PILIGRIMYSTĖ Į DIDĮJĮ JUBILIEJŲ

Įžanga

1. „Tavo akivaizdoje mes esame kaip praeiviai, tik tavo svečiai, kaip visi mūsų tėvai" (1). Karaliaus Dovydo žodžiai Viešpaties akivaizdoje atskleidžia ne tik biblinio žmogaus, bet kiekvienos žmogiškosios būtybės ypatybę. „Kelias" yra būties simbolis, įgyjantis išraišką plačiu veiksmų spektru, tokiu kaip išėjimas ir grįžimas, įėjimas ir išėjimas, nusileidimas ir pakilimas, ėjimas ir postovis. Žmogus nuo pat savo atsiradimo pasaulio arenoje nuolat juda  ieškodamas naujų tikslų, tyrinėdamas žemiškuosius horizontus ir gręždamasis į begalybę. Jis plaukia upėmis ir jūromis, kopia į Šventuosius kalnus, kurių viršūnėje, rodos, susitinka žemė su dangumi, žmogus žygiuoja per laiką ir ženklina jį šventuoju vyksmu, žmogus priima gimimą kaip įžengimą į pasaulį, o mirtį kaip išėjimą iš pasaulio, kad įeitų į žemės įsčias arba būtų priimtas į dangiškąsias buveines.

2. Piligrimystė, ženklinanti Kristaus mokinius šiame pasaulyje (2), krikščionių gyvenime visuomet buvo svarbi.

Istorijos tėkmėje krikščionys išsirengdavo kelionėn trokšdami švęsti tikėjimo slėpinius vietose, ženklinančiose Viešpaties atminimą arba primenančiose svarbius Bažnyčios istorijos įvykius. Krikščionys lankydavo šventvietes, kuriose ypatingu būdu garbinama Dievo Motina, taip pat vietas, kur gyvas šventųjų atminimas. Maldinga kelionė būdavo žengimas atsivertimo keliu, vidinio susivienijimo su Dievu ilgesys ir kupinas pasitikėjimo medžiaginių poreikių priėmimas. Šiais visais įvairiais aspektais maldinga kelionė visuomet būdavo Bažnyčiai ypatinga malonės dovana.

Šiandieninėje visuomenėje, kuriai būdingas intensyvus mobilumas, maldinga kelionė įgyja naują impulsą. Norint pateikti atsaką šiai tikrovei, keliaujančiųjų maldininkų sielovadai būtinas aiškus teologinis pagrindas, leidžiantis jai teisėtai integruotis į bendrąją sielovadą solidžia ir tęstine praktika. Pirmiausia reikia apmąstyti, kad tikrasis pagrindas yra evangelizacija. Todėl Bažnyčia pritaria maldingoms kelionėms ir ragina semtis iš jų gilios ir brandžios tikėjimo patirties (3).

3. Šio dokumento pasvarstymais norima pagelbėti visiems keliaujantiems šviesoje maldininkams ir atsakingiesiems už jų sielovadą, kad visi, vedami Dievo žodžio ir šimtametės Bažnyčios tradicijos, galėtų semtis pilniausiu saiku iš maldingos kelionės dvasinio lobyno.
 

Izraelio piligriminis kelias

4. Šventojo Rašto mokyme galima įžvelgti nuo pradžių prasidėjusį ir per tūkstantmečius besitęsiantį Adomo dvasios kelią. Šis kelias prasideda išėjimu iš Viešpaties rankų, tęsiasi įžengimu į kūriniją ir po to prasidėjusiomis betikslėmis klajonėmis, nutolus nuo Edeno sodo (4). Adomo piligrimystės kelias - prasidėjęs pašaukimu vaikščioti su Dievu, pasibaigęs neklusnumu ir išgelbėjimo viltimi - atskleidžia visišką jam Kūrėjo suteiktą laisvę. Drauge šiame kelyje galima atpažinti pažadą, kad Dievas visuomet bus šalia ir sergės jo žingsnius.

Iš pirmo žvilgsnio Adomo piligrimystės kelias gali pasirodyti kaip nukrypimas nuo tikslo - šventosios vietos, Rojaus sodo. Tačiau net ir šis kelias gali virsti atsivertimo ir grįžimo keliu. Negailestingąjį Kainą sergėja meilinga Dievo artuma, jį lydinti ir sauganti (5). 56 psalmėje sakoma: „Tu sužymėjai mano klajones; supilk mano ašaras į savo ąsotį!" (Ps 56, 9) Tėvas savo meilės apstybe seka nuodėmės paklaidintą sūnų jo vienatvės kelyje. Kaip tik dėl dieviškosios traukos kiekvieno žmogaus klaidingas kelias gali pavirsti grįžimo ir apsikabinimo keliu (6). Esama visuotinės piligriminio kelio istorijos, apimančios tamsią atkarpą - „tamsybių" kelią (7), kreivą taką (8). Tačiau jam priklauso taip pat grįžimas ir atsivertimas gyvenimo kelyje (9), teisingumo ir taikos (10), tiesos ir ištikimybės (11), tobulumo ir tyrumo (12) kelyje.

5. Abraomiškasis piligrimo kelias, priešingai, yra pačios išganymo istorijos pavyzdys, kuriuo seka tikintysis. Aprašymo kalbinė išraiška ("Eik iš savo gimtojo krašto"), klajonių epizodai ir Abraomo išgyvenami santykiai išryškina, jog jo kelionė jau yra išėjimas į išganymą, visos tautos išėjimo idealus provaizdis. Abraomas palieka savo šalį, tėvynę ir namus (13) ir pasitikėdamas leidžiasi į Viešpaties jam nurodytą horizontą, kaip rašoma Laiške žydams: „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs. Tikėdamas jis apsigyveno Pažadėtoje Žemėje tarytum svetimoje, įsikūręs palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais... Jie visi mirė tvirtai tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami, sveikindami ir išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir ateiviai" (14). Patriarchas pagrįstai vėliau pavadino save „svetimšaliu ir ateiviu" (15) Pažadėtoje Žemėje, tokie bus ir jo sūnūs Izmaelis (16) ir Jokūbas, ištremti į Padan-Aramą (17) ir Egiptą (18).

6. Iš faraonų krašto parsideda didysis Išėjimo piligriminis kelias. Įvairūs sustojimai, išvykimas, kelionė per dykumą, išbandymai, gundymai, užkietėjimas, galiausiai įžengimas į Pažadėtąją Žemę tampa raiškiausiu išganymo istorijos įvaizdžiu (19), apimančiu ne tik dovanotą laisvę, apsireiškimą ant Sinajaus kalno, deviškąją bendrystę, išreikštą „perėjimu" (pascha) ir pamaitinimu mana, putpelėmis, pagirdymu vandeniu, bet taip pat neištikimybę, stabmeldystę, pagundą grįžti į vergovę.

Šitaip Išėjimas įgauna išliekamąją vertę, tampa nuolat gyvu „atminimu", kuris taip vėl iškyla grįžus iš Babilono nelaisvės, Antrojo, Izaijo apdainuoto kaip naujojo, Išėjimo (20), kurį Izraelis švenčia per kiekvieną Paschą ir kuris įgyja eschatologinį vaizdą Išminties knygoje (21),  galutinis tikslas yra Pažadėtoji Žemė, kurioje bus galutinė vienybė su Dievu ir atnaujinta kūrinija (22).

Pats Viešpats keliauja su savo tauta: „Iš tikrųjų Viešpats laimino tave visame, ką tik darei; jis žino apie tavo ėjimą per šią plačią dykumą. Per šiuos keturiasdešimt metų Viešpats, tavo Dievas, buvo su tavimi ir tau nieko netrūko" (23). „Mus jis saugojo visą laiką ir kelionėje, ir nuo visų tautų, per kurias perėjome" (24). Jis su sielvartu prisimena „tavo ištikimybę jaunystėje, tavo meilę po santuokos, - kaip paskui mane tu sekiojai po tyrus be pasėlio žemėje" (25). Biblijos tauta, pasižymėdama taip giliai įsišaknijusia keleivių savimone, privalo laikytis priesako „nevarginsi ir nekamuosi ateivio, nes jūs patys buvote ateiviai Egipto žemėje" (26); „mylėsite tad ir jūs ateivį, nes jūs patys buvote ateiviai Egipto žemėje" (27).

7. Maldininkas stoja Dievo akivaizdon kaip „svečias ir praeivis" (28). Psalmių, parašytų per tūkstantmetę Izraelio istoriją, malda liudija bendruomenės ir individo „keleivystės" istorinę bei teologinę savimonę. Per maldingą kelionę į Sioną įnamystės savame krašte suvokimas pavirsta vilties ženklu. „Pakilimas", kurio metu Izraelio tauta per tris didžiąsias šventes - Paschą, Savaičių šventę ir Palapinių šventę (30) - skambant džiaugsmo himnams ("piligriminėms giesmėms") (31) buvo vedama į Siono kalną, pavirs pasitikėjimo, tvirtumo patirtimi ir atnaujinamu įsipareigojimu ieškoti Dievo baimės (32) bei teisybės. Pastatytos ant Jeruzalės šventyklos uolos, savo ruožtu simbolizuojančios Dievą, nesugriaunamą „Uolą" (33),  Izraelio giminės šlovina Viešpatį (34). Jos bendrauja su Viešpačiu maldoje, būna jo šventojoje palapinėje, gyvena ant jo šventojo kalno, jos randa nesugriaunamą išgelbėjimą (35) ir gyvenimo bei ramybės pilnatvę (36). Todėl „Laimingi, kurie namuose tavo gyvena, nuolatos teikia tau, Viešpatie, šlovę. Laimingas žmogus, kurį remia tavo pagalba, kuris šventąją vietą lankyti panūdo" (37). „Kelkitės ir ženkime į Sioną pas Viešpatį, mūsų Dievą!" (38).

8. Neištikimybės bei nusiminimo slegiamai Izraelio tautai pranašai rodo mesijinį išganomąjį piligrimystės kelią, atvirą taip pat ir eschatologinei perspektyvai, kai visos žemės tautos pakils į Sioną, Dievo žodžio, ramybės bei vilties vietą (39). Naujojoje Išėjimo patirtyje Dievo tauta turi leisti, kad Dvasia išimtų akmeninę širdį ir padovanotų kūnišką širdį (40), ji turi pakeisti gyvenseną ir rodyti teisingumą (41) bei ištikimybę (42), ji turi nušvisti kaip tautų šviesa (43) iki pat tos dienos, kai ant šventojo kalno „surengs visoms tautoms puotą" (44). Pakeliui į Mesijo pažadų išsipildymą dabar jau visi kviečiami į bendrystę kaip dovaną (45) ir Dievo gailestingumą (46).
 

Kristaus piligrimystės kelias

9. Jėzus Kristus įėjo į istoriją kaip „kelias, tiesa ir gyvenimas" (47), jis nuo pradžių eina žmonijos ir savo tautos keliu „tam tikru mastu vienydamasis su kiekvienu žmogumi" (48). Jis nužengia iš Dievo prieglobsčio, tampa „kūnu" (49) ir eina keliu drauge su žmonėmis. Įsikūnijimu Dievas asmeniškai „ateina kalbėti apie save žmogui ir parodyti jam kelią į save" (50). Dar kūdikystėje Jėzus atnešamas paaukoti Viešpačiui Jeruzalės šventovėje (51); būdamas paaugliu jis leidžiasi su Juozapu ir Marija į „Tėvo namus" (52). Savo viešąją veiklą jis pradeda savo tėviškės gatvėse; tolydžio ši veikla tampa piligrimyste į Jeruzalę -ypač tai ryšku Luko evangelijoje, kur Jėzaus veikla aprašyta kaip ilgas kelias, kurio tikslas ne tik kryžius, bet taip pat ir Velykų bei Dangun žengimo šlovė (53). Jėzaus atsimainymas apreiškia Mozei, Elijui ir apaštalams įvyksiantį velykinį „Išėjimą": jie kalbėjo apie Jėzaus gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje" (54). Taip pat ir kitiems evangelistams pažįstamas tas pavyzdinis kelias, kuriuo privalo leistis Jėzaus mokinys: „Kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi", o Lukas dar priduria „kasdien" (55). Morkaus evangelijoje kelias į Golgotos kryžių nuolat žymimas veiksmažodžiais, nusakančiais judėjimą, ir kelio simboliais (56)
.
10. Tačiau Jėzaus kelias nesibaigia ant kalvos, vadinamos Golgota. Jo žemiškasis piligrimystės kelias per mirtį peržengia ribas į begalybę ir Dievo slėpinį. Paskutinė jo piligrimystės kelio atkarpa pasirodo ant Dangun žengimo kalno. Prisikėlęs ir pakeltas į dangų Viešpats žada vėl sugrįžti (57) ir eina į Tėvo namus paruošti mums vietos, nes ten, kur bus jis, ten ir mes būsime kartu su juo (58). Jis taip apibūdina savo užduotį: „Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį. Vėl palieku pasaulį ir grįžtu pas Tėvą. Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs" (59).

Sekminių Dvasios įkvėpta krikščionių bendruomenė leidžiasi į pasaulį ir įsimaišo tarp įvairių žemės tautų (60) nuo Jeruzalės iki Romos tomis imperijos gatvėmis, kuriomis žingsniavo apaštalai ir Evangelijos skelbėjai. Jiems pagrečiui eina Kristus. Jis, panašiai kaip Emauso mokiniams, aiškina Rašto prasmę ir laužo eucharistinę duoną (61). Jų pėdomis leidžiasi į kelią pasaulio tautos, jos dvasiškai seka išminčių keliu (62), ir taip išsipildo Kristaus žodžiai: „daugelis ateis iš Rytų ir Vakarų ir susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu" (63).

11. Vis dėlto šio piligrimystės kelio pasaulio gatvėmis galutinis tikslas  nepažymėtas žemėlapyje. Tasai tikslas yra anapus mūsų horizonto,- panašiai buvo ir Kristui, kuris keliavo su žmonėmis, vesdamas juos į vienybės su Dievu pilnatvę. Labai reikšminga užuomina, kad Viešpaties kelias yra jo jau praeitas takas, kurį dabar jis eina su mumis. Apaštalų darbuose krikščionio gyvenimas apibūdinamas tiesiogine prasme kaip kelias (64).

Krikščionis, lydimas Kristaus esamybės, kuri yra su mumis iki pasaulio pabaigos (65), „vadovaujamas dvasios" (66), teisingume ir meilėje išeina mokyti tautų, jis prieš akis turi dangiškąją Jeruzalę kaip saugų uostą, kaip aprašyta slėpiningoje Apreiškimo knygoje. Šis kelias - gyvenimas, persmelktas įtampa, rusenančia viltimi, laukiant Viešpaties sugrįžimo (67). Todėl mūsų piligrimystės kelias turi transcendentinę pabaigą. Mes aiškiai suvokiame čia, apačioje, esą „ateiviai ir svečiai" (68), tačiau ten, viršuje, - „šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai" (69).

Panašiai kaip nukryžiuotas prieš Jeruzalės vartus Jėzus „išeikime jo pasitikti už stovyklos ir prisiimkime jo paniekinimą. Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo" (70). Dievas bus su mumis ten, kur „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo" (71).
 

Bažnyčios piligrimystės kelias

12. Bažnyčia, Mesijo tauta bendrystėje su savo Viešpačiu, yra taip pat pakeliui į būsimąjį ir išliekantį miestą (72). Ji pranoksta laikus bei ribas, būdama visiškai susitelkusi į tą karalystę, kurios esamybė jau veikia visuose žemės kraštuose. Šie kraštai gavo Kristaus žodžio sėklą (73) ir buvo pagirdyti kankinių - evangelijos liudytojų krauju. Panašiai kaip Paulius ir apaštalai, taip ir Kristaus misionieriai keliavo imperijos keliais, karavanų, jūrų keliais, Viduržemio jūros miestais bei uostais, o greitai Rytuose ir Vakaruose jiems teko susidurti su įvairiomis kultūrinėmis bei religinėmis tradicijomis; jie galėjo reikšti mintis ne tik hebrajiškai ar aramėjiškai, bet taip pat graikiškai ir lotyniškai, o vėliau daugybe kalbų, iš kurių kelios minimos Sekminių išgyvenime (74): arabų, sirų, etiopų, persų, armėnų, gotų, slavų, hindi bei kinų.

Dievo žodžio pasiuntinių piligrimystės kelio stotys nusitęsė nuo mažosios Azijos iki Italijos, nuo Afrikos iki Ispanijos ir Galijos, vėliau nuo Vokietijos iki Britanijos, nuo slavų šalių iki Indijos ir Kinijos. Naujaisiais laikais jos pasiekė naujas šalis ir naujas tautas Amerikoje, Afrikoje ir Okeanijoje ir šitaip paženklino „Kristaus kelią per šimtmečius" (75).

13. IV ir V šimtmetyje Bažnyčioje atsiranda įvairių monastinio gyvenimo apraiškų. „Asketinė migracija" ir „dvasinis egzodas" yra dvi pagrindinės šios išraiškos formos. Atsižvelgiant į tai, patristinėje ir monastinėje literatūroje kai kurios biblinės asmenybės įgyja paradigminį vaidmenį. Dėmesys Abraomui siejasi su „xeniteia" (svečio, migranto savimonės, ateivio patirties) tema, kuri sudaro Jono Klimako Rojaus laiptų trečiąją pakopą. Ankstyvosios krikščionių literatūros svarbiausia tema yra Mozė, vedantis iš Egipto vergovės į Pažadėtąją Žemę - ypač Grigaliaus Nysiečio Mozės gyvenimo aprašyme. Elijas, kopiantis į Karmelį ir Horebo kalną, įkūnija bėgimo į dykumą ir susitikimo su Dievu temas. Pavyzdžiui, Ambraziejui pranašas Elijas padarė labai stiprų įspūdį ir jis jame įžvelgia „fuga saeculi" asketinį idealą. Krikščioniškojo gyvenimo kaip piligriminės kelionės suvokimas, vidinės artimybės su Dievu paieška, išsilaisvinimas nuo daiktų ir įvykių sumaišties ir pagarba šventosioms vietoms traukė šventąjį Jeronimą ir jo mokines Paulę ir Eustochiją palikti Romą ir leistis į Kristaus žemę: Taip Betliejuje prie Kristaus gimimo grotos atsiranda vienuolynas. Šis vienuolynas yra vienas iš daugelio atsiskyrėlių buveinių, bizantinių anachoretų bendrijų ir vienuolynų Šventojoje žemėje, taip pat ir kitose srityse, ypač Egipto Tėbuose, Sirijoje, Kapadokijoje. Pagal šią mintį, piligrimystė į dykumą ar į Šventąją vietą tampa kitokio vidinio piligrimystės kelio simboliu, anot šventojo Augustino: „eik savin: tiesa gyvena žmogaus širdyje". Nepasilik savyje, bet „eik anapus savęs" (76), nes tu ne Dievas - jis kur kas gilesnis ir didesnis už tave. Dar platoniškosios tradicijos suvoktas sielos piligrimystės kelias įgyja naują dimensiją, kurią Bažnyčios tėvas, ilgėdamasis Dievo begalybės, šitaip apibūdina: „Tebūna Dievo ieškoma dar švelniau, norint jį rasti, tebūna jis randamas, kad dar karščiau būtų ieškomas" (77).

Teiginys „Šventoji vieta [esanti] gryna siela „ (78) tampa nuolatiniu kvietimu į piligrimystę po Šventąsias vietas, kaip asmeninio šventumo brandos ženklas. Taip Bažnyčios tėvai parodo „fizinės" piligrimystės santykinumą ir stengiasi įveikti visokius nesusipratimus. Ypač Grigalius Nysietis pateikia mums teisingo maldingų kelionių įvertinimo pamatinį principą. Pats pamaldžiai ir pagarbiai aplankęs Šventąją žemę, jis aiškna, kad tikrasis kelias, kuriuo privalo eiti žmogus, veda tikintįjį iš fizinės į dvasinę tikrovę, iš kūniškojo gyvenimo į gyvenimą Viešpatyje, - o ne iš Kapadokijos į Palestiną (79). Šventasis Jeronimas patvirtina panašų principą. 58 laiške jis rašo, kad Antanui ir vienuoliams nereiktų eiti į Jeruzalę, nes rojaus vartai ir taip jiems plačiai atverti. Toliau jis tvirtina, jog krikščionims gyriaus pagrindą sudaro ne Šventojo miesto aplankymas, bet šventas jų gyvenimas (80).

Šiame vidiniame piligrimystės kelyje iš šviesos į šviesą (81), sekant Kristaus kvietimu „būkite tokie tobuli kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas" (82), išryškėja piligrimystės aspektas, ypač artimas dvasinei bizantiškajai tradicijai, t.y. „ekstatiškasis" aspektas, kuris vėliau plėtojamas Dionysijo Areopagiečio, Maksimo Išpažinėjo ir Jono Damaskiečio mistiniame mokyme. Žmogaus sudievinimas yra didžiulis tikslas ilgoje sielos kelionėje, kai tikintysis įstatomas į Dievo širdį, ir apaštalo žodžiai tampa tikrove: „esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus" (83), todėl „gyvenimas - tai Kristus" (84).

14. IV šimtmetyje, kai liovėsi Romos imperijos persekiojimai, kankinystės vietos buvo atvertos viešam pagarbinimui ir prasidėjo didžiulis piligrimų srautas. Tai liudija dokumentiniai atsiminimai, piligrimų dienoraščiai, ypač iš maldingų kelionių į Šventąją žemę. Labai svarbus penktojo amžiaus pradžios Eteria pranešimas.
Konkrečios maldingos kelionės, vedančios pasaulio keliais, šakojasi naujomis kryptimis. 638 m. arabams užėmus Jeruzalę, Šventojoje Žemėje  tampa sudėtinga lankyti krikščioniškąsias atmintinas vietas; atsiveria nauji keliai Vakaruose. Labai svarbiu tikslu tampa Roma, Petro ir Pauliaus kankinystės vieta ir bažnytinės bendruomenės būstinė prie Petro įpėdinio sosto. Taip atsiranda gausios „Vie Romee" ad Petri sedem. Tarp jų ypatingą vietą užima Via Francigena, kertanti visą Europą į naująjį Šventąjį miestą. Viena iš tokių vietų yra Šv. Jokūbo kapas Komposteloje. Po to - su Marija susijusios vietos, šventasis Loreto namas, Jasna Gura Čenstochovoje. Lankomi viduramžių vienuolynai, dvasios ir kultūros pilys, vietos išlaikiusios gyvą didžių šventųjų atminimą, tokios kaip Turas (Tours), Kenterberis, Paduva. Jos Europoje sudarė tinklą, skatinusį  „skirtingų tautų bei nacijų tarpusavio supratimą" (85).

Šis didžiulis reiškinys, nors ir su tam tikrais persistengimais, paliečia gausybę žmonių, kurie vadovaujasi paprastu ir giliu įsitikinimu, jog tai maitina dvasingumą, stiprina tikėjimą, ugdo gailestingąją meilę ir gaivina Bažnyčios misiją. Piligrimai, keliaujantys į Šventąją Žemę (palmieri), į Romą traukiantys maldininkai (romei) ar apskritai piligrimai (peregrini) savo būdinga apranga sudaro ko ne atskirą ordiną (ordo), kuris pasauliui nori priminti krikščionių bendrijos piligrimiškąją prigimtį, siekiančią susitikti su Dievu ir susivienyti su juo.

11 – 13 šimtmetyje Kryžiaus žygių sąjūdis suteikia maldingoms kelionėms ypatingą formą. Piligrimo į Šventojo Rašto vietas senasis idealas susiejamas su naujomis tikrovės apraiškomis ir istorinės epochos idėjomis, kaip antai riterių luomo susidarymu, socialinėmis ir politinėmis įtampomis, į Rytus nukreiptų ūkinių ir kultūrinių interesų pabudimu ir islamo atsiradimu Šventojoje Žemėje.

Dažnai valdžios konfliktai ir interesai užtemdydavo dvasinį ir misionierišką idealą ir atskiri Kryžiaus žygiai įgaudavo kitokių bruožų, o tarp Vakarų ir Rytų Bažnyčių iškilo atsiskyrimo siena. Tai palietė taip pat ir maldingų kelionių praktiką, kurioje galima įžvelgti tam tikrą dviprasmiškumą. Jį labai gerai atskleidė šventasis Bernardas Klervietis. Šis uolus II kryžiaus žygio pamokslininkas, nedvejodamas rinkosi švęsti dvasinę Jeruzalę kaip idealų piligrimo tikslą, esantį krikščioniškajame vienuolyne: „Klervo (Clairvaux) yra šioji Jeruzalė, savo giliu ir radikaliu maldingumu, savo gyvenimo atitikimu, tam tikra dvasine giminyste suvienyta su dangiškąja Jeruzale” (86). Dar šiandien liturgijoje naudojamas himnas šlovina dangiškąją Jeruzalę, kuri žemėje statydinama per Bažnyčios pašventinimą: „Jeruzale, dangiškasis mieste, ramybės užeiga, esi gyvoji tu uola” (87).

15. Ir štai horizonte iškyla šventojo Pranciškaus istorija – jo broliai tūkstantmečiui įsikurs Šventojoje Žemėje, prižiūrėdami šventąsias krikščionybės vietas ir teikdami paramą piligrimams; ne visuomet buvo lengva bendradarbiauti su Rytų bažnytinėmis bendruomenėmis. Apie 1300 metus atsirado draugija Societas Peregrinantium pro Christo. Ši draugija maldingas keliones laikė taip pat ir misijų darbu. Būtent tuo laiku, 1300 - aisiais, Romoje buvo paskelbti jubiliejiniai metai, ir Amžinasis Miestas, sutraukęs maldininkų minias, tapo panašus į Jeruzalę; tas pat kartodavosi ir per kitus Šventuosius metus. Viduramžių Vakarų Europos kultūrinę ir religinę vienybę brandino taip pat ir ši dvasinė patirtis. Tačiau ilgainiui atsirado nauji, sudėtingesni modeliai, turėję įtakos ir maldingoms kelionėms.

16. Koperniko revoliucija lėmė tai, kad, pakitus aplinkybėms, iki tol nejudančiame pasaulyje piligrimystės kelią ėjusi tauta pasijuto esanti nuolat judančios visatos dalimi. Atradus „Naująjį pasaulį“, pasirodžius skirtingoms kultūroms, vykstant neįprastiems žmonių ir jų grupių judėjimams, susidarė sąlygos įveikti eurocentrišką požiūrį.Vakarų krikščionybė prarado vienybę, turėtą susitelkus apie Romos centrą, o konfesiniai susiskaldymai sunkino maldingas keliones ar netgi neigė jas kaip „Dievo ir Dievo įsakymų nepaisymą... Mūsų dienomis būna taip, kad tūlas vysta maldingon kelionėn į Romą, išleidžia penkiasdešimt, šimtinę, daugiau ar mažiau guldenų, palikdamas namuose vargstančius žmoną, vaikus ar apskritai savo artimą” (88). Iširus klasikiniam pasaulio įvaizdžiui, piligrimas vis mažiau jaučiasi esąs keliauninku bendrame pasaulyje, kuris nūnai tapo padalytas į valstybes ir nacionalines Bažnyčias. Iškyla artimesni tikslai kaip alternatyvos, pavyzdžiui, šventieji kalnai arba vietinės Marijos šventovės.

17. Nors krikščioniškoje bendruomenėje 18 ir 19 amžiuje vyravo tam tikras statiškumas, joje tebebuvo gyva maldingų kelionių dvasia. Kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje ir Filipinuose, liaudiškasis tikėjimas per kartų kartas išlaikė ją gyvą; kitose vietose išsiskleidė naujas dvasingumas su naujais tikėjimo centrais, kurių šaknys glūdėjo Marijos pasirodymuose ir liaudies pamaldume. Nuo Gvadelupės iki Lurdo, nuo Aparesidos iki Fatimos, nuo Santo Ni¹o di Cebu iki Monrealio šv. Juozapo gausėjo maldingos kelionės gyvybingumo liudijimų ir iš jų kilusių atsivertimo judėjimų. Atsinaujinusi piligrimiškoji Dievo tautos savimonė tampa Vatikano II Susirinkime susibūrusios Bažnyčios raiškiausiu įvaizdžiu.
 

Piligrimystė į trečiąjį tūkstantmetį

18. Vatikano II Susirinkimas buvo „Apvaizdos parengtas įvykis”, tai įvykis, „kuriuo Bažnyčia pradėjo pasirengimą antrojo tūkstantmečio jubiliejui” (89). Šis bažnytinis sambūris nuo pat sušaukimo, kai vietinių Bažnyčių ganytojai rinkosi į Romą, iki susirinkimo uždarymo, pasibaigusio ypatingu jubiliejumi, kuris turėjo būti švenčiamas vyskupijose, tapo didžiulės ir vieningos visos bažnytinės bendruomenės maldingos kelionės simboliniu apmatu. Šis aspektas buvo išreikštas kai kuriais vaizdingais gestais; pavyzdžiui, abiejų popiežių – piligrimų: Jono XXIII, pirmaisiais Susirinkimo metais (1962) atlikusio maldingą kelionę į Loretą, ir Paulius VI, kuris tarp Susirinkimo sesijų (1964) kaip piligrimas vyko į Šventąją Žemę. Prie šių abiejų grynai dvasinių ženklų prisidėjo vėlesnės popiežių piligriminės kelionės pasaulio keliais skelbiant Evangeliją, jos tiesą ir teisingumą. Jos prasidėjo nuo popiežiaus Pauliaus VI kelionės į Jungtinių Tautų Organizaciją ir į Bombėjų.

19. Susirinkimas kalba apie Bažnyčią – žvelgdamas į jos dvasinio bei misionieriško kelio patirtį – kaip visos žmonijos kelio palydovę. Susirinkimui rūpėjo ieškoti „veiksmingų kelių”, kad „patys atsinaujintume ir taptume vis ištikimesni Kristaus Evangelijos liudytojai” (90). Dievo Bažnyčios „piligrimystė” nuo pat susirinkimo pradžios įgyja ryškiausių bruožų (91). Bažnyčia buvo „ženklas tarp tautų (Iz 5, 26), rodantis visiems savo kelio kryptį į tiesą ir gyvenimą” (92). Susitikimas su tautomis, įgijęs simbolinę išraišką popiežiui Pauliui VI apsilankant Jungtinių Tautų organizacijoje, buvo pavaizduotas kaip „varginančios piligrimystės atgarsis” (93). Pats Susirinkimas iškyla kaip dvasinis kopimas. Susirinkimo tėvai sveikino vyrus ir moteris tyrinėtojus kaip piligrimus kelyje į šviesą” (94).

20. Minėtoji popiežiaus Pauliaus VI piligriminė kelionė į Šventąją Žemę jo paties pateikiama sudalyta į pagrindines dalis „peregrinatio” dvasingumo šviesoje. Kelionės metu lankant Šventąsias vietas norėta iškelti didžiąsias išganymo paslaptis, įsikūnijimą ir išganymą. Kelionė turėjo tapti maldos, atgailos ir atsinaujinimo ženklu. Joje buvo siekiama trejopo tikslo: paaukoti Kristui jo Bažnyčią, ugdyti krikščionių vienybę ir maldauti dieviškojo gailestingumo dėl taikos tarp žmonių (95).

Pats Susirinkimas savo konstitucijose pavaizdavo Bažnyčią kaip „esančią pasaulyje, tačiau praeinančią kaip keleivė” (96). Bažnyčios piligrimiškoji esmė, į kurią nuolat atkreipiamas dėmesys (97), atskleidžia trejybinį aspektą – ši esmė kyla iš „Tėvo siųstojo” Kristaus misijos (98). Tai galioja ir mums: „iš Jo ateiname, Juo gyvename, į Jį žengiame” (99), o Šventoji Dvasia veda mus mūsų kelyje Kristaus pėdomis (100). Eucharistija ir Velykos, liturgijos branduolys (101) savo esme nurodo Izraelio išėjimą ir keleivystės bei sandoros valgį, kuriuo išėjimas prasideda (102) ir baigiasi (103).

21. Piligrimiškoji Bažnyčia visiškai natūraliai yra taip pat ir misionieriška (104). Prisikėlusiojo Kristaus įsakymas „tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones” (105) akcentuoja žodį „eikite”, neišvengiamą evangelizavimo būdą, atvirą pasauliui. Šios kelionės maistas ir lobis yra Dievo žodis (106) ir Eucharistija (107). Žmonijos kelias su visais pakilimais ir paklydimais pateikiamas su polėkiu kaip sintezė (108); Susirinkimas pristato Bažnyčią kaip žmonijos šeimos kelionės palydovę ir nurodo į transcendentinį tikslą, esantį anapus žmogiškosios istorijos (109). Taip atsiranda vaisinga harmonija tarp piligrimystės kelio ir istorinio uždavinio (110), ir pasaulis taip pat yra kviečiamas gyvu ir intensyviu dialogu pasiūlyti Bažnyčiai savo indėlį (111).

22. Po Susirinkimo ir Bažnyčia gyveno savo piligrimiškąja patirtimi ne tik atsinaujindama, misionieriškai skelbdama ir darbuodamasi dėl taikos, bet taip pat ir įvairiopai liudydama bažnytinio Magisteriumo dokumentais, ypač dėl šventųjų metų 1975, 1983 ir 2000 (112). Popiežius Jonas Paulius II tapo pasaulio piligrimu: jis yra pirmutinis tikėjimo skelbėjas abiem pastaraisiais dešimtmečiais. Savo apaštališkąja keleivyste ir mokymu jis veda visą Bažnyčią, ragindamas pasirengti greitai prasidėsiančiam trečiajam tūkstantmečiui. Popiežiaus pastoracinės kelionės yra „stotys piligriminėje taikos ir solidarumo kelionėje į vietines Bažnyčias” (113).

23. Šiandieninės istorinės Bažnyčios piligrimystės svarbus tikslas – 2000-ieji jubiliejiniai metai, į kuriuos tikintieji žengia Švč. Trejybės vardan. Tačiau šis kelias, iš naujo atrandant biblinių jubiliejinių metų didžiąsias vertybes, turi būti einamas veikiau gyva vidine, o ne tiek erdvine prasme (114). Kai nuskambėdavo ragas, skelbęs Izraeliui tą laiką, vergams būdavo grąžinama laisvė, dovanojamos skolos, kad vėl grįžtų asmeninis vertumas ir visuomeninis solidarumas. Žemė spontaniškai visiems teikdavo savo dovanas, primenančias, jog jos kyla iš Kūrėjo. „Iš savo būstinės kalnus tu laistai, dangaus vaisius pasotina žemę” (115). Turi atsirasti dar broliškesnė bendruomenė, panaši į Jeruzalės: „visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo (116). „Tarp jūsų elgetų neturi būti... Tačiau jei būtų tarp jūsų elgeta, vienas iš giminaičių... nebūk kietaširdis ar šykštus savo beturčiui artimui” (117).
 

Žmonijos piligrimystės kelias

24. Nuo Abraomo per šimtmečius besitęsiantis piligrimystės kelias yra plataus ir visuotinio žmonijos judėjimo ženklas. Žmogus per šimtmečių istoriją pasirodo kaip „homo viator”, keliauninkas, trokštantis naujų horizontų, alkstantis taikos ir teisingumo, ieškantis tiesos, besiviliantis meilės ir atviras absoliutui ir begalybei. Moksliniai tyrinėjimai, ekonominė ir visuomeninė plėtra, nuolatinės įtampos, per planetą traukiančių migrantų srautai, pats blogio slėpinys ir kitos būtį supančios mįslės nuolat kelia klausimus žmonijai ir veda ją religijų ir kultūrų nužymėtu keliu.

Ir dabartiniais laikais žmonija, viena vertus, atrodo judanti į įvairius pozityvius tikslus: pasaulis įsitraukia į globalines sistemas, tačiau tuo pačiu metu yra atviras pliuralizmui ir jaučiama pagarba istoriniams bei tautiniams savitumams, mokslinė bei techninė pažanga, vyksta dialogas tarp religijų, komunikacija, viso pasaulio „Areopage”, išplitusi per instrumentus, tampančius vis veiksmingesniais ir  tobulesniais. Tačiau, kita vertus, ant kiekvieno iš šitų kelių iškyla senos ir nuolatinės kliūtys, nors ir naujomis formomis bei būdais: ūkinis išnaudojimas, politinis pasisavinimas, mokslinis pasipūtimas ir religinis fanatizmas. Evangelijos šviesa veda krikščionis įžvelgti šiose mūsų laikų kultūros apraiškose naujus „areopagus”, kuriuose galima skelbti išganymą ir atskleisti ilgesio ženklus, vedančius širdis į Tėvo namus.

Visiškai nenuostabu, jog šios nuolatinės kaitos sūkuryje žmonija pavargsta ir puoselėja mintį turėti kokią nors vietą, galbūt maldingų kelionių, kur žmogus galėtų pailsėti, rasti laisvės erdvę, kur būtų galima kalbėtis su savimi pačiu, su kitais ir su Dievu. Krikščionio maldingąją kelionę lydi šis žmonijos ieškojimas, kuriam ji savo ruožtu teikia tikslo tikrumą ir Viešpaties esamybę, nes jis „aplankė savo tautą ir atnešė jai savo išvadavimą” (118).

25. Ypatingos reikšmės įgyja kai kurios „pasaulinės piligriminės kelionės”. Pamąstykime apie didžiulius žmonių minių, kartais netgi ištisų tautų judėjimus, pareikalaujančius nepaprastų aukų ir sukeliančius pavojų bėgant nuo bado, karo, gamtos katastrofų, ieškant sau ir artimiesiems didesnio saugumo ar geresnių gyvenimo sąlygų. Nė vienas negali likti neveikliu stebėtoju žvelgdamas į tuos milžiniškus srautus, kurie kaip upės išsilieja per žmoniją ir išplinta po visą žemę. Nė vienas negali išlikti nepaliestas akivaizdoje neteisybių, nulemiančių asmenines ir kolektyvines tragedijas, tačiau taip pat  nė vienam nevalia nepastebėti vilties, galinčios iš viso to išsiskleisti – kitokios ateities, dialogo perspektyvos ir taikingo rasių sugyvenimo vilties. Krikščionis ypač privalo būti geruoju samariečiu kelyje iš Jeruzalės į Jerichą, jis privalo būti pasirengęs nuvesti brolį į broliškos meilės ir solidaraus bendro gyvenimo užeigą. Šio „kelio dvasingumo” mus gali pamokyti išgirsta ir pasidalyta ypatingos „gatvės tautos”, nomadų, čigonų, „vėjo vaikų” patirtis.

26. Taip pat ir tie žmonės, kurie kelionėn leidžiasi vedami kitokių tikslų: turizmo, mokslinių tyrinėjimų arba prekybos, – jie taip pat yra pasaulio piligrimai. Kalbama apie tarpusavyje susipynusius reiškinius, kurių  didžiuliai užmojai dažnai sukelia niokojančias pasekmes. Niekas negali paneigti, kad jie dažnai tampa neteisybės, žmonių išnaudojimo, kultūros griovimo ir gamtos niokojimo priežastis. Tačiau šių reiškinių prigimtis išlaiko tyrinėjimo, pažangos ir tautų tarpusavio supratimo derinimo vertybes, kurias savo ruožtu dera puoselėti.

Būtina visiems besidarbuojantiems šiuose sektoriuose sudaryti galimybę suformuoti savą dvasingumą su jam būdingais vidiniais poreikiais. Taip pat reikia stengtis, kad turizmo ar prekybos darbuotojai paisytų ne tik ekonominių interesų, bet suvoktų savo žmogiškąją ir visuomeninę užduotį.

27. Su anksčiau aptartuoju punktu siejasi ir yra būdinga mūsų laikams ypatinga žmogiškojo proto piligrimystės forma, būtent informacinė, arba virtualioji, piligrimystė telekomunikacijų keliais. Šie keliai, nepaisant juose glūdinčių pavojų bei iškraipymų ar nukrypimų, taip pat gali perteikti tikėjimą ir meilę, pozityvias žinias, užmegzti vaisingus ir veiklius kontaktus. Jais naudojantis svarbu apsaugoti tikrąjį pranešimą, kad jo neužgožtų ar neiškraipytų babiloniškas informacijų gausybės „foninis triukšmas”.

28. Taip pat ir keliaujantieji kultūros bei sporto keliais yra didieji „pasaulietiniai piligrimai”. Didžiuliai meno, ypač muzikiniai renginiai, sutraukiantys jaunimą, lankytojų srautas muziejuose, virstančiuose susikaupimo oazėmis, olimpiados ir kitos sportinių sambūrių formos – tai ženklai, taip pat ir dvasinių vertybių, kurių nedera nepastebėti ir kurias reikia saugoti nuo išorinių įtampų, ekonominių sąlygotumų bei niveliacijos.

29. Esama taip pat ir grynai krikščioniškų piligrimystės kelių. Ne tik kunigai, bet ir ištisos šeimos bei daugybė jaunuolių leidžiasi į kelionę arba būna pasiunčiami toli nuo savo krašto drauge su misionieriais bei misionierėmis dirbti tiek profesinį darbą, tiek dalytis savo liudijimu arba tiesiog skelbti Evangeliją. Tai yra nuolat auganti piligrimiškosios būties forma, kaip Šventosios Dvasios dovana. Šie žmonės paskiria tam savo laisvalaikio ar atostogų laiką arba paaukoja ištisus savo gyvenimo metus. Šių erdvinių, bet visų pirma dvasinių, mūsų laikų judėjimų įvaizdis yra didieji ekumeniniai sambūriai, kurių metu malda dėl vienybės dovanos patraukia krikščionis į bendrą kelią. Taip pat reikšmingi yra ir tarpreliginiai susitikimai. Kiekvieno tikėjimo vyrų bei moterų piligriminis siekis veda į bendrą vilties ir meilės tikslą; tai vyko 1986 metais Asyžiuje sukvietus pasaulio religijų susitikimą dėl taikos.

30. Per mūsų planetą nusitiesia ištisas kelių tinklas. Kai kurie iš šių kelių yra religiniai tikriausiąja šio žodžio prasme. Šių kelių tikslas – miestai, šventovės, vienuolynai ir istorinės vietos. Kitais atvejais dvasinių vertybių ieškoma vykstant į ypatingo grožio gamtos vietas – salas ir dykumas, kalnų viršūnes ir jūros gelmes. Šiame sudėtingame žmogiškojo mobilumo žemėlapyje kaip užuomazgą randame transcendentinio tiesos, teisingumo ir taikos horizonto karštą troškimą, jis liudija apie nerimą, kurio uostas yra Dievo begalybėje, kur žmogus gali pailsėti nuo savo rūpesčių (119).

Žmonijos keliavimas netgi su savo įtampomis ir prieštaravimais yra neišvengiamos piligrimystės į Dievo karalystę dalis; Bažnyčiai pavesta skelbti šią Dievo karalystę, ir ji tai vykdo drąsiai, nuoširdžiai ir ištvermingai, nes ji yra savo Viešpaties pašaukta būti druska, raugu, šviesa ir ant kalno pastatytu miestu. Tik taip atsiveria keliai, kuriuose „susitiks gailestingumas ir ištikimybė, pasibučiuos taika su teisybe” (120).

Šiuo keliu eina keliaujančioji Bažnyčia – su visais vyrais ir moterimis, atviromis širdimis ieškančiais tiesos, teisingumo ir taikos, ir netgi su visais keliaujančiais kur nors kitur, – anot Pauliaus, kuris cituoja pranašą Izaiją, Dievas sako: „Daviausi atrandamas tiems, kurie manęs neieškojo, pasirodžiau tiems, kurie apie mane klausinėjo” (121).

31. Į šį karalystės tikslą gali orientuotis visos tautos ir visi žmonės. Jie gali išreikšti savo priklausomybę aiškiais ir reikšmingais aktais, vykdydami piligrimystes į įvairius „šventuosius miestus”, dvasines vietoves, kur stipriau aidi transcendencijos ir broliškumo žinia. Tarp šių miestų neturi trūkti taip pat ir tokių vietovių, kurios žmonių nuodėmėmis buvo išniekintos, o vėliau susitaikinimo proveržiu per maldingąsias keliones buvo pašventintos: čia turime omenyje, pavyzdžiui, Osvencimą, vietą, kuri byloja apie Šoa, žydų tautos kankinystę, Europoje, arba Hirosimą ir Nagasakį, – atominio karo baisybių vietas. Tačiau, kaip jau minėjome, dvi vietos turi išskirtinę reikšmę, ir ne tik krikščionims: Roma, visuotinės Bažnyčios pasiuntinystės simbolis, ir Jeruzalė, šventa ir garbintina vieta visiems einantiems Abraomo tikėjimo keliu; „iš Siono ateis paliepimas, iš Jeruzalės – Viešpaties žodis” (122). Tai parodo mums visos žmonijos piligrimystės kelio galutinį tikslą, „šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo” (123). Mes žygiuojame į ją giedodami, esame keliaujanti tauta, keliaudami norime drauge pasiekti miestą, nepraeinantį miestą, be rūpesčių ir kančios, amžinybės miestą” (124).

Kadangi Bažnyčia vertina keliaujančio budistų vienuolio neturtą, taip pat ir Dao mąstymų kelią, šventą induizmo kelionę į Benaresą, musulmonų piligrimystės prie savo tikėjimo šaltinių svarbą ir taip pat kiekvieną kitokį kelią į tobulumą ir brolių link, – ji vienijasi su visais, uoliai ir garbingai pasiaukojančiais tarnystei silpnajam pabėgėliui, ištremtajam, prispaustajam, leisdamasi su jais į „broliškumo piligrimystę”. Tai yra brėkštanti trečiojo tūkstantmečio horizonte gailestingumo jubiliejaus prasmė, trokštant sukurti teisingesnę žmonių visuomenę, kurioje besivystančioms šalims turėtų būti atleistos skolos, ir žemėje būtų siekiama tolygesnio gėrybių paskirstymo pagal Biblijos nurodymus (125).
 

Krikščionio piligrimystės kelias šiandien

32. 31]Kiekvienas krikščionis kviečiamas dalyvauti didžiajame piligrimystės žygyje, kurį ėjo ir dar tebeeina istorijoje Kristus, Bažnyčia ir žmonija. Šventovė, į kurią veda šis kelias, turi būti „Susitikimo palapinė”, Biblijoje vadinama Sandoros skrynia (126). Nes ten įvyksta pamatinis susitikimas, atsiskleidžiantis įvairiomis dimensijomis ir apraiškomis. Į šią aspektų visumą galima įrašyti maldingųjų kelionių sielovadą.

Krikščioniui maldinga kelionė, išgyvenama kaip savojo tikėjimo šventė, išreiškia garbinimą, kuriuo per gilią religinę pajautą tradicijai įgyvendinama jo velykinė būtis (127).

Maldingajai kelionei būdinga dinamika išryškina tuos kelio etapus, kurie, kai maldininkas juos pasiekia, tampa viso jo tikėjimo gyvenimo raktažodžiai. Leidimasis kelionėn liudija jo pasiryžimą eiti iki tikslo ir įvykdyti per krikštą gauto pašaukimo dvasinius planus. Ėjimas išreiškia solidarumą su broliais ir tinkamai parengia susitikti su Viešpačiu. Šventųjų vietų lankymas kviečia klausytis Dievo žodžio ir dalyvauti švenčiant sakramentus.

Galiausiai grįžimas primena maldininkui apie jo pasiuntinybę būti išganymo liudytoju ir taikos ugdytoju. Svarbu šiuos maldingosios kelionės segmentus, išgyventus pavieniui ar grupėje, išryškinti garbinimu bei kulto išraiškomis, atskleidžiančiomis tikruosius matmenis. Tam galima naudotis liturginių knygų siūlomais tekstais.

Kiekvienai maldingajai kelionei neatsiejamai priklausantys aspektai turi būti harmoningai susiję su deramu kiekvienos tautos tradicijos pagarbumu, tai kažkiek sąlygoja piligrimus. Kiekvieno krašto vyskupų konferencijai priklauso nustatyti tinkamiausias pastoracines gaires įvairioms situacijoms ir sukurti numatytiems planams įgyvendinti sielovados struktūras. Diecezinėje maldingųjų kelionių sielovadoje ypatingas vaidmuo tenka šventosioms maldininkų lankomoms vietoms. Tačiau šioms sielovados struktūroms turi atstovauti taip pat ir parapijos bei kitos bažnytinės grupės, kadangi jos yra daugumos piligriminių kelionių pagrindinės organizatorės ir pradžios punktai.

Sielovados veikla turi suteikti tikinčiajam galimybę per kiekvienos maldingosios kelionės ypatumą eiti esminiu tikėjimo keliu (128). Tinkama katekezė ir dėmesingas sielovadininkų palydėjimas atvers krikščioniškosios maldingos kelionės pamatiniams aspektams naujas perspektyvas praktikuojant piligrimines keliones Bažnyčios gyvenime.

33. Tikslas, į kurį veda piligrimo kelias, visų pirma yra Susitikimo su Dievu palapinė. Jau Izaijas prabyla: „Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms” (129). „Kelio gale, kur deganti širdis ilgisi regėti Dievo veidą” (130), šventovėje, kurioje išsipildo Viešpaties pažadas, kur visada „bus mano akys ir mano širdis” (131), piligrimas sutinka Dievo slėpinį, jam atsiskleidžia dieviškosios meilės ir gailestingumo veidas. Tai ypač patiriama švenčiant Velykų slėpinio eucharistiją, kai Kristus yra „neišsemiamo Dievo slėpinio apsireiškimo aukščiausiasis taškas” (132); ten garbinamas Dievas, visuomet pasirengęs teigti malones per Dievo Motiną Mariją (133), kur Dievas yra nuostabus savo šventuosiuose ir šlovinamas juose (134).

Maldingoje kelionėje žmogus suvokia, kad „nuo pat savo egzistavimo pradžios buvo pakviestas į dialogą su Dievu” (135). Šitaip padedama atrasti jam siūlomą kelią, tai yra Kristų, kūnu tapusį žodį, ir išlikti Dievo artumoje. Krikščioniškojo piligrimystės kelio stotys privalo aiškiai iškelti „esminį krikščionybės skirtumą nuo kitų religijų” (136). Maldingosios kelionės visuma turi liudyti, jog „Kūrėjas žmogui nėra anonimas ar tolima jėga: jis yra Tėvas” (137), o mes visi esame jo vaikai, broliai Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Sielovados pastangos privalo būti nukreiptos taip, kad šios pamatinės krikščioniškojo tikėjimo tiesos (138) neužtemdytų nei kultūros ar tradiciniai papročiai, nei naujas laikmetis ar dvasiniai judėjimai. Pastoracinė užduotis nukreipiama į nuolatinį Evangelinės žinios įkultūrinimą į kiekvienos tautos kultūrą.

Galiausiai šventųjų vietų veiksmingumas vis labiau bus matuojamas pagal tai, kiek jos patenkina augantį žmogaus poreikį (139) greitame šiuolaikinio gyvenimo ritme „tyliai ir susikaupus susitikti su Dievu ir savimi”. Maldingosios kelionės eiga ir pabaiga ves į tikėjimo išsiskleidimą ir stiprią bendrystę su Dievu maldoje. Taip vaizdingai bus įgyvendinta pranašo Malachijo pranašystė: „Nuo saulės patekėjimo lig jos nusileidimo mano vardas yra didis tautose. Visur smilkalai ir švarios atnašos aukojamos mano vardui, nes didis yra mano vardas tautose, – kalbėjo Galybių Viešpats” (140).

34. Maldinga kelionė veda į susitikimo su Dievo žodžiu palapinę. Esminė piligrimo patirtis turi būti klausymas, nes „iš Siono ateis paliepimas, iš Jeruzalės – Viešpaties žodis” (141). Todėl šventosios kelionės pirmutinė užduotis yra evangelizacija, kuri dažnai būna glaudžiai susijusi su šventosiomis vietomis (142). Piligrimus turi lydėti Evangelijos skelbimas, skaitymas ir apmąstymas, taip pat dera pabūti šventovėje, kad būtų įgyvendinta tai, ką teigia psalmininkas: „tavasis žodis yra mano žingsniams žibintas, šviesa mano takui” (143).

Maldingos kelionės momentai sudaro dirvą, parengiančią priimti Dievo žodį į širdis per pasiruošimo joms aplinkybes, tikslus, kurių jomis siekiama, per artumą kasdieniams poreikiams ir džiaugsmams (144). Taip Evangelija tampa tikėjimo stiprybė, sielos maistas ir tyras bei neišsenkamas dvasinio gyvenimo šaltinis (145).

Visuminis pastoracinis veikimas maldingosios kelionės metu turi būti sutelktas į maldininko kreipimą Dievo žodžio link. Viena vertus, dera imtis katechezės, kuri tiktų konkrečiai piligrimo tikėjimo gyvenimo tikrovei ir išreikštų jo kultūrinę tikrovę, pasitelkiant tikrai prieinamas ir veiksmingas žiniasklaidos priemones. Kita vertus, šiame katechetiniame pristatyme, atsižvelgiant į lankomose vietose švenčiamus įvykius ir jiems būdingą prigimtį, būtina nepamiršti tikėjimo tiesų pateikimo hierarchijos (146), įsitraukimo į visos Bažnyčios liturginį vyksmą (147).

35. Po to maldinga kelionė veda į Susitikimo su Bažnyčia palapinę, – Bažnyčia, kuri yra surinkimas „draugėn tų, kuriuos Dievo žodis sušaukia, kad sudarytų Dievo tautą; Kristaus kūnu maitinama, ji pati turi tapti Kristaus kūnu” (148). Bendras piligrimystės išgyvenimas su broliais ir seserimis suteiks progos naujai suvokti Dievo tautą, keliaujančią į taikos Jeruzalę su gyrium ir giesmėmis, viename tikėjime ir vieno kūno, tai yra Kristaus meilės, vienybėje. Piligrimas turi jaustis vienos Dievo šeimos narys, apsuptas daugybės tikėjimo brolių ir seserų, vadovaujamas „didžiojo avių Ganytojo” (149), vedančio mus „teisingais takais savo garbei” (150), regimai vadovaujant ganytojams, kuriems jis pavedė vesti savo tautą.

Parapijos, bažnytinės draugijos, vyskupijos, bendruomenės arba taip pat didesnių grupių organizuojamos piligriminės kelionės tampa bažnytinio gyvenimo ženklu (151). Tai padeda kiekvienam šių kelionių dalyviui suvokti savo pašaukimą ir savo, kaip Bažnyčios nario, tarnystę.

Ypatinga reikšmė tenka taip pat ir dvasiniam palydovui. Jo užduotis visiškai atitinka kunigiškąją tarnystę, kai kunigai „surenka Dievo šeimą kaip tos pačios dvasios broliją ir per Kristų Šventojoje Dvasioje atveda prie Dievo Tėvo” (152). Šiai tarnybai vykdyti būtinas ypatingas katechetinis išsilavinimas, suteikiantis galimybę ištikimai ir aiškiai perteikti Dievo žodį. Taip pat būtinas tinkamas psichologinis pasirengimas, leidžiantis suvokti visus piligrimus ir jų skirtingumą. Dvasiniam palydovui labai naudingos taip pat istorijos bei meno srities žinios. Jos jam padeda įvesdinti piligrimus per meno kūrinius į iš jų sklindantį katechezės lobyną, kadangi meno kūriniai šventovėse išlieka kaip krikščioniškojo tikėjimo liudijimas (153).

Kita vertus, kunigai, vykdydami šią tarnystę, neturi pamiršti ypatingų pasauliečių uždavinių gyvoje Bažnyčios kaip communio aplinkoje (154). Aktyvus pasauliečių dalyvavimas liturginiame (155) ir katechetiniame gyvenime, jų ypatinga atsakomybė ugdant bažnytinę bendruomenę (156) ir gebėjimas atstovauti Bažnyčiai įvairiausiose žmogiškosios tikrovės srityse (157) įgalina juos – po tinkamo specialaus pasirengimo – bendradarbiauti religiškai pagyvinant maldingąsias keliones ir paremiant brolius ir seseris, žengiančius bendru keliu.

Maldingųjų kelionių sielovadoje turi būti numatytas panašus dvasinis palydėjimas tų, kurie leidžiasi į maldingą kelionę mažomis grupėmis arba pavieniui. Bet kuriuo atveju atsakingieji už maldininkų lankomąsias vietas teparengia reikiamas priemones geram priėmimui, kad piligrimas suvoktų, jog savo kelyje jis dalyvauja visos Bažnyčios tikėjimo piligrimystėje.

Maldininko susitikimas su Bažnyčia ir savęs kaip Kristaus kūno dalies išgyvenimas turi būti išreikštas krikšto pažadų atnaujinimu. Maldingoji kelionė tam tikra prasme pakartoja maldininko tikėjimo kelią, kuris jį kitados atvedė prie krikštyklos ir dabar atnaujintai pasirodo dalyvaujant sakramentuose.

36. Todėl šventovė taip pat yra Susitikimo susitaikinime palapinė. Tenai iš tikrųjų išjudinama piligrimo sąžinė; ten jis išpažįsta savo nuodėmes, jam atleidžiama ir jis atleidžia, tenai per Susitaikinimo sakramentą jis tampa nauju žmogumi, išgyvenančiu malonę ir dieviškąjį pasigailėjimą. Maldingoje kelionėje išgyvenama patirtis nuodėmėje paklydusio sūnaus palaidūno, kuris pažįsta išbandymų ir atgailos kietumą ir per kančias, pasninką bei aukas pasuka grįžimo keliu. Tačiau jam pažįstamas taip pat apsikabinimo su Tėvu džiaugsmas, apstus gailestingumo, vedantis iš mirties į gyvenimą: „nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado” (159). Todėl maldininkų lankomose vietose Atgailos sakramentas turi būti švenčiamas ypač aktyviai dalyvaujant, gerai sudarius liturgiją, sielovadininkams pasirengus ir maldai bei giesmėms paskyrus laiką; asmeninis atsivertimas privalo turėti dieviškąjį antspaudą ir būti išgyventas bažnytiškai.

Maldingoji kelionė, vedanti į šventovę, privalo būti atsivertimo kelias, tvirtai viliantis Dievo dovanojamo atleidimo begaliniu gilumu bei jėga; atsivertimo kelias, kuris „ženklina kiekvieno vyro ar moters šioje žemėje in statu viatoris atliekamos piligrimystės giliausią elementą” (160).

37. Maldingos kelionės tikslas turi būti eucharistinio Susitikimo su Kristumi palapinė. Jei Biblija yra parankinė piligrimo knyga, tai eucharistija yra duona, maitinanti jį kelyje, panašiai kaip Elijui, keliaujančiam į Horebo kalną (161). Susitaikinimas su Dievu ir broliais bei seserimis atveda į Eucharistiją. Ji lydi įvairias maldingosios kelionės atkarpas, atspindinčias Išėjimo Paschą, ir ypač Paschą, kurią Kristus šventė Jeruzalėje savo ilgo kelio į kryžių ir išaukštinimą pabaigoje. Pagal bendrąsias liturgines nuorodas ir ypatingas atskirų Vyskupų konferencijų nuorodas privalu „šventovėse gausiai aprūpinti tikinčiuosius išganymo priemonėmis” uoliu Dievo žodžio skelbimu, tinkamu liturginio gyvenimo puoselėjimu, ypač švenčiant Eucharistiją bei Atgailos sakramentą, taip pat leistinomis liaudies pamaldumo formomis (162).

Ypatingą pastoracinį dėmesį reikia kreipti į tuos maldininkus, kurie dėl savo bendros gyvenimo situacijos vyksta į maldininkų lankomą vietą, trokšdami ypatinga proga išgirsti skelbiamą Dievo žodį ir švęsti Eucharistiją. Džiaugdamiesi šiuo įvykiu jie gali išgirsti pašaukimą savo kasdieniniame gyvenime tapti Dievo karalystės, jo teisingumo ir taikos pasiuntiniais bei statytojais.

38. Taigi suprantama, jog maldingoji kelionė yra taip pat Susitikimo su geradaryste palapinė. Visų pirma su geradarybe Dievo, kuris mus pirmasis pamilo ir atsiuntė savo Sūnų į pasaulį. Ši meilė pasirodo ne tik dovanojant Kristų kaip permaldavimo auką už mūsų nuodėmes (163), bet taip pat ir nuostabiuose ženkluose, kurie gydo ir guodžia, kaip ir pats Kristus savo žemiškosios kelionės metu darė, ir kas maldininkų lankomų šventovių istorijoje tebesikartoja. „Jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus” (164). Meilė turėtų pasireikšti jau piligrimystės kelyje suteikiant pagalbą jos reikalingiems, dalijantis maistu, laiku ir viltimi, suvokiant tokiu būdu įsigyti naujų bendrakeleivių būtinumą. Pagirtinas tokios meilės gestas yra daugelyje vietų gyvuojanti tradicija, pagal kurią piligrimai, išreikšdami savo pamaldumą, aukoja dovanas vargingiausiesiems. Sielovada turi puoselėti tokius gestus ir taikyti tokią katechezę, kuri visuomet gerbia piligrimų jausmus ir skatina iniciatyvas, atsižvelgiančias į šiuos aukojimus. Čia dera iškelti kai kuriose piligrimystės vietose pradėtą darbą, remiant besivystančiųjų kraštų bendruomenių karitatyvines institucijas ar pagalbos projektus.

Maldingos kelionės metu ypač skirtina geradarystė ligoniams, prisimenant Viešpaties žodžius „kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte” (165). Ligonių maldininkų aptarnavimas yra reikšmingiausia meilės išraiška, kuri turėtų gaivinti visų krikščionių širdis kelyje į šventovę. Būtent ligonius piligrimus derėtų priimti nuoširdžiai svetingai. Todėl jų priėmimo formos, siūlomos tarnybos, komunikacijų ir transporto priemonės turi būti aprūpintos atitinkama įranga ir vykdomos dėmesingai, meilingai, išlaikant žmogiškąjį orumą.

Ligoniai savo ruožtu turi priimti spinduliuojančią Kristaus meilę, kad galėtų suvokti savo ligą kaip malonės ir asmeninio atsidavimo kelią. Jų piligrimystė į vietas, kuriose Dievo malonė ypatingais „ženklais” tapo regima, jiems patiems padės tapti Evangelijos skelbėjais tarp savo kančios bendrakeleivių. Taip jie iš „užuojautos objektų” taps atsakingais subjektais, tikrais „Viešpaties piligrimais” visuose pasaulio keliuose.

Maldinga kelionė veda taip pat ir į Susitikimo su žmogiškumu palapinę. Jau buvo minėta, kad visos pasaulio religijos turi savo šventuosius piligrimystės kelius bei šventuosius miestus. Kiekvienoje žemės vietoje pats Dievas išeina pasitikti piligrimystėje einančio žmogaus ir surenka visuotinį sambūrį, kad galima būtų dalyvauti Abraomo džiaugsmo pilnatvėje (166). Ypač trys didžiosios monoteistinės religijos, pašauktos tikėjime vėl atrasti „Susitikimo palapinę” visų tautų akivaiz-doje liudijant ir statant  Mesijo teisingumą ir taiką istori-jos išganymo labui.

Pažymėtina ir atkreiptinas sielovadininkų dėmesys ir į tai, jog nemaža krikščioniškųjų šventovių yra lankymo tikslas kitų religijų tikintiesiems dėl šimtmečių tradicijos arba dėl pastarųjų laikų imigracijos. Tai yra impulsas pastoraciniam Bažnyčios uždaviniui, atsakant į šį faktą tokiomis iniciatyvomis kaip draugiškas priėmimas, dialogas, pagalba ir tikra brolystė (167). Piligrimų patirtas priėmimas jiems padės suprasti giliąją maldingos kelionės prasmę. Šventosios vietos turi jiems parodyti pagarbią Dievo baimę, kurią mes privalome išreikšti per Kristaus, vienintelio žmonijos Gelbėtojo, tikėjimo grynumą (168).

Dera atsižvelgti į tai, kad – ne tik didžiuosiuose ekumeniniuose sambūviuose bei tarpreliginiuose susitikimuose – krikščionis turi būti artimas visiems, kurie dora širdimi sekdami dvasios keliais ieško Dievo, kad „tarytum apgraibomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų” (169). Pati maldinga kelionė dažnai veda piligrimus į svetimus kraštus, leidžia jiems pažinti kitus papročius ir kultūras. Todėl maldinga kelionė turėtų tapti proga solidariai bendrauti su kitų tautų vertybėmis, su vienos žmonijos šeimos broliais ir seserimis, visiems bendrai kilusiais iš vieno Kūrėjo.

Piligrimystė yra bendro gyvenimo su įvairaus amžiaus ir skirtingo išsilavinimo asmenimis akimirksnis. Reikia bendrai žygiuoti keliu, kad po to bendrai galima būtų eiti bažnytiniame ir visuomeniniame gyvenime. Jaunimui skiriami žygiai ir pasaulinės jaunimo dienos. Seneliai ir ligoniai kartais drauge su jaunimu leidžiasi į tradicines piligrimystės vietas. Įvairūs piligrimai įgyvendina tai, ką siūlo psalmininkas: „Žemės valdovai ir visos tautos, jūs, kunigaikščiai ir žemės teisėjai, jaunuoliai, mergaitės, seneliai ir mažutėliai, garbinkit Viešpaties vardą, nes jisai vienas didingas. Jojo šlovė aidi po dangų ir žemę” (170).

40. Maldingos kelionės tikslas yra taip pat asmeninio Susitikimo su Dievu ir savimi palapinė. Žmogui, įspraustam į daugybę kasdienių rūpesčių bei įvykių, reikia galimybės „grįžti į save” per svarstymą, meditaciją, maldą, sąžinės tyrimą bei tylą. Šventojoje piligrimystės vietos palapinėje žmogus privalo klausti savęs, kas liko iš jo sielos „nakties”, kaip rašo Izaijas sargybinio giesmėje: „Ateina rytas ir naktis; jei jūs ieškote, ieškokite, apsigręžkite, ateikite” (171). Didieji būties, gyvenimo, mirties, galutinio žmogaus likimo prasmės klausimai turi aidėti piligrimo širdyje, kad kelionė neliktų tik kūno judėjimu, bet būtų ir sielos keliu. Vidinėje tyloje Dievas apsireiškia kaip „švelnios tylos balsas” (172), keičiantis širdį ir būtį. Tik taip grįžus į namus galima išvengti paviršutiniškumo ir nukrypimų bei išsaugoti į sielą priimtos šviesos spinduliavimą. Taip galima jausti poreikį ateityje pakartoti asmeninio atsinaujinimo patirtį: „laimingas žmogus, kurį remia tavo pagalba, kuris šventąją vietą lankyti panūdo” (173). Taigi piligrimas eina kelią, lydimas liturginių Bažnyčios maldų ir visiškai paprastų pamaldumo pratybų, taip pat asmeninių maldų, tylos akimirksnių, apmąstymų, kylančių iš vargingiausiųjų širdies, kurie „žiūri į dosniąją ranką valdovo” (174).

41. Maldingos kelionės metu atsiranda proga įžengti į kosminio Susitikimo su Dievu palapinę. Dažnai piligrimystės vietų ypač gražus kraštovaizdis. Jose pasirodo nuostabios meninės formos, atskleidžiančios istorinius atsiminimus, aukštuomenės ir liaudies kultūras. Taigi maldingoji kelionė neturi apleisti ir šių dvasios aspektų. Nes atvirume gamtos grožiui išryškėja vertingas šiuolaikinio žmogaus dvasinis matmuo. Žvilgsnis į tuos dalykus tetampa apmąstymo ir maldos akimirkoms tema, kad piligrimas galėtų šlovinti Dievą už dangų, giriantį Dievo garbę (175), ir pats pajusti pašaukimą stoti tarnauti pasauliui šventume ir teisingume (176).

Dera atsižvelgti ir į tai, kad tam tikra prasme kiekviena maldinga kelionė apima religinio turizmo aspektą, kuris turi būti puoselėjamas ne tik dėl kultūrinio žmogaus praturtinimo, bet taip pat ir dėl dvasios pilnatvės. Grožis yra dvasingumo šaltinis, todėl „liaudies meno požiūriu vertingus votus bei pamaldumo dokumentus dera regimai išstatyti šventovėse ar arti jų ir patikimai juos saugoti” (177). Šiuos lobius piligrimui turi atskleisti vadovas ar kitos priemonės. Per meninį grožį ir šimtmetinių tikėjimo liudijimų natūralumą maldininkas turi galimybę per meną Dievui giesme atnašauti savo džiaugsmą ir viltį (178); žvelgdamas į nuostabius dalykus maldininkas gali atgauti pusiausvyrą, nes „iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas” (179). Sielovados veikla turi tolygiai apimti visus, taip pat ir tuos, kurie leidosi į piligriminę kelionę dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, dėl kultūrinių arba turistinių. Pristatant įvairias vietoves ir paminklus tebūna aiškiai atskleidžiamas jų santykis su piligrimystės keliu, su dvasiniu tikslu, į kurį jie turėtų vesti, ir su tikėjimo patirtimi, iš kurios jie kilo ir kuri dar šiandien juos gaivina. Šias informacijas dera suteikti tokių kelionių organizatoriams, kad šių kelionių pradžią ženklintų teisingas pagarbumas ir kad jos prisidėtų prie keleivių kultūrinio praturtinimo ir dvasinės pažangos.

42. Galiausiai maldinga kelionė dažnai yra kelias, vedantis į Susitikimo su Dievo Motina Marija palapinę. Marijoje dieviškojo žodžio piligriminis kelias į žmoniją susivienija su žmonijos tikėjimo piligriminiu keliu (180); „žengianti tikėjimo keliu” (181) Marija yra visai Bažnyčiai „Evangelizacijos žvaigždė” (182). Didžiosios Marijos šventovės – Lurdas, Fatima ar Loretas; Čenstochova, Altiotingas (Altötting) ar Mariacelė (Mariazell); Gvadalupė, Aparesida (Aparecida) ar Luchanas (Lujan), taip pat ir mažesnės šventovės, kurių dėl liaudies pamaldumo atsirado daugiau negu tūkstantyje vietovių, – gali būti puikios vietos susitikti su jos mums padovanotu Sūnumi. Jos įsčios tapo pirmąja šventove, dievystės ir žmogystės Susitikimo palapine, ant kurios nužengė Šventoji Dvasia ir „Aukščiausiojo galybė pridengė  savo šešėliu” (183).

Krikščionis pradeda savo piligrimystę su Marija meilės keliais pas Elzbietą, atstovaujančią visoms pasaulio seserims ir broliams, kurdamas su jais tikėjimo ir garbinimo ryšį (184). Magnificat tampa puikiausia giesme ne tik Marijos piligrimystėms peregrinatio Mariae, bet taip pat ir mūsų piligrimystei viltyje (185). Krikščionis drauge su Marija leidžiasi į piligrimystę pasaulio keliais iki pat Kalvarijos kalno, kad būtų su ja ir mylimuoju mokiniu, nes Kristus jam ją patikėjo kaip motiną (186). Krikščionis leidžiasi su Marija tikėjimo keliais, kad pasiektų Paskutinės Vakarienės kambarį ir ten drauge su ja priimtų Šventosios Dvasios dovaną iš jos prisikėlusio Sūnaus (187). Liturgija ir krikščioniškasis pamaldumas siūlo piligrimams gausių pavyzdžių kaip kreiptis į lydinčią tikėjimo kelyje Mariją. Jie gali jais remtis, pirmiausia prisimindami, jog Mergelei Marijai skirtos pamaldumo apraiškos visuomet turi būti aiškiai išreiškiamos trejybiniu ir kristologiniu matmeniu, teisingu ir esmingu būdu (188). Ugdydami natūralų Marijos garbinimą (189), piligrimai praturtina savo gilų pagarbumą Dievo Motinai naujomis formomis ir iškilmėmis, atliepiančiomis jų vidinius jausmus.
 

Santrauka

43. Maldinga kelionė simboliškai išreiškia keliaujančio žmogaus homo viator, kuris tik išėjęs iš motinos įsčių per laiką ir erdvę leidžiasi į savo egzistencijos kelią, patirtį; pamatinę Izraelio patirtį kelyje į Pažadėtąją pilnutinės laisvės žemę; Kristaus, kuris nuo Jeruzalės žemės žengia į dangų ir taip atveria kelią pas Tėvą, patirtį; istorijoje nusidriekusią Bažnyčios, žengiančios į dangiškąją Jeruzalę, patirtį; visos žmonijos, žengiančios į viltį ir pilnatvę, patirtį. Kiekvienas piligrimas turėtų išpažinti: „per Dievo malonę esu žmogus ir krikščionis, savo veiksmais esu didelis nusidėjėlis, susiklosčius aplinkybėms esu piligrimas be pastogės, netgi pačios paprasčiausios, vaikščiojantis iš vietos į vietą. Mano turtas yra maišas ant pečių, truputis duonos džiūvėsių ir Šventasis Raštas, kurį nešiojuosi po marškiniais. Daugiau nieko neturiu” (190).

Dievo žodis ir Eucharistija lydi mus šiame piligrimystės kelyje į dangiškąją Jeruzalę, kurią gyvai ir regimai ženklina šventovės. Kai ją pasieksime, atsivers Karalystės vartai, nusivilksime kelionės drabužius, padėsime lazdą, įžengsime į mūsų galutinius namus ir „visuomet pasiliksime su Viešpačiu” (191). Ten jis bus tarp mūsų „kaip tas, kuris patarnauja” (192), jis vakarieniaus su mumis, o mes su juo (193).
 

Popiežius Jonas Paulius II leido paskelbti šį dokumentą 1998 m. balandžio 11 dieną.

Vatikanas, 1998 m. balandžio 25 d.
 

Kardinolas Giovanni Chelli
Pirmininkas

Arkivyskupas Francesco Gioia
Sekretorius

(1) 1 Krn 29, 15.
(2) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 49.
(3) Plg. Italijos Vyskupų konferencijos Turizmo, laisvalaikio ir sporto sielovados nacionalinis biuras. Pastorale del Pellegrinaggio (1996), p. 44.
(4) Plg. Pr 3, 23-24.
(5) Plg. Pr 4, 15.
(6) Plg. Lk 15, 11-32.
(7) Plg. Pat 2, 13; 4, 19.
(8) Plg. Ten pat, 2,15; 10, 9; 21, 8.
(9) Plg. Ten pat, 2, 19; 5, 6; 6,23; 15, 24.
(10) Plg. Ten pat, 8, 20; 12, 18; Bar 3, 13; Iz 59, 8.
(11) Plg. Ps 119, 30; Tob 1, 3;
(12) Plg. Ps 1
(13) Plg. Pr 12, 1-4.
(14) Žyd 11 8-10; 13.
(15) Pr 23,4.
(16) Plg. ten pat, 21, 9-21; 26, 12-18.
(17) Plg. ten pat, 28,2.
(18) Plg. ten pat, 47-50.
(19) Plg. 1 Kor 10, 1-13.
(20) Plg. Iz 43, 16-21.
(21) Plg. Išm 11-19.
(22) Plg. ten pat, 19.
(23) Įst 2,7.
(24) Joz 24, 17.
(25) Jer 2, 2.
(26) Iš 22, 20.
(27)Įst 10, 19; 24, 17.
(28) Ps 39, 13; 119, 19.
(29) Plg. Kun 25, 23.
(30) Plg. Iš 34, 23.
(31) Plg. Ps 120 - 143.
(32) Plg. Ps 128, 1.
(33) Plg. Įst 32, 18; Ps 18, 3; 46, 2-8.
(34) Plg. Ps 122, 4.
(35) Plg. Ps 15, 1-5.
(36) Plg. Ps 43, 3-4.
(37) Ps 84,5-6.
(38) Jer 31, 6; plg. Iz 2, 5.
(39) Plg. Iz 2, 2-4; 56, 6-8; 66, 18-23; Mch 4, 1-4; Zch 8, 20-23.
(40) Plg. Ez 36, 26-27.
(41) Plg. Iz 1, 17.
(42) Plg. Oz 2, 16-18.
(43) Plg. Iz 60, 3-6.
(44) Plg. Iz 25, 6.
(45) Plg. Iz 55, 1-2.
(46) Plg. Ez 34, 11-16.
(47) Plg. Jn 14, 6.
(48) Plg. Jonas Paulius II, Enciklika Redemptor hominis, 18.
(49) Jn 1, 2. 14.
(50) Jonas Paulius II, Apaštališkasis laiškas, Trečiajam tūkstantmečiui artėjant 6.
(51) Plg. Lk 2, 22-24.
(52) Ten pat, 2, 49.
(53) Plg. Lk 9, 51; 24, 51.
(54) Ten pat, 9, 31.
(55) Mt 16, 24; plg. Mt 10, 38 ir Lk 9, 23.
(56) Plg. Mk 8, 27. 34; 9, 33-34; 10, 17. 21. 28. 32 iki 33. 46. 52.
(57) Plg. Apd 1, 11.
(58) Plg. Jn 14, 2-3.
(59) Jn 16, 28; 17, 24.
(60) Apd 2, 9-11.
(61) Plg. Lk 24, 13-35.
(62) Plg. Mt 2, 1-12.
(63) Mt 8, 11.
(64) Plg. Apd 2, 28; 9, 2; 16, 17; 18, 25-26; 19, 9-23; 22, 4; 24, 14. 32.
(65) Plg. Mt 28, 19-20.
(66) Gal 5, 16.
(67) Plg. Apr 22, 17.10.
(68) Plg. Ef 2, 19; I Petr 2, 11.
(69) Ef 2, 19.
(70) Žyd 13, 13-14.
(71) Apr 21, 4.
(72) Plg. II Vatikano Susirinkimas. Dogminė konstitucija, Lumen gentium, 9.
(73) Plg. Apd 8, 4.
(74) Apd 2, 7-11.
(75) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas, Trečiajam tūkstantmečiui artėjant, 25.
(76) Plg. Augustinas. De vera religione, 39, 72; CCL 32, 234; Pl 34, 154.
(77) Plg. Augustinas. De Trinitate 15, 22; CCL 50, 461; PL 42, 1058.
(78) Origenas, In Leviticum XIII, 5;.Sch 287, 220; PG 12, 441.
(79) Plg. Grigalius Nysietis. Laiškas 2, 18; SCh 363, 122; PG 46, 1013
(80) Plg. Jeronimas, Laiškas 58, 2-3; CSEL 54, 529-532; PL 22, 580-581.
(81) Plg. Ps 36, 10
(82) Mt 5, 48.
(83) Gal 2, 19-20.
(84) Fil 1, 21.
(85) Plg. Popiežius Jonas Paulius II. Kalba Vienoje (10. 09. 1983); AAS 76(1984), p. 140.
Išnašos:

(86) Šv. Bernardas Klervietis. Laiškas Linkolno vyskupui, 64,2: OL 182, 169 ir t.
(87) „Urbs Ierusalem beata,/ dicta pacis visio,/ quae construitur in caelis,/ vivis ex lapidibus.” Romos brevijorius. Comm. de Dedic. Eccl., Hymnus ad Vesp.
(88) M. Luther. An den christlichen Adel deutscher Nation von des christlichen Standes Besserung (1520: WA 6, 437).
(89)Popiežius Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Trečiajam tūkstantmečiui artėjant, 18.
(90) Vatikano II Susirinkimas. Kreipimasis į pasaulio žmones (1962 10 20): AAS 54 (1962), p. 822.
(91) Plg. Popiežius Jonas XXIII. Vatikano II Susirinkimo atidarymo kalba (1962 10 11): AAS 54 (1962), p. 790; Popiežius Paulius VI. Vatikano II Susirinkimo Antrosios sesijos atidarymo kalba (1963 09 29): AAS 55 (1963), p. 842.
(92) Popiežius Paulius VI. Vatikano II Susirinkimo Trečiosios sesijos uždarymo kalba (1964 11 21): AAS 56 (1964), p. 1013.
(93) Popiežius Paulius VI. Kalba Jungtinių Tautų Organizacijoje (1965 10 04): AAS 57 (1965), p. 878.
(94) Vatikano II Susirinkimas. Kreipimasis į pasaulio žmones (1965 12 08): AAS 58 (1966), p. 11.
(95) Popiežius Paulius VI. Vatikano II Susirinkimo Antrosios sesijos uždarymo kalba (1963 12 04): AAS 56 (1964), p. 39.
(96) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija, Sacrosanctum Concilium, 2.
(97) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija, Lumen gentium, 7-9.
(98) Ten pat 3; 13.
(99) Ten pat, 3.
(100) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Ad gentes, 5.
(101) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija, Sacrosanctum Concilium, 7-9.
(102) Plg. Iš 12, 1-14.
(103) Plg. Joz 5, 10-12.
(104) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Ad gentes, 2; Dogminė konstitucija Lumen gentium, 17.
(105) Mt 29, 19.
(106) Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogminė konstitucija Dei Verbum, 7.
(107) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 38.
(108) Plg. ten pat, 1-7.
(109) Plg. ten pat, 3; 11.
(110) Plg. ten pat, 43.
(111) Plg. ten pat, 44.
(112) Popiežius Paulius VI. Apaštališkasis laiškas Nobis in animum (1974 03 25) Apie padidėjusias Bažnyčios reikmes Šventojoje Žemėje; Popiežius Paulius VI. Apaštališkasis laiškas Apostolorum limina (1974 05 25) Dėl Šventųjų 1975 metų paskelbimo; Popiežius Paulius VI. Apaštališkasis laiškas Gaudete in Domino (1975 05 09) Apie Šventųjų metų krikščioniškąjį džiaugsmą; Popiežius Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Aperite portas Redemptori (1983 01 06) Dėl Šventųjų 1983 metų paskelbimo; Popiežius Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Redemptionis anno (1984 04 20) Apie Jeruzalę, visų tikinčiųjų šventąjį paveldą, Šventųjų 1983 -ųjų metų pabaigos proga; Popiežius Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente (1994 11 10).
(113). Popiežius Jonas Paulius II. Kalba bendrojoje audiencijoje apie pastoracinį apsilankymą Sarajeve (1997 04 09).
(114) Plg. Kun 25.
(115) Ps 104, 13.
(116) Apd 2, 44-45.
(117) Įst 15, 4.7.
(118) Lk 1, 68.
(119) Plg. Augustinas. Išpažinimai I, 1: CCL 27, 1; PL 32, 661; XIII, 38, 53: CCL 27, 272; PL 32, 868.
(120) Ps 85. 11.
(121) Rom 10, 20; plg. Iz 65, 1.
(122) Iz 2, 3.
(123) Apr 21, 3.
(124) „Somos un pueblo que camina / y juntos caminando queremos alcanzar / una ciudad que no se acaba / sin pena ni tristeza / ciudad de eternidad” (Lotynų Amerikos giesmė).
(125) Plg. Kun 25.
(126) Plg. Iš 27, 21; 29, 4.10–11.30.42.44.
(127) Plg. Dievo kulto ir sakramentų kongregacija. Orientamenti ir pasiūlymai Marijos metų šventimui (1987 04 03): Notitiae 23 (1987), p. 342–396.
(128) Popiežius Jonas Paulius II. Kalba grupei Šiaurės Amerikos vyskupų Ad limina vizito proga (1993 09 21): AAS 86 (1994), p. 495.
(129) Iz 56, 7.
(130) Popiežius Jonas Paulius II. Kalba I pasaulinio piligriminių šventovių kongreso dalyviams (1992 02 28).
(131) 1 Kar 9, 3.
(132) Popiežius Jonas Paulius II. Enciklika Dives in misericordia, 8.
(133) Plg. ten pat, 9.
(134) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija, Lumen gentium, 50.
(135) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 19.
(136) Popiežius Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente, 6.
(137) Popiežius Paulius VI. Apaštališkasis laiškas Evangelii nuntiandi, 26.
(138) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 240.
(139) Popiežius Jonas Paulius II. Laiškas Loreto piligriminės šventovės 700 metų jubiliejaus proga (1993 08 15).
(140) Mal 1, 11.
(141) Iz 2, 3.
(142) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Catechesi tradendae, 47.
(143) Ps 119, 105.
(144) Plg. Popiežius Jonas Paulius II. Kalba Prancūzijos diecezinių maldingų kelionių vadovams (1980 10 17): Insegnamenti, Johannes Paul II, III, 2 (1980) p. 894–897.
(145) Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogminė konstitucija Dei Verbum, 21.
(146) Popiežius Paulius VI. Apaštališkasis laiškas Evangelii nuntiandi, 25.
(147) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija, Sacrosanctum Concilium, 102; Collectio Missarum de beata Maria Vergine, Introductio, 6.
(148) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 777.
(149) Žyd 13, 20.
(150) Ps 23, 3.
(151) Plg. Popiežius Jonas Paulius II. Kalba Prancūzijos vyskupams Ad limina vizito proga (1992 04 04): AAS 85 (1993), p. 368.
(152) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum Ordinis, 6.
(153) Plg. Popiežius Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis (1992 04 04), 71–72: AAS 84 (1992), p. 782–787.
(154) Plg. Popiežius Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Christifideles laici, 18.
(155) Plg. ten pat, 23.
(156) Plg. ten pat, 34.
(157) Plg. ten pat, 7.
(158) Plg. Popiežius Jonas Paulius II. Pamokslas Aparesidos (Brazilija) bazilikoje (1980 07 04).
(159) Lk 15, 24.
(160) Popiežius Jonas Paulius II. Enciklika Dives in misericordia, 13.
(161) 1 Kar 19, 4–8.
(162) Kanonų teisės kodeksas. Kan. 1234 §1.
(163) Plg. 1 Jn 4, 10.
(164) Ten pat, 4, 11.
(165) Mt 25, 40.
(166) Plg. Popiežius Paulius VI. Apaštališkasis laiškas Gaudete in Domino, Sk.V.
(167) Plg. Popiežius Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 37.
(168) Plg. 1 Tim 2, 5.
(169) Apd 17, 27.
(170) Ps 148, 11–13.
(171) Iz 21, 12.
(172) 1 Kar 19, 12.
(173) Ps 84, 6.
(174) Plg. Ps 123, 2.
(175) Plg. Ps 19, 2.
(176) Plg. Išm 9, 3.
(177) Kanonų teisės kodeksas. Kan. 1234 §2.
(178) Ps 47, 8
(179) Išm 13, 5; plg. Rom 1, 19–20.
(180) Plg. Popiežius Paulius VI. Apaštališkasis laiškas Marialis cultus, 37.
(181) Popiežius Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris Mater, 25.
(182) Popiežius Paulius VI. Apaštališkasis laiškas Evangelii nuntiandi, 82.
(183) Lk 1, 35.
(184) Plg. ten pat 1, 39–56.
(185) Plg. Popiežius Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris Mater, 25.
(186) Plg. Jn 19, 26–27.
(187) Plg. Apd 1, 14; 2, 1–4.
(188) Plg. Popiežius Paulius VI. Apaštališkasis laiškas Marialis cultus, 25.
(189) Plg. Vatikano II Susirinkimas, dogminė konstitucija, Lumen gentium, 67.
(190) Anoniminis rusų piligrimas. Pasakojimai, I.
(191) 1 Tes 4, 17.
(192) Lk 22, 27.
(193) Plg. Apr 3, 20.