Įvadas

Kas yra Jubiliejus

Istorija

Pasirengimas

Tradiciniai ženklai

   Šventosios durys

   Susitaikinimas ir
atlaidai

   Piligrimystė

Ypatingi Didžiojo jubiliejaus ženklai

YPATINGI DIDŽIOJO JUBILIEJAUS ŽENKLAI

Iš popiežiaus Jono Pauliaus II Didžiojo 2000 metų jubiliejaus paskelbimo bulės Incarnationis mysterium (11-13):

11. Šie ženklai [Šventosios durys, atlaidai ir piligrimystė] nuo seno priklausė jubiliejaus šventimo tradicijai. Tačiau Dievo tautai tenestinga dvasios budrumo atpažįstant kitus galimus Dievo gailestingumo ženklus jubiliejiniais metais. Savo apaštališkajame laiške Trečiajam tūkstantmečiui artėjant esu nurodęs kai kuriuos iš tų ženklų, kurie galėtų padėti intensyviau išgyventi ypatingą Jubiliejaus malonę (19). Priminsiu juos trumpai.

Pirmiausia tai atminties nuskaistinimo ženklas: jis iš visų reikalauja drąsaus nuolankumo, pripažįstant klaidas žmonių, vadintų ar tebevadinamų krikščionimis.

Šventieji metai savo esme yra kvietimo atsiversti laikas. Pirmieji Jėzaus skelbimo žodžiai reikšmingai susieti su pasirengimu tikėti: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija” (Mk 1, 15). Kristaus liepimas nuosekliai kyla iš suvokimo, jog „atėjo metas” (Mk 1, 15). Dievo laiko pilnatvė pasireiškia raginimu atsiversti. O atsivertimas yra visų pirma malonės vaisius. Būtent Dvasia ragina kiekvieną „susimąstyti” ir pajusti poreikį grįžti į Tėvo namus (plg. Lk 15, 17–20). Sąžinės tyrimas yra vienas iš reikšmingiausių asmeninės egzistencijos momentų. Per jį kiekvienas žmogus susiduria su savo  gyvenimo tiesa. Jam atsiskleidžia veiksmų ir nusistatytų idealų skirtumas.

Bažnyčios istorija – tai šventumo istorija. Naujajame Testamente pabrėžtinai nurodoma ši pakrikštytųjų savybė: jie yra „šventi” tiek, kiek atsiskyrę nuo pasaulio, priklausančio piktajam, jie atsidavę garbina vienintelį ir tikrąjį Dievą. Šis šventumas atsiskleidžia gausybėje Bažnyčios pripažintų šventųjų bei palaimintųjų gyvenimo istorijų, taip pat begalinėje daugybėje nežinomų vyrų bei moterų, kurių neįmanoma suskaičiuoti (plg. Apr 7, 9). Jų gyvenimas liudija Evangelijos tiesą ir pateikia pasuliui regimą ženklą, kad tobulumas įmanomas. Tačiau reikia pripažinti, jog istorijoje esama įvykių, sudarančių priešingą liudijimą krikščionybės atžvilgiu. Dėl priklausomybės Mistiniam Kūnui ryšio, kuriuo esame susiję vieni su kitais, nešame savo pirmtakų kalčių ir klaidų naštą, nors ir neturėdami asmeninės atsakomybės ir nesikišdami į Dievo, kuris vienintelis pažįsta širdis, teismą. Tačiau taip pat ir mes, Bažnyčios sūnūs ir dukros, nusidėjome ir neleidome Kristaus Sužadėtinei spindėti visu grožiu. Mūsų nuodėmė sutrukdė Dvasiai veikti daugelio žmonių širdyse. Mūsų silpnas tikėjimas nulėmė, kad daugelis žmonių liko abejingi, ir nutolino juos nuo tikrojo susitikimo su Kristumi.

Kaip Petro įpėdinis prašau, kad Bažnyčia, sustiprinta iš savo Viešpaties gaunamu šventumu, šiais gailestingumo metais sukluptų prieš Dievą ir maldautų atleidimo už savo vaikų praeities ir dabarties nuodėmes. Visi nusidėjo ir nė vienas negali tvirtinti esąs teisus prieš Dievą (plg. 1 Kar 8, 46). Tebūna dar kartą be baimės ištarta: „Mes nusidėjome” (Jer 3, 25), tačiau teišlieka gyvas tikrumas, jog „kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė” (Rom 5, 20).

Tėvo apkabinimas, numatytas pas jį ateinantiems atgailaujantiems nusidėjėliams, bus teisingas atlygis už nuolankų savo ir kitų kalčių pripažinimą, pagrįstą suvokimu, jog visus mistinio Kristaus Kūno narius tarpusavyje vienija gilus ryšys. Krikščionys kviečiami pripažinti savo kaltes Dievui ir tiems, kuriuos įžeidė savo elgesiu. Tedaro jie tai nesitikėdami nieko, kad bus atsilyginta tuo pačiu, tebūna sustiprinti Dievo meilės, kuri „išlieta mūsų širdyse” (Rom 5, 5). Netruks asmenų, kurie be išankstinių nuostatų galės pripažinti, jog praeities ir dabarties istorijoje buvo ir tebėra marginalizacijos, neteisybių ir persekiojimo atvejų, nukreiptų prieš Bažnyčios sūnus ir dukteris.

Tegu nė vienas šiais jubiliejiniais metais nevengia Tėvo glėbio! Tegu nė vienas nesielgia kaip Evangelijos palyginimo vyresnysis sūnus, atsisakęs įžengti į namus švęsti (plg. Lk 15, 25–30). Tegu atleidimo džiaugsmas būna stipresnis ir didesnis už bet kurią pagiežą! Tuomet Sužadėtinė pasaulio akyse švies iš Viešpaties malonės kylančiu grožiu bei šventumu. Du tūkstantmečius Bažnyčia yra lopšys, į kurį Marija paguldo Jėzų ir patiki visoms tautoms adoruoti bei kontempliuoti. Tegu per Sužadėtinės nuolankumą dar labiau šviečia širdyje švenčiamos bei saugojamos Eucharistijos šlovė ir galybė. Konsekruotų Duonos ir Vyno pavidalų ženklu prisikėlęs ir pašlovintas Jėzus Kristus kaip šviesa pagonims (plg. Lk 2, 32) apreiškia savo Įsikūnijimo tęstinumą. Jis lieka gyvas ir tikras tarp mūsų maitindamas tikinčiuosius savo Kūnu ir Krauju.

Pažvelkime į ateitį. Gailestingasis Tėvas nebemini nuodėmių, kurias tikrai apgailėjome (plg. Iz 38, 17). Jis dabar kuria kažką nauja ir atlaidžia meile pasitinka naują dangų ir naują žemę. Atnaujinant krikščioniškojo liudijimo užmojį ateinančio tūkstantmečio pasaulyje testiprėja tikėjimas, teauga viltis ir teveiklėja meilė!

12. Vienas Dievo gailestingumo ženklas, ypač reikalingas šiandien, – tai artimo meilė, atverianti mūsų akis vargšų ir visuomenės atmestųjų poreikiams. Ši padėtis šiandien apima plačius visuomenės sluoksnius ir dengia savo mirties šešėliu ištisas tautas. Žmonija susiduria su naujomis, subtilesnėmis negu praeities vergijos formomis; daugybei žmonių laisvė tebėra žodis be turinio. Kai kurias tautas, ypač vargingesnes, slegia tokia didžiulė skolų našta, kad jos praktiškai nebeįmanoma išmokėti. Todėl tampa aišku, jog jokia tikra pažanga neįmanoma be visų kalbų, rasių bei religijų tautų veiksmingo bendradarbiavimo. Turi būti pašalintos priespaudos formos, sudarančios sąlygas vieniems dominuoti kitų atžvilgiu: tai nuodėmė ir neteisybė. Tas, kuris rūpinasi vien žemiškųjų turtų kaupimu (plg. Mt 6, 19), nėra „turtingas pas Dievą” (Lk 12, 21).

Reikia taip pat sukurti naują tarptautinio solidarumo ir bendradarbiavimo kultūrą, kur visi, „ypač turtingi kraštai ir privatus sektorius”, imtųsi atsakomybės, kurdami ekonomikos modelį, tarnaujantį kiekvienam asmeniui. Nereikia atidėlioti laiko, kai vargšas Lozorius galės atsisėsti greta turtuolio bei dalyvauti tame pačiame pokylyje, ir nebus priverstas maitintis trupiniais, nubyrančiais nuo stalo (plg. Lk 16, 19–31). Begalinis skurdas yra prievartos, pykčio ir skandalų šaltinis; jo šalinimas yra darbas, pasitarnaujantis teisingumui, taigi ir taikai.

Jubiliejus yra dar vienas raginimas atsiversti širdimi keičiant gyvenseną. Jis primena visiems, jog nedera teikti absoliučios svarbos nei žemės gėrybėms, nes jos nėra Dievas, nei žmogaus dominavimui ar norui dominuoti, kadangi žemė priklauso Dievui ir tik jam vienam: „žemė yra mano, o jūs esate ateiviai, tapę mano įnamiais” (Kun 25, 23). Tegu šie malonės metai paliečia širdis tų, kurie savo rankose laiko pasaulio tautų likimą!

13. Kankinių atminimas yra nuolatinis, bet šiandien ypač iškalbingas krikščioniškosios meilės, tiesos ženklas. Jų liudijimas negali būti pamirštas. Jie skelbė Evangeliją iš meilės atiduodami savo gyvybę. Kankinys, ypač mūsų dienomis, yra didžiausios meilės, apimančios visas kitas vertybes, ženklas. Kankinio gyvenimas atspindi paskutinius ištartus nuo kryžiaus Kristaus žodžius: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką darą” (Lk 23, 34). Tikintysis, rimtai svarstydamas savo krikščioniškąjį pašaukimą, kur kankinystė yra jau Apreiškimo paskelbta galimybė, negali šios perspektyvos išleisti iš savo gyvenimo horizonto. Du tūkstančiai metų nuo Kristaus gimimo paženklinti nuolatiniu kankinių liudijimu.

Šiame besibaigiančiame šimtmetyje buvo labai daug kankinių, ypač dėl nacizmo, komunizmo, rasinių arba gentinių konfliktų. Įvairių visuomenės sluoksnių žmonės, priklausantys kiekvienam visuomenės sluoksniui, kentėjo dėl savo tikėjimo, savo krauju mokėdami už ištikimybę Kristui ir Bažnyčiai arba drąsiai pasitikdami nepabaigiamus nelaisvės metus ir įvairiausius suvaržymus, nes nenorėjo pasiduoti ideologijai, tapusiai negailestingu diktatūros režimu. Psichologiniu požiūriu kankinystė yra iškalbingiausias tikėjimo tiesos įrodymas, nes tikėjimas gali suteikti žmogišką veidą net smurtingiausiai mirčiai ir parodyti jos grožį net žiauriausių persekiojimų metu.

Pripildyti ateinančių jubiliejinių metų malonės, galėsime dar galingiau ir pakiliau giedoti padėkos himną Tėvui: Te martyrum candidatus laudat exercitus. Taip, tai yra minia tų, kurie „išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju” (Apr 7, 14). Dėl šios priežasties Bažnyčia kiekviename žemės kampelyje privalo laikytis kankinių liudijimo ir rūpestingai saugoti jų atminimą. Tegu Dievo tauta, sutvirtinta įvairaus amžiaus, kalbos ir tautos tikrų didvyrių tikėjimo, su visišku pasitikėjimu peržengia trečiojo tūkstantmečio slenkstį! Tegu tikinčiųjų širdyse pagarba jų kankinystei siejasi su troškimu įstengti su Dievo malone sekti jų pavyzdžiu, jeigu to reikalautų aplinkybės.