LIETUVOS VYSKUPŲ LAIŠKAS
ATGAILOS IR ATSIPRAŠYMO DIENAI

2000 04 14

Pasaulis mini 2000 metus nuo Jėzaus Kristaus gimimo. Tai Didžiojo Jubiliejaus metai, ypatingos malonės laikas. Tačiau priimti Jėzaus Kristaus atpirkimo malonę įmanoma tik nuoširdžiai apgailėjus savo kaltes ir pasiryžus jų nekartoti. Bažnyčia ištikimai vykdė Jėzaus Kristaus uždėtą misiją, tačiau dėl savo narių silpnumo neišvengė ir suklydimų, kuriuos nori apgailėti ir tokiu būdu nuskaistinti savo atmintį.

Šventasis Tėvas pirmasis parodė pavyzdį, šių metų kovo 12 dieną ypatingomis Atsiprašymo apeigomis melsdamas Dievą atleidimo už praeityje padartas katalikų klaidas. Mes, Lietuvos vyskupai, vienybėje su Šventuoju Tėvu ir visa Bažnyčia, trokštame pasinaudoti Jubiliejaus metų malonės dovanomis ir skelbiame Lietuvos katalikų Atgailos ir atsiprašymo dieną. Šia proga norime kai kurias klaidas ypatingai įvardinti.

Apgailime, kad Bažnyčios vaikai tikėjimui Lietuvoje skleisti bei ginti kartais griebdavosi netinkamų priemonių – jie pamiršdavo, kad Dievas yra Meilė, todėl tik su meile galima vesti tautas į tiesą. Bažnyčios atmintį slegia praeityje vartota prievarta ir neapkanta, priešinga Evangelijai.

Apgailime, kad Bažnyčia amžių bėgyje leisdavosi įtraukiama į tautybių kivirčus ir reikiamai nesipriešindavo, kai tautinis egoizmas ėmė viršų prieš Evangelijos vertybes. Bažnyčios atmintį slegia elgesys tautinių veikėjų, kurie tarpusavio kovose naudojosi religiniais katalikų jausmais.

Apgailime, kad dalis Bažnyčios vaikų Antrojo Pasaulinio karo metais stokojo meilės persekiojamiems žydams, neišnaudojo visų įmanomų būdų jiems ginti, o ypač, kad stokojo ryžto paveikti tuos, kurie talkininkavo naciams. Bažnyčios atmintį slegia visos praeities antisemitizmo apraiškos, kurias atsakomybės ir krikščioniškos meilės stokojantys žmonės bando pakurstyti ir mūsų dienomis.

Apgailime, kad Bažnyčios vaikai dėl žmogiško silpnumo, baimės ar net asmeninės naudos ne tik prisitaikydavo prie nusikalstamų okupacinių režimų, apleisdami savo religines, moralines bei pilietines pareigas, bet ir talkindavo pavergėjams. Bažnyčios atmintį slegia kaltės tų pakrikštytųjų pasauliečių ir dvasininkų, kurie kolaboravo su Tėvybės ir Bažnyčios engėjais.

Apgailme, kad Bažnyčios vaikai, Evangelijos kviečiami tarnauti vargdieniams, ne kartą stokojo jautrumo skurdo, priespaudos ir socialinės neteisybės akivaizdoje. Bažnyčios atmintį slegia nenušluostytos mažiausiųjų seserų ir brolių ašaros.

Apgailime, kad Bažnyčios vaikai dažnai būdavo nejautrūs pradėtai žmogiškai gyvybei ir leido žudyti daugybę negimusių kūdikių, tuo būdu padarydami didžiulę skriaudą tiems kūdikiams, tautai ir Bažnyčiai. Bažnyčios atmintį slegia jos vaikų rankomis ar bent jų susitikimu pralietas nekaltų kūdikių kraujas.

Šių ir visų kitų nuklydimų pripažinimas tepažadina mūsų krikščioniškas sąžines, kad išvengtume naujų klaidų dabarties pasaulyje, kuriame žmonės yra skatinami eiti kompromisų keliu. Atsiprašydami už Bažnyčios vaikų klaidas, mes taip pat visiems atleidžiame. Apgailėdami praeities ir dabarties kaltes, trokštame, kad Jubiliejaus metai taptų mūsų Bažnyčios atsinaujinimo ir šventėjimo laiku, o naujas šimtmetis – santarvės, vienybės, atsakomybės vienų už kitus ir krikščioniškos meilės amžiumi.

Arkivysk. Sigitas Tamkevičius
Lietuvos Vyskupų Konferencijos
Pirmininkas

Vysk. Jonas Boruta SJ
Lietuvos Vyskupų Konferencijos
Generalinis sekretorius