Įvadas

Kas yra Jubiliejus

Istorija

Pasirengimas

Tradiciniai ženklai

   Šventosios durys

   Susitaikinimas ir
atlaidai

   Piligrimystė

Ypatingi Didžiojo jubiliejaus ženklai

JUBILIEJAUS ISTORIJA

Pirmuosius eilinius jubiliejaus metus 1300-aisiais bule „Antiquorum Habet Fida Relatio“ paskelbė popiežius Bonifacas VIII, kilęs iš kilmingos Kaetani šeimos. Tuo laiku krikščioniškajam pasauliui teko daug kentėti: vyko karai, siautėjo ligos, taip pat maras – žmonės buvo išsiilgę šventesnio gyvenimo. Įkvėpti gilaus tikėjimo krikščionys pėsčiomis keliavo į Romą, kad pasimelstų prie apaštalų Petro ir Pauliaus kapų bei gautų popiežiaus palaiminimą, tikėdamiesi malonės ir ištvermės. Tūkstančiai jų atkeliavo į Romą per 1299 m. Kalėdas. Išgirdęs apie jų antplūdį ir sužinojęs jų atvykimo priežastį sužavėtas popiežius paskelbė „visų nuodėmių atleidimo metus”. Nuo tada tokie metai skelbiami kas šimtmetį. Pirmojo jubiliejaus metais tarp maldininkų buvo Dantė, Čimabue, Džioto, Prancūzijos karaliaus brolis Karlas Valietis su savo žmona Katerina. Šį įvykį Dantė Aligieris mini „Dieviškosios komedijos” XXXI „Dangaus” giesmėje.

Perkėlus Apaštalų sostą į Avinjoną Prancūzijoje (1305 – 1377) buvo prašoma antrąjį jubiliejų rengti anksčiau, 1350-aisiais, o ne 1400-aisiais. Klemensas VI su tuo sutiko ir numatė jubiliejus švęsti kas penkiasdešimt metų. Prie maldininkų lankomų bazilikų, pastatytų ant Petro ir Povilo kapų, buvo priskirta Šventojo Jono Laterane bazilika, miesto katedra – pirmoji Romos vyskupo, popiežiaus, bažnyčia. Vėliau popiežius Urbonas VI nusprendė laiką tarp vieno ir kito jubiliejaus sutrumpinti iki trisdešimt trejų metų – tiek Jėzus gyveno žemėje. Mirus popiežiui Urbonui naujasis popiežius Bonifacas IX 1390-ųjų Kalėdų išvakarėse atidarydamas Šventąsias duris paskelbė naujus Šventuosius metus, tačiau esant dideliam maldininkų antplūdžiui 1400-ųjų  Kalėdų išvakarėse paskelbė antruosius Šventuosius metus. 1425 m., o ne 1433 m., kaip buvo oficialiai numatyta, popiežius Martynas VI Šventaisiais paskelbė 1425-uosius įtraukdamas dvi naujoves: pristatė specialų jubiliejinių metų medalį ir atidarė Šventąsias duris Šventojo Jono Laterane katedroje. Urbono VI nurodymu naujasis jubiliejus turėjęs būti švenčiamas, tačiau Nikolajus V jį paskelbė tik 1450-aisiais. 1470-ųjų metų bule Paulius II numatė jubiliejus švęsti kas dvidešimt penkerius metus. Taigi kitus Šventuosius metus Sikstas IV paskelbė 1475-aisiais. Ta proga popiežius norėjo išpuošti Romą meno kūriniais – jis sumanė pastatyti Siksto koplyčią ir Siksto tiltą per Tiberį (abu pavadinti jo vardu). Tuo metu Romoje dirbo įžymūs menininkai: Veročis, Sinjorelis, Girlandaio, Botičelis, Perudžino, Pinturikio, Meloco da Forli.

1500-aisiais popiežius Aleksandras VI paskelbė, kad keturių didžiųjų bazilikų durys bus atidarytos – jis pats atvers Šventąsias Šventojo Petro bazilikos duris. Devintąjį jubiliejų 1524 m. gruodžio 24-ąją iškilmingai pradėjo popiežius Klemensas VII – tuo metu jau buvo galima nujausti artėjant didžiąją protestantų reformos sukeltą krizę, dėl kurios suskilo Bažnyčia. 1550-ųjų jubiliejų paskelbė Paulius II, tačiau jį pradėjo popiežius Julijonas III. Nepaprastas maldininkų antplūdis sudarė nemaža sunkumų – juos aptarnauti padėjo šventasis Pilypas Neris ir jo Švenčiausiosios Trejybės brolija. 1575-aisiais, popiežiaus Grigaliaus XIII pontifikato metais, į Romą atkeliavo 300 000 žmonių iš visos Europos. Kitus šventuosius metus skelbė Klemensas VIII (1600), Urbonas VIII (1625), Inocentas X (1650), Klemensas X (1675).

Inocentas X, pradėjęs jubiliejinius 1700-uosius metus, prisimintinas ypač dėl to, kad įkūrė žinomą šalpos instituciją – Šventosios Mikelės a Ripa svečių namus. Laikui bėgant, siekiant patenkinti maldininkų reikmes, 1725-aisiais, Benedikto XIII paskelbtais Šventaisiais, metais buvo įkurta daugiau tokio pobūdžio institucijų. Švenčiant Benedikto XIV paskelbtų 1750-ųjų metų jubiliejų įžymus pamokslininkas šventasis Leonardo da Porto Mauricio Koliziejuje pastatė keturiolika Kryžiaus kelio stočių ir vieną didelį kryžių viduryje. Jubiliejinius 1775-uosius metus paskelbęs Klemensas XIV mirė likus trims mėnesiams iki Kalėdų – Šventąsias duris atidarė naujas popiežius Pijus VI. Sunki Bažnyčios padėtis Napoleono viešpatavimo metais sutrukdė Pijui VII paskelbti 1800-ųjų metų jubiliejų.

1825-ųjų  jubiliejui į Romą atkeliavo daugiau nei pusė milijono maldininkų. Kadangi tuo metu Šventojo Pauliaus bazilika dar buvo statoma – prieš porą metų joje kilo gaisras – popiežius Leonas XII pakvietė tikinčiuosius į Šventosios Marijos in Trastevere baziliką. Po dvidešimt penkerių metų Jubiliejus nebuvo paskelbtas dėl nestabilios padėties Romos Respublikoje,  taip pat dėl laikinos Pijaus IX tremties. Vis dėlto tas pats popiežius Šventaisiais metais paskelbė 1875-uosius, nors tuo metu, Romą valdant karaliui Viktorui Emanueliui II, Šventųjų durų atidarymo ceremonija neįvyko.
Popiežius Leonas XIII, paskelbęs dvidešimt antrąjį krikščionijos jubiliejų, pradėjo XX krikščioniškosios eros amžių – tais metais buvo paskelbti šeši palaimintieji ir du šventieji (šventasis Jonas Krikštytojas de La Salle ir šventoji Rita iš Kašios). Šventaisiais 1925-aisiais metais Pijus XI panoro atkreipti tikinčiųjų dėmesį į nepaprastai svarbų misijų darbą, todėl norėdami gauti nuodėmių atleidimą jie turėjo pasimelsti taikos tarp tautų intencija. 1950-aisiais, praėjus kelerierms metams po Antrojo pasaulinio karo, paskelbdamas Šventuosius metus Pijus XII numatė šiuos tikslus: sielų pašventinimas malda, atgaila bei ištikimu tikėjimu Kristumi ir Bažnyčia, veikla taikos labui bei rūpinimasis šventųjų vietų išlaikymu, Bažnyčios gynimas nuo nepaliaujamų priešininkų puolimų, malda už klystančius bei netikinčius, socialinio teisingumo įgyvendinimas bei pagalba neturtingiems ir tiems, kuriems jos reikia. Tais pačiais metais popiežius paskelbia Marijos, Jėzaus Motinos, Ėmimo į Dangų dogmą (1950 m. lapkričio 1 d.). Paskutinį eilinį jubiliejų popiežius Paulius VI paskelbė 1975-aisiais nurodydamas dvi temas mąstymui ir veiklai: atsinaujinimas ir susitaikymas.

Parengė LVK 2000 metų jubiliejaus komitetas

(Paskelbta „Bažnyčios žiniose“, 1999 sausio 12, Nr.1)