridento susirinkimo paskelbtas reformas. 1570 metais Jėzuitai Vilniuje įkūrė garsiąją Kolegiją, kuri po devynerių metų tapo pirmuoju Lietuvos universitetu, ugdžiusiu Lietuvai kunigus ir kultūros žmones.

 Atsigavusioje Bažnyčioje pradėjo klestėti dvasiniai pašaukimai. Sustiprėjo kultūrinė tautos švietimo iniciatyva, steigiant bibliotekas, leidžiant religines knygas, steigiant neturtingiems studentams bendrabučius, liaudžiai vaistines, draugijas bei brolijas, amatų bei įvairių profesijų mokyklas. Ypač buvo sustiprintas ir išplėstas apaštalavimo ir švietimo darbas tarp vargingiausių žmonių kaimuose, kur ne vienas gyveno vergiškoje ir tikrai skurdžioje padėtyje. Čia buvo skubiausiai reikalinga meilę skelbianti išlaisvinančioji Evangelijos naujiena.

6. Į šias nenuilstančias pastoracines pastangas lietuviai atsiliepė su dideliu palankumu palankumu ir nuoširdumu. Krikščionybė lietuvių tautai greitai tapo tuo Evangelijos raugu, kuris persmelkė kasdieninį gyvenimą. Giliai įsišaknydama žmonių sąmonėje, krikščionybė, galima sakyti, tapo tautos siela.

Gyvendama krikščioniškuoju tikėjimu, tauta tvirtai ir nuoširdžiai jį liudijo net ir sunkiausiais savo istorijos laikotarpiais, kančios ir bandymų valandomis.

Norėčiau čia priminti bent keletą labai iškalbingų šio liudijimo pavyzdžių, kuriuose matome, kaip lietuvių tikėjimas buvo bandomas tarytum auksas ugnyje (plg. 1 Pt 1, 7). Pirmiausia dėmesį patraukia nuo seno įsigalėjęs didelis lietuvių pamaldumas į Kristaus kančią, pamaldumas, kurį liudija nesuskaitomi kryžiai, pastatyti pakelėse, kenčiančio Kristaus paveikslas, vaizduojamas liaudies mene, Kalvarijos vardu pavadintos vietovės su Kryžiaus kelio stotimis. Visa tai jūsų šaliai pelnė “Kryžių Žemės” vardą.

Ar galime užmiršti ypač šiose Marijos Metų išvakarėse tą didžiąją meilę, kuria lietuviai myli Dievo Motiną? Švenčiausioji Mergelė, Gailestingumo Motina, ypač yra garbinama ir mylima Vilniaus Aušros Vartuose ir kitose Lietuvos šventovėse: Šiluvoje, Žemaičių Kalvarijoje, Krekenavoje, Pivašiūnuose. Jau daug amžių, o taip pat ir šiandien, į šiuos tikėjimo ir maldingumo židinius keliauja maldininkai iš visų Lietuvos vyskupijų su didele meile ir pasišventimu, dažnai nepaisydami nuovargio ir aukos. Tokiu būdu jie save paveda Tai, kurią Kristus nuo kryžiaus su didžiausia meile mum padovanojo kaip Motiną ir savo malonių Tarpininkę.

Pagaliau, norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną iškalbingą ženklą, kuris liudija Lietuvos katalikų bendruomenės nepalaužiamą prisirišimą prie Kristaus ir jos bažnytinį gyvastingumą: tai nepaprasta meilė ir pilna ištikimybė, su kuria ji visada išlaikė vienybę su apaštalo Petro Sostu, to apaštalo Petro, kuriam Viešpats patikėjo brolių stiprinimo ir jų išlaikymo Bažnyčios vienybėje misiją, paskirdamas jį būti dvasinio Bažnyčios pastato Uola, prieš kurią yra bejėgės visos pragaro galybės.

 7. Bažnyčia taip artimai susisiejo, sakyčiau, tiesiog augte suaugo su tautos gyvenimo tikrove, kad apie ją telkėsi jūsų tėvai ir protėviai visais laikais, bet ypač tada, kai iškildavo bandymai, kai ateidavo sutemų ir kančios laikotarpiai, kuriais ir pastaruoju metu buvo paženklinta jūsų šalies istorija.

Bažnyčioje, jos moksle, jos Evangeliją skleidžiančioje ir pašventintoje veikloje, jos tarnavime, vedančiame į vienybę ir tiesą, jūsų tauta visada atrado savo istorijos prasmę, savo tautinę tapatybę, atrado norą gyventi ir ryžtą niekada neprarasti vilties. Čia norėčiau pakartoti tai, ką esu pasakęs vienai latvių grupei, atvykusiai į Romą švęsti jums artimos šalies Livonijos aštuonių šimtų metų “Krikšto” jubiliejų: “Ten, kur Dievo žodis, nors ir tarp visokiausių kliūčių, prasismelkia į tautos sąmonės gelmes ir yra priimamas, jis visiems laikams nulemia tą savimonę, kurioje tauta supranta pati save ir savo istoriją. Įsiklausydama į Dievo žodį, tauta atpažįsta savo tikrąją tapatybę”[3].

Juo labiau reikšmingas yra faktas, kad šalia Bažnyčios kita apsigynimo tvirtovė lietuviams buvo šeima: taip, krikščioniškoji šeima, toji tikra “namų židinio Bažnyčia”[4], tvirtai įsišaknijusi tikėjimo vertybėse, kuri gyvena meile, auka, tarpusavio pasiaukojimu. Jūsų Tėvynėje krikščioniškoji šeima visada sugebėjo likti ištikima savo pašaukimui priimti, saugoti ir perduoti vaikam brangiąją “Krikšto” dovaną, tokiu būdu tapdama, kaip gražiai išsireiškia II Vatikano Susirinkimas, “pilnutinio žmogiškumo mokykla”[5].

Bažnyčia ir šeima, nors tarp daugelio sunkenybių ir kliūčių, įstengė išlaikyti gyvą tikėjimą ir gyvą kultūrą. Tai jų dėka tauta neprarado savo tapatybės ir savo sąmonės. Taip pat ir šiandien, kai laikai daugeliu atžvilgiu nėra palankesni negu praeityje, Bažnyčia ir šeima ištikimai saugoja tą šventą ir neliečiamą turtą. Bažnyčia ir šeima yra didžiųjų žmogiškųjų ir krikščioniškųjų vertybių šventovė: sąžinės laisvės, žmogaus asmens orumo, tėvų paveldo, kultūrinės tradicijos ir moralinės energijos išteklių, kurie slypi šiose vertybėse ir kuriuose yra sudėtos ateities viltys.

8. Šeši krikščioniškojo gyvenimo šimtmečiai Lietuvoje yra kupini ženklų, to nenutrūkstamo Šv. Dvasios veikimo, kuris jūsų Bažnyčią išpuošė savo dvasiniais vaisiais (plg. Gal 5, 22), pažadindamas būrius vyrų ir moterų, kurie yra verti, kad būtų pripažinti tikrais Kristaus mokiniais. Norėčiau drauge su jumis prisiminti kai kuriuos Lietuvos sūnus, kurie tautos širdyje paliko neišdildomą savo dorybių ir savo apaštališko uolumo ženklą.

Pirmiausia mūsų mintys ir malda krypsta į šv. Kazimierą, kurį jau 1636 metais popiežius Urbonas VIII paskelbė Lietuvos globėju. Prieš trejus metus jūs iškilmingai paminėjote jo mirties penkių šimtų metų jubiliejų. Jubiliejinės iškilmės, į kurias mielai įsijungiau drauge su visa Bažnyčia, buvo svarbus malonės įvykis jūsų bažnytinės bendruomenės gyvenime.

Kilęs iš garbingos jogailaičių giminės karalaitis Kazimieras ypač pasižymėjo savo dorybėmis ir “per trumpą laiką pasiekė tobulumo” (Išm 4, 13). Praėjus vos vienam šimtmečiui, jis buvo brandus tautos “Krikšto” vaisius. Buvo palaidotas Vilniuje, pačioje tautos širdyje, tautos, kuri jau penki šimtmečiai su nenuilstančiu maldingumu garbina jo relikvijas. Ne atsitiktinai prie šv. Kazimiero kapo įvyks pagrindinis krikščionybės jubiliejaus minėjimas.

Nuostabus tyrumo ir žmonių meilės, nuolankumo ir paslaugumo broliams pavyzdys šv. Kazimieras virš visko mylėjo Kristų ir visai nupelnytai iš savo amžininkų gavo “vargšų gynėjo” titulą. Popiežius Pijus XII šv. Kazimierą paskyrė ypatingu Lietuvos jaunimo globėju, jo “kilnų pavyzdį” nurodydamas toms kartoms, kurios auga tarp daugybės prieštaravimų ir pinklių[6].

9. Prisiminkime taip pat Žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį, kuris buvo tikras Tridento susirinkimo reformų apaštalas. Minint jo mirties 350–tąsias metines, mano pirmtakas Jonas XXIII panorėjo šio ganytojo pavyzdį priminti Lietuvos vyskupams[7]. Būdamas kupinas maldingumo ir kunigiškų dorybių, vyskupas Giedraitis savo uoliu apaštalavimu parodė, “ką reiškia kovoti už katalikų tikėjimą ir ginti jį visomis savo jėgomis”[8].

Apaštalo Pauliaus žodžiais Timotiejui tariant, jis “kovojo gerą kovą, išsaugojo tikėjimą ir gryną sąžinę, kai tuo tarpu, jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo” (1 Tim 1, 18–19). Erezijos plitimo ir kai kuriose srityse senosios pagonybės išsilaikymo akivaizdoje vyskupas Giedraitis pažadino tikrą dvasinį atgimimą, rūpindamasis kunigų parengimu, statydamas naujas bažnyčias ir asmeniškai vykdydamas tautos katekizaciją gimtąja lietuvių kalba.

Vyskupo Giedraičio pramintu keliu praėjusiame šimtmetyje ėjo jo įpėdinis Žemaičių vyskupijoje vyskupas Motiejus Valančius. Jo vyskupavimas sutapo su liūdnu ir tamsiu laikotarpiu lietuvių tautai, kada buvo iškilęs pavojus net jos tautinei bei religinei tapatybei. Toje sunkioje ir pavojingoje padėtyje vyskupas Valančius buvo ne tik rūpestingas ir išmintingas tikinčiųjų ganytojas, bet ir tikras moralinis savo tautos vadovas. Plačiai pagarsėjo jo energingi kreipimaisi į kunigus ir krikščionis tėvus, kad pilnai suprastų savo atsakomybę perduoti jaunosioms kartoms drauge su tėvų tikėjimu visą kultūrinių bei religinių tautos tradicijų turtą.

Tuo pačiu metu vyskupas Valančius įsipareigojo atlikti sunkų ir labai svarbų religinės tautos sąmonės atnaujinimo darbą, slapta su didele rizika organizuodamas katekizacijos ir švietimo tinklą. Šalia savo motinų vaikai tada išmokdavo skaityti ir rašyti, katekizmo tekstą panaudodami kaip elementorių. Vyskupo Valančiaus išminties ir didelės žmonių meilės, su kuria nuoširdžiai ir drąsiai bendradarbiavo jūsų tėvai, dėka ir tais sunkiais laikais nežuvo Dievo žodžio sėkla, apie kurią vieningai telkėsi visa tauta.

 10. Ateinančią birželio 28 dieną bus man didelis džiaugsmas iškelti į altorių garbę kitą labai garbingą Bažnyčios ir lietuvių tautos sūnų Dievo tarną arkivyskupą Jurgį Matulaitį, mirusį prieš 60 metų. Kaip tikras “Jėzaus Kristaus tarnas ir apaštalas” (2 Pt 1, 1) jis buvo Vilniuje toliaregis ir rūpestingas ganytojas visiems savo tikintiesiems net patiems tolimiausiems. Būdamas ištikimas savo vyskupiškam šūkiui: “Nugalėk blogį gerumu”, jis savo ganytojiškoje tarnyboje nugalėjo daug ir didelių sunkumų, tapdamas “visų vergas, kad tik daugiau jų laimėtų” (1 Kor 9, 19) ir rūpindamasis tiktai Bažnyčios gerove ir sielų išganymu.

Su jo vaisinga bažnytine tarnyba lieka susijusi įvairi pastoracinė iniciatyva, kurioje verta prisiminti pasauliečių apaštalavimo veiklą ir Bažnyčios socialinio mokslo paskleidimą. Šia iniciatyva jis pažadino tikinčiųjų atsakomybę, siekiant visa atnaujinti Kristuje. Jo rūpesčiu, be to, buvo reformuota Marijonų vienuolija ir įkurtos dvi moterų vienuolijos: Nekalto Prasidėjimo Seserys ir Eucharistinio Jėzaus Seserys.

Popiežiaus Pijaus XI paskirtas Lietuvos apaštaliniu vizitatoriumi, arkivyskupas Matulaitis, ėmėsi darbo su didele išmintimi ir visu uolumu, taip kad netrukus apaštaline konstitucija Lituanorum gente (1926 balandžio 4 d.) buvo galima įkurti Lietuvos bažnytinę provinciją. Katalikiškas gyvenimas gražiai suklestėjo, pasireikšdamas katekizacija, dvasiniais pašaukimais, katalikų akcija, Evangelijos įkvėptais kultūriniais darbais.

Geroji sėkla, su tokiu dideliu uolumu paskleista arkivyskupo Matulaičio, atnešė šimteriopų vaisių, ir Bažnyčia išgyveno naują pavasarį. To negana, jis pats norėjo tapti tuo kviečių grūdu, kuris apmiršta žemėje, kad neliktų vienas, o galėtų duoti gausių vaisių (plg. Jn 12, 24). Tai liudija jo žodžiai, kuriuos kaip dvasinį testamentą paliko savo dienoraštyje. Noriu juos šiandien pakartoti kartu su jumis: “O Jėzau, leisk, kad aš pasiaukočiau tavo Bažnyčiai ir tavo krauju atpirktoms sieloms, kad gyvenčiau su tavimi, kad kentėčiau su tavimi ir, kaip tikiuosi, kad mirčiau ir karaliaučiau drauge su tavimi”[9].

11. Pagaliau, nenorėčiau praeiti tylomis pro tuos gausius jūsų žemės sūnus ir dukteris, kurie per šešis šimtmečius atvirai ir drąsiai išpažino “Krikštu” gautąjį tikėjimą, kurių jokie, net sunkiausi bandymai neįstengė atskirti nuo Jėzaus Kristaus meilės (plg. Rom 8, 35). Tai vyskupai, kunigai, vienuoliai ir vienuolės, kurie iškentė pažeminimus, diskriminaciją, kankinimus, ne kartą persekiojimus, net tremtį, kalėjimus, deportaciją ir mirtį, “džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką” (Apd 5, 41).

Jie yra liudytojai tos dieviškos malonės, kurią Viešpats yra pažadėjęs savo Bažnyčiai, kad “tarp bandymų ir sielvartų dėl žmogiškojo silpnumo nesusvyruotų jos tubula ištikimybė, kad ji visada liktų verta savo Viešpaties sužadėtinė ir Šventosios Dvasios padedama niekada nesiliautų savęs tobulinti, kol per kryžių pasieks negęstančią šveisą”[10]. Per juos Šventoji Dvasia kalbėjo ir kalba jūsų bendruomenei ir visai šventajai katalikų Bažnyčiai. Jų kryžius, kurį priėmė, vienydamiesi su atperkančiąja Kristaus kančia, yra tapęs malonės ir šventumo versme.

Tai išpažinėjų ir kankinių rinktiniai būriai, už kuriuos šiandien jūs su teisėtu džiaugsmu ir pasididžiavimu dėkojate Viešpačiui. Raginu jus ir jūsų tikinčiuosius mokytis iš jų šviesaus pavyzdžio. Jų pavyzdys visus tepaskatina vis su tvirtesniu įsitikinimu ir nuoseklumu gyventi pagal savo tikėjimą, vis uoliau apaštalauti, vykdant žmonių meilės darbus, vis uoliau apaštalauti, vykdant žmonių meilės darbus, vis gyviau ir sąmoningiau atsiliepti į Dievo valią, kuri kiekvienam apsireiškia gyvenimo pašaukime ir kasdieninėse pareigose.

Ypatingu būdu norėčiau kreiptis į jūsų jaunimą. Jo rankose yra tautos likimas. Jis įves tautą į naują krikščioniškosios eros tūkstantmetį. Ištikimosios ir didžiadvasės Lietuvos jaunime! Mokėkite su džiaugsmu ir ištikimai priimti tėvų paveldą! Atverkite savo širdis tam, ne kartą heroiškam, Kristaus ir Bažnyčios meilės liudijimui, kurį jie mums paliko! Jūsų širdyse jis teišsiskleidžia didžia viltimi.

12. Brangieji Broliai vyskupai, kunigai, vienuoliai, vienuolės, ir jūs visi tos tolimosios, o man taip artimos ir ypatingai mylimos Bažnyčios broliai seserys, labai garbingos tautos sūnūs ir dukterys! Aš, Romos vyskupas ir visuotinės Bažnyčios ganytojas, klaupiuosi drauge su jumis prie šv.Kazimiero relikvijų ir drauge su jumis dėkoju Dievui, visokių gėrybių teikėjui, už jūsų “Krikšto” dovaną ir maldauju už jus, kad Dievas “padarytų jus vertus savo pašaukimo ir savo galybe tobulintų gerus jūsų užmojus bei veiklų tikėjimą. Tada mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardui bus garbė jumyse, o jums jame” (2 Tes 1, 11–12).

Visos Bažnyčios vardu aš pavedu Dievui dvasinį jūsų tautos tikėjimo paveldą ir maldauju: išsaugok ir palaimink tą darbą, kurį esi atlikęs per šešis šimtmečius!

Būk maloningas, visagali Tėve, šiem savo vaikam, kuriuos iš tamsybių iškėlei į savo tiesos šviesą. Teapsigyvena jų širdyse tavo Šventoji Dvasia, tiesos ir paguodos Dvasia, kad jie sugebėtų savo tautoje skleisti tavo Sūnaus prisikėlimo vaisius.

Duok šios tautos, kuri yra tavo, ganytojams maldingumo ir išminties, kad mokėtų vesti savo kaimenę į gyvenimo ganyklas. O padaryk, visagali Dieve, kad jie galėtų atlikti savo šventą tarnybą ramiai ir nevaržomai.

Apšviesk savo šviesa ir sustiprink savo jėga tuos, kuriuos esi pašaukęs tau pasišvęsti, kad būtų ištvermingi ir mokėtų aukotis besąlygiškai.

Padidink skaičių tų, kurie priima kunigišką ir vienuolišką pašaukimą, sustiprink jų didžiadvasį ryžtą ir padaryk, kad jie galėtų be kliūčių eiti tavo dieviškosios tarnybos keliu.

Pažvelk, o Viešpatie, į vieningas šeimas, kurios gyvena tavo meilėje. Padaryk, kad jos su džiaugsmu ir atsakomybe priimtų gyvybės dovaną. Tavo malonės padedamos, teauga jos tarpusavio meilėje. Tėvai tesugeba perteikti savo vaikams tikėjimo dovaną, drauge ją konkrečiai paliudydami tikrai krikščionišku gyvenimu.

Su ypatinga meile pažvelk, o Dieve, į Lietuvos jaunimą. Jaunimas savo širdyje neša didžiąją viltį. Padaryk juos tvirtus ir dorus, kad galėtų su pasitikėjimu kurti ateitį. Padaryk, kad galėtų laisvai priimti savo tėvų tikėjimo dovaną, padaryk, kad ją priimtų su dėkingumu, padaryk, kad ją ugdytų su meile.

Tu esi tautų Viešpats ir žmonijos Tėvas. Aš maldauju tavo palaimos šiai tavo Lietuvos šeimai: tebūna jai leista pagal savo sąžinę išgirsti tavo šaukiantį balsą ir pasiekti jį, einant tuo keliu, kurį pirmą kartą esi nurodęs prieš šešis šimtmečius. Jos priklausymo tavo Karalystei, šventumo ir gyvenimo karalystei, niekas tenelaiko prieštaravimu žemiškosios tėvynės gerovei. Tebūna jai leista visada ir visur deramai tave garbinti ir laisvai bei ramiai liudyti tiesą, teisingumą ir meilę.

Viešpatie, palaimink šią tautą, apšviesk ją savo veido šviesa ir suteik jai savo ramybę.

Visiško pasitikėjimo dvasioje šiandien kreipiuosi į tave, o maloningoji Jėzau Kristaus Motina, savo maldą jungdamas su tavo vaikų lietuvių malda, kuria jie kupini pasitikėjimo šaukiasi tavo pagalbos. O gailestingumo Motina! Ši tauta skuba pas tave, pasivesdama tavo globai: neatmesk jos maldavimo didžioje negandoje, gelbėk ją nuo pavojų, vesk ją pas savo Sūnų.

Tu, o Motina, esi tartum Bažnyčios atmintis. Tu visada atmeni, savo širdyje saugoji atskirų žmonių ir ištisų tautų rūpesčius. Tau pavedu Lietuvos brolių seserų per šešis šimtmečius sutelktą ir išsaugotą paveldą. Prašau tave: padėk jiems būti ir visada likti ištikimiems Kristui ir Bažnyčiai.

Jums, garbingieji ir brangūs Broliai, jūsų tikintiesiems ir visiems lietuviams, pasklidusiems pasaulyje, su nuoširdžia meile suteikiu mano Apaštalinį Palaiminimą.

Roma, prie šv. Petro, 1987 m. birželio 5 diena, devintaisiais mano pontifikato metais.

Jonas Paulius II


Išnašos


1 Lumen Gentium, 4.
2 Plg. Atto europeistico a Santiago de Compostela, in “Insegnamenti di Giovanni Paolo II”, V, 3 (1982), 1260 p.
3 L’Osservatore Romano, 27 giugno 1986, 5 p.
4 Lumen Gentium, 11.
5Gaudium et spes, 52.
6 Plg. AAS 42 (1950), 380–382 pp.
7 Plg. AAS 52 (1960) II, 40–43 pp.
8 Ten pat,43 p.
9 Užrašai, 1911 m. rugpjūčio 17 d.
10 Lumen Gentium, 9



Tekstą internetui parengė Katalikų Interneto tarnyba pagal leidinį:
Jono Pauliaus II Apaštalinis laiškas Lietuvos vyskupams švenčiant lietuvių tautos "Krikšto" 600 metų jubiliejų. – Polyglotis Vaticanis, 1987.