Pastoracinis laiškas "Dėl tikybos ir etikos dėstymo mokyklose"
 

Vasarą kiekvienoje Lietuvos bažnyčioje galėjome pamatyti šitokį vaizdą: būrys šventiškai pasipuošusių berniukų ir mergaičių, lydimi tėvelių, senelių, brolių ir seserų artinasi prie Dievo stalo pirmą kartą susitikti su Jėzumi Kristumi šv. Komunijoje. Džiaugiamės, kad niekas nebetrukdo nei vaikučių pamokyti, nei jų šventes surengti; nebereikia slėptis studentams, pedagogams, tarnautojams. Taip, dėkui Dievui, nuslinko bedieviškos prievartos debesis. Dėkui Dievui, ir Lietuvos mokykla, kelis dešimtmečius buvusi paversta svarbiausiu ateizmo malūnu ir bet kurios religijos priešu, atvėrė savo duris tikėjimo šviesai. Teisinga, kad įstatymų leidėjai ir švietimo vadovai susirūpino doriniu ugdymu, kuris galimas su religine mintimi – per tikybos pamokas – ir be tiesioginės religinės minties – per vadinamąsias etikos pamokas.

Brangūs tėvai, mielas jaunime! Pasižiūrėkime, ar vertai pasinaudojame Apvaizdos leistomis sąlygomis, kad mūsų tikėjimas galėtų subrandinti dorus žmones, tvirtus ir gerus krikščionis? Ar ne per greit tėvai, vos parengę savo vaikus pirmiesiems sakramentams, sau taria: “Vaikai sutvarkyti, galiu būti ramus?” Ar ne per dažnai bręstantys jaunuoliai mano, kad jiems visam gyvenimui užteks prieš pirmąją Komuniją gautų žinių ir religinių įgūdžių?

Brangieji, mūsų tikėjimas nėra keletas formalumų, atliktinų kūdikystėje, jaunystėje ir senatvėje, bet ištiso gyvenimo siela. Tikėjimo gyvenimas – tai kasdieninis gyvenimas su Dievu, tai Kristaus tiesos nušviesta mąstysena, tai Kristaus meilės gaivinamas gerumas žmonėms ir gamtai. Mums toli gražu nepakanka elementarių katekizmo žinių, vienos kitos maldelės, – reikia su Kristumi matyti asmens ir visuomenės problemas, su Kristumi jas ir spręsti.

Tikybos pradžiamokslį dabar gauna didelė dauguma tikinčiųjų ir net abejingų tikėjimui šeimų vaikų, rengdamiesi pirmajai išpažinčiai ir Komunijai, taip pat per tikybos pamokas pradinėse klasėse, tačiau to jokiu būdu negana jaunystės metams ir visam gyvenimui. Vaikiška žinių ir įgūdžių atsarga netrunka išsekti. Brendimo metai, perėjimas į jaunuolio ir suaugusio amžių iškelia daug naujų klausimų, reikalauja rinktis gyvenimo kelius. Norint teisingai krikščioniškai apsispręsti, norint patirti visą tikėjimo duodamą šviesą ir atsparą, būtinai reikia turėti daugiau ir gilesnių, visapusiškų religinių žinių, reikia, kad su amžiumi bręstų ir religinė praktika bei atsakingumas. Todėl didelę klaidą daro tie tėvai, kurie mano, jog prie pirmųjų sakramentų “privestas” vaikas jau yra “sutvarkytas” visam gyvenimui, ir nebesiunčia jų į tikybos pamokas, nesimeldžia su vaikai namuose, nesirūpina jų dalyvavimu sekmadienio šv. Mišiose ir apskritai visa religine praktika. Klysta ir jaunuoliai, neįvertinantys religinio švietimo ir ugdymosi svarbos visai jų ateičiai. Mes, jūsų vyskupai, labai raginame ir prašome tikinčiųjų šeimas ir pačius tikinčius vaikus bei jaunuolius nuoširdžiai pasinaudoti tikybos dėstymu visose vidurinė mokyklos klasėse savo krikščioniškai pasaulėžiūrai ir krikščioniškam gyvenimo būdui formuoti.

Katalikų Bažnyčia neturi nieko prieš, kad mokyklose būti dėstoma ir pasaulietinė humanistinė etika. Atvirkščiai, mes pritariame, kad moralės mokslo pagrindus gautų ir tie vaikai, paaugliai, jaunuoliai, kurie dėl tėvų ar savo pačių įsitikinimų nelanko tikybos pamokų. Kartu atkreipiame mokyklos vadovų ir mokinių tėvų dėmesį, kad dangstantis etika neturi būti dėstomas ateizmas ar platinamos kažkokios “naujos” religijos, prasilenkiant su tėvų valia. Tai keltų sumaištį jaunimo dvasioje ir prasilenktų su švietimo įstatymo mintimi ir raide.

Etikos dėstymas neduoda platesnio išsilavinimo negu tikybos pamokos. Tikybos mokymo programa apima ir įvairių religijų pažinimą, ir parengimą šeimos gyvenimui, ir saviauklos esmę bei būdus. Humanistinė etika remiasi tik žmogišku protavimu ir patirtimi, o krikščioniškoji moralė prie viso šito dar parodo žmogaus ryšį su Dievu ir amžinybe, duoda papildomų stiprių motyvų dorai elgtis, išmoko naudotis galimomis auklėjimosi priemonėmis – malda, sąžinės apyskaita, išpažintimi – ir gauti antgamtinę visų sakramentų ir Dievo žodžio pagalbą.

Labai norėtume, kad religinės moralės ir humanistinės etikos dėstytojai gražiai bendradarbiautų, siekdami vieno tikslo – užauginti dorą ir tvirtą naują kartą Bažnyčiai ir Tėvynei.

Mielus moksleivius, jų tėvus ir sąžiningus mokytojus nuoširdžiai laiminame, linkėdami sėkmingų, darbščių naujųjų mokslo metų!
 

Lietuvos kardinolas, arkivyskupas ir vyskupai

1992 m. rugpjūtis
 

(Paskelbta biuletenyje „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje“, 1992 rugpjūtis, Nr. 8)