 |
||||||
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
   |
     |
 |
 |
|
Įvadas Kiekvienos savaitės dienos Biblijos skaitiniai ir komentarai |
MALDOS
UŽ
KRIKŠČIONIŲ VIENYBĘ SAVAITĖ Garbė Dievui... kuris palaimino mus Kristuje..." (Ef 1,3-14)
2000-ieji - nepaprasti metai, nepanašūs į kitus, jau praėjusius. Krikščionims jie ypač svarbūs dėl unikalios priežasties, kuri visai žmonijos istorijai suteikė tikrąją prasmę. Su nuostaba ir šlovindami apmąstome įsikūnijimo paslaptį, mūsų Dievo ir Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimą žmogaus kūnu - tokiu kaip mūsų. Mes, krikščionys, švenčiame šiuos malonės metus drauge, bet skirtingais būdais, pagal kiekvienam priimtinas tradicijas. 2000-ųjų laukiama kaip Jubiliejaus metų, kada atleidžiamos nuodėmės; kaip piligrimystės metų, siūlančių ir kitokių atgailos bei vidinio atsinaujinimo būdų. Peržvelgdami du tūkstančius krikščionybės istorijos metų, džiūgaujame dėl malonės dovanų, gautų iš Dievo, tačiau ir atgailaujame, nes mūsų atsakas šioms dovanoms dažniausiai rodė vien mūsų silpnumą ir polinkį į nuodėmę. Todėl viliamės, kad naująjį tūkstantmetį būsime atviresni Dvasiai ir ištikimesni Kristui ir kad visos tautos pažins ir šlovins šventą jo vardą. 2000-aisiais privalėsime ypač karštai melstis už krikščionių vienybę. Čia pateikiami tekstai padės mums tą padaryti. Du krikščionybės istorijos tūkstantmečiai liudija, kad tarp Kristaus sekėjų kildavo gilių bei ilgai trukusių nesutarimų, kurių pasekmės juntamos ir šiandien. Evangelija pasiekė tolimiausius žemės kampelius, tačiau neretai ji buvo skelbiama prieštaravimų ir konfliktų kalba. Tačiau dvidešimtajam amžiui yra būdinga krikščionių vienybės paieškos. Ekumeniniai Bažnyčių siekiai pradėjo duoti vaisių, kuriuos praeityje sunkiai galėjome įsivaizduoti. Mes vieni kitų nebelaikome nei priešais, nei svetimais, bet broliais ir seserimis Kristuje, kelionės Dievo Karalystės link bendrakeleiviais. Šių maldų už krikščionių vienybę tekstų 2000-iesiems metams pradinį variantą parengė specialiai tam suburta grupė Vidurio Rytuose. Joje buvo keturių Bažnyčių bendruomenių atstovai, priklausantys Vidurio Rytų Bažnyčių tarybai: tai ortodoksai, rytų ortodoksai, katalikai ir reformatai. Atsižvelgdami į tai, kad jie visi kilę iš vieno regiono, kur gimė Kristus ir kur jis atliko savo tarnystę, taip pat turėdami galvoje, kad 2000-aisiais metais krikščionių apeigose bus ypač akcentuojamas Kristaus įsikūnijimas, grupės atstovai sumanė kaip pagrindą maldoms panaudoti himną, pradedantį Laišką efeziečiams (1,3-14). Jis kalba apie nuostabų dieviškąjį išganymo planą, kurio centras - Jėzus. Himnas ragina mus garbinti Dievą. Tai padėkos ir šlovinimo žodžiai, garbinantys Dievą už daugelį būdų, kuriais jis mus palaimino Kristuje; mokantys šlovinti Švenčiausiąją Trejybę už šią išganymo paslaptį, kurioje esame pašaukti dalyvauti, nes ji skirta kiekvienam žmogui. Visų palaiminimų, kuriuos gavome, pagrindas yra tikėjimo dovana: tai ji mums atskleidė Dievo valios paslaptį - planą atėjus laiko pilnatvei visa suvienyti Kristuje (9-10 eilutės). Esame palaiminti visokeriopa dvasine palaima (3). Buvome išrinkti Kristuje dar prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi (4). Mums skirta tapti Dievo įsūniais (5). Esame atpirkti Kristaus krauju - mums buvo atleistos mūsų nuodėmės (7). Esame tie, kurie turi viltį Kristuje, tie, kurie turėtų gyventi jo didybės šlovei (12). Himnas ragina mus dažniau susimąstyti apie tai, kad mūsų, krikščionių, gyvenimas priklauso nuo Dievo gailestingumo plano, nuo jo meilingo pasirinkimo - todėl viskas ir turėtų pasitarnauti jo didybės šlovei. Visi krikščionys gavo šiuos palaiminimus. Tiek daug bendro - o tai turėtų paskatinti įveikti dar tebelikusius skirtumus. Laiško efeziečiams himnu remiasi visos savaitės maldos. Jis ragina mus apmąstyti mūsų tikėjimo pagrindą, visa tai, kas mums bendra, nepaisant mūsų susiskaidymo. Visą savaitę melsdamiesi geriau suvoksime palaiminimus, kurie mus sieja su mūsų broliais bei seserimis krikščionimis, o ypač - kiek daug atradome ekumeninio sąjūdžio dėka. Tokiu būdu mes už visa tai dėkosime. Apmąstydami Dievo gailestingumo palaiminimus, krikščionys daug už ką turi atgailauti. Mūsų atsakymas buvo drungnas" ir neryžtingas. Susitaikėme su susiskaldymu, net didžiavomės juo. Nors ir atradome bendrybių ir pabrėžėme jų svarbą, delsėme veikti drauge. Vis dėlto žvelgiame į ateitį viltingai, nes atsivertimas yra įmanomas. Dievo Dvasia, įspaudusi mumyse krikšto antspaudą, veikia tarp mūsų - ji ir padės iki galo įgyvendinti šlovingą Dievo planą. Nežiūrint susiskaidymo, Dievas neapleido savo tautos, neatsisakė numatytojo plano. Žinome, kad mūsų nuodėmės atleistos ir dar kartą malda drįstame prašyti Dievo, kad įvyktų jo valia. Būtina nusiteikti vilčiai, kad trečiąjį tūkstantmetį krikščionių susiskaldymas bus įveiktas, o Tiesos Evangelija bus ištikimiau skelbiama, jeigu jos dvasia bus gyvenama drauge.
(Efeziečiams 1,3-14) Šios ekumeninės apeigos apmąsto 2000-ųjų metų Maldos savaitės už krikščionių vienybę temą: Garbė Dievui... kuris palaimino mus Kristuje..." Todėl jos akcentuoja kelis šių Laiško efeziečiams eilučių aspektus: šlovinimą ir padėką už Dievo mums teikiamus palaiminimus. Svarbus taip pat ir mūsų atsakas, kuomet drauge išpažįstame savo silpnumą dirbdami vienybės vardan ir įsipareigojame skleisti pasaulyje Dievo šviesą. Pagrindiniai apeigų tekstai remiasi Laiško efeziečiams pirmo skyriaus 3-14 eilutėmis. Jų struktūrą pasiūlė Vidurio Rytų ekumeninė grupė, kuri ir parengė šį projektą. Penktosios apeigų dalies (Šviesos liturgija), kai šviesa nuo altoriaus pasklinda tarp tikinčiųjų ir kurią jie nešasi į pasaulį, idėja paimta iš Rytų Velykų liturgijos apeigų. Penkios dalys, į kurias suskirstytos apeigos, laikytinos ne atskiromis, o sudarančiomis vieningą visumą. Liturgija pradedama procesija, kuriai vadovauja vyskupas ar kunigas. Jie neša simbolius, į kuriuos ir bus sutelktos apeigos: kryžių, Kristaus - vienintelio Bažnyčios pagrindo ir mūsų išsigelbėjimo šaltinio - simbolį; Bibliją, t.y. Jo Žodį; didelę žvakę, kuri reiškia Kristaus pasauliui atneštąją šviesą. Priešingai šioms apeigoms siūlomai bendrai schemai, šventę galima pradėti mūsų tikėjimo išpažinimu, kuriuo patvirtiname bendrą vienybės pagrindą, mums apreikštą Dievo. Doksologija sugrįžta prie savaitės temos ir atliepia jai malda Švenčiausiajai Trejybei. Antroje dalyje, apmąstydami Laiško efeziečiams himno temas, nuoširdžiai gailimės melsdami Dievo atleidimo. Trečioji dalis (Žodžio liturgija) irgi susijusi su tuo pačiu himnu. Juo remiasi ir homilija. Ketvirtosios dalies maldavimai, kylantys iš Žodžio liturgijos, kviečia pasimelsti už atskirus asmenis, už Bažnyčią ir naujo tūkstantmečio pasaulį, ypač pažymint Bažnyčios darbą vienybės labui. Penktojoje, paskutinėje dalyje, kalbame Viešpaties maldą - suvokdami visi esą Dievo vaikai. Pamaldos baigiamos dalyvių, kurie drauge meldėsi, apsikeitimu degančiomis žvakėmis, t.y. mūsų įsipareigojimo gyventi vienybėje su kitais ženklu. Visi kartu esame pakviesti pasaulyje skleisti Kristaus šviesą, kuri apšvietė mus, mininčius jo atėjimo dviejų tūkstančių metų sukaktį. Akivaizdus solidarumo su kitais, pasidalijimo savo turtu ženklas būtų auka: trumpai paaiškinus, kam ji bus skirta, apeigų dalyvius galima paraginti paaukoti pinigus, jiems išeinant iš bažnyčios, arba kitu tinkamu momentu.
Dalyvių pasveikinimas Įėjimas Tikėjimo išpažinimas
Visi: Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje. I kun. Šlovė tau, Švenčiausioji ir palaimintoji Trejybe, vienas Dieve! Visatos Tėve, tu leidai mums pažinti savąjį Žodį, parodei mums savąją meilę ir atidavei mums save kaip amžiną dovaną. Visi: Amen. Garbiname tave. II kun.: Šlovė tau, Švenčiausioji ir palaimintoji Trejybe! Amžinasis Tėvo Sūnau, iš meilės mums panorai priimti mūsų gyvenimą ir patirti mūsų mirtį. Visi: Amen. Garbiname tave. III kun.: Šlovė tau, Švenčiausioji ir palaimintoji Trejybe! Šventoji Dvasia, tu numatei mums dieviškąjį likimą - tyrąją meilę - ir leidai jam išsipildyti. Visi: Amen. Garbiname tave. IV kun.: Garbė, šlovė ir padėka Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai, dabar ir visados, visur ir visais laikais. Visi: Amen. Malda Kun.: Viešpatie Dieve, čia susirinko įvairių Bažnyčių atstovai, kad drauge išgirstų tavąjį Žodį, drauge melstųsi tau ir šlovintų tave. Meldžiame, sustiprink mūsų vienybės troškimą, kad pasaulis įtikėtų. Visi: Amen. Šlovinimo giesmė Patariama pasirinkti giesmę apie naują mūsų gyvenimą Kristuje, pageidautina iš ortodoksų Bažnyčių ar senųjų Rytų Bažnyčių tradicinių giesmių.
I kun.: Viešpatie Dieve, tu išrinkai mus būti šventais ir nepriekaištingais tavo akivaizdoje. II kun.: Tačiau prisipažįstame, jog gyvename taip, tarsi iš tiesų nebūtume tavo mokiniai. Paisome tik savų interesų. Labiau nei tavojo Žodžio klausome kitų balsų. (Galima paminėti pavyzdžių, susijusių su vietos istorija.) Visi: Viešpatie, stovime priešais tave silpni ir nuodėmingi. I kun.: Tu iš anksto paskyrei mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais. II kun.: Tačiau prisipažįstame, kaip sunku mums vienam kitą laikyti broliais ir seserimis. Mes atsisakome vienas kitam rodyti meilę ir pagarbą. Statome susiskaldymo sienas ir kliūtis. Žodžiais ir darbais neigiame, kad tu mus visus be jokių skirtumų padarei savo vaikais, kad ir kokie mes būtume skirtingi. Nesugebame drauge paminėti tavo paskutinės vakarienės nei švęsti tavo prisikėlimo. (Galima paminėti pavyzdžių, susijusių su vietos istorija.) Visi: Viešpatie, stovime priešais tave silpni ir nuodėmingi. I kun.: Viešpatie, tu mus dosniai apdovanojai savo malonės dovanomis ir leidai pažinti savo valios paslaptį, kad visa suvienytum Kristuje, kaip danguje, taip ir žemėje. II kun.: Tačiau prisipažįstame, jog nebepamatome tavo malonės dovanų ir nebežinome tavo malonės tikslo, pamiršome, koks beribis tavo atlaidumas. Užmirštame, kad tu - pasaulio viltis. Mes esame susiskaldę ir pilni žmonių giminėje šliaužiojančios neapykantos, atskiriančios tautas ir kultūras bei jas supriešinančios. (Galima paminėti pavyzdžių, susijusių su vietos istorija.) Visi: Viešpatie, stovime priešais tave silpni ir nuodėmingi. I kun.: Viešpatie, tu mums davei savąjį Tiesos Žodį ir savo Šventosios Dvasios dovanų. II kun.: Tačiau prisipažįstame, jog mažai tepalikome vietos tavo Žodžiui ir tavo Dvasiai tarp mūsų. Norime pasisemti vandens iš savo šaltinių, bet jie išdžiūvę. Priešinamės, kai tu nori mus pakeisti ir atnaujinti. Savo išpuikimu, savo abejingumu, savo tingumu užgniaužiame tavąją Dvasią. (Galima paminėti pavyzdžių, susijusių su vietos istorija.) Visi: Viešpatie, stovime priešais tave silpni ir nuodėmingi, suteik mums savo malonės ir pasigailėk mūsų. Kun.: Kristaus krauju buvome atpirkti ir gavome nuodėmių atleidimą. Visi: Dėkojame Dievui. Amen. (Šventas, šventas, šventas) Garbės himnas arba Trisagion, ar kita tinkama šlovinimo giesmė.
SKAITINYS Iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško efeziečiams Prie šio skaitymo galima prijungti vieną ar du kitus iš Senojo Testamento ir Evangelijų. Jie pasirenkami iš pasiūlytųjų kiekvienai Maldos savaitės dienai. Tačiau homilijos tema - Laiško efeziečiams pirmo skyriaus 3-14 eilutės. ALELIUJA (giedama) HOMILIJA GIESMĖ
I kun.: Melskime už save, čia susirinkusius. Trumpa tyla II kun.: Viešpatie Dieve, padėk mums įvykdyti tavąją valią, kad galėtume būti šventi tavo akivaizdoje. Leisk, kad regėtume save tokius, kokie esame: tavo mokinius. Taip išgirsime tavo Žodį. Padėk mums mylėti tyra meile, mylėti savo artimą kaip pačius save. Taip drauge gyvensime santaikoje, tavo didybės šlovei. Visi: Kyrie, eleison. I kun.: Melskime už Bažnyčias. Trumpa tyla II kun.: Viešpatie Dieve, padėk mums įvykdyti tavąją valią: kad visi tau priklausantys būtų viena. Atverk mums akis. Taip vieni kitiems iš tikrųjų tapsime broliais ir seserimis ir nenusisuksime nuo to, kas yra kitoks nei mes. Padėk mums įžvelgti tavo dvasios veikimą kitose Bažnyčiose ir stiprink mumyse pasiryžimą darbuotis kartu vienybės labui, kad pasaulis įtikėtų tavo didybės šlovei. Visi: Kyrie, eleison. I kun.: Melskime už pasaulį. Trumpa tyla II kun.: Viešpatie Dieve, padėk mums įvykdyti tavąją valią: visa suvienyti Kristuje. Padaryk, kad mūsų akys pastebėtų tavo malonės dovanas, kad mūsų lūpos galėtų skelbti, jog tavyje slypi pasaulio viltis. Padėk mums ugdyti tokį pasaulį, kuriame skirtingų religijų ir kultūrų tautos sugyventų taikiai, teisingą pasaulį, kuriame turtingas ir vargšas pasidalytų savo gėrybėmis. Padėk mums atsakingai naudoti tavo kūrinijos dovanas tavo didybės šlovei. Visi: Kyrie, eleison. I kun.: Melskime už naująjį tūkstantmetį. Trumpa tyla. II kun.: Viešpatie Dieve, padėk mums įvykdyti tavąją valią: turėti viltį Kristuje. Leisk, kad mūsų akys regėtų, jog tu davei mums savo Šventąją Dvasią, kad mus atnaujintų. Taip mūsų žingsniai priartins mus prie tos ateities, kurią esi pažadėjęs. Padėk mums gyventi tavo Dvasioje, pasirengusiems priimti mums parengtus netikėtumus. Taip drauge su savo Bažnyčiomis ir visu pasauliu galėsime atsinaujinti kelyje, vedančiame į tavąją Karalystę, tavo didybės šlovei. Visi: Kyrie, eleison.
TĖVE MŪSŲ RAMYBĖS LINKĖJIMAS ŠVIESOS PASKLEIDIMAS Kun.: Kristus yra pasakęs: Jūs pasaulio šviesa. Tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje" (Mt 5,14.16). Naujos kūrinijos šviesa, pasirodžiusi Kristuje, nori apimti mus kaip gyva ugnis ir per mus skleisti pasaulyje savo spindulius. Dievas palaimino mus visokeriopa dvasine palaima ir patikėjo užduotį skleisti pasaulyje jo šviesą - todėl dabar uždegsime žvakes ir išsinešime jas į kasdienį mūsų gyvenimą. (Kaip ženklas, kad dalijamės savo turimomis gėrybėmis, auka, kurią paliksite išeidami, bus skirta...) Vadovas uždega žvakę nuo žvakės, stovinčios ant altoriaus ar netoli jo, ir ja uždega šalia stovinčiųjų žvakes, o šie savo ruožtu toliau perduoda gautąją liepsną, kol uždegamos visų dalyvių žvakės. Visi atsistoja palaiminimui. PALAIMINIMAS Kun.: O Dieve, kuris mums padovanojai savo gyvenimo ir savo meilės šviesą, apšviesk mūsų kelią, pripildyk mus drąsos ir vilties, įkvėpk mūsų mintis ir darbus. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais. Visi: Amen. PABAIGOS PROCESIJA IŠ BAŽNYČIOS Kunigai (ir patarnautojai) pasirengia procesijai - išėjimui iš bažnyčios - ima kryžių, Bibliją ir žvakę, kurie buvo atnešti prie altoriaus apeigų pradžioje. Prie jų prisijungia tikintieji. Galima giedoti apie šviesą arba groti vargonais ar kitais tinkamais muzikos instrumentais.
Skaičių 6,22-27 Psalmė 102 (103),1-5.20-22 1 Korintiečiams 1,4-9 Luko 1,67-79 Komentaras Kas mes esame, kad šlovintume Dievą? Mūsų žodžiai dažnai yra banalūs, ir naudojame juos ne supratimo tiltams, bet atskiriančioms kliūtims statyti! O kai mus laimina Dievas, taip mus pašlovindamas, koks veiksmingas yra jo palaiminimas! Kiek jame tiesos ir jėgos! Tai beribė meilė, nieko už tai nelaukianti mainais! Iš tikrųjų, pats didžiausias Dievo palaiminimas mums yra Kristus: Žodis, kuris buvo pradžioje - tai galingas palaiminimo žodis, pasiekęs žmogiškąsias būtybes. Žodis, kuris negrįžta pas Tėvą bereikšmis. Tai palaiminimas, priartinantis mus prie dieviškojo gyvenimo, grąžinantis mums dieviškąjį pavidalą ir mus praturtinantis. Todėl žodžiai iš mūsų lūpų sklinda vėl pilni Šventosios Dvasios - palaiminimo žodžiai, kurie nėra bereikšmiai, o pilni prasmės. Visi krikščionys gavo šį palaiminimą Jėzuje Kristuje. Su Zachariju šloviname Dievą už jo išganymo darbus. Su Pauliumi dėkojame už visus kelius, kuriais eina mūsų Bažnyčios vienybės link laukdamos Viešpaties. Su psalmės autoriumi iš visos širdies giedame gyrių Viešpačiui vildamiesi, kad visos gentys susivienys. Kai mes garbiname Dievą, mūsų garbinimas gali pasiekti visus tuos, kuriuos Dievas nori palaiminti. Malda galima prašyti Dievą, kad atkreiptų į juos savą veidą ir duotų jiems savo ramybę! Kiekvienų metų pradžioje įprasta sveikinti bičiulius ir artimuosius sakant palinkėjimus. Koks linkėjimas, palaiminimas tiktų pasitinkant trečiąjį tūkstantmetį tiems, kuriuos Dievas myli? Kad tokį linkėjimą-palaiminimą surastume, būtina įžengti į šį naują laiką ir gyventi jame Tėvo didybės šlovei. Malda Garbė tau, Dieve, mūsų Tėve, kad atsiuntei Jėzų Kristų, kad po nakties prašvistų taikos rytas, o patekėjusios saulės jokios tamsybės nebeuždengtų! Leisk savo šviesai spindėti mumyse, savo gailestingumu vesk mus meilės keliu. Tegu tavo palaiminimas leidžia mums dalyvauti tavo Sandoros paslaptyje ir padeda sekti tavo Sūnų - tobuląjį mūsų žmogiškumo paveikslą. Tavo palaiminimas, Viešpatie, tesuteikia mums jėgų darbuotis vienybės labui pagal tavąjį planą. Tebūna mūsų žodžiai vaisingi, tegul ištikimai tarnauja tavo valiai ir tešlovina tavąjį vardą drauge su Sūnumi ir Šventąja Dvasia, dabar ir visados. Visi: Amen.
Izaijo 49,1-7 Psalmė 32 (33),12-22 1 Petro 2,9-10 Jono 17,15-19 Komentaras Visais laikais Dievas kviečia žmoniją patirti amžino savo buvimo džiaugsmą gyvenimo ir meilės bendrystėje. Šito žmonijai nori Dievas, kuris vienas yra šventas. Jo meilė yra mumyse, kaip kad mūsų tikėjimas, pasitikėjimas ir viltys yra jame. Ši bendrystė dieviškojoje meilėje iki galo išsipildys tik amžių pabaigoje, tačiau mes šloviname mūsų Dievą ir Tėvą dabar, nes šią meilę jis leido patirti dabarty. Visos tautos yra išrinktos Kristuje, per jį, jo meilės dėka. Taip buvo praeity, taip yra šiandien ir taip bus ateity. Dievas nori pasiūlyti joms savo meilės bendrystę jau šiame pasaulyje, taigi jis nepaliaujamai kviečia į šventumą visus vyrus ir moteris, kuriuos jau išsirinko" Kristuje. Tokį kvietimą pirmiausia išgirdo Izraelis. Gimė ir pakilo tauta, kad iš savo Viešpaties gautų jėgų ir šventumo. Ji tapo tautų šviesa", kad išsigelbėjimas pasiektų tolimiausius žemės pakraščius. Mes, krikščionys, išpažįstame Jėzų Kristų - gimusį iš Marijos, mirusį ir prisikėlusį - Mesiją, siųstą Tėvo, tą, per kurį visos tautos buvo pašauktos, vienintelį vienybės ir šventumo pagrindą. Šiais naujosios ir amžinosios Sandoros laikais krikščionys yra nusidėjėliai, pašventinti ir nuteisinti Kristaus krauju, Dievo įsigytoji tauta, kad skelbtų jo šlovę. Garbiname drauge Tėvą, kuris mus pasirinko. Dėkokime Kristui, kuris įvykdė Tėvo valią: atidavė save mūsų vienybės vardan ir kad mes būtume pašventinti. Visa širdimi ir visa siela garbinkime Dievą Šventosios Dvasios bendrystėje ir melskime jį, kad sustiprintų mūsų jau esančią bendrystę, liudijančią pasauliui apie tą nepaprastą dovaną, kuri mums yra pažadėta. Malda Viešpatie, visa širdimi tave garbiname, nes panorai, jog tavo Žodis taptų kūnu per Mergelę Mariją ir kad per jį - visos kūrinijos pirmgimį, tą, kuris pirmasis prisikėlė iš numirusių, pirmasis iš daugybės brolių ir seserų, - mes būtume išgelbėti ir pašaukti drauge džiaugtis tavo šlove gyvenimo ir meilės bendrystėje. Leisk, kad pamiltume vieni kitus ta meile, kuri mus amžiams sujungia su tavimi. Mūsų šventumas tepriartina mūsų vienybę jame, viešpataujančiame su tavimi ir Šventąja Dvasia per amžių amžius. Visi: Amen.
Pradžios 17,6-8 Psalmė 88(89),2-5 Romiečiams 8,15-17 Mato 12,46-50 Komentaras Garbė Dievui, kuris mus priskyrė prie Abraomo palikuonių ir paskyrė mums įsūnystę Jėzuje Kristuje! Visi mes, krikščionys, gauname įsūnystės Dvasią Jėzuje Kristuje per krikštą. Esame išrinktieji to paties Tėvo vaikai, todėl esame ir bendraįpėdiniai su Kristumi, mūsų broliu. Per Sūnų ir Šventąją Dvasią Dievas apreiškė savo išganymo planą: pasidalyti dieviškumo įpėdinystę su visomis pasaulio tautomis, kad ir jos taptų to paties kūno nariais Dievo garbei. Šiandien kaip niekad mes, krikščionys, jaučiame poreikį vieni kitus pripažinti broliais ir seserimis Kristuje, kartu besikreipiančiais Abba", Tėve! Jėzus mums primena, kas yra jo brolis, sesuo, motina. Tai tie, kurie klauso Dievo Žodžio ir įgyvendina jį; tie, kurie vykdo Tėvo valią. Laiške romiečiams Paulius primena, kad jei esame Dievo vaikai, esame ir jo įpėdiniai, taip pat bendraįpėdiniai su Kristumi, jei kenčiame drauge su juo, kad drauge su juo būtume pašlovinti. Susiskaldžiusiame, konfliktuojančiame pasaulyje mes dalyvaujame kančioje Kristaus, kuris paklusdamas paaukojo gyvenimą dėl pasaulio išgelbėjimo. Dalyvaudami šioje Maldoje už krikščionių vienybę, išpažįstame susiskaldymo nuodėmę, skaidančią Dievo šeimą. Melskime, kad Dievo Dvasia mus suvienytų, kad taip paliudytume laisvę, kuri būdinga Dievo vaikams, tiems, kurie priklauso vienai Kristaus Bažnyčiai. Priklauso Dievo didybės šlovei. Malda Viešpatie, Abraomo Dieve ir Jėzaus Kristaus Tėve, garbiname tave, kad pasirinkai mus Kristuje įsūniais. Padėk mums, kad atsakingiau suvoktume savo - tau priklausančių sūnų ir dukterų - laisvę stengdamiesi gyventi kaip viena šeima. Sustiprink mus, kad neblėstų mūsų pasiryžimas įveikti kliūtis kelyje į krikščionių vienybę. Atsiųsk savo Dvasią, kad išgydytų mūsų nesantaikas ir kad paragintų mus visa širdimi kreiptis Abba", Tėve, tavo vardo šlovei. Visi: Amen.
Izaijo 43,22-25 Psalmė 102 (103),8-14 Žydams 10, 2-14 Mato 6,9-15 Komentaras Senajame Testamente skaitome, kad Dievas nuo mūsų atitolina mūsų kaltybes" ir sako daugiau nebeatsiminsiąs savo tautos nuodėmių. Mūsų nuodėmių atleidimas yra vienas iš Kristaus palaiminimų, apie kuriuos byloja Laišką efeziečiams pradedantis šlovinimo himnas. Tame laiške taip pat skaitome, kad už atpirkimą ir nuodėmių atleidimą buvo sumokėta kaina - Jėzaus Kristaus mirtis. Dievo atleidimas nekelia sąlygų. Bet iš maldos, kurios moko Jėzus, aiškėja, kad mūsų dangiškasis Tėvas laukia iš mūsų, jog atleistume vieni kitiems, kaip jis mums atleidžia. Mes neverti Dievo dosnumo bei gerumo, tačiau būtume visiškai nedėkingi, jeigu nesivaduotume iš mirtinos nuodėmių naštos, jeigu nusižeminę nepriimtume jo atleidimo ir už tai nedėkotume tam, kuris mums atleido. Atleidimas, džiaugsmas ir malonė apima Bažnyčias, kuomet šios pripažįsta praeityje padariusios klaidų kitų krikščionių bendruomenių atžvilgiu; tokiu būdu ekskomunikos panaikinamos, o skausmingi prisiminimai apvalomi. Brolybės ir krikščioniškos meilės dvasia pajėgi priartinti tokį atgailos ir sutaikinimo metą! Sustiprintas šios brolybės, jos įkvėptas, pripažįstantis begalinę Dievo meilę mums ir išganymą, ateinantį per Kristų, kiekvienas žmogus ir visos Bažnyčios gali vis uoliau paklusti dviem didiesiems įsakymams: mylėti Dievą ir mylėti kitą": artimą ir tolimą, svetimą. Tokiu būdu mūsų kaip krikščionių gyvenimai taps Dievo gerumo liudijimais ir taip bus pašlovintas mūsų Dievas. Malda Tėve, kuris esi danguje, žinome, kad nepateisinome į mus sudėtų vilčių, nei pavieniui, nei bendruomenėmis. Buvome išdidūs ir išpuikę, ginčijomės nesutikdami, kad turime visą tiesą. Meldžiame atleisti šias nuodėmes. Padaryk, kad mes galėtume atleisti sau - pavieniams asmenims ir bendruomenėms - padarytas skriaudas. Tegu ši mūsų padėka už nuodėmių atleidimą paragina mus nebedelsti ir atsiversti į tavo tiesą ir meilę, kad būtume tvirti ieškodami vienybės abipusiame krikščionių bendruomenių atleidime ir susitaikyme. Šlovė šventajam tavo Vardui. Visi: Amen.
Patarlių 8,22-31 Psalmė 116 (117) Kolosiečiams 1,15-20 Luko 10,21-24 Komentaras Garbė Dievui, kuris mus palaimino Kristuje, nes leido mums pažinti savo valios paslaptį: planą, atėjus laiko pilnatvei, visa suvienyti Kristuje. Dievo išmintis, kūrimo darbe veikusi kaip vyriausias architektas", buvo paslėpta nuo išmintingųjų ir gudriųjų, ir netgi nuo daugelio pranašų bei valdovų, troškusių matyti tai, ką matė Kristaus apaštalai. Dievo planas visa, kas yra danguje ir žemėje, sutaikinti su savim per Kristų apreikštas mažutėliams. Apaštalų laikais Šventosios Dvasios galia Kristaus paslaptis buvo atskleista kaip Naujiena: visos tautos pašauktos į tą pačią įpėdinystę, pakviestos sudaryti vieną kūną. Todėl kartu su psalmės autoriumi sušunkame: Šlovinkite Viešpatį, visos tautos". Auštant trečiojo tūkstantmečio aušrai, dėkojame, kad mums buvo apreikšta Dievo valios paslaptis: atėjus amžių pilnatvei visa suvienyti Kristuje. Dėkojame už krikščionims ir Bažnyčioms parodytą būdą drauge tobulėti, veikti ir rasti tarpusavio supratimą bei vienybę, sekti tą, kuris jiems ir įkvėpė ekumeninį sąjūdį. Kaip skirtingoms tradicijoms priklausantys broliai ir seserys krikščionys, nuo Rytų iki Vakarų, nuo Šiaurės iki Pietų, dėkojame už regimus susitaikymo ženklus. Kartu dėkojame už tai, kad toks susitaikymas konfliktuojančiam pasauliui rodo ženklą būsimojo sutaikymo, kurį Dievas gali sužadinti visuose, nepaisant kalbos, kultūrinių, etninių barjerų, nežiūrint lyties, amžiaus, socialinės padėties, klasės, valdžios, turto, tradicijų, luomų, titulų skirtumų. Viliamės, kad trečiąjį tūkstantmetį Šventosios Dvasios galybe Bažnyčios ir bažnytinės bendruomenės, kaip ir tautos, iš naujo ir daug giliau patirs sutaikymą ir teisingumo ramybę Dievo didybės šlovei. Malda Viešpatie, tu esi mūsų šviesa, garbiname tave, šloviname tave, lenkiamės tau už didžius tavo darbus. Garbiname tave už visą kūriniją, už nuostabų ir sudėtingą pasaulį, už jo tautas ir jų skirtumus. Garbiname tave už išganymą, už tai, kad davei mums Jėzų Kristų, visa vienijantį savyje, kad visa sutaikintų su tavimi tavo šlovei. Suteik mums, visoms Bažnyčioms, bendruomenėms ir tautoms savo sutaikymo ir vienybės dovaną. Pripildyk mūsų širdis savo šlovės, nuostabusis Dieve. Visi: Amen.
Izaijo 61,1-3 Psalmė 39 (40),1-5 Romiečiams 5,1-5 Mato 15, 21-28 Komentaras Garbė Dievui, kuris palaimino mus Kristuje". Garbė todėl, kad leido būti tais, kurie turi viltį Mesijuje, jo didybės šlovei. Tie, kurie tiki Dievą, klausosi jo pažado ir juo tiki. Tiki, kad Dievo Dvasia nepalieka savo tarno, pasiųsto nešti džiaugsmingą naujieną prispaustiesiems ir liūdesį paversti šlovinimo giesme. Mes turime viltį Viešpatyje, kuris išgirsta mūsų šauksmus. Per Kristų džiūgaujame ir suspaudimuose, kurie, mokydami mus kantrybės, priartina prie vilties, kuri neapgauna, kuri nenuvilia. Drauge su Tyro ir Sidono srities kananiete moterimi, kurią Vidurio Rytų krikščionys laiko savo pirmtake, mes tebeturime vilties ir tada, kai mūsų tikėjimas patiria išbandymų. Taigi mūsų Viešpats ištars: Didis tavo tikėjimas. Tebūnie tau, kaip prašai". Tikėdami Dievu ir įsipareigoję ekumenizmui, mes, krikščionys, tebeturime vilties, kad Viešpats sužadins mūsų susitaikymą, nepaisant dar tebesančių skirtybių, kad Šventoji Dvasia, auštant trečiojo tūkstantmečio aušrai, sustiprins mus, laukiančius Dievo valios ir jos tikslų išsipildymo, nepaisant jokių skirtumų. Tebeturime viltį, kad ir mūsų liūdesys, širdgėla pavirs šlovinimo giesme. O kai mūsų tikėjimas bus bandomas, ir mes galėsime džiūgauti netgi suspaudimuose būdami tikri, jog tai atnaujins mūsų viltį Dievo didybės šlovei". Malda Viešpatie, tu mūsų vilties šaltinis, garbiname tave už tavo Dvasios dovanas, teikiančias gyvenimą, skleidžiančias viltį, išlaisvinančias mus iš nuodėmių, abejonių ir nevilties. Pasigailėk mūsų, bijančių, trumparegiškai mąstančių ir šitaip užkertančių kelią į tobulą vienybę. Mes neverti tavo meilės dėl savo užsispyrimo ir puikybės, kuri verčia rinktis susiskaldymą, o ne mūsų vienybę Kristuje. Sužadink mumyse regimos vienybės alkį ir troškulį, leisk nepailsti, kol visi drauge galėsime ilsėtis tavyje, neleisk nurimti, kol mes visi nebūsime viena" ir viena" tavyje, tavo amžinajai šlovei. Visi: Amen.
Joelio 3,1-2 Psalmė 12 (13) 1 Korintiečiams 12,12-13 Luko 4,16-21 Komentaras Pirmas Laiško efeziečiams skyrius kalba apie gausias dovanas, kurių gavo Jėzaus mokiniai, pirmiausia apie džiugiąją išganymo Naujieną. Jėzus visiems tapo džiugiąja išganymo Naujiena. Žemėje jo atlikti darbai veikiant Šventosios Dvasios galybei yra Tėvui rodomo nuolatinio paklusnumo ženklas. Kaip krikščionys, vieno Tėvo vaikai, perėmę giminystės, suteiktos Kristaus, ryšius ir tos pačios Dvasios veikiami, visi naujajame tūkstantmetyje galime būti išganymo Evangelijos liudytojai, esantys aukščiau tų dalykų, kurie suskaldo šį pasaulį. Kristus sugriauna skiriančias sienas, jis gali atkurti galimybes bendrauti ir tuomet, kada kontaktai atrodo be galo riboti. Nepaisant skirtumų, mes, krikščionys, dabar ir visuomet esame Dvasios galybės pašaukti įgyti Kristų kaip tikėjimo pagrindą ir drauge paskelbti jį pasaulio Išganytoju. Kaip Jėzui Nazareto sinagogoje Dievo Dvasia vėl duoda mums Žodį, kad jis apšviestų naują erą ir suteiktų anksčiau nesvajotų galimybių. Malda Viešpatie, pridenk mus savo meilingo gailestingumo šešėliu. Padėk mums tapti tavo Sūnaus broliais ir seserimis. Neapleisk, kai mus kankins abejonės, susidūrus su naujos epochos nežinomybe. Gaivink mus neaprėpiamos Šventosios Dvasios jūros bangose, kad išmoktume pažinti gyvenimą, atvedantį į tavo šlovės būstą, kuriame daugybė buveinių sudaro vieną šventą Karalystę. Visi: Amen. Izaijo 66,18-20 Psalmė 145 (146) Efeziečiams 4,1-15 Jono 17,4-22 Komentaras Krikščionys, pradedantys naują erą, yra pašaukti įsisąmoninti Gerosios gyvenimo ir išganymo Naujienos įsikūnijimo dviejų tūkstančių metų istoriją. Šiandienos Laiško efeziečiams ištrauka kviečia mus džiaugsmingai aukoti Dievui viską, kas mums buvo duota, visa tai, ko nepriėmėme ir tai, kas mums dar bus duota, kad Dievo išganymo planas visiškai išsipildytų. Šventoji Dvasia ateina mums į pagalbą kaip artimos amžių pilnatvės ženklas. Taigi nesame vieni, kai darbuojamės engiamųjų, alkanųjų, vargų suspaustųjų labui. Dalindamiesi su jais po lygiai žeme, dangumi, jūra ir visais jų turtais, aukštiname Viešpaties garbę. Romūs ir nusižeminę turime ugdyti savo dvasią, kad prisijungtume prie Kristaus maldos, kurioje mums siūloma nepaliaujamai garbinti Dievą ir šlovintį jį. Tai mūsų tikėjimo išraiška, mūsų krikšto ženklas. Malda Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui. Jis panoro, kad visi žmonės drauge siektų išganymo gyvendami bendrystėje, drauge gyvendami šventą gyvenimą Kristuje. Garbė tau, Tėve, kad tarp šio laiko krikščionių Šventosios Dvasios dėka sužadinai tavo trokštamą vienybės sąjūdį. Tavo Dvasios dėka mes drauge skelbiame naujoms kartoms, kad tu esi istorijos Viešpats ir pasaulio Išganytojas. Garbė tau, Tėve, nes palaiminai mus Kristuje visokeriopa palaima, duodamas tikėjimą, viltį ir meilę. Kiekvieno iš mūsų ir mūsų bendruomenių gyvenimas tepasitarnauja tavo didybės šlovei. Visi: Amen.
|
LVK 2000 m. jubiliejaus komitetas: 2000jubiliejus@post.omnitel.net Svetainę sukūrė ir prižiūri Katalikų interneto tarnyba: kit@lcn.lt |
|